Smulkusis verslas Lietuvoje

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA

Verslo administravimo specialybės

I kurso AD 4/3 grupės studentė Justina Vikšrytė

SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE

Kursinis darbas

Vadovas : L. Juozaitienė

ŠIAULIAI 2003

SANTRAUKA
Smulkusis ir vidutinis verslas Lietuvoje: verslo administravimo specialybės I kurso 1 grupės studentė L. Bernotaitė. Darbo vadovė – asistentė S.Tiškutė; Šiaulių universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Vadybos katedra. – Šiauliai, 2003. – darbo apimtis 35 p.
Savo kursiniame darbe plačiau išnagrinėsiu SVV Lietuvoje. Apžvelgsiu veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių kaitos tendencijas. Taip pat atskleisiu mažų ir vidutinių įmonių reikšmę. SVV privalumus ir trūkumus bei jo reikšmę ek konomikos plėtrai.

Plačiau apžvelgsiu planus, kuriose išdėstytos mintys apie SVV plėtrą iki 2004 m., taip pat strategines kryptis bei plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatus.
Išnagrinėsiu smulkių ir vidutinių įmonių finansinius rodiklius: pajamas ir grynąjį pelną. Taip pat smulkių ir vidutinių įmonių užsienio politiką. Ir tai kokią įtaką įmonės veiklai daro eksportas, importas bei kaip pasikeitė eksporto ir importo santykis per pastaruosius keletą metų.

Pateiksiu informacijos apie tai, kokia parama yra teikiama smulkaus ir vidutinio verslo vystymuisi. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo būdai Lietuvoje.

Taip pat pl lačiau išnagrinėsiu SVV rūšis, tai: lizingas, franšizė ir faktoringas. Aptarsiu, kokias funkcijas jos atlieka. Stengsiuosi paminėti, kiekvienos rūšies privalumus ir trūkumus bei populiarumą Lietuvoje.

TURINYS
ĮVADAS..............................5
1.SVV SAMPRATA IR REIKŠMĖ...................6
1.1.SVV samprata Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje..........6
1.2.SVV klasifikavimas Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje.......7
1.3.Veikiančių smulkiųjų ir

r vidutinių įmonių skaičiaus kaitos tendencijos...9
1.4.SVV reikšmė ekonomikos plėtrai.................10
1.5.Mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė.................11
2. SVV PLĖTRA...........................12
2.1.SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai............12
2.2.SVV plėtros strateginės kryptys.................15
2.3.SVV plėtra iki 2004 metų.....................16
2.4.SVV plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatai..............18
3.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI.....20
3.1.Pajamos.............................20
3.2.Grynasis pelnas.......................20
4.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ UŽSIENIO PREKYBA......21
4.1.SVĮ eksportas..........................21
4.2.SVĮ importas.........................22
5.PARAMA SMULKIAM IR VIDUTINIUI VERSLUI.............23
5.1.Finansinės paramos SVV subjektams gerinimas.............23
5.2.SVV skatinimo būdai Lietuvoje.................24
6.SVV VERSLO RŪŠYS........................26
6.1.Lizingas...........................26
6.2.Franšizė.............................27
6.3.Faktoringas.........................29
IŠVADOS..............................30
LITERATŪRA.............................31
PRIEDAI:
1priedas. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m..........32

2priedas. Dirbančiųjų dalis atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir ES 2000 m........32

3priedas. Veikiančių SVĮ skaičius 1999-2002 m....................33

4priedas. SVĮ pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m..............................33

5priedas. SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis....................33

6priedas. SVĮ eksporto dalis 1999-2001 m. bendroje šalies eksporto apimtyje..........34

7 priedas. SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis....................34

8priedas. SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m.....35

9priedas. Importuojančių SVĮ sandara pa agal apskritis...................35

ĮVADAS
Žvelgdami į Europos ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos – pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. Kadangi SVV yra pagrindinis naujų darbo vietų kūrėjas, valstybė stengiasi teikti paramą, skatina SVV plėtrą bei steigia verslo konsultacijos centrus ir inkubatorius.
Savo da

arbe plačiai kalbėsiu apie SVV plėtrą, paramą, SVĮ finansinius rodiklius, užsienio prekybą bei smulkiojo ir vidutinio verslo reikšmę ekonomikai. Taip pat paminėsiu smulkaus ir vidutinio verslo rūšis. 2001 m. 78 proc. SVV subjektų buvo reikalinga parama iš šalies. Labiausiai parama buvo reikalinga įmonėms, turinčioms 10-49 darbuotojus (81,3 proc.), veikiančioms 3-5 metus (79,7 proc.), dirbančioms transporto srityje (86,3 proc.), įsikūrusioms Tauragės (83,4 proc.) ir Alytaus (83,3 proc.) apskrityse. Parama reikalinga tiek IĮ (76 proc.), tiek AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (80,1 proc.). Iš tų verslininkų, kuriems parama iš šalies buvo reikalinga, į paramą teikiančias institucijas per paskutinius 12 mėn. kreipėsi tik 29,6 proc. Pagrindinės priežastys, dėl kurių respondentai nesikreipė į šias institucijas yra tokios: trūksta informacijos apie paramą teikiančias institucijas ir jų teikiamos paramos pobūdį (39,8 proc.); paramą teikiančios institucijos kelia per didelius reikalavimus SVV subjektui, norinčiam gauti paramą (26,4 proc.); tai per brangu (17,9proc.).Verslo informacijos stoką labiausiai jaučia mikroįmonės (25,6 proc.), įmonės, vykdančios veiklą ne ilgiau negu 2 metus (27,6 proc.), dirbančios paslaugų (23,1 proc.) srityje bei įsikūrusios Utenos (26,3 proc.), Vilniaus (23 proc.), Panevėžio (22,5 proc.) ir Telšių (22 proc.) apskrityse. 63,9 proc. respondentų, paklausti, kokias jie žino institucijas, teikiančias paramą SVV, nežinojo nei vienos. Išvardinus šias institucijas, daugiausia verslininkų žinojo darbo biržą, Prekybos pramonės ir amatų rūmus, apskričių viršininkų administracijas, verslo konsultacinius centrus. Labiausiai verslininkai informuoti Alytaus ir Marijampolės apskrityse.

SVV sąlygas pagerintų bendros mo
okesčių naštos mažinimas. Kaip svarbias priemones, pagerinsiančias SVV sąlygas šalyje, galima paminėti: valstybės finansinę paramą, mokesčių administravimo tobulinimą ir valstybės techninę paramą, teikiant subsidijas konsultavimui, mokymui, informacijos paslaugoms.
Pagrindinis mano tikslas yra plačiau susipažinti su smulkaus ir vidutinio verslo padėtimi Lietuvoje. Darbui parašyti buvo naudotasi moksline literatūra, verslo ir vadybos vadovėliu, periodine spauda, informacija internete bei statistine informacija. Taip pat rėmiausi įstatymais susijusiais su smulkiuoju ir vidutiniu verslu.
1.SVV SAMPRATA IR REIKŠMĖ
1.1.SVV samprata ES šalyse ir Lietuvoje
Visų pirma norėčiau trumpai apžvelgti, kas yra verslas, verslininkas bei įmonė. Verslininkystė apibūdinama kaip idėjos brandinimas ir organizacijos sukūrimas tai idėjai įgyvendinti, o verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems prekių mainų sistemoje. Verslas gali būti apibūdinamas ir kaip užsiėmimas, kurio dėka gaminant prekes arba teikiant paslaugas kitiems vartotojams yra uždirbami pinigai. Verslo apibrėžimų yra daug ir įvairių. Verslas yra labai lengvai pažeidžiamas ekonominis reiškinys, jei nesubalansuoti individualaus verslo ir visuomenės interesai. Jei siekiama naudos tik sau, nesuteikiant jos kitiems, tampama pseudoverslininkais, neturinčiais ateities. Jei teikiama nauda kitiems, neturint jos patiems – bankrutuojama. Verslininkas – tai žmogus, kuris turi mokėti išsiaiškinti poreikius, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, turi būti lankstus, priimant sprendimus, mokėti prognozuoti, racionaliai naudoti verslo veiksnius, kad neužleistų pozicijų konkurentams. Visas šalies ūkis pa
agrįstas įmonių veikla. Nuo veiklos rezultatų jų priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sampratą: ,,Įmonė yra savo firmos vardą turintis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų jos teisių ir pareigų kompleksas.” Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Pasaulinė patirtis taip pat rodo, jog be smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) rinkos ekonomikos sistema negali nei normaliai funkcionuoti, nei tobulėti. Anksčiau SVĮ steigimasis buvo tik atskirų žmonių pastangų išsigelbėti nuo bedarbystės, įgyvendinti savo „hobby“, būti nepriklausomu, pateikti klientams netikėčiausią ir labiausiai paklausų produktą (paslaugą) rezultatas. Dabar SVĮ steigimosi svarbą suprato tiek valstybės institucijos, tiek ir didelės privačios įmonės.
 Valstybės institucijos pagaliau sutiko su žymaus ekonomisto ir rinkos ekonomikos sistemos analitiko Dž.K.V. Horno mintimi, jog, neabejojant dėl SVV plėtros reikšmės socialinei ekonominei šalies plėtrai, vis dėlto SVV plėtra neįmanoma be valstybės paramos. Tuo smulkių įmonių veiklos ir plėtros problemos bei jų sprendimo būdai labai skiriasi nuo didelėms įmonėms būdingų. Todėl Dž.K.V. Hornas labai skatino įvairių šalių vyriausybes, o ypač tas, kurios atlieka savo misijas pereinamuoju iš planinio valstybinio reguliavimo į rinkos ekonomikos sistemą laikotarpiu, kurti valstybės inicijuojamas SVV paramos organizacijas. Jų paskirtis turėtų būti finansinės, techninės, organizacinės-vadybinės paramos teikimas SVĮ. Labai svarbu, mokslininko nuomone, tobulinti teisines ekonomines sąlygas SVV plėtrai.
 Didelės privačios įmonės išsivysčiusiose šalyse taip pat supranta, kad SVĮ reikia vertinti ne vien kaip konkurentes, bet ir kaip partneres. Didelės įmonės patiki joms inovacijų kūrimą ir įdiegimą, specifinių produktų ir paslaugų gamybą, aktyvų dalyvavimą rinkodaroje; didelė dalis SVĮ sudaro su didelėmis įmonėmis rangos ir subrangos, frančizės sutartis, dalyvauja tiekimo grandinės vystyme.
Įvairiose šalyse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairius kriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yra darbuotojų skaičius.Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt. Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškai dažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija. Paprastai smulkia įmone laikoma tokia, kuri užima palyginti nedidelę rinkos dalį, jos veikimo sritis daugiausia vietinė; yra valdoma paties savininko ir kurioje nėra formalios valdymo struktūros. Kapitalas nuosavybės teise priklauso vienam asmeniui arba nedidelei grupei.

1.2. SVV klasifikavimas ES šalyse ir Lietuvoje
Užsienio šalyse nėra konkretaus mažųjų įmonių sąvokos apbrėžimo, o kartu ir griežtų kriterijų, pagal kuriuos įmonės priskiriamos šių įmonių grupei. Pavyzdžiui, Norvegijoje mažąją įmone laikoma 20 darbuotojų turinti įmonė, daugumoje Europos šalių – 50, o JAV – 250 darbuotojų įmonė. Norvegijoje vidutinių įmonių grupei priskiriamos įmonės, turinčios 100, Belgijoje, Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje – 200, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje – 500 darbuotojų. Mūsų šalyje iš mažųjų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualios (personalinės) įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai. Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Beje, smulkiojo ir vidutinio verslo veikloje amatui atitenka svarbi vieta. Ši sąvoka buvo tarsi pamiršta. Tačiau amatas kaip specialistų žinių ir įgūdžių įvaldymas kurioje nors srityje yra verslo pagrindas. Vidutinio masto verslininkas gali ir nežinoti visų savo amato ypatybių, tačiau smulkusis verslininkas privalo būti geru savo srities amatininku. Be to, jis turi sugebėti dirbti su nedideliu kolektyvu, turėti teisinių, apskaitos, finansų ir komercinių žinių. Smulkios įmonės yra tos, kurių vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius nedaugiau kaip devyni. Vidutinės įmonės, kurios vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49. Tačiau šių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičius ne visiškai priimtas visose ūkio šakose, įvertinant gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt. Taigi vienų ūkio šakų daugiau kaip 50 turinčias įmones galima būtų priskirti mažoms, o kitų – vidutinėms įmonėms.
Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją ES šalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija:
 Mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo apyvartos;
 Smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. Eurų;
 Vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta iki 250 mln. Eurų, kapitalas – 27 mln. eurų.
Analizuojant statistinius duomenis, galima pastebėti, kad iki 1999 m. pabaigos užsitęsęs smulkių įmonių (iki 9 darbuotojų) steigimosi bumas baigėsi. Tokių įmonių dalis bendrame įmonių skaičiuje stabilizavosi ties maždaug 79,5 proc. Augo įmonių, kurių darbuotojų skaičius buvo nuo 10 iki 49, lyginamasis svoris bendrojoje šalies įmonių sandaroje — nuo 11,4 proc. 1999 m. iki 16,4 proc. 2002 m. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m. pateikiama 1 priede. SVĮ dirbančiųjų dalis bendrame šalies dirbančiųjų skaičiuje augo iki 2002 m. Šis augimas atsispindi dirbančiųjų SVĮ dalies didėjime: 1999 m. SVĮ dirbo 29,4 proc., 2000 m. – 31,6 proc., 2001 m. – 36,1 proc., 2002 m. – 34,7 proc. Viso šalies dirbančiųjų skaičiaus. Lyginant dirbančiųjų skaičių atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, galima pastebėti, jog Europos Sąjungos įmonėse, kuriose dirbo iki 49 darbuotojų, dirba 49,7% visų dirbančiųjų. Ypač didelis dirbančiųjų skaičiaus skirtumas pastebimas lyginant įmones, kuriose dirba iki 9 darbuotojų. Europos Sąjungos įmonėse, kuriose dirba iki 9 darbuotojų, 2000 m. dirbančiųjų buvo 16,7 % daugiau nei Lietuvos įmonėse. Tai patvirtina 2 priede pateikti duomenys.
Nagrinėjant 1 ir 2 priedus galima pastebėti, jog didžioji dalis dirbančiųjų dirba nedidelėje (procentiniu atžvilgiu) didelių įmonių grupėje. Tai galima pastebėti analizuojant SVV problematiką ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose besivystančios ekonomikos, o taip pat ir išsivysčiusiose šalyse.
Rengiantis narystei ES, Lietuva harmonizuoja savo teisės aktus, derindama juos prie ES reikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvoje klasifikacija:
 vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Litų;
 maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 24 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Litų;
 mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Litų.
Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.

1.3. Veikiančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių skaičiaus kaitos tendencijos

Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999 m. pabaigoje pasiekusi 96,5 proc., 2000 m. pradžioje ėmė mažėti ir gegužės mėn. sudarė 94,2 proc. Vėliau jų dalis vėl ėmė augti. 2000 m. pabaigoje ji pasiekė 95,6 proc., 2001 m. pabaigoje – 95,8 proc., o 2002m. pabaigoje – 95,7 proc. lygį. Pateikti duomenys rodo gana stabilią SVĮ dalį bendrame šalies veikiančių įmonių skaičiuje. Jie atspindi bendrą tendenciją – veikiančių įmonių kaitą (mažėjimą/didėjimą) visose įmonių grupėse. SVĮ “svorį” bendrojoje įmonių skaičiaus dinamikoje lėmė įmonės, kuriose dirbo 1-9 darbuotojai. Tokių veikiančių įmonių skaičius išaugo nuo 43,0 tūkst. 2000 m. iki 44,3 tūkst. 2001 m. (visų veikiančių šalies įmonių skaičius buvo atitinkamai 54,4 tūkst. Ir 56,5 tūkst.). Nors 2002 m. šių įmonių skaičius sumažėjo iki 33,9tūkst., tačiau jos išlaikė dominuojančias pozicijas. Nagrinėjant SVĮ skaičiaus pokyčius, matyti bendra tendencija – veikiančių SVĮ skaičiaus mažėjimas 1998-2000 m. ir 2001-2002 m. Šį SVĮ kaitos bruožą demonstruoja duomenys, pateikti 3 priede. Iš pateiktų 3 priede duomenų galima pastebėti vieną esminį bruožą – SVĮ skaičiaus šuolišką mažėjimą 1999-2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas. Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus. Galima teigti, kad SVĮ skaičiaus mažėjimą nagrinėjamu laikotarpiu įtakojo šie pagrindiniai veiksniai:
 Patentų išdavimo ir veiklos pagal patentą tvarkos pakeitimai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr.1491 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1398 “Dėl patentų išdavimo tvarkos” dalinio pakeitimo”, kuriuo nustatė, kad patentus gali įsigyti tik fiziniai asmenys);
 Įmonių likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 13 d. priėmė “Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių supaprastinto išregistravimo, atleidžiant jas nuo nesumokėtų mokesčių bei kitų įmokų ir veiklos nevykdančių įmonių išregistravimo už daromus mokesčių deklaravimo tvarkos pažeidimus iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro laikinąjį įstatymą”);
 Darbo jėgos kainos augimas (Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 29 d. priėmė “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2000 m. rodiklių patvirtinimo įstatymą”, kuriuo nustatė draudėjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 31 proc. Ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 3 proc. Šie įmokų tarifai padidino mokesčių naštą ir pabrangino darbo jėgos kainą);
 Papildomų mokesčių įvedimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 12 d. priėmė “Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymą”, pagal kurį įregistruotos įmonės buvo priverstos mokėti įmokas į Garantinį fondą);
 Mokesčių naštos didėjimas (Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo” bei 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio “Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo”) Lietuvos individualių (personalinių) įmonių (IĮ) savininkus paskatino arba likviduoti smulkų verslą, arba IĮ pertvarkyti į uždarąsias akcines bendroves;
 Papildomų biurokratinių barjerų sukūrimas darbo santykių srityje (darbo pažymėjimai, pranešimai apie nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą), pranešimai apie pensininkams per kalendorinį mėnesį priskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir kt.);
 Stambių prekybos tinklų atsiradimas prekybos sektoriuje (stambūs prekybos tinklai, naudodamiesi masto ekonomija, minimizavo veiklos sąnaudas bei produkcijos kainas. Prekybinės SVĮ nesugebėjo konkuruoti su tokiomis kainomis ir buvo priverstos nutraukti veiklą).

1.4. SVV reikšmė ekonomikos plėtrai
Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas užsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi. Išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikoje SVV buvo ta pagrindinė jėga, kuri lėmė sparčią ekonomikos plėtrą. SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80 BVP ir net 98 įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80 visų dirbančiųjų. Šio laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslas šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką šalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos požymis.
Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis verslas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos ,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygas verslininkystei ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių rinkos ekonomika negali nei funkcionuoti, nei tobulėti.
Ankščiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savo verslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja ir skatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų dalyvavimą rinko procesuose. Didelės dalies smulkiųjų ir vidutinių įmonių veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos sutartimis, franšizės kontraktais. Dažniausiai stambiosios įmonės tampa smulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūrių yra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienos kitas.
Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercinei kultūrai. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa didele visuomenės veiklos dalimi.
Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja. 2002 m. SVV įmonės sudarė 95 visų įmonių eksporto, importas 37 SVV sektoriuje sukuriama trečdalis šalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą ir veiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 300 norminių teisęs dokumentų, jų veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų.

1.5. Mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė
Šios įmonės stiprina atskirų rajonų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūra, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi ir padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Jose dirba per pusę proc. visų šalies dirbančiųjų. Ekonominės veiklos požiūriu vyrauja įmonės, užsiimančios apdirbamąja pramone, prekybos, transporto bei ryšių veikla. Pastaruoju metu statistiniai duomenys rodo, kad šios įmonės sugeba išlaikyti arba padidinti gamybos ar paslaugų apimtis. Pavyzdžiui, 1998 m. gamybos apimtis padidino 31,1 proc. įmonių, iš kurių net 40,5 proc. jas padidino 16 ir daugiau procentų. Dalis įmonių (30,0 proc.) sumažino gamybos apimtis. 1998 m., lyginant su 1997-aisiais, padidinusių gamybos apimtis įmonių buvo daugiau celiuliozės, popieriaus, elektros mašinų bei prietaisų ir kitose apdirbamosios pramonės šakų įmonėse. Sumažėjo gamybos augimas tekstilės gaminių, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir kitų šakų įmonėse. Didžiausią įtaką gamybos pokyčiams turi rinkos sąlygos. Taigi mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė šalies ūkyje yra svarbi, nes didina šalies ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų asortimentą ir prekybą užsienio šalyse.

2.SVV PLĖTRA
2.1. SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai
Sprendžiant iš pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų atskirų dokumentų, o ypač iš Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, viena iš svarbiausių sudėtinių jos veiklos krypčių yra SVV plėtros politika. Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidutinės trukmės iki 2004 m. strateginiuose uždaviniuose SVV plėtros srityje numatyti tokie tikslai:
• užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą;
• skatinti SVV sektoriaus integraciją į Europos Sąjungos ekonominę erdvę;
• didinti SVĮ konkurencingumą, sudarant sąlygas diegti inovacijas ir panaudoti naujas technologijas;
• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, SVĮ produkcijos ir paslaugų eksporto didinimą;
• baigti kurti SVV sektoriaus plėtros sistemos svarbiausias grandis — institucinę, informacinę ir finansinės paramos infrastruktūrą, įgyvendinant SVV plėtros strategiją.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją priimti svarbūs įstatymai ir kiti teisės aktai:

• Patobulintas verslo teisinis reglamentavimas: Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo naują redakciją („Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatymas”), kuri atitinka Europos Komisijos rekomendacijas dėl SVĮ sampratos.
• Atnaujintos ir papildytos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginės kryptys bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 m. priemonės (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175).
• Patvirtinta naujos sudėties Verslo plėtojimo taryba prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos bei sudaryti trys nauji jos komitetai, vienas iš kurių yra — Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo komitetas. Pastarasis skatina viešą verslininkų, valstybės institucijų ir įstaigų dialogą įvairiais programiniais bei SVV subjektams aktualiais Vyriausybės politikos klausimais (fiskalinės, eksporto-importo, mokesčių administravimo ir kt.).
Iš svarbesnių priemonių, skirtų SVV plėtrai, galima nurodyti:
• UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) įsteigimą. Ši bendrovė teikia paramą SVĮ: teikia SVV paskolų garantijas bankams, iš dalies dengia paskolų palūkanas. Šios bendrovės įsteigimas daugeliui SVĮ padeda išspręsti užstato skolinantis iš banko, apyvartinių lėšų trūkumo problemas.
• Valstybės teikiamą paramą verslininkų konsultavimui ir mokymui. Jau ketveri metai 70-80 proc. subsidijuojamos konsultavimo ir mokymo paslaugos yra prieinamos ne tik didžiųjų Lietuvos miestų, bet ir mažų miestelių ar kaimo vietovių pradedantiesiems verslininkams ir SVĮ darbuotojams.
• Institucijų (verslo inkubatorių, verslo informacinių centrų), teikiančių paramą SVV subjektams, tinklo kūrimas. Koordinuota tinklo veikla užtikrins verslininkams įvairiuose Lietuvos regionuose galimybę gauti būtinas kokybiškas informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugas lengvatinėmis sąlygomis.
• Pradėtą eksperimentinį projektą Panevėžio mieste „Inkubatorius be sienų“.
• Įgyvendinamą projektą „Verslumo ugdymas kaimo bendruomenėse“, skirtą smulkiems kaimo verslininkams ir amatininkams.

Vykdant Vyriausybės paramos SVV politiką, artimiausiu metu prioritetiniai uždaviniai suformuluoti taip:

• Sukurti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantį SVV tinklą, jo infrastruktūrą ir teisinę bazę;
• Dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje SVĮ (2001-2005 m.);
• Pasirengti Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimui ir lėšų įsisavinimui.
• Šioje temoje analizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdytos politikos, skatinant SVV plėtrą, rezultatai. Oficialiosios statistikos, o taip pat įvairių statistinių-ekonominių tyrimų duomenys vertinami įvairiais aspektais:
• SVĮ skaičiaus dinamika pagal įmonių teisines formas (rūšis), ekonominės veiklos rūšis (toliau – veiklos rūšys), dydį ir apskritis;
• SVĮ dalis sukurtame bendrajame vidaus produkte (BVP) pagal įmonių veiklos rūšį, įmonių dydį, apskritis;
• SVĮ veiklos problemų palyginimas su SVĮ Europos Sąjungoje bei Vidurio Europos šalyse, kurios veiklą vykdo analogiškomis — pereinamojo laikotarpio sąlygomis.

