CK 1.80 straipsnis nustato, kad sandoriai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. CK 6.157 stripsnyje nurodyta ,kad šalys negali savo susitarimu pakeisti, riboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo, taikymo, nesvarbu, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Galima daryti išvadą, jog pripažįstami negaliojančiais sandoriai, kurie pažeidžia ne tik imperatyvias Lietuvos Respublikai, nuostatas. Negalioja tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai. Jeigu įstatymo norma iš prigimties nėra imperatyvi, sandoris galioja, nors jai ir prieštaaruja. Komentuojamajame straipsnyje aptariamas sandorio negaliojimas tik dėl jo turinio, bet ne formos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Pagal CK 1.80 straipsnio I dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais negalioja nepaisant to, yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu ar tokio sprendimo nėra. Tai viena iš negaliojančių sandorių rūšių. Šalys negali patvirtinti niekinio sandorio. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymuose nustatyti pagrindai, pvz.,kai sandoris ar jo sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80str.), apsimestinis sandoris (CK 1.87str.), taraiamasis sandoris(CK 1.86str.). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Niekinis sandoris negalioja nuo pat jo sudaymo momento, nepriklausomai nuo to, ar yra pereikštas reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu.Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais nereikia kreiptis į teismą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu.Kilus ginčui tik teismas, įvertinęs visas aplinkybes, gali toikį sandorį pripažinti negaliojančiu kaip niekinį.Šalys niekinį asndorį, sudaromą raštu, gali pasirašyti, t.y. jo sudarymąpatvirtinti savo parašu, bet neturi teisinės reikšmės šalių patvirtinimas, kad jos nori išsaugoti sandorį. Tokio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios.
Imperatyvioms įstatymo normoms būdingos konstitucinės, administracinės, finansų ir baudžiamosios teisės šakoms. Dauguma civilinės teisės normų yra dispozityvios. Tačiau civilinėje teisėje yra daug imperatyvių normų. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti. Todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Jie negalioja nuo jų sudarymo momento. Tokio sandorio vykdymas yra teisės pažeidimas ir sukelia ne tik civilinių teisinių padarinių – pažeidėjai gali būtio traukiami baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn.Imperatyvias normas CK galima pažinti iš to, ar įstatymų leidėjas nustatė, kad sandoriai, prieštaraujantys normai, turi būti niekiniai. Paprastau tai išreiškiama tiesiogine nuostata, kad tam tikri sandoriai negalioja .Kartais imperatyvias teisės normas galima nustatyti ir iš jose aiškiai šreikštų draudimų: vartojami žodžiai „draudžiama, „enturi teisės“, „negali“, „negalima“.Tačiau šiais atvejais reikia gerai išsiaiškinti, ar sandorio prieštaravimo tokiai normai padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Reikia išsiaiškinti normos turinį sistemiškai aiškinant visą CK. Imperatyvios įstatymo normos akivaizdžiai nėra to CK normos, kuriose vartojami žodžių junginiai „jeigu sutartis(sandoris) nenustato kitaip“ ar panašios reikšmės žodžių junginiai. Tačiau jei konkrečiose CK nuostatose tokiųžodžių nėra, dar nereiškia, kad norma yra imperatyvi. Dispozityvumas paprastai išplaukia iš bendrųjų civilinės teisės pagrindų ir iš viso CK dispozityviosios prigimties.Nesant aiškių nurodymų, kad CK norma yra imperatyvi, reikėtų vadovautis jos aiškinimo principais, nurodytais CK 1.9 straipsnio III dalyje. Svarbu nustatyti normos tikslus ir uždavinius.Imperatyvios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Todėl svarbu išsiaiškinti istorinį konkrečios normos priėmimo kontekstą ir įstatymų leidėjo ketinimą. Sandorių negaliojimas pagal komentuojamą straipsnį yra nukrypimas, šalių valios laisvės ir autonomijos principo išimtis. Todėl būtina nustatyti, ar yra atitinkamas vuisuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius ir uždrausti jiems laisvai disponuoti savo galimybėmis, t.y.ar yra pakankamo pagrindo teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokio turinio sandorius negaliojančiais, nesiejant