Verslo imones organizavimo formos

VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA

EKONOMIKOS FAKULTETAS

VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA

I kurso VV 3/1 grupės dieninio skyriaus

Studentė: Rasa Tamošiūnaitė

VERSLO ĮMONĖS ORGANIZAVIMO FORMOS

Kursinis darbas

Vadovė: dėst. Aneta Šeibokienė

VILNIUS

2004

Įvadas

Šiandieniniame versle kiekvienas, norėdamas įsteigti įmonę, pirmiausia turėtų nuspręsti, kokia įmonės teisinė forma (rūšis) yra tinkamiausia pasirinktiems tikslams įgyvendinti. Reikia įvertinti, kokia ūkine komercine veikla verstis, kiek įmonėje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo reikės verslui pradėti ir pan. Verslui kurti būtinas lėšas ir gamybos priemones verslininkas gali turėti pats, pasiskolinti, išsinuomoti. Įmonės tipo pasirinkimą lemia verslo rūšis, finansinės galimybės, rinka, į kurią orentuojamasi, investicijų poreikis ir kt.

Pasirinkdami įmonės tipą, pirmiausia turėtume įvertinti teisinius aspektus, kuriuos reglamamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Jie numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones:

• individualias įmones,

• tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas,

• akcines, uždarąsias akcines bendroves,

• žemės ūkio bendroves,

• kooperatines bendroves,

• valstybės ir savivaldybės įmones,

• ne pelno organizacijos.

Pagal veikiančius mūsų šalies įstatymus kiekviena verslo organizacija turi būti įregistruojama, tik tada įmonei išduodamas nustatytos formos pažymėjimas, kuris suteikia teisę pradėti ūkinę komercinę veiklą.

Taigi mano kursinio darbo tikslas yra susipažinti ir išanalizuoti įmonių veiklos organizavimo formas.

Uždaviniai:

1. apibrėžti įmonių tipų sąvokas;

2. paaiškinti valdymo struktūrą;

3. atskleisti organizavimo formų privalumus ir trūkumus;

4. analizuojant turimą statistiką, išskirti efektyviausiai dirbančias ir populiariausias įmonių rūšis.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad įmonės rūšies pasirinkimas yra vienas aktualiausių žingsnių pradedant verslą, todėl kalbėti šia tema ir ją nagrinėti yra ypač svarbu kiekvienam pradedančiam verslininkui. Priimant šį sprendimą reikia įvertinti turimus finansinius resursus, verslo riziką bei detaliai išnagrinėti teisės normas, reglamentuojančias pasirinktos įmonės rūšies veiklą.

1. Pagrindinės temos sąvokos

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra gamybine, komercine ir ūkine veikla.

Ribotos turtinės atsakomybės organizacijos nariai atsako už jos įsipareigojimus tik perduotu šiai organizacijai turtu arba pajumi.

Vadinasi, bankroto atveju jie neteks tik savo įnašo.

Neribotos turtinės atsakomybės organizacijos nariai atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu. Bankroto atveju visi šios organizacijos nariai privalo savo asmeniniu turtu atlyginti nuostolius.

1 Smulkaus ir vidutinio verslo formų apibrėžimai

Personalinė (individuali) įmonė – tai privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės tesie gali priklausyti vienam fiziniam( asmeniui.

Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) – yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai su bendru įmonės turtu. TŪB sudaro tikrieji nariai, kurių turtas nėra atskirtas nuo bendrijois turto. Jos nariai atsako solidariai visu savo turtu pagal bendrovės prievoles.

Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija (KŪB) – sudaro bendrosios firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o tikrųjų narių neatskirtas. KŪB

–neribotos atsakomybės juridinis asmuo.

Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) – įmonė yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo. Jos akcijos negali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai.

1.2 Stambaus verslo įmonių sąvokos

Akcinė bendrovė (AB) – įmonė, kurios įstatinis( kapitalas padalytas įdalis, vadinamas akcijomis. AB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises. Jos akcijos gali būti

platinamos bei prekiaujama viešai. Akcininkas už bendrovės veiklą atsako tik ta pinigų suma, už kurią jis įsigijo akcijų.

