Tema: “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”
Vadovas: lektorius O. Drobitko ________________________________ (mokslinis vardas, vardas, pavardė)
Klaipėda 2004
TURINYS:
1. Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys 3 – 5 psl.
2. Nuosavybės teisės ribojimas 6 – 7 psl.
3. Bendroji nuosavybė 8 psl.
4. Nuosavybės teisės įgijimas 9 – 12 psl.
5. Nuosavybės teisės išnykimas 13 psl.
6. Nuosavybės teisės gynyba 14 psl.
7. Naudota literatūra 15 psl.
NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR RŪŠYS
Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Pati valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės teisės nėra vienodos. Pagrindinė iš jų yra nuosavybės teisė ( dominium, proprietas ), iš penkių buvusi vienintelė visiška daiktinė teisė. Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė nuėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai susiformavo kaip subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu net lėmė visos teisinės sistemos pobūdį. Nuosavybė, kaip teisės institutas, yra istorinė kategorija. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas nuo viduramžių iki šių dienų yra pagrindinis atsparos taškas Europoje ir kitose valstybėse sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines ir praktines problemas. Romėnų nuosavybės kilmė gana problematiška. Daugumos teisės istorikų nuomone, pirmiausiai atsirado kolektyvinė, o iš jos ilgainiui išsirutuliojo privatinė nuosavybė. Jau seniausi šaltiniai mini individualią nuosavybę, kurios subjektas buvo pater familias. Atrodo pirmiausiai ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentiniai nuosavybei perėjo asmens valdžion. Dvylikos lentelių įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romėnų teisės šaltinių analizė rodo, kad Romos teisininkai, neatsižvelgdami į tai, kaip nuosavybė apibrėžta, laikė ją vienalyte teise.
NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS
BONITARINĖ BENDROJI KVIRITINĖPEREGRINŲ(RETORINĖ) NUOSAVYBĖ NUOSAVYBĖNUOSAVYBĖNUOSAVYBĖ
Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji vadinta civiline nuosavybe. Svetimšaliai, neturėję civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Iš pradžių kviritinės nuosavybės teisę i res mancipi buvo galima įgyti specifiniais, tik romėnams būdingais būdais: reikėjo atlikti mancipaciją arba in iure cessio. Visų kitų daiktų nuosavybės teisė buvo galima įgyti ir neformaliu būdu – šalims susitariant arba perduodant daiktą. Didėjant Romoje prekių apyvartai, taip pat daugėjant vergų, pasitaikė nemažai atvejų, kad perleidžiant nuosavybės teisę į resmancipi išvengta formalių veiksmų ir apsiribota neformalia tradicija. Šiais atvejais įgijėjas įgydavo teisę tik valdyti res mancipi, bet neįgydavo kvirtinės nuosavybės teisės. Tik pasibaigus įgyjamajai senačiai valdymo teisė galėjo virsti kviritinės nuosavybės teise, o iki tol ši nuosavybė likdavo perleidėjui. Iš pradžių, jeigu daiktą, dar nesuėjus įgyjamajai senačiai, reikalavo atiduoti savininkas kviritas arba jeigu jis buvo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė jokios gynybos priemonės. Ir tik pretoriaus Publicijaus laikais asmenims, praradusiems valdymo teisę, pradėta teikti teisė pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs valdyti daiktą. Šio iešlinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje daryta prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą per visą būtiną įgyjamąją senatį. Šaltiniai teigia, jog šis actio Publiciana įėjo į turinčio teisę asmens turtą. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė, arba retorinė nuosavybė. Tai jau yra dvigubos nuosavybės, duplex dominium, požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikia ir kitų daiktų valdytojams,
kurių valdymas lėmė nuosavybės įgyjimą įgijamosios senaties būdu. Šitaip išplėsta bonitarinės nuosavybės apimtis. Toks dualumas romėnų teisėje truko iki Justiniano laikų – šis dėl vienodinimo tendencijų jį panaikino. Justinianas taip pat panaikino ir emancipaciją bei in iure cessio kaip nuosavybės perleidimo būdus. Būtent nuo tada visiškas daikto valdymas yra vienalytis. Senosios ius civile, arba ius Quiritium, objektas galėjo būti tik Romos, o išplėtus pilietybę visai Italijai – tik Italijos žemė. Provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos arba imperatoriaus nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu būdu, visumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus. Tokių žemių valdymas šaltiniuose niekada nebuvo apibrėžiamas kaip nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija galėjo legalizuoti šių žemių naudotojams uždėtus mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo mokesčių. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl provincijų žemių valdymas, visiškai atitinkantis šiandieninės nuosavybės teisės turinį, romėnų teisės terminologijoje buvo apibrėžiamas tik kaip possessio et ususfructus. Justiniano kodifikuotoje teisėje nuosavybės teisės esmė gerokai modifikuota, palyginti su klasikinėje teisėje. Peregrinų nuosavybę gynė jų teisės sistemos ( ius peregrinorum ). Romėnų teisininkai nepaliko abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją vien intuityviai, nes buvo sunku viena sąvoka pibūdinti įvairias valdymo formas Romos valstybėje. Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka teigė, kad nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską, ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo jos subjektui laisvės ribas – pozityvioji nuosavybės teisės funkcija, kita vertus, yra jos laisvės garantas – negatyvioji nuosavybės teisės funkcija, pašalinanti galimybę tretiesiems asmenims kištis į svetimą nuosavybę. Jau viduramžiais mėginta nuosavybės teisės požymius skirstyti į pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavo, atgavimo teisė; papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, taip pat teisė surinkti vaisius ir jais naudotis ( ius possidendi, utendi et fruendi ). Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali naudotis daiktu ir rinkti jo duodamus vaisius. Romėnų civilinėje teisėje galiojo principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa motininio daikto savininko nuosavybe. Ius possidendi reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą ( pvz.: vagystės atveju ), nuosavybė, drauge ir ius possidendi, nebuvo prarandama. Ius disponendi – tai teisinio disponavimo daiktu galimybė, t.y. savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir panašiai. Remiantis romėnų šaltiniais, visai nesunku įrodyti, kad savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės subjektas. Nuosavybės teisė yra vienalytė ir lanksti, todėl nenustoja tarnauti savininkui net tada, kai jo teisės dėl įvairių ribojimų yra maksimaliai suvaržytos. Teoriniu požiūriu nuosavybės teisė yra neribota, nors praktiškai ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių, o tai yra ypač aktualu nekilnojamojo turto sričiai. Panagrinėjus visus šiuos požymius, galima pamėginti apibrėžti nuosavybės teisę. Tai daiktinė autonominė asmens teisė valdyti ( naudotis ir disponuoti materialiu daiktu ), neribojama tik tiek, kiek nepažeidžia esamos teisėtvarkos. Šitaip suprantama, nuosavybės teisė visą laiką bus tik viena, kad ir kokia teisinė sistema ją gintų.NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOJIMAS
Nuosavybės teisę romėnai suprato kaip visišką teisę naudotis daiktu, pasireiškiančią tuo, kad savininkas jam priklausančiam daiktui turi absoliučią valdžią. Kai kurie mokslininkai net gretina privatinės teisės
dominium ir viešosios teisės suvereniteto sąvokas. Tačiau ir ši absoliuti teisė, kaip ir praktiškai kiekviena subjektyvi teisė, buvo ribojama. Ribojimus lėmė žmonių visuomeninio gyvenimo prigimtis ir iš to išplaukianti tam tikrų socialinių ir politinių vertybių sistema. Ir šiandien praktiškai kiekviena civilizuota teisinė sistema riboja nuosavybės teisę, atsižvelgdami į trečiųjų asmenų ir visuomenės interesus. Nuosavybės teisės ribojimai, kurios lėmė visuomenės interesai, įtvirtinti viešojoje teisėje ( ius cogens ), kuri iš esmės buvo imperatyvi. Todėl šalys privačiu susitarimu negalėjo panaikinti ar sumažinti šių ribojimų. Tuo tarpu ribojimai, lemiami trečiųjų asmenų interesų, įtvirtinti privatinėje teisėje, kuri iš esmės buvusi dispozityvi. Todėl šalys susitarusios galėjo ribojimus keisti ir net naikinti. Ribojimai siaurina nuosavybės teisės turinį sudarančias teises. Tačiau šis „siaurinimas“ galioja tik ribojimų egzistavimo laikotarpį. Kai ribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė vėl galioja. Čia pasireiškia nuosavybės teisės lankstumas.Ribojimai, ginantys visuomenės interesus
Jau Dvylikos lentelių įstatymuose yra viešų nuosavybės ribojimų, lemiamų statybos ir sanitarijos reikalavimų ( pvz.: draudimas deginti lavonus miesto ribose, ar minimalūs atstumai tarp namų ir pan. ).
