Verslo studijų įvadas

Verslo studijų įvado pagrindiniai klausimai
(konspektas kuris mums pades )

1. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas)
2. Verslininkystės samprata viduramžiais
3. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą
4. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose
5. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata
6. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme
7. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka
8. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje
9. Tautos ūkio vystymo per kooperaciją idėja
10. Nuo ekonominio liberalizmo link autarkijos
11. Tautos ūkio savirūpos koncepcija
12. Tarpukario Lietuvos smulkiosios bankininkystės įmonės
13. Verslininkystės prielaidos ir galimybės dabartinėje Lietuvoje
14. Dabartinės Lietuvos ekonominės politikos bruožai ir jos poveikis verslininkystės raidai
15. Verslininkystės raaidos bei jos plėtojimo finansinių šaltinių (investicijų) ypatumai Lietuvoje
16. Lietuvos ekonomistų ir užsienio ekspertų dabartinės verslininkystės būsenos įvertinimas
17. Įmonių vadovų (savininkų) nuomonė apie savo verslo plėtojimą
18. Privačios ir viešosios verslininkystės požymiai ir raiškos ypatumai
19. Ne pelno sektoriaus esmė, paskirtis ir vaidmuo
20. Smulkaus ir vidutinio verslo apibūdinimo kriterijai
21. Smulkaus ir vidutinio verslo būklė Lietuvoje
22. Ekonominė verslo struktūra įmonėje
23. Ekonominės verslininkystės struktūra šalyje
24. Pagrindiniai ekonominiai verslo principai
25. Verslo įmonė esmė ir jos ekonominiai tikslai
26. Įmonių rūšys
27. Individualios (personalinės) įmonės esmė, privalumai ir trūkumai
28. Individualios (personalinės) įmonės steigimo tvarka Lietuvoje
29. Ūkinių bendrijų rūšys ir jų apibūdinimas. Ūkinės beendrijos trūkumai ir pranašumai
30. Ūkinių bendrijų steigimo ir veikimo Lietuvoje tvarka
31. AB ir UAB pagrindiniai požymiai.AB ir UAB pranašumai ir trūkumai
32. AB ir UAB steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka
33. Akcinės bendrovės valdymas ir kapitalas
34. Verslas (verslininkystė) kaip procesas ir jo stadijos
35. Naujos verslo idėjos sumanymas ir jo

os įvertinimas
36. Rinkos tyrimų reikšmė vertinant verslo idėją
37. Sugebėjimas įkurti įmonę, kaip inovacijos objektą
38. Įmonės kūrimas frančizės keliu
39. Verslo plano būtinumas ir esmė
40. Verslo plano sudarymo etapai
41. Verslo plano struktūra ir jo skyrių trumpas apibūdinimas
42. Verslo plano skyriaus “verslo apraymas” turinys
43. Verslo plano skyriaus “marketingas” turinys
44. Verslo plano skyriaus “gamyba (paslaugų tiekimas)” turinys
45. Verslo plano dalies “vadyba (valdymas)” turinys
46. Verslo plano skyriaus “rizikos įvertinimas” turinys
47. Verslo plano skyriaus “finansai” turinys
48. Reikalingų verslui išteklių paieška
49. Įsteigtos įmonės valdymas
50. Vadybos samprata, sąvokų “vadyba”, “valdymas” ir ”administravimas” esmė ir tarpusavio ryšys
51. Vadybos mokslo ir studijų sistema bei jos elementai
52. Ankstyvosios vadybos teorijos raidos etapas
53. Naujos vadybos teorijos
54. Vadybos mokslo itakos Lietuvoje
55. Vadybos turinys ir Lietuvos vadybinė situacija ??????
56. Vadybos svarba išvedant šalies ūkį
57. Vadybos principai
58. Vadybos funkcijos
59. Vadybos metodai
60. Personalo vadybos turinys
61. Personalo formavimo ir ugdymo organizavimas
62. Personalo mokymas ir kvalifikacijos kėlimas
63. Verslininko ir vadybininko (vadovo) funkcijų skirtumai
64. Specialus verslininko ir vadybininko issilavinimas
65. Vadyba kaip profesija
66. Vadovas ir vald˛ia
67. Pagrindinės vadovo funkcijos, jo darbo ypatybės
68. Kas kliudo vadovui darbus perduoti pavaldiniams?
69. Lietuvos moterų tapti verslininkėmis arba vadybininkėmis vertinimas

1. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas)
Laisvosios rinkos sąlygomis ekonomikos varomoji jėga yra verslininkystė. Jos samprata klostėsi remiantis kasdienės žmonių ūkinės veiklos stebėjimais. Pirmas verslininkystės teoretikas anglų ekonomistas R. Kantiljonas.
Bendriausia prasme verslas traktuojamas, kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą (paslaugų tiekimą) ir komerciją (pirkimą – pardavimą), konkreti ūkininkavimo sfera, forma. Jo plėtojimas – tai privatinės nuosavybės, kuri yra asmenybės, jos sugebėjimų, gerovės kilimo, ve

eržimosi į ekonominę (bei politinę, pilietinę) laisvę prielaida, gausinimas. Verslininkystė suprantama kaip platesnė sąvoka nei verslas: kaip veiklos reiškinys. Verslo specialistai R.Rostadas ir R.Chisričas verslininkystę apibūdino savaip. Chisričas teigė, kad verslininkystė – tai ko nors naujo ir vertingo kūrimo procesas, kuris reikalauja laiko ir jėgų, tai procesas, kuris garantuoja pajamas ir asmeninį pasitenkinimą pasiektais rezultatais.
Taigi visi verslo ar verslininkystės apibrėžimai grindžia juos kaip procesą patyrusį amžių tėkmėje ženklių kokybinių pokyčių. Štai senovės laikais verslas buvo tapatinamas su amatais.
Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme.
Ekonomikos terminų žodynėlyje verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu, siekiant pe
elno. Verslumas galima sakyti ir žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla, besikeičiančioje aplinkoje. Visos verslininko asmens savybės (įgimtos ir įgytos) kitaip dar vadinamos verslumu.

2. Verslininkystės samprata viduramžiais
Viduramžiais komercinių santykių šalies viduje ir tarptautiniu mastu plėtotės tarpininkai galėjo būti keliautojai. Daugumą jų domino vadinamoji prekybos praktika, tai yra prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, turgūs, kitų kraštų žmonių buitis ir papročiai. Tikrieji prekybinių mainų, tarp gamintojų ir vartotojų tarpininkai buvo ne pirkliai, kreditavę keliautojus prekėmis, o pastarieji. Juos ir derėtų istoriškai laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais (antrepreneriais). Viduramžiais įtakos verslams turėjo religija. Pirkliai ir bankininkai konsultuodavosi su dvasininkais dėl vienų ar kitų komercinių operacijų leistinumo.
Gamybai, tai yra fiziniam, o vėliau intelektualiam darbui, viduramžiais teikta išskirtinio dėmesio. To laikmečio Europos civilizacija buvo vadinama “darbo civilizacija”. Viduramžių civilizacija reiškėsi kaip smulkiųjų savininkų gamintojų civilizacija. Prekyba visuomenėje turėjo didžiulę ir vis didėjančią reikšmę. Pirkliai miestuose ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančia įtaką ir politiniam gyvenimui. Viduramžiais buvo neigiamai žiūrima į žmones užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba, ypač komercine veikla, susijusia su finansinio kapitalo skolinimu.
Miesto amatininkiškai gamybai buvo būdinga kokybiškai nauja urbanistinė aplinka, kurioje cirkuliuoja žmogaus darbo produktai, kūrimas. Cechai išreiškė stiprų miestiečių siekimą susiburti į korporacijas. Amatininko gaminys buvo jo paties rankų darbo rezultatas. Gamintojas jame matė dalelę sa

avęs. Aktyvios gamybinės ir komercinės veiklos augimas, atspindėjo žmonių, priklausančių įvairioms profesijoms, savimonės augimą. Viduramžiais pamažu pradedama suvokti ir protinio darbo svarba. Nuo viduramžių verslininku laikomas ekonomiškai aktyvus žmogus, su kuriuo tam tikrų rangos darbų arba produkcijos tiekimo kontraktą paprastai sudarydavo vyriausybė.

3. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą
Viduramžių laikotarpiu ryškiai blykstelėjo škoto Džono Lo verslo sėkmės žvaigždė. Jį galima vadinti verslo ideologijos kūrėju. Jis puikiai suvokė ir atkakliai įgyvendino pagrindinį verslo principą: tikrasis turtas – tai prekės, įmonės, prekyba. Džonas Lo tikėjosi kredito ir popieriaus pinigų gausumu palaikyti nuolatinį ūkinės veiklos klestėjimą. Ta pati idėja (nauja forma) sudaro šiuolaikinės valstybės antikrizinės politikos pagrindą.
Vadinamos “Lo sistemos“ pagrindinis principas – pinigai turi būti ne materialūs, o kreditiniai, kitaip tariant popieriniai, banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius. Ši sistema vainikuoja dar du principus. Pirma: bankams jis numatė kredito ekspansijos politiką, tai yra teikti paskolas, daug kartų prašokančias banke saugomą aukso atsargą. Antra: jis reikalavo, kad bankas, kaip viena iš svarbiausių verslininkystės plėtojimo institucijų, vykdytų ekonominę valstybės politiką.
Džonas Lo matė kredito pranašumus, bet nematė ar nenorėjo matyti jo pavojingumo. Tai buvo didžiausias praktinis jo sistemos trūkumas, galiausiai ją sužlugdęs. Teorinė jo pažiūrų yda buvo ta, kad jis kreditą ir pinigus sutapatino su kapitalu. Antroji Lo idėja buvo kapitalų centralizacijos, asociacijos idėja. Džono Lo finansinė praktika ir idėjos turėjo didelės įtakos verslininkystės formavimuisi ir raidai. Pasikliaudamas verslą plėtojant piniginiais veiksniais, jis visas viltis kažkodėl siejo su valstybe. Klausimas, kokiomis priemonėmis ir metodais plėtoti verslininkystę, itin aktualus. Tokioje situacijoje Džono Lo idėjos, poveikis verslui per kredito ir finansų sistemą, akcijų pirkimą ir pardavimą, labai praverčia. Pagrindinis verslininkystės plėtotės šaltinis – privatinė verslininkystė.

4. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose
Verslininkystės požiūrių formavimuisi didelės įtakos turėjo XVII a. įvykę pokyčiai Europoje, kur susidarė centralizuotos valstybės su stipria karaliaus valdžia.
XVIII a. prad˛ioje teoretikas Ričardas Kantiljonas pirmasis parengė verslininkystės koncepciją ir yra laikomas sąvokos “verslininkas” tėvu. R. Kantiljonas suvokė verslininkystę kaip ypatingos kilmės funkciją ir pabrėžė rizikos, kuri visada būdinga verslininkui, reikšmę. Šį teiginį, kaip ir kitas jo idėjas apie verslininkystę, toliau plėtojo fiziokratai. XVIII a. atskiriamos sąvokos “kapitalo savininkas” ir “verslininkas”, kuris įgalina kapitalą funkcionuoti. Tai yra atskiriama kapitalo teikimo funkcija ir verslininkystės funkcija. Priežastis – industrinė revoliucija, atskleidusi verslininkų ir kapitalo savininkų specifinį vaidmenį ekonomikos raidoje. Ekonomistai atribodami verslininką nuo kapitalisto, susidūrė su tam tikrais teoriniais sunkumais. Jų nuomone, kapitalistas yra atsakingas už savo veiklą, susiduria su rizikos veiksniu, o verslininkas su juos nesusiduria. Požiūris į verslininkystę XVII – XVIII šimtmečiais keitėsi. Tam turėjo įtakos vykstantys politiniai, socialiniai, politiniai procesai, žmonijos tobulėjimas. Verslininkystės rutuliojimuisi ypatingos reikšmės turėjo XVIII a. politinė – ekonominė politika. Merkantilizmas (ekonominė politika), fiziokratizmas (klasikinės ekonomikos kryptis), ekonominis liberalizmas – terminai atsiradę XVII – XVIII šimtmečiais. Jų atsiradimas, žinoma, turėjo įtakos besikeičiančiai verslininkystės sampratai .

5. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata
XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinė verslininkystės ir verslininko, kaip novatoriaus samprata. Jozefas Šumpeteris rašė: “Verslininkų uždavinys yra reformuoti ir revoliucionizuoti gamybos būdą, diegiant išradimus, o bendresne prasme – panaudojant technologines galimybes naujų prekių ar ankščiau gamintų prekių gamybai, tačiau naujais metodais atskleidžiant naujus žaliavų šaltinius, arba paruoštos produkcijos naujas rinkas – iki reorganizavimo buvusios ir sukūrimo naujos šakos.” Šiame apibrėžime išryškinamas novatoriškumas ir naujovės apskritai kaip neatskiriamas verslininkystės požymis. Naujų idėjų paieška ir jų įgyvendinimas – tai vienas iš sudėtingiausių verslininko uždavinių. Kuriant šiuolaikinės verslininkystės koncepciją, pasirodė, kad to meto ekonominiame mąstyme buvo mažai naujovių, kad turi nemažai praeiti laiko, kol naujos idėjos užkariaus protus. Šiuolaikinis verslininkas – novatorius, kuriantis naujas technologijas.
J. Šumpeteris atskleidė skirtumą tarp išteklių valdymo ir koordinavimo. Jo nuomone, lankstumas – būtina verslininkystės sėkmės sąlyga. Jo dinamiškos raidos koncepcijos esmė tokia: vyksta kuriamasis senųjų struktūrų griovimas, kol atsiranda kuri nors nauja situacija.
XX a. vakarų verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skyrė verslininkų asmeniniams sugebėjimams apibūdinti. Praktiškai visose verslininkystės apibrėžimuose kalbama apie tokią elgseną, kuri apima: iniciatyvos elementą, socialinių – ekonominių mechanizmų organizavimą ir reorganizavimą, siekiant sugebėti naudingai panaudoti turimus išteklius, prisiimti atsakomybę už nesėkmę.
Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas. Verslo kūrimo procesas pasižymi naujovėmis. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata, orientuota į vykstančius politinius, socialinius ir ekonominius procesus šiuolaikinėje visuomenėje.

6. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme
Verslininko elgsenos, ekonomine, valdymo ir asmeninių savybių analizė įgalina geriau suvokti verslininkystės esmę.
XX a. verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skiria asmeniniams, socialiniams sugebėjimams apibūdinti. K. Vesperis bandė verslininko elgseną įvertinti ekonominiu, psichologiniu ir politiniu požiūriu.
Ekonomisto požiūriu verslininkas – tas ūkio objektas, kuris sujungia gamybos veiksnius tokiu būdu, kad jų bendra vertė išauga. Šiam tikslui pasiekti įneša pokyčius ir keičia esam¹ tvark¹.
Psichologo požiūriu verslininkas – asmuo, kurį skatina veikti atitinkami motyvai: noras pasiekti, išbandyti nauja, pasiekti pripažinimą ar tapti nepriklausomu.
Verslininko požiūriu verslininkas – įkūnija savyje pavojingą konkurentą arba partnerį, tiekėją ar žmogų turintį gerų idėjų į kurias negaila įdėti pinigus.
Politiko požiūriu verslininkas – asmuo, kuris gausina ir nacionalinį turtą, jis suranda efektyvius išteklių panaudojimo, nuostolių mažinimo būdus. Kuria naujas darbo vietas.
Žmogus, kaip ūkinės veiklos objektas gyvena konkrečioje visuomenėje ir yra veikiamas įvairiausių veiksnių: kultūros, religijos, papročių, ūkinės tradicijos. Šie veiksniai formuoja tam tikros tautos atstovo charakterį ir daro verslininkui įtaką pasirenkant ūkinės veiklos valdymo formas. Verslininkas pirmiausiai turi turėti dvasinį ir moralinį pasiruošimą. Be to verslininkas turi turėti tam tikrų sugebėjimų ir žinių.

7. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka
Verslas ir jo sistema egzistuoja tam tikroje aplinkoje , kurioje vyksta tam tikri procesai. Nuo to kaip verslas reaguoja į tam tikrus aplinkos pokyčius priklauso ar jis išgyvens. Personalinės įmonės, AB, UAB, bendrijos veikia ne vakuume, o tam tikrose aplinkose: politinėje, socialinėje, teisinėje, ekonominėje ir technologinėje. Šios aplinkos veikia verslą ir lemia jo pokyčius. Verslas tuo pačiu veikia aplinkas ir sąlygoja jų pokyčius.
Verslo sistema susideda iš tam tikrų etapų: įdėjimai (materialiniai, žmogiškieji, informaciniai – visi kuriuos verslas paima iš aplinkos), vykstantys verslo procesai ir galutiniai produktai (gaminiai ir paslaugos), bei grįžtamasis ryšys – ta informacija, kuri gaunama rinkoje.
Daugelis kompanijų ir žlunga, nekreipdamos dėmesio į grįžtamąjį ryšį. Jis kaip tik tai ir įgalina vertinti produktų gyvavimo ciklą, suteikia informacijos, ar firmos produkcija turi paklausą rinkoje, ar verslininkas prisitaikys prie esamos rinkos.
Verslininkas privalo reaguoti į aplinką ir joje vykstančius procesus. Vidaus ir išorės aplinkoje veikiantys subjektai vienaip ar kitaip veikia firmą. Ekonominėje aplinkoje veikia sąlygos ir veiksniai įtakojantys gamybos ir paslaugų teikimo išlaidas (žaliavų kainos, rinkos sąlygos, vyriausybės politika). Socialinėje verslo aplinkoje veikia demografiniai veiksniai. Čia įtakos turės gyvenimo stilius, visuomenės požiūris į socialines vertybes. Technologinėje aplinkoje svarbų vaidmenį vaidina technologinė pažanga. Politinėje aplinkoje svarbūs ekonominės politikos tikslai, jų įgyvendinimo būdai, eiga. Teisinėje aplinkoje – įstatymai, savivaldybės, vyriausybės nutarimai.

8. verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje
1918 m. susikūrus Lietuvos Respublikai, susidarė palankios sąlygos ūkiui plėtoti. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas politikai, o ne ekonomikai. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina stiprinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Žemės ūkis vystėsi grudų, o vėliau gyvulių auginimo linkme. Tuo metu šalyje nebuvo sunkumų aprūpinti gyventojus maistu ir pramonę techninėmis kultūromis ir kitomis žaliavomis. Pramonė Lietuvoje buvo sugriauta ir apiplėšta. Ją atkurti ir tuo labiau plėtoti jauna valstybė buvo nepajėgi, tačiau šių ketinimų neatsisakė.
Tačiau tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkyje vyravo privati verslininkystė. Iškovojus nepriklausomybę Lietuvos vyriausybė vykdė teisingą ekonominę politiką, racionalią žemės ūkio reformą. Susikūrė per 300000 individualių ūkininkų. ŽŪ versluose tuo metu dirbo apie 75* visų šalies gyventojų. Tuo metu veikė per 500 įvairaus dydžio maisto pramonės įmonių, 400 malūnų. Didžiausia pieno įmonė AB “Pieno centras”, mėsos – “Maistas”. Veikė 150 medžio apdirbimo pramonės įmonių, pradėjus vystytis metalo apdirbimo verslams šioje šakoje veikė 105 įmonės. Per 160 verslo įmonių gamino lengvosios ir tekstilės pramonės produkciją. Galima sakyti buvo išvystyta smulkioji verslininkystė. 68* gyventojų tuo metu dirbo privataus verslo srityje. Galima sakyti, verslininkystė tarpukario laikotarpiu išgyveno atgimimo ir kūrimosi metą. Kai kurią sukauptą patirtį plėtojant verslininkystę galima būtų pritaikyti ir dabar.

9. Tautos ūkio vystymo per kooperaciją idėja
Tarpukario metais laikytasi pažiūros, kad daryti poveikį ekonominiam gyvenimui, kurti tautos ūkį valstybė galinti dvejopu būdu:

2. Palaikydama ir plėtodama kooperaciją įvairiose srityse, ypač žemės ūkyje;
3. Dalyvaudama mišrių įmonių steigime ir veikloje.

Tautos ūkio vystymo per kooperaciją idėja nebuvo nauja. Užgimusią prieš pirmą pasaulinį karą, dabar ją puoselėjo F.Kemėšis, P.Leonas, A.Rimka ir kt., matę joje priemonę ugdyti žemės ūkio kultūrą, auklėti žmogaus darbštumą, savarankišką iniciatyvą, puoselėti tautinę kultūrą, padėti nusistovėti krašte tokiai socialiniai tvarkai, kuri užtikrintų socialinę ramybę ir apsaugotų nuo svetimųjų išsiveržimo pavojaus. Kooperacija, jų nuomone, turėtų suartinti tautą su progresyviai nusistačiusia VE. Šie kooperacijos šalininkų siekiai atitiko bendrą tautos nuostatą ir todėl buvo palaikyti. Kooperacijai įsigalėti buvo palankios sąlygos, ypač prekyboje ir žemės ūkyje. Jų steigimas buvo skatinamas įvairiais būdais: 1924 m. kooperatyvai buvo atleisti nuo mokesčių. Kooperatyvai buvo tapę vieninteliai įvairių verslo įmonių savininkai. Valstybė palaikydama kooperatyvinį judėjimą, nevertino asmeninės verslo žmogaus iniciatyvos.
Valstybės pastangos daryti poveikį krašto ekonominiam gyvenimui per kooperacijos palaikymą ir dalyvavimą mišrių įmonių steigime bei veikloje nedavė laukiamų rezultatų. Daryti įtaką atskirų ūkio šakų vystymuisi, vyraujant užsienio kapitalui, ji galėjo tik iš dalies. Dar mažiau ji buvo pajėgi plėtoti tautos ūkį kaip visumą.

10. Nuo ekonominio liberalizmo link autarkijos
Svetimo kapitalo įsigalėjimas tarpukario Lietuvoje ilgainiui tapo rimta socialine problema. Vyriausybė realiai negalėjo daryti tam jokios įtakos. Lietuviai buvo išstumiami iš pramonės, prekybos amatų, aukštų kainų savajai produkcijai išaugimas, miestų nulietuvinimas. Darėsi vis aiškiau, kad svetimas kapitalas nepadeda vystyti tautos ūkio.
Iškilo samprotavimai, kad kiekviena ūkio šaka turi tarnauti tautos, o ne pavienio kapitalisto interesams, vystant tautos ūkį būtinas solidarumas, visuomenės sluoksnių interesai turi rūpėti valstybei. Taip išplaukė autarkijos siekimas. Visiška autarkija Lietuvoje neįmanoma, nes šalis neturi gamtinių žaliavų, metalų, mineralų, kuriuos priversta importuoti. Autarkijos įgyvendinimas ir atsisakymas užsienio prekybos reikštų kai kurių praminės šakų žlugimą, bedarbystę, gyvenimo lygio smukimą. Taigi reikia laikytis vidurio kelio, o ne visiko liberalizmo ir autarkijos. Lietuvos industrializacija neivengiama, tačiau ji turi vykti ne gaivališkai, o apgalvotai, kreipiant dėmesį į apsirūpinimą vietine žaliava, specialistais, tenkinant ne tik vidaus paklausą, bet ir stengiantis plėsti eksportą.

11. Tautos ūkio savirūpos koncepcija
Tarpukario metais laikytasi vidurio politikos tarp liberalizmo ir autarkijos. Tokią nuostatą atspindėjo ir tautos ūkio apsirūpinimo koncepcija. Pagal ją Lietuva turinti maksimaliai vystyti tas ūkio šakas, kurioms krašte yra palankios sąlygos, ir kartu kurti naujas, naudodama isivysčiusių šalių patirtį. Pagrindiniai minėtos koncepcijos principai skelbė:

1. Tautos ūkio šakos turi tenkinti pirmiausia LR poreikius;
2. Siekti atskirų ūkio šakų vienodo isivystymo;
3. Maksimaliai panaudoti turimas ˛aliavas;
4. Ma˛inti import¹, didinti savos produkcijos eksport¹;
5. Vystyti naujas pramonės šakas, atsižvelgiant į turimas žaliavas ir krašto poreikius.

Koncepcija buvo orientuota į perspektyvą. Ūkį vystyti galėjo tik verslininkai – gamybos organizatoriai, formuojantys tautoje gamintojo, o ne vartotojo psichologiją. Gamintojas ne visada praturtėja, bet visada rizikuoja. Tokio tipo verslo žmonės ir tegalėjo realizuoti tautos ūkio savirūpos koncepciją.
Lietuva stengėsi tapti civilizuota šalimi. Suprantama, savai verslininkystei vystyti buvo reikalingos objektyvios ir subjektyvios sąlygos. Reikėjo politinio stabilumo, laisvo kapitalo, kvalifikuotų darbininkų. Reikėjo palankios socialinės psichologinės dirvos. Labai svarbi buvo valstybės įstatyminė parama. Buvo suprasta, kad be konkrečios paramos verslininkams neįmanoma sukurti savų verslininkų luomo ir tuo pačiu įgyvendinti tautos ūkio savirūpos koncepcijos siekių.

12. Tarpukario Lietuvos smulkiosios bankininkystės įmonės
Taupomosios skolinimosi kasos – sudėtinė nepriklausomos Lietuvos kredito sistemos dalis. Jos priskirtinos kooperatinio pobūdžio smulkioms bankinėms įmonėms. Susipažinimas su kasomis prasmingas ne vien istorine, bet praktine prasme.
Pagal narių sudėtį, kasos buvo dvejopos: tarnautojų ir karininkų. Savo ruožtu tarnautojų kasos skirstomos į taupomąsias kasas ir taupomąsias skolinamąsias kasas. Surinkta informacija leidžia tvirtinti, kad tiek tarnautojų, tiek karininkų kasos pradėtos steigti 1922 m. Naujų kasų steigimas tęsėsi iki paskutinių nepriklausomybės metų. 1938-01-01 veikė 47 tarnautojų taupomosios ir skolinamosios kasos. Kasų veikla buvo reglamentuota individualiais ministerijų, valdybų, įmonių statusais, vidaus taisyklėmis. Pagal narystę kasos buvo 2 rūšių:

1. Su privalomu tarnautojų dalyvavimu;
2. Su laisvanoriku dalyvavimu.

Kasų dydis priklausė nuo jų pobūdžio. Stambiausios veikė prie ministerijų, kitų žinybų. Tarpukario tarnautojų taupomųjų skolinamųjų kasų patirtis aktuali ir šiandien.