Koncernas – tai akcinių bendrivių (AB) susivienijimas, įgyvendinantis vieningą gamybinę, techninę ie ekonominę politiką, centralizuojantis finansinius išteklius. Koncernai susidaro vienai AB supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus. Koncernui dažniausiai vadovauja didžiausia AB, kuri paprastai vadinama motinine bendrove, o jai pavaldžios – dukterinėmis.

1.3 Kitų verslo organizavimo formų apibrėžimai

Žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) – tai privatus ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50% visų pajamų. ŽŪB

sudaro bendrovės nariai ir pajininkai, kurie nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.

Valstybės ir savivaldybės įmonė – yra iš valstybės (savivaldybės)lėšų įsteigta arba nustatyta tvarka valstybės (savivaldybės) nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto pasitikėjimo teisėmis. Valstybės (savivaldybės) –įmonė juridinis asmuo.

Kooperatinė bendrovė (KB) – tai grupės fizinių arba juridinių savanoriškai įsteigtas, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio kapitalas ir narių sudėtis yra kintama, ir kuris yra skirtas narių ūkiniams, ekonominiams ir socialioniams poreikiams tenkinti bei veikiantis narių iniciatyva ir rizika.KB nariais gali būti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys.

Ne pelno organizacija – toks ūkio subjektas, kuris užsiima labdara, valstybės ekonominiu ir socialiniu plėtojimu ar kita visuomenei naudinga veikla, kuria nesiekiama pelno. Ne pelno organizaciją gali steigti vienas arba keli fiziniai, ar juridiniai asmenys, priėmę jos įstatus ir perdavę materialinių ir finansinių lėšų įstatiniam kapitalui suformuoti. Ši organizacija ne mažiau kaip 50% grynųjų pajamų (pelno) turi panaudoti pagrindiniams tikslams siekti ir uždaviniams finansuoti bei labdarai.

2. Verslo įmonių organizavimo formų apžvalga

2.1 Smulkių ir vidutinių verslo įmonių padėtis pasaulinėje ekonomikoje

Smulkiojo verslo įmonių steigimas, jų veiklos skatinimas – tai vienas šalies ekonomikos stiprinimo bei stabilumo pagrindas. Tai ir vienas iš svarbiausių veiksnių, stiprinant verslininkų sluoksnį. Be to, smulkiojo verslo įmonės yra vienos iš svarbiausių darbo vietų steigėjų.

Smulkusis verslas būdingas daugeliui šalių. Statistiniai duomenys rodo, kad išsivysčiusiose šalyse 80% – 85% bendro įmonių skaičiaus sudaro smulkios ir vidutinės firmos. Smulkiojo verslo įmonių produkcijos dalis bendrojoje gamyboje yra gana didelė, pvz. Japonijoje sudaro daugiau kaip

60%, JAV – apie 40%. Beveik 98,2% visų ES įmonių sudaro įmonės, kuriose dirba iki 50 darbuotojų. Šios įmonės yra įdarbinusios 49,7% visų ES

dirbančiųjų. Lietuvai pereinant į rinkos ekonomiką, taip pat pradėjo vystytis smulkusis verslas. Jei 1989 m. šiai kategorijai buvo galima priskirti apie 18%, 1995 m. apie 36%, o 2002 metų duomenimis net apie 95,6%

(kuriose dirba iki 50 darbuotojų) visų Lietuvoje veikiančių įmonių, tačiau šios įmonės įdarbinusios tik 31,6% visų šalies dirbančiųjų.

Tokia didelė smulkių įmonių dalis bendrame įmonių skačiuje yra dėl to, kad[1] :

• Smulkiam verslui būdingas greitas reagavimas į rinkos pokyčius, sugebėjimas operatyviai užpildyti mažas rinkos nišas;

• Smulkaus verslo plėtotei reikia mažai kapitalo;

• Smulkus verslas yra palanki forma spręsti užimtumo problemas;

• Smulkiam verslui būdinga lanksti naujų produktų, paslaugų, pažangių gamybos technologijų paieška ir pritaikymas;

• Smulkiam verslui būdinga mažesnis valdymo darbuotojų skaičius, daugelį klausimų spręsti padeda samdomi konsultantai.

