Prievoliu pasibaigimas

TURINYS
ĮVADAS 3
1. PRIEVOLINĖS TEISĖS SISTEMA 4
2. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA 5
3. PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS 7
Prievolės pasikeitimas dėl juridinių faktų 10
Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo šalių valios 13
Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje 14
4. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS MIRUS FIZINIAM ASMENIUI 15
5. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS LIKVIDAVUS JURIDINĮ ASMENĮ 16
IŠVADOS 18
LITERATŪROS SĄRAŠAS 19ĮVADAS
Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį.

Civilinės teisės subjektai ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, o kartais ir valstybė, kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise, teisę laikinai naudotis tam tikru turtu, sumoka pinigus už paslaugas, teeikia paskolą, atlygina nuostolius, atlygina padarytą žalą, atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas, perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas, vykdant ūkinę, komercinę ar kitokią veiklą. Tarp teisės subjektų susidaro labai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių, kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą. Tokie santykiai, sureguliuoti teisės normomis, apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.

Prievolinė teisė sudaro civilinės teisės pošakį, t.y. jos normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių apimtis yra mažesnė negu civilinės teeisės. Civilinės teisės reguliavimo dalyką apibrėžia LR civilinio kodekso pirmo straipsnio pirmoji dalis, kurioje nustatyta, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, o įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius sa

antykius.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką sudaro ir turtiniai, ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Išskirtinė prievolinės teisės savybė yra, kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, kurie pasižymi savo dinamiškumu, t.y. dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise, patikėjimo teise, laikinai naudotis įvairių paslaugų suteikimu, nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.

Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais.

Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės teisės normų sistema, kurios, remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn patikėjimo teise arba laikinam naudojimui.

Šiame darbe apžvelgsime prievolinės teisės sistemą, daugiau dėmesio skirsim prievolių pasibaigimui civilinėje teisėje. 1. PRIEVOLINĖS TEEISĖS SISTEMA
Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.Civilinės teisės normų sistemą, kuri sudaro prievolinės teisės pošakį pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti į bendrąją ir ypatingąją.

Bendrojoje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos: prievolių atsiradimo pagrindai, prievolių įvykdymo principai, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai. Bendrojoje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims, jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nenustato kitaip.

Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos te

eisės normos, kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį, jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą. Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį, atsiradimo pagrindus ir kt. sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės teisės sistemos dalyje.

Dauguma prievolių pagal atsiradimo pagrindą yra prievolės, atsirandančios iš sutarties sudarymo. Tokių prievolių ir normų, kuriomis šie santykiai reguliuojami sudaro daugumą ypatingosios dalies. Paminėtini būtų šie institutai: pirkimas – pardavimas; tiekimas; mainai ir dovanojimas; paskola; nuoma; ranga; pervežimas ir kt. Šiems prievolinės teisės institutams būdingas vienas bruožas – prievoliniai santykiai tarp šalių susidaro dėl ekonominių poreikių tenkinimo.

Ypatingoje dalyje yra normų, kurios sudaro du atskirus pagal savo juridinę prigimtį skirtingus institutus:
 Prievolės, atsirandančios dėl žalos padarymo;
 Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo.

Šių dviejų institutų esminis skirtumas nuo kitų prievolinės teisės institutų yra tas,kad tokių prievolių atsiradimo pagrindas yra vienos prievolės šalių neteisėti veiksmai , arba prievolės šalis be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaita. Pirmu

atveju, kaip sankcija už neteisėtus veiksmus, padarę žalą asmuo privalo ją atlyginti, o antru atveju, be pagrindo įgijęs ar sutaupęs turtą kito asmens sąskaita privalo grąžinti visa tai, ką įgijo ar sutaupė.

Skirtingai nuo kitų prievolinės teisės institutų, šiuose institutuose netaikomas ekvivalentiškumo principas. 2.

. PRIEVOLIŲ KLASIFIKACIJA
Prievolių gausumas ir įvairovė sudaro objektyvių būtinumą jas klasifikuoti į rūšis ir sudaryti pagal jų būdingus požymius darnią sistemą. Įvairiose teisės sistemose, įstatymuose, taip pat teisės doktrinoje sukurti įvairūs kriterijai, kuriais vadovaujantis prievolės, t.y. prievoliniai teisiniai santykiai, yra klasifikuojami į rūšis.

Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:
 Pagal prievolių turinį;
 Pagal prievolės objekto apibrėžtumą;
 Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą.
Pagal prievolės turinį skiriamos šios prievolių rūšys:
 Prievolės dėl turto perdavimo;
 Prievolės dėl darbų atlikimo;
 Prievolės dėl paslaugų teikimo;
 Prievolės dėl pinigų sumokėjimo.

