Įvadas
“Verslo istorija, vadinamoji komercija, yra civilizacijos istorija – ten, kur buvo labiausiai suklestėjęs verslas, geriausius vaisius davė ir menas bei mokslas.”
Phine Taylor Barnum
Pasak L. Gineitienės, „verslininkystė – dar vienas kelias, įgalinantis mokslines idėjas paversti gaminiais. (Gineitienė, 2003, 32 p.) Verslas įvairiomis formomis klesti jau labai seniai. Jo užuomazgų galima pastebėti beveik visose kultūrose. Juo užsiėmė arabai, romėnai, egiptiečiai ir kt. Žinoma, tada tokios sąvokos negalėjo būti, nes nebuvo smulkiojo verslo užuomazgų. Pagrindinis tuometinių verslininkų tikslas buvo smarkiau apgauti pirkėją, gaunant kuo daugiau naudos sau. Verslininkystės samprata kūrėsi stebint kasdieninę žmonių ūkinę veiklą.
Darbo objektas: verslininkystės istorija.Darbo tikslas: apžvelgti verslininkystės istorinę raidą.Darbo uždaviniai:1. apibrėžti verslininko, verslumo ir verslininkystės sampratas;2. įvertinti verslo sistemos aplinką;3. išsiaiškinti, kaip buvo suprantama verslininkystė viduramžiais;4. išsiaiškinti, kaip buvo suprantama verslininkystė XVII – XVIII šimtmečiuose;5. įvertinti verslininkystės būseną tarpukario Lietuvoje;6. apibrėžti šiuolaikinės verslininkystės sampratą;7. įvertinti verslininkystės prielaidas ir galimybes dabartinėje Lietuvoje.Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė.
1. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas)
Laisvosios rinkos sąlygomis ekonomikos varomoji jėga yra verslininkystė. Jos samprata klostėsi remiantis kasdienės žmonių ūkinės veiklos stebėjimais. Pirmas verslininkystės teoretikas anglų ekonomistas R. Kantiljonas.Bendriausia prasme verslas traktuojamas, kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą (paslaugų tiekimą) ir komerciją (pirkimą – pardavimą), konkreti ūkininkavimo sfera, forma. Jo plėtojimas – tai privatinės nuosavybės, kuri yra asmenybės, jos sugebėjimų, gerovės kilimo, veržimosi į ekonominę (bei politinę, pilietinę) laisvę prielaida, gausinimas. Verslininkystė suprantama kaip platesnė sąvoka nei verslas: kaip veiklos reiškinys. Verslo specialistai R.Rostadas ir R.Chisričas verslininkystę apibūdino savaip. Chisričas teigė, kad verslininkystė – tai ko nors naujo ir vertingo kūrimo procesas, kuris reikalauja laiko ir jėgų, tai procesas, kuris garantuoja pajamas ir asmeninį pasitenkinimą pasiektais rezultatais. (Lydeka Z., 1996).
Taigi visi verslo ar verslininkystės apibrėžimai grindžia juos kaip procesą patyrusį amžių tėkmėje ženklių kokybinių pokyčių. Štai senovės laikais verslas buvo tapatinamas su amatais.Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. (Lydeka Z., 1996). Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme. Ekonomikos terminų žodynėlyje verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno. Verslumas galima sakyti ir žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla, besikeičiančioje aplinkoje. Visos verslininko asmens savybės (įgimtos ir įgytos) kitaip dar vadinamos verslumu. (Lydeka Z., 1996).2. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka
Verslas ir jo sistema egzistuoja tam tikroje aplinkoje, kurioje vyksta tam tikri procesai. Nuo to kaip verslas reaguoja į tam tikrus aplinkos pokyčius priklauso ar jis išgyvens. Personalinės įmonės, AB, UAB, bendrijos veikia ne vakuume, o tam tikrose aplinkose: politinėje, socialinėje, teisinėje, ekonominėje ir technologinėje. Šios aplinkos veikia verslą ir lemia jo pokyčius. Verslas tuo pačiu veikia aplinkas ir sąlygoja jų pokyčius.Verslo sistema susideda iš tam tikrų etapų: įdėjimai (materialiniai, žmogiškieji, informaciniai – visi kuriuos verslas paima iš aplinkos), vykstantys verslo procesai ir galutiniai produktai (gaminiai ir paslaugos), bei grįžtamasis ryšys – ta informacija, kuri gaunama rinkoje.
