Prievolių įvykdymo užtikrinimo sąvoka ir rūšys.

VILNIAUS UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
CIVILINĖS TEISĖS IR PROCESO KATEDRA

(Neakivaizdinis skyrius, 2 kursas, 4 metų studijų grupė)

Prievolių įvykdymo užtikrinimo sąvoka ir rūšys.
Rankpinigiai, samprata ir susitarimo dėl rankpinigių forma

VILNIUS, 2002
Turinys

1. Prievolės sąvoka ir dalykas 3
2. Prievolių įvykdymo užtikrinimas 3
3. Prievolių įvykdymo užtikrinimo rūšys 6
4. Rankpinigiai 8
5. Literatūra 11
6. Praktinė užduotis 12

Prievolės sąvoka ir dalykas

Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje. Joje buvo skiriama daiktinė teisė – teisė daiktui, asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veeikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Prievolių dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Prievolės dalyku taip pat gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus. Prievolės dalykas gali tuurėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus. Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas

Visuomet yra galimybė, kad skolininkas gali neįvykdyti subjektinės pareigos prievolėje dėl nesąžiningo požiūrio į savo pareigą, dėl jo nemokumo ir dė

ėl kitokių objektyvių arba subjektyvių priežasčių.
Prievolių įvykdymo užtikrinimo būtinybė atsirado iš siekio apsaugoti kreditoriaus interesus. “Vakaruose jau seniai egzistuoja įstatymai, reguliuojantys šios srities santykius”. Tiek kontinentinės, tiek anglų, tiek amerikiečių teisės sistemos numato įvairius būdus, kurie užtikrintu, kad skolininkas įvykdys savo subjektinę pareigą prievolėje. Logika paprasta: kreditorius suteiks kreditą, tik tuomet, jei jo reikalavimai bus patikimai apsaugoti, esant preliminariai galimybei – sutarties partneriui nevykdant savo prievolių. Apie patikimumą sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju pats kreditorius, tačiau keliami reikalavimai yra vienodi: kreditorius turi būti tikras, kad jo reikalavimas tinkamai įvertintas, ir padengtas, tarkim, skolininko turtu, jog prireikus be didelio vargo ir papildomų išlaidų jo reikalavimas bus patenkintas ir jis patirs minimalių nuostolių.
Daugelis civilinės teisės teoretikų skiria du prievolių įvykdymo užtikrinimo pobūdžius :
1) skatinamojo poobūdžio skolininko atžvilgiu, nes kitaip jo laukia netesybos ( bauda, delspinigiai ) ;
2) garantinio pobūdžio – skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys laiduotojas, įkaito davėjas.
Abi šio pobūdžio rūšys neatsiejamai susijusios viena su kita, t.y., kiekvienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų turi jų atspalvį.
Tai, kad sudarant civilinę sutartį, aptariamos šalių teisės ir pareigos, dar nereiškia, kad jos bus įvykdytos. Aptariami prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai turi specifinį pobūdį – jie neturi bendro pobūdžio. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai turi daiktinės teisės pobūdį.
Tačiau taip kategoriškai teigti negalima, nes je
eigu įkeitimas – tikrai turi daiktinės teisės pobūdį, tai laidavimas, garantija, rankpinigiai turi prievolinės teisės pobūdį.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas – įstatymu ar sutartimi nustatyta papildoma prievolė prie pagrindinės prievolės, kaip skolininko civilinė – turtinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.
Šis pateikiamas universalus prievolių įvykdymo apibrėžimas yra informatyvus tuo, kad pateikia esminius suvokimo, kas traktuotina kaip prievolių įvykdymo užtikrinimas, momentus, būtent:
1) bet kuriuo atveju tai -papildoma prievolė – tai išplaukia iš prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto tikslinės paskirties;
2) ši prievolė traktuotina kaip civilinė turtinė atsakomybė, kuri savo ruožtu taip pat įvardijama kaip prievolė ( išvada darytina analizuojant civilinės atsakomybės apibrėžimą, kuriuo teigiama, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius
ir sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas);
3) ši papildoma prievolė gali būti numatyta sutarties ar įstatymu – tai – jos atsiradimo pagrindas.
Iš šios prievolių įvykdymo užtikrinimo sąvokos taip pat darytina išvada, kad šalys turi pareigą ne tiktai įvykdyti prievolę, bet įvykdyti prievolę tinkamai, pagal civiliniuose įstatymuose, poįstatyminiuose norminiuose aktuose bei sutartyse nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.
Jau buvo minėta, kad skiriami du pagrindiniai prievolių įvykdymo už
žtikrinimo būdų tikslai, t. y.:
1) jais sumažinamas negatyvių pasekmių mastas;
2) apsaugomi kreditoriaus interesai;
Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais siekiama stimuliuoti skolininko veiksmus, kad jis tinkamai elgtųsi, tuo pačiu suteikia kreditoriui daugiau ar mažiau patikimą garantiją, kad jo teisės bus įgyvendintos. Skolininko atitinkamo elgesio stimuliavimas pasireiškia tuo, kad kreditoriui suteikiamos papildomos teisės tam, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių arba, kad jos būtų pašalintos.

