Vadybos vystymasis Lietuvoje

Turinys

Įvadas ..2
1. Vadybos raida Lietuvoje 1920-1940 metais ..3
2. Sovietinio laikotarpio vadybos raida ..6
3. Vadybos raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę (1990-1997 metai) 12
4. Lietuviškosios tautinės vadybos mokyklos kūrimo problemos 13
Išvados 15
Literatūra 16Įvadas
Gamybos vadybos specialistai privalo ne tik gerai perprasti šiandieninius gamybos vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo atsiradimo istoriją bei jo taikymo patyrimą užsienio pramonėje ir Lietuvoje. Istorinis patyrimas vertingas visiems, tačiau ypač jis svarbus jauniems gamybos vadybos specialistams. Mat, žinant mokslo raidos istoriją ir patirtį, galima sutaupyti daug laiko, nešvaistant jo beprasmiams Lietuvoje ir užsienyje jau seniai žinomiems ieškojimams ir attradimams. [3]
Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. [2]
Mokslo apie darbą gamyboje reikšmę mokslininkai suprato dar viduramžiais. Matematikas ir astronomas G. Galilėjus matematiką mėėgino pritaikyti darbo procesų tyrimams ir atkreipė dėmesį į nuovargį, trukdžiusį matematinius metodus taikyti darbo procesų nagrinėjimui.
De le Giras pastebėjo ryšį tarp žmogaus masės ir jo jėgos. Jis nustatė, kad nežalinga tempti 65 kg, o pernešti nuožulnia plokštuma ant nugaros – 75 kg masės kr

rovinį. Amontonas nustatė žmogaus darbo našumą per pamainą. Matematikai Bernulis, Eileris ir kiti sprendė darbo maksimumo problemą. Jie teigė, kad paros išdirbis priklauso ne tik nuo darbininko masės ir darbo laiko trukmės, bet ir nuo profesijos pobūdžio.
Tačiau šie bandymai nagrinėti darbo problemas buvo šalutinė minėtųjų mokslininkų veikla. Nuodugniems ir apibendrintiems tyrimams dar nebuvo sąlygų, nes iki XIX a. labai mažai buvo tirti darbo fiziologijos dalykai.
Manufaktūrinėje gamyboje ir pramonės revoliucijos pradžioje vartojami rankiniai įrankiai, o gamybos bei darbo organizacija buvo gerinama stichiškai bandymų ir klaidų metodu.
XIX a. pabaigoje jau sukaupta darbo fiziologijos ir psichologijos žinių, kurias galima pritaikyti darbo organizavimo uždaviniams spręsti gamyboje, t. y. susidarė objektyvios prielaidos gamybos ir darbo organizavimo mokslui klostytis. [3]1. Vadybos raida Lietuvoje 1920-1940 metais
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918 -1940) nebuvo mookslinės įstaigos, kuri butų nagrinėjusi vadybos bei gamybos ir darbo organizavimo problemas. Tačiau mokslininkai suvienijo savo intelektualines pajėgas draugijose ir nagrinėjo aktualias teorines ir praktines problemas. Pavyzdžiui, psichotechnikos ir profesinio orientavimo draugija vienijo psichologus ir, be kitų, nagrinėjo atskirus darbo psichologijos ir profesinės atrankos klausimus. Vėliau 1938 m. V. A. Graičiūnas įsteigė Mokslinės vadybos draugiją, kurios įstatuose rašoma, jog „draugija rūpinasi, kad visos ūkinio gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos didžiausios visiems dalyviams naudos principu; skatina šalinti įvairių gyvenimo sričių tvarkymo trūkumus, rū
ūpinasi sudaryti sąlygas, kad visi žmonės, kurie savo veikimo srityse taiko mokslinius metodus, galėtų skatinti šį visuomeninį reikalą“.
Žurnaluose „Technika ir ūkis“, „Tautos ūkis“ buvo spausdinami straipsniai, propaguojantys F. Tayloro, H. Fordo, A. Fayolio ir kitų užsienio specialistų patyrimą. Buvo aprašomas darbo spartuolių stachanoviečių judėjimas Sovietų Sąjungoje.
Nors spaudoje ir propaguotas pažangus užsienio patyrimas ir Lietuvos mokslininkų rekomendacijos, įmonėse tai retai buvo diegiama. Vadovaujančiam darbui retai būdavo samdomi specialistai su aukštuoju išsimokslinimu, kad nereikėtų mokėti didesnio atlyginimo negu meistrams, įgijusiems reikiamų darbui įgūdžių tik darbo patyrimu. Darbininkai buvo instruktuojami, apmokomi dirbti taip, kaip anksčiau dirbo meistrai.
Specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, galinčių dirbti gamybos vadybos srityje, buvo nedaug. Universiteto studentai ekonomistai klausydavo darbo organizavimo kursą, tačiau dauguma baigusiųjų studijas patekdavo į finansų ministeriją, bankus, kooperatyvus. Pramonės įmonėse jų dirbo labai maža dalis. Technikos fakulteto studentams buvo privalomas visuomenės ūkio mokslas (2 savaitinės valandos per metus) ir įmonių organizavimo kursas, tačiau šie kursai teisiškai ir formaliai technikos fakultete neįforminti, nes nebuvo nei dėstytojų etatų, nei tų kursų katedros. Tie kursai net formaliai nebuvo priskirti kuriai nors katedrai. 1938 m. Mokslo planų pertvarkymo komisija mokslo planų projekte paliko tik visuomenės ūkio mokslą. Įmonių organizavimo kursas paliktas tik chemijos technologijos skyriuje. Taigi inžinieriai buvo silpnai parengti ekonomikos ir gamybos vadybos klausimams sp
pręsti.