SVV plėtra neatsiejama nuo bendrųjų šalies ūkio vystymosi tendencijų.Šios tendencijos atspindi Vyriausybės ekonominės politikos efektyvumą bendrąja prasme, o taip pat SVV plėtros skatinimo efektyvumo rezultatus.

Priežastys, lėmusios sparčią smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą:
• XXa., 8 – ajame dešimtmetyje dėl ekonomikos nuosmukio ir sparčios technikos pažangos daug žmonių Vakarų valstybėse neteko darbo it tai paskatino juos užsiimti savo verslu, o vyriausybės ieškojo būdų juos remti, nes SVV sektoriuje lengviausiai sukuriamos naujos darbo vietos.
• SVV šalies ekonomikoje atlieka daug funkcijų, kurias vykdyti stambioms firmoms yra neefektyvu ir netikslinga, nes mažos įmonės yra daug lankstesnės ir greičiau prisitaiko prie technologinių ir ekonominių aplinkos pokyčių.
• SVV ne tik papildo stambiąją pramonę, bet ir sudaro galimybę jai dirbti lanksčiau, efektyviau ir pigiau. Dideli pramonės mastai sukėlė greitą bendrųjų visuomeninių ir gamybos išlaidų augimą. Pvz., 1980 m., JAV viena darbo vieta elektronikos pramonėje kainavo vidutiniškai 12 000, automobilių 20 000, naftos ir dujų – 200 tūkst. Dolerių. Šios išlaidos pramonėje auga geometrine progresija. Smulkiajame versle darbo vieta kainuoja pigiau.
• Per paskutiniuosius dešimtmečius labai pasikeitė žmogaus vaidmuo ekonomikoje. Ūkyje nuolat mažėja poreikis nekvalifikuoto, šabloninio darbo, daugiau žmonių siekia savarankiškos ir kūrybiškos veiklos.
• Vystantis ekonomikai, didėja specifinių prekių, kurios yra pritaikytos prie individualių vartotojų poreikių, paklausa, o didelėse masinėse gamybos įmonėse pagamintų standartinių prekių – mažėja.
• Aktyvus moterų įsijungimas į ekonominę ir ūkinę veiklą. Šiandien moterys kuria smulkųjį verslą beveik du kartus dažniau nei vyrai. 1994 m. moterys JAV kontroliavo apie trečdalį smulkiojo verslo organizacijų.
• Stambiojoje pramonėje labai sparčiai augo darbo jėgos kaštai.
• Išlaidų tyrimams, naujiems produktams ir reklamai augimas. Amerikiečių specialistai mano, kad, norint sėkmingai parduoti vieną prekę, vidutiniškai reikia 58 naujų idėjų.
• Milžiniški ekonomikos plėtros mastai, kurių pasekmė buvo spartus gamtos išteklių eikvojimas, XXa. septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė globalinę krizę ekologijos, prekybos ir žaliavų sektoriuje. Vakarų šalys susidūrė su didele infliacija ir nedarbu.
XXa. septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų šalių ekonomika pradėjo naują raidos etapą, kurio pagrindinis bruožas – kokybinis augimas, besiremiantis glaudžiu stambiojo ir SVV bendradarbiavimu. Jam būdingi šie požymiai:
 Gerinti visuomenės gyvenimo kokybę;
 Spartinti mokslinių išradimų ir technologijų diegimą;
 Vykdyti naują socialinę ekonominę politiką, kuri susijusi su informacinio sektoriaus plėtra bei žmogaus kūrybinių galių naudojimu. Naujos technologijos sudarė sąlygas efektyviai dirbti nedidelėms įmonėms.
Smulkiojo ir vidutinio verslo įtaka ekonomiškai nuolat augo. Informacinių technologijų plėtra ir vykstantys globalizacijos procesai kelia kokybiškai naujus reikalavimus verslui. Konkurencinėje aplinkoje galės išsilaikyti tik tos įmonės bei ekonomikos šakos, kurios bus pasiruošusios nuolat keistis ir tobulėti, sugebės perimti ir išplėtoti tarptautinę verslo ir valdymo patirtį, adaptuoti modernias technologijas ir pritraukti kapitalą. Valstybės užduotis – užtikrinti maksimaliai palankias sąlygas technologijų plėtrai ir tarptautiniam kapitalui pritraukti).

Didžiausios smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kliūtys verslininkų nuomone yra makroekonominio lygio problemos, kurios yra aktualios visoms verslo rūšims:
1 – dideli mokesčiai;
2 – biurokratija;
3 – nuolat kintantys įstatymai;
4 – per didelis valstybės kišimasis į verslą;
5 – pradinio kapitalo stoka;
6 – sudėtingos kreditavimo sąlygos;
7- apyvartinių lėšų trūkumas;
8 – didelė konkurencija;
9 – verslą remiančios institucijos teikia nepakankamai paslaugų;
10 – institucijų, teikiančių paramą, trūkumas;
11 – kvalifikuotų specialistų trūkumas.

Priemonės, kurios pagerintų smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas Lietuvoje, yra šios:
1 – bendros mokesčių naštos mažinimas;
2 – valstybės finansinė parama;
3 – valstybės kišimosi į ekonomiką mažinimas;
4 – pelno mokesčio lengvatos;
5 – valstybės parama, teikiant subsidijas konsultavimo, mokymo, informacijos paslaugoms;
6 – institucinė verslo parama.
2.2.Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys
Lietuvos respublikos vyriausybe patvirtino Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strategines kryptis bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 metų priemones. Strateginės kryptys parengtos atsižvelgiant į Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strateginių krypčių įgyvendinimo patirtį, 2000-2001 metams numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus, Europos chartiją mažoms įmonėms, Lietuvos ekonominę programą laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programą, valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų siūlymus bei dabartinę šalies ekonominę ir socialinę situaciją. Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti.Atsižvengiant į Lietuvos ekonomikos būklę, 2002-2004 metais būtina įgyvendinti tokias priemones, kurioms nereikia daug lėšų, bet kurios daro teigiamą poveikį visiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Derėtų gerinti verslo aplinką, šalinti biurokratinius verslo suvaržymus, rūpintis, kad verslininkai gautų kuo daugiau verslo informacijos, būtų konsultuojami ir mokomi bei pradėtų naudotis naujais finansinės paramos instrumentais. Kad Strateginės kryptys būtų įgyvendintos ir prisidėtų prie šalies ekonomikos plėtros, svarbu užtikrinti jų vykdymo kontrolę ir sistemingą verslo visuomenės informavimą apie jose numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus.Vykdant Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatą kiekvienais metais atnaujinti ir papildyti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos įgyvendinimo priemones, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 metų priemonės bus atnaujinamos ir tobulinamos, atsižvelgiant į jų įvykdymo rezultatus bei esamas smulkaus ir vidutinio verslo aplinkos sąlygas.)

2.3.SVV plėtra iki 2004 metų

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu strateginės kryptys yra šios:
• smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
• finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas;
• verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas;
• inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
• institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas;
• verslo savivaldos plėtra;
• smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;
• didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio diegimas;
• atskirų visuomenės grupių įtraukimas į smulkų ir vidutinį verslą.

Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti. Atsižvelgiant į smulkių ir vidutinių įmonių problemas, siūloma įgyvendinti šias smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimo priemones:
• sumažinti licencijavimą gamyboje ir versle, sudarant palankesnes sąlygas sąžiningai konkuruoti;
• kadangi smulkių, vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimas didina sukuriamą pridedamąją vertę visuose jos kūrimo etapuose – pradedant žaliavos įsigijimu, gamyba, rinkotyra ir baigiant sukurto produkto pateikimu vartotojui, plėtoti bendradarbiavimą tarp šių įmonių – įgyvendinti projektus pagal parengtą didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelį;
• siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą, užtikrinti nacionalinį dalinį pagrindinių Europos Sąjungos finansuojamų programų bei kitų tarptautinių, daugiašalių ir dvišalių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų finansavimą (kofinansavimą), taip pat informacijos apie galimybę smulkioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti programose sklaidą;
• siekiant paspartinti likvidavimo procedūras (pažymų surinkimą, darbuotojų atleidimą ir kt.) bankrutuojančiose įmonėse, neturinčiose arba turinčiose nepakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, papildyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą nuostatomis, numatančiomis supaprastintą nurodytų įmonių likvidavimą;
• pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 887 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros“ (Žin., 2001, Nr. 62-2272) – numatyti teikti garantijas už smulkaus ir vidutinio verslo subjektų gaunamas paskolas ir lizingą.
Verslo sėkmė labai priklauso nuo inovacijų ir informacijos technologijų naudojimo. Tolygiai išplėtota šalies informacijos technologijų infrastruktūra ūkio subjektams suteiktų naujas galimybes plėtoti verslą, būti konkurencingiems pasaulio rinkose, efektyviau organizuoti vidinę įmonių veiklą. Deja, smulkaus ir vidutinio verslo subjektai nepakankamai remiasi naujomis technologijomis ir mokslo laimėjimais. Kad Lietuva taptų lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, reikia skatinti vartotojų pasitikėjimą elektroniniu verslu. Smulkios ir vidutinės įmonės gali lanksčiai ir dinamiškai diegti inovacijas ir naujas technologijas, tačiau būtina ir valstybės parama. Šiam tikslui reikia:
• parengti tipinį verslo perkėlimo į elektroninę terpę modelį;
• skatinti smulkių ir vidutinių įmonių dalyvavimą tarptautiniuose inovacijų projektuose;
• remti dvišalį ir daugiašalį ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą su Europos, Europos Sąjungos valstybėmis, siekiant skatinti smulkias ir vidutines įmones dalyvauti Europos valstybių ir Europos Sąjungos inicijuotose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programose;
• skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, elektroniniu būdu atlikti mokesčių mokėjimo, muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras, diegti informacijos technologijas, naudoti naujausius mokslo laimėjimus, plėtoti elektroninę komerciją;
• skatinti spartesnį inovacijų augimą įmonėse – teikti joms paramą, atitinkančią Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nuostatas.
Siekiant įgyvendinti šias strategines kryptis ir didinti jų įgyvendinimo priemonių veiksmingumą, būtina toliau tobulinti ir plėsti smulkaus ir vidutinio verslo institucinę sistemą. Todėl reikia:
• toliau teikti metodinę ir finansinę paramą, stiprinti institucijas, teikiančias paramą smulkiam ir vidutiniam verslui: verslo inkubatorius, verslo informacijos centrus, konsultacijų ir inovacijų centrus, technologinius parkus, plėsti verslo informacijos centrų tinklą tuose regionuose, kuriuose neišvystyta verslo institucinė infrastruktūra ir didelis nedarbas;
• įsteigti elektroninio verslo inkubatorius, skatinant privatųjį sektorių perkelti verslą į elektroninę terpę ir sudarant palankias sąlygas diegti informacijos technologijas;
• skatinti valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų bendradarbiavimą.

Mažas įmonių aktyvumas, menkas verslumas, riboti darbo jėgos įgūdžiai ir jos nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų, socialinės partnerystės stoka ir daugelis kitų veiksnių lemia netolygią regionų socialinę ekonominę plėtrą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose ir regioninės plėtros skirtumų išlyginimas – viena iš esminių regionų plėtros sąlygų. Skatinant smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą regionuose, būtina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme numatyti savivaldybių institucijų funkciją rengti regionines smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas ir jas įgyvendinti. Be to, tikslinga valstybės paramą pirmiausia skirti tiems šalies regionams, kuriuose didžiausias nedarbas:
• skatinti apskričių viršininkų administracijas pritraukti ir geriau naudoti šalies ir tarptautinių fondų bei programų lėšas smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti regionuose;
• skatinti savivaldybes steigti savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondus ir šių fondų lėšomis remti verslo plėtrą regionuose.

2.4.SVV plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatai
Atsižvelgiant į tai, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui, numatytos ir šių strateginių krypčių įgyvendinimo 2002–2004 metų priemonės. Lėšų poreikis numatytoms priemonėms įgyvendinti nurodytas smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonėse. Svarbiausios iš jų yra šios:
 gerinti teisinę, ekonominę ir informacinę smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, užtikrinti, kad verslininkai regionuose galėtų pasinaudoti jiems svarbia verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis;
 aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje smulkioms ir vidutinėms įmonėms;
 teikti efektyvią finansinę paramą smulkiam ir vidutiniam verslui;
 skatinti ir remti regioninių ir tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą, plėtoti smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūrą, vietines verslininkų iniciatyvas;
 skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, mokesčių mokėjimą, elektroniniu būdu atlikti muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras.
Įvykdžius šias priemones, tikimasi, kad:
 padidės smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte;
 padidės šalies verslumas;
 bus sukurta naujų darbo vietų, sumažės užimtumo netolygumas Lietuvos regionuose;
 veiks moderni verslo informacijos bazė, institucinė verslo infrastruktūra;
 atsiras daug naujų gamybinių, prekybos ir paslaugų ryšių tarp smulkių, vidutinių ir didelių įmonių;
 sumažės socialiniai ekonominiai regionų skirtumai.
Šių priemonių įgyvendinimas prisidėtų prie šalies makroekonominės būklės pagerėjimo, nes:
 padidės eksportas, išsiplės vidaus ir tarptautinės rinkos, pagerės užsienio prekybos balansas;
 padidės verslo efektyvumas ir konkurencingumas;
 padidės realusis darbo užmokestis, išaugs ir sutvirtės vidurinė visuomenės klasė;
 sumažės nusikalstamumas.
Ūkio ministerija atsakinga už šių strateginių krypčių įgyvendinimo koordinavimą, kontrolę ir įvertinimą. Valstybės institucijos, atsakingos už konkrečias smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonių įgyvendinimą, nurodytos šiose priemonėse. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginių krypčių įgyvendinimo efektyvumui didelę reikšmę turės vykdytojų dialogas su verslininkų organizacijomis, verslo visuomenės pritarimas ir dalyvavimas įgyvendinant konkrečias priemones.

3.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI

3.1.Pajamos

SVĮ pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 1999-2001 m. sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc. visų šalies įmonių bendrosiose pajamose. Tačiau, žvelgiant į pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas rodiklius atskirose ekonominėse veiklose, galima pastebėti, jog bendrame SVĮ pajamų mažėjimo fone 1999-2001 m. išsiskiria pramonės ir paslaugų SVĮ: jose gautų pajamų dalis padidėjo atitinkamai nuo 11,5 proc. iki 12,6 proc. ir nuo 11,3 proc.iki 14,1 proc. Kitose pagrindinėse veiklose pastebimas SVĮ pajamų sumažėjimas, kuris buvo ypač reikšmingas prekybos įmonėms. Pajamų, gautų SVĮ, dalies pokyčiai matyti iš 4 priede pateiktų duomenų.
3.2.Grynasis pelnas
SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-2001 m. pakluso toms pačioms tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių: 2000 m. visų įmonių, iš jų ir SVĮ, grynasis pelnas sumažėjo, lyginant su 1999 m., o 2001 m. vėl išaugo, nors ir nepasiekė 1999 m. lygio. Tačiau visų įmonių grynojo pelno dalis, tenkanti SVĮ, kito priešingai: šis rodiklis nuolatos didėjo nuo 55 proc. 1999 m. iki 88 proc. 2001 m. kaip kito SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis, galima pastebėti iš 5 priedas pateiktų duomenų.

4.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ UŽSIENIO PREKYBA
Eksporto skatinimas yra vienas iš svarbiausių SVV plėtros skatinimo politikos instrumentų. Didžiausią 2001 m. šalies prekių eksporto struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (naftos pramonės produktai) – 23,4 proc. bendros šalies prekių eksporto apimties. Didžiąją prekių importo struktūros dalį taip pat sudarė mineraliniai produktai (daugiausiai žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Šia veikla daugiausiai užsiėmė didelės įmonės. Tačiau SVĮ šioje veikloje taip pat surado “nišas” ir sėkmingai vystė savo verslą. Žvelgiant į bendruosius SVĮ užsienio prekybos rodiklius, lyginant juos su visų šalies įmonių rodikliais, galima išskirti tokią jų specifiką:
 SVĮ eksporto dalis sudaro maždaug ketvirtadalį bendrosios šalies eksporto apimties;
 SVĮ importo dalis sudaro daugiau negu trečdalį viso Lietuvos importo;
 SVĮ užsienio prekyba labai skiriasi nuo bendrųjų šalies įmonių rodiklių pagal veiklų rūšis, o taip pat pagal įmonių užsienio prekybos intensyvumą atskirose apskrityse.

4.1. SVĮ eksportas
Bendrame visų šalies įmonių užsienio prekybos fone, t.y. augant užsienio prekybos deficitui dėl menko įmonių eksportinių galimybių potencialo, SVĮ sugebėjo padidinti savo dalį šalies eksporto bendroje dalyje. Žiūrėti 6 priedą. Didžiausią SVĮ eksporto 1999-2000 m. dalį (apie 55-56 proc.) sudarė prekyba, ypač didmenine prekyba, užsiimančios įmonės. Pramonės įmonių eksporto dalis per 1999-2000 m. išaugo nuo 32,2 proc. iki 38,2 proc. Šį augimą lėmė nevalytos naftos ir gamtinių dujų, maisto produktų ir gėrimų gamyba užsiimančių įmonių užsienio prekybos operacijos.Vertingi duomenys apie SVĮ eksporto potencialo augimą gauti, atliekant daugkartinius tyrimus “Smulkaus ir vidutinio verslo sąlygos” (toliau – tyrimas). Šio tyrimo 1997-2001 m. rezultatai ir jų analizė yra pateikti leidinyje “Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje”. Kiekvienų metų tyrimų imtys buvo vienodos pagal dydį – buvo tiriama po 1750 įmonių.Žvelgiant į tyrimo metu gautus rezultatus galima daryti tokias išvadas:
 2001 m., lyginant su 1999 m., eksportuojančių įmonių dalis išaugo nuo 10,7 proc. iki 12,4 proc. (nors vis dar nepasiekė 1997 m. rodiklio, kuomet jis sudarė 15,7 proc.);
 Pasikeitė eksporto geografija. Įmonių, eksportuojančių į Europos Sąjungą, dalis išaugo nuo 29,0 proc. 1999 m. iki 34,4 proc. 2001 m.;
Atskirose veiklose įvyko reikšmingi pokyčiai: 2001 m. apdirbamosios pramonės įmonių produkcija daugiausiai buvo eksportuojama į ES šalis (53,0 proc.), nemažai statybos įmonių paslaugų taip pat buvo realizuojama šioje apskrityje (37,5 proc.). Tačiau prekybos, automobilių remontu ir kt. panašia veikla užsiimančios įmonės 2001 m. net 33,8 proc. eksporto rinkos rado NVS šalyse (iš jų Rusijoje 70,8 proc.). Transportu, sandėliavimu ir ryšiais užsiimančios įmonės NVS šalyse surado rinkas realizavimui 30,2 proc. savo produkcijos ir paslaugų (iš jų 84,4 proc. Rusijoje). Žvelgiant į 2001 m. statistinius duomenis apie SVĮ eksporto apimtis atskirose apskrityse, išsiskiria Vilniaus apskrities rodikliai. Šios apskrities SVĮ eksporto apimtys sudarė 1 626 257,9 tūkst. Lt arba 36,9 proc. visų apskričių eksporto apimčių. Iš paminėto eksporto Vilniaus apskrityje net 87,9 proc. teko Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje veikiančioms įmonėms. SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis parodytos 7 priede.

4.2.SVĮ importas
Didžiausią SVĮ importo, taip pat kaip ir eksporto, dalį sudaro įmonės, užsiimančios prekyba. Ypač pastebimas “didmenininkų” importo apimčių dalies augimas bendrame SVĮ importo apimčių fone. Kaip minėta, didžiąją prekių importo struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (didžiąja dalimi žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Tačiau šiai veiklai SVĮ rinkoje buvo ankšta – ją monopolizavo didelės įmonės. Pramonės įmonių dalis bendrame SVĮ importe sudarė menką dalį – vos dešimtadalį viso importo. Tarp pramonės įmonių daugiausia importavo tos, kurios užsiėmė maisto produktų ir gėrimų gamyba, drabužių siuvimu, guminių ir plastikinių gaminių gamyba. SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., parodyta 8 priede. 2001 m., lyginant su ankstesniais metais, situacija iš esmės nepakito: importuojančių SVĮ, taip pat kaip ir eksportuojančių, didžiąją dalį sudarė įmonės, veikiančios prekybos sferoje. Tačiau pagal importo apimtis atskirose veiklose įvyko pokyčiai. Statistiniai duomenys rodo, jog sumažėjo kai kurių prekybos SVĮ importo apimtys ir, atvirkščiai, padidėjo maisto ir gėrimų pramonės, drabužių siuvimo veikla užsiimančių SVĮ importinių operacijų apimtys. Importuojančių SVĮ sandara pagal apskritis parodyta 9 priede.
Iš pateiktų 9 priede duomenų matyti, kad didžioji dalis importo operacijomis užsiimančių SVĮ teko Vilniaus apskrities įmonėms, o iš jų “liūto dalis” – Vilniaus apskrities savivaldybės teritorijoje įregistruotoms įmonėms. Antrąją poziciją pagal importuojamų prekių ir paslaugų apimtis užėmė Kauno apskritis (suprantama, Kauno miesto savivaldybės teritorijoje vykdančios veiklą įmonės šia prasme buvo absoliučiai vyraujančios), trečiąją poziciją užėmė Klaipėdos apskritis. Tačiau pastarosiose apskrityse importuojančių prekių ir paslaugų dalis sumažėjo, ypač Klaipėdos apskrityje. Nežymiai ėmė augti importuojančių įmonių dalis bendrame šalies importuojančių SVĮ skaičiuje – Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių apskrityse.

5.PARAMA SMULKIAM IR VIDUTINIUI VERSLUI
Esama smulkaus ir vidutinio verslo teisinė ir ekonominė aplinka sudėtinga: nemaža dalis įmonių nustoja veikusios ar bankrutuoja, verslininkams stinga elementarios informacijos ir žinių. Šias problemas numatoma sręsti kuriant efektyvią paramos verslui sistemą – įgyvendinat SVV plėtros programą. Paramos priemonių visuma leis sukurti finansinės paramos instrumentus, leidžiančius įmonėms geriau pasinaudoti finansiniais ištekliais ir sukurti naujas darbo vietas, plėtoti paramos verslui infrastruktūrą, sukuriančią palankią aplinką įmonėms kurtis ir augti. Taip pat numatyta įgyvendinti projektus, kurių metu verslininkams bus teikiamos informacinės, konsultacinės bei mokymo paslaugos, skatinamas verslininkų kooperavimasis, naujų rinkų paieška, informacijos apie verslą sklaida ir tuo skatinamas naujų įmonių kūrimasis ir veikiančių plėtra.

5.1Finansinės paramos SVV subjektams gerinimas

Vienas iš pagrindinių smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklos stabdžių – finansinių išteklių stoka. Sprendžiant šią problemą, būtina plėtoti finansinių institucijų sistemą Lietuvoje. Labai svarbu, kad valstybės finansinė parama smulkaus ir vidutinio verslo subjektams būtų gerai organizuota, numatomos laiku vykdomos ir pagrįstos priemonės, užtikrintas šių priemonių įgyvendinimo kompleksiškumas, tęstinumas, atitiktis Europos Sąjungos valstybių ir valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nuostatoms dėl valstybės pagalbos. Būtina užtikrinti valstybės paramos smulkioms ir vidutinėms įmonėms skaidrumą, koordinavimą, nuolat analizuoti įvairios paramos efektyvumą, teikimo kontrolę ir vertinti poveikį smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Siekiant pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes, reikia:
• Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos lėšomis išplėsti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes ir skirti lėšas pradiniam kapitalui formuoti, naujoms technologijoms ir inovacijoms versle įdiegti;
• teikti garantijas finansų įstaigoms (už smulkaus ir vidutinio verslo subjektams suteiktas paskolas ir lizingo paslaugas);
• koordinuoti institucijų, teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, verslininkų organizacijų ir finansinių institucijų, dirbančių su smulkiomis ir vidutinėmis įmonėmis, veiklą, skatinti tarpusavio bendradarbiavimą, supratimą, skleisti geriausią patirtį regionuose;
• analizuoti Europos Sąjungos finansinės ir techninės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, ypač verslą pradedančioms ir perspektyvioms smulkioms įmonėms, teikimo praktiką ir ją taikyti Lietuvoje.