• Kadangi yra mažesnis valdymo darbuotojų skaičius, tai sprendimai priimami greitai, paprastai ir lanksčiai.

Ilgą laiką Europos Sąjungos valstybėse nebuvo vieningo standarto, kuris griežtai nustatytų, kokia įmonė yra maža, kokia yra vidutinė ar didelė. Europos komisija apibrėžia šias įmones keliais kriterijais[2]:

✓ darbuotojų skaičiumi;

✓ nepriklausomumu;

✓ apyvarta;

✓ įmonės balansu.

Smulki ir vidutinė (SVV) įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip

200 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. ekiu(, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. ekiu. Be to, smulki ir vidutinė įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkių ir vidutinių įmonių kategorijai.

Didžiausią Lietuvoje veikiančių mažųjų įmonių dalį sudaro individualios (personalinės) įmonės ir UAB. Naujasis SVV įstatymas nustatyto smulkaus ir vidutinio verslo subjektus ir jiems taikomas valstybės pagalbos formas[3].

Taigi smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra:

• vidutinės įmonės;

• mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės);

• fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Vidutinė įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:

1) įmonėje dirba mažiau kaip 250 darebuotojų;

2) įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. litų.

3) įmonė pagal šio straipsnio 5 dalį yra savarankiška.

Maža įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:

1. įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;

2. įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų;

3. įmonė pagal šio straipsnio 5 dalį yra savarankiška.

Mikroįmonė – tai maža įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:

1. įmonėje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;

1. įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės

3. turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų;

4. įmonė pagal šio straipsnio 5 dalį yra savarankiška

Pagal SVV įstatymą savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios pagal pateiktus apibrėžimus nėra mažos ar vidutinės įmonės[4] (įstatymo 5 dalis).

Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į smulkų ar vidutinį verslą.

Įmonė tiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei turi 1/4 ar daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių, o netiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei 1/4 ar daugiau šios įmonės kapitalo ar balsavimo teisių turi įmonės kontroliuojama įmonė ar kelios kontroliuojamos įmonės kartu arba įmonė ir jos kontroliuojama įmonė kartu.

Įmonė tampa vidutine įmone, maža įmone ar mikroįmone, jei įmonės metinėje finansinėje atskaitomybėje dvejus finansinius metus iš eilės fiksuojami duomenys atitinka anksčiau minėtąsias vidutinės, mažos ir mikroįmonės sąlygas. Tačiau, įmonės praranda tokį statusą, jei jų metinėje finansinėje atskaitomybėje dvejus finansinius metus iš eilės fiksuojami duomenys neatitinka joms būdingų sąlygų

Nurodytą darbuotojų skaičių atitinka vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius. Vidutinio sąrašinio metinio darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Taigi smulkioms ir vidutinėms įmonėms priklauso tokias teisines formas turinčios organizacijos kaip IĮ, UAB, KŪB, TŪB ir kt.

2.2 Stambusis verslas

Rinkos efektyvumui, be kitų veiksnių, įtakos turi joje veikiančių gamintojų ir pardavėjų skaičius. Jeigu šis skaičius pernelyg didelis pasireiškia rinkos efektyvumo mažėjimo tendencija. Turi egzistuoti

stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo balansas, kitaip šalies ekonomika susidurtų su tam tikromis problemomis, iš kurių pagrindinė – nedarbo lygis.

Lietuvoje galimybės kurtis stambioms įmonėms ribotos, nors kai kuriose pramonės šakose tai visiškai įmanoma, pvz.: naftos perdirbimo pramonėje, trąšų pramonėje, mašinų gamybos pramonėje ir kt. Pagrindinis ribojimas –

tai Lietuvos rinkos talpumas.

Vykstant koncentracijos procesams formuojasi įvairios stambaus verslo organizavimo formos. Dabartinėje ekonomikoje labiausiai paplitusi stambi

AB. Šiame darbe jau anksčiau buvo minėta, tačiau dar kartą norėčiau priminti, kad akcinė bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, kurios įstatinis kapitalas yra padalytas į dalis, vadinamas akcijomis.