jo konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ne tik šį straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Sandoris yra neteisėtas ir negalioja, kai yra neteisėtas ne tik jo objektas, bet ir tikslas. Niekas engali įsipareigoti ar įpareigotikito pažeisti įstatymą, kitų asmenų teises, darytinusikaltimus. Negalioja sandoriai, kuriais siekiama padaryti žalos kitam asmeniui. Negalioja sandoris, kurio tikslas apeiti įstatymą.CK 1.80 straipsnio II dalyje nurodyti tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu padariniai: kiekviena sandorio šalis privalogrąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, t.y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija). Neyvykdytas sandoris tik pripažįstamas negaliojančiu. Specialios CK normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius.Restitucija taikoma tik jeigu įstatymas nenumato kitokių padarinių.Daikto, asmens įgyto pagal sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, ir perleisto pagal kitą sandorį kitam asmeniui, kuris sudarydamas sandorį nežinojo ir negalėjo žinoti kad perleidžiama daiktą asmuo neturi į jį teisės, iš trečiojo asmens paimti, išskyrus atvejus, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs valdyti, pamestas arba iš jų pagrobtas ar kitaip be jų valios nustojo būti valdomas arba kai nekilnojamasis daiktas buvo prarastas dėl kitų padaryto nusikaltimo ar įgytas neatlygintinai iš asmens, neturėjusio teisės jo perleisti nuosavybės.VIEŠAJAI TVARKAI AR GERAI MORALEI PRIEŠTARAUJANČIO SANDORIO NEGALIOJIMASViešąją tvarką nustato imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitusijos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Viešosios tvarkos principai įtvirtinti Konstitucijos skirsniuose „Lietuvos valstybė (1-17str.),“Žmogus ir valstybė (18-36str.), „Visuomenė ir valstybė“(38-45str.) ir „tautos ūkis ir darbas“ (46-54str.). sandoriai, kurie prieštarauja Konstitucijos nustatytiems principams, negalioja, nes Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir ja remdamasis kiekbivienas gali ginti asvo eises.
Visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Teisingumo reikalavimus turi atitikti Seimo priimami įstatymai, Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų išleidžiami kiti norminiai teisės aktai, teismų sprendimai. Teisingumu turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas –užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekosnomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Todėl vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės normomis. Geros moralės kriterijus yra kultū(ringo, teisingo, žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Sandorio turinys vertintinas pagal vusuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą. Europos kultūroje geros moralės kriterijus yra dekalogo nuostatos. Geros moralės normos bendros daugumai normalios visuomenės žmonių, kad ir kokios jie tautybės, politinių ar religinių pažiūrų, profesijos. Kaip negalima remtis įstatymų nežinojimu siekiant išvengti atsakomybės, taip negalima remtis ir moralės normų nežinojimu. Negalima pripažinti sandorio negaliojančiu vadovaujantis tautiniais, partiniais ar religiniais motyvais. Sandoriai, kurie prieštarauja geros moralės reikalavimams, yra niekiniai.Prieštaraujančiais viešjąai tvarkai ir gerai moralei laikomi sandoria, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas. Šie sandoriai pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas. Tačiau viešąjai tvarkai prieštarauja ir sandoriai, kuisuos galima sudaryti tik easnt tam tikroms sąltgoms.Galimi atvejai, kai galiojantys įstatymai įsakmiai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, bet jeigu tokie veiksmai pažeidžia viešąją tvarką, tai sandoriai pripažįstami negaliojančiais. Prie tokių priskiriami sandoriai, kurių turinį sudaro nusikaltimas, nepranešimas apie padarytaą nusikaltimą, nusikaltimop pėdsakų slėpimas.Viešąją tvarką pažeidžia sandoriai, kuriais įsipareigojama padaryti civilinių teisių pažeidimą(deliktą), sukurti paskvilius, išvengti mokesčių apeiti mokesčių įstatymų nuostatas apgaunant mokesčių administratorius. Taip pat pripažįstami negaliojančiais sandoriai, kurie kenkia Lietuvos respublikos interesams(t.y. tokie, kurių tikslas-remti