Sandorių negaliojimo pagrindai: teorinė ir praktinė analizė

Sandorių negaliojimo pagrindai

TURINYS

SANTRAUKA 4

SUMMARY 5

ĮVADAS 7

1. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis 9

2. niekinių sandorių pagrindai 13

2. 1. Sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms 14

2. 2. Sandoriai, prieštaraujantys viešajai tvarkai ar gerai moralei 16

2. 3. Tariamieji sandoriai 18

2. 4. Apsimestiniai sandoriai 21

2. 5. Sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymų nustatytos sandorio formos reikalavimų 22

3. Nuginčijamų Sandorių pagrindai 26

3. 1. Sandoriai, prieštaraujantys juridinio asmens teisnumui 26

3. 2. Sandoriai, sudaryti dėl apgaulės, smurto ar ekonominio spaudimo arrealaus grasinimo,

taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių

sunkių aplinkybių 30

3. 3. Sandoriai, sudaryti suklydus 37

3. 4. Sandoriai, sudaryti įgaliojimus viršijusio atstovo 42

3. 5. Sandoriai, sudaryti savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens 44

IŠVADOS 48

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 51

PRIEDAI 54

1. Priedas. Anketa „Sandorių negaliojimo pagrindai“ 55

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie sandorio galiojimą jo neįregistravus 11

2 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas 11 anketinės apklausos klausimu 12

3 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas 9 anketinės apklausos klausimu 12

4 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas 8 anketinės apklausos klausimu 12

5 pav. Niekinių sandorių pagrindai 13

6 pav. 21.4.1.1.kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 16

7 pav. 21.4.1.2. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 18

8 pav. 21.4.1.3. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m.. 20

9 pav. 21.4.1.4. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 22

10 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas anketos pateiktais klausimais (1-7) 24

11 pav. Nuginčijamų sandorių pagrindai 26

12 pav. 21.4.2.1. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 29

13 pav. 21.4.2.7. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007m. 37

14 pav. 21.4.2.6. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 41

15 pav. 21.4.2.8. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 44

16 pav. 21.4.2.3. kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005-2007 m. 46

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Niekinių sandorių pagrindais išnagrinėtų bylų statistika 2005-2007 m.. 25

2 lentelė. Nuginčijamų sandorių pagrindais išnagrinėtų bylų statistika 2005-2007 m. 47

Sandorių negaliojimo pagrindų teorinė ir praktinė analizė: teisės kurso studentės baigiamasis darbas. Utenos kolegija, Verslo ir technologijų fakultetas, Teisės katedra, dieninis skyrius. – Utena, 2008.

SANTRAUKA

Temos aktualumas. Sandoris iš tiesų yra dažniausias civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas.Taip yra todėl, kad civilinė teisė grindžiama asmens autonomija, o sandoris būtent yra vienas iš asmens autonomijos raiškos atvejų. Atsižvelgiant į bylų, kylančių iš sutartinių santykių skaičių, galima daryti išvadą, kad sandorių pripažinimo negaliojančiais bylos sudaro apie ketvirtadalį ar net daugiau visų civilinių bylų. Tinkamai aiškinti ir taikyti teismų praktikoje teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, yra svarbu ne vien dėl didelio bylų skaičiaus. Tai, visų pirma, yra aktualu civilinės apyvartos saugumo ir stabilumo požiūriu: jeigu teismai netinkamai aiškins ir taikys sandorių negaliojimą reglamentuojančias normas, civilinė apyvarta niekada nebus saugi ir stabili.

Baigiamojo darbo objektas – sandorių negaliojimo pagrindai. Darbo tikslas – išanalizuoti sandorių negaliojimo pagrindus 3 aspektais: teorinio reguliavimo, šių pagrindų praktinio taikymo pagal LR Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir asmenų informuotumo apie įstatymo reikalaujamą sandorių formą.

Pirmojoje darbo dalyje apibūdinamas sandoris, sandorio galiojimo sąlygos, nagrinėjami niekinių sandorių pagrindai. Antroje dalyje nagrinėjamas nuginčijamų sandorių pagrindų teorinis reglamentavimas ir praktinis taikymas. Trečioje dalyje analizuojami anketiniai duomenys, apibendrinamas respondentų nuomonių pasiskirstymas anketos pateiktais klausimais.

Tyrimo charakteristika.Siekiant išnagrinėti sandorių negaliojimo pagrindus praktiniu atžvilgiu, buvo atliktas empirinis tyrimas derinant kokybinius ir kiekybinius tyrimo metodus: Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyriaussurinktų duomenų apibendrinimas, anketinių duomenų analizė, Utenos rajono apylinkės teisme sandorių negaliojimo pagrindais išnagrinėtų bylų analizė.

Tyrimo rezultatai leido padaryti tokias pagrindines išvadas: sandorių pripažinimo negaliojančiais bylos sudaro apie ketvirtadalį ar net daugiau visų civilinių bylų. Niekinių ir nuginčijamų sandorių pagrindais išnagrinėtų bylų statistika skiriasi, tai galima daryti išvadą, kad visuomenėje vyrauja tiek nuginčijamų sandorių pagrindais, tiek niekinių sandorių pagrindais, kylančių sutartinių santykių problemų.

Praktinį darbo rezultatų reikšmingumą ir pritaikymo galimybes nusako tai, kad parengta sandorių pagrindais išnagrinėta bylų statistinė analizė bei apklausos duomenys bus panaudojami lyginamuoju atžvilgiu tolesnėje sutartinių santykių vystymosi raidoje.

Theoretical and practical analysisof transactions invalidity basis: A final thesis of law course student Utena College, Faculty of business and technologies, a chair of law, full – time department. Utena, 2008.

SUMMARY

Relevance of the theme. Transaction is the basis of raise of civil rights and duties.It is so because the civil law is based on autonomy of a person and a transaction even is one of the cases of persons`autonomy expression. Considering to number of cases, raising from the contracting relations (in year 2005 the courts of a first instance have got 50 155 cases, related with the contracting relations, which makes 33,8 percent of all civil cases), so it could be made a conclusion, that cases of acceptance of transactions as invalid make one fourth or even more of all civil cases.

To explain properly and apply in the practice of courts legal norms, regulating invalidity of transactions it is important not only because of a high number of cases. At first it is actual in an opinion of civil circulation security and stability: if he courts do not explain properly and use invalidity of transactions regulating norms, the civil circulation never will be safe and stabile.

Subject of the final thesis is basis of the invalidity of transactions. Purpose of the final thesis is to investigate legal regulation of transactions invalidity and appliance in practice under aspect of the Supreme Court of Lithuania.

The first part of the final thesis deals with characterization of transaction and conditions of transaction invalidity basis. In the second part are analysed basis of the void by law transactions in a theoretical and practical aspect. The third part deals with basis of disputingtransaction in a theoretical and practical opinion and in the fourth part are analysed questionnaire data, summarized distribution of opinions of respondents for the questions of questionnaire.

Characteristic of investigation. By reaching to investigate basis of invalidity of transactions in a theoretical opinion has been made empiric investigation by combination of quantitative and qualitative methods of investigation: the summarization of collected data from National Administration of Courts, informatics and statistic department, analysis of questionnaire data, analysis of analysed cases with basis of transactions invalidity at the Local Court of Utena district.

The results of investigation allowed making such mean conclusions: cases of acceptance of transactions as invalid make one fourth or even more of all civil cases

The statistic of analysed cases under basis of void by law and disputed is different, so it could be madea conclusion, that in the society dominate problems rising according to basis of as well disputed transactions as void by law transactions.

Practical importance of results and appliance possibilities are told by such things, that the prepared and under the basis of transactions analysed statistical analysis of cases and data of questionnaire will be used with comparative opinion in the further development of contracting relations.

ĮVADAS

Baigiamojo darbo aktualumas ir naujumas. Sandoris iš tiesų yra dažniausias civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas. Taip yra todėl, kad civilinė teisė grindžiama asmens autonomija, o sandoris būtent yra vienas iš asmens autonomijos raiškos atvejų. Kadangi dauguma civilinių teisių ir pareigų atsiranda būtent remiantis sandoriais, tad natūralu, kad teismų praktikoje viena iš skaitlingiausių civilinių bylų kategorijų yra sandorių pripažinimo negaliojančiais bylos. Atsižvelgiant į bylų, kylančių iš sutartinių santykių skaičių, galima daryti išvadą, kad sandorių pripažinimo negaliojančiais bylos sudaro apie ketvirtadalį ar net daugiau visų civilinių bylų. Tinkamai aiškinti ir taikyti teismų praktikoje teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, yra svarbu ne vien dėl didelio bylų skaičiaus. Tai, visų pirma, yra aktualu civilinės apyvartos saugumo ir stabilumo požiūriu: jeigu teismai netinkamai aiškins ir taikys sandorių negaliojimą reglamentuojančias normas, civilinė apyvarta niekada nebus saugi ir stabili.

Šiuolaikinėje sandorių negaliojimo teorijoje pripažįstama, kad ne visuomet įmanoma šalisgrąžinti į padėtį, buvusią iki negaliojančio sandorio sudarymo, kad tam tikrais atvejais gali būti taikoma tik dalinė restitucija arba restitucija iš viso gali būti netaikoma. Taip pat sandorių negaliojimas gali būti laikomas ir viena geriausių, ir viena blogiausių kompensacinio pobūdžio sankcijų. Geriausia – kadangi ji atkuria status quo ante, blogiausia – kadangi tokia stipri reakcija negali nepažeisti civilinės apyvartos saugumo.

Baigiamojo darbo objektassandorių negaliojimo pagrindai.

Baigiamojo darbo tikslas yra išanalizuoti sandorių negaliojimo pagrindus 3 aspektais: teorinio reguliavimo, šių pagrindų praktinio taikymo pagal LR Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir asmenų informuotumo apie įstatymo reikalaujamą sandorių formą.

Baigiamojo darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti sandorių negaliojimoinstituto paskirtį ir niekinių sandorių pagrindus.

2. Išnagrinėti nuginčijamų sandorių pagrindų teorinį reglamentavimą ir praktinį taikymą.

3. Ištirti asmenų informuotumo lygį apie įstatymo reikalaujamą sandorio formą.

Rengdama baigiamąjį darbą autorė naudojosi įvairiais tyrimo metodais – teisės lyginamuoju, loginiu, teisės normų analizės, statistinių tyrimų duomenų lyginimo ir kitais metodais. Teisės lyginamasis metodas naudotas vertinant teisės norminius aktus, praktinės veiklos ir rezultatų duomenis, apibendrinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, apklausos duomenis, statistinę informaciją.

Trumpa empirinio tyrimo charakteristika. Tyrimas buvo vykdomas 2008 m. gegužės 10, 12 dienomis Ignalinos ir Utenos miestų tam tikrose įstaigose t. y. Ignalinos žemėtvarkos skyriuje, Ignalinos rajono savivaldybėje, Ignalinos rajono mokesčių inspekcijoje, Ignalinos darbo biržoje, Utenos kolegijoje, bibliotekose bei viešojo aptarnavimo srityse. Tyrimo metu buvo apklausta 50 respondentų, t. y. 32 moterys ir 18 vyrų, kurių amžius vyravo nuo 20 iki 41 ir daugiau. 20 – 30 m. respondentų buvo apklausta daugiausia. Išsilavinimo lygis taip pat įvairus: 22 – įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 14 – aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, 14 – vidurinį.

Apklausos tikslas buvo sužinoti, ką respondentai žino apie sandorių negaliojimą teoriniu ir praktiniu atžvilgiu. Jiems pateikė darbo autorė 11 anketinių klausimų, norėdama sužinoti su kokiomis problemomis susiduria sutartinių santykių srityje apklausos dalyviai.

Baigiamajame darbe siekta pademonstruoti šias profesineskompetencijas ir gebėjimus:

1. Gebėti analizuoti, vertinti esamą situaciją.

2. Gebėti atlikti teisinį šviečiamąjį darbą institucijoje.

3. Gebėti priimti sprendimus.

4. Mokėti laiku ir tiksliai perteikti duomenis informacijos vartotojams.

5. Gebėti bendrauti.

6. Gebėti sisteminti teisės aktus pagal veiklos sritis, teisės šakas ir suvokti LR galiojančių aktų loginį ryšį.

7. Gebėti atstovauti institucijos interesus teismuose, teisėsaugos ir administracinės institucijose.

8. Gebėti teikti reikiamą teisinę konsultaciją verslo įmonės personalui.

9. Gebėti atstovauti verslo įmonės interesus visų lygių teismuose, valstybinės valdžios ir valdymo institucijose.

10. Gebėti taikyti įstatymus, susijusius su įmonės veikla.

Darbo praktinis reikšmingumas ir pritaikymogalimybės. Tyrimo metu gauti duomenys apie informacijos stoką atskirais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais gali būti panaudoti tiksliniam visuomenės informavimui.

Baigiamojo darbo struktūra ir apimtis. Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, 48 pozicijų literatūros sąrašas, priedas. Darbo apimtis be priedų – 53 puslapiai.

1. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis

Sandoriai – asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tai yra teisiniai veiksmai tam tikram tikslui pasiekti. Sandoriai turi svarbią civilinę teisinę ir socialinę ekonominę reikšmę, nes tai labiausiai paplitęs pagrindas atsirasti turiniams ir neturtiniams teisiniams santykiams.

Kaip minėta, sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. Todėl sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią; valia turi būti išreiškiama įstatymų nustatyta forma, išorinė valios išraiška turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Valios išraiška yra svarbiausias sandorio elementas – jeigu valios išraiška neatitinka jos tikrojo turinio, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu. Todėl nagrinėdami bylą teismai kiekvienu atveju privalo aiškintis, ko buvo siekiama sudarant sandorį, t. y. kokia buvo tikroji šalių valia.