Įmonėse plačiausiai buvo paplitęs laikinis darbo apmokėjimas – už darbo valandą, dieną arba savaitę. Apie 1936 m. plačiai imta propaguoti vienetinį darbo apmokėjimą, kuris pamažu įdiegtas pramonės įmonėse. Tai vadinamoji akordinė darbo apmokėjimo sistema.
Iš paskelbtųjų darbų apie gamybos vadybą matyti, kad Lietuvoje daugiau rūpintasi kadrų rengimu, profesiniu orientavimu, darbo metodų racionalizavimu ir darbo sąlygų gerinimu.
Šių darbų pradininku reikia laikyti J. Šimkų, kuris 1926 m. pradėjo skelbti darbus apie darbo organizavimą. J. Šimkus nagrinėjo darbo užmokesčio, profesinio orientavimo (atrankos), darbo metodų tobulinimo klausimus. Domėtis darbo organizavimu jis ragino ir kitus mokslininkus.
Profesinio orientavimo srityje aktyviai reiškėsi psichologas ir pedagogas J. Vabalas – Gudaitis. Jis tyrė psichinių reakcijų laiką, dėmesį, tobulino šių tyrimų metodus. J. Vabalas-Gudaitis siūlė profesinei atrankai taikyti psichologinius tyrimus ir testus. 1928 m. prie Kauno amatų mokyklos pradėjo veikti psichotechnikos profesinės atrankos kabinetas.
Profesinio orientavimo ir atrankos būtinumą nurodė psichologas A. Gučas. Jis apgailestavo, kad dėl lėšų stokos ši labai svarbi darbo organizavimo sritis negalėjo deramai ištobulėti. A. Gučas pasiūlė radijo telegrafistų profesinės atrankos metodus.
Svarbus J. Bučo indėlis plėtojant ekonomikos (taip pat ir darbo organizavimo) mokslą. Darbo organizavimo klausimus J. Bučas apibendrino sąvoka „darbo racionalizacija“, kuri reiškė pasenusios darbo organizacijos pakeitimą nauja, pagrįsta mokslinės analizės duomenimis. Jis teigė, k.ad būtina tobulinti ne tik darbo organizaciją, bet ir
r patalpas, įrankius, mašinas. Šie klausimai, J. Bučo nuomone, turėjo būti sprendžiami planingai, ne atskiro verslininko, o visos valstybės. „Su darbo organizacija pas mus yra tokia padėtis, lyg būtų gamybinis darbas pasiekęs aukščiausio produktyvumo ir pajėgumo laipsnį. Tikrumoje dalykai yra visai priešingi, užtenka tik kiek smulkiau panagrinėti mūsų pramoninio darbo organizaciją, darbininkų darbo produktyvumą ir gaminių kainas bei jų kokybę, pastebėsime, kad čia daug kuo mes esame atsilikę“, – rašė J. Bučas.
P. Raulinaitis 1926 išleido knygą „Administracijos principai“. Joje perpasakotas H.Fayolio veikalas „Bendrasis ir pramoninis valdymas“. Iki šio laiko ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žinoma.
1930 metais P. Raulinaitis išleido dar vieną knygą – „Darbo organizavimo metmenys“. Čia buvo išdėstyti F. Tayloro teorijos pagrindai, bandyta polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis.
Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius vadybos klausimais paskelbė prof. S.Nacevičius. Straipsnyje „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje, arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas“ jis nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje klausimus, parodo vadybos metodų universalumą. G. Galvanauskas straipsnyje „Darbas administracinėse įstaigose“ nagrinėja tarnautojų parinkimo, priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas personalo valdymo problematika.
Darbo organizavimo tobulinimo klausimais rašė J. Acus-Acukas, J. Purickis, A. Tarulis ir kt.
Žymiausias Lietuvos gamybos, darbo ir valdymo organizavimo specialistas buvo Vytautas Andrius Graičiūnas. [3]
V. A. Graičiūnas gimė 1898 m. Čikagoje, JAV, gydytojo, politinio emigranto iš Lietuvos šeimoje. 1914-1917 m. studijavo Čikagos universitete Administracijos ir komercijos fakultete, kartu dirbdamas tekintoju, normuotoju, ekonomistu mašinų gamybos įmonėse. 1917-1919 m. tarnavo JAV karo aviacijoje. 1920-1923 m. mokėsi Čikagos technologijos institute, kurį sėkmingai baigė ir gavo mokslų bakalauro diplomą.
1923-1925 m. V. A. Graičiūnas dirbo vadybos patarėju keliose Čikagos ir Niujorko firmose, o 1926 m. pradžioje bandė įsikurti Lietuvoje. Paskirtas „Metalo“ fabriko Kaune techniniu vedėju. Firmos vadovybei jis tuoj pateikė rimtą programą gamybai plėtoti – pasiūlė šio fabriko bazėje įkurti „Fordo“ koncerno automobilių surinkimo įmonę, kuri būtų galėjusi patenkinti didelės Rytų Europos dalies šios produkcijos poreikius. Tačiau negavęs paramos savo idėjoms, jau 1927 m. rudenį V. A. Graičiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai organizavo dideles įmones, analizavo ir sprendė veikiančių įmonių ekonomines ir organizacines problemas Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. 1929 m. jis dalyvavo ketvirtajame Tarptautiniame Vadybos kongrese Paryžiuje. Šiuo laikotarpiu parašytas vienintelis teorinis jo darbas – straipsnis „Organizacijos vidiniai ryšiai“. Straipsnis pirmą kartą išspausdintas Šveicarijoje 1933 m. anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, vėliau perspausdintas Niujorke 1937 ir 1969 m. Savo teorija V. A. Graičiūnas plačiai rėmėsi praktiniame darbe įvairiose šalyse ir visur susilaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
1935 m. V. A. Graičiūnas galutinai įsikūrė Lietuvoje. 1938 m. kartu su grupe bendradarbių ir vadybos entuziastų iš kitų įstaigų – dr. P. Lesauskiu, dr. V. Juodeika, dr. P. Bielskum, prof. J. Šimkum ir kitais įsteigia Mokslinės vadybos draugiją šio mokslo idėjoms propaguoti. Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms. Nuo 1945 m. iki 1949 m. V. A. Graičiūnas dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