Daugelis kompanijų ir žlunga, nekreipdamos dėmesio į grįžtamąjį ryšį. Jis kaip tik tai ir įgalina vertinti produktų gyvavimo ciklą, suteikia informacijos, ar firmos produkcija turi paklausą rinkoje, ar verslininkas prisitaikys prie esamos rinkos. Verslininkas privalo reaguoti į aplinką ir joje vykstančius procesus. Vidaus ir išorės aplinkoje veikiantys subjektai vienaip ar kitaip veikia firmą. Ekonominėje aplinkoje veikia sąlygos ir veiksniai įtakojantys gamybos ir paslaugų teikimo išlaidas (žaliavų kainos, rinkos sąlygos, vyriausybės politika). Socialinėje verslo aplinkoje veikia demografiniai veiksniai. Čia įtakos turės gyvenimo stilius, visuomenės požiūris į socialines vertybes. Technologinėje aplinkoje svarbų vaidmenį vaidina technologinė pažanga. Politinėje aplinkoje svarbūs ekonominės politikos tikslai, jų įgyvendinimo būdai, eiga. Teisinėje aplinkoje – įstatymai, savivaldybės, vyriausybės nutarimai. (Lydeka Z., 1995).3. Verslininkystės samprata viduramžiais
Viduramžiais komercinių santykių šalies viduje ir tarptautiniu mastu plėtotės tarpininkai galėjo būti keliautojai. Daugumą jų domino vadinamoji prekybos praktika, tai yra prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, turgūs, kitų kraštų žmonių buitis ir papročiai. Tikrieji prekybinių mainų, tarp gamintojų ir vartotojų tarpininkai buvo ne pirkliai, kreditavę keliautojus prekėmis, o pastarieji. Juos ir derėtų istoriškai laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais (antrepreneriais). Viduramžiais įtakos verslams turėjo religija. Pirkliai ir bankininkai konsultuodavosi su dvasininkais dėl vienų ar kitų komercinių operacijų leistinumo.Gamybai, tai yra fiziniam, o vėliau intelektualiam darbui, viduramžiais teikta išskirtinio dėmesio. To laikmečio Europos civilizacija buvo vadinama “darbo civilizacija”. Viduramžių civilizacija reiškėsi kaip smulkiųjų savininkų gamintojų civilizacija. Prekyba visuomenėje turėjo didžiulę ir vis didėjančią reikšmę. Pirkliai miestuose ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančia įtaką ir politiniam gyvenimui. Viduramžiais buvo neigiamai žiūrima į žmones užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba, ypač komercine veikla, susijusia su finansinio kapitalo skolinimu.
Miesto amatininkiškai gamybai buvo būdinga kokybiškai nauja urbanistinė aplinka, kurioje cirkuliuoja žmogaus darbo produktai, kūrimas. Cechai išreiškė stiprų miestiečių siekimą susiburti į korporacijas. Amatininko gaminys buvo jo paties rankų darbo rezultatas. Gamintojas jame matė dalelę savęs. Aktyvios gamybinės ir komercinės veiklos augimas, atspindėjo žmonių, priklausančių įvairioms profesijoms, savimonės augimą. Viduramžiais pamažu pradedama suvokti ir protinio darbo svarba. Nuo viduramžių verslininku laikomas ekonomiškai aktyvus žmogus, su kuriuo tam tikrų rangos darbų arba produkcijos tiekimo kontraktą paprastai sudarydavo vyriausybė. (Stačiokas R., 1995). „Lo sistema“ – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimąViduramžių laikotarpiu ryškiai blykstelėjo škoto Džono Lo verslo sėkmės žvaigždė. Jį galima vadinti verslo ideologijos kūrėju. Jis puikiai suvokė ir atkakliai įgyvendino pagrindinį verslo principą: tikrasis turtas – tai prekės, įmonės, prekyba. Džonas Lo tikėjosi kredito ir popieriaus pinigų gausumu palaikyti nuolatinį ūkinės veiklos klestėjimą. Ta pati idėja (nauja forma) sudaro šiuolaikinės valstybės antikrizinės politikos pagrindą.Vadinamos “Lo sistemos“ pagrindinis principas – pinigai turi būti ne materialūs, o kreditiniai, kitaip tariant popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius. Ši sistema vainikuoja dar du principus. Pirma: bankams jis numatė kredito ekspansijos politiką, tai yra teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugomą aukso atsargą. Antra: jis reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbiausių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominę valstybės politiką.Džonas Lo matė kredito pranašumus, bet nematė ar nenorėjo matyti jo pavojingumo. Tai buvo didžiausias praktinis jo sistemos trūkumas, galiausiai ją sužlugdęs. Teorinė jo pažiūrų yda buvo ta, kad jis kreditą ir pinigus sutapatino su kapitalu. Antroji Lo idėja buvo kapitalų centralizacijos, asociacijos idėja. Džono Lo finansinė praktika ir idėjos turėjo didelės įtakos verslininkystės formavimuisi ir raidai. Pasikliaudamas verslą plėtojant piniginiais veiksniais, jis visas viltis kažkodėl siejo su valstybe. Klausimas, kokiomis priemonėmis ir metodais plėtoti verslininkystę, itin aktualus. Tokioje situacijoje Džono Lo idėjos, poveikis verslui per kredito ir finansų sistemą, akcijų pirkimą ir pardavimą, labai praverčia. Pagrindinis verslininkystės plėtotės šaltinis – privatinė verslininkystė (Mockevičienė Z., Žitkus L., 1997).
4. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose
Verslininkystės požiūrių formavimuisi didelės įtakos turėjo XVII a. įvykę pokyčiai Europoje, kur susidarė centralizuotos valstybės su stipria karaliaus valdžia.XVIII a. pradžioje teoretikas Ričardas Kantiljonas pirmasis parengė verslininkystės koncepciją ir yra laikomas sąvokos „verslininkas“ tėvu. R. Kantiljonas suvokė verslininkystę kaip ypatingos kilmės funkciją ir pabrėžė rizikos, kuri visada būdinga verslininkui, reikšmę. Šį teiginį, kaip ir kitas jo idėjas apie verslininkystę, toliau plėtojo fiziokratai (Stačiokas R., 1995). XVIII a. atskiriamos sąvokos „kapitalo savininkas“ ir „verslininkas“, kuris įgalina kapitalą funkcionuoti. Tai yra atskiriama kapitalo teikimo funkcija ir verslininkystės funkcija. Priežastis – industrinė revoliucija, atskleidusi verslininkų ir kapitalo savininkų specifinį vaidmenį ekonomikos raidoje. Ekonomistai atribodami verslininką nuo kapitalisto, susidūrė su tam tikrais teoriniais sunkumais. Jų nuomone, kapitalistas yra atsakingas už savo veiklą, susiduria su rizikos veiksniu, o verslininkas su juos nesusiduria. Požiūris į verslininkystę XVII – XVIII šimtmečiais keitėsi. Tam turėjo įtakos vykstantys politiniai, socialiniai, politiniai procesai, žmonijos tobulėjimas. Verslininkystės rutuliojimuisi ypatingos reikšmės turėjo XVIII a. politinė – ekonominė politika. Merkantilizmas (ekonominė politika), fiziokratizmas (klasikinės ekonomikos kryptis), ekonominis liberalizmas – terminai atsiradę XVII – XVIII šimtmečiais. Jų atsiradimas, žinoma, turėjo įtakos besikeičiančiai verslininkystės sampratai. (Stačiokas R., 1995).
5. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje
1918 m. susikūrus Lietuvos Respublikai, susidarė palankios sąlygos ūkiui plėtoti. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas politikai, o ne ekonomikai. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina stiprinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Žemės ūkis vystėsi grudų, o vėliau gyvulių auginimo linkme. Tuo metu šalyje nebuvo sunkumų aprūpinti gyventojus maistu ir pramonę techninėmis kultūromis ir kitomis žaliavomis. Pramonė Lietuvoje buvo sugriauta ir apiplėšta. Ją atkurti ir tuo labiau plėtoti jauna valstybė buvo nepajėgi, tačiau šių ketinimų neatsisakė.
Tačiau tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkyje vyravo privati verslininkystė. Iškovojus nepriklausomybę Lietuvos vyriausybė vykdė teisingą ekonominę politiką, racionalią žemės ūkio reformą. Susikūrė per 300000 individualių ūkininkų. ŽŪ versluose tuo metu dirbo apie 75* visų šalies gyventojų. Tuo metu veikė per 500 įvairaus dydžio maisto pramonės įmonių, 400 malūnų. Didžiausia pieno įmonė AB “Pieno centras”, mėsos – “Maistas”. Veikė 150 medžio apdirbimo pramonės įmonių, pradėjus vystytis metalo apdirbimo verslams šioje šakoje veikė 105 įmonės. Per 160 verslo įmonių gamino lengvosios ir tekstilės pramonės produkciją. Galima sakyti buvo išvystyta smulkioji verslininkystė. 68* gyventojų tuo metu dirbo privataus verslo srityje. Galima sakyti, verslininkystė tarpukario laikotarpiu išgyveno atgimimo ir kūrimosi metą. Kai kurią sukauptą patirtį plėtojant verslininkystę galima būtų pritaikyti ir dabartyje. (Martinkus B., 1999).5.1. Tautos ūkio vystymo per kooperaciją idėja
Tarpukario metais laikytasi pažiūros, kad daryti poveikį ekonominiam gyvenimui, kurti tautos ūkį valstybė galinti dvejopu būdu:
1. Palaikydama ir plėtodama kooperaciją įvairiose srityse, ypač žemės ūkyje.2. Dalyvaudama mišrių įmonių steigime ir veikloje.