Labiausiai paplitusios prievolės dėl turto perdavimo. Fiziniai ir juridiniai asmenys savo poreikius ir interesus tenkina, įsigydami arba parduodami įvairias materialines vertybes nuosavybės teise, patikėjimo teise ir kt. Materialinių vertybių, įvairių daiktų įgijimas reguliuojamas įvairiomis civilinėmis sutartimis:
 Pirkimo – pardavimo ;
 Tiekimo ;
 Dovanojimo ;

 Nuomos ;
 Paslaugų teikimo.

Prievolių dėl darbų atlikimo grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys. Fiziniai ar juridiniai asmenys dažnai negali patys atlikti tokių darbų, kurie reikalauja specialių žinių ir kt. Šių sutarčių sudarymo pagrindu tarp šalių atsiranda subjektinės teisės ir pareigos, kurių turinys priklauso nuo konkrečios sutarties turinio.

Prievolės dėl paslaugų teikimo yra reglamentuojamos ne tik Civilinio kodekso normomis, bet ir kitais įstatymais, poįstatyminiais norminiais aktais.

Prievolėms dėl pinigų sumokėjimo būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta

a valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymų priemonė. 3.PRIEVOLIŲ PASIBAIGIMAS
Europos kontinentinėje ir anglų-amerikiečių teisės doktrinoje natūraliu prievolės pasibaigimo būdu suprantamas tinkamas jos įvykdymas, o esant atitinkamoms aplinkybėms, – negalimumas ją įvykdyti. Be to, šių šalių įstatymai numato ir kitus prievolių pasibaigimo būdus. Kai kuriose šalyse skirtingai reguliuojami prievolių pasibaigimo būdai – įskaitymas ir novacija.
Įskaitymu gali pasibaigti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Tai numato Prancūzijos civilinio kodekso 1289 straipsnis, Vokietijos Civilinio kodekso 387 straipsnis, Šveicarijos prievolinės teisės 120 straipsnis. Pastarajame nurodoma, kad „jei du asmenys skolingi vienas antram pinigų sumą ar šiaip vienarūšius daiktus, kiekvienas jų, atėjus laikui vykdyti abu reikalavimus, turi teisės įskaityti į skolą savo reikalavimą”. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodoma, kad „skolininkas turi teisę padaryti įskaitymą, net jeigu jo priešingasis reikalavimas būtų ginčijamas”.
Pagal prancūzų prievolinę teisę įskaitymui prievolės šalių pareiškimo nereikalaujama. Jis įvyksta savaime pagal įstatymą, kai tiktai atsiranda reikalaujamos sąlygos. Priešingai, pagal Vokietijos civilinio kodekso 388 straipsnį, įskaitymui būtinas bent vienos šalies pareiškimas. Be to, įstatymu nustatyta, kad priešpriešiniai reikalavimai įskaitomi ne nuo šalių pareiškimo momento, o nuo tada, kada atsirado sąlygos įskaitymui.
Pagal anglų-amerikiečių prievolinę teisę prievolių pasibaigimas įskaitymu galimas tik šiais atvejais:

a) jeigu yra tarp prievolės šalių susitarimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo;

b) civilinio proceso metu sprendžiant ginčą, atsakovas turi teisę pareikšti atsikirtimus dėl pareikšto ieškinio, grįsdamas tuo, kad tarp ginčo šalių yra priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, ir prašo juos įskaityti.

Europos kontinentinėje teisėje žinomas prievolių pasibaigimo būdas – novacija.
Novacija pagal teise suprantama kaip prievolės pasibaigimas, atsiradus, esant ankstesnei prievolei, naujai prievolei. Novacija klasikine savo prasme beveik prarado savo reikšmę, nes šiuolaikinė teisė suteikia prievolės šalims teisę, nekeičiant jos tapatumo, pakeisti prievolės sąlygas, sudarant papildomus susitarimus dėl jos sąlygų pakeitimo. Pavyzdžiui galima pakeisti prievolės šalis asmenų pasikeitimu prievolėje, kaip antai: reikalavimo perleidimu, skolos perkėlimu.

