Nuosavybės teisė, prievolės, santuoka ir šeima, nusikaltimai ir bausmės „Rusų tiesoje“

I. Nuosavybės teisė, prievolės, santuoka ir šeima, nusikaltimai ir bausmės „Rusų tiesoje“

II. 1. M.Maksimaitis “Užsienio teisės istorija”, Vilnius, 1998m.
2. V.Vasiliauskas “Užsienio teisės istorijos chrestomatija”, Vilnius,1999m.
3. H.J.Berman „Teisė ir revoliucija“
4. Leonas P. „Teisės enciklopedija“, Vilnius, 1995m.
5. http://mokslo.centras.lt
6. http://lt.wikipedia.org
7. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ 9t., Vilnius, 1982m.

III. Viduramžiai (5-15a.) – išradimų, atradimų, politinių neramumų metas. Pasaulyje vyko kardinalių pasikeitimų: 476m. Vakarų Romos imperijos žlugimas; VI a. prasideda didysis tautų kraustymasis; 622m. Islamo pradžia;1009 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas, po daugiau nei 200 metų prasidėjęs Mindaugo karaliavimas, kunigaikščių valdymas, lietuvių kovos su Kryžiuočių ir r Kalavijuočių ordinais; 1054 m. krikščionių bažnyčios skilimas į Vakarų (katalikų) ir Rytų (ortodoksų); krikščionybės plitimas; Kryžiaus žygiai XI-XIII; Rytų Romos imperijos (Bizantijos) žlugimas (1453 m.). Šios epochos pabaigą žymi didieji geografiniai atradimai: Amerikos žemyno atradimas (K.Kolumbas, 1492 m.), jūrų kelio į Indiją atradimas (V. da Gama, 1497 m.), pirmoji kelionė aplink pasaulį (F. Magelanas, 1519 m.-1522 m.).

Viduramžiais ( nuo IXa. pabaigos) prasideda Rusijos istorija, kai gentis, atkeliavusi, kaip spėjama, iš Skandinavijos (Variagai) ir vadovaujama Riuriko, padėjo susivienyti rytų slavų gentims ir 892 metais įsigalėjo Kijevo Rusioje. Kijevo Rusia IX Xa. – XIIa. pr. rytų slavų ankstyvojo feodalizmo valstybė Dnepro ir Dnestro baseinuose, Volgos aukštupyje. [5;6 šaltiniai]

IV. Krikščionybės išplitimas viduramžiais sukėlė esminius pokyčius Europos tautų liaudies teisei. Visų pirma, atsivertimas į krikščionybę paskatino užrašyti gentinius papročius : tai patvirtina Salijų teisynas, priimtas Chlodvigo, pirmojo fr

rankų karaliaus krikščionio, Etelberto, Kento valdovo, kuris buvo pirmasis karalius krikščionis Anglijoje, teisynas, o po keturių šimtmečių – pirmųjų krikščionių Kijevo Rusios kunigaikščių Ruskaja pravda (XIa). Visų pirma svarbu tai, kad krikščionybė davė raštą, o raštas įgalino užfiksuoti papročius, kurie kitaip būtų likę neapibrėžti. Ypatingi papročio teisės požymiai yra jos konservatizmas ir smulkumas.
Taigi, vienu svarbiausių Kijevo Rusios valstybės istoriniu įvykiu buvo krikščionybės 989 metais priėmimas ir po to išplitimas. Krikščionybė, į Rusią atėjusi iš Bizantijos, padėjo sustiprinti kultūrinius šių dviejų šalių ryšius, bažnyčia daug padarė Bizantijos kultūros ir Bizantijos teisės poveikiui Rusioje sustiprėti bei apskritai prisidėjo prie Rusų teisės raidos. Tačiau nors Bizantijos įtaka didelė, Rusų teisė primityvioje raidos stadijoje išliko gerokai ilgiau nei vakarų Europos teisė.