13. Verslininkystės prielaidos ir galimybės dabartinėje Lietuvoje
Verslininkystės raida dabartinėmis sąlygomis turi savo specifiką. Ypatingos jos plėtojimo galimybės, prielaidos ir šaltiniai. Viskas labai priklauso nuo valstybėje esančios teisinės, politinės ir ekonominės aplinkos. Nuo to ar ji palanki, ar ne priklauso verslo plėtojimo galimybės.
Įteisinus privatinę nuosavybę ir pradėjus privatizuoti valstybinį turtą, buvo pradėta formuoti reikalinga teisinė aplinka verslams plėtoti. Taigi pirmoji prielaida ir yra privati nuosavybė. Be to, valstybėje buvo priimti verslo subjektų ir verslo įmonių veikimo įstatymai: (LR įmonių įstatymas, LR uždarųjų akcinių bendrovių ir akcinių bendrovių įstatymas, LR ūkinių bendrijų įstatymas, LR pelno mokesčio įstatymas, LR konkurencijos ir bankroto įstatymas). Buvo sudaryta formalioji teisinė aplinka verslininkystei plėtoti. Tačiau toliau gerinant verslininkystės teisinį reguliavimą reikėtų priimti smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą, tobulinti mokesčių įstatymus, nėra vieningo verslininkystės įstatymo.
Norint, kad vystytųsi verslininkystė reikalinga tam tikra socialinė – psichologinė aplinka, kultūrinė padėtis ir šeimos tradicijos. Lietuvoje nusistovėjusi nuostata, kad verslininkai užsidirba pinigus negarbingai, vyresnės kartos žmonės negali atsikratyti sovietmečiu susiklosčiusio mąstymo. Tokia aplinka savotiškai formuoja iškreiptą verslininkų elgesį. Šalyje kol kas nenusistovėjusios verslo tradicijos.
Hizričas išskyrė verslininkystės plėtojimo galimybes:

1. Valstybės parama
2. Profesinis pasirengimas
3. Patirtis marketingo srityje
4. Pradinis kapitalas
5. Realūs verslininkystės pavyzdžiai

14. Dabartinės Lietuvos ekonominės politikos bruožai ir jos poveikis verslininkystės raidai
Kaip jau yra žinoma, didelę reikšmę verslininkystės raidai turi jos aplinka: ekonominė, politinė, socialinė. Šiandieninė mokesčių, privatizavimo, muitų, agrarinė, monetarinė politika daro didelę įtaką verslininkystei. Vykdomos vyriausybės ekonominės reformos taip pat turi didelę reikšmę ekonominės politikos bruožams šalyje.
Nuo mokesčių politikos labai daug kas priklauso, ji tiesiogiai susieta su verslu. Lietuvos vyriausybės mokesčių politika turi remtis ne tik fiskaliniu mokesčių politikos aspektu, bet ir ekonomikos skatinimu ir intensyvinimu. Greta fiskalinės politikos yra investicinė politika, kuri taip pat turi didelę reikšmę šalies verslininkystei. Juk mokesčių politika gali tiesiogiai įtakoti verslo sėkmę.
Pirmasis privatizavimo etapas davė didelę naudą Lietuvos ūkiui. Todėl visa privatizavimo politika kol kas tik didina privatų sektorių. Mokesčių politika turi būti ne tik ginanti gaminį, bet ir gamintoją, vartotoją. Agrarinė politika taip pat nėra tobula, tai įrodo augantis urbanizacijos lygis, vyriausybė turėtų daugiau padėti žemdirbiams, remti ūkininkus. Monetarinė politika sako viena, kad litas yra pririštas prie dolerio. Ši politika turėtų labiau vertinti infliacinius procesus. Lietuvos ekonominė politika nėra pakankamai palanki verslininkystės plėtotei. Tačiau palaipsniui ji yra tobulinama. Priimami nauji įstatymai, tobulinami seni, vykdomos reformos. Tai labai svarbu, nes kiekvienos valstybės išsivystymo lygį lemia pagrindė valstybės ekonominė politika.

16. Lietuvos ekonomistų ir užsienio ekspertų dabartinės verslininkystės būsenos įvertinimas
Verslininkystės raida mūsų šalyje turi savo specifiką, šaltinius, vystymosi ypatumus. Lietuvos ekonomistai, analitikai ir užsienio ekspertai gana prieštaringai vertina dabartinę verslininkystės padėtį šalyje. Pesimistai akcentuoja įvairių materialinės gamybos šakų nuosmukį, vis dar gana didelę infliaciją, privatizacijos grimasas, besitęsiančią ekonominę krizę, didelį nusikalstamumą. Optimistai pažymi sparčią rinkos santykių plėtotę, naujų nacionalinės ekonomikos sektorių formavimąsi, kai kurių ūkio šakų augimą, verslininkų sluoksnio formavimąsi ir laisvosios rinkos funkcionavimą. Lietuvoje tebedominuoja sustabarėjusi monopolistinė, valstybinė nuosavybė, didėja ekonominis chaosas, vis labiau skursta žmonės. 1991 m. rugsėjį, prasidėjus privatizacijai, žengti pirmieji verslininkų luomo kūrimo žingsniai. Jos pradžioje atkutę privatinės nuosavybės savininkai, amatininkai neprotingų įstatymų vėl genami į pogrindį, išsikerojo korupcija, grobstymai. Nėra tikrų savininkų, todėl nėra gamintojų gausos, tikros rinkos ir konkurencijos. Konstitucija skelbia nuosavybės neliečiamumą ir pati negali realiai jo garantuoti. Naikinami laisvosios rinkos ir pelningumo principai. Lietuvoje nevykėliai, nesugebantys parduoti savo veiklos produktų, yra dirbtinai apsaugoti. Rinka juos bemat pagrįstai išmestų iš apyvartos, bet protekciniai valios veiksmai palieka juos gyvuoti, vyksta nevykėlių išlaikymas gerai mokančių dirbti sąskaita. Pagrindinis kelias verslininkystei plėtoti yra privatizacija, konkretaus savininko kiekvienam verslo objektui atsiradimas. Privatizaciją labai iškraipė ir deformavo nenoras rasti savininką sumanų verslininką. Reikia radikaliai tobulinti privatizavimo vyksmą, panaikinti visas privilegijas, dėmesį telkti verslininko formavimui, siekti privatizuotų objektų darbo efektyvumo. Kitas verslininkystės plėtotės šaltinis – investicijos ir jų pagrindu bendrųjų bei užsienio kapitalo įmonių Lietuvoje kūrimasis.

17. Įmonių vadovų (savininkų) nuomonė apie savo verslo plėtojimą
Daugiausia apklaustųjų – po 40% dirbo individualiose įmonėse ir UAB. Į šią sferą atėjo įvairiai – vieni patirties įgijo iki nepriklausomybės atkūrimo veikusiuose kooperatyvuose, kur nemaža jų dalis sukaupė pradinį kapitalą. Vėliau įsiliejo nemažai žmonių, kurie gamybinio ir komercinio patyrimo sukaupė dar dirbdami valstybinėse prekybos, visuomeninio maitinimo, buitinių paslaugų ir kitose verslui artimose įmonėse. Nemažai verslą pradėjo turėdami materialinę techninę bazę, lėšų, atėjo žmonių, dirbusių mokslo įstaigose, valstybinio valdymo aparate, buvusių valstybinių įmonių specialistų. Buvo ir tokių, kurie prasidėjus įstatymais neparemtai privatizacijai, spėjo įsigyti nemažai turto, bet menkai išmanančių verslininkystę, taip pat nemažai nedarbo genamų žmonių. Dauguma apklaustųjų pradinį kapitalą sudarė iš asmeninių įnašų, stengėsi plėtoti tas veiklos rūšis, kurias labiau pažįsta, kur efektyviausiai tikimasi panaudoti sulauptą pradinį kapitalą, turimą techninę materialinę bazę. Vidutiniškai veikia dvejomis pagrindinėmis kryptimis: šalutine ir pagrindine. Specializavosi tik apie 40% verslininkų. Užmegzti glaudžius ekonominius ryšius su kitų šalių verslininkais ir surasti rinką savo prekėms. Ilgą laiką daugelis Lietuvos verslininkų komercinius ryšius palaikė su NVS ir Baltijos šalimis. Šiandien atsisakyti rytų rinkos ir persiorientuoti į vakarus dar labai sunku. Prekybos stiprinimui su vakarų šalimis, verslininkai turi gaminti konkurencingą produktą, teikti aukštos kokybės paslaugas.
Svarbiausios paminėtos kliūtys – investicinio kapitalo stygius, apskritai nepalanki verslo aplinka: nepakankama rinka jų prekėms, apyvartinio kapitalo trūkumas, sunku pasirinkti verslo valdymo modelį, informacijos trūkumas, vyriausybės nepakankamai lanksti politika verslo atžvilgiu. Savo problemas sprendė pasitelkdami draugus ir partnerius, tačiau esant galimybei būtų rėmęsi verslo konsultantais. Daugelio verslininkų požiūris į pagalbininkus labai pasikeitė, nemaža dalis savo veiklą planavo pasinaudojant įmonės darbuotojų intelektiniu ir kūrybiniu potencialu, pasitelkiant konsultacines firmas, sudarė patys.

18. Privačios ir viešosios verslininkystės požymiai ir raiškos ypatumai
Žmogaus ūkinės veiklos motyvas yra savanaudiškas interesas. To siekti žmogus gali tik darydamas paslaugas kitiems, siūlydamas savo darbo produktus, siekdamas savo interesų, jis dažnai veiksmingiau tarnauja visuomenės interesams negu tada, kai sąmoningai stengiasi tai daryti.
Viešajai gerovei pasiekti reikalinga, kad visose srityse rutuliotųsi laisva konkurencija. Tik jos dėka galima harmonija tarp privataus ir viešojo intereso. Tokiomis sąlygomis privati žmonių nuosavybė įgyja įvairias formas ir dydžius. Visa nuosavybė yra valstybės saugoma. Ekonominė laisvė reiškia, jog ekonomiškai verslus individas gali kaip tinkamas elgtis su savo turtu laiku ir energija, nors jis ir ekonomiškai laisvas, privalo paklusti visuomenės įstatymams ir taisyklėms nustatytoms bendram labui. Ekonominės laisvės ir privačios verslininkystės sistema kategoriškai neneigia viešosios verslininkystės. Visose valstybėse yra valstybinių ir municipalinių įmonių, kurios teikia brangiai atsieinančias esmines visuomenės normalaus funkcionavimo paslaugas. Šios paslaugos, kurių imasi valstybė negali būti paliekamos privatiems verslininkams, nes tai arba per didelis jiems uždavinys arba paslaugų tiekimas neapsimoka. Viešosios įmonės būtent ir teikia gyventojams brangiai atsieinančias buitines, komunalines ir kt. paslaugas. Valstybė ir savivaldybė išlaiko tarnautojus iš gyventojų surinktų mokesčių. Viešasis ūkis – tai krašto ekonomikos dalis, kuri valdoma centrinės arba vietinės valstybė valdžios organus, jį sudaro valstybinės nacionalizuotos ir municipalizuotos įmonės. Privačioji verslininkystė turi įtakos privačiojo verslo vietos pasirinkimui.

19. Ne pelno sektoriaus esmė, paskirtis ir vaidmuo
Kaip rodo daugelio isivysčiusių šalių patirtis, didėja nevalstybinių, pelno nesiekiančių organizacijų vaidmuo įgyvendinant socialines programas, tenkinant šalies gyventojų bendro naudojimosi materialinių vertybių poreikius. Pelno nesiekiančios organizacijos, tai – nevalstybiniai universitetai, koledžai, mokslo centrai, klubai, profesinės sąjungos, įvairios asociacijos, fondai ir pan.
Ne pelno sektorius daro nemažą poveikį šalių ekonominei ir socialinei raidai. Jis atsiranda ir plėtojasi rinkos ekonomikoje dėl jo mechanizmo neefektyvumo ir ribotų valstybės galimybių tenkinti žmonių bendro naudojimosi poreikius. Dėl didėjančios visuomeninės bendro vartojimo gėrybių paklausos, dėl socialinių programų įvairumo ir finansinių išteklių ribotumo, ne pelno organizacijos perima kai kurias funkcijas, kurių nepajėgia atlikt valstybė. Jų veiklos rezultatais naudojasi atskiri piliečiai, žmonių grupės, organizacijos, kurios nepajėgia įgyvendinti savo idėjų, projektų ir pan.
Ne pelno sektorius u˛ima tarpinź viet¹ tarp privačios verslininkystės ir valstybės ekonomikos sektorių. Jo rezultatyvumas sunkiai apčiuopiamas.

20. Smulkaus ir vidutinio verslo apibūdinimo kriterijai
Ilgą laiką nebuvo kokio nors vieningo standarto, kuris griežtai ir aiškiai nusakytų kokia įmonė yra didelė, kokia yra vidutinė ir labai maža. ES institucijos naudojo vieningą smulkių ir vidutinių įmonių skirstymo kriterijų ir apibrėžimų skalę.
Vienas populiariausių kriterijų yra įmonės dirbančiųjų skaičius. Kaip smulkiosios ir vidutinės įmonės požymis gali būti metinė apyvarta, kapitalo dydis, prekės apyvartos apimčių kriterijus. Praktikoje dažniausiai naudojama kelių kriterijų kombinacija, kuri padeda apčiuopti įvairius įmonės aspektus. Kartais atsižvelgiama į priklausomybę konkrečiai ūkio šakai ar į kitas charakteristikas.
Labai dažnai Europos šalyse smulkia įmonė laikoma firma, kuri turi palyginti nedidelę rinkos dalį, valdoma paties savininko, o ne formalios struktūros, ir nėra stambios korporacijos dalis.
Europos komisijos siūlomas apibrėžimas pagrįstas keliais kriterijais: darbuotoju skaičiumi, nepriklausomumu, apyvarta ir įmonės balansu. Smulki ir vidutinė įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip 250 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. EKU, o įmonės balansinis turtas neviršija 27 mln. EKU. Be to tokia įmonė neturi priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkiųjų ir vidutinių įmonių kategorijai.

21. Smulkaus ir vidutinio verslo būklė Lietuvoje
Per pastaruosius metus smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje smarkiai plėtėsi. Naujos įmonės, bei mažos ir vidutinės firmos, įkurtos restruktūrizavus valstybines įmones, vis labiau vyrauja šalies ekonomikoje. Per pastaruosius 5 metus privačių įmonių darbuotojų skaičius padaugėjo beveik tris kartus ir iuo metu sudaro apie 66% šalies darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvoje mažos įmonės sudaro apie 35% visų įmonių, t.y. per mažai, lyginant su smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus mastais išsivysčiusiose pasaulio šalyse (iki 90 proc. ir daugiau).
Mažųjų ir vidutinių įmonių kūrimas, bei jų veiklos skatinimas yra šalies ekonomikos stiprinimo ir stabilizavimo pagrindas, vienas svarbiausių veiksnių visuomenėje, plečiant, bei stiprinant verslininkų sluoksnį, t.y. tą gyventojų dalį kuri gauna pajamų iš savo ūkinės – komercinės veiklos ir pragyvenimui nereikalauja valstybės paramos.
Smulkiam ir vidutiniam verslui reikia ne daug kapitalo, o tai šiandien aktualu Lietuvai. Mažosios įmonės išsiskiria sugebėjimu pripildyti nedideles rinkos vietas, dažnai gamina geresnės kokybės produkciją, teikia įvairesnes paslaugas. Kol kas Lietuvoje SVV neskiriamas pakankamas dėmesys, nėra aiškios vyriausybės politikos šiuo klausimu, ypač įstatymų leidimo, kreditavimo ir rėmimo srityse. Įstatymai dažnai papildomi. Licencijos ūkinei veiklai vystyti duodamos per daug trumpam laikui. Net ir tarptautinės finansinės paramos schemos daugiau orientuotos stambiai pramonei.
Nuolatinė ir visapusiška Vyriausybės parama SVV turėtų tapti viena svarbiausių ekonomikos reformos krypčių.

