Mikčiojimas

Mikčiojimas – įdomus reiškinys. Laikiną ar ilgailaikinį sutrikimą, lemiantį užsikertantį kalbėjimą, gali sukelti tiek genai, tiek fizinės priežastys, tiek tam tikri psichologiniai veiksniai.

Žmogaus kalbą reguliuoja trys pagrindiniai smegenyse esantys centrai. Vienas jų – motorinis Broko (Broca) centras (pavadintas pagal neurofiziologo pavardę, kuris pirmas prakalbo apie smegenų centrus) reguliuoja balso aparatą: balso stygas, gomurio bei kvėpavimo raumenis ir valdo visa tai, kas dalyvauja tariant garsus – judina lūpas, liežuvį. Esant per dideliam Broko centro aktyvumui, atsiranda spazmai, kurių garsinė išraiška – mikčiojimas.

Statistika rodo, kad psichinės traaumos lemia tik 10 procentų mikčiojimo atvejų. Kitus lemia genai, įvairūs fiziniai sutrikimai. Tačiau, pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės, tėvai neretai mano, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių – kažko išsigandęs, po avarijos, stiprių išgyvenimų. Deja, mikčiojimo bėdas dažniau išsprendžia užsiėmimai su logopedu – mat didžioji dalis mikniukų visgi turi kažkokių fizinių trūkumų, nulemiančių mikčiojimą. Be abejo, būna ir logoneurozės atvejų – neurotinių sutrikimų, kuriuos gydyti bandoma vadinamąja elgesio terapija (vaikai gauna įvairias užduotis, atlieka tam tikrus darbelius ir t.t.)

Jei mikčiojama dėll padidėjusio Broko centro aktyvumo, padėti tokiam vaikui – labai sudėtinga, mat sutrikimas – ne psichologinis, bet organinis. Psichologė V. Čioraitienė pasakoja, kad mikčiojantys vaikai labai skuba pasakyti, ką nori. Dažnas atvejis – kad dar prieš pradedant mikčioti, jiems sunkiai sekėsi skaityti, neretai tok

kie vaikai būna vėliau pradėję kalbėti, kitaip tariant, visus mikniukus sieja kažkokie neigiami procesai smegenyse.

Mikčiojančių vaikų greitakalbė atsiranda dėl to, kad bijodami “užstrigti“, jie beria žodžius, o kaip tik tokiu atveju, mikčiojama daugiau. Tad tiek terapijoje, tiek namuose, tokie vaikai turi būti skatinami nusiraminti, kalbėti lėčiau. Dažnai tėvai bando kontroliuoti tą vaiką, sako: „gal tu čia nemiksėk jau taip dabar“, ar „gal tu nesakyk to žodžio“, t.y., jei net neverbaliniai , jie visu kūnu reaguoja į tą vaiko mikčiojimą ar kitą tiką. Tokiu atveju, vaiko mikčiojimas atvirkščiai – dar labiau užsifiksuoja: „Su manim kažkas negerai“. Užuot padėję vaikui atsipalaiduoti ir sklandžiau kalbėti, tėvai taip skatina mikčiojimą. Tėvų įtampa lengvai persiduoda vaikui, jis įsitempia pats ir mikčiojimas sustiprėja. Nesiūlau nepastebėti mikčiojimo. Tiesiog, galima jo nessureikšminti, vaiką nuraminti, padrąsinti, o ne kas sykį mestelti: „matai, ir vėl užkliuvai, gal nesakyk šito žodžio?“.

Neretas atvejis, kai tikslios mikčiojimo priežastys lieka neaiškios. Psichologė V. Čioraitienė teigia, kad esame linkę ieškoti išorinių priežasčių, kad pateisintume mikčiojimą, nes taip yra lengviau. Dažnai sako: „vaiką užpuolė didelis šuo, ir jis dėl to pradėjo mikčioti“, arba – „skridau lėktuvu, lipau į jį, prasidėjo panikos ataka“, tarsi tas lėktuvas išprovokavo. Bet ne tai išprovokavo, tiesiog viduje kažkas vyko. Kad buvo psichologinė trauma, – taip. Kad mikčiojimas gal

lėjo prasidėti nuo psichologinės traumos – įmanoma. Bet kad ta trauma būtent išgąstis. Kitaip tariant, jei mikčioti pradedama po konkretaus įvykio, vadinasi, prielaidos mikčiojimui buvo ir anksčiau, tiesiog jos liko nepastebėtos. Išgąstis gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu, bet retai būna tikrąja mikčiojimo priežastimi. Vadinasi, vaikas turėjo silpną vietą, ir ji išryškėjo. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema. Vienas išsigandęs gali sapnuoti košmarus, kitas – šlapintis į lovą, trečias – mikčioti. Įvykis tas pats, o reakcija – skirtinga. Vadinasi, silpnosios vaikų vietos yra skirtingos, ir gali pasireikšti bet kada. Deja, šios silpnosios vietos dažnai įgimtos, tad sunkiai gydomos.

