Romenu teise “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”

Tema: “Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys”

Vadovas:

lektorius O. Drobitko

________________________________

(mokslinis vardas,

vardas, pavardė)

Klaipėda

2004

TURINYS:

1. Nuosavybės teisės sąvoka ir rūšys 3 – 5 psl.

2. Nuosavybės teisės ribojimas 6 – 7 psl.

3. Bendroji nuosavybė 8 psl.

4. Nuosavybės teisės įgijimas 9 – 12 psl.

5. Nuosavybės teisės išnykimas 13 psl.

6. Nuosavybės teisės gynyba 14 psl.

7. Naudota literatūra 15 psl.

NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA IR RŪŠYS

Daiktinė teisė yra juridinė asmens valdžia daiktui. Pati

valdžia gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės

teisės nėra vienodos. Pagrindinė iš jų yra nuosavybės teisė ( dominium,

proprietas ), iš penkių buvusi vienintelė visiška daiktinė teisė.

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė

nuėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau ggaliausiai susiformavo kaip

subjektinė teisė ir tam tikru atžvilgiu net lėmė visos teisinės sistemos

pobūdį. Nuosavybė, kaip teisės institutas, yra istorinė kategorija. Pagal

daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado,

kad apsaugotų šią pagrindinę teisę. Nuosavybės teisės institutas nuo

viduramžių iki šių dienų yra pagrindinis atsparos taškas Europoje ir

kitose valstybėse sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines

ir praktines problemas.

Romėnų nuosavybės kilmė gana problematiška. Daugumos teisės istorikų

nuomone, pirmiausiai atsirado kolektyvinė, o iš jos ilgainiui

išsirutuliojo privatinė nuosavybė. Jau seniausi šaltiniai mini

individualią nuosavybę, kurios ssubjektas buvo pater familias. Atrodo

pirmiausiai ji apėmė kilnojamąjį turtą ir tik visiškai suirus gentiniai

nuosavybei perėjo asmens valdžion.

Dvylikos lentelių įstatymuose jau yra tiek kilnojamojo, tiek

nekilnojamojo turto privatinė nuosavybė. Romėnų teisės šaltinių analizė

rodo, kad Romos teisininkai, neatsižvelgdami į tai, kaip nuosavybė

apibrėžta, laikė ją vi

ienalyte teise.

NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

BONITARINĖ BENDROJI KVIRITINĖ
PEREGRINŲ
(RETORINĖ) NUOSAVYBĖ NUOSAVYBĖ
NUOSAVYBĖ
NUOSAVYBĖ

Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis –

kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę

gynė romėnų ius civile, todėl ji vadinta civiline nuosavybe. Svetimšaliai,

neturėję civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Iš

pradžių kviritinės nuosavybės teisę i res mancipi buvo galima įgyti

specifiniais, tik romėnams būdingais būdais: reikėjo atlikti mancipaciją

arba in iure cessio. Visų kitų daiktų nuosavybės teisė buvo galima įgyti

ir neformaliu būdu – šalims susitariant arba perduodant daiktą. Didėjant

Romoje prekių apyvartai, taip pat daugėjant vergų, pasitaikė nemažai

atvejų, kad perleidžiant nuosavybės teisę į resmancipi išvengta formalių

veiksmų ir apsiribota neformalia tradicija. Šiais atvejais įgijėjas

įgydavo teisę tik valdyti res mancipi, bet neįgydavo kvirtinės nuosavybės

teisės. Tik pasibaigus įgyjamajai senačiai valdymo teisė galėjo virsti

kviritinės nuosavybės teise, o ikki tol ši nuosavybė likdavo perleidėjui.

Iš pradžių, jeigu daiktą, dar nesuėjus įgyjamajai senačiai, reikalavo

atiduoti savininkas kviritas arba jeigu jis buvo iš įgijėjo paimamas,

valdytojui nepriklausė jokios gynybos priemonės. Ir tik pretoriaus

Publicijaus laikais asmenims, praradusiems valdymo teisę, pradėta teikti

teisė pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, paėmęs

valdyti daiktą. Šio iešlinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje daryta

prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą per visą būtiną įgyjamąją

senatį. Šaltiniai teigia, jog šis actio Publiciana įėjo į turinčio teisę

asmens turtą. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė, a

arba

retorinė nuosavybė. Tai jau yra dvigubos nuosavybės, duplex dominium,

požymiai. Vėliau analogiška gynyba suteikia ir kitų daiktų valdytojams,

kurių valdymas lėmė nuosavybės įgyjimą įgijamosios senaties būdu. Šitaip

išplėsta bonitarinės nuosavybės apimtis. Toks dualumas romėnų teisėje

truko iki Justiniano laikų – šis dėl vienodinimo tendencijų jį panaikino.