22. Ekonominė verslo struktūra įmonėje
PIRMA KOMERCIJA GAMYBA ANTRA KOMERCIJA
Gamybos išteklių pirkimas, vidaus bei tarptautinėje rinkoje Įsigytų gamybos išteklių sujungimas, gaminių gamyba ir paslaugų tiekimas Pagamintų prekių gaminių ir paslaugų pardavimas vidaus bei tarptautinėje rinkoje

Viena pagrindinių verslo problemų – kaip suderinti prekių gamybą ir komerciją. Komercija – būdai, kuriuo rinkoje pakeičiami prekės savininkai. Gamyba ir komercija tarpusavyje susijusios tačiau ir skirtingos sudedamosios verslo dalys. Komercijos subjektai: prekė, pardavėjas, pirkėjas – jie ekonomiškai savarankiški. Jų sąveikos problema atsiranda todėl, kad sunku nustatyti prekių paklausą.

23. Ekonominės verslininkystės struktūra šalyje
Apibūdinant verslininkystės struktūrą šalyje visas verslo šakas reikėtų suskirstyti į 2 grupes:

1. Tos verslo šakos kuriose gaminami gaminiai ir teikiamos paslaugos (pramonė, energetika, ŽŪ, miškų ūkis, statyba, transportas, ryšiai, buitinis aptarnavimas, komunalinis ūkis, šešėlinė ekonomika, mokamos sveikatos, kultūros paslaugos, nelegalios mokamos paslaugos, kitos mokamos paslaugos).
2. Tos šakos, kuriose vyrauja komercijos operacijos arba gaminių ir paslaugų pirkimas ir pardavimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, prekyba žeme, pastatais, komercinė bankininkystė, komercinis draudimas, prekyba vertybiniais popieriais, nelegali komercija, kitos specifinės komercinės formos.

24. Pagrindiniai ekonominiai verslo principai
1. Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija;
2. Prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui;
3. Pelno siekis;
4. Gamybinės komercinės veiklos paslaptis;
5. Ekonominė verslo rizika;
6. Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus;
7. Neper˛engimas ribos u˛ kurios prekiniai mainai nepriimtini;
8. Prekė pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė.

Ekonominiai verslo principai labai svarbūs ne tik konkrečiam verslui, bet ir visai verslininkystei šalyje. Jie yra neišvengiami ir jų laikymasis tik dar labiau užtikrina verslininkystės plėtojimo šalyje rezultatyvumą.

25. Verslo įmonė esmė ir jos ekonominiai tikslai
Įmonė – tai savo vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Tai fizinis arba juridinis subjektas, įsteigtas atitinkamoje valstybėje numatyta tvarka ir turintis teisę užsiimti tos valstybės įstatymais nedraudžiama gamybine arba komercine veikla. Vadybos požiūriu įmonė yra organizacija:

• Suburianti žmones ir organizuojanti jų darbą;
• Gaminanti gaminius ir teikianti paslaugas, bei paskirstanti gautas pajamas;
• Bendradarbiaujanti su valstybinėmis institucijomis, bei kitomis įmonėmis.

Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija. Ji skaičiuoja išlaidas ir pajamas, ir siekia, kad liktų pelno. Ji veikia mikro- ir makroaplinkoje ir turi ekonominius veiklos tikslus:

1. Gamybos tikslai (optimali rinkos dalis, gamybos pajėgumų ir gamybos apimties sutapimas, realizavimo būdų optimizavimas);
2. Sėkmės tikslai (realizavimo apimties didinimas, gamybos išlaidų, pelno didinimas, dividendų normos didinimas);
3. Finansiniai tikslai (mokumas, likvidumo rezervų dydis, pelno rezervavimas, įmonės finansų struktūra).
4.
26.Įmonių rūšys
Pagal Lietuvos respublikos įstatymus gali būti steigiamos tokios įmonės:

1. Individualios (personalinės) įmonės (PA*);
2. Tikrosios ūkinės bendrovės (PA);
3. Komandinės (pasitikėjimo) bendrijos (PA ir RA*);
4. AB (RA);
5. UAB (RA);
6. Investicinės bendrovės (RA);
7. Specialios paskirties bendrovės (RA);
8. Kooperatinės bendrovės (RA);
9. ŽŪ bendrovės (RA);
10. Valstybės ir savivaldybės įmonės (RA);
11. Viešosios įstaigos (RA).

*Pagal atsakomybės už finansinius ir kitus įsipareigojimus įmonės gali būto visikos arba ribotos atsakomybės.

27. Individualios (personalinės) įmonės esmė, privalumai ir trūkumai
Viena iš populiariausių įmonių rūšių Lietuvoje yra individualios įmonės. Tai nesudėtinga ir nebrangi verslo organizavimo forma. Individuali įmonė nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Ji turi juridinio asmens statusą ir todėl savininkas turi teisę į visą uždirbtą įmonės pelną, bet kartu įsipareigoja visu savo turtu, jei įmonė bankrutuotų. Savininkas rizikuoja visu savo turtu: butu, mašina ir visa kuo ką turi. Tokią Įmonę reglamentuoja LR civilinis kodeksas ir LR įmonių įstatymas.

Pranaumai:

• Lengva įkurti;
• Visas pelnas priklauso savininkui;
• Savininkai patys vieni priima sprendimus;
• Lanksti veikla;
• Mažesnė valdžios kontrolė;
• Nereikia mokėti pajamų mokesčio;
• Ma˛esnis pelno mokestis;
• Paprastesnė finansinė atskaitomybė.

Trūkumai:

• Savininkas atsakingas asmeniniu turtu;
• Nėra veiklos tęstinumo;
• Mažesnės galimos pradinės lėšos;
• Sunkiau gauti ilgalaikių investicijų;
• Nenoriai bendradarbiauja partneriai (dėl finansinės informacijos trūkumo);
• Sprendimų kokybė priklauso nuo savininkų patirties ir žinių;
• Savininkas pats turi rūpintis socialiniu draudimu.

28.Individualios (personalinės) įmonės steigimo tvarka Lietuvoje
Individualių įmonių steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai užtrunka. Steigimo trukmė bei išlaidos priklauso nuo to kokia veikla įmonė nori užsiimti. Yra LR įstatymų nustatyta individualios įmonės steigimo žingsniai:

1. Firmos vardo registravimas (Jei įmonės pavadinimas susidės iš asmens pavardės ir įmonės rūšies apibūdinimo, firmos vardo atskirai registruoti nereikia);
2. Savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas;
3. Personalinės įmonės registravimas įmonių rejestre;
4. Įmonės registravimas Socialinio draudimo skyriuje.

itie etapai yra pagrindiniai individualios firmos steigimo Lietuvoje. Tačiau dar yra ir kitų etapų tai: suderinimas su darbo inspekcija, Visuomenės sveikatos centro leidimo gavimas, antspaudo gaminimas, registravimo mokestis; papildomi reikalavimai prekybos, gamybos įmonėms.

29.Ūkinių bendrijų rūšys ir jų apibūdinimas. Ūkinės bendrijos trūkumai ir pranašumai
Kelių partnerių įsteigta įmonė, neturinti juridinio asmens statuso vadinama ūkine bendrija. Gali būti tikroji ir komandinė ūkinė bendrija. Tikrąją ūkinę bendriją valdo ir pelną dalijasi visi nariai, bei už ūkinės bendrijos veiklą jie atsako asmeniniu turtu. Komandinėje ūkinėje bendrijoje turi būti nors vienas tikrasis narys, kuris turi visas savininko teises ir asmeniniu turtu atsako už bendrijos veiklą. Nariai komanditoriai pelną dalijasi proporcingai įnešto turto daliai, prie įmonės veiklos prisideda tik tikrajam nariui leidus ir asmeniniu turtu neatsako u˛ bendrijos veikl¹.

Pranaumai:

• Lengva įkurti;
• Didesnės pradinės lėšos;
• Pelnas tiesiogiai priklauso savininkams;
• Tikrasis narys pats vienas gali priimti sprendimus;
• Pakankamai lanksti veikla;
• Mažesnė valdžios kontrolė;
• Nereikia mokėti pajamų mokesčio;
• Pelno mokestis kaip IM;
• Paprastesnė finansinė atsakomybė.

Trūkumai:

• Bent vienas narys atsakingas asmeniniu turtu;
• Ribotas veiklos tźstinumas;
• Sunkiau gauti didesnių ilgalaikių investicijų;
• Nenoriai bendradarbiauja partneriai;
• Sprendimų kokybė priklauso nuo tikrųjų narių patirties ir žinių, o tai gali atsiliepti visai bendrijai, ypač kitiems nariams;
• Savininkai patys turi rūpintis socialiniu draudimu.

30. Ūkinių bendrijų steigimo ir veikimo Lietuvoje tvarka
Ūkinių bendrijų veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, Ūkinių bendrijų įstatymas ir bendrosios jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią steigiama ūkinė bendrija ir kuri surašoma prieš registruojant įmonę, ji yra steigimo ir veiklos pagrindas. Joje turi būti numatyta kiekvieno partnerio įnašo dalis, bendrijos pavadinimas, veiklos pobūdis, narių pavardės ir vardai, tikrųjų narių ir komanditorių teisės ir pareigos, bendrijos valdymo taisyklės, nutarimų priėmimo tvarka, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka, pajamų paskirstymo taisyklės, bei kitos partneriams svarbios taisyklės.Visi kiti ūkinės bendrijos steigimo ir veiklos žingsniai yra tokie pat, kaip ir personalinės įmonės:

1. Firmos vardo registravimas;
2. Savivaldybės leidimo verstis ūkine komercine veikla gavimas;
3. Registravimas įmonių rejestre;
4. Ir taip toliau.

31. AB ir UAB pagrindiniai požymiai.AB ir UAB pranašumai ir trūkumai
AB yra dirbtinis, neapčiuopiamas darinys, numatytas gyvuoti tik juridiniuose įstatymuose, t.y. juridinis asmuo. Jos veikla atskirta nuo savininkų veiklos. AB yra ribotos turtinės atsakomybės. Ji atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.
Galimos dvi bendrovių rūšys: uždaroji akcinė bendrovė ir akcinė bendrovė. UAB akcijos negali būti platinamos ir jomis viešai prekiaujama. Tokios bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų ir joje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. AB akcijos gali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai, jos įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 100000 litų. Akcininkai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, bei valstybė.

Pranaumai:

• Ribota atsakomybė – už bendrovės veiklą savininkai atsako tik investuotais pinigais;
• Gali keistis savininkai parduodant akcijas kitiems;
• Neribota veiklos trukmė;
• Lengviau gauti investicijų ir paskolų;
• AB gali pritraukti lėšų darydama naujas akcijų ar obligacijų emisijas.

Trūkumai:

• Sudėtingiau ir brangiau sukurti;
• Kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems;
• Sudėtingesnė atsakomybė;
• Ne tokia lanksti veikla;
• Savininkai negali naudotis bendrovės pelnu, kol jis nepaskirstytas;
• Skirstant pelną dalyvauja daugiau suinteresuotų šalių;
• Didesnės administracinės sąnaudos.

32. AB ir UAB steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka
Akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas, LR akcinių bendrovių įstatymas ir nustatyta tvarka patvirtinti bei įregistruoti atskiros akcinės bendrovės įstatai.
Taigi LR įstatymai numato tokius AB steigimo žingsnius:

1. Firmos vardo registravimas ir steigimo akto sudarymas;
2. Kaupiamosios s¹skaitos banke atidarymas;
3. Bendrųjų įstatų parengimas, jų pasirašymas;
4. Leidimo ūkinei veiklai iš savivaldybės gavimas;
5. Bendrųjų įstatų registravimas valstybinėje ar savivaldybės institucijoje, kuri tvarko įmonių rejestrą;
6. Akcijų emisijos registravimas vertybinių popierių komisijoje;
7. Akcijų platinimas pasirašant akcijų pasirašymo sutartis;
8. Pasirašytų akcijų apmokėjimas, įmokant į sąskaitą sutartyje numatytą sumą;
9. Steigimo ataskaitos parengimas, jos pateikimas nepriklausomam auditoriui ir jo išvadų gavimas;
10. Steigiamojo susirinkimo suaukimas;
11. Steigiamojo susirinkimo nutarimai: dėl ataskaitos patvirtinimo, dėl valdymo organų išrinkimo, dėl revizoriaus ir auditoriaus išrinkimo;
12. Registravimas į įmonių rejestrą.

UAB steigimo tvarka skiriasi tik tuo, kad nereikia registruoti akcijos emisijos vertybinių popierių komisijoje, nes UAB akcijos negali būti platinamos viešai. Bendrovės reorganizavimas – tai bendrovės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Bendrovė gali būti reorganizuota šiais būdais: jungiant, skaidant, keičiant bendrovės rūšį ar statusą. Bendrovės likvidavimo pagrindas gali būti: pasibaigęs įstatuose nurodytos bendrovės veiklos terminas, teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią bendrovę, teismo sprendimas ją likviduoti už LR įstatymų pažeidimą ir visuotinio akcininkų surinkimo nutarimas.

33. Akcinės bendrovės valdymas ir kapitalas
AB įstatymas Lietuvoje ne tik nustato AB rūšį, požymius, steigimo tvarką, bet ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams, akcininkams, valdymo ir kontrolės organams.
AB ir UAB įstatinis kapitalas yra padalintas į akcijas, o jų akcijų savininkai valdo įmonę dalyvaudami visuotiniame akcininkų susirinkime. Jų kapitalas formuojamas išleidžiant akcijas. AB akcijos gali būti platinamos uždaruoju, kai akcijas įsigyja tik steigėjai arba atviruoju būdu, kai tam tikrą dalį akcijų įsigyja steigėjai, o kitos platinamos kitiems akcininkams. Tik AB akcijos gali būti platinamos viešai tik įregistravus akcijų emisiją vertybinių popierių komisijoje. UAB įstatinis kapitalas 10000 litų, o AB 100000 litų. AB ir UAB turi nuosavą turtą ir gali juo naudotis, sudaryti sutartis, būti ieškovu ir atsakovu teisme. Jos savo turtą gali investuoti į kitą įmonę, akcijas ar kitus vertybinius popierius, teikti paskolas su palūkanomis.
Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba sudaroma visuotinio akcininkų susirinkimo – aukščiausio bendrovės valdymo organo. Jame turi teisę dalyvauti visi akcininkai, nesvarbu kiek ir kokios klasės akcijų jie turi.

