Sociologijos referatas “Erotikos samprata skirtingose civilizacijose”

Įžanga
Gyvename globalizacijos amžiuje, kuomet nyksta ribos tarp kultūrų ir mus vis dažniau pasiekia atgarsiai iš mažai pažintų kraštų. Ypač yra domimasi Rytais, o Rytų tradicijos, religijos bei išmintis gyvybingai įsitvirtina mūsų krikščioniškuose kraštuose, kuomet savosios vertybės yra pernelyg pasenusios ar pabodusios. Taip pat vis aktualesnis tampa dialogas tarp Vakarų ir Rytų, bandoma kuo geriau suvokti, pažinti, palyginti ir pasisemti naujų idėjų. Vakariečius ypač stebino išpuoselėtas ir ištobulintas meilės menas, subtilus erotikos supratimas rytuose. Šiame darbe bandysime įsigilinti į erotikos supratimą tiek Vaakarų krikščioniškoje , tiek Rytų induistinėje kultūrose , bandysime atrasti sąsajas tarp kultūrų, religijų erotikos suvokimo kontekste.
Erotikos samprata
Tarptautinių žodžių žodyne, sudarytame vyriausioji enciklopedijų redakcijos 1985 metais, erotika apibrėžta gana kukliai ir ne itin išsamiai: „(gr. erotikos – meilės) jutiminė meilė, geidulingumas“( www.kobra.ktu.lt/~nerijuss/zodynas) . Net ir šiandien, po daugiau nei 15 metų, kai esame daug mažiau psichologiškai suvaržyti, jis liko toks pats (Tarptautinių žodžių žodynas, 2004). Dar erotika yra apibudinama kaip seksualinių emocijų turtingas lytinis potraukis (Zalytis J. 1984.)
Taigi erotika siejasi tiek su meile, tiek su lytiniu potraukiu, tiiek su emocijomis bei juslėmis, o kartu yra tarytum jungtis tarp jų.
Iš tiesų sudėtinga atskirti erotiką nuo pornografijos. Koks nors erotinis filmas gali būti labai pornografiškas, kaip ir pornografinis – labai erotiškas. Tiek erotika , tiek pornografija turi keletą lygmenų. Juk ir pr

rostitutės visais laikais atstovavo ne tik žemiausiems, bet ir aukštesniems socialiniams sluoksniams. Ir tarp to, kokias seksualines paslaugas teikdavo vienos ar kitos, yra didžiulis skirtumas. Žinoma, ir šiais laikais tebėra aukštos, estetiškos erotikos pavyzdžių, kaip ir skoningos pornografijos.
Pasak Oto Vainingerio, klaidinga manyti, kad seksualumas ir erotika, lytinis potraukis ir meilė – tai iš esmės tapatūs dalykai. „Kuo erotiškesnis žmogus, tuo mažiau jis kenčia nuo savo seksualumo, ir priešingai. Tad trumparegiui, kuris dėl savo cinizmo vis dar teigia šių dviejų reiškinių identiškumą, nurodysime bent tai, kad lytinis potraukis auga suartėjant kūnams, o meilė skaisčiai liepsnoja, kai mylima būtybė toli; meilės gyvastingumui būtinas ilgesys.
Aš net pasakyčiau, kad egzistuoja tiktai platoniška meilė, visa kita, ką vadiname meile, tėra paprasta kiaulystė. Yra tiktai viena meilė: meeilė Beatričei, Madonos garbinimas. O lytiniam aktui – tiktai Babilono ištvirkėlė“.( Vainingeris O. Erotika ir estetika. MG 1998/3)

E.Fromo erotinės meilės samprata, arba kuo erotika skiriasi nuo meilės
Vienas žymiausių humanistinės psichoanalizės atstovų JAV, E. Fromas, knygoje „Menas mylėti“ psichologiškai pagrindžia meilės etiką: ryšį tarp moters ir vyro, vaikų ir tėvų, giminių ir visai svetimų žmonių, ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Jis aprašo įvairias meilės rūšis, tame tarpe, ir erotinę meilę, kurios samprata nėra „ visiškai vakarietiška“. Mano manymu, ją galima būtų pateikti kaip są

ąlyginai universalų apibrėžimą.
Pasak Fromo, egzistuoja broliška meilė -meilė tarp lygiųjų; motinos meilė -meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus, jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus, be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė: ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė, neuniversali ir pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”, staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų įveikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. “Mylimas” asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens at
tskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).
Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo ir netgi rodydami jį, demonstruodami abstraktų interesą vis-a-vis pasauliui – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas “artimu” asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).
Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu, tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti “iš meilės” (Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).
Seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kuria stipria emocija, iš kurių viena yr
ra meilė. Kadangi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “vienybė” palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Švelnumas jokiu būdu nėra, kaip manė Froidas, seksualinio instinkto sublimacija; tai tiesioginė broliškos meilės pasekmė, besireiškianti ir fizine, ir nefizine meile. Erotinėje meilėje esama išskirtinumo, kurio nėra broliškoje meilėje ir motiniškoje meilėje. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, “mylinčius” tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas a deux: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau: jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).
Erotinė meilė, jei tai yra meilė, remiasi viena sąlyga. Tai yra meilė, kylanti iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo (ar jos) būties esmėje. O savo esme visi žmonės yra vienodi. Visi yra Vieno dalis, visi yra Viena. Jei viskas yra taip, neturėtų būti skirtumo, kurį tu myli. Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas daugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilės. Šis požiūris vis dėlto paplitęs Rytų kultūrose.
Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje ši idėja atrodo visiškai neįmanoma. Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Šiuo požiūriu matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai – o ne tai, kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys – Ievos dalis. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu – valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).
Taip galvojant, galima prieiti prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, ar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Mes visi esame Viena, ir tuo pat metu kiekvienas iš mūsų yra vienintelis, nepakartojamas. Tas pats paradoksas išlieka ir mūsų tarpusavio santykiuose. Kadangi mes visi esame viena, galime visus mylėti ta pačia broliška meile. Bet kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų (Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).
Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis. (Fromas Ė. Menas mylėti, 1992)
Lygindami vakarų krikščioniškosios ir rytų induistinės kultūras erotikos sampratą, turėsime aptarti ją plačiąją prasme , kaip meilės ir seksualumo išraiškos meno tradicijas vienoje ir kitoje kultūroje.

„Vakarai niekada nesuvoks Rytų“

„Esu tikras, kad intelektualiai, konceptualiai Rytų suvokti neįmanoma. Jeigu nori eiti ton pusėn, privalai užsiimti vidine praktika. Tada į darbą įsitraukia ir dvasia, ir fiziologija, ir intelektas. Kartais intelekto darbo esmė gal ir yra ta, kad jis lyg ir “išsijungia”. Bet yra labai įvairių praktikų, kiekvienas anksčiau ar vėliau randa savąją, gal net individualizuotą, suasmenintą. Tada ir pradeda vertis tie daiktai, kurie iš esmės yra neįvardijami. Dingsta trafaretinės koncepcijos. Baigiasi vakarietiškas kategoriškumas. Beje, Vakarų filosofinė tradicija atsispindi ir šiuo metu aktualizuotoje mūsų kalbos struktūroje. Tačiau meditacinė erdvė toje kalboje lyg ir neturi analogų. Tada reikia grįžti vėl prie šaltinių. Panašiai kalbėjo Kristus, panašiai kalbėjo Buda, panašiais sakiniais. Tai ne filosofinės kalbos struktūra, veikiau poetinės. Nes tik šia kalba galima apsakyti itin svarbius daiktus, ir apsakyti nesužeidžiant, neįžeidžiant, neprarandant pasitikėjimo, atsisakant žlugdančio kategoriškumo. Ir sykiu pasakant gana kategoriškus teiginius. Tame sakinyje atsiranda begalės galimybių, kurių intelektas “sugromuliuoti” nepajėgus. Tada jis jas suprimityvina, iškraipo ir pavadina tai moksline koncepcija arba hipoteze. Kitaip sakant, beribį pasaulį paverčia gardu arba narvu. „(Kajokas D., Buvimo akimirkos, http://www.culture.lt/lmenas )
Taigi neretai tenka išgirsti, jog mes, vakariečiai sunkiai galime suprasti rytietišką mentalitetą, kultūrą, religingumą, kurie ryškiai skiriasi nuo vakarietiškų, yra subtilesni, sunkiau arba praktiškai neapibrėžiami. Poetas D. Kajokas turėjęs nemažai kontaktų ir domėjęsis rytais kaip menininkas ir kaip mokslininkas šia mintį dar kartą pagrindžia. Turėtume tai prisiminti kalbėdami apie rytų kultūrą, ir jos sampratas bei neturėtume tikėtis tikslaus jos interpretavimo pagal vakarietišką mąstymo modelį. Vis dėlto bandysime tai padaryti. Iš pradžių vertėtų nustatyti šių kultūrų santykį su religija, bei iš to išplaukiančius tam tikrus bazinius skirtumus.