Iš pradžių vienintelis Kijevo Rusios teisės šaltinis bu uvo papročiai, nuo kun. Vladimiro Sviatoslovičiaus (Vladimiras Sviatoslavičius (valdė 980 – 1015m.) 989m. įvedė Kijevo Rusioje krikščionybę Bizantijos stačiatikybės forma) laikų, X a., ėmė plėtotis ir kunigaikščių įstatymų leidyba. Pirmasis rašytinis Rusų teisės paminklas, neskaičiuojant keleto sutarčių, atsirado iš karto po krikšto, tikintis, kad rašytinio žodžio jėga padės stiprinti Bažnyčios įtaką Rusioje. Tai buvo Kijevo žemės rusų papročiai, papildyti kunigaikščių įstatymais ir teismų sprendimais, pirmą kartą surinkti XIa. ir pavadinti „Rusų tiesa“ („Русская правда“). Spėjama ,kad ją, daugiausiai iš papročių, sudaręs kunigaikštis Jaroslavas. Labai sv
varbus skiriamasis „Rusų tiesos“ bruožas buvo tai, kad šiame šaltinyje užrašytoji teisė, skirtingai nuo barbarų įstatymų, buvo teritorinė, o ne gentinė. [3 šalt. 95-96 psl.; 4 šalt. 163-164 psl.; 1 šalt. 237-238psl.]

V. Rusų tiesa – tai XIa. surinkti Kijevo žemes rusų papročiai, kunigaikščių įstatymai ir teismų sprendimai. Tai yra pirmasis Rusijos rašytinis teisės šaltinis.„Rusų tiesa“ nustatė laisvųjų ir priklausomų gyventojų teisinę padėtį, reglamentavo senovės Rusios valstybinę santvarką, teismą, nusikaltimus ir bausmes, sutartis, paveldėjimo tvarką ir kt.
Kijevo Rusios laikotarpiu teisė dar neturi termino nuosavybei nusakyti, bet ją skiria nuo turto valdymo. Nuosavybe pripažįstamas kilnojamas turtas bei žemė. Jau nustatomos baudos už ežios suarimą ar ant medžio padaryto riboženklio sugadinimą : “Jeigu kas suars lauko ežią arba nukirs ežiastulpį, mokėti 12 grivinų baudos” (“Rusų tiesa”). Didieji kunigaikščiai turėjo bajorų vasalų, kurie gaudavo žemę už tarnybą ir ilgainiui ją kartu su nustatytomis senjoro naudai prievolėmis ėmė perdavinėti paveldėjimo būdu. Tokios žemės vadintos tėvonijomis (votčina).

Daug dėmesio „Rusų tiesoje“ skiriama prievolėms, pirmiausia – atsirandančioms iš sutarčių. Sutartys dažniausiai sudaromos žodžiu. Sutartis, didesnės vertės nei 3 grivinos, turi būti sudaromos viešai dalyvaujant kviestiniams – „posluchams“. Susitariančios šalys atlikdavo tam tikrus simbolinius veiksmus: sumušdavo rankomis, jas surišdavo ir pan. Pati sutarčių sistema buvo neįvairi ir nesudėtinga. Tai rodo teisės primityvumą. Nemažai straipsnių buvo skirta pirkimui ir pardavimui. Pi

irkimo-pardavimo sutartis sudaroma žodiniu susitarimu, o vertingesniam daiktui turėjo dalyvauti ir posluchai. Minimas 3 rūšių bankrotas: atsitiktinis (dėl stichinės nelaimės) , piktybinis (kai skolinasi, nors žino, kad neturi iš ko gražinti) , neatsargus (svetimų prekių pragėrimas).Tapatintos paskolos ir panaudos sutartys. Tokios sutarties objektas dažniausiai buvo žemės ūkio produkcija; įstatymai nustatė palūkanas kurios priklausomai nuo paskolos objekto buvo vadinamos skirtingai (už medų-“nastav”, už grūdus -“prisop”, už pinigus – ‘rez”). Žinoma paskola su įsikeitimu – “zakupničestvo” (“zakupas” gyveno kreditoriaus kieme ir atidirbinėjo). Samdos sutartis suteikdavo samdytojui teisę į samdinio asmenį, reiškė feodalinės priklausomybės jam nustatymą. “Rusų tiesa” užsiminė ir apie prievoles atsirandančias iš žalos padarymo.
Santuokos ir šeimos santykius Kijevo Rusioje reguliavo Bizantijos teisės normos: santuokinis amžius 12 – 13 metų nuotakai ir 14 – 15 metų jaunikiui, susituokiančiųjų laisva valia, tėvų sutikimas, kitos santuokos nebuvimas, tam tikro laipsnio giminystės ar svainystės nebuvimas; iki dviejų buvo ribojamas tam pačiam asmeniui galimų santuokų skaičius. Bet kurį iš šių reikalavimų pažeidus, santuoka buvo nutraukiama. Santuokos aktas buvo atliekamas su Bažnytinėmis apeigomis. Žmona patekdavo vyro valdžion, šis ją galėjo bausti ir net parduoti. Atsineštas kraitis, žmonai mirus, tekdavo įpėdiniams. Pagal “Rusų tiesą” mirus šeimos galvai turtą paveldėjo tik sūnūs (išskyrus dalį kuri tekdavo bažnyčiai): ūkį – jaunesnysis, sūnūs seserims turėjo skirti kraitį. Nesant sūnų priklausomo žmogaus (smerdo) turtas tekdavo ku
unigaikščiui, o bajorų turtą galėjo paveldėti dukterys. Buvo žinomas ir testamentinis paveldėjimas. Taigi, paveldėti turtą buvo galima pagal įstatymą bei testamentą.