Akcija yra dokumentas, kuris liudija, jog į įmonę investuota tam tikra pinigų suma, ir suteikiantis teisę jo savininkui gauti dividendą*. Akcinės bendrovės yra paplitusios tiek mūsų šalyse, tiek ir užsienyje. Mano manymu vienas iš AB pagrindinių trūkumų yra tai, kad jos turi savo duomenis (finansines ataskaitas) skelbti viešai.

Tai ne labai patinka verslininkams, todėl yra dažnų atvejų, kai AB yra reorganizuojama į UAB, ir ypač po paskutinių įstatymo pataisų, kurios padidino UAB galimų akcininkų skaičių nuo 50 iki 100.

Iš vienos pusės, duomenų viešas skelbimas yra neigiamas tuo, kad visi, kas tik nori gali matyti įmonės duomenis. Kadangi įmonių tarpusavio konkurencija yra didelė, tai nėra itin paranku.

Tačiau viešumas turi kitą privalumą tuo, kad AB turi didesnes galimybes panaudoti išorinius finansavimo šaltinius, nes savo akcijas ji platina viešai nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, ko UAB negali daryti.

Smulkių ir vidutinių įmonių skaičių galime matyti 1 lentelėje:

1.lentelė[5] Veikiančių ūkio subjektų skaičius pagal ūkio subjektų rūšis ir darbuotojų skaičiaus grupes 2004 m.

Metų pradžioje

|Ūkio |Darbuotojų skaičiaus grupės |

|subjekto| |

|rūšis | |

| |įregis|veikia|veikia|įregis|veikia|veikia|

| |truotų|nčių |nčių, |truotų|nčių |nčių, |

|(registr| | | | | | |

|uojama | | | | | | |

|miestų | | | | | | |

|ir | | | | | | |

|rajonų | | | | | | |

|valdybos| | | | | | |

|e) | | | | | | |

|Kooperat|509 |236 |46 |531 |258 |49 |

|inė | | | | | | |

|bendrovė| | | | | | |

|Individu|83017 |31860 |38 |76090 |27898 |37 |

|ali | | | | | | |

|(persona| | | | | | |

|linė) | | | | | | |

|įmonė | | | | | | |

Taigi pagal pateiktus duomenis matome, jog individualios įmonės yra vyraujantis įmonių tipas, antrosios pagal populiarumą yra UAB (žiūr. 2

lentelė). Taigi kaip matome smulkios ir vidutinės įmonės Lietuvoje yra vyraujančios ir populiariausios, todėl valstybė iš tiesų turėtų skirti namažą dėmesi SVV rėmimui.

Kaip jau buvo minėta, individualiosios įmonės nuosavybės teisė gali priklausyti tik vienam fiziniam asmeniui. Iki 2004 m. sausio 1 dienos[7]

personalinės įmonės savininku galėjo būti ir keli fiziniai asmenys, kuriems ši teisė priklausė bendra jungtine nuosavybe.

Individuali įmonė turi juridinio asmens statusą, bet jos turtas neatskirtas nuo verslininko turto, kuris už įmonės prievoles atsako visu savo turtu, t.y. turi visišką turtinę atsakomybę. Nors iš vienos pusės –

neribota atsakomybė didina savininko veiklos riziką bei yra ribotos galimybės pasiskolinti kapitalą, tačiau savininkas gali laisvai daryti sprendimus, pats spręsti, kaip paskirstyti pelną, jam nereikia tartis su partneriais, todėl nesugaištama papildomo laiko ir jėgų. Jis džiaugiasi sėkme ir

pripažinimu, pasiektu vien savo pastangomis, todėl įmonės valdytojui svarbu gerinti darbo sąlygas, rūpintis dirbančiu personalu, kad jie geriau ir efektyviau dirbtų.

Individualios (personalinės) įmonės steigimo tvarka Lietuvoje

Individualių įmonių steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai užtrunka. Steigimo trukmė bei išlaidos priklauso nuo to kokia veikla įmonė nori užsiimti. Yra LR įstatymų nustatyta individualios įmonės steigimo žingsniai:

1. Firmos vardo registravimas (Jei įmonės pavadinimas susidės iš asmens pavardės ir įmonės rūšies apibūdinimo, firmos vardo atskirai registruoti nereikia);

2. Savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas;

3. Personalinės įmonės registravimas įmonių rejestre;

4. Įmonės registravimas Socialinio draudimo skyriuje.