Novacija, kaip prievolės pasibaigimo būdas, nelaikoma prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento, sudarančio prievolės atsiradimo pagrindą pakeitimas, kitoks prievolės neesminių turinio sąlygų pakeitimas. Tačiau novacija bus laikoma, kaip prievolės pasibaigimo būdas, jeigu keičiamas prievolės atsiradimo pagrindas, pvz., skola pagal pirkimo-pardavimo sutartį bus pakeista paskolos sutartimi.
Prancūzų prievolinėje teisėje novacija, kaip prievolių pasibaigimo būdas, yra nuosekliai reglamentuota (Prancūzijos civilinio kodekso 127-1281 straipsniai). Šveicarijos prievolių teisėje novacija reglamentuojama 116-117 straipsniais, o Vokietijos civiliniame kodekse nėra normų, kuriomis būtų reguliuojama novacija.
Pagal anglų-amerikiečių teisę, novacija, kaip prievolės pasibaigimo būdas, taikoma perkeliant skolą prievolėje, nes tai galima padaryti tik novacijos forma. Be to, šioje teisės sistemoje yra vartojamas vadinamas prievolių sujungimas. Prievolių sujungimu, kaip ir novacija, pasibaigia buvusi sena prievolė ir atsiranda nauja prievolė. Tačiau skirtingai nuo novacijos, esant prievolių susiliejimui, nesikeičia prievolinių santykių struktūra, t. y. nesikeičia prievolės šalys, jos turinys. Šiuo atveju keičiasi tiktai prievolės forma, kuri patikimiau užtikrina kreditoriaus interesus. Pavyzdžiui, paskolos sutartis, sudaryta raštu, pakeičiama notariškai patvirtina sutarties forma.
Pagal Europos kontinentinę ir anglų-amerikiečių teisę, esant novacijai, sena prievolė pasibaigia ir atsiranda nauja prievolė. Pasibaigus senajai prievolei pasibaigia ir buvę jos užtikrinimo būdai. Kaip papildomos prievo.lės (pvz., netesybos, laidavimas, įkeitimas) negalioja naujai prievolei.
Lietuvos prievolinėje teisėje prievolės pasibaigimas suprantamas kaip skolininko ir kreditoriaus veiksmai arba susilaikymas nuo jų, įvykiai, poelgiai, t. y. juridiniai faktai arba sudėtys, su kuriais įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, sutartys sieja ir kreditoriaus subjektinių teisių ir pareigų pasibaigimų prievolėje. Iš tokio prievolės pasibaigimo sąvokos supratimo išeina, kad:

1)prievolė pasibaigia skolininkui, o kartais ir kreditoriui, atlikus tam tikrus veiksmus arba susilaikius nuo jų, kurie sudarė prievolės turinį;

2)atsitikus įvykiams, dėl kurių negalima įvykdyti prievolės;

3)dėl prievolės šalių arba trečiųjų asmenų veiksmų, kurie nutraukė, pakeitė atsiradusius

prievolinius santykius arba padarė juos negalimais.

Prievolei, kaip teisinių santykių rūšiai, būdingi du požymiai:
1) tikslinis prievolės būdas;
2) prievolės galiojimo terminai, t. y. ji galioja tam tikrą laikotarpį, kuris prievolėje apibrėžiamas tam tikru terminu, nustatytu įstatymu, šalių susitarimu, įvykiu, įvykusia ar neįvykusia sąlyga.

Tikslinę prievolės esmę sudaro tai, kad teisės subjektai, sukurdami tarpusavyje prievolinius teisinius santykius, savo valia siekia tam tikrų materialinių ar dvasinių interesų patenkinimo. Vieni iš tokių interesų turi būti patenkinti tuojau pat, pvz., nusipirkti maisto, aplankyti koncertą ir pan. Kiti gali būti patenkinti tik ateityje, pvz., pirkti statybines medžiagas namo statybai, sudaryti krovinio pervežimo sutartį, sudaryti rangos sutartį atlikti darbus per tam tikrą laiką ir pan.
Reikia pabrėžti, kad kai kurie prievoliniai santykiai tarp teisės subjektų gali atsirasti prieš vienos arba abiejų šalių valią. Atsiradus tokiems prievoliniams santykiams, subjektinės šalių teisės ir pareigos turi būti įgyvendintos, nepriklausomai nuo to ar norėjo šalys, kad tokios atsirastų, ar ne. Pavyzdžiui, įvyko autoavarija, kurios metu buvo sužaloti žmonės, turtas. Dėl žalos padarymo atsirado prievoliniai santykiai, t. y. nukentėjusiojo subjektinė teisė reikalauti žalos atlyginimo, o žalą padariusiojo subjektinė pareiga – atlyginti žalą.
Prievoliniuose teisiniuose santykiuose terminų esmė yra ta, kad šie santykiai, o tiksliau subjektinės šalių teisės ir pareigos, kuriomis išreiškiami jų interesai, egzistuoja laike, t. y. jie turi būti patenkinti per tam tikrą laiką, kuris gali būti nustatytas įstatyme ar sutartyje, t. y. tam tikra data arba įvykiu. Pavyzdžiui, žalos atlyginimas iki gyvos galvos; grąžinti skolą iki 1997 m. birželio 1 d.; pristatyti statybines medžiagas iki 1997 m. balandžio 15 d. ir pan. Kaip prievolei atsirasti, taip ir pasibaigti, priklausomai naujos turinio, reikalingi juridiniai faktai, juridinių faktų sudėtys, su kuriais įstatymas ar sutartis sieja subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą prievolėje.
Civilinio kodekso 244-252 straipsniuose išvardyti juridiniai faktai, su kuriais siejama subjektinės teisės ir pareigos pasikeitimas arba pasibaigimas prievolėje. Nepaisant prievolių pasibaigimo pagrindų įvairovės, jie gali būti klasifikuoti pagal valią, kurią išreikšdamas skolininkas ar kreditorius nutraukia savo subjektines teises ir pareigas prievolėje. Vadovaujantis šiuo kriterijum, galima visus prievolių pasibaigimo pagrindus suskirstyti į dvi grupes:

1)prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių kurie priklauso nuo šalių valios;
2) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie nepriklauso nuo šalių valios.

Prievolės pasibaigimas dėl juridinių faktų

Prievolės pasibaigimas įvykdymu. Prievolės pasibaigimas įvykdymu –tai prievolės šalių – skolininko ir kreditoriaus – veiksmai arba susilaikymas nuo tokių veiksmų, kurie turi būti atlikti pagal įstatymo, poįstatyminio teisės akto, sutarties reikalavimus, o jeigu tokių nėra, pagal paprastai reiškiamus reikalavimus tokios rūšies prievolei įvykdyti.
Paprastai prievolė pasibaigia tinkama.i ją įvykdžius, nes tik tada visiškai patenkinami šalių interesai. Netinkamas prievolės įvykdymas taip pat gali būti jos pasibaigimo pagrindas. Bet tada gali atsirasti papildoma prievolė (jeigu tokią numatė įstatymas arba sutartis), kurios esmę sudaro tai, kad kreditorius įgyja teisę reikalauti netesybų (baudos, delspinigių), nuostolių atlyginimo (kai jie susidaro kreditoriui) ir reikalauti tinkamo įvykdymo.
Civilinio kodekso 244 straipsnio 2-ojoje ir 3-ojoje dalyse nustatytas reikalavimas, kad kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo skolininkui išduoti dokumentą, patvirtinantį viso ar dalies prievolės įvykdymą. Dokumentus, kuriais patvirtinamas prievolės įvykdymas, priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo bei prievolės rūšių, numato įstatymai, poįstatyminiai aktai, sutartys ir pan. Pavyzdžiui, pervežimo sutartis, kapitalinės statybos rangos sutartis, pasaugos sutartis, paskolos sutartis ir pan.
Tuo atveju, kai skolininkas kreditoriui yra išdavęs skolos dokumentą prievolei patvirtinti, kreditorius, priimdamas įvykdymą, privalo šį dokumentą grąžinti skolininkui. Jeigu dėl kokių nors priežasčių kreditorius negali dokumento grąžinti, pavyzdžiui, jį prarado, jis privalo skolininkui išduoti pakvitavimą, kuriame turi būti nurodyta, kad skolininkas tinkamai įvykdė savo prievolę. Naujas dokumentas savo juridine galia prilygsta skolininko anksčiau išduotam pakvitavimui.
Reikia pabrėžti, kad Civilinio kodekso 244 straipsnio 4-oji dalis nustatė, jog skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be atžymos apie įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai. Tokiu atveju prievolės neįvykdymą kreditorius gali įrodinėti ginčo tvarka, t. y. teisme.

