Darbo sutartys, ieškinio senatis, nuosavybės teisės rūšys

TURINYS:

1. Nuosavybės teisės rūšys ir turinys 3

2. Ieškinio senatis 7

3. Darbo sutarčių rūšys 10

4. Literatūros sąrašas 13

NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS IR TURINYS

Privati nuosavybė:
Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės teisės subjektai gali būti tiek fiziniai, teik juridiniai asmenys.
Privati juridinio asmens nuosavybė yra, kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai, akcininkai, pajininkai ir panašiai, tik atitinkamai akcijų, pajų savininkai, bet visais attvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.
Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu Lietuvos Respublikos ir kituose įstatymuose neuždrausta turtą turėti privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai išimtine teise.

Bendroji nuosavybė:
Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams. Tokiais beendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ir/ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė bei kelios valstybės.
Skiriama:
1. bendroji-dalinė nuosavybė
2. bendroji-jungtinė nuosavybė
Bendrąja daline nuosavybe laikoma nuosavybė, kai bendrojoje nuosavybėje yra nustatytos turto dalys. Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys, o bendroji ju

ungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos. Bendrąja daline nuosavybe galėtų būti namo pasidalijimas tarp seserų, brolių, kai įregistruojama, kad pusė namo priklauso vienam, o pusė kitam kadastro įmonėje. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, juridinių asmenų naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimams tokio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, tvarka nustatoma teismine tvarka. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.
Bendrąja jungtine nuosavybe laikoma nuosavybė, kai bendro turto dalys nėra nustatytos. Jos pavyzdžiu galėtų būti sutuoktinių nuosavybė.

Viešoji nuosavybė.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas irr valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.
Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad Lietuvos Respublikoje gali būti privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Lietuvos Respublikoje privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymai numato 2 rūšių viešąją nuosavybę:
1. valstybės
2. savivaldybių
Lietuvos įstatymai leidžia turėti bendrą Li

ietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybę, Bendrą Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybę, jei tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir tarpvalstybinės sutartys. Lietuvos Respublikoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų nuosavybė, jei ko kito nenustato įstatymai.
Tikslesnę valstybės bei savivaldybių turto sandarą nustato specialus įstatymas – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Šiame įstatyme yra apibrėžtas subjektų ratas, kurį gali valstybė naudoti ir disponuoti. Minėtame įstatyme yra įvardinta valstybės ir savivaldybių turto sandara, subjektų, valdančių valstybės ar savivaldybės turtą pasitikėjimo teisė, sąlygos ir kitos nuostatos. Taip pat nustato objektų ratą, kuris gali tik valstybei priklausyti nuosavybės teise.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (47 straipsnio 3 – ąją dalį), Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemė ir jos gelmės, vandenys, gamtos ištekliai, keliai, istorijos ir architektūros paminklai, archeologijos ir kultūros objektai, statiniai, pastatai, oro erdvė virš jos teritorijos, ekonominė zona Baltijos jūroje, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.
Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės objektai. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais. Savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos ad
dministraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybe. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo, atitinkamai aukščiausios valstybinės valdžios institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, vadovaudamasis įstatymais ir kitais norminiais aktais.

