Romenu teises konspektas Nr. 2

Patriarchalinė pater familias valdžia Romoje.
Privatinio gyvenimo požiūriu romėnai turėjo patriarchalinę santvarką. Kiekvienų namų vyriausias vyriausias galva buvo patariarchas pater familias, kurio autoritetas buvo absoliutus. Jį ribojo tik paprotys ir nuomonė.Nuo jo priklausė visų namų tvarka, žmonės ir daktai. Pater familias atstovavo šeimai, kai kuris nors eimos narys paliesdavo 3-iąjį arba atvirkščiai – trečiasis asmuo šeimos narį; pater familias buvo vienintelis atstovas prieš išorę. Jis savo šeimoj kartu buvo ir kunigas ir teisėjas, ir visa ko savininkas (net žmonos ir vaikų, nes ju uos galėjo parduoti taip pat kaip vergus ar daiktus). Kaip teisėjas galėjo bet kam iš savo šeimos narių skirti net mirties bausmę. Bausdamas šeimos narius, pagal susidariusį paprotį pater familias turėdavo prašyti artimųjų tarybos pritarimo, bet jos nuomonė jam nebuvo privaloma.Civilinės bylos šeimoje nekildavo, nes visi kiti šeimos nariai jokių civilinių ir kitų teisių neturėjo.Pater familias autoritetas dengė ne tik žmoną ir vaikus, bet ir svečius, kurie patekę į Romą privalėjo ieškoti vietinio piliečio globos. Pabėgėliai iš įvairių kraštų ir išsivadavusieji ve ergai taip pat buvo pater familais globojami.
Vėlesniais laikais atsirado vaikų ir vergų teisių skirtumas: pater familias daiktams turėjo deminii , vergui – deminicae teises ; valdžia vaikams buvo išreiškiama žodžiais natria potestas , o žmonos atžvilgiu valdžia vadinama – manus.
Pater familias valdžia buvo amžina (t.y.iki jo

o mirties). Tai buvo gryna patriarcho forma. Jam mirštant įvykdavo žymios permainos: žmona ir vaikai tapdavo asmenimis. Nepasikeisdavo tik vergo padėtis, jis tik gaudavo kitą šeimininką. Pater familias mirtis nenutraukdavo visų tų ryšių,kurie šeimą rišo į vieną vienetą esant gyvam pater familias.Suaugę vyrai buvo jaunesnių, o taip pat ir seserų,motinos globėjai.
Egzistavo visą Romos istorijos laikotarpį.

Karaliaus Servijaus Tulijaus reforma ir jo reikšmė.
Šeštasis Romos karalius įvykdė labai svarbią reformą, dėl kurios plebėjai buvi suvienodinti su patricijais į vieną Romanus populus. Manoma, kad tai įvyko Va.pr.m.e.pab. To priežastys buvo tos, kad plebėjų skaičius didėjo, jų ekonominė padėtis stiprėjo, juos taip pat reikėjo imti į karo tarnybą. Tuo tikslu, visi pajėgūs patricijai ir plebėjai buvo padalinti į 5 klases, priklausomai nuo turto cenzo. Kiekviena klasė duodavo tam tikrą kiekį ka arinių vienetų – centurijų. Kiekvienai klasei buvo skirtas tam tikras apsiginklavimas. Iš pirmos klasės buvo reikalaujama šalmo ,apvalaus skydo, kojų ir kūno šarvų, kardo, ieties. Iš kitų klasių reikalaujama mažiau. Iš asmenų turinčių tą patį cenzą kaip ir 1-os klasės piliečiai buvo sudaroma 18 raitelių centurijų – tai raiteliai. 1-oji klasė (100000asų) duoda 80 centurijų. 2-oji klasė (75000asų) duda 22 centurijus. 3-ioji (50000asų) duoda 20centurijus. 4-oji (25000asų) duoda 22 cent. 5-oji (11000asų) duoda 30 cent. Neturėjusieji cenzo buvo neturtingieji. Amatininkai ir muzikantai duodavo 4 cent.
Centurijos buvo ne tik ka

ariniai, bet ir politiniai vienetai. Rinkdamiesi į susirinkimus, piliečiai pasidalindavo centurijomis, ir kiekviena klasė gaudavo tiek balsų, kiek duodavo centurijų. Tokiu būdu plebėjai įgijo teisę balsuoti. Tačiau šiaip ar taip, viršų ėmė turtingieji. Be to, S.Tulijui priskiriamas padalijimas į teritorines tribas, iš jų 4 buvo miesto ir keliolika kaimo tribų.
Svarbiausias reformos rezultatas buvo tai, kad patricijai ir plebėjai susiliejo į vieną populus. Romos sustiprėjimas po S.T. reformos užtikrino jai vadovaujantį vaidmenį lotynų miestų sąjungoje.

Sakralinė santvarka.
Sakralinis (lot.sacralis-šventas) – susijęs su religiniu kultu. Religiniai kultai turi nemažą reikšmę. Jų įtaka l.svarbi jau ankstyvosiose visuomenėse – ypač Egipte, kur aukščiausią valdžią turėjo dvasininkai. Romoje religiniai tarnai, žyniai tokios valdžios neturėjo. Tačiau čia religijos įtaka buvo didelė. Žymų vaidmenį čia vaidino giminių kultai. Istorinio vystymosi procese šeima tapo Romoje pirminiu socialiniu junginiu. Tas procesas atsispindėjo ir religijoje. Šeimos turėjo net savo šventoves, savo dievus -globėjus, savo kultą.To kulto centras buvo židinys. Kaip tikėjo romėnai, po mirties mirusiojo dvasia gyvendavo tame kape. Jiems aukodavo aukas.
Greta pasaulietiškos baudžiamosios teisės egzistavo labai sudėtinga sakralinė baudžiamoji teisė, kartais numatanti l.dideles bausmes. Religiniais nusikaltimais buvo laikomi priesaikos pažeidimai, o priesaikos Romoje buvo sutinkamos dažnai. Be religijos neapsiėjo šeimos ir paveldėjimo santykiai.
Labai svarbią reikšmę turėjo dies fasti ir dies ne fasti. Dies fasti – tai draudžiamosios dienos, ka

ai buvo draudžiama daryti teismo posėdžius. Tas dienas nustatyti ir sudaryti kalendorių buvo žynių kompetencija. Iš visų žynių kolegijų svarbiausią vaidmenį atliko pontificium kolegija.šioje kolegijoje per ilgą laiką susikoncentravo sakralinės teisės (ius pontificium) žinios ir nuostatos. Ši kolegija rengė taisykles ir aiškinimo būdus, užrašinėjo precedentus – comentarii pontificium. Tik pontifikai galėjo suteikti teisingus teisinius patarimus.Todėl pontifikai buvo pirmieji Romos teisininkai, pradėję romėnų civilinės teisės vystymąsi. IVa.pr.m.e.pb. jie palaipsniui neteko savo monopolinės padėties teisės srityje.
Viešoji teisė taip pat nebuvo laisva nuo įvairių sakralinių įtakų. Didžiausią reikšmę turėjo religinių būrimų institutas. Prieš kiekvieną atskiro piliečio ar v-bės teisinį aktą buvo stengiamasi sužinoti dievų valią. Tų klausimų aiškinimas reikalavo specialių žinių. Tas žinias aiškino ir saugojo kita žinių kolegija – augurai.Jie turėjo didelę įtaką viešosios teisės ir politikos srityje. Jie galėjo sustabdyti bet kokią valstybinę priemonę.
Tarptautiniai santykiai taip pat priklausė nuo sakralinės teisės. Šiuos klausimus tvarkė 3-ioji žynių kolegija – pecialai. Prieš paskelbiant karą, pecialai kaip pasiuntiniai vykdavo tartis su priešais. Nesėkmingų derybų atveju, grįždami namo iš paribio ruožo, atliekant tam tikras apeigas, jie įmesdavo ietį į priešo teritoriją.
Buvo ir kitų žynių kolegijų.Taigi, seniausiais laikais sakralinės teisės įtaka tiek atskiriems asmenims, tiek v-bei buvo gana reikšminga. Tačiau įkūrus Romos Respubliką ta įtaka ypač sumažėjo ir nusilpo.

Baudžiamoji teisė ir

r baudžiamasis teismas Karalystės laikotarpiu.
Baudžiamoji teisė – tai sistema numatanti, kokios veiklos formos draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už tų draudžiamų veiksmų padarymą. Tuos klausimus sprendžia tam tikri v-bės organai. Teisės normų sistema, kuri reguliuja minėtus veiksmus yra vadinama baudžiamojo proceso teise.
Tačiau tokia prasme pirmykštėje Romoje baudž teisė ir baudž procesas nebuvo suprantami.. Už nusikaltimus privatiems asmenims v-bė nesiimdavo jokių priemonių. Su nusikaltėliais kovodavo nukentėjusieji. V-bės požiūriu tai buvo privatūs deliktai. Prie tokių deliktų priklausė kūno sužalojimai, nužudymai, vagystės. Dėl lengvų nusikaltimų ginčai kartais baigdavosi išpirka tarp skriaudėjo ir nukentėjusiojo arba tarp jų artimųjų.
Tačiau buvo ir nusikaltimų, pažeidžiančių visos visuomenės interesus (delicta publica). Jie buvo baudžiami valstybinio teismo,t.y. karaliaus, nes neorganizuotas susidorojimas nebuvo laikomas teisėtu reiškiniu. Pgal padavimą, viena iš seniausių romėnų magistrarūrų buvo caro padėjėjai, kurie tyrė įvairius nusikaltimus v-bei. Nežinia ar iš tikro buvo tokia magistratūra. Tačiau karalius turėjo neribotas teises skirti bausmes.
Baudž teisės tikrąja jos prasme dar neegzistuoja, dar tiksliai nenustatyta kokios veiklos draudžiamos, kokios – ne, kokios bausmės už jas skiriamos. Karalius teisdavo kaip pirmoji ir galutinė institucija. Jokia apeliacija jo sprendimui neleidžiama. Tačiau nusikaltimai privačiam asmeniui ir toliau liko privačiu reikalu. Tik manoma, kad už nužudymą teisė v-bė. Už nužudymą buvo nustatyta mirties bausmė.

Bendroji magistratūrų sistema.
Nustačius respublikinę santvarką, visuma karaliaus valdžios nebuvo panaikinta. Ji perėjo dviem konsulams (karinė, aukščiausia adminitracinė valdžia) ir žemesniesiems magistratams (vykdomoji valdžia: pretoriai -teisingumas, kvestoriai – iždasmokesčių rinkimas, edilai – tvarka, saugumas)). Magistraro pareigybė buvo ne tarnyba, o garbė – honor (vyko arši kova dėl šių pareigų). Todėl magistratai buvo renkami ir atlyginimo negaudavo. Respublikos laikotarpiu Romoje buvo tokia santvarka, kuri darė negalimą absoliutizmo valdžią. To prielaidos buvo šios:
1.Tarnybos trumpalaikiškumas.Visi magistratai renkami daugiausiai 1-iems metams, o cenzorius – 5-iems.
2.Magistratūrų kolegialumas. Visos magistratūros buvo kolegialios: 2 konsulai, 2, o paskui ir daugiau, pretorių ir t.t. Kiekvienas magistratas veikaia atskirai ir savarankiškai, lyg jis būtų vienas. Kiekvienam iš jų priklauso valdžios pilnuma. Kitam irgi priklauso valdžios pilnuma. Todėl vienas savo valdžios veto gali paralyžuoti kito potvarkį. Tokia teisė buvo galinga savitarpio kontrolės forma, kuri trukdė absoliutinėms nuotaikoms.
Ypatingai pavojingu metu buvo įvedama diktatūra. Senatas skirdavo extraordinarinį magistratą – diktatorių).Diktatorius savyje sukoncentruodavo visą valdžią,magistratūros apmirdavo. Jis nuo karaliaus skirdavosi tik savo įgalinimų trumpalaikškumu ( 6 mėn.) 3.Magistratų atsakomubė prieš tautą. Visi magistratai galėjo būti už savo veiksmus patraukti tautos susirinkimo teismui. Į teismą atsakomybėn traukiami už savanaudišką naudojimąsi teisėta valdžia.
Esminėmis Romos magistraro teisėmis (ne kiekvienas jas turėjo) buvo:
1.Romėnų tautos vardu bendravimas su dievais;
2.Santykiai su senatu ir tauta, – pateikdavo įstatymų projektus tautos susirinkimui ir teikimus senatui;
3.Leisti privalomus potvarkius. Iš pradžių jie buvo skelbiami žodžiu in contione (iš čia kilo žodis “edictum”).Vėliau jie skelbiami rašytine forma.
4.Aukščiausias karinis vadovavimas .
5.Priklausė aukščiausia administracinė ir policinė valdžia. Vykdydami šias f-jas, magistratai turėjo teisę nepaklusnų asmenį sulaikyti, perduoti jį į teismą, nubausti bauda ir pan.
Kiekvienas magistratas turėjo asmeninę tarybą consilium,t.y.žemesniuosius tarnautojus, kurie vadinosi apparetores.Tai raštvedžiai, raštininkai ir kt., kurie gaudavo atlyginimą ir buvo etatiniai bei nesiskaitė magistratais.

Principatas (savotiškas perėjimas iš Respublikos į principatą). Pirmasis princepsas.
Respublikos laikotarpiu vyko ilgamečiai karai, atnešę daug vargo ir nuostolių žmonėms. Jie troško taikos. “Pax Romana” (romėniška taika) buvo šūkis, jungęs įvairias vergovinės visuomenės grupes. Aktyviausi Oktaviano priešininkai žuvo pilietiniuose karuose. Likę gyvi politiškai buvo nusilpę. Kad išlaikyti savo padėtį, jie buvo pasiryžę palaikyti Oktavianą. Oktavianas, sugrįžęs į Italiją, pirmiausia stengėsi pabrėžti, kad atėjo taikūs laikai ir grįžtama prie gerų senosios Romos papročių.
Pradedant 31 m. pr. m. e. Oktavianas kiekvienais metais buvo renkamas konsulu, 29 m. pr. m. e. jis gavo cenzoriaus (iki gyvos galvos) įgaliojimus, kuriais remdamasis sudarė senato narių sąrašą ir atliko Romos piliečių cenzą, kuris buvo neatliekamas jau 42 metus. Senato skaičius tuo metu pasiekė 1000 žmonių. Oktavianas pašalino tuos iš senato, kurie negalėjo priklausyti aukštajam luomui. Tai leido pašalinti nepageidaujamus asmenis. Naujajame sąraše Oktaviano vardas buvo įrašytas pirmuoju (princeps) . Respublikos laikotarpiu tai buvo tik garbės reikalas, jokių ypatingų įgaliojimų be teisės pirmajam pareikšti savo nuomonę princepsas neturėjo. 27 m. pr. m. e. sausio13 d. Oktavianas atsisakė nepaprastų savo įgaliojimų ir paskelbė senosios Respublikos atstatymą. Tačiau tas valdžios atsisakymas buvo tariamas kaip ir senatorių prašymai pasilikti valstybinę valdžią. Tą pačią dieną Oktavianas perėmė eilę įgaliojimų, jam įtvirtinusių aukščiausiąją valdžią. Sausio 16 d. jis gavo garbingą Augusto vardą. Anksčiau šis epitetas priklausė tik sakraliniams objektams; dabar jis prijungtas prie princepso, pirmojo žmogaus v-bėje vardo. Nuo tol Oktavianas vadinosi “Cezaris Augustas, dieviškojo sūnus”. Augustas nepasisavino nei karaliaus, nei diktatoriaus titulo, atsisakė magistratūrų papročių. Bet jis buvo vienvaldis v-bės vadovas.
Taigi, Romoje prasidėjo ankstyvosios imperijos laikotarpis principate forma. Tai tęsėsi nuo 27 m. pr. m. e. iki Diokleciano laikų, t. y. iki 284 m. m. e.
P.S. respublikos žlugimo priežastys: miestas vasltybė nepajėgė valdyti didž. teritoriją, išlaikyti gyventijų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų bei vergų sukilimais. Oktavianas – respublikos duobkasys, principato kūrėjas, lyg ir paliko buvusias respublikos institucijas, bet iš tikrųjų kūrė monachiją.

Tautos susirinkimas. Senatas.
Augusto laikais vis dar rinkdavosi tautos susirikimai – komicijos. Jose buvo priimami įstatymai paties Augusto arba kitų magistratų pasiūlymu. Jose buvo renkami magistratai, tačiau šie rinkimai nebuvo laisvi, nes balsuodavo už tuos, kuriuos nurodydavo Augustas, remdamasis ius commendantiones rekomendacijos teise. Komicijų galia paskutiniais respublikos metais beveik išnyko, o nuo Augusto laikų ji visai panaikinta. Taip komicijos tapo paklusniu įrankiu princepso rankose. Jos neteko savo politinės reikšmės, o po Augusto mirties, nuo 14 m. m. e. rinkiminės komicijos visai nustojo rinktis. Įstatymų leidžiamosios komicijos buvo šaukiamos kartais ir vėliau, bet ir jos beveik neturėjo jokios reikšmės.
Senatas Augusto laikais buvo laikomas aukščiausiu v-bės organu. Jam atitenka kai kurios tautos susirinkimo f-jos, įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia. Augustas įvykdė eilę reformų, kurios sutvarkė senato posėdžius. Senato narių skaičius – 600. O senato nutarimas įgauna įstatymo galią. 27m. pr. m. e. sausio 13d. buvo padalytos provincijos. Imperatoriškomis pripažintos pasienio provincijos o senosios buvo laikomos senatinėmis ir buvo valdomos senato skiriamų prokonsulų ar pretorių. Buvo suskirstyti imperijos finansai. šalia v-bės iždo, tvarkomo senato, atsiranda imperatoriaus iždo – fisko – pagrindai. Po tam tikro laiko buvo atliktas griežtas šių iždų atskyrimas. Senato iždas kaldino varinius, o imperatoriaus – auksinius ir sidabrinius pinigus. Teisiškai visavaldė įstaiga – senatas – klusniai priimdavo Augusto pasiūlymus, kuriuos paprastai paruošdavo jo, princepso, taryba, burtų keliu renkama iš senatorių. Princepsui atiteko vadovavimas visiems užsienio politikos reikalams, taip pat jis turėjo aukščiausią karinę ir civilinę valdžią.
Respublikos laikotarpiu leido įstatymus, tvarkė užsienio ir vidaus reikalaus.

Romėnų teisės skirstymas į ius publicum ir ius privatum.
Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė buvo skirstoma į ius publicum(vie??j? teisć) ir ius privatum(privatinć teisę) . Geriausiai skirtumą tarp jų nustatė Romos teisininkas Ulpianas: Viešoji teisė liečia romėnų v-bės reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teisės normos reguliavo Romos gyventojų santykius su v-be ir jos institucijomis. Tai normos, reguliavusios v-bės tarnybą(magistratus) , šventyklų, kulto tarnų reikalus ir t. t. Privatinės teisės normos gynė atskiro asmens interesus jo santykiuose su atskirais subjektais. Tai normos, reguliavusios turtinius ir šeimos santykius, t. y. normos, kurios priskiriamos civilinei, ?eimos,, civilinio proceso teisei.
Skyrėsi ne tik privatinės ir viešosios teisės teisinio reguliavimo dalykai, bet ir teisinio reguliavimo metodai.
Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės(ius cogens) . šių normų teisės subjektai privalėjo laikytis besąlygiškai. Jokie nukrypimai nuo teisės normų neleidžiami. šių teisės normų pasitaikydavo ir privatinėje teisėje(normos, reguliavusios sutarčių formą) , bet čia tos normos nevyravo.
Privatinės teisės normos daugiausia dispozityvinės (ius dispositum) . Tai tokios normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Taigi šios normos buvo subsidiarinio pobūdžio:jų nuostatos imdavo veikti tada, kai teisės subjektai nesusitardavo kitokiu būdu. Pvz., paveldėjimas pagal įstatymą galiodavo tada, kai mirusysis nepalikdavo testamento.
Senoji romėnų teisė prioritetą teikė viešiesiems interesams(Cicerono posakis:”salus populi suprema lex est” – tautos valia-viešieji reikalai-yra aukščiausiais įstatymas) . Bet tai nereiškia, kad romėnai ignoravo asmeninius interesus. Privatinė teisė teisės subjektams suteikė autonomiją – jie patys galėjo spręsti, kokius sandorius ir kokiomis sąlygomis sudaryti arba nesudaryti, pateikti ieškinį teisme ar neginti savo teisių ir t. t.
Romėnų viešoji teisė nunyko žlugus Romos imperijai. Tuo tarpu privatinė teisė darė įtaką daugelio daugelio Europos pasaulio v-bių teisei. taip tikriausiai atsitiko todėl, kad romėnų privatinė teisė gerai suderino privačius ir viešuosius interesus. Todėl viduramžiais, kai Romos imperijos jau nebuvo, romėnų teisė atgijo ir kai kuriose šalyse tapo beveik galiojančia teise, o kitose šalyse buvo jų teisinės sistemos pagrindas.

Įgaliojančios, dispozityvinės ir įpareigojančios arba imperatyvinės teisės normos.
Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės (ius cogens). Tai tokios teisės normos, kurių subjektai privalo besąlygiškai laikytis. Jokie nukrypimai nuo tų teisės normų reikalavimų, nepaisant teisės subjektų valios, nebuvo leidžiami. Imperatyvinių normų pasitaikė ir privatinėje teisėje, bet joje nevyravo. Privatinės teisės normos daugiausia buvo dispozityvinės. Dispozityvinės – tai tokios teisės normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Taigi dispozityvinės normos buvo subsidiarinio pobūdžio: jų nuostatos imdavo veikti tada, kai teisės subjektai nesusitardavo kitu būdu.

Romėnų privatinės teisės istorinės sistemos: ius civile , ius gentium , ius pretorium arba ius honorarium , ius peregrinorium.
Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas). Nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei ji priklausytų.
Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama ius civile. Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Tai pati seniausia romėnų privatinės teisės sistema.
Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė). Peregrinams ius peregrinorum buvo jų ius civile , bet romėnams tai buvo tik svetimšalių teisė.
Kai Roma pradėjo plėstis, virsti imperija – padėtis pasikeitė. Ius civile buvo buvo labai formali, nebepajėgė reguliuoti išsivysčiusių romos santykių su kitais kraštais , trukdė jų vystymuisi. Vystantis gamybai ir mainams, buvo būtina pripažinti pagrindines privatines teises: nuosavybės teises sudaryti sutartis tarp svetimšalių ir t.t. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės šaka – ius gentium (tautų teisė), kurią dažniausiai tvarkė specialus magistratas peregrinų reikalams – praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Tai buvo mažiau formali nei ius civile. Ji buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais. Formaliai taikydamas ius civile normas, pretorius dažnai jas modifikuodavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos labiau atitikdavo teisingumo principą. Taigi jau senovės Romoje buvo prigimtinės teisės (ius naturale) koncepcijos pradmenų. 212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium palaipsniui neteko reikšmės.
Buvo ir 4-ta romėnų privatinės teisės istorinė sistema. Tai ius pretorium. Ši teisės sistema palaipsniui susiformavo pretoriams vykdant savo f-jas. Jos atsiradimą sąlygojo ekonomikos, prekybos augimas ir vystymasis. Naujoms sąlygoms ius civile neatitiko, pretoriams teko atitaisyti spragas; tai darydami, pretoriai parengė tam tikras taisykles , kurių pagalba sprendė ginčus. Taip atsirado pretorinė teisė.

Romėnų teisės šaltinio sąvoka.
Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo, jų išraiškos formos arba būdai, ir kaip mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai, t.y. romėnų teisės paminklai. Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų v-bės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai papročiai, teisminiai precedentai ir t.t. Antrąja prasme – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai ir t.t.). Pagr. mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano kodifikacija, atlikta 6 a. Labai reikšmingos yra Gajaus Institucijos (2a.vidurys) , surastos praėjusio šimtmečio pradžioje. Svarbių žinių apie archainę romėnų teisę randame vadinamosiose epigrafijose – teisiniuose užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalo lentelėse. Žinių galima aptikti ir neteisiniuose istorikų, poetų veikaluose.
Pagr teisės šaltiniai buvo:
1)paprotinė teisė;
2)įstatymai;
3)senato nutarimai;
4)imperatorių konstitucijos;
5)pretorių ediktai;
6)jurisprudencija.

Romėnų teisės šaltinių rūšys. Privatinių teisės šaltinių rūšys (dabar)
Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo, jų išraiškos būdai arba kaip romėnų teisės paminklai, žinių apie romėnų teisę šaltiniai. Pirmąją prasme šaltiniai – tai kompetentingų v-bės organų leidžiami aktai, antrąja – rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai (metraščiai, kronikos ir kt.). Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis – Justiniano kodifikacija (6a.), taip pat svarbios Gajaus Institucijos (2a. vid.) bei įvairių istorikų, oratorių veikalai, epigrafai (teisiniai užrašai iškalti akmenyje ar ant metalo plokštelių). Pirmąja prasme žiūrint, pagrindiniai romėnų teisės šaltiniai buvo:
1.paprotinė teisė;
2.įstatymai;
3.senato nutarimai;
4.imperatorių konstitucijos;
5.pretorių ediktai;
6.jurisprudencija;
Paprotinė teisė. Seniausias teisės šaltinis, iki 12 a. nebuvo jokių rašytinių įstatymų. Vyravo per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpį, vadinta usus, ius maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją, paprot. teisė yra tyli tautos valios išraiška, o įstatymuose ta valia išreikšta aiškiai. XII lentelių įstatymai ir buvo prigimt. teisės kodifikacija (450 m.pr.Kr.), įtraukusi privatinės ir viešosios teisės normas. Ir toliau papročiai turėjo tokią pat teisinę galią kaip ir įstymai. (nerašyti, sąlyga piktnaudžiauti).
Įstatymai. Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo (comitia) priimtą aktą, o visi iki tol pasirodę įstatymai – tai užrašyti papročiai. Įstatymai priimami pretoriui arba konsului pasiūlius. 3 dalys: a) įžanga (praescriptio) – nurodomas iniciatoriaus vardas, laikas, balsavimo vieta ir kt. b) teisiniai reikalavimai (rogatio) -pats įstat, tekstas; c)sankcija (sanctio) – baudos ir t.t. Plebėjų susirink. aktai – plebis scitum galiojo tik jiems, o nuo 286 m. – visiems.
Senato nutarimai – Senato nutarimai privalomos teisės galią įgijo tik Augusto laikais. Sprendžiamą išvadą dėl projekto pateikdavo princepsas.
Imperatorių konstitucijos.
a)Ediktai (edicta) – bendrojo pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai;
b)Mandatai (mandata) – instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams;
c)Dekretai (decretum)- imperat., kaip aukšč. teisėjo sprendimai;
d)Reskriptai (rescriptum) – atsakymai į teisėjų, valdininkų, eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus.
Pretorių ediktai. Tai tam tikro rango magistratų pradedančių eiti pareigas manifestai apie būsimo valdymo programą. Dažniausiai jų tikslas buvo užpildyti teisės spragas.
Teisės mokslas (jurisprudencija). Žymiausiems Romos teisininkams leidžiama oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondend. Teisės mokslo autoritetams suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus, ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Buvo dvi mokyklos: Sabino (pradininkas Labeonas) ir Prokulo (prad. Kapitas).

Magistratų ediktai.Edictum perpetuum.
Tam tikro rango romėnų magistratai, pvz.:pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai, – pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbdavo tam tikrą manifestą, kur išdėstydavo valdiniams savo būsimą valdymo planą. (Žodis “ediktas” kilo nuo žodžio dicoere). Pradžioje ediktai buvo tik bendro pobūdžio proklamacijos, dažniausiai jų tikslas buvo užpildyti teisės spragas.
Senosios romėnų teisės ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ir varžė ekonominių santykių vystymąsi. Reikėjo rasti būdą pritaikyti teisę prie gyvenimo keliamų naujų reikalavimų. Todėl apie 2a.pr.m.e. išleistas lex Aebutio suteikė pretoriui teisę nepatenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas, ir tenkinti tokias pretenzijas, kurios nors ir nepagrįstos įstatymais, buvo kilusios iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas duoti tam tikrą formulę ieškovui.
Savo edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kurioms esant jis prašymus tenkins ar atmes. Šie įvairių pretorių nustatyti dėsniai sudarė pretorių teisę. Pasak Papiniano, ji buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Pretorių ediktų teisinį pagrindą 2a. (125-138m.) sukūrė imperatoriaus Andriano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko pretorinės teisės kodifikaciją. Jis paruošė vieningą edictum perpetuum formulę, kurią patvirtino senatas, ir uždraudė ją keisti.
Pretorinė teisė aktyviai veikė ius civile.Susidarė net atskiri pretorių teisės institutai. Pretorinė teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinių-piniginių santykių vystymąsi. Po Juliano kodifikacijos prasidėjo šių sistemų susiliejimo procesas, pasibaigęs Justiniano kodifikacija.
Pretoriai viešai skleb. ediktuose nurodydavo teisės formules, kurių pagalba ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti tesmo darbą. Naujai išrinkti – keisdavo, atmesdavo tai kas pasenę. Privalomo pobūdžio. Imp. laikotarpiu laido, bet kadangi vengė galimų konfliktų, prieštaravimų su imp. ediktų nekeitė, vėliau jų galiausiai atsisakyta, be to pretorių veikla neteko aktualumo.

Jurisprudencija
Romos jurisprudencija pradėjo vystytis dar Romos respublikos laikotarpiu. Besivystanti ekonomika reikalvano tikslesnių dalyvių santykių fromuluočių. Teisininkai sprendė klausimus dėl savininkų teisių įtvirtinimo, sutarčių, formų parengimo ir kt. Cicerono darbuose rom. teisininkų veikla charakterizuojama kaip respondere, cavere, ugere, scribere. Respondere – konsultacinė veikla (patarimai piliečiams, konsultacijos); Cavere – gynimas piliečių interesų sudarant sandorius, kad nenumatyti juose nenaudingų sąlygų. Agere – vadovavimas procesiniams šalių veiksmams, išskyrus bylos vedimą kaip advokato.
Teisės mokslo autoritetams (jiems buvo leidžiama aiškinti teisę – ius publice respondendi) buvo suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. I a. išsiskyrė 2 mokyklos: prokuliečių ( pradininkas Labeonas, respublikos šalininkas) ir sabiniečių (prad. Kapitas, monarchijos šalininkas). 426 m. Valentiniano III konstitucija (dar vad. “įstatymu prieš citavimą”) teismams leido “cituoti” tik 5 garsiausių teisininkų darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano, Modestino. Žymiausių teisininkų veikalus pavyko susisteminti Justinianui (Digestai).

Imperatorių konstitucijų rūšys.
Principato laikotarpiu išaugo imperatoriaus įstatymleidystės teisės, jo leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju kontitucijų (consituciones) vardu, nors jų forma buvo įvairi. Štai ji:
a)Ediktai (edictum) – bendrojo pobūdžio imperat. norminiai aktai, turiniu ir forma panašūs į įstatymus.
b)Mandatai (mandata) – imperat. instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams. Jie suteikdavo tam tikrų teisių, įgaliojimų. Mandate išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ne tik jo adresatui-valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Taigi, mandatai buvo teisės šaltiniai.
c)Dekretai (decretum) – imperat., kaip aukšč. teisėjo, sprendimai. Juose sprendžiamos ne tik konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba išdėstomos naujos teisinės nuostatos. Tie paaiškinimai ir nuotatos privalomos teisėjams.
d)Reskriptai (rescriptum) – imperat., jo kanceliarijos atsakymai į valdininkų, teisėjų, eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus. Reskriptai laikomi autentiškais galiojančios teisės aiškinimais. Jie formavo teismų praktiką.

Romos teisininkų veiklos formos.
Romos jurisprudencija pradėjo vystytis dar Romos respublikos laikotarpiu. Besivystanti ekonomika bei prekių apyvarta reikalavo iš jų dalyvių santykių tikslių formuluočių. Teisininkai sėkmingai sprendė gyvenimo keliamus uždavinius dėl savininkų teisių įtvirtinimo, sutarčių formų parengimo ir kt. Pirmieji teisės komentatoriai buvo pontifikai (dvasininkų kolegijos), kurie buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais. Cicerono darbuose romėnų teisininkų veikla charakterizuojama šiais terminais: respondere, cavere, agere,scribere.
Terminu respondere apibūdinama konsultacinė romėnų teisininkų veikla – davimas piliečiams konsultacijas, paaiškinimus ginčytinais teisės klausimais. Cavere – gynimas pilečių interesų, sudarant sandorius, teikiant piliečiams patarimus-nenumatyti sandoriuose kokių nors nenaudingų sąlygų ir pan. Tuo tikslu teisininkas dažnai parengia sutarties formuliarą, surašo kitus dalykinius dokumentus. Todėl ši veiklos forma buvo apibūdinama ir terminu scribere. Agere – vadovavimas procesiniams šalių veiksmams, išskyrus bylos vedimą kaip advokato. Pagrindinė senųjų Romos respublikos laikų teisininkų veikla buvo teisės aiškinimas. Kūrybiškas Romos įstatymų aiškinimas turėjo teisės šaltinio reikšmę. Taip, aiškinant XII lentelų įstatymą, buvo parengti emancipacijos (išlaisvinimo) vaikų iš tėvų valdžios , paveldėjimo pagal įstatymus ir kiti institutai. Aiškinimo keliu buvo suformuluota didžioji dalis civilinės teisės institutų dalis.
Literatūrinė senųjų respublikos laikų teisininkų veikla reiškėsi komentarų įstatymų rengimu. Komentarą 12 lentelių įstatymų IIa.pr.m.e. parengė Elijus Petas Katas. Tame komentare buvo įstatymų tekstų aiškinimai, teisininkų aiškinimai ir ieškinimės formulės. Vėlesniuose teisininkų darbuose apibendrinama praktika ir eilė teisinių taisyklių – regulae. Pagaliau pasirodė sisteminiai komentarai atskiroms sistemoms civilinės ir pretorinės teisės.
Ypatingai teisininkų veikla suklestėjo principato laikotarpiu (I-IIa.), pavadintu klasikiniu. Klasikiniai teisininkai, nustatydami iš esmės naujus principus neretai apvilkdavo juos senomis sąvokomis. Taip reiškėsi jiems būdingas konservatyvizmas. Tačiau aiškindami įstatymus, jie ėjo progreso keliu. Vietoj pirminio gramatinio žodžio aiškinimo jie panaudojo ex edutante aiškinimą, pagrįstą įstatymo ir šalių valios nustatymu.
Ius respendendis respublikos laikotarpiu oficialių įstatymų aiškinimas buvo labai reikšmigas. Suinteresuotieji asmenys kreipėsi į tuos teisininkus, kuriais pasitikėjo. Imp.Augustas ir jo palikuonys, siekdami į savo pusę patraukti teisininkus, žymesniesiems suteikė teisę, vadinamą ius publice respandendi,t.y. teisę duoti oficialias konsultacijas imperatoriaus pavedimu ex auctaritate principu. Responda (atsakymai) tokių privilegijuotų teisininkų turėjo tokią juridinę galią, kaip ir paties imperatoriaus aiškinimai, kurie buvo privalomi teisėjams. Dominikato laikotarpiu ius respondere neduodama, teisininkai tapo įv. kanceliarijjų valdininkais. Tačiau leista remtis jų darbais.