34. Verslas (verslininkystė) kaip procesas ir jo stadijos
Verslas – tai yra tam tikras procesas, kuris veikia tam tikroje aplinkoje ir norint kad verslas būtų sėkmingas, reikia nuosekliai organizuoti verslo kūrimo ir veiklos procesą. Verslas (verslininkystė) turi tam tikras veiklos stadijas, kurios yra būtinos ir be kurių negali gyvuoti nė vienas verslas.
Bendriausiu požiūriu verslo procesas aprėpia 4 stadijas:

• Naujų idėjų paieška, ekonominis ir socialinis jų įvertinimas;
• Verslo plano rengimas;
• Verslo plėtotei reikalingų išteklių paieška;
• Įkurtos įmonės valdymas.

Visos stadijos yra logiškai nuoseklios ir tarpusavyje glaudžiai susijusios. Praktiškai bet kurios iš šių stadijų negalima nei pradėti, nei užbaigti atsietai viena nuo kitos. Įvertinus verslo idėją, jos prielaidas, galimybes, be viso šito reikia suvokti, kokio tipo įmonė bus kuriama, kokia bus jos valdymo organų struktūra. Nuoseklus visų stadijų analizavimas ir vykdymas gali būti sėkmingo verslo pradžia.

35. Naujos verslo idėjos sumanymas ir jos įvertinimas
Kaip viena iš verslo proceso stadijų yra naujos idėjos paieška. Esminė sąlyga, kad verslo idėja būtų ne tik originali, patraukli, bet ir atitinkanti verslininko sugebėjimus. Visais atvejais reikia kruopščiai analizuoti savo idėjos realumą, įsitikinti ar yra potencinės galimybės jai įgyvendinti. Reikia suvokti numatomo verslo esmę, įvertinti visas galimybes ne vien kaip sumanytojo, bet kaip organizatoriaus.
Mąstant apie kokią nors verslo idėją reikia atsakyti į tam tikrus klausimus:

• Ar esate pasirengźs imtis io naujo verslo?
• Ar u˛teks ry˛to veikti ekstremaliomis s¹lygomis?
• Ar neesate per daug įsitikinęs savo idėjos sėkmingumu?
• Kuo remdamasis vertinate savo verslo idėją, kaip perspektyvią?
• Kur slypi silpnos vietos?
• Kas sukelia nors ir mažas abejones verslo sumanymo sėkme?
Į visus klausimus reikia atsakyti nuoširdžiai. Tai padės išspręsti verslo pasirinkimo problemas, išryškins privalumus ir trūkumus, verslo idėjos bruožus. Verslo idėja turi praeiti tam tikrą brendimo kelią. Atsakymas į klausimą ar verslo idėja reali gali būti surastas tik parengus ir ianalizavus savo verslo plan¹.

36. Rinkos tyrimų reikšmė vertinant verslo idėją
Verslui pradėti ar jam plėsti reikia laiko ir pinigų. Vienas iš verslo paradoksų yra tai, jog geriau turėti daugiau laiko negu pinigų. Tam kad galėtum pradėti savo verslą, turi įsitikinti, kad idėja verta grašio. Žodžiu, prieš tai turi ištirti rinką ir įvertinti savo verslo idėja, atsakyti – reali ji, ar ne.
Yra du verslininko atliekamų rinkos tyrimų tikslai:

2. Įsitikinti, ar tinkama pati verslo idėja. Pirmiausia tai svarbu pačiam sau, o paskui ir finansuotojui. Turite gerai suprasti naujos prekės ar paslaugos vietą rinkoje.
3. Sukurti realią įėjimo į rinką strategiją ir planą visiškai suprantant būsimųjų klientų poreikius ir įsitikinimus, kad prekė atitiks jų kokybės, kainos pardavimo būdų poreikius ir kad visa tai skirta tik jiems.

Itirti rink¹ nelengva, tačiau kuo daugiau informacijos surinksite, tuo lengviau bus ateityje. Reikia išanalizuoti: pirkėjus konkurentus, prekę ar paslaugą, kainą, reklamą, vietą.

37. Sugebėjimas įkurti įmonę, kaip inovacijos objektą
Kūryba dažnai siejama su naujų dalykų (inovacijų) kūrimu. Inovacija – išgalvoti, irasti, atskleisti.
Sėkmingo kūrimo atvejai dažniausiai lieka užslaptinti. Nežinoma kokios paskatos ir išorinės aplinkybės padeda atsirasti projektui. Kuriant įmonę atsiranda labai daug kliūčių, kurias reikia įveikti norint pradėti verslą.
Norint išmokti kurti įmonę kaip inovacijos objektą reikia turėti tam tikrų privalumų, gebėjimų ir patirties. Reikia gebėjimo būti lyderiu, pirminė patirtis darbo įmonėje. Įmonių kūrimas didelių struktūrų iniciatyva padeda daugeliui pradedančiųjų, užsienio patirtis taip pat labai svarbi, iš jos verta pasimokyti, be to svarbu įvertinti savo idėją, kuri bus inovacijos esmė, ji turi nueiti tam tikrą brendimo kelią. Įmonės kūrimas kaip inovacijos objektas negali apsieiti ir be rinkos tyrimų.
Daryti tai, ko ankčiau nebuvo, labai geras pasirinkimas steigiant naują firmą (beveik nėra konkurencijos, nauja rinka), tačiau būtina įvertinti ir įsitikinti, kad naujas produktas ar paslauga ras savo pirkėją ir paklausa bus tokia, kad apsimokės jį gaminti.

38. Įmonės kūrimas frančizės keliu
Frančizavimas – tai savotiška šiuolaikinė licencijų prekybos forma. Tai viena iš dabartinių bendradarbiavimo formų. Frančizavimas yra savotiški verslo santykiai, kai įmonė ar firma – frančizo suteikėja, suteikia kitai firmai ar įmonei, frančizo gavėjai, teisę pardavinėti tam tikrus gaminius ar teikti tam tikras paslaugas, naudojantis jo sukurta sistema, mažmeniniai prekybai ar paslaugų teikimui galutiniam vartojimui. Tai savotiška prekių, paslaugų ar technologijų marketingo sistema, pagrįsta glaudžiu ir ilgalaikiu nepriklausomų įmonių ar firmų bendradarbiavimu.
Frančizo suteikėjas – tai įmonė ar firma, gaminanti ir pardavinėjanti kokius nors, kartais sakoma, unikalius gaminius ar kokias savotiškas paslaugas. Jis, suteikdamas frančizą, paprastai už sutartą atlyginimą jos pardavėjui leidžia naudotis savo prekybiniu pavadinimu, gamybos bei verslo metodais ar kitomis intelektualinės ypač pramonės nuosavybės teisėmis, teikiama technine ir komercine pagalba bei patalpomis ar savo teritorija. Frančizo suteikėjas gali leisti jos gavėjui perleisti kai kurias teises kitiems, t.y. išduoti subfrančiz¹. Be to, jis gali pasilikti teisź suteikti frančiz¹ ir kitiems.
Skirtumas nuo licencijos: jis apima ne vieną kurį nors pramonės objektą (išradimą, naudingą modelį, pramonės pavyzdį, prekių ar paslaugų ženklą), bet kelia užpatentuotus ar neužpatentuotus intelektinės, ypač pramonės nuosavybės objektus.
Skirtumas nuo bendrų įmonių: frančizės suteikėjas ir gavėjas savo įmonių ar firmų nesuvienija jurudiškai ar kitaip.

Frančizavimo kilmė: 1972 m. įsteigė Europos frančizavimo federacija.
Tikslas:

4. Neleisti visoms frančizo suteikėjo plėtros zonoje esančioms įmonėms, išskyrus frančizo gavėjus, naudotis šio suteikėjo patirtimi bei patentų ir autorinėmis teisėmis.
5. Įgyti teisę kontroliuoti frančizo gavėjus, kai jie naudojasi jos suteikėjo patirtimi, patentų ir autorinėmis teisėmis.

Suteikiant frančizą, sudaroma speciali sutartis. Joje turi atsispindėti sutarties objektų interesai, frančizo suteikėjo intelektualinės, ypač pramonės nuosavybės teisės ir įvairios sąlygos. Frančizo gavėjo įsipareigojimai, mokesčiai jų mokėjimo terminai. Mokesčiai priklauso nuo suteikiamo teisių ir paslaugų paketo.

39. Verslo plano būtinumas ir esmė
Verslo planas – specifinis įmonės dokumentas. Tai programinis verslininko dokumentas, kuriame tiksliai suformuluota įmonės veiklos strategija. Jis apima svarbiausius klausimus: informaciją apie įmonę, jos tikslus, ekonomines rinkos sąlygas, konkurencines sąlygas ir pan. Verslo planas – slaptas dokumentas, jis pateikiamas bankui (norint gauti paskolą), akcijų pirkėjui, patikimam partneriui.
Verslo plano sudarymas yra vienas iš svarbiausių jūsų veiklos etapų. Verslo planu verslininkas turėtų vadovautis kaip vadovėliu, žemėlapiu, kuris padeda kiekvienam įvertinti ir įgyvendinti pasiriktą idėją.
Verslo plano poreikis priklauso nuo verslo prigimties, mąsto struktūros ir pan. Labai svarbu išanalizuoti visus veiksnius galinčius veikti verslą, konkurencinėmis ir rizikingomis sąlygomis. Jis duos naudos nes:

• Būsimąsias verslo klaidas ir trūkumus geriau pastebėti rašant, negu patirti praktiškai;
• Pradėdami savo veiklą, jausitės daug tvirčiau, jei pats sudarysite savo verslo plan¹;
• Parodys, kiek, kam ir kad reikia pinigų;
• Padės greitai ir suprantamai paaikini savo ketinimus bankininkams, investuotojams, partneriams;
• Susipa˛insite su planavimo procesu.

40. Verslo plano sudarymo etapai
Verslo plano rengimo patirtis byloja apie tai, kad reikėtų išskirti penkis plano rengimo etapus:

1. Nustatomas galutinis verslo plano tikslas: ko siekiama ir ieškoma. Šiame etape reikia atsakyti į tokius klausimus: kas domėsis planu, kas žinoma apie idėją, konkurentus, rinką, kokia stiprioji grandis).
2. Kada aikiai suvoktas verslo plano tikslas ir ianalizuoti klausimai reikia pasirinkti konkrečią verslo plano struktūrą, kuri atitiktų verslo plano paskirtį, bei pasirinkto verslo pobūdį.
3. Aptariama verslo plano struktūra ir numatomi numatoma kurie klausimai bus aptariami bendrai, o kurie detaliai. Būtina tirti rinką, detaliau organizuoti būsimas išlaidas ir jų ryšį su būsimomis kainomis. Atlikus visus tyrimus galima pradėti verslo planą.
4. iame etape raomas verslo planas. Raant: rayti aikiai, glaustai, argumentuotai, panaudoti informacij¹, pateikiant duomenis. Verslo plano santrauka raoma kai visi skyriai parayti, po to planas atid˛iai perskaitomas.
5. Verslo plano struktūra. Reikia išnagrinėti išorinę verslo įmonės aplinką ypač įstatyminę, bei atitinkamą verslo šaką, bei sritį. Reikia analizuoti ir vidinę aplinką, lyginant savo įmonės veiklą su konkurentais.

Paprastai verslo planai būna investiciniai arba veiklos. Verslo plano turinys priklauso nuo to kam jis bus skirtas.

41. Verslo plano struktūra ir jo skyrių trumpas apibūdinimas
Verslo plano struktūra ir skyrių turinys priklauso nuo to: kam jis bus skirtas, kas jį skaitys. Pagal tai kokiam tikslui verslo planas rengiamas, jam keliami skirtingi reikalavimai. Akcentuotini ir išskirtini nevienodi klausimai. Verslo plano struktūra, jo skyrių skaičius, bei jų pavadinimai įvairūs. Verslo planą rekomenduojama sudaryti iš 9 skyrių:

1. Santrauka (sutrumpintas verslo plano variantas – svarbiausia verslo plano dalis);
2. Verslo apraymas (supa˛indinimas su pačia verslo idėja, jos sritimi, preke ar paslauga, firma);
3. Marketingas (apžvalginė dalis apie rinką ir aprėpiamąją rinką, konkurenciją, kainų politiką, reklamą, rėmimą, pardavimo strategiją);
4. Gamyba (sudaromas aiškus vaizdas apie gamybos procesą, vietos, patalpų įrengimų, žaliavų analizė);
5. Vadyba (įmonės savininkai ir valdytojai, organizacinė firmos struktūra);
6. Rizikos įvertinimas (rizikos veiksnių, kurie gali atsiliepti verslui analizė);
7. Finansai (verslo plano dalis atsakyti į klausimą, ar pelningas bus verslas: išvados pagrįstos skaičiavimais);
8. Darbų grafikas (darbų terminai ir seka);
9. Priedai (informacija papildanti tai kas buvo išdėstyta pagrindiniuose skyriuose).

42.Verslo plano skyriaus “verslo apraymas” turinys
Pačioje pradžioje verslo plano skaitytojus verta supažindinti su verslo idėja. Paaiškinti, kodėl savo veiklą norite plėtoti būtent šioje srityje, kokie jūsų tikslai, aplinkybės. Yra siūlomos tokios verslo plano aprašymo skyriaus dalys:

1. Verslo srities apraymas;
2. Firmos istorija;
3. Firmos tikslai;
4. Prekės ar paslaugos apraymas;
5. Prekės ar paslaugos tobulinimo tyrimai.

Pirmoje dalyje reikia aprašyti verslo sritį, kurioje dirbsite. Antroje dalyje turi būti pateikta informacija apie jus ir jūsų firmą. Jei verslą tik pradedate, reikia paaiškinti, kodėl pasirinkote tokį firmos tipą, vardą, žmones su kuriais dirbsite. Jeigu jūsų verslas jau gyvuoja, glaustai aprašyti pasiektus rezultatus. Trečia dalis ypač svarbi. Nuo tikslų apibrėžimo ir reikėtų pradėti visą verslo planavimą. Penkta dalis svarbi, nes skaitytojui turi būti aišku ką gaminsite ar kokias paslaugas teiksite. Jei tyrimai atliekami, norint pagerinti prekės charakteristikas, jie aprašomi šioje skiltyje.

