TurinysĮžanga…………………………………………………………………………………………………………………..31. Nuosavybės neliečiamumo samprata……………………………………………………………..42. Nuosavybės socialinė funkcija………………………………………………………………………53. Nuosavybės teisės ribojimas…………………………………………………………………………63.1. Nuosavybės teisės ribojimo problemos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje……………………………………………………………………………………..83.2. Nuosavybės teisės ribojimas dėl visuomenės poreikių………………………………..103.2.1. Atlyginimas, kuris skiriamas dėl nuosavybės teisės paėmimo visuomenėsporeikiams………………………………………………………………………………………………..124. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata…………………………………………………134.1. Teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo……………………144.2. Valstybės nuosavybės teisės apsauga…………………………………………155. Nuosavybės teisės įgijimo apsauga………………………………………………16Išvados……………………………………………………………………………….18Literatūra……………………………………………………………………………..20 ĮžangaŠiandieninėje visuomenėje daugelis žmonių turi vienokią ar kitokią nuosavybę. Tad natūralu, kad kiekvienas asmuo nori, jog jo nuosavybės teisė būtų neliečiama ir apsaugota, taip pat, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai, jeigu tokie įsipareigojimai yra numatyti. Tačiau ne visada nuosavybės teisė išlieka nepažeista ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ar norų. Tais atvejais, kai nuosavybės teisė yra pažeidžiama, kiekvienas asmuo turi teisę remdamasis Konstitucija apginti savo pažeistas teises. Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Tam tikros nuosavybės teises apsaugos garantijos yra įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Konstitucinis Teismas aiškindamas šį straipsnį savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę . Tačiau pačioje Konstitucijoje nėra atskleistas šių nuostatų turinys. Kitaip sakant, tai tėra „sausos“ frazės, kurias kiekvienas asmuo gali interpretuoti savaip. Kad tam būtų užkirstas kelias, Konstitucinis Teismas nuosavybės teisės apsaugos garantijų turinį yra atskleidęs savo jurisprudencijoje, t.y. savo aktuose. Konstitucinio Teismo jurisprudencija vaidina labai reikšmingą vaidmenį, kadangi joje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, atskleidžiamas konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos. Taigi, mano pagrindinė užduotis šiame darbe būtų susipažinti su Konstitucinio Teismo praktika, įsigilinti į ją, bei pateikti pagrindines Konstitucinio Teismo suformuluotas nuostatas apie nuosavybės teisės apsaugos garantijas. Mano kursiniame darbe pagrindinis šaltinis, kuriuo remsiuosi, bus minėtieji Konstitucinio Teismo aktai.1. Nuosavybės neliečiamumo samprataKonstitucijos 23 straipsnio 1 dalis skelbia: „nuosavybė neliečiama“. Kitaip tariant, šiame straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Bet kaip gi šį principą reikėtų suprasti tiesiogine prasme? Teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neatimama žmogaus teisė. Savo ruožtu Konstitucinis Teismas savo nutarimuose išaiškino, kad nuostata „nuosavybė neliečiama“ reiškia, jog „Savininkas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus (išskyrus uždraustus įstatymu) su jam priklausančiu turtu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės“ . Tačiau savo ruožtu ir kiti asmenys negali pažeisti šių savininko teisių, o valstybė yra įsipareigojusi ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją bei kitų pažeidimų: „Savininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Kalbėdamas apie nuosavybės neliečiamumo principą, Konstitucinis Teismas konstatavo: „Nuosavybės neliečiamybė yra įstatymu apsaugotas konstitucinis principas. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu”. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas pirmuosiuose nutarimuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas „nuosavybė neliečiama”, „nuosavybės teises saugo įstatymai” aiškino kaip „savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, o kitų asmenų pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savininko teises” . Vadinasi, iš pradžių Teismas betarpiškai „nesuteikė” savininkui teisės reikalauti nepažeisti nuosavybės teisių, o tai padarė netiesiogiai, nustatydamas visiems asmenims bendro pobūdžio pareigą ir tik toliau vystantis konstitucinei doktrinai, aiškiai konstatavo, jog „daikto savininkui suteikiama teisė reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo nuosavybės teisės” . 2. Nuosavybės socialinė funkcija
Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pozityvi nuosavybės teisės apsaugos garantija, Konstitucinis Teismas pripažino socialinės nuosavybės funkcijos teoriją ir ne kartą pažymėjo, jog „nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas. Nuosavybė įpareigoja. Šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija“. „Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių“. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į „specifinį nuosavybės socialinės paskirties aspektą, kai savininkui pripažįstamos galimybės ne tik apsaugoti savo teises bei įgyvendinti interesus, bet ir juos realizuojant atsižvelgti į visuomenės poreikius“. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos“. Imperatyvą – nuosavybė įpareigoja, konstitucinę priežiūrą vykdantis Teismas dažnai mini kalbėdamas apie ypatingus nuosavybės teisės objektus (žemė, miškai, vandens telkiniai) , taip pat neretai pabrėžia, jog „šis konstitucinis imperatyvas adresuotas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto.“ Taip pat Teismas nurodė, kad „nuosavybės neliečiamumas, jos socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius reguliuoti yra neatskiriami tarpusavyje susiję dalykai“.3. Nuosavybės teisės ribojimasLietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra bendrų teisės ribojimo ribų ir sąlygų, tačiau konstitucinės doktrinos formavimas reiškia ir aptakių Konstitucijos formuluočių sukonkretinimą. Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos kaip tik tokios ir yra, jas analizuojant automatiškai kyla klausimas dėl nuosavybės teisės ribojimo galimybių. Nuosavybės teisės paskirtis yra socialinė, todėl siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, tam tikrais atvejais ši teisė gali būti įstatymu ribojama, ir Konstituciniui Teismui pavyko remiantis Konstitucija pagrįsti nuosavybės teisės ribojimų būtinumą ir neišvengiamumą. Vienoje pirmųjų konstitucinės justicijos bylų Teismas nurodo, jog yra galimybė riboti nuosavybės teisę, kadangi „Konstitucija <…> nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka <…> apriboti <…> valdymą, naudojimą ir disponavimą”. Kitas Konstitucinio Teismo praktikoje dažnai vartojamas nuosavybės teisės ribojimo pagrindų šaltinis yra teiginys, kad „pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti”. Šiandien galimybę riboti nuosavybės teises Teismas konstatuoja vos ne kiekvienoje su nuosavybės teise susijusioje byloje. Kalbant apie nuosavybės teisės ribojimą, būtina nurodyti nuosavybės teisės ribojimo pagrindus. Vienoje iš pirmųjų konstitucinės justicijos bylų Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (pvz.: ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (pvz.: ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų“. Vėliau savo praktikoje Konstitucinis Teismas šį sąrašą papildė kitais nuosavybės teisės apribojimo pagrindais, teigdamas, jog „būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš <…> sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali sąlygoti <…> visuomenei svarbus interesas“ , „nuosavybės teisės gali būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo“ . Tolesnėje konstitucinėje doktrinoje Teismas kaip ribojimo pagrindus įvardijo ir viešąjį interesą (t.y. konstituciškai svarbų tikslą). Ribojimo pagrindą „turimo turto pobūdis“ pakeitė abstraktesniu ir tikslesniu pagrindu „nuosavybės objekto pobūdis“ , taip pat nurodė, kad nuosavybės teisės gali būti varžomos ir dėl padarytų teisei priešingų veikų bei visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir „dėl kitų priežasčių“ . Kalbėdamas konkrečiai apie nuosavybės teisės ribojimų galimybę, Konstitucinis Teismas šią taisyklę detalizuoja, papildydamas ją sąlygomis, kurių privalu laikytis ribojant nuosavybės teises: 1) teisės esmės nepažeidimas. Tai reiškia, jog ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti šios teisės turinio esmės. Nes „jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržiangiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui “. 2) „Nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu“. 3) „Ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus“. 4) „Turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus“. 