Nuosavybės teisės turinys:
Subjektinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant 3 savininkų teises:
– teisė valdyti
– teisė naudoti
– teisė disponuoti
Teisė valdyti daiktą suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinis valdymo teisės yra:
– teisė turėti daiktą savo žinioje,
– teisė daryti daiktui fizinį ir ūkinį poreikį,
Teisė turėti daiktą savo žinioje suprantama ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas. Todėl nuosavybės turiniui apibūdinti visiškai užtenka trijų pagrindinių teisių ( valdymo, naudojimo ir disponavimo).
Daikto naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia ekonominis jo reikšmingumas. Disponavimas turtu suprantamas kaip galėjimas nustatyti daiktui teisinį likimą arba galimybė dėl jo sudaryti įvairius atlygintinus sandorius. Daikto naudojimas ir disponavimas juo yra labai glaudžiai susiję ir netgi gali būti įgyvendinami vienu metu.
Remiantis disponavimo turtu apibrėžimais turto nuoma priklauso disponavimo turtu teisių grupei, kadangi turto nuoma yra atlygintinas sandoris, o išnuomojant turtą yra nustatoma jo teisinė padėtis.
M. Smoiliovos nuomone, „disponavimo teisė įgyvendinama:
– turtą perduodant kito asmens nuosavybėn atlygintinai (pirkimo – pardavimo ir mainų sutartys);
– turtą perduodant kito asmens nuosavybėn neatlygintinai (dovanojimo sutartis);
– perduodant turtą naudotis (turto ir gyvenamųjų patalpų nuoma);
– perduodant turtą ki

itam asmeniui, kad pastarasis atliktų veiksmus savininko naudai (turto perdirbimas, paslaugos, pervežimo sutartys);
– sudarant sandorius (testamentas) ir atliekant juridinius veiksmus (daikto sunaikinimas naudojimo procese)“
Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas, naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuodamas arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių. Būdas, kurį pasirenka asmuo savo nuosavybės teisių įgyvendinimui labiausiai priklauso nuo turto paskirties. Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad savininkas turi teisę reikalauti savo turto iš svetimo neteisėtu valdymu. Taip pat įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą tiesių gynimą. Niekas neturi teisės:
– paimti iš savininko turto prievarta, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus
– reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų turtą su kito savininko turtu
Turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar rekvizicijos aktu. Savininkui turi būti atlyginta paimto turto vertė, išskyrus atvejus, kai tas turtas yra konfiskuojamas dėl teisės pažeidimo. Jeigu turtas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti ir įgijėjas nežinojo ir neturėjo žinoti, tai savininkas turi teisę išreikalauti šį turtą iš įgijėjo tik tuo atveju, kada turtas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.
Išreikalauti turtą anksčiau nenurodytais atvejais neleidžiama, jeigu turtas buvo parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka. Jeigu turtas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, tai savininkas turi teisę išreikalauti turtą visais atvejais. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės arba pasitikėjimo teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kito nenumato įstatymas ar sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojamas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento.
Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sureguliavimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kada jam pereina nuosavybės teisė, jei ko kita nenustato sutartis. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti, o įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio praradimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai. Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieaugis priklauso jo savininkui, jei įstatymas ar savininko sutartis nenustato ką kitą. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos tampa daikto savininku, jeigu daikto pagaminimo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Tuo atveju, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagų savininkui jos vertę. Jeigu medžiagų vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, tai daikto savininkui pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau, arba apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš jo turėtus nuostoliu.
Turtas, kuris neturi savininko, arba savininkas nežinomas, teismo sprendimu priimtu pagal finansų kontrolės institucijų ar savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Pareiškimas paduodamas suėjus 1 metams nuo tos dienos, kurią turtas paimtas į apskaitą.
Jeigu asmuo neūkiškai laiko jam priklausantį pastatą ar įrenginį, kurie yra avariniai, ir įvykus avarijai gali padaryti žalos kitiems asmenims, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali paskirti atitinkamą terminą tokiam įrenginiui ar pastatui suremontuoti. Jeigu asmuo per nustatytą terminą pastato (įrenginio) nesuremontavo, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali kreiptis į teismą dėl tokio pastato (įrengimo) nugriovimo savininko sąskaita arba dėl pastato (įrenginio) atlygintino paėmimo savivaldybės nuosavybėn. Pastatą (įrenginį) nugriovus, statybinės medžiagos yra pastato (įrenginio) savininko nuosavybė.