43.Verslo plano skyriaus “marketingas” turinys
Rinkos pa˛inimas ir marketingo veiksmai, galima sakyti, yra ˛valgybos atitikmuo verslo pasaulyje.
Šioje verslo plano dalyje būsimajam finansuotojui turite įrodyti: kas jūsų prekei yra pakankama rinka, kad galite pasiekti užsibrėžtą pardavimo lygmenį ir įveikti konkurentus. Yra siūloma aprašyti tokias marketingo skyriaus dalis:

1. Rinkos apžvalga (būsimųjų klientų, pirkėjų norų įvertinimas ir informacija apie konkurentus, jų galimybes) – bendrai, tai yra aplinkos veiksnių tyrimas. Pasirinktos rinkos dalis turi turėti šiuos bruožus:
• Ji turi būti prieinama;
• Ji turi būti pakankamo dydžio;
• Ji turi būti atvira praktiniams veiksmams;
• Joje neturėtų būti neįveikiamų konkurentų.
2. Aprėpiamosios rinkos dalies išskyrimas – tai yra vartotojų išskyrimas, kuriuos firma gali geriausiai patenkint ir kartu pelningai dirbti. Pirkėjai skirstomi pagal tam tikrus kriterijus:
• Geografinius;
• Demografinius;
• Naudos.
3. Konkurencijos analizė – tiesioginių ir netiesioginių konkurentų tyrimas, konkuruojanč4. ių verslų analizė, konkuruojanč5. ių firmų dydžiai, jų pelnas, ypatybės.
6. Kaip atskira marketingo dalis išskiriamas marketingo planas, jį taip pat sudaro tam tikros dalys:
6.1 Kainų politika – naujo produkto ar paslaugos kainos nustatymas yra vienas iš atsakingiausių verslininko sprendimų;
6.2 Pardavimo strategija – visų prekių pateikimo galutiniam vartotojui mechanizmų ir būdų nustatymas;
6.3 Reklama ir rėmimas.

44. Verslo plano skyriaus “gamyba (paslaugų tiekimas)” turinys
Šios dalies tikslas – sudaryti aiškų gamybos proceso vaizdą ir parodyti, kad turimos gamybos pajėgumai visai pakankami planuojamai veiklai. Taigi yra tokios gamybos skyriaus dalys:

1. Trumpas gamybos (paslaugų tiekimo) aprašymas – gamybos operacijų seka.
2. Vietos analizė – veiksnių analizė, kuri turi įtakos gamybos procesui.
3. Patalpos – gamybos aktyvų (patalpų, įrengimų, žaliavų) charakteristikų analizė ir jų reikšmė verslui.
4. Įrengimai – turimų ir naujų įsigyjamų įrengimų sąrašas ir jų charakteristikos.
5. Transportas – informacija apie transportavimo s¹lygas, transporto s¹naudas.
6. Žaliavos – naudojamų žaliavų charakteristikos, alternatyvos, kainos ir pan.
7. Tiekėjai – trumpa informacija apie tiekėjus, tiekimo sąlygas ir pan.
8. Darbo jėga – informacija apie darbuotojus, jų atlyginimus, pareigas, premijos ir pan.
9. Teisinė apsauga.
10. Teikiamos papildomos paslaugos.

45.Verslo plano dalies “vadyba (valdymas)” turinys
Niekada negausite finansavimo, jei nebūsite įsitikinęs, kad jūs ir jūsų pasirinkti atsakingi žmonės tinka užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Todėl į šį verslo plano skyrių siūloma įrašyti dvi dalis:

10. Savininkai ir valdytojai;
11. Organizacinė firmos struktūra.

Pirmoje dalyje turite paminėti tik svarbiausius, labiausiai firmos veiklą lemiančius žmones. Jūsų pasirinkti verslo vadovai turi atitikti bendrus firmos vadovybės kvalifikacijos ir sugebėjimų reikalavimus:

• Administravimas ir bendroji vadyba (bendravimas, planavimas, projektų valdymas, problemų sprendimas);
• Veiklos (gamybos) vadyba (atsargų kontrolė, gamybos organizavimas, tiekimo problemų sprendimas);
• Finansų valdymas (lėšų paieška, pinigų kontrolė, atskaitomybės sudarymas);
• Marketingo vadyba (tyrimai, planavimas, pardavimo valdymas, rėmimas);
• Inžinerinis produkto tyrimų valdymas;
• Žmonių valdymas (konfliktų sprendimas, atmosferos kūrimas ir pan.);
• Teisė (būtinos žinios teisiniuose verslo reguliavimo reikaluose).

Antroje dalyje pateikiamos schemos: funkcinė firmos struktūra ir matricinė firmos struktūra.

46.Verslo plano skyriaus “rizikos įvertinimas” turinys
Verslo plane negalima nepastebėti rizikos veiksnių, kurie atsiliepia verslui visur ir visada. Šioje verslo plano dalyje siūloma nagrinėti 2 pagrindines dalis:

1. Galimos problemos ir kliūtys;
2. Alternatyvi veikla.

Konkurencija yra pagrindinis rizikos veiksnys, tačiau yra kitokių nuo mūsų nepriklausomų problemų. Pirmoje dalyje jas reikia ir nagrinėti:

• Nepakankama verslo organizavimo patirtis;
• Išteklių stoka;
• Nepakankama vadovų patirtis;
• Rinkos nestabilumas;
• Gamybos proceso neaikumai;
• Bankrutavusios firmos pardavimo galimybės;
• Priklausomybė nuo dabartinių vadovų;
• Išorinių veiksnių įtakos galimybės;
• Kiti netikėtumai.

Antroje io skyriaus dalyje reikia pateikti alternatyvios veiklos galimybes.

47. verslo plano skyriaus “finansai” turinys
Visi kiti verslo plano skyriai skirti recenzentui susipažinti su verslu ir jo aplinka. Finansinė dalis skirta atsakyti į pagrindinį klausimą, kuris svarbus ne tik finansuotojui, bet ir pačiam verslininkui: “Ar veikla bus pelninga ir ar įmanoma gražinti paskolą priimtinomis sąlygomis?” Finansinėje dalyje pateikiamos tam tikros ataskaitos:

• Pelno ataskaita;
• Pinigų srautų ataskaita;
• Balansas;
• Gamybos nenuostolingumo momento analizė.

Kita finansų skyriaus dalis:

• Reikiamos lėšos ir jų panaudojimas;
• Finansų rodiklių skaičiavimo prielaidos;
• Pardavimo prognozė;
• Savikainos prognozė;
• Prognozuojamo pelno ataskaita;
• Prognozuojamų pinigų srautų ataskaita;
• Prognozuojamas balansas;
• Gamybos nenuostolingumo taško analizė;
• Prognozuojami ekonominiai rodikliai.

48. Reikalingų verslui išteklių paieška
Nusprendus kurti verslo įmonę, kyla klausimas: kur gauti pradinio kapitalo? Kuriant verslo įmonę galima pasinaudoti šiais piniginio kapitalo šaltiniais:

1. Savininko asmeninės pajamos ar santaupos (firmos daugiausia finansavo savo verslą iš asmeninių pajamų);
2. Artimų draugų ir giminių paslaugos;
3. Individualių investitorių lėšos;
4. Bankų paslaugos;
5. Finansavimas turtu – tai pirkimas išsimokėtinai ar ilgalaikė išperkamoji nuoma;
6. Tiekėjų teikiamas kreditas – tai svarbus trumpalaikis finansavimo šaltinis;
7. Dotacijos – negrąžinamos, nereikia mokėti palūkanų, bet sudėtinga gauti.

Šie visi šaltiniai turi skirtingą poveikį pasirinktajam verslui. Visi, kas skolins ar investuos domėsis kaip verslininkui sekasi ir gal panorės kartu spręsti verslo valdymo klausimus

49. Įsteigtos įmonės valdymas
Įsteigtos įmonės valdymas labai svarbus verslo kūrimo bei plėtojimo procese. Yra taikomi du kraštutiniai valdymo stiliai: autoritarinis ir demokratinis. Autoritarinis remiasi prielaida, kad žmonės iš prigimties yra tinginiai. Pagal šią koncepciją žmones galima valdyti pinigais, bausmėmis ir grasinimais. Demokratija pasireiškia tuo, kad jei darbininkai teisingai reguliuoja savo veiklą, tai dirba sėkmingai. Vadinasi, vadovai, kurie remiasi šia teorija, daug dėmesio skiria asmenybių potencialų atskleidimui ir kryptingai kontroliuoja personalo veiklą. Tarp šių vadovavimo stilių galima išskirti šiuos vadovavimo būdus:

1. Vadovas priima sprendim¹ ir pranea rezultatus pavaldiniams;
2. Vadovas priima sprendimą ir paaiškina, kodėl taip pasielgė;
3. Vadovas priima sprendimą kartu pasiteiraudamas pavaldinių nuomonės;
4. Vadovas priima sprendimą ir pasiūlo grupei darbuotojų, kad pastaroji jį svarstytų ir papildytų;
5. Vadovas pateikia problemos esmę ir pasiteiravęs pasiūlymų juos priima;
6. Vadovas pateikia problemą ir prašo pavaldinių priimti sprendimą, pasilikdamas teisę pasirinkti geriausią iš jų;
7. Vadovas pateikia problemą ir priima pavaldinių sprendimo variantą.

Funkcinė organizacinė įmonės valdymo struktūra – dažniausiai pasitaikantis valdymo modelis, kuris parodo organizacinę struktūrą pagal atliekamų darbų rūšis. Kiekvienas įmonės padalinys atlieka ir vykdo apibrėžtas funkcijas.
Organizacinė struktūra pagal produkcijos rūšis. Pagal tokią struktūrą kiekvienas padalinys dirba tokį darbą, kuris susietas su vienos produkcijos rūšies gamyba, žaliavų pirkimų bei produkcijos realizavimu. Orientuota į vartotoją organizacinė valdymo struktūra.

50. Vadybos samprata, sąvokų “vadyba”, “valdymas” ir ”administravimas” esmė ir tarpusavio ryšys
Šiomis dienomis pradėtos vartoti dvi sąvokos – “vadyba” ir “administravimas”. Vienais atvejais šis terminais apibūdinami analogiški procesai, kitais – skirtingi. Lietuvoje terminą “vadyba” įvedė žinomas mokslininkas Graičiūnas.
Vadyba – tai visuminė organizacijos veikla. Visuminis organizacijos valdymas – tai informacinis procesas, kurio metu vyksta sprendimų parengimas ir jų įgyvendinimo organizavimas. Vykdant valdymo veiklą, tenka reguliuoti tiek ekonominius, gamybinius, komercinius, finansinius, tiek socialinius procesus. Praktine prasme vadyba – specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai. Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą. Vadyba yra savotiškas menas, jai atlikti nepakanka turėti reikiamas žinias.
Vadybos praktikai mano, kad sąvokos vadyba ir administravimas yra sinonimai, mokslo požiūriu – tai nepriimtina. Šių sąvokų apibrėžimai remiasi savo poreikiais ir tikslais. Administravimo sąvoka vartojama apibūdinti aukštas vadovo pareigas, kurios nustato organizacijos pagrindinius tikslus, ir strateginź veikl¹. i s¹voka vartojama, kai nusakoma aukčiausio aparato veikla. Kiti siūlo administravimo sąvoką vartoti kaip įmonės vadovo kasdieninio darbo apibūdinimą. Sakoma, kad sąvoka vadyba yra platesnė.

51. Vadybos mokslo ir studijų sistema bei jos elementai
Vadyba yra integruota mokslinė ir praktinė veikla, daranti efektyvų poveikį socialinei, ekonominiai pažangai. Šiuolaikinė vadybos veikla apima ekonominių, teisinių, socialinių, psichologinių žinių panaudojimą įvairių lygmenų praktikoje. Vadybos veikla skirstoma į makro ir mikro vadybos veiklą. Makro vadyba apima stambių, globalinių, didelį poveikį civilizacijos vystymuisi turinčių procesų valdymą. Mikro vadyba apima daugiausia į lokalinius tikslus orientuotų procesų sferą.
Vadybos mokslo ir studijų sistemą sudaro šie elementai :

1. Bendroji vadyba;
2. Strateginė vadyba;
3. Socialinė psichologija ir personalo vadyba;
4. Ekonominiai vadybos pagrindai;
5. Teisiniai vadybos pagrindai;
6. Inovacinių, investicinių procesų bei verslo vadyba;
7. Ekologinių procesų vadyba;
8. Informacinis, marketinginis vadybos aprūpinimas;
9. technologinių procesų vadyba.

52. Ankstyvosios vadybos teorijos raidos etapas
Gamybos vadybos specialistai privalo perprasti ne tik šiandieninius gamybos vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo atsiradimo istoriją bei jo taikymo patyrimą. Mokslo apie darbą gamyboje reikšmė buvo suprasta dar viduramžiais.
XIX a. pabaigoje jau buvo sukaupta darbo fiziologijos žinių, kurias galima pritaikyti darbo organizavimo uždaviniams spręsti gamyboje, t.y. susidarė objektyvios prielaidos gamybos ir darbo organizavimo mokslui klostytis. Buvo suformuluoti darbo organizavimo principai. Buvo teigiama, kad būtinas racionalus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis, laikas, sąlygos darbui ir užduočiai atlikti, atlyginimas darbininkui. Vadovybei svarbu ˛inoti dirbančių darbininkų lygį. Tokie pagrindiniai organizaciniai ir techniniai amerikiečio F. Teiloro mokslo bruožai. Šio mokslo principas buvo sunaudoti darbininkų jėgų maksimumą. Tai pat šiame amžiuje buvo domimasi profesine atranka, buvo parengta pažangių darbo metodų pagreitinto apmokymo sistema.
Po pirmo pasaulinio karo atsirado nauja gamybos organizavimo sistema. Čia buvo labai vertingi techniniai darbo bei gamybos organizavimo principai. 1914 m. buvo įvesta 8 valandų darbo diena (H. Fordas). Įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos. Vėliau buvo parinkti operatyvūs darbo planavimo metodai. Buvo iškeltas uždavinys, kaip racionaliai organizuoti ne atskiro vykdytojo darbą ir net ne įmonės gamybos procesą, o kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą (Emersonas). Visi šie ankstyvosios vadybos teorijos etapai priklauso prie klasikinės vadybos teorijos. Ši teorija suformulavo daugelį teiginių, kuriais remiamasi ir iandien.