Jei įtariama, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių, bandoma išsiaiškinti, kokia jam “nauda“ iš to simptomo, kodėl jis jį turi? Ką vaikas ar paauglys gauna iš to, kad laikosi jo įsikibęs? Gal užuojautą ar dėmesį? Tačiau apie psichologinį mikčiojimą galima būtų kalbėti, jei tikrai smegenyse nėra pakitimų, o tai – itin reti atvejai. Mikčiojimo korekcijos principas – sumažinti vidinę įtampą. Esu mačiusi psichologų, kurie mikčiojimo problemą sprendė nors ir radikaliai, bet veiksmingai. Viena specialistė, turėjusi mikčiojančių paauglių grupę, liepdavo jiems eiti į gatvę, ir klausinėti praeivių, kiek valandų. Pradžioje vaikai priešinosi, pyko, tačiau po keliolikos tokių užsiėmimų, jie galėdavo laisvai, nemikčiodami užduoti klausimą. Nes pirmiausia yra baimė, kad „aš nepasakysiu“. Ją nugalėjus, gal

li dingti mikčiojimas. Kai kurių taikomų terapijų esmė ir yra tokia – nugalėti baimę. Suvokus, kad nieko neįvyks, baimė dingsta.

Būna ir „stebuklų“ – vaikas ima mikčioti, bet po kurio laiko mikčiojimas pats dingsta. Tėvai, matyt, nejautė padidinto nerimo, o vaikas pats susitvarkė su mikčiojimą kėlusia įtampa, mikčiojimas dingo, nes jam to simptomo nebereikėjo. Visais atvejais, ne tik mikčiojimo – tėvų įtampa labai veikia vaiką. Patarimas toks, – į specialistą dėl vaiko mikčiojimo kreipkitės tuomet, kai jums tas išties neramu. Tačiau ir tokiu atveju, nebūtina visko iškart sureikšminti, galima pasakyti vaikui: „eime, tiesiog pasitarsime, ką ir kaip daryti“. Pirmiausia verta pasitikrinti pas logopedą. Jei šis neras fiziologinių mikčiojimo priežasčių, pats pasiūlys kreiptis į psichologus.

0 thoughts on “Mikčiojimas”

  1. Kalbėt pradėjau net kiek anksčiau nei kiti vaikai. O ir joks šuo manęs tikrai nepuolė 😀 Aš mikčioju nuo pat gimimo. Tėvai vedė į logopedinį darželį, ir už tai labai pykau. Tie logopedai man tikrai nepadėjo, ten būdama aš tik spyriojaus ir pykau, kad ten esu. Kaip bebūtų keista, man padėjo žoliniai preparatai iš Rusijos ar Baltarusijos (nepamenu). Tikrai sumažėjo mikčiojimas. O gal dar prisidėjo ir paauglystė, kai tos drąsos atsirado. 😉 Galiausiai pati radau vietą, kur tas mikčiojimas man nepasireiškia. Tai – scena. Vedu renginius, vaidinu, net studijuoju “kultūrinės veiklos vadybą”, ir mąstau baigus šias studijas stot į režisūrą ar aktorinį. Esu puiki oratorė, dažnai tenka sakyti kalbas. Deja skaityti viešai negaliu.
    Manau, jog mikčiojančiam vaikui tiesiog reikia pasitikėjimo savimi, tvirto charakterio ir rasti užsiėmimą, kuris jam tikrai patiktų 😉

    Reply
  2. Galiu visus mikčiojančius galų gale nuraminti, mikčiojimas nėra jokia liga ar susirgimas ir jo neįmanoma gyditi, yra seniai sukurtos 100 procentinės priemonės kalbos atpalaidavimui ir natūraliam kalbėjimui.
    Tik logopedai ir psichonervistai su baltais chalatais nenori atskleisti tiesos.
    O tiesa yra paprasta: Nuo mikčiojimo niekas nepadės, tik jūsų tinkamai nukreiptas dėmesys ir kalbėjimas ringtonais. Yra programa Raspa, kuri veikia 100 procentų, ne kokiu nors 99, bet 100!
    Rašykit man į muilą, nukreipsiu!

    Reply
  3. na mano mikciojimas prasidejo kai darzelyja mane isgazdino pasokimais atsimenu viena diena kaip is dangaus ir pradejau mikciot nuo 6metuku tie logopedai kiek ejau nepadejo o jau 25metai ir nepradingo tiesiog susitaikiau su tuo draugams tai nemaiso aisku atsiras tokiu kam tai maisys bet esu toks koks esu ir tiek cia nera liga bet tiesiog nesmagu kai uzsikerti tarkim kokiam banke kai aplink pilna zmoniu atrodai kai koks isskirtinis asilas mikcius

    Reply
  4. Manau, jog dažniausiai mikčiojimą lemia kokia nors emocine trauma. Manęs niekas nebuvo išgąsdinęs, visada kalbėjau normaliai, tačiau atrodo iš niekur pradėjau mikčioti paauglystėje (tikiu, kad prasidėjo tuomet, kai pradėjau kažko siekti, norėjau buti pastebėtas ir įvertintas, bet kartu ir kažko bijojau, jautriau žiūrėjau į viską kas vyksta aplink mane). Mikčiojimas man buvo vienas didžiausių gyvenimo iššūkių, kurį stengiausi nugalėti bet kokia kaina. Baisiausia tampa tada, kai pajauti, jog negali ištarti tam tikru žodžiu ir pradedi vengti bet kokio bendravimo. Buvo labai sunku eiti į mokyklą ir galvoti, kas bus, jeigu man nepavyks pasakyti to ką noriu, jei man reikės pasakoti ar skaityti ir man nepavyks.
    Pas logopedus ar psichiatrus nėjau, tačiau nusprendžiau pats ieškoti atsakymo kaip sau padėti. Suradau kokias raides sunkiausia ištarti ir kokias lengviausia. Sudariau savo žodžių junginius, kurie prasidėdavo iš man lengvai ištariamų raidžių ir pradėjau juos naudoti prieš tariant sunkųjį žodį. Juos stengdavausi ištarti mintyse, tačiau jei vis tiek neišeidavo, tardavau garsiai – niekas nekreipė dėmesio jei pasakydavau “o bet” prieš man sunkiai ištariamą žodį.
    Laikui bėgant, pastebėjau, jog tai veiksminga ir pradėjau vis laisviau kalbėti. Tuomet atsirado ir vidinis pasitikėjimas savimi. Pastoviai sau kartodavau, jog aš galiu tai padaryti, o jei ir užsikirs koks žodis, nieko baisaus, juk galiu sugalvoti sinonimą, ar tiesiog rasti keletą kitų žodžių, su kuriais aplenksiu tą neįveikiamąjį.
    Nežinau kiek laiko užtruko mano reabilitacija, tačiau dabar kalbu laivai be jokiu suvaržymų. Dirbu tokį darbą, apie kurį net nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu kai mikčiojau – bendrauju su klientais kiekvieną dieną.
    Visi kas susidūrė su šia liga, linkiu stiprybes, bandykite ieškoti savyje atsakymų, būkite atviri sau, pripažinkite kas jus baugina ir ieškokite galimybių tai nugalėti. Patarlę “bijai vilko, neik į mišką” aš išmokau suprasti kitaip: eik į mišką, bet žinok kas tavęs ten laukia ir žinok kaip tu tai nugalėsi!

    kainuekspertas.lt – indėlių palūkanų palyginimas.

    Reply
  5. Man 13 metu. As mikciojau stipriai, taciau dabar man mikciojimas beveik nepasireiskia. Galiu laisvai skaityti per anglu pamoka pries visa klase ar viesai issakyti savo nuomone. Man padejo 2 dalykai: 1. Ejau pas logopede Vilma Makauskiene, geriausia Kauno specialiste del mikciojimo. Pas ja sunku patekti nes turi itin uzimta grafika, o ir kaina nera maza, taciau pas ja man labai pagerejo kalba vos per du menesius, taigi labai gera specialiste. 2. Nuosirdziai prasiau Dievo pagalbos iveikti mikciojima. Taigi, tik sie 2 dalykai ir as galiu jaustis pilnavertis draugu tarpe.

    Reply
  6. Straipsnio autorius Romanas Snežko

    Šaliname mikčiojimą lengvai.

    „Mikčiojimas- kvailas mikčiotojo kalbėjimo įprotis, kalbėti su savo kalbos aparato stuporu. Kenksmingas įprotis negydomas! Jį, į normalų, keičia pats mikčiojantysis savarankiškomis, kryptingomis pastangomis.“ Snežko R. A.

    Kiekvieno mikčiotojo gyvenime esminis klausimas: „Gydytis nuo mikčiojimo ar mokytis nuo mikčiojimo. . . mokytis kalbėti ar gydyti kalbėjimą?“
    Atsakymas į šį klausymą, lems visą mikčiojančio žmogaus tolimesnį likimą. BUS jis NORMALIU ar niekada NEBUS NORMALIU. Mokytis ar gydytis nuo mikčiojimo? Aš padėsiu jums atsakyti į šį klausymą, kad jūs turėtumėte šansą pradėti naują, normalų pilnavertį gyvenimą. Kuris įmanomas, tik turint normalios pilnavertės kalbos pagrindą. Taigi, MOKYTIS AR GYDYTIS? BŪTI AR NEBŪTI NORMALIU ŽMOGUMI?
    Spręskite patys ir paskui nieko nekaltinkite dėl savo likimo. Nes jūs patys pasirinkote!