Romėnų teisės recepcija rytų ir vakarų kryptimis.
V.Romos imperija žlugo 476m., o Rytų (Bizantijos) – 1453 m. Tad romėnų teisė pasaulio teisės sistemų vystymąsi veikė dviem kryptimis: rytų ir vakarų. Justinianui mirus romėnų teisės vystymasis Europoje apmirė. Apsiribota Justiniano kodifikacijos vertimais į graikų kalbą, nes daugelis Bizantijos gyventojų nemokėjo lotynų kalbos. Išleistas Eklogas (imp.Leono III, 726 m.) – sutrumpinta Justiniano santrauka, pritaikyta pasikeitusioms tuometinei praktikai; 9 a. išleistos Bazilikos – vientisas įstatymų rinkinys, kuriame sujungti Justiniano Kodeksai ir Digestos, bei įtrauktos aktualios Novelų nuostatos. XI a. apmiršta teisės kūrimas Bizantijoje. 1345 m. išleistas Salonikų teisėjo Hermanopulos šešiaknygis, apimantis visą galiojančią Bizantijos teisę, suvaidino svarbų vaidmenį R.Europos teisės istorijoje. Jis galiojo Graikijoje iki 1946m., Besarabijoje iki 1917 m. Bizantiškoji romėnų teisės atmaina darė didelę įtaką visų v-bių, priėmusių krikščionybę pagal rytų tradiciją teisei (Rusijos, Serbijos, o ypač Bulgarijos). V.Romos imperijos teritorijoje atsiradusios v-bės perėmė romėnų teisė ir šis šimtmečius trukęs procesas vadinamas recepcija. Atsirado naujos v-bės (Frankų, Burgundų), kurios vadovavosi sava paprotine teise, tačiau ten gyvenę romėnai laikėsi romėnų teisės. Kai kurie valdovai leido oficialius romėnų teisės rinkinius (Lex Romana Burgundiorum). Viduramžiais pirmiausia romėnų teisę pripažino iškilę Italijos miestai, labai palankios sąlygos recepcijai susidarė P.Prancūzijos dalyje, mažiau I tūkstantmetyje romėnų teisė palietė Vokietiją (bet nuo 14-15 ji ten sparčiai plėtėsi), tačiau romėnų teisės nepriėmė Šveicarija, mažai ji paveikė skandinavų šalis (ansktyvaisiais viduramžiais), Anglija liko ištikima savo bendrajai teisei ir teisingumui. Taigi stipriausia romėnų teisės įtaką kitoms v-bėms buvo į pietus nuo Alpių, silpnesnė į šiaurę nuo jų.

Privatinės teisės subjekto sąvoka. Caput. Status libertatis, civitatis, familiae.
Visuomeniniai santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai ir yra civilinės teisės subjektai. Jais gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, bet ne bet kokie, nes civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas (tai vadinama teisnumu). Gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas vadinamas veiksnumu, tad civil. teisės subjekto samprata siejama su teisnumu ir veiksnumu, tačiau subjekto sampratai esminę reikšmę turi tik teisnumas.
Gebėjimą būti civ.teisės subjektu romėnai vadino caput. Asmuo, turintis teisnumą vad. persona (asmenybe). Kad būti asmenybe, t.y. subjektu, reikėjo turėti caput, kuris priklausė nuo 3 elementų (reikėjo būti): a)laisvu žmogumi /ne vergu/; b)piliečiu /ne peregrinu ar latinu/; c) šeimos galva /o ne paprastu, priklausomu jos nariu/;
Kai asmuo dėl įv. priežasčių netekdavo vieno ar visų šių elementų ištikdavo capitis deminutio – civilinė mirtis.
Status libertatis. Tai pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, t.y. laisvės turėjimas. Status libertatis turėjo visi tie, kurie nebuvo vergai. Vergas yra ne teisės subjektas, o objektas, ne persona, o res (daiktas). Jis, kaip ir vaikai šeimoje, patenka į alieni iuris (svetimos teisės žmonių grupę). Vaiko teisinis statusas prikl. nuo motinos. Jei ji nėštumo pradžioje, vidury ar pabaigoj turėjo laisvės statusą, jos pagimdytas vaikas negalėjo būti vergu. Bet vergu galėjo tapti laisvasis, pavogęs ir sugautas nusikaltimo vietoje. Jeigu teisme kildavo abejonių dėl žmogaus statuso, jis laikytas laisvu (tai vad. favor libertatis).
Status civitatis (pilietybės statusas). Tik Romos pilietis buvo ginamas teisės. Visi laisvi Romos gyventojai St. civitatis požiūriu buvo: piliečiai (laisvieji), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir kolonai. Pagrindiniai piliečių luomai – patricijai, plebėjai, klientai (peregrinas p.f. globoje) – turėjo skirtingą teisinį statusą. Pilietybė Romoje buvo įgijama gimstant arba pagal įstatymą. Jei tėvai būdavo susituokę, vaikai paveldėdavo tėvo teisinį statusą; jei santuokos nebuvo – tai motinos teis. statusą; beveik visais atvejais vaikas įgydavo pilietybę, neprikl. nuo tėvo, jei motina buvo pilietė. Pilietybės įgijimas gimstant ir pagal įstatymą buvo taikomas peregrinams ir latinams.
Status familiae (šeimos statusas). Jei žmogus nepriklausė jokiai šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei, o kartu seniausiais Romos laikais negalėjo būti ir pilietis. Vieninteliu šeimininku visko, kas priklausė šeimai buvo pater familias, o jo absoliuti valdžia vad. manus. šeimos struktūrą nulėmė narių skirstymas į personae sui iuris (savosios teisės asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teisės asm). Pirmajai grupei priklausė tik pater familias, t.y. savarankiški asmenys. Tik šeimos atžvilgiu visiškai savarankiški asmenys buvo teisės subjektai. Tik jie galėjo turėti savo turtą ir įgyti teises. Visi kiti nariai buvo svetimosios teisės asmenys ir jų teisių apimtis praktiškai prilygo vergų teisių apimčiai.

Vergų pekulijus ir kitos šeimininko leistos vergo veiklos formos.
Labai anksti Romoje įsivyravo paprotys suteikti vergui tam tikrą ūkinį savarankiškumą, kad jis galėtų geriau dirbti, ūkininkauti, daugiau duotų naudos savo šeimininkui. Vergui skirdavo žemės sklypą, būtiniausią inventorių ir leisdavo savarankiškai ūkininkauti, mokant šeimininkui nustatytą prievolę (pyliavą). Vergui, kuris mokėjo amatą, duodavo būtiniausius įrankius ir leido amatininkauti, o jei vergas turėjo prekybinių sugebėjimų, jam leido užsiimti prekyba. Vergui skiriamas turtas, kad galėtų savarankiškai ūkininkauti, buvo vadinamas peculium. Peculium galėjo būti tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas turtas ir netgi vergai. Vergų pekulijus atsirado dar iki XII lentelių pasirodymo. I amžiaus pirmoje pusėje pretoriaus ediktas pekulijų apibrėžė kaip turto masę, kurią šeimininkas atskiria nuo savo turto ir atskirai veda vergo sąskaita. Pretorius duodavo ieškinį prieš vergo savininką, jei šis nevykdydavo pekulijaus prievolių. Šis ieškinys vadintas actio de peculio, ir šeimininko atsakomybės ribos negalėjo viršyti pekulijaus ribų. Įvedus ekstraordinarinį procesą vergai gavo galimybę dėl savo teisių pažeidimo skųstis magistratui, kuris pats sprendė jam patikėtus klausimus.

Manumissio ir jo formos
Normalus vergovės nutraukimo būdas Romoje buvo manumissimo, kada vergui laisvę suteikdavo šeimininkas. Žinomos trys manumissimo formos: a) manumissimo testamento b) m. vindicta ir c) m. censu; Manumissimo testamento – vergo išlaisvinimas pagal jo šeimininko paliktą testamentą šiam mirus. Mirus testatoriui, vergas tapdavo laisvas. Testatorius galėjo išlaisvinti vergą įpareigodamas tai padaryti įpėdinį, kuris tam tikra procedūra (aktu) išlaisvindavo vergą. Taip pat testatoriui mirus vergas galėjo būti išlaisvinamas jei įvykdydavo tam tikrą sąlygą. Kol jos neįvykdo, vergas užima tarpinę padėtį – statuliber.
Manumissimo vindicta – tai dirbtinė vergo išlaisvinimo procedūra. Vergas išlaisvinamas tariamo proceso apie išlaisvinimą būdu.
Manumissimo census – po šeimininko pareiškimo vergą cenzorius (spec. magistratas) įrašydavo į piliečių sąrašus, ir šis tapdavo laisvas.
Buvo ir neformalių išlaisvinimo būdų. Manumissimo inter amicus – išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš liudytojus; manumissimo per epistolam – duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu išlaisvintas vergas netapdavo laisvu, bet jo laisvę gynė pretorius savo imperium galia. Imperat. Konstantino laikais atsirado manumissio in ecclesia – tai bažnytinė vergų išlaisvinimo forma. Respublikos laikotarpiu vergų išlaisvinimas šeimininko valia buvo vienintelis vergovės pasibaigimo būdas. šiuo laikotarpiu numatyti atvejai, kada išlaisvinti iš vergovės galima būvo pagal įstatymą, jei šeimininkas palikdavo segantį vergą, arba šis padėdavo išaiškinti šeimininko žudiką ir t.t.

Neformalūs vergų išlaisvinimo būdai ir jų reikšmė.
Nors Romoje vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, tačiau jau labai anksti pradėtas praktikuoti vergų išlaisvinimas. Normalus vergovės nutraukimo būdas buvo manumissio, kada vergui laisvę suteikdavo jo šeimininkas. Žinomos 3 manumissio formos: manumissio testamento , manumissio vindicta ir manumissio censu. Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių išlaisvinimo formų iš vergovės atsirado ir daugybė neformalių:
1.manumissio inter amicus – išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš liudytojus;
2.manumissio per epistolam – duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu išlaisvintasis vergas pagal senąją ius civile netapdavo laisvas, bet jo laisvę gynė pretorus savo imperium (valdžios) galia. Vergas įgaudavo specialų pretorinės laisvės laisvės statusą, kuris vadinosi in libertate morari. Tokią padėtį užimdavo ir išlaisvintieji pretorinės bei bonitarinės teisių šeimininkų vergai.
Apie 19 m.e.metus buvo priimtas lex Junia Norbana, kuris institutą “in libertate morari” transformavo į latinitą. Išlaisvintieji 2-iem anksčiau minėtais būdais užimdavo latini teisinę padėtį ir vadinosi latini Juniani.šias formas įteisino Justinianas, leisdamas išlaisvintiems suteikti Romos piliečių statusą, jeigu tik išlaisvinimas būdavo paskelbiamas ar duodamas raštas dėl išlaisvinimo dalyvaujant ne mažiau kaip 5 liudytojams.
Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena vergų išlaisvinimo forma – manumissio in ecclesia. Tai bažnytinė vergų išlaisvinimo forma.
Taigi matome, kad respublikos laikotarpiu vergų išlaisvinimas šeimininko valia buvo vienintelis vergovės pasibaigimo būdas. Imperijos laikotarpiu įstatymai numatė atvejus, kai vergas galėjo įgyti laisvę pagal įstatymą ir be šeimininko valios. Vergui neformaliu būdu tapti laisvu pasidarė daug lengviau, tai rodo šie pavyzdžiai: numatyta, kad vergas gali tapti laisvu, jei šeimininkas jį sergantį palikdavo savo valiai, jei vergas padėdavo išaiškinti šeimininko žudiką, jei vergas 20 metų sąžiningai gyveno kaip laisvas ir t.t.

Romėnų privatinės teisės klasifikacija ( tolygu 10).
Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas).Nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei ji priklausytų.
Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama ius civile.Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Tai pati seniausia romėnų privatinės teisės sistema.
Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė). Peregrinams ius peregrinorum buvo jų ius civile, bet romėnams tai buvo tik svetimšalių teisė.
Kai Roma pradėjo plėstis, virsti imperija – padėtis pasikeitė. Ius civile buvo buvo labai formali, nebepajėgė reguliuoti išsivysčiusių romos santykių su kitais kraštais, trukdė jų vystymuisi. Vystantis gamybai ir mainams, buvo būtina pripažinti pagrindines privatines teises: nuosavybės teises sudaryti sutartis tarp svetimšalių ir t.t. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės šaka – ius gentium (tautų teisė), kurią dažniausiai tvarkė specialus magistratas peregrinų reikalams – praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Tai buvo mažiau formali nei ius civile. Ji buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais. Formaliai taikydamas ius civile normas, pretorius dažnai jas modifikuodavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos labiau atitikdavo teisingumo principą. Taigi jau senovės Romoje buvo prigimtinės teisės (ius naturale) koncepcijos pradmenų. 212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium palaipsniui neteko reikšmės.
Buvo ir 4-ta romėnų privatinės teisės istorinė sistema. Tai ius pretorium. Ši teisės sistema palaipsniui susiformavo pretoriams vykdant savo f-jas. Jos atsiradimą sąlygojo ekonomikos, prekybos augimas ir vystymasis. Naujoms sąlygoms ius civile neatitiko, pretoriams teko atitaisyti spragas; tai darydami, pretoriai parengė tam tikras taisykles, kurių pagalba sprendė ginčus. Taip atsirado pretorinė teisė.

Status controversia
Jeigu ginčas dėl statuso tiesiogiai lietė polit. teisių apimtį, jį spręsdavo valdžios organai adm. teisenos tvarka. Jei ginčas lietė civilinius santykius – civiliniai teismai. Ginčai dėl status libertatis kildavo dėl 2 priežasčių: 1) jei kas laisvą žmogų norėjo paversti vergu; 2) jei vergas sužino, kad yra laisvas. Ginčai buvo sprendžiami ‘vindicatio in servitutem’ ir ‘vindicatio in libertatem’ proceso formomis. Pirmuoju atveju, kada ieškovas laisvąjį nori paversti vergu (uždeda vindikatą), laisvasis pats gintis negali, todėl susiranda gynėją-atsakovą (assertor in libertatem), pastarasis pareiškia “contravindicatio” teigdamas, jog žm. yra laisvas. Antruoju atveju procesas vyksta taip: vergas, norėdamas užginčyti savo padėtį, susiranda užtarėją assetor, kuris pradeda ieškinį vindicatio in libertatem pagalba. Nepripažinus ieškinio, tolesnis procesas vykdavo lažybų forma. Ginčus sprendė komisija decemviri slitibus judicandis. Viso proceso metu žm. buvo laikomas laisvu ”status libertatis” galima buvo atnaujinti. Assetoriaus institutas išsaugotas iki Justiniano. Ginčas dėl “status civitatis” buvo sprendžiamas magistratų adm. teisenos tvarka, nes statusas buvo viešosios teisės srityje. Ginčas dėl “status familiae” galimas tada, jei kas iš šeimos pretenduoja į “pater familias” vietą, o kt. šeimos narys tai ginčija. Procese taip pat turėjo būti asetorius. Nuo ginčo dėl “pater familias” skyrėsi ginčai tarp 2 asmenų dėl “patria potestas” vienam ir tam pačiam žmogui. Ginčas spręstas t.p. vindikacijos forma. Pretoriaus ediktas nustatė kitokį ginčų sprendimo būdą.

Lotynų teisinė padėtis.
Romėnų grupė, neturinti pilietybės, bet turinti beveik visas turtines teises – vad. lotynai. Šis statusas buvo suteikiamas Italijos miestų ir bendruomenių nariams. Jį suteikdavo imperatorius. Laciaus gyventojai buvo vadinami latini veteres. Taip vadinti Romos ir kolonijų, priklausiusių Lotynų sąjungai iki 486 m., nariai. Tiems, kuriems nuo 486 m. buvo taikomas lotyno statusas buvo vadinami latini coloniarii. Lotynų teisinė padėtis viešosios ir privatinės teisės srityse buvo skurdesnė nei piliečių. Latini veteres turėjo teisę tuoktis su romėnais. Lotynai neturėjo paveldėjimo teisės po romėno mirties. Jų šeimos santykius reguliavo ius gentium. Latini coloniarii turėjo ius comercii. Jų teisiniai santykiai buvo reguliuojami romėnams žinomais būdais: manicipatio, in iure cessio, nescum. Jie galėjo būti testatoriais, liudininkai, įpėdiniai, turėjo teisę ginti savo interesus romėnų teismuose ir magsitratūrose. Lotynai tapdavo piliečiais natūralizacijos būdu arba pagal įstatymą. Latini veteres galėjo tapti piliečiais jei atvykdavo gyventi į Romą, vėliau ši teisė suvaržyta. Tačiau tokie lotynai mirties atveju neturėjo teisės priimti sprendimų dėl turto, kurį pasiimdavo buvęs išlaisvintojo šeimininkas. Išlaisvintais lotynais vadinti lotynų išlaisvinti vergai; jie įgaudavo šeimininko teisinį statusą. Tačiau buvo ir kita išvaduotųjų grupė – latini juniani. šį statusą įgydavo pagal lex Junia išvaduoti neformaliais būdais vergai. Taip įgyta faktinė nepriklausomybė, kuri priklausė nuo šeimininko valios. Moteris, turėdama tokį statusą ir toliau gimdė vergus. Lex Junia buvo nuostatos ginančios vergų padėtį – tokiu būdu išlaisvinti vergai buvo laisvi, bet jų laisvė – savita. šį statusą įgydavo ir tas vergas, kurio išlaisvintojas turėjo tik pretorinę teisę, arba tas vergas, kuris pranešdavo apie apiplėšimą.Latini juniani galėjo būti liudininkais sudarant testamentą; jiems galima užrašyti turtą. Jei lotynas susituokdavo su romėnu, galėdavo tapti piliečiu. Pilietybė suteikiama taip pat už patarnavimus R. administracijai, policijai ir kt. Justiniano Konstitucija panaikino latini juniani.

Pilietinės negarbės atvejai.
Buvo reikalaujama, kad teisės subjektas būtų garbigas,t.y. turėtų pilietinę garbę. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių ją praradę užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės buvo apribijamos. Seniausias pilietinės negarbės atvejis – intestabilitas. Toks asmuo negalėjo būti liudytojas, taip pat negalėjo kitų asmenų kviestis būti jo liudytojais. Jau XII lentelių įstatyme apie tai kalbama. Kadangi seniausioje epochoje beveik visi sandoriai buvo sudaromi prie liudytojų, tokios teisės praradimas reiškė teisinį neveiksnumą. Bet išnykus seniems formaliems sandoriams, ši pilietinės negarbės rūšis prarado praktinę reikšmę.
Antrasis atvejis, turėjęs reikšmės teisės subjekto caput, buvo infamia. Šios negarbės paliestas asmuo negalėjo būti teisme ieškovas ir atsakovas, jo negalėjo rinkti į magistratus, jis prarasdavo rinkimų teises. Dar žinoma infamia censoria, kylanti iš cenzoriaus sąvokos; infamia praetoria, kai pretorius neleisdavo asmeniui ginti teisme kito asmens, uždrausdavo jam dalyvauti teisme per savo atstovą (cognitor, procurator), arba pačiam būti kito asmens atstovu. Justinianas išleido specialųjį sąrašą (infamiarum), į kurį įtraukti asmenys negalėjo dalyvauti teisminiuse procesuose ir atlikinėti administracinių f-jų. Šios negarbės atsiradimo riežastys: pasitraukimas iš tarnybos legione, dvigubas susižiedavimas, asmens nuteisimas už tam tikrus viešosios teisės baudžiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli) ir pan.
Turpitudo – atvejis, kuris apribodavo asmenų teisnumą, bet nepriklausė infamia sąvokai. Tai vadinama infania facti (faktinė negarbė). Tai privataus asmens poelgis, kuris , nors ir nebuvo įtrauktas į infamiarų sąrašą, visuomenės viešosios nuomonės buvo tokiu laikomas. Tai dažniausiai lietė asmenis, užsiimančius tam tikru verslu, profesija. Pvz.:aktoriaus profesija, prostitucija ir pan. buvo laikomi negarbingais dalykais ir neigiamai atsiliepdavo tų asmenų teisinei padėčiai.

Kolonų teisinė padėtis.
Ypatingą teisinę padėtį status civitatis požiūriu Romoje užėmė kolonai. Justiniano kodekse šiam institutui skiriama daug vietos, o galutinai įtvirtintas absoliutinės monarchijos laikotarpiu. Kolonas (colonus) atitinka šiuolaikinę ūkininko sampratą. Iš pradžių kolonai buvo smulkūs žemės nuomininkai. Žemvaldžiai, kuriems trūko darbo jėgos, už mokestį jiems išnuomodavo savo žemes. Kadangi kolonų darbas, palyginti su vergų, buvo kur kas našesnis, žemvaldžiai gaudavo dideles pajamas. Kolonai stengėsi dirbti, kad išmaitintų šeimą ir sumokėtų žemės nuomos mokestį. Kolonatas greitai vystėsi, jo teisinio režimo klausimams daug dėmesio skyrė jurisprudencija. Buvo nustatytas nuomos mokestis pinigais arba natūra. Kolonas, būdamas teisiškai laisvas, pasidarydavo ekonomiškai priklausomas nuo žemvaldžio. Kolonai būdavo neturtingiausi gyventojai. Žemvaldžiai suteikdavo kreditus, išnuomodavo žemę labai sunkiomis sąlygomis. Kolonas negalėjo palikti žemės sklypo neatsiskaitęs su žemvaldžiu, bet ir atsiskaityti jis taip pat neturėjo lėšų. Palaipsniui ši ekonominė priklausomybė nuo žemvaldžio transformavosi į teisinę priklausomybę. 332m.priimtas įstatymas, draudžiantis kolonui savavališkai palikti nuomojamą žemės skypą. 357m. kitas įstatymas uždraudė žemvaldžiui perleisti kitų asmenų nuosavybėn žemės sklypus, jeigu prie jų neprirašyti kolonai. Taigi privatinės teisės buvo gerokai apribotos. Teisinė kolono padėtis mažai kuo skyrėsi nuo vergo. Iš esmės tai buvo baudžiauninkų prototipas, o kolonatas – feodalizmo pradžia. Kartu su ekonominiu ir teisiniu kolono priklausomumu nuo žemės savininko didėjo ir jo asmeninė priklausomybė nuo pastarojo. Žemvaldžiai beveik nebaudžiami savivaliavo, teisė kolonus. Jis buvo žemės vergas. Tiesa, to meto tesė numatė kai kurias priemones ir kolonams gintis: šeimininkas negalėjo padidinti sutartimi nustatyto duoklės dydžio, kolonas galėjo tuoktis, būti savininkas ir kreditorius.
Kolonu buvo galima tapti:1)gimstant , jei bent 1-as iš tėvų buvo kolonas;2)kai laisvas žmogus sutikdavo tapti kolonu to asmens, kuris išnuomojo jam žemę;3)denunciatio būdu,t.y. kada būdavo nustatoma, kad elgeta apsišaukęs žmogus yra sveikas ir darbingas. Nuo Justiniano kolono teisinį statusą galima buvo panaikinti tik įgijus nuosavybės teisę į žemę arba patekus į episkopato globą.

Status familiae. Personae sui iuris ir alieni iuris.
Šeima (familia) – visos sen.Romos santvarkos pagrindas. Jei žmogus nepriklausė jokiai šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei (gens) , o kartu negalėjo būti ir pilietis. Todėl familia – natūrali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senovės Romėnų šeima buvo patriarchalinė, kurios vienintelis šeimininkas ir atstovas santykiuose su išoriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdžia buvo absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek ir šeimos turtui. Ši valdžia senovėje buvo vadinama manus. Laikui bėgant pater familia valdžia vaikams tapo vadinama patria potestas, valdžia vergams – dominica potestas. Pater familias absoliučiai apribojo kitų laisvų šeimos narių bet kokius santykiu su išoriniu pasauliu ir tokia padėtis evoliucinavosi labai lėtai. Teisnumo požiūriu šeimos nariai skirstomi į 2 stambias grupes: 1. personae sui iuris (savosios teisės asmenys) ir 2.personae alieni iuris (svetimosios teisės asmenys). Nuo to priklausė ir asmens caput. Pirmai grupei priklausė asmenys šeimoje niekam nepavaldūs, t.y.turintys pater familais statusą. Tik jie buvo teisės subjektai ir galėjo turėti savo turtą ir įgyti sau teises. Antrai grupei priklausė visi kiti šeimos nariai:vaikai (filly ir filiaes familias), jų palikuonys bei žmona, kuri santuokoje cum manu (su vyro valdžia) šeimoje užėmė dukros padėtį (filiae loco). Jie visi, nors ir pesonae, tačiau ne savo naudai ir ne savo sąskaita, o pater familias. Pirma jie turi tik teisnumą įgyti turtą tiek civilinės teisės, tiek ir ius gentium būdais savo pačių veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini, kaip vergai. Antra, visa tai , ką jie įgyja savo veiksmais eo ipso, tampa jų pater familias nuosavybe. Jeigu jiems pater familias ką nors iš įgyto ir palieka naudotis, tai jau yra peculium, kuris teisiškai, kaip ir vergų pekulius, yra pater familais nuosavybė. Personae alieni iuris praktiškai tolygūs vargams. Visos prievolės, kylančios iš jų sudarytų sandorių, seniausiais laikais buvo laikomos niekinėmis, už jų pasekmes pater familias neatsamė (atsakė tik už jo šeimos nario padarytą žalą). Vėlesniuoju Romos v-bės vystymosi laikotarpiu personae alieni iuris turėjo teisę įgyti kaikurį turtą sau ne tik faktiškai, bet ir juridiškai. Jie labai priartėjo prie personae sui iuris.
Visiškai teisiniais asmenimis buvo laikomi tik tie Romos gyventojai, kurie turėjo visus 3 statusus: status libertis, status civitatis ir status familiae.

Veiksnumas, globėjai, rūpintojai.
Teisnumas reiškia galimybę turėti subjektinę teisę, o kad ja galima būtų pasinaudoti reikalingas veiksnumas. Romėnų teisėje ši sąvoka nebuvo tiksliai apibrėžta. Veiksnumas atsiranda ne nuo gimimo, o sukakus t.t. skaičiui metų, kada žmogus gali vertinti savo veiksmus, atsakyti už pasėkmes. Veiksnumas siejasi ne tik su amžiumi, bet ir su kitais faktoriais: liga, psichine būkle.
Pagal amžių galima skirti 3 žm. grupes:
a)vaikai iki 7m. – visiškai neveiksnūs “in fantes”.
b)mergaitės 7-12m., berniukai 7-14 m. – riboto veiksnumo “impuberes”. Galėjo sudaryti smulkius sandorius, priimti smulkias dovanas, pirkti, mainyti smulkius daiktus. Dėl teisės perleidimo ar pareigų įgijimo turėjo gauti globėjo leidimą, kurį gaudavo sandorio metu. Sandoris be globėjo sutikimo įpareigodavo nepilnametį tik jo gautos naudos ribose.
c)mergaitės 12-25, berniukai 14-25 – jau veiksnūs. Galėjo sudarinėti visokius sandorius; jei jie pasirodydavo nenaudingi, galėjo prašyti pretorių juos panaikinti.
Žmonėms iki 25 metų dalyvaujant civil-je apyvartoje, turto saugojimui buvo paskiriami labiau patyrę kuratoriai. Jie apribodavo veiksnumą, nes be jų nebuvo galima atlikti sandorių. Jų nereikėjo sudarant testamentą ir santuokas. Sulaukus 25 asmenys tapdavo visiškai veiksnūs. Fiziniai trukūmai veiksnumą nelabai lėmė. Tai daugiausia priklausė nuo teisės nustatytų vienų ar kitų sandorių sudarymo formos. Kur kas didesnį poveikį veiksnumui turėjo psichinė būklė – silpnapročiai ir psich. ligoniai laikyti visiškai neveiksniais ir negalėjo sudaryti sandorių. Eikvotojams nebuvo leidžiama be saiko eikvoti (apribotas veiksnumas). Apsaugai buvo skiriamas rūpintojas. Be jo, eikv. negalėjo sudarinėti sandorių dėl turto perleidimo, bet įgyti turtą galėjo. Veiksnumui įtakos turėjo ir pilietinė negarbė.

Šalių dalyvavimas procese.
Būtina legisactionio proceso sąlyga – šalių dalyvavimas. Teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo, o jam atsisakius dalyvauti procese, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese- ieškovo reikalas, kuris, norėdamas priversti atvykti atsakovą pas magistratą, galėjo pasinaudoti specialia procesine priemone – in ius vocatio, kurios esmę sudarė tai, kad naudodamasis šia teise ieškovas galėjo pareikalauti atsakovą atvykti į teismą. Tačiau buvo draudžiama ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Jei atsakovas nepaklusdavo, ieškovas privalėjo užprotestuoti liudininkų akivaizdoje tokį atsakovo atsisakymą ir prievarta jį sulaikyti. Jei atsakovas bandydavo bėgti – tapdavo priklausomas nuo ieškovo (manus iniectio). Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu atvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną, už tą pažadą turėjo laiduoti kitas asmuo, kuris buvo vadinamas – vas, o pats laidavimas – vadimonium. Vadimonium buvo naudojamas ir tada, kai reikėdavo atidėti bylos nagrinėjimą.
Formuliariniui procesui , kair legisactioniniui, būtina sąlyga buvo abiejų šalių dalyvavimas procese, kitaip byla nenagrinėjama. Abiejų šalių ieškojimas – iškovo rūpestis. Ir šiuo atveju ieškovas galėjo pasinaudoti in ius vocatio ir vadimonium, kad priverstų atsakovą dalyvauti teisme. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu panaikintas ieškovo galėjimas jėga atvesdinti į teismą atsakovą., taip pat panaikintas ir manus iniectio, pakeitęs šias poveikio priemones bauda in duplum. Ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybinės valdžios atstovui.

Ieškinio sąvoka ir rūšys.
Ieškinys (actio) romėnų teisėje – pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose jis apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka. Asmens kreipimasis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė.Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turėjo teisę suteikti ieškininę gynybą reikalavimams, kurie atsirasdavo iš naujai susiformavusių santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Ieškiniai, kurie buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo pažeidimų subjektyvines teises, buvo sujungti į tam tikrą sistemą. Juos pagal ginčo dalyką galima skirstyti į:
1)daiktinius (actio in rem).Ginčo dalykas buvo teisė į daiktą.Ieškiniai gynė nuosavybės, įkaito ir kt.teises. Ieškinys pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui, nes jis galėjo būti bet kas pretendavęs į ginčijamą daiktą; kas bus atsakovas taip pat nežinoma.
2)asmeninius (actio in personam). Ginčo objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo. Ieškiniai pateikiami reikalavimams,liečiantiems asmeninius teisinius santykius, ginti.Iš anksto žinomas atsakovas. Ieškinys pateikiamas tik ginčijamo teisinio santykio subjektui (santykinė gynyba).
Kadangi griežtosios teisės ieškinius nagrinėdamas teisėjas privalėjo remtis sutartimi ar įstatymu, nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai skirstomi į:
1)civilinius (stricti iuris),t.y. griežtosios teisės (ankstesnės epochos, kuriai bųdingas formalizmas, liekana);
2)pretorinius (honorarium);
3)geros valios (bonae fidei). Juose ieškovo teisė grindžiama ne sutarties ar įstatymo raide,bet faktinėmis bylos aplinkybėmis (todėl vadinami actiones in factum conceptae). Įsigilinama į sutarties esmę, tikrąją šalių valią. Byla sprendžiama vadovaujantis bonum et equm.
Priklausomai nuo tikslo, kurio siekiama pateikiant daiktinį ieškinį,ieškiniai yra:
1)actiones rei persecutoriae (dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo; reikalavo tik grąžinti);
2)actiones poenales (baudiniai ieškiniai; reikalavo nubausti atsakovą);
3)actiones mixtae (mišrūs ieškiniai; jų tikslas – atlyginti nuostolius ir nubausti atsakovą).
Actiones utilis – išvestiniai ieškiniai (kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau seną ir praktikoje pripažintą ieškinį; tartum taikoma analogija).
Actio ficticiae – ieškinys su fikcija. Atsiradimą nulėmė civilinės apyvartos vystymasis (nauji turtiniai santykiai). Ginčas išsprendžiamas pasinaudojus fikcija.
Kodifikacijos (condictione) – atskira grupė. Tai abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami civile normomis. Kuo skyrėsi nuo ieškinių nežinoma. Priskiriamos prie asmeninių ieškinių.

Legisakcioninis procesas ir jo formos
Teis. Gajaus Institutiones (II a.pr.Kr.) 4-oje dalyje teigiama, kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones, pavadintas todėl, kad tokią teisių gynimo formą numatė pats įstatymas arba todėl, kad kreipiantis į teismą šalių pretenzijos turėjo būti išreikštos to įstatymo, kuriuo jos remiasi, žodžiais. Daugiau pagrįsta nuomonė, kad l. actiones pavad. susietas su lege agere, kas senovėje reiškė veikti, įgyvendinant savo teisę teisėtu būdu. Gajus mini 5 l.actiones formas: a) legis actio sacramento b) legis actio per manus iniectionem; c)legis actio per pignoris capionem; d)legis actio per judicis postulationem e)legis actio per condictionem;
Legis act. sacramento yra procesas, lažybos. šalys prieš magistratą viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria t.t. pinigų sumą – sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė ją. Teisi šalis atsiima savo sacramentum, pralošusiosios keliauna į v-ės iždą. šia forma galima buvo spręsti įvairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta spec. forma. Prikl. nuo to, ar ginčas vyko dėl daikto ar dėl prievolės, ši forma įgaudavo įvairias modifikacijas. Sprendžiant daiktinį ieškinį, būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Jei daiktas kilnojamas, jis turėjo būti atvedamas, atvežamas, jei ne – atnešama jo dalis, gabalas. Ginčijantis dėl nekilnojamo turto (žemės), šalys vykdavo į tą žemės sklypą, iš ten paimdavo žemės ir atveždavo į teismą. Ieškovas ir atsakovas uždeda vindiktą (vindicatio) ant daiktą, t.y. tvirtina, kad jis priklauso jam. XII lentelių įstat. sacramentum suma buvo diferencijuota priklausomai nuo ginčijamo daikto kainos, jei ji didesnė nei 1000 asų, sacramentum suma – 500 asų, jei mažesnė už 1000 – 50 asų. magistratas turi spręsti, kam priklausys daiktas visą proceso laikotarpį. Po to seka litiscontestatio – besiginčijančios šalys kreipiasi į pakviestus asmenis, prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Tuo baigiasi pirmoji proceso stadija in iure, vykusi prieš magistratą, procesas perkeliamas į 2-ą stadiją ius iudicium. šalys išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų, kurie vėliau nagrinės ginčą iš esmės, nedalyvaujant v-nės valdžios atstovams. šioje stadijoje ginčai, įrodymu pateikimas vyksta be ritualų, laisva forma. Dėl prievolių buvo kitoks ritualas, bet taip pat turėjo praeiti provocatio sacramento, litiscontestatio pakopas ir pasiekti ius iudicium.
Legis actio per manus iniectio forma buvo taikoma tik t.t. prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas teisme uždeda ranką ant atsakovo ir jei šis tuoj pat nesumoka skolos, ieškovas gali vestis skolininką namo ir sukaustyti grandinėmis. Laiko jį 60 dienų, per tą laiką 3 kartus vesdamas į turgų, tikėdamasis, jog kas nors apmokės skolas ir išpirks jį. Po 60 dienų su atsakovu gali daryti ką nori: parduoti į vergiją, užmušti(jei keli kreditoriai, galėjo sukapoti ir proporcingai pasidalinti). Atsakovas pats ginčyti skolų, numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti kitas asmuo, numetęs ieškovo ranką, tuo išlaisvindamas atsakovą visam laikui, bet pats imasi visos atsakomybės. Įrodžius nepagrįsta įsikišimą į procesą, pastarasis turėdavo sumokėti ieškovui dvigubai.
Legis actio per pinoriscapionem esmė ta, kad turėdamas reikalavimo teisę, ieškovas ištaręs t.t. žodžius pasiima kokį nors atsakovo daiktą. Tai gali padaryti nesant v-nės valdžios atstovo, o galbūt net ir atsakovo. Tuo ši forma skyrėsi nuo kitų legis actiones formų.
Apie legis actio per iudicis postulationem mažai žinoma. Čia buvo prašoma magistrato, kad šis paskirtų šalims teisėją, kuris išnagrinėtų jų ginčą. Nebuvo siūloma lažintis (pretenzijos, condictio, litiskontestatio). Neaišku, kokiems ginčams taikyta. Teisėjo vaidmuo panašus į tarpininko. Apie legis actio per condictionem žinoma mažai t.p. Ieškovas skelbia atsakovui, kad pastarasis po 30 d. turi atvykti “išsirinkti” teisėją. Po to, kai jis tai padaro, byla perkeliama į ius iudicium stadiją. Kam ši forma reikalinga, nesupranta net pats Gajus, bet matomai ji priklausė respublikos laikotarpiui. Visos šios formos dar veikė pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusėje.