Kreditoriaus atsisakymas grąžinti skolininkui skolos dokumentą, padaryti atžymą apie prievolės įvykdymą, atsisakymas išduoti naują pakvitavimą apie prievolės įvykdymą vietoj prarasto, skolininkui suteikia teisę susilaikyti nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju laikoma, kad kreditorius praleido terminą priimti prievolės įvykdymą, ir jam tenka visi padariniai, numatyti Civilinio kodekso 237 straipsnyje.
Kai įvairių sandorių pagrindu atsiradusios prievolės vykdomos tarp organizacijų arba tarp organizacijų ir fizinių asmenų, jų įvykdymas turi būti patvirtintas dokumentais, patvirtinančiais prievolės atsiradimo pagrindą ir pinigų sumokėjimą. Tokie dokumentai, įvykdžius prievolę, turi būti grąžinti skolininkui ir padaryti atitinkami atžymėjimai apie prievolės įvykdymą.
Prievolės pasibaigimas įskaitymu. Civilinio kodekso 245 straipsnis nustato prievolės pasibaigimo įskaitymu sąlygas.
1) Kreditoriaus ir skolininko reikalavimai vienas kitam turi būti priešpriešiniai, tokių prievolinių teisinių santykių esmė ta, kad pagal vieną reikalavimą šalis yra kreditorius skolininkui, o pagal kitą – ji yra skolininkas kreditoriui, pvz., pagal paskolos sutartį viena prievolės šalis yra kreditorius, o kita skolininkas, pagal pirkimo-pardavimo sutartį prievolės šalys viena kitos atžvilgiu yra kreditorius ir skolininkas.
2) Priešpriešiniai reikalavimai kreditoriaus skolininkui ir skolininko kreditoriui turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų priešpriešinių reikalavimų objektai apibrėžti tais pačiais rūšiniais požymiais, kaip antai: grūdai įskaitomi už grūdus, pvz., kreditorius turi teisę reikalauti 1 cnt kviečių iš skolininko, o šis, kaip kreditorius, turi teisę reikalauti iš kreditoriaus – skolininko –1 cnt rugių; grąžinti pinigus pagal paskolos sutartį, bet gauti pinigus iš to paties asmens pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir pan.
3) Pagal kiekvieną priešpriešinį vienarūšį reikalavimą turi būti suėjęs vykdymo terminas, kuris gali būti apibrėžtas konkrečia data, įvykiu, pareikalavimo momentu, arba kurio terminas nenurodytas. Kiekvienos prievolės įvykdymo terminas gali būti nustatytas įstatymu, poįstatyminiu teisės aktu, šalių susitarimu, kuris gali būti išreikštas konkrečia data neišvengiamu įvykiu, tam tikra sąlyga ir pan. Priklausomai nuo prievolių įvykdymo termino sutapimo, pr.ievolė gali pasibaigti įskaitymu. Jeigu prievolės šalių priešpriešiniai reikalavimai atitinka nurodytas sąlygas įskaitymui užtenka vienos šalies

4) pareiškimo. Juridiniu požiūriu toks vienos šalies pareiškimas yra vienašalis sandoris. Kai priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai savo apimtimi (verte) sutampa, tai abi prievolės tarp šalių pasibaigia. Tuo atveju, jeigu vienos šalies reikalavimas didesnis negu antrosios, tai vienai šaliai prievolė pasibaigia, o kitai šaliai atitinkamoje dalyje prievolė išlieka ir tampa vienašale.
Tačiau yra prievolių, kurios nors ir atitinka Civilinio kodekso 245 straipsnyje nustatytas sąlygas, bet įskaitymas neleidžiamas. Pagal Civilinio kodekso 246 straipsnį neleidžiama įskaityti:
1) reikalavimų, kurių ieškininės senaties terminas yra pasibaigęs;
2) reikalavimų atlyginti žalą, kilusią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo;
3) reikalavimų, kilusių iš sutarties dėl turto perleidimo, su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos;
4) kitokių reikalavimų – įstatymo numatytais atvejais.
Šiuo straipsniu numatytas įskaitymo neleistinumas paaiškinamas tuo, kad pirmuoju atveju pažeistos kreditoriaus teisės negynimas preziumuojamas dėl senaties termino praleidimo, o antruoju ir trečiuoju – dėl prievolių asmeninio pobūdžio ir jų specifinės juridinės prigimties, nes jos susijusios su vienos iš prievolės šalių pragyvenimo šaltiniu.
Civilinio kodekso 247 straipsnis nustatė taisyklę, kad reikalavimo perleidimo atveju skolininkas turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimui patenkinti savo turėtą vienarūšį priešpriešinį reikalavimą pirmesniajam kreditoriui.
Tačiau skolininkas šią teisę gali įgyvendinti, esant šiai sąlygai: skolininko reikalavimo terminas kreditoriui yra suėjęs iki pranešimo gavimo apie reikalavimo perleidimą, arba tokio reikalavimo įvykdymo terminas nenurodytas, arba apibrėžtas pareikalavimo momentu.
Prievolės pasibaigimas šalių susitarimu. Civilinio kodekso 249 straipsnis nustatė, kad prievolė pasibaigia šalių susitarimu, konkrečiai, susitarimu pakeisti vieną prievolę kita tarp tų pačių asmenų.
Prievolės pasibaigimas šalių susitarimu. Tai šalių atleidimas viena kitos nuo subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Prievolės šalys tokį susitarimą gali sudaryti dar nepradėjus vykdyti prievolės, arba kai šalys prievolę iš dalies įvykdė. Toks susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: atsisakymu nuo skolos reikalavimo, jungtinės

veiklos sutarties nutraukimu, taikos sutartimi, susitarimu dėl pakeitimo vienos prievolės
kita (prievolių novacija).
Kad prievolės šalys galėtų pakeisti vieną prievolę kita, reikalingos šios sąlygos:

1) susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita turi būti sudarytas tarp tų pačių prievolės šalių;

2) esama prievolė galiotų ir būtų neįvykdyta;

3) nauja prievolė galiotų ir skirtųsi nuo pirminės prievolės.
Prievolės novacija yra pagrįsta šalių susitarimu, kuriame turi būti aiškiai suformuluotas prievolės turinys, t. y. šalių subjektinės teisės ir pareigos, pvz., prievolės grąžinti skolą pripažinimas nebus novacija. Toks skolos pripažinimas prievolės nekeičia, o tik iš naujo yra pradedama skaičiuoti ieškininės senaties termino eiga. Be to, skolos pripažinimas – vienašalis sandoris, o novacija pagrįsta šalių susitarimu, t. y. dvišaliu susitarimu.
Taigi, esant novacijai, esama prievolė nepakeičiama, bet nutraukiama, ir jos vietoje tarp tų pačių šalių atsiranda nauja prievolė. Įvykus prievolės novacijai, kreditorius įgyja naujus reikalavimus skolininkui, o skolininkas įgyja naujas pareigas kreditoriui. Reikia pabrėžti, kad prievolei pasibaigus novacijos būdu, naujai atsiradusiai prievolei negalioja užtikrinimo būdai, kurie buvo numatyti pasibaigusiai prievolei. Pavyzdžiui, netesybos, laidavimas ir kt., t. y. su pagrindinės prievolės pasibaigimu, pasibaigia ir papildomos prievolės. Kreditoriaus reikalavimai, atsiradę novacijos pagrindu, gali būti užtikrinti, numatant tai naujoje sutartyje..Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo šalių valios
Prievolės pasibaigimas dėl tokių juridinių faktų juridinių sudėčių, kurios nepriklauso nuo šalių valios, įstatyme ir juridinėje literatūroje vadinamas negalimumu ją įvykdyti. Kad prievolė pasibaigtų negalėjimu ją įvykdyti, reikia dviejų sąlygų:

1) kad juridinis faktas arba jų sudėtis atsirastų po prievolinių santykių, susidariusių tarp šalių;

2) kad juridiniai faktai arba jų sudėtys, už kuriuos skolininkas neatsako, sukeltų įvykdymo negalimumą.

Pagal šio straipsnio normos prasmę, galima daryti išvadą, kad subjektinės pareigos prievolėje gali neįvykdyti tiek skolininkas, tiek kreditorius. Juridiniai faktai gali būti šie:
nenugalima jėga, stichinio pobūdžio reiškiniai tam tikroje vietoje. Pavyzdžiui, teisės vėlyvos šalnos sunaikino daržovių plantacijas ir dėl to skolininkas (ūkis) negalėjo sutartyje nustatytais terminais parduoti pagal sutartį numatytų ankstyvų daržovių.
Jeigu minėti juridiniai faktai atsirado iki to laiko, kol šalys nepradėjo vykdyti savo subjektines teises ir pareigas prievolėje, tai prievolė pasibaigia dėl negalimumo įvykdyti. Jeigu šalys dalį savo subjektinių teisių ir pareigų prievolėje įgyvendino, o vėliau dėl minėtų juridinių faktų jos įvykdyti pasidarė neįmanoma, šalių susitarimu galimi du variantai:
1) viską, ką šalys gavo pagal prievolę, grąžina viena kitai;
2) šalys tarp savęs atsiskaito už tai, ką kiekviena jų įvykdė.Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje
Žinoma, kad kiekvienoje prievolėje yra dvi šalys – kreditorius ir skolininkas. Be to, tiek kreditoriaus, tiek skolininko pusėje galimas asmenų daugėtas. Civilinio kodekso 248 straipsnis numato, kad prievolė pasibaigia skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje. Prievolės šalių sutapimas viename asmenyje galimas tada, kai abi prievolės šalys yra juridiniai asmenys.
Prievoliniuose santykiuose tarp organizacijų sutapimas viename asmenyje galimas tada, kai įvyksta skolininko ar kreditoriaus sujungimas arba prijungimas. Toks prievolės pasibaigimo pagrindas suprantamas, nes buvęs kreditorius ir skolininkas, arba atvirkščiai – sujungimo ar prijungimo atveju (sudaro jau vieną teisės subjektą, o buvusios tarp jų subjektinės teisės ir pareigos pasibaigia, nes jos pereina naujam teisės subjektui (sujungimas) arba paliekamam teisės subjektui (prie kurio prijungiamas skolininkas arba kreditorius). Civilinio kodekso 38 straipsnis nustatė, kad juridinį asmenį reorganizavus, jo turtas (teisės ir pareigos) pereina:
1) juridinius asmenis sujungus ir padalijus, – naujai atsiradusiems juridiniams asmenims;
2) juridinį asmenį prijungus prie kito juridinio asmens, – pastarajam (prisijungusiam);