Be valios, valios išraiškos, kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, turinys, kurį sudaro išreiškiant valią nustatytos sandorio sąlygos irforma.

Pažymėtina, jog visi sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus, priešingu atveju sandoris laikomas negaliojančiu. Kitaip tariant, kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

1. sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

2. sandorio turinys turi atitikti įstatymuose numatytus reikalavimus;

3. sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;

4. sandoris turi būti išreikštas įstatyme nustatyta forma.

Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikomas toks sandoris, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris.

Tai, kad sandorių negaliojimo pagrindus ir tokių sandorių pasekmesreglamentuoja atskiri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) skyriai, tik patvirtinta, jog siekis apsaugoti sandorio šalis ir užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, išreiškiamas per sandorių negaliojimo institutą, yra gana svarbus civilinėje teisėje.

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Iš kitos pusės, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kita paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Tokiame kontekste sandorių pripažinimo negaliojančiais grįžtamoji galia gali būti vertinama priešingai, nes panaikinant sandorius ir jų pagrindu įgytas teises rizikuojama pažeisti civilinės apyvartos stabilumą. Sandorių negaliojimas gali būti laikomas ir viena geriausių, ir viena blogiausių kompensacinio pobūdžio sankcijų. Geriausia – kadangi ji atkuria status quo ante, blogiausia – kadangi tokia stipri reakcija negali nepažeisti civilinės apyvartos saugumo.

Jeigu pripažintas negaliojančiu sandoris buvo iš dalies arba visiškai įvykdytas, visos pasekmės, kurias jis galėjo sukelti, turi išnykti dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais grįžtamosios galios – retroaktyvumo. Lietuvos ir Prancūzijos teisėje naudojamasi retroaktyvumo fikcija, leidžiančia pripažintą negaliojančiu sandorį laikyti negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčiųprincipų 3.17 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad negaliojimas veikia retroaktyviai. Europos sutarčių teisės principų 4:115 straipsnio interpretacija leidžia teigti, kad ir šis tarptautinio pobūdžio dokumentas sandorių negaliojimą laiko retroaktyviu.

Apibendrinant pabrėžtina, kad ne kiekvienas asmens veiksmas yra sandoris. Sandoris visų pirma yra teisinis veiksmas, t. y. veiksmas, kuriuo siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Todėl sandoriais negali būti laikomi veiksmai, kuriais nesiekiama teisinio rezultato. Iš kitos pusės, esti veiksmų, kurie nors ir sukelia teisinius padarinius, tačiau nelaikomi sandoriais, nes tų veiksmų teisiniai padariniai atsiranda pagal įstatymą, pavyzdžiui termino praleidimas.

Sandorio negaliojimo pagrindas yra įvairios aplinkybės, buvusios sudarant sandorį ir susijusios su įvairiais sandorio elementais. Sandorio negaliojimo pagrindas gali būti susijęs su sandorio subjektais(pvz., sandorį sudarė neveiksnus asmuo), sandorio turiniu (pvz., sandorio sąlygos prieštarauja imperatyvioms teisės normoms); sandorio subjekto valios defektais (pvz., sandoris sudarytas dėl grasinimo); sandorio forma (pvz., notarinės sandorio formos nesilaikymas). Tačiau, kaip minėta, sandorio negaliojimo pagrindas turi būti jį sudarant. Negalima pripažinti sandorio negaliojančiu remiantis aplinkybėmis, kurios atsirado jį sudarius. Taigi negaliojantis sandoris nesukelia tik tų teisinių padarinių, kurių siekė jo šalis ar šalys, tačiau jis sukelia įstatyme numatytus teisinius padarinius. Galiojančio ir negaliojančio sandorio skirtumas yra tas, kad galiojantis sandoris sukelia teisinius padarinius, kurių siekė šalis (šalys), o negaliojantis tokių padarinių nesukelia. Antra vertus, jau buvo minėta, kad sandoriais pripažįstami tik teisėti veiksmai. O negaliojančiais sandoriai pripažįstami dėl to, jog jie neatitrinka įstatymo reikalavimų, be to, dažnai sandorio šalis ar šalys yra padariusios neteisėtus veiksmus. Savo ruožtu neteisėti veiksmai arba veiksmai, neatitinkantys įstatymų reikalavimų, negali būti laikomi sandoriais.

Tikslu ištirti asmenų informuotumo lygį apie įstatymo reikalaujamą sandorio formą ir pasekmes, neatlikus privalomos sandorio registracijos.

Tyrimas buvo vykdomas 2008 m. gegužės 10, 12 dienomis Ignalinos ir Utenos miestų tam tikrose įstaigose t. y. Ignalinos žemėtvarkos skyriuje, Ignalinos rajono savivaldybėje, Ignalinos rajono mokesčių inspekcijoje, Ignalinos darbo biržoje, Utenos kolegijoje, bibliotekose bei viešojo aptarnavimo srityse. Tyrimo metu buvo apklausta 50 respondentų, t. y. 32 moterys ir 18 vyrų, kurių amžiusvyravo nuo 20 iki 41 ir daugiau. 20 – 30 m. respondentų buvo apklausta daugiausia. Išsilavinimo lygis taip pat įvairus: 22 – įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 14 – aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, 14 – vidurinį. Buvo užduota 11 tikslinių klausimų. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas sandorio formai. Respondentų atsakymus į šiuos klausimus darbo autorė išsamiai nagrinės darbo 2 dalies 5 punkte (Sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymų nustatytos sandorio formos).

1 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie sandorio galiojimą jo neįregistravus

Tiriant nuomonę dėl privalomos sandorių registracijos buvo gauti šie rezultatai: respondentai nežinojo, kad sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. T.y. 24% respondentųmanė, kad sandoris negalios, nors ir nėra privalomai įregistruotas, 44% – manė, kad šalys, neįregistravusios sandorio, neįgyja nuosavybės teisių, tačiau 32% respondentų žinojo, kad sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas.

2 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas 11 anketinės apklausos klausimu

Respondentai nežino, kokių teisių netenka neįregistravusios sandorio šalys (11 klausimas) t. y. 35% – teisingai atsakė, t. y. šiuo atveju negalima panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis; 65% – neteisingai (23% – manė, kad šiuo atveju neįgyja nuosavybių teisių, 42% – sutartis negalioja).

3 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas 9 anketinės apklausos klausimu

Tačiau respondentai žino, kur kreiptųsi, norėdami įregistruoti nusipirktą namą (9 klausimas), t. y. 70% – atsakė teisingai, t. y. jie kreiptųsi į nekilnojamojo turto registrą, 30% – neteisingai( šiuo atvejų 10% respondentų kreiptųsi į juridinių asmenų registrą, 20% – į sutarčių registrą. Tai teigti, kad respondentai apie sandorių įregistravimą nieko nežino, būtų netaktiška apklaustųjų atžvilgiu.

4 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas 8 anketinės apklausos klausimu

Tyrimo rezultatai: 72% respondentų atsakė teisingai, t. y. jie kreiptųsi į teismą, 28%-neteisingait. y. 14 % respondentų kreiptųsi į juridinių asmenų registrą, 14% – į advokatų kontorą.

2. Niekinių sandorių pagrindai

Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra šie įstatymo nustatyti pagrindai: .

5 pav.Niekinių sandorių pagrindai

Taigi niekiniai yra tokie sandoriai, kurie pažeidžia teisės normų reikalavimus. Kitaip tariant, tokius sandorius draudžia įstatymai, todėl laikytina tokių sandorių apskritai nesant. Ir nors šalys niekinį sandorį, sudaromąraštu, gali pasirašyti, t. y. jo sudarymą patvirtinti savo parašu, bet teisinės reikšmės toks šalių patvirtinimas neturi. Tokio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios: pagal CK 1.78 str. 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas sandorį pripažinti niekiniu tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Todėl, jei sandoris tikrai nėra niekinis, teismas imtis iniciatyvos nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik tada, kai šalis reikalauja pripažinti tokį sandorį negaliojančiu ir kai tas reikalavimas pareikštas ieškinio ir priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, savo iniciatyva imtų nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris tikrai nėra niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

2. 1. Sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Imperatyvios teisės normos yra tokios normos, kurios yra privalomos ir jųsavo valia sandorio subjektai negali keisti. Imperatyvios įstatymo normos būdingos konstitucinės, administracinės, finansų ir baudžiamosios teisės šakoms.

Civilinėje teisėje dominuoja dispozityviosios teisės normos, o imperatyvių yra nedaug, tačiau jas galima pažinti iš to, ar įstatymų leidėjas nustatė, kad sandoriai, prieštaraujantys normai turi būti niekiniai. Paprastai tai išreiškiama tiesiogine nuostata, kad tam tikri sandoriai negalioja (pavyzdžiui CK 6.394 str. 2 d.; 6.396 str. 2 d ir kt.). Kartais imperatyvias teisės normas galima nustatyti ir iš jose aiškiai išreikštų draudimų: vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „negalima“ (pavyzdžiui, CK 1.125 str. 12 d.). Tačiau šiais atvejais reikia gerai išsiaiškinti, ar sandorio prieštaravimo tokiai normai padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.Pavyzdžiui, CK 6.349 str. 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas „neturi teisės“ disponuoti turtu, tačiau tai dar nereiškia, kad šiai nuostatai prieštaraujantis sandoris negalioja (pavyzdžiui, jeigu daiktų įgijėjas yra sąžiningas).

Jeigu neaišku, kokia CK norma yra imperatyvi, reikėtų vadovautis jos aiškinimo principais, nurodytais CK 1.9 str. 3 dalyje, t. y. svarbu nustatyti normos tikslus ir uždavinius, nes sandorių negaliojimas pagal komentuojamą straipsnį yra nukrypimas, šalių valios laisvės ir autonomijos principo išimtis. Todėl, aiškinant ir taikant sąvoką „imperatyvios teisės normos“, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius ir uždrausti jiems laisvai disponuoti savo galimybėmis, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokio turinio sandorius negaliojančiais. Antai vienoje civilinėje byloje, susijusioje su mainų sutarties ginčijimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kitais CK 1.2 straipsnyje išvardytais principais. Teismai nagrinėjamojoje byloje laikė reikšmingą aplinkybę, kad ginčijama mainų sutartimi atsakovas perleido tiek teisių į pastatus ir į žemės sklypą, kiek jų turėjo. Ieškovės teisinė padėtis ir jos turimų teisių bendrojoje dalinėje nuosavybėje į šiuos objektus turinys dėl to visiškai nepakito. Teismas padarė išvadą, kad ginčijama sutartis ieškovės interesų nepažeidė,nes imperatyvios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Turi būti pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją, konstatuoti formalų teisės normos pažeidimą, ginčijamo sandorio negaliojimą. Be to, teismai, aiškindami įstatymus ir juos taikydami, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Taigi imperatyvi nuostata yra tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (kitaip negu esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip nustato imperatyvi teisės norma.

CK 1. 80 str. 2 d. nurodyti sandorio pripažinimo negaliojančiu padariniai: kiekviena sandorio šalis privalo grąžintikitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija). Nevykdytas sandoris tik pripažįstamas negaliojančiu. Jeigu to, kas perduota, negalima grąžinti natūra, tai atlyginama pinigais. Specialiosios CK normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, pavyzdžiui, vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d.), nuostolių atlyginimą (CK 1.89 str. 2 d.), be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.).

Apibendrinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, darytina išvada, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui “tarsi sutarties niekuomet nebuvo”, priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki priimant teismo sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Tačiau privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Dėl to, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis arkonkrečia situacija. Kasatoriaus nuomone, kiekvieno sandorio, nepažeidžiančio viešojo intereso, tačiau minimaliai neatitinkančio imperatyviųjų teisės nuostatų, pripažinimas niekiniu iškreiptų civilinių teisinių santykių pobūdį, neabejotinai destabilizuotų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, neatitiktų sandorių negaliojimo instituto paskirties ir tikslų.

6 pav. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio (21.4.1.1 kat.) išnagrinėtų bylų skaičius 2005 – 2007 m. ( Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Šios kategorijos bylų tendencija 2005 – 2006 m. akivaizdžiai didėjo. 2006 -2007 m. šios kategorijos bylų skaičius stabilizavosi, tačiaunemažėjo lyginant su 2005 m. Galima teigti, kad sandoriai sudarinėjami pažeidžiant net imperatyvias įstatymo normas, kai tuo tarpu teisinių diskusijų dėl šių nuostatų traktavimo ir taikymo nėra.

2. 2. Sandoriai, prieštaraujantys viešajai tvarkai ar gerai moralei

Kitas sandorio pripažinimo niekiniu pagrindas – sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pagal CK 1. 81 straipsnį toks sandoris taip pat yra niekinis ir negalioja. Civilinės teisės teorijoje nurodoma, kad viešajai tvarkai prieštarauja sandoriai, kurie pažeidžia teisingumo įgyvendinimą, kuris sudaro visuomenės pagrindą. Teisingumo reikalavimą turi atitikti Lietuvos Respublikos Seimo priimami įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų išleidžiami kiti norminiai teisės aktai, teismų sprendimai. Teisingumu turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai.

Viešąją tvarką nustato ir imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos. Sandoriai, kurie prieštarauja Konstitucijos nustatytiems principams, negalioja, nes Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir ja remdamasis kiekvienas gali ginti savo teises.