Kultūra ir religija
Kultūra ir religija yra dvi gyvenimo sritys, kurios labai glaudžiai tarpusavyje susijusios, veikia viena kitą, ir pasikeitimai vienoje iš jų, veikia kitą. Svarbu įvertinti religijose svarbą mūsų nagrinėjamose kultūrose. „Tinkamas supratimas ir įvertinimas kultūros reikšmės religijai ir religijos kultūrai yra didelė apsauga nuo vienašališko vienos arba kitos gyvenimo srities akcentavimo. Kai vakarietiškas humanizmas visą viltį deda tik kultūroj, jis užmiršta kultūros netobulumą ir religijos reikšmę šiems netobulumams pašalinti. Kai rytietiškas misticizmas teigia tik religiją, jis pamiršta, kad religija rymo ant kultūros ir tik per kultūrą gali sėkmingai išplėtoti savo veikimą todėl kova prieš religiją kultūros vardu nuardo kultūros apvainikavimą, o kova prieš kultūrą religijos vardu išgriauna materialinę religijos atramą ir paverčia tuščiu formalizmu „(Religija ir kultūra, 2001 – 8p.) Tuo remiantis, galima teigti, jog vakarų krikščioniškoji kultūra žymiai mažiau yra įtakojama savosios religijos. Religija, o kartu ir jos deklaruojamos vertybės, ne taip akivaizdžiai lemia gyvenimo būdą, mąstyseną, elgseną. Ir tuo labiau, jog vakarų kultūroje vis labiau įsigali vartotojiškos sampratos, o vis spartėjanti technologijų pažanga tolina žmogų nuo natūralumo. Taigi ir erotikos, meilės ir lytinio gyvenimo samprata bei praktika labiau taikoma prie egzistuojančių kultūros normų, nei religijos. Rytuose , kur ryškesnis religingumas, erotika taip pat yra labiau mistifikuota, įgavusi daugiau religinių aspektų, nei vakaruose. Taip pat galima daryti prielaidą, jog erotikos suvokimas bei išraiška vakaruose labiau išsivysčiusi vartotojiškoje, technologinėje srityse., pvz., nuogo kūno naudojimas reklamos, sėkmingesnio verslo tikslams; kontracepcijos , plastinės chirurgijos ar drabužių madai. O tuo tarpu dvasinis erotikos lygmuo dažnai lieka nepaliestas, tuo labiau, neretai nuneigiamas , slepiamas, aprašomas itin abstrakčiai. Rytų kultūroje, kur, kaip jau minėta, žemesnis kultūros išsivystymo lygmuo, tiek erotika tiek kitos gyvenimo sritys, yra itin sudvasinta, turi išplėtotą religinę bei meninę sampratą . „Kultūroje nėra išskirti gamtos dėsniai, einą vienintele vykdomąją priežastimi prigimty. Vis dėlto žmogus juos tvarko ir kreipia pagal savo nuožiūrą taip, kad jie virta tik instrumentaline priežastimi, kurios padedamas žmogus lengviau pasiekia savo tikslą<.>Kaip kultūroj veikia gamtos dėsniai, taip religijoje veikia ir žmogaus, su tik su tuo skirtumu, kad kultūroje gamtos dėsnių veikimas yra nesąmoningas ir nelaisvas, tuo tarpu religijoje žmogus veikia laisvai ir sąmoningai, nors šis veikimas vis dėlto įgauna labiau pasiduodantį pobūdį ir formuoją aktingumas jau priklauso Dievui“ (Religija ir kultūra, 2001 – 22p.)