Formula ficticia.
Jeigu civilinio ieškinio (actio civile) pagrindas visada būdavo ieškovo civilinė teisė, ginama ieškinio pagalba, tai pretoriaus ieškinio materialinis pagrindas buvo ne ieškovo civilinė teisė, bet faktinė padėtis – t.y. visos žinomos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina tai, kad atsakovas turi įvykdyti prievolę. Todėl pretoriniai ieškiniai visada pagrįsti tam tikrais faktais, o jų formulės yra formula in factum conceptae.
Čia pretorius nurodydavo faktus, kuriems esant,jo manymu, bus teisinga, jei skolininkas sumokės. Formulės condemnacijoje jis privalėjo nurodyti tuos faktus. Kartais duodamas ieškinį pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada formulė vadinosi formula ficticia. Fikcijos esmė ta, kad pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurios iš tikrųjų egzistavo. Tačiau ir šiuo atveju bus formula in factum conceptae, nes jos pagrindas yra ne ius civile, bet faktinės aplinkybės.

Litiscontestatio reikšmė legisakcioniniame ir formuliariniame procese.
Litiscontestatio lagisactioniniame procese buvo viena iš šio procese formos legis sacramento pakopų. Actio in rem atveju, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas ir magistratas nusprendžia, kam priklauso ginčijamas daiktas visą tą laikotarpį, kol vyks procesas, artėja iškilmingas momentas, vadinamas litiscontestatio. Dabar besiginčijančios šalys kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Litiscontestatio procedūra užbaigiama pirmoji proceso stadija – in iure, vykusi prieš magistratą. In iure ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nebuvo priimtas. Tada procesas perkeliamas į 2-ą stadiją – in iudicium. Tam tikslui šalys tuoj pat po litiscontestatio, dalyvaijant magistratui, išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų(iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą. Jeigu buvo ginčijamasi dėl kokios nors prievolės (actio in personam), tai procesas, kaip ir actio in rem atveju, turėjo praeiti ir provocatio sacramento, ir litiscontestatio pakopas, kad vėliau galėtų pasiekti in iudicium stadiją.
Kaip ir legisactioniniame procese, formuliariniame procese įvykdavo litiscontestatio, nors kreipimosi į liudytojus (“testas estate”) jau nebuvo. Formuliarinio proceso litiscontestatio akto reikšmė neaiški. Nežinoma, ar tai pretoriaus paruoštas formulės pardavimo ieškovui, ar ieškovo turimas formulės perdavimo atsakovui momentas, ar paprasčiausiai tos formulės paskelbimas atsakovui, kurį garsiai atlieka ieškovas.
Po litiscontestatio atsiranda tam tikrų teisinių pasekmių: ieškovas praranda ginčijamos teisės gynimo priemonę – ieškinį, t.y.jis jau negali antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu. Litiscontestatio momentu teisinis santykis, egzistavęs tarp šalių iki šio momento, nustoja galiojęs. Atsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai apibrėžiamas kaip šalių įsipareigojimas (prievolė) paklusti teismo sprendimui. Litiscontestatio momentas turi labai didelę reikšmę bylos nagrinėjimui in iudicium stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, teisėjas turi nustatyti, ar tos aplinkybės, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Sprendimas turi būti priimtas ieškovo naudai. Tokis pat taisyklės buvo taikomos ir prievoliniuose ieškiniuse. Nes ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium stadijos atsiskaitė su ieškovu (grąžino skolą), teisėjas privalėjo apkaltinti atsakovą ir priteisti iš jo ieškovui, nes litiscontestatio momentu jis dar buvo skolingas. Tik vėliau buvo pripažinta, kad bet kokie ieškininiai atsiskaitymai po litiscontestatio suteikia pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Po litiscontestatio labai sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsakė už daikto žuvimą ar sužalojimą; be skolos grąžinimo, jis privalėjo sumokėti ir procentus nuo litscontestatio momento iki sprendimo įvykdymo, jeigu buvo pripažintas kaltu. Taigi litiscontestatio baigdavosi teisena stadijoje in iure.

Formulės struktūra.
Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių. Iš pradžių visada būdavo nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės dalis vadinama iudicis nominatio. Jeigu paskirdavo kelis teisėjus, jie buvo vadinami recuperatores. Po to buvo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) – intentio – ir pavedama teisėjui (comdennatio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio patvirtins ar ne. formulė yra sąlyginis įsakymas teisėjui. Nagrinėjant sudėtingesnes bylas reikėdavo pačioje formulėje trumpai išdėstyti faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi ieškovas peteikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo išsamesnė. Kartais formulėje galėdavo atsirasti dar viena dalis – adiudicatio. Ši dalis suteikdavo teisėjui teisę įpareigoti kurią nors šalį sakykim sumokėti kompensaciją už perduodamą žemę. Svarbiausios formulės dalys buvo intentio ir condemnatio. Intencijoje visada buvo išdėstoma ginčo esmė ir ieškovo reikalavimas. Intentio galėjo būti in rem (ginčuose dėl nuosavybės ir t.t.) arba in personam (ginčai dėl skolos grąžinimo ir pan.). Jeigu intentio remiasi senąją ius civile, ji vadinama intentio stricti iuris. Kartais teisėjui formulėje buvo nurodoma nagrinėti bylą remiantis civilinėje apyvartoje nusistovėjusiais papročiais bei padorumu (bona fidei). Tokiu atveju formulė būdavo papildoma “et fide bona”, ir pati intentio vadinama intentio bonae fidei. Dar intentio būdavo certa (kai reikalaujamo konkrečios sumos ar daikto) ir incerta ( kai konkrečią sumą galima nustatyti tik proceso pabaigoje,t.y. išnagrinėjus bylą). Comdemnatio taip pat gali būti certa ( jei teisėjui formulėje nurodoma priteisti iš atsakovo konkrečią sumą) ir incerta (kai konkreti suma nenurodoma ir ji nustatoma išnagrinėjus bylą). Jei komdemnacijoje nurodomas maksimumas, kurį teisėjas gali priteisti ieškovui, tai comdemnatio bus incerta cum taxatione. Paprastai comdemnatio formuliariniame procese visada turi piniginę išraišką ir vadinama comdemnatio pecuniara.
Būtinos formulės dalys visada buvo iudicis nominatio ir intentio , nes be 1-osios nebūtų proceso, o be 2-osios – ieškinio. Jeigu ieškovas tik prašo pripažinti jo teisę, tai comdemnatio nebūtina. Vietoj to formulėje būna nurodymas teisėjui paskelbti, ar pripažinta ieškovo teisė, ar ne. šis nurodymas teisėjui vadinamas pronuntiatio. Kitose formulėse dar galėjo būti ir demonstratio, nors daugelyje tik intentio ir condemnatio dalys. Visos 4 dalys būdavo tik ieškinių dėl turto padalijimo formulėse.
Taip pat kartais dar būdavo įrašomi papildymai, kurie išdėstomi exceptio arba prescriptio. Ekscepcijoje, remiantis atsakovo atsikirtimais, pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo. Prescriptio – tai prierašas formulės pradžioje, daromas įvairiais tikslais. Dažnai šiame papildyme būdavo išdėstomos bylos aplinkybės, ir tada ji niekuo nesiskyrė nuo demonstratio. Bet kartais prescriptio būdavo surašoma ginant atsakovo interesus ir tutėjo tokią pat reikšmę kaip exceptio. Kartais ji buvo surašoma ir ginant ieškovo interesus.
Jei ginčas vykdavo dėl daikto, tai prieš condemnatio nurodymas apkaltinti atsakovą teisėjui (arbitratus iudicis) galėjo būti duodamas tik tada, jei pastarasis negrąžins daikto ieškovui geruoju. Jei daiktas grąžinamas – atsakovas išteisinamas, jei ne – iš jo ieškovui priteisiama daikto kaina, kurią gali nustatyti ieškovas davęs priesaiką.

Ius ir iudicium – dvi ordinarinių procesų stadijos
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turėję abi stadijas ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis – ordo iudiciorum privatorum. Abu procesai dėl to vadinami ordinariniais. Legisakcioninio proceso in iure stadijoje ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nepriimamas. Antrojoje stadijoje in iudicium šalys išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų, kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad abi stadijos egzistavo jau karališkoje epochoje. Pagal kitą nuomonę – tai jau respublikos laikotarpio teisės kūrinys. Karališkoje epochoje karalius pats sprendė visus ginčus ir priimdavo sprendimą, todėl nebuvo reikalvo skaldyti procesą į 2 stadijas. Pati proceso padalijimo idėja tyrinėtojų grindžiama konstituciškai. Bylos perdavimas spręsti spec. prisiekusiajam teisėjui turėjo apsaugoti besiginčijančias šalis nuo neobjektyvumo. Tad padalijimas į stadijas – resp. laikotarpio rezultatas. Jei legisakcioninio proceso epochoje magistratui in iure stadijoje priklausė tik pasyvus vaidmuo ir jis negalėjo daryti įtakos tolesnei proceso eigai ir užkirsti kelią neteisingai pretenzijai pasiekti in iudicium ,tai atsiradus formuliariniam procesui, padėtis pasikeitė. Pretorius, atsisakydamas duoti ieškovui formulę, vetuoja jo požiūriu neteisingą ieškovo reikalavimą, kuris formaliai turėtų būti ginamas pagal ius civile. Teisena stadijoje in iure baigdavosi litiscontestatio. Abi šalys ne vėliau kaip po 18 mėn. turėjo atvykti pas paskirtą teisėją, tada prasidedavo in iudicium. Teisėjų f-jas atliko privatūs asmenys – iudicies privati. Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie formalumai. Ji prasidedavo šalių pareiškimais, vėliau buvo tiriami įrodymai. Teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą, prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla buvo perduodama nagrinėti kitam teisėjui, negražinant jos į stadiją in iure.

Confessio in iure ir in iudicium. Dabar: confessio in iure
Formuliariniame procese`(kuris turėjo 2 stadijas: in iure ir in iudicium) šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ieškovui išdėstant pretenzijas. šie reikalavimai adresuojami ir pretoriui , ir atsakovui. Jų išdėstymo tikslas – gauti pretoriaus formulę ir išsiaiškinti, kokią poziciją užims atsakovas. Atsakovas, išklausęs ieškovo pretenzijas, gali iš karto jas arba pripažinti, arba paneigti. Jeigu atsakovas pripažįsta ieškovo pareikštas pretenzijas, įvyksta confessio in iure (ieškinio pripažinimas). Toliau tęsti procesą nebereikia, ir ieškovas ieškovas iš karto gauna vykdomąjį ieškinį (actio iudicati), taip kaip ir išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicium. Pripažindamas ieškovo reikalavimus, atsakovas pats sau paskelbia nuosprendį. Tačiau jei atsakovo reikalavimas buvo in certa (konkrečiai), buvo būtina paskirti specialųjį teisėją, kuris turėjo nustatyti privalomųjų išmokų ieškovui dydį. Paprastai confessio in iure atvejai pasitaikydavo retai. Jeigu jau atsakovas pats atvykdavo pas pretorių, tai, aišku, jis įsitraukdavo į ginčą ir akceptuodavo procesą – accipit iudicium. Tokiu atveju teisenos in iure stadijoje tikslas – aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę. Litiscontestatio (t.y.momentas, kai teisinis santykis egzistavęs tarp šalių iki šio momento , nustoja galiojęs) baigdavosi teisena stadijoje in iure. Abi šalys susitarę nustatytą dieną, bet ne vėliau kaip po 18 mėnesių po formulės gavomo,, turėdavo atvykti pas paskirtą teisėją, tada prasidėdavo 2-oji stadija – in iudicium. Čia teisėjų f-jas atliko privatūs asmenys – iudices privati. Kai kurių kategorijų byloms buvo sudarytos specialios teisminės kolegijos – decemviri ir centumviri. Daugiausiai bylas sprendė privatūs asmenys – iudicies privati (recuperatores). Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie jokie formalumai. Jei į procesą neatvykdavo ieškovas, atsakovas galėjo reikalauti atleisti jį nuo atsakomybės. Manoma, kad neatvykus atsakovui, ieškovas galėjo reikalauti patenkinti ieškinį ar jį įrodyti. Dalyvaujant abiem šalim, teisena prasidėdavo šalių pareiškimais, po to buvo tiriami įrodymai. Teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą, prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla buvo perduodama nagrinėti kitam teisėjui, negrąžinant jos į stadiją in iure. Jei teisėjas išspręsdavo bylą iš esmės, savo sprendimą (sententia) jis abiems šalims paskelbdavo žodžiu, nenurodydamas motyvų. Paskelbus sprendimą, teisėjo vaidmuo procese baigdavosi.

Ypatingos pretoriaus gynimo priemonės.
Ypatingosioms civilinių teisių gynimo priemonėms būdinga tai, kad jų taikymas rėmėsi magistrato imperium (valdžios pradais). Tai buvo administracinės privačių asmenų teisių gynimo priemonės. Pretoriaus teisės gynybos priemonių arsenale ypatinga vieta (iki formuliar.proceso įvedimo) teko interdiktams. Dar legisactioninio proceso epochoje asmuo, negalėdamas apginti jam priklausančios teisės, remdamasis ius civile normomis, galėjo kreiptis į konsulą, o vėliau į pretorių, prašydamas apginti jo teises pareigūno imperium pagrindu. Pretorius pats tirdavo aplinkybes ir nustatęs, kad prašymas pagrįstas, įsakydavo priešingai šaliai nenaudoti prievartos, atiduoti daiktą ir t.t. Šis įsakymas vadinamas decretum. Jei šis ką nors draudė – interdectum. Vėliau buvo supaprastinta interdicto davimo procedūra. Pretorius duodavo bendro pobūdžio įsakymą, pats netirdamas aplinkybių. Kai ieškovas kreipdavosi 2-ą kartą į pretorių,,jis priverčia abi šalis sudaryti per sponsiones būdu lažybas, kurių pagrindu vėliau įvyksta tarp šalių įprastinis procesas; čia pretorius pasilikdavo kontroliuti tik ginčo įvertinimą, o bylos aplikybes perkėlė į in iudicium stadiją. Tokia interdiktinė teisena visada buvo susijusi su pralošusios šalies lažybų sumos praradimu ir vadinosi – cum periculo. Katais šalys kreipdavosi į pretorių,kad šis paskirtų teisėją (arbiter), taip buvo išvengiama proceso lažybų ir teisena vadinosi – sine periculo. Interdiktai buvo tokie: interdicta restitutoria (reikalavimas atstatyti padėtį), interdicta exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas) ir interdicta prohibitiora (draudimas atlikti kokį nors veiksmą). Šie interdictai taikomi tarp romėnų. Pretoriaus interdictai taip pat gynė ir privatinę teisę. Plačiausiai sutinkami ginant valdymą – interdicta possessora, kuris dar buvo skirstomas. Tokie interdictai, kai teisę reikalauti pretoriaus interdicto turėjo bet kuris pilietis, vadinosi interdicta populiaria. Vėliau, kai interdiktus pakeitė actiones in factum, kai duodamas formulę pretorius galėjo teisėjui nurodyti, kad pasitvirtinus ieškovo nurodytiems faktams, atsakovas turės būti apkaltintas. Tolesnė pretorių kūrimo procedūra jau vystėsi kuriant naujus pretorinius ieškinius.
Antroji pretorinės teisės gynimo priemonė taikoma ne tik tarp romėnų – stipulationes praetoriae. Stipulatio, kaip ir sponsio, tai iškilmingas pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje sumokėti skolą ar atlikti kitą veiksmą. Tai buvo daroma savanoriškai. Kartais pretorius galėjo priversti šalį duoti iškilmingą pasižadėjimą, neretai tas pasižadėjimas dar buvo patvirtinamas laiduojant 3-iam asmeniui.
Trečia pretorinės gynybos priemonė – missio in prossessionem. Pretorius perduodavo prašytojui valdyti ginčijamą dauktą ar visą jo turtą. ši rūšis dar skirstoma į missio in bona ir missio in rem specialem.
Kartais galėjo atsitikti taip ,kad teisinės pasekmės, kurios atsirado dėl kokių nors teisinių faktų,yra neteisingos,dėl jų nekentėjo ieškovas. Tada teisinga buvo grąžinti šalį į pradinę padėtį. Intervencijos tikslą pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas restitutio in integrumes. Kad taip būtų, turėjo būti padaryta didelė žala, turėjo būti svarbios priežastys, pvz.:nepilnametystė, apgaulė sudarant sandorį ir pan.. restitutio in integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir materialiniu-teisiniu požiūriu buvo tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus intervencijos dėka.

Valdymo skirtumas nuo detentio
Remdamiesi subjektyviuoju valdymo elementu animus (noras pasilikti daiktą sau, atmetant bet kuriuos trečiuosius asmenis), skiriame valdymą (possesio) nuo laikymo (detentio). Laikymas – tai faktinis daikto turėjimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikto sau, bet valdo jį trečiojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik vieną iš pirmajam būtinų elementų – tai corpus (faktinis daikto turėjimas; daiktą turintis asmuo gali su juo daryti ką nori).

Ekstraordinarinio proceso esmė. (rėmėsi valdžios pradais)
Kaip priešingybė ordinariniams procesams imperijos laikais atsirado administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti 2 stadijų ( ius ir iudicium) ir dėl to vadinama extra ordinem. Imperijos laikais extraordinaria cognitio(admin nagr tvarka) taikymo sfera labai išsiplėtė. šia teise vis dažniau ėmė naudotis imperatorius. Ypač plačiai ši forma pradėta taikyti provincijose. Provincijų valdytojai vi dažniau imdavo patys asmeniškai vesti bylas. Kartais jie perduodavo jas kitiems asmenims – iudex datus (skiriami magistrato). Tačiau jų paskirto iudex datus vaismuo skyrėsi nuo iudex privatus (prisiekęs teisėjas).
294m.Dioklecianas paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik išimtinais atvejais leido perduoti bylą iudices pedanei (paskirtam teisėjui). Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma.
Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma, šis procesas negalėjo ignuoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Esminis naujojo proceso bruožas – valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai, nulėmė ir visos teisenos eigą. šiame procese šalių atvykimu rūpinosi valstybinės valdžios atstovai. Šiame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, kurio esmė ta, kad teismas pradeda bylą tik esant ieškovo pareiškimui; pats teismas nerinko įrodymų,negalėjo priteisti daugiau nei prašė ieškovas ir pan. Proceso pradžia laikoma ieškovo pretanzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės. Ją išnagrinėjęs priimdavo sprendimą (decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Sprendimą buvo galima apskųsti aukštesniajam pagal rangą magistratui (apeliacija). Teismo sprendimo vykdymas – paskutinė proceso stadija. Tačiau ekstraordinarinis procesas apribojo viešumo principą. Procesas vykdavo uždaroje patalpojesecretarium, secretum). Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Beveik visi procesiniai veiksmai buvo fiksuojami teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Ginčo šalys privalėjo įmokėti žyminį mokestį (sportulae). Ilgainiui ekstraordinarinis procesas išstūmė procesą per formulas, ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių bylų gynimo forma.

Ekstraordinarinių teismų sistema.
Ekstraordinarinis procesas neturėjo 2-jų stadijų:ius ir iudicium , kurias turėjo ordinariniai procesai. Senovės epochoje asmuo,negalėję apginti savo teisės pagal ius civile įprastinės teisenos tvarka, galėjo kreiptis į magistratą, kad pastarasis suteiktų gynybą administr. valdžios priemonėmis. Magistratas pats tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo vienokį ar kitokį sprendimą ir pats tą sprendimą įvykdydavo. Tokia administracinė nagrinėjimo tvarka buvo vadinama cognitio arba natio. šią tvarką taikydavo įvairaus rango romėnų magistratai (konsulai, cenzoriai), nagrinėdami jiems žinybingas bylas. Pretoriai palyginti labai retai taikė tokį grynai administracinį teisinį gynimo būdą. Todėl respublikos laikotarpiu extraordinaria cognitio sutinkama retai. Tačiau imperijos laikais šio proceso taikymo sfera labai išsiplėtė. Imperatorius, būdamas pirmuoju v-bės magistratu, remdamasis šia administracine tvarka, turėjo teisę spręsti bet kokią bylą. šia savo teise jis pradėjo naudotis vis dažniau. Plečiantis imperatoriaus valdininkų kompetencijai, plėtėsi ir jų jurisdikcinė veikla. Jie sprendė civilinius ginčus, jei tik tie ginčai buvo bent kiek susiję su jų politinėmis f-jomis. Sulėtėjus pretorių teisės kuriamajai veiklai, naujai atsirandantys santykiai galėjo būti ginami tik ekstraordinarine tvarka.. ypač plačiai extraordinaria cognitio forma pradėta taikyti imperijos provincijose. Jų valdytojai vis dažniau pradėdavo patys asmeniškai vesti bylas nuo pradžios iki pabaigos. Karatis jie perduodavo bylas kitiems asmenims – iudex datus (magistrato skiriami), kurie skyrėsi nuo iudex privatus (prisiekusių teisėjų). Dioklecianas 294m. paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik išimtiniais atvejais leido perduoti bylą iudices pedanei (paskirtam teisėjui). Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele bendra civilinio proceso forma..
Naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais, sprendimas jau yra ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). Tai pagrindinis naujojo proceso bruožas. Taip pat čia šalių atvykimu rūpinosi valstybinės valdžios atstovai. Ieškovo skundas buvo įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir po to oficialiai įteikiamas atsakovui. Toks atsakovo iškvietimas į teismą vadinosi litis denuntiatio. Teisenos jau nedalino į 2 dalis. Proceso pradžia – ieškovo pretenzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės. Po to priimdavo sprendimą (decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Sprendimą galima buvo ir apskųsti. Teismo sprendimo vykdymas – paskutinė, baigiamoji stadija. Norint pradėti vykdyti sprendimą jau nebereikėjo specialaus ieškinio (actio iudicati). Sprendimas vykdomas valdžios administracinėmis priemonėmis, paimant iš atsakovo ginčijamą daiktą manu militari, pignus in causa iudicati captum, distractio bonorum būdu. Šis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, bet šis procesas negalėjo ignoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Pirma, ir šame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, bet gerokai apribojo viešumo principą. Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Pati teisena tapo mokama. Justiniano laikais pareiškiant ieškinį buvo būtinas rašytinis pareiškimas – libellus conventionis. Teimas patikrinęs, ar pareiškimas atitinka formalius reikalavimus, persiųsdavo jį per savo kurjerį (apporitor) atsakovui, kviesdamas jį nustatytą dieną atvykti į teismą. Apporitor privalėjo gauti kokias nors garantijas, kad atsakovas tikrai atvyks į teismą;jį buvo galima net areštuoti. Atsakovo prieštaravimai buvo įforminami raštiškai – libellus contradictionis. Bylos nagrinėjimas vykdavo tokia pat tvarka kaip ir seniau, sprendimas buvo surašomas ir vadinamas,kaip ir ordinariniame procese, sententia.

Ekstraordinarinio proceso skirtumai nuo folmuliarinio.
Legisakcioninis ir formuliariniai procesai,turėję 2 stadijas – ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės teisės gynimo formomis – orda iudicium privatorum. Abu procesai dėl to buvo vadinami ordinariniais. Kaip priešingybė jiems buvo imperijos laikais atsiradusi administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti tų dviejų stadijų ir vadinama extra ordinem, arba ekstraordinariniu procesu. Formuliarinis procesas, pakeiręs legisactioninį, buvo laikomas normalia civiline teisena respublikos laikotarpio pabaigoje ir per visą principato laikotarpį. Tačiau imperijos laikotarpiu kartu su su formuliariniu procesu jau vystėsi extraordinaria cognito, neturinti dviejų stadijų. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstūmė procęsą per formulas ir absoliutinės monarchijos laikotarpio pradžioje tapo vienintele civilinių teisių gynimo forma. Formuliarinio proceso pakeitimas ekstraordinariniu pekeitė ir daugelį pagrindinių civilinės teisenos principų. Jeigu formuliariniame procese pati teisena ir pats teismo procesas buvo pagrįsti šalių susitarimu paklusti teisėjo valiai, tai naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais. Sprendimas ekstraordinarinėje teisenoje jau yra ne šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). šis esminis naujo proceso bruožas (valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai) nulėmė ir visos teisenos eigą. Jeigu ordinariniame procese atsakovo atvykimas į teismo procesą ieškovo privatus reikalas, tai ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant v-binės valdžios atstovui. Kadangi teisena jau nebuvo dalijama į 2 stadijas, tai iš esmės nebuvo ir litscontestatio – labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Ir taip pat čia, norint pradėti vykdyti sprendimą, jau nebereikėjo specialaus ieškinio (actio iudicatis), kuris buvo būtinas ordinariniame procese (žr.dar50 bilietą,jei yra laiko).

Procesinis atstovavimas: cognitor ir procurator.
Kai dėl įvairių priežasčių šalys ne visada galėdavo dalyvauti bylos teisminiame procese, joms procese atstovaudavo jų procesiniai atstovai, kurie atlikdavo visus procesinius veiksmus. Romėnų teisė legisactioninio proceso laikotarpiu procesinio atstovavimo nepripažino, nors buvo leidžiama bylinėtis kito asmens vardu.
Formuliariniame procese buvo dviejų rūšių procesiniai atstovai – cognitor ir procurator.
Cognitor – tai formalusis atstovas. Jį skirdavo atstovaujamasis dalyvaujant priešingai šaliai, laikantis tam tikrų formalumų ir sakant tam tikrus žodžius. Taip paskirtas atstovas visiškai pakeisdavo atstovaujamąjį, tačiau visos proceso eigoje atsiradusios teisinės pasekmės tekdavo atstovaujamajam. Pastarasis jau negalėjo antrą kartą pareikšti to paties ieškinio, nes visa tai , kas teismo sprendimu priteista, priklausė ne cognitor, bet atstovaujamajam (išieškoma jo naudai ar iš jo paties).
Procurator – skiriamas nesilaikant griežtų formalumų ir kartais nežinant priešingai šaliai. Manoma, kad jis pats savo iniciatyva galėjo įstoti į procesą dėl kito asmens interesų, neturėdamas tam jokių įgalinimų. Tai dažniausiai lietė išvykusius asmenis. Tokio proceso teisinės pasekmės atstovaujamajam buvo kitokios, nei procese dalyvaujant kognitatoriui. Atstovaujamasis (dominus) po tokio proceso turėjo teisę 2-ą kartą pareikšti tą patį ieškinį tam pačiam atsakovui. Kad tai neįvyktų, atstovaujamasis turėjo pripažinti viską, ką padarė procese prokuratorius. Siekiant apsaugoti atsakovo interesus nuo galimo pakartotino proceso, kiekvienas prokuratorius turėjo garantuoti, kad tuo atveju, jeigu jeigu atstovaujamasis nepripažins proceso ir pareikš ieškinį atsakovui pats, jis (prokuratorius) atlygins atsakovui visus nuostolius – cautio de rato habendo. Visa tai, ką priteisdavo dalyvaujant prokuratoriui ir perduodavo pačiam prokuratoriui, o pastarasis turėjo perduoti atstovaujamajam. Tas pat buvo ir pralaimėjus bylą.,t.y. turėjo atsakyti ne atstovaujamasis, o prokuratorius, dėl to reikalaujama, kad prokuratorius garantuotų ieškovui, jog jis pralaimėjimo atveju, sumokės viską, kas priklausys pagal sprendimą – cautio iudicatum solvi.
Ilgainiui šie skirtumai išnyko. Įsigaliojo taisyklė, kad jai prokuratorius veda bylą turėdamas įgalinimus, tai atstovaujamasis negali nepripažinti proceso ir pats pareikšti ieškinį atsakovui. Justiniano laikais liko tik prokuratoriai ir liko taisyklė, kad kiekvienas atsakovo pavedimo vukdytojas (procesinis atstovas) turėjo duoti cautio iudicatum solvi.

Daiktinės teisės ir daikto sąvoka
Romėnų teisininkai nesuformulavo bendrosios daiktų sąvokos. Valstybėse, kuriose romėnų civ. teis. recepcija buvo itin stipri, daiktų sąvoka yra skirtinga. Romėnų teisėje bet koks turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu požiūriu izoliuotas arba neatskirtas nuo kitų gamtos dalių. Tai gamtos materialioji dalis, turinti savarankiškč būtį ir kurianti tam tikrą gėrį. Aiškindami matome, jog romėnai daiktus laikė ne tik t.t. materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises.
Romėnų teisė skyrė daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius (actiones in personam) ieškinius. Remiantis šituo, vėliau imta klasifikuoti civilines subjektines teises į daiktines ir asmenines (prievolines). Šis skirstymas sudarė civilinės teisės sistemos pagrindą. Šios klasifikacijos pagrindas yra subjektinės teisės objektas. Jei tai yra daiktas – turėsime daiktinę teisę, jei asmens veiksmai – asmeninę teisę. Tačiau šis bruožas neatskleidžia daiktinės teisės esmės. Kalbant apie daiktines teisės objektus reikėtų paminėti šiuos bruožus: a) tai galėjo būti tik materialūs daiktai (res corporales); b) tai galėjo būti tik neišimti iš komercinės apyvartos daiktai (res in commercio); c) -“”- tik tie daiktai, kurie turėjo individualius požymius (species); Daiktinę teisę nuo prievolinės skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji – sąlyginė teisė. Absoliučios teisės savybė ta, kad ji liečia visus aplinkinius, t.y. vieno ar kelių teisė prieš visus (pvz nuosavybė). Kad teisė būtų pripažinta daiktine, ji turi turėti šiuos požymius, nusakančius jos absoliutų pobūdį, tai: sekimo teisė ir pranašumo teisė. Pirmu atveju teisė seka paskui daiktą, t.y. perduodant daiktą iš vienų rankų į kitas, trečiajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktinė teisė. Pranašumo t. esmė ta, kad ji yra labiau privelegijuota kitų prievolinių teisių, susijusių su tuo pačiu daiktų atžvilgiu. Romėnai apibrėždavo daiktinę teisę, kaip ius in re. Tai t.t. minties sutrumpinimas. Kalbant apie daiktinę teisę, nekalbama apie santykį tarp subjketo ir daikto. Šiuo atveju kalbame apie santykį tarp kelių subjektų, atsižvelgiant į tai, koks teisinis santykis yra vienu iš jų su t.t. daiktu. Juk actiones in rem buvo nukreipiamas ne prieš daiktą, o į konkretų teisės subjektą, kuris yra t.t. santykyje su konkrečiu daiktu. Daiktinės teisės pobūdį turėjo pirmiausia nuosavybės teisė. Tai buvo vienintelė “pilna” daikt. teisė. Egzistavo ir ribotos daikt. teisės, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atžvilgiu, iura in re aliena. šioms teisės priklausė servitutai, užstatai, o paskutinėje romėnų teisės vystymosi fazėje prie šių teisių prisidėjo ir amžina nuoma bei paviršiaus teisė.

Pinigai kaip rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai.
Ekonominiu požiūriu pinigai vaidina dvejopą vaidmenį: kaip vertės mato ir mainų priemonės. Kad pinigas atliktų mainų priemone pakanka, kad pinigas būtų tokia prekė, kuri būtų vartojama ir kurią visi žmonės imtų kaip atlyginimą už visokias kitas prekes. Romoje pinigų vaidmenį atliko įvairūs daiktai: iš pradžių gyvūliai, vėliau atsverti metalo gabalai; atsirado ir v-bės kalamos vario, sidabro, aukso pinigai. Senieji italai naudojo avinus ir jaučius (1 jautis=10 avinų). Dar prieš XII lentelių įstatymo išleidimą Italijos tautelės naudojo neapdirbto vario gabalus, kuriuos mokėdami už prekes sverdavo. Romėnai gana anksti pradėjo kalti metalo pinigus, panašius į šiuolaikinius, juos kalė pati v-bė. Kadangi pinigams nustatė pastovią vertę, tai nebuvo reikalo jų sverti, juos skaičiavo. Iš pradžių buvo vienos vertės vario pinigai, kurie svėrė 1 svarą, vad. as libralis. Vėliau atsirado sidabro monetos, kurių vienetas vadintas denarius (10 asų), kitą sidabro vienetą vadino quinarius (5 asai) ir sestercius (2,5 aso). Aukso pinigus oficialiai pradėjo kalti tik imperijos laikais.