Tai yra pagrindiniai individualios firmos steigimo Lietuvoje etapai, tačiau dar yra ir kitų, pvz.: suderinimas su darbo inspekcija, Visuomenės sveikatos centro leidimo gavimas, antspaudo gaminimas, registravimo mokestis; papildomi reikalavimai prekybos, gamybos įmonėms.

3.2 Ūkinių bendrijų rūšys, jų steigimas ir veikla

Kelių partnerių įsteigta įmonė, neturinti juridinio asmens statuso vadinama ūkine bendrija. Gali būti tikroji ir komandinė ūkinė bendrija.

Tikrąją ūkinę bendriją valdo ir pelną dalijasi visi nariai, bei už ūkinės bendrijos veiklą jie atsako asmeniniu turtu. Komandinėje ūkinėje bendrijoje turi būti nors vienas tikrasis narys, kuris turi visas savininko teises ir asmeniniu turtu atsako už bendrijos veiklą. Nariai komanditoriai pelną dalijasi proporcingai įnešto turto daliai, prie įmonės veiklos prisideda tik tikrajam nariui leidus ir asmeniniu turtu neatsako už bendrijos veiklą.

Ūkinių bendrijų privalumai yra tai, kad nebūtina įdarbinti darbuotojus pagal darbo sutartis, gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą, tačiau reikia įvertinti ūkinę riziką ir atsižvelgti į tai, kad tai neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo,todel jo turtas nėra atskirtas nuo įmonės turto.

Ūkinėje bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20

narių. KŪB turi būtinai būti nors vienas komanditorius ir vienas tikrasis narys. Komanditoriaus turtas atskirtas nuo įmonės turto, o tikrojo nario-

neatskirtas.

ŪB steigimo ir veiklos pagrindas yra bendroji jungtinė veiklos sutartis, kurioje numatoma ŪB pavadinimas, jos tikslai, tikrieji nariai ir komanditoriai, jų teisės ir pareigos, jų dalys bendroje nuosavybėje ir kitos nuostatos neprieštaraujančios įstatymams. Komanditoriai nedalyvauja priimant nutarimus, nebent tai nurodyta sutartyje, o tikrieji nariai turi teisę dalyvauti įmonės valdyme. Norint verstis komercine ir ūkine veikla, kuri labiau rizikinga, geriau pasirinkti ribotos civilines atsakomybės juridinį asmenį, kurio turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto. Bendrovės akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik turtu, kurį įnešė į bendrovę.

3.3 Akcinių bendrovių pranašumai ir trūkumai, bei AB steigimas

Efektyviausia įmonių organizavimo forma yra akcinės bendrovės.

Pasaulyje daug žymių firmų yra organizuotos kaip akcinės bendrovės (pvz.:

IBM, „Ford Motor Company“, „Kraisler“ ir kitos). Pagrindiniai akcinės bendrovės pranašumai prieš kitas ūkinių organizacijų formas yra šie:

1. galimybė koncentruoti didelį kapitalą. Nedidelių kapitalų savininkams įnešant savo pajų į akcinės bendrovės turtą, gali būti sukauptas didžiulis kapitalas;

1. ribota akcininkų turtinė atsakomybė;

2. galimybė perduoti teises. Savininko teisė nėra fiksuota akcininkui visiems laikams. Kiekvienas akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, kartu perduodamas visas jų suteikiamas teises;

3. profesionalus valdymas. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja akcinės bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius vadybininkus. Tai nulemia akcinės bendrovės veiklos efektyvumą.

Pagrindiniai akcinės bendrovės trūkumai yra tokie:

✓ didesni mokesčiai. Akcinės bendrovės, būdamos juridiniais asmenimis, apmokestinamos paprastai didesniais mokesčiais negu individualios įmonės ar ūkinės bendrijos;

✓ įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu ūkinių bendrijų veiklą. Pavyzdžiui, norint padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, turi būti sušauktas akcininkų susirinkimas.

Susirinkimui sušaukti atitinkami įstatymai numato tam tikrą tvarką.

Lietuvoje 1994 m. liepos 5d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas, kuris „Reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą, ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas“ [8].