priešišką kitų valstybių veiklą prieš Lietuvos respubliką arba jai draugiškas valstybes). Viešąjai tvarkai daro žalą ir pripažįstami negaliojančiais sandoriai, pagal kuriuos perkamos ir parduodamos valstybės ar savivaldybių pareigybės ,neteisėtai įgyjamos privilegijos, lengvatos, licenzijos, atsisakoma eiti atitinkamas pareigas, aukojama ar teikiama labdara, siekiant gauti valstybinius apdovanojimus.Viešąjai tvarkai atiop pat daro žalą sandoriai, kuriais seimo narai įsipereigoja teikti Seimui įstatymo projektus, balsuoti už kitų asmenų pateiktus projektus.Viešąjai tvarkai prieštarauja sandoriai, kurie pažeidžia teisingumo įgyvendinimą. Pripažįstami negaliojančiais sandoriai, kuriais įsipareigojama nesikreipti į teismą ar kitas teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo, sandoriai, kurių tikslas- piktnaudžiauti teismo procesu(įrodymų slėpimas, lūdytojų papirkimas).Viešąjąi tvarkai prieštarauja sandotria, kurie varžo prekybos laisvę. Pagal Romos sutarties 85straipsnio I dalį, kaip nesuderinami su bendrąja rinka, draudžiami: visi susitarimai tarp įmonių, asociacijų, sprendimai ir suderinami veiksmai, kurie gali turėti įtakos valstybių narių prekybai ir kurių tikslas ar [padarinys yra išvengti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje.1999 m. kovo 23 Konkurencijos įstatymo 5straipsnio I dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboto konkuernciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo, kai susitariama:1. tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti(fiksuoti) tam tikros prekės kainą arba kitas pirkimo ar pardavimo 2. pasidalyti prekės rinką pagal teritoriją, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu;3. nustatyti tam tikros prekės agmybos ar pardavimo kiekį, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas‘4. panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines)sąlygas konkertiems ūkio subjektams ir taip sudaryti jiems skirtingas konkuerncijos sąlygas;5. iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie komerciniu ar paskirties požiūriu nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu;6. kad konkurentai dalyvaus ar nedalyvaus arba pateiks suderintus siūlymus viešąjame pirkime, konkurse ar kituose panašiuose pirkimuose(išskyrus atvejus, kaiekli subjektai dalyvauja konkurse ar viešąjąme pirkime pagal jungtinės veiklos sutartį ). Pagl minėto straipsnio 3 – 4 dalis, tokie sandoriai nepripažistami negaliojančiais, kai sudaromi jungtinės veiklos sutarties pagrindu turint tikslą dalyvauti viešąjame pirkime, konkurse arba apima nedidelę rinkos dalį, tad yra mažareikšmiai ir negali itin riboti konkurencijos pagal Konkurencijos tarybos nustatytas sąlygas.Taip pat negalioja karteliniai susitarimai, kuriuos sudaro rinkos subjektai dė gamubos, realizavimo ir kainų nustatymo.CK 3.7 straipsnio II-III dalyse nustatyta, kad asmenys, įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami savo pareigas, privalo laikytis įstatymų ir gerbti bendro gyvenimo taisykles, geris moralės rpincipus ir veikti sąžiningai. Šiame straipnyje draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis ir nustatyta, kad teismas gali atsisakyti ginti teises, jeigu jomis piktmaudžiaujama. Todėl viešąjai tvarkai ior gerai moralei prieštarauja ir pripažįstami negaliojančiais sandoriais, kurie įpareigoja sudaryti fiktyvią santuoką, riboja asmens laisvę sudayti santuoką, įpareigoja tėvus atsisakyti su vaikais susijusių teisių ir pareigų, pažeidžia lytinę moralę(sekso paslaugų pirkimas-pardavimas, sąvadavimas, prostitucijos organizavimas ir panašiai).Straipsnio II dalyje sakoma, kad jeigu sandorio šalys prieštaraujantį viešąjai tvarkai ir moralei sandorį sudarė tyčia, restitucija netaikoma. Tačiau nei šiame, nei kituose straipsniuose nenurodyta, ką daryti su įvykdymu. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinius turi nustatyti baudžiamosios ar administracinės teisės normos. Civilinei teisei nebūsingos konfiskavimą nustatančios normos.Straipsnio III dalyje nurodyta, kad vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo ar geros moralės normoms, kai nebuvo pasiekta sandorio tikslo, pvz.,sandoris nebuvo vykdomas ar viena sandorio šalis nepradėjo jo vykdyti, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.