IEŠKINIO SENATIS

Kai pažeidžiamos asmens teisės, šiam tenka apsispręsti, kokių gynybos priemonių imtis. Nusprendę, kad teismas – vienintelė institucija, galinti apginti pažeistas teises, asmuo gali priimti sprendimą kreiptis į teismą. Tokiu atveju reikia surašyti ieškinį. Tik ieškinys suteikia teisinę galimybę pradėti civilinį procesą. Ieškinyje būtina nurodyti: ieškinio sumą, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą; įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; ieškovo reikalavimą; ieškovo nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimi, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas; informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.
Ieškinio senatis  tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitoms įstatymo nustatytoms gynimo formoms. Ieškinio senatis  įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškinio senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių: būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą ir aiškumą (toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais) ir antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareikštas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo ir trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.
Ieškinio senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Specialieji arba sutrumpinti, ieškinio senaties terminai nustatomi atskiroms reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių teisinių santykių, rūšims. Tai numato Civilinis Kodeksas. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.
Ieškinio senatis nėra taikoma absoliučiai visiems santykiams. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą. Civilinis Kodeksas nustato, jog ieškinio senatis netaikoma šiems reikalavimams: atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą ir kitus istatymų nustatytus atvejus; indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, įdėtus į taupomąjį ar kitą banką ir reikalavimams dėl palūkanų už indėlius išieškojimo; Lietuvos Respublikos įstatymų nustatomais atvejais ir kt.
Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Būtent nuo šio momento prasidės ieškinio senaties termino eiga. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Aplinkybė, kai nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžiai. Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Dėl aptariamosios priežasties praleidus ieškinio senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties, ir ieškinio senaties terminas turėtų būti atstatytas. Ieškovas turėtų įrodyti, jog ėmėsi visų jam prieinamų priemonių atsakovui nustatyti.
Ginant nuosavybės teisę, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada savininkas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo nuosavybės pažeidimą, pavyzdžiui, nuo tos dienos, kai savininkas sužinojo apie savo turto areštą.
Jeigu iš asmens buvo išieškotos sumos ne ginčo tvarka, tai ieškinio senaties terminas dėl nepagrįstai ne ginčo tvarka išieškotų sumų grąžinimo turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo gavo banko pranešimą apie tų sumų nurašymą ne ginčo tvarka.
Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškinio senaties eigai neturi.
Dėl įvairių priežasčių asmuo gali neturėti galimybės pareikšti ieškinį, nors apie savo teisės pažeidimą jis ir žinojo. Tokiais atvejais, matyt, nebūtų pagrindo ieškininės senaties terminui priskirti ir tą laiko tarpą, per kurį objektyviai nebuvo įmanoma ginti savo teisių. Laikas, kuris praėjo iki ieškininės senaties termino sustabdymo, turėtų būti įskaitomas į ieškinio senaties terminą, o laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, į jį neturėtų įeiti. Išnykus aplinkybei, dėl kurios buvo sustabdyta ieškinio senatis, senaties terminas tęsiasi toliau. Ieškinio senaties terminas sustabdomas:
1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);
2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);
3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;
4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;

5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;
6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;
7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;
8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.
Ieškinio senaties terminas sustabdomas nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, kuri buvo pagrindas sustabdyti ieškininę senatį, senaties terminas tęsiasi toliau, likusią termino dalį prailginant iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis nei šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino. Buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.
Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė. Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nuosavybės teisės klausimai dėl turto, kuriam išreikalauti praleisti ieškinio senaties terminai, sprendžiami pagal šio kodekso ketvirtosios knygos normas.
Skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.
Pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai (netesybos, įkeitimas, laidavimas ir kt.), nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.

DARBO SUTARČIŲ RŪŠYS

Darbo sutartis yra piliečių teisės į darbą realizavimo būdas. Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Dėl darbo sutarties turinio šalims leidžiama susitarti pačioms, tačiau dviejų sąlygų paisyti yra privaloma:
1) darbovietė,
2) darbo funkcija.

Nesusitarus dėl šių sąlygų, darbo sutartis laikoma nesudaryta. Darbo teisėje egzistuoja dvi darbo sutarties turinio sąlygų grupės: būtinosios ir fakultatyvinės. Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos būtinosios ir fakultatyvinės sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartyje. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Ginčą dėl darbo sutarties sąlygų taikymo sprendžia darbo ginčų nagrinėjimo organai. Ir būtinosios ir ktos šalių sutartos sąlygos, jei jos neprieštarauja norminiams darbo teisės aktams, darbo sutarties šalims yra vienodai privalomos.
Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.).
Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Darbo sutarties pavyzdinę formą, registravimo taisykles, taip pat darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento formą, jo išdavimo, nešiojimo bei pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką nustato Vyriausybė. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo, materialinės atsakomybės ir kt.).
Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesutarė kitaip. Siekiant sudaryti sąlygas darbdaviui parinkti labiausiai kvalifikuotus darbuotojus, taip pat darbuotojui pageidaujant patikrinti, ar darbas, į kurį jis pretenduoja, jam tiks, suidarant darbo sutartį leidžiama sulygti dėl išbandymo. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje.
Darbo sutartys gali būti:
1. neterminuotosios,
2. terminuotosios, liakinosios, sezoninės,
3. dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų
4. su namudininkais,
5. patarnavimo darbams,
6. kitos.
Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui (neterminuota).
Terminuotos ir neterminuotos darbo sutartys
Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet neilgiau kaip penkeriems metams. Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Su renkamaisiais darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma laikui, kuriam jie išrinkti, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui (kadencijai).
Jeigu darbo sutarties teminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiaisi ir nei viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti (Darbo Kodekso 126 straipsnis), laikoma, kad sutartis pratęsiama neapibrėžtam laikui. Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas (darbuotojas po atostogų negrįžta į darbą ir kt.). Jeigu dabo sutartyje jos terminas nenustatytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis.
Jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui, nepratęsiama arba nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui (išskyrus Darbo Kodekso 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus). Ginčus šiuo atveju spręndžia darbo ginčus nagrinėjantys organai. Jeigu darbo sutartis pripažįstama neterminuota, pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje.
Laikinoji darbo sutartis
Laikinoji darbo sutartis yra sudaroma ne ilgesniam kaip dviejų mėnesiu laikui. Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindus (aplinkybes, kurioms esant gali būti sudaroma laikinoji darbo sutartis), tokios sutartises pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatybes nustato Vyriausybė.
Sezoninė darbo sutartis
Sezoninė darbo sutartis sudaroma sezoniniams darbams atlikti. Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą. Sezoninių darbų sąrašą, sezoninės darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko ir dabo apmokėjimo ypatybes remdamasi Darbo Kodeksu nustato Vyriausybė.
Papildomo darbo ir antraeilių pareigų sutartis
Darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs papildomą (darbo sutartyje nesulygtą) darbą. Darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu to nedraudžia įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.
Darbo sutartis su namudininkais
Darbo sutartyje gali būti numatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją darbuotojas atliks namuose. Darbo sutarties su namudininkais ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.
Patarnavimo sutartis
Patarnavimo sutartis yra darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas. Šios darbo sutarties ypatumus nustato Vyriausybė.
Kitos darbo sutartys
Darbo sutarčių su ūkininkų ūkių ir kitų žemės ūkio subjektų darbuotojais , kurių veikla gali sukelti šių įmonių veiklos sutrikimų, susijusių su itin sunkiomis pasekmėmis žmonėms ir gamtai, taip pat sutarčių, sudaromų kitais įstatymų numatytais atvejais, ypatumus Darbo Kodekso, kitų įstatymų nustatyta tvarka nustato kolektyvinės sutartys ir tų rūšių darbo sutartis reglamentuojantys norminiai teisės aktai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. -2002. Nr. 64 – 2569.
2. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios.. – 2002. – Nr. 74. – 2262.
3. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius, 2004m.
4. Civilinė teisė. Kaunas, 1997m.
5. www.tm.lt
6. www.lrs.lt

Leave a Comment