Vanduo gali gelbėti, gali žudyti. Kaip žinia, vanduo būtinas gyvybei palaikyti. Be to, vanduo gali ir skandinti laivus. Žmonių skaičius Žemėje jau dvidešimtajame amžiuje ėmė sparčiai augti. Na taip, Kinija pagaliau pradėjo įgyvendinti vieno vaiko politiką, kai šeimai leidžiama turėti tik vieną palikuonį. Naujausiais duomenimis kinų populiacija jau mažėja. Tačiau to siekiama žiauria kaina – gimusių mergaičių žudymu tikintis, jog tas vienintelis vaikas bus berniukas, bet prognozės dėl žmonių skaičiaus vis dar lieka negailestingos – 2050 metais mūsų bus jau 9 milijardai. Reiškia vandens vartotojų mėlynojoje planetoje ir toliau daugės, o kartu ir nuskęstančiųjų laivų katastrofų metu. Žinoma, technologijos ir nemažos dalies Žemės gyventojų socialiniai poreikiai bus patobulinti ir patenkinti, tačiau visa tai daroma kito komponento – mus supančios aplinkos – sąskaita.
Šiuo metu pasaulyje yra apie 6,8 milijardo gyventojų. Pagalvokime, ką mes vartojame. Makaronai, gaivieji gėrimai, alus, rauginti agurkai, nosinės, skutimosi želė ir dar tūkstančiai produktų. O kas lieka visa tai sunaudojus vidiniu ir išoriniu būdu? Vienas kitas kilogramas atliekų nuo vieno vartotojo per vieną savaitę. Tona atliekų per metus nuo vienos standartinės lietuviškos šeimos. Deja, bet atliekų rūšiavimu ir perdirbimu vis dar domimės ne dažnas iš mūsų. Todėl šią Žemę slegia ne tik didėjančios visuomenės svoris, bet ir kylantys į dangų sąvartynų kalnagūbriai. Kiekviena erdvė geba išlaikyti tik tam tikrą svorį, objektą. Vadinasi, ateis diena, kai Žemė paskęs – tiesiogine ar netiesiogine prasme. Laivą semti pirmiausia pradeda nuo dugno, tas pats gresia ir Žemei. Pirmiausiai skendimas nusimato pasaulio visuomenės „dugnui“ – atsilikusioms, lėtai besivystančioms šalims – Afrikos, Rytų Azijos, Pietų Amerikos kraštams. Na, o turtingieji, kaip ir skęstant laivui viršutiniuose aukštuose esanti „grietinėlė“, dar turi laiko pamąstyti ir apie išsigelbėjimo planą.
Iš laivo jam skęstant pirmiausia bėga žiurkės. Jos tai daro vos pajutusios į dugną jų gyvenimus traukiantį pavojų. Tuo tarpu Žemėje vietinės „žiurkės“ pačios graužia skylę neatsakingai tenkindamos savo norus ir poreikius. Gerai, nepradėkim graužti skardinės išgėrę energetinį gėrimą vardan atliekų sąvartynų mažėjimo, nepulkime kramtyti sulčių pakuočių ar plastikinių gaiviųjų gėrimų butelių, kuriuose, sako, yra labai pavojingų sveikatai sulfatų. Tačiau yra ir kitų šaunių alternatyvų. Beveik drįstu garantuoti, kad šalia daugelio mūsų gyvenamųjų ar pasilinksminimo vietų stovi atliekų rūšiavimui skirti konteineriai. Iš jų atliekos surenkamos ir panaudojamos gaminant naujus produktus taip saugant gamtos išteklius. Ir netgi nuogąstavimai „mačiau, kaip visų trijų konteinerių atliekas supylė į vieną šiūkšliavežę“ ne visada pagrįstai kankina „eilinio piliečio“ galvą. Tiesiog yra būdai, kurie atliekų rūšiavimo punkte atskiria, kur yra stiklas, o kur plastikas.
Įsivaizduokime, kas būtų jei laive būtų kaupiamos atliekos. Kaupiamos ne šiaip sau, o vienoje laivo pusėje. Sukaupus tam tikrą jų kiekį, laivas imtų ir apvirstų ant šono. Analogiška situacija yra ir Žemėje. Įsivaizduokim, kad ji yra laivas. O atliekos juk kraunamos tarsi ant vieno borto – atliekų kalnai auga išsivysčiusiose šalyse, o silpnesnės ekonomikos valstybės atliekų sudaro itin mažai. Todėl Žemėje nebeliks pusiausvyros. Tiesą sakant, jos jau nebelieka dėl mūsų persistengimo lenkiant pirštus tik į save. Mes, aišku, išgyvensime daugiau ar mažiau saugiai, tačiau ateities kartos jaus dideles mūsų veiklos pasekmes.
Kita vertus, mūsų šalis taip pat negali jaustis visiškai rami. Iki šiol galėjome džiaugtis, nes nematėme nei milžiniškų tornadų, nei potvynių, nei “cunamių”, nei žemės drebėjimų. Vienintelis įvykęs žemės drebėjimas prieš keletą metų buvo tikra egzotika. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau matome kaitą gamtoje. Kasmet vis daugiau vėjuotų dienų, po keleto metų pertraukos pernai turėjome tikrą žiemą, vasarą pamatėme mūsų kraštuose dar neregėtus karščius. Šiek tiek keistai nuskambėjo pranešimas žiniasklaidoje, kuriame teigiama, kad, mokslininkų nuomone, netolimoje ateityje kasmet matysime po 12 dienų, kurių metu temperatūra pakils virš 30 laipsnių pagal Celsijų. Keisčiausia, kad šis pranešimas nuskambėjo, kai mes Lietuvoje tokiais karščiais mėgavomės jau ilgiau nei dvi savaites. Rusijos sostinė Maskva šiemet vasarą taip pat skendo nuo karštų orų atsiradusių durpynų gaisrų dūmuose. Tik iš tos pusės dažniau nei iš mūsų girdisi mintys, jog tai JAV panaudotas klimatinis ginklas siekiant pakenkti Rusijai. Mūsų krašte kalbama, kad tai pasaulinio klimato atšilimo apraiškos. Tiesa, yra nemažai sakančių, kad klimatas šilo ir prieš daug tūkstančių metų. Taip, klimato kaita lėmė daugelio gyvūnų rūšių išnykimą, išvaizdos ir dydžio pakitimus, ledynų tirpimą ar ledynmečio atslinkimą. Tačiau yra vienas „bet“. Dabar klimato kaita sparčiai kinta vos keliasdešimt metų, o prieš daug tūkstančių ar milijonų metų toks pat atšilimas įvykdavo per daugybę šimtmečių ar net tūkstantmečių.
Tačiau grįžkime prie šių laikų. Labiau išsivystę šalys ne tik neatsižvelgia į vargingesnių valstybių interesus, bet netgi griauna bet kokią įmanomą minimalią sąžinės normose galimą tvarką. Vis dažniau civilizuotų valstybių įmonės savo veiklą perkelia į minėtas skurdesnes šalis. Vietiniai žmonės dirba itin pavojingomis sveikatai ir net gyvybei sąlygomis gaudami atlyginimus, kurių menkumo mes net negalėtume įsivaizduoti. Be to, šių įmonių veikla turi įtakos vietinės aplinkos kokybei. Kai kur kertami vietiniai miškai, kai kur nusenka ežerai, kai kur nyksta žuvų ar kitų gyvūnų ištekliai. Ir tik nedaugelis „civilizuotų“ žmonių imasi ginti tų kraštų gyventojų bei kelti problemas į viešumą.
Šylant klimatui, tirpsta ledynai ir pasaulinis vandenynas tampa vis didesnis. Paradoksalu, tačiau dėl teritorijų užtvindymo labiausiai kalbama būtent šiauriniame Žemės pusrutulyje. Tuo metu pietuose vis garsiau kalbama apie gėlo vandens trūkumą. Šiauriečių laivas kyla ant vis didėjančių bangų, o, pavyzdžiui, Afrikoje galimybę plaukti tuoj turės tik vietiniai piratai, kurie neturės ką užpuldinėti.
Nereikia tapti paranoišku geraširdžiu altruistiškai gelbėjančiu pasaulį. Tereikia blaiviai įvertinti savo veiksmus ir pradėti veikti atsakingai. Ligomis susidomime dažniausiai tik tada, kai jas jau turime savo organizmuose ir retai užsiimame jų prevencija. Nesinorėtų, kad taip nutiktų ir aplinkos saugojimo atžvilgiu. Žinoma, mes išgyvensime, tačiau kaip bus su mūsų ateities kartomis? Kuri nors vasara vėl leis mums pailsėti nuo smegenis slegiančios įtampos ir turėsime laiko pagalvoti, kaip mes gyvename. Vandenį gerkime ir laivais plaukiokime, nes esame iš vos keleto laimingiausių pasaulio valstybių, kurios turi pakankamai gėlo vandens. Tačiau būkime atsakingai laisvi, kad mūsų laivų nepagautų “nemąstymo piratai”. Ir visai nesvarbu, kad mūsų pakrantėse neplaukioja baltieji rykliai.
Paulius Garbaravičius
