1. NUOSAVYBĖS TEISĖ
Nuosavybė bendrąja teisine prasme- gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Daiktas teisine prasme- tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu. Nuosavybës teisë atsiranda teisës normø pagrindu kaipkonkreèiø asmenø teisë á tam tikrà turtà. Svarbiausias nuosavybës teisës bruoþas yra tas, kad savininko teisë á turtà nepriklauso nuo kitø asmenø. Ðias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys- tai savininko išimtinių teisių visuma. Nuosavybės santykius, pagrįstus Lietuvos Respublikos nuosavybės pagrindų įstatymu, reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys. Nuosavybės teisės subjektai pagal LRCK gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės. Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos (LR) įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Šios trys teisės kartu sudaro juridinį nuosavybės teisės turinį. Valdymas- tei turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Naudojimas- turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno. Disponavimas- turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas- savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Turto savininkas lieka jo savininkas, bet tam tikromis sąlygomis.
2. NUOSAVYBĖS RŪŠYS IR FORMOS LIETUVOS RESPUBLIKOJE
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.
2.1. Privati nuosavybė
LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Priimti ir kiti įstatymai, įteisinantys valstybės turto didžiosios dalies perdavimą privačion nuosavybėn, bei nustatantys tokio perdavimo tvarką ir sąlygas . Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privati juridinio asmens nuosavybė yra, kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys- steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra tik atitinkamai akcijų, pajų savininkai, bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą. Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės.
Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti. Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Daugelyje valstybių (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija) privačios nuosavybės funkcionavimas laikomas savaime suprantamu dalyku ir jos leistinumas neakcentuojamas.2.2. Viešoji nuosavybė
Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių , kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Savo ruožtu ši nuostata yra įtvirtinta daugelyje įstatymų.Pagal LR Konstitucijos 47 straipsnio 7-ąją dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas, mažai pelningos socialinės- ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.
Bet greta jau buvusių ir šiuo metu išlikusių nuosavybės formų atsiranda savitos, visai naujos nuosavybės formos.Atitinkamų LR norminių aktų visumos analizė liudija, kad Lietuvoje šiuo metu yra nauja nuosavybės forma- savivaldybių nuosavybė.LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė . 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė- tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais būdais.Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu- tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teisėmis.3. INTELEKTUALINĖ NUOSAVYBĖ
Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, kurią gana sunku priskirti kuriai nors vienai anksčiau minėtų nuosavybės rūšių ar formų, nes ji apima tam tikrą nuosavybės objektų grupę (ne subjektų, kaip tai buvo daroma skirstant nuosavybės rūšis ir formas).Lietuvoje intelektualinės nuosavybės sąvoka pradėta vartoti 1990 metais Nuosavybės pagrindų įstatyme. Nors šiame įstatyme, kaip ir Civiliniame Kodekse, tarp nuosavybės teisės objektų nėra įvardytų intelektualinės nuosavybės objektų, tačiau įstatymo 6 straipsnyje “Nuosavybės teisės į intelektualinės veiklos produktus” nurodyta, kad intelektualinės nuosavybės objektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektualinės veiklos produktai.
Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse (su pakeitimais ir papildymais iki 1998 m.) intelektualinės nuosavybės sąvokos dar nerandame. Tačiau kai kuriuose Civilinio Kodekso straipsniuose kalbama apie objektus, kurie apibendrintai priklauso intelektualinės nuosavybės objektų grupei. Pavyzdžiui, 515-557 straipsniai skiriami autorinei teisei; 558-566 straipsniuose apibūdinamos spektaklių režisierių, artistų ir vaizdo įrašų gamintojų teisės (jos vadinamos gretutinėmis autorinėms teisėms). 601 straipsnis skirtas pramoninės nuosavybės paveldėjimui. Tačiau šio straipsnio pavadinimo “Pramoninės nuosavybės paveldėjimas” ne patentų srities specialistas gali ir nesuprasti, nes Civiliniame Kodekse nepaaiškinta, kas yra “pramoninė nuosavybė”. Ši sąvoka nepaaiškinta ir Nuosavybės pagrindų įstatymu.Pateikti pavyzdžiai rodo, kad, rengiant įstatymus, klausimai, susiję su intelektualinės nuosavybės apsauga, nėra pakankamai koordinuojami. Tačiau išeitis iš šios painiavos labai paprasta- kiekvieno iš intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą turėtų reguliuoti specialus įstatymas ar kitas norminis aktas.Be to, mūsų valstybė, kurdama savąją intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, turi laikytis tarptautinių sutarčių, kurias ji pasirašė arba prie kurių prisijungė, reikalavimų. 1992 metais Lietuva tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) nare. Stokholmo konvencija numato, kad intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: a) literatūros, meno bei mokslo kūriniai; b) artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; c) išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; d) pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas); e) moksliniai atradimai; f) prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės vietos nuorodos bei kilmės vietos pavadinimai; g) apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos; h) kitos teisės, susijusios su intelektualine veikla pramonėje, moksle, literatūroje ir mene.Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Objektai, sudarantys šias intelektualinės nuosavybės dalis, bus smulkiau aprašomos žemiau, išskyrus mokslinius atradimus.Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių. Šiuo metu paplitusi nuomonė, kad mokslinių atradimų nereikėtų minėti kaip atskiro intelektualinės nuosavybės objekto, kadangi nei nacionaliniai įstatymai, nei tarptautinės sutartys nenumato jokios nuosavybės teisės moksliniams atradimams. Ženevos (1978 m.) sutartis dėl tarptautinio mokslinių atradimų registravimo numato, kad moksliniu atradimu pripažįstamas “anksčiau nežinomų materialaus pasaulio reiškinių, savybių ir dėsningumų, kuriuos galima patikrinti, nustatymas”3.1. Pramoninė nuosavybė
Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m. Paryžiaus konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti. Pagal šią konvenciją pramoninės nuosavybės objektais laikomi: išradimai, naudingieji modeliai, pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas), prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai, kilmės vietos nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai ir apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.Pramoninës nuosavybës objektai Lietuvoje saugomi tik juos atitinkamai áregistravus valstybiniame patentø biure ir iðdavus jiems atitinkamus apsauginius dokumentus.
3.2. Autorinė teisė
Teisinis pagrindas, garantuojantis autorių teisių apsaugą Lietuvoje, atitinkančią šių teisių apsaugą tarptautinėje praktikoje, sukurtas priėmus 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso pakeitimo ir papildymo. Šiuo įstatymu saugomos ne tik literatūros, mokslo ir meno kūrinių autorių teisės, bet ir spektaklių režisierių, artistų, garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisės.
4. IŠVADOS
Nuosavybės teisės subjektai pagal LRCK gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ir vietos savivaldybės. Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.
Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat yra valstybės nuosavybė. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvoje šiuo metu yra nauja nuosavybės forma- savivaldybių nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe.Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės. Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę.LITERATŪRA
1. Guobys V. Intelektualinės nuosavybės apsauga Lietuvoje.- V.: LII, 1995- 32 p.2. Vitkevičius P. ir kt. Civilinė teisė: vadovėlis.- K.: Vijusta, 1997- 460 p.3. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (Oficialus tekstas su pakeitimais iki 1998 m. rugsėjo 10 d.).- V.: TIC, 1998- 342 p.