3.1. Nuosavybės teisės ribojimo problemos Konstitucinio Teismo jurisprudencijojeViena iš pagrindinių problemų, kalbant apie nuosavybės teisės ribojimus, yra susijusi ne su pačiu nuosavybės teisės ribojimu, bet problema yra ta, kad konstitucinėje doktrinoje nedaroma aiški takoskyra tarp:1) Ekspropriacijos (kitaip tariant nusavinimo, nuosavybės paėmimo);2) Apribojimų, pasireiškiančių faktiniu nuosavybės teisės atėmimu (sinonimai – de facto nusavinimas, nuosavybės paėmimas dėl valstybės vykdomo reguliavimo);3) Nuosavybės teisės ribojimų, kuriais yra suvaržoma vienos ar kelių (bet ne visų) nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių realizavimas. Būtent dėl to, kad nedaroma aiški takoskyra, kartais būna labai neašku , kada tam tikras nuosavybės teisės suvaržymas yra jos ribojimas, už kurį nenumatyta jokia kompensacija, o kada – atlygintinas nuosavybės paėmimas (nusavinimas, t.y. ekspropriacija). Kaip žinia, ekspropriacija paprastai suvokiama kaip turto nusavinimas (paėmimas) visuomenės poreikiams už kurį visada tinkamai atlyginama. Ši nuostata yra vertinama kaip nuosavybės teisių apsaugą garantuojanti sąlyga. Dėl nuosavybės teisės apribojimų, suvaržančių tik kai kurių nuosavybės teisių įgyvendinimą, taip pat didelių sunkumų nekyla. Tokie ribojimai siaurina į nuosavybės teisės turinį patenkančias teises (ar vieną iš tų teisių), tačiau šis „susiaurinimas“ galioja tik suvaržymų egzistavimo laikotarpį. Kai ribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisių igyvendinimas visa apimtimi vėl atsistato (pvz.: areštas). Tuo tarpu de facto nusavinimo klausimas yra vienas problematiškiausių nuosavybės teisės apsaugos analizėje. De facto nusavinimas – tai situacija, kai realizuojant valstybės nustatytas reguliavimo priemones ir taikant apribojimus, savininkas iš esmės negali įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių (pvz.: turto, keliančio grėsmę visuomenės saugumui sunaikinimas). Sudėtinga, tačiau tikslinga atriboti de facto nusavinimą nuo ekspropriacijos, kadangi nuosavybės paėmimo atveju savininkui priklauso kompensacija. Konstitucinis Teismas kalbėdamas apie ekspropriaciją visada pabrėžia, jog turi būti tinkamai kompensuojama už nusavintą turtą. Kitas aspektas – Teismas ekspropriacijai kelia visai kitokius reikalavimus (turi būti priimtas individualus sprendimas, nustatytas konkretus atlyginimas, jo išmokėjimo tvarka, tinkamai pranešta savininkui ir pan.). Didelę problemą kelia ir tai, kad Konstitucinis Teismas, analizuodamas tam tikrus nuosavybės teisės suvaržymus, konkrečiai neįvardija, ar tam tikras nuosavybės teisės įgyvendinimo apsunkinimas yra tolygus nusavinimui, už kurį mokama kompensacija, ar tai yra nuosavybės teisės ribojimas (tiek ribojimai dėl valstybės vykdomo reguliavimo, tiek ribojimai, varžantys kai kurių nuosavybės teisių įgyvendinimą), kuris vykdomas be jokio atlyginimo savininkui. Deja, tik žiūrint į Konstitucinio Teismo praktiką kaip visumą, atsiskleidžia tam tikri aspektai, kurie ir padeda suvokti, kada nuosavybės teisės ribojamos, o kada nuosavybė nusavinama. Vis dėl to, reikia pripažinti ir tai, jog yra ir tokių Konstitucinio Teismo nutarimų, kur aiškiai matyti, jog kalbama apie nuosavybės teisės ribojimus. Pavyzdžiu gali būti 1997 m. spalio 1 d. nutarimas, kuriame pasakyta, kad turto areštas yra nuosavybės teisės ribojimas: „kai turtas areštuojamas, savininkas nuosavybės teisių į jį nepraranda. Turto areštas, kaip prevencinė priemonė, tik riboja savininko subjektines teises“.3.2. Nuosavybės teisės ribojimas dėl visuomenės poreikiųVisuomenės poreikiai – vienas iš dažniausiai pasitaikančių nuosavybės teisės ribojimo pagrindų. Paprastai visuomenės poreikiai siejami su nuosavybės paėmimu, tačiau pastaruoju metu jie įvardijami ir kaip vienas iš galimų nuosavybės teisės ribojimo pagrindų. Tą patvirtina ir Konstitucinio Teismo praktika. Teismas yra pažymėjęs, jog „nuosavybė gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu“ (sąvoka „tik remiantis įstatymu“ reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme); „įstatymų leidėjai turi teisę nustatyti taisykles, ribojančias nuosavybės savininkų galimybes visuomenės interesais“. Konstitucinis Teismas visuomenės poreikiams apibūdinti dažnai naudoja skirtingus terminus (visuomenei būtinas interesas, visuomenei svarbus interesas, viešas interesas, visuomenei būtinas ir konstituciškai pagrįstas poreikis) ir tai įneša tam tikros painiavos. Tačiau Konstitucinio Teismo jurisprudencijos analizė leidžia teigti, kad tai yra vienas ir tas pats pagrindas – visuomenės poreikis. Manoma, kad visuomenės poreikis – viena iš svarbiausių vertybių, kurios labui yra nustatomi nuosavybės teisės suvaržymai. Pasak Konstitucinio Teismo, „visomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir patenkinti“. „Tad minėti visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmės“. „Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų“. Visuomenės poreikiui būdingi tam tikri požymiai:1) „Visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai“. 