Akcinių bendrovių klasifikacija. Skiriamos atviros (viešos) AB ir uždaros akcinės bendrovės UAB. Paprastai atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius neribojamas. Atvirosios akcinės bendrovės akcijos platinamos viešai, parduodamos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje.

Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas (gali būti nedaugiau kaip 100 akcininkų), UAB akcijos negali būti platinamos ir parduodamos viešai.

Valstybinės valdžios ir valdymo organai taip pat gali dalyvauti bendrovėje juridinio asmens teisėmis, tačiau jų nominali akcijų vertė negali sudaryti daugiau kaip 50% šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymas numato, kad akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 tūkstančių litų, o uždarosios akcinės bendrovės kapitalas

– ne mažiau kaip 10 tūkstančių litų.

Akcinės bendrovės turtą sudaro akcinis kapitalas, kreditinės lėšos ir kiti aktyvai. Plėtojantis ir didėjant bendrovei, jos akcinio kapitalo dydis kinta. Akcinis kapitalas yra lėšų minimumas, kurį akcinė bendrovė visada garantuoja savo kontrahentams*, prisiimdama įsipareigojimus ir sudarydama įvairias sutartis. Todėl akcinis kapitalas yra nekeičiamas. Jis yra padengtas akcijomis.

AB steigimą atlieka akcinės bendrovės steigėjai – tai asmenys, atliekantys visą preliminarinį akcinės bendrovės steigimo darbą: rengiantys bendrovės įstatus ir vykdantys daugybę parengiamųjų organizacinių akcinės bendrovės steigimo priemonių, kurių rezultatas – akcinės bendrovės registravimas vietos savivaldybėje ar kitame valdžios organe. Pagrindiniai uždaviniai, kuriuos sprendžia bendrovės steigėjai:

1. nustato galimas būsimos bendrovės veiklos sferas ir įvertina pelno gavimo perspektyvas;

1. atlieka organizacinį darbą, susijusį su bendrovės steigimu;

2. aprūpina bendrovę reikalinga jos veiklai baze (patalpos, žaliavos, darbo jėga ir pan.);

3. nustato įstatinio kapitalo dydį ir garantuoja jo mobilizavimą.

Akcinės bendrovės steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, notarine forma sudarę bendrovės steigimo sutartį. Juridiniams asmenims bendrovės veikloje atstovauja jų įgaliotieji atstovai.

Taigi pradėdami savo veiklą, steigėjai pasirašo sutartį. Joje nusakomi jų tarpusavio įsipareigojimai iki steigiamojo akcininkų susirinkimo, kuriame steigėjai perduoda savo įgaliojimus bendrovės valdymo organams.

Paprastai už visus veiksmus ir jų pasirašytas bendrovės vardu sutartis steigėjai solidariai atsako visu savo turtu.

3.4. Žemės ūkio ir kooperatyvinių bendrovių apžvalga

Žemės ūkio bendrovės yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Lietuvoje žemės ūkis yra tradicinė sritis, joje ir šiuo metu oficialiais duomenimis dirba virš 20 proc. darbo jėgos (tuo tarpu pagaminama tik apie 10 proc.

bendrojo vidaus produkto). Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz.

sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama.

Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.

Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turintis ribotą turtinę atsakomybę. Bendrovę sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius kooperatinėje bendrovėje negali būti didesnis kaip ½ visų narių skaičiaus. Kooperatinių bendrovių ( kooperatyvų), jų sąjungų steigimą, veiklos pagrindus, reorganizavimą, valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kooperacijos įstatymas..

Rinkos sąlygomis nedidelių ūkių sėkminga veikla neįmanoma be kooperacijos. Todėl kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) kūrimasis ateityje turėtų suaktyvėti. Tikėtina, kad kursis specializuoto pobūdžio kooperatyvai, aktyviai veikiantys paslaugų ir produktų pardavimų srityse.

Prognozuojama, kad smulkūs kooperatyvai reorganizuosis į stambesnius, jungsis į kooperatyvų sąjungas, nes maži subjektai negalės daryti įtakos rinkose, taikyti modernių technologijos ir vadybos metodų. Plėtosis tarptautiniai kooperacijos ryšiai, suaktyvės Lietuvos kooperatininkų dalyvavimas tarptautinių žemės ūkio kooperacijos organizacijų veikloje.