Kreditoriui ir skolininkui subjektinės teisės ir pareigos prievolėje pereina perduodamojo dokumento pasirašymo dieną, jeigu kitaip nenumato įstatymas arba reorganizavimo reikalu priimtas dokumentas.
Prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų toks kreditoriaus ir skolininko sutapimas viename teisės subjekte negalimas. Kitas reikalas, kad subjektinės teisės ar
pareigos prievolėje gali būti perduotos įstatymu numatytais pagrindais ir tvarka, t. y. kai kreditoriaus reikalavimo teisė pereina skolininkui arba skolininko pareiga – kreditoriui. Tai galima tuo atveju, kada paveldima pagal įstatymą arba testamentą. Šiuo atveju prievolės pasibaigimui turi reikšmės kreditoriaus ir skolininko subjektinių teisių ir pareigų pobūdis prievolėje, t. y. ar šios teisės ir pareigos nėra neatskiriamai susijusios su kreditoriaus ar skolininko asmeniu. Pavyzdžiui, dailininkas buvo įsipareigojęs nutapyti portretą mirė. Mirusiojo įpėdinis šios prievolės negalės įvykdyti, tačiau paveldėto turto vertės ribose turės grąžinti užsakovui sumokėtą sumą pinigų palikėjui.

4.PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS MIRUS FIZINIAM
ASMENIUI

Civilinio kodekso 252 straipsnio 1-oji ir 2-oji dalys nustatė, kad prievolė pasibaigia mirus skolininkui arba kreditoriui, jeigu ji negali būti įvykdyta, nedalyvaujant pačiam skolininkui, arba jeigu įvykdymas buvo skiriamas asmeniškai kreditoriui. Tačiau šios normos teigia, kad, mirus skolininkui arba kreditoriui, pasibaigia tiktai tokios prievolės, kurios yra neatskiriamai susijusios su šių prievolės šalių asmeniu. Pavyzdžiui, skolininko – dailininko, įsipareigojusio nutapyti kreditoriaus portretą, pareiga atlikti šį darbą natūra pasibaigs jam mirus, nors įpėdinis irgi būtų dailininkas. Skolininko ar kreditoriaus mirtis nesukelia turtinio pobūdžio subjektinių teisių ir pareigų pasibaigimo prievolėje. Įpėdiniai paveldi palikėjo turto aktyvą ir pasyvą, nepriklausomai nuo paveldėjimo pagrindo, t. y. paveldi pagal įstatymą ar testamentą. Tokią išvadą galima daryti remiantis Civilinio kodekso 594 straipsniu, kuriame nurodoma, kad priėmęs palikimą įpėdinis atsako už palikėjo skolas jam perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės ribose, nežiūrint to, ar įpėdiniu tapo fizinis asmuo, juridinis asmuo ar valstybė. Nors minėtas straipsnis nenurodo organizacijų, kaip įpėdinių, atsakingų už palikėjo skolas, o nurodo tik valstybę, bet pagal Civilinio kodekso 575 straipsnį įpėdiniai pagal testamentą gali būti fiziniai asmenys,

valstybė arba atskiros įmonės, įstaigos ir organizacijos. Jeigu įmonės, įstaigos ir organizacijos gali būti įpėdiniai, tai jos, priėmusios palikimą, privalo atsakyti už palikėjo skolas kaip ir kiti įpėdiniai.
Mirus skolininkui, kreditoriaus reikalavimui pareikšti įpėdiniams yra taikomi šie apribojimai:
1) įpėdiniai atsako .už kreditoriaus skolas tik paveldėto turto tikrosios vertės ribose;
2) palikėjo kreditoriai, nepriklausomai nuo atitinkamų reikalavimų termino suėjimo, turi teisę per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti pretenzijas priėmusiems palikimą arba kitiems asmenims:
a) įpėdiniams;
b) testamento vykdytojui;
c) palikimo atsiradimo vietos notarų biurui;
d) pareikšti teisme ieškinį paveldimam turtui.
Nustatytas terminas kreditoriui pareikšti pretenzijas per šešis mėnesius teismo gali būti prailgintas, jeigu nustatoma, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pavyzdžiui, kreditorius nežinojo ir negalėjo žinoti, kad skolininkas mirė. Reikia pabrėžti, kad tam tikros prievolės, priklausomai nuo jų pobūdžio, gali pasibaigti ne tik mirties, bet ir kt. pagrindais. Pavyzdžiui, fizinio asmens paskelbimas mirusiu ; fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu; fizinio asmens pripažinimas neveiksniu. Visais šiais atvejais pasibaigia tik asmeninio pobūdžio prievolės. Turtinio pobūdžio prievolėse kreditorius gali pareikšti reikalavimą įpėdiniams, turto globėjui. 5.PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS LIKVIDAVUS JURIDINĮ ASMENĮ
Civilinio kodekso 252 straipsnio 3-oji dalis nustatė, kad prievolė pasibaigia likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių). Taigi juridinio asmens likvidavimas yra vienas iš būdų prievolei pasibaigti. Juridinio asmens likvidavimo pagrindus ir tvarką nustato jų įstatai (nuostatai) bei Lietuvos įstatymai, o įmonių likvidavimą bankroto pagrindu reguliuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas.