2) Riboti nuosavybės teises galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų suvaržytos konkrečios nuosavybės teisės.3) „Visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys. Reikmės kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos ir atvirkščiai. Tokie viešojo poreikio bruožai minimi Konstitucinio Teismo praktikoje.Konstitucinis Teismas dažniausiai savo praktikoje visuomenės poreikiu pripažino:1) Aplinkos apsaugą ir priemones, reikalingas užkirsti kelią nereguliuojamai medžioklei ir skatinti protingą medžiojamų gyvūnų išteklių valdymą;2) Visuomenės saugumą: „žmonių, visuomenės ar valstybės interesams pakenkiama, kai turtas naudojamas kaip nusikaltimo dalykas. Be to, kai kurios medžiagos ir daiktai kelia tiesioginę grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui. Todėl įstatymuose pagrįstai yra nustatytas tokių daiktų konfiskavimas“; 3) „Autorių teisių ir interesų gynyba nuo pažeidimų yra viešas interesas“; 4) „Daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešas interesas“; 5) Žmonių sveikatą: „kad įstatymais ir kitais teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį farmacinę veiklą vykdytų tik specialų ir atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, yra <…> visos visuomenės ir valstybės interesas. <…> žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas“; 6) Tinkamą valstybės turto valdymą, naudojimą, disponavimą: „negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juos būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui“; 7) Kultūros laisvės užtikrinimą, kultūros valstybinį rėmimą, kultūros paminklų ir vertybių apsaugą“ ir pan. „Priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams kartu turi b…ūti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę. Įstatymų leidėjui nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų panaudojama visuomenės poreikiams“. Verta pažymėti ir tai, kad „kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ar ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama“.3.2.1. Atlyginimas, kuris skiriamas dėl nuosavybės teisės paėmimo visuomenės poreikiams
Pagal Konstituciją, jei nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, tai ji turi būti ir teisingai atlyginama: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Tai reiškia tai, kad atlyginimas turi būti nustatytas teisingas. Tačiau tuo pačiu ta pati Konstitucijos 23 straipsnio 3-iosios dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei. Kalbant apie paimamos nuosavybės atlyginimą, kiek sudėtingesnis atvejis yra tada, kai įstatymo nustatyta tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį okupacinės valdžios nacionalizuotą nekilnojmąjį turtą (taip pat ir į žemę). Šiuo atveju būtina atsižvelgti į socialinius, kitus su nuosavybe susijusių santykių esminius pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo šio turto neteisėto nacionalizavimo. Dėl minėtų esminių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos valstybės realias galimybes neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavybės teisių visiškai grąžinant natūra visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir žemę). Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, spręsdamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normų atitikimo Konstitucijai klausimą, konstatavo, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.4. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata.Antrojoje Konstitucijos 23 straipsnio dalyje nurodyta: “Nuosavybės teises saugo įstatymai”. Tačiau kaip gi reikėtų interpretuoti šią nuostatą? Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, o konkrečiau Konstitucinio Teismo 2005 metų gegužės 13 dienos nutarimu, rasti atsakymą nėra taip sudėtinga. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tačiau tai ne visos savininko teisės. Labai svarbi apsauginė funkcija tenka tokiai subjektinei savininko teisei kaip teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Taip pat ši Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. 