Labai svarbus dalykas yra verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas.Verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugų rinka Lietuvoje plėtojama palyginti lėtai, jos plėtrą stabdo smulkių ir vidutinių įmonių, ypač pradedančiųjų verslininkų, riboti finansiniai ištekliai, todėl čia būtina valstybės parama. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos. Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją. Šiam tikslui reikia:

• užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai visuose Lietuvos regionuose galėtų nuolat naudotis subsidijuojamomis mokymo ir konsultavimo aktualiausiais verslo klausimais paslaugomis;
• nuolat atnaujinti ir plėsti internete verslo informaciją apie smulkių ir vidutinių įmonių galimybes bendradarbiauti su didelėmis įmonėmis, skelbti informaciją apie teisinės bazės pokyčius, sukurti viešųjų pirkimų informacinę sistemą, sudarančią Europos Sąjungos valstybių praktiką atitinkančias galimybes pamažu perkelti viešuosius pirkimus į elektroninę terpę, ir kita;
• kasmet rengti statistikos informaciją apie smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklą, papildyti turimą informaciją statistikos duomenimis, kurių reikia išsamiai smulkaus ir vidutinio verslo būklės analizei atlikti;
• kasmet tirti smulkių ir vidutinių įmonių veiklos sąlygas ir skelbti tyrimų duomenis, parengti analitinę Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo būklės ir perspektyvų apžvalgą;
• nuolat informuoti visuomenę apie verslo sąlygas ir verslininkų problemas per nacionalinę televiziją, radiją, kitas žiniasklaidos priemones. Taip būtų kuriamas teigiamas verslininko – pagrindinio ekonomikos pažangos subjekto įvaizdis;
• plėsti smulkių ir vidutinių įmonių galimybes naudotis internetu.

5.2.SVV skatinimo būdai Lietuvoje
Valstybės parama SVV reglamentuojama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (2003 m.). 1998 m. buvo patvirtinti SVV skatinimo fondo tikslas – kaupti vyriausybės nutarimais skiriamas Privatizavimo fondo lėšas, valstybės biudžeto asignavimus bei užsienio donorinių fondų lėšas, skiriamas SVV skatinti. SVV skatinimo fondo tvarkytojo funkcijas vykdo Ūkio ministerija. Pagal LR smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą SVV subjektai gali naudotis šiomis paramomis:
• Mokestinėmis paskolomis ir mokesčių lengvatomis įstatymų nustatyta tvarka;
• SVV verslo skatinimo fondų finansine parama;
• Vyriausybės ir savivaldybių finansine parama pagal SVV plėtros programas;
• Konsultacinėmis ir mokymo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis;
• Verslo inkubatorių, technologinių parkų paslaugomis;
• Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų ir draudimo įmonių bei kitų verslo plėtrą skatinančių institucijų parama;
• Kvalifikacijos kėlimo paslaugomis pagal verslo plėtojimo ir užimtumo programas;
• Parama naujoms darbo vietoms kurti;
• Mikrokreditavimo sistema pradedantiems verslą.

6. SVV VERSLO RŪŠYS
6.1.Lizingas
Lizingas (išperkamoji nuoma) yra tam tikra verslo kreditavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir įmonės kreditavimo elementus.Lizingas apibūdinamas kaip ūkinė veikla, kuriai esant ūkio subjektas sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis kitam ūkio subjektui savo nekilnojamąjį turtą apibrėžtam arba neapibrėžtam laikotarpiui. Lizingo sutartį iš vienos pusės sudaro bankas arba lizingo kompanija, o iš kitos – ūkio subjektas – lizingo gavėjas. Pastarasis už teisę nuomotis moka iš anksto sutartą pinigų sumą, o praėjus tam laikui grąžina naudotą turtą arba jį išperka. Lizingo sutartyje paprastai nurodoma, kad lizingo gavėjas prisiima visą riziką bei nuostolius, susijusius su lizingo objektų gedimų, vagystėmis ar kitais padariniais.
Finansiniu požiūriu lizingas yra specifinė nekilnojamojo ir kito ilgalaikio turto įsigalėjimo finansavimo forma, kuri leidžia įmonei lengviau pritraukti reikalingas kreditines lėšas. Lizingo objektu gali būti bet koks kilnojamas ir nekilnojamas ilgalaikis turtas: pastatai, transporto priemonės, technologiniai įrenginiai, elektroninė įranga ir kt.
Pastaruoju metu lizingo kompanijos Lietuvoje pradeda aktyviai dirbti smulkaus lizingo rinkoje. Jos plečia paslaugų asortimentą, nuomoja kompiuterinę ir biuro techniką, kainuojančią nuo 1200 litų iki 35000 litų, vidutiniškai mokant per metus 10% palūkanų nuo jos pradinės vertės. Vis didėja lizingo sutarčių, sudarytų su fiziniais asmenimis. Fiziniai asmenys turi tik pateikti informaciją apie tai, kad jų gyvenamoji vieta sutampa su registracijos vieta, ir klientai turi apsidrausti nuo finansinės rizikos. Lizingo portfelio struktūroje ypač sparčiai auga nekilnojamojo turto išperkamoji nuoma, pramonės įranga ir įrenginiai, kelių transporto priemonės, lengvieji automobiliai.
Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma būna:
• Trumpalaikė (iki vienerių metų);
• Vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);
• Ilgalaikė (daugiau kaip treji metai).
Lizingo operacijų mechanizmas dažnai yra sudėtingas ir priklauso nuo lizingo rūšies. Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių skaičių lizingas yra skirstomas į tiesioginį ir netiesioginį. Esant tiesioginiam lizingui, sutartis sudaroma tiesiogiai tarp lizingo objekto savininko (dažniausiai įrangos gamintojo) ir lizingo gavėjo (įrangos pirkėjo). Esant netiesioginiam lizingui, sudaroma trišalė sutartis tarp lizingo kompanijos, lizingo gavėjo ir lizingo objekto gamintojo tiekėjo.
Lizingo mokėjimo sumą sudaro dalinis išnuomoto turto vertės padengimas, palūkanos nuo sutartyje įrašytos finansuojamos pinigų sumos ir komisinis arba administracinis mokestis. Dažniausiai įranga perkama, atsiskaitant už ją per 2 – 3 metus.
Gali būti dviejų rūšių lizingas: finansinis ir veiklos. Finansinio lizingo esmė ta, kad jo gavėjas per sandorio laikotarpį padengia visą nuomojamo turto vertę, ir, sutarčiai pasibaigus, lizingo objektas tampa nuomininko nuosavybe. Finansinis lizingas nenumato išnuomoto turto priežiūros bei galimybės anksčiau termino nutraukti sutartį. Finansinis lizingas plačiau naudojamas Europoje. Veiklos lizingas esti, kai per visą sandorio laikotarpį padengiama tik dalis turto vertės, o sutarčiai pasibaigus turtas grąžinamas lizingo kompanijai. Esant veiklos lizingui turto naudojimo laikas yra ilgesnis už lizingo sutarties laikotarpį. Veiklos lizingas plačiai naudojamas JAV.
Lizingo paslaugos lizingo gavėjui naudingos ir dėl tokių priežasčių:
• Norimą daiktą galima įsigyti neturint reikiamos pinigų sumos, pakanka pradinio įnašo, kurio dydis sudaro 5-30 proc. prekės kainos.
• Lizingo bendrovės paprastai visus formalumus atlieka greičiau nei bankai. Didėjant konkurencijai tarp lizingo bendrovių, sprendimas priimamas per 1-2 darbo dienas.
• Nesumokėtos lėšos lieka įmonės veiklai finansuoti.
• Lizingas leidžia išvengti tam tikrų įsipareigojimų ar užstatų, nes garantu tampa pats lizingo objektas.
Lizingo rizika. Specialistai neatmeta galimybės, kad, gausėjant pasirašomų lizingo sutarčių skaičiui, daugės atvejų, kai klientai nesugebės jų vykdyti.
Rizika juridiniams asmenims susidaro dėl tokių priežasčių:
• Per didelės investicijos neįvertinus rinkos augimo;
• Netinkamai įvertintos verslo galimybės;
• Pasikeitusios rinkos sąlygos;
• Kompetencijos trūkumas valdant įmonę;
• Netinkamai pasirinkta įmonės pajėgumų neatitinkanti įranga.
Rizika fiziniams asmenims kyla:
• Netekus darbo;
• Netinkamai ir lengvabūdiškai įvertinus savo finansines galimybes.

6.2.Franšizė
Franšizė (licencinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitos įmonės prekių ženklu, technologija, reklama, valdymo metodais, marketingu, mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą, perimant jau žinomos firmos patirtį. Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančios pusės. Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija, užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktą suteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintą technologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekių pardavimo sistemą. Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbti franšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją. Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yra santykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamos ir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus.
Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškai savarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsiparigojimą vykdyti sutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas. Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jam nereikia ieškoti naudų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybos technologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindu dirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį:
1. pradinį mokestį už franšizę;
2. kasmetinį 5-10% mokestį nuo apyvartos.
Franšizės privalumai ir trūkumai
• Pagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra:
• franšizės prikėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje;
• padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai, atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių ženklais;
• franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.
Privalumai franšizės pardavėjui:
• lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas;
• lengviau kontroliuojamas formos vardo, prekių ženklo naudojimas, nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą įmonę;
• mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.
Franšizės trūkumai:
• franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje. Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus;
• reikia mokėti pradinį mokestį už franšizę;
• franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės pardavėjo;
• franšizės pirkėjo sėkmė labai priklauso nuo franšizės pardavėjo sėkmės.
6.3.Faktoringas
Faktoringas – prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga – vis labiau įsitvirtina šalies finansų rinkoje ir jos apyvarta per pastaruosius 3 metus padidėjo daugiau kaip 3 kartus. Faktoringas yra nauja finansavimo paslaugų rūšis, taikoma pirmiausia smulkioms ir vidutinėms firmoms finansuoti, perimant teisę išieškoti jų skolas. Paprastai tokios skolos yra trumpalaikiai įsiskolinimai už pirktas prekes ar suteiktas paslaugas. Ši trumpalaikių skolų perleidimo arba prekybos sandorių kreditavimo paslauga sėkmingai įsitvirtina Lietuvos finansų rinkoje. Ji mažina verslo riziką ir sukuria įmonei galimybę naudoti kompleksinę pirkėjų skolų valdymo sistemą. Didėjančios faktoringo paslaugų apimtys rodo, kad gerėja atsiskaitymo sąlygos tarp šalies įmonių, t.y. tam tikras rinkos ,,sveikumo” rodiklis.
Faktoringo paslaugas teikia bankai faktoriai arba jų dukterinės firmos. Faktoringo principas: faktoringo firma perka savo klientų reikalavimus klientams ir per 2-3 dienas sumoka avansą, kurio dydis sudaro nuo 70 iki 90 proc. reikalaujamos pinigų sumos, likusios 10-30 proc. lėšų faktoringo firmos klientams atgauna tik po to, kai pirkėjai (skolininkai) apmoka už prekes.
Tokia kredito paslaugų rūšis didina turto likvidumą, kuris savo ruožtu sudaro prielaidas verslui greitai augti bei įmonių finansinėms galimybėms didinti. Spartėjant prekių apyvartumui, akumuliuojamos laisvos lėšos, laiku apmokamos teikėjų sąskaitos bei atliekami kiti privalomi mokėjimai ir įmonė turi galimybę apmokėti skolas klientams tuo pačiu laiku, kaip ir jos konkurentai. Tokia įmonė ir ateityje gali tikėtis mokėjimo nuolaidų, nes sumažėja tiekėjų ir kreditorių rizika, susijusi su kliento mokumu.
Faktorinių firmų (bankų) veikla gana efektyvi, nes dauguma įmonių stengiasi apmokėti sąskaitas tik gavę jas iš faktorinių firmų, nes niekas nenori patekti į nemokių firmų sąrašus. Jei bankas pateikia informaciją, kad įmonė sąskaitas apmoka pavėluotai, tai ateityje jai bus sudėtinga sudaryti finansiškai rizikingus sandorius. Faktorinės firmos, kaip mokėjimo garantiją, pasirengusios teikti papildomas paslaugas savo klientams, pirkdamos jų reikalavimus kitiems subjektams. Faktorinis bankas išmoka klientui pinigus anksčiau, negu pirkėjas apmoka sąskaitas.
Tarptautinis faktoringas. Jis nuo vietinio skiriasi tuo, kad tarptautinio faktoringo atveju užsienyje esančios įmonės pirkėjos mokumo riziką prisiima toje valstybėje esanti faktoringo įmonė. Jei užsienio firma yra nemoki, užsienio faktoringo firma per 90 dienų atliks mokėjimą Lietuvos faktoringo įmonei. Taip sudaroma galimybė gauti informaciją apie užsienyje esančio savo prekių pirkėjo patikimumą, laiku yra gaunamas finansavimas, nereikia rūpintis akredityvais.

IŠVADOS

Lietuvoje SVV plėtra tampa vis svarbesnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikoje ir konkrečiuose veiksmuose, kurių numatoma imtis, įgyvendinant Valstybės ilgalaikės raidos strategiją bei vidutinės trukmės SVV plėtros iki 2004 m. strategines kryptis.

Šalies makroekonominiai rodikliai rodo, kad po 1999 m. recesijos ekonomika atsigauna ir demonstruoja gana sparčius plėtros ženklus. SVV skatinanti politika gali ne tik teigiamai įtakoti makroekonominių rodiklių pokytį, bet ir gyventojų užimtumo didėjimą, vadinasi, ir gyventojų perkamąją galią, kurios menka potencija iki šiol išlieka viena iš pagrindinių kliūčių plėstis vidaus rinkai.

Lanksčiai prisitaikydamos prie naujų ir sudėtingų paklausos-pasiūlos sąlygų vidaus ir užsienio rinkoje, SVĮ sugebėjo atstatyti savo pozicijas bendroje šalies ūkio panoramoje, kurią geriausiai apibūdina BVP sandara. Tačiau, kaip ir iki šiol, Lietuvos verslininkai susiduria su didesnėmis negu bet kurioje kitoje Vidurio Europos šalyje kliūtimis organizuojant ir plėtojant SVV.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos. Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją.

Įvairių organizacijų, teikiančių paramą SVV, yra nemažai, bet kartu reikia pripažinti, kad verslininkai yra napakankamai informuojami apie galimybę gauti paramą, ypač apie užsienio šalių numatomą teikti ar teikiamą techninę ir finansinę pagalbą bei investicijas, todėl dažnai paramos programos nepasiekia savo tikslų.

LITERATŪRA
1. E. Labutienė, R. Autukienė. Mažų ir vidutinių įmonių kūrimas ir valdymas. Vilnius, 1994.
2. I. Dedelienė. Smulkusis ir vidutinis verslas. Vilnius, 1998.
3. K. Lukaševičius, B. Martinkus. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. Kaunas, 1999. – P. 3-8.
4. L. Juozaitienė, J. Staponkienė. Verslo ir vadybos įvadas. Mokomoji knyga. Šiauliai, 2003. – P. 46-73.
5. P.Baršauskas. Smulkaus ir vidutinio verslo politika ES ir Lietuvoje.Kaunas, 2002.
6. V. Sūdžius. SVV administravimas ir valdymas. Kronta, 2001.
7. www.ams.lt
8. www3.Irs.lt
9. www.lic.lt
10. www.smeda.lt
11. www.svv.lt

PRIEDAI
1 PRIEDAS
Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m., proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
2 PRIEDAS
Dirbančiųjų dalis atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 2000 m., proc.

Duomenų šaltiniai: VšĮ “Statistikos tyrimai”; Structural Business Statistics, Eurostat

3 PRIEDAS
Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių skaičius 1999-2002 m.
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
4 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.

5 PRIEDAS
SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis

6 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių eksporto dalis 1999-2001 m. bendroje šalies eksporto apimtyje, proc.

Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”
7 PRIEDAS
SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis

8 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc. (visos importuojančios SVĮ = 100)

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA

SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE

Kursinis darbas

ŠIAULIAI 2003

SANTRAUKA
Smulkusis ir vidutinis verslas Lietuvoje: verslo administravimo specialybės I kurso 1 grupės studentė L. Bernotaitė. Darbo vadovė – asistentė S.Tiškutė; Šiaulių universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Vadybos katedra. – Šiauliai, 2003. – darbo apimtis 35 p.
Savo kursiniame darbe plačiau išnagrinėsiu SVV Lietuvoje. Apžvelgsiu veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių kaitos tendencijas. Taip pat atskleisiu mažų ir vidutinių įmonių reikšmę. SVV privalumus ir trūkumus bei jo reikšmę ekonomikos plėtrai.

Plačiau apžvelgsiu planus, kuriose išdėstytos mintys apie SVV plėtrą iki 2004 m., taip pat strategines kryptis bei plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatus.
Išnagrinėsiu smulkių ir vidutinių įmonių finansinius rodiklius: pajamas ir grynąjį pelną. Taip pat smulkių ir vidutinių įmonių užsienio politiką. Ir tai kokią įtaką įmonės veiklai daro eksportas, importas bei kaip pasikeitė eksporto ir importo santykis per pastaruosius keletą metų.

Pateiksiu informacijos apie tai, kokia parama yra teikiama smulkaus ir vidutinio verslo vystymuisi. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo būdai Lietuvoje.

Taip pat plačiau išnagrinėsiu SVV rūšis, tai: lizingas, franšizė ir faktoringas. Aptarsiu, kokias funkcijas jos atlieka. Stengsiuosi paminėti, kiekvienos rūšies privalumus ir trūkumus bei populiarumą Lietuvoje.

TURINYS
ĮVADAS..............................5
1.SVV SAMPRATA IR REIKŠMĖ...................6
1.1.SVV samprata Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje..........6
1.2.SVV klasifikavimas Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje.......7
1.3.Veikiančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių skaičiaus kaitos tendencijos...9
1.4.SVV reikšmė ekonomikos plėtrai.................10
1.5.Mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė.................11
2. SVV PLĖTRA...........................12
2.1.SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai............12
2.2.SVV plėtros strateginės kryptys.................15
2.3.SVV plėtra iki 2004 metų.....................16
2.4.SVV plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatai..............18
3.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI.....20
3.1.Pajamos.............................20
3.2.Grynasis pelnas.......................20
4.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ UŽSIENIO PREKYBA......21
4.1.SVĮ eksportas..........................21
4.2.SVĮ importas.........................22
5.PARAMA SMULKIAM IR VIDUTINIUI VERSLUI.............23
5.1.Finansinės paramos SVV subjektams gerinimas.............23
5.2.SVV skatinimo būdai Lietuvoje.................24
6.SVV VERSLO RŪŠYS........................26
6.1.Lizingas...........................26
6.2.Franšizė.............................27
6.3.Faktoringas.........................29
IŠVADOS..............................30
LITERATŪRA.............................31
PRIEDAI:
1priedas. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m..........32

2priedas. Dirbančiųjų dalis atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir ES 2000 m........32

3priedas. Veikiančių SVĮ skaičius 1999-2002 m....................33

4priedas. SVĮ pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m..............................33

5priedas. SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis....................33

6priedas. SVĮ eksporto dalis 1999-2001 m. bendroje šalies eksporto apimtyje..........34

7 priedas. SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis....................34

8priedas. SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m.....35

9priedas. Importuojančių SVĮ sandara pagal apskritis...................35

ĮVADAS
Žvelgdami į Europos ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos – pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. Kadangi SVV yra pagrindinis naujų darbo vietų kūrėjas, valstybė stengiasi teikti paramą, skatina SVV plėtrą bei steigia verslo konsultacijos centrus ir inkubatorius.
Savo darbe plačiai kalbėsiu apie SVV plėtrą, paramą, SVĮ finansinius rodiklius, užsienio prekybą bei smulkiojo ir vidutinio verslo reikšmę ekonomikai. Taip pat paminėsiu smulkaus ir vidutinio verslo rūšis. 2001 m. 78 proc. SVV subjektų buvo reikalinga parama iš šalies. Labiausiai parama buvo reikalinga įmonėms, turinčioms 10-49 darbuotojus (81,3 proc.), veikiančioms 3-5 metus (79,7 proc.), dirbančioms transporto srityje (86,3 proc.), įsikūrusioms Tauragės (83,4 proc.) ir Alytaus (83,3 proc.) apskrityse. Parama reikalinga tiek IĮ (76 proc.), tiek AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (80,1 proc.). Iš tų verslininkų, kuriems parama iš šalies buvo reikalinga, į paramą teikiančias institucijas per paskutinius 12 mėn. kreipėsi tik 29,6 proc. Pagrindinės priežastys, dėl kurių respondentai nesikreipė į šias institucijas yra tokios: trūksta informacijos apie paramą teikiančias institucijas ir jų teikiamos paramos pobūdį (39,8 proc.); paramą teikiančios institucijos kelia per didelius reikalavimus SVV subjektui, norinčiam gauti paramą (26,4 proc.); tai per brangu (17,9proc.).Verslo informacijos stoką labiausiai jaučia mikroįmonės (25,6 proc.), įmonės, vykdančios veiklą ne ilgiau negu 2 metus (27,6 proc.), dirbančios paslaugų (23,1 proc.) srityje bei įsikūrusios Utenos (26,3 proc.), Vilniaus (23 proc.), Panevėžio (22,5 proc.) ir Telšių (22 proc.) apskrityse. 63,9 proc. respondentų, paklausti, kokias jie žino institucijas, teikiančias paramą SVV, nežinojo nei vienos. Išvardinus šias institucijas, daugiausia verslininkų žinojo darbo biržą, Prekybos pramonės ir amatų rūmus, apskričių viršininkų administracijas, verslo konsultacinius centrus. Labiausiai verslininkai informuoti Alytaus ir Marijampolės apskrityse.

SVV sąlygas pagerintų bendros mokesčių naštos mažinimas. Kaip svarbias priemones, pagerinsiančias SVV sąlygas šalyje, galima paminėti: valstybės finansinę paramą, mokesčių administravimo tobulinimą ir valstybės techninę paramą, teikiant subsidijas konsultavimui, mokymui, informacijos paslaugoms.
Pagrindinis mano tikslas yra plačiau susipažinti su smulkaus ir vidutinio verslo padėtimi Lietuvoje. Darbui parašyti buvo naudotasi moksline literatūra, verslo ir vadybos vadovėliu, periodine spauda, informacija internete bei statistine informacija. Taip pat rėmiausi įstatymais susijusiais su smulkiuoju ir vidutiniu verslu.
1.SVV SAMPRATA IR REIKŠMĖ
1.1.SVV samprata ES šalyse ir Lietuvoje
Visų pirma norėčiau trumpai apžvelgti, kas yra verslas, verslininkas bei įmonė. Verslininkystė apibūdinama kaip idėjos brandinimas ir organizacijos sukūrimas tai idėjai įgyvendinti, o verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems prekių mainų sistemoje. Verslas gali būti apibūdinamas ir kaip užsiėmimas, kurio dėka gaminant prekes arba teikiant paslaugas kitiems vartotojams yra uždirbami pinigai. Verslo apibrėžimų yra daug ir įvairių. Verslas yra labai lengvai pažeidžiamas ekonominis reiškinys, jei nesubalansuoti individualaus verslo ir visuomenės interesai. Jei siekiama naudos tik sau, nesuteikiant jos kitiems, tampama pseudoverslininkais, neturinčiais ateities. Jei teikiama nauda kitiems, neturint jos patiems – bankrutuojama. Verslininkas – tai žmogus, kuris turi mokėti išsiaiškinti poreikius, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, turi būti lankstus, priimant sprendimus, mokėti prognozuoti, racionaliai naudoti verslo veiksnius, kad neužleistų pozicijų konkurentams. Visas šalies ūkis pagrįstas įmonių veikla. Nuo veiklos rezultatų jų priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sampratą: ,,Įmonė yra savo firmos vardą turintis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų jos teisių ir pareigų kompleksas.” Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Pasaulinė patirtis taip pat rodo, jog be smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) rinkos ekonomikos sistema negali nei normaliai funkcionuoti, nei tobulėti. Anksčiau SVĮ steigimasis buvo tik atskirų žmonių pastangų išsigelbėti nuo bedarbystės, įgyvendinti savo „hobby“, būti nepriklausomu, pateikti klientams netikėčiausią ir labiausiai paklausų produktą (paslaugą) rezultatas. Dabar SVĮ steigimosi svarbą suprato tiek valstybės institucijos, tiek ir didelės privačios įmonės.
 Valstybės institucijos pagaliau sutiko su žymaus ekonomisto ir rinkos ekonomikos sistemos analitiko Dž.K.V. Horno mintimi, jog, neabejojant dėl SVV plėtros reikšmės socialinei ekonominei šalies plėtrai, vis dėlto SVV plėtra neįmanoma be valstybės paramos. Tuo smulkių įmonių veiklos ir plėtros problemos bei jų sprendimo būdai labai skiriasi nuo didelėms įmonėms būdingų. Todėl Dž.K.V. Hornas labai skatino įvairių šalių vyriausybes, o ypač tas, kurios atlieka savo misijas pereinamuoju iš planinio valstybinio reguliavimo į rinkos ekonomikos sistemą laikotarpiu, kurti valstybės inicijuojamas SVV paramos organizacijas. Jų paskirtis turėtų būti finansinės, techninės, organizacinės-vadybinės paramos teikimas SVĮ. Labai svarbu, mokslininko nuomone, tobulinti teisines ekonomines sąlygas SVV plėtrai.
 Didelės privačios įmonės išsivysčiusiose šalyse taip pat supranta, kad SVĮ reikia vertinti ne vien kaip konkurentes, bet ir kaip partneres. Didelės įmonės patiki joms inovacijų kūrimą ir įdiegimą, specifinių produktų ir paslaugų gamybą, aktyvų dalyvavimą rinkodaroje; didelė dalis SVĮ sudaro su didelėmis įmonėmis rangos ir subrangos, frančizės sutartis, dalyvauja tiekimo grandinės vystyme.
Įvairiose šalyse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairius kriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yra darbuotojų skaičius.Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt. Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškai dažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija. Paprastai smulkia įmone laikoma tokia, kuri užima palyginti nedidelę rinkos dalį, jos veikimo sritis daugiausia vietinė; yra valdoma paties savininko ir kurioje nėra formalios valdymo struktūros. Kapitalas nuosavybės teise priklauso vienam asmeniui arba nedidelei grupei.