Justinianas taip pat panaikino ir emancipaciją bei in iure cessio kaip

nuosavybės perleidimo būdus. Būtent nuo tada visiškas daikto valdymas yra

vienalytis. Senosios ius civile, arba ius Quiritium, objektas galėjo būti

tik Romos, o išplėtus pilietybę visai Italijai – tik Italijos žemė.

Provincijos žemės, kurias romėnai užkariavo, buvo romėnų tautos arba

imperatoriaus nuosavybė. Šių žemių naudotojai turėjo visas teises, kurias

turėjo Romos ir Italijos žemių savininkai. Šių teisių, ginamų procesiniu

būdu, visumą Gajus apibrėžia kaip possessio et ususfructus.

Tokių žemių valdymas šaltiniuose niekada nebuvo apibrėžiamas kaip

nuosavybė. Tik tokia teisinė konstrukcija galėjo legalizuoti šių žemių

naudotojams uždėtus mokesčius, kadangi kviritinė nuosavybė buvo laisva nuo

mokesčių. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl provincijų žemių valdymas,

visiškai atitinkantis šiandieninės nuosavybės teisės turinį, romėnų teisės

terminologijoje buvo apibrėžiamas tik kaip possessio et ususfructus.

Justiniano kodifikuotoje teisėje nuosavybės teisės esmė gerokai

modifikuota, palyginti su klasikinėje teisėje. Peregrinų nuosavybę gynė jų

teisės sistemos ( ius peregrinorum ). Romėnų teisininkai nepaliko

abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją vien intuityviai,

nes buvo sunku viena sąvoka pibūdinti įvairias valdymo formas Romos

valstybėje. Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka teigė, kad

nuosavybė suteikia ga
alimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską,

ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus,

nurodo jos subjektui laisvės ribas – pozityvioji nuosavybės teisės

funkcija, kita vertus, yra jos laisvės garantas – negatyvioji nuosavybės

teisės funkcija, pašalinanti galimybę tretiesiems asmenims kištis į

svetimą nuosavybę.

Jau viduramžiais mėginta nuosavybės teisės požymius skirstyti į

pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavo, atgavimo teisė;

papildomi – naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, taip pat teisė

surinkti vaisius ir jais naudotis ( ius possidendi, utendi et

fruendi ).

Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali naudotis daiktu

ir rinkti jo duodamus vaisius. Romėnų civilinėje teisėje galiojo

principas, kad daikto vaisiai, atskirti nuo motininio daikto, iškart tampa

motininio daikto savininko nuosavybe.

Ius possidendi reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo

faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą ( pvz.: vagystės

atveju ), nuosavybė, drauge ir ius possidendi, nebuvo prarandama.

Ius disponendi – tai teisinio disponavimo daiktu galimybė, t.y.

savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir panašiai.

Remiantis romėnų šaltiniais, visai nesunku įrodyti, kad savininkas,

praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės

subjektas. Nuosavybės teisė yra vienalytė ir lanksti, todėl nenustoja

tarnauti savininkui net tada, kai jo teisės dėl įvairių ribojimų yra

maksimaliai suvaržytos. Teoriniu požiūriu nuosavybės teisė yra neribota,

nors praktiškai ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių, o tai yra ypač

aktualu nekilnojamojo turto sričiai.

Panagrinėjus visus šiuos požymius, galima pamėginti apibrėžti

nuosavybės teisę. Tai daiktinė autonominė as
smens teisė valdyti ( naudotis

ir disponuoti materialiu daiktu ), neribojama tik tiek, kiek nepažeidžia

esamos teisėtvarkos. Šitaip suprantama, nuosavybės teisė visą laiką bus

tik viena, kad ir kokia teisinė sistema ją gintų.