53. Naujos vadybos teorijos
Klasikinės teorijos buvo pagrindas naujoms vadybos teorijoms susiformuoti. Klasikinės vadybos mokslo teoretikai teigė, kad tinkamai organizavus darbą ir pasitelkus deramas ekonomines paskatas, darbuotojai, norėdami daugiau uždirbti dirs geriau. Nauju vadybos mokslo teorijos ir praktikos raidos etapu laikomi 1920 m. Tuo metu susiformavo žmonių santykių koncepcija, ji rėmėsi psichologijos, sociologijos, antropologijos disciplinomis. Vėliau žmogaus elgsenos tyrimai išsiplėtė, naudojantis socialinės ekonomikos politiniu mokslu, auklėjimo mokslu, laimėjimais. Susiformavo mokslo šaka, vadinama organizacijos plėtote. Šie moksliniai tyrimai remiasi operacijų valdymu, naujomis technologijomis, taikomaisiais organizacinės elgsenos tyrimais ir kt. mokslų tyrimų rezultatais. Organizacijos plėtotės mokslo atšakos tikslas – parengti rekomendacijas, kurios užtikrina ilgalaikę organizacijos raidą. 9 – ame dešimtmetyje buvo rasti nauji būdai gamybos kokybei ir efektyvumui gerinti. Visuotinės kokybės vadyba (vadybos filosofija ir metodai), kuriais vadovaudamasi organizacija nuolat tobulėja siekdama kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius, gerindama produktų ar paslaugų kokybę ir mažindama kaštus.
Tobulėjimo reikia siekti, pertvarkant įmonės struktūrą įmonės sistemą, tobulinant gamybos procesus, parenkant naujas atlyginimo už darbą formas ir kitus visuotinės vadybos principus bei metodus. Toks naujos vadybos teorijos pagr. tikslas.

54. Vadybos mokslo itakos Lietuvoje
Mokslinės vadybos idėjos, gimusios mūsų amžiaus pradžioje, gana greitai pasiekė ir Lietuvą. Tai buvo pavienių neorganizuotų entuziastų pastangos. Naujas vadybos vystymosi etapas prasidėjo apie 1935 metus atvykus į Kauną patyrusiam vadybos teoretikui, inžinieriui V.A, Graičiūnui. 1938 metais buvo įsteigta Mokslinės vadybos draugija, kuri vykdė sistemingą, organizuotą veiklą. Pagrindinės draugijos veiklos sfera buvo vadybos, organizavimo prado, pagrindinių dėsnių pažinimas bei propagavimas. Mokslinės vadybos draugija atliko visuomenei, mūsų ekonomikai nemažą ir labai naudingą darbą, platindama naujausias vadybos idėjas. Šiuo laikotarpiu (1924-1940) pasirodė nemaža darbų apie gamybos valdymą. Autoriai nagrinėjo svarbius vadybos klausimus.
Buvo nagrinėjamos valdymo apimties demokratizavimo problemos. Praplėstas supratimas apie valdymo procesą, vadovo darbo turinį ir apkrovimą. Akcentuota veiklos koordinavimo svarba, grupiniai ir kryžminiai ryšiai organizacijoje. Buvo pritaikyti tokie administravimo metodai praktikoje kaip: aplinkybių įsakymai, logiškas sprendimų pagrindimas, valdinių įtikinimas, atsiribojimas nuo komandavimo.
Vadybos istorija šiandien, kai grįžtama prie rinkos ekonomikos, turi ne tik istorinę, bet ir praktinę naudą.

56. Vadybos svarba išvedant šalies ūkį
Visose organizacijų valdymo procesuose pagrindinis klausimas yra, kaip priimti teisingus sprendimus ir juos įgyvendinti. Todėl nesuklysime sakydami, kad siauresne prasme vadyba – tai optimalių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo organizavimo menas ir mokslas.
Vadybos svarbos sprendžiant šalies ūkio pereinamojo laikotarpio problemas, nagrinėjimas turi prasmę, jei ekonomikos formavimo procesas traktuojamas kaip valdomas procesas. Perėjimas iš planinės į laisvos rinkos ekonomiką gali vykti dviem būdais: Pirmasis – “ šokoterapinis”. Šio modelio esmė – greitas staigus, visų kliūčių trukdančių laisvai paklausos, pasiūlos pusiausvyrai, pašalinimas. Kitas požiūris į ekonomikos reformavimą pagrįstas taip vadinamo “dvisektorinio” modelio panaudojimu, kuris teigia, kad visa reforma turi būti vykdoma suderinant sistemines reformas (kainų, finansų – kredito, pinigų sistemas, apskaitos) su struktūrinėmis reformomis (nuoseklus privatizavimas, praminės ir žemės ūkio restruktūrizavimas it t.t). Šalies ūkiui labai svarbu, kaip veikia dvi aukščiausios valstybinės institucijos – Seimas ir Vyriausybė, nes jie numato ekonomikos reformavimo ir ūkio valdymo strategiją. Svarbu, kad jie konsultuotųsi su mokslininkais, ekspertais praktikais, užsienio konsultantais. Vyriausybė kaip oficialų dokumentą turėtų sudaryti veiksmų programą, kur būtų priemonės padėsiančios realizuoti programą. Visuose valstybės organuose turi dirbti kvalifikuoti darbuotojai.
Visi vadybiniai sprendimai labai svarbūs ir įvairūs savo turiniu, tikslais, priėmimo būdais ir turi ne mažą įtaką priimamų sprendimų kokybei, jų realizavimo proceso eigai.

57. Vadybos principai
Vadybos sistemoje svarbiausią vietą užima vadybos principai. Nuo to, kaip vadybos praktikoje laikomasi vadybos principų reikalavimų labai priklauso vadybos veiksmingumas. Pirmasis principus paskelbė F.Teiloras:

1. Kiekvienas darbuotojas turi gauti didelę aiškią apibrėžiamą kasdieninę užduotį;
2. Būtinos standartizuotos sąlygos, lengvesniam užduoties įvykdymui garantuoti;
3. Už sėkmingą užduoties vykdymą reikia mokėti, o nepadaręs darbo darbuotojas turėtų patirti materialinius nuostolius.

Toliau principus plėtojo Emersonas:

1. Aikiai ikelti idealai ar tikslai;
2. Sveikas protas;
3. Kompetentinga konsultacija;
4. Drausmė;
5. Derama pažiūra į personalą;
6. Greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita;
7. Dispečerystė;
8. Normos ir grafikai;
9. Sąlygų normavimas;
10. Operacijų normavimas;
11. Rašytinės standartinės instrukcijos;
12. Atlyginimas u˛ naum¹.

iuolaikiniai vadybos principai:

1. Įmonės valdymo decentralizavimas;
2. Darbuotojų skaičiaus, rengiančio valdymo sprendimus, didinimas;
3. Darbuotojo ir įmonės interesų tapatinimas;
4. Pasirengimas diegti naujoves;
5. Nuolatinis personalo mokymas;
6. Nuolatinė alternatyvios įmonės veiklos paieška;
7. Nestandartinių personalo darbo variantų naudojimas;
8. Naujų darbo ir novatoriškumo skatinimo būdų taikymas;
9. Ilgalaikių profesionalios veiklos programų, įjungiant ir karjeros planavimą, vykdymas;
10. Personalo naujo mąstymo formavimas, orientuojantis į įmonės veiklos pokyčius;
11. Rėmimasis lanksčia įmonės darbuotojų lyderystės sistema ir jų asmeniniais ryšiais su išorine aplinka;
12. Nuolatinis ir aktyvus įmonės darbuotojų individualios iniciatyvos rėmimas;
13. Perėjimas nuo komandų direktyvų prie kooperacinės (kolektyvinės) vadybos kultūros, besiremiančios bendrais interesais, žmogiškomis vertybėmis, įmonės tikslais, partneryste, bendradarbiavimu, bendra nauda, o ne valdžia ir pavaldumu;
14. Neformalios organizacijos vaidmens didinimas ir galimybių visam įmonės personalui sudarymas dalyvauti jos veikloje, kuri remiasi individualių ir bendrų interesų vienijame;
15. Rėmimasis įmonės personalo bendradarbiavimu, pasitikėjimu, novatoriškumu, kūrybiškumu;
16. Specialių padalinių, kurie kuria įmonės vertybes, praturtina verslo vadybos koncepciją, steigimas;
17. Harmoninga formalios ir neformalios organizacijų sąveika;
18. Įmonės veiklos orientavimas bendriems socialiniams interesams įgyvendinti.

58. Vadybos funkcijos
Vadybos procesas specializuojamas atsižvelgiant į tam tikras funkcijas, kurioms priskiriamos vadybos veiklos rūšys. Funkcija – viena pagrindinių vadybos sistemos sąvokų, nes joje integruotas vadybos principų taikymas. Taip pat panaudojamų metodų paskirtis ir pats vadybos veiklos turinys. Vadybos funkcijos susijusios su vadybininkų pareigomis, bet kokia vadyba susijusi su funkcijomis:

1. Planavimas ir sprendimų priėmimas;
2. Organizavimas;
3. Kontrolė;
4. Vadovavimas.

Šie procesai glaudžiai susiję, jie gali būti nagrinėjami kartu. Planavimas – būsimosios veiklos planavimas, pagrįstas racionalumo principu. Su planais tiesiogiai susijusios prognozės. Planavimo metu rengiami ir įgyvendinami tam tikri sprendimai, jų priėmimui keliami tam tikri reikalavimai: juos turi priimti specialistai ir turėtų būti atidžiai grindžiami. Valdymas priklauso nuo laiku atliktos kontrolės. Kontrolė – planinės ir faktiškos būklės palyginimas. Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys bendradarbius tinkamai suvokti įmonės tikslus bei derinti su savo tikslais ir padėti efektyviai įgyvendinti. Organizavimas – tai nustatytų tikslų pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Organizavimo procesą sudaro diferencijavimas ir koordinavimas. Kiekviena organizavimo struktūra susideda iš uždavinių ir tikslų.

59. Vadybos metodai
Vadybos metodai – visuma įvairių būdų, kuriuos įmonė ar administracinis organas naudoja perspektyviems veiksmams aktyvinti, tenkinti. Vadybos metodai glaudžiai susiję su žmonių interesais. Jie taip pat susiję tarpusavyje ir vieni kitus sąlygojantys. Vadybos veiksmai ir jos metodai sudaro vieningą sistemą. Kiekvieną tikslą atitinka tam tikri jo įgyvendinimo metodai. Jų funkcinė paskirtis yra: garantuoti darbo našumą, užtikrinti įmonės padalinių sklandų darbą, sąlygoti sklandų veiklos organizavimą ir tinkamą jos valdymą. Išskiriamos šios metodų rūšys:

1. Ekonominiai metodai (jie veikia įmonę kaip visumos ir jos personalo ekonominius interesus, jie įgalina tenkinti įmonės bendruosius interesus);
2. Organizaciniai – nurodomieji (jie remiasi bendros veiklos ir jos valdymo dėsningumais: organizavimą stabilizuojantys, nurodantys ir drausminantys);
3. Socialiniai (remiasi žmonių grupės socialiniais interesais: socialinio gamybinio aktyvumo didinimas, moralinis skatinimas, darbinė etika, socialinis normavimas);
4. Psichologiniai (naudojami siekiant harmonizuoti įmonės darbą, tarpusavio santykius, sukurti palankesnį psichologinį klimatą: darbo humanizavimas, psichologinis skatinimas, profesinių interesų tenkinimas, kūrybinio darbo plėtojimas).
5.
60. Personalo vadybos turinys
Gamybos procese dalyvauja trys gamybos veiksniai, t.y.: gamybos objektai, darbo priemonės ir darbo jėga. Pastarasis veiksnys apibūdinamas įvairiomis sąvokomis. Organizacijos lygiu vartojama personalo sąvoka, kuria apibūdinami visi įmonės darbuotojai. Personalo vaidmuo gamybos procese yra ypatingas, nes jis skiriasi nuo kitų elementarių gamybos veiksnių. Jis dalyvauja ne tik gamybos procese, bet ir nustato arba aktyviai veikia gamybos tikslus ir organizuoja racionalią jų įgyvendinimo sistemą. Personalas traktuojamas kaip lemiamas gamybos veiksnys. Personalo valdymo skiriamos dvi stambios sudedamosios dalys:

1. Personalo organizavimas (susijźs su personalo skyriaus atliekamomis funkcijomis);
2. Personalo valdymas (vadovų ir bendradarbių tarpusavio veiklos sritis);

Jie atlieka tam tikrus darbus. Personalo organizavimo pagrindiniai darbai: personalo statistika, personalo poreikio planavimas, darbuotojų priėmimas, perkėlimas, atleidimas, darbo organizavimas. Personalo valdymo darbai yra: bendradarbių pažinimas, motyvavimas, poveikio priemonių taikymas ir kt.

61. Personalo formavimo ir ugdymo organizavimas
Personalas yra kiekvienos įmonės besiplėtojanti, aktyvioji veiklos jėga. Galima išskirti dvi kryptingas personalo ugdymo koncepcijas:

1. Personalo ugdymas pagal gamybos poreikius. Ši kryptis atspindi formalųjį ugdymo aspektą;
2. Personalo ugdymas, norint geriau patenkinti darbuotojų siekius, polinkius, gabumus. Ši kryptis įgyvendina humanistinės darbo teorijos reikalavimus.

Jas suderinus, pasiekiamas didžiausiais įmonės ekonomiškumas, o darbuotojai būna patenkinti darbu. Dažniausiai darbo vietų reikalavimai ir personalo sistemos apibūdinimai nesutampa. Poreikio planavimas leidžia išsiaiškinti darbo vietų ir personalo charakteristikas, jų kitimą, charakteristikų nesutapimą ir numatyti jo šalinimo priemones. Pagrindiniai poreikio planavimo parametrai – bendrasis ir papildomasis poreikis.
Bendrasis poreikis – tai planinis darbuotojų skaičius, reikalingas įmonės uždaviniams įvykdyti, nusistovėjusioms darbo vietoms užimti.
Papildomas poreikis – tai darbuotojų skaičius reikalingas įmonės personalo sistemos papildymui planiniu laikotarpiu.
Labai svarbu tinkamai organizuoti įmonei reikalingų darbuotojų verbavimą ir atranką. Įmonės uždavinys – rasti ne bet kokį, o geriausią darbuotoją. Svarbu tinkamai organizuoti darbuotojų adaptavimąsi ir atleidimą.