1.2. SVV klasifikavimas ES šalyse ir Lietuvoje
Užsienio šalyse nėra konkretaus mažųjų įmonių sąvokos apbrėžimo, o kartu ir griežtų kriterijų, pagal kuriuos įmonės priskiriamos šių įmonių grupei. Pavyzdžiui, Norvegijoje mažąją įmone laikoma 20 darbuotojų turinti įmonė, daugumoje Europos šalių – 50, o JAV – 250 darbuotojų įmonė. Norvegijoje vidutinių įmonių grupei priskiriamos įmonės, turinčios 100, Belgijoje, Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje – 200, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje – 500 darbuotojų. Mūsų šalyje iš mažųjų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualios (personalinės) įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai. Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Beje, smulkiojo ir vidutinio verslo veikloje amatui atitenka svarbi vieta. Ši sąvoka buvo tarsi pamiršta. Tačiau amatas kaip specialistų žinių ir įgūdžių įvaldymas kurioje nors srityje yra verslo pagrindas. Vidutinio masto verslininkas gali ir nežinoti visų savo amato ypatybių, tačiau smulkusis verslininkas privalo būti geru savo srities amatininku. Be to, jis turi sugebėti dirbti su nedideliu kolektyvu, turėti teisinių, apskaitos, finansų ir komercinių žinių. Smulkios įmonės yra tos, kurių vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius nedaugiau kaip devyni. Vidutinės įmonės, kurios vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49. Tačiau šių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičius ne visiškai priimtas visose ūkio šakose, įvertinant gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt. Taigi vienų ūkio šakų daugiau kaip 50 turinčias įmones galima būtų priskirti mažoms, o kitų – vidutinėms įmonėms.
Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją ES šalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija:
 Mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo apyvartos;
 Smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. Eurų;
 Vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta iki 250 mln. Eurų, kapitalas – 27 mln. eurų.
Analizuojant statistinius duomenis, galima pastebėti, kad iki 1999 m. pabaigos užsitęsęs smulkių įmonių (iki 9 darbuotojų) steigimosi bumas baigėsi. Tokių įmonių dalis bendrame įmonių skaičiuje stabilizavosi ties maždaug 79,5 proc. Augo įmonių, kurių darbuotojų skaičius buvo nuo 10 iki 49, lyginamasis svoris bendrojoje šalies įmonių sandaroje — nuo 11,4 proc. 1999 m. iki 16,4 proc. 2002 m. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m. pateikiama 1 priede. SVĮ dirbančiųjų dalis bendrame šalies dirbančiųjų skaičiuje augo iki 2002 m. Šis augimas atsispindi dirbančiųjų SVĮ dalies didėjime: 1999 m. SVĮ dirbo 29,4 proc., 2000 m. – 31,6 proc., 2001 m. – 36,1 proc., 2002 m. – 34,7 proc. Viso šalies dirbančiųjų skaičiaus. Lyginant dirbančiųjų skaičių atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, galima pastebėti, jog Europos Sąjungos įmonėse, kuriose dirbo iki 49 darbuotojų, dirba 49,7% visų dirbančiųjų. Ypač didelis dirbančiųjų skaičiaus skirtumas pastebimas lyginant įmones, kuriose dirba iki 9 darbuotojų. Europos Sąjungos įmonėse, kuriose dirba iki 9 darbuotojų, 2000 m. dirbančiųjų buvo 16,7 % daugiau nei Lietuvos įmonėse. Tai patvirtina 2 priede pateikti duomenys.
Nagrinėjant 1 ir 2 priedus galima pastebėti, jog didžioji dalis dirbančiųjų dirba nedidelėje (procentiniu atžvilgiu) didelių įmonių grupėje. Tai galima pastebėti analizuojant SVV problematiką ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose besivystančios ekonomikos, o taip pat ir išsivysčiusiose šalyse.
Rengiantis narystei ES, Lietuva harmonizuoja savo teisės aktus, derindama juos prie ES reikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvoje klasifikacija:
 vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Litų;
 maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 24 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Litų;
 mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Litų.
Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.

1.3. Veikiančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių skaičiaus kaitos tendencijos

Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999 m. pabaigoje pasiekusi 96,5 proc., 2000 m. pradžioje ėmė mažėti ir gegužės mėn. sudarė 94,2 proc. Vėliau jų dalis vėl ėmė augti. 2000 m. pabaigoje ji pasiekė 95,6 proc., 2001 m. pabaigoje – 95,8 proc., o 2002m. pabaigoje – 95,7 proc. lygį. Pateikti duomenys rodo gana stabilią SVĮ dalį bendrame šalies veikiančių įmonių skaičiuje. Jie atspindi bendrą tendenciją – veikiančių įmonių kaitą (mažėjimą/didėjimą) visose įmonių grupėse. SVĮ “svorį” bendrojoje įmonių skaičiaus dinamikoje lėmė įmonės, kuriose dirbo 1-9 darbuotojai. Tokių veikiančių įmonių skaičius išaugo nuo 43,0 tūkst. 2000 m. iki 44,3 tūkst. 2001 m. (visų veikiančių šalies įmonių skaičius buvo atitinkamai 54,4 tūkst. Ir 56,5 tūkst.). Nors 2002 m. šių įmonių skaičius sumažėjo iki 33,9tūkst., tačiau jos išlaikė dominuojančias pozicijas. Nagrinėjant SVĮ skaičiaus pokyčius, matyti bendra tendencija – veikiančių SVĮ skaičiaus mažėjimas 1998-2000 m. ir 2001-2002 m. Šį SVĮ kaitos bruožą demonstruoja duomenys, pateikti 3 priede. Iš pateiktų 3 priede duomenų galima pastebėti vieną esminį bruožą – SVĮ skaičiaus šuolišką mažėjimą 1999-2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas. Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus. Galima teigti, kad SVĮ skaičiaus mažėjimą nagrinėjamu laikotarpiu įtakojo šie pagrindiniai veiksniai:
 Patentų išdavimo ir veiklos pagal patentą tvarkos pakeitimai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr.1491 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1398 “Dėl patentų išdavimo tvarkos” dalinio pakeitimo”, kuriuo nustatė, kad patentus gali įsigyti tik fiziniai asmenys);
 Įmonių likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 13 d. priėmė “Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių supaprastinto išregistravimo, atleidžiant jas nuo nesumokėtų mokesčių bei kitų įmokų ir veiklos nevykdančių įmonių išregistravimo už daromus mokesčių deklaravimo tvarkos pažeidimus iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro laikinąjį įstatymą”);
 Darbo jėgos kainos augimas (Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 29 d. priėmė “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2000 m. rodiklių patvirtinimo įstatymą”, kuriuo nustatė draudėjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 31 proc. Ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 3 proc. Šie įmokų tarifai padidino mokesčių naštą ir pabrangino darbo jėgos kainą);
 Papildomų mokesčių įvedimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 12 d. priėmė “Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymą”, pagal kurį įregistruotos įmonės buvo priverstos mokėti įmokas į Garantinį fondą);
 Mokesčių naštos didėjimas (Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo” bei 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio “Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo”) Lietuvos individualių (personalinių) įmonių (IĮ) savininkus paskatino arba likviduoti smulkų verslą, arba IĮ pertvarkyti į uždarąsias akcines bendroves;
 Papildomų biurokratinių barjerų sukūrimas darbo santykių srityje (darbo pažymėjimai, pranešimai apie nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą), pranešimai apie pensininkams per kalendorinį mėnesį priskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir kt.);
 Stambių prekybos tinklų atsiradimas prekybos sektoriuje (stambūs prekybos tinklai, naudodamiesi masto ekonomija, minimizavo veiklos sąnaudas bei produkcijos kainas. Prekybinės SVĮ nesugebėjo konkuruoti su tokiomis kainomis ir buvo priverstos nutraukti veiklą).

1.4. SVV reikšmė ekonomikos plėtrai
Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas užsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi. Išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikoje SVV buvo ta pagrindinė jėga, kuri lėmė sparčią ekonomikos plėtrą. SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80 BVP ir net 98 įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80 visų dirbančiųjų. Šio laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslas šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką šalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos požymis.
Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis verslas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos ,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygas verslininkystei ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių rinkos ekonomika negali nei funkcionuoti, nei tobulėti.
Ankščiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savo verslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja ir skatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų dalyvavimą rinko procesuose. Didelės dalies smulkiųjų ir vidutinių įmonių veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos sutartimis, franšizės kontraktais. Dažniausiai stambiosios įmonės tampa smulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūrių yra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienos kitas.
Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercinei kultūrai. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa didele visuomenės veiklos dalimi.
Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja. 2002 m. SVV įmonės sudarė 95 visų įmonių eksporto, importas 37 SVV sektoriuje sukuriama trečdalis šalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą ir veiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 300 norminių teisęs dokumentų, jų veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų.

1.5. Mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė
Šios įmonės stiprina atskirų rajonų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūra, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi ir padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Jose dirba per pusę proc. visų šalies dirbančiųjų. Ekonominės veiklos požiūriu vyrauja įmonės, užsiimančios apdirbamąja pramone, prekybos, transporto bei ryšių veikla. Pastaruoju metu statistiniai duomenys rodo, kad šios įmonės sugeba išlaikyti arba padidinti gamybos ar paslaugų apimtis. Pavyzdžiui, 1998 m. gamybos apimtis padidino 31,1 proc. įmonių, iš kurių net 40,5 proc. jas padidino 16 ir daugiau procentų. Dalis įmonių (30,0 proc.) sumažino gamybos apimtis. 1998 m., lyginant su 1997-aisiais, padidinusių gamybos apimtis įmonių buvo daugiau celiuliozės, popieriaus, elektros mašinų bei prietaisų ir kitose apdirbamosios pramonės šakų įmonėse. Sumažėjo gamybos augimas tekstilės gaminių, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir kitų šakų įmonėse. Didžiausią įtaką gamybos pokyčiams turi rinkos sąlygos. Taigi mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė šalies ūkyje yra svarbi, nes didina šalies ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų asortimentą ir prekybą užsienio šalyse.

2.SVV PLĖTRA
2.1. SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai
Sprendžiant iš pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų atskirų dokumentų, o ypač iš Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, viena iš svarbiausių sudėtinių jos veiklos krypčių yra SVV plėtros politika. Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidutinės trukmės iki 2004 m. strateginiuose uždaviniuose SVV plėtros srityje numatyti tokie tikslai:
• užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą;
• skatinti SVV sektoriaus integraciją į Europos Sąjungos ekonominę erdvę;
• didinti SVĮ konkurencingumą, sudarant sąlygas diegti inovacijas ir panaudoti naujas technologijas;
• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, SVĮ produkcijos ir paslaugų eksporto didinimą;
• baigti kurti SVV sektoriaus plėtros sistemos svarbiausias grandis — institucinę, informacinę ir finansinės paramos infrastruktūrą, įgyvendinant SVV plėtros strategiją.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją priimti svarbūs įstatymai ir kiti teisės aktai:

• Patobulintas verslo teisinis reglamentavimas: Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo naują redakciją („Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatymas”), kuri atitinka Europos Komisijos rekomendacijas dėl SVĮ sampratos.
• Atnaujintos ir papildytos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginės kryptys bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 m. priemonės (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175).
• Patvirtinta naujos sudėties Verslo plėtojimo taryba prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos bei sudaryti trys nauji jos komitetai, vienas iš kurių yra — Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo komitetas. Pastarasis skatina viešą verslininkų, valstybės institucijų ir įstaigų dialogą įvairiais programiniais bei SVV subjektams aktualiais Vyriausybės politikos klausimais (fiskalinės, eksporto-importo, mokesčių administravimo ir kt.).
Iš svarbesnių priemonių, skirtų SVV plėtrai, galima nurodyti:
• UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) įsteigimą. Ši bendrovė teikia paramą SVĮ: teikia SVV paskolų garantijas bankams, iš dalies dengia paskolų palūkanas. Šios bendrovės įsteigimas daugeliui SVĮ padeda išspręsti užstato skolinantis iš banko, apyvartinių lėšų trūkumo problemas.
• Valstybės teikiamą paramą verslininkų konsultavimui ir mokymui. Jau ketveri metai 70-80 proc. subsidijuojamos konsultavimo ir mokymo paslaugos yra prieinamos ne tik didžiųjų Lietuvos miestų, bet ir mažų miestelių ar kaimo vietovių pradedantiesiems verslininkams ir SVĮ darbuotojams.
• Institucijų (verslo inkubatorių, verslo informacinių centrų), teikiančių paramą SVV subjektams, tinklo kūrimas. Koordinuota tinklo veikla užtikrins verslininkams įvairiuose Lietuvos regionuose galimybę gauti būtinas kokybiškas informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugas lengvatinėmis sąlygomis.
• Pradėtą eksperimentinį projektą Panevėžio mieste „Inkubatorius be sienų“.
• Įgyvendinamą projektą „Verslumo ugdymas kaimo bendruomenėse“, skirtą smulkiems kaimo verslininkams ir amatininkams.

Vykdant Vyriausybės paramos SVV politiką, artimiausiu metu prioritetiniai uždaviniai suformuluoti taip:

• Sukurti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantį SVV tinklą, jo infrastruktūrą ir teisinę bazę;
• Dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje SVĮ (2001-2005 m.);
• Pasirengti Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimui ir lėšų įsisavinimui.
• Šioje temoje analizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdytos politikos, skatinant SVV plėtrą, rezultatai. Oficialiosios statistikos, o taip pat įvairių statistinių-ekonominių tyrimų duomenys vertinami įvairiais aspektais:
• SVĮ skaičiaus dinamika pagal įmonių teisines formas (rūšis), ekonominės veiklos rūšis (toliau – veiklos rūšys), dydį ir apskritis;
• SVĮ dalis sukurtame bendrajame vidaus produkte (BVP) pagal įmonių veiklos rūšį, įmonių dydį, apskritis;
• SVĮ veiklos problemų palyginimas su SVĮ Europos Sąjungoje bei Vidurio Europos šalyse, kurios veiklą vykdo analogiškomis — pereinamojo laikotarpio sąlygomis.

SVV plėtra neatsiejama nuo bendrųjų šalies ūkio vystymosi tendencijų.Šios tendencijos atspindi Vyriausybės ekonominės politikos efektyvumą bendrąja prasme, o taip pat SVV plėtros skatinimo efektyvumo rezultatus.

Priežastys, lėmusios sparčią smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą:
• XXa., 8 – ajame dešimtmetyje dėl ekonomikos nuosmukio ir sparčios technikos pažangos daug žmonių Vakarų valstybėse neteko darbo it tai paskatino juos užsiimti savo verslu, o vyriausybės ieškojo būdų juos remti, nes SVV sektoriuje lengviausiai sukuriamos naujos darbo vietos.
• SVV šalies ekonomikoje atlieka daug funkcijų, kurias vykdyti stambioms firmoms yra neefektyvu ir netikslinga, nes mažos įmonės yra daug lankstesnės ir greičiau prisitaiko prie technologinių ir ekonominių aplinkos pokyčių.
• SVV ne tik papildo stambiąją pramonę, bet ir sudaro galimybę jai dirbti lanksčiau, efektyviau ir pigiau. Dideli pramonės mastai sukėlė greitą bendrųjų visuomeninių ir gamybos išlaidų augimą. Pvz., 1980 m., JAV viena darbo vieta elektronikos pramonėje kainavo vidutiniškai 12 000, automobilių 20 000, naftos ir dujų – 200 tūkst. Dolerių. Šios išlaidos pramonėje auga geometrine progresija. Smulkiajame versle darbo vieta kainuoja pigiau.
• Per paskutiniuosius dešimtmečius labai pasikeitė žmogaus vaidmuo ekonomikoje. Ūkyje nuolat mažėja poreikis nekvalifikuoto, šabloninio darbo, daugiau žmonių siekia savarankiškos ir kūrybiškos veiklos.
• Vystantis ekonomikai, didėja specifinių prekių, kurios yra pritaikytos prie individualių vartotojų poreikių, paklausa, o didelėse masinėse gamybos įmonėse pagamintų standartinių prekių – mažėja.
• Aktyvus moterų įsijungimas į ekonominę ir ūkinę veiklą. Šiandien moterys kuria smulkųjį verslą beveik du kartus dažniau nei vyrai. 1994 m. moterys JAV kontroliavo apie trečdalį smulkiojo verslo organizacijų.
• Stambiojoje pramonėje labai sparčiai augo darbo jėgos kaštai.
• Išlaidų tyrimams, naujiems produktams ir reklamai augimas. Amerikiečių specialistai mano, kad, norint sėkmingai parduoti vieną prekę, vidutiniškai reikia 58 naujų idėjų.
• Milžiniški ekonomikos plėtros mastai, kurių pasekmė buvo spartus gamtos išteklių eikvojimas, XXa. septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė globalinę krizę ekologijos, prekybos ir žaliavų sektoriuje. Vakarų šalys susidūrė su didele infliacija ir nedarbu.
XXa. septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų šalių ekonomika pradėjo naują raidos etapą, kurio pagrindinis bruožas – kokybinis augimas, besiremiantis glaudžiu stambiojo ir SVV bendradarbiavimu. Jam būdingi šie požymiai:
 Gerinti visuomenės gyvenimo kokybę;
 Spartinti mokslinių išradimų ir technologijų diegimą;
 Vykdyti naują socialinę ekonominę politiką, kuri susijusi su informacinio sektoriaus plėtra bei žmogaus kūrybinių galių naudojimu. Naujos technologijos sudarė sąlygas efektyviai dirbti nedidelėms įmonėms.
Smulkiojo ir vidutinio verslo įtaka ekonomiškai nuolat augo. Informacinių technologijų plėtra ir vykstantys globalizacijos procesai kelia kokybiškai naujus reikalavimus verslui. Konkurencinėje aplinkoje galės išsilaikyti tik tos įmonės bei ekonomikos šakos, kurios bus pasiruošusios nuolat keistis ir tobulėti, sugebės perimti ir išplėtoti tarptautinę verslo ir valdymo patirtį, adaptuoti modernias technologijas ir pritraukti kapitalą. Valstybės užduotis – užtikrinti maksimaliai palankias sąlygas technologijų plėtrai ir tarptautiniam kapitalui pritraukti).

Didžiausios smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kliūtys verslininkų nuomone yra makroekonominio lygio problemos, kurios yra aktualios visoms verslo rūšims:
1 – dideli mokesčiai;
2 – biurokratija;
3 – nuolat kintantys įstatymai;
4 – per didelis valstybės kišimasis į verslą;
5 – pradinio kapitalo stoka;
6 – sudėtingos kreditavimo sąlygos;
7- apyvartinių lėšų trūkumas;
8 – didelė konkurencija;
9 – verslą remiančios institucijos teikia nepakankamai paslaugų;
10 – institucijų, teikiančių paramą, trūkumas;
11 – kvalifikuotų specialistų trūkumas.

Priemonės, kurios pagerintų smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas Lietuvoje, yra šios:
1 – bendros mokesčių naštos mažinimas;
2 – valstybės finansinė parama;
3 – valstybės kišimosi į ekonomiką mažinimas;
4 – pelno mokesčio lengvatos;
5 – valstybės parama, teikiant subsidijas konsultavimo, mokymo, informacijos paslaugoms;
6 – institucinė verslo parama.
2.2.Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys
Lietuvos respublikos vyriausybe patvirtino Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strategines kryptis bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 metų priemones. Strateginės kryptys parengtos atsižvelgiant į Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strateginių krypčių įgyvendinimo patirtį, 2000-2001 metams numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus, Europos chartiją mažoms įmonėms, Lietuvos ekonominę programą laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programą, valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų siūlymus bei dabartinę šalies ekonominę ir socialinę situaciją. Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti.Atsižvengiant į Lietuvos ekonomikos būklę, 2002-2004 metais būtina įgyvendinti tokias priemones, kurioms nereikia daug lėšų, bet kurios daro teigiamą poveikį visiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Derėtų gerinti verslo aplinką, šalinti biurokratinius verslo suvaržymus, rūpintis, kad verslininkai gautų kuo daugiau verslo informacijos, būtų konsultuojami ir mokomi bei pradėtų naudotis naujais finansinės paramos instrumentais. Kad Strateginės kryptys būtų įgyvendintos ir prisidėtų prie šalies ekonomikos plėtros, svarbu užtikrinti jų vykdymo kontrolę ir sistemingą verslo visuomenės informavimą apie jose numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus.Vykdant Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatą kiekvienais metais atnaujinti ir papildyti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos įgyvendinimo priemones, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 metų priemonės bus atnaujinamos ir tobulinamos, atsižvelgiant į jų įvykdymo rezultatus bei esamas smulkaus ir vidutinio verslo aplinkos sąlygas.)

2.3.SVV plėtra iki 2004 metų

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu strateginės kryptys yra šios:
• smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
• finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas;
• verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas;
• inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
• institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas;
• verslo savivaldos plėtra;
• smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;
• didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio diegimas;
• atskirų visuomenės grupių įtraukimas į smulkų ir vidutinį verslą.

Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti. Atsižvelgiant į smulkių ir vidutinių įmonių problemas, siūloma įgyvendinti šias smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimo priemones:
• sumažinti licencijavimą gamyboje ir versle, sudarant palankesnes sąlygas sąžiningai konkuruoti;
• kadangi smulkių, vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimas didina sukuriamą pridedamąją vertę visuose jos kūrimo etapuose – pradedant žaliavos įsigijimu, gamyba, rinkotyra ir baigiant sukurto produkto pateikimu vartotojui, plėtoti bendradarbiavimą tarp šių įmonių – įgyvendinti projektus pagal parengtą didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelį;
• siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą, užtikrinti nacionalinį dalinį pagrindinių Europos Sąjungos finansuojamų programų bei kitų tarptautinių, daugiašalių ir dvišalių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų finansavimą (kofinansavimą), taip pat informacijos apie galimybę smulkioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti programose sklaidą;
• siekiant paspartinti likvidavimo procedūras (pažymų surinkimą, darbuotojų atleidimą ir kt.) bankrutuojančiose įmonėse, neturinčiose arba turinčiose nepakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, papildyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą nuostatomis, numatančiomis supaprastintą nurodytų įmonių likvidavimą;
• pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 887 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros“ (Žin., 2001, Nr. 62-2272) – numatyti teikti garantijas už smulkaus ir vidutinio verslo subjektų gaunamas paskolas ir lizingą.
Verslo sėkmė labai priklauso nuo inovacijų ir informacijos technologijų naudojimo. Tolygiai išplėtota šalies informacijos technologijų infrastruktūra ūkio subjektams suteiktų naujas galimybes plėtoti verslą, būti konkurencingiems pasaulio rinkose, efektyviau organizuoti vidinę įmonių veiklą. Deja, smulkaus ir vidutinio verslo subjektai nepakankamai remiasi naujomis technologijomis ir mokslo laimėjimais. Kad Lietuva taptų lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, reikia skatinti vartotojų pasitikėjimą elektroniniu verslu. Smulkios ir vidutinės įmonės gali lanksčiai ir dinamiškai diegti inovacijas ir naujas technologijas, tačiau būtina ir valstybės parama. Šiam tikslui reikia:
• parengti tipinį verslo perkėlimo į elektroninę terpę modelį;
• skatinti smulkių ir vidutinių įmonių dalyvavimą tarptautiniuose inovacijų projektuose;
• remti dvišalį ir daugiašalį ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą su Europos, Europos Sąjungos valstybėmis, siekiant skatinti smulkias ir vidutines įmones dalyvauti Europos valstybių ir Europos Sąjungos inicijuotose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programose;
• skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, elektroniniu būdu atlikti mokesčių mokėjimo, muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras, diegti informacijos technologijas, naudoti naujausius mokslo laimėjimus, plėtoti elektroninę komerciją;
• skatinti spartesnį inovacijų augimą įmonėse – teikti joms paramą, atitinkančią Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nuostatas.
Siekiant įgyvendinti šias strategines kryptis ir didinti jų įgyvendinimo priemonių veiksmingumą, būtina toliau tobulinti ir plėsti smulkaus ir vidutinio verslo institucinę sistemą. Todėl reikia:
• toliau teikti metodinę ir finansinę paramą, stiprinti institucijas, teikiančias paramą smulkiam ir vidutiniam verslui: verslo inkubatorius, verslo informacijos centrus, konsultacijų ir inovacijų centrus, technologinius parkus, plėsti verslo informacijos centrų tinklą tuose regionuose, kuriuose neišvystyta verslo institucinė infrastruktūra ir didelis nedarbas;
• įsteigti elektroninio verslo inkubatorius, skatinant privatųjį sektorių perkelti verslą į elektroninę terpę ir sudarant palankias sąlygas diegti informacijos technologijas;
• skatinti valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų bendradarbiavimą.