4.1. Teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymoGyvenime pasitaiko ir tokių situacijų, kai tam tikro savininko turtas patenka į sveitimą valdymą nesant tam jokio teisinio pagrindo, pavyzdžiui daikto pavogimas, radinio pasisavinimas ir kt. Tokiu atveju asmuo turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Šią, labai svarbią nuostatą, yra įtvitinęs ir Konstitucinis Teismas, kuris savo nutarimuose susidariusią situaciją aiškina taip: „Pagal Konstituciją savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, kai jis tokį turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Ši jo teisė yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi nustatyti, kaip turi būti užtikrintas savininko nuosavybės teisių gynimas, inter alia kai toks turtas negali būti grąžintas dėl objektyvių priežasčių, nėra galimybių jo grąžinti natūra”. Konstitucinis Teismas pabrėžia ir tai, kad jeigu savininkas praranda turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, bet jo nuosavybės teisės nėra ginamos, tai tokiu atveju yra paneigiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas: „<…> konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas būtų paneigtas ir tada, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės teisės nebūtų ginamos“. Tačiau Teismas pabrėžia ir tą faktą, kad tais atvejais, kai asmuo praranda turtą dėl kito asmens, jis anaiptol nepraranda nuosavybės teisės, o nesąžiningas turto valdytojas netampa turto savininku. Šioje situacijoje Konstitucinis Teismas kalbėdamas apie įstatymo leidėjo pareigas, sako, jog: „<…> iš Konstitucijos 23 straipsnio, inter alia jo 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas“. Mano manymu, viena iš tokių įstatymų leidėjo pareigų, kuri yra labai svarbi ir reikšminga, kaip pažymėjo ir pats Konstitucinis Teismas, yra ta, kad įstatymų leidėjas nuos pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos teisės aktais pripažino okupacinės valdžios neteisėtai nutrauktų Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą. Todėl teisėti interesai asmenų, kurių nuosavybės teises nutraukė okupacinė valdžia, ginami atsižvelgiant į konstitucines nuosavybės apsaugos nuostatas. Šioje situacijoje okupacinė valdžia nėra nusikaltimą padaręs asmuo, tačiau jos, okupacinės valdžios, neteisėti veiksmai vertinami taip pat kaip ir nusikaltimą padariusio asmens. Tad įstatymų leidėjas turi tokią pačią pareigą užtikrinti nuosavybės neliečiamumą, ir tikrai labai svarbu, kad įstatymų leidėjui pavyko tai padaryti. 4.2. Valstybės nuosavybės teisės apsauga
Valstybė taip pat yra nuosavybės teisės subjektas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija. Taigi, valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais. Valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti. Valstybinės valdžios institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei. Todėl šios institucijos privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų , ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas viršijant savo įgaliojimus negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Tad jeigu valstybės pareigūnai, viršydami savo įgaliojimus, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto.Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai asmeniui žala buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, pagal Konstituciją toks asmuo turi teisę teisme reikalauti teisingo šios žalos atlyginimo. Galimos ir tokios situacijos, kai valstybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių laikinai faktiškai valdo ir naudoja tokį turtą, kuris jai nuosavybės teise nepriklauso. Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs, kad okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė ir kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Susiklosčius tokiai padėčiai, kai valstybė laikinai faktiškai valdo ir naudoja jai nuosavybės teise nepriklausantį turtą, šis turtas taip pat turi būti valdomas ir naudojamas paisant tų pačių konstitucinių reikalavimų, kaip ir valdant ir naudojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.5. Nuosavybės teisės įgijimo apsaugaKonstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams. „Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus. Tai suponuoja nuosavybės įgijimo teisėtumo reikalavimą. Pagal Konstituciją viena esminių nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn teisėtumo sąlygų yra savininko valios dėl tokio nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn išreiškimas (sutikimas). Kai turtas perleidžiamas kitam asmeniui be turto savininko valios išreiškimo (sutikimo), toks turtas laikomas neteisėtu, o perleistas turtas – neteisėtai kito asmens įgytu turtu, nebent turto perleidimas kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn be šio turto savininko valios išreiškimo (sutikimo) būtų konstituciškai pateisinamas. Neteisėtai įgytas turtas netampa jį isigijusio asmens nuosavybe. Taigi, toks asmuo neįgija nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją”. Išvados1) Kalbant apie nuosavybės neliečiamumą, svarbu pažymėti tai, kad Konstitucinis Teismas ne iš karto suteikė savininkui teisę reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo nuosavybės teisės. Iš pradžių Teismas nustatė tik bendro pobūdžio pareigą visiems asmenims. Šis faktas leidžia teigti, kad vystantis konstitucinei doktrinai, susiduriant su vis naujomis bylomis, naujais niuansais, Konstitucinis Teismas tobulėja, įgyja daugiau patirties gindamas nuosavybė teises. Tai yra be galo svarbu, kadangi Konstitucinis Teismas turi būti ta institucija, kuri neturėtų kelti abejonių savo sprendimų teisingumu. Tačiau iš kitos pusės, Konstitucinis Teismas turi būti užtikrintas savo nuomonės teisingumu, tad ši institucija turėtų kaip įmanoma labiau pasistengti, kad jos įtvirtinta teisinga nuomonė, laikui bėgant nekistų, nors, aišku, bėgant laikui, keičiantis įvairioms situacijoms tiek visuomenės, tiek valstybės gyvenime, tai nėra taip lengva ir paprasta.2) Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pozityvi nuosavybės teisės apsaugos garantija, kuri garantuoja teisę kaip tokią, vis dėlto, Konstitucinis Teismas pripažino ir nuosavybės socialinę funkciją, kuri išreiškia imperatyvą „nuosavybė įpareigoja“. Labai svarbu paminėti ir tai, kad ši nuostata skirta ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms.3) Nuosavybės neliečiamumas, nuosavybės socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius reguliuoti yra neatskiriami ir labai tarpusavyje susiję dalykai, tad nagrinėjant vieną iš šių aspektų, neišvengiamai reikia jį susieti ir su kitais dviem aspektais.4) Lietuvos Respublikos Konstitucijos formuluotės, susijusios su nuosavybės teisės apsaugos garantijomis, yra labai nekonkrečios ir aptakios, tačiau Konstitucinio Teismo pagalba šios formuluotės yra sukonkretinamos. Tai leidžia geriau suvokti Konstitucijos nuostatas bei neleidžia šių nuostatų kiekvienam interpretuoti savaip.5) Nors Lietuvos Respublikos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, tačiau nepaisant to, Konstituciniam Teismui pavyko pagrįsti ir nuosavybės teisės ribojimo galimybę. Taigi, Konstitucija ne tik garantuoja nuosavybės teisės apsaugą, bet tam tikrai atvejais ir riboja nuosavybės teisę. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių nuosavybės teisės ribojimo pagrindų – visuomenės poreikis.6) Gana dažnai Konstitucinis Teismas nedaro takoskyros tarp savo vartojamų sąvokų, tad kartais tampa ne visiškai aišku „kas yra kas“. Todėl mano siūlymas būtų Konstituciniam Teismui tiksliau apibrėžti savo vartojamas sąvokas, kad nekiltų abejonių dėl vienokių ar kitokių dalykų.7) Labai sunku yra atskirti ar tam tikras nuosavybės teisės įgyvendinimo apsunkinimas yra tolygus nusavinimui, ar tai yra nuosavybės teisės ribojimas, ir tik žiūrint į Konstitucinio Teismo praktiką kaip visumą galima suvokti, kada nuosavybės teisės ribojamos, o kada nuosavybė nusavinama.8) Konstitucinis Teismas savo nutarimuose garantuoja ne tik privačių asmenų nuosavybės teisės apsaugą, bet tuo pačiu gina ir valstybės, kaip nuosavybės teisės subjekto, nuosavybės teisės apsaugą.9) Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucija garantuoja ir nuosavybės teisės įgijimo apsaugą.10) Konstitucinis Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, numato galimybę paimti nuosavybę visuomenės poreikiams, tačiau tai padaryti galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. LiteratūraNorminiai teisės aktai1. Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1993, Nr. 70-1320. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo ,,Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”// Valstybės žinios. 