Tautos ūkio vystymo per kooperaciją idėja nebuvo nauja. Užgimusią prieš pirmą pasaulinį karą, dabar ją puoselėjo F.Kemėšis, P.Leonas, A.Rimka ir kt., matę joje priemonę ugdyti žemės ūkio kultūrą, auklėti žmogaus darbštumą, savarankišką iniciatyvą, puoselėti tautinę kultūrą, padėti nusistovėti krašte tokiai socialiniai tvarkai, kuri užtikrintų socialinę ramybę ir apsaugotų nuo svetimųjų išsiveržimo pavojaus. Kooperacija, jų nuomone, turėtų suartinti tautą su progresyviai nusistačiusia VE. Šie kooperacijos šalininkų siekiai atitiko bendrą tautos nuostatą ir todėl buvo palaikyti. Kooperacijai įsigalėti buvo palankios sąlygos, ypač prekyboje ir žemės ūkyje. Jų steigimas buvo skatinamas įvairiais būdais: 1924 m. kooperatyvai buvo atleisti nuo mokesčių. Kooperatyvai buvo tapę vieninteliai įvairių verslo įmonių savininkai. Valstybė palaikydama kooperatyvinį judėjimą, nevertino asmeninės verslo žmogaus iniciatyvos.
Valstybės pastangos daryti poveikį krašto ekonominiam gyvenimui per kooperacijos palaikymą ir dalyvavimą mišrių įmonių steigime bei veikloje nedavė laukiamų rezultatų. Daryti įtaką atskirų ūkio šakų vystymuisi, vyraujant užsienio kapitalui, ji galėjo tik iš dalies. Dar mažiau ji buvo pajėgi plėtoti tautos ūkį kaip visumą. (Pruskus V., 1997)5.2. Nuo ekonominio liberalizmo link autokratijos
Svetimo kapitalo įsigalėjimas tarpukario Lietuvoje ilgainiui tapo rimta socialine problema. Vyriausybė realiai negalėjo daryti tam jokios įtakos. Lietuviai buvo išstumiami iš pramonės, prekybos amatų, aukštų kainų savajai produkcijai išaugimas, miestų nulietuvinimas. Darėsi vis aiškiau, kad svetimas kapitalas nepadeda vystyti tautos ūkio.Iškilo samprotavimai, kad kiekviena ūkio šaka turi tarnauti tautos, o ne pavienio kapitalisto interesams, vystant tautos ūkį būtinas solidarumas, visuomenės sluoksnių interesai turi rūpėti valstybei. Taip išplaukė autarkijos siekimas. Visiška autarkija Lietuvoje neįmanoma, nes šalis neturi gamtinių žaliavų, metalų, mineralų, kuriuos priversta importuoti. Autarkijos įgyvendinimas ir atsisakymas užsienio prekybos reikštų kai kurių praminės šakų žlugimą, bedarbystę, gyvenimo lygio smukimą. Taigi reikia laikytis vidurio kelio, o ne visiško liberalizmo ir autarkijos. Lietuvos industrializacija neišvengiama, tačiau ji turi vykti ne gaivališkai, o apgalvotai, kreipiant dėmesį į apsirūpinimą vietine žaliava, specialistais, tenkinant ne tik vidaus paklausą, bet ir stengiantis plėsti eksportą. (Pruskus V., 1997)
5.3. Tautos ūkio savirūpos koncepcija
Tarpukario metais laikytasi vidurio politikos tarp liberalizmo ir autarkijos. Tokią nuostatą atspindėjo ir tautos ūkio apsirūpinimo koncepcija. Pagal ją Lietuva turinti maksimaliai vystyti tas ūkio šakas, kurioms krašte yra palankios sąlygos, ir kartu kurti naujas, naudodama išsivysčiusių šalių patirtį. Pagrindiniai minėtos koncepcijos principai skelbė:
1. Tautos ūkio šakos turi tenkinti pirmiausia LR poreikius;2. Siekti atskirų ūkio šakų vienodo išsivystymo;3. Maksimaliai panaudoti turimas žaliavas;4. Mažinti importą, didinti savos produkcijos eksportą;