    Išmok kalbėti remiantis KALBOS ĮSTATYMAIS – tapk pilnaverčiu žmogumi! Trijų dienų kursai skirti savarankiškam mikčiojimo pašalinimui, logofobijos ir kitoms pilnaverčio bendravimo problemoms, vadovaujant Snežko R. A.
    Aprašymas

    Mokymo metodika elementarūs kalbos įgūdžiai besiremiantys natūraliai – gamtiniais kalbos įstatymais. Trumpiausiais terminais visiškai pašalina mikčiotojų įprotį kalbėti su savo kalbos aparato stuporu, absoliučiai, bet kuriam mikčiotojui. Sukurta 1998 metais Snežko R. A. Žmogus per nežinojimą, skubėjimą, neatidumą ar dėl kitų priežasčių pažeisdamas kalbos įstatymus, rezultate turi neišvengiamą ir akimirksniu atsirandantį kalbos aparato bloką- stuporą. Mikčiojantysis nuo vaikystės įpranta pats blokuoti savo kalbos aparatą, netinkamai elgdamasis su juo. Gamtos įstatymų pažeidimas, neatleidžia nuo atsakomybės prieš jį. Tai absoliutus know how žmogaus pažinimo srityje. Žmogaus kalbos ir mąstymo vystymosi ir tobulėjimo srityje. Tai ne stebuklas, tai naujojo tūkstantmečio mokslas. Metodas remiasi Snežko R. A. atrastais natūraliai – gamtiniais kalbos, atminties ir dėmesio dėsningumais. Kol kas nežinomų šiuolaikiniam mokslui. Šitie dėsningumai aiškiai parodo mikčiojimo priežastis ( logofobijos, kalbėjimo baimės). Ir daugelių kitų ligų: šizofrenijos, streso, nutukimo, trumparegystės. Laikytų neišgydomomis šiuolaikinės medicinos, psichologijos ir logopedijos. Šių negalių priežastis yra paslėpta žmogaus atminties, dėmesio ir mąstymo sutrikimuose. Melagingai užprogramuota, nemokšiškai mokantis šizo-kodais ( paklydimais), atmintis atveda žmogų į stuporą. Klaidingų įsitikinimų (šizo-įsitikinimų) pasekmėje turime netinkamą veiksmą (absurdišką, nemokšišką, neadekvatų), kuris savaime baigiasi kūno (kalbos aparato) stuporu- bloku. Jo paties nesąmoningai sukeltas stuporas, gąsdina žmogų. Ir kaip pasekmė, gimsta chroniškas stresas ir įvairios depresijos. Pasirodė, kad mikčiojimas ne liga. Ir niekada tokia nebuvo. Kalbėjimas – tai įgūdis, formuojamas ir vystomas nuo pat gimimo. Nei vienas kūdikis negimsta su nacionalinės kalbos įgūdžiu. Rusiškoje šeimoje auklėjamas kinas niekada nekalbės kinietiškai, kol nepraeis specializuotų kinų kalbos apmokymų. Todėl visos kalbos geno paieškos arba kalbos gydymo metodai- absoliutūs šiuolaikinių „mokslininkų“ kliedesiai. Įgūdis negydomas ir neperduodamas genais. Jis vystomas išimtinai SĄMONINGAI mokantis. Ir kuomet jis išvystytas klaidingai (arba staiga prarandamas), žmogus pradeda bijoti, labai bijoti kalbėti. Pradeda bijoti žodžių, kalbos dalių, bando pakeisti juos, bet kokia kaina, bandydamas jų išvengti savo kalboje. Bet tai, daugeliu atvejų šnekamojoje situacijoje absoliučiai neįmanoma. Šitas beprasmis žodžių vengimas tik dar sustiprina stuporą, ir su juo surištą baimę. Toliau baimė paliečia žmones ir situacijas, kuriose išvengti „sudėtingų žodžių ir garsų“ absoliučiai neįmanoma. Baimė auga ir didėja kaip sniego gumulas, nes mikčiojantysis nesupranta, kad priežastis yra elementariame nemokėjime kalbėti, kad kovoti su stuporu absoliučiai beprasmiška, tuo labiau jį gydyti. Jis įsitikinęs, kad priežastis glūdi pažeistose smegenyse ir genuose. Gydytojai ir logopedai tik pritaria, įtvirtina ir nuolat maitina mikčiojančiuose šį klaidingą įsitikinimą. Bet tikroji realybė yra absoliučiai kitokia. Kalba – tai įgūdis, o įgūdis negali sirgti arba būti paveldimu. Todėl įgūdį neįmanoma išgydyti JOKIOMIS GYDYMO PRIEMONĖMIS. Tuo labiau, jo nebūvimą, kuris ir sukelia stuporo fenomeną. Įsivaizduokit gydytojus ir žiniuonius gydančius lengvo ir paprasto įgūdžio pas žmogų nebūvimą. Pavyzdžiui, nemokėjimą važinėti dviračiu. Arba kitokį kasdienį įprotį: nemokėjimą vaikščioti, nemokėjimą groti muzikos instrumentu, nemokėjimą piešti. Kalbėjimas – tai ĮGŪDIS, kurį žmogus vysto ir sąmoningai tobulina visą gyvenimą. Niekas negimsta su kalba. Ir niekas pats nepradeda kalbėti. Tik palaipsniui kopijuodamas (atsimindamas) aplinkinių suaugusiųjų kalbą. Gyvūnų išaugintiems vaikams kalba neišsivystė. Tai moksliniai faktai. Kalbos mokomasi nuo gimimo ir nuolat tobuliname ją iki mirties. Jeigu, bet kurį eruditą, logopedą arba gydytoją pasodinti į lėktuvą ir nuskraidinti į Afriką. Ir ką? Jis akimirksniu taps nebyliu! Visi jo kalbos įgūdžiai taps beverčiu našta. Ir jam reikės iš naujo mokytis kalbos. Kaip kūdikiui nuo kūdikystės. Nejau kas nors, pradės jį gydyti nuo nemokėjimo šnekėti Afrikietiškai? Bet gydytojai ir logopedai, kažkodėl imasi gydyti kalbėjimą. Kalba – tai įgūdis. O įgūdis negali būti išgydytas jokiomis mokslui žinomomis priemonėmis: nei vaistais, nei operacija, nei fizioterapija, nei elektronika, nei įtaiga ar hipnoze, ir pan. Įgūdį galima vystyti tik praktiniais pratimais. Nuolatiniais, natūraliais ir paprastais. Mikčiojimas – tai įgūdžio kalbėti be užsikirtimų ir spazmų (stuporų) nebuvimas. O užsikirtimai ir stuporai – tai irgi įgūdis. Bet ne natūralus – patologiškas. Kuris nesąmoningai išsivystė, kažkokių gyvenimiškų situacijų veikiamas. Juk, nei pas vieną mikčiotoją gerklė netrūkčioja pati savaime. Be bandymo pradėti kalbėti. Tai yra, būtent pačio žmogaus valingos pastangos pradėti kalbėti garsiai ir sukelia stuporą. Faktiškai pats mikčiotojas savarankiškai sukelia gerklės trūkčiojimą. Ne gerklė trukčioja, mikčiojantysis trukčioja gerklę. Gydytojai ir logopedai mano, kad spazmai atsiranda savaime, nepriklausomai nuo mikčiotojo valios. Tai atviras mikčiojimo problemos nesupratimas.
    (Iš rusų kalbos vertė Povilas Kruvelis)

    Reply
  7. Straipsnio autorius Romanas Snežko

    Todėl garantuoto rezultato nei viena gydymo metodika nedavė ir neduoda. Gydytojai ir logopedai iki šiol negali apsispręsti, kas konkrečiai sukelia mikčiojimą. Kokia jo pagrindinė priežastis. O priežastis paprasta – tai pats mikčiojantysis, jo nemokėjimas kalbėti. Būtent tas nemokėjimas ir sukelia tokį neįprastą fenomeną – nuosavos gerklės stuporą. Mikčiojantysis PATS SUKELIA SAVO GERKLĖS TRAUKULIUS. Šituos kalbos organų traukulius gydytojai ir pavadino mikčiojimu.
    Gydytojai ir logopedai nesupranta, kad priežastis yra pačiame mikčiojančiame. Jo netaisyklingame ir nenatūraliame kalbėjimo įgūdyje. Jo nemokėjime elgtis su nuosavu kalbos aparatu. Todėl šneka apie kalbos gydymą, apie kalbos gydymo juridines garantijas. Tačiau kalba – įgūdis ir jis negali būti išgydytas. Tai absoliuti savaime akivaizdi tiesa, kurią gydytojai ir logopedai pražiopsojo. Todėl ir ieško mikčiojimo priežasties genuose, smegenyse, gimimo traumose ar strese. O reali priežastis paprasta, kaip pats paprastumas. Paprastas nemokėjimas kalbėti kaip visi. Nemokėjimas teisingai elgtis su savo kalbos aparatu – gamtiniu instrumentu. Panašiu į pučiamąją triūbą. Išmokti kalbėti ne sunkiau, nei išmokti groti trimitu. Netgi daug lengviau. Man reikia tik 3 dienų, kad išmokyčiau žmogų naudotis savo kalbos aparatu. Tai labai lengva, labai paprasta ir labai malonu. Geba kalbėti – tai geba teisingai ištarti sugalvotą garsą, garsų jungtis.
    Aš, Snežko R.A., vienintelis pasaulyje kalbos mokytojas. Duodu šimtaprocentinę garantiją visam gyvenimui, bet kuriam mikčiojančiam pilną, galutinį ir visam likusiam gyvenimui kalbos normalizavimą. Gebą elgtis su savo paties kalbos aparatu. Galimybę juo be problemų naudotis, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Taip pat gebą vystyti ir tobulinti savo kalbą. Kalbėti be užsikirtimų BET KURIA PASAULIO KALBA. KELIS KART GREIČIAU IR EFEKTYVIAU, netgi nei normalus žmogus, besimokantis šiuolaikiniuose mokymo įstaigose. Kalba – tai įgūdis išgauti garsą iš savo paties kalbos aparato. Gydyti įgūdį ar jo nebūvimą pas žmogų – absurdas. Išeina, kad visos dabar egzistuojančios kalbos įgūdžio problemų GYDYMO metodikos negali būti efektyvios. Geriausiu atveju jos medikamentiškai laikinai stabdo smegenis ir psichiką, sukuria normalizavimosi iliuziją. Tačiau, dažnai preparatais atvirai pabloginama nervinė sistemą. Ir kaip pasekmė, pablogėja visa žmogaus sveikata. Ypatingai vaikų. Jokia GYDOMOJI metodika NEDUOS ŠIMTAPROCENTINĖS garantijos visam gyvenimui, nei vienas netradicinis žiniuonis taip pat.
    Aš garantuoju absoliučiai. Tik per 3 dienas. Jūs IŠMOKSITE kalbėti LENGVAI IR PAPRASTAI, PATOGIAI IR KOMFORTIŠKAI. VISUR IR VISADA. VIENAM PAŠNEKOVUI AR BET KURIAI AUDITORIJAI. Savarankiškai vystyti ir tobulinti savo KALBOS ĮGŪDĮ, bet kuria pasaulio kalba. Iki profesionalios komunikacijos lygio! Gaukite neribotas bendravimo ir kilimo karjeroje galimybes. Prestižiniame darbe BŪTINAI REIKIA MOKĖTI KALBĖTI IR BENDRAUTI aukštu lygiu. Su mano pagalba jūsų išvystytas kalbėjimo įgūdis NIEKADA NEPASIMIRŠ. Kaip neįmanoma atsimokyti vairuoti mašinos, kartą išmokus tai daryti profesionaliai. Šitas SAVARANKIŠKAS MIKČIOJIMO ATSIKRATYMO STEBUKLAS, realybe tapo dėka genialios ir PAPRASTOS metodikos. Prieinamos įvaldyti ir kūdikiui ir senam. Ir sergančiam epilepsija, ir žmogui turinčiam kaukolės/smegenų traumas. ABSOLIUČIAI BET KURIAM! Pakanka vien jūsų nuoširdaus noro IŠMOKTI KALBĖTI lengvai ir paprastai, patogiai ir komfortiškai.