NUOSAVYBĖS TEISĖS RIBOJIMAS

Nuosavybės teisę romėnai suprato kaip visišką teisę naudotis daiktu,

pasireiškiančią tuo, kad savininkas jam priklausančiam daiktui turi

absoliučią valdžią. Kai kurie mokslininkai net gretina privatinės teisės

dominium ir viešosios teisės suvereniteto sąvokas. Tačiau ir ši absoliuti

teisė, kaip ir praktiškai kiekviena subjektyvi teisė, buvo ribojama.

Ribojimus lėmė žmonių visuomeninio gyvenimo prigimtis ir iš to

išplaukianti tam tikrų socialinių ir politinių vertybių sistema. Ir

šiandien praktiškai kiekviena civilizuota teisinė sistema riboja

nuosavybės teisę, atsižvelgdami į trečiųjų asmenų ir visuomenės

interesus.

Nuosavybės teisės ribojimai, kurios lėmė visuomenės interesai,

įtvirtinti viešojoje teisėje ( ius cogens ), kuri iš esmės buvo

imperatyvi. Todėl šalys privačiu susitarimu negalėjo panaikinti ar

sumažinti šių ribojimų. Tuo tarpu ribojimai, lemiami trečiųjų asmenų

interesų, įtvirtinti privatinėje teisėje, kuri iš esmės buvusi

dispozityvi. Todėl šalys susitarusios galėjo ribojimus keisti ir net

naikinti. Ribojimai siaurina nuosavybės teisės turinį sudarančias teises.

Tačiau šis „siaurinimas“ galioja tik ribojimų egzistavimo laikotarpį. Kai

ribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė vėl galioja. Čia pasireiškia

nuosavybės teisės lankstumas.

Ribojimai, ginantys visuomenės interesus

Jau Dvylikos lentelių įstatymuose yra viešų nuosavybės ribojimų,

lemiamų statybos ir sanitarijos reikalavimų ( pvz.: draudimas deginti

lavonus miesto ribose, ar minimalūs atstumai tarp namų ir pan. ).

Ribojimai kaimynų naudai

Jie taip pat yra Dvylikos lentelių įstatymuose. Čia viskas taip pat

grindžiama konkrečiais atvejais. Štai keli iš jų:

1. pagal Dvylikos lentelių įstatymus, sklypo, kuriame augantys

vaisiai nukrito į kaimyno sklypą, savininkas galėjo kas antrą dieną

susirinkti jam priklausančius vaisius. Kaimyno sklypo savininkas

privalėjo toleruoti šį įžengimą.

2. Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo palikti laisvą 5 pėdų ruožą

ties sklypo riba. Vėlesni įstatymai panaikino šį ribojimą ir leido

statyti ant sklypo ribos. Šiuo atveju kaimyninio sklypo savininkas

privalo pakęsti, jeigu statinys ne daugiau kaip puse pėdos

įsiskverbia į jo sklypą.

3. savininkas privalėjo praleisti kaimyną per savo sklypą, jeigu šis

kitaip negalėjo pasiekti savojo. Įstatymai įtvirtina ir teise

naudotis keliais, vedančiais į kapines.

4. aukščiau esančio sklypo savininkas negalėjo keisti natūralios

tekančio jo žeme vandens krypties.

5. sklypo savininkas turėjo pakęsti skraidančių bei pastovių kūnų,

esančių kaimyno žemėje, įtaka, jei tai nebuvo daroma siekiant

pasityčioti.

BENDROJI NUOSAVYBĖ

Dažniausiai nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam

asmeniui. Pagal romėnų teisę, daiktas galėjo priklausyti ne vienam

asmeniui, bet keliems asmenims ir šie jį valdė bendrai. Tokiu atveju

buvusi bendroji nuosavybė – communio pro indiviso, condominuim. Pagal

romėnų teisę, kiekvienas bendrasavininkis turėjo idealią nuosavybės teisės

į tam tikrą daikto dalį. Dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas

bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir

proporcingai turimai daliai gaudavo naudą bei privalėjo vykdyti daiktui

uždėtas įvairiais prievoles.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

Nuosavybės teisę galima įgyti pirminiu arba išvestiniu būdu.