Prievolių įvykdymo principuose įtvirtinti reikalavimai prievolių kokybei, kiekiui, prievolės atlikimo terminams, vietai ir pan. Prievolių įvykdymo principai yra privalomi prievolės šalims, ir šalys savo subjektines teises ir pareigas privalo įgyvendinti vadovaujantis šiais principais.

Taip pat pažymėtina ir tai, kad prievolių įvykdymo principai padeda realizuoti ne tik kreditoriaus, bet taip pat ir skolininko teisių apsaugos mechanizmą. Kadangi kreditorius prievolėje turi ne tik subjektines teises, bet ir pareigas. LR Civiliniame kodekse įtvirtinti šalių bendradarbiavimo bei ekonomiškumo principai, nustatyta, kad kiekviena iš šalių turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir visokeriopai padėti antrajai šaliai atlikti savo pareigas.
LR Civiliniame kodekse yra įtvirtintas realaus prievolių įvykdymo principas, kuris reikalauja, kad skolininkas, sumokėjęs netesybas ir atlygines nuostolius, turi subjektinę pareigą įvykdyti prievolę natūra.
Svarbus ir tinkamas prievolės priėmimo įforminimas, nes prievolės šalys netinkamai įforminusios prievolės įvykdymo priėmimo-perdavimo ateityje gali netekti galimybės įrodyti savo teisę pareikšti pretenzijas dėl netinkamo pr
rievolės įvykdymo išieškoti netesybas, nuostolius.

Reikėtų pabrėžti, kad prievolės užtikrinimas taip pat sudaro naują prievolinį santykį tarp kreditoriaus ir skolininko arba asmens, kuris laiduoja už skolininką. Tačiau ši prievolė ypatingos rūšies, pasižyminti specifiniais požymiais, kadangi tai papildoma prievolė prie užtikrinamos, pagrindinės prievolės.
Pirma, pagrindinės prievolės negaliojimas daro negaliojančia ir užtikrinamąją prievolę ir priešingai, užtikrinamosios prievolės negaliojimas neturi įtakos pagrindinės prievolės galiojimui.
Antra, kreditoriui reikalavimo teisę perleidus trečiajam asmeniui kartu su pagrindine prievole pereina ir užtikrinančioji.
Trečia, pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigia ir šios prievolės užtikrinimo būdas.

Prievolių įvykdymo užtikrinimo rūšys

Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Europos kontinentinės, anglų ir amerikiečių teisės sistemos numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vieni prievolių užtikrinimo būdai turi skatinamąjį pobūdį skolininkui įvykdyti prievolę, pavyzdžiui, netesybos (bauda, delspinigiai), o kiti garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys laiduotojas, įkaito davėjas. Yra būdų, kurie turi daiktinės teisės pobūdį, pavyzdžiui, įkeitimas, o laidavimas, garantija, rankpinigiai – prievolinės teisės pobūdį.

Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Su įkeitimu (hipoteka) susijusius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek būsimų prievolių įvykdymas.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t.t.. Jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles nustatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Yra keturios netesybų rūšys:
• Įskaitinės netesybos (bauda, delspinigiai) – kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą yra nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai). Dėl to susidarę kreditoriui nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotos netesybos (bauda, delspinigiai).
• Išimtinės netesybos (bauda, delspinigiai) – yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą vykdymą leidžiama iš skolininko išieškoti netesybas (baudą, delspinigius), bet negalima išieškoti nuostolių.
• Baudinės netesybos (bauda, delspinigiai) – yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama išieškoti iš skolininko ne tik netesybas (baudą, delspinigius), bet ir nuostolius, kurie susidarė kreditoriui dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
• Alternatyvinės netesybos (bauda, delspinigiai) – yra tokios, kai kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos arba netesybos (bauda, delspinigiai), arba nuostoliai.
Laidavimas – tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas.
Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu. Jis gali atsirasti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo užtikrinti prievolę, taip pat į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją. Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek už šio laiduotoją. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Kai skolininkas privalo pateikti laidavimą įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu, vietoj laidavimo jis turi teisę pateikti kitą adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Ginčus dėl to, ar pakanka laiduotojo turto ir ar prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas adekvatus, sprendžia teismas.
Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės. Negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimas negali būti suvaržytas ir kitokiu būdu. Jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio. Į pagrindinės prievolės užtikrinimą papildomų (šalutinių) prievolių užtikrinimas.
Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nenurodyta. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui.

Juridinėje praktikoje žinomos dvi garantijų rūšys:
a) garantijos pagal pareikalavimą;
b) sąlyginės garantijos.
Suteikęs garantiją pagal pareikalavimą, garantas privalo iš karto mokėti beneficiarui. Esant sąlyginėms garantijoms, garantas ima vykdyti savo įsipareigojimus pateikus atitinkamą dokumentą.
Garantijas galima skirstyti ir pagal jų tikslus:
1) tenderines (statybos rangai);
2) apmokėjimo vykdymo;
3) apmokėjimo susigrąžinimo.

Rankpinigiai

Rankpinigiai taip pat yra vienas iš prievolių užtikrinimo įvykdymo būdų. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos vykdymą. Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinę forma.

Prievoliniuose santykiuose, kurie atsiranda dėl rankpinigių sutarties sudarymo, dalyvauja dvi šalys: rankpinigių davėjas – kreditorius; rankpinigių gavėjas – skolininkas. Rankpinigių davėju ir gavėju gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Sutartis dėl rankpinigių, nepriklausomai nuo perduodamos pinigų sumos, turi būti sudaroma rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį. Tokioje sutartyje turi būti įrašyta, kad perduodama pinigų suma yra rankpinigiai.

Rankpinigiai kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, dažniausiai taikomi prievoliniuose santykiuose, atsirandančiuose iš sutarčių sudarymo, kaip antai pirkimo-pardavimo, nuomos, rangos, krovinių pervežimo ir kt.. Rankpinigiai pagal savo juridinę reikšmę, skirtingai negu kiti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, atlieka šias juridines funkcijas: 1) įrodomąją – rankpinigių sumokėjimas įrodo, kad tarp jų davėjo ir gavėjo yra sudaryta arba bus vėliau sudaroma sutartis; 2) mokamąją – perduota rankpinigių suma įskaitoma pagal sutartį priklausančių mokėjimų sumai; 3) užtikrinamąją – kai davusi rankpinigius sutarties šalis neįvykdo prievolės, užtikrintos rankpinigiais, ji netenka teisės juos išieškoti iš rankpinigių gavėjo, o kai gavusi rankpinigius šalis neįvykdo prievolės, jai atsiranda pareiga sumokėti davusiai juos šaliai dvigubą sumą.

Jeigu rankpinigių prievolinio santykio šalis neįvykdo arba netinkamai įvykdo savo subjektinę pareigą prievolėje ir dėl to kitai šaliai susidaro nuostoliai, tai kaltoji prievolės šalis privalo atlyginti tik tą dalį, kurios nepadengia rankpinigių suma. Ši norma yra dispozityvesnė, nes sutarties šalys turi teisę sutartyje numatyti kitaip.

Tuo atveju, kai sutarties šalys neįvykdė savo subjektinės pareigos prievolėje dėl tokių aplinkybių, už kurių atsiradimą neatsako (pavyzdžiui, dėl stichinės nelaimės gyvenamasis namas buvo sugriautas, sudegė ar pan., dėl to negalėjo jo parduoti, išnuomoti), tai rankpinigius davusi arba juos gavusi šalis turi teisę susigrąžinti duotą pinigų sumą arba privalo grąžinti gautą sumą.