Valdymo sąvoka ir rūšys
Valdymas dažnai suprantamas kaip faktinis daikto turėjimas, siekiant jį sau pasilikti. Geriausia, kai teisė į daiktą sutapo su faktiniu jo valdymu (valdytojas ir yra savininkas). Tačiau gali būti ir kitos daiktinės teisės, be to, valdymas gali neturėti jokio teisinio pagrindo (pvz vagis valdo vogtą daiktą). Svarbu suprasti, jog valdymas (possesio) yra faktinė būsena ir ne bet koks daikto turėjimas reiškė valdymą teisine prasme. Teisiniu valdymas tapdavo kai buvo garantuojama jo teisinė gynyba, o tam valdymas turėjo turėti objektyvųjį ir subjektyvųjį elementus. Pirmasis reiškė faktinį daikto turėjimą (corpus), kai daiktą turintis asmuo gali su juo daryti ką tik nori. Subjektyvus reiškė norą pasilikti daiktą sau, atmetant bet kuriuos trečiuosius asmenis (animus). Šie elementai būtini, kad daiktą turintis asmuo būtų pripažintas jo valdytoju. Valdymas skirstomas pagal tai, kokiu būdu įgytas. Kai daikto valdytojas kartu buvo ir savininkas, toks valdymas – possesio iusta. Neteisiniu keliu užvaldyto turto valdymas – possesio iniusta. Nuo šių valdymų, priklausė ar bus, ar ne garantuota asmeniui interdiktinė gynyba. Ji suteikta asmeniui įgijusiam daiktą ydingai (vitiosa possesio), kuris yra:
a)valdymas, įgytas jėga; b) įgytas klasta; c) prekarinis valdymas – iki pareikalavimo valdyti ir gražinti pareikalavimo momentu.
Kitas valdymo klasifikavimas yra pagal valdytojo subjektyviąją nuomonę apie daiktą. Jei valdytojas įsitikinęs, jog valdo daiktą teisėtai, tai vad. valdytoju gera valia (bona fidei), bet jei žinojo, jog valdymas pažeidžia kitų teises, jis vad. valdytoju bloga valia (possesor malae fidei) – pvz vagis. O įgyjamoji senatis taikyta tik gerai valiai; valdymas, sukeliantis įgyjamąją senątį vadintas possesio civilis. Terminas possesio ad interdicta apibrėžė faktinį daikto valdymą, kuris gintas interdiktais (taikomas ir blogai valiai, bet jie nesukeldavo senaties pasėkmių). Valdyti apskritai galima tik materialius daiktus (res corporales), vėliau atsirado quasi possesio (lyg ir valdymas), kuriam taikyta interdiktinė gynyba.

Teisės į svetimus daiktus sąvoka.
Teisė į svetimus daiktus (iure in re alieni ) – tai naujas CT institutas, kurio atsiradimą ir vystymąsi įtakojo spartus prekinių ir ūkinių santykių vystymasis Romoje, sąlygojęs kartu ir daiktinių teisių diferenciaciją. Šių teisių atsiradimui svarbios 2 priežastys:
a) savininkų interesai (normalus naudojimasis savo daiktu dažnai reikalavo turėti tam tikrų teisių į svetimą daiktą)
b) kreditorių interesų užtikrinimo poreikis.
Kaip ir kitos daiktinės teisės, iure in re aliena – absoliutaus pobūdžio, t.y. galiojo visų aplinkinių atžvilgiu, bet skirtingai nei nuosavybės teisė – nesuteikdavo absoliučios valdžios į daiktus. Teisės į svetimus daiktus dėka buvo apribojama nuosavybės teisė.
Pagrindinės teisių į svetimus daiktus rūšys: servitutai, emfiteuzis, superficijus ir įkeitimo teisė.

Servitutai ir jų rūšys.
Iš visų teisių į svetimus daiktus, anksčiausiai susiformavo servitutai. Jų praktinė reikšmė ta, kad jie, pvz., leisdavo naudotis kaimyno sklypu, kai nebūdavo išėjimo iš paties sklypo. Servitutai – tai ribota daiktinė teisė kito asmens daiktui. Jeigu nuosavybės teisė suteikia daikto savininkui be ribojimų naudotis jam priklausančiu turtu, tai servitutai suteikia teisę ribotai naudotis svetimu daiktu, naudojimosi ribos priklausė nuo servituto rūšies. Servitutai galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai, ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į :
1)predialinius (servitutes praediorum). Esmė ta, kad sklypo, kuris buvo apsunkintas servitutu, savininkas turėjo pakęsti, kad kitas asmuo, kuris nėra sklypo savininkas, riboja jo teisę į sklypą, t.y. nesantis savininku asmuo galėjo atlikti tam tikrus veiksmus, nepriklausomai nuo savininko valios. Šio servituto subjektai – “viešpataujantis” ir “tarnaujantis” sklypo savininkai, kurių pirmasis turi riboto naudojimosi teisę antrojo sklypo atžvilgiu.
2)asmeninius (servitutes personarum).Galėjo priklausyti bet kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai daiktinės teisės svetimam daiktui, suteiktos tam tikro asmens naudai (panauda).Tai buvo subjektinė neperleidžiama teisė, kuri paprastai pasibaigdavo, kai mirdavo tą teisę turintis asmuo. Taigi, asmeniniai servitutai – tai yra teisės į svetimą daiktą, suteiktos tam tikram asmeniui. Jų buvo 4 rūšys: usus fructus (tai daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir surinkti jo vaisius), usus (tai teisė naudotis pačiu daiktu, bet ne jo vaisiais), habitatio (daiktinė teisė gyventi svetimame name), operae (tai teisė naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu).
Servitutų teisės principai:
1)tai pozityvinės teisės servituto subjekto atžvilgiu ir negatyvinės – daikto savininko atžvilgiu;
2)kadangi servitutai yra res incorpoles (abstraktūs objektai), tai jais galima buvo apsunkinti tik svetimą daiktą, bet ne savo objektą;
3)servitutas galėjo egzistuoti tik daiktams, o ne teisei, todėl vieno servituto negalima buvo apsunkinti kitu servitutu.
Priklausomai nuo sklypo paskirties bei nuo jo buvimo vietos visi predialiniai servitutai buvo skirstomi taip:
1. Kaimo servitutai (servitutes praediorum rusticorum):

a) servitus itineris – teisė pėstute, ant arklio ar neštuvuose kirsti svetimą sklypą.
b) Servitus actus – teisė svetimą sklypą kirsti ekipažams, pavieniams gyvuliams ar kaimenėm
c) Servitus viae – teisė naudotis keliu
d) Servitutus aque haustus – vandens praleidimo servitutas.
2. miesto servitutai (atsirado vėliau nei kaimo).urborum:

a) servitus altius non tollendi – draudimas, įpareigojantis “tarnaujančio” sklypo savininką statyti tik tam tikro aukščio pastatus.

b) Servitus prospiciendi – draudimas statyti “tarnaujančiame” sklype konstrukcijas, kurios užstodavo “valdančiojo” sklypo savininkui vaizdą.

c) Servitus protegendi vel proiciendi – teisė tam tikra statybine konstrukcija kirsti kaimyninio sklypo oro stulpą.

d) Servitus tigni immitendi – balkio įleidimo į kaimyninį mūrą teisė.

e)Servitus oneris ferendi – teisė atremti statybinę konstrukciją į konstrukciją, esančią kaimyniniame sklype.

f) Servitus stillicindi – teisė nukreipti lietaus vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą.

g)Servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus į nemalonius kvapus į kaimyninį sklypą.

Servitutes praediorum rusticorum.
Predialiniai servitutai – servitutes praediorum. Esmė ta, kad sklypo, kuris buvo apsunkintas servitutu, savininkas turėjo pakęsti, kad kitas asmuo, kuris nėra sklypo savininkas, riboja jo teisę į sklypą, t.y. nesantis savininku asmuo galėjo atlikti tam tikrus veiksmus, nepriklausomai nuo savininko valios. Šio servituto subjektai – “viešpataujantis” ir “tarnaujantis” sklypo savininkai, kurių pirmasis turi riboto naudojimosi teisę antrojo sklypo atžvilgiu. Predialinių servitutų požymiai:1. Servitutas visuomet apsunkina 1 sklypą kito sklypo naudai; 2. Servitutas yra pastovi teisė; 3. Servitutas yra nedalus.
Priklausomai nuo sklypo paskirties bei nuo jo buvimo vietos visi predialiniai servitutai buvo skirstomi į kaimo servitutus (servitutes praediorum rusticorum) ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum).
Seniausi kaimo (servitutes praediorum rusticorum) servitutai:
1.Servitus itineris – teisė pėstute, ant arklio ar neštuvuose kirsti svetimą sklypą.
2.Servitus actus – teisė svetimą sklypą kirsti ekipažams, pavieniams gyvuliams ar kaimenėms.
3.Servitus viae – teisė naudotis keliu,kurio plotį buvo nustatęs XII lentelių įstatymas.
4.Servitutus aque haustus – vandens praleidimo servitutas. Suteikdavo teisę įžengti į svetimą sklypą pasisemti vandens.

Servitutes praediorum urbanorum.
Predialiniai servitutai – servitutes praediorum.
Miesto servitutai, kurie atsirado vėliau nei kaimo, t.y. pradėjus vystytis miestams, yra:
1. Servitus altius non tollendi – draudimas, įpareigojantis “tarnaujančio” sklypo savininką statyti tik tam tikro aukščio pastatus.
2. Servitus prospiciendi – draudimas statyti “tarnaujančiame” sklype konstrukcijas, kurios užstodavo “valdančiojo” sklypo savininkui vaizdą.
3. Servitus protegendi vel proiciendi – teisė tam tikra statybine konstrukcija kirsti kaimyninio sklypo oro stulpą.
4. Servitus tigni immitendi – balkio įleidimo į kaimyninį mūrą teisė.
5. Servitus oneris ferendi – teisė atremti statybinę konstrukciją į konstrukciją, esančią kaimyniniame sklype.
6. Servitus stillicindi – teisė nukreipti lietaus vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą.
7. Servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus į nemalonius kvapus į kaimyninį sklypą.

Servitutes persinarum.
Asmeniniai servitutai – servitutes personarum. Skirtingai nei servitute praediorum, kurie priklausė tam tikro sklypo savininkui, galėjo priklausyti bet kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai daiktinės teisės svetimam daiktui, suteiktos tam tikro asmens naudai (panauda).Tai buvo subjektinė neperleidžiama teisė, kuri paprastai pasibaigdavo, kai mirdavo tą teisę turintis asmuo. Kaip ir predialiniai servitutai, asmeniniai servitutai yra pozityvinės teisės servituto subjekto atžvilgiu ir negatyvinės – daikto savininko atžvilgiu, servitutais galima apsunkinti tik svetimą daiktą, ir servittas negali būti apsunkintas kitu servitutu.
Taigi, asmeniniai servitutai – tai yra teisės į svetimą daiktą, suteiktos tam tikram asmeniui. Jų buvo 4 rūšys: 1.usus fructus(tai daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir surinkti jo vaisius), 2.usus (tai teisė naudotis pačiu daiktu, bet ne jo vaisiais), 3.habitatio(daiktinė teisė gyventi svetimame name), 4.operae(tai teisė naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu).

Usus fructus
Usus fructus – tai daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir surinkti jo vaisius, tuo pačiu turint pareigą išsaugoti to daikto substanciją. Asmeninio servituto režimas pradėtas taikyti tik vėlyvajame klasikiniame laikotarpyje. Šio servituto atsiradimą sąlygojo poreikis patenkinti testatoriaus valią ir apginti moters (našlės) padėtį šeimoje. Usus fructus – tai grynai asmeninė teisė, kuri yra neperleidžiama. Daiktas jį naudojant negali būti sunaikintas, o perleisti trečiajam asmeniui buvo galima tik naudojimąsi daiktu. Usus fructus dalykas – tik nesuvartojami daiktai (res corpoles): žemė, žvėrys ir t.t. Vėliau atsirado quasi usus fructus, kurio objektu galėjo būti ir suvartojami daiktai, o naudotojas pasižadėdavo pasibaigus usus fructus laikui, sugrąžinti savininkui sunaudotų daiktų tokį pat kiekį arba vertę.
Ususfructarijus buvo įpareigotas išsaugoti daikto substanciją, t.y. jis negalėjo daikto sunaudoti ar pakeisti jo esmės; jis turėjo teisę naudotis daiktu ir jo vaisiais. Į vaisius jis įgydavo nuosavybės teisę nuo jų paėmimo momento. Usus fructus galiojimo metu daikto savininkas turėjo tik nuosavybės teisę. Ususfructarijus, neturėdamas nuosavybės teisės, negalėjo daikto tvarkyti, pakeisti jo statuso (antraip – nusikaltimas). Buvo nustatyta, kad ususfructarijus privalo naudotis daiktu ir jo vaisiais kaip geras šeimininkas, o pasibaigus usus fructui – grąžinti daiktą. Ususfructarijaus teisė į daiktą ginama ypatingais interdiktais (vindicatio usus fructus).

Fiducia.
Įkaito teisė – tai daiktinė teisė į svetimą turtą, pgl. kurią kreditorius (įkaito turėtojas) gali, skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš įkeisto turto vertės, nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas tretiesiems asmenims. Įkeitimo teisė Romoje pradeda vystytis tada, kai iškyla poreikis iš anskto išsklaidyti kreditoriaus baimę, kad skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Pirmoji taikyta forma – laidavimas. Vystantis ūkiui, įkeitimo teisė toliau tobulėjo. Pagrindinės su šia teise susijusios formos – fiducia, pignus ir hypotheca.
Fiducia esmė ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti, mancipacijos ar in iure cessio būdu, parduodavo kreditoriaus (fiduciano) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga, kad įvykdžius įsipareigojimą daiktas bus vėl grąžintas savininkui. Ši forma reiškė nuosavybės teisės perkėlimą. Skirtingai nei senoji romėnų teisė (ji skolininkui nesutiekė asmeninio ieškinio teisės, jei kreditorius turto negrąžindavo), pretorius suteikė skolininkui asmeninį ieškinį (actio fiduciae), kurio patenkinimas ne tik užtikrino materialinį atlyginimą skolininkui, bet ir užtraukdavo kreditoriui moralinę negarbę – infamia.
Fiducia dalykas – tik res mancipi (svarbiausi ūkiniai daiktai) Fiduciaras gavęs daiktą kaip savininkas įgydavo nuosavybės teisę į vaisius, galėjo daiktu laisvai disponuoti, bet jis atsakydavo prieš fiduciantą, jei tyčia sugadindavo daiktą. Jei skolininkas neįvykdydavo savo įsipareigojimų, tai kreditorius pasilikdavo įkeistą daiktą. Vėlyvuoju respublikos laikotarpiu buvo leidžiama pactum fiduciae numatyti sąlygą, kad neįvykdžius įsipareigojimų, daiktas bus parduotas, o iš gautos sumos patenkinti reikalavimai, o likę pinigai grąžinami fiduciantui.
Pagrindinis fiducia trūkumas – kad fiduciantas prarasdavo nuosavybės teisę į įkeistą daiktą. Justinianas šią formą pakeitė pignus.

Pignus.
Įkeitimo teisė Romoje pradeda vystytis tada, kai iškyla poreikis iš anskto išsklaidyti kreditoriaus baimę, kad skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Pirmoji takyta forma – laidavimas. Vystantis ūkiui, įkeitimo teisė toliau tobulėjo. Pagrindinės su šia teise susijusios formos – fiducia, pignus ir hypotheca.
Pignus – tai nauja, neformali įkeitimo forma. Įkaito davėjas (skolininkas) perduodavo kreditoriui faktinio valdymo, bet ne nuosavybės teisę į daiktą. Kreditorius galėjo įkeistą daiktą laikyti, kol nebus sumokėta skola, bet negalėjo tuo daiktu disponuoti (daikto areštas). Kreditorius negalėjo daiktu disponuoti net ir tada, kai skolininkas buvo nemokus. Tokios teisės buvo įgaunamos tik sudarius papildomą sutartį. Svarbiausios iš tų sutarčių šios:
1. pactum de vendendo sutartis, kuria remiantis užstato gavėjas, jei skolininkas neįvykdys savo pareigos, gali parduoti įkeistą objektą.
2. Pactum antichreticum taikoma tada, kai įkaito objektas duodavo vaisius. Šiuo atveju įkaito gavėjas galėjo juo naudotis, o surinkti vaisiai buvo įskaičiuojami į procentų, o po to ir į pačios skolos sumą.
3. Lex commissoria. Tai neformali sutartis, kurios dėka kreditorius tapdavo objekto savininku tuo atveju, jei skolininkas neįvykdydavo savo prievolės.
Įvykdę įsipareigojimus, įkaito gavėjas privalėjo grąžinti daiktą. Kreditoriaus valdymą pretorius saugojo specialiais interdiktais.
Jei fiducijos institute 1-ą vietą užėmė kreditoriaus interesai, tai pignus, – kreditoriaus interesus užtikrino labai silpnai. Be to, fiducia ir pignus, nežiūrint didelio jų juridinio skirtumo, turėjo vieną labai silpną pusę. Asmuo, norėdamas gauti kreditą, būtinai turėjo prarasti įkeitimo objektą. Tuo tarpu pats kreditas dažnai buvo reikalingas kaip tiktam daiktui, pvz., įdirbti žemei, kuri dabar turėjo būti perduodama kreditoriui. Visa tai reikalavo sukurti kitokią kredito užtikrinimo formą, t.y. tokią, kuri suteiktų galimybę skolininkui įkeistą daiktą valdyti iki to laiko, kol bus grąžinta skola. Tai buvo nauja forma – hypotheca.

Hypotheca.
Įkeitimo teisė Romoje pradeda vystytis tada, kai iškyla poreikis iš anskto išsklaidyti kreditoriaus baimę, kad skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Pirmoji takyta forma – laidavimas. Vystantis ūkiui, įkeitimo teisė toliau tobulėjo. Pagrindinės su šia teise susijusios formos – fiducia, pignus ir hypotheca.
Hypothekos atveju , skolininkas neperleisdavo kreditoriui įkaito objekto, bet ir toliau likdavo jo savininku ir valdytoju. Bet galiojo susitarimas, kad tuo atveju, jei skola nebus sumokėta, kreditorius turės teisę patenkinti savo reikalavimą parduodant įkeistą daiktą. Tam, kad ši teisė būtų realizuota, kreditorius turėjo įgyti valdymo teisę įkeistam daiktui. Šiai teisei pasiekti pretorius nustatė 3 priemones:
1. Interdictum Salvianum. Žemės sklypų nuomos santykiuose blogesnėje padėtyje buvo nuomotojas, todėl jis negalėjo pastoviai kontroliuoti nuomininką. Pastarasis galėdavo lengvai išvežti ar parduoti daiktą. Šis interdiktas buvo 1 iš nuomotojo gynimo priemonių.
2. Actio servana. Čia nuomotojo teisė į nuomininko inventorių įgavo tikros daktinės teisės pobūdį, t.y. šeimininkas jį galėjo išreikalauti iš bet kurio valdytojo.
3. Actio quasi Serviana arba actio gypotheca in rem. Su šio ieškinio susiformavimu, baigėsi formuotis hypothekos formavimasis. Šis ieškinys taikomas tada, kai prievolės užtikrinimo priemone yra pasirenkama hypotheca, jei prievolė neįvykdoma, tai šis ieškinys padėdavo kreditoriui išsireikalauti įkeistą daiktą iš įkaito davėjo, ar iš bet kurio įgijėjo.
Kadangi keičiant daiktą hypotheca būdu jis nebuvo perduodamas, skolininkas turėjo galimybę jį įkeisti kelis kartus. Iškilus eiliškumo klausimui patenkinant reikalavimus, pirmiausia buvo patenkinami 1-ojo kreditoriaus reikalavimai, paskui kitų, kol už parduotą daiktą nelikdavo pinigų. Hipotekų koalizijos atveju , pirmenybė priklauso toms, kurios nustatytos raštiškai, dalyvaujant oficialiam pareigūnui arba yra patvirtintos ne mažiau kaip 3 liudytojų parašais.
Galutinai įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pati iki šių dienų. Pardavimo teisė išimties tvarka priklausė tik pirmajam kreditoriui. Pagrindinė pardavimui keliama sąlyga – max rūpestingumas (omnis diligentia). Suma, likusi patenkinus kreditorių reikalavimus, buvo grąžinama skolininkui.
Buvo trys įkato atsiradimo būdai – tai sutartis, įstatymas ir viešosios teisės potvarkis, išleistas remiantis teismo sprendimu. Įkaito teisė pasibaigdavo: sumokėjus skolą, garantuotą įkaitu; sunaikinus įkaito objektą; įkaito objektą įsigijus įkaito gavėjui arba atsisakius įkaito teisės.

Superficijus ir emfiteuzis.
Abi šios formos – tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą (maximaliai ribojo nuosavybės teisę į sklypą).
Emfiteuzis – ilgametės nuomos sutarties prototipas, tai buvo paveldima ir perduodama svetimo sklypo naudojimosi teisė, įsipareigojant mokėti kasmetinius procentus.
Nuo senų laikų valstybei ar šventovėms priklausančius dirvonuojančius sklypus buvo galima atiduoti amžinam laikymui ar kelioms 10-ims metų(ager vectigalis). Asmuo, gavęs šį sklypą, privalėjo mokėti tam tikrą mokestį (vectigal). Poklasiniame laikotarpyje susiformavo 2 sklypų išlaikymo būdai:
1. kai valstybiniai sklypai buvo perduodami į ius perpetum (amžina teisė);
2. kai sklypai, priklausantys imperatoriui privačios nuosavybės teise, buvo perduodami emfiteuzės būdu (laikino pobūdžio teisė).
V m.e.a. abi šios teisės susilieja ir gauna pavadinimą – ius emphyteuticum.
Sklypų atidavimo sutartis šiuo atveju turėjo contractus emphyteuticarius statusą. Emfiteuzis susiformavo kaip savarankiška daiktinė teisė. Emfitento padėtis buvo labai panaši į savininko teisinę padėtį: jis naudojosi sklypu, o vaisiai tapdavo jo nuosavybe nuo separacijos momento; jis galėjo sklypą be jokių apribojimų gerinti ir keisti jo paskirtį, galėjo nustatyti servitutą ar naudotis servitutu, jei jo sklypas buvo valdančiuoju, jis naudojosi sklypo perdavimo amžinojo valdymo teise trečiajam asmeniui bei jo įkeitimo teise, savo teises galėjo ginti tais pat ieškiniais kaip ir savininkas. Emfitenti teisė galėjo būti perduodama trečiajam asmeniui inter vivos(pardavimas) ar mortis causa(testamentas) būdu. Daikto savininkas turėjo pirmiausia teisę į mokestį (vectigal, canon). Mokesčio nemokėjimas 3 metus suteikia savininkui teisę atšaukti emfiteuzę. O emfitentas, perleisdamas žemę, privalėjo apie tai pranešti savininkui, kuris turėjo pirmenybę ją nupirkti.
Superficijus – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu statybos reikalams. Ši teisė sudarė galimybę naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Tikslas – paskatinti ir tuo pačiu palengvinti gyvenamųjų namų statybą. Pastatas, pastatytas svetimame sklype, tapdavo to sklypo savininko nuosavybe. Tretieji asmenys galėdavo statyti pastatus visuomeninėse ar privačiose žemėse, gavę disponuojančių tais sklypais asmenų sutikimą, o už naudojimąsi pastatais paprastai jie turėjo mokėti mokestį (solarium).
Nuo paprastos nuomos naudojimasis svetimu sklypu skyrėsi tuo, kad pretorius suteikė šios teisės turėtojui interdiktą (de superficiebus), kuriuo superficijus galėjo apsiginti nuo visų asmenų pažeidžiančių jo teisę. Superficijus galėjo atsiimti žemę net iš paties jos savininko. Justiniano teisėje, pripažinus superficijui actiones in rem, ji galutinai susiformavo kaip savarankiška daiktinė teisė, kurią galima buvo perleisti, pasunkinti servitutais, įkeisti.
Superficijuje išliko ir tam tikri nuomos elementai: jie atsirasdavo šalių susitarimu, juos charakterizuojantis požymis yra soliarum. Juos kaip ir nuomą panaikina daikto išnykimas ir mokesčio nemokėjimas 2 metus. Nuo emfiteuzės ji skyrėsi tuo, kad savininkui nepriklausė pirmenybės teisė perkant daiktą.

Bendra romėnų šeimos charakteristika.
Šeima (familia) Romoje – visuma asmenų, susietų giminystės ryšiais, kurią sudarė didelis patriarchalinių asmenų junginys, į kurį įėjo vedę sūnūs su savo žmonomis ir vaikais, klientais ir vergais. Šeimą galėjo sukurti tik Romos pilietis, turintis ius conubii. Romėnų šeimai būdingas nuoseklumas ir sistemos vientisumas.Šeimos jungiamuoju elementu buvo šeimos galva – pater familias, bet ne kraujo ryšiais pagrįsta giminystė. Pater familias valdžia šeimos nariams seniausiame laikotarpyje mažai kuo skyrėsi nuo jo valdžios vergams. Jo valdžia seniausiame laikotarpyje – manu (kumštis), kuri vėliau reiškė tik vyro valdžią žmonai, o jo valdžia kitiems šeimos nariams – patria potestas. Šeima buvo monogaminė. Visi šeimos nariai, tiesiogiai pavaldūs pater familias, vadinami sui. Tik pater familias buvo visiškai teisnus, tik jis yra personae sui iuris (savosios teisės asmuo). Visi kiti nariai – personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Pater familias sūnūs negalėjo būti turto savininkai, jų įgytas turtas automatiškai tapdavo pater familia nuosavybe. Pavaldūs asmenys galėjo sudarinėti naudingus sandorius tik pater familia vardu. Pater familias turėjo neribotą valdžią visiems šeimos nariams. Jam priklausė pavaldžių asmenų gyvybės ir mirties teisė, atsisakymo nuo naujagimio, pardavimo vergovėn, kūniškųjų bausmių, išvarymo iš namų teisės. Pater familias valdžia pasibaigdavo tik jam mirus ar pačiam to panorėjus. Jam mirus, sūnūs tapdavo pater familias savo šeimoms, nes išsilaisvindavo iš patria potestas.
Laikui bėgant papročiai ir visuomeninė nuomonė gerokai apribojo pater familias valdžią. Jo neribota valdžia savo suaugusiems sūnums kokio nors svarbesnio vaidmens gyvenime neturėjo. Patria potestas apribojimas prasidėjo gana anksti. Magistratai ir teismai pradėjo ginti nepagrįstai nušalintų nuo paveldėjimo pavaldžių pater familias asmenų teises. Taigi, pater familias valdžia, nors ir egzistavusi visą Romos imperijos istorijos laikotarpį, buvo gerokai apribota.

Agnatinė ir kognatinė giminystė.
Šeima, pagrįsta pater familias valdžios idėja, vadinosi agnatine, visi pavaldūs vienvaldžiam pater familias buvo laikomi giminėmis, t.y. agnatais. Kraujo ryšys reikšmės neturėjo. Ištekėjusi ir perėjusi gyventi į vyro namus moteris nutraukdavo bet kokius giminystės ryšius su savo senąja šeima. Tapusi kitos šeimos agnate, ji prarasdavo paveldėjimo teisę į anksčiau buvusių jos agnatų turtą. Agnatinė giminystė išlikdavo ir po pater familias mirties.Ši giminystė buvo nustatoma tik pagal vyriškos lyties liniją. Agnatinė giminystė skirstoma į tiesioginės ir šalutinės eilės giminystę, taip pat į laipsnius. Vieno bendro protėvio agnatai – šalutinės eilės giminės, o agnatai, gimę vieni iš kitų – tiesioginės eilės giminės. Agnatinės giminystės laipsnis buvo nustatomas priklausomai nuo gimimų, sudarančių giminystę skaičiaus : sūnus buvo tėvo 1 laipsnio agnatas, anūkas – senelio 2 laipsnio agnatas. Šalutinės eilės agnatinės giminystės laipsnis priklausė nuo gimimų skaičiaus iš vieno giminaičio iki bendro protėvio ir gimimų skaičiaus iš bendro protėvio iki antro giminaičio: tikri brolis ir sesuo – 2 laipsnio agnatai.
Agnatinė giminystė, sąlygota pater familias valdžios, gerokai apribojo civilinę apyvartą. Prasidėjęs gamybinių jėgų vystymasis skatino civilinę apyvartą bei privačios nuosavybės didėjimą. Agnatinė giminystė to neleidžia padaryti ir prieštarauja tėvų norui palikti turtą savo tikriems vaikams, kurie tapo agnatais kitų pater familias. Tai sąlygojo kognatinės šeimos atsiradimą.
Kognatinė šeima pagrįsta kraujo giminyste. Kaip ir agnatinė, taip ir ši buvo tiesioginės ir šalutinės eilės ir įvairių laipsnių. Tiesioginės eilės giminystė dar skirstoma į aukštutinę ir žemutinę. Jei giminaičiai kildinami nuosekliai vienas iš kito (tėvas, sūnus, anūkas), tai jie yra tiesioginės eilės giminaičiai. Giminaičiai, iš kurių kilęs konkretus asmuo, vadinami aukštutinės eilės giminaičiais (tėvas, senelis, mama). Giminaičiai, kilę iš konkretaus asmens – tiesioginės žemutinės eilės giminaičiai (vaikai, anūkai). Giminaičiai, kilę iš vieno bendro protėvio – šalutinės eilės giminaičiai. Giminystės laipsnis nustatomas pagal gimimų skaičių, kuris sąlygojo šią giminystę. Pradeda skaičiuoti nuo bendro protėvio, kuris neįskaitomas (pusbroliai yra 4 eilės giminaičiai, nes tarp jų ir senelio 4 gimimai).
Nuo giminystės skiriasi svainystė – tai vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaičiais. Svainystės laipsnis atitinka giminystės laipsnį tarp sutuoktinio ir to jo giminaičio, su kuriuo svainystės santykiuose yra kitas sutuoktinis.Svainystės santykiai nutrūkdavo pasibaigus santuokai.
Seserys ir broliai, kurių tėvas ir motina tie patys – tikrieji, o kurių bent vienas iš tėvų nėra bendras – netikrieji.

Santuoka ir jos rūšys.
Šeimos sukūrimo pagrindas – santuoka. Tai vyro ir žmonos sąjunga. Per visą Romos valstybės istoriją žmona, moteris nebuvo lygiateisė su vyru, ji visada priklausė nuo tėvo, brolio, vyro, globėjo. Yra žinomos dvi santuokos rūšys – teisėta romėniška (matrimonium iustum) ir santuoka, sudarytą tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, kurie neturėjo teisės sudaryti teisėtą romėnišką santuoką. Teisėta romėniška santuoka buvo 2 rūšių: cum manu ir sine manu, kurios skyrėsi sudarymu, pasekmėmis, nutraukimu.
Cum manu. Dėl tokios santuokos žmona patekdavo visiškon vyro priklausomybėn. Ši santuoka tiesiogiai įtakojo žmonos caput, jei iki santuokos žmona buvo personae sui iuris, tai po santuokos cum manu, ji tapdavo personae alieni iuris. Teisiniu požiūriu svetima senajai šeimai, ji tapdavo vyro šeimos agnate.
Sine manu. Šiuo atveju žmona nepatekdavo vyro valdžion, o seniausiais laikais net neatsirasdavo teisinių ryšių tarp žmonos ir vyro. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams. Tačiau žmona teisiškai išsaugo iki santuokos buvusią šeimyninę padėtį, ir toliau lieka savo senosios šeimos agnate. Svetima vyro agnatinei šeimai žmona nedalyvavo šios šeimos religiniame kulte, nesiejo jos su vyru ir jokie pasaulietinės teisės saitai. II a.pr.m.e. santuoka sine manu jau buvo įprastinė šeimos sudarymo forma.
Santuoka cum manu ir sine manu labai skyrėsi savo sudarymo ir nutraukimo tvarka. Cum manu – labai formalus sudarymas, aktas, reikalaujantis tam tikrų apeigų atlikimo. Sine manu – buvo ne formali santuoka, pakako žmonos atėjimo į vyro namus, esant abipusiam susitarimui sudaryti santuoką. Jei besituokiantieji buvo in patria potestas, tai tokiai santuokai reikėjo ir jų pater familias pritarimo. Santuoka cum manu galėjo būti nutraukiama tik vyro iniciatyva, sine manu – abipusiu susitarimu (divortium), arba vienasmeniu vyro ar žmonos valios išreiškimo aktu (repudium). Santuoka sine manu darė neigiamą įtaką, nes santuokinė neištikimybė, ištvirkavimas įgavo neregėtą mastą. Siekdamas sustabdyti šeimų irimą, stabilizuoti santykius ir stimuliuoti gimstamumą, imperatorius Augustas priėmė daug labai griežtų įstatymų, reguliuojančių šeimos santykius. Bausdamas už neištikimybę ir ištvirkavimą, Augustas numatė išimtį vyro ir moters nesantuokiniam gyvenimui, kai jie negali susituokti dėl priežasčių, numatytų pačiame įstatyme. Pvz., buvo leidžiamas nesantuokinis gyvenimas senatorių luomo asmenims ir išlaisvintiems asmenims, nes pats įstatymas neleido jiems susituokti. Sugyventiniai privalėjo turėti tikslą sukurti šeimą ir nei vienas iš jų neturėjo būti santuokoje. Toks gyvenimas – konkubinatas. Vaikai, gimę konkubinate, nors ir nebuvo teisėti, bet skyrėsi nuo neteisėtų. Jie buvo liberi naturales. Jie įgijo kai kurias paveldėjimo, įteisinimo teises ir pan. Augustas, siekdamas kad didėtų gimstamumas, nustatė reikalavimus, kad vyrai nuo 25 iki 60 ir moterys nuo 20 iki 50 metų turi gyventi santuokoje ir turėti vaikų. Nesilaikantiems šių reikalavimų, taikomos gana griežtos turtinio pobūdžio sankcijos.

Santuokos sudarymas.
Iki santuokos sudarymo romėnų šeimos teisei buvo žinomas sužieduotuvių institutas (sponsalia). Seniausiame laikotarpyje alieni iuris asmens sužieduotuvės buvo atliekamos jų pater familias, būsimiems sutuoktiniams net nedalyvaujant. Vėliau jaunieji susižieduodavo, gavę savo pater familias sutikimą. Sužieduotuvės vyko atlikus 2 stipuliacijas: 1) pirmos metu jaunosios pater familias pasižadėdavo perduoti ją jaunajam 2) kitos metu jaunasis pasižadėdavo priimti jaunąją už žmoną. Vėlesniais laikais susižieduoti galima buvo abipusiu susitarimu. Sponsalia pažeidimas sukeldavo tam tikras teisines pasekmes: suteikdavo kitai šaliai teisę reikalauti padarytų nuostolių atlyginimo. Sponsalia pažeidimas užtraukdavo infamia (negarbę) ir apribodavo teisę būti teisme svetimų interesų atstovu. Šalis be svarbių priežasčių pažeidusi sponsalia, prarasdavo teisę reikalauti, kad jai būtų sugrąžintos sužieduotuvių proga duotos kitai šaliai dovanos, ir privalėjo grąžinti gautas dovanas. Seniausioji romėnų teisė žinojo 3 santuokos sudarymo arba manus (kai žmona patenka vyro valdžion) žmonai atsiradimo būdus: confarreatio, coemptio ir usus.
Confarreatio – tai religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant 10 liudytojų, žyniams. Svarbiausias iš ritualinių apeigų buvo pašventinimas ir panis farreus (speciali duona) ragavimas. Tik asmenys, gimę iš tokios santuokos, galėjo užimti aukštas šventikų pareigas.
Coemptio – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias ar globėjo. Tai buvo mancipacio, kuri vyko dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir po to perduoti metalą jaunosios pater familias.
Usus – tai faktinis sutuoktinių gyvenimas 1 metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo taikomas daiktinės teisės institutas – įgijamojo senatis. Gyvenimas 1 metus suteikdavo vyrui manus savo žmonai.
Atsiradus santuokai sine manu, senosios santuokos sudarymo formos palaipsniui pradeda išnykti. Anksčiausiai išnyko usus, vėliau ir confarreationem. Santuokos sudarymo forma coemptio dar sutinkama klasikinių juristų laikotarpyje. Lygiagrečiai su senųjų santuokos sudarymo formų išnykimu vyko naujų, neformalių santuokos sudarymo formų, pagrįstų susituokiančiųjų susitarimu, įtvirtinimo procesas (sine manu). Naujoji santuoka sudaroma paprastu besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kurių buitinių papročių. Tokia sudarymo tvarka išliko iki imperijos pabaigos. Kad sudaryta santuoka būtų teisėta, kad ją sudarius atsirastų teisiniai padariniai, sudarant ją buvo reikalaujama laikytis tam tikrų sąlygų:
1)santuokinis amžius: vyrams 14 metų, o moterims – 12.
2)sutikimas sudaryti santuoką. Sename laikotarpyje tai buvo tik pater familias sutikimas. Jaunasis duodavo sutikimą sudaryti santuoką, jei jis buvo sui iuris. Palaipsniui požiūris kito: sudarant santuoką alieni iuris asmeniui visų pirma reikėjo jo paties sutikimo ir jaunosios pater familias sutikimo, taip pat jaunojo pater familias sutikimo ir asmens, kurio valdžion gali patekti jaunasis, mirus pater familias, sutikimo.
3)susituokiančiųjų ius conubii. Kliūtys susituokti dėl ius conubii galėjo atsirasti dėl to, kad jaunieji priklausė skirtingiems visuomenės sluoksniams arba dėl jų tarptarpusavio giminystės ar kitų santykių. Tai viena iš pagrindinių sąlygų.