5. Vystyti naujas pramonės šakas, atsižvelgiant į turimas žaliavas ir krašto poreikius.Koncepcija buvo orientuota į perspektyvą. Ūkį vystyti galėjo tik verslininkai – gamybos organizatoriai, formuojantys tautoje gamintojo, o ne vartotojo psichologiją. Gamintojas ne visada praturtėja, bet visada rizikuoja. Tokio tipo verslo žmonės ir tegalėjo realizuoti tautos ūkio savirūpos koncepciją.Lietuva stengėsi tapti civilizuota šalimi. Suprantama, savai verslininkystei vystyti buvo reikalingos objektyvios ir subjektyvios sąlygos. Reikėjo politinio stabilumo, laisvo kapitalo, kvalifikuotų darbininkų. Reikėjo palankios socialinės psichologinės dirvos. Labai svarbi buvo valstybės įstatyminė parama. Buvo suprasta, kad be konkrečios paramos verslininkams neįmanoma sukurti savų verslininkų luomo ir tuo pačiu įgyvendinti tautos ūkio savirūpos koncepcijos siekių. (Pruskus V., 1997)
5.4. Tarpukario Lietuvos smulkiosios bankininkystės įmonės
Taupomosios skolinimosi kasos – sudėtinė nepriklausomos Lietuvos kredito sistemos dalis. Jos priskirtinos kooperatinio pobūdžio smulkioms bankinėms įmonėms. Susipažinimas su kasomis prasmingas ne vien istorine, bet praktine prasme. Pagal narių sudėtį, kasos buvo dvejopos: tarnautojų ir karininkų. Savo ruožtu tarnautojų kasos skirstomos į taupomąsias kasas ir taupomąsias skolinamąsias kasas. Surinkta informacija leidžia tvirtinti, kad tiek tarnautojų, tiek karininkų kasos pradėtos steigti 1922 m. Naujų kasų steigimas tęsėsi iki paskutinių nepriklausomybės metų. 1938-01-01 veikė 47 tarnautojų taupomosios ir skolinamosios kasos. Kasų veikla buvo reglamentuota individualiais ministerijų, valdybų, įmonių statusais, vidaus taisyklėmis. Pagal narystę kasos buvo 2 rūšių (Pruskus V., 1997):
1. Su privalomu tarnautojų dalyvavimu;2. Su laisvanorišku dalyvavimu.
Kasų dydis priklausė nuo jų pobūdžio. Stambiausios veikė prie ministerijų, kitų žinybų. Tarpukario tarnautojų taupomųjų skolinamųjų kasų patirtis aktuali ir šiandien. (Pruskus V., 1997).6. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata
XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinė verslininkystės ir verslininko, kaip novatoriaus samprata. Jozefas Šumpeteris rašė: „Verslininkų uždavinys yra reformuoti ir revoliucionizuoti gamybos būdą, diegiant išradimus, o bendresne prasme – panaudojant technologines galimybes naujų prekių ar ankščiau gamintų prekių gamybai, tačiau naujais metodais atskleidžiant naujus žaliavų šaltinius, arba paruoštos produkcijos naujas rinkas – iki reorganizavimo buvusios ir sukūrimo naujos šakos…“ (Lydeka Z., 2000). Šiame apibrėžime išryškinamas novatoriškumas ir naujovės apskritai kaip neatskiriamas verslininkystės požymis. Naujų idėjų paieška ir jų įgyvendinimas – tai vienas iš sudėtingiausių verslininko uždavinių. Kuriant šiuolaikinės verslininkystės koncepciją, pasirodė, kad to meto ekonominiame mąstyme buvo mažai naujovių, kad turi nemažai praeiti laiko, kol naujos idėjos užkariaus protus. Šiuolaikinis verslininkas – novatorius, kuriantis naujas technologijas.