Vėl gi darysime prielaidą, jog seksualinis gyvenimas, seksualinio gyvenimo ir erotikos tradicijos rytuose esti natūralesnės, sąmoningesnės. Nekrypstant į gilesnius teologinius pamąstymus, vertėtų paminėti jog nors, kaip pripažįsta abiejų kultūrų vyresnieji religiniai atstovai, vis labiau vyksta dialogas, atrandama nemažai esminiu dvasinių bendrybių, tačiau istorinis krikščioniškos ir induistinės erotikos supratimas ryškiai skyrėsi. Krikščionybę galėtume apibudinti kaip pernelyg suvaržančią erotikos srityje, kūniškąjį meilės aspektą tarytum atmetančią, neigiančią. Na, o induistinės kultūros jau keturis tūkstantmečius labai atvirai , natūraliai, bei kūrybingai žvelgia į tiek į kūnišką, tiek į dvasinę meilę, ir vieną ir kitą laikydami neatskiriamomis, vertomis meno bei mokslo vardo. Nepaisant seksualinės revoliucijos krikščioniškame pasaulyje, po ilgų suvaržymo amžių vis dar esame ne taip jau ir toli pažengę meilės ir erotikos meno srityje, bei žavimės pikantiškomis naujovėmis iš rytų.
Palyginimui apžvelgsime religinius seksualinio gyvenimo vadovėlius krikščioniškos ir induistinės kultūros.
Krikščioniškasis erotikos suvokimas
Iš esmės seksas, erotika nėra draudžiami, tačiau itin miglotai ir glaustai nurodoma, kada tai tinkama.
Vakarietiška visuomenė nors ir nėra itin religinga, tačiau vis dar išlaikiusi tam tikras nuostatas, tame tarpe ir žinių apie seksualumą bei erotiką skurdumą. Šios žinių „ spragos“ jau laisvėjančioje visuomenėje yra užpildomas dažniausiai primityviausiais, nemokšiškais būdais. Arkivyskupo S. Tamkevičiau kalboje galima įžvelgti tokį susirūpinimą: „erotika ir seksas yra pačios didžiausios ir vienintelės vertybės – tai prietaras. Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir davė jiems kūrybines galias, todėl Bažnyčia su didele pagarba traktuoja sutuoktinių meilę ir jų teisėtus lytinius santykius. Katalikų Bažnyčios Katekizmas kalba taip: “Seksualumą įprasmina santuokinė vyro ir moters meilė. Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu.” Seksualumas tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties (Apaštališkoji adhortacija “Familiaris consortis”, 11). Mūsų visuomenės informavimo priemonės labai nusikalsta bręstančiam jaunimui, užnuodydamos jo sąmonę iškreiptai suprantamu seksu. Videofilmai, TV programos, geltonoji spauda suniekina moterį, sutuoktinių patalą ir jauno žmogaus sąmonę užverčia sunkiai įsivaizduojama bjaurastimi, o mūsų valdžios vyrai tuo tarpu mąsto tik apie ėjimą į Europą. Kam Europai reikalingi žmonės be dvasinių vertybių, savo lygiu nepranokstantys neprotingų gyvulių, kam jai reikalingi morališkai iškrypę žmonės? Ar gerbs Lietuvą tie jauni žmonės, įsisąmoninę tik vieną vertybę – nuogą egoizmą. Bažnyčia labai skaudžiai sutiko faktą, kad Seimas dabartines visuomenės informavimo priemones paliko savikontrolei, tarsi visuomenė – kultūros, mokslo ir tradicinių konfesijų atstovai – neturėtų ką pasakyti tais atvejais, kai informavimo priemonės tampa tautos demoralizavimo įrankiu.“( Ark. S. Tamkevičius. Kariams ir jaunimui. 1996 http://www.lcn.lt/bzinios)
Dabar apžvelgsime katalikišką pasimatymų ir sekso vadovą, kuriame, mano manymu, aiškiai atsispindi dabartinė erotikos samprata „ krikščioniškoje“ vakarų kultūroje.
Pasymatymas čia apibudinamas kaip žingsnis į subrendimą ir būdas, padedantis ieškoti ir surasti partnerį, su kuriuo galėtume sukuti šeimą ir dalintis likusiu savo gyvenimu. Tačiau šiuolaikinio jaunimo tarpe pats „ pasimatymas“, rodos, tapo tikslu, kuris dažniausiai tampa „ tikslu nusitempti kažką į lovą“. Užduodant klausimą, „ar eitum su manim į pasimatymą?“ dažniausiai turima omenyje „ ar permiegosi su manim?“. Dažniausiai per pasimatymą mes jaučiame spaudimą elgtis pagal tam tikras, iš anksto sugalvotas taisykles, apie kurias skaitėme žurnaluose, matėme filmuose ar per televiziją. Taigi, esame veikiami bendraamžių spaudimo ir nuolatos besikeičiančių, neaiškių visuomeninių vertybių. (Ehart T., 1998)
“ Atrodo, kad mes paprasčiausiai įmetami į didžiulę įvairių bendravimo variantų jūrą ir iš mūsų tikimasi, kad sėkmingai pasieksime krantą plaukdami prieš potvynio srovę“ (Ehart T., 1998 – 25p.)