Ribojimai kaimynų naudai
Jie taip pat yra Dvylikos lentelių įstatymuose. Čia viskas taip pat grindžiama konkrečiais atvejais. Štai keli iš jų: 1. pagal Dvylikos lentelių įstatymus, sklypo, kuriame augantys vaisiai nukrito į kaimyno sklypą, savininkas galėjo kas antrą dieną susirinkti jam priklausančius vaisius. Kaimyno sklypo savininkas privalėjo toleruoti šį įžengimą. 2. Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo palikti laisvą 5 pėdų ruožą ties sklypo riba. Vėlesni įstatymai panaikino šį ribojimą ir leido statyti ant sklypo ribos. Šiuo atveju kaimyninio sklypo savininkas privalo pakęsti, jeigu statinys ne daugiau kaip puse pėdos įsiskverbia į jo sklypą. 3. savininkas privalėjo praleisti kaimyną per savo sklypą, jeigu šis
kitaip negalėjo pasiekti savojo. Įstatymai įtvirtina ir teise naudotis keliais, vedančiais į kapines. 4. aukščiau esančio sklypo savininkas negalėjo keisti natūralios tekančio jo žeme vandens krypties. 5. sklypo savininkas turėjo pakęsti skraidančių bei pastovių kūnų, esančių kaimyno žemėje, įtaka, jei tai nebuvo daroma siekiant pasityčioti.BENDROJI NUOSAVYBĖ
Dažniausiai nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam asmeniui. Pagal romėnų teisę, daiktas galėjo priklausyti ne vienam asmeniui, bet keliems asmenims ir šie jį valdė bendrai. Tokiu atveju buvusi bendroji nuosavybė – communio pro indiviso, condominuim. Pagal romėnų teisę, kiekvienas bendrasavininkis turėjo idealią nuosavybės teisės į tam tikrą daikto dalį. Dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai gaudavo naudą bei privalėjo vykdyti daiktui uždėtas įvairiais prievoles.
NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS
Nuosavybės teisę galima įgyti pirminiu arba išvestiniu būdu. Pirminis yra toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į jį. Šitaip įgyta nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Prie pirminių būdų priskiriami: a) užvaldymas ( occupatio ) b) įgyjamoji senatis (usucapio ) c) perdirbimas (specification ) d) sujungimas ir sumaišymas (accessio, confusio, commixtio ) e) vaisių įgijimas. Išvestinis yra toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų priskirta: a) mancipacija ( mancipatio ) b) perleidimas teisme ( in iure cessio ) c) perdavimas ( traditio ) Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, kad nuosavybės teisė pereina ne pasirašant sutartį, bet faktiškai perduodant daiktą ar įgyjamosios senaties būdu. Tad, skirtingai nuo mūsų teisės, pati
pirkimo – pardavimo sutartis dar nesuteikė nuosavybės teisės į daiktą.Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai
Usucapio ( įgyjamoji senatis ). Tai tam tikro daikto nuosavybės teisės įgijimas dėl jo valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Šiam nuosavybės teisės įgijimo būdui davė pradžią Dvylikos lentelių įstatymai, kur sakoma, kad asmuo, valdantis sklypą dvejus metus, o kitus daiktus – vienus metus, įgyja nuosavybės teisę nepriklausomai nuo šių daiktų gavimo pagrindo. Usucapio instituto tikslingumą romėnai grindė būtinumu panaikinti teisinės padėties dėl daikto nuosavybės netikrumą. To reikėjo daiktų ekonominei apyvartai garantuoti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Tam tikrais atvejais usucapio galėjo naudotis daikto savininkas, kuriam buvo sunku įrodyti nuosavybės teisę. Todėl faktais reikėjo patvirtinti, kad daiktas yra gautas iš savininko, o šis jį gavęs taip pat iš asmens, galinčio perleisti jį kito asmens nuosavybėn, ir t.t. Pagal romėnų teise usucapio turėjo turėti 5 pagrindinius bruožus: res habilis; titulus; fides; possessio; tempus. Res habilis – šis bruožas apibūdina objektą, kurio nuosavybės teisė gali būti įgyjama usucapio būdu. Titulus – šis bruožas reiškė , kad valdyti daiktus turi būti įgytas teisėtai. Fides – tai yra valdytojo gera valia privaloma bent užvaldant daiktą. Possessio – reiškė, kad tik civilinis valdymas lemia nuosavybės teisės atsiradimą usucapio būdu. Tempus – Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo skirtingų daikto valdymo terminų usucapio atsirasti. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienus metus, o nekilnojamuosius – dvejus metus. Occupatio ( užvaldymas ). Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, taikytas įgyti nuosavybės teisę į užvaldytą niekieno daiktą (res nullius ). Romėnų teisė res nullius statusą pripažino ferae bestiae ( laukiniai gyvūnai ); thesaurus (lobis ); res derelictae (palikti daiktai ) ir res hostiles ( tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys
piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus). Ferae bestiae. Kadangi Romoje nebuvo žvejybą ir medžioklę reglamentuojamos teisės šakos, visi laukiniai gyvūnai, esantys laisvėje, kad ir kam priklausė sklypas, kur jie gyvena, pripažinti res nullius. Specificatio ( perdirbimas ). Tai nuosavybės teisės įgijimo būdas, reiškiantis esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (nova species ). Galima pateikti daug specifikacijos pavyzdžių: kai iš vynuogių padaromas vynas; iš lentų sukalamas laivas; iš aukso padaromas žiedas ir pan. Romos teisininkai ginčijosi, kam pripažinti nuosavybės teisę į naują daiktą, jeigu jį pagaminęs asmuo nežinojęs, kad tam panaudota medžiaga jam nepriklauso. Galutinai ši problema išspręsta Gajui suformulavus, o Pauliui įtvirtinus kompromisinę taisyklę ( media sententia ). Jos esmė ta, kad nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima grąžinti į pirmykštę padėtį ( pvz.: iš aukso pagamintą žiedą ), ar ne ( pvz.: iš vynuogių išspaustą vyną ). Pirmuoju atveju nuosavybės teisė buvo pripažįstama medžiagos savininkui, o antruoju – daiktą pagaminusiam asmeniui. Accessio ( susijungimas ir sumaišymas ). Lėmė įgijimas nuosavybės teisės į šalutinius daiktus, kurie visam laikui buvo prijungti prie pagrindinių daiktų ir šitaip ekonominiu požiūriu tapo jų sudedamąja dalimi. Šis procesas vyko accessio cedit principali ( prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui ) taisyklės pagrindu. Galėjo susijungti: 1. Du nekilnojamieji daiktai – šis susijungimas buvo gamtos jėgų veikimo padarinys. 2. Kilnojamasis daiktas su nekilnojamuoju. Susijungiant kilnojamajam turtui su nekilnojamuoju galiojo taisyklė superficies solo cedit ( kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso). Vadinasi, kas nors, nuolat susijungiantis su sklypu, tapdavo jo sudedamąja dalimi. Tai galėjo būti sėklos, augalai, medžiai įleidę į sklypą šaknis, taip pat sklypo statiniai, kad ir kas ir iš kieno medžiagos jį statė. 3. Du kilnojamieji daiktai. Dviem kilnojamiesiems daiktams susijungus ilgam, nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą išsiplėsdavo ir šalutiniam. Nuosavybės teisės į vaisius įgijimas. Vaisiai neatskirti nuo motininio daikto, pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe. Tik atsiskyrę jie įgyja savarankiškų daiktų statusą. Čia Romos teisininkai kėlė klausimą, kam priklauso nuo motininio daikto atsiskyręs vaisius. Bendroji taisyklė teigė, kad toks daiktas priklauso motininio daikto savininkui, nuosavybės teisę į vaisius įgyjančiam pirminiu būdu. Išimtys nustatytos tik vienos kilmės vaisiams – suprantantiems siaurai ( fructus ), t.y. tiems natūraliems vaisiams, kuriuos daiktas periodiškai veda.Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai
Mancipacija. Šį būdą numatė jau Dvylikos lentelių įstatymai. Tai buvo vienas iš nedaugelio formaliųjų romėnų teisės aktų. Mancipuojant dalyvavo svėrėjas ( libripens ), penki liudytojai, res mancipi įgijėjas ( mancipationem accipiens ) ir daikto savininkas. Pagal klasikinę romėnų teisę, įsigyti nuosavybę mancipatio būdu buvo galima ir nepardavus daikto. Mancipacija panaikinta Justiniano laikais. Šis ją pakeitė paprastu daikto perdavimu traditio būdu. In iure cessio ( perleidimas teisme ). Tai buvo tariamas vindikacinis procesas, kai perleidėjas yra atsakovas, o įgijėjas – ieškovas. In iure cessio būdu buvo galima perduoti nuosavybės teisę į res mancipi ir res nec mancipi. Šitaip įgyti servitutai ir kitos teisės arba jų atsisakyta. Kaip ir mancipatio, tai buvo abstraktus aktas, kuriuo galėjo naudotis tik Romos piliečiai. In iure cessio ištiko toks pat likimas kaip ir mancipatio – Justinianas šį būdą pakeitė traditio būdu. Traditio ( perdavimas ). Traditio skiriasi nuo mancipacijos ir in iure cessio, esančių ius civile padariniais, tuo, kad ši sukurta ius gentium ir svarbiausia čia ne forma , o turinys. Pirmiausiai šį būdą taikė peregrinai, negalintys būti kviritinės nuosavybės teisės subjektais. Šitaip buvo perleidžiama nuosavybės teisė į provincijų žemes. Pagaliau šio