Santuokos nutraukimas.
Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos sąlygos, kurios būtinos susituokiant. Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Esant sutuoktiniams gyviems, santuoka pasibaigdavo ją nutraukiant. Santuokos nutraukimo pagrindu pagal romėnų teisę, pirmiausiai buvo capitis deminutio, kuri turėjo 3 laipsnius. Įvykus vieno iš sutuoktinių capitis deminutio maxima, t.y. jo patekimas į vergovę, nutraukdavo santuoką, nes vergai neturėjo ius conubii. Santuoka nutrūkdavo ir vieno iš sutuoktinių capitis deminutio media atveju, nes nepiliečiai, išskyrus latini veteres, taip pat neturėjo ius conubii. Vieno iš sutuoktinių capitis deminutio minimu atveju, t.y. pasikeitus jo status familiae, santuoka nutrūkdavo tik tada, jei dėl tokio pasikeitimo atsirasdavo tarp sutuoktinių tokia agnatinė giminystė (jos laipsnis), kuri būtų kliūtis sudaryti santuoką. Santuoką cum manu galima buvo nutraukti vyro ar jo pater familias valia ir priešpriešiniu santuokos sudarymui formalumų keliu. Santuoka, sudaryta confarreatio būdu, galėjo būti nutraukiama diffaeratio, o sudaryta coemptio būdu – remancipatio keliu. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta net ik abiejų sutuoktinių valios išreiškimu, bet ir vieno iš sutuoktinių valia (repudium).
Ištuokos laisvės principas niekada nebuvo ne tik panaikintas, bet ir apribotas. Tačiau, jeigu žmona savo elgesiu sudarė sąlygas ištuokai, arba pati reikalavo ištuokos sine iusta causa, tai ji prarasdavo savo kraitį, jei dėl santuokos nutraukimo kaltas vyras, tai jis prarasdavo dontio propter nuptias (ikivestuvines dovanas). Respublikos ir principato laikais antrosios santuokos sudarymas nebuvo ribojamas. Vėliau, siekiant apsaugoti pirmosios santuokos vaikų interesus, apribojamos kai kurios tėvų, sudariusių antrąją santuoką, teisės disponuoti turtu, kurį jie gavo iš pirmos santuokos. Tėvas ar motina, sudaręs antrąją santuoką, tik valdo pastarąjį turtą, o jam mirus šis turtas atitenka vaikams iš pirmosios santuokos. Našlė, norinti ištekėti 2 kartą, privalėjo laukti ne mažiau kaip 10 mėnesių (gedulo metai).

Sutuoktinių tarpusavio santykiai.

Asmeniniai ir turtiniai santykiai santuokoje cum manu ir sine manu buvo labai skirtingi. Santuokoje cum manu žmona, tapusi teisiniu požiūriu visiškai svetima savo ankstesnei šeimai, paklūsta savo vyro ar jo pater familias. Vyras gali žmoną bausti įvairiomis bausmėmis, net užmušti, parduoti ją vergovėn. Žmona neturi teisnumo turtinių santykių sferoje. Visa tai, kas jai priklausė iki santuokos, jei ji buvo personae sui iuris, sudarius santuoką, atitenka vyrui. Visa tai kompensuodavo tas dalykas, kad ji buvo savo vyro įpėdinė – heres sua. Papročiai neleisdavo bausti žmonos, neišklausius jos senos šeimos narių nuomonės.
Santuoka sine manu nekeitė žmonos teisinė spadėties, kurioje ji buvo iki santuokos sudarymo. Ji likdavo in patria potestas, jei iki santuokos buvo savo tėvo valdžioje. Jei iki santuokos sudarymo ji buvo personae sui iuris, šį statusą ji išsaugo ir po santuokos sudarymo. Jokios drausminės valdžios žmonai vyras neturi. Visa tai, ką ji įgyja santuokos metu, taip pat yra jos turtas, kuris vėlesniais laikais pavadintas parapherna. Todėl ji gali sudarinėti su savo sutuoktiniu bet kokius turtinius sandorius, išskyrus dovanojimą.
Laikui bėgant, nustatyta, kad sutuoktiniai negali reikšti vienas kitam infaminių (negarbės) ieškinių. Materialinės atsakomybės vieno sutuoktinio kitam atveju buvo taikoma benificium competentiae, pagal kurią buvo galima reikalauti, kad būtų palikta tiek turto, kad nereikėtų skursti.
Nuosekli ir išbaigta sutuoktinių, esančių sine manu, turto atskirumo sistema buvo modifikuota dviejų lygiagrečių romėnų šeimos teisei žinomų institutų – dos ir donatio propter nuptias.

Atsiradus santuokai sine manu, atsirado paprotys santuokos sudarymo metu duoti vyrui ypatingą kraitį, kuris vadinosi dos – tai tik tas turtas, kurį iš savo turto specialiai vyrui išskirdavo žmona ar jos pater familia, ar globėjas. Jei kraitį duodavo tėvas – jis vadinosi dos profectitia, o jei pati žmona – dos advetitia. Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva. Dos tapdavo vyro nuosavybe. Tačiau neribota ištuokos laisvė sudarė sąlygas vyrams piktnaudžiauti turtinėmis teisėmis. Gavę dos, vyrai galėjo tuoj pat nutraukti santuoką ir pasilikti sau dos. Atsirado reikalas užtikrinti žmonos interesus. Įvestas dos grąžinimo užtikrinimo būdas – cautio rei uxoriae, t.y. buvo reikalaujama, kad dos būtų grąžintas santuokos nutraukimo(jei iniciatorius vyras) arba vyro mirties atveju. Nustatyta, kad jei santuoka pasibaigia dėl žmonos mirties ar kaltės, tai dos pasilieka vyrui, išskyrus tą atvejį, kai dos duotas žmonos tėvo ir jis dar gyvas. Tačiau dos savininku vis dar buvo vyras, kuris dar santuokoje galėjo dos išeikvoti ar perleisti kitiems asmenims, turėdamas tikslą po to nutraukti santuoką. Todėl vėliau buvo uždrausta vyrui be žmonos sutikimo perleisti į dos įeinantį kilnojamą turtą, esantį Italijos teritorijoje. Be to žmonos reikalavimo teisė buvo užtikrinta privillegium exigendi, t.y. ji turėjo pirmumo teisę prieš kitus vyro kreditorius savo reikalavimams patenkinti. Galiausiai buvo nustatyta, kad dos lieka vyrui tik 1 atveju – kai ištuoka dėl žmonos kaltės.
Kitas institutas šalia dos – donatio propter nuptias. Jau senais laikais buvo paprotys iki vestuvių duoti dovanas būsimajai žmonai. Sutuoktinių lygiateisiškumo principas reikalavo, kad vyras, gaudamas dos iš savo turto išskirtų lygią dalį dos, kaip žmonos teisių garantiją. Dovanojimo sandorio tarp sutuoktinių draudimas sąlygojo donatio įvykdymą iki santuokos, nes kitaip dovanojimas būtų niekingas. Vėlesniais laikais buvo leista atlikti donatio ne tik iki santuokos, bet ir po jos sudarymo. Donatio propter nuptias vaidmuo – garantuoti žmonos interesus nepagrįstos ar nuo jos nepriklausančios ištuokos atveju. Ji gali reikalauti ir dos ir donatio propter nuptias grąžinimo.
Tokie priešpriešiniai institutai, būdami sutuoktinių teisių garantijomis ištuokos atveju, sudarė kažką panašaus į bendrą šeimos nuosavybę.

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai.
Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių pobūdį romėnų šeimoje apsprendė patria potestas, patriarchalinė ir vienašalė tėviškoji valdžia. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiuose, patriarchalinės santvarkos principai buvo labai ryškūs. Laikui bėgant tėviškoji valdžia silpnėjo, bet neišnyko.
Patria potestas būdinga tai, kad romėnų teisė pripažino tik tėvo valdžią vaikams, net po jo mirties motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių, ji užėmė sesers padėtį cum manu santuokoje. Santuokoje sine manu motina nebuvo net savo vaikų agnate. Tik pripažinus kognatinę giminystę, kai kurie jos santykiai su vaikais įgauna teisinę išraišką. Bet kokių nors teisių, būdingų patria potestas, jis niekada neįgyja.
Tėvų ir vaikų tarpusavio teisinių santykių pagrindas buvo teisėta šeima ir santuoka. Neteisėti nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu buvo svetimi ne tik savo tėvui bet ir motinai. Tik pripažinus kognatinę giminystę, jų padėtis savo motinos ir jos giminių atžvilgiu pasikeitė. Jiems suteikta paveldėjimo teisė kartu su teisėtais vaikais. Kiek geresnėje padėtyje buvo vaikai gimę konkubinate: jie turėjo teisę į išlaikymą, taip pat, nors ir ribotas, paveldėjimo teises po jų pater naturalis mirties.
Patria potestas – tai absoliuti patriarchalinės šeimos galvos valdžia, kuri apėmė patį vaiko asmenį, taip pat jo visą įgytą turtą.
Asmeninių santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas, jis turėjo teisę parduoti savo vaikus į vergovę, turėjo neribotą jų vitae ea necis (gyvybės ar mirties) teisę. Turinių santykių sferoje filius familias (sūnūs) – persona alieni iuris – viską , ką jie įgyją tampa tėvo nuosavybe.
Laikui bėgant patria potestas turinys pasikeitė, anskčiausiai pastebimi asmeninių santykių sferoje. Vaikams buvo leista paduoti skundą magistratui dėl tėvo žiauraus elgesio su jais. Visų šių apribojimų dėka patria potestas praranda savo patriarchalinį pobūdį. Turtinių santykių srity patria potestas silpnėjimas vyko panašiai, kaip ir vergų turtinių teisių sferoje. Buvo išskiriama tam tikra turto dalis, kad suaugę sūnūs galėtų savarankiškai ūkininkauti (peculium). Palaipsniui vaikų padėtis pradeda skirtis nuo vergų padėties. Nustatyta, kad viską , ką sūnus įgyja kare, yra jo nuosavybė (peculium castrense) ir šiuo turtu jis gali laisvai disponuoti.
Absoliutinės monarchijos epochoje peculium castrense taisyklės buvo taikomos ir turtui, kurį sūnus įgydavo tarnaudamas valstybinėje tarnyboje. Imperatprius Konstantinas nustatė, kad visa tai, ką vaikai (ne tik sūnūs) paveldi po motinos mirties, yra jų nuosavybė, kuria disponuoti tėvas neturi teisės. Justinianas nustatė, kad tėvui priklauso tik tai, ką sūnus įgyja ex re patris, t.y. operuodamas tėvo turtu. Visa tai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu sūnaus buvo įgyta, yra jo nuosavybė. Tėvas turi teisę naudotis tuo turtu iki gyvos galvos (šis turtas- bona adventicia). Ši tėvo teisė naudotis šiuo turtu iki gyvos galvos gali būti panaikinta to asmens, kuris tą turtą padovanojo, paliko testamentu. Jei ta tėvo teisė panaikinama, tai tas turtas vadinamas – bona adventicia irreguliaria. Romos imperijos pabaigoje pripažintas vaikų turtinis savarankiškumas. Patria potestas susilpnėjimas reiškė ir šeimos teisinės vienybės išnykimą.
Patria potestas atsirasdavo pirmiausiai natūraliu būdu, t.y. gimus vaikui teisėtoje santuokoje. Neteisėtiems vaikams patria potestas galėjo atsirasti tik juos įteisinus, t.y. legitimatio būdu. Buvo žinomi 3 tokio įteisinimo būdai: legitimatio peroblationem curiae – nesantuokinio sūnaus pristatymas į vietinių dekurionų ordo, suteikiant jam tam tikrą turtinį cenzą, legitimatio per subseq nens matrimonuim – tėvams vėliau susituokus, ir legitimatio perreskriptum – imperatoriui priėmus specialų aktą.
Patria potestas galėjo atsirasti ir svetimiems vaikams juos įsūnijus. Žinomi 2 įsūnijimo būdai:
1)arrogatio – taikoma, jei buvo įsūnijamas persona sui iuris
2)adoptio – taikoma, kai įsūnijama persona alieni iuris
Dar žinomas ir adoptio testamentaria – bet nėra šaltinių, paaiškinančių koks tai būdas.

Paveldėjimo sąvoka ir evoliucija Romoje.
Šiuolaikinės teisės požiūriu mirusiojo turtas atitenka jo įpėdiniams, kurie tampa to turto savininkais, skolininkais ir kreditoriais, prievolėse, kurių subjektu buvo miręs asmuo. Tokį mirusiojo turto perėjimą kitiems asmenims kartu su skolomis ir reikalavimais vadiname paveldėjimu.
Romoje pater familias turtinė padėtis buvo jo faktinės valdžios šeimoje pagrindas. Todėl romėnų paveldėjimo teisę turtinių santykių sferoje garantavo šeimos galvos valios realizavimą ir po jo mirties. Pater familias, būdamas šeimos galva ir viso šeimos turto teisinis ir faktinis tvarkytojas, savo mirties atveju testamentu šį turtą galėjo palikti kam norėjo. Romėnų paveldėjimo teisės normos iš esmės garantavo turto išsaugojimą šeimoje.
Senųjų laikų teisė kartu su turtinių teisių perėjimu numatė ir mirusiojo teisių ir pareigų perėjimą įpėdiniams. Ir tik vėlesnio laikmečio teisė į paveldėjimą ima žiūrėti kaip į turtinių mirusiojo teisių ir pareigų perėjimą įpėdiniams. Romėnų teisėje, kaip ir daugelio kitų senovės tautų požiūris į paveldėjimą, kaip universalų mirusiojo turtinių teisių ir pareigų perėmimą, įsitvirtino gerokai vėliau. Mirus žmogui jam priklausęs turtas tampa senuoju požiūriu bešeimininkiu. Respublikos laikotarpiu teisininkų bandymas nepriimtą palikimą prilyginti bešeimininkiam turtui, patvirtina tą hipotezę, kad paveldėjimo, kaip universalaus teisių perėmimo, idėja nėra amžina. Ji yra istorinio visuojmenės vystymosi produktas.
Padėtis keičiasi atsiradus patriarchalinei šeimai, o kartu ir patriarchalinei nuosavybei. Pats turto priklausymo šeimai faktas preziumuoja bendrąją šeimos nuosavybę, bet ne individualią pater familias nuosavybę. Dabar mirus pater familias nėra kalbos apie turto bešeiminiškumą. Mirusiojo daiktai dabar atitenka artimiausiems jo palikuonims, kurie rūpinsis mirusiojo ramybe. Tačiau įpėdiniai tapdavo tik materialinių daiktų savininkais. Romėnų teisė nustatė, kad įpedinis yra universalus mirusiojo teisių perėmėjas ir kaip mirusiojo asmenybės tęsėjas atsako už palikėjo skolas ne tik paveldėtu, bet ir asmeniniu turtu. Ši idėja dominuoja visų laikų romėnų paveldėjimo teisėje ir randa savo išraišką ne tik romėnų teisėje žinomas nuo senosios ius civile laikų ir vadinamas hereditas. Buvo žinomas ir singuliarinis mirusiojo teisių perėmimas, atsirandantis mirusiojo patvarkymu dėl atskirų savo turto dalių (legata). Mirusysis savo testamente galėjo įpareigoti įpėdinį perduoti iš palikimo kokį nors daiktą tiesioginiam asmeniui. Bet jie netapdavo įpėdiniais ir neįgydavo jokių įpėdinio pareigų.
Paveldėjimas grindžiamas prigimtine teise, kuri negali būti atskirų asmenų valia pakeista. Paveldi būtinai tie asmenys, kurie yra mirusiojo patriarchalinės šeimos giminaičiai. Seniausiais laikais iki XII lentelių įstatymo buvo paveldima pagal įstatymą – hereditas legatima. Šis paveldėjimas nepriklausė nuo mirusiojo valios. Bet XII lentelių įstatymai mini testamentą, kaip vienašalį mirusiojo valios dėl jo turto likimo išreiškimo aktą. Testamentas, esant tam tikroms sąlygoms, nušalina nuo paveldėjimo įstatyminius įpėdinius. Taigi, jau senojoje Romoje greta hereditas legitima žinomas ir hereditas testamentaria. Paveldėjimas pagal testamentą naikina paveldėjimą pagal įstatymą. Greta dviejų paveldėjimo rūšių atsiranda trečioji – privalomasis (būtinas) paveldėjimas.
Pretorius civilinių teisių paveldėjimo institutą – hereditas papildomai patobulino pretorinės teisės bonorum possesio institutu. Jis sukūrė specialų interdiktą – interdictum quorum bonorum, pagal kurį palikimas buvo perduodamas valdyti asmenims, kurie į jį pradžioje pretendavo, bet dėl kokių nors priežasčių nebuvo šaukiami jį priimti. Asmenį, kuriam buvo duodamas bonorum possesio, pretorius negalėjo padaryti civiliniu įpėdiniu, suteikti jam ius quiritum. Bonorum possesorius turėjo bonitarinę nuosavybę (ieškovas valdė ginčijamą daiktą visą įgyjamosios sentaies terminą) į paveldimus daiktus, buvo palikėjo prievolių kreditoriumi ir skolininku. Bet pretorius pastebėjo, kad padėtis, kai artimiausias įpėdinis atsisako priimti palikimą, ir palikimas neatitenka kitam, einančiam po jo artimiausiam giminaičiui, o tampa išmariniu, nėra teisinga. Šalindamas šią negerovę, pretorius pradėjo duoti bonorum possesio kitam pagal eilę giminaičiui (succesio qradum et ordinum).
Laikui bėgant, pretoriai bonorum possesio sąlygas ir jo suteikimo taisykles pradėjo dėstyti edikte. Norint gauti bonorum possesio užteko įrodyti sąlygas, su kuriomis buvo siejamas bonorum possesio suteikimas ediktu. (bonorum possessio edictalis). Taigi, greta civilinės paveldėjimo teisės atsiranda pretorinė paveldėjimo teisė.
Didelę reikšmę romėnų paveldėjimo teisės vystymuisi turėjo ir centumviadinio teismo, nagrinėjusio paveldėjimo bylas, praktika bei respublikos imperijos periodo įstatymų leidyba (senatus consultum ir imperatorių dekretai).
118 (543m.) ir 127 (548m.) Justiniano novelos reformavo paveldėjimą pagal įstatymą, o 115 (542m.) – vadinamąjį privalomą (būtiną) paveldėjimą.

Paveldėjimas pagal testamentą.
Testamentas – tai vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Jau XII lentelių įstatymuose aptinkame nuostatų, kurios teigia, jog testamentas labai svarbus mirusiojo paskutinės valios išreiškimo aktas, kuriam teikiama pirmenybė prieš paveldėjimą reguliuojantį bendrąjį įstatymą, todėl yra detaliai reguliuojami testamento sudarymo, jo galiojimo, nagrinėjimo ir kt. klausimai. Senoji ius civile žinojo 2 testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis testamentas buvo tvirtinamas taikos metu 2 kartus per metus (03 24 ir 05 24) kurijų susirinkimuose, kuriuose pirmininkaudavo pontifex maximus. Dalyvaujant tautai testatorius žodžiu pareikšdavo savo valią apie įpėdinio paskyrimą, po to galėdavo daryti bet kokius patvarkymus dėl turto. Vėliau jis kreipdavosi į susirinkusius, prašydamas paliudyti jo valią. Vėlesniais laikais pats kreipimasis į tautą ir tautos dalyvavimas testamento sudarymo procese buvo tik formalus aktas. Egzistuoja nemažai nuomonių dėl tautos susirinkimo vaidmens testamento sudarymo procese. Yra manoma, jog seniausias romėnų testamentas yra ne kas kita, kaip būsimojo įpėdinio įsūnijimas (arrogatio), t.y. jo priėmimas į palikėjo šeimą ir tuo pačiu jam įstatyminio įpėdinio statuso suteikimas. Šiuo požiūriu paveldėjimas pagal testamentą l.tampriai siejasi su paveldėjimu pagal įstatymą ir buvo tartum jo tęsinys. Egzistuoja kita nuomonė, kad testamentum comitiis colatis iš esmės yra atskiras įstatymas, panašiai kaip arrogatio, priimamas tautos susirinkime konkrečiam atveijui, nes arrogatio nutraukia įsūnijamos agnatinės giminystės ryšius su pirmąja šeima, o įpėdinio paskyrimas tokių pasekmių nesukelia.
Iš pradžių tautos dalyvavimas sudarant testamentus buvo visai realus dalykas. Susirinkimas galėjo ir nepatvirtinti testamento. Ir tik vėliau testamentum comitiis colatis tapo paprastu viešu testatoriaus valios išriškimo aktu. Antroji testamento forma buvo testamentum in procinctu. Tai taip pat testamentas, daromas dalyvaujant tautai, tačiau ne paprastuose tautos susirinkimuose, bet prieš išsiruošusius mūšiui karius. Senaisiais Romos valstybės laikais buvo 2 testamento rūšys: viešieji ir žodiniai. Testatoriaus valia abiem atvejais turi būti pagarsinta ir žinoma kiekvienam. Tai sudarė daug nepatogumų pačiam testatoriui. Pastarasis dažnai norėdavo, kad jo paskutinioji valia liktų niekam nežinoma. Be to šios abi formos buvo nepatogios. Testamentum comitiis colatis buvo galima sudaryti tik 2 kartus per metus, griežtai nustatytomis datomis, o testamentum in procinctu negalėjo sudaryti vyresnio amžiaus asmenys, kurie nedalyvavo kariniuose veiksmuose. Dėl esamų testamentų nepatogumo atsirado testamentum per als et libram arba testamentum per mancipationem. Palikėjas mancipatio (svarstyklės, svėrėjas) keliu visą savo turtą perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui familiae emptor, kuris įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties atveju. Dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui (liberpens) familiae emptor, laikydamas rankoje vario gabalą, tardavo mancipatio formulę, pritaikytą šiam atveju, vėliau suduodavo šiuo gabalu per svarstykles ir perduodavo varį palikėjui. Po to kalbėdavo testatorius, išsakydamas savo patvarkymus dėl turto ir kreipdavosi į liudytojus, prašydamas paliudyti jo valią. Šie žodiniai pertvarkymai buvo prijungiami prie mancipatio ir sudarė nuncupatio. Jie galėjo būti išdėstomi ir raštu (tabulae testamenti). Po to tabulae buvo perrišama virvute ir antspauduojama testatoriaus ir dalyvaujančių liudytojų, svėrėjo ir familiae emptor antspaudais. Kiekvienas prie savo antspaudo dar pasirašydavo. Rašytinė nuncupatio forma forma buvo patogi tuo, kad testamento turinys galėjo likti nežinomas nė liudytojams, nė svėrėjui, nė familiae emptor. Po testatoriaus mirties familiae emptor užimdavo įpėdinio vietą ir privalėjo vykdyti visus palikėjo patvarkymus. Visi asmenys, kuriems kas nors testamentu buvo paskirta, turėjo tiesioginio reikalavimo teisę familiae emptor. Laikui bėgant mancipatio aktas tampa paprastu formalumu. Vis svarbesnę reikšmę įgyja nuncupatio. Familiae emptor jau nebežinoma įpėdinio vieta. Juo testamente paskiriamas kitas asmuo. 439 m. imperatoriai Teodosijus II ir Valentianas III paprastą rašytinį testamentą, sudarytą dalyvaujant 7 liudytojams, patvirtino ir kartu padarė jį civiliniu testamentu. Jų įstatymu buvo numatyta, kad svarbiausia testamento galiojimo sąlyga yra ne antspaudai, bet testatoriaus ir 7 liudytojų parašai. Tai buvo normalus vėlesnių laikų Romos valstybės testamentas. Tačiau neišnyko ir žodinis (nuncupatio) testamentas. Jis taip pat buvo pripažintas. Sudarant testamentą raštu ar žodžiu buvo reikalaujama, kad visi 7 liudytojai dalyvautų kartu, kad visas testamento sudarymo procesas būtų nenutraukiamas, vieningas aktas. Be šių privataus testamento formų, Romėnų teisė žinojo ir viešuosius testamentus, kurie būdavo sudaromi dalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Galima buvo sudaryti testamentą teisme įrašant jį į protokolą arba jau sudarytą testamentą perduoti saugoti imperatoriui. Reikalavimai testamentui: testatoriaus ir įpėdinio teisnumas, reikalavimas institutio heredis, t.y. įpėdinio paskyrimas, kuris buvo viso testamento pagrindas. Kartu su institutio heredis romėnų teisė numatė ir subinstitutio, t.y. antrojo įpėdinio paskyrimą. Jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriimtų palikimo (mirtų anksčiau už testatorių). Priklausomai nuo to, kas ir kokiomis aplinkybėmis sudarinėjo testamentą, formalūs reikalavimai, taikomi testamento sudarymo procesui galėjo keistis. Pvz.: jei testatorius aklas – būtinai turi dalyvauti notaras. Jei testamentas sudaromas siaučiant epidemijai, nebūtina vienu metu dalyvauti visiems liudytojams (7). Sudarant testamentą, kuriuo visas palikimas paskirstomas vaikams, nebuvo reikalaujama liudytojų parašų. Užteko, kad jis būtų pasirašytas testatoriaus. Kariai buvo laisvi nuo bet kokių formalių reikalavimų sudarant testamentus. Moterys, nors ir būdamos sui iuris ilgą laiką negalėjo sudaryti testamento, nes jos negalėjo dalyvauti tautos susirinkimuose ir kariniuose veiksmuose. Tik Justiniano laikotarpio teisė suteikė moteriai lygiateisiškai su vyrais spręsti paveldėjimo problemas. Testamentas, sudarytas pagal visas taisykles, galėjo netekti savo galios iki palikimo atsiradimo. Jį galėjo panaikinti pats testatorius, sudarydamas kitą testamentą, arba panaikindamas tabulae testamenti, nuplėšiant nuo jo antspaudus. Justinianas suformavo taisyklę, jog praėjus 10 m. nuo testamento surašymo, jis gali būti pakeistas testatoriaus pareiškimu, dalyvaujant 3 liudytojams. Imperatorius Augustas nurodė, kad per 5 d. nuo testatoriaus mirties testamentas turi būti pateiktas magistratams, kurie iškilmingai atidarydavo testamentą. Tad nors testamento galiojimas buvo siejamas su daugybe formalių reikalavimų, romėnų teisėje pastebima testamento galiojimo išsaugojimo tendencija.

Pagrindiniai juridinių asmenų bruožai.
Pagal šiuolaikinę teoriją, jurid. asmenys gali būti įmonės, įstaigos, org-cijos, kurios yra civilinių teisių ir pareigų subjektai, turi savo turtą, dalyvauja civilinėje apyvartoje, teisme arba arbitraže. Šią idėją realiame gyvenime taikė ir romėnų teisininkai. Pastebėta, kad civil. subjekto teisės prikl. ne tik fiziniams asmenims, bet ir jų sąjungoms – korporacijoms. Ilgainiui fiziniams asmenims imta priešpastatyti juridinius, kaip savarankiškus civil. teisės subjektus. Iš pradžių korporacijų turtas buvo visos korporac. narių nuosavybė. Vėliau, siekiant išlaikyti jų pastovumą, turtas, pasitraukus nariams, nebuvo dalinamas. Tai įtvirtino turto atskirumo principą. Vidinės savivaldos teisės buvo pripažįstamos miesto bendruomenėms, municipijoms, kurios vėliau inkorporuotos į Romos v-bę. Juridinio asmens statusas, taikytas municipijoms (jos turėjo ūkinį savarankiškumą, savivaldą, buvo teisnūs, veisknūs turėjo teises, galėjo jas ginti teismo pagalba), vėliau pritaikytas įv. korporacijoms, kolegijoms. Pastarosios įgijo civilinį teisnumą ir veiksnumą. Korporacijų teisnumas mažesnis nei municipijų. Pirmiausia civ. teisnumą gavo bažnytinės įstaigos: teisę įsigyti, paveldėti turtą, būti kreditoriais, šalimis teisme. Vėliau teisnumą įgijo ir privačios labdaros įstaigos: ligoninės, prieglaudos. Visos jos – savarankiški teisės subjektai.
2 pagrindiniai juridinių asmenų tipai: a)universitas personarum – tai fizinių asmenų bendrija, turinti atskirą turtą, nepriklausantį ją sukūrusiems asmenims ir teisnumą; b)universitas rerum – tai turto masė, skirta t.t. tikslui: švietimui, paramai, kt. šiai turto masei suteiktos t.p. t.t. teisinio subjekto savybės.
Klasikinė teisė pripažino pagrindinius šio teisės subjekto bruožus:
1.Civ. santykių sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims;
2.atskirų asmenų pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos susivienijimo teisniam statusui;
3.korporacijos turtas nėra nei bendra ja sudarančių asmenų nuosavybė, nei atskirų jos asmenų turtas;
4.korporac. savo vardu gali dalyvauti bet kuriuose civil. santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus – fizinius asmenis, nustatyta tvarka įgaliotus atlikti tokius veiksmus

Testamentų rūšys.
Senoji ius civile žinojo 2 testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis testamentas buvo tvirtinamas taikos metu 2 kartus per metus (03 24 ir 05 24) kurijų susirinkimuose, kuriuose pirmininkaudavo pontifex maximus. Dalyvaujant tautai testatorius žodžiu pareikšdavo savo valią apie įpėdinio paskyrimą, po to galėdavo daryti bet kokius patvarkymus dėl turto. Vėliau jis kreipdavosi į susirinkusius, prašydamas paliudyti jo valią. Senaisiais Romos valstybės laikais buvo 2 testamento rūšys: viešieji ir žodiniai. Testatoriaus valia abiem atvejais turi būti pagarsinta ir žinoma kiekvienam. Tai sudarė daug nepatogumų pačiam testatoriui. Pastarasis dažnai norėdavo, kad jo paskutinioji valia liktų niekam nežinoma. Be to šios abi formos buvo nepatogios. Testamentum comitiis colatis buvo galima sudaryti tik 2 kartus per metus, griežtai nustatytomis datomis, o testamentum in procinctu negalėjo sudaryti vyresnio amžiaus asmenys, kurie nedalyvavo kariniuose veiksmuose. Dėl esamų testamentų nepatogumo atsirado testamentum per als et libram arba testamentum per mancipationem. Palikėjas mancipatio keliu visą savo turtą`perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui familiae emptor, kuris įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties atveju. Dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui (liberpens) familiae emptor, laikydamas rankoje vario gabalą, tardavo mancipatio formulę, pritaikytą šiam atveju, vėliau suduodavo šiuo gabalu per svarstykles ir perduodavo varį palikėjui. Po to kalbėdavo testatorius, išsakydamas savo patvarkymus dėl turto ir kripdavosi į liudytojus, prašydamas paliudyti jo valią. Šie žodiniai pertvarkymai buvo prijungiami prie mancipatio ir sudarė nuncupatio. Jie galėjo būti išdėstomi ir raštu (tabulae testamenti). Po to tabulae buvo perrišama virvute ir antspauduojama testatoriaus ir dalyvaujančių liudytojų, svėrėjo ir familiae emptor antspaudais. Kiekvienas prie savo antspaudo dar pasirašydavo. Rašytinė nuncupatio forma buvo patogi tuo, kad testamento turinys galėjo likti nežinomas nė liudytojams, nė svėrėjui, nė familiae emptor. Po testatoriaus mirties familiae emptor užimdavo įpėdinio vietą ir privalėjo vykdyti visus palikėjo patvarkymus. Visi asmenys, kuriems kas nors testamentu buvo paskirta, turėjo tiesioginio reikalavimo teisę familiae emptor. Laikui bėgant mancipatio aktas tampa paprastu formalumu. Vis svarbesnę reikšmę įgyja nuncupatio. Familiae emptor jau nebežinoma įpėdinio vieta. Juo testamente paskiriamas kitas asmuo. 439 m. imperatoriai Teodosijus II ir Valentianas III paprastą rašytinį testamentą, sudarytą dalyvaujant 7 liudytojams, patvirtino ir kartu padarė jį civiliniu testamentu. Jų įstatymu buvo numatyta, kad svarbiausia testamento galiojimo sąlyga yra ne antspaudai, bet testatoriaus ir 7 liudytojų parašai. Tai buvo normalus vėlesnių laikų Romos valstybės testamentas. Tačiau neišnyko ir žodinis (nuncupatio) testamentas. Jis taip pat buvo pripažintas. Sudarant testamentą raštu ar žodžiu buvo reikalaujama, kad visi 7 liudytojai dalyvautų kartu, kad visas testamento sudarymo procesas būtų nenutraukiamas, vieningas aktas. Be šių privataus testamento formų, Romėnų teisė žinojo ir viešuosius testamentus, kurie būdavo sudaromi dalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Galima buvo sudaryti testamentą teisme įrašant jį į protokolą arba jau sudarytą testamentą perduoti saugoti imperatoriui. Reikalavimai testamentui: testatoriaus ir įpėdinio teisnumas, reikalavimas institutio heredis, t.y. įpėdinio paskyrimas, kuris buvo viso testamento pagrindas. Kartu su institutio heredis romėnų teisė numatė ir subinstitutio, t.y. antrojo įpėdinio paskyrimą. Jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriimtų palikimo (mirtų anksčiau už testatorių)

Paveldėjimas pagal įstatymą, remiantis ius civile normomis.
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors prižasčių nebuvo galima įvykdyti, tai buvo šaukiami paveldėti įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. Paveldėjimo teisė pagal ius civile priklausė giminėms, kurie buvo skirstomi į 3 rūšis (eiles): sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – tai visi mirusiojo valdžioje buvę asmenys. Jie, mirus šeimos galvai, tapdavo persone sui iuris. Ši paveldėjimo teisė laikoma savaime suprantama teise, kuri egzistuoja palikėjui gyvam esant ir yra pagrįsta bendrąja šeimos nuosavybe. Sui heredes eilės įpėdiniais galėjo būti sūnūs, dukterys, anksčiau mirusių dukterų, sūnų vaikai (anūkai), žmona santuokoje cum manu, įsūnitieji. Tačiau į šios eilės įpėdinių ratą neįėjo anūkai, kurių tėvas gyvas, sūnaus žmona, esanti santuokoje in manu, nes išnykus palikėjo (senelio, uošvio) valdžiai jie netapdavo personae sui iuris, o patekdavo į tėvo (vyro) valdžią. Po palikėjo paveldėdavo visi šios eilės įpėdiniai. Tačiau tai, kad ne visi jie buvo vieno giminystės laipsnio, sąlygojo palikimo dalinimą kartomis, t.y. visi anksčiau mirusieji arba išėjusieji iš palikėjo valdžios įpėdinio palikuonys gaudavo tą palikimo dalį, kurią būtų paveldėjęs gyvas jų tėvas (motina). Toks paveldėjimas dar buvo vadinamas ius repreasantationis (pagal atstovavimo teisę). Taigi sui heredes buvo laikomi tarsi nuosavybės tesėjais. Nesant įpėdinio sui heredes, paveldėti buvo šaukiami agnatus proximus arba agnati proxcimi, jeigu būdavo keletas vieno giminystės laipsnio agnatų. Taigi mirusiajam neturint savo šeimos, paveldėti po jo mirties šaukiami jo broliai ir seserys, jo motina, jeigu ji buvo su mirusiojo tėvu santuokoje cum manu. Jie buvo antrojo šalutinės agnatinės giminystės laipsnio mirusiojo giminės. Nesant šio laipsnio giminaičių (agnatų), kviečiami paveldėti trečiojo laipsnio agnatai – gentiles, t.y. tos genties, iš kurios buvo kilęs palikėjas, nariai. Apie šią paveldėjimo sistemą žinoma mažiausiai, nes ji anksti išnyko. Manoma, kad iš pradžių paveldimas turtas atitekdavo visai genčiai, kuri sprendė, kaip tą turtą tvarkyti. Vėliau, galimas daiktas, palikimas buvo dalinamas genties nariams. Tačiau Lex Voconia numatė, kad moterys kognatės, einančios po mirusiojo seserų, toliau paveldėti nebuvo šaukiamos. Visi vienos eilės įpėdiniai palikimą dalinosi po lygiai (in capita). Paveldėjimui pagal ius civile buvo charakteringa tai, kad buvo šaukiami paveldėti tik artimiausi mirusiojo giminaičiai. Jeigu jie atsisako palikimo, arba miršta iki jo priėmimo, tai pastarasis neatitenka kitiems pagal eilę įpėdiniams. Jis tampa išmariniu, o seniausiais laikais niekieno. Paprastai išmarinis turtas turėjo atitekti iždui (fiscus), kuris šia teise turėjo pasinaudoti per 4 metus. Priešingu atveju turto savininku tapdavo jo valdytojas.