„Man teko sutikti daug porų, kurios valandų valandas praleisdavo kartu vakarėliuose, parduotuvėse, pas draugus ar dar kur nors, ir taip nuobodžiaudavo , kad nors verk. Merginos trumpam išeidavo ir skųsdavosi, kaip joms nuobodu. Mes, vaikinai, pasidarydavome labai tylūs ir visą laiką gromuluodavome vieną vienintelę mintį: kodėl aš čia sėdžiu ir gaištu laiką“ (Ehart T., 1998 –26p) Neretai turėdami bendravimo sunkumų ar iš nuobodulio jaunuoliai svaiginasi alkoholiu, narkotikais. Tai iškreipia realybės suvokimą, tuo pačiu ir sveiką erotikos suvokimą. Reputacija ir savigarba taip pat nukenčia. Šios mintys atspindi erotinės kultūros tradicijų nebuvimą, bei modernios vakarietiškos kultūroje pasekmes.
Duodami patarimai poroms skamba taip:
„Būdami vienas kitam atviri per pasimatymą išspręsite pusę problemų“
„Pasimatymus planuokite, laikykitės plano ir išvengsite nuobodulio“
„Ieškokite žmonių pripažįsta tas pačias vertybes, eina į bažnyčią ir rintai galvoja apie Dievą“
„Ieškokite žmonių, kurie gerbtų jūsų pasirinkimą gyventi krikščionišką gyvenimą . Tokie žmonės eis į pasimatymą nieko nesitikėdami ir nereikalaudami, kad jūs gertumėte ar šoktumėte pas juos į lovą“ (Ehart T., 1998 –28-29p.)
Erotinės kultūros ir lytinio švietimo skurdumas priveda prie to, jog natūralūs instinktai, kylantys pojūčiai išreiškiami primityviau, grubiau. Domėjimosi seksualiniais dalykais, o tuo labiau kylančių geismų vien padorumo reikalavimu neįmanoma nuslopinti. Dabartinę lytinio švietimo ir erotinio suvokimo formavimo funkcija perima pornografiniai filmai, žurnalai, labiau „ patyrusių“ draugų pasakojimai, o visa tai dažniausiai turi žalojantį poveikį. „Liaupsinami filmai, kaip „ Esminis instinktas“ ar „Lemtingas patrauklumas“, paremti nepadoriomis ir net iškrypėliškomis seksualinėmis temomis, ir net suteikia joms romantišką aureolę.
Tyrimai JAV rodo, kad daugelis žmonių jų šalyje neturi nei menkiausio supratimo apie tai, kas yra teisinga ir kas ne.“ (Ehart T., 1998 – 35p.) Vienoje valstijoje atlikti tyrimai parodė, jog tarp šeštų – devintų klasių moksleivių trečdalis mano, kad nėra nieko blogo, jei vaikinas prievartauja merginą, jau anksčiau turėjusią seksualinių ryšių. Dauguma paauglių mano, jog visai normalu, jei vyras , išleidęs dėl moters šiek tiek pinigų, priverčia ją lytiškai santykiauti. Seksas tapo preke, kurią mes perkam, keičiam ir parduodam , kaip vaisius ir daržoves, tik rizika daug didesnė. Vyrų perkamumas priklauso nuo jų kūno dydžio ir seksualinių pergalių, o moterų – nuo jų sugebėjimo būti seksualiomis, lieknomis ir gundančiomis. Į tai mums būtina žvelgti, kaip į visuomenės problemą, tiesiogiai susijusią ir su moterimis, ir su vyrais, kylančią iš mūsų požiūrio į savo kūnus ir lytiškumą. (Ehart T., 1998)