V. A. Graičiūnas pasiūlė vietoje angliško termino „menedžmentas“ naudoti lietuvišką atitikmenį „vadyba“.
Vadybos moksle gana reikšmingą vietą užima vadinamoji valdymo apimties problema. Seniai žinoma, kad vienam vadovui tiesiogiai pavaldžių darbuotojų skaičius turi būti rib.ojamas. Reorganizuojant įmones ir įstaigas, kuriant naujas organizacijas, vertinant vadovų apkrovimą bei jų darbo rezultatus, kyla klausimai, susiję su valdymo apimtimi. V. A. Graičiūnas 1933 m. straipsnyje „Organizacijos ryšiai“ pateikė matematiškai pagrįstą metodą valdymo normai nustatyti. V. A. Graičiūnas suprato, kad visi socialiniai – ekonominiai procesai vyksta tam tikrose ribose ir kad jų nepaisymas gali keisti pačio reiškinio kokybės turinį. Jis atskleidė vadovo ir jo valdinių sąveikos reguliavimo svarbą, parodė, kaip susidaro vertikalūs ir horizontalūs ryšiai organizacijoje: tyrimais atskleidė dėsningumą ir jį matematiškai aprašė – parengė matematinį modelį, naudotiną racionaliam valdinių skaičiui nustatyti. Teorija reikšminga ir metodologiniu požiūriu. [1]
Pagrindiniu veiksniu, darančiu didžiausią įtaką vadovo darbo apimčiai, V.A.Graičiūnas laikė ryšius tarp darbuotojų (pavaldinių) ir vadovo. Jo nuomone kiekvienoje organizacijoje tarp vadovo ir pavaldinių (n) susiformuoja trijų rūšių (a, b, c) ryšiai:
(1) tiesioginiai individualūs, arba pavieniai vertikalūs ryšiai a = n;
(2) tiesioginiai grupiniai, ar grupiniai vertikalūs, tarp vadovo ir 2 ar daugiau pavaldinių b = n (n -1);
(3) tiesioginiai horizontalūs ryšiai tarp pavaldinių c = n [(2n/2) – 1].
V.A.Graičiūnas teigė, kad kiekvienas naujas pavaldinys įneša papildomų visų tipų ryšių ir išvedė tokią matematinę priklausomybę tarp bendro ryšių skaičiaus (f) ir pavaldinių skaičiaus (n):

f = a + b + c = n[(2n/2) + (n – 1)].

Šia formule V.A.Graičiūnas matematiškai įrodė, kad prisidėjus kiekvienam tolesniam pavaldiniui, ryšių skaičius padidėja geometrine progresija. Todėl, pasiekus tam tikrą pavaldinių skaičių, valdymo efektyvumas ima mažėti. Jis rėmėsi tuo, kad vienas vadovas gali efektyviai koordinuoti 12 tiesioginių individualių ir 28 netiesioginius grupinius ryšius, o tai atitinka 5-6 tiesioginius pavaldinius. V. A. Graičiūno nustatyta priklausomybė paskatino kitus mokslininkus spręsti valdymo struktūrų optimizavimo problemas.
V.A.Graičiūno sukurtoji valdymo teorija neprarado reikšmės ir šiandien. Tai valdymo mokslo pradininkas, kuriam priklauso „vadybos“ terminas. [5]2. Sovietinio laikotarpio vadybos raida
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių, vystytis sąlygos buvo labai sudėtingos.
Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, vadinamojo N.Chruščiovo atšilimo laikotarpio, darbo mokslinis organizavimas, menedžmentas Sovietų Sąjungoje buvo laikomi „prakaitą išspaudžiančiomis sistemomis“ ir todėl buvo ne tik ignoruojami, bet beveik draudžiami. Šia tematika SSRS, suprantama ir Lietuvos, mokslininkai galėjo pradėti domėtis tik septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje.
Kai kurie vadybos aspektai gana tampriai siejasi su ekonomine tematika, todėl kartais vienas ar kitas autorius, per daug nesigilindamas, vadybos tyrimų problematikai priskiria ekonominę tematiką. Dar blogiau – pasitaiko ir tokių, kurie nenori pripažinti vadybos kaip autonominės socialinių mokslų krypties ir laiko ją ekonomikos mokslo dalimi. Todėl tenka pabrėžti, kad šioje analizėje mes griežtai atsiribojame nuo tokių nuomonių ir nagrinėjame tik vadybinės krypties tyrinėjimų pasiekimus, neanalizuodami ekonomikos mokslo vystymosi eigos.
1962 -1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriuose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įvairių aspektų tyrimai. Ši tematika buvo labai propaguojama sovietinės valdžios institucijose (ministerijose, valdybose), todėl jai plėtoti atsirado neblogos sąlygos. Vėliau šių centrų vykdomų darbų tematika plėtėsi, pradėti vykdyti vadybos tyrimai, užsiimama konsultacine veikla.
Apžvelgti Lietuvos vadybos tyrinėtojų veiklą galbūt lengviausia apibūdinant šiuose centruose vykdytus tyrimus, todėl tolimesnei analizei pasirenkame atskirų centrų nuveiktų darbų analizės principą.
Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultetas. Šiame centre 1962 -1967 metais susiformavo grupelė specialistų – M.Krejeris, R.Razauskas, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėliau – vadybos tyrimus. Grupė plėtėsi, joje pradėjo dirbti daugiau šia tematika besidominčių žmonių (G.Samuolis, A.Baltakis, V.Grigoras, RGylys ir kiti), išaugo darbų apimtys.
Vienas aktyviausių šio centro atstovų – R.Razauskas. 1962 – 1970 metais paskelbęs eilę straipsnių darbo mokslinio organizavimo tematika, nuo 1971 m. galutinai imasi vadybinės problematikos darbų. Jį ypač domina vadovo darbo organizavimas: 1971 metais pradėjęs publikuoti straipsnių ciklą „Vadovu negimstama“ baigia jį 1981 metais ir pradeda publikuoti naują ciklą – „Valdymo menas“, kuris tęsiamas iki 1991 metų. Šių ciklų straipsniuose, o taip pat daugelyje kitų publikacijų nagrinėjami vadovavimo stiliaus, vadovo ir pavaldinių santykių, vadovo savybių, autoriteto ir kiti klausimai. Šios tematikos darbai apibendrinti knygoje „365 vadovo dienos“. R.Razauskas paskelbė darbų ir kitais personalo valdymo klausimais.
Personalo valdymo aspektus nagrinėjo ir M.Krejeris. Mokslinės veiklos pradžioje daugiausia dėmesio skyręs gamybos efektyvumo klausimams, nuo 1970 metų jis pradeda tyrinėti vadovų ir specialistų parinkimo, atestavimo, kvalifikacijos tobulinimo, darbo pasidalijimo bei delegavimo problemas. Šia tematika, kartu su bendraautoriais, 1973-1982 metais M.Krejeris išleido 4 knygas, visą eilę straipsnių.
Kompleksines darbo organizavimo formas, lanksčias organizacines struktūras tyrinėjo G.Samuolis, atskirus personalo valdymo aspektus – A.Baltakis. Ženklūs P.Gylio darbai, kuriuose nagrinėjami įmonių ūkinio mechanizmo reguliavimo klausimai.
Kauno politechnikos instituto – KPI (vėliau Kauno technologijos universitetas – KTU) Inžinerinės ekonomikos fakultetas. Vadybos tyrinėjimus fakultete pradėjo V.Gubavičius, kuris studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete turėjo galimybę klausytis V.Graičiūno paskaitų, bendrauti su juo. Nuo 1961 m. V.Gubavičius paskelbė eilę straipsnių Lietuvos ūkio valdymo tobulinimo, lengvosios pramonės struktūrų pertvarkymo ir kitais klausimais. Kartu su V.Gubavičiumi produktyviai dirbo B.Prokopčiukas, daugia.usia nagrinėjęs įmonių gamybos operatyvinio valdymo problemas.
1969-1970 metais vadybos tyrinėjimais susidomėjo P.Tvarijonavičius. Nuo pirmųjų dienų jo darbų tematika susieta su personalo valdymo problemomis. 1972 m. P.Tvarijonavičiaus dėka fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame savo mokslinę karjerą pradėjo ne vienas žinomas mokslininkas. Šiame sektoriuje aktyviai bendradarbiavo V.Daugėla, vėliau sėkmingai vystęs programinio ir strateginio planavimo bei valdymo tyrimus, paskelbęs 2 monografijas ir eilę straipsnių.
Techninių-technologinių inovacijų valdymo problematiką tyrinėjo J.Novickas. Šiuos darbus jis tęsė perėjęs dirbti į Lietuvos informacijos institutą. B.Prokopčiuko darbus tęsėjo mokinys R.Venskus, o personalo valdymo tyrinėjimus, išėjus P.Tvarijonavičiui, vystė A.Sakalas. Specifinius personalo darbo organizavimo klausimus nagrinėjo P.Vanagas, išleidęs šia tematika 3 knygas.
KPI Vilniaus filialo (vėliau Vilniaus inžinerinio statybos instituto – VISI, dar vėliau Gedimino technikos universiteto – VGTU) Ekonomikos katedra. Šios katedros darbuotojai E.Borkauskas, J.Dilba, E.Martinaitytė, J.Bivainis, K.Valašimas ir kiti savo darbuose nagrinėjo statybos, statybinių medžiagų pramonės, transporto organizavimo ir valdymo klausimus, parengė ir publikavo visą eilę straipsnių žurnale ‚Statyba ir architektūra“, VISI mokslo darbų rinkiniuose.
1969 metais VISI buvo įkurta Valdymo sistemų tyrimo laboratorija, vadovaujama K.Antanavičiaus. Laboratorijoje buvo vykdomi organizacinių struktūrų tyrimo, informacinių sistemų projektavimo darbai. Nuo 1972 m. laboratorijos mokslininkai pradėjo domėtis sprendimų priėmimo teorija ir ilgalaikio planavimo modelių sudarymu. Šia tematika išleistos K.Antanavičiaus knygos „Daugiapakopis stochastinis planinių sprendimų modeliavimas“ ir „Šiuolaikinė gamybos valdymo technologija“ bei daug kitų publikacijų. Laboratorijos darbuotojai sėkmingai studijavo aspirantūroje, daugiau kaip 10 apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertacijas, kuriose buvo nagrinėjami įvairus organizacijų valdymo aspektai.