Pretorinė paveldėjimo pagal įstatymą sistema.
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių nebuvo galima įvykdyti, tai buvo šaukiami paveldėti įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. Pretorinė paveldėjimo teisės sistema – tai ne kas kita, kaip senų ir naujų paveldėjimo teisės nuostatų derinimo rezultatas. Pretorius pradėjo savo ediktais šaukti paveldėti ir kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis suteikia kai kurias paveldėjimo teises kraujo giminėms, nustato successio gradum et ordinum. Pagaliau pretorius suteikia teisę paveldėti asmenims, kurie anksčiau negalėjo paveldėti. Pretoriaus ediktas nustatė 4 šaukiamų paveldėti įpėdinių eiles. Pirmos eilės įpėdiniais buvo unde liberi. Tai visi sui pagal ius civile, t.y. mirusiojo emancipuoti (išsilaisvinę iš tėvo valdžios) vaikai ir in adaptionem dati, vaikai atiduoti įsūnijimui, jeigu palikėjo mirties dieną jie jau nepriklausėįsūnitojo patria potestas. Taigi pretorius įpėdiniais jau laiko ir kognatus (emancipati). Palikimas ir čia dalijamas in stirpes. Emancipuoto sūnaus šaukimas kartu su neemancipuotu turėjo ir neigiamų pasekmių. Galėjo atsitikti taip, kad emancipuotas sūnus, neprisidėjęs prie paveldimo turto kūrimo, jį paveldės. Be to, emancipuotas sūnus, išvaduojant jį iš patria potestas, paprastai gaudavo jam priklausančią turto dalį. Todėl pretorius numato, kad emancipuotam asmeniui bonorum possesio bus duodama tik tada, jeigu jis prie paveldimo turto prijungs visą savo turtą. Emancipuoto sūnaus šaukimas paveldėti kartu su neemancipuotais neigiamai atsiliepdavo ir jo vaikams. Tik dėl to, kad jų tėvas buvo šaukiamas paveldėti, jo vaikai buvo nušalinami nuo palikimo. Pagal Juliano pataisą vėliau emancipuotas sūnus gautą paveldėjimo dalį privalėjo pasidalinti pusiau su savo vaikais. Antrąją eilę sudarė unde legitimi. Jeigu nebūdavo unde liberi įpėdinių arba niekas jų per įstatymo nustatytą laiką neprašė bonorum possesio, tai bonorum possesio gaudavo legitimi hederes, t.y. asmenys, šaukiami paveldėti pagal ius civile – sui (sui heredes eilės įpėdiniais galėjo būti sūnūs, dukterys, anksčiau mirusių dukterų, sūnų vaikai (anūkai), žmona santuokoje cum manu, įsūnitieji) ir agnati proximi (mirusiojo broliai ir seserys, jo motina, jeigu ji buvo su mirusiojo tėvu santuokoje cum manu). Prie trečios eilės įpėdinių pretorius priskyrė unde cognati, t.y. visus mirusiojo tiek vyriškosios, tiek moteriškosios pusės kraujo giminaičius pagal laipsnius, iki 6 giminystės laipsnio imtinai. Iš 7-ojo laipsnio giminių bonorum possesio pretorius duodavo tik mirusiojo antros eilės pusbrolių ir pusseserių vaikams. Taigi pretoriaus ediktas jau pripažįsta kraujo giminystę ir šaukia paveldėti visus, susietus kraujo ryšiais su mirusiuoju asmenis. Palikimas dalijamas in capita. Ketvirtosios eilės įpėdiniai pagal pretorinę teisę buvo unde vir aut uxor. Jei nebūdavo nei vieno iš giminės, priklausančio pirmosioms 3 eilėms, paveldėti šaukiamas mirusiojo sutuoktinis. Pretorius leidžia paveldėti ir našliui arba našlei, kurie gyvena santukoje sine manu, kai tuo tarpu pagal ius civile, jie nebuvo šaukiami paveldėti, nes nebuvo laikomi giminėmis (agnatais).
Pretoriaus ediktas, suteikdamas pirmenybę agnatinei giminystei, pirmą kartą šaukia paveldėti ir kraujo gimines (kognatus); jis taip pat nustato nuoseklų tolimesnių giminystės laipsnių ir eilių pakeitimą vienų kitais. Tai ir sudaro pretorinės novacijos paveldėjimo teisėje esmę bei skirtumą nuo paveldėjimo pagal ius civile.

Paveldėjimas pagal įstatymą, remiantis Justiniano novelomis.
Supaprastinti sudėtingą paveldėjimo sistemą Romoje, pagrįsti ją vien kognatine giminyste ėmėsi imperatorius Justinianas, išleidęs 543m. 118 ir 548 m. 127 novelas. Justiniano paveldėjino teisės pagrindinis principas buvo toks, kad pagal įstatymą šaukiami paveldėti visi vyriškosios ir moteriškosios giminės kognatai, remiantis jų giminystės eilės ir laipsnio su mirusiuoju principu, t.y. laikantis successio gradum et ordinum. Visi įpėdiniai pagal įstatymą buvo suskirstyti į 4 eiles. Pirmąjai eilei priklausė mirusiojo descsdentai, t.y. visi jo palikuonys – sūnūs ir dukros, anksčiau mirusiųjų sūnų ir dukterų vaikai (anūkai) ir pan. Nepriklausomai ar jie buvo mirusiojo in potestas, ar ne, ar jie buvo vyriškosios ar moteriškosios lyties descedentai. Visas palikimas buvo dalomas in stirpes. Anksčiau mirusiojo sūnaus vaikai visi kartu gaudavo tą palikimo dalį, kurią būtų gavęs jų tėvas. Jeigu nėra descedentų, tai šaukiami paveldėti antros eilės įpėdiniai, t.y. artimiausieji pagal laipsnį ascedentai/aukštutinės mirusiojo eilės giminaičiai: motina, tėvas, senelis, močiutė it t.t. Jeigu būdavo gyvas mirusiojo tėvas ir senelis, tai paveldėti būdavo šaukiamas tik mirusiojo tėvas. Šioje eilėje buvo mirusiojo tikrieji broliai ir seserys, ir jų vaikai. Palikimas būdavo dalinamas in capita. Anksčiau mirusiojo brolio vaikai visi kartu gaudavo tą dalį palikimo, kuri būtų atitekusi jų tėvui gyvam esant. Jeigu palikimas būdavo paveldimas tik ascedentų, tai jis būdavo dalinamas in lineas,t.y. pusė palikimo atitekdavo tėvo ascedentams, o kita pusė motinos ascedentams. Trečiąją įpėdinių eilę sudarė netikri mirusiojo broliai ir seserys bei jų vaikai. Pastarieji visi drauge gaudavo tą dalį palikimo, kuri būtų tekusi jų tėvams gyviems esant. Jei nebūdavo ir šios eilės įpėdinių, tai paveldėti būdavo šaukiami kiti šalutinės eilės giminaičiai, priklausomai nuo giminystės laipsnio mirusiajam, tačiau be jokių apribojimų -ad finitum, jeigu tik būdavo galima įrodyti giminystę. Artimesnio laipsnio įpėdiniai pašalindavo tolimesnio laipsnio įpėdinius. Paveldėtojai palikimą dalindavo in capita. Novelose nekalbama apie sutuoktinio paveldėjimo teisę. Tikriausiai buvo palikta sena paveldėjimo tvarka, kai jie būdavo šaukiami paveldėti paskiausiai. Tačiau Justinianas nustatė neturtingos našlės paveldėjimo teisę. Tai galima išskirti kaip 5 paveldėjimo eilę. Jei ji nieko neturėjo, tai galėjo paveldėti lygiomis dalimis su kitai šaukiamai paveldėti įpėdiniais, tačiau ne daugiau ¼ viso palikimo arba ne daugiau 100 svarų auksinių. Neatsiradus nė vienam įpėdiniui, turtas tapdavo išmariniu. Toks turtas priklausė iždui.

Privalomoji dalis.
Testamento sudarymo laisvė buvo ribota. Viso turto perleidimas testamentu pašaliniemas asmenimas, aplenkiant artimus šeimos nerius, negalėjo būti laikomas teisingu ir toleruotinas. Saugant tokių asmenų turtinius interesus, romėnų teisė nustatė privalomojo paveldėjimo arba privalomosios dalies institutą, kurio esmė buvo ta, kad nežiūrint testamento laisvės principo, artimiausiems palikėjo giminaičiams buvo išsaugota teisė į tam tikrą palikimo dalį. Surašydamas testamentą asmuo, turintis sui heredes, t.y. jo patria potestas pavaldžių asmenų, privalėjo juos paskirti įpėdiniais (instituere) arba testamente aiškiai pasakyti, kad jie nušalinami nuo paveldėjimo (exheredare). Exheriditatio turėjo būti išreikšta l.aiškiai, liepiamąja nuosaka. Be to, buvo reikalaujama, kad sūnūs būtų exheredituojami kiekvienas atskirai, minint testamente jų vardus. Kiti šeimos nariai buvo eksheredituojami bendra tvarka. Jeigu šitaip nebuvo padaroma, tai testamentas buvo laikomas negaliojančiu visas arba tik jo dalis. Negaliojant testamentui atsirasdavo paveldėjimas pagal įstatymą. Jeigu testamente buvo nutylima apie kitų sui įpėdinių teises, tai jie paveldėdavo kartu su nurodytais testamente asmenimis. Jei testamente įpėdiniu buvo paskirtas pašalinis asmuo, tai sui, apie kuriuos nieko nepasakyta, paveldėdavo ½ viso palikimo. Prie sui heredes, kuriems buvo siekiama išsaugoti teisę į paveldėjimą, priklausė ir tie, kurie gimdavo po testamento surašymo ir net po palikėjo mirties (postumi). Vėliau pretoriaus ediktas ne tik išsaugojo formalias privalomosios dalies nuostatas, bet dar labiau jas išplėtė. Sui buvo pakeista į liberi (vaikai). Visi vyriškosios giminės liberi turėjo būti eksheredetuoti pavardžiui, o moteriškosios giminės liberi pakako exhereditatio inter ceteros. Jeigu nors 1 iš šių sąlygų testamente nesilaikoma, pats testamentas nėra galiojantis. Pretorius leidžia paveldėti tiems asmenims, kurie tokią teisę turi pagal įstatymą, bet testamente neminimi. Liberi gauna jiems pagal įstatymą priklausančią palikimo dalį, išskyrus tuos, kurie pagal įstatymą buvo eksheredituoti. Ta testamento dalis galioja. Galioja ir kiti šalutiniai patvarkymai (globos paskyrimas). Jie turi būti vykdomi. Justinianas dar labiau sustiprino šių formalių reikalavimų testamentui reikšmę. Jis nustatė, kad exhereditatio ir institutio gali būti daromi bet kuriai žodžiais. Jis reikalavo, kad visi palikėjo žemesnės eilės giminės, turintys teisę paveldėti, nepriklausomai nuo lyties turi būti eksheredituoti pavardžiui (nominatim). Materialiai garantuojant eksheredituotų asmenų teises didelį vaidmenį suvaidino centrumviralinis teismas, sprendęs paveldėjimo bylas. Jis testamentus, pagal kuriuos be svarbių priežasčių nieko nepaliekama įpėdiniams, pradėjo pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus ne visai blaivaus proto asmens. Nušalinti nuo paveldėjimo įpėdiniai galėjo pareikšti ieškinį heriditatio petitio dėl paveldėjimo. Vėliau (imperijos laikotarpiu) tokie įpėdiniai galėjo pasiskųsti magistrui extra ordinem. Skundas, paduotas magistrui, buvo vadinamas querela inofficiosi testamenti. Tai buvo vienintelė priemonė ginti nušalintųjų nuo paveldėjimo teises į privalomąją dalį. Artimiausiais mirusiojo giminėmis, kurie turėjo teisę pretenduoti į pagrindinę dalį, buvo pripažinti jo descedentai ir ascedentai, taip pat broliai ir seserys. Buvo nustatytas reikalavimas palikti kiekvienam įpėdiniui, turinčiam teisę į privalomąją dalį, ne mažiau ¼ jam priklausančio pagal įstatymą palikimo dalies. Nesilaikant šių reikalavimų, asmuo įgyja teisę reikalauti, kad testamentas būtų panaikintas, t.y. reikalauti jau ne ¼ to, kas jam priklausė pagal įstatymą, o visos dalies. Justinianas padidino privalomąją dalį (portio debita) iki ½ , priklausomos pagal įstatymą. Be to, jis nustatė, kad querela inofficiosi testamenti gali būti reiškiama tik tuo atveju, jeigu įpėdiniams, turintiems teisę į privalomąją dalį, visai nieko nebūtų palikta. Jei jie gavo dalį palikimo, bet mažiau negu portio debita, tai jie turi teisę reikalauti, kad jų dali būtų padidinta, bet neturi teisės reikalauti testamento panaikinimo. Didžiausi pakeitimai buvo įvesti 542 m. Justiniano 115 noveloje, kur buvo sujungtos tiek formalios, tiek materialios įpėdinių, turinčių teisę į privalomąją dalį garantijos. Buvo nustatyta, kad descedentai ir ascedentai ne tik turi teisę gauti bet kokia forma portio debita, bet testatorius privalo juos paskirti įpėdiniais. Pagal 115 novelą eksheredituoti ar atimri portio debitą testatorius gali vadovaudamasis įstatyme numatytais tam tikrais pagrindais (numatyta 14 tokių pagrindų descedentams ir 8 ascedentams).

Palikimo priėmimas ir jo teisinės pasekmės.
Palikėjo mirties momentu nurodyti testamente arba turintys teisę paveldėti pagal įstatymą dar netampa įpėdiniais. Pats palikėjo mirties faktas yra tik pagrindas teisių ir pareigų perėmimui. Su palikėjo mirties momentu pirmiausia yra siejamas paties palikimo atsiradimas. Palikėjo teisių ir pareigų perėmimas turi 2 stadijas: šaukimo paveldėti ir palikimo priėmimo. Taigi paveldėtoju tapdavo tik tas, kuris šaukiamas paveldėti, priėmė palikimą. Šiuo požiūriu romėnų teisė skyrė 2 įpėdinių kategorijas. Pirmajai priklausė domestici heredes. Tai mirusiojo šeimos nariai, gyvenę kartu su juo, kurie po jo mirties tapdavo personae sui iuris (sui heredes). Buvo laikoma, kad nuo palikėjo mirties momento palikimas savaime jiems priklauso. Kokių nors valingų veiksmų, patvirtinančių, kad jie priima palikimą, ar sutinka jį perimti, atlikti nereikėdavo. Sui padėtį galėjo užimti ir testatoriaus vergas, kuriam mirusysis testamentu suteikdavo laisvę ir paskirdavo savo įpėdiniu. Kadangi paveldėjimas – ne tik mirusiojo teisių, bet ir pareigų perėmimas, tai neretai susidarydavo tokia situacija, kai palikėjo pasyvai (skolos) būdavo daug didesni negu aktyvai (paliekamas turtas), o įpėdiniai tuomet jokios naudos negaudavo. Senoji ius civile nenumatė jokių priemonių, kurios padėtų įpėdiniams to išvengti. Pretorius buvo priverstas ieškoti išeities iš šios padėties. Jis suteikė teisę susilaikyti nuo paveldėjimo visiškai neįtakojant šio proceso eigai: neduodavo palikėjo kreditoriams ieškinio prieš juos ir siūlė bonorum possesio kitiems asmenims, kurie galėjo būti įpėdiniais pagal įstatymą.Jei visi atsisakydavo, tai būdavo skelbiamos palikėjo turto varžytinės (konkursas) kreditorių naudai.Kitokioje padėtyje buvo vergas, kuriam palikėjas testamentu suteikė laisvę. Toks vergas negalėjo atsisakyti paveldėjimo, nes tai reikštų jo atsisakymą nuo išlaisvinimo. Todėl pretorius jam suteikė teisę atskirti savo turtą nuo palikimo ir perduoti jį palikėjo kreditoriams. Antrajai įpėdinių kategorijai priklausė extranei heredes. Tai asmenys, nepriklausantys mirusiojo šeimai. Jie turėjo išreikšti savo valią – priimti palikimą. Kadangi palikimo priėmimas buvo siejamas su valingais šių asmenų veiksmais, tai jie buvo heredes voluntaris (laisvanoriškieji). Justiniano laikais cretio buvo atsisakyta. Palikimui priimti pakako faktiškai pradėti jį valdyti arba neformaliai pareikšti apie palikimo priėmimą. Pagal pretorinę teisę įpėdinis, kad galėtų priimti palikimą, visais atvejais turėjo gauti bonorum possesio. Ascedentams ir descedentams buvo nustatytas 1 m., o kitiems įpėdiniams 100 dienų terminas nuo palikimo atsiradimo momento. Praleidus šį terminą bonorum possesio būdavo duodama kitiems įpėdiniams successio ordinum et gradum tvarka. ’’Gulinti’’(hereditas iacens) palikimas (nuo palikėjo mirties iki priėmimo) ius civile požiūriu buvo laikomas bašeimininkiu ir jo paėmimas nebuvo laikomas vagyste. Pretorinės teisės viešpatavimo metu tai jau buvo prilyginama nusikaltimui. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas atsirasti įpėdinio teisei. Ši teisė buvo laikoma asmenine ir jos perleidimas kitiems asmenims buvo labai ribojamas. Jei šaukiamas paveldėti asmuo mirdavo, tai ši teisė nepereidavo jo įpėdiniamas. Paveldėti buvo šaukiami tolimesni palikėjo įpėdiniai. Jau priimtą palikimą buvo galima parduoti arba perleisti. Vėlesniais laikais palaipsniui pradėjo formuotis transmisijos institutas. Priėmus palikimą atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Visų pirma, asmuo, kuris paveldi pagal ius civile, tampa heres, o paveldintysis pagal pretorinę teisę tampa heredis loco (užima įpėdinio vietą). Palikimas buvo siejamas su įpėdinio nuosavu turtu, o tai ne visada buvo naudinga tiek įpėdiniui, tiek kreditoriams. Saugant palikėjo kreditorių interesus pretorius suteikia jiems beneficiun separationis. Palikėjo kreditoriai gali prašyti pretorių atskirti nuo įpėdinio turto paveldėtą turtą ir pirmiausia nukreipti į jį jų išieškojimus. Romėnų teisė beveik iki pat pabaigos laikėsi nuostatos, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, pilnai atsako už visas palikėjo skolas, nepriklausomai nuo to, ar skoloms dengti užteko paveldėto turto, ar ne. Tad ima formuotis restitutio in integrum (išimtinis įpėdinių teisių gynimo būdas susietas su bylos nagrinėjimu ir naikinantis patį palikimo priėmimo institutą). Justinianas 531 m. įvedė bendrą taisyklę, suteikusią beneficium inventarii teisę visiems įpėdiniams, priimantiems palikimą. Pagal ją, per 30 d. turėjo būti pradėtas sudarinėti paveldėto turto sąrašas (dalyvaujant liudytojams ir notarui) ir jei jis sudaromas per 60 d., tai įpėdinis atsako tik tuo turtu, kuris buvo surašytas. Įpėdinių teisės nuo trečiųjų asmenų pasikėsinimo į palikimą buvo ginamos priklausomai nuo to, kokiai įpėdinių rūšiai jie priklausė. Civiliniam įpėdiniui buvo duodamas specialus – petitio hereditatis ieškinys dėl visos paveldimos masės išreikalavimo. Pretorinio įpėdinio teise gynė hereditatis petitio possessoria. Juo buvo galima reikalauti ne tik daiktų, įeinančių į paveldimą turtą, bet ir prievolių vykdymo. Jei šaukiami paveldėti keli įpėdiniai, tai pirmiausia vyksta communio incidens. Visi šaukiamieji yra jiems priklausančios dalies bendrasavininkiai. Jei paveldimas turtas dalomas, reikalavimai ir skolos tampa jų nuosavybe. Nedalomi reikalavimai ir skolos tampa solidariais reikalavimais ir skolomis. Paveldint keletui įpėdinių galėjo įvykti collatio bonorum, t.y. prie dalijamo paveldėto turto turėjo būti prijungiamas tamtikras nuosavas įpėdinio turtas. Iš įpėdinio palikimą buvo galima ir atimti, jei jis jo nevertas (indignus). Atimtasis palikimas perduodamas arba kitiems įpėdiniams arba iždui.

Substitutio
Substitutio – tai anro įpėdinio paskyrimas tam atvejui, jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriims palikimo (mirs anksčiau už testatorių). Tėvai galėjo paskirti įpėdinį savo nepilnamečiui arba psichiškai nesveikam baikui, jeigu jis tapęs įpėdiniu mirtų nesulaukęs pilnametystės arba nepasveiktų.

Legatai, jų rūšys.
Legatas – tai teisės ginamas testatoriaus įsipareigojimas testamentiniam įpėdiniui įgyvendinti jo paskutinę valią ir įvykdyti kurią nors prievolę vieno ar kelių asmenų naudai. Legatus sankcionavo jau XII lentelių įstatymas. Senojoje ius civile jie neatskiriami nuo testamento, tačiau legatai galėjo būti išrašomi ir jais įpareigojami tik testamentu paskirti įpėdiniai. Ius civile žinojo 4 legatų rūšis, kurios skyrėsi savo forma bei pasekmėmis. Legatum per vindicationem. Jo esmę sudarė tai, kad legato gavėjui (legatarijui) buvo perleidžiamas konkretus daiktas, kurio savininku jis tapdavo, arba servitutas, į kurį jis įgydavo teisę nuo palikimo priėmimo momento. Tuomet legatarijus įgydavo ir teisę pareikšti actio rei vindicatio, jeigu įpėdinis atsisakydavo vykdyti testatoriaus patvarkymą. Legatum per domnationem. Jis įpareigodavo įpėdinį įvykdyti legate nurodytą prievolę, kuri paprastai nebūdavo siejama su daiktinės teisės perleidimu legatarijui. Legatarijus įgydavo teisę reikalauti, kad įpėdinis įvykdytų legate nurodytą prievolę. Legatarijaus interesus gynė actio ex testamento. Šiuo legato objektu galėjo būti ne tik testatoriui nuosavybės teise priklausęs turtas, bet įpėdiniui bei tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausę daiktai. Įpėdinis buvo įpareigotas perduoti legate nurodytą daiktą legatarijui arba sumokėti jam nurodyto legate daikto kainą. Legatum sinendi modo. Pagal jį įpėdinis buvo įpareigojamas netrukdyti legatarijui paimti legate nurodytą daiktą. Manoma, kad tai buvo legatum per domnationem modifikacija. Legatum per praeceptionem. Dėl jo vieningos nuomonės nėra. Manoma, kad tai buvo tik legato per vindicationem porūšis.

Fideikomisai.
Be legatų mirštantysis galėjo savo įpėdiniams žodžiu arba raštu duoti įvairių neformalių patvarkymų atlikti kokį nors veiksmą arba perduoti kokį nors daiktą trečiajam asmeniui. Iki imperatoriaus Augusto laikų visi šie patvarkymai privalomosios galios neturėjo, ir jų vykdymas nebuvo užtikrintas ieškinine gynyba, o priklausė nuo įpėdinio geros valios (fidei commissum). Iš čia ir kilo pavadinimas. Suteikus fideikomisams teisminę gynybą, susidarė dar vienas pagrindas atsirasti mirusiojo paskutinės valios patvarkymui. Tačiau tarp legato ir fideikomiso išliko nemažai skirtumų. Jei legatu galėjo būti įpareigojamas tik testamentinis įpėdinis, tai fideikomisu buvo galima įpareigoti bet kokį įpėdinį. Be to, fideikomisas galėjo būti ir žodinis (fideicommissum orale). Fideikomisas, kaip geros valios aktas, nesiejamas su testamentu, galėjo būti daromas dar nesant testamento, jau po testamento sudarymo papildant jį. Iš pradžių griežtos formos iš fideikomiso nebuvo reikalaujama, kartais užtekdavo ir paprasto galvos linktelėjimo (nutu) fideikomisui nustatyti. Labiausiai paplitusia fideikomiso forma buvo adresuotas įpėdiniui raštas – codicillus, kuris buvo dedamas prie testamento (clausula codicillus) siekint apsaugoti paskutiniąją testatoriaus valią. Jame buvo išdėstomas testatoriaus prašymas pripažintą negaliojančiu testamentą laikyti kodicilu, adresuotu įpėdiniui pagal įstatymą. Vėliau riba tarp fideikomiso ir legato ėmė nykti, kol 531 m. iš esmės liko tik 2 skirtingi pavadinimai. Suteikus fideikomisui vienodą teisinę galią su legatais, buvo sugriežtinti ir kai kurie reikalavimai jų formai. Tai padaryti paskatino kodicilo privalomumas pripažinus testamentą negaliojančiu. Justinianas šiek tiek supaprastino tuos reikalavimus ir nustatė, kad kodicilas gali būti sudaromas žodžiu arba raštu, dalyvaujant 5 liudytojams ir nuo testamento jis skyrėsi tuo, kad jame nėra instituto heredis (įpėdinio paskyrimo). Iš pradžių palikėjo teisė daryti pertvarkymus dėl savo turto buvo neribojama. Tačiau po daugelio pertvarkymų įpėdinis nebegaudavo jokios naudos iš paveldėjim (nieko nelikdavo). Įpėdiniui atsisakiuis palikimo, netekdavo savo reikšmės ir visi patvarkymai, nes testamentas netekdavo galios. Siekiant išsaugoti testamento galiojimą ir užkirsti kelią turto iššvaistymui, buvo priimta keletas įstatymų, kurie nustatė ribas , kies asų galima pertvarkyti (1000), bet įvygdžius pertvarkymus kelis kartus, turto vėlgi nelikdavo. 40 m.pr.m.e. problemą iįsprendė lex Falcidia, kuris nustatė, kad testamentiniam įpėdiniui visais atvejais turi likti ne mažiau ¼ palikimo.
Legato ir fideikomiso objektu būdavo daiktai arba reikalavimai. Tačiau galima buvo įpareigoti perduoti tretiesiems asmenims ir tam tikrą palikimo dalį. Toks legatas buvo vadinamas legatum partitionis. Asmuo, kurio naudai buvo sudaromas toks legatas, netapdavo universaliu įpėdiniu, nors gaudavo 1/3, ¼ ir pan. palikimo dalį, o įgydavo tik prievolonę teisę reikalauti iš įpėdinio perduoti jam nurodytą palikimo dalį. Pats legatas buvo vykdomas priklausomai nuo objekto – arba traditio būdu, jei objektu buvo daiktas, arba cessio būdu, jei objektas buvo reikalavimo teisė. Fideikomiso būdu buvo galima įpareigoti perduoti ne tik dalį palikimo, bet ir visą palikimą. Toks fideikomisas vadinosi heriditatis arba universalusis (įpėdinis parduodavo palikimą už fiktyvią kainą, o fideikomisarijus turėjo duoti fiduciarijui pasižadėjimą (stipuliatio), kad jis patenkins visus palikėjo kreditorių reikalavimus.

Prievolės sąvoka. Prievolių atsiradimo pagrindai. Pagrindų rūšys.
Prievolė (obligatio) – yra toks teisinis santykis, kai vienas subjektas skolininkas (debitor) privalo atlikti kito subjekto kraditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad pastarasis įvykdytų savo pareigą. Taigi prievolė turi 2 puses: kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko tam tikro elgesio ir skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus. XII lentelių įstatyme teigiama, jog tuomet skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu: neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti, surišti virve arba grandine, o jei skolos ir po to neišmokėdavo, užmušti ar parduoti vergijon. Šiaip ar taip prievolinių santykių evoliuciją Romoje sąlygojo ūkio vystymasis, perėjimas nuo natūralaus prie mainų ūkio. Plečiantis civilinei apyvartai, atsirado naujos sutartys, sudaromos ne taip formaliai, taip pat švelnėjo skolininko atsakomybė. Šis procesas baigėsi skolininko asmeninės atsakomybės pakeitimu turtine. Prievolės objektu galėjo būti daiktas, kurį kreditorius gali grąžinti tik iš skolininko. Prievolė taip pat yra laikina. Nuo pat jos atsiradimo pradžios numatytas prievolės pasibaigimo laikas (įvykdymas). Prievolė grindžiama šalių lygybės principu (kreditoriaus valdžia skolininkui nebuvo tokia, kurią turėjo tėvai vaikams arba patronas išlaisvintiesiems). Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo 2 pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios aiškiai buvo kilusios ne iš sutarčių ar deliktų. Vienos jų buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties, todėl buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš sutarties (obligationes quasi ex contractu), kitos, panašios į prievoles, kilusias iš deliktų, ir buvo vadinamos prievolėmis, kilusiomis tarsi iš deliktų (obligationes quasi ex delicto).

Sutartys kaip prievolės atsiradimo pagrindai.
Sutartys buvo svarbiausias prievolių šaltinis. Sutartis – tai tam tikras 2 ar daugiau subjektų susitarimas. Primityvioje visuomenėje ne bet koks susitarimas sukeldavo teisines pasekmes, tačiau palaipsniui valstybinė valdžia ima reguliuoti sutartinius santykius. Pereinamąja sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – nexum. Pagal savo formą – tai aktas, analogiškas mancipacijai. Jis sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui. Tačiau nexum formuluotėje jau yra sankcija. Jeigu skolininkas laiku nesumoka skolos, tai sankcija taikoma. Tik 326 m. buvo uždraustas skolininkų kaustymas, žudymas. Kreditorius įpareigotas pirmiausia įrodyti savo reikalavimą teisme. Taigi nexum – prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisines pasekmes ir užtikrinta ieškinine gynyba. Tai buvo vienintelė sandorio forma XII lentelių įstatyme. L.svarbus žingsnis, tobulinant CT buvo stipuliacijos sutartis, atsiradusi III a.pr.m.e. Stipulatio – tai žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Taip pat formalus sandoris kaip ir nexum, bet jis yra abstraktus susitarimas. Tolesnis sutarčių teisės formavimasis: silpnėja feodalizmas, ius civile neapima visų sandorių, išryškėja sutarčių trūkumai; turtinė pusė tampa viešpataujančia prievolėje, įsiviešpatauja principas, kad prievolė realiai egzistuoja tik tada, jeigu jos dalyką galima išreikšti pinigais; daugėja sutarčių, ginamų ieškinių, nusistovi tam tikri sutarčių tipai. Prievolių teisė vystosi nustatant vis naujus sutarčių tipus. Contractus – tai teisės pripažintos, ieškiniu garantuotos sutartys. Pacta – tai susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios. Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta. Jie vadinami pacta vestitia. Prievolės iš sutarčių skirstomos į 4 tipus (Gajus): a) jei prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo – konsensualinė;
a) jei iš daikto perdavimo – realinė;
b) jei prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę – verbalinė;
c) jei prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma.
Kiekvienas sutarčių tipas sujungė griežtai nustatytas sutarčių rūšis. Tuo tarpu ūkinis gyvenimas kėlė vis naujus reikalavimus. Kartais atsitikdavo taip, kad pagal sutartį, kuri neatitiko jokio tipo, viena šalis jau įvykdė prievolę, o kita – ne. palaipsniui tokios sutartys buvo pripažintos. Jų teisinę galią galutinai pripažino Justiniano kodifikacija. Viduramžių teisininkai jas pavadino bevardėmis – contractus innominati. Bendrieji sutarčių bruožai: 1. Imperatyvinės sutartys – contractus stricti iuris (šalys privalėjo remtis tik sutartimi, o ne kažkokiomis aplinkybėmis; 2. Vėliau buvo žiūrima ne tik, kas pasakyta, bet ir kas padaryta, ko siekia šalys. Sąžinės sutartys – contractus bonae fidei (dauguma realinių ir konsensualinių). Sutartys dar buvo skirstomos į vienašales, jei tik 1 šalis turi prievolę ir dvišales, jei abi šalys turi teises ir pareigas. Iš dvišalių sutarčių išskiriamos sinalagmatinės sutartys, kuriose šalys turi priešines lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).