Pirminis yra toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą

kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į jį. Šitaip įgyta

nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Prie pirminių būdų

priskiriami:

a) užvaldymas ( occupatio )

b) įgyjamoji senatis (usucapio )

c) perdirbimas (specification )

d) sujungimas ir sumaišymas (accessio, confusio, commixtio )

e) vaisių įgijimas.

Išvestinis yra toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė

remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai

sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų

priskirta:

a) mancipacija ( mancipatio )

b) perleidimas teisme ( in iure cessio )

c) perdavimas ( traditio )

Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, kad

nuosavybės teisė pereina ne pasirašant sutartį, bet faktiškai perduodant

daiktą ar įgyjamosios senaties būdu. Tad, skirtingai nuo mūsų teisės, pati

pirkimo – pardavimo sutartis dar nesuteikė nuosavybės teisės į daiktą.

Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai

Usucapio ( įgyjamoji senatis ). Tai tam tikro daikto nuosavybės

teisės įgijimas dėl jo valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Šiam

nuosavybės teisės įgijimo būdui davė pradžią Dvylikos lentelių įstatymai,

kur sakoma, kad asmuo, valdantis sklypą dvejus metus, o kitus daiktus –

vienus metus, įgyja nuosavybės teisę nepriklausomai nuo šių daiktų gavimo

pagrindo. Usucapio instituto tikslingumą romėnai grindė būtinumu

panaikinti teisinės padėties dėl daikto nuosavybės netikrumą. To reikėjo

daiktų ekonominei apyvartai garantuoti ir daiktą valdančio asmens teisinei

padėčiai stabilizuoti. Tam tikrais atvejais usucapio galėjo naudotis

daikto savininkas, kuriam buvo sunku įrodyti nuosavybės teisę. Todėl

faktais reikėjo patvirtinti, kad daiktas yra gautas iš savininko, o šis jį

gavęs taip pat iš asmens, galinčio perleisti jį kito asmens nuosavybėn, ir

t.t. Pagal romėnų teise usucapio turėjo turėti 5 pagrindinius bruožus: res

habilis; titulus; fides; possessio; tempus.

Res habilis – šis bruožas apibūdina objektą, kurio nuosavybės teisė

gali būti įgyjama usucapio būdu.

Titulus – šis bruožas reiškė , kad valdyti daiktus turi būti įgytas

teisėtai.

Fides – tai yra valdytojo gera valia privaloma bent užvaldant

daiktą.

Possessio – reiškė, kad tik civilinis valdymas lemia nuosavybės

teisės atsiradimą usucapio būdu.

Tempus – Dvylikos lentelių įstatymai reikalavo skirtingų daikto

valdymo terminų usucapio atsirasti. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti

vienus metus, o nekilnojamuosius – dvejus metus.

Occupatio ( užvaldymas ). Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo

būdas, taikytas įgyti nuosavybės teisę į užvaldytą niekieno daiktą (res

nullius ). Romėnų teisė res nullius statusą pripažino ferae bestiae (

laukiniai gyvūnai ); thesaurus (lobis ); res derelictae (palikti daiktai )

ir res hostiles ( tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys

piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus).

Ferae bestiae. Kadangi Romoje nebuvo žvejybą ir medžioklę

reglamentuojamos teisės šakos, visi laukiniai gyvūnai, esantys laisvėje,

kad ir kam priklausė sklypas, kur jie gyvena, pripažinti res nullius.

Specificatio ( perdirbimas ). Tai nuosavybės teisės įgijimo būdas,

reiškiantis esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują

daiktą (nova species ). Galima pateikti daug specifikacijos pavyzdžių: kai

iš vynuogių padaromas vynas; iš lentų sukalamas laivas; iš aukso padaromas

žiedas ir pan. Romos teisininkai ginčijosi, kam pripažinti nuosavybės

teisę į naują daiktą, jeigu jį pagaminęs asmuo nežinojęs, kad tam

panaudota medžiaga jam nepriklauso. Galutinai ši problema išspręsta Gajui

suformulavus, o Pauliui įtvirtinus kompromisinę taisyklę ( media sententia

). Jos esmė ta, kad nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas

atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima grąžinti į

pirmykštę padėtį ( pvz.: iš aukso pagamintą žiedą ), ar ne ( pvz.: iš

vynuogių išspaustą vyną ). Pirmuoju atveju nuosavybės teisė buvo

pripažįstama medžiagos savininkui, o antruoju – daiktą pagaminusiam

asmeniui.

Accessio ( susijungimas ir sumaišymas ). Lėmė įgijimas nuosavybės

teisės į šalutinius daiktus, kurie visam laikui buvo prijungti prie

pagrindinių daiktų ir šitaip ekonominiu požiūriu tapo jų sudedamąja

dalimi. Šis procesas vyko accessio cedit principali ( prieaugis priklauso

pagrindinio daikto savininkui ) taisyklės pagrindu. Galėjo susijungti:

1. Du nekilnojamieji daiktai – šis susijungimas buvo gamtos jėgų

veikimo padarinys.

2. Kilnojamasis daiktas su nekilnojamuoju. Susijungiant kilnojamajam

turtui su nekilnojamuoju galiojo taisyklė superficies solo cedit (

kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso). Vadinasi, kas nors,

nuolat susijungiantis su sklypu, tapdavo jo sudedamąja dalimi. Tai

galėjo būti sėklos, augalai, medžiai įleidę į sklypą šaknis, taip

pat sklypo statiniai, kad ir kas ir iš kieno medžiagos jį statė.

3. Du kilnojamieji daiktai. Dviem kilnojamiesiems daiktams

susijungus ilgam, nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą išsiplėsdavo

ir šalutiniam.

Nuosavybės teisės į vaisius įgijimas. Vaisiai neatskirti nuo

motininio daikto, pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe. Tik

atsiskyrę jie įgyja savarankiškų daiktų statusą. Čia Romos teisininkai

kėlė klausimą, kam priklauso nuo motininio daikto atsiskyręs vaisius.

Bendroji taisyklė teigė, kad toks daiktas priklauso motininio daikto

savininkui, nuosavybės teisę į vaisius įgyjančiam pirminiu būdu. Išimtys

nustatytos tik vienos kilmės vaisiams – suprantantiems siaurai ( fructus

), t.y. tiems natūraliems vaisiams, kuriuos daiktas periodiškai veda.

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai

Mancipacija. Šį būdą numatė jau Dvylikos lentelių įstatymai. Tai

buvo vienas iš nedaugelio formaliųjų romėnų teisės aktų. Mancipuojant

dalyvavo svėrėjas ( libripens ), penki liudytojai, res mancipi įgijėjas (

mancipationem accipiens ) ir daikto savininkas. Pagal klasikinę romėnų

teisę, įsigyti nuosavybę mancipatio būdu buvo galima ir nepardavus daikto.

Mancipacija panaikinta Justiniano laikais. Šis ją pakeitė paprastu daikto

perdavimu traditio būdu.

In iure cessio ( perleidimas teisme ). Tai buvo tariamas

vindikacinis procesas, kai perleidėjas yra atsakovas, o įgijėjas –

ieškovas. In iure cessio būdu buvo galima perduoti nuosavybės teisę į res

mancipi ir res nec mancipi. Šitaip įgyti servitutai ir kitos teisės arba

jų atsisakyta. Kaip ir mancipatio, tai buvo abstraktus aktas, kuriuo

galėjo naudotis tik Romos piliečiai. In iure cessio ištiko toks pat

likimas kaip ir mancipatio – Justinianas šį būdą pakeitė traditio būdu.

Traditio ( perdavimas ). Traditio skiriasi nuo mancipacijos ir in

iure cessio, esančių ius civile padariniais, tuo, kad ši sukurta ius

gentium ir svarbiausia čia ne forma , o turinys. Pirmiausiai šį būdą taikė

peregrinai, negalintys būti kviritinės nuosavybės teisės subjektais.

Šitaip buvo perleidžiama nuosavybės teisė į provincijų žemes. Pagaliau šio

būdo reikėjo net romėnams, norintiems perleisti daiktus nec mancipi, o

vėliau juo buvo perleidžiama ir pretorinės nuosavybės teisės į res

mancipi. Pagaliau, pagal Justiniano kodifikuotą teisę, traditio tapo

universaliu nuosavybės teisės perleidimo būdu. Traditio buvo ne formalus

teisės aktas, o paprastas faktas – materialus valdymo perdavimas. Kad

traditio būdu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo trijų sąlygų:

a) perduoti daiktą faktiškai;

b) perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir priėmėjo valios ją

įgyti iusta causa;

c) tinkamo teisinio pagrindo taikyti traditio.

Nuosavybės teisę perkelia ne susitarimas, bet perdavimas – traditio,

tvarkomas pagal tokias pačias taisykles kaip valdymo įgijimas ir

praradimas. Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio tokiomis

ypatybėmis:

1. traditio galima atlikti šalims nedalyvaujant, t.y. per

trečiuosius asmenis;

2. mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo

niekinės, o traditio – ne. Negalėta perduoti tik servitutų, nes jie

buvo res incorporales, o šiems nebuvo galima taikyti valdymo;

3. mancipacijos ir in iure cessio būdais bent nekilnojamųjų daiktų

nuosavybės teisę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant, o

traditio negalėjo taikyti tas, kas nevaldė arba nelaikė daikto. Buvo

tik viena išeitis: reikėjo juridinio atstovo, turinčio teisę

perleisti daiktą.

NUOSAVYBĖS TEISĖS IŠNYKIMAS

Romėnų teisė nuosavybės teisę laikė amžina. Ji galėjo išnykti tik

dėl tam tikrų priežasčių:

1. nuosavybės objektui išnykus materialiai ( dėl fizinio

sunaikinimo, specifikacijos ar kitaip išnykus daiktui );

2. išnykus juridiškai, t.y. pagal romėnų teisę, negalint toliau būti

nuosavybės objektu ( priešui daiktą atėmus, paleidus į laisvė vergą

ir t.t. )

Kad ir koks būtu objektas, nuosavybės teisė išnykdavo tokiais

atvejais:

a) perleista;

b) vieno asmens prarasta, o kito neįgyta;

c) savininkui atsisakius savo teisės;

d) atimta iš savininko prieš jo valią.

NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNYBA

Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė,

romėnų teisėje buvo rei vindicatio ( vindikacinis ieškinys ) ir actio

negatoria ( negatorinis ieškinys ).

Rei vindicatio. Savininkas, nevaldantis daikto, negalėjo naudotis

gynyba interdiktais. Jis taip pat negalėjo atsiimti daikto savavališkai, o

privalėjo kreiptis į teismą su prašymu priteisti daiktą. Toks ieškinys

vadintas – rei vindicatio. Pagal materialiają teisę, vindikacinis ieškinys

– tai nevaldančio savininko reikalavimas valdančiam ne savininkui grąžinti

daiktą. Ieškovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas,

praradęs valdymą. Įvedus arbitražinę formulę, vindikacinį ieškinį buvo

galima pareikšti bet kuriam daikto valdytojui. Pagal Justiniano teisę,

atsakovas pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti ir menamas valdytojas (

fictus possessor ), t.y. asmuo, kuris vykstant procesui daikto jau

nebevaldė, nes klastingai jo atsikratė ( pvz.: išmetė ).

Romėnų teisė skiria trijų rūšių išlaidas daiktui išlaikyti:

1. išlaidos, kad daiktas apskritai egzistuotų arba iš esmės

nepablogėtų – tai būtinosios išlaidos (impensae necessariae );

2. išlaidos, tik padidinančios daikto vertę – naudingosios (

impensae utiles );

3. išlaidos daiktui gražinti – prabangos ( impensae voluptuariae ).

Actio negatoria. Kartais savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors

neteisėtai trukdo jam valdyti daiktą. Šiuo atveju savininkas galėjo savo

teises ginti negatiriniu ieškiniu ( actio negatiria ). Taigi šiuo ieškiniu

galėjo pasinaudoti valdantis savininkas dėl bet kokių trukdymų ir

kėsinimosi į jo nuosavybę. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad turi nuosavybės

teisę ir atsakovas ją pažeidė. Atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę tam

tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz.: įrodinėti servitutą.

Buvo ir kitų ieškinių kaip pvz.; publicijaus ieškinys ( actio

publiciana ); užtverto lietaus vandens ieškinys ( actio aquae pluviae

arcendae ) ir kt.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis „Romėnų teisė“ Kaunas 1996m.

2. I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis „Romėnų teisė“ ( papildyta ir
pataisyta ) 1999m.

Leave a Comment