Lietuvos žemės ūkio akademijos – LŽŪA (nuo 1996 m. universiteto – LŽŪU) Žemės ūkio gamybos valdymo katedra. Šiame centre išsamesni vadybos tyrimai prasidėjo 1973 -1975 metais. Suprantama, darbų tematika daugiausia buvo skirta žemės ūkio įmonių valdymo klausimams nagrinėti. Aktyviai dirbo V.Dudinskas, A.Vaitiekus, vėliau įsijungė M.Dargvainis, A.Baležentis, S.Nargėla, J.Žabaliūnas, VMilušauskas. Buvo nagrinėjama žemės ūkio specialistų poreikio ir jų rengimo problematika, žemės ūkio įmonių ir agropramoninių susivienijimų valdymo struktūrų tobulinimo klausimai, kokybės valdymo sistemų įvedimo žemės ūkio organizacijose ypatumai, valdymo techninių priemonių diegimo rajoniniuose agrokompleksuose sąlygos ir eilė kitų temų. Produktyviausiai dirbo A.Baležentis, M.Dargvainis, A.Vaitiekus iki 1990 metų paskelbę keletą knygų ir po keliasdešimt straipsnių.
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto (LŪSTI) Valdymo katedra. Viena iš pagrindinių šio instituto veiklos krypčių buvo įmonių ir organizacijų vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas. Akivaizdu, kad vadybinė tematika turėjo būti svarbiausių tyrimo darbų tarpe.
Katedroje 1976-1979 metais susibūrė pajėgi vadybos specialistų grupė nagrinėjusi platų problemų spektrą. A.Indriūnas tyrinėjo vadovų veiklos turinio įvairius aspektus, paskelbė šia tematika eilę straipsnių ir knygas „Valdymo technika“ bei „Vadovo organizacinių žinių modelis“. Be to, šis autorius domėjosi ir kitais vadybos aspektais (pvz. valdymo metodologija, valdymo sprendimai, valdymo sociologija). K.Bieliūno tyrimų pagrindinė sritis – organizacinė technika, dokumentalistika, raštvedyba, kaip svarbūs vadybinio darbo organizavimo elementai. I.Milinavičienė daugiausia dėmesio skyrė valdymo personalo parinkimo, paskirstymo, atestavimo problematikai, o D.Kuzmickas – veiklos taktinio ir operatyvinio planavimo, kontrolės ir ritmingumo užtikrinimo klausimams. Svarūs buvo S.Butkaus darba.i valdymo organizavimo (orgprojektavimo ir struktūrizavimo) srityje, V.Balkevičiaus – viešojo maitinimo ir kooperacijos įmonių valdymo tobulinimo sferoje, J.Mudėno – kokybės valdymo sistemų kūrimo ir organizavimo problematika. Perėjęs į šią katedrą iš Kauno filialo stambių gamybinių – ūkinių sistemų formavimo, struktūrizavimo ir valdymo organizavimo klausimus toliau nagrinėjo P.Zakarevičius.
Vadybinės tematikos tyrimus vykdė ir kitose šio instituto katedrose dirbę S.Marčiukaitis, S.Poškus, B.Melnikas, A.Vyskupaitis ir kiti. [4]
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi (LŪSTI) Valdymo katedroje 1976 -1979 metais susibūrė pajėgi vadybos specialistų grupė, nagrinėjusi platų problemų spektrą. A. Indriūnas tyrinėjo įvairius vadovų veiklos turinio aspektus, valdymo metodologiją, valdymo sprendimus, valdymo sociologiją. K. Bieliūno tyrimų pagrindinė sritis buvo organizacinė technika, dokumentalistika, raštvedyba. Svarūs buvo S. Butkaus darbai valdymo organizavimo (orgprojektavimo ir struktūrizavimo) srityje, V. Balkevičiaus – viešojo maitinimo ir kooperacijos įmonių valdymo tobulinimo sferoje, J. Mudėno – kokybės valdymo sistemų kūrimo ir organizavimo problematika. P. Zakarevičius tyrė stambių gamybinių ūkinių sistemų formavimo, struktūrizavimo ir valdymo organizavimo klausimus.
Vadybinės tematikos tyrimų ėmėsi ir kitose šio instituto katedrose dirbę S.Marčiukaitis, S. Poškus, B. Melnikas, A.Vyskupaitis ir kiti.
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto filiale (LŪSTI KF) moksliniai tyrimai personalo vadybos srityje prasidėjo 1977 metais, kai Gamybos organizavimo katedrai pradėjo vadovauti perėjęs iš KPI P. Tvarijonavičius. Katedroje pradėjo dirbti P. Zakarevičius, S. Lapeika, D. Ūsienė, vėliau atėjo P. Žukauskas, R. Šermukšnis, R. Jucevičius, G. Galkis.
Pradėjęs domėtis profesionalių vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo problemomis, dirbdamas KPI, P. Tvarijonavičius tęsė šiuos darbus ir LŪSTI Kauno filiale. Įvairiais personalo valdymo ir vadovų veiklos organizavimo aspektais paskelbė daug straipsnių Lietuvoje ir užsienyje vienas ir su bendradarbiais, išleido knygų.
Valdymo organizavimo tematika yra pagrindinė ir P. Zakarevičiaus publikacijose. Išleistos 8 knygos, iš kurių svarbesnės „Tarpšakiniai gamybiniai-techniniai susivienijimai“, „Valdymo sistemų vystymas“, „Integruotos pramonės šakos: atsiradimas, organizavimas, valdymas“ ir kt. [3]
Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto (MA EI) Liaudies ūkio planavimo ir valdymo skyrius. Šiame centre pagrindinė darbų tematika buvo planavimo, kaip vienos iš pagrindinių valdymo funkcijų tobulinimas, mokslo ir technikos pažangos valdymas. Jau nuo 1969 metų tyrimus šia tema vystė P.Staniko vadovaujama grupė (P.Griškevičius, RJusionis, A.Marčinskas). Grupės veiklos rezultatai apibendrinti publikacijose „Gamybinių susivienijimų organizavimas lengvojoje pramonėje“, „Valdymo organizavimo tobulinimas respublikos pramonės įmonėse“, „Gamybinių ūkinių kompleksų vystymas Lietuvos pramonėje“ ir kt.