J. Šumpeteris atskleidė skirtumą tarp išteklių valdymo ir koordinavimo. Jo nuomone, lankstumas – būtina verslininkystės sėkmės sąlyga. Jo dinamiškos raidos koncepcijos esmė tokia: vyksta kuriamasis senųjų struktūrų griovimas, kol atsiranda kuri nors nauja situacija (Lydeka Z., 2000).XX a. vakarų verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skyrė verslininkų asmeniniams sugebėjimams apibūdinti. Praktiškai visose verslininkystės apibrėžimuose kalbama apie tokią elgseną, kuri apima: iniciatyvos elementą, socialinių – ekonominių mechanizmų organizavimą ir reorganizavimą, siekiant sugebėti naudingai panaudoti turimus išteklius, prisiimti atsakomybę už nesėkmę.Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas. Verslo kūrimo procesas pasižymi naujovėmis. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata, orientuota į vykstančius politinius, socialinius ir ekonominius procesus šiuolaikinėje visuomenėje. (Lydeka Z., 2000)Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasmeVerslininko elgsenos, ekonomine, valdymo ir asmeninių savybių analizė įgalina geriau suvokti verslininkystės esmę. XX a. verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skiria asmeniniams, socialiniams sugebėjimams apibūdinti. K. Vesperis bandė verslininko elgseną įvertinti ekonominiu, psichologiniu ir politiniu požiūriu. (Lydeka Z., 2000)Ekonomisto požiūriu verslininkas – tas ūkio objektas, kuris sujungia gamybos veiksnius tokiu būdu, kad jų bendra vertė išauga. Šiam tikslui pasiekti įneša pokyčius ir keičia esamą tvarką.Psichologo požiūriu verslininkas – asmuo, kurį skatina veikti atitinkami motyvai: noras pasiekti, išbandyti nauja, pasiekti pripažinimą ar tapti nepriklausomu.Verslininko požiūriu verslininkas – įkūnija savyje pavojingą konkurentą arba partnerį, tiekėją ar žmogų turintį gerų idėjų į kurias negaila įdėti pinigus.Politiko požiūriu verslininkas – asmuo, kuris gausina ir nacionalinį turtą, jis suranda efektyvius išteklių panaudojimo, nuostolių mažinimo būdus. Kuria naujas darbo vietas.Žmogus, kaip ūkinės veiklos objektas gyvena konkrečioje visuomenėje ir yra veikiamas įvairiausių veiksnių: kultūros, religijos, papročių, ūkinės tradicijos. Šie veiksniai formuoja tam tikros tautos atstovo charakterį ir daro verslininkui įtaką pasirenkant ūkinės veiklos valdymo formas. Verslininkas pirmiausiai turi turėti dvasinį ir moralinį pasiruošimą. Be to verslininkas turi turėti tam tikrų sugebėjimų ir žinių. (Lydeka Z., 2000).
7. Verslininkystės prielaidos ir galimybės dabartinėje Lietuvoje
Verslininkystės raida dabartinėmis sąlygomis turi savo specifiką. Ypatingos jos plėtojimo galimybės, prielaidos ir šaltiniai. Viskas labai priklauso nuo valstybėje esančios teisinės, politinės ir ekonominės aplinkos. Nuo to ar ji palanki, ar ne priklauso verslo plėtojimo galimybės.Įteisinus privatinę nuosavybę ir pradėjus privatizuoti valstybinį turtą, buvo pradėta formuoti reikalinga teisinė aplinka verslams plėtoti. Taigi pirmoji prielaida ir yra privati nuosavybė. Be to, valstybėje buvo priimti verslo subjektų ir verslo įmonių veikimo įstatymai: (LR įmonių įstatymas, LR uždarųjų akcinių bendrovių ir akcinių bendrovių įstatymas, LR ūkinių bendrijų įstatymas, LR pelno mokesčio įstatymas, LR konkurencijos ir bankroto įstatymas). Buvo sudaryta formalioji teisinė aplinka verslininkystei plėtoti. Tačiau toliau gerinant verslininkystės teisinį reguliavimą reikėtų priimti smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą, tobulinti mokesčių įstatymus, nėra vieningo verslininkystės įstatymo. Norint, kad vystytųsi verslininkystė reikalinga tam tikra socialinė – psichologinė aplinka, kultūrinė padėtis ir šeimos tradicijos. Lietuvoje nusistovėjusi nuostata, kad verslininkai užsidirba pinigus negarbingai, vyresnės kartos žmonės negali atsikratyti sovietmečiu susiklosčiusio mąstymo. Tokia aplinka savotiškai formuoja iškreiptą verslininkų elgesį. Šalyje kol kas nenusistovėjusios verslo tradicijos.Hizričas išskyrė verslininkystės plėtojimo galimybes (Pruskus V., 1997):
1. Valstybės parama2. Profesinis pasirengimas3. Patirtis marketingo srityje4. Pradinis kapitalas5. Realūs verslininkystės pavyzdžiai
7.1. Dabartinės Lietuvos ekonominės politikos bruožai ir jos poveikis verslininkystės raidai
Kaip jau yra žinoma, didelę reikšmę verslininkystės raidai turi jos aplinka: ekonominė, politinė, socialinė. Šiandieninė mokesčių, privatizavimo, muitų, agrarinė, monetarinė politika daro didelę įtaką verslininkystei. Vykdomos vyriausybės ekonominės reformos taip pat turi didelę reikšmę ekonominės politikos bruožams šalyje.