    Ieškodami pagalbos Internete, peržiūrėdami daugybę pasiūlymų siūlančių „GYDYTI MIKČIOJIMĄ“ PAGALVOKITE. Kaip siūlantys „kalbos gydymą“ išgydys jūsų kalbos įgūdį? Mikčiojimas – normalaus kalbėjimo įgūdžio nebuvimas. Jūsų nemokėjimas kalbėti be užsikirtimo ir pasikartojimo. Kaip jį galima išgydyti? Niekaip! Kalba – įgūdis, vystomas ir tobulinamas nuo gimimo. Tai akivaizdus faktas. Įgūdžio yra mokomasi, jis nėra gydomas. Ir įgijus įgūdį, toliau jis vystomas ir tobulinamas savarankiškai iki savo gyvenimo pabaigos. Aš padėsiu jums įgyti natūralų žmogiškosios kalbos įgūdį, lygiai tokiu patį, kokį turi visi normalūs žmonės. Tačiau mikčiojantysis jo neturi. Po to jūs iš tikro pajusite save pilnaverčiais ir normaliais žmonėmis. Niekuo neišsiskiriančiais kalboje nuo aplinkinių žmonių. Galėsite lygus su lygiu bendrauti sociume. Be jokių apribojimų.
    Dėmesio! Iš anksto susipažinkite su pavyzdine apmokymo programa PAPRASTIEMS IR NATŪRALIEMS kalbos įgūdžiams. Ko jums teks išmokti, kad visam laikui pamirštumėte nepaklusnios gerklės problemas.

    Visas straipsnis mano forume. Sėkmės!
    (Iš rusų kalbos vertė Povilas Kruvelis)

    Reply
  8. man 16m ir as mikcioju ka patartumet be logopedes , kaip isvengt mikciojimo? Del mikciojimo ne visada pasakau ka noriu 🙁

    Reply
  9. HI ,turiu ta pacia beda 20 metu 🙂 Kiek skaiciau apie tai ir seip is zmoniu kalbu susidariau tokia nuomone kad 70% zmoniu mano jog tai igimtas ar po traumos atsirades kalbos defektas. Kiti 30% galvoja kad reikia atsipalaiduoti ir pan… visa tai totali nesamone visi zmones nervuojasi ir patiria sioki toki stresa. Vieni maziau kiti daugiau.
    Jei nori atsikratyti mikciojimo turi SUPRASTI ! kad cia nera nekiek nesudetingesnis veiksmas negu pakelti ranka ar dar koke pieva pdaryti. Juk kai keli ranka negalvoji blemba, o jei man nepasiseks jos pakelti ar ranka nutirps kai as ja pakelsiu arba zmones pamatis mano pakelta ranka kas tada bus ! 😀
    Bandyk pac atsikratyti sitos baimes, nes niekas kitas to uz tave nepadaris. Del isgyjimo, isgyti nuo sito gali visi, kad ir kaip tu stipriai mikcioji. Realiai visai nesvarbu kaip tu mikcioji sipriai, ar ne 🙂 Jei turi toke psihologine beda.. Gydimas nuo to nesikeicia ir nepalengveja. Manau cia kaip ismokti vaziuoti dviraciu karta ismokes niekada nebepamirsi 🙂 O jei isvis uzmirsi, kad kazkada turejai sita beda.. bus SUPER 😀 todel su amziumi to sunkiau atsikratyti, nes su tuo susigyveni kas yra lb lb negerai ! 😀 Tame periode kai pradesi gyditis patarciau kuri laika vengti svetimu zmoniu, ypac kvailu:) kuriem atrodo, kad jiems gyvenimas nieko nedave ir lb pyksta ant viso pasaulio. kai pamato zmoniu su kazkokia beda.. pradeda keistai ziureti ir pan.. pac supranti apie ka kalbu 🙂 ypac kai turi sita beda nes kaikurie nesupranta ir keistai ziuri i tai, nes ji yra lb reta. Pradzioj bendrauk tik su(mergina , vaikinu, tevais, lb lb artimais draugais) daryk tai ko niekad nebutum dares.. pvz.. apsikabink mama dar koke nesamone padaryk arba pajimk tevui uz peties ir pasakyk tet tu mldc ar seip kazka panasus. Svarbiausia kai sita sakysi, nesakyk to per prievarta 🙂 daryk tai su lb lb dideliu noriu kazkam psakyti kazka gero 🙂

    Sorry uz rasliava as ne nelabai rastingas 😀 p.s tikuosi supratot minti

    Jei norit pasidalini mintimis rasykit simeliuksas@gmail.com

    Reply
  10. Dar pridursiu Juk kai kalbi su savimi :D:D:D nemykciji 🙂 t.y baime kalbeti tau atrodo , kad ka tu kalbi yra visiska nesamones. kai kalbedamas pasizuri zmogui i akis-veida pamatai jo sypsena ir isakrt i galva pradeda lysti visokio plauko mintis,kad kazkas nera gerai jis galvoja, kad as kvailas ir t.y ZODZIU bendraudamas pajunti dideli nepilvanertiskumo, nepasitikejimo jausma

    Reply
  11. Man atrodo kad visi logopedai klysta. Kiek ieskojau medziagos internete man tiesiog bloga nes visur raso ta pati, mazdaug : “Tai ne liga, todel isgydyti neimanoma, su laiku ir dedant daug pastangu imanoma kontroliuoti, nepraraskite vilties” bla bla bla. Nemaniau kad amerikieciai tokie depresuojantys bet jie tikrai labai pesimistiskai kalba apie mikciojima, ziuriu lietuviai situo klausimu daug optimistiskesni. As jau nusprendziau kad neleisiu kad man taip butu plaunamos smegenys 🙂 As irgi skaiciau ta Snezko straipsni ir man atsivere akys, man atrodo jis vienintelis teisus 🙂 bet pvz as visai nebijau kalbet ir kalbu viska ka noriu (na, beveik) bet vistiek mikcioju, taigi tai negali buti tiesiog baime, tai kazkas kita. Man atrodo tai is tiesu neteisingas kalbejimo iprotis. Mes galime su pastangomis kalbeti sklandziai bet tai nepasalina priezasties. Man atrodo kalbejimas sklandziai kai kalbam su savim nesusijes su baime, ar beveik nesusijes. Tiesiog mes iprate sklandziai kalbeti kai esame vieni, ir tada mes tiesiog nesamoningai teisingai naudojame kalbejimo aparata. Man vienu momentu kai buvau Malaizijoj buvo kazkas uzeje ir as visiskai nemikciojau! tai buvo tokia extaze xD sakiau viska ka noriu ir iswis beveik neuzsiciaupiau xD

    apskritai nezinau kaip jum bet man lengviau apie ta mikciojima negalvoti. Svarbu kad nebutu blogu jausmu ir itampos kalbant, tada man visiskai dzin jei ir pakartoju zodi ar skiemeni, man tai netrukdo. Buna blogiausia kai nori kazka pasakyt o neiseina pasakyt taip itikinamai kaip nori, arba kai iswis buna itampa kalbant ir pats kalbejimas tampa nemaloniu dalyku.

    Seip noriu patart – neleiskit, kad jums logopedai ir internetas plautu smegenis 😉 susidarykit savo vaizda apie mikciojima, susikurtit savo technikas, kurios padeda, o galiausiai – iswis apie ji negalvokit. Geriau galvokit, kad mikciojimas jus isskiria is kitu ir net prideda siokio tokio zavesio 🙂 galbut cia visiskais issigalvojimas bet vistiek geriau taip nei gailet saves ar liudet nes tai visiskai beprasmiska. Mes visi GALIM laisvai sneket su savim, dainuot, ir tereikia surast ta mikciojimo paslapti kurios dar niekas neatskleide (nors man atrdodo kad tas Snezko vienintelis suprato tiesa, http://zaikanie-forum.ru/ kas moka rusu paskaitykit.) Ten yra ir jo nr. ir el.pastas tai galvoju jei kada busiu Rusijoj gal uzsuksiu 🙂 jis ten skaiciau kazkokius seminarus veda

    Reply
  12. Na as ir turiu ta pacia beda jau 20 metu, kartais buna labai sunku,stengiesi rinkti zodzius,kurie butu lengviau istariami. Labai grauziuosi del sito, ir nezinau kaip visa tai atsikratyti, kartais pasijunti jo zmones y tave ziuri keistai ir su pasaipa, o ka kalbeti apie bendraamzius.

    Reply
  13. Turiu tą pačią bėda … Man 15 metų. Pati paauglystė ir dėl to labai kompleksuoju. Mokykloje bijau atsakinėti, bijau kalbėti. Tiesiog jaučiuosi labai nejaukiai.
    Bandau kalbėti kuo mažiau ir su lengviau ištariamais žodžiais, bet tai ne visada eina padaryti. Kartais tiesiog reikia kalbėti ilgai, o to labiausiai ir bijau.
    Nežinau kaip to atsikratyti ir ar išvis tokiam amžiuje įmanoma to atsikratyti? Padėkit

    Reply
  14. manau vienintelis vaistas nuo sios baimės yra atminties praradimas 😀 juk kai neatsimintum kad mikcioji tai ir nemikciotum 😀 beje as taip pat mikciojiu ir taipat as bijau bendrauti bet pasiskaites sių komentarų as rytoi eisiu i mokykla labiau pasitikintis savimi ir stengsiuosi negalvoti apie nieka kai kalbėsiu arba galvosiu apie raudona taška baltame fone ir varysiu ka norėjau pasakyti p.s man 15 dabar dar laukia 10 klasės įskaita (kalbėjimo)tad tie komentarai labai padėjo man aciu už jiūsų mintis. atleiskite už klaidas 😀

    Reply
  15. sveiki visi, turiu pazystama kuris mikcioja, visi draugai susiringdavom visi sneka ir jis neatsilikdavo, zinoma uzsikirzdavo, nepasakydavo ka nori, bet jis pasitikejo savimi ir tik uzsikirtes nutildavo nusisypsodavo ir pasakydavo ‘…ot velnias ir vel uzstrigau…’tada visi nusijuokdavo. zinoma jis pergyveno, bet mums to neparode, mes neziurejome i ji kaip i kitoki,mes visi buvom lygus. mes visi zmones dabar jam apie 28m jis dar kartais uzsikerta kalbedamas. paauglysteje sunkiau tarp siuolaikinio jaunimo, bet mokekit tai paverst juoku, juk gyvenime buna baisesniu dalyku…

    Reply
  16. Sveiki 🙂 Perskaiciau visus jusu komentarus, na tikrai palengvejo, gal del to kad as cia jauciuosi “savu” tarpe, juk tik mes suprantame kas tai yra mikciojimas. Niekas is aplinkiniu galbut ir neissivaizduoja kaip karitais yra sunku 🙂 Aisku, sunkiausia buvo mokykloje, aukstojoje. Mokykloje deklamuot eilerascius. As patarsiu mokyklinukams viena. Niekada nelaukite, eikite pirmi visur ir sakykite, nes tas laukimas dar labiau jus paveiks. Dabar man 29, na bet as susitaikiau su ta problema. Aisku yra viena beda, su kuria vis dar susiduriu. Gal kas nors turiu kokiu ideju, kai skambina nepazystamas numeris, sunku man atsiliept nesumiksciojus 🙂 ir apskritai kai telefonu sneki, nematai zmogaus yra labai sunku. Jei kas nori pasneket sita tema, ir siaip bendraut, suskurti kokia grupe, rasykit man Ovidijuz@gmail.com Mes visi kartu galima tai nugaleti,reikia tik siek tiek pastangu:)

    Reply
  17. labas visi, tai vat mikciojau ne visada, prasidejo gal tarp 16 ir 18 metu (dabar 20 ) prasidejo ne staigiai o po truputi. ir tas mikciojimas pas mane keistas – buna dvi dienas nemikcioju, buna dvi mikcioju, buna kad i diena karta sumikcioju, o seip labiausiai pasireiskia mikciojimas kada esu uzgeres ( ta prasme jau normaliai pritraukes ) ir buna kad taip uzsikerta kad viskas, toliau nei kapt, tai vat as irgi meginu sunkesnius zodzius man pakeisti sinonimais ar dar kuom, bet ne visada padeda. pastebejau kad mikcioju tada kai labai noriu kazka pasakyti, ar paaiskinti, o nemikcioju tada kai esu pilnai atsipalaidaves geros nuotaikos tarp savu zmoniu, kalbu apie tai kuo esu pilnai uztikrintas, ir savaime suprantama neuzgeres 🙂 taigi siulyciau zmonem su sia beda paprasciausiai kalbeti atsipalaidavus, nebijoti uzsikirsti, nu uzsikirsi tai uzsikirsi o ka jau cia bepadarysi, kalbant neskubeti, tai tiek, tikiuosi kazkam pades tai ka parasiau, padeti sau, sekmes

    Reply
  18. dar pridursiu – nemikcioju ir tada kai labai nervojuosi, ant konors rekiu ar meginu isprovokuoti kazka, … gal visada rekti ant visu? 🙂

    Reply

Leave a Comment