Mažas įmonių aktyvumas, menkas verslumas, riboti darbo jėgos įgūdžiai ir jos nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų, socialinės partnerystės stoka ir daugelis kitų veiksnių lemia netolygią regionų socialinę ekonominę plėtrą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose ir regioninės plėtros skirtumų išlyginimas – viena iš esminių regionų plėtros sąlygų. Skatinant smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą regionuose, būtina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme numatyti savivaldybių institucijų funkciją rengti regionines smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas ir jas įgyvendinti. Be to, tikslinga valstybės paramą pirmiausia skirti tiems šalies regionams, kuriuose didžiausias nedarbas:
• skatinti apskričių viršininkų administracijas pritraukti ir geriau naudoti šalies ir tarptautinių fondų bei programų lėšas smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti regionuose;
• skatinti savivaldybes steigti savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondus ir šių fondų lėšomis remti verslo plėtrą regionuose.

2.4.SVV plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatai
Atsižvelgiant į tai, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui, numatytos ir šių strateginių krypčių įgyvendinimo 2002–2004 metų priemonės. Lėšų poreikis numatytoms priemonėms įgyvendinti nurodytas smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonėse. Svarbiausios iš jų yra šios:
 gerinti teisinę, ekonominę ir informacinę smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, užtikrinti, kad verslininkai regionuose galėtų pasinaudoti jiems svarbia verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis;
 aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje smulkioms ir vidutinėms įmonėms;
 teikti efektyvią finansinę paramą smulkiam ir vidutiniam verslui;
 skatinti ir remti regioninių ir tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą, plėtoti smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūrą, vietines verslininkų iniciatyvas;
 skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, mokesčių mokėjimą, elektroniniu būdu atlikti muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras.
Įvykdžius šias priemones, tikimasi, kad:
 padidės smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte;
 padidės šalies verslumas;
 bus sukurta naujų darbo vietų, sumažės užimtumo netolygumas Lietuvos regionuose;
 veiks moderni verslo informacijos bazė, institucinė verslo infrastruktūra;
 atsiras daug naujų gamybinių, prekybos ir paslaugų ryšių tarp smulkių, vidutinių ir didelių įmonių;
 sumažės socialiniai ekonominiai regionų skirtumai.
Šių priemonių įgyvendinimas prisidėtų prie šalies makroekonominės būklės pagerėjimo, nes:
 padidės eksportas, išsiplės vidaus ir tarptautinės rinkos, pagerės užsienio prekybos balansas;
 padidės verslo efektyvumas ir konkurencingumas;
 padidės realusis darbo užmokestis, išaugs ir sutvirtės vidurinė visuomenės klasė;
 sumažės nusikalstamumas.
Ūkio ministerija atsakinga už šių strateginių krypčių įgyvendinimo koordinavimą, kontrolę ir įvertinimą. Valstybės institucijos, atsakingos už konkrečias smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonių įgyvendinimą, nurodytos šiose priemonėse. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginių krypčių įgyvendinimo efektyvumui didelę reikšmę turės vykdytojų dialogas su verslininkų organizacijomis, verslo visuomenės pritarimas ir dalyvavimas įgyvendinant konkrečias priemones.

3.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI

3.1.Pajamos

SVĮ pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 1999-2001 m. sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc. visų šalies įmonių bendrosiose pajamose. Tačiau, žvelgiant į pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas rodiklius atskirose ekonominėse veiklose, galima pastebėti, jog bendrame SVĮ pajamų mažėjimo fone 1999-2001 m. išsiskiria pramonės ir paslaugų SVĮ: jose gautų pajamų dalis padidėjo atitinkamai nuo 11,5 proc. iki 12,6 proc. ir nuo 11,3 proc.iki 14,1 proc. Kitose pagrindinėse veiklose pastebimas SVĮ pajamų sumažėjimas, kuris buvo ypač reikšmingas prekybos įmonėms. Pajamų, gautų SVĮ, dalies pokyčiai matyti iš 4 priede pateiktų duomenų.
3.2.Grynasis pelnas
SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-2001 m. pakluso toms pačioms tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių: 2000 m. visų įmonių, iš jų ir SVĮ, grynasis pelnas sumažėjo, lyginant su 1999 m., o 2001 m. vėl išaugo, nors ir nepasiekė 1999 m. lygio. Tačiau visų įmonių grynojo pelno dalis, tenkanti SVĮ, kito priešingai: šis rodiklis nuolatos didėjo nuo 55 proc. 1999 m. iki 88 proc. 2001 m. kaip kito SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis, galima pastebėti iš 5 priedas pateiktų duomenų.

4.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ UŽSIENIO PREKYBA
Eksporto skatinimas yra vienas iš svarbiausių SVV plėtros skatinimo politikos instrumentų. Didžiausią 2001 m. šalies prekių eksporto struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (naftos pramonės produktai) – 23,4 proc. bendros šalies prekių eksporto apimties. Didžiąją prekių importo struktūros dalį taip pat sudarė mineraliniai produktai (daugiausiai žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Šia veikla daugiausiai užsiėmė didelės įmonės. Tačiau SVĮ šioje veikloje taip pat surado “nišas” ir sėkmingai vystė savo verslą. Žvelgiant į bendruosius SVĮ užsienio prekybos rodiklius, lyginant juos su visų šalies įmonių rodikliais, galima išskirti tokią jų specifiką:
 SVĮ eksporto dalis sudaro maždaug ketvirtadalį bendrosios šalies eksporto apimties;
 SVĮ importo dalis sudaro daugiau negu trečdalį viso Lietuvos importo;
 SVĮ užsienio prekyba labai skiriasi nuo bendrųjų šalies įmonių rodiklių pagal veiklų rūšis, o taip pat pagal įmonių užsienio prekybos intensyvumą atskirose apskrityse.

4.1. SVĮ eksportas
Bendrame visų šalies įmonių užsienio prekybos fone, t.y. augant užsienio prekybos deficitui dėl menko įmonių eksportinių galimybių potencialo, SVĮ sugebėjo padidinti savo dalį šalies eksporto bendroje dalyje. Žiūrėti 6 priedą. Didžiausią SVĮ eksporto 1999-2000 m. dalį (apie 55-56 proc.) sudarė prekyba, ypač didmenine prekyba, užsiimančios įmonės. Pramonės įmonių eksporto dalis per 1999-2000 m. išaugo nuo 32,2 proc. iki 38,2 proc. Šį augimą lėmė nevalytos naftos ir gamtinių dujų, maisto produktų ir gėrimų gamyba užsiimančių įmonių užsienio prekybos operacijos.Vertingi duomenys apie SVĮ eksporto potencialo augimą gauti, atliekant daugkartinius tyrimus “Smulkaus ir vidutinio verslo sąlygos” (toliau – tyrimas). Šio tyrimo 1997-2001 m. rezultatai ir jų analizė yra pateikti leidinyje “Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje”. Kiekvienų metų tyrimų imtys buvo vienodos pagal dydį – buvo tiriama po 1750 įmonių.Žvelgiant į tyrimo metu gautus rezultatus galima daryti tokias išvadas:
 2001 m., lyginant su 1999 m., eksportuojančių įmonių dalis išaugo nuo 10,7 proc. iki 12,4 proc. (nors vis dar nepasiekė 1997 m. rodiklio, kuomet jis sudarė 15,7 proc.);
 Pasikeitė eksporto geografija. Įmonių, eksportuojančių į Europos Sąjungą, dalis išaugo nuo 29,0 proc. 1999 m. iki 34,4 proc. 2001 m.;
Atskirose veiklose įvyko reikšmingi pokyčiai: 2001 m. apdirbamosios pramonės įmonių produkcija daugiausiai buvo eksportuojama į ES šalis (53,0 proc.), nemažai statybos įmonių paslaugų taip pat buvo realizuojama šioje apskrityje (37,5 proc.). Tačiau prekybos, automobilių remontu ir kt. panašia veikla užsiimančios įmonės 2001 m. net 33,8 proc. eksporto rinkos rado NVS šalyse (iš jų Rusijoje 70,8 proc.). Transportu, sandėliavimu ir ryšiais užsiimančios įmonės NVS šalyse surado rinkas realizavimui 30,2 proc. savo produkcijos ir paslaugų (iš jų 84,4 proc. Rusijoje). Žvelgiant į 2001 m. statistinius duomenis apie SVĮ eksporto apimtis atskirose apskrityse, išsiskiria Vilniaus apskrities rodikliai. Šios apskrities SVĮ eksporto apimtys sudarė 1 626 257,9 tūkst. Lt arba 36,9 proc. visų apskričių eksporto apimčių. Iš paminėto eksporto Vilniaus apskrityje net 87,9 proc. teko Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje veikiančioms įmonėms. SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis parodytos 7 priede.

4.2.SVĮ importas
Didžiausią SVĮ importo, taip pat kaip ir eksporto, dalį sudaro įmonės, užsiimančios prekyba. Ypač pastebimas “didmenininkų” importo apimčių dalies augimas bendrame SVĮ importo apimčių fone. Kaip minėta, didžiąją prekių importo struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (didžiąja dalimi žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Tačiau šiai veiklai SVĮ rinkoje buvo ankšta – ją monopolizavo didelės įmonės. Pramonės įmonių dalis bendrame SVĮ importe sudarė menką dalį – vos dešimtadalį viso importo. Tarp pramonės įmonių daugiausia importavo tos, kurios užsiėmė maisto produktų ir gėrimų gamyba, drabužių siuvimu, guminių ir plastikinių gaminių gamyba. SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., parodyta 8 priede. 2001 m., lyginant su ankstesniais metais, situacija iš esmės nepakito: importuojančių SVĮ, taip pat kaip ir eksportuojančių, didžiąją dalį sudarė įmonės, veikiančios prekybos sferoje. Tačiau pagal importo apimtis atskirose veiklose įvyko pokyčiai. Statistiniai duomenys rodo, jog sumažėjo kai kurių prekybos SVĮ importo apimtys ir, atvirkščiai, padidėjo maisto ir gėrimų pramonės, drabužių siuvimo veikla užsiimančių SVĮ importinių operacijų apimtys. Importuojančių SVĮ sandara pagal apskritis parodyta 9 priede.
Iš pateiktų 9 priede duomenų matyti, kad didžioji dalis importo operacijomis užsiimančių SVĮ teko Vilniaus apskrities įmonėms, o iš jų “liūto dalis” – Vilniaus apskrities savivaldybės teritorijoje įregistruotoms įmonėms. Antrąją poziciją pagal importuojamų prekių ir paslaugų apimtis užėmė Kauno apskritis (suprantama, Kauno miesto savivaldybės teritorijoje vykdančios veiklą įmonės šia prasme buvo absoliučiai vyraujančios), trečiąją poziciją užėmė Klaipėdos apskritis. Tačiau pastarosiose apskrityse importuojančių prekių ir paslaugų dalis sumažėjo, ypač Klaipėdos apskrityje. Nežymiai ėmė augti importuojančių įmonių dalis bendrame šalies importuojančių SVĮ skaičiuje – Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių apskrityse.

5.PARAMA SMULKIAM IR VIDUTINIUI VERSLUI
Esama smulkaus ir vidutinio verslo teisinė ir ekonominė aplinka sudėtinga: nemaža dalis įmonių nustoja veikusios ar bankrutuoja, verslininkams stinga elementarios informacijos ir žinių. Šias problemas numatoma sręsti kuriant efektyvią paramos verslui sistemą – įgyvendinat SVV plėtros programą. Paramos priemonių visuma leis sukurti finansinės paramos instrumentus, leidžiančius įmonėms geriau pasinaudoti finansiniais ištekliais ir sukurti naujas darbo vietas, plėtoti paramos verslui infrastruktūrą, sukuriančią palankią aplinką įmonėms kurtis ir augti. Taip pat numatyta įgyvendinti projektus, kurių metu verslininkams bus teikiamos informacinės, konsultacinės bei mokymo paslaugos, skatinamas verslininkų kooperavimasis, naujų rinkų paieška, informacijos apie verslą sklaida ir tuo skatinamas naujų įmonių kūrimasis ir veikiančių plėtra.

5.1Finansinės paramos SVV subjektams gerinimas

Vienas iš pagrindinių smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklos stabdžių – finansinių išteklių stoka. Sprendžiant šią problemą, būtina plėtoti finansinių institucijų sistemą Lietuvoje. Labai svarbu, kad valstybės finansinė parama smulkaus ir vidutinio verslo subjektams būtų gerai organizuota, numatomos laiku vykdomos ir pagrįstos priemonės, užtikrintas šių priemonių įgyvendinimo kompleksiškumas, tęstinumas, atitiktis Europos Sąjungos valstybių ir valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nuostatoms dėl valstybės pagalbos. Būtina užtikrinti valstybės paramos smulkioms ir vidutinėms įmonėms skaidrumą, koordinavimą, nuolat analizuoti įvairios paramos efektyvumą, teikimo kontrolę ir vertinti poveikį smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Siekiant pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes, reikia:
• Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos lėšomis išplėsti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes ir skirti lėšas pradiniam kapitalui formuoti, naujoms technologijoms ir inovacijoms versle įdiegti;
• teikti garantijas finansų įstaigoms (už smulkaus ir vidutinio verslo subjektams suteiktas paskolas ir lizingo paslaugas);
• koordinuoti institucijų, teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, verslininkų organizacijų ir finansinių institucijų, dirbančių su smulkiomis ir vidutinėmis įmonėmis, veiklą, skatinti tarpusavio bendradarbiavimą, supratimą, skleisti geriausią patirtį regionuose;
• analizuoti Europos Sąjungos finansinės ir techninės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, ypač verslą pradedančioms ir perspektyvioms smulkioms įmonėms, teikimo praktiką ir ją taikyti Lietuvoje.

Labai svarbus dalykas yra verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas.Verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugų rinka Lietuvoje plėtojama palyginti lėtai, jos plėtrą stabdo smulkių ir vidutinių įmonių, ypač pradedančiųjų verslininkų, riboti finansiniai ištekliai, todėl čia būtina valstybės parama. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos. Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją. Šiam tikslui reikia:

• užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai visuose Lietuvos regionuose galėtų nuolat naudotis subsidijuojamomis mokymo ir konsultavimo aktualiausiais verslo klausimais paslaugomis;
• nuolat atnaujinti ir plėsti internete verslo informaciją apie smulkių ir vidutinių įmonių galimybes bendradarbiauti su didelėmis įmonėmis, skelbti informaciją apie teisinės bazės pokyčius, sukurti viešųjų pirkimų informacinę sistemą, sudarančią Europos Sąjungos valstybių praktiką atitinkančias galimybes pamažu perkelti viešuosius pirkimus į elektroninę terpę, ir kita;
• kasmet rengti statistikos informaciją apie smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklą, papildyti turimą informaciją statistikos duomenimis, kurių reikia išsamiai smulkaus ir vidutinio verslo būklės analizei atlikti;
• kasmet tirti smulkių ir vidutinių įmonių veiklos sąlygas ir skelbti tyrimų duomenis, parengti analitinę Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo būklės ir perspektyvų apžvalgą;
• nuolat informuoti visuomenę apie verslo sąlygas ir verslininkų problemas per nacionalinę televiziją, radiją, kitas žiniasklaidos priemones. Taip būtų kuriamas teigiamas verslininko – pagrindinio ekonomikos pažangos subjekto įvaizdis;
• plėsti smulkių ir vidutinių įmonių galimybes naudotis internetu.

5.2.SVV skatinimo būdai Lietuvoje
Valstybės parama SVV reglamentuojama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (2003 m.). 1998 m. buvo patvirtinti SVV skatinimo fondo tikslas – kaupti vyriausybės nutarimais skiriamas Privatizavimo fondo lėšas, valstybės biudžeto asignavimus bei užsienio donorinių fondų lėšas, skiriamas SVV skatinti. SVV skatinimo fondo tvarkytojo funkcijas vykdo Ūkio ministerija. Pagal LR smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą SVV subjektai gali naudotis šiomis paramomis:
• Mokestinėmis paskolomis ir mokesčių lengvatomis įstatymų nustatyta tvarka;
• SVV verslo skatinimo fondų finansine parama;
• Vyriausybės ir savivaldybių finansine parama pagal SVV plėtros programas;
• Konsultacinėmis ir mokymo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis;
• Verslo inkubatorių, technologinių parkų paslaugomis;
• Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų ir draudimo įmonių bei kitų verslo plėtrą skatinančių institucijų parama;
• Kvalifikacijos kėlimo paslaugomis pagal verslo plėtojimo ir užimtumo programas;
• Parama naujoms darbo vietoms kurti;
• Mikrokreditavimo sistema pradedantiems verslą.

6. SVV VERSLO RŪŠYS
6.1.Lizingas
Lizingas (išperkamoji nuoma) yra tam tikra verslo kreditavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir įmonės kreditavimo elementus.Lizingas apibūdinamas kaip ūkinė veikla, kuriai esant ūkio subjektas sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis kitam ūkio subjektui savo nekilnojamąjį turtą apibrėžtam arba neapibrėžtam laikotarpiui. Lizingo sutartį iš vienos pusės sudaro bankas arba lizingo kompanija, o iš kitos – ūkio subjektas – lizingo gavėjas. Pastarasis už teisę nuomotis moka iš anksto sutartą pinigų sumą, o praėjus tam laikui grąžina naudotą turtą arba jį išperka. Lizingo sutartyje paprastai nurodoma, kad lizingo gavėjas prisiima visą riziką bei nuostolius, susijusius su lizingo objektų gedimų, vagystėmis ar kitais padariniais.
Finansiniu požiūriu lizingas yra specifinė nekilnojamojo ir kito ilgalaikio turto įsigalėjimo finansavimo forma, kuri leidžia įmonei lengviau pritraukti reikalingas kreditines lėšas. Lizingo objektu gali būti bet koks kilnojamas ir nekilnojamas ilgalaikis turtas: pastatai, transporto priemonės, technologiniai įrenginiai, elektroninė įranga ir kt.
Pastaruoju metu lizingo kompanijos Lietuvoje pradeda aktyviai dirbti smulkaus lizingo rinkoje. Jos plečia paslaugų asortimentą, nuomoja kompiuterinę ir biuro techniką, kainuojančią nuo 1200 litų iki 35000 litų, vidutiniškai mokant per metus 10% palūkanų nuo jos pradinės vertės. Vis didėja lizingo sutarčių, sudarytų su fiziniais asmenimis. Fiziniai asmenys turi tik pateikti informaciją apie tai, kad jų gyvenamoji vieta sutampa su registracijos vieta, ir klientai turi apsidrausti nuo finansinės rizikos. Lizingo portfelio struktūroje ypač sparčiai auga nekilnojamojo turto išperkamoji nuoma, pramonės įranga ir įrenginiai, kelių transporto priemonės, lengvieji automobiliai.
Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma būna:
• Trumpalaikė (iki vienerių metų);
• Vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);
• Ilgalaikė (daugiau kaip treji metai).
Lizingo operacijų mechanizmas dažnai yra sudėtingas ir priklauso nuo lizingo rūšies. Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių skaičių lizingas yra skirstomas į tiesioginį ir netiesioginį. Esant tiesioginiam lizingui, sutartis sudaroma tiesiogiai tarp lizingo objekto savininko (dažniausiai įrangos gamintojo) ir lizingo gavėjo (įrangos pirkėjo). Esant netiesioginiam lizingui, sudaroma trišalė sutartis tarp lizingo kompanijos, lizingo gavėjo ir lizingo objekto gamintojo tiekėjo.
Lizingo mokėjimo sumą sudaro dalinis išnuomoto turto vertės padengimas, palūkanos nuo sutartyje įrašytos finansuojamos pinigų sumos ir komisinis arba administracinis mokestis. Dažniausiai įranga perkama, atsiskaitant už ją per 2 – 3 metus.
Gali būti dviejų rūšių lizingas: finansinis ir veiklos. Finansinio lizingo esmė ta, kad jo gavėjas per sandorio laikotarpį padengia visą nuomojamo turto vertę, ir, sutarčiai pasibaigus, lizingo objektas tampa nuomininko nuosavybe. Finansinis lizingas nenumato išnuomoto turto priežiūros bei galimybės anksčiau termino nutraukti sutartį. Finansinis lizingas plačiau naudojamas Europoje. Veiklos lizingas esti, kai per visą sandorio laikotarpį padengiama tik dalis turto vertės, o sutarčiai pasibaigus turtas grąžinamas lizingo kompanijai. Esant veiklos lizingui turto naudojimo laikas yra ilgesnis už lizingo sutarties laikotarpį. Veiklos lizingas plačiai naudojamas JAV.
Lizingo paslaugos lizingo gavėjui naudingos ir dėl tokių priežasčių:
• Norimą daiktą galima įsigyti neturint reikiamos pinigų sumos, pakanka pradinio įnašo, kurio dydis sudaro 5-30 proc. prekės kainos.
• Lizingo bendrovės paprastai visus formalumus atlieka greičiau nei bankai. Didėjant konkurencijai tarp lizingo bendrovių, sprendimas priimamas per 1-2 darbo dienas.
• Nesumokėtos lėšos lieka įmonės veiklai finansuoti.
• Lizingas leidžia išvengti tam tikrų įsipareigojimų ar užstatų, nes garantu tampa pats lizingo objektas.
Lizingo rizika. Specialistai neatmeta galimybės, kad, gausėjant pasirašomų lizingo sutarčių skaičiui, daugės atvejų, kai klientai nesugebės jų vykdyti.
Rizika juridiniams asmenims susidaro dėl tokių priežasčių:
• Per didelės investicijos neįvertinus rinkos augimo;
• Netinkamai įvertintos verslo galimybės;
• Pasikeitusios rinkos sąlygos;
• Kompetencijos trūkumas valdant įmonę;
• Netinkamai pasirinkta įmonės pajėgumų neatitinkanti įranga.
Rizika fiziniams asmenims kyla:
• Netekus darbo;
• Netinkamai ir lengvabūdiškai įvertinus savo finansines galimybes.