Juridinio asmens pasibaigimas reorganizavimo (sujungimo, padalijimo, prijungimo) ar kitu būdu visuomet yra atitinkamų buvusio juridinio asmens subjektinių teisių ir pareigų perėjimas. Kreditorius visada žino, kam pareikšti reikalavimus, o skolininkas – kokiam asmeniui įvykdyti prievolę. Tuo tarpu juridinio asmens pasibaigimas likvidavimo būdu
teisių ir pareigų perėmėjo neturi, nes baigia egzistuoti pats teisės subjektas. Tačiau kreditorius turi teisę per tam tikrą laiką pareikšti savo reikalavimus juridinio asmens likvidacinei komisijai.
Paprastai juridiniai asmenys yra įvairiuose prievoliniuose santykiuose su juridiniais ir fiziniais asmenimis, kurie likviduojamo juridinio asmens atžvilgiu gali būti kreditoriais
arba skolininkais. Todėl labai svarbu, kad juridinio asmens likvidavimo atveju nenukentėtų prievolinių santykių šalių interesai. Siekiant užtikrinti prievolinių santykių šalių teises ir teisėtus interesus, Civilinio kodekso 39 straipsnis nustatė, kad turtas, likęs patenkinus visų likviduoto juridinio asmens kreditorių reikalavimus, sunaudojamas jo įstatų (nuostatų) bei Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Civilinio kodekso 252 straipsnio 4-oji dalis, siekiant užtikrinti kreditorių interesus, nustatė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai gali įpareigoti įvykdyti likviduoto juridinio asmens prievolę kitą juridinį asmenį. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 508 straipsnio 2-oji dalis nustatė, kad juridinį asmenį likvidavus, nukentėjusiajam priklausantys mokėjimai, nurodyti šio straipsnio pirmojoje dalyje, turi būti pirmiausia kapitalizuojami pagal draudimo taisykles ir įnešami draudimo organizacijai, kad ši išmokėtų juos nustatytu dydžiu ir tvarka. Šio straipsnio 3-ojoje dalyje nurodoma, kad, nesant galimybės minėtus mokėjimus kapitalizuoti, reikalavimai atlyginti žalą pareiškiami aukštesnei likviduoto juridinio asmens organizacijai, arba organizacijai, nurodytai sprendime likviduoti juridinį asmenį. Kai žalą atlyginti negalima anksčiau išvardytais būdais, tai tokius reikalavimus patenkina valstybė.
Taigi įstatymas numato būdus ir sąlygas, kaip ir kokie kreditoriaus reikalavimai patenkinami likvidavus juridinį asmenį. Reikia pabrėžti, kad Civilinio kodekso 244-252 straipsniuose nėra išsamiai išvardyti prievolių pasibaigimo pagrindai. Pagal savo specifiką atskiros prievolės rūšys gali pasibaigti vienos iš prievolės šalių pareiškimu, pavyzdžiui, prievolė, atsiradusi iš pavedimo sutarties, gali pasibaigti be bendrų prievolėms pasibaigti pagrindų, vienos iš šalių reikalavimu. Prievolę, atsiradusią iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo, skolininkas nuomininkas gali bet kada nutraukti prieš vieną mėnesį raštiškai įspėjęs nuomotoją.IŠVADOS
Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis, kurį sudaro civilinės teisės normų sistema, kurios, remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn patikėjimo teise arba laikinam naudojimui.

Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja sekantys bruožai: prievolių subjektų apibrėžtumas; prievolės dinamiškumas; prievolės turinio apibrėžtumas; prievolės šalių subjektinių teisių gynimas; prievolės tikslingumas.
Prievolių pasibaigimo pagrindai skirstomi į dvi grupes: prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie priklauso nuo šalių valios ir prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie nepriklauso nuo šalių valios.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1999;
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. V., 1994;
3. Civilinė teisė. K., 1997;
4. Glendon M., Gurdon M., Osakue C. Vakarų teisės tradicijos. V., 1993.

Leave a Comment