Sutarčių galiojimo sąlygos.
Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai kiekvienos sutarties elementai yra: sutarties objektas arba dalykas, sutarties pagrindas ir šalių valia bei jos išreiškimo būdas.
Objektas yra tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę iš jo reikalauti. Sutarties objektu gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo. Kad sutartis nebūtų niekinė, jos dalykas turiatitikti 4 sąlygas: a) juo negali būti veiksmas, prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams; b) jis turi būti įmanomas įvykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiam asmeniui, ir pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievolės objektas turi tenkinti kreditoriaus interesus, būti jam naudingas. Jei nėra naudos, tai teisėjas, kuris turi priteisti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius, negali nieko priteisti. Vadinasi, jei nėra ieškinio, nėra ir privolės. Taip galėjo atsitikti 3 atvejais: 1) kada prievolės objektas jau priklausė kreditoriui, nes nėra jokio intereso tapti savo daikto kreditoriumi; 2) jei jos objektas nėra apibrėžtas; 3) prievolėse iš sutarčių būtinai turi būti kreditoriaus piniginis interesas, kad jį galima būtų įvertinti pinigais.
Prievolės pagrindas (causa) yra artimiausias betarpiškas tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis. Senoji ius civile pripažino tik formaliąsias sutartis, kurių galiojimas nepriklausė nuo jų pagrindo. Jos šiuolaikinėje teisėje vadinamos abstrakčiomis. Klasikinėje teisėje, jei sutarties pagrindas yra netinkamas arba lio neįvykdytas, prievolė buvo laikoma negaliojančia. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, buvo vadinamos kauzalinėmis. Tokioje sutartyje debitoriaus interesus saugojo pretorius ir ius civile. Pretorius suteikdavo debitoriui išimtį, kuria remdamasis jis galėj nevykdyti sutarties, sudarytos be pagrindo. CT jam suteikė asmeninio ieškinio teisę (conditio), kuriuo jis galėjo reikalauti grąžinti tai, ką jis, vykdydamas per klaidą sudarytą sutartį yra davęs.
Šalių valia ir jos išreiškimo būdai. Kadangi kiekviena sutartis yra šalių išreiškimo valia, susitarimas, tai negali būti sutarties be šalių valios sutapimo. Dėl valios ydų sutartis negalioja šiais atvejais: 1. Kai yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo, išskyrus 2 išimtis: a) votum – pažadas dviems, kuris galioja savaime be valių sutapimo; b) pollicitatio (pažadas) miestui, kuris galioja tik tada, jei buvo padarytas teisėtu pagrindu. 2. Kada nesutampa šalių valios laikas. 3. Kai sutikimas nėra rimtas, o duotas juokais. Sutarties sudarymui nepakanka vien šalių vidinės valios, noro. Vidinė valia, kol ji neišreikšta, negali sukurti teisinių pasekmių, nes žmonės apie ją nieko nežino. Valios išriškimo formos gali būti įvairios. Pagrindinės: žodis ir raštas. Be to, romėnų teisėje žinomi konkliudentiniai veiksmai, t.y. veiksmai, iš kurių galima spręsti, kad asmuo nori sudaryti tam tikrą samdorį.

Donatio mortis causa.
Donatio mortis causa – tai dovanojimas mirties atveju ir yra sandoris tarp gyvųjų (inter vivos). Šis dovanojimas įgyvendinamas ne testamentiniu patvarkymu ir ne kitokiu aktu, išreiškiančiu asmens paskutinę valią. Donatio mortis causa – tikslas panašus į legatų tikslą ir šiam sandoriui taikomos kai kurios legatams nustatytos taisyklės. Donatio mortis causa yra dovanojimas daromas tuo atveju, jei dovanotojas numirs anksčiau už apdovanotąjį asmenį. Tokio dovanojimo tikslas tas, kad apdovanojamasis turėtų padovanotą turtą kaip atmintį apie numirusįjį. Todėl toks dovanojimas tampa neatgręžiamas tik tuomet, kai apdovanojamasis pergyvena dovanotoją. Donatio mortis causa įforminamas įvairiais sandoriais, sudaromais tarp gyvųjų, t.y. daikto traditio forma, sudarant stipuliacijas ir t.t.Visi šie sandoriai gali būti sudaryti besąlygiškai (be sąlygų). Tuomet nuosavybė nedelsiant pereina apdovanojamajam. Bet galutinai dovanojimo tikslas pasiekiamas tik tada, kada dovanotojas numiršta anksčiau už apdovanojamąjį. Priešingu atveju (jei numiršta apdovanojamasis) dovanotojas gali pareikšti apdovanotojo įpėdiniams conditio sine causa ir reikalauti grąžinti praturtėjimą, gautą dovanojimu, nes jo tikslas – causa – nepasiektas. Tačiau tokia dovanojimo sutartis gali būti sudaryta su atidedamąja (suspensyvine) sąlyga. Tokiu atveju apdovanotasis įgyja nuosavybės teisę, tampa kreditoriumi prievolėje ir t.t. tik tuo atveju, jei dovanotojas numiršta anksčiau už jį. Jeigu apdovanotasis numiršta anksčiau, tai nuosavybės perkėlimas, prievolės sukūrimas, atsisakymas nuo teisės nedaro efekto. Taigi dovanojimas mirties atveju yra galutinis tik dovanotojui mirus anksčiau už apdovanotąjį. Paprastai dovanotojas išsaugo teisę iki to momento laisvai panaikinti įvykdytą apdovanojimą. Tačiau jis gali ir atsisakyto šios teisės. Dovanojimai mirties atveju buvo įforminami ta pačia forma, kaip ir sudarymas visų kitų dovanojimų, t.y. dovanojant daugiau kaip 500 solidų turtą, šį sandorį reikėjo įrašyti į teismo protokolą ( insinuatio). Tačiau šį įrašymą (insinuatio) Justinianas leido pakeisti valios padovanoti išreiškimu prieš 5 liudytojus. Apdovanojamasis turėjo priimti dovaną. Taigi dovanojimas mirties atveju buvo sutartis, o ne vienašalis aktas, skirtingai nuo legato ir institutio heredis. Bet koks donatio mortis causa buvo sudaromas tuo atveju, jei apdovanojamasis pergyvens dovanotoją. Šiuo požiūriu reikia skirti 2 dovanojimų rūšis:
1. Donatio mortis causa gali būti sudarytas dovanotojo mirties atveju dėl tam tikro pavojaus, tiesiogiai gresiančio dovanotojui, pvz.: išvykstant dovanotojui į karą, tolimą kelionę jūra ir pan. Tokiu atveju dovanojimas netekdavo savo reikšmės, jei dovanotojas pergyvendavo būtent šį pavojų.
2. Dovanojimai buvo sudaromi dovanotojo mirties atveju anksčiau už apdovanojamąjį nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties ir kada ši mirtis įvyktų.
Minimam dovanojimui mirties atveju buvo taikomos kai kurios legatų taisyklės. Tačiau nežiūrint to donatio mortis causa buvo sutartis tarp gyvųjų (inter vivos). Ir jai sudaryti reikėjo bendro teisnumo ir veiksnumo, o ne testamenti factio.

Error ir jos atvejai.
Error – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių, paskatinusių jį sudaryti tam tikrą sandorį. Klaidos teisinės pasekmės priklausė nuo to, ar šalis, netinkamai pareiškusi savo valią, dėl to kalta ar ne. klaida turėjo teisinę reikšmę, jeigu suklydimas yra esminis. Esminė klaida yra šiais atvejais:
1. Error in negotio. Klaida dėl sutarties esmės. Ji gali įvykti esant neformalioms sutartims. Pvz.:viena šalis nori sudaryti vienokią sutartį, kita – kitokią (paslaugos – paskolos).
2. Error in persona. Tai klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis tapatybės. Tokia klaida teisinę reikšmę turi tik tokioses sutartyse, kuriose yra reikšminga kontrahento asmenybė, jos ypatybės. Pvz.: vienas asmuo gauna iš kito asmens paskolą, bet mano, kad pinigus gauna dar iš kito (trečio) asmens.
3. Error in corpore. Klaida dėl sutarties dalyko (objekto). Šiuo atveju nėra šalių valios sutapimo. Klaidadėl daikto savybių neturi reikšmės, išskyrus klaidą dėl tokių savybių, kurių buvimas ar nebuvimas daiktą pakeičia iš esmės. Pvz.: daiktas pasirodė ne sidabrinis, o alavinis.

Sąlyga ir terminas sutartyje.
Nuo pagrindinių sutarties sąlygų, kurios būtinos, kad galiotų sutartis, reikia skirti neesminius, nebūtinus jos elementus. Tokiais elementais sutartyje paprastai būdavo sąlyga (conditio) ir terminas (dies). Sąlyga – tai ypatinga išlyga sutartyje, kuri sieja sutarties teisines pasekmes su kokiu nors įvykiu ateityje. Tokios sąlygos galėjo būti atidedamosios ir naikinamosios. Atidedamoji sąlyga – tai tokia, kai šalys sieja teisinių pasekmių atsiradimą su tam tikros aplinkybės atsiradimu ateityje. Jei sąlyga apsprendžia ne sutarties teisinių pasekmių atsiradimą, o jų pasikeitimą, tai tokia sąlyga vadinama naikinamąja. Sutarties su naikinamąja sąlyga pasekmės atsiranda, t.y. sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento, bet, įvykus sąlygai, pasibaigia ipso iure be atskiro suinteresuoto asmens prašymo. Sutarties su atidedamąja sąlyga šalys iki to laiko, kol sąlygoje numatyta aplinkybė įvyks, yra neapibrėžtoje teisinėje padėtyje (pendentia). Kreditorius turi sąlyginę teisę, kuri gali pereiti įpėdiniui, o debitorius sąlyginę pareigą. Tačiau subjektyvinės teisės ir pareigos tikrąja šių terminų prasme nėra, jos atsiranda, kai įvyksta sąlyga. Kita vertus, jeigu sąlyga neįvyksta, išnyksta ir pendentia. Reikalaujama, kad sąlygoje būtų numatyta tokia aplinkybė, apie kurią iš anksto nežinoma, įvyks ji ar ne. Priešingu atveju tai nebus sutarties sąlyga. Terminas dies panašus conditio tuo, kad jis taip pat sieja sutarties teisines pasekmes su tam tikru įvykiu. Tačiau skiriasi tuo, kad šis įvykis neišvengiamai turi įvykti, nors gali būti ir nežinoma iš anksto, kada jid įvyks. Terminai gali būti: 1. Tiksliai apibrėžti, kai tiksliai žinoma, kada numatoma aplinkybė atsiras; 2. Santykiai apibrėžti – žinoma. Kad termine numatytas įvykis įvyks, bet nežinoma, kada; 3. Sąlyginiai terminai. Terminai kaip ir kndicijos, gali būti atidedamieji ir naikinamieji. Atidedamasis (dies a quo) terminas, tai terminas, nuo kurio sutarti įsigalioja. Naikinamasis (dies ad quem) terminas, tai terminas, nuo kurio baigiasi sutarties galiojimas.

Asmenų pasikeitimas prievolėje.
Pirmiausia buvo pripažintas prievolės perkėlimas paveldėjimo keliu. Jau XII lentelių įstatymai numatoreikalavimo ir skolos padalinimą tarp kelių įpėdinių proporcingai palikimo dalių dydžiui. Tai buvo grindžiama tuo, kad įpėdinis yra lyg ir palikėjo asmenybės tęsėjas. Iki to laiko, kol kreditorius ir debitorius buvo gyvi, senoji teisė jų pakeisti prievolėje neleido. Natūraliam ūkiui užleidus vietą prekinei gamybai, prievolės tapo reikšminga daugelio romėnų turto dalimi, todėl reikėjo jas padaryti lankstesnėmis. Šiam tikslui tarnavo novacija – atnaujinimas. Novacija – tai pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius, t.y. naujasis kreditorius, sutinkant pirmesniam, sudaro su debitorium tokią pačią sutartį kaip pradinė, turėdami tikslą šia nauja prievole pakeisti pirmesnę. Novacija nepatogi tuo, kad norint pakeisti kreditorių prievolėje, reikėjo ne tik abiejų kreditorių, bet ir debitoriaus sutikimo ir net asmeniško jo dalyvavino atliekant novaciją. Be to, novacijai nutraukus pradinę prievolę, pasibaigdavo ir jos garantijų galia. Reikėjo surasti naują būdą kreditoriui prievolėje pakeisti, nesugriaunant pačios prievolės. Tam buvo panaudotas procesinis atstovavimas. Kreditorius, norintis perleisti savo reikalavimo teisę – cedentas, skirdamas asmenį, kuriam norėjo perleisti savo teisę (cesionarijų) savo atstovu, į ieškinio formą įrašydavo išlygą, kad visa tai, ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įjungti į savo turtą. Toks atstovavimas buvo vadinamas procurator in rem suam – įgaliotasis savo naudai. Tačiau toks paveldėjimo būdas irgi buvo netobulas: paveldėjimo sutartis, kaip pagrįsta šalių ypatingu tarpusavio pasitikėjimu, galėjo būti bet kada vienašaliai nutraukta; šią sutartį nutraukdavo cedento arba cesionarijaus mirtis, todėl iki to laiko, kol cesionarijus nerealizuodavo ceduoto reikalavimo, jo padėtis buvo netvirta. Cesionarijaus teisių apsauga palaipsniui buvo stiprinama. Buvo nustatyta taisyklė, kad jei cesionarijus jau pareiškė ieškinį, tai jo įgaliojimai gali būti panaikinti tik esant svarbiai priežasčiai – causa cognita. Po to imta praktikuoti denuntatio – pranešimas skolininkui apie cesiją. Po tokio pranėšimo, prievolės įvykdymas cedentui jos nenutraukdavo. Pagaliau cesionarijui buvo suteiktas savarankiškas ieškinys, analogiškas kaip ir cedentui, tik jo formulėn įjungiama fikcija, kad cesionarijus yra cedento įpėdinis. Teoriškai romėnų teisė niekuomet nepripažino teisių perleidimo prievolėje. Buvo perleidžiamas ieškinys, bet ne prievolė. Cesijos būdu perleidžiamų teisių katalogas buvo išsamiai paruoštas. Ceduoti buvo leidžiama ne visas teises. Neleidžiama perleisti teisių, tampriai susijusių su kreditoriumi (pvz.: teisės į alimentus, teisės, dėl kurios jau pareikštas ieškinys). Kiekvieną teisę buvo galima paversti neceduojamu specialiu susitarimu. Cedentas atsakė už tai, kad prievolė tikrai egzistuoja ir yra teisiškai pagrįsta, bet neatsakė už jos ieškojimo, realizavimo realumą, jei cesija įvygdyta neatlygintinai. Jeigu reikėjo pradinį skolininką pakeisti nauju (expromissio), buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo, to reikalavo teisinė logika. Dažniausiai tai patsitikdavo perduodant palikimą kartu su reikalavimo teisėmis ir skolomis. Jei įpėdinis perduodavo palikimą be kreditoriaus sutikimo, tai turėjo atsakyti už palikimo skolas pats. Tačiau, įvygdęs kreditorių reikalavimus, jis turėjo regresinio ieškinio teisę.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai priemonė paskatinti skolininką įvykdyti savo pareigą. Jo esmė ta, kad jeigu skolininkas netinkamai įvykdo prievilę, arba jos neėvykdo, tai kreditorius įgyja papildomą galimybę (greta nuostolių išieškojimo) paveikti skolininką, kad šis įvykdytų prievolę. Taigi prievolės užtikrinimas yra papildomoji prievolė, tarnaujanti pagrindinės prievolės užtikrinimui. Romoje tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės arba būdai: rankpinigiai (arra), netesybos (poena), įkeitimas ( pignus ir hypotheca), laidavimas (adpromissio). Rankpinigiais galėjo būti daiktai ar pinigų suma, kuriuos viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos įvykdymui užtikrinti. Klasikiniu laikotarpiu rankpinigiai tarnavo tik sutarties sudarymo faktui patvirtinti ir vadinosi arra confirmatoria. Įvykdymo užtikrinimo funkciją (arra poenalis) renkpinigiams suteikė tik Justinianas 528 m. konstitucija. Buvo nustatyta, kad pirkėjas, atsisakęs įvykdyti sutartį, praranda rankpinigius, o pardavėjas jeigu atsisako – turi sugrąžinti rankpinigius dvigubo dydžio. Jei sutartis vykdoma normaliai, tai rankpinigiai įskaitomi prievolės mokėjimų sąskaiton. Netesybos – poena – tai skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui tam tikrą sumą, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Netesybos buvo nustatomos stipuliacijos keliu. Romos teisininkai buvo linkę manyti, kad netesybų baudos atleidžia skolininką nuo pagrindinės prievolės įvykdymo.

Prievolių pasibaigimas
Romoje galiojo taisyklė: kokiu būdu mes įstojame į prievolę, tokiu būdu nuo jos ir išsilaisviname. Šią simetriją matome jau pačiuose institutų pavadinimuose: prievolė – obligatio – surišimas, prievolės pasibaigimas – solutio – atrišimas, išlaisvinimas.
Prievolės pasibaigdavo:
1. įvykdymu (soliuto);
2. įskaita (compensatio);
3. novacija (novatio);
4. šalių susitarimu arba kreditoriaus vienasmenišku veiksmu (remissio debiti);
5. skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje (confusio);
6. nesant galimybės prievolę įvykdyti;
7. šalies mirtimi.
Prievolės įvykdymas (soliutio) – svarbiausias prievolių pasibaigimo būdas. Prievolę galėjo įvykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo. Ją įvykdyti reikėjo kreditoriui arba asmeniui, kurį jis nurodys. Pačioje sutartyje galėjo būti numatytas subsidiarinis (greta kreditoriaus) įvykdymo priėmėjas. Buvo reikalaujama, kad vykdytojas būtų asmuo, turintis teisę disponuoti savo turtu. Įvykdymą galėjo priimti tik veiksnus asmuo. Seniausiais laikais galiojo įvykdyti prievolę buvo galima tik veiksmais, simetriškai priešingais prievolės sudarymui (contrarius actus), ištariant priešingo turinio formules. Vėlesniais laikais, atkritus formalumams, prievolės įvykdymui buvo keliami šie reikalavimai:
1. įvykdymas turėjo tiksliai atitikti prievolės turinį. Be kreditoriaus sutikimo negalima prievolę įvykdyti dalimis, nes prievolė buvo laikoma vieninga, kurios vykdymas turėjo atitikti atsiradimą;
2. jeigu kreditorius atsisako priimti prievolę arba negali jos priimti dėl tam tikrų priežasčių, tai skolininkas gali perduoti skolos sumą su procentais kaip depozitą į iždą;
3. Jeigu skolininkas (debitorius) turi kelias prievoles, tai teisė įskaityti mokėjimą į tą ar kitą skolą priklauso skolininkui, o jei pastarasis nenurodo į kurią skolą įskaityti, tai padaro kreditorius. Jei nė viena šalis to nenurodė, tai buvo tokia eiliškumo tvarka: procentai, kapitalinė suma; pirmiausia skolos pribrendusios priverstiniam išieškojimui, po to kitos; iš pradžių užtikrintos įkaitu, o vėliau neužtikrintos;
4. įvykdymo vieta – atsakovo gyvenamoji vieta, nes ten buvo galima kelti ieškinį dėl šios prievolės, o šalių susitarimu – Roma;
5. prievolė turi būti įvykdyta laiku, t.y. kada numatyta sutartyje ir pan. Jeigu sutartyje nebuvo nurodomas įvykdymo laikas, prievolę reikėjo įvykdyti pagal pirmą kreditoriaus pareikalavimą. prieš laiką galima buvo įvykdyti prievolę, jei tai nepažeidė kreditoriaus interesų.
Įskaitymas (compensatio). Jeigu kreditorius turi reikalavimą skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant tam tikrom sąlygoms šie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kitą padengia, laikomi įvykdytais ir išieškojimui priklauso tik likutis.Toks prievolių pasibaigimo būdas vadinamas prievolių įskaitymu. Įskaitymas pradėtas naudoti atsiradus formuliariniam procesui. Dažniausiai prievolių įskaitymas buvo naudojamas esant bankininko ieškiniui keliems skolininkams – buvo užskaitomos klientų savitarpio pretenzijos. Justiniano kodifikacija nustatė prievolių įskaitymo sąlygas. Įskaitomi tik: priešiniai, galiojantieji, vienarūšiai, subrendę (atėjęs mokėjimų terminas), aiškūs (neginčijami) reikalavimai.
Novacija yra sutartis, kuria egzistuojanti prievolė panaikinama, nustatant vietoj jos naują prievolę. Reikalaujama, kad šalių valia būtų nukreipta į senosios prievolės pakeitimą nauja (animus novandi). Prievolėje turėjo būti naujas elementas, buvo reikalaujama, kad pasikeistų sutarties pagrindas, turinys ar subjektai.
Atleidimas nuo skolos. Debitoriai galėjo būti atleisti nuo skolos šiais būdais:
1. skolos šalių susitarimu;
2. vienašaliu kreditoriaus veiksmu.
Atleidimas nuo skolos buvo vykdomas formaliu būdu. Buvo atliekamas imaginaria soliuto – tariamas įvykdymas. Dažniausiai buvo vartojama procedūra per aes et libram, t.y., naudojant ketų ir svarstykles.
Dalyvaujant svėrėjui ir 5 liudytojams, skolininkas ant svarstyklių berdavo ketaus trupinius, o svėrėjas pareikšdavo, kad debitorius skolą sumokėjo.
Tariamojo prievolės įvykdymo rūšis buvo ir acceptiliato. Akcepteliacija – tai kreditoriaus žodinis pareiškimas, kad jis atgavo skolą. Tai buvo būdas panaikinti verbalines sutartis. Kreditorius ir vienašališkai galėjo atsisakyti skolos, dažniausiai testamentu.
Skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje. Dažniausiai taip atsitikdavo paveldėjimo keliu. Jeigu kas tampa savo skolininko įpėdiniu, jis nustoja būti kreditoriumi.
Prievolė pasibaigia, nesant galimybės ją įvykdyti.
1. Fizinis negalimumas. Jeigu prievolės dalykas, apibrėžtas individualiomis žymėmis, žuvo be skolininko kaltės, tai bus fizinis negalimumas įvykdyti prievolę.
2. Juridinis negalimumas. Jeigu prievolės įvykdymas objektyviai įmanomas, bet juridiškai neleistinas, tai bus juridinis negalimumas.
Prievolės pasibaigimą, nesant galimybės ją įvykdyti, reikia skirti nuo tų atvejų, kada dėl įvykdymo neįmanomumo prievolės iš viso neatsiranda. Tada veikė taisyklė: Imposibilium nulla obligatio est – prievolė, kurios dalykas neįmanomas, yra niekinė.
Šalies mirtis prievolės nenutraukdavo, nes įpėdinis buvo universalus teisių perėmėjas. Tik skolos iš deliktų buvo neperleidžiamos paveldėjimu ir pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.

Atsakomybė už prievolių pažeidimą
Skolininkas už prievolės neįvykdymą, netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą atsakė nustatyta tvarka. Iš pradžių ši atsakomybė buvo asmeninio pobūdžio (iki sumušimo). Laikui bėgant atsakomybė švelnėjo, ir 4 a.pr. m.e. Petelijaus įstatymu buvo nustatyta, kad skolininkai už prievolę atsako turtu.
Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Į žalos sąvoką įėjo du elementai:
1. pozityvūs nuostoliai (damnus emergens), t.y. kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas;
2. negautą naudą (lucrum cessans), t.y., kreditoriaus negautos pajamos, kuria jis būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę.
Dažniausiai žalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal kreditoriaus interesą. Skaičiuojant atlyginimą už žalą, buvo priteisimas skirtumas tarp tos įsivaizduojamos kreditoriaus padėties, kokia būtų buvusi, jei būtų įvykdyta prievolė, ir tos realios padėties, kuri atsirado dėl prievolės neįvykdymo.
Atlygimai turėjo būti tiesioginiai nuostoliai. Pvz. kažkas pardavė kviečius, bet neperdavė jų pirkėjui ir dėl to išmirė jų vergai. Pardavėjas privalėjo atlyginti tik kviečių, o nežuvusiųjų vergų vertę.
Skolininkas atsakė už prievolės pažeidimą tik esant jo kaltei. Kaltė (culpa) plačiąja prasme suprantama kaip nesilaikymas tokio elgesio, kokio reikalavo teisė. Atsakomybė už prievolių pažeidimą priklausė nuo kaltės laipsnio (formos). Kaltė turėjo dvi formas:
1. Tyčinė (dolus) – tai sunkiausia kaltės forma, kai skolininkas numato savo veiklos pasekmes ir jų geidžia. Šiuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti žalą.
2. Neatsargumas – culpa siaurąją prasme yra tada, kai skolininkas nenumato savo veiklos pasekmių, bet turi jas numatyti. Buvo skiriamos dvi pagrindinės neatsargumo formos:
a) culpa lata (didelis neatsargumas). Jį padaro tas, kuris nenumato ir nesupranta to, ką numato ir supranta bet kuris “vidutinis žmogus”. Už culpa lata atsakė kaip ir už dolus: “culpa lata dolo aequiparatur” – didelis neatsargumas prilyginamas tyčiai.
b) culpa levis (mažas neatsargumas). jis yra tada, jei skolininkas elgiasi taip, kaip “geras rūpestingas šeimininkas” nesielgtų.
Vėliau abi šios kaltės formos gavo culpa in abstracto – kaltės pagal abstraktų matą, pavadinimą.
c) išskiriama ir trečioji kaltės rūšis – culpa in concreto, t.y. kaltė nustatoma konkrečiu matu. Kaltu pripažįstamas tas skolininkas, kuris vykdydamas prievolę parodė mažiau rūpestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Ji buvo taikoma ribotam sutarčių ratui (bendrovės sutartyje).
Paprastai skolininkas atsakė už žalą padarytą dėl jo kaltės. Už trečiųjų asmenų veiksmus neatsakė, išskyrus atvejus jei blogai pasirinkdavo padėjėją, jo tinkamai neprižiūrėjo ir etc.
Jeigu asmuo pakankamai rūpestingai vykdė savo pareigas, tačiau žala vis tiek atsirado, tai sakoma, kad įvyko atsitiktinumas (casus). Casus – tai aplinkybės, sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Už casus neatsakė niekas, praktiškai jo pasekmės slėgė šeimininką – casus sentic dominus.

Verbalinės sutartys
Romos teisininkai visas jiems žinomas sutartis, pagal prievolės atsiradimo pagrindą, suklasifikavo į tam tikras rūšis. Viena iš jų – verbalinės sutartys, kurių prievolinė galia atsirasdavo iš tam tikros pasakytos žodinės formulės (verbus contrahitur). Bene seniausia ir svarbiausia verbaline sutartimi buvo stipuliacija (sponsio).
Sponsio – tai buvo sutartis sudaroma tik tarp piliečių ištarus tam tikrą žodžių formulę. Manoma, kad sponsio iš pradžių buvo tam tikra priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą. Tokią sutartį iš pradžių gynė tik bažnyčios normos, metams bėgant jas ginti pradėjo ir pati valstybė. Išsilaisvinusi iš sakralinės formos, sponsio dėl savo paprastumo pasirodė tinkama ir peregrinams. Taigi atsirado sutartis vadinama stipulatio, kurią peregrinai sudarinėjo ištardami kitokią nei piliečių žodžių formulę. Ilgainiui skirtumas tarp šių (sponsio ir stipulatio) sutarčių išnyko.
Stipuliacijos forma buvo labai paprasta. jai buvo keliami trys reikalavimai:
1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turėjo atitikti tam tikrą formulę;
2. atsakymas turėjo visiškai atitikti klausimą, pvz., jeigu prašo 100, negalima pažadėti dešimtinės;
3. kad klausimas ir atsakymas būtų žodiniai, o tai reiškia, kad šalys sutarties sudarymo momentu turėjo būti vienoje vietoje.
Stipuliacijos sutartis sukurdavo abstrakčią prievolę, kuri rėmėsi vien tik kreditoriaus klausimu ir debitoriaus atsakymu. Stipuliacijos prievolės buvo griežtai vienašalės: kreditorius – tik kreditorius, skolininkas – tik skolininkas. Šios prievolės – stricti iuris. Kreditorius galėjo reikalauti tik to, kas pažadėta, be jokių priedų: nei nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, atlyginimo, nei procentų.
Vadovaujantis šiuolaikinių sutarčių samprata, stipuliacija buvo ne tam tikra sutarties rūšis, o iš esmės, tik sutarties sudarymo, forma, kuria galėjo būti įforminamos labai savo turiniu įvairios sutartys (pirkimas – pardavimas, mainai).
Dėl savo formos paprastumo ir lankstumo stipuliacija greitai tapo universalia sutartimi. Ji max palengvino skolos įrodinėjimą teisme: ieškiniui pagrįsti pakako įrodyti stipuliacijos faktą.
laikui bėgant stipuliacijos sutartis dar labiau supaprastėjo, sumažėjo jos formalizmas. Jos evoliucija vyko šiomis kryptimis:
1. Sušvelnėjo reikalavimai žodinei formai;
2. Kadangi žodinį susitarimą buvo sunku įrodinėti, tai buvo pradėtas rašytinio dokumento sudarinėjimas – cautio;
3. Silpnėjo abstraktus stipuliacijos pobūdis (pvz. stipuliantas pažadėdavo sumokėti 100, tikėdamasis gauti paskolą, bet jos faktiškai negaudavo. Nežiūrint to, jis vis tiek privalėjo sumokėti pažadėtą sumą. Vėliau ją susigrąžinti kaip nepagrįsta praturtėjimą).
Stipuliacijoje galėjo dalyvauti ne tik du, bet ir daugiau asmenų, t.y. buvo leidžiamas bendrininkavimas prievolėje. Romėnų teisė pateikė kelias bendrininkavimo prievolėse rūšis:
1). Korealinis bendrininkavimas. Tai toks atvejis, kai keli asmenys yra kreditoriaus vienoje prievolėje, ir kiekvienas iš jų turi visas savarankiško kreditoriaus teises. Tai reiškia, kad kiekvienas kreditorius galėjo gauti visą skolą, pareikšti ieškinį. Visos skolos sumokėjimas vienam kreditoriui panaikindavo kitų kreditorių reikalavimus. Jeigu vienas kreditorius pareikšdavo ieškinį, tai kiti teisęs į ieškinį prarasdavo. Korealinėje prievolėje yra keli bendrininkai, bet prievolės dalykas vieningas. Todėl visi bendrininkai yra savarankiški.
2). Akcesorinis bendrininkavimas. Tai toks atvejis, kai asmuo, norintis dalyvauti prievolėje kaip pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti kitą subjektą tik kaip papildomą, pagalbinį bendrininką. Šiuo atveju šio antrojo šio antrojo subjekto teisė arba pareiga bus tik pagrindinio subjekto teisės papildymas (accessorium).

Literalinės sutartys
Literalinių sutarčių teisinė prigimtis yra tokia, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto susitarimo, o iš rašytinės formos susitarimo: “littersi fit obligatio” (raidė kuria prievolę).
Prievolės, atsirandančios iš literalinių sutarčių, buvo vienašalės, formalios ir abstrakčios.
Pavyzdžiai:
Sakykime A skolina B 100 vnt. Tokiu atveju atliekama tokia operacija: A savo išlaidų grafoje užrašo “išmokėta B 100 vnt.”, o B pajamų grafoje – “gauta iš A 100 vnt.”. Toks užrašas pagimdo abstrakčią B prievolę sumokėti A 100 vnt.
Sakykime A skolingas 100 vnt. B, o B savo ruožtu skolingas 100 vnt. C. Tarpusavio susitarimu atitinkamais užrašais savo skolų knygose šie asmenys šias prievoles gali pakeisti viena tiesiogine prievole tarp A ir C.
Literaline sutartimi buvo apiforminamos tik piniginės prievolės. Todėl jos nebuvo tokios patogios kaip stipuliacija. Literalinės sutarties privalumas tas, kad ją galėjo sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat ir nebyliai.
Literalinė sutartis buvo taikoma tik romėnams. Peregrinai naudojosi kitokiais skolų dokumentais:
1. Singrafa. Ji buvo surašoma trečiuoju asmeniu (J skolingas M), dalyvaujant liudytojams. Tokią sutartį pasirašydavo skolininkas ir liudytojai;
2. Chirografa. Ši sutartis buvo surašoma pirmuoju asmeniu, pasirašoma skolininko. Imperijos laikotarpiu chirografomis naudojosi ir romėnai.

Realinių ir konsensualinių sutarčių rūšys (išvardinti)
Realinėmis vadinamos sutartys, kurių galiojimui nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama, kad būtų faktiškai perduotas daiktas. Iki to laiko, kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Pvz., jeigu šiandien susitariama su kuo nors, kad rytoj jam bus paskolinta tam tikra suma, tai toks susitarimas kontrahentų dar neįpareigoja.
Tokia sutartis pagal romėnų teisę buvo paprastas susitarimas dėl būsimos sutarties sudarymo. Prievolė iš tokio susitarimo atsiras tada, kai paskolos pinigai bus faktiškai perduoti. Buvo sakoma: re contrahitur obligatio (daiktas sukuria prievolę).
Romėnų teisė žinojo 4 realinių sutarčių rūšis:
1. paskolos – muutum (sunaudojamų daiktų);
2. nesunaudojamų daiktų panaudos – commodatum;
3. pasaugos – depositum;
4. įkeitimo – pignus.
Konsesnsualinės sutartys buvo sudaromos paprastu neformaliu susitarimu. Žinomos taip pat 4 rūšys:
1. pirkimas – pardavimas (emtio – venditio);
2. nuoma (locatio – conductio);
3. bendrovės sutartis (societas);
4. pavedimo sutartis (mandatum).

Paskolos sutartis
Paskolos sutartimi viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) nuosavybėn tam tikra sumą pinigų (gali būti ir kitokie daiktai), o skolininkas įsipareigoja, suėjus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrąžinti kreditoriui tokį pat kiekį pinigų (arba daiktų).
Paskola – tai seniausia realinių sutarčių rūšis. Seniausioje teisėje ji buvo apiforminama nexum, kuri pagal apiforminimą buvo analogiška mancipacijai (5 liudytojai ir svėrėjas). Nexum dėl savo griežtumo ir formalumo visiškai netiko įprastiems buitiniams santykiams. Ilgainiui atsirado mutuum sutartis. Iš pradžių jai buvo būdingi šie požymiai (sutartinė mutuum prigimtis išryškėjo ne iškart):
1. mutuum grindė griežtai vienašalę prievolę. Jokios priešinės pretenzijos šioje sutartyje neleidžiamos;
2. kreditorius galėjo reikalauti tik to, ką perdavė skolininkui. Vėliau, kai buvo pripažintos palūkanos, jos turėjo būti numatytos atskira stipuliacija;
Klasikiniai teisininkai mutuum jau laiko sutartiniais santykiais ir ieškinius iš jų atskiria nuo ieškinių dėl nepagrįsto praturtėjimo. Antai, Paulius nurodo, kad paskolos santykiams nepakanka paprasto pinigų perdavimo, o būtina, kad šalių valia nustatytų paskolos santykius. Todėl, jeigu skolininkas, pvz., buvo neveiksnus, paskolos nėra. Kreditorius gali reikalauti tik grąžinti tik grąžinti praturtėjimą, t.y. tai kas liko iš neveiksnaus skolininko turto, pvz., iš duotų 100 tik 50, jeigu likusius 50 jau spėjo išleisti.
Imperijos laikotarpiu įstatymleidystė dėl mutuum vystėsi dviem kryptimis:
1. buvo nustatyta, kad paskola pavaldžiam sūnui (be tėvo sutikimo) net po tėvo mirties nesuteikia kreditoriui ieškinio. Tačiau jei sūnus gera valia sumoka skolą, tai laikoma, kad prievolė įvykdyta
2. Cicerono laikais buvo nustatyta max 12%metinė norma. Ji galiojo visą klasikinį laikotarpį. Justinianas ją sumažino iki 6% , o be to uždraudė procentus nuo procentų, t.y. – lupikavimą.