1971 -1973 metais aktyviai šioje srityje pradeda dirbti E. Smilga. Jis paskelbia visą eilę straipsnių, skaito pranešimus konferencijose, o 1984 m. išleidžia knygą „Įmonės techninės politikos ekonominės problemos“. E.Smilga suburia tyrinėtojų grupę (V.Bradūnas, R.Stanikūnas, R.Patalavičius, D.Pupkevičius, P.Auštrevičius, D.Treigienė, S.Zurba), kuri produktyviai vysto techninės pažangos diegimo ir perspektyvinio planavimo tyrinėjimus. Nuo 1987 metų ši grupė pradeda domėtis strateginio valdymo problematika, pirmoji Lietuvoje nagrinėja strateginio planavimo ir perspektyvinio planavimo sampratų bendrumus ir skirtumus.
Lietuvos mokslinės – techninės informacijos instituto (LII) Vadybos (Valdymo) skyrius. Šiam centrui teko specifinis vaidmuo – kaupti, sisteminti ir publikuoti informaciją apie vadybos teoriją ir praktiką. Nuo 1968 metų išleisti teminiai rinkiniai „Darbo mokslinis organizavimas“, „Valdymas ir ekonomika“, „Vadovas ir jo funkcijos“, „Ekonominių sistemų valdymo patirtis JAV“, „Vadovų p.arinkimas ir rengimas užsienyje“ ir kiti. Be to, skyrius analitinių apžvalgų pavadinimu išleido visą eilę Lietuvos mokslininkų darbų. Tuo metu išleisti monografijas buvo nepaprastai sudėtinga, todėl ši skyriaus veikla buvo ženkli parama mokslininkams publikuojant tyrinėjimų rezultatus. Svarbią informatyvinę reikšmę turėjo bibliografinės rodyklės „Lietuvos ūkio ekonomika“ tęstinis leidimas, pradėtas 1981 m., kurioje susistemintai pateikti publikacijų, paskelbtų nuo 1940 m., sąrašai. Skyrius organizavo mokslines konferencijas, . simpoziumus, seminarus, sudarydamas sąlygas specialistams keistis veiklos rezultatais.
Kai kurie skyriaus darbuotojai dirbo ne tik informacinį, bet ir mokslinį darbą. S.Radzevičienė paskelbė eilę darbų vadovų kvalifikacijos kėlimo tema, J.Radžiukynas – valdymo inovacijų kūrimo ir diegimo srityje, R.Solominienė – vadovų darbo organizavimo ir vertinimo klausimais. [4]
Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (MA FSTI) Valdymo sociologinių problemų skyriuje daugiausia nuveikė R. Grigas. Knygose „Darbininkas ir įmonė“, „Socialinė raida: problemos ir planavimas“, „Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos“, „Socialinis valdymas ir planavimas įmonėje“ nagrinėjo įmonių veiklą netradiciniu socialiniu aspektu.
Aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje nemažai rūpintasi informacinių sistemų automatizavimu, kompiuterinės technikos įvedimu. Šioje sferoje reikšmingus darbus atliko Lietuvos mokslininkai R. Rajeckas, A. Vasiliauskas, S. Poškus, S. Marčiukaitis ir kiti. [3]
Svarbią reikšmę vystant vadybinę mintį, skleidžiant mokslo rezultatus ir praktinį patyrimą turėjo mokslinių -praktinių konferencijų organizavimas. Vilniaus universitetas, Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutas, Kauno politechnikos institutas, Lietuvos informacijos institutas 1968 – 1989 metais organizavo daugiau kaip 30 tokių konferencijų. Tezės ir straipsniai paskelbti šių konferencijų darbuose rodo, kad Lietuvoje susiformavo aktyvių vadybos specialistų būrys, kuris, kaip parodė ateitis, atkūrus nepriklausomybę, daug padarė, kad būtų greitai įsisavintas pasaulinis menedžmento patyrimas.
Nemažiau svarbus buvo ir vadybos dalykų įvedimas į studijų programas. Jau nuo 1970 m. Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto, Lietuvos žemės ūkio akademijos kai kurių specialybių programose pradedami dėstyti valdymo pagrindų kursai. 1982 -1984 m. aukštosiose mokyklose atsiranda specialybės apibendrintu pavadinimu „organizavimas ir valdymas“ ir pradedami rengti profesionalūs vadybos specialistai.
Be abejonės išskirtinis vaidmuo teko Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutui. Jo programose pagrindinę vietą užėmė įvairių lygiųvadovų kvalifikacijos tobulinimas. Beveik per 20 metų institute tobulinosi daugybė įvairių įmonių direktorių, jų pavaduotojų, cechų ir skyrių viršininkų, barų meistrų ir kitų vadovaujančių darbuotojų. Gal būt ne visuomet programos buvo tobulos, gal būt dėstytojams trūko naujausių žinių, tačiau šios veiklos nauda buvo akivaizdi. Instituto, 1990 metais reorganizuoto į Vadybos akademiją, uždarymas yra akivaizdi klaida – akademija labai reikalinga ir atkūrus nepriklausomybę.
Aukštųjų mokyklų ir LŪSTI dėstytojai greta dėstymo darbų bei mokslinių tyrimų nemažai padarė rengdami ir leisdami mokymo – metodines priemones. Išleista daug paskaitų konspektų, praktinio darbo užduočių, kursinių bei diplominių projektų rengimo metodikų, konkrečių situacijų aprašymų, dalykinių žaidimų, mokymo modulių ir kitos medžiagos. Šie leidiniai taip pat turėjo įtakos skleidžiant vadybos mokslo žinias, gerinant praktinį valdymo lygį.