būdo reikėjo net romėnams, norintiems perleisti daiktus nec mancipi, o vėliau juo buvo perleidžiama ir pretorinės nuosavybės teisės į res mancipi. Pagaliau, pagal Justiniano kodifikuotą teisę, traditio tapo universaliu nuosavybės teisės perleidimo būdu. Traditio buvo ne formalus teisės aktas, o paprastas faktas – materialus valdymo perdavimas. Kad traditio būdu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo trijų sąlygų: a) perduoti daiktą faktiškai; b) perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir priėmėjo valios ją įgyti iusta causa; c) tinkamo teisinio pagrindo taikyti traditio. Nuosavybės teisę perkelia ne susitarimas, bet perdavimas – traditio, tvarkomas pagal tokias pačias taisykles kaip valdymo įgijimas ir praradimas. Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio tokiomis ypatybėmis: 1. traditio galima atlikti šalims nedalyvaujant, t.y. per trečiuosius asmenis; 2. mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo niekinės, o traditio – ne. Negalėta perduoti tik servitutų, nes jie buvo res incorporales, o šiems nebuvo galima taikyti valdymo; 3. mancipacijos ir in iure cessio būdais bent nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant, o traditio negalėjo taikyti tas, kas nevaldė arba nelaikė daikto. Buvo tik viena išeitis: reikėjo juridinio atstovo, turinčio teisę perleisti daiktą.NUOSAVYBĖS TEISĖS IŠNYKIMAS
Romėnų teisė nuosavybės teisę laikė amžina. Ji galėjo išnykti tik dėl tam tikrų priežasčių: 1. nuosavybės objektui išnykus materialiai ( dėl fizinio sunaikinimo, specifikacijos ar kitaip išnykus daiktui ); 2. išnykus juridiškai, t.y. pagal romėnų teisę, negalint toliau būti nuosavybės objektu ( priešui daiktą atėmus, paleidus į laisvė vergą ir t.t. ) Kad ir koks būtu objektas, nuosavybės teisė išnykdavo tokiais
atvejais: a) perleista; b) vieno asmens prarasta, o kito neįgyta; c) savininkui atsisakius savo teisės; d) atimta iš savininko prieš jo valią.NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNYBA
Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė, romėnų teisėje buvo rei vindicatio ( vindikacinis ieškinys ) ir actio negatoria ( negatorinis ieškinys ). Rei vindicatio. Savininkas, nevaldantis daikto, negalėjo naudotis gynyba interdiktais. Jis taip pat negalėjo atsiimti daikto savavališkai, o privalėjo kreiptis į teismą su prašymu priteisti daiktą. Toks ieškinys vadintas – rei vindicatio. Pagal materialiają teisę, vindikacinis ieškinys – tai nevaldančio savininko reikalavimas valdančiam ne savininkui grąžinti daiktą. Ieškovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas, praradęs valdymą. Įvedus arbitražinę formulę, vindikacinį ieškinį buvo galima pareikšti bet kuriam daikto valdytojui. Pagal Justiniano teisę, atsakovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti ir menamas valdytojas ( fictus possessor ), t.y. asmuo, kuris vykstant procesui daikto jau nebevaldė, nes klastingai jo atsikratė ( pvz.: išmetė ). Romėnų teisė skiria trijų rūšių išlaidas daiktui išlaikyti: 1. išlaidos, kad daiktas apskritai egzistuotų arba iš esmės nepablogėtų – tai būtinosios išlaidos (impensae necessariae ); 2. išlaidos, tik padidinančios daikto vertę – naudingosios ( impensae utiles ); 3. išlaidos daiktui gražinti – prabangos ( impensae voluptuariae ). Actio negatoria. Kartais savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors neteisėtai trukdo jam valdyti daiktą. Šiuo atveju savininkas galėjo savo teises ginti negatiriniu ieškiniu ( actio negatiria ). Taigi šiuo ieškiniu galėjo pasinaudoti valdantis savininkas dėl bet kokių trukdymų ir kėsinimosi į jo nuosavybę. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę ir atsakovas ją pažeidė. Atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę tam tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz.: įrodinėti servitutą.
Buvo ir kitų ieškinių kaip pvz.; publicijaus ieškinys ( actio publiciana ); užtverto lietaus vandens ieškinys ( actio aquae pluviae arcendae ) ir kt.NAUDOTA LITERATŪRA:
1. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis „Romėnų teisė“ Kaunas 1996m.
2. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis „Romėnų teisė“ ( papildyta irpataisyta ) 1999m.