Sprendžiant klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1. 81 straipsnį, svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Pagal CK 1. 81 straipsnio prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs,privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino CK 1. 81 straipsnio nuostatas- viešajai tvarkai prieštaraujančio sandorio negaliojimą.

Vertinant ginčijamą sutartį, svarbios kelios aplinkybės, kurios neleidžia daryti išvados, kad mokesčių vengimas ar mokėtinų mokesčių sumažinimas buvo pagrindinis ir vienintelis sutarties sudarymo tikslas. Pirma, sutarties šalys yra tarpusavyje susijusios, t. y. nuomininkas yra nuomotojui pavaldi įmonė. Todėl lengvatinio nuomos mokesčio nustatymas nuomininkui – pavaldžiai įmonei – gali būti pateisinamas ekonominiais sumetimais. Be abejo, tą pačią situaciją reikėtų vertinti priešingai, jei nuomotojo ir nuomininko nesietų tokie santykiai, kokie yra nagrinėjimu atveju. Antra, nėra įrodyta, jog nuomotojas pavaldžią įmonę įsteigė fiktyviai, t. y. tik tam, kad būtų galima sudaryti ginčijamąnuomos sutartį ir tokiu būdu sumažinti mokamus mokesčius, žodžiu, nesiekdamas užsiimti ūkine – komercine veikla. Trečia, nuomos sutartyje nuomos mokesčio dydis apibrėžtas dviem būdais. Sutarties 3 punkte numatyta, kad nuomos mokestis yra 500 litų, jei nuomininkas dirba pelningai. Kaip minėta, turint omenyje, jog nuomininkas yra nuomotojui pavaldi įmonė, tokia atidedamoji sutarties sąlyga, su kuria siejamas nuomos mokesčio dydis, yra ekonomiškai pateisinama. Todėl galima daryti išvadą, kad tokia sutarties sąlyga nuomotojas pavaldžiai įmonei pirmiausia siekė sudaryti palankesnes verslo sąlygas. Kita vertus, byloje neįrodyta, jog nuomininkas buvo įsteigtas fiktyviai arba specialiai veikė nuostolingai, kad galėtų mokėti tik 1 lito nuomos mokestį. Jei tokios aplinkybės būtų įrodytos, t. y. jei būtų įrodyta, jog abi šalys sąmoningai veikė taip, kad atidedamoji sutarties sąlyga nebūtų įvykdyta ir 500 litų dydžio nuomos mokestis nebūtų mokamas, tai būtų galima daryti išvadą, jog vienintelis, pagrindinis šalių tikslas sudarant sutartį buvo sumažinti mokėtinus mokesčius. Ši aplinkybė neįrodyta remiantis CK 1. 81 straipsnio nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia.

LR AT išaiškino, kad prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, nors galimi atvejai, kai galiojantys įstatymai įsakmiai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, bet jeigu tokie veiksmai pažeidžia viešąją tvarką, tai sandoriai pripažįstami negaliojančiais. Viešąją tvarką pažeidžia ir sandoriai, kuriais įsipareigojama padaryti civilinių teisių pažeidimą, išvengtimokesčių, pagal kuriuos perkamos ar parduodamos pareigybės, lengvatos, licenzijos, kurie varžo prekybos laisvę (riboja konkurenciją), kurie įpareigoja sudaryti fiktyvią santuoką, įpareigoja tėvus atsisakyti su vaikais susijusių teisių ar pareigų, ar kurie kenkia Lietuvos Respublikos interesams (t. y. tokie, kurių tikslas – remti priešišką kitų valstybių veiklą prieš Lietuvos Respubliką).

7 pav.21.4.1.2. (viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris) kategorijos išnagrinėtų bylų skaičius 2005 – 2007 m.(Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyriaus duomenis)

Darytina išvada, kad 2005-2006 m. minėtos kategorijos bylų skaičius buvo stabilus, tačiau 2007 m. padidėjo, taigali būti sietina su intensyvesniu viešojo intereso gynimu.

2. 3. Tariamieji sandoriai

Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris taip pat negalioja ir yra niekinis. Toks sandoris dar vadinamas fiktyviu arba tariamu. Jis turi paslėptą šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Sandoris, kuriuo siekiama neteisėtų tikslų, gali užtraukti jį sudariusiems asmenims viešosios teisės (administracinės, baudžiamosios) nustatytą atsakomybę.

Kalbant apie tariamus sandorius, svarbu atskirti juos nuo sandorių, sudarytų dėl suklydimo: tariamo sandorio šalių valia visais atvejais išreiškiama nedviprasmiškai – tokį sandorį šalys sudaro tik dėl akių. Taigi tariamojo sandorio šalių valia neturi defektų, nes šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą puikiai žino. Jeigu šalis, sudarydama sandorį, nesiekė sukurti jokių teisinių padarinių, t. y. ji sandorį sudarė tik dėl akių, negalima pripažinti, jog ji suklydo, nes šiuo atveju jokio suklydimo nėra. Ir atvirkščiai, jeigu šalis manė sudarant tikrą, o ne fiktyvų sandorį, tačiau suklydo dėl savo sandorio esmės, tai tokiu atveju negalima pripažinti, jog buvo tariamas sandoris. Suklydus, kitaip nei tariamojo sandorio atveju, šalis, sudarydama sandorį, siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes, tačiau suklysta dėl tam tikrų esminių to sandorio elementų.

Aiškinant ir taikant CK 1. 86 straipsnį, svarbi dar viena aplinkybė – tariamojo sandorio įtaka sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms.Šalys, sudarydamos sutartį, savo laisva valia nulemia sudaromos sutarties turinį, savo teises bei pareigas ir tik sutarties šalims yra žinomi tikrieji jų ketinimai. Aplinkiniams šalių valia gali būti ir nebūti žinoma. Kadangi sutarties šalys neveikia izoliuotai, neretai sudarytos sutarties pagrindu atsiranda jos šalių santykiai su trečiaisiais asmenimis. Tretieji asmenys, žinodami sutarties sudarymo faktą, turi teisę manyti, jog sutarties šalių tikrieji ketinimai atitinka sutarties prigimtį ir turinį. Nežinodami tikrųjų sutarties šalių ketinimų, tretieji asmenys tegali vadovautis objektyvia išorine šalių valios išraiškos forma. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumas – tokiais atvejais reikalaujama ginti sąžiningų trečiųjų asmenų teises ir interesus.

Tai ypač svarbu, kai sutartis sudaroma notarine forma ir įregistruojama viešameregistre. Sutarties patvirtinimas notarine forma tretiesiems asmenims duoda pakankamą pagrindą protingai manyti, jog sutarties šalims buvo išaiškinta sudaromos sutarties esmė ir reikšmė, jų teisės ir pareigos. Notarine tvarka sudarytos, pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties įregistravimas viešame registre reiškia, kad tretieji asmenys nekilnojamojo daikto savininku pagrįstai gali laikyti apdovanotąjį. Tai reiškia, kad tariamojo sandorio šalys negali panaudoti tariamojo sandorio fakto prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir negali ginčyti sąžiningų trečiųjų asmenų teisių, kurias pastarieji įgijo patikėję tariamojo sandorio buvimu. Be to, konstatuoti, jog sandoris buvo tariamas galima tik konstatavus, jog nė viena sandorio šalis neketino sukurti jokių teisinių pasekmių.

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje. Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą; nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas Vilniuje, Savanorių pr. 45 – 10. Nuo 1995 m. šiame bute gyvena ieškoves duktė, jos sūnus ir sugyventinis. Ieškovė su atsakove dėl naudojimosi butu nebuvo sudariusi jokių sutarčių. Ieškovė yra bedarbė, neturi pakankamai lėšų pragyventi, todėl nori nurodytą butą parduoti, tačiau atsakovai atsisako iš jo išsikelti. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus kuo skubiau išsikraustyti iš ieškovei priklausančio buto.

Atsakovė nurodė, kad ieškovė gyvena trijų kambarių bute Vilniuje, Gerosios Vilties g., kurį 1995 m. dovanojimo sutartimi įgijo išieškovės. Atsakovės teigimu, nurodyta sutartis buvo sudaryta tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), nes sudarant dovanojimo sutartį nebuvo išreikšta laisva šalių valia. Be to atsakovė 1995 m ruošėsi sudaryti santuoka su A. I., kuris tuo metu turėjo skolų, atsakovė bijojo, kad būsimas jos vyras galės pretenduoti į tuo metu atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą ir bus galima nukreipti išieškojimą į šį butą, todėl atsakovė sudarė buto dovanojimo ieškovei sutartį. Po sutarties sudarymo atsakovė toliau mokėjo buto priežiūros mokesčius. Atsakovė santuoką su A. I. nutraukė, augina santuokoje gimusį vaiką. Vėliau pradėjo gyventi su A. A. (sugyventinis), kuris nepatinka ieškovei, todėl ji siekia atsakovus iškeldinti iš buto Vilniuje, Savanorių pr. 45-10. Atsakovė prašė teismo pripažinti 1995 m. buto Vilniuje, Gerosios Viltiesg, dovanojimo sutartį negaliojančia.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino: iškeldino atsakovus ir iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio vieno kambario buto Vilniuje, Savanorių pr., pripažino trijų kambarių buto Vilniuje, Gerosios Vilties g. dovanojimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir grąžino natūra atsakovei nurodytą butą. Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis 1. 86 str., pripažino negaliojančia dovanojimo ieškovei sutartį, ir taikė restituciją.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškoves apeliacinį skundą, nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą apylinkės teismo sprendimą.

Ieškove kreipėsi į kasacinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir priimti naują sprendimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, t. y. sandoris buvo fiktyvus (CK 1.86 str. 1 d.). Tariamasis sandoris negalioja todėl, kad jame nėra esminio sandorio elemento – sutarties šalių valios siekiant sukurti tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų (šiuo atveju dovanotojas nenorėjo perduoti savo buto neatlygintinai dovanos gavėjui, o pastarasis neketino jo gauti neatlygintinai nuosavybėn). Toks sandoris yra fiktyvus (niekinis) dėl šalių valios ydingumojį sudarant. Esant tokioms teismų nustatytoms byloje aplinkybėmis teismai tinkamai taikė CK 1.86 straipsnio nuostatas ir jų nepažeidė, todėl pripažįsta, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų. Todėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį palikti nepakeistus.

.

8 pav.Tariamųjų sandorių pagrindu išnagrinėtų bylų skaičius( 21.4.1.3 kat.) 2005 – 2007 m. (Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Pateiktoje diagramoje akivaizdžiai nurodyta 21.4.1.3. kategorijos bylų didėjimo tendencija, LR teismų sprendimų priimtųšioje bylų kategorijoje, priėmimas galėtų turėti įtakos asmenims, nusprendusiems sudaryti tariamą sandorį.

2. 4. Apsimestiniai sandoriai

Sandorio sudarymas kitam sandoriui pridengti, kitaip dar vadinamas apsimestiniu sandoriu. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąją sandorio šalimi, o su statytiniu, kad teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Jeigu sandoris apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Tai reiškia, jog toks sandoris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių.

Sandorio negaliojimo dėl jo „apsimestinumo“ pobūdžio pripažinimo taisykles pakankamai aiškiai nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje civilinėje byloje: „žemesnės instancijos teismai nustatė aplinkybes, kad šalys siekė vieną turtą iškeisti į kitą, o tai įformino pajaus perleidimu ir pirkimo – pardavimo sutartimi. Šios sutartys, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, buvo mainai, o ne vien perleidimas ir pirkimas – pardavimas. Pagal nustatytas aplinkybes teismas teisingai kvalifikavo teisinius santykius. Ieškininių reikalavimų pagrindą sudarė tai, kad ieškovas neketino sudaryti savo buto pirkimo – pardavimo sutarties, o norėjo sudaryti mainų sutartį. Teismai šias aplinkybes nustatė, todėl vietoj pirkimo – pardavimo sutartį reguliuojančių normų turėjo būti taikomos taisyklės,reguliuojančios tą sandorį, kurį šalys iš tikro turėjo galvoje. Šalys iš tikro ketino ir įvykdė apsikeitimą turtu, todėl nebuvo pagrindo pripažinti buto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Apsimestinio sandorio negaliojimo atveju negalioja apsimestinis sandoris, tačiau galioja tas sandoris, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Tai yra specialios apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmės – taikymas šalių santykiams taisyklių, liečiančių tą sandorį, kurį šalys iš tikro turėjo galvoje. Šiuo atveju buto pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas vietoj mainų sutarties. Kadangi šalys siekė sudaryti mainų sutartį, o perleisdami pajų į statomą Kaliningrado srityje butą ir butą Klaipėdoje nuosavybėn realiai mainus įgyvendino, tai, taikant Civilinio kodekso taisykles, vietoj laikomo negaliojančiu apsimestiniosandorio turėjo būti laikomas galiojančiu sandoris, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje ir jį realizavo“.

9 pav.Apsimestinio sandorio pagrindu išnagrinėtų bylų skaičius 2005 – 2007 m. (21.4.1.4 kat.)(Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Pateiktoje diagramoje parodyta akivaizdi šios kategorijos bylų didėjimo tendencija. Darbo autorė mano, kad būtų tikslinga ir apie tokius sprendimus daugiau informuoti visuomenę.