1980 metais Lietuvoje buvo pradėtas leisti pirmasis ir iki 1995 m. vienintelis vadybinis mokslinis žurnalas „Valdymo kadrai“. Leidimo iniciatoriams A.Indriunui ir P.Tvarijonavičiui reikėjo daug pastangų, kad šis žurnalas taptų tikrai profesionaliu leidiniu. Žurnalas suvaidino reikšmingą rolę telkiant vadybos specialistus, skleidžiant naujienas, įj.ungiant naujus tyrinėtojus.
Įvairius praktinius valdymo sistemų organizacinio projektavimo darbus gana sėkmingai vykdė kai kurių ministerijų ir įmonių tarnybos. Pavyzdžiu galima pateikti Lengvosios pramonės ministerijos projektavimo biuro „Puntukas“ valdymo skyrių, vadovaujamą J.Juktonio, susivienijimų „Sigma“ ir „Banga“ mokslinės vadybos skyrius, vadovaujamus S.Butkaus ir V.Micpovilio, susivienijimo „Vilma“ personalo valdymo skyrių, vadovaujamą M.Aleliūno. Tokių gerai veikiančių padalinių buvo nemažai. Tai rodo, kad formavosi valdymo projektantų ir konsultantų būrys.
Neeilinis įvykis buvo Lietuvos vadybos draugijos atkūrimas 1989 metų pavasarį. Iniciatoriumi vėlgi buvo P.Tvarijonavičius. Draugija sujungė į vieningą būrį tiek vadybos tyrinėtojus, tiek praktikus, sudarė sąlygas tampriau bendrauti. Nors draugijos veikla tai prigesdavo, tai vėl suaktyvėdavo, ji yra svarbi vadybos žmones jungianti institucija. [4]3. Vadybos raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę (1990-1997 metai)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vadybos mokslininkams ir praktikams atsirado galimybės susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų darbais, naujausiomis vadybos mokslo raidos tendencijomis. Be to, ekonominei sistemai transformuojantis į rinkos mechanizmą, iškilo naujų, senosiomis sąlygomis nenagrinėtų problemų. Todėl iš dalies keitėsi darbų tematika, susiformavo nauji studijų ir mokslo centrai.
Profesorius P. Zakarevičius išskiria šias pagrindines temas:
• organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis;
• organizacinių struktūrų formavimo ir vystymo teorija ir metodai;
• personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas;
• strateginis valdymas ir strateginis organizacijų vystymas;
• visuotinės kokybės vadyba, kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įgyvendinimas;
• atskirų ūkio sferų valdymas (ekonominių ryšių su užsienio šalių organizacijomis, kuro ir energetikos, statybos, transporto, pramonės, žemės ūkio, įmonių ir kt. valdymas).
Vadybos tyrimų sferai priskiriama ir marketingo, finansų, techninės politikos, apskaitos problematika.
Organizacijų valdymo metodologijos problematikoje pažymėtini J. Kvedaravičiaus (VDU), Z. Lydekos (VDU), B. Melniko (VGTU), P. Zakarevičiaus (VDU) ir kitų autorių darbai. Jie rodo, kad Lietuvos mokslininkai pajėgūs spręsti ne tik taikomojo, bet ir teorinio, fundamentalaus pobūdžio problemas.
Organizacinių struktūrų formavimo tyrimus aktyviai atlieka S. Butkus (VGTU), A. Marčinskas (VU), P. Zakarevičius (VDU).
Tyrimų personalo valdymo tematika, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, darbus tęsia I. Bakanauskienė (VDU), A. Marčinskas (VU), R. Razauskas (VU), A. S akalas (KTU). Pradeda formuotis nauja, Vakarų šalyse ypač populiari tyrimų šaka – organizavimo psichologija.
Strateginio valdymo tematika, be abejo, daugiausia nuveikė R. Jucevičius (VTU) bei E. Smilga (EI).
Naujos tyrimų srities – visuotinės kokybės valdymo pakraipos darbuose aktyviausias P. Vanagas (KTU). Jam vadovaujant parengta Nacionalinė kokybės programa, paskelbta daug straipsnių, su bendraautoriais jis parašė monografiją ir vadovėlį.
Atskirų ūkio sferų valdymo tematika ypač plati, todėl ir daug mokslininkų dalyvauja šios problemos tyrimuose. Šia tematika mokslinius darbus paskelbė J. Bivainis, A. Baublys (VGTU), R. Ginevičius (VGTU), V. Ratkevičienė (LŽŪU), V.Dargvainis (LŽŪU), P. Žukauskas (VDU), B. Martinkus (KTU), J. Novickas (KTU). Prie šios tematikos darbų galima priskirti ir valstybės valdymo sistemos pertvarkymą nagrinėjančias publikacijas – R. Darulio (VU), P. Zakarevičiaus (VDU).
Mažesnės apimties, tačiau kartais labai svarbaus turinio, publikacijos spausdinamos vadybos mokslinių konferencijų leidiniuose. Nuo 1991 metų tokias konferencijas kasmet organizuoja Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas.