6.2.Franšizė
Franšizė (licencinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitos įmonės prekių ženklu, technologija, reklama, valdymo metodais, marketingu, mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą, perimant jau žinomos firmos patirtį. Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančios pusės. Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija, užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktą suteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintą technologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekių pardavimo sistemą. Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbti franšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją. Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yra santykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamos ir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus.
Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškai savarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsiparigojimą vykdyti sutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas. Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jam nereikia ieškoti naudų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybos technologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindu dirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį:
1. pradinį mokestį už franšizę;
2. kasmetinį 5-10% mokestį nuo apyvartos.
Franšizės privalumai ir trūkumai
• Pagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra:
• franšizės prikėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje;
• padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai, atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių ženklais;
• franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.
Privalumai franšizės pardavėjui:
• lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas;
• lengviau kontroliuojamas formos vardo, prekių ženklo naudojimas, nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą įmonę;
• mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.
Franšizės trūkumai:
• franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje. Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus;
• reikia mokėti pradinį mokestį už franšizę;
• franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės pardavėjo;
• franšizės pirkėjo sėkmė labai priklauso nuo franšizės pardavėjo sėkmės.
6.3.Faktoringas
Faktoringas – prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga – vis labiau įsitvirtina šalies finansų rinkoje ir jos apyvarta per pastaruosius 3 metus padidėjo daugiau kaip 3 kartus. Faktoringas yra nauja finansavimo paslaugų rūšis, taikoma pirmiausia smulkioms ir vidutinėms firmoms finansuoti, perimant teisę išieškoti jų skolas. Paprastai tokios skolos yra trumpalaikiai įsiskolinimai už pirktas prekes ar suteiktas paslaugas. Ši trumpalaikių skolų perleidimo arba prekybos sandorių kreditavimo paslauga sėkmingai įsitvirtina Lietuvos finansų rinkoje. Ji mažina verslo riziką ir sukuria įmonei galimybę naudoti kompleksinę pirkėjų skolų valdymo sistemą. Didėjančios faktoringo paslaugų apimtys rodo, kad gerėja atsiskaitymo sąlygos tarp šalies įmonių, t.y. tam tikras rinkos ,,sveikumo” rodiklis.
Faktoringo paslaugas teikia bankai faktoriai arba jų dukterinės firmos. Faktoringo principas: faktoringo firma perka savo klientų reikalavimus klientams ir per 2-3 dienas sumoka avansą, kurio dydis sudaro nuo 70 iki 90 proc. reikalaujamos pinigų sumos, likusios 10-30 proc. lėšų faktoringo firmos klientams atgauna tik po to, kai pirkėjai (skolininkai) apmoka už prekes.
Tokia kredito paslaugų rūšis didina turto likvidumą, kuris savo ruožtu sudaro prielaidas verslui greitai augti bei įmonių finansinėms galimybėms didinti. Spartėjant prekių apyvartumui, akumuliuojamos laisvos lėšos, laiku apmokamos teikėjų sąskaitos bei atliekami kiti privalomi mokėjimai ir įmonė turi galimybę apmokėti skolas klientams tuo pačiu laiku, kaip ir jos konkurentai. Tokia įmonė ir ateityje gali tikėtis mokėjimo nuolaidų, nes sumažėja tiekėjų ir kreditorių rizika, susijusi su kliento mokumu.
Faktorinių firmų (bankų) veikla gana efektyvi, nes dauguma įmonių stengiasi apmokėti sąskaitas tik gavę jas iš faktorinių firmų, nes niekas nenori patekti į nemokių firmų sąrašus. Jei bankas pateikia informaciją, kad įmonė sąskaitas apmoka pavėluotai, tai ateityje jai bus sudėtinga sudaryti finansiškai rizikingus sandorius. Faktorinės firmos, kaip mokėjimo garantiją, pasirengusios teikti papildomas paslaugas savo klientams, pirkdamos jų reikalavimus kitiems subjektams. Faktorinis bankas išmoka klientui pinigus anksčiau, negu pirkėjas apmoka sąskaitas.
Tarptautinis faktoringas. Jis nuo vietinio skiriasi tuo, kad tarptautinio faktoringo atveju užsienyje esančios įmonės pirkėjos mokumo riziką prisiima toje valstybėje esanti faktoringo įmonė. Jei užsienio firma yra nemoki, užsienio faktoringo firma per 90 dienų atliks mokėjimą Lietuvos faktoringo įmonei. Taip sudaroma galimybė gauti informaciją apie užsienyje esančio savo prekių pirkėjo patikimumą, laiku yra gaunamas finansavimas, nereikia rūpintis akredityvais.

IŠVADOS

Lietuvoje SVV plėtra tampa vis svarbesnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikoje ir konkrečiuose veiksmuose, kurių numatoma imtis, įgyvendinant Valstybės ilgalaikės raidos strategiją bei vidutinės trukmės SVV plėtros iki 2004 m. strategines kryptis.

Šalies makroekonominiai rodikliai rodo, kad po 1999 m. recesijos ekonomika atsigauna ir demonstruoja gana sparčius plėtros ženklus. SVV skatinanti politika gali ne tik teigiamai įtakoti makroekonominių rodiklių pokytį, bet ir gyventojų užimtumo didėjimą, vadinasi, ir gyventojų perkamąją galią, kurios menka potencija iki šiol išlieka viena iš pagrindinių kliūčių plėstis vidaus rinkai.

Lanksčiai prisitaikydamos prie naujų ir sudėtingų paklausos-pasiūlos sąlygų vidaus ir užsienio rinkoje, SVĮ sugebėjo atstatyti savo pozicijas bendroje šalies ūkio panoramoje, kurią geriausiai apibūdina BVP sandara. Tačiau, kaip ir iki šiol, Lietuvos verslininkai susiduria su didesnėmis negu bet kurioje kitoje Vidurio Europos šalyje kliūtimis organizuojant ir plėtojant SVV.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos. Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją.

Įvairių organizacijų, teikiančių paramą SVV, yra nemažai, bet kartu reikia pripažinti, kad verslininkai yra napakankamai informuojami apie galimybę gauti paramą, ypač apie užsienio šalių numatomą teikti ar teikiamą techninę ir finansinę pagalbą bei investicijas, todėl dažnai paramos programos nepasiekia savo tikslų.

LITERATŪRA
1. E. Labutienė, R. Autukienė. Mažų ir vidutinių įmonių kūrimas ir valdymas. Vilnius, 1994.
2. I. Dedelienė. Smulkusis ir vidutinis verslas. Vilnius, 1998.
3. K. Lukaševičius, B. Martinkus. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. Kaunas, 1999. – P. 3-8.
4. L. Juozaitienė, J. Staponkienė. Verslo ir vadybos įvadas. Mokomoji knyga. Šiauliai, 2003. – P. 46-73.
5. P.Baršauskas. Smulkaus ir vidutinio verslo politika ES ir Lietuvoje.Kaunas, 2002.
6. V. Sūdžius. SVV administravimas ir valdymas. Kronta, 2001.
7. www.ams.lt
8. www3.Irs.lt
9. www.lic.lt
10. www.smeda.lt
11. www.svv.lt

PRIEDAI
1 PRIEDAS
Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m., proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
2 PRIEDAS
Dirbančiųjų dalis atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 2000 m., proc.

Duomenų šaltiniai: VšĮ “Statistikos tyrimai”; Structural Business Statistics, Eurostat

3 PRIEDAS
Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių skaičius 1999-2002 m.
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
4 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.

5 PRIEDAS
SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis

6 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių eksporto dalis 1999-2001 m. bendroje šalies eksporto apimtyje, proc.

Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”
7 PRIEDAS
SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis

8 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc. (visos importuojančios SVĮ = 100)

SANTRAUKA
Smulkusis ir vidutinis verslas Lietuvoje: verslo administravimo specialybės I kurso 1 grupės studentė L. Bernotaitė. Darbo vadovė – asistentė S.Tiškutė; Šiaulių universitetas, Socialinių mokslų fakultetas, Vadybos katedra. – Šiauliai, 2003. – darbo apimtis 35 p.
Savo kursiniame darbe plačiau išnagrinėsiu SVV Lietuvoje. Apžvelgsiu veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių kaitos tendencijas. Taip pat atskleisiu mažų ir vidutinių įmonių reikšmę. SVV privalumus ir trūkumus bei jo reikšmę ekonomikos plėtrai.

Plačiau apžvelgsiu planus, kuriose išdėstytos mintys apie SVV plėtrą iki 2004 m., taip pat strategines kryptis bei plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatus.
Išnagrinėsiu smulkių ir vidutinių įmonių finansinius rodiklius: pajamas ir grynąjį pelną. Taip pat smulkių ir vidutinių įmonių užsienio politiką. Ir tai kokią įtaką įmonės veiklai daro eksportas, importas bei kaip pasikeitė eksporto ir importo santykis per pastaruosius keletą metų.

Pateiksiu informacijos apie tai, kokia parama yra teikiama smulkaus ir vidutinio verslo vystymuisi. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo būdai Lietuvoje.

Taip pat plačiau išnagrinėsiu SVV rūšis, tai: lizingas, franšizė ir faktoringas. Aptarsiu, kokias funkcijas jos atlieka. Stengsiuosi paminėti, kiekvienos rūšies privalumus ir trūkumus bei populiarumą Lietuvoje.

TURINYS
ĮVADAS..............................5
1.SVV SAMPRATA IR REIKŠMĖ...................6
1.1.SVV samprata Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje..........6
1.2.SVV klasifikavimas Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje.......7
1.3.Veikiančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių skaičiaus kaitos tendencijos...9
1.4.SVV reikšmė ekonomikos plėtrai.................10
1.5.Mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė.................11
2. SVV PLĖTRA...........................12
2.1.SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai............12
2.2.SVV plėtros strateginės kryptys.................15
2.3.SVV plėtra iki 2004 metų.....................16
2.4.SVV plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatai..............18
3.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI.....20
3.1.Pajamos.............................20
3.2.Grynasis pelnas.......................20
4.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ UŽSIENIO PREKYBA......21
4.1.SVĮ eksportas..........................21
4.2.SVĮ importas.........................22
5.PARAMA SMULKIAM IR VIDUTINIUI VERSLUI.............23
5.1.Finansinės paramos SVV subjektams gerinimas.............23
5.2.SVV skatinimo būdai Lietuvoje.................24
6.SVV VERSLO RŪŠYS........................26
6.1.Lizingas...........................26
6.2.Franšizė.............................27
6.3.Faktoringas.........................29
IŠVADOS..............................30
LITERATŪRA.............................31
PRIEDAI:
1priedas. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m..........32

2priedas. Dirbančiųjų dalis atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir ES 2000 m........32

3priedas. Veikiančių SVĮ skaičius 1999-2002 m....................33

4priedas. SVĮ pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m..............................33

5priedas. SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis....................33

6priedas. SVĮ eksporto dalis 1999-2001 m. bendroje šalies eksporto apimtyje..........34

7 priedas. SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis....................34

8priedas. SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m.....35

9priedas. Importuojančių SVĮ sandara pagal apskritis...................35

ĮVADAS
Žvelgdami į Europos ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos – pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. Kadangi SVV yra pagrindinis naujų darbo vietų kūrėjas, valstybė stengiasi teikti paramą, skatina SVV plėtrą bei steigia verslo konsultacijos centrus ir inkubatorius.
Savo darbe plačiai kalbėsiu apie SVV plėtrą, paramą, SVĮ finansinius rodiklius, užsienio prekybą bei smulkiojo ir vidutinio verslo reikšmę ekonomikai. Taip pat paminėsiu smulkaus ir vidutinio verslo rūšis. 2001 m. 78 proc. SVV subjektų buvo reikalinga parama iš šalies. Labiausiai parama buvo reikalinga įmonėms, turinčioms 10-49 darbuotojus (81,3 proc.), veikiančioms 3-5 metus (79,7 proc.), dirbančioms transporto srityje (86,3 proc.), įsikūrusioms Tauragės (83,4 proc.) ir Alytaus (83,3 proc.) apskrityse. Parama reikalinga tiek IĮ (76 proc.), tiek AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (80,1 proc.). Iš tų verslininkų, kuriems parama iš šalies buvo reikalinga, į paramą teikiančias institucijas per paskutinius 12 mėn. kreipėsi tik 29,6 proc. Pagrindinės priežastys, dėl kurių respondentai nesikreipė į šias institucijas yra tokios: trūksta informacijos apie paramą teikiančias institucijas ir jų teikiamos paramos pobūdį (39,8 proc.); paramą teikiančios institucijos kelia per didelius reikalavimus SVV subjektui, norinčiam gauti paramą (26,4 proc.); tai per brangu (17,9proc.).Verslo informacijos stoką labiausiai jaučia mikroįmonės (25,6 proc.), įmonės, vykdančios veiklą ne ilgiau negu 2 metus (27,6 proc.), dirbančios paslaugų (23,1 proc.) srityje bei įsikūrusios Utenos (26,3 proc.), Vilniaus (23 proc.), Panevėžio (22,5 proc.) ir Telšių (22 proc.) apskrityse. 63,9 proc. respondentų, paklausti, kokias jie žino institucijas, teikiančias paramą SVV, nežinojo nei vienos. Išvardinus šias institucijas, daugiausia verslininkų žinojo darbo biržą, Prekybos pramonės ir amatų rūmus, apskričių viršininkų administracijas, verslo konsultacinius centrus. Labiausiai verslininkai informuoti Alytaus ir Marijampolės apskrityse.

SVV sąlygas pagerintų bendros mokesčių naštos mažinimas. Kaip svarbias priemones, pagerinsiančias SVV sąlygas šalyje, galima paminėti: valstybės finansinę paramą, mokesčių administravimo tobulinimą ir valstybės techninę paramą, teikiant subsidijas konsultavimui, mokymui, informacijos paslaugoms.
Pagrindinis mano tikslas yra plačiau susipažinti su smulkaus ir vidutinio verslo padėtimi Lietuvoje. Darbui parašyti buvo naudotasi moksline literatūra, verslo ir vadybos vadovėliu, periodine spauda, informacija internete bei statistine informacija. Taip pat rėmiausi įstatymais susijusiais su smulkiuoju ir vidutiniu verslu.
1.SVV SAMPRATA IR REIKŠMĖ
1.1.SVV samprata ES šalyse ir Lietuvoje
Visų pirma norėčiau trumpai apžvelgti, kas yra verslas, verslininkas bei įmonė. Verslininkystė apibūdinama kaip idėjos brandinimas ir organizacijos sukūrimas tai idėjai įgyvendinti, o verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems prekių mainų sistemoje. Verslas gali būti apibūdinamas ir kaip užsiėmimas, kurio dėka gaminant prekes arba teikiant paslaugas kitiems vartotojams yra uždirbami pinigai. Verslo apibrėžimų yra daug ir įvairių. Verslas yra labai lengvai pažeidžiamas ekonominis reiškinys, jei nesubalansuoti individualaus verslo ir visuomenės interesai. Jei siekiama naudos tik sau, nesuteikiant jos kitiems, tampama pseudoverslininkais, neturinčiais ateities. Jei teikiama nauda kitiems, neturint jos patiems – bankrutuojama. Verslininkas – tai žmogus, kuris turi mokėti išsiaiškinti poreikius, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, turi būti lankstus, priimant sprendimus, mokėti prognozuoti, racionaliai naudoti verslo veiksnius, kad neužleistų pozicijų konkurentams. Visas šalies ūkis pagrįstas įmonių veikla. Nuo veiklos rezultatų jų priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Jų veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Jis ir nusako įmonės sampratą: ,,Įmonė yra savo firmos vardą turintis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų jos teisių ir pareigų kompleksas.” Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje gamybos priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų procesus. Įmonė, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.
Pasaulinė patirtis taip pat rodo, jog be smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) rinkos ekonomikos sistema negali nei normaliai funkcionuoti, nei tobulėti. Anksčiau SVĮ steigimasis buvo tik atskirų žmonių pastangų išsigelbėti nuo bedarbystės, įgyvendinti savo „hobby“, būti nepriklausomu, pateikti klientams netikėčiausią ir labiausiai paklausų produktą (paslaugą) rezultatas. Dabar SVĮ steigimosi svarbą suprato tiek valstybės institucijos, tiek ir didelės privačios įmonės.
 Valstybės institucijos pagaliau sutiko su žymaus ekonomisto ir rinkos ekonomikos sistemos analitiko Dž.K.V. Horno mintimi, jog, neabejojant dėl SVV plėtros reikšmės socialinei ekonominei šalies plėtrai, vis dėlto SVV plėtra neįmanoma be valstybės paramos. Tuo smulkių įmonių veiklos ir plėtros problemos bei jų sprendimo būdai labai skiriasi nuo didelėms įmonėms būdingų. Todėl Dž.K.V. Hornas labai skatino įvairių šalių vyriausybes, o ypač tas, kurios atlieka savo misijas pereinamuoju iš planinio valstybinio reguliavimo į rinkos ekonomikos sistemą laikotarpiu, kurti valstybės inicijuojamas SVV paramos organizacijas. Jų paskirtis turėtų būti finansinės, techninės, organizacinės-vadybinės paramos teikimas SVĮ. Labai svarbu, mokslininko nuomone, tobulinti teisines ekonomines sąlygas SVV plėtrai.
 Didelės privačios įmonės išsivysčiusiose šalyse taip pat supranta, kad SVĮ reikia vertinti ne vien kaip konkurentes, bet ir kaip partneres. Didelės įmonės patiki joms inovacijų kūrimą ir įdiegimą, specifinių produktų ir paslaugų gamybą, aktyvų dalyvavimą rinkodaroje; didelė dalis SVĮ sudaro su didelėmis įmonėmis rangos ir subrangos, frančizės sutartis, dalyvauja tiekimo grandinės vystyme.
Įvairiose šalyse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairius kriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yra darbuotojų skaičius.Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt. Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškai dažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija. Paprastai smulkia įmone laikoma tokia, kuri užima palyginti nedidelę rinkos dalį, jos veikimo sritis daugiausia vietinė; yra valdoma paties savininko ir kurioje nėra formalios valdymo struktūros. Kapitalas nuosavybės teise priklauso vienam asmeniui arba nedidelei grupei.

1.2. SVV klasifikavimas ES šalyse ir Lietuvoje
Užsienio šalyse nėra konkretaus mažųjų įmonių sąvokos apbrėžimo, o kartu ir griežtų kriterijų, pagal kuriuos įmonės priskiriamos šių įmonių grupei. Pavyzdžiui, Norvegijoje mažąją įmone laikoma 20 darbuotojų turinti įmonė, daugumoje Europos šalių – 50, o JAV – 250 darbuotojų įmonė. Norvegijoje vidutinių įmonių grupei priskiriamos įmonės, turinčios 100, Belgijoje, Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje – 200, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje – 500 darbuotojų. Mūsų šalyje iš mažųjų ir vidutinių įmonių grupės išskiriamos labai smulkios, individualios (personalinės) įmonės, kuriose dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai. Šioms įmonėms daugiausia priklauso amatų ir paslaugų įmonės. Beje, smulkiojo ir vidutinio verslo veikloje amatui atitenka svarbi vieta. Ši sąvoka buvo tarsi pamiršta. Tačiau amatas kaip specialistų žinių ir įgūdžių įvaldymas kurioje nors srityje yra verslo pagrindas. Vidutinio masto verslininkas gali ir nežinoti visų savo amato ypatybių, tačiau smulkusis verslininkas privalo būti geru savo srities amatininku. Be to, jis turi sugebėti dirbti su nedideliu kolektyvu, turėti teisinių, apskaitos, finansų ir komercinių žinių. Smulkios įmonės yra tos, kurių vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius nedaugiau kaip devyni. Vidutinės įmonės, kurios vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49. Tačiau šių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičius ne visiškai priimtas visose ūkio šakose, įvertinant gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt. Taigi vienų ūkio šakų daugiau kaip 50 turinčias įmones galima būtų priskirti mažoms, o kitų – vidutinėms įmonėms.
Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją ES šalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija:
 Mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo apyvartos;
 Smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. Eurų;
 Vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta iki 250 mln. Eurų, kapitalas – 27 mln. eurų.
Analizuojant statistinius duomenis, galima pastebėti, kad iki 1999 m. pabaigos užsitęsęs smulkių įmonių (iki 9 darbuotojų) steigimosi bumas baigėsi. Tokių įmonių dalis bendrame įmonių skaičiuje stabilizavosi ties maždaug 79,5 proc. Augo įmonių, kurių darbuotojų skaičius buvo nuo 10 iki 49, lyginamasis svoris bendrojoje šalies įmonių sandaroje — nuo 11,4 proc. 1999 m. iki 16,4 proc. 2002 m. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m. pateikiama 1 priede. SVĮ dirbančiųjų dalis bendrame šalies dirbančiųjų skaičiuje augo iki 2002 m. Šis augimas atsispindi dirbančiųjų SVĮ dalies didėjime: 1999 m. SVĮ dirbo 29,4 proc., 2000 m. – 31,6 proc., 2001 m. – 36,1 proc., 2002 m. – 34,7 proc. Viso šalies dirbančiųjų skaičiaus. Lyginant dirbančiųjų skaičių atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, galima pastebėti, jog Europos Sąjungos įmonėse, kuriose dirbo iki 49 darbuotojų, dirba 49,7% visų dirbančiųjų. Ypač didelis dirbančiųjų skaičiaus skirtumas pastebimas lyginant įmones, kuriose dirba iki 9 darbuotojų. Europos Sąjungos įmonėse, kuriose dirba iki 9 darbuotojų, 2000 m. dirbančiųjų buvo 16,7 % daugiau nei Lietuvos įmonėse. Tai patvirtina 2 priede pateikti duomenys.
Nagrinėjant 1 ir 2 priedus galima pastebėti, jog didžioji dalis dirbančiųjų dirba nedidelėje (procentiniu atžvilgiu) didelių įmonių grupėje. Tai galima pastebėti analizuojant SVV problematiką ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose besivystančios ekonomikos, o taip pat ir išsivysčiusiose šalyse.
Rengiantis narystei ES, Lietuva harmonizuoja savo teisės aktus, derindama juos prie ES reikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvoje klasifikacija:
 vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 138 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Litų;
 maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 24 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Litų;
 mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln. Litų arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Litų.
Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.

1.3. Veikiančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių skaičiaus kaitos tendencijos

Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999 m. pabaigoje pasiekusi 96,5 proc., 2000 m. pradžioje ėmė mažėti ir gegužės mėn. sudarė 94,2 proc. Vėliau jų dalis vėl ėmė augti. 2000 m. pabaigoje ji pasiekė 95,6 proc., 2001 m. pabaigoje – 95,8 proc., o 2002m. pabaigoje – 95,7 proc. lygį. Pateikti duomenys rodo gana stabilią SVĮ dalį bendrame šalies veikiančių įmonių skaičiuje. Jie atspindi bendrą tendenciją – veikiančių įmonių kaitą (mažėjimą/didėjimą) visose įmonių grupėse. SVĮ “svorį” bendrojoje įmonių skaičiaus dinamikoje lėmė įmonės, kuriose dirbo 1-9 darbuotojai. Tokių veikiančių įmonių skaičius išaugo nuo 43,0 tūkst. 2000 m. iki 44,3 tūkst. 2001 m. (visų veikiančių šalies įmonių skaičius buvo atitinkamai 54,4 tūkst. Ir 56,5 tūkst.). Nors 2002 m. šių įmonių skaičius sumažėjo iki 33,9tūkst., tačiau jos išlaikė dominuojančias pozicijas. Nagrinėjant SVĮ skaičiaus pokyčius, matyti bendra tendencija – veikiančių SVĮ skaičiaus mažėjimas 1998-2000 m. ir 2001-2002 m. Šį SVĮ kaitos bruožą demonstruoja duomenys, pateikti 3 priede. Iš pateiktų 3 priede duomenų galima pastebėti vieną esminį bruožą – SVĮ skaičiaus šuolišką mažėjimą 1999-2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas. Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus. Galima teigti, kad SVĮ skaičiaus mažėjimą nagrinėjamu laikotarpiu įtakojo šie pagrindiniai veiksniai:
 Patentų išdavimo ir veiklos pagal patentą tvarkos pakeitimai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr.1491 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1398 “Dėl patentų išdavimo tvarkos” dalinio pakeitimo”, kuriuo nustatė, kad patentus gali įsigyti tik fiziniai asmenys);
 Įmonių likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 13 d. priėmė “Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių supaprastinto išregistravimo, atleidžiant jas nuo nesumokėtų mokesčių bei kitų įmokų ir veiklos nevykdančių įmonių išregistravimo už daromus mokesčių deklaravimo tvarkos pažeidimus iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro laikinąjį įstatymą”);
 Darbo jėgos kainos augimas (Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 29 d. priėmė “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2000 m. rodiklių patvirtinimo įstatymą”, kuriuo nustatė draudėjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 31 proc. Ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 3 proc. Šie įmokų tarifai padidino mokesčių naštą ir pabrangino darbo jėgos kainą);
 Papildomų mokesčių įvedimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 12 d. priėmė “Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymą”, pagal kurį įregistruotos įmonės buvo priverstos mokėti įmokas į Garantinį fondą);
 Mokesčių naštos didėjimas (Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo” bei 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio “Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo”) Lietuvos individualių (personalinių) įmonių (IĮ) savininkus paskatino arba likviduoti smulkų verslą, arba IĮ pertvarkyti į uždarąsias akcines bendroves;
 Papildomų biurokratinių barjerų sukūrimas darbo santykių srityje (darbo pažymėjimai, pranešimai apie nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą), pranešimai apie pensininkams per kalendorinį mėnesį priskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir kt.);
 Stambių prekybos tinklų atsiradimas prekybos sektoriuje (stambūs prekybos tinklai, naudodamiesi masto ekonomija, minimizavo veiklos sąnaudas bei produkcijos kainas. Prekybinės SVĮ nesugebėjo konkuruoti su tokiomis kainomis ir buvo priverstos nutraukti veiklą).

1.4. SVV reikšmė ekonomikos plėtrai
Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas užsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi. Išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikoje SVV buvo ta pagrindinė jėga, kuri lėmė sparčią ekonomikos plėtrą. SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80 BVP ir net 98 įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80 visų dirbančiųjų. Šio laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslas šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką šalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos požymis.
Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis verslas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos ,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygas verslininkystei ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių rinkos ekonomika negali nei funkcionuoti, nei tobulėti.
Ankščiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savo verslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja ir skatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų dalyvavimą rinko procesuose. Didelės dalies smulkiųjų ir vidutinių įmonių veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos sutartimis, franšizės kontraktais. Dažniausiai stambiosios įmonės tampa smulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūrių yra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienos kitas.
Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercinei kultūrai. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa didele visuomenės veiklos dalimi.
Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja. 2002 m. SVV įmonės sudarė 95 visų įmonių eksporto, importas 37 SVV sektoriuje sukuriama trečdalis šalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą ir veiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 300 norminių teisęs dokumentų, jų veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų.

1.5. Mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė
Šios įmonės stiprina atskirų rajonų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūra, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi ir padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Jose dirba per pusę proc. visų šalies dirbančiųjų. Ekonominės veiklos požiūriu vyrauja įmonės, užsiimančios apdirbamąja pramone, prekybos, transporto bei ryšių veikla. Pastaruoju metu statistiniai duomenys rodo, kad šios įmonės sugeba išlaikyti arba padidinti gamybos ar paslaugų apimtis. Pavyzdžiui, 1998 m. gamybos apimtis padidino 31,1 proc. įmonių, iš kurių net 40,5 proc. jas padidino 16 ir daugiau procentų. Dalis įmonių (30,0 proc.) sumažino gamybos apimtis. 1998 m., lyginant su 1997-aisiais, padidinusių gamybos apimtis įmonių buvo daugiau celiuliozės, popieriaus, elektros mašinų bei prietaisų ir kitose apdirbamosios pramonės šakų įmonėse. Sumažėjo gamybos augimas tekstilės gaminių, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir kitų šakų įmonėse. Didžiausią įtaką gamybos pokyčiams turi rinkos sąlygos. Taigi mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė šalies ūkyje yra svarbi, nes didina šalies ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų asortimentą ir prekybą užsienio šalyse.

2.SVV PLĖTRA
2.1. SVV plėtros prielaidos ir skatinantys veiksniai
Sprendžiant iš pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų atskirų dokumentų, o ypač iš Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, viena iš svarbiausių sudėtinių jos veiklos krypčių yra SVV plėtros politika. Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidutinės trukmės iki 2004 m. strateginiuose uždaviniuose SVV plėtros srityje numatyti tokie tikslai:
• užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą;
• skatinti SVV sektoriaus integraciją į Europos Sąjungos ekonominę erdvę;
• didinti SVĮ konkurencingumą, sudarant sąlygas diegti inovacijas ir panaudoti naujas technologijas;
• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, SVĮ produkcijos ir paslaugų eksporto didinimą;
• baigti kurti SVV sektoriaus plėtros sistemos svarbiausias grandis — institucinę, informacinę ir finansinės paramos infrastruktūrą, įgyvendinant SVV plėtros strategiją.

Įgyvendinant SVV plėtros strategiją priimti svarbūs įstatymai ir kiti teisės aktai:

• Patobulintas verslo teisinis reglamentavimas: Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo naują redakciją („Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatymas”), kuri atitinka Europos Komisijos rekomendacijas dėl SVĮ sampratos.
• Atnaujintos ir papildytos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 m. strateginės kryptys bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 m. priemonės (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175).
• Patvirtinta naujos sudėties Verslo plėtojimo taryba prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos bei sudaryti trys nauji jos komitetai, vienas iš kurių yra — Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo komitetas. Pastarasis skatina viešą verslininkų, valstybės institucijų ir įstaigų dialogą įvairiais programiniais bei SVV subjektams aktualiais Vyriausybės politikos klausimais (fiskalinės, eksporto-importo, mokesčių administravimo ir kt.).
Iš svarbesnių priemonių, skirtų SVV plėtrai, galima nurodyti:
• UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) įsteigimą. Ši bendrovė teikia paramą SVĮ: teikia SVV paskolų garantijas bankams, iš dalies dengia paskolų palūkanas. Šios bendrovės įsteigimas daugeliui SVĮ padeda išspręsti užstato skolinantis iš banko, apyvartinių lėšų trūkumo problemas.
• Valstybės teikiamą paramą verslininkų konsultavimui ir mokymui. Jau ketveri metai 70-80 proc. subsidijuojamos konsultavimo ir mokymo paslaugos yra prieinamos ne tik didžiųjų Lietuvos miestų, bet ir mažų miestelių ar kaimo vietovių pradedantiesiems verslininkams ir SVĮ darbuotojams.
• Institucijų (verslo inkubatorių, verslo informacinių centrų), teikiančių paramą SVV subjektams, tinklo kūrimas. Koordinuota tinklo veikla užtikrins verslininkams įvairiuose Lietuvos regionuose galimybę gauti būtinas kokybiškas informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugas lengvatinėmis sąlygomis.
• Pradėtą eksperimentinį projektą Panevėžio mieste „Inkubatorius be sienų“.
• Įgyvendinamą projektą „Verslumo ugdymas kaimo bendruomenėse“, skirtą smulkiems kaimo verslininkams ir amatininkams.

Vykdant Vyriausybės paramos SVV politiką, artimiausiu metu prioritetiniai uždaviniai suformuluoti taip:

• Sukurti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantį SVV tinklą, jo infrastruktūrą ir teisinę bazę;
• Dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje SVĮ (2001-2005 m.);
• Pasirengti Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimui ir lėšų įsisavinimui.
• Šioje temoje analizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdytos politikos, skatinant SVV plėtrą, rezultatai. Oficialiosios statistikos, o taip pat įvairių statistinių-ekonominių tyrimų duomenys vertinami įvairiais aspektais:
• SVĮ skaičiaus dinamika pagal įmonių teisines formas (rūšis), ekonominės veiklos rūšis (toliau – veiklos rūšys), dydį ir apskritis;
• SVĮ dalis sukurtame bendrajame vidaus produkte (BVP) pagal įmonių veiklos rūšį, įmonių dydį, apskritis;
• SVĮ veiklos problemų palyginimas su SVĮ Europos Sąjungoje bei Vidurio Europos šalyse, kurios veiklą vykdo analogiškomis — pereinamojo laikotarpio sąlygomis.

SVV plėtra neatsiejama nuo bendrųjų šalies ūkio vystymosi tendencijų.Šios tendencijos atspindi Vyriausybės ekonominės politikos efektyvumą bendrąja prasme, o taip pat SVV plėtros skatinimo efektyvumo rezultatus.

Priežastys, lėmusios sparčią smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą:
• XXa., 8 – ajame dešimtmetyje dėl ekonomikos nuosmukio ir sparčios technikos pažangos daug žmonių Vakarų valstybėse neteko darbo it tai paskatino juos užsiimti savo verslu, o vyriausybės ieškojo būdų juos remti, nes SVV sektoriuje lengviausiai sukuriamos naujos darbo vietos.
• SVV šalies ekonomikoje atlieka daug funkcijų, kurias vykdyti stambioms firmoms yra neefektyvu ir netikslinga, nes mažos įmonės yra daug lankstesnės ir greičiau prisitaiko prie technologinių ir ekonominių aplinkos pokyčių.
• SVV ne tik papildo stambiąją pramonę, bet ir sudaro galimybę jai dirbti lanksčiau, efektyviau ir pigiau. Dideli pramonės mastai sukėlė greitą bendrųjų visuomeninių ir gamybos išlaidų augimą. Pvz., 1980 m., JAV viena darbo vieta elektronikos pramonėje kainavo vidutiniškai 12 000, automobilių 20 000, naftos ir dujų – 200 tūkst. Dolerių. Šios išlaidos pramonėje auga geometrine progresija. Smulkiajame versle darbo vieta kainuoja pigiau.
• Per paskutiniuosius dešimtmečius labai pasikeitė žmogaus vaidmuo ekonomikoje. Ūkyje nuolat mažėja poreikis nekvalifikuoto, šabloninio darbo, daugiau žmonių siekia savarankiškos ir kūrybiškos veiklos.
• Vystantis ekonomikai, didėja specifinių prekių, kurios yra pritaikytos prie individualių vartotojų poreikių, paklausa, o didelėse masinėse gamybos įmonėse pagamintų standartinių prekių – mažėja.
• Aktyvus moterų įsijungimas į ekonominę ir ūkinę veiklą. Šiandien moterys kuria smulkųjį verslą beveik du kartus dažniau nei vyrai. 1994 m. moterys JAV kontroliavo apie trečdalį smulkiojo verslo organizacijų.
• Stambiojoje pramonėje labai sparčiai augo darbo jėgos kaštai.
• Išlaidų tyrimams, naujiems produktams ir reklamai augimas. Amerikiečių specialistai mano, kad, norint sėkmingai parduoti vieną prekę, vidutiniškai reikia 58 naujų idėjų.
• Milžiniški ekonomikos plėtros mastai, kurių pasekmė buvo spartus gamtos išteklių eikvojimas, XXa. septintojo dešimtmečio pradžioje sukėlė globalinę krizę ekologijos, prekybos ir žaliavų sektoriuje. Vakarų šalys susidūrė su didele infliacija ir nedarbu.
XXa. septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų šalių ekonomika pradėjo naują raidos etapą, kurio pagrindinis bruožas – kokybinis augimas, besiremiantis glaudžiu stambiojo ir SVV bendradarbiavimu. Jam būdingi šie požymiai:
 Gerinti visuomenės gyvenimo kokybę;
 Spartinti mokslinių išradimų ir technologijų diegimą;
 Vykdyti naują socialinę ekonominę politiką, kuri susijusi su informacinio sektoriaus plėtra bei žmogaus kūrybinių galių naudojimu. Naujos technologijos sudarė sąlygas efektyviai dirbti nedidelėms įmonėms.
Smulkiojo ir vidutinio verslo įtaka ekonomiškai nuolat augo. Informacinių technologijų plėtra ir vykstantys globalizacijos procesai kelia kokybiškai naujus reikalavimus verslui. Konkurencinėje aplinkoje galės išsilaikyti tik tos įmonės bei ekonomikos šakos, kurios bus pasiruošusios nuolat keistis ir tobulėti, sugebės perimti ir išplėtoti tarptautinę verslo ir valdymo patirtį, adaptuoti modernias technologijas ir pritraukti kapitalą. Valstybės užduotis – užtikrinti maksimaliai palankias sąlygas technologijų plėtrai ir tarptautiniam kapitalui pritraukti).

Didžiausios smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kliūtys verslininkų nuomone yra makroekonominio lygio problemos, kurios yra aktualios visoms verslo rūšims:
1 – dideli mokesčiai;
2 – biurokratija;
3 – nuolat kintantys įstatymai;
4 – per didelis valstybės kišimasis į verslą;
5 – pradinio kapitalo stoka;
6 – sudėtingos kreditavimo sąlygos;
7- apyvartinių lėšų trūkumas;
8 – didelė konkurencija;
9 – verslą remiančios institucijos teikia nepakankamai paslaugų;
10 – institucijų, teikiančių paramą, trūkumas;
11 – kvalifikuotų specialistų trūkumas.

Priemonės, kurios pagerintų smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas Lietuvoje, yra šios:
1 – bendros mokesčių naštos mažinimas;
2 – valstybės finansinė parama;
3 – valstybės kišimosi į ekonomiką mažinimas;
4 – pelno mokesčio lengvatos;
5 – valstybės parama, teikiant subsidijas konsultavimo, mokymo, informacijos paslaugoms;
6 – institucinė verslo parama.
2.2.Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys
Lietuvos respublikos vyriausybe patvirtino Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strategines kryptis bei Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 metų priemones. Strateginės kryptys parengtos atsižvelgiant į Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų strateginių krypčių įgyvendinimo patirtį, 2000-2001 metams numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus, Europos chartiją mažoms įmonėms, Lietuvos ekonominę programą laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programą, valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų siūlymus bei dabartinę šalies ekonominę ir socialinę situaciją. Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti.Atsižvengiant į Lietuvos ekonomikos būklę, 2002-2004 metais būtina įgyvendinti tokias priemones, kurioms nereikia daug lėšų, bet kurios daro teigiamą poveikį visiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Derėtų gerinti verslo aplinką, šalinti biurokratinius verslo suvaržymus, rūpintis, kad verslininkai gautų kuo daugiau verslo informacijos, būtų konsultuojami ir mokomi bei pradėtų naudotis naujais finansinės paramos instrumentais. Kad Strateginės kryptys būtų įgyvendintos ir prisidėtų prie šalies ekonomikos plėtros, svarbu užtikrinti jų vykdymo kontrolę ir sistemingą verslo visuomenės informavimą apie jose numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatus.Vykdant Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatą kiekvienais metais atnaujinti ir papildyti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos įgyvendinimo priemones, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002-2004 metų priemonės bus atnaujinamos ir tobulinamos, atsižvelgiant į jų įvykdymo rezultatus bei esamas smulkaus ir vidutinio verslo aplinkos sąlygas.)

2.3.SVV plėtra iki 2004 metų

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu strateginės kryptys yra šios:
• smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimas;
• finansinės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gerinimas;
• verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas;
• inovacijų bei informacijos technologijų naudojimo smulkiame ir vidutiniame versle skatinimas;
• institucinės verslo infrastruktūros tobulinimas;
• verslo savivaldos plėtra;
• smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose;
• didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio diegimas;
• atskirų visuomenės grupių įtraukimas į smulkų ir vidutinį verslą.

Šios strateginės kryptys numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros politikos, kuri buvo įgyvendinama vykdant Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programą, tęstinumą ir nustato pagrindines priemones smulkaus ir vidutinio verslo plėtros vizijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti, smulkaus ir vidutinio verslo problemoms spręsti. Atsižvelgiant į smulkių ir vidutinių įmonių problemas, siūloma įgyvendinti šias smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir ekonominės aplinkos tobulinimo priemones:
• sumažinti licencijavimą gamyboje ir versle, sudarant palankesnes sąlygas sąžiningai konkuruoti;
• kadangi smulkių, vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimas didina sukuriamą pridedamąją vertę visuose jos kūrimo etapuose – pradedant žaliavos įsigijimu, gamyba, rinkotyra ir baigiant sukurto produkto pateikimu vartotojui, plėtoti bendradarbiavimą tarp šių įmonių – įgyvendinti projektus pagal parengtą didelių, smulkių ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelį;
• siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą, užtikrinti nacionalinį dalinį pagrindinių Europos Sąjungos finansuojamų programų bei kitų tarptautinių, daugiašalių ir dvišalių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų finansavimą (kofinansavimą), taip pat informacijos apie galimybę smulkioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti programose sklaidą;
• siekiant paspartinti likvidavimo procedūras (pažymų surinkimą, darbuotojų atleidimą ir kt.) bankrutuojančiose įmonėse, neturinčiose arba turinčiose nepakankamai turto administravimo išlaidoms apmokėti, papildyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą nuostatomis, numatančiomis supaprastintą nurodytų įmonių likvidavimą;
• pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 887 „Dėl smulkaus ir vidutinio verslo plėtros“ (Žin., 2001, Nr. 62-2272) – numatyti teikti garantijas už smulkaus ir vidutinio verslo subjektų gaunamas paskolas ir lizingą.
Verslo sėkmė labai priklauso nuo inovacijų ir informacijos technologijų naudojimo. Tolygiai išplėtota šalies informacijos technologijų infrastruktūra ūkio subjektams suteiktų naujas galimybes plėtoti verslą, būti konkurencingiems pasaulio rinkose, efektyviau organizuoti vidinę įmonių veiklą. Deja, smulkaus ir vidutinio verslo subjektai nepakankamai remiasi naujomis technologijomis ir mokslo laimėjimais. Kad Lietuva taptų lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, reikia skatinti vartotojų pasitikėjimą elektroniniu verslu. Smulkios ir vidutinės įmonės gali lanksčiai ir dinamiškai diegti inovacijas ir naujas technologijas, tačiau būtina ir valstybės parama. Šiam tikslui reikia:
• parengti tipinį verslo perkėlimo į elektroninę terpę modelį;
• skatinti smulkių ir vidutinių įmonių dalyvavimą tarptautiniuose inovacijų projektuose;
• remti dvišalį ir daugiašalį ekonominį ir technologinį bendradarbiavimą su Europos, Europos Sąjungos valstybėmis, siekiant skatinti smulkias ir vidutines įmones dalyvauti Europos valstybių ir Europos Sąjungos inicijuotose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programose;
• skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, elektroniniu būdu atlikti mokesčių mokėjimo, muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras, diegti informacijos technologijas, naudoti naujausius mokslo laimėjimus, plėtoti elektroninę komerciją;
• skatinti spartesnį inovacijų augimą įmonėse – teikti joms paramą, atitinkančią Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nuostatas.
Siekiant įgyvendinti šias strategines kryptis ir didinti jų įgyvendinimo priemonių veiksmingumą, būtina toliau tobulinti ir plėsti smulkaus ir vidutinio verslo institucinę sistemą. Todėl reikia:
• toliau teikti metodinę ir finansinę paramą, stiprinti institucijas, teikiančias paramą smulkiam ir vidutiniam verslui: verslo inkubatorius, verslo informacijos centrus, konsultacijų ir inovacijų centrus, technologinius parkus, plėsti verslo informacijos centrų tinklą tuose regionuose, kuriuose neišvystyta verslo institucinė infrastruktūra ir didelis nedarbas;
• įsteigti elektroninio verslo inkubatorius, skatinant privatųjį sektorių perkelti verslą į elektroninę terpę ir sudarant palankias sąlygas diegti informacijos technologijas;
• skatinti valstybės ir savivaldybių institucijų, verslininkų organizacijų bendradarbiavimą.

Mažas įmonių aktyvumas, menkas verslumas, riboti darbo jėgos įgūdžiai ir jos nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų, socialinės partnerystės stoka ir daugelis kitų veiksnių lemia netolygią regionų socialinę ekonominę plėtrą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose ir regioninės plėtros skirtumų išlyginimas – viena iš esminių regionų plėtros sąlygų. Skatinant smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą regionuose, būtina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme numatyti savivaldybių institucijų funkciją rengti regionines smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas ir jas įgyvendinti. Be to, tikslinga valstybės paramą pirmiausia skirti tiems šalies regionams, kuriuose didžiausias nedarbas:
• skatinti apskričių viršininkų administracijas pritraukti ir geriau naudoti šalies ir tarptautinių fondų bei programų lėšas smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti regionuose;
• skatinti savivaldybes steigti savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondus ir šių fondų lėšomis remti verslo plėtrą regionuose.

2.4.SVV plėtros priemonių įgyvendinimo rezultatai
Atsižvelgiant į tai, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, darantis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui, numatytos ir šių strateginių krypčių įgyvendinimo 2002–2004 metų priemonės. Lėšų poreikis numatytoms priemonėms įgyvendinti nurodytas smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonėse. Svarbiausios iš jų yra šios:
 gerinti teisinę, ekonominę ir informacinę smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, užtikrinti, kad verslininkai regionuose galėtų pasinaudoti jiems svarbia verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis;
 aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos daugiametėje programoje smulkioms ir vidutinėms įmonėms;
 teikti efektyvią finansinę paramą smulkiam ir vidutiniam verslui;
 skatinti ir remti regioninių ir tikslinių programų rengimą ir įgyvendinimą, plėtoti smulkaus ir vidutinio verslo paramos infrastruktūrą, vietines verslininkų iniciatyvas;
 skatinti smulkias ir vidutines įmones diegti ir naudoti elektroninį atsiskaitymą už paslaugas, pirkimą, mokesčių mokėjimą, elektroniniu būdu atlikti muitinės ir pajamų deklaravimo procedūras.
Įvykdžius šias priemones, tikimasi, kad:
 padidės smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte;
 padidės šalies verslumas;
 bus sukurta naujų darbo vietų, sumažės užimtumo netolygumas Lietuvos regionuose;
 veiks moderni verslo informacijos bazė, institucinė verslo infrastruktūra;
 atsiras daug naujų gamybinių, prekybos ir paslaugų ryšių tarp smulkių, vidutinių ir didelių įmonių;
 sumažės socialiniai ekonominiai regionų skirtumai.
Šių priemonių įgyvendinimas prisidėtų prie šalies makroekonominės būklės pagerėjimo, nes:
 padidės eksportas, išsiplės vidaus ir tarptautinės rinkos, pagerės užsienio prekybos balansas;
 padidės verslo efektyvumas ir konkurencingumas;
 padidės realusis darbo užmokestis, išaugs ir sutvirtės vidurinė visuomenės klasė;
 sumažės nusikalstamumas.
Ūkio ministerija atsakinga už šių strateginių krypčių įgyvendinimo koordinavimą, kontrolę ir įvertinimą. Valstybės institucijos, atsakingos už konkrečias smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonių įgyvendinimą, nurodytos šiose priemonėse. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginių krypčių įgyvendinimo efektyvumui didelę reikšmę turės vykdytojų dialogas su verslininkų organizacijomis, verslo visuomenės pritarimas ir dalyvavimas įgyvendinant konkrečias priemones.

3.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI

3.1.Pajamos

SVĮ pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 1999-2001 m. sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc. visų šalies įmonių bendrosiose pajamose. Tačiau, žvelgiant į pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas rodiklius atskirose ekonominėse veiklose, galima pastebėti, jog bendrame SVĮ pajamų mažėjimo fone 1999-2001 m. išsiskiria pramonės ir paslaugų SVĮ: jose gautų pajamų dalis padidėjo atitinkamai nuo 11,5 proc. iki 12,6 proc. ir nuo 11,3 proc.iki 14,1 proc. Kitose pagrindinėse veiklose pastebimas SVĮ pajamų sumažėjimas, kuris buvo ypač reikšmingas prekybos įmonėms. Pajamų, gautų SVĮ, dalies pokyčiai matyti iš 4 priede pateiktų duomenų.
3.2.Grynasis pelnas
SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-2001 m. pakluso toms pačioms tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių: 2000 m. visų įmonių, iš jų ir SVĮ, grynasis pelnas sumažėjo, lyginant su 1999 m., o 2001 m. vėl išaugo, nors ir nepasiekė 1999 m. lygio. Tačiau visų įmonių grynojo pelno dalis, tenkanti SVĮ, kito priešingai: šis rodiklis nuolatos didėjo nuo 55 proc. 1999 m. iki 88 proc. 2001 m. kaip kito SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis, galima pastebėti iš 5 priedas pateiktų duomenų.

4.SMULKIŲJŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ UŽSIENIO PREKYBA
Eksporto skatinimas yra vienas iš svarbiausių SVV plėtros skatinimo politikos instrumentų. Didžiausią 2001 m. šalies prekių eksporto struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (naftos pramonės produktai) – 23,4 proc. bendros šalies prekių eksporto apimties. Didžiąją prekių importo struktūros dalį taip pat sudarė mineraliniai produktai (daugiausiai žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Šia veikla daugiausiai užsiėmė didelės įmonės. Tačiau SVĮ šioje veikloje taip pat surado “nišas” ir sėkmingai vystė savo verslą. Žvelgiant į bendruosius SVĮ užsienio prekybos rodiklius, lyginant juos su visų šalies įmonių rodikliais, galima išskirti tokią jų specifiką:
 SVĮ eksporto dalis sudaro maždaug ketvirtadalį bendrosios šalies eksporto apimties;
 SVĮ importo dalis sudaro daugiau negu trečdalį viso Lietuvos importo;
 SVĮ užsienio prekyba labai skiriasi nuo bendrųjų šalies įmonių rodiklių pagal veiklų rūšis, o taip pat pagal įmonių užsienio prekybos intensyvumą atskirose apskrityse.

4.1. SVĮ eksportas
Bendrame visų šalies įmonių užsienio prekybos fone, t.y. augant užsienio prekybos deficitui dėl menko įmonių eksportinių galimybių potencialo, SVĮ sugebėjo padidinti savo dalį šalies eksporto bendroje dalyje. Žiūrėti 6 priedą. Didžiausią SVĮ eksporto 1999-2000 m. dalį (apie 55-56 proc.) sudarė prekyba, ypač didmenine prekyba, užsiimančios įmonės. Pramonės įmonių eksporto dalis per 1999-2000 m. išaugo nuo 32,2 proc. iki 38,2 proc. Šį augimą lėmė nevalytos naftos ir gamtinių dujų, maisto produktų ir gėrimų gamyba užsiimančių įmonių užsienio prekybos operacijos.Vertingi duomenys apie SVĮ eksporto potencialo augimą gauti, atliekant daugkartinius tyrimus “Smulkaus ir vidutinio verslo sąlygos” (toliau – tyrimas). Šio tyrimo 1997-2001 m. rezultatai ir jų analizė yra pateikti leidinyje “Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje”. Kiekvienų metų tyrimų imtys buvo vienodos pagal dydį – buvo tiriama po 1750 įmonių.Žvelgiant į tyrimo metu gautus rezultatus galima daryti tokias išvadas:
 2001 m., lyginant su 1999 m., eksportuojančių įmonių dalis išaugo nuo 10,7 proc. iki 12,4 proc. (nors vis dar nepasiekė 1997 m. rodiklio, kuomet jis sudarė 15,7 proc.);
 Pasikeitė eksporto geografija. Įmonių, eksportuojančių į Europos Sąjungą, dalis išaugo nuo 29,0 proc. 1999 m. iki 34,4 proc. 2001 m.;
Atskirose veiklose įvyko reikšmingi pokyčiai: 2001 m. apdirbamosios pramonės įmonių produkcija daugiausiai buvo eksportuojama į ES šalis (53,0 proc.), nemažai statybos įmonių paslaugų taip pat buvo realizuojama šioje apskrityje (37,5 proc.). Tačiau prekybos, automobilių remontu ir kt. panašia veikla užsiimančios įmonės 2001 m. net 33,8 proc. eksporto rinkos rado NVS šalyse (iš jų Rusijoje 70,8 proc.). Transportu, sandėliavimu ir ryšiais užsiimančios įmonės NVS šalyse surado rinkas realizavimui 30,2 proc. savo produkcijos ir paslaugų (iš jų 84,4 proc. Rusijoje). Žvelgiant į 2001 m. statistinius duomenis apie SVĮ eksporto apimtis atskirose apskrityse, išsiskiria Vilniaus apskrities rodikliai. Šios apskrities SVĮ eksporto apimtys sudarė 1 626 257,9 tūkst. Lt arba 36,9 proc. visų apskričių eksporto apimčių. Iš paminėto eksporto Vilniaus apskrityje net 87,9 proc. teko Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje veikiančioms įmonėms. SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis parodytos 7 priede.

4.2.SVĮ importas
Didžiausią SVĮ importo, taip pat kaip ir eksporto, dalį sudaro įmonės, užsiimančios prekyba. Ypač pastebimas “didmenininkų” importo apimčių dalies augimas bendrame SVĮ importo apimčių fone. Kaip minėta, didžiąją prekių importo struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (didžiąja dalimi žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Tačiau šiai veiklai SVĮ rinkoje buvo ankšta – ją monopolizavo didelės įmonės. Pramonės įmonių dalis bendrame SVĮ importe sudarė menką dalį – vos dešimtadalį viso importo. Tarp pramonės įmonių daugiausia importavo tos, kurios užsiėmė maisto produktų ir gėrimų gamyba, drabužių siuvimu, guminių ir plastikinių gaminių gamyba. SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., parodyta 8 priede. 2001 m., lyginant su ankstesniais metais, situacija iš esmės nepakito: importuojančių SVĮ, taip pat kaip ir eksportuojančių, didžiąją dalį sudarė įmonės, veikiančios prekybos sferoje. Tačiau pagal importo apimtis atskirose veiklose įvyko pokyčiai. Statistiniai duomenys rodo, jog sumažėjo kai kurių prekybos SVĮ importo apimtys ir, atvirkščiai, padidėjo maisto ir gėrimų pramonės, drabužių siuvimo veikla užsiimančių SVĮ importinių operacijų apimtys. Importuojančių SVĮ sandara pagal apskritis parodyta 9 priede.
Iš pateiktų 9 priede duomenų matyti, kad didžioji dalis importo operacijomis užsiimančių SVĮ teko Vilniaus apskrities įmonėms, o iš jų “liūto dalis” – Vilniaus apskrities savivaldybės teritorijoje įregistruotoms įmonėms. Antrąją poziciją pagal importuojamų prekių ir paslaugų apimtis užėmė Kauno apskritis (suprantama, Kauno miesto savivaldybės teritorijoje vykdančios veiklą įmonės šia prasme buvo absoliučiai vyraujančios), trečiąją poziciją užėmė Klaipėdos apskritis. Tačiau pastarosiose apskrityse importuojančių prekių ir paslaugų dalis sumažėjo, ypač Klaipėdos apskrityje. Nežymiai ėmė augti importuojančių įmonių dalis bendrame šalies importuojančių SVĮ skaičiuje – Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių apskrityse.

5.PARAMA SMULKIAM IR VIDUTINIUI VERSLUI
Esama smulkaus ir vidutinio verslo teisinė ir ekonominė aplinka sudėtinga: nemaža dalis įmonių nustoja veikusios ar bankrutuoja, verslininkams stinga elementarios informacijos ir žinių. Šias problemas numatoma sręsti kuriant efektyvią paramos verslui sistemą – įgyvendinat SVV plėtros programą. Paramos priemonių visuma leis sukurti finansinės paramos instrumentus, leidžiančius įmonėms geriau pasinaudoti finansiniais ištekliais ir sukurti naujas darbo vietas, plėtoti paramos verslui infrastruktūrą, sukuriančią palankią aplinką įmonėms kurtis ir augti. Taip pat numatyta įgyvendinti projektus, kurių metu verslininkams bus teikiamos informacinės, konsultacinės bei mokymo paslaugos, skatinamas verslininkų kooperavimasis, naujų rinkų paieška, informacijos apie verslą sklaida ir tuo skatinamas naujų įmonių kūrimasis ir veikiančių plėtra.

5.1Finansinės paramos SVV subjektams gerinimas

Vienas iš pagrindinių smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklos stabdžių – finansinių išteklių stoka. Sprendžiant šią problemą, būtina plėtoti finansinių institucijų sistemą Lietuvoje. Labai svarbu, kad valstybės finansinė parama smulkaus ir vidutinio verslo subjektams būtų gerai organizuota, numatomos laiku vykdomos ir pagrįstos priemonės, užtikrintas šių priemonių įgyvendinimo kompleksiškumas, tęstinumas, atitiktis Europos Sąjungos valstybių ir valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nuostatoms dėl valstybės pagalbos. Būtina užtikrinti valstybės paramos smulkioms ir vidutinėms įmonėms skaidrumą, koordinavimą, nuolat analizuoti įvairios paramos efektyvumą, teikimo kontrolę ir vertinti poveikį smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Siekiant pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes, reikia:
• Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos lėšomis išplėsti smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansines galimybes ir skirti lėšas pradiniam kapitalui formuoti, naujoms technologijoms ir inovacijoms versle įdiegti;
• teikti garantijas finansų įstaigoms (už smulkaus ir vidutinio verslo subjektams suteiktas paskolas ir lizingo paslaugas);
• koordinuoti institucijų, teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, verslininkų organizacijų ir finansinių institucijų, dirbančių su smulkiomis ir vidutinėmis įmonėmis, veiklą, skatinti tarpusavio bendradarbiavimą, supratimą, skleisti geriausią patirtį regionuose;
• analizuoti Europos Sąjungos finansinės ir techninės paramos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, ypač verslą pradedančioms ir perspektyvioms smulkioms įmonėms, teikimo praktiką ir ją taikyti Lietuvoje.

Labai svarbus dalykas yra verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo paslaugų teikimas.Verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugų rinka Lietuvoje plėtojama palyginti lėtai, jos plėtrą stabdo smulkių ir vidutinių įmonių, ypač pradedančiųjų verslininkų, riboti finansiniai ištekliai, todėl čia būtina valstybės parama. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos. Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją. Šiam tikslui reikia:

• užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai visuose Lietuvos regionuose galėtų nuolat naudotis subsidijuojamomis mokymo ir konsultavimo aktualiausiais verslo klausimais paslaugomis;
• nuolat atnaujinti ir plėsti internete verslo informaciją apie smulkių ir vidutinių įmonių galimybes bendradarbiauti su didelėmis įmonėmis, skelbti informaciją apie teisinės bazės pokyčius, sukurti viešųjų pirkimų informacinę sistemą, sudarančią Europos Sąjungos valstybių praktiką atitinkančias galimybes pamažu perkelti viešuosius pirkimus į elektroninę terpę, ir kita;
• kasmet rengti statistikos informaciją apie smulkaus ir vidutinio verslo subjektų veiklą, papildyti turimą informaciją statistikos duomenimis, kurių reikia išsamiai smulkaus ir vidutinio verslo būklės analizei atlikti;
• kasmet tirti smulkių ir vidutinių įmonių veiklos sąlygas ir skelbti tyrimų duomenis, parengti analitinę Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo būklės ir perspektyvų apžvalgą;
• nuolat informuoti visuomenę apie verslo sąlygas ir verslininkų problemas per nacionalinę televiziją, radiją, kitas žiniasklaidos priemones. Taip būtų kuriamas teigiamas verslininko – pagrindinio ekonomikos pažangos subjekto įvaizdis;
• plėsti smulkių ir vidutinių įmonių galimybes naudotis internetu.

5.2.SVV skatinimo būdai Lietuvoje
Valstybės parama SVV reglamentuojama Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (2003 m.). 1998 m. buvo patvirtinti SVV skatinimo fondo tikslas – kaupti vyriausybės nutarimais skiriamas Privatizavimo fondo lėšas, valstybės biudžeto asignavimus bei užsienio donorinių fondų lėšas, skiriamas SVV skatinti. SVV skatinimo fondo tvarkytojo funkcijas vykdo Ūkio ministerija. Pagal LR smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą SVV subjektai gali naudotis šiomis paramomis:
• Mokestinėmis paskolomis ir mokesčių lengvatomis įstatymų nustatyta tvarka;
• SVV verslo skatinimo fondų finansine parama;
• Vyriausybės ir savivaldybių finansine parama pagal SVV plėtros programas;
• Konsultacinėmis ir mokymo paslaugomis lengvatinėmis sąlygomis;
• Verslo inkubatorių, technologinių parkų paslaugomis;
• Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų ir draudimo įmonių bei kitų verslo plėtrą skatinančių institucijų parama;
• Kvalifikacijos kėlimo paslaugomis pagal verslo plėtojimo ir užimtumo programas;
• Parama naujoms darbo vietoms kurti;
• Mikrokreditavimo sistema pradedantiems verslą.

6. SVV VERSLO RŪŠYS
6.1.Lizingas
Lizingas (išperkamoji nuoma) yra tam tikra verslo kreditavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir įmonės kreditavimo elementus.Lizingas apibūdinamas kaip ūkinė veikla, kuriai esant ūkio subjektas sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis kitam ūkio subjektui savo nekilnojamąjį turtą apibrėžtam arba neapibrėžtam laikotarpiui. Lizingo sutartį iš vienos pusės sudaro bankas arba lizingo kompanija, o iš kitos – ūkio subjektas – lizingo gavėjas. Pastarasis už teisę nuomotis moka iš anksto sutartą pinigų sumą, o praėjus tam laikui grąžina naudotą turtą arba jį išperka. Lizingo sutartyje paprastai nurodoma, kad lizingo gavėjas prisiima visą riziką bei nuostolius, susijusius su lizingo objektų gedimų, vagystėmis ar kitais padariniais.
Finansiniu požiūriu lizingas yra specifinė nekilnojamojo ir kito ilgalaikio turto įsigalėjimo finansavimo forma, kuri leidžia įmonei lengviau pritraukti reikalingas kreditines lėšas. Lizingo objektu gali būti bet koks kilnojamas ir nekilnojamas ilgalaikis turtas: pastatai, transporto priemonės, technologiniai įrenginiai, elektroninė įranga ir kt.
Pastaruoju metu lizingo kompanijos Lietuvoje pradeda aktyviai dirbti smulkaus lizingo rinkoje. Jos plečia paslaugų asortimentą, nuomoja kompiuterinę ir biuro techniką, kainuojančią nuo 1200 litų iki 35000 litų, vidutiniškai mokant per metus 10% palūkanų nuo jos pradinės vertės. Vis didėja lizingo sutarčių, sudarytų su fiziniais asmenimis. Fiziniai asmenys turi tik pateikti informaciją apie tai, kad jų gyvenamoji vieta sutampa su registracijos vieta, ir klientai turi apsidrausti nuo finansinės rizikos. Lizingo portfelio struktūroje ypač sparčiai auga nekilnojamojo turto išperkamoji nuoma, pramonės įranga ir įrenginiai, kelių transporto priemonės, lengvieji automobiliai.
Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma būna:
• Trumpalaikė (iki vienerių metų);
• Vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);
• Ilgalaikė (daugiau kaip treji metai).
Lizingo operacijų mechanizmas dažnai yra sudėtingas ir priklauso nuo lizingo rūšies. Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių skaičių lizingas yra skirstomas į tiesioginį ir netiesioginį. Esant tiesioginiam lizingui, sutartis sudaroma tiesiogiai tarp lizingo objekto savininko (dažniausiai įrangos gamintojo) ir lizingo gavėjo (įrangos pirkėjo). Esant netiesioginiam lizingui, sudaroma trišalė sutartis tarp lizingo kompanijos, lizingo gavėjo ir lizingo objekto gamintojo tiekėjo.
Lizingo mokėjimo sumą sudaro dalinis išnuomoto turto vertės padengimas, palūkanos nuo sutartyje įrašytos finansuojamos pinigų sumos ir komisinis arba administracinis mokestis. Dažniausiai įranga perkama, atsiskaitant už ją per 2 – 3 metus.
Gali būti dviejų rūšių lizingas: finansinis ir veiklos. Finansinio lizingo esmė ta, kad jo gavėjas per sandorio laikotarpį padengia visą nuomojamo turto vertę, ir, sutarčiai pasibaigus, lizingo objektas tampa nuomininko nuosavybe. Finansinis lizingas nenumato išnuomoto turto priežiūros bei galimybės anksčiau termino nutraukti sutartį. Finansinis lizingas plačiau naudojamas Europoje. Veiklos lizingas esti, kai per visą sandorio laikotarpį padengiama tik dalis turto vertės, o sutarčiai pasibaigus turtas grąžinamas lizingo kompanijai. Esant veiklos lizingui turto naudojimo laikas yra ilgesnis už lizingo sutarties laikotarpį. Veiklos lizingas plačiai naudojamas JAV.
Lizingo paslaugos lizingo gavėjui naudingos ir dėl tokių priežasčių:
• Norimą daiktą galima įsigyti neturint reikiamos pinigų sumos, pakanka pradinio įnašo, kurio dydis sudaro 5-30 proc. prekės kainos.
• Lizingo bendrovės paprastai visus formalumus atlieka greičiau nei bankai. Didėjant konkurencijai tarp lizingo bendrovių, sprendimas priimamas per 1-2 darbo dienas.
• Nesumokėtos lėšos lieka įmonės veiklai finansuoti.
• Lizingas leidžia išvengti tam tikrų įsipareigojimų ar užstatų, nes garantu tampa pats lizingo objektas.
Lizingo rizika. Specialistai neatmeta galimybės, kad, gausėjant pasirašomų lizingo sutarčių skaičiui, daugės atvejų, kai klientai nesugebės jų vykdyti.
Rizika juridiniams asmenims susidaro dėl tokių priežasčių:
• Per didelės investicijos neįvertinus rinkos augimo;
• Netinkamai įvertintos verslo galimybės;
• Pasikeitusios rinkos sąlygos;
• Kompetencijos trūkumas valdant įmonę;
• Netinkamai pasirinkta įmonės pajėgumų neatitinkanti įranga.
Rizika fiziniams asmenims kyla:
• Netekus darbo;
• Netinkamai ir lengvabūdiškai įvertinus savo finansines galimybes.

6.2.Franšizė
Franšizė (licencinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitos įmonės prekių ženklu, technologija, reklama, valdymo metodais, marketingu, mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą, perimant jau žinomos firmos patirtį. Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančios pusės. Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija, užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktą suteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintą technologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekių pardavimo sistemą. Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbti franšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją. Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yra santykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamos ir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus.
Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškai savarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsiparigojimą vykdyti sutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas. Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jam nereikia ieškoti naudų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybos technologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindu dirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį:
1. pradinį mokestį už franšizę;
2. kasmetinį 5-10% mokestį nuo apyvartos.
Franšizės privalumai ir trūkumai
• Pagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra:
• franšizės prikėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje;
• padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai, atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių ženklais;
• franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.
Privalumai franšizės pardavėjui:
• lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas;
• lengviau kontroliuojamas formos vardo, prekių ženklo naudojimas, nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą įmonę;
• mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.
Franšizės trūkumai:
• franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje. Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus;
• reikia mokėti pradinį mokestį už franšizę;
• franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės pardavėjo;
• franšizės pirkėjo sėkmė labai priklauso nuo franšizės pardavėjo sėkmės.
6.3.Faktoringas
Faktoringas – prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga – vis labiau įsitvirtina šalies finansų rinkoje ir jos apyvarta per pastaruosius 3 metus padidėjo daugiau kaip 3 kartus. Faktoringas yra nauja finansavimo paslaugų rūšis, taikoma pirmiausia smulkioms ir vidutinėms firmoms finansuoti, perimant teisę išieškoti jų skolas. Paprastai tokios skolos yra trumpalaikiai įsiskolinimai už pirktas prekes ar suteiktas paslaugas. Ši trumpalaikių skolų perleidimo arba prekybos sandorių kreditavimo paslauga sėkmingai įsitvirtina Lietuvos finansų rinkoje. Ji mažina verslo riziką ir sukuria įmonei galimybę naudoti kompleksinę pirkėjų skolų valdymo sistemą. Didėjančios faktoringo paslaugų apimtys rodo, kad gerėja atsiskaitymo sąlygos tarp šalies įmonių, t.y. tam tikras rinkos ,,sveikumo” rodiklis.
Faktoringo paslaugas teikia bankai faktoriai arba jų dukterinės firmos. Faktoringo principas: faktoringo firma perka savo klientų reikalavimus klientams ir per 2-3 dienas sumoka avansą, kurio dydis sudaro nuo 70 iki 90 proc. reikalaujamos pinigų sumos, likusios 10-30 proc. lėšų faktoringo firmos klientams atgauna tik po to, kai pirkėjai (skolininkai) apmoka už prekes.
Tokia kredito paslaugų rūšis didina turto likvidumą, kuris savo ruožtu sudaro prielaidas verslui greitai augti bei įmonių finansinėms galimybėms didinti. Spartėjant prekių apyvartumui, akumuliuojamos laisvos lėšos, laiku apmokamos teikėjų sąskaitos bei atliekami kiti privalomi mokėjimai ir įmonė turi galimybę apmokėti skolas klientams tuo pačiu laiku, kaip ir jos konkurentai. Tokia įmonė ir ateityje gali tikėtis mokėjimo nuolaidų, nes sumažėja tiekėjų ir kreditorių rizika, susijusi su kliento mokumu.
Faktorinių firmų (bankų) veikla gana efektyvi, nes dauguma įmonių stengiasi apmokėti sąskaitas tik gavę jas iš faktorinių firmų, nes niekas nenori patekti į nemokių firmų sąrašus. Jei bankas pateikia informaciją, kad įmonė sąskaitas apmoka pavėluotai, tai ateityje jai bus sudėtinga sudaryti finansiškai rizikingus sandorius. Faktorinės firmos, kaip mokėjimo garantiją, pasirengusios teikti papildomas paslaugas savo klientams, pirkdamos jų reikalavimus kitiems subjektams. Faktorinis bankas išmoka klientui pinigus anksčiau, negu pirkėjas apmoka sąskaitas.
Tarptautinis faktoringas. Jis nuo vietinio skiriasi tuo, kad tarptautinio faktoringo atveju užsienyje esančios įmonės pirkėjos mokumo riziką prisiima toje valstybėje esanti faktoringo įmonė. Jei užsienio firma yra nemoki, užsienio faktoringo firma per 90 dienų atliks mokėjimą Lietuvos faktoringo įmonei. Taip sudaroma galimybė gauti informaciją apie užsienyje esančio savo prekių pirkėjo patikimumą, laiku yra gaunamas finansavimas, nereikia rūpintis akredityvais.

IŠVADOS

Lietuvoje SVV plėtra tampa vis svarbesnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikoje ir konkrečiuose veiksmuose, kurių numatoma imtis, įgyvendinant Valstybės ilgalaikės raidos strategiją bei vidutinės trukmės SVV plėtros iki 2004 m. strategines kryptis.

Šalies makroekonominiai rodikliai rodo, kad po 1999 m. recesijos ekonomika atsigauna ir demonstruoja gana sparčius plėtros ženklus. SVV skatinanti politika gali ne tik teigiamai įtakoti makroekonominių rodiklių pokytį, bet ir gyventojų užimtumo didėjimą, vadinasi, ir gyventojų perkamąją galią, kurios menka potencija iki šiol išlieka viena iš pagrindinių kliūčių plėstis vidaus rinkai.

Lanksčiai prisitaikydamos prie naujų ir sudėtingų paklausos-pasiūlos sąlygų vidaus ir užsienio rinkoje, SVĮ sugebėjo atstatyti savo pozicijas bendroje šalies ūkio panoramoje, kurią geriausiai apibūdina BVP sandara. Tačiau, kaip ir iki šiol, Lietuvos verslininkai susiduria su didesnėmis negu bet kurioje kitoje Vidurio Europos šalyje kliūtimis organizuojant ir plėtojant SVV.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama skatinti smulkių ir vidutinių įmonių steigimą ir veikiančių įmonių plėtrą, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir asmenims, norintiems pradėti verslą, turėtų sudaryti ypač palankias sąlygas naudotis informacinėmis, mokymo ir konsultavimo paslaugomis. Valstybės parama turėtų būti ne tik organizacinė, bet ir finansinė, nes smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, nors ir suvokdami žinių svarbą verslo sėkmei, dažnai nepajėgia sumokėti visos konsultavimo ir mokymo paslaugų kainos. Būtina užtikrinti, kad smulkaus ir vidutinio verslo subjektai laiku gautų išsamią ir nebrangią verslo informaciją.

Įvairių organizacijų, teikiančių paramą SVV, yra nemažai, bet kartu reikia pripažinti, kad verslininkai yra napakankamai informuojami apie galimybę gauti paramą, ypač apie užsienio šalių numatomą teikti ar teikiamą techninę ir finansinę pagalbą bei investicijas, todėl dažnai paramos programos nepasiekia savo tikslų.

LITERATŪRA
1. E. Labutienė, R. Autukienė. Mažų ir vidutinių įmonių kūrimas ir valdymas. Vilnius, 1994.
2. I. Dedelienė. Smulkusis ir vidutinis verslas. Vilnius, 1998.
3. K. Lukaševičius, B. Martinkus. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. Kaunas, 1999. – P. 3-8.
4. L. Juozaitienė, J. Staponkienė. Verslo ir vadybos įvadas. Mokomoji knyga. Šiauliai, 2003. – P. 46-73.
5. P.Baršauskas. Smulkaus ir vidutinio verslo politika ES ir Lietuvoje.Kaunas, 2002.
6. V. Sūdžius. SVV administravimas ir valdymas. Kronta, 2001.
7. www.ams.lt
8. www3.Irs.lt
9. www.lic.lt
10. www.smeda.lt
11. www.svv.lt

PRIEDAI
1 PRIEDAS
Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m., proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
2 PRIEDAS
Dirbančiųjų dalis atskirose įmonių grupėse Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 2000 m., proc.

Duomenų šaltiniai: VšĮ “Statistikos tyrimai”; Structural Business Statistics, Eurostat

3 PRIEDAS
Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių skaičius 1999-2002 m.
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
4 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.

5 PRIEDAS
SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis

6 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių eksporto dalis 1999-2001 m. bendroje šalies eksporto apimtyje, proc.

Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”
7 PRIEDAS
SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis

8 PRIEDAS
Smulkių ir vidutinių įmonių dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc. (visos importuojančios SVĮ = 100)

9 PRIEDAS
Importuojančių SVĮ sandara pagal apskritis

Leave a Comment