Ehart teigia, jog trūksta tinkamo savo lytiškumo suvokimo . Lytiškumą jis apibrėžia kaip dovaną, kurią kiekvienas gavome, kad galėtume išreikšti meilę kitiems. Tai dalis aktyvaus pagrindinio žmogaus siekio – poreikio mylėti ir būti mylimam. Lytiškumas apima visą eilę emocijų, minčių ir išraiškų( tokių kaip prisilietimas, apsikabinimas, susikabinimas rankomis) bei įvairius fizinius ir hormoninius procesus vykstančius mūsų kūnuose. Žmogus turi ir gali suvokti savo lytiškumą, suvokti kaip jį išgyventi ir todėl turi priimti tam tikras sąlygas, išplaukiančias iš to suvokimo ( t.y. kaip turėčiau išgyventi savo lytiškumą, bet nebūti lytiškai aktyvus, kada lytinis aktyvumas yra leistinas ir naudingas, kad – ne). Kaip gerbiame žmogų, su kuriuo einame į pasimatymą, taip kaip nepaprastą Dievo dovaną, galėtume gerbti ir savo lytiškumą bei išmokti visus, teigiamus ir neigiamus, su juo susijusius išgyvenimus paversti ne lytiniais veiksmais, bet meilę ir gyvenimo džiaugsmą atspindinčia veikla. (Ehart T., 1998)
Kadangi prisilietimas, bučiniai ir kiti veiksmai yra tokie malonūs, dažnai iškyla klausimas, kiek tokio malonumo galima suleisti. Susikabinimas rankomis, romantiškas bučinys prieš atsisveikinant ar einant miegoti, ilgas apsikabinimas, susiraitymas kartu ant lovos pasižiūrėti gerą filmą ar kiti dalykai, kurie išreiškia prisirišimą yra nuostabūs bet kokos draugystės metu. Tačiau yra labai didelis skirtumas tarp prisirišimo ir aistros. Aistra atsiranda tada, kai prisirišimas virsta gilesniu noru suartėti, kito žmogaus lytiniu sujaudinimu. Kad neatsidurtume tokioje situacijoje, reikia stengtis laiku susigriebti ir užsiimti kuo nors kitu. (Ehart T., 1998) Gana aiškiai apibrėžiama, kas yra leistina ikivedybiniuose santykiuose, tačiau vis dėlto nėra taip jau aiškiai nurodyta, kaip nukreipti savo bekylančią aitrą į kitus dalykus, ką daryti jau lytiškai susijaudinus.
Kalbėdamas jau apie vedybinį gyvenimą ir leistinus seksualinius santykius, Ehart taip pat nurodo, kas yra leistina, kas ne. Neleistini lytinio santykiavimo būdai yra oralinis, analinis ir masturbacija. Nė vienu iš paminėtų būdų negalima pradėti vaikelio, todėl lytiniai santykiai oraliniu būdu, per išeinamąją angą, ar masturbacija yra piktnaudžiavimas mūsų lytinėmis dovanomis. Tačiau jis nepateikia būdų, kaip pagyvinti, pagražinti įprastą seksualinį gyvenimą. Tai paliekamą pačių įsimylėjėlių reikalui. „ Lytinis ryšys yra tarsi ypač intymus pokalbis su geriausiu draugu, kai pasakojate jam ar jai savo giliausius troškimus ir nuogąstavimus, ir tas žmogus jus supranta. Jus jungia ypatingas draugystės ryšys, nes jūs išsakėte vienas kitam ir pasidalinote tuo, kas tik jums abiems yra suprantama“ (Ehart T., 1998 – 58p.) . Pats „legalus“ vedybinis gyvenimas jau paliekamas pačių jaunavedžių nuožiūrai ir fantazijai.