1994, Nr. 7-116. 3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 292 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1994, Nr. 26-450. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1994, Nr. 42-771. 5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio 1 bei 2 dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio 2 bei 3 dalių atitikimo Lietuvos Respublikoss Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1996, Nr. 36-915. 6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1997, Nr. 31-770.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1997, Nr. 40-977. 8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktosios dalies ir 242 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1997, Nr. 91-2289. 9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1998, Nr. 57-1605. 10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas „Dėl 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymų, kuriais buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 1998, Nr. 63-1827. 11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdinio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“// Valstybės žinios. 2000, Nr. 17-419. 12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso… 21410 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2000, Nr. 56-1669. 13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995 m. vasario 21 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio ir šio įstatymo (2000 m. birželio 20 d. redakcija) 27 straipsnio 4 ir 7 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarime Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ patvirtintų Tipinių daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatų 8 punkto 1, 3 ir 4 straipsnių, 10 punkto 1 pastraipos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2000, Nr. 110-3536. 14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“// Valstybės žinios. 2001, Nr. 29-938. 15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2002, Nr. 28-1003; 16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami buvusios savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAAF) valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”//Valstybės žinios. 2002, Nr. 53-2093;17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2002, Nr. 93-4000. 18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 5 punkto, 15, 20 ir 21 straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktų, šio straipsnio 2 ir 4 dalių, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniui (1993 m. sausio 12 d. redakcija)“// Valstybės žinios. 2003, Nr. 24-1004. 19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo …30 d. nutarimas „Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2003, Nr. 93-4223. 20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“// Valstybės žinios. 2004, Nr. 181-6708. 21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2005, Nr. 63-2235. 22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ 1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstybės žinios. 2005, Nr. 87-3274. 23. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas ,,Dėl piniginių kompensacijų už nekilnojamąjį turtą sumokėjimo terminų pailginimo”// Valstybės žinios. 2005, Nr. 152-5605. 24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento ptvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitcijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“// Valstybės žinios. 2006, Nr. 30-1050. 25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”//Valstybės žinios. 2007, Nr. 76-3018.26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimų Nr. 540 “Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo “. (1992 m. vasario 27 d. redakcija) patvirtinto neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymo ” Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnijamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimų Nr. 540 “Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo” (1999 m. gegužės 14 D. redakcija) patvirtinto neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo, Lietuvos… Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579 “Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo” ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo 266 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 “Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai”.