3.5 Valstybės (savivaldybės) įmonės ir ne pelno organizacijos

Valstybės (savivaldybės) įmonė yra iš valstybės (savivaldybės) lėšų įsteigta arba įsatymų nustatyta tvarka valstybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (savivaldyvei), o įmonė turtą valdo , naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

Įmonė nuo įregistravimo dienos yra juridinis asmuo. Pagal savo prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas. Įmonės teises valdyti, naudotis ir disponuoti jai patikėtu valstybės turtu nustato valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas[9], įmonės įstatai ir kiti LR įstatymai.

Valstybės įmonės steigėju gali būti institucija, įstaiga, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę. Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, gali įgalioti jiems atskaitingas ar pavaldžias institucijas, įstaigas vykdyti visas ar dalį įmonės steigėjos funkcijų, taip pat susigrąžinti šias funkcijas. Įmonės steigėjo funkcijos iš Seimo Vyriausybei ir atvirkščiai yra perduodamos Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu.

Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti: privalomus darbus(užduotis); prekių (paslaugų ) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles;

administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes.

Valstybės įmonės pavadinime privalomi žodžiai yra „valstybės įmonė“, o savivaldybės – „savivaldybės įmonė“ arba atitinkamos šių žodžių santrupos.

Įmonė turi antspaudą su savo pavadinimu.

Ne pelno organizacijos

Jeigu asmuo ar jų grupė pageidauja dirbti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir jei jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti vieną iš ne pelno organizacijų

– viešąją įstaigą, asociaciją, labdaros ir paramos fondą, visuomeninę organizaciją.

Populiariausia ne pelno organizacija yra viešoji įstaiga (VŠĮ), nes ji vienintelė iš ne pelno organizacijų gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

VŠĮ yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams.

Išvados

Lietuvoje kaip ir kitose Europos bei pasaulio šalyse smulkios ir vidutinės įmonės, tokios kaip individuali (personalinė), uždaroji akcinė bendrovė, komanditinė ir tikroji ūkinė bendrijos, sudaro didžiąją dalį visų vyraujančių įmonės veiklos organizavimo formų (žiūr. 2 lentelė). Taip atsitinka todėl, kad šių įmonių įsteigimo tvarka yra nesudėtinga, be to, reikia ne tiek daug pradinių lėšų ( UAB įstatinis kapitalas turi būti ne mažiau kaip 10 000 lt, tuo tarpu AB -100 000 lt. Taigi skirtumas yra akivaizdus).

Nors smulkios ir vidutinės įmonės pagamina tik nedidelę dalį šalies bendrojo vidaus produkto, tačiau jos yra pagrindinis darbo vietų steigėjas.

Nepaisant nesudėtingos steigimo tvarkos bei finansinių privalumų yra kitas svarbus faktorius, kuris verčia rimtai susimąstyti pradedančius verslininkus. Personalinė įmonė, tikroji ir komanditinė ūkinė bendrijos yra neribotos turtinės atsakomybės juridiniai asmenys, todėl nepasisekus įgyvendinti verslo idėjos, įmonės savininkas ( -ai) ir tikrieji nariai

(KŪB) rizikuoja ne tik tuo turtu, kuris buvo investuotas pradėti verslui, bet ir savo asmeniniu. Taigi verslo nesėkmė gali be pastogės palikti ne tik patį verslininką, bet ir visą jo šeimą. Tai labiausiai ir gąsdina. Tačiau nepamirškime vieno svarbaus dalyko, jog verslas ir rizika yra neatsiejami ir ji yra neišvengiama. Nors yra įvairių skaičiavimo metodų, kaip pavyzdžiui – prognozavimas, tačiau net ir patys tiksliausi skaičiavimai nepadeda visiškai apsisaugoti nuo netikėtumų ir nesėkmių, tai yra neprognozuojama.