2. 5. Sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymų reikalaujamos sandorio formos

Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (niekinį) tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Ši nuostata išplaukia iš sutarčių laisvės principo, pagal kurį šalys pačios gali nustatyti, kokia forma sudaromi dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai. Taigi sandoris negalioja, pavyzdžiui, dėl rašytinės formos nesilaikymo tik jeigu tai įsakmiai nurodyta įstatymuose. CK 6.79, 6.91, 6.99 straipsniuose įsakmiai nustatyta kad rašytinės formos nesilaikymas laidavimo, garantijos ir rankpinigių sandorius daro negaliojančius. Taip pat sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą (CK 2.138, 3.103 str. ir kt.) ir kurie sudaryti jos nesilaikant, yra niekiniai ir negalioja.

Kita vertus, CK 1.93 str. 6 dalyje numatyta išimtis, kai sandorio,kuriam įstatymas nustato privalomą rašytinę formą, sudarymo ir įvykdymo faktus galima įrodinėti ir liudytojų parodymus, jeigu to reikalauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai.

Pirmas toks atvejis, kai yra rašytinių įrodymų, netiesiogiai patvirtinančių sandorio sudarymo faktą. Tai gali būti laiškai, susirašinėjimo dokumentai, abiejų sandorio šalių ar vienos sandorio šalies, kuri ginčija sandorio faktą, parašai ant atitinkamų dokumentų, suteikiantys pagrindo manyti, kad sandoris buvo sudarytas. Tokiu atveju sandorio sudarymo faktą, jo turinį galima nustatinėti remiantis ir liudytojų parodymais. Jų parodymus būtina vertinti atsižvelgiant į rašytinių įrodymų turinį, faktinį sandorio šalių elgesį, papročius, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus.

Antra, liudytojų parodymai leistini, jeigu rašytiniai sandorio sudarymoįrodymai prarasti dėl kitos sandorio šalies kaltės. Kitos sandorio šalies kaltę turi įrodyti šalis, kuri prašo pripažinti sandorį sudarytu. Ši šalis taip pat turi įrodyti, kad tokie rašytiniai įrodymai tikrai buvo. Įrodžius šias dvi aplinkybes, galima remtis liudytojų parodymais.

Trečia, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, sandorio nebuvo galima sudaryti raštu. Turimi omeny sandoriai, sudaryti ekstremaliomis sąlygomis (avarija, stichinė nelaimė, gaisras, karo veiksmai). Tad sandorių, sudarytų tokiomis aplinkybėmis, sudarymo ar įvykdymo faktus leidžiama įrodinėti liudytojų parodymais. Jų parodymus būtina vertinti atsižvelgiant į faktines aplinkybes.

Ketvirta, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimams įrodinėjant sandorio sudarymo faktą, jo turinį, kai sandorio šalys yra sutuoktiniai, tėvai ir vaikai ar kiti asmenys, kurie bendrai gyvena, kartu tvarko namų ūkį ir panašiai. Tokiu atveju liudytojų parodymus būtina vertinti atsižvelgiant į faktines aplinkybes (sandorio dalyko vienos šalies valdymą, tokio valdymo trukmę ir pan.).

Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl formos nesilaikymo, taikoma dvišalė restitucija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. civilinėje byloje nagrinėjamas sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų nustatytos formos reikalavimų. Ieškovas nurodė, kad su Vilniaus miesto savivaldybe sudarė negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartį, kuria Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo ieškovui negyvenamąsias patalpas pusrūsyje. Ieškovuiperduotos patalpos buvo netinkamos biurui įrengti, todėl ieškovas savo lėšomis ir medžiagomis patalpose atliko įvairius remonto darbus. Ieškovas, tiek sudarydamas sutartį, tiek atlikęs patalpų remonto darbus, manė, kad jam bus atlygintos išlaidos už atliktus patalpų pagerinimo darbus, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė atlyginti ieškovui šias išlaidas, nes šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl patalpų remonto ir išlaidų už patalpų pagerinimo darbus atlyginimo. Ieškovo nuomone Vilniaus miesto savivaldybė su ieškovu turėjo sudaryti nuomos sutartį, atitinkančią Vyriausybės nutarime nustatytą sutarties formą. Šios tipinės sutarties 5.2. punkte buvo nustatyta, kad nuomininkas privalo be nuomotojo raštiško leidimo nesubnuomoti, neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamųjų patalpų arba jų dalies, išskyrus patalpų pagerinimo darbus.Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė iš dalies pakeitė sutarties formą ir su ieškovu sudarytą sutarties 5.2 punktą. Remiantis šiomis aplinkybėmis sandoris pripažintas negaliojančiu, dėl įstatymų nustatytos formos reikalavimų nesilaikymo.

Apibendrinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, galima teigti, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį, tačiau teismas vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgia į procesinės šalies veiksmus, norą įgyti nuosavybės teisę į atitinkamą daiktą, procesinės šalies veiksnumą. Teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka.

Anketine apklausa buvo siekiama išsiaiškinti ar respondentai žino, kokie sandoriai turi būti sudaromi raštu, notarine forma, kokios sandorio formos nesilaikymo pasekmės ir pan.

10 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas anketos pateiktais klausimais (1-7 kl.)

Apklausos duomenys parodė, kad respondentai nežino, kokiems sandoriams taikoma rašytinė sandorio forma (2 klausimas). Iš 50 apklaustųjų teisingai atsakė 22 respondentai, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, taikoma rašytinė sandorio forma. Analogiškas šiam klausimui buvo pateiktas praktinis klausimas taip pat susijęs su sandorio forma (4 klausimas). Iš 50 apklaustųjų respondentų tik 13 teisingaiatsakė, kad sudarant kompiuterio (5070 Lt) pirkimo – pardavimo sutartį, kuri įvykdoma sudarymo metu, taikoma žodinė sutarties forma. Tai galima teigti, kad respondentai teoriniu ir praktiniu atžvilgiu nedaug ką girdėję, apie rašytinę sandorio formą, nes parodė apklaustųjų anketiniai duomenys. Tačiau apie notarinę sandorio formą respondentai daugiau žino teoriniu ir praktiniu atžvilgiu, nei apie kitas sandorio formas, tai leido daryti tokias išvadas apklaustųjų duomenys. Iš 50 apklaustųjų 42 teisingai atsakė, kad notarinė sandorio forma taikoma nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartims (3 klausimo atsakymas). Analogiškas šiam klausimui buvo pateiktas praktinio atžvilgio klausimas (5 klausimas). Iš 50 apklaustųjų 43 teisingai atsakė, jeigu sudarytas sandoris nepatvirtintas notaro, jis negalios, jei nesilaikoma įstatymų nustatytos notarinės formos reikalavimų.

Apie sandorio pasekmes atsirandančias nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos, apklaustųjų nuomonės pasiskirstė lygiomis dalimis (7 klausimas). 25 respondentai teisingai manė, kad viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, kiti 25 – neteisingai atsakė. Tai galima teigti, kad dalis respondentų žino apie sandorio pasekmes, atsirandančias nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos, kita dalis respondentųnežino šiuo atžvilgiu atsirandančių pasekmių.

Respondentai atsakydami 1 ir 6 klausimą nesusidūrė su problemomis. Jie žino, kokie sandoriai sudaromi žodžiu, ir nuo kokios sumos sudaromas sandoris žodžiu. Vadinasi, žodžiu sudarytų sandorių reglamentavimas geras, respondentams nekyla problemų praktiniu ir teoriniu atžvilgiu taikant šią sandorių formą.

1 lentelė

Niekinių sandorių pagrindais išnagrinėtų bylų statistika 2005-2007 m.

Apibendrinant niekinių sandorių pagrindais išnagrinėtą bylų statistiką, akivaizdžiai matyti, kad daugiausia teisinių problemų kyla imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių sandorių pagrindu. Galima daryti prielaidas, kad reikalinga sklaida, tinkamas informavimo lygio užtikrinimas atitinkamų interesų grupių.

3. NUGINČIJAMŲ SANDORIŲ PAGRINDAI

Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kitaip nei niekinių sandorių atveju, gali pareikšti tik įstatymų nurodytas asmuo. Tai gali būti sandorio šalis ar kitas suinteresuotas asmuo, kurio teises pažeidžia toks sandoris. Be to, šiuo atveju šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį ir patvirtinti. Tačiau tuomet patvirtinusisandorį šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1. 79 str. 1 d.).

11 pav. Nuginčijamų sandorių pagrindai

3. 1. Sandoriai, prieštaraujantys juridinio asmens teisnumui

CK 1. 82 straipsnis reglamentuoja sandorių, sudarytų pažeidžiant juridinių asmenų teisnumą, pripažinimą negaliojančiais. Juridinio asmens teisnumui prieštarauja sandoriai, kurie neatitinka jo steigimo dokumentų (steigimo sutarties, įstatų) nuostatų, nustatančių juridinio asmens paskirtį, apibrėžiantys jo sudaromus sandorius, nustatantys asmenis, turinčius teisę sudaryti sandorius.

Sandorius, kurie prieštarauja juridinio asmens steigimo dokumentams, galima pripažinti negaliojančiais, jeigu juridinio asmens kontrahentas (kita sandorio šalis) buvo nesąžiningas, t. y. žinojo, kad juridinis asmuo neturėjo teisės sudaryti tokio sandorio. Kadangi sąžiningumas preziumuojamas, kai juridinio asmens kontrahento nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, kuris ginčija sudaryto sandorio teisėtumą. Beje, tai, kad juridinio asmens steigimo dokumentai yra viešai paskelbti, nėra pagrindas pripažinti juridinio asmens kontrahentą nesąžiningu.

Tai, kad asmuo nėra kompetentingas sudaryti sandorį įmonės vardu, galima įvertinti ne tik iš bendros normos, nustatančios, kad juridiniai asmenys įgyja teises ir pareigas per valdymo organus, bet ir iš juridinio asmens steigimo dokumentų. Pavyzdžiui, steigimo dokumento, kuriame nustatyta sandorį sudariusioasmens kompetencija, turėjimas ir jo neįvertinimas vertinamas kaip objektyvaus atidumo pažeidimas. Toks sandoris pripažintinas negaliojančiu.

Viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais. Pavyzdžiui, teismas pripažino negaliojančia savivaldybės tarybos sudarytą laidavimo sutartį, kuria ši buvo užtikrinusi uždarosios akcinės bendrovės gautos 20 000 litų paskolos grąžinimą bankui laiku, tačiau prieštaraujančią savivaldybės tarybos veiklos tikslams.

Sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Jeigu juridinis asmuo vėliau pritaria sandoriui, sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo (CK 2. 84 str. 1-2 d.).

Pripažįstant negaliojančiais juridinių asmenų sandorius, sudarytus jų valdymo organų pažeidžiantkompetenciją, juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas nėra pakankamai geras kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai.

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris yra nuginčijamas. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Tokiais asmenimis laikomi pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas).

Pripažinus juridinio asmens teisnumui prieštaraujantį sandorį negaliojančiu, taikomos restitucijos taisyklės. Šalys privalo grąžinti viena kitai, ką yra gavusios pagal sandorį, o jeigu negalima grąžinti natūra, tai vertę privalo atlyginti pinigais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje ieškovas prašė pripažinti negaliojančia atsakovų R. M. ir bendros Lietuvos-Ukrainos įmonės UAB ,,Azovlitas“ sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas pagal 2002 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą-faktūrą už 1 Lt iš UAB ,,Azovlitas“ įsigijo automobilį. Šio automobilio rinkos vertė pagal nepriklausomų turto vertintojų uždarosios akcinės bendrovės ,,Geomatas“ išvadas yra 70 000 Lt. Ieškovo teigimu sutartis prieštarauja juridinio asmens tikslams.Sutarties sudarymo metu atsakovas buvo UAB ,,Azovlitas“ direktoriaus pavaduotojas. Atsakovas veikė nesąžiningai, nes jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartis prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams. Ieškovas yra atsakovo UAB ,,Azovlitas“ akcininkas, turintis šios įmonės 48 000 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, o t. y. 60 procentų visų bendrovės akcijų. Kadangi sutartis yra aiškiai nenaudinga įmonei, tai ieškovas, būdamas šio juridinio asmens dalyvis, yra priverstas pareikšti ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas konstatavo, kad UAB ,,Azovlito“ veiklos tikslas yra vykdyti ūkinę veiklą ir gauti pelną. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnį tokia sutartis yra negaliojanti, nes kita sutarties šalis – atsakovas veikė nesąžiningai. Sutarties sudarymo metu atsakovas buvo UAB ,,Azovlitas“ direktoriaus pavaduotojas,dėl to, įsigydamas automobilį, žinojo, jog sutartis prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijama sutartis neatitinka protingumo, sąžiningumo kriterijų ir prieštarauja ekonominės rinkos dėsniams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Teismai, aiškindami ir taikydami šią įstatymo normą, padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, veikė nesąžiningai. Teismai nustatė, kad sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo automobilis, pagamintas 1998 metais. Atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl tikrosios automobilio vertės yra fakto klausimai. Nepaisant atsakovo argumentų turinio dėl automobilio, tikrosios vertės, jais nepaneigiamos teismų sprendimų išvados, kad tokio automobilio pardavimas už 1 Lt neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto protingumo principo, nustatančio civilinių teisinių subjektų pareigą juo vadovautis įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas. Jo įsigijimas už tokią kainą pagrįstai leido teismams daryti išvadą, kad atsakovas veikė nesąžiningai. Atsakovo veiksmų nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad jis buvo vienas juridinio asmens – atsakovo UAB „Azovlitas“ – vadovų. Taigi atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartisprieštarauja atsakovo UAB „Azovlitas“ veiklos tikslams.

Darbo autorės nuomone, sandorių, sudarytų privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, specifika yra ta, kad jie gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

Privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privatausjuridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais.

Tuo tarpu viešojo juridinio asmens sudarytų sandorių, prieštaraujančių to viešojo juridinio asmens teisnumui, pripažinimas negaliojančiais nesiejamas su kitos sandorio šalies sąžiningumu – prioritetas suteikiamas viešojo intereso gynimui, todėl sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu net tuo atveju, kai kita sandorio šalis yra sąžininga. Teismų praktikoje nustatant, prieštarauja tam tikras sandoris juridinio asmens tikslams ar ne, sprendžiama pagal sandorio naudingumą.

12 pav.21.4.2.1 kategorijos (juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris) išnagrinėtų bylų skaičius 2005 – 2007 m. (Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Pateiktoje diagramoje 2005 – 2006 m. bylų skaičius 21.4.2.1. kategorijos akivaizdžiai didėjo, tai galimai sąlygojo informavimo, sklaidos trūkumas. 2006 – 2007 m. šios kategorijos bylų skaičius akivaizdžiai sumažėjo, tai galima teigti, kad teisinis reglamentavimas geras, problemų nekyla.

3. 2. Sandoriai, sudaryti dėl apgaulės, smurto ar ekonominio spaudimo, ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių aplinkybių

Civilinio kodekso 1. 91 str.1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusio ieškinį.

Dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojimo klausimas yra vienas dažniausių teismų praktikoje, todėl darbo autorė išsamiau aptars apgaulės sąvoką, sandorius, sudarytus apgaulės būdu, jų pripažinimo negaliojančiais taisykles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002 m., teigiama, kad apgaulės sąvoka apibrėžtina remiantis teismų praktika ir teisės doktrina. Tiek teismų praktikoje, tiek Civilinio kodekso komentare apgaule pripažįstama sandorį sudarančioasmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Apgaulės turinį sudarančius veiksmus gali atlikti kita sandorio šalis, todėl tokiu atveju vienos sandorio šalies valia sudaryti sutartį suformuojama kitos sandorio šalies nesąžiningais veiksmais. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, teigiant tai, ko nėra. Taip pat apgaulė bus, kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės. CK 1.91 str. 5 dalyje nustatyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje teigiama, kad apgaulės, t. y. asmens, veikiančio apgaulės įtakoje, valios defekto priklausomybė nuo kitų civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio pobūdis, lyginant ją su suklydimu, už kurį atsakingas pats suklydęs asmuo, sąlygoja didesnį apgaulės įtakoje veikusių asmenų interesų gynybos laipsnį. Todėl skirtingai nuo suklydimo dėl sandorio sudarymo motyvų, sandorio šalies apgaulė dėl aplinkybių,esančių sandorio sudarymo motyvu, gali būti pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu.

„Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Apgaulės turinį sudarančius veiksmus gali atlikti kita sandorio šalis ar kitas asmuo, nesantis sandorio šalimi. Tokiu atveju vienos sandorio šalies valia sudaryti sutartį suformuojama kitos sandorio šalies ir / ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų įtakoje. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, teigiant tai, ko nėra. Taip pat apgaulė bus, kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės“.

Teismų praktikoje suformuluota apgaulės samprata atitinka teisės doktrinoje pateikiamą apgaulės apibrėžimą. Joje apgaulė apibūdinamakaip „tyčinis kito asmens suklaidinimas dėl aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sandoriui sudaryti“.

Beje, toks Lietuvos teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pateiktas apgaulės apibūdinimas atitinka ir kitų Vakarų Europos, Europos Sąjungos valstybių teismų praktikoje ir teisės doktrinoje nusistovėjusią apgaulės sampratą. Pavyzdžiui, Italijos civilinėje teisėje apgaule laikomi vienos šalies apgaulingi veiksmai, kuriais ji siekia išgauti kitos šalies sutikimą sudaryti sutartį. Prancūzijoje apgaulės atveju kreipiamas dėmesys į nesąžiningos šalies veiksmus, t. y. apgaule laikomos įvairios šalies machinacijos, skatinančios kitą šalį sudaryti sutartį. Dažniausiai apgaulė išreiškiama aktyviais veiksmais. Tylėjimas gali būti pripažintas apgaule tik kai šalis privalėjo informuoti kitą šalį apie tam tikras aplinkybes, o ji pati tų aplinkybių negalėjo žinoti. Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik kai apgaulę panaudojo kita sutarties šalis. Jei sutartis buvo sudaryta dėl trečiojo asmens apgaulingų veiksmų, apie kuriuos nė viena šalis nežinojo ar neturėjo žinoti, sutartis negali būti pripažinta negaliojančia.

Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau UNIDROIT principai), kaip bendrosios tarptautinės komercinių sutarčių teisės rinkinio, aktualaus ir Lietuvos įmonėms, 3.8 straipsnyje taip pat numatyta, kad šalis gali atsisakyti sutarties, sudarytos dėl apgaulingų kitos šalies pareiškimų (žodžiu arba veiksmais) arba nesąžiningai nuslepiant faktus, kuriuos, vadovaujantis protingais komercinės veiklos standartais, reikia pranešti kitai šaliai.

Taigisandorį galima pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės, kai:

1) apgaulė lėmė sandorio sudarymą (nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas);

2) apgaulės veiksmus (pozityvius ar pasyvius) atliko kitas sandorio dalyvis arba šiam žinant – kitas asmuo. Nebus apgaulės, jeigu klaidinamus veiksmus atliko trečiasis asmuo nežinant ir negalint žinoti sandorio šaliai ar kitam asmeniui, suinteresuotam sandorio sudarymu.

Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Todėl taikant CK 1.91 straipsnį būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų,pašalinių veiksnių. Be to, nagrinėjant civilines bylas, susijusias su sandorių, sudarytų apgaule, pripažinimu, negaliojančiais, turi būti remiamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, siekiant prioritetiškai ginti apgautosios, o ne nesąžiningos šalies, panaudojusios apgaulę, interesus.

Apibendrintai galima daryti išvadą, jog apgaulė reiškia esant sandorį sudariusio asmens valios trūkumų. Tačiau pabrėžtina, kad kitaip negu, pavyzdžiui, suklydus, apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Todėl apgaule sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas.

Civilinio kodekso komentare pateikiama „smurto“ sąvoka: smurtu laikytinas tiesioginis fizinis ar psichinis poveikis asmeniui, sudarančiam sandorį. Tai gali būti laisvės suvaržymas, kankinimas, mušimas, tiesioginis grasinimas atimti gyvybę, sužaloti sveikatą. Smurtas turi būti toks, kad galėtų paveikti konkretų asmenį, žymus ir realus, nors nebūtinai nusikalstamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog sąvoka „realus grasinimas“ yra apibrėžta pačiame įstatyme, t. y. CK 1.91 str. 4 dalyje. Joje nurodyta, kad ši sąvoka reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jo tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikučius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindąmanyti, kad gali būti padaryta žala šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį.

Štai civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas paskolos sutarties negaliojimą, teigia, jog byloje nustatyta, kad skolininkas neturėjo turto, kuriuo būtų galėjęs užtikrinti gautos paskolos grąžinimą, tuo tarpu atsakovė turėjo nekilnojamojo turto bei teisę atkurti nuosavybės teises į tokį turtą. Byloje pateikti įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, patvirtina, kad skolininko skoliniai įsipareigojimaisąlygojo atsakovės atsisakymą nuo nuosavybės teisių į žemės sklypą Birštone. Minėtos aplinkybės atspindi buvusią situaciją, t. y. patvirtinta, kad ir skolininko kreditorius, ir atsakovas siekė kuo greitesnio 160 000 Lt skolos grąžinimo, tuo pačiu netiesiogiai patvirtina ir psichologinio spaudimo atsakovei faktą, siekiant minėto tikslo. Atsakovė grasinimo realumą grindė, nurodydama, kad ją, jos sūnų ir marčią viename bute sulaikė 6 asmenys, prieš tai leidus suprasti, kad sūnaus gyvybei yra kilęs pavojus, todėl ji neturėjusi galimybės išvengti jai padiktuoto paskolos raštelio pasirašymo. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktų įrodymų visetą, turėjo pagrindą padaryti išvadą apie ginčijamo sandorio neteisėtumą.

Pažymėtina, kad nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog sandoris pripažintas negaliojančiu, kai grasinama atlikti tiek neteisėtus, tiek teisėtus veiksmus, nes abiem atvejais kitos šalies valia sudaryti sandorį nėra laisva – ją lemia grasinimas. Negali galioti sandoris, sudarytas patiriant šantažą. Kita vertus, nelaikytina grasinimu ketinimas kreiptis į teismą dėl kitai šaliai priklausančių teisių įgyvendinimo, kitos prievolės įvykdymo ir pan.

UNIDROIT principų 3.9 straipsnyje nustatyta, kad šalis gali atsisakyti sutarties, kurią ji sudarė veikiama nepagrįsto kitos šalies grasinimo, kuris, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes,buvo toks realus ir rimtas, jog kita šalis neturėjo protingos alternatyvos. Grasinimas yra nepateisinamas, jeigu veiksmai ar neveikimas, kuriais grasinama, patys savaime yra neteisėti arba neteisėtai atliekami sudarant sutartį.

Ekonominis spaudimas vertinamas kaip vienas iš realaus grasinimo būdų. Šis būdas dažniausiai gali būti taikomas esant verslo santykiams. Siekiama paveikti kontrahento valią ir priversti jį sudaryti jam nenaudingą sandorį grasinant jam nenaudingais padariniais. Šiuo pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu, kai tokių padarinių savo nesąžiningais veiksmais realiai galėjo sukelti asmuo, siekęs priversti kitą asmenį sudaryti šiam nenaudingomis sąlygomis. Sandorį galima pripažinti negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo esant tokioms aplinkybėms:

1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sandorį;

2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausėnuo jo nesąžiningų veiksmų;

3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis;

4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.

Vertinant ekonominį spaudimą, reikia atsižvelgti į šalių turtinę padėtį, ekonominio spaudimo realumą, dydį ir galimus padarinius. „Vertinant ginčijamą nuomos sutartį, yra svarbios kelios aplinkybės, kurios neleidžia daryti išvados, kad mokesčių vengimas ar mokėtinų mokesčių sumažinimas buvo pagrindinis ir vienintelis sutarties sudarymo tikslas. Pirma, sutarties šalys yra tarpusavyje susijusios, t. y. nuomininkė yra nuomotojo dukterinė įmonė. Todėl lengvatinio nuomos mokesčio nustatymas nuomininkei – dukterinei įmonei gali būti pateisinamas ekonominiais sumetimais. Be abejo, tokią pačią situaciją reikėtų vertinti priešingai, jeigu nuomotojo ir nuomininko nesietų tokie santykiai, kokie yra nagrinėjamu atveju. Antra, nėra įrodyta, kad nuomotojas dukterinę įmonę įsteigė fiktyviai, t. y. tik tam, kad būtų galima sudaryti ginčijamą nuomos sutartį bei tokiu būdu sumažinti mokamus mokesčius, ir apskritai neturint tikslo užsiimti ūkine – komercine veikla. Trečia, nuomos sutartyje nuomos mokesčio dydis yra apibrėžtas dviem būdais. Sutarties 3 punktas pirmiausia numato, kad nuomos mokestis yra 500 Lt, jeigu nuomininkas dirba pelningai. Kaip minėta, turint omenyje, jog nuomininkė yra nuomotojo dukterinė įmonė, tokia atidedamoji sutarties sąlyga, su kuria siejamas nuomos mokesčio dydis, yra ekonomiškai pateisinama. Todėl darytina išvada, kad tokia sutarties sąlyga nuomotojas pirmiausia siekė sudaryti savo dukterinei įmonei palankesnes verslo sąlygas. Antra vertus, bylojenėra įrodyta, jog nuomininkas buvo įsteigtas fiktyviai arba specialiai veikia nuostolingai, kad galėtų mokėti tik 1 Lt nuomos mokestį“.

Remiantis teismų praktika, galima padaryti išvadą, kad tam tikrais atvejais sutarties sąlygas, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių pobūdį bei sutarties turinį, galima pateisinti ekonominiais, legalaus verslo sumetimais. Siekis ekonomiškai padėti savo dukterinei įmonei, ją paremti iš tiesų yra paprasčiausias ekonominis elgesys. Tokio elgesio ekonominio pagrįstumo nereikia įrodinėti, nes yra savaime suprantamas. Mąstant priešingai, tektų daryti išvadą, kad motininė įmonė turėtų specialiai ekonomiškai žlugdyti savo dukterinę įmonę.

Sąvokos „šalies atstovams piktavališkai susitarus su kita sandorio šalimi“ apibūdina sandorius, sudaromus per atstovus, kai šie piktavališkaisusitaria su kita šalimi ir sudaro sandorį, kenkiantį atstovaujamojo interesams. Piktavališku laikytinas tik tyčinis atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam.

Ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu. Pripažintinas negaliojančiu tik sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Sandorį šiuo pagrindu galima pripažinti negaliojančiu tik esant tokioms sąlygoms:

1) susiklosčiusios nepriklausomos nuo kitos sandorio šalies aplinkybės (stichinė nelaimė, gaisras, liga, šeimos nario mirtis, nedarbas ir pan.), dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis;

2) kita sandorio šalis žinojo apie šias aplinkybes, pasinaudodama jomis, primetė kitai sandorio šaliai savo valią ir sudarė jai aiškiai nenaudingą sandorį.

Taikant šią sandorių pripažinimo negaliojančiais sąlygą santykiams su juridiniais asmenimis ir verslininkais, reikia atsižvelgti į verslo riziką. Todėl nepripažintini negaliojančiais sandoriai, sudaryti nenaudingomis sąlygomis dėl rinkos konjunktūros, tam tikrų prekių ar paslaugų paklausos ir kainų sumažėjimo, taip pat sandoriai, sudaryti prisiimant galimą verslo riziką ar dėl komercinio apskaičiavimo. Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodoma, kad įstatymas nustato teismo pareigą konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus, remiantisvisų įrodymų analize ir siejant juos su taikytina materialinės teisės norma ginčo santykiams reguliuoti. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią.

Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, jog dėl šalių tarpusavio santykių ieškovę ištikęs nervinis priepuolis, dėl to prireikė stacionarios medikų pagalbos, išgyvenimai dėl šeimos iširimo, neturėjimas kur gyventi buvo aplinkybės, kurioms esant buvo priversta pasirašyti turto dalybų sutartį sau labai nenaudingomis sąlygomis. Taip pat teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovas žinojo apie šias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudodamas primetė savo valią sudaryti aiškiai nenaudingą turto dalybų sutartį,pagal kurią atsakovui atiteko nekilnojamojo turto už 130 606 Lt, o ieškovei 1000 Lt kompensacija. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovė su atsakovo pasiūlytomis turto padalijimo sąlygomis sutiko gera valia, nes turtas, nurodytas ginčijamoje sutartyje, sukauptas atsakovo motinos lėšomis, nėra pagrįstas bylos duomenimis. Šis turtas įgytas pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu šalims gyvenant santuokoje atsakovo vardu, toks turtas, remiantis CK 3.88 str. 1 d. 1 punktu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šios bylos ir duomenys iš ieškinio (priešieškinio) turto padalijimo byloje leidžia daryti išvadą, jog šalys buvo materialiai pajėgios nusipirkti turto padalijimo sutartyje nurodytą turtą (sandėlį, barą, žemės sklypą) už šio turto pirkimo – pardavimo sutartyse nurodytą kainą. Kad ieškovės valia dėl ginčo sutarties sudarymo formavimosi veikiama atsakovo, parodo ir ta aplinkybė, kad atsakovas sutuoktinių turto dalybų sutarties pagrindu, gavęs nuosavybėn sandėlį, barą ir žemės sklypą, šį turtą dovanojimo sutartimi padovanojo savo tėvui, tai pasunkindamas grąžinti šiam turtui sutuoktinių turto teisinį režimą. Esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ginčo sutartį, kaip sudarytą asmens, kuris dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai sau nenaudingomis sąlygomis, pagrįstai pripažino negaliojančia CK 1. 91 str. 1 dalyje numatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004 m.).

UNIDROIT principų 3.10 straipsnyje nustatyta, kad sutarties šalis gali atsisakyti sutarties, jeigu jos sąlygosar sąlyga suteikia kitai šaliai nepagrįsto pranašumo (sąlygos aiškiai nelygiavertės), jeigu šios sąlygos buvo nustatytos nesąžiningai pasinaudojant kitos šalies priklausomybe, ekonominiu silpnumu, ypač sunkia padėtimi.

Apibendrinant darbo autorė daro išvadą: dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis ar šiam žinant – kitas asmuo, ir apgaulė lėmė sandorio sudarymą, t. y. nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalįdėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo, kitų esminių aplinkybių. Taigi pagal nurodytą materialiosios teisės normą sandorio pripažinimas negaliojančiu galimas tada, jeigu atsakovo konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį. Tokias aplinkybes turėjo įrodyti ieškovas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant nustatyti, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, svarbu aiškintis ne vien tik, ieškovo teigimu, jį apgavusios šalies veiksmus ruošiantis sudaryti sandorį bei jo sudarymo metu, bet svarbu analizuoti ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po sutarties sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės buvimo abiejų šalių veiksmai turėtų būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.

Realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tai reiškia,kad sandoris gali būti pripažintas sudarytas dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas.

Susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis laikytinos tos aplinkybės, kurias savo tyčiniais veiksmais sudaro asmuo, kuriomis remiasi, reikalaudamas pripažinti sandorį negaliojančiu. Susidėjusios sunkios aplinkybės turėtų atsirasti nepriklausomai nuo sandorį pripažinti negaliojančiu prašančio asmens valios, nesant jo kaltės dėl susidėjusių aplinkybių. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, jog sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, turi būti įrodyta: susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kad, manydamas, jog nėra kitos išeities, asmuo sudarė nenaudingą sau sandorį; kita sandorio šalis žinojo šias aplinkybes ir jomis pasinaudojo;sandorio sąlygos (pobūdis) šaliai labai sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos. Klausimas dėl asmens įtakos, taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių institutą, yra reikšminga teisinė problema, kuri nėra išaiškinta. Teismų argumentai, kad procesinė šalis sudarė sau nenaudingą sandorį, yra svarstytina (dovanojimo sutartimi nesiekiami naudingumo ar nenaudingumo dovanotojui tikslai. Dovanojimo sutartis negali būti naudinga dovanotojui. Toks dovanojimo sutarties aiškinimas atitinka teismų praktiką).

13 pav.Sandorių, sudarytų dėl apgaulės, smurto ar ekonominio spaudimo, ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu išnagrinėtų bylų skaičius 2005 – 2007 m. (21.4.2.7 kat.) (Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Iš pateiktos diagramos matoma, kad 21.4.2.7. kategorijos bylų akivaizdžiai didėja 2007 m.. Tai gali būti siejama su nuvertintomis moralinėmis visuomenės vertybėmis.

3. 3. Sandoriai, sudaryti suklydus

Kitas nuginčijamo sandorio pagrindas – sandorio sudarymas dėl suklydimo. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys. Jeigu asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų, sandorįgalima pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. Suklydus sudaryti sandoriai priskiriami prie sandorių, turinčių valios trūkumų. Sudariusio sandorį asmens valia lėmė neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios raiška. Tokį sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik pagal sudariusio asmens ieškinį ir tik esant pagrindui: suklydus reiškiant valią ar dėl sandorio turinio. Asmeniui nepareiškus ieškinio, sandoris lieka galioti. Nenustačius suklydimo fakto, sandoris paliekamas galioti, nes negalima leisti kitai šaliai piktnaudžiauti suklydimo motyvais. Suklydimas dėl sudaromo sandorio motyvų, net jeigu kita sandorio šalis žinojo, nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.

Pagal CK 1.90 straipsnį sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu teismas konstatuoja, kad suklydimas buvo esminis. Ši norma nustato dvi sąlygas,kurioms esant ji gali būti taikoma:

1) būtina konstatuoti patį suklydimo faktą.

2) konstatavus suklydimo faktą, būtina įvertinti , ar suklydimas buvo esminis.

Tik pripažinus esant abi šias sąlygas, sandorį galima pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.

„Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas pasireiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. To nepadaręs asmuo elgiasi neapdariai bei neatidžiai ir taip veikdamas jis pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Todėl šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu tapačiomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis“. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo,amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

UNIDROIT principų 3.4 straipsnyje suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ir teisės normų, esančių sudarant sutartį, suvokimas. Esminiu pagal šiuos principus laikomas toks suklydimas, kuris sudarant sutartį buvęs toks reikšmingas, kad protingas asmuo esant analogiškai padėčiai būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, žinodamas tikrąją padėtį, o kita šalis taip pat klydo arba prisidėjo prie suklydimo, arba žinojo ar turėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios šalies neinformavo apie tikrąją padėtį.

Pagal Civilinio kodekso nuostatas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik kai suklydimas yra esminis, kuriuo laikoma, kai sudarant sandorį buvo aptarti kaip esantys tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių iš tikrųjų nebuvo ir kurios lėmė sandoriosudarymą. Nelaikytinas esminiu ir negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu suklydimas dėl sandorio motyvų, jo padarinių, jeigu kita šalis buvo sąžininga. Pagal CK 1. 90 str. 4, 5 dalis suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 1.90 str. 7 dalį teismai gali atmesti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, jeigu suklydusios šalies teisės ir interesai gali būti apginti kitais būdais, pavyzdžiui, taikant CK 6.228 straipsnį (sutarties atsisakymas dėl esminės šalių nelygybės).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje ieškovė kreipėsi su ieškiniu į Palangos miesto apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė,kad dovanojimo sutartimi jos mama padovanojai jai dviejų kambarių butą Palangoje. Iki 1999 m. birželio mėnesio šiame bute gyveno ieškovės teta su vyru. Tų pačių metų birželio 27 d. ieškovės teta mirė, bute gyveno ieškovės tetos vyras, kuris nemokėjo nei ieškovei už patalpas, nei mokesčių už komunalines paslaugas. Kadangi butas reikalingas ieškovės šeimai, ji per notarų biurą pranešė buvusios tetos vyrui, kad šis per tris mėnesius išsikeltų ir išsiregistruotų, tačiau per nustatytą terminą atsakovas neišsikėlė. Ieškovė remdamasi įstatymų nustatytomis normomis, prašė teismo iškeldinti atsakovą iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, ir priteisti iš atsakovo 1911,89 Lt, ieškovės sumokėtus už komunalines paslaugas.

Atsakovas pareiškė priešieškinįir nurodė, kad jis ir jo žmona gyveno jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute Palangoje . Jis su žmona nutarė šį butą padovanoti žmonos krikšto dukrai (ieškovei, kuri tuo metu dar buvo nepilnamete ir netekėjusi) tikėdamiesi , jog pastaroji juos senatvėje prižiūrės ir rems. Atsakovas notarų kontoroje pasirašė pareiškimą, kad sutinka padovanoti ginčo butą, ir jo žmona dovanojimo sutartimi padovanojo butą Palangoje savo seseriai (ieškovės motinai). Ši dovanojimo sutartimi ginčo butą padovanojo savo nepilnametei dukrai (dabar ieškovė šioje byloje). Atsakovo teigimu, duodamas sutikimą dovanoti butą jis nežinojo, jog po žmonos mirties neteks teisės į gyvenamąjį plotą, nes pasirašant sutikimą notarė jam neišaiškino, kad padovanojus ginčo butą, atsakovas praras bet kokias teises į jį, todėl sutikimas dovanoti ginčo butą duotas klystant dėl esminio sandorio dalyko, t. y. sandorio pasekmių. Atsakovas nurodė, kad suklydimui turėjo įtakos jo senyvas amžius, teisinis neišprusimas, ieškovės motinos pažadai leisti gyventi ginčo bute bei išlaikyti iki gyvos galvos, taip pat notarės padarytas pažeidimas, neišaiškinant atsakovui pareiškimo prasmės ir pasekmių. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovės motina įgaliojo savo dukrą pasirašyti ginčo buto dovanojimo sutartį, nors tuo metu ieškovė buvo nepilnametė ir negalėjo būti savo motinos atstovė sudarant buto dovanojimo sutartį, todėl dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia. Be to, ieškovės motina įgaliojo savo seserį padovanoti ginčo butą savo dukrai (ieškovei), nors tuometu butas nuosavybės teise priklausė atsakovo žmonai, o ne ieškovės motinai. Įgaliojimas yra niekinis, o veikiant jo pagrindu sudaryta sutartis pripažinta negaliojančia

Teismas (pirmos instancijos) sprendime nurodė, kad atsakovas, duodamas sutikimą dovanoti butą Palangoje, kitos gyvenamosios patalpos neturėjo, todėl akivaizdu, jog žinodamas apie galimybę bet kada būti iškeldintam, tokio sutikimo nebūtų davęs. Be to, notarė pripažino atsakovui dovanojimo sutarties pasekmių neišaiškinusi, atsakovas yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išprusimo ir, kaip matyti teisme, primityviai supranta dovanojimo sutartį. Esant tokiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovo sutikimas dovanoti butą duotas dėl suklydimo, turinčio esminę reikšmę, todėl jis pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento.

Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nurodė, kad atsakovas savo valią dovanotibutą aiškiai išreiškė žodžiu, atsižvelgiant į atsakovo išsimokslinimą (aukštasis), amžių (sandorio sudarymo metu atsakovui buvo 50 m.), jis galėjo ir turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę. Apdairus ir atidus tokio amžiaus ir išsimokslinimo žmogus dovanojimo sutartį suvoktų vienareikšmiškai – kaip neatlygintiną ir negrąžintiną nuosavybės teisės perleidimą kitam asmeniui be jokių sąlygų ir išlygų. Todėl ta aplinkybe, jog notarė neišaiškino tokio sandorio pasekmių, nėra pakankamas argumentas, leidžiantis pripažinti buvus esminį suklydimą. Atsakovas, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, pats privalėjo domėtis sudaromo sandorio galimomis pasekmėmis. Be to, suklydimo klausimą atsakovas iškėlė praėjus septyneriems metams po ginčijamo sandorio sudarymo ir savo suklydimą jis įrodinėja remdamasis ne sandorio sudarymo metu, o bylos iškėlimo metu esančiomis aplinkybėmis. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino, jog suklydimo nebuvo.

Atsakovo teiginys, jog sutikdamas dovanoti butą jis manė, kad ieškovė senatvėje jį išlaikys, yra sandorio sudarymo motyvas, o, kaip minėta, suklydimas dėl sandorio sudarymo motyvo, kuris nebuvo inkorporuotas į sutartį kaip esminė tos sutarties sąlyga, negali būti laikomas esminiu suklydimu, dėl kurio sandorį reikėtų pripažinti negaliojančiu. Byloje nėra jokių įrodymų, jog tokie susitarimai tarp šalių būtų buvę sudaryti, todėl šis teiginys suklydimo fakto nepatvirtina, o atvirkščiai – patvirtina faktą, jog atsakovas suvokė, kad yra sudaroma buto dovanojimo (t.y. neatlygintinassandoris, kurio pagrindu jis praranda nuosavybės teisę į dovanojamą butą), o ne išlaikymo iki gyvos galvos sutartis.

Konstatavus, jog esminio suklydimo nebuvo, nėra pagrindo pripažinti dovanojimo sutartį iš dalies negaliojančia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutaria palikti nepakeistą apeliacinės instancijos civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą ir atnaujinti sprendimo vykdymą.

Apibendrinant galima teigti, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Suklydimo atveju išesmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis.

14 pav.Išnagrinėtų bylų skaičius (21.4.2.6 kat.) dėl suklydimo sudarytų sandorių 2005 – 2007 m. (Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Pateiktoje diagramoje 2005, 2007 m. šios kategorijos bylų skaičius buvo vienodas, tačiau 2006 m. bylų skaičius buvo žymiai padidėjęs.

3. 4. Sandoriai, sudaryti įgaliojimus viršijusio atstovo

CK 2.136 str. 1 dalyje sakoma, kad atstovas, sudarantis sandorį su trečiuoju asmeniu, viršydamas suteiktus įgaliojimus, sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo teise ir pareigas tik kai šis pritaria įgaliojimus viršijančiai daliai. Taigi pagal CK 1.92 straipsnį, jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino.

Be aptartų sandorių negaliojimo pagrindų, yra ir kitų pagrindų, nustatytų kituose CK skyriuose ar knygose, pavyzdžiui, CK 6.66 straipsnyje (kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius,kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti), 6.394 str. 2 dalyje (jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė. Sutartis, kurioje neaptartos tokios pirkėjo teisės, yra negaliojanti). Specialius sandorių negaliojimo pagrindus gali nustatyti ir kiti įstatymai.

Antai, CK 2.179 straipsnyje nustatyta, kad prokuristas (įgaliotinis, veikiantis pagal komercinio juridinio asmens įgaliojimus) neturi teisės perleisti atstovaujamojo nekilnojamųjų daiktų ar varžyti teisių į juos, pasirašyti atstovaujamojo balanso ir mokesčių deklaracijos, skelbti atstovaujamojo bankroto, duoti prokūros ir priimti į įmonę dalininkus. Ši norma yra imperatyvi ir jos įgaliotojas savo valia negalikeisti.

Galima situacija, kai atstovas, sudarydamas sandorį, neatskleidžia atstovavimo fakto. Tokio sandorio padariniai atstovaujamajam priklauso nuo to, ar kita šalis turėjo suprasti, su kuo sudaro sandorį, ar sandorio šalis neturi jai reikšmės. Sutarties negalima laikyti sudaryta, jeigu asmuo, sudarydamas sutartį, mano, kad sudaro ją su vienu asmeniu, o ne su tuo, kuriam šis asmuo gali atstovauti.

Jeigu atstovas sandorį sudarė pagal atstovaujamojo nurodymus, tai atstovaujamasis negali ginčyti tokio sandorio motyvuodamas tuo, kad sudarydamas sandorį atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu atstovaujamasis apie tas aplinkybes žinojo arba jas ignoravo dėl savo paties neatsargumo.

CK 2.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įgaliojimo samprata. Įgaliojimas suprantamas kaip atstovui suteiktų teisių išraiška, todėl visais atvejais tai turi būti rašytinis dokumentas, kuris patvirtintų, kam suteikta teisė atstovauti, nurodytų įgaliotinio teisių apimtį ir turinį.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė rašytinį įgaliojimą (surašytą Londone praktikuojančio advokato, remiantis Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teise), patvirtinantį, kad ieškovas įgaliojo dvi įgaliotines valdyti bei disponuoti jo nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu: veikti vienai arba kartu, pavesti tuos veiksmus atlikti patikėtiniui ar agentui. Įgaliojimas išduotas 2000 m. gegužės 23 d., nenurodant šio įgaliojimo galiojimo termino. Įgaliotinės ieškovo įgaliojimu suteiktas teises ir pareigas vykdė Lietuvos Respublikoje. Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojo 1964 m. CK 617 straipsnis, pagal kurį įgaliojimoformai ir terminui buvo taikomi valstybės, kurioje jis išduotas, įstatymų reikalavimai. Jungtinėje Karalystėje surašyto įgaliojimo galiojimo terminą nustatė Jungtinės Karalystės teisė, todėl jo galiojimas galėjo pasibaigti tik įgaliotojui surašius atitinkamą aktą. Kadangi ieškovas – įgaliotojas tokio akto nesurašė, tai 2000 m. gegužės 23 d. išduotas įgaliojimas įgaliotinei galiojo Lietuvoje iki tol, kol galiojo 1964 m. CK 617 straipsnis. Ši teisės norma 2001 m. liepos 1 d. neteko galios ir įsigaliojo CK 1. 40 straipsnis, nustatantis, kad įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Įgaliojimo galiojimo terminas nustatomas pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę. Nagrinėjamos bylos atveju Lietuvos Respublikos teisė numato, kad tais atvejais, kai įgaliojime nenurodytas įgaliojimo terminas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos (CK2.142 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Taikydami CK 1.40 straipsnį ir 2.142 straipsnio 1 dalį besitęsiantiems atstovavimo santykiams, teismai netinkamai aiškino šias teisės normas ir neteisingai jas taikė. Tais atvejais, kai įgaliojimas išduotas užsienio valstybėje, tai išdavusi įgaliojimą šalies teisė taikoma tik įgaliojimo formai. Įgaliojimo terminas, jeigu jis nenurodytas įgaliojime, nustatomas pagal Lietuvos teisę, jeigu pagal užsienio valstybėje išduotą įgaliojimą įgaliotinis veikia Lietuvoje.

Įsigaliojus CK 1.40 straipsniui ir 2.142 straipsnio 1 daliai, ieškovo 2000 m. gegužės 23 d. įgaliojimas turėjo būti vertinamas tik patvirtinus jo galiojimo terminą vadovaujantis šių normų reikalavimais, pagal kuriuos įgaliojimas galiojo 1 metus nuo sudarymo dienos, t. y. sudarant 2002 m. lapkričio 12 d. ir 2003 m. sausio 17 d. ieškovo žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, įgaliojimo terminas pagal Lietuvos teisę buvo pasibaigęs.

Įgaliojimas buvo išduotas santykiams su trečiaisiais asmenimis sukurti ar palaikyti. Tokių asmenų apsauga, kai įgaliojimas pasibaigia, numatyta CK 2.147 straipsnio 3 dalyje. Šioje normoje numatyta trečiųjų asmenų apsauga tais atvejais, kai įgaliotinis sukuria ir palaiko su jais santykius, nors jo įgaliojimas pasibaigęs. Trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga pasireiškia tuo, kad prieš juos negalima panaudoti įgaliojimo pasibaigimo fakto, jeigu įgaliotojas neįrodė, kad tretieji asmenys turėjo ar galėjo žinoti, kad įgaliojimas pasibaigė, tačiau nepatikrino įgaliojimo galiojimo dėl savo aplaidumo.Ieškovas neįrodinėjo byloje trečiųjų asmenų aplaidumo, bet sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl įgaliotinės nesąžiningumo ir dėl mažos kainos nustatymo už parduotus sklypus. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas į tai, kad bylai reikšmingi faktai, jog kitų įgaliotinės veiksmų, atliktų veikiant pagal įgaliojimą, kuriuo galiojimo terminas pasibaigė, ieškovas neginčija. Kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai įgaliotinis veikia pagal įgaliojimą, kurio galiojimo terminas pasibaigė, tai įgaliojimo pasibaigimo faktu remtis prieš sąžiningus trečiuosius asmenis negalima, jeigu neįrodyta, kad trečiasis asmuo dėl savo aplaidumo nesužinojo, kad įgaliojimo galiojimas jau pasibaigęs. Jeigu dėl įgaliotinio nesąžiningumo ar netinkamo jam įgaliojimu suteiktų pareigų atlikimo įgaliotojui atsirado nuostolių ar žalos, šis turi teisę reikšti ieškinį įgaliotiniui(CK 2.148, 2.150 straipsniai).

Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai taip pat yra nuginčijami sandoriai, kurie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal atstovaujamojo ieškinį. Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime, tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia. Numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė pagrindo trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų.

15 pav.Išnagrinėtų bylų skaičius (21.4.2.8 kat.) įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio pagrindu 2005 – 2007 m. (Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

Pateiktoje diagramoje darbo autorė mato nežymią šios kategorijos bylų kitimo tendenciją.

3. 5. Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytas sandoris

Sprendžiant sutarties galiojimo klausimą pagal CK 1. 89 straipsnio 1 dalį, reikia įvertinti sudariusio sutartį asmens būseną, t. y. ar jis buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Sutarties pripažinimui negaliojančianeturi reikšmės tokios būsenos priežastis. Tokia būsena gali būti ligos, didelio susijaudinimo ar išgyvenimų padarinys. Tokių pačių padarinių gali sukelti alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių bei kitokių cheminių medžiagų vartojimas tiek paties ginčijančio sutarties teisėtumą asmens, tiek kitos sutarties šalies iniciatyva. Visais šiais atvejais, nustačius, kad asmuo buvo tokios būsenos, jog negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sutartis pripažįstama negaliojančia. Kiti asmenys negali pasinaudoti sudariusios sutartį asmens būsena, nesvarbu, kas ją sukėlė.

Pagal CK 1. 89 straipsnio 1 dalį, pripažinti negaliojančią sutartį, kurią sudarė asmenys, vėliau teismo tvarka pripažinti neveiksniais dėl ligos ar silpnaprotystės, jeigu sudarydami sutartį dėl ligos ar silpnaprotystės buvo tokios būsenos, kad negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės.Šį juridinį faktą gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė.

Fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sudarant sandorį buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės arba jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Tuo atveju, jeigu asmuo mirė, teisę pareikšti ieškinį šiuo pagrindu įgyja jo įpėdiniai.

Straipsnio (CK 1.89) 2 dalyje reglamentuojami tokios sutarties pripažinimo negaliojančia padariniai. Pripažinus sutartį negaliojančia taikoma dvišalė restitucija. Šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sutartį: kiekviena šalis grąžina visa tai, ką gavo pagal sutartį. Jeigu negalima grąžinti natūra, atlygina pinigais. Kai dėl sutarties pobūdžio grąžinti negalima (pvz., sutarties dalykas buvo darbo atlikimas), sutartis nutraukiama ateičiai. Kaltoji šalis (žinojusi ar turėjusi žinoti, kad kita šalis yra tokios būsenos, jog nesuvokia savo veiksmų reikšmės ar ne visiškai juos suvokia) privalo atlyginti kitai šaliai šios turėtas išlaidas, turto netekimą ar sužalojimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byloje Nr. 3K-3-561/2007 teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. S. davė įgaliojimą R.S. (trečiajam savo sūnui) parduoti priklausančius žemės sklypus. Jo pagrindu buvo sudaryta K. S. ir A. Ž (yra R.S. dukterėčia, nepriskiriama artimiems giminaičiams) žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas. Sudaryta K. S. žemės sklypo dovanojimo R. S. sutartis. K. S. mirė.

Kasatoriai teigia, kad ieškovai (K. S. sūnūs A. S. ir A. S.) nėra palikėjo teisių perėmėjai, nes nėra priėmę palikimo ar pareiškę jį priimti, todėl neturi teisinio intereso, kurį gindami jie įgytų subjektinę teisę ginčyti K. S. sudarytus sandorius. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį sandoris, sudarytas veiksnaus asmens, tačiau tuo metu negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti pripažįstamas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį. Ieškinį toks asmuo turi galimybę pareikšti pasibaigus veiksmų suvokimą ir jų valdymą ribojusiai būsenai. Tuo atveju, jei nurodytu pagrindu ginčytiną sandorį sudaręs asmuo mirė, teisė pareikšti tokį ieškinį pereina jo teisių perėmėjams. Kitų asmenų interesų tokiu sandoriu nepažeidus, suprantama, kad jiems nesuteikiama teisė ginčyti sandorį (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai įstatyminiai įpėdiniai, būdami potencialūs mirusiojo teisiųperėmėjai, jų negali perimti tik dėl to, kad šios teisės ginčytinu sandoriu buvo perleistos, šis galimai neteisėtas sandoris tampa kliūtimi įstatyminiams įpėdiniams tapti teisių perėmėjais. Šiuo atveju nesuteikiamos teisės jiems ginčyti galimai jų teises pažeidžiančio sandorio prieštarautų sandorių negaliojimo instituto paskirčiai užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą ir teisės į teisminę gynybą principui. Įstatyme reglamentuojama situacija, kai mirusio asmens teisių perėmėjui kliūtis yra galimai neteisėtai sudarytas testamentas. CK 5.17 straipsnio 1 dalyje išvardyti subjektai, turintys teisę ginčyti testamentą.

Byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atlikus konstatuota, kad K. S., sudarydamas ginčo sandorius dėl pažintinių funkcinių sutrikimų, silpnaprotystės reiškinių negalėjo teisingai suprasti šių sandorių esmės ir turinio. Šią išvadą atitinka dalies liudytojų parodymai. Tai galima daryti išvadą, kad šis sandoris yra nuginčijamas.

Apibendrinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, galima teigti, kad tai yra atvejis, kai asmuo sudaro sandorį būdamas veiksnus, tačiau jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sutartį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, reikia atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę, girtumo ar apsvaigimo laipsnį ir kt.) ir į sudarytos sutarties turinį (jos naudingumą ar žalingumą, protingumą, pagrįstumą ir kt.). Pripažinus sutartį negaliojančia taikoma dvišalė restitucija.Šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sutartį: kiekviena šalis grąžina visa tai, ką gavo pagal sutartį. Jeigu negalima grąžinti natūra, atlygina pinigais. Kai dėl sutarties pobūdžio grąžinti negalima (pvz., sutarties dalykas buvo darbo atlikimas), sutartis nutraukiama ateičiai.

16 pav.Išnagrinėtų bylų skaičius (21.4.2.3 kat.) savo reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pagrindu 2005 – 2007 m. (Sudarė Lina Raginytė pagal Nacionalinės teismų administracijos Informatikos ir statistikos skyrius duomenis)

21.4.2.3 bylų kategorijos nustatyta didėjimo tendencija 2005-2007 m.

2 lentelė

Nuginčijamų sandorių pagrindaisišnagrinėtų bylų 2005 – 2007 mstatistika.

Apibendrinant statistinę informaciją galima teigti, kad daugiausia bylų 2005 m. buvo išnagrinėta 21.4.2.7 kategorijos, 2006 m. – 21.4.2.6 kategorijos, 2007 m. – 21.4.2.7 kategorijos. 21.4.2.7 ir 21.4.2.6 kategorijos bylų buvo daugiausia išnagrinėta lyginant su kitais nuginčijamų sandorių išnagrinėtų bylų skaičiumi.

Atlikdama baigiamąją praktiką Utenos rajono apylinkės teisme, darbo autorė domėjosi, kiek bylų išnagrinėta sandorių negaliojimo pagrindais. Utenos rajono apylinkės teisme nagrinėjamų civilinių bylų skaičius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais yra gana nedidelis. 2006 m. gauti 4 ieškiniai dėl sandorių, iš jų 3 buvo grąžinti ieškovams, nes vienas ieškinys buvo neteismingas Utenos rajono apylinkės teismui, kiti du ieškiniai grąžinti, kadangi iki teismo nurodyto termino nebuvo pašalinti procesinio dokumento trūkumai (nepateiktaspatikslintas ieškinys, reikiami įrodymai, patvirtinantys išdėstytas aplinkybes, nenurodyta nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, įstatymo nustatyto žyminio mokesčio nesumokėjimas). 1 ieškinys priimtas, kadangi jis atitiko visus reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų formai ir turiniui, ir civilinė byla išnagrinėta – ieškinys patenkintas.

2007 m. Utenos rajono apylinkės teisme buvo gauti 4 ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau 3 ieškiniai grąžinti ieškovams, nes iki teismo nustatyto termino metu nebuvo pašalinti procesinių dokumentų trūkumai. 1 ieškinys dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkintas visiškai.

IŠVADOS

1. 1. Sandoriai – asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tai yra teisiniai veiksmai tam tikram tikslui pasiekti.

1. 2. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, civilinių teisinių santykių stabilumas, įgytų teisių ilgaamžiškumas ir jų gerbimas.

1. 3. Respondentai nežino, kad sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (68 %); nežino, kokių teisių netenka neįregistravusios sandorio šalys (65 %), tačiau žino, kad reikia kreiptis į nekilnojamojo turto registrą, norint įregistruoti nusipirktą namą (70 %); žino, kad reikia kreiptis į teismą, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (72 %).

1. 4. Imperatyvios teisės normos yra tokios normos, kurios yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai keisti negali,ir todėl šioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas sandorį pripažinti niekiniu tampa akivaizdus.

1. 5. Sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei yra tuomet, kai pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas yra nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Viešąją tvarką pažeidžia ir sandoriai, kuriais įsipareigojama padaryti civilinių teisių pažeidimą, išvengti mokesčių, pagal kuriuos perkamos ar parduodamos pareigybės, lengvatos, licenzijos, kurie varžo prekyboslaisvę (riboja konkurenciją), kurie įpareigoja sudaryti fiktyvią santuoką, įpareigoja tėvus atsisakyti su vaikais susijusių teisių ar pareigų, ar kurie kenkia Lietuvos Respublikos interesams.

1. 6. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris taip pat negalioja ir yra niekinis. Toks sandoris dar vadinamas fiktyviu arba tariamu. Jis turi paslėptą šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių.

Šios kategorijos bylų skaičius didėjo, tai galimai sąlygojo informuotumo, sklaidos trūkumas.

1. 7. Sandorio sudarymas kitam sandoriui pridengti, kitaip dar vadinamas apsimestiniu sandoriu. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, kad teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Jeigu sandoris apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Tai reiškia, jog toks sandoris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių.

1. 8. Sandoris negalioja dėl rašytinės formos nesilaikymo, jeigu tai įsakmiai nurodyta įstatymuose. Kita vertus, sandoriui, kuriam įstatymas numato privalomą rašytinę formą, sudarymo ir įvykdymo faktus galima įrodinėti ir liudytojų parodymais, jeigu to reikalauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Taip pat sandoriai, kuriems įstatymas numato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, yra niekiniai ir negalioja. Teismas šiuoatveju atsižvelgia į procesinės šalies veiksmus, norą įgyti nuosavybės teisę į atitinkamą daiktą, procesinės šalies veiksnumą.

Apklausos duomenys parodė, kad respondentai nežino, kokiems sandoriams taikoma rašytinė sandorio forma. Iš 50 apklaustųjų teisingai atsakė 22 respondentai, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, taikoma rašytinė sandorio forma. Tai galima teigti, kad asmenims trūksta informacijos apie įstatymų reikalaujamą sandorių formą.

2 1. Juridinio asmens teisnumui prieštarauja sandoriai, kurie neatitinka jo steigimo dokumentų (steigimo sutarties, įstatų) nuostatų.

Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažintinegaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Tuo tarpu viešojo juridinio asmens sudarytų sandorių, prieštaraujančių to viešojo juridinio asmens teisnumui, pripažinimas negaliojančiais gali būti nesiejamas su kito sandorio šalies sąžiningumu.

2. 2. Sandoris, sudarytas apgaulės, smurto ar grasinimo įtakoje arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, taip pat sandoris, kurį fizinis asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sau sąlygomis, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu. Pažymėtina, kad LR AT teismų praktikoje ir teisės doktrinoje apgaule pripažįstama sandorį sudarančio asmens suklydimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Sandorio šalies apgaulė dėl aplinkybių, esančių sandorio motyvu, gali būti pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu. Klausimas dėl asmens įtakos, taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių institutą, yra reikšminga teisinė problema, kuri nėra išaiškinta.

2. 3. Suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šiuo pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarius dėl kitų asmenų veiksmų. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesįbūtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis.

2. 4. Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami sandoriai, kurie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal atstovaujamojo ieškinį. Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduotame rašytiniame įgaliojime, tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia.

2. 5. Fizinio asmens sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojantis, jei asmuo sudaro sandorį būdamas veiksnus, tačiau jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pažymėtina, kad Aukščiausiasis Teismas sprendžiant klausimą išaiškino, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sutartį suvoktisavo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į asmens būseną ir į sudarytos sutarties turinį.

3. 1. Atlikus tyrimą darytina išvada, kad respondentai žino, kad sandoriams, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, taikoma žodinė sandorio forma (38 teisingi atsakymai iš 50); žino, kad nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartims taikoma notarinė sandorio forma (42 teisingi atsakymai iš 50); nežino, kad sudarant kompiuterio (5070 Lt) pirkimo – pardavimo sutartį, kuri įvykdoma sudarymo metu, taikoma žodinė sandorio forma (37 neteisingai atsakė iš 50); žino, kad įstatymų nustatytos notarinės formos reikalavimų nesilaikymas, sandorį daro negaliojantį (43 atsakė teisingai iš 50); žino, kad žodžiu sudarytas sandoris, kurio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, negalios (37 teisingai atsakė iš 50); 25 respondentai žino, kokios atsiranda pasekmės, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos t. y. viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, tačiau 25 respondentai nežino, kokios atsiranda pasekmės.

Rekomendacijos

Lietuvos Respublikos žurnalistų sąjungai

1. Darbo autorė, išnagrinėjusi sandorių negaliojimo pagrindų teorinį ir praktinį reglamentavimą, siūlytų daugiau rengti straipsnių, susijusių su sutartinių santykių reglamentavimu praktiniu ir teoriniu atžvilgiu, nes anketinė apklausa ir bylų tendencijos parodė, kad visuomenei trūksta informacijos apie sandorių negaliojimo pagrindus. Siekiantsumažinti sutartinių santykių srityje kylančių problemų skaičių, reikėtų užtikrinti informuotumo lygį, rengiant daugiau publikacijų, konferencijų, rekomendacijų, susijusių su šia tema.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Norminiai teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014 (1992-11-30).

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340.

4. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas// Valstybės žinios. 2001, Nr. 31-1010

5. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas// Valstybės žinios. 2001, Nr. 55 – 1948.

Specialioji literatūra

6. Ambrasienė D., Baranauskas E. ir kt. Civilinė teisė.Prievolių teisė. Vadovėlis: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004.

7. Dambrauskasitė A. Sandorių pripažinimas negaliojančiais ir sąžiningumo įgijėjo interesų apsauga. Jurisprudencija. 2002.

8. Dambrauskaitė A. Restitucijos taikymo sandorio pripažinimo negaliojančiais bylose problemos. Jurisprudencija. 2003.

9. Dambrauskatė, A. Sandorių pripažinimo negaliojančiais retroaktyvumo principas ir jo ribos. Jurisprudencija. Mokslo darbai, 4(94), 2007.

10. Kiršienė, J., Pakalniškis, V., Ruškytė, R., Vitkevičius, P. (2004). Civilinės teisė. I tomas. Vilnius

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002.

12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Pirmas tomas. Vilnius: Justitia, 2003.

13. Mikelėnas, V., Vileita, A., Taminskas, A. (2001). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia.

14. Majūtė, V. Sandorių teisinė registracija. Juristas, 6, 2005.

15. Mikelėnas, V. Sandorių negaliojimo instituto taikumas teismų praktikoje (1). Justitia, 4(62), 2006.

16. Papirtis, L. V., Baranauskas, E., Kiršienė, J., Karulaitytė – Kvainauskienė, I., Petrauskaitė, D. (2005). Civilinė teisė. II tomas. Vilnius.

17. Pranckevičius, A. ir Pumputienė, R. (2005). Sandorių negaliojimo pagrindai ir pasekmės (1). Juristas, 4.

18. Pranckevičius, A. ir Pumputienė, R. (2005). Sandorių negaliojimo pagrindai ir pasekmės (2). Juristas, 5.

Teismų praktika

19. Konsultacija. Viešajaitvarkai prieštaraujančio sandorio negaliojimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, 3-4, 2003

20. Išaiškinimas. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis teismų praktika, 16, 2001.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-754/2001, prisijungimo laikas: 2008-02-14

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2001, prisijungimo laikas: 2008-02-14

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2001, prisijungimo laikas: 2008-02-14

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-851/2001, prisijungimo laikas: 2008-02-14

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-894/2001, prisijungimo laikas: 2008-02-14

26. LietuvosAukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-983/2002, prisijungimo laikas: 2008-02-14

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1443/2002, prisijungimo laikas: 2008-02-14

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002, prisijungimo laikas: 2008-02-16

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, prisijungimo laikas: 2008-02-16

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-742/2003, prisijungimo laikas: 2008-02-16

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2004, prisijungimo laikas: 2008-02-16

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004, prisijungimo laikas: 2008-02-16

33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005, prisijungimo laikas: 2008-02-16

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2005, prisijungimo laikas: 2008-02-16

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, prisijungimo laikas: 2008-02-16

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje dalyje Nr. 3K-3-347/2005, prisijungimo laikas: 2008-02-16

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2005, prisijungimo laikas: 2008-02-16

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2005, prisijungimo laikas: 2008-02-16

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005, prisijungimo laikas:2008-02-16

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-16

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

47. Lietuvos AukščiausiojoTeismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629/2006, prisijungimo laikas: 2008-02-20

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2007, prisijungimo laikas: 2008-02-20

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74 – 2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2001.

Dambrauskaitė, A. Sandorių pripažinimo negaliojančiais retroaktyvumo principas ir jo ribos. Jurisprudencija 2007 m. 4(94), Vilnius 2007, 21-22.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74 – 2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-983/2002.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

Lietuvo Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2004.

Mikelėnas, V., Vileita, A., Taminskas, A. (2001). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos „Bendrosios nuostatos“ komentaras. Vilnius:Justitia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2003, Nr. 3 – 4). Viešajai tvarkai prieštaraujančio sandorio negaliojimas. Justitia, 75-76.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1443/2002.

Lietuvos Respublikoscivilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74 – 2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2007.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74 – 2262.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74 – 2262.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74 – 2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2006.

Mikelėnas, V., Vileita, A., Taminskas, A. (2001). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos „Bendrosios nuostatos“ komentaras. Vilnius: Justitia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-851/2001.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2001.

European Contract Law / by H. Kötz and A. Flessner.Vol. 1, Clarendon Press, Oxford, 1997, p. 196 – 207

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-742/2003.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001.

1983 m. UNIDROIT Ženevos konvencija dėl atstovavimo sudarant tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2005.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-894/2001.

53

Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryti sandoriai

Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai

Dėl suklydimo sudaryti sandoriai

Sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymų nustatytos formos reikalavimų

Apsimestiniaisandoriai

Tariamieji sandoriai

Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantys sandoriai

Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai

NIEKINIŲ SANDORIŲPAGRINDAI

Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryti sandoriai.

sudaryti sandoriai

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai

NUGINČIJAMŲ SANDORIŲ PAGRINDAI