Jeigu sudaryta sutartis, užtikrinta rankpinigiais, pripažįstama negaliojančia, tai ir prievolė, atsiradusi iš rankpinigių sutarties, kaip papildoma, yra negaliojanti.

Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą. Be to, šalis, kuri atsako už sutarties neįvykdymą, privalo atlyginti antrajai šaliai nuostolius, įskaitant rankpinigius jeigu sutartyje nenumatyta ko kita.

Literatūra

1. Civilinė teisė. Vadovėlis, K., 1997;
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1992;
3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Žin., 2000, Nr 74-2262;
4. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso Komentaras. Bendrosios nuostatos. 2001, T.1.
5. Valentinas Mikelėnas. Sutarčių teisė, V., 1996;
6. Valentinas Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos. Lyginamieji aspektai, V., 1995.

Praktinė užduotis

Pirmas dalykas, į kurį reiktų atkreipti dėmesį yra tai, kad atsakovė E.Kasjanova šiuose teisiniuose santykiuose veikė pagal įgaliojimą. Įgaliojimu, pagal LR CK 2.137 str. 1 punktą, laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Pagal LR CK 2.138 str. 1 punkto, 3 papunktį įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti, turi būti patvirtintas notaro.

Ieškovė A.Varikienė su atsakovės K.Lidič įgaliota atstove E.Kasjanova sudarė rašytinį susitarimą dėl rankpinigių, kad būtų užtikrintas buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas ir įvykdymas. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytu sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos vykdymą. Tačiau pagal LR CK 6.98 str. 2 punktą rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Tuo tarpu iš užduoties sąlygų aišku, kad buto pirkimo – pardavimo sutartis dar nebuvo pasirašyta, t.y. ji buvo preliminari, numatoma. Tuo labiau, kad pagal LR CK 6.393 str. 1 punktą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Tokiu būdu galima daryti išvadą, kad ieškovės A.Varikienės ir įgaliotosios atsakovės E.Kasjanovos rašytinis susitarimas yra negaliojantis.

Atsakovės K.Lidič paaiškinimai, išdėstyti užduoties sąlygoje, yra pakankamai pagrįsti. Tai, kad K.Lidič teigimu, ji įgaliojo E.Kasjanovą tvarkyti, valdyti bei disponuoti tik jai priklausančia buto dalimi (nors tai konkrečiai įgaliojime galėjo ir nebūti nurodyta), remiasi LR CK 2.137 str. 2 punktu, kuris nurodo, jog atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai. Ieškovė A.Varikienė turėjo teisę (kaip trečiasis asmuo, su kuriuo atstovaujamasis sudaro sandorį) reikalauti, kad atstovė E.Kasjanova pateiktų savo įgaliojimą ir jo kopiją. K.Lidič teigimu, E.Kasjanova viršijo jai suteiktus įgaliojimus, rankpinigių ji negavo ir jais nedisponavo. Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam, kai atstovaujamasis sandorį patvirtina. Šiuo atveju iš užduoties sąlygų aišku, kad K.Lidič rašytinio susitarimo nepatvirtino, o tik nurodė, jog E.Kasjanova viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

Tokiu būdu K.Lidič prašymas atmesti ieškinį turėtų būti patenkintas. Tačiau, nors ir ieškovės A.Varikienės bei atsakovės E.Kasjanovos rašytinis susitarimas yra neteisėtas, iš uždavinio sąlygos aiškus E.Kasjanovos įgaliojimų viršijimo bei apgaulės, sukčiavimo faktas (akivaizdžiai viršijo jai suteiktus įgaliojimus, K.Lidič vardu sudarė neteisėtą sandorį, paėmė iš A.Varikienės 4000 LTL), A.Verikienės ieškinys dėl 8000 LTL rankpinigių priteisimo turėtų būti atmestas. Šio atveju A.Varikienė gali kreiptis į teismą nebent dėl nuostolių atlyginimo, jei įrodys, kad ji kaip trečiasis asmuo apie tas aplinkybes nežinojo ir neturėjo žinoti.

Leave a Comment