Žinoma, reikia nepamiršti ir stambiojo verslo įmonių – AB, koncernų ir kitų, kurios ne tik sukuria naujas darbo vietas, bet tai yra ir pagrindinis bendrojo vidaus produkto kūrėjas. Tokios įmonės yra patiklesnės ir patrauklesnės užsienio investitoriams, bet to, savininkai rizikuoja tik tuo turtu, kuris yra investuotas į verslą. Tokioms įmonėms yra lengviau gauti paskolas iš bankų, tad užklupus nesėkmėms joms tik reikia parengti gerą savo verslo planą ir bankas suteikia paskolą, kuri taip reikalinga, kad verslas ir toliau sėkmingai vystytųsi ir plėtotųsi.

Taigi pradedant verslą nuspręsti kokia įmonės veiklos organizavimo forma yra geresnė yra sunku, nes kiekviena jų turi savų privalumų ir trūkumų. Žinoma, visų pirma tai priklauso nuo paties verslininko asmeninių savybių bei finansinių galimybių. Pinigines problemas išspręsti lengviau, pavyzdžiui susiradus verslo partnerį, tačiau, jei žmogus nemėgsta, kad jam kas vadovautų ir įsakynėtų, jis rinksis tą verslo organizavimo formą, kur galės lemiamus sprendimus daryti savarankiškai, nieko neverčiamas. Nors rizika ir didesnė, tačiau verslas be rizikos neįmanomas.

Literatūros sąrašas

1. Butkus F. S “Vadyba: organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai” /Vilnius 2003

2. “Ekonomika ir vadyba” / KTU 2002

3. “Ekonomika ir vadyba – 2003 ” / KTU 2003

4. “Ekonomika ir verslas” Lietuvos Junior Achievement / Vilnius 2001

5. Juozaitienė. L ,Staponkienė. J “verslo ir vadybos įvadas” / Šiaulių universitetas 2002

6. Leonienė. B “verslo pradmenys” / Kaunas 1998

7. Lietuvos Respublikos Seimas/Įstatymas/IX-1805/2003 11 06/Įsigalioja nuo 2004 01 01/Valstybės žinios’2003

8. Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin.,

2002, Nr. 105-4689).

9. Lietuvos statistikos metraštis /Vilnius, 2003 m.

10. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas

11. Martinkus. B, Žilinskas. V “Ekonomikos pagrindai” / Kaunas 2001

12. Misevičius.V “Vadybos pagrindai”/ KTU 2001

13. Seilius. A “Firmos kūrimas ir valdymas”/ Klaipėda 1994

14. Seilius. A “Organizacijų tobulinimo vadyba” / Klaipėda 1998

15. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VŠĮ

„Statistikos tyrimai“, 2003

16. Stoner James A.F. „Vadyba“ , Vilnius 2001

17. Stoškus. S. „Bendrieji vadybos aspektai“ VŠĮ ŠU leidykla 2002

18. Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla “Vadybos paradigma” / Kaunas

2000

19. internetas:

www.svv.lt www.std.lt verslas.banga.lt www.lrs.lt www.vz.lt

( Fizinis asmuo – yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turta, užsiiminėti ūkine komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, bei turėti kitokias turtines ir neturtines teises Lietuvoje.

( Įstatinis kapitalas – yra įmonės įstatuose, nurodytas ir savininkų įmokėtas kapitalas, t.y. visų akcijų nominali vertė.

[1] Vadyba / James A. F. Stoner. – Vilnius, 2001

[2] Verslo pradmenys/ B.Leonienė. -Kaunas ,1998

( ekiu – (ecu – European Currency Unit) Europos monetarinės sąjungos šalių atsiskaitymo ir rezervų apskaitos valiutinis vienetas.

[3] Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin.,

2002, Nr. 105-4689). Įsigaliojo nuo 2003 sausio 1 d.

[4] Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin.,

2002, Nr. 105-4689). Įsigaliojo nuo 2003 sausio 1 d.

* dividendas – akcinės bendrovės pelno dalis, tenkanti asmenims, turintiems akcijų

[5] Statikos departamentas ( 2004 04 09 )

[6] Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VŠĮ

„Statistikos tyrimai“, 2003

[7]Lietuvos Respublikos Seimas/Įstatymas/IX-1805/2003 11 06/Įsigalioja nuo

2004 01 01/Valstybės žinios’2003 Nr.112-4991

[8] Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas / 1str.

* asmuo, kurio atžvilgiu įsipareigojama

[9] Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas