Beliko vos keletas dienų ir tūkstančiai pirmokėlių pirmą kartą žengs pro mokyklos duris, neš didžiulę puokštę gėlių pirmajai mokytojai ir sveikinsis su mažaisiais draugais. Su kai kuriais bus pažįstami nuo darželio laikų, kai kuriuos matys pirmą kartą.
Mokyklos suolo istorija tęsis 12 metų. Čia vaikai mokysis matematikos, istorijos, biologijos, galų gale laikys egzaminus ir planuos savo tolimesnę ateitį. Tačiau kad to sulaukti, kad pasiekti norimų rezultatų, būtinas užsispyrimas ir didelis noras. Taip pat būtinas ir gabumas, siekiant geriausio.
Jau greit nuskambėsiąs pirmasis skambutis taps dideliu išbandymu ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams. Kaip paruošti vaiką galimoms nesėkmėms, į kokį būrelį leisti, kaip apsaugoti nuo smurto, ką daryti, kad vaikutis nesijustų atstumtas, kiek kišenpinigių duoti sūneliui ar dukrytei, kad jie tikrai papietautų ir sotūs galėtų krimsti mokytojos pateiktas užduotėles?
Į tokius klausimus, kurie neramina būsimųjų pirmokų tėvelius, gali atsakyti tik patyręs žmogus, todėl pasirinkta viena mokytoja, ilgą laiką dirbanti vienoje Vilniaus mokykloje nenuvilia ir vardija svarbiausius dalykus, kuriuos privalo žinoti mažieji ir jų tėveliai.
Kišenpinigiai
Dažnai tėveliams galvos skausmu tampa, kiek pinigėlių duoti vaikui, kad jis pamokų metu jaustųsi sotus ir per kontrolinį darbą „neburgztų“ pilvelis. Tėveliai turėtų žinoti, jog daugelyje mokyklų pietus galima nupirkti visai savaitei, tokia paslauga, priklausomai nuo mokyklos, kainuoja 15 – 20 litų.
Vaikui kiekvieną dieną bus patiekiama karšta sriuba bei karštas patiekalas su gėrimu. Jei atsisakoma tokios siūlomos paslaugos, nors, mano manymu, ji labai naudinga, vaikas valgykloje gali išsirinkti ką valgys pats, tokiu atveju reikėtų mokyklinukui duoti 3 – 5 litus kiekvieną dieną. Bet ar būsite ramūs, kad vaikas pavalgys karštą patiekalą, užuot prisipirkęs traškučių ar saldumynų?
Neisiu į mokyklą
Tėveliai, Jums pasisekė, jei Jūsų sūnelis ar dukrytė bėga į mokyklą su dideliu noru ir nekantrumu, tačiau ką daryti, jei užuot kėlęsis iš lovytės bėgtų pusryčiauti ir eiti į mokyklą, vaikas nori vartytis šiltame patale arba žaisti kompiuterinius žaidimus? Kaip įkalbėti mažąjį mokytis?
Ilgus metus dirbanti mokykloje, mokytoja teigia, jog būtų gerai namuose tėveliams pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, jog mokykla (kurioje jis praleis 12 metų), yra jo antrieji namai, o auklėtoja, kuri jį lydi visų pamokų metu, yra, tarsi, antroji mama, kuriai vaikas gali pasipasakoti, jei jį kas skriaudžia arba apie nenusisekusius namų darbus. Žinoma, ne kiekviena mokytoja gali ir nori tapti antrąja mama ir, toli gražu, nevisi vaikai taps gerais draugais. Tokiu atveju, būtina paaiškinti vaikui, jog nesutarimai tarp bendraamžių yra normalu ir nereikėtų dėl to praleisti pamokų. Jei problema išties didelė, visuomet yra galimybė vaiką leisti į kitą klasę, kur būtų ir auklėtoja kita, ir vaikai kitokie. Tačiau prieš priimant tokį sprendimą, viską gerai apgalvokite.
Ką veikiam per pertrauką?
Pamenu, kai buvau mokyklinukė, pertraukų metu mėgdavau šokinėti per gumytę. Taip pat žaisdavom ir gaudynes. Kartą pavyko net langą iškūlti.
Tačiau tai mano atsiminimai, kurių paskatinta panorau sužinoti, ką šiais laikais vaikučiai veikia pertraukų metu. Pasirodo, tvarka pakitusi. Jei anksčiau galėdavome bėgioti (o dar labiau įsidūkdavome, kai mokytojos nematydavo), tai dabar vaikams bėgioti yra draudžiama. Kadangi pertraukų metu klasės yra vėdinamos, vaikai ramiai žaidžia koridoriuose.
Dvejetas pažymių knygelėje
Grįžta Petriukas iš mokyklos. Tėtis klausia: – Kiek gavai? – 2,- atsako Petriukas. – Kodėl tiek mažai? – Krizė, tėveli, krizė.
Blogi įvertinimai dažnai nuteikia vaiką sakyti „daugiau nesimokysiu“. To suaugę nesupras, nes dažniausiai kai paslysti, imi mąstyti kaip pasitaisyti, kaip atsitiesti, tačiau vaikas dažniausiai nuleidžia rankas. Svarbiausia nuo pat mažų dienų šnekėtis su vaiku. Jis privalo žinoti, jog Jūs nesmerksite jo, jei šis gaus prastą įvertinimą ir visuomet padėsite, kai jam reikės Jūsų pagalbos atliekant namų užduotis.
Aš – naminukas
Dažnai šeimose leidžiama mažiesiems neiti į darželį ir su didele meile (gal, kartais, ir per didele), juos globoja močiutės. O kaip žinia, išlepinti mažąjį – nieko nereiškia. Tačiau jei į darželį dar galima neiti, tai nuo mokyklos nepabėgsi niekur. Iš karto kyla klausimas, kaip pritapti naujoje aplinkoje ir suvokti, kad mokykloje vaikas nebus išskirtinis, kaip kad buvo namuose? Mokytoja sako, jog klasės kolektyve iš karto matosi, kurie vaikai atėję iš namų aplinkos ir kurie iki mokyklos su draugais šėldavo darželyje.
Naminukams sunkiau pritapti, jiems reikia dėmesio, o supratę, kad gali jo čia tiek nesulaukti, ima pykti ant viso, juos supančio pasaulio. Išspręsti tokią problemą turėtų patys tėvai, prieš mokyklą leisdami savo vaikučiui žaisti kieme su bendraamžiais ar bent keletai valandų turėtų nuvesti į pamokėles mažiesiems, kuriuose jie įgaus ne tik reikalingų žinių, bet ir sustirpins bendravimo įgūdžius.
Mama, mane muša
Pamenu vieną bendraklasį, kurį berniukai nuolat stumdydavo. Nors šis buvo visa galva už juos aukštesnis ir „drūtesnis“, nuolat susilaukdavo patyčių, įžeidinėjimų ir trinktelėjimų per šoną. Kaip su tuo kovoti? Kaip „įkalti“ vaikui į galvą, kad kito mušti negalima? Kaip paaiškinti, kad visai negalima mušti nei žmonių, nei kačių? Vėl susiduriame su auksine taisykle – kalbėtis su vaiku.
Mokytoja teigia, jog labai daug ką reiškia vaiko aplinka, iš kurios jis ateina. Taip pat svarbu ir ką jis mato šeimoje – jei ten nuolat smurtaujama, girtaujama, vaiko elgesyje tai aiškiausiai matysis. Kiekvienoje mokykloje yra ir psichologai, kurie visuomet kalbasi su vaikais – ir skriaudžiamais, ir su tais, kurie skriaudžia.
Popamokinė veikla
Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti tam tikrus vaiko gabumus. Tai gali būti piešimas akvarele, sportiniai žaidimai, choreografija ar dainavimas. Kiekviena mokykla dažniausiai siūlo bent keletą būrelių, į kuriuos Jūsų vaikai gali eiti po pamokų. Juk kiekvieniems tėveliams ramiau, kai žino, jog vaikai nesišlaisto gatvėmis, o mokosi naudingus dalykus, kurie gali būti naudingi ateityje.
Dažniausiai mokyklose siūlomos folkloro studijos, keramikos, dailės, šokių užsiėmimai. Jei vaikas nesusidomi jokiu būreliu arba neturi ypatingo talento, tėveliai jį gali leisti į prailgintas grupes. Už tokias reikia mokėti, tačiau galėsite jaustis ramūs, kad Jūsų dukrytė arba sūnelis bus su auklėtoja, bendraus su vaikais, sočiai pavalgys bei atliks namų darbus, prižiūrint mokytojai.
O jei mano draugas „kitoks“?“
Dažnai pasitaikantis atvejis, kai klasėje atsiranda „kitoks“ vaikas. Šį kartą kalbu apie protinę arba fizinę negalią. Kaip paaiškinti vaikui, jog tokio draugo negalima atstumti, o jam reikia padėti, pagelbėti ir su juo bendrauti? Žinoma, paantrindama mokytojai, galiu pasakyti, jog viskas priklauso nuo vaikų, kurie susirenka. Kai kurie yra išauklėti tėvelių ir puikiai žino, jog smerkti, o juo labiau, tyčiotis iš negalią turinčių, negalima. Tačiau pasitaiko atvejų, kuomet vaikai nesusipranta ir užgaulioja klasės draugą.
Mokytoja privalo rasti progą pasikalbėti su vaikais ir paaiškinti jiems, jog jie turi būti mažaisiais pagalbininkais, globoti savo draugą ir saugoti. Kartais į klasę patenka turintys protinę negalią – iš išorės tokie vaikai, yra lygiai tokie patys, kaip ir kiti, tačiau jų bendravimas yra kitoks. Mokytoja teigia, jog dažniausia protinę negalią turintys vaikai, patys kimba prie klasės draugų. Geriausia išeitis tokius vaikus leisti į specializuotą mokyklą ar bent jau klasę, kurioje visi vaikai yra sutrikusios mąstysenos.
Mieli tėveliai, nebijokite kalbėtis su klasės auklėtoja, užsirašykite jos telefono numerį, paskambinkite, jei kils nesklandumų, rodykite iniciatyvą bendrauti ir domėkitės viskuo, kas susiję su Jūsų atžalomis bei jo gyvenimu antruosiuose namuose. Nepamirškite, jog mokykla turi labai didelę įtaką vaiko išsiauklėjimui, išsilavinimui bei gebėjimui prisitaikyti aplinkoje.
Gerda Zemenskaitė