Žalos padarymas (deliktinės prievolės) nuo nusikaltimų neskiriamos, vadintos abi skriauda (obida). Bet kaip skriauda laikyta tik materialinės žalos padarymas (t.y. materialinis nusikaltimo supratimas).Tai primityvumo požymis. „Rusų tiesa“ žinojo bendrininkavimą vagiant ir reikalavo vienodai bausti visus asmenis, dalyvavusius vagystėje. Bet ji dar nežinojo baudžiamosios atsakomybės ribojimo dėl nusikaltėlio amžiaus ar nepakaltinamumo. Skirtas atsitiktinis (paprastas) nužudymas (susiginčijus ar puotaujant) nuo tyčinio (plėšikaujant) , daug dėmesio skiriama kūno sužalojimui, įžeidimui : „ Jeigu kas nuraus ūsus ar barzdą, moka 12 grivinų“ / „ Jeigu vyras pastums vyrą nuo savęs ar į save, tai turi mokėti 3 grivinas, jeigu į teismą atsives du liudytojus. Šiuo atveju variagas arba kolbiagas pats duoda priesaiką, o ne atsiveda liudytojus“ / “Jeigu kas nukirs kurį nors pirštą, tai moka 3 grivinas baudos” (“Rusų tiesa”).
Iš turtinių nusikaltimų daugiausia dėmesio „Rusų tiesa“ skyrė „tatbai“ – slaptam svetimo turto grobimui (vagystei), išskirdama kvalifikuotas vagystės rūšis – iš uždarų trobesių ir arkliavagystė. Pavojingu nusikaltimu laikytas kluono padegimas, piktybinis arklio ar kito naminio gyvulio užmušimas.
Iki XIa. pabaigos Kijevo Rusioje pripažįstama kraujo keršto teisė, net pareiga: „ Jeigu vyras nužudys vyrą, tai keršija brolis už brolio nužudymą, sūnus – už tėvą arba giminaitis iš brolio pusės, arba giminaitis iš sesers pusės; jeigu niekas nekeršys, tai už nužudytąjį išieškoma 40 grivinų. Jeigu nužudytasis – rusinas, gridinas, pirklys, jabednikas, kardininkas arba izgojus, arba slavas, tai sumokėti už jį 40 grivinų.“(“Rusų tiesa”). „Rusų tiesa“, kaip matyti iš šio straipsnio, išsaugojo kraujo kerštą, netrukus panaikintą Jaroslavičių. Tačiau keršyti leido tik artimiausiems nužudytojo giminėms, nesant keršytojų, žudikas privalėjo kunigaikščiui sumokėti baudą, kurios dydis priklausė nuo nužudytojo luomo. Kraujo kerštą išsaugoti, akivaizdu, kurį laiką buvo neišvengiama, kadangi staigus senų tradicijų laužymas sukeldavo didelį masių pasipriešinimą (kaip pvz. buvo Rusios krikšto metu). Be to, naujai reguliuoti klasinį gyvenimą reikėjo atitinkamos patirties; tuo metu feodalinė aukštuomenė tinkamų klasinių santykių teisinio reguliavimo formų dar neturėjo. Yra pagrindo manyti, kad tokio pavidalo ši norma susiformavo gerokai anksčiau nei XIa., yrant natūriniam ūkiui, o XIa. buvo tik užrašyta, feodalinės valstybinės valdžios sankcionuota. Kraujo kerštas taikytas tik už žmogžudystę, o už kitus nusikaltimus kerštas galėjo būti leidžiamas tik paties nukentėjusiojo. Be riboto kraujo keršto, straipsnyje numatyta ir galimybė sumokėti virą – baudą, tai yra išpirka už žmogžudystę. Ir nors baudos dydis dar nediferencijuojamas atsižvelgiant į nukentėjusiojo socialinę padėtį, realiai baudą sumokėti buvo naudingiau turtingiesiems. Uždraudus kraujo kerštą įtvirtintos šios pagrindinės bausmės: mirties, “išvarymo ir išgrobimo”.

Atskirais atvejais leistas savateismis: ” Jeigu vagį užmuš savo kieme arba prie kamaros, arba prie tvarto, tai už tai neatsako kaip už žmogžudystę: jeigu vagį laikė iki saulėtekio, tai atvesti jį į kunigaikščio dvarą teisti. Bet Jeigu vagį užmuš, o žmonės matė jį surištą, tai reikia už jį mokėti“ “(“Rusų tiesa”).
Žymiausią vietą „Rusų tiesoje“ (Panašiai kaip ir senuosiuose germanų teisės paminkluose) užėmė piniginės baudos, susidėjusios iš dviejų dalių – baudos (skiriamos kunigaikščio naudai) ir kompensacijos (atitenkančios nukentėjusiai šaliai). Sunki bausmė, išreiškiama piniginės baudos forma, buvo vadinamoji vira. Ji priklausė nuo žmogaus socialinės padėties visuomenėje. Bauda už kitus nusikaltimus vadinta- pardavimu. Už bažnyčios teismo kompetencijos nusikaltimus baudos vadintos – epitemija. Piniginės baudos laikytos svarbiausia priemone, Kijevo Rusioje pakeitusia kraujo kerštą.

Miestuose teisėjai buvo miesto seniūnai, kaimuose – volosteliai (viršaičiai) , aukšč. teismo instancija – kunigaikštis. Teismo procesas buvo žodinis, būdingas rungimasis. Abi šalys vadinosi ieškovais ir turėjo vienodas teises. Įrodymais laikomi prisipažinimas, liudytojai , girdėję, ordalijos (dažniausiai. teismo dvikova – “pole”), taip pat nesant kitų įrodymų – priesaika (“rota”). [1 šalt. 239-244 psl. ; 2 šalt. 69-71psl.]

VI. “Rusų tiesa” – tai pirmasis Rusijos rašytinis teisės šaltinis, todėl ypač svarbus visos Rusijos istorijai. Jame susisteminti ir užrašyti iki tol vyravę Kijevo žemės rusų papročiai, papildyti kunigaikščių įstatymais ir teismų sprendimais. Nors „Rusų tiesa“ turinio ir teisės technikos atžvilgiu buvo netoli nužengusi nuo barbarų „tiesų“, tačiau labai svarbus skiriamasis „Rusų tiesos“ bruožas buvo tai, kad šiame šaltinyje užrašytoji teisė, skirtingai nuo barbarų įstatymų, buvo teritorinė, o ne gentinė.
„Rusų tiesa“ nustatė laisvųjų ir priklausomų gyventojų teisinę padėtį, reglamentavo senovės Rusios valstybinę santvarką, teismą, sutartis, paveldėjimo tvarką, nusikaltimus ir bausmes, didžiausią dėmesį skirdama piniginėms baudoms. Nors daugelyje vietų „Rusų tiesa“ buvo primityvi, tačiau ilgai (iki XIVa.) buvo svarbiausias bendras šalies įstatymas. Jis toks liko ir tada, kai feodalinių santykių raida, natūraliojo ūkio įsigalėjimas ir ekonominių ryšių tarp atskirų kunigaikštysčių silpnumas lėmė tai, kad XIIa. Kijevo Rusia subyrėjo į keliolika, o vėliau – į daugybę mažyčių valstybinių darinių. Šis teisės šaltinis taip pat padarė didelę įtaką vėlesniems Rusų teisės rinkiniams, tarp jų 1497 ir 1550 metų teisynams ir net kai kuriems 1649 metų teisyno, vadinamojo „Soboro“ statutu, straipsniams.

Leave a Comment