Panaudos sutartis (commodatum)
Panaudos sutartis – tai sutartis, kuria vienas asmuo komodantas (commodans) perduoda kitam (komodatoriui) tam tikram neatlygintinam naudojimui.
Panaudos dalyku, galėjo būti tik individualiomis žymėmis apibrėžtas daiktas. Tuo ši sutartis skiriasi nuo paskolos. Kitas skirtumas yra tas, kad daiktas perduodamas ne nuosavybėn, o tik naudotis. Panauda turėjo būti neatlygintina (tai būtų nuomos sutartis).
Panauda – tai dvišalė sutartis. Komodatorius privalo grąžinti daiktą sveiką. Jeigu sugadina arba pražudo, už tai atsako, nesvarbu kokia būtų panaudos gavėjo kaltė (omnis culpa). Kita vertus, panaudos gavėjas galėjo pareikšti tam tikrus reikalavimus komodantui. Pvz. jeigu daiktas, gautas panaudai, padarė nuostolių turtui. Komodantas atsakydavo už nuostolius tada, jeigu jis apkaltintas neatsargumu arba apkaltintas tyčia (dolus, culpa lata).
Nuo commodatum reikia skirti precarium. Tai yra taip pat daikto perdavimas laikinam neatlygintinam naudojimui, bet visuomet iki pareikalavimo ir nesukeliantis jokių prievolių duodančiam. Ši sutartis dažniausiai buvo vartojama tarp patronų ir klientų, vergvaldžių ir išlaisvintųjų.

Pasaugos sutartis (depositum)
Pasauga – tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo deponentas (deponens) perduoda kitam (depositarius) daiktą saugojimui.
Depozito dalyku tiesiogine prasme galėtų būti tik individualiomis žymėmis apibrėžtas daiktas. Tačiau romėnų teisė numatė, kad gali būti perduoti ir rūšiniai daiktai, pvz. pinigai. Tais atvejais turėjo būti sugrąžintas toks pats kiekis, tos pačios rūšies daiktų. Tačiau tada turėsim depositum irregulare – netaisyklingą sutartį, artimą paskolai, nes rūšinėmis žymėmis apibrėžti daiktai pereidavo depozitarijaus nuosavybėn.
Pasaugos sutarties šalių santykiai buvo panašūs kaip panaudos sutartyje. Tačiau kadangi depositium buvo sudaroma ne depozitarijaus interesais, todėl jis tik atsakė už dolus ir culpa lata. Tuo tarpu deponentas ir už culpa levis.

Depositum irregulae ir depositum mierabile.
Specialų pasaugos sutarties porūšį sudaro depositus irregulae (neįprasta, nenormali pasauga), kai buvo duodami pasaugoti rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, pvz.: pinigai ir kiti rūšiniai daiktai. Jei šie daiktai buvo perduodami esantys saugykloje, dėžėje ar kitokiais būdais individualizuoti, tai buvo įprasta pasaugos sutartis. Tačiau jeigu rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai perduodami saugoti neindividualizuoti, padedami kartu ir susimaišo su saugotojo daiktais, tai saugotojas tampa jų savininku. Tokiu atveju pasaugos terminui pasibaigus, saugotojas negali grąžinti tų pačių daiktų, o privalo grąžinti tik tokį patį kiekį ir tokios pat rūšies daiktų. Todėl šis pasaugos porūšis ir vadinamas depositum irregulae, t.y. neįprastinis, išimtinis. Pirmu požiūriu depositum irregulae turi parašumo su paskolos sutartimi. Šios abi sutartys turi vienodą sutarties dalyką (daiktus apibrėžtus rūšiniai požymiais), pagal šias abi sutartis pereina nuosavybės teisė į perduotus daiktus, o taip pat daiktų gavėjui pereina atsitiktinio daikto žuvimo rizika. Pagaliau pagal šią pasaugos ir paskolos sutartį grąžinami ne tie patys, o tik tos pačios rūšies ir kokybės daiktai. Tačiau tarp šių sutarčių yra ir skirtumai. Paskolos sutarties tikslas yra patenkinti skolininko ūkinį poreikį. Pagal ireguliarią pasaugos sutartį jos ūkinė paskirtis ir tikslas tiesiog priešingi. Pagal pasaugos sutartį paslaugą teikia asmuo, priimantis pinigus ar kitus rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus.

Pirkimo – pardavimo sutartis (emptio – venditio)
Seniausiais laikais pirkimas – pardavimas buvo atliekamas mancipacijos keliu. Vėliau mancipuojami buvo tik res mancipi, o nemancipuojami buvo perleidžiami cesijos arba tradicijos būdu. Visais šiais atvejais iškildavo daiktinės nuosavybės teisės perdavimo aktas, o susitarimas dėl daikto pardavimo jokios reikšmės neturėjo. Vėlesniais laikais buvo pripažinta paprasta konsensualinė pirkimo – pardavimo sutartis.
Pagrindiniai pirkimo – pardavimo sutarties elementai buvo pirkimo -pardavimo dalykas – merx, ir kaina – pretium.
Pardavimo dalyku galėjo būti bet koks daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę (res corporales, incorporales), net būsimi daiktai, pvz. sekančių metų derlius.
Kaina turėjo būti išreikšta tam tikra pinigų suma. Jeigu sandorio kaina buvo nurodoma ne pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu, tai buvo laikoma, kad sudaryta ne pirkimo – pardavimo, o mainų sutartis.
Kaina turėjo būti:
1. certum, t.y. apibrėžta;
2. verum, t.y. tikra, reali, o ne dėl akių nurodyta tik tam, kad paslėptų dovanojimą.
Kaina buvo nustatoma laivu šalių susitarimu, teismas nespręsdavo ar ji teisinga. Tik viena Diokleciano konstitucija nustatė išimtį: nekilnojamojo turto pardavėjas, gavęs mažiau kaip pusę jos vertės, turėjo teisę reikalauti sutartį panaikinti. Prievolės iš pirkimo – pardavimo sutarties – dvišalės. Kiekviena šalis tuo pat yra ir kreditorius, ir skolininkas. Dvišališkumas matosi net iš ieškinių pavadinimų: actio empti (pirkėjo) ir actio venditi (pardavėjo). Pati sutartis turėjo dvigubą pavadinimą. Šalių pareigos susijusios tarp savęs: viena egzistuoja todėl, kad yra kita.
Sutarties turinys. Pirkėjas turėjo iš esmės vieną pareigą – sumokėti sutartą kainą. Tuo tarpu pardavėjo pareigos sudėtingesnės. Sutarties tikslas – perkelti nuosavybės teisę pirkėjui. Todėl pagrindinė pardavėjo pareiga – perduoti daiktą natūra. Bet ką daryt, jeigu vėliau pasirodytų, kad pardavėjas nebuvo savininkas. Šiuo atveju buvo taikoma vadinama evictio, t.y. daiktas, kuris trečiojo asmens teismo keliu iš pirkėjo gali būti atimtas. Tam, kad būtų apsaugoti pirkėjo interesai evikcijos atveju, buvo nustatyta, jog pirkėjas actio empti galėjo reikalauti iš pardavėjo nuostolių atlyginimo. Savaime suprantama, jei sutartyje nebuvo numatyta kitaip.

Atsakomybė pagal pirkimo – pardavimo sutartį
Šalių atsakomybė už daikto žuvimą nuo sutarties sudarymo momento buvo sprendžiama taip: jeigu daiktas nebuvo perduotas tuojau pat, tai mes žinome, kad jo savininkas nepasikeitė, todėl pardavėjas atsakė už daikto žuvimą ar sugadinimą, esant jo omnis culpa. Šioje sutartyje abi šalys atsako tik omnes culpa atveju. Jeigu daiktas žuvo atsitiktinai, tai pardavėjas buvo atleidžiamas nuo atsakomybės. Dar daugiau pardavėjas galėjo reikalauti sumokėti sutartą kainą. Tai buvo išreiškiama dėsniu “periculum est emptoris” – nuostoliai (rizika) yra pirkėjo.
Atsakomybė už parduoto daikto kokybę. Kai pirkimas – pardavimas tapo konsensualine sutartimi, palaipsniui nusistovėjo taisyklė, kad jeigu pardavėjas nutyli jam žinomus daikto trūkumus, tai prieštarauja bona fides (gerai valiai?) ir toks elgesys prilyginamas apgaulei. Todėl pardavėjui suteikdavo actio empti dėl nuostolių atlyginimo. Už prekės trūkumus, kurių pardavėjas nežinojo, jis neatsakė.
Imperijos laikotarpiu ši taisyklė buvo pakeista kurulinių edilų ediktu. Kuruliniai edilai, prižiūrėję tvarką turguose, pareikalavo, kad vergų ir gyvulių pardavėjai skelbtų visų parduodamų daiktų trūkumus. Jeigu vėliau išryškėdavo kokie nors nepaskelbti trūkumai, tai pardavėjas atsakė už juos nepriklausomai nuo to, buvo jie žinomi ar ne. Buvo preziumuojama, kad jis privalėjo žinoti. Pirkėjas galėjo reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį. Ši naujovė buvo labai patogi, todėl ilgainiui tapo bendra norma, taikoma visiems pirkimo – pardavimo atvejams.

Nuomos sutartis (locatio – conductio) ir jos rūšys
Buvo trys nuomos sutarties rūšys:
1. Daiktų nuoma (locatio – conductio rei). Šia sutartimi viena šalis – nuomotojas (locator rei) įsipareigoja perduoti daiktą naudojimuisi kitai šaliai – nuomininkui (conductor rei), o pastaroji mokėti nuomos mokestį (merx). Abi šalys, pažeidus sutartį, atsakė už omnis culpa. Skirtingai negu pradavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje, nuomotojas atsakė netgi tuo atveju, kai negalėjo perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių aplinkybių. Tokiu atveju jis negalėjo reikalauti ir nuompinigių. Nutarukiama vienos ar kitos vienašališku atsisakymu, nuomininkui pradėjus piktnaudžiauti savo teise.
2. Darbo jėgos samdos, paslaugų sutartis (locatio – conductio operarum).Pagal šią sutartį vienas laisvas žmogus (locator) patenka kito (conductor) dispozicijon, t.y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą, pvz. parsisamdo vežiku. Paprastai šios sutarties dalyku galėjo būti tik “juodi” (fiziniai) darbai.
3. Rangos sutartis (locatio conductio operis). Pagal šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už nustatytą atlyginimą atlikti kito asmens naudai tam tikrą darbą, pvz., pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakytojo, nes kitaip buvo laikoma, kad sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Nuo 2 skiraisi tuo, kad rangovas turėjo perduoti užbaigto darbo rezultatą.
Pastarosios dvi nuomos rūšys Romoje nesuklestėjo, nes tam trukdė vergovė.
Nuomotojo pareigos : pateikti nuomininkui daiktą, o kartu ir jo priklausinius, perduoti nustatytu laiku, jis atsakė už bet kokią kaltę (omnis culpa). Nuomininko pareigos: mokėti nuomos mokestį, atsakė už bet kokį daikto pažeidimą ar daikto pablogėjimą, jei tai įvyko dėl jo kaltės.

Atsakomybė pagal nuomos sutartį (periculum est locatoris).
Abi šalys, pažeidus sutartį, atsakė už omnis culpa. Skirtingai negu pardavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje, nuomotojas atsakė netgi tuo atveju, kai negalėjo perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių aplinkybių. Tokiu atveju jis negalėjo reikalauti ir nuompinigių.
Jeigu perduotas naudotis daiktas buvo netinkamas naudoti arba nedavė to ūkinio efekto, kurio nuomininkas galėjo tikėtis, tai buvo taikomi analogiški principai tiems, kuriais buvo grindžiama perdavėjo atsakomybė už perduoto daikto trūkumus. Nuomininkas turėjo teisę atsisakyti nuo sutarties. Jeigu naudotis daiktu buvo galima pasiekiant mažesnį ūkinį efektą, nuomininkas ieškinio actio conducti pagalba galėjo reikalauti sumažinti nuomos mokestį. Nuomotojas atsakė už bet kokią kaltę (omnis culpa). Jei nagalimumas naudotis daiktu atsirado be nuomotojo kaltės, jis neatsakė prieš nuomininką, bet neturėjo teisės reikalauti nuomos mokesčio už tą laiką, kai naudotis daiktu nebuvo galima dėl atsitiktinės priežasties. Iš to galima daryti išvadą, kad rizika teko nuomotojui (periculum est locatoris). Nuomininkas taip pat turėjo mokėti už perduotą nuomon daiktą mokesčiu, vykdyti viešąsias prievoles.
Dėl nuomos už žemės sklypus buvo nustatytos specialios taisyklės. Įvairios atsitiktinės galimybės turėjo įtakos derlingumui. Kartaip jis taip sumažėdavo, kad žemės sklypo nuomotojas negalėdavo sumokėti nuomos mokesčio. Klasikiniai Romos teisininkai šį klausimą sprendė taip: jei buvo taip vadinama nenugalimoji jėga, dėl kurios žuvo derlius, nuomininkas buvo atleidžiamas nuo pareigos mokėti mokestį. Jei nieko ypatingo neįvyko, tai nuostoliai dėl nederliaus tekdavo nuomininkui.
Nuomininkas turėjo naudotis daiktu pagal sutartį ir to daikto ūkinę paskirtį. Nuomininkas atsakė už bet kokį daikto pažeidimą ar daikto pabloginimą, jeigu tai įvyko dėl jo kaltės. Pasibaigus nuomai, išnuomotas daiktas turėjo būti nedelsiant grąžintas tinkamoje būklėje. Praleidus grąžinimo terminą, nuomininkas turėjo pareigą atlyginti nuomotojui nuostolius, kuriuos jis turėjo dėl nesavalaikio daikto grąžinimo. Jei nuomininkas turėjo išlaidų dėl naudojimosi daiktu, tai teisė į tas išlaidas atlyginama priklausomai nuo to, ar tos išlaidos buvo būtinos, ar ne.

Pavedimo sutartis (Mandatum)
Pavedimo sutartimi vienas asmuo (mandans) paveda kitam (mandatarijui) atlikti kokį nors vieną ar kelis veiksmus., o mandatarijus įsipareigoja netalygintainai juos atlikti. Nuo samdos ši sutartis skiriasi tuo, kad ji yra neatlygintina. Tai dvišalė nesilagmatinė sutartis. Prievolės pagal šią sutartį yra asmeninio pobūdžio. Jos pasibaigia vienos šalies mirtimi arba atsisakymu nuo sutarties. Pavedimo dalyką sudarė tiek juriodiniai veiksmai (sandorių sudarymas, procesiniai veiksmai), tike faktinio pobūdžio paslaugos (netalygimtainas rūbų sutvarkymas). Romos tesininkų nuomone, mandatum yra kilusi iš visuomeninės pareigos ir draugystės, o pareigos vykdymas ir gavimas už tai užmokesčio romėnų požiūriu nesuderinami dalykai. Jeigu už tokio veiksmo įvykdymą buvo imamas užmokestis, tai pavedimo sutartis tapdavo nuomos. Mandatarijus galėjo gauti dovaną (tai buvo pripažinta ir leistina) honor. Mandatarijaus pareigos:tiksliai ir rūpestingai vykdyti pavedimus, įvykdyti juos (jeigu matė kad negali, reikėjo pranešti mandatui), veikti tiksliai pagal sutartyje pateiktą turinį. Jeigu sutartyje nebuvo nustatyta, kad pavedimus turi atlikti mandatorijus būtinai asmenškai, tai jis galėjo pritarukti kitus asmenis (pavaduotojus, substitutus). Mandatorijus atsakė už bet kokią kaltę ir privalėjo atlygintivisus nusotolius mandantui, padarytus vykdant pavedimą, arba jo neįvykdžius. Atsakingas ir atskaitingas mandantui. Mandanto pareigos: turi atlyginti mandatarijaus turėtas išlaidas, kurios susijusios su pavedimo atlikimu..Pavedimo sutartis nutraukiama vienai ar kitai šaliai atsisakius nuos sutarties, o taip pat vienai iš jų mirus

Bendrovės sutartis (Societas)
Istoriškai bendrovės sutartis išsivystė iš consortium, t.y. brolių susitarimo po tėvo mirties turto nesidalyti, o ūkininkauti bendrai. Todėl ir vėliau bendrovės narių santykiai iš dalies atspindėjo giminystės santykius. Pvz., bendrovės nariai tarpusavyje atsakė už culpa in concreto, t.y. buvo reikalaujama, kad kiekvienas narys bendrovės reikalais rūpintųsi kaip savaisiais.
Buvo 4 bendrovių rūšys:
1. Pilnoji (societas omnium bonorum). Tokiai bendrovei priklausė visas jos narių turtas, net įgytas atsitiktinai, pvz., paveldėtas iš pašalinio asmens;
2. Ribota bendrovė (societas quesus). Jai priklausė tik tas turtas, kuris buvo įgytas bendrovės ūkinės veiklos dėka;
3. Societas unius negotiationis, kuri buvo steigiama tam tikrai ekonominės veiklos sričiai. Pvz., susitariama, kad bendrai bus vykdoma prekyba, o likusiose srityse bendrovės nariai veiks atskirai.
4. Laikina bendrovė (societas unius rei). Tokios bendrovės buvo steigiamos tam, kad būtų galimybė sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį, pvz., bendrai nupirkti dvarą.
Bendrovės sutartis turėjo labai asmeninį pobūdį. Ji sugriūdavo mirus bent vienam bendrovės nariui ir galėjo būti bet kuriuo metu panaikinta bent vieno nario reikalavimu.

Bevardės sutartys (contractus innominati)
Bevardės sutartys tai tokios sutartys iš kurių prievolės atsirasdavo tik tada, kai viena iš šalių savo prievolę įvykdydavo. Buvo legalizuota ir visos jų įvairovės sistema (Justiniano). Justiniano kodifikacijoje legalizuotos keturios bevardžių sutarčių rūšys:
1. do ut des – duodu, kad duotum;
2. do ut facias – duodu, kad padarytum;
3. facio ut des – darau, kad duotum;
3. facio ut facios – darau, kad padarytum.
Pripažindama bevardes sutartis, romėnų teisė žengė didelį žingsnį bet kokio sutarties sankcionavimo kryptimi, įgyvendinant principą :”Pacta sunt servanda” – sutarties reikia laikytis, – tačiau tik su viena sąlyga, kad viena iš šalių jau vykdo tokią netipinę sutartį.

Paktai ir jų rūšys
Laikui bėgant atsirado ypatinga susitarimų rūšis (jas jau mini 12 lentelių įstatymas), kurių negalima buvo priskirti nei prie tipinių, nei prie bevardžių sutarčių. Tokius susitarimus romėnai vadino “pacta”(paktais). Jie buvo panašūs į konsensualines sutartis, nes įsigaliodavo nuo susitarimo momento.
Paktas buvo savanoriškas šalių susitarimas užbaigti ginčą. Toks susitarimas užkirsdavo kelią potencialiam ieškovui imtis procesinių veiksmų. Dažnai paktais buvo norima arba panaikinti debitoriaus atsakomybę, arba ją sumažinti (paktai didinantys debitoriaus atsakomybę buvo nepripažįstami). Paktą galima buvo sudaryti pasirašant pagrindinę sutartį arba po to.
Pretoriaus paktai. Pretoriai kartais gynė tokius susitarimus, kurie ius civile požiūriu neturėjo sukurti prievolės. Pretoriai galėjo pripažinti teisę į ieškinį, pagrįsta faktu (actionem in factum), jeigu nuspręsdavo, kad to reikalauja tikslingumo principas arba svarbus visuomeninis interesas. Tokie susitarimai buvo ginami pretoriniais iekiniais in factum, viduramžiais pavadinti pretorių paktais (pacta pretoria).
Labiausiai paplitę šie paktai:
1. Skolos sutvirtinimas (constitutum debiti) – tai neformali priesaika įvykdyti jau esamą prievolę tiksliai nurodytu terminu. Taip prisiekti galėjo arba pats skolinininkas, arba trečias asmuo. toks paktas buvo sudaromas tada kai skolininkas norėdavo atidėti prievolės vykdymo terminą, o kreditorius – tada, kai norėjo gauti papildomą skolos užtikrinimą;
2. Receptum argenterii – tai bankininko pasižadėjimas (priesaika)trečiajam asmeniui, paprastai banko klientui, kad atlygins svetimą skolą, kuri jau yra ar gali atsirasti ateityje;
3. Tai paktai, kuriais laivų, nakvynės namų ir arklidžių šeimininkai prisiimdavo didesnę atsakomybę už jiems patikėtus daiktus.
Įstatyminiai paktai buvo pripažinti tik dominato laikotarpiu imperatoriaus konstitucijomis (legis), todėl buvo vadinami pacta legitima.
1. Kraitis (pactum dotale) – tai neformali sutartis dėl kraičio;
2. kompromisas (compromissum) – tai susitarimas, kuriuo ginčo šalys perduoda ginčą spręsti privačiam teisėjui;
3. Dovanojimas (donatio) – tai neformalus susitarimas, kuriuo viena šalis įsipareigodavo kitai šaliai, jai sutikus padaryti tam tikrą turtinę naudą. Romėnų teisėje buvo tam tikri tokio neatlygintino turto perdavimo apribojimai. Buvo uždrausta dovanoti svetimiems asmenims daiktus, kurių vertė viršijo nustatytą dydį. Uždrausti dovanojimo paktai tarp sutuoktinių.

Prievolės tarytum iš sutarčių
Šių prievolių atsiradimo pagrindu buvo arba vienašalis sandoris, arba kiti faktai, kurių negalima laikyti sutartimi. Nors šios prievolės savo pobūdžiu bei turiniu priminė prievolės kylančias iš sutarčių, visgi yra tam tikri skirtumai tarp jų (esminis tas, kad jų turinį sudarė teisėtas elgesys, bet skirtingai nuo sutarčių, čia nebuvo išreikštos abiejų šalių valios). Šios prievolės buvo vadinamos obligationes quasi ex contractu. Jas romėnų teisininkai klasifikavo į tris grupes, kurias sudarė atskiros prievolių rūšys – tai prievolės iš nepagrįsto praturtėjimo, svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo ir bendrija.
1. Prievolės iš nepagrįsto praturtėjimo (condictio). Jau respublikos laikotarpiu teisininkai suformulavo principą, kad tais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtėdavo kito asmens sąskaita, tai tokiu būdu įgytas turtas turėjo būti grąžintas asmeniui, kurio sąskaita buvo praturtėta.
Pagrindiniai praturtėjimo be pagrindo atvejai:
a) Condictio indebiti – ieškinys suteikiamas asmeniui, sumokėjusiam neegzistuojančią skolą, sumokėjus skolą, kurią privalėjo sumokėti kitas asmuo arba, kai skola turėjo būti sumokėta kitam asmeniui.
Kad ieškinys būtų patenkintas reikėjo trijų sąlygų:
1. asmuo, atliekantis veiksmus, tai darė manydamas, jog egzistuoja prievolė;
2. priimantis vykdymą asmuo turėjo manyti, jog prievolė tikrai egzistuoja ir kad jis turi teisę reikalauti tų veiksmų atlikimo
3. jei praturtėjas asmuo veikė nesąžiningai – jis privalėjo visiškai atlyginti žalą, o jeigu sąžiningai – tik pačią praturtėjimo sumą.
b) Condictio causa data non secuta – tai ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą perduotą trečiajam asmeniui, tikintis priešpriešinio veiksmo, kuris nebuvo atliktas.
Pvz. A perduoda B kokį nors turtą, tikėdamasis iš B taip pat kažką gauti. Neįvykdžius priešpriešinio veiksmo, asmeniui B išnyksta teisė valdyti perduotą turtą.
c) Condictio ob iniustam causam – ieškinys dėl sugrąžinamo turto, perduoto turint įstatymui ar moralei priešingą tikslą
Pvz. A atliko veiksmus, kuriuos atlikti jis įsipareigojo dėl prievartinės stipuliacijos.
2. Svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo (negatorium gestio). Ji atsirasdavo tada, kai kuris nors asmuo (negatorium gestor, arba gestor) be kito asmens (dominus negotii) įgaliojimo ir be įsipareigojimų savo valia atlikdavo pastarojo naudai tam tikrus veiksmus (pvz., skolos sumokėjimas kvailys koks taiJ). Taigi šiuose santykiuose dalyvavo du subjektai – asmuo, veikiantis kažkieno interesais, ir asmuo , kurio interesais veikiam. Prievolė, atsirandanti iš šių santykių, buvo praktiškai tapati prievolei atsirandančiai iš pavedimo sutarties.
Gestoriaus atliekami veiksmai galėjo būti materialūs arba teisniai.
Negatoruim gestio teisinio santykio atsiradimui buvo keliami ie reikalavimai:
1. atlikdamas tam tikrus veiksmus, gestorius tai daro siekdamas sutvarkyti svetimus reikalus;
2. veiksmu turi būti siekiama pozityvaus tikslo;
3. atitinkami veiksmai ura galimi, kai jų atlikimas neprieštarauja dominus negotti valiai, ir jei pastarasis pats negali pasirūpinti savo reikalais;
4. reikalų tvarkymas šiuo būdu buvo neatlygintinas.
Gestorius turėjo sutvarkyti pradėtus reikalus iki galo, be to atsiskaityti ir perduoti viską, ką jis gavo domini negotii. Abu jie atsakydavo omnis culpa pagrindu.
3. Bendrija (communio). Ji galėjo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtinė bendrija sukeldavo ne tik turtinius (bendros nuosavybės), bet ir prievolinius santykius tarp bendrasavininkių. Visą bendrijos egzistavimo laikotarpį jos nariai galėjo naudotis bendru turtu, privalėjo bendrai dengti turto išlaikymo išlaidas, kurių dydis priklausė nuo kiekvieno iš jų dalies tame turte. Dalies dydis taip pat sąlygojo ir naudojimosi daikto duodamais vaisiais apimtį. Bendrijos nariai vienas kitam atsakingi iš pradžių dolus ir culpa, o vėliau diligentia quam suis.

Prievolės iš deliktų ir tarytum deliktų
Prievolės iš deliktų. Romėnų teisėje deliktai – tai veikos, pažeidžiančios atskiro asmens ar asmenų grupės interesus. Persekiojimas už šias veikas vyko tik asmenų, kurių interesai pažeidžiami, iniciatyva. Deliktai sukeldavo ne bausmes, o prievoles sumokėti nukentėjusiajam baudą arba bent atlyginti nuostolius.
Romoje buvo nustatytas griežtas deliktų, kurie sukeldavo prievoles ratas. Kiekvienas deliktas turėjo tris elementus:
1. objektyvi žala asmeniui;
2. asmens, įvykdžiusio deliktą, kaltė;
3. objektyviojo teisė turėjo atliktą veiką pripažinti deliktu, t.y. nustatyti tam tikras teisines pasekmes.
Deliktinės prievolės nuo sutartinių skyrėsi šiais požymiais:
1. Sutartinė prievolė, kaip turto elementas, išskyrus prievoles kylančias iš asmeninių sutarčių (mandatum), pereidavo įpėdiniams. Tuo tarpu ieškiniai reikalavimai iš deliktų pereidavo tik kreditoriaus įpėdiniams, išskyrus vindictum spirantes (kvėpuojantys kerštu), pvz. dėl asmeninio įžeidimo. Skolininko įpėdiniai už deliktus neatsakė. Jiems galėjo būti pareikštas ieškinys tik jei dėl delikto padidėjo paveldėtas turtas.
2. Deliktinę atsakomybę charakterizuoja obligatio comulativa, kuri reiškė, kad jeigu deliktą įvykdė keli asmenys, tai kiekvienas privalo sumokėti paskirtą baudą. (Sutartinėse prievolėse atsakomybė solidari arba dalinė);
3. Pagal romėnų teisę moterys ir nepilnamečiai negalėjo sudarinėti sutarčių be globėjo, tačiau už deliktus šie subjektai atsakydavo savarankiškai;
4. Už deliktus, kuriuos atliko asmenys alieni iuris (pavaldūs vaikai, vergai), atsakė asmuo, turintis jiems valdžią. Ši atsakomybė buvo noxaline (noxa – žala) ir jos nežinojo sutartinė teisė.
Prievolės tartum iš deliktų. Tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą. Pagrindinės jų yra šios:
1. Iudex litem suam fecit (teisėjas padaro procesą savu). Turima omenyje teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigų atlikimą, kai dėl to buvo padaryta materiali žala vienai iš ginčo šalių.Ieškinys galėjo būti pareškiamas ne tik dėl neteisingo sprendimo ( tokiu jis galėjo būti priimtas tyčia ar dėl nerūpestingumo), bet ir tais atvejais, kai teisėjas neteisingai atlikdavo savo funkcijas (neatvyko į posėdį).
2. Actio de effusis et defectis. Jeigu iš namo būdavo kas nors išpilama ar išmetama ir dėl to trečiajam asmeniui atsirasdavo žala, už ją atsakydavo namo šeimininkas, net ir tais atvejais kai veiksmus atlikdavo ne jisai
3. Actio de positis et suspensis. Bet kuriam asmeniui, turinčiam procesinį veiksnumą, pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio būdavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininko atžvilgiu;
4. Atsakomybė nautarum (laivo savininko), cauponum (viešbučio savininko), stablarum (nakvynės namų savininko) už savo tarnų apgaules ir vagystes. Šiuo atveju nukentėjusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto vertė.

Deliktų rūšys
Romėnai nesuformulavo bendros deliktų sąvokos, o nustatė konkrečias jų rūšis. Pagrindinės jų: vagystė (furtum), iniura, damnum iniura datum ir pretorinės teisės deliktai.
1. Furtum (vagystė). Šis nusižengimas buvo jau minimas 12 lentelių įstatyme. Iš pradžių furtum buvo veika, kuria, perkeliant svetumą daiktą, norima jį pasisavinti. Vėliau furtum – tai bet koks elgesys, kuriuo siekiama panaikinti savininko galimybę valdytu judamą daiktą. Galutinai furtum sąvoka susiformavo principato pradžioje. Taigi, furtum – tai tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas turint tikslą gauti naudą. Remiantis šia sąvoka, furtum sudarė 3 dalys:
a) Objektyvus elementas – tai daikto užgrobimas arba galimybės atėmimas jį valdyti bei naudoti;
b) Subjektyvus elementas – tyčia (fraus);
c) Priežastis – tai noras pasipelnyti (lucri faciendi gratia).
12 lentelių įstatymai numatė atvirąją (furtum manifestum) ir slaptąją (furtum nec manifestum) vagystę. Atviroji – tai vagystė, kurios metu kaltininkas buvo pagautas, o slaptoji – kurios metu nebuvo pagautas. Už atvirąją vagystę kaltininkas buvo išplakamas ir atiduodamas nukentėjusiajam, o už naktinę ar ginkluotą vagystę jis galėjo būti vietoj užmuštas (kai nebuvo kitos išeities), prieš tai iškvietus liudininkus. Vėliau buvo nuspręsta, kad šios bausmės yra per žiaurios. Pretorius įvedė keturgubą negu daikto vertė baudą. Slaptosios vagystės atveju ši bauda buvo dviguba. Nepriklausomai nuo baudos, vagis taip pat turėjo grąžinti pavogtą daiktą. Jeigu vagis daiktą prarasdavo ar perleisdavo galima buvo išieškoti jo vertę.
2. Iniuria. Plačiąja šio termino prasme iniuria – tai priešinga teisei veika (šiuo atveju – asmeninė skriauda). Vėliau ši sąvoka buvo patikslinta, taigi iniuria – tai tikslingas ir priešingas teisei kito asmens negerbimas, išreikštas veiksmais arba žodžiu. Iniuria yra kildinama iš 12 lentelių įstatymo, kuris numatė tam tikrą šių pažeidimų ratą:
a) membrum ruptum – sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą. Jeigu šalys šiais atvejais nesusitardavo dėl žalos atlyginimo, galiojo taliono principas;
b) os factum – vidaus kaulų sužalojimas;
c) veiksmai, kuriais yra pažeidžiama kūno neliečiamybė.
tokio pobūdžio veika galėjo sukelti materialinę arba moralinę žalą. vėliau greta civilinės atsakomybės atsirado ir baudžiamoji.
3. Damnum iniuria datum – tai neteisėtas svetimo daikto sugadinimas. Šis deliktas skyrėsi nuo iniuria ir vagystės, kadangi šiomis veikomis nebuvo kėsinamasi į nukentėjusiojo asmenybę ir nesuteikdavo asmeniui, atlikusiam šį deliktą, asmeninės naudos. Pirmasis aktas, kuriame gana plačiai aptariamas šis deliktas – tai lex Aquilia (287m. pr. m. e.). Tam, kad jis būtų pritaikytas, atlikti veiksmai turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus:
a) žala turėjo atsirasti dėl tiesioginio poveikio daiktui;
b) daiktas turėjo būti realiai sugadintas (vėliau jo buvo atsisakyta);
c) žala turėjo atsirasti dėl veiksmų (neveikimas nebuvo baudžiamas);
d) žala turėjo atsirasti dėl priešingų teisei veiksmų.
4. Pretorinės teisės deliktai.
4.1. Rapina (plėšimas) – tai kvalifikuotos vagystės rūšis (iš pradžių ji nebuvo išskirta iš furtum), kurios metu daiktą dažniausiai paimdavo organizuota grupė, panaudojant prievartą. Sprendime liečiančiame rapiną buvo įskaitoma tiek pavogto daikto vertė (simplum), tiek ir bausmė (triplum);
4.2. Metus (grasinimas). Daikto įgijimas grasinimo pagalba – neteisėtas. Sąlyga ieškiniui paduoti, buvo daikto įgijimas prievartiniu būdu ir sukeliant baimę, jei dėl tokių veiksmų atsirasdavo žala. Tais atvejais, kai atsakovas savanoriškai grąžindavo daiktą, jis buvo atleidžiamas nuo atsakomybės. Kitais atvejais jis turėjo atlyginti faktinę žalą.
4.3. Dolus (apgaulė) tai tyčinė apgaulė, kuria yra padaroma žala trečiajam asmeniui. Toks ieškinys – subsidiarinis (garantuojamas tik tais atvejais, kai teisė nesuteikdavo galimybės pateikti kito ieškinio).

Leave a Comment