Lietuvos aukštosiose mokyklose rengiami vadybos bakalaurai ir magistrai, bazinės vadybos žinios perteikiamos ir kitokių specialybių studentams. Nuolat stiprėja ryšiai su užsienio šalių universitetais. Į Lietuvos universitetus dėstyti atvyksta užsienio profesoriai. [3]4. Lietuviškosios tautinės vadybos mokyklos kūrimo problemos
Praktika rodo, kad šalyje funkcionuojančių organizacijų valdymui įtaką daro ir tautos nacionaliniai bruožai. Prof. P. Zakarevičius išanalizavo, kokie lietuvių tautos nacionaliniai bruožai veikia (ar gali veikti) vadybos organizavimą Lietuvos įmonėse, firmose, kompanijose, valdymo institucijose. Šie bruožai skirstomi į teigiamą ir neigiamą įtaką darančius vadybinei veiklai. Pagrindiniai teigiami bruožai, P. Zakarevičiaus nuomone, yra šie: darbštumas; tvarkingumas; savarankiškumas; atsakingumas; šaltakraujiškumas;
Nuo senų laikų lietuvis buvo ir yra darbštus, atkaklus. Tik darbštumo ir atkaklumo dėka daugelis Lietuvos šviesuolių sunkiomis sąlygomis baigė aukštuosius mokslus Rusijoje. Darbštumas buvo pagrindinė savybė, sąlygojusi gerą Lietuvos ekonomikos išsivystymą per 22 pirmosios nepriklausomybės metus. Darbštumas išgelbėjo mūsų tremtinius Sibire, kur jie, sunkiai dirbdami, gana greitai adaptavosi prie rūsčių gamtos sąlygų ir pradėjo gyventi netgi geriau už kai kuriuos vietinius. Sovietinės okupacijos laikotarpiu, nedėkingomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis, lietuviai vėl per darbštumą sugebėjo susikurti, palyginti su kitomis sovietinėmis tautomis, neblogą gyvenimą.
Paminėtini ir neigiami lietuvių nacionaliniai bruožai, turintys įtakos vadybinei veiklai: plataus mąstymo, polėkio trūkumas; silpnesniojo sindromas; nepasitikėjimas kitais; klusnumas; uždarumas.
Be jokios abejonės, yra ir kitų teigiamų bei neigiamų nacionalinių lietuvių tautos bruožų, galinčių veikti vadybos organizavimą Lietuvoje. Todėl organizuojant valdymą, tikriausiai būtų svarbu visa tai įvertinti:
• išryškinti ir nuodugniai išanalizuoti lietuvių tautos nacionalinio charakterio bruožus, darančius teigiamą įtaką organizacijų veiklos funkcionavimui, plėtrai, vystymui, taip pat vadybai;
• išryškinti ir nuodugniai išanalizuoti nacionalinio charakterio bruožus, darančius neigiamą įtaką organizacijų veiklai;
• parengti siūlymus, rekomendacijas, metodikas ir kt., kuriais naudojantis būtų galima pakeisti, patobulinti kosmopolitinę valdymo sistemą – įvertinti teigiamus ir eliminuoti neigiamus nacionalinius bruožus;
• šios tematikos tyrimai prof. P. Zakarevičiaus nuomone turėtų tapti viena iš pagrindinių vadybos mokslo plėtros ir vystymosi šakų Lietuvoje. [3] Išvados
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918 -1940) nebuvo mokslinės įstaigos, kuri butų nagrinėjusi vadybos bei gamybos ir darbo organizavimo problemas. Tačiau mokslininkai suvienijo savo intelektualines pajėgas draugijose ir nagrinėjo aktualias teorines ir praktines problemas. Žymiausias to laikotarpio Lietuvos gamybos, darbo ir valdymo organizavimo specialistas buvo Vytautas Andrius Graičiūnas. Tai valdymo mokslo pradininkas, kuriam priklauso „vadybos“ terminas.
Pokario metais iki šeštojo dešimtmečio pabaigos darbo mokslinis organizavimas ir vadyba plačiąja žodžio prasme Sovietų Sąjungoje buvo ne tik ignoruojami, bet beveik draudžiami. Šia tematika SSRS, suprantama, ir Lietuvos, mokslininkai galėjo pradėti domėtis tik septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje, nykstant J.Stalino diktatūros pasekmėms. Tačiau dar ilgokai nebuvo norima vadybos pripažinti kaip autonominės socialinių mokslų krypties, ji buvo laikoma ekonomikos mokslo dalimi.
1962-1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas mokslo įstaigų, kuriose prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įvairių aspektų tyrimai. Ši tematika buvo labai propaguojama, todėl jai plėtoti atsirado geros sąlygos. Vėliau šių įstaigų darbų tematika plėtėsi, pradėti vykdyti vadybos tyrimai, užsiimama konsultacine veikla.
Aštuntasis dešimtmetis tai laikmetis, kai buvo nemažai daroma automatizuojant informacines sistemas, įvedant kompiuterinę techniką. Apibendrinus šio laikotarpio mokslinę veiklą, išryškėja tokios pagrindinės tyrinėjimų sritys: 1) personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos organizavimas; 2) organizacinių valdymo struktūrų formavimas, pertvarkymas, vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo procesų reguliavimas; 3) socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos organizavimas ir planavimas; 4) automatizuotų informacinių sistemų kūrimas, įvedimas, kompiuterinės technikos taikymas; 5) atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vadybos mokslininkams ir praktikams atsirado galimybės susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų darbais, naujausiomis vadybos mokslo raidos tendencijomis. Todėl iš dalies keitėsi darbų tematika, susiformavo nauji studijų ir mokslo centrai. Šiuo laikotarpiu galima išskirti šias pagrindines temas: 1) organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis; 2) organizacinių struktūrų formavimo ir vystymo teorija ir metodai; 3) personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas; 4) strateginis valdymas ir strateginis organizacijų vystymas; 5) visuotinės kokybės vadyba, kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įgyvendinimas; 6) atskirų ūkio sferų valdymas. Literatūra
1. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. – Kaunas: Technologija, 2001.
2. Neverauskas B., Rastenis J. Vadybos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2000.
3. Pramonės įmonių vadyba / Sakalas A., Vanagas P., Martinkus B. ir kt. – Kaunas: Technologija, 2000.
4. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos: monografija. – Kaunas: VDU leidykla, 2002.
5. Žilinskas V., Martinkus B., Staleronka A. Verslo vadybos pradmenys. – Kaunas: Naujasis lankas, 2004.

Leave a Comment