62. Personalo mokymas ir kvalifikacijos kėlimas
Personalo mokymas vaidina svarbų vaidmenį personalo ugdymo sistemoje. Nuo jo lygio priklauso ir kadrų kvalifikacija, ir jų profesinė bei bendra kultūra. Skiriamos šios pagrindinės mokymo rūys:

1. Bazinis personalo mokymas;
2. Kvalifikacijos kėlimas;
3. Perkvalifikavimas.

Labai svarbu bazinį mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir perkvalifikavimą atlikti kryptingai, atsižvelgiant į besikeičiančias sąlygas: darbo profilio pasikeitimą, numatomą perėjimą į kitą darbą, galų gale darbuotojo pageidavimus ir sugebėjimus. Tam tikslui organizacijose sudaromi pavadavimo, individualūs karjeros planai, kurie leidžia numatyti užsibrėžtam tikslui pasiekti reikalingas mokymo priemones. Mokymo planų įgyvendinimas – tai ne kiekvieno darbuotojo individualus reikalas, bet ir organizacijos uždavinys, nes sąlygų darbuotojų ugdymui sudarymas prasideda prie gero mikroklimato formavimo, prie darbuotojų pasitenkinimo didėjimo. Rūpintis mokymu, labai svarbu tinkamai organizuoti patį mokymo procesą.

63. Verslininko ir vadybininko (vadovo) funkcijų skirtumai
Reali verslo plėtojimo praktika kelia verslininkams ir vadybininkams skirtingus reikalavimus. Yra nustatyti skirtumų nustatymo kriterijai:

1. Strateginė orientacija;
2. Sumanymo įgyvendinimas;
3. Išteklių naudingumas;
4. Išteklių gavimo būdai;
5. Įrengimų struktūra.

Yra išskiriami šie verslininko ir vadybininko funkcijų skirtumai:

1. Jeigu pagrindinė verslo problema – gamybos ritmingumas ir išteklių produktyvumo augimo užtikrinimas, tai šiuo atveju būtina panaudoti vadybininko sugebėjimus.
2. Verslininko ir vadybininko požiūriai į sumanymo įgyvendinimą skiriasi. Verslininkas privalo veikti nedelsdamas, jis privalo rizikuoti ir ilgai svarstyti kokią nors idėją. O vadybininkas, atvirkščiai – naujovių imasi neryžtingai. Priėmęs konkretų sprendimą jo nekeičia.
3. Verslininkas užbaigęs tam tikrą veiklos etapą naudoja naujus išteklius. Vadybininkas gauna išteklius įmonės padalinių veiklai organizuoti, jis sutinka tik vykdyti sąlygas, kurias diktuoja įmonės savininkas, prie jo darbo užmokesčio.
4. Panašūs verslininko ir vadybininko skirtumai išteklių gavimo požiūriu. Vadybininko atlyginimas priklauso nuo to, kokiomis jis lėšomis disponuoja. Vadybininkas atsižvelgia į savo veiklos užduotis ir vengia disponuoti išteklių gavimo metodais. Tuo tarpu verslininkas veikia sklandžiai. Jis naudoja įvairias išteklių gavimo formas.
5. Seniai ir naujai veikiančios įmonės skiriasi organizacine struktūra. Vadybininkui palaipsniui susikuria susiklosčiusi pakopinė struktūra. Jis yra verčiamas laikytis savo pareigų.

Verslininkas ne visada geba atlikti vadybininko funkcijas. Jis nepajėgus sukurti įmonės ilgalaikių planų, strategijos. Verslininkas negalvoja apie savo pavaldinius, nenoriai juos įgalioja. Jo veikla ir sugebėjimai skirti galutiniam veiklos rezultatui gauti. Nauja verslininkų karta daugiau dėmesio skiria bendravimui su žmonėmis.

64. Specialus verslininko ir vadybininko isilavinimas
Visų pirma norint ką nors pasiekti gyvenime reikia įsigyti išsimokslinimą. Tai verčia daryti šiandieninės sąlygos mūsų visuomenėje. Norint pradėti verslą ar vadovauti jam, reikia įsigyti tam tikrą vadybininko ar verslininko profesiją. Žinoma, įsigyti ją dar neužtenka, reikia įsigyti patirties.
Kaip rodo JAV ir Vakarų Europos, patirtis tik ką baigę studentai retai kada pradeda savo verslą iš karto. Be to, įgytos žinios greitai pasensta ir reikia pastoviai jas papildyti ir tobulėti. Šiuo metu kaip teigia JAV verslo ir vadybos mokslo vadovai vyksta spartus verslo valdymo pokyčiai, kurie mažina diplomo efektyvumą. Statistika rodo, kad verslo vadovų išsimokslinimas yra skirtingas (proc.): apie 2 pradinis pagrindinis, 7 profesinis aukštesnysis – 37, 18 bendras vidurinis, 33 universitetinis ar kitas aukštasis ir vienas – kitas vidurinio.
Lietuvoje specialistai rengiami : VU, TVM, VGTU, KTU, Šiaulių ir Klaipėdos universitete. Skiriasi bakalauro (gamybos vadyba, buhalterinė apskaita, auditas, komercija, draudimas) ir magistratūros (personalo, paslaugų vadyba, tarptautinis verslas, draudimas ir t.t.) programos.
Labai svarbu įsigyti tam tikrą išsilavinimą, be to reikia skirti daugiau dėmesio skirtingiems dalykams, priklausomai nuo to, verslininko ar vadybininko specialybę pasirinksi.

65. Vadyba kaip profesija
Vadyba kaip profesija realizuojama per darbuotojus, kurie save pateisina tik tada, kai sėmingai atlieka jiems pavestus darbus. Vadybos personalas turi atlikti tam tikrą veiklą, kad pateisintų savo egzistavimą. Tokiu atveju vardijamos visos vadybos funkcijos, kitu – apsiribojama tik vienintele, sudarančia vadybos esmź.
Tradicinės valdymo veiklos funkcijos: planavimas, organizavimas, kontrolė, sprendimų priėmimą atliekantys darbuotojai.
Sprendimo priėmimo funkcija iš kitų bendradarbių išskiria aukščiausio lygio valdymo kadrus – vadovus. Nors iš esmės kiekvienas darbuotojas priima sprendimus, kad ir labai nevienodo svarbumo. Tačiau išskiriami vadybiniai sprendimai: sprendimai susiję su įmonės tikslų nustatymu, jų paskirstymu įgyvendinantiems darbuotojams.
Dabartinėmis sąlygomis vadybos kaip profesijos funkcijos skiriasi. bet kurio lygio darbuotojas supažindinamas su problema, dalyvauja ją sprendžiant, šiandien įmonė geranoriškai priima visas idėjas. Valdymo darbas yra išmokstamas, sudėtingas verslo procesas reikalauja grupinio darbo; ir vis dėl to neabejotina vadovų atsakomybė už visos valdymo sistemos veiklą. Taigi vadybininko profesija gana sudėtinga, reikalaujanti ne tik žinių, didelės atsakomybės, bet ir sugebėjimų, tam tikrų savybių.

66. Vadovas ir vald˛ia
Vadovu tinka vadinti kiekvieną, kuris turi nors bent vieną pavaldinį. Tas asmuo, kuris neturi pavaldinio yra vykdytojas. Įdomu žinoti, kodėl asmenys klauso vieni kitų? Toks reiškinys vadinamas valdžia. Valdžia – tai tam tikras mainų santykis tarp dviejų asmenų – vadovo ir pavaldinio, arba dviejų grupių.
Įstaigoje valdžia pirmiausia palaikoma tuo, kad vadovas moka atlyginimą, gali jį padidinti, išmokėti premijas, teikti įvairią materialinę naudą.
Valdžią palaikyti padeda hierarchija – tai nusistovėję papročiai, kaip u˛imančius aukštesnes pareigas reikia gerbti, jų klausyti. Kartais valdžia palaikoma ir prievarta, tai įvairios nuobaudos, atleidimo iš darbo baimė ir pan. Valdžia palaiko ir informacijos, didesnio patyrimo, specialų žinių turėjimą. Valdžiai taip pat turi būti legali, tai yra daugumos pripažįstama ir įteisinta įstatymais.
Vadovo darbą atspindi tam tikri darbai: planavimas, organizavimas, aktyvinimas, vykdymas ir kontrolė. Šie darbai sudaro uždarą ciklą. Tai – nepertraukimas procesas. Jis dar vadinamas valdymu. Įmonė, joje dirbantys asmenys, turi būti valdomi nepriklausomai nuo įmonės dydžio, paskirties. Tam yra valdymo proceso etapai.

67. Pagrindinės vadovo funkcijos, jo darbo ypatybės
Vadovo vaidmuo – tai visuma taisyklių, kurių privalu lakytis einant tam tikras pareigas. Vadovo vaidmenis galima suskirstyti į tris grupes:

1. Tarpasmeninių santykių palaikymo vaidmuo;
2. Informacinis vaidmuo;
3. Vaidmuo, susijęs su sprendimų priėmimu.

Visi šie vaidmenys glaudžiai susiję. Vadovo, kaip ir kiekvieno pavaldinio, darbe turi vyrauti tokios pagrindinės funkcijos:

1. Įstaigos arba padalinio politikos formavimas;
2. Įvairių lygių interesų suderinimas;
3. Padalinio darbuotojų veiklos motyvacija ir darnaus darbo užtikrinimas;
4. Pavaldinių kvalifikacijos kėlimas.

Vadovas turi nustatyti, kokia tvarka šios funkcijos turi būti atliekamos ir kiek jos svarbios tam tikru laikotarpiu. Vadovas, panaudodamas savo veiklą, turėtų atsižvelgti į tokius dalykus: skubumą ir svarbumą, simptomus, kompetencijos atskyrimą, aplinkos vertinim¹.
Vadovas sprend˛ia kurios darbus reikia atlikti skubiau ir svarbiau, jis turi nustatyti darbe pasitaikančias kliūtis, problemas, jas pašalinti, tinkamai paskirstyti pareigas ir kompetencijas, taip darbas bus efektyvesnis.
Vadovo darbas sunkus, reikalaujantis daug jėgų, supratimo ir ištvermės.

68. Kas kliudo vadovui darbus perduoti pavaldiniams?
Kliūčių yra daug. Yra nemažai vadovų, linkusių dirbti pavaldinių darbus. Valdymo specialistai teigia, kad to priežastis – ne visada suvokiamas nenoras imtis kur kas sunkesnių vadovo darbų. Dar viena kliūtis perduoti darbus – tai vadovų baimė, kad pavaldiniai, padarys klaidų, kad sprendimai ir darbai gali būti nebaigti pakankamai kokybiškai. Be abejo, rizikos yra, tačiau laukti, kol pavaldinys “užaugs”, kad sugebėtų savarankiškai dirbti, yra klaida, nes šiuo atveju nėra visiškos garantijos, kad jis kada nors galės kokybiškai dirbti.
Dalis vadovų bijo, kad pavaldiniai įgyją savarankiškumo, bus jiems nelojalūs. Taip pat trukdo baimė kad, nukris vadovo prestižas. Kai vadovas pats atlieka daug darbų už pavaldinius, jo darbo krūvis gerokai padidėja, jis nuolat būna užimtas. Savo galimybių pervertinimas taip pat priežastis dėl kurios vadovui sunku perduoti darbus pavaldiniams. Vadovas negali perduoti darbų, jei pavaldiniai žino kokios politikos laikosi vadovas. Dėl šios priežasties pavaldiniai negali dirbti savarankiškai, vadovas turi juos globoti. Netinkama organizacinė struktūra taip pat tai trukdo padaryti. Dažnai jis nelinkęs perduoti darbų, nes po to patikrinimams jis sugaiš tiek pat laiko, kiek pats būtų tą darbą atlikęs. Kartais aukštesniosios instancijos įpareigoja vidurinės grandies vadovus pateikti toki¹ informacij¹, kuri¹ turi ˛emiausios grandys. Taip priverčiamam domėtis žemesniųjų grandžių darbu.
Kartai sunku perduoti atlikti paprastą užduotį kitam asmeniui, vadovui perduoti savo darbus dar sunkiau.

69. Lietuvos moterų tapti verslininkėmis arba vadybininkėmis vertinimas
Nuo pat žmonijos pradžios buvo sukurtas moters paskirties pasaulyje mitas, kuris buvo, yra ir bus. Moters paskirtis dažniausiai suprantama kaip motinos, namų šeimininkės ir pan. Nors šiandien jau matome, kad taip nėra. Moterys vis labiau užsiima kokia nors veikla, bando kurti versl¹, jam vadovauja.
Naujai įsikūrusių įmonių tyrimai Lietuvoje parodė, kad tarp savininkų vadovų yra 27,2% moterų, bendrame įmonių vadovų skaičiuje vadovaujančių moterų procentas padidėjo iki 28,9%. Ženkliai padidėjo ir moterų vadovių su aukštuoju išsilavinimu skaičius – 41,8%. Daugiau nei pusė darbuotojo ieškančių darbdavių savo kvietimą adresuoja vyrams. Vyrai buvo kviečiami ne neuliams neti, bet vadovauti ir dirbti kit¹ auktos kvalifikacijos darb¹, nors merginos palyginti su vaikinais labiau linkusios siekti auktojo isilavinimo. Tarp besimokančių verslo administravimo ir su juo susijusių dalykų daugumą sudaro merginos. Daugiausia šansų vadybininko darbą gauti turi vedę vyrai su aukštuoju išsilavinimu. Tyrimai rodo, jog aukštasis išsilavinimas, patyrimas darbdaviams yra svarbiau nei darbuotojo lytis, kita vertus, 47% pažymėjo, kad būsimasis vadybininkas turėtų būti vyras. Darbdaviai aiškina, jog vengtų priimti į darbą iki mokyklinio amžiaus vaikų turinčią moterį, rizikinga įdarbinti ir netekėjusią merginą, nes ji gali greitai ištekėti ir išeiti į motinystės atostogas.
Sociologų nuomone, tokie aiškinimai nereiškia, jog darbdaviai mano, kad moterys yra blogesnės darbuotojos už vyrus. Jie tiesiog teikia pirmenybę nuo šeimos nepriklausantiems žmonėms.

Leave a Comment