Yra toks posakis – „baimės akys didelės“. Bet šiandien aš susiduriu su kitokia baime. Mažomis kaip kiauliuko akytėmis. Tai baimė, kuri neverčia imtis staigių veiksmų, desperatiškai ieškoti išeities ar slėptis šalto prakaito klane. Ne. Tai tik sąstingis su sūraus nerimo prieskoniu. Sąmoningai nesuvoktas išgąstis. Žvelgia į mane pavojingai mažomis nereikšmingomis akytėmis. Ir pasireiškia ta baimė ne gyvenimo tikslų atsisakymu, o tik buvimu kažkur kitur…
Kai esu tarp jų mąstau apie jį, kai kalbu su juo, pasakoju, ką nuveikiau su jais… Niekada akimirkoje, niekada gyvenime, visada šalia. Ne traukinyje, bet perone… Sugaunu save, rišančią savo elgesį ant pavadėlio. Žvilgsnis mąslus, kai privalo būti gyvas… Man baisu tik truputėlį, todėl aš nebėgsiu, bet ir nepulsiu tau į glėbį. Pastovėsiu perone. Prieisi per arti – atsitrauksiu, pradingsi už kampo – vysiuos… Laukiame traukinio su mažu kiauliuku. Jo akytės – pipiriukai, ir lyja mums ant galvų…
Aš analizuoju. Vertinu. Galvoju. Suvokdama, kad jei dabar gyvenčiau, tai būtų gražiausi spinduliai mano egzistavime. Abejingai linkteliu į komplimentą, atsargiai įvertinu ateities planus – žarstau tavo užsidegimo pelenus bato galu. O galėčiau išplėsti akis iki begalybės. Įsitempti tave į skersgatvį netikėtam bučiniui. Pripažinti, kad tokia pažintis man nutiko pirmą (vieną) kartą gyvenime. Nesvarstyti. Sudegti. Paleisti tvarkingai supintus plaukus…
Žiba mano akys apie tave galvojant. Gęsta mano akys tave jaučiant prie šono naktiniame mieste. Žmonės atsisuka. Mums iš paskos tipsena kiauliukas karčiomis pipiriukų akytėmis…
Comments are closed.