Žmonės nuo seniausiųjų laikų yra linkę tikėti mistika – ateiviais, pranašais, raganomis, pasaulio pabaiga arba antgamtiškaisiais jo gelbėtojais. Dažniausiai visas šias istorijas ar mintis kurdavo ir skleisdavo ne kas kitas, o vis tie patys žmonės.
Be jokios abejonės, didžiausias legendų ir neįtikimiausių istorijų „bumas“ vyko pradedant antika ir baigiant naujaisiais amžiais. Mūsų laikais, kai mokslas pasiekęs kaip niekada daug, ne kiekvieną „nupirksi“ eiline istorija apie raganystes, nors tikėjimas ateiviais vis dar gajus.
Vis dėlto tikriausiai žmogus taip jau sutvertas, kad jam nuolatos reikia tikėti kažkuo, kas moksliškai neįrodyta, nepaliečiama, nematoma.
Šiandien, nuolatos skambant nuomonėms apie sugedusią visuomenę, susvetimėjimą ar net artėjantį žmonijos susinaikinimą, atsirado dar viena „pasaka“. Pasaka, norinti tapti tikrove ir siekianti būti pripažinta kaip faktas.
Ir ši pasaka vadinasi „Indigo vaikai“. Siūlome keletą minčių apie šias naujas idėjas, tačiau kartu siekdami objektyvumo pateikiame ir profesionalo vertinimą. Pasirinkti, kuo tikėti, – jūsų reikalas.
Kas tie indigo vaikai?
Remiantis pasauline literatūra ir teorijos kūrėjų pateikiamomis nuomonėmis bei aprašymais, indigo vaikas – tai naujojo pasaulio žmogus. Žmogus, kuris prisidės prie visuomenės gerėjimo ir taip užtikrins, kad visos žmonijos laukia šviesia ateitis.
Kaip apibūdina teorijos kūrėjai, indigo vaikas pasižymi išskirtiniu elgesiu, psichologine charakteristika bei „kristaline aura“. Šie vaikai nuo kitų skiriasi tuo, kad yra itin talentingi, jautrūs ir jausmingi, dažniausiai turintys labai gerą intuiciją, gabūs daugeliui dalykų. Jų mąstymas, elgesys, pasaulio suvokimas veikiau atrodo kaip suaugusio žmogaus nei vaiko.
Šios savybės kol kas nesudaro įspūdžio, kad indigo vaikas – kažkokia nereali būtybė. Tačiau, pasigilinus ir pradėjus domėtis daugiau, pasidaro aišku, kodėl ši teorija vertinama taip prieštaringai.
Visų pirma – idėjos šalininkai teigia, kad, siekdami įgyvendinti ir sąmoningai suvokdami pagrindinį savo buvimo žemėje tikslą – pasaulio gerinimą, jie, būdami tik vaikai, pradeda maištauti, prieštarauti sistemai. Be to, visi jie turi itin didelį laisvės poreikį. Indigo vaikai tarsi instinktyviai jaučia neteisingumą, prievartą, blogą tvarką ar valdžią ir jai priešinasi. Ir čia kalbama ne apie netiesą namuose, kai vaikas negauna žaislo, bet apie pasaulyje vyraujančias nuotaikas, sistemą, situaciją įvairiose šalyse.Be viso to, indigo vaikai labai kūrybingi, išradingi, mąsto abstrakčiai, yra labai dvasingi, užjaučiantys. Todėl tiek tėvų, tiek ir kitų atsakingų asmenų pareiga – padėti šiems vaikams tobulėti, rūpintis jų vystymusi, skatinti atsiskleisti viso pasaulio labui. Pasak teorijos kūrėjų bei tyrėjų, indigo vaikai pradėjo gimti apie 9 dešimtmetį ir nuo to laiko kas septintas aštuntas vaikas yra indigo.
Jie taip pat turi sunkumų
Nors kol kas atrodo, kad būti indigo vaiku – Dievo dovana, idėjų šalininkai taip neteigia. Pati pirmoji kliūtis pasaulyje šiems vaikams – jų pačių tėvai. Būdami nejautrūs ir „paprasti“, jie tiesiog nesupranta savo vaikų poreikių ir mąstymo. O bręstant ar netgi ankstyvojoje vaikystėje iškylantys pasipriešinimai disciplinai ar tvarkai atrodo ne kaip „pasaulio gelbėtojo“, bet tiesiog nepaklusnaus vaiko veiksmai.
Vėliau, patekę į platesnę visuomenę – darželį, mokyklą, jie vėlgi susiduria su konservatyviais suaugusiaisiais ar „ne indigo“ vaikais, kuriems sunku priimti išsiskiriančius iš minios. Be visa to, indigo vaikai yra labiau linkę į psichologinius sutrikimus, jie labai hiperaktyvūs, ypač jautriai reaguoja į aplinką ir jos veiksnius.
Vis dėlto, nors visa ši teorija bei charakteristikos atrodo labai gražiai ir tarsi suteikia vilčių, kad laukia šviesesnė ateitis, yra ir daug skeptikų. Didžiausieji – tai gydytojai, pedagogai. Tačiau tikriausiai nereikia būti specialistu, kad visose šiose idėjose įžvelgtum daug kasdieniškumo ir natūralumo. Juk nuo senų laikų buvo įvairių vaikų – tiek hiperaktyvių, tiek labai jautrių, tiek ir gabių bei talentingų.
Ir dar vienas teiginys, skelbiamas indigo vaikų šalininkų, kuris tik sustiprina skeptiškumą: tvirtinama, kad patys indigo vaikai yra tokie sąmoningi, kad nemėgsta būti vadinami išskirtiniais, indigo. Anot jų – jie paprasčiausi vaikai, galbūt kiek kitaip suprantantys pasaulį.
Nuomonės apie indigo vaikus klausiame Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos psichologės Kristinos Jackevičienės.
Kaip manote, ar indigo vaikai – realybė?
Manau, kad kiekvienas vaikas yra ypatingas. ,,Indigo vaikų” fenomenas nėra moksliškai pagrįstas, nėra nustatytų pagrįstų diagnostikos kriterijų. Pateikiami ,,indigo vaikų” aprašymai labai platūs, nevienareikšmiai, galimi pritaikyti praktiškai kiekvienam vaikui. Ir iš tikrųjų, jei kaimynės vaikas ,,indigo”, tai kodėl mano turėtų būti kitoks?
Kita vertus, manau, kad vadinamųjų ypatingų vaikų buvo visais laikais: o kokia aura buvo mažojo Leonardo da Vinčio, Volfgango Amadėjaus Mocarto, Alberto Einšteino, kitų iškilių istorinių asmenybių? Kiek jų auroje būta ,,indigiškumo”? Be to, ir pasaulinėje literatūroje pilna ,,indigo vaikų” iliustracijų, jei ne pagal aurą, tai pagal asmenybės ypatingumą. Pavyzdžiui, Gabrielis Garsija Markesas savo knygos ,,Šimtas metų vienatvės” pabaigoje yra aprašęs, spėju, ,,indigo vaiko” gimimą, kuris, dar neatskirtas nuo motinos, išmintingu, skvarbiu senio žvilgsniu dairėsi aplinkui – tyrinėjo aplinką.
Galbūt iš tiesų šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo senesniųjų kartų, o „indigo vaikas“ – tik naujos kartos hiperbolizacija?
Kiekvienos kartos žmonės pasižymi savitais bruožais, daugiau ar mažiau skiriasi nuo kitų kartų. Tos pačios kartos žmonės tarpusavyje lengviau randa bendrą kalbą, geriau supranta vieni kitus. Ir nenuostabu – juk jų socialinė kultūrinė situacija panaši. ,,Nauji laikai, nauji vaikai”. Mūsų vaikai auga kitokioje aplinkoje nei mes augome, mūsų tėvų aplinka taip pat buvo kitokia – didesnis ar mažesnis atotrūkis neišvengiamas.
Šių dienų vaikai pasižymi didesniu judrumu, ribų nepaisymu, savo teisių geru išmanymu, dažnai pareigų ignoravimu. Jie lengvai įvaldo naujausias technologijas – greitai išmoksta naudotis kompiuteriais, mobiliais telefonais, lengviau įvaldo kitas technikos naujoves, be baimės, natūraliai, nes atėję į pasaulį visa tai jau rado. Dabartiniai vaikai yra daug laisvesni nei jų tėvai ir seneliai, nes jų auklėjimas dažniausiai pagrįstas ne baime, o meile.
Kita vertus, anksčiau vaikų auklėjime dalyvaudavo ,,visas kaimas”, o dabar dalis vaikų auga beveik neauklėjami, nes visuomenės kišimasis į auklėjimą dažnai nepageidaujamas ir netoleruojamas. Vieni gyvenime pasimetę, kiti darbais užsivertę tėvai patys nuo auklėjimo nusišalina ir geriausiu atveju auklėja priešokiais. Beje, visi patarimai, kaip padėti ,,indigo vaikams” vystyti savo potencialą, kaip juos auklėti ir mokyti, yra universalūs – tinka visiems nūdienos vaikams.
Ar matote kokių nors neigiamų šios – indigo vaikų – teorijos skleidimo pasekmių?
,,Indigo vaikų” išskyrimas jau pats savaime yra pasakymas, kad šie vaikai yra kitokie, ne tokie kaip visi. Šis ,,indigo vaikų” mitas gali paralyžuoti dalies tėvų iniciatyvą, didinti atsiribojimą nuo vaikų auklėjimo ir atsakomybės už juos. Vaikai apriboja mūsų egoizmą, įpareigoja. Vaikams svarbus mūsų rūpinimasis jais, jų poreikių pažinimas, geranoriškumas, parama ir pagarbus vadovavimas.
Svarbu ugdant vaikus nesumaišyti vaidmenų. Kad ir kokie mūsų vaikai ,,indigo”, mes, tėvai, esame už juos atsakingi, mes sprendžiame, kas jiems geriausia. Be to, mes, tėvai, esame daug daugiau patyrę, ilgiau gyvename šiame pasaulyje ir esame ne mažiau verti pagarbos. Tėvų meilė ir direktyvumas tikrai nepagadino ir nepagadins nei vieno vaiko, o užtikrins jam saugumą ir tinkamas ugdymosi sąlygas.
Kita vertus, perdėtai dideli lūkesčiai gali trukdyti tėvams vaiką priimti tokį, koks jis yra. Gyvenimas vaiko pasiekimais, noras skatinti jį kopti į tokias aukštumas, kurių patys tėvai negalėjo pasiekti, dažnai apsunkina. Vaikas negali visą laiką gyventi tėvų lūkesčiais, ypač kai jie jam visai nepriimtini. Kai iš vaiko pernelyg daug tikimasi, bet kokia nesėkmė jam gali tapti sunkia našta. Sumenksta jo savigarbos jausmas, apninka slogi būsena. Vaikas, kurį tėvai trokšta matyti ypatingą, gali ilgai ar net visą gyvenimą jausti įtampą, kartais skriaudą, neteisybės jausmą. Nesvarbu, kad vaikas anksti išmoko skaityti, rašyti ar skaičiuoti, pasižymėjo kitais ypatingais gabumais ar talentais.
Iki 16 metų amžiaus dažnai mažieji ,,genijai” susilygina su kitais jų amžiaus vaikais. Gabumams galioja normaliojo pasiskirstymo dėsnis. Ypač gabių ir talentingų lieka tik apie 4 procentus, ypač negabių – panašiai tiek pat. Visose kartose apie 70 procentų žmonių būna vidutiniškai išskirtini. Greičiausiai mūsų vaikai – ne išimtis. Kad ir kaip ten būtų, svarbu nepamiršti, kad auginame ne beveidį ,,indigo”, o Gretutę, Andriuką, Mildutę, Benuką, su visais jų ir savo džiaugsmais bei rūpesčiais.