Nuo mokesčių politikos labai daug kas priklauso, ji tiesiogiai susieta su verslu. Lietuvos vyriausybės mokesčių politika turi remtis ne tik fiskaliniu mokesčių politikos aspektu, bet ir ekonomikos skatinimu ir intensyvinimu. Greta fiskalinės politikos yra investicinė politika, kuri taip pat turi didelę reikšmę šalies verslininkystei. Juk mokesčių politika gali tiesiogiai įtakoti verslo sėkmę.Pirmasis privatizavimo etapas davė didelę naudą Lietuvos ūkiui. Todėl visa privatizavimo politika kol kas tik didina privatų sektorių. Mokesčių politika turi būti ne tik ginanti gaminį, bet ir gamintoją, vartotoją. Agrarinė politika taip pat nėra tobula, tai įrodo augantis urbanizacijos lygis, vyriausybė turėtų daugiau padėti žemdirbiams, remti ūkininkus. Monetarinė politika sako viena, kad litas yra pririštas prie dolerio. Ši politika turėtų labiau vertinti infliacinius procesus. Lietuvos ekonominė politika nėra pakankamai palanki verslininkystės plėtotei. Tačiau palaipsniui ji yra tobulinama. Priimami nauji įstatymai, tobulinami seni, vykdomos reformos. Tai labai svarbu, nes kiekvienos valstybės išsivystymo lygį lemia pagrindė valstybės ekonominė politika. (Lydeka Z., 2000).7.2. Lietuvos ekonomistų ir užsienio ekspertų dabartinės verslininkystės būsenos įvertinimas
Verslininkystės raida mūsų šalyje turi savo specifiką, šaltinius, vystymosi ypatumus. Lietuvos ekonomistai, analitikai ir užsienio ekspertai gana prieštaringai vertina dabartinę verslininkystės padėtį šalyje. Pesimistai akcentuoja įvairių materialinės gamybos šakų nuosmukį, vis dar gana didelę infliaciją, privatizacijos grimasas, besitęsiančią ekonominę krizę, didelį nusikalstamumą. Optimistai pažymi sparčią rinkos santykių plėtotę, naujų nacionalinės ekonomikos sektorių formavimąsi, kai kurių ūkio šakų augimą, verslininkų sluoksnio formavimąsi ir laisvosios rinkos funkcionavimą. Lietuvoje tebedominuoja sustabarėjusi monopolistinė, valstybinė nuosavybė, didėja ekonominis chaosas, vis labiau skursta žmonės. 1991 m. rugsėjį, prasidėjus privatizacijai, žengti pirmieji verslininkų luomo kūrimo žingsniai. Jos pradžioje atkutę privatinės nuosavybės savininkai, amatininkai neprotingų įstatymų vėl genami į pogrindį, išsikerojo korupcija, grobstymai. Nėra tikrų savininkų, todėl nėra gamintojų gausos, tikros rinkos ir konkurencijos. Konstitucija skelbia nuosavybės neliečiamumą ir pati negali realiai jo garantuoti. Naikinami laisvosios rinkos ir pelningumo principai. Lietuvoje nevykėliai, nesugebantys parduoti savo veiklos produktų, yra dirbtinai apsaugoti. Rinka juos bemat pagrįstai išmestų iš apyvartos, bet protekciniai valios veiksmai palieka juos gyvuoti, vyksta nevykėlių išlaikymas gerai mokančių dirbti sąskaita. Pagrindinis kelias verslininkystei plėtoti yra privatizacija, konkretaus savininko kiekvienam verslo objektui atsiradimas. Privatizaciją labai iškraipė ir deformavo nenoras rasti savininką sumanų verslininką. Reikia radikaliai tobulinti privatizavimo vyksmą, panaikinti visas privilegijas, dėmesį telkti verslininko formavimui, siekti privatizuotų objektų darbo efektyvumo. Kitas verslininkystės plėtotės šaltinis – investicijos ir jų pagrindu bendrųjų bei užsienio kapitalo įmonių Lietuvoje kūrimasis. (Šemeta A., 2002).
7.3. Smulkaus ir vidutinio verslo būklė Lietuvoje
Per pastaruosius metus smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje smarkiai plėtėsi. Naujos įmonės, bei mažos ir vidutinės firmos, įkurtos restruktūrizavus valstybines įmones, vis labiau vyrauja šalies ekonomikoje. Per pastaruosius 5 metus privačių įmonių darbuotojų skaičius padaugėjo beveik tris kartus ir šiuo metu sudaro apie 66% šalies darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvoje mažos įmonės sudaro apie 35% visų įmonių, t.y. per mažai, lyginant su smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus mastais išsivysčiusiose pasaulio šalyse (iki 90 proc. ir daugiau).Mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimas, bei jų veiklos skatinimas yra šalies ekonomikos stiprinimo ir stabilizavimo pagrindas, vienas svarbiausių veiksnių visuomenėje, plečiant, bei stiprinant verslininkų sluoksnį, t.y. tą gyventojų dalį kuri gauna pajamų iš savo ūkinės – komercinės veiklos ir pragyvenimui nereikalauja valstybės paramos.Smulkiam ir vidutiniam verslui reikia ne daug kapitalo, o tai šiandien aktualu Lietuvai. Mažosios įmonės išsiskiria sugebėjimu pripildyti nedideles rinkos vietas, dažnai gamina geresnės kokybės produkciją, teikia įvairesnes paslaugas. Kol kas Lietuvoje SVV neskiriamas pakankamas dėmesys, nėra aiškios vyriausybės politikos šiuo klausimu, ypač įstatymų leidimo, kreditavimo ir rėmimo srityse. Įstatymai dažnai papildomi. Licencijos ūkinei veiklai vystyti duodamos per daug trumpam laikui. Net ir tarptautinės finansinės paramos schemos daugiau orientuotos stambiai pramonei.Nuolatinė ir visapusiška Vyriausybės parama SVV turėtų tapti viena svarbiausių ekonomikos reformos krypčių. (Šemeta A., 2002).
Išvados
1. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. Verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno. verslininkystė – tai ko nors naujo ir vertingo kūrimo procesas, kuris reikalauja laiko ir jėgų, tai procesas, kuris garantuoja pajamas ir asmeninį pasitenkinimą pasiektais rezultatais.
2. Verslininkas privalo reaguoti į aplinką ir joje vykstančius procesus. Vidaus ir išorės aplinkoje veikiantys subjektai vienaip ar kitaip veikia firmą.3. Nuo viduramžių verslininku laikomas ekonomiškai aktyvus žmogus, su kuriuo tam tikrų rangos darbų arba produkcijos tiekimo kontraktą paprastai sudarydavo vyriausybė.4. XVIII a. atskiriamos sąvokos „kapitalo savininkas“ ir „verslininkas“, kuris įgalina kapitalą funkcionuoti. Tai yra atskiriama kapitalo teikimo funkcija ir verslininkystės funkcija.5. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkyje vyravo privati verslininkystė. Buvo išvystyta smulkioji verslininkystė. Galima sakyti, verslininkystė tarpukario laikotarpiu išgyveno atgimimo ir kūrimosi metą. 6. Praktiškai visose verslininkystės apibrėžimuose kalbama apie tokią elgseną, kuri apima: iniciatyvos elementą, socialinių – ekonominių mechanizmų organizavimą ir reorganizavimą, siekiant sugebėti naudingai panaudoti turimus išteklius, prisiimti atsakomybę už nesėkmę. Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas.7. Verslininkystės raida mūsų šalyje turi savo specifiką, šaltinius, vystymosi ypatumus. Verslininkystės plėtojimo galimybės yra: valstybės parama, profesinis pasirengimas, patirtis marketingo srityje, pradinis kapitalas, realūs verslininkystės pavyzdžiaiLiteratūra1. Gineitienė L. ir kt., 2003, Verslas. Vilnius. P. 32.2. Lydeka Z., 1995, Verslo aplinkos samprata ir kitimo tendencijos // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr.1, P.103-115. 3. Lydeka Z., 1996, Verslininkas, verslumas ir verslininkystė // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr.2, P.137-147. 4. Lydeka Z., 2000, Verslumas ir verslininkystės sėkmė // Ekonomika. Mokslo darbai. Nr.52, P. 51 – 61. 5. Martinkus B., 1999, Verslininkystė. Vilnius. P. 36-526. Mockevičienė Z., Žitkus L., 1997, Verslininkystė. Kaunas. P. 14-28.7. Pruskus V., 1997, Verslininkystės idėjų raiška Lietuvoje: (XIX a. antroji pusė-1940 m.). Vilnius. P. 75-808. Simanavičienė Ž., Verslininkystė. Kaunas. P. 13-159. Stačiokas R., 1995, Verslininkystės istorijos įvadas. Vilnius. P.36-58. 10. Šemeta A., 2002, Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje 2001: tyrimo „Smulkaus ir vidutinio verslo sąlygos“ 1997-2001 m. rezultatai. Vilnius. P. 122-145.