Erotika pagal induizmą
Pasak Vedų, – šventųjų raštų – Dievo kūrinijoje viskas turi savo paskirtį. Ekstremalus lytinis susilaikymas, kaip ir palaidas lytinis gyvenimas turi savo neigiamas puses. Pastebėtas faktas, kad žmonėms, kurie nesiekia dvasinių tikslų celibatas sukelia stresus, padidina tikimybę susirgti įvairiomis širdies ir nervų ligomis.( Bhaktivedanta Swami Prabhupada)
Vedos nešlovina celibato, atvirkščiai daugumai žmonių Vedos rekomenduoja šeimyninį gyvenimą, kur žmogus gali pradėti daugybę Krišną( Dievą) suvokiančių vaikų. Žmogus turi riboti lytini potrauki, o vedybos yra visu pirma toks apribojimas. Vyras ir moteris pasižada turėti tik viena partneri ir abu partneriai prisiima tam tikrus įsipareigojimus vienas kitam. Vis dėlto celibatas, kurio tikslas dvasinis prašviesėjimas Vedose yra skatinamas. Toks celibatas vadinamas brahmačarja ir jis duoda labai pozityvius rezultatus. “Šrimad Bhagavatam” ir “Mahabharata” taip pat aprašo atvejus, kaip buvo pradedami vaikai. Tai nereiškia bet kaip ir bet kur. Protingas vyras prieš pradedamas kūdikį eidavo i mišką atlikti askezių. Ir tada, kai jis patenkindavo Aukščiausiąjį, paprašydavo sau tinkamo palikuonies (Bhaktivedanta Swami Prabhupada). Ajurveda, Vedų medicina aprašo, kad jei žmogus nori susilaukti išties kilnių savybių sūnaus, jis turi bent trejus metus laikytis celibato ir tausoti sėklą. Ne kiekvienas žmogus gali laikytis celibato visą gyvenimą. Vedų visuomenėje buvo įprasta, kad jaunuolis iki 20-25 metu privalomai laikosi celibato ir studijuoja Vedas. Po to, sulaukęs brandaus amžiaus, jis gali nuspręsti ar verta laikytis celibato visą gyvenimą ar vestis. Dauguma žinoma vesdavosi, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu jie gaudavo „licenziją“ neribotam seksui. (Bhaktivedanta Swami Prabhupada)
Kadangi Indijoje žmonės nebijojo turėti vaikų, “Manu Samhita” nurodo, kad šventa kiekvieno dukart gimusiojo pareiga, kartą per mėnesį, žmonos vaisingu periodu turėti su ja santykius. Ir kuo laikas palankesnis pradėjimui, tuo kilnesnių savybių vaikas gali gimti. Tokiu būdu suteikiama galimybė gimti žmonių pasaulyje daugybei to trokštančių sielų, kadangi būtent žmogaus gyvenimas suteikia galimybę pasiekti tobulumą. Vedų laikais žmonės žiūrėjo į seksą be baimės ir kompleksų, bet jie žinojo, kam jis skirtas. Todėl ant Indijos šventyklų dažnai galima pamatyti besimylinčias poras (mithuna), tačiau tai nereiškia palaidumo. Tai reiškia natūralų Žemės, pasaulio, motinos derlingumą – galimybę gimti gyvoms būtybėms ir įgyvendinti savo troškimus. (Bhaktivedanta Swami Prabhupada)
Kalbant apie erotiką , meilės meną neįmanoma nepaminėti Kama Sutros. Kama Sutra – erotinis indų traktatas, parašytas II a. i. Kr. pagal “Juodosios pagodos” šventyklos bareljefus. Šis veikalas atspindi beveik visą tų laikų Indijos gyvenimą, tad jis gali būti studijuojamas ir kaip kultūros, sociologijos, psichologijos ir, žinoma, erotologijos šaltinis. Ne kiekvienas veikalas atlaiko tiek epochų ir vis dar išlieka labai populiarus.
Štai kas sakoma Kama Sutroje:
Moteris sukurta vyrui ir turi būti jam ištikima.Vyras – moters valdovas ir jos meilės vergas, jis ištikimas dievui Krišnai, kurį pažįsta per meilę. Pažink Kama Sutrą tik su tuo, kurio geidi. Kama Sutra reikalauja viso gyvenimo, nes jos pažinimas beribis, kaip beribė dievo Krišnos idėjų pažinimo palaima. Kama Sutra moko mylėti, jausti, lytėti, bei valdyti savo norus. (Vatsyayana, 1999)
Apie Kama Sutrą nekalbama, jai atiduodamos visos sielos gelmės ir visi kūno potraukiai. Vyras, neįvaldęs Kama Sutros, dalijasi savo žmonos guolį su jos meilužiu, ir jos įsčiose jis nevienišas. Jis panašėja į korintiečių jaučius, ypač pastarųjų prašmatnių ragų grožiu. Moteris, neįvaldžiusi Kama Sutros, didesnę dalį savo vyro turinio atiduoda meilužėms, sau pasilikdama tik skurdžią jo
vedybinių įsipareigojimų duoklę. Kama Sutra reikalinga visiems, nepriklausomai nuo jų amžiaus. (Vatsyayana, 1999)
Norintis turi tris tikslus: pažinimas, meilė, turtas. Gyvenimo pradžia – pažinimas, vidurys – meilė, pabaiga – turtas. Sielų trauka gimdo draugystę, proto – pagarbą, kūnas trokšta artumo. Du sielos malonumai – įsakmiai reikalauti ir kantriai laukti. Du proto malonumai – turėti ir kentėti. Du kūno malonumai – laukimas ir prisilietimai, kylantis nekantrumas ir užvaldymas. Į meilę veda išlaisvinta kūno įtampa ir sielos aistra; meilė teikia džiaugsmą, palengvėjimą ir švelnumą. Meilės taurė visuomet bus pilna, jei ją gerti pasimėgaujant ir su draugu. Būsena iki ateinant meilei – įtampa ir veržimasis. Būsena lydinti meilę – aistra ir pažinimas, sekanti paskui meilę – potraukis ir švelnumas. Kama Sutra išlaiko vyrą vyru, o moterį moterimi iki gilios senatvės. Pažindamas Kama Sutrą, išsivaduoji iš kūno geidulių ir atrandi dievo Krišnos pažinimo palaimą. (Vatsyayana, 1999)
Kama sutroje detaliai pateikiama visi aktualūs dalykai meilės mene: glamonių, bučinių, apkabinimų tipai, vyro ir moters judesiai lytinio akto metu, ivairiausios pozos ( kuo ypač garsėja Kama Sutra), lytinių sueičių skirstymai pagal aistringumą, apimtį ir daugybė kitų dalykų, kurių pagalba seksualinis gyvenimas tampa įdomesnis ir linksmesnis. Štai apie bučinių įvairovę:
Veido bučiniai:
„Inata – švelnus bučinys į lūpas, neskubrus, vien lūpomis, neprisiliečiant dantimis, bet ir nepaliekant nepabučiuotos kokios nors lūpų dalies.
Drovus – Ji bučiuoja, lengvai judindama apatinę lūpą, tarsi stengdamasi atitrūkti.
Lygus – Jis ima Jos lūpas i savąsias, susuktas vamzdeliu ir siurbia į save, stengdamasis paliesti liežuvį.
Sienų kova – Jo burna pusiau praverta, tačiau pridengta, abu čiulpia, dantimis svelniai kramsnodami lupas. Reikia saugotis, kad uzsižaidus netyčia neįkąsti kitam į lūpą.
Žaismingas – Jis švelniai kramsnoja Jos lūpas, Ji judindama liežuvį burnoje audrina Jį.
Dantų bučinys – Jis aistros pagautas čiulpia Jos dantis, atlenkdamas Jos galvą vis žemiau.
Samajan – liežuvio bučinys. Jis paima Jos liežuvį į burną ir švelniai liesdamas dantimis jį čiulpia. Ji stengiasi kuo giliau įtraukti Jo liežuvį, taip parodydama aistringą troškimą priimti Jį į save, atsiduoti Jam kaip vyrui.
Karališkas – kito liežuvis paimamas į burną ir palengva švelniais liežuvio ir dantų prisilietimais prispaudžiamas prie žando.
Kriaukle – bučinys į ausį, švelniai pakandžiojant spenelį ir lūpomis paliečiant paausį.
Saris – moters rankų bučiavimas: į delnus, vidinę rankų pusę, alkūnę ir žemiau. “Saris” – tai moters ir jos noro valdyti šį vyrą pažinimas. Palankus atsakymas į “sario” bučinį reiškia moters norą atsidurti vyro gulte ir jam atsiduoti.“( Vatsyayana. Kama Sutra, 1999. 49-50p.)

Išvados
1. Dvasinis intymumas gali būti pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą, todėl neretai aistra yra painiojama su meile. Šis reiškinys labiau būdingas vakarietiškai ( krikščioniškai) kultūrai, kurioje nėra išpuoselėtos meilės, kaip kūniško bendravimo aspekto, menas. Taip yra dar ir dėl to, jog ši kultūra praktiškai yra labiau individualistinė, ir joje sunkiau suvokiamas visų žmonių esminis bendrumas.

2. Erotikos elementas meilėje kuria įsipareigojimų ir unikalių santykių sritį. Erotinė meilė, kaip broliškos ir seksualinės meilės tarp dviejų žmonių visuma, atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme.

3. Krikščioniškoje kultūroje skilimas tarp religijos traktuojamu vertybių ir praktinės situacijos. Nors religija skelbia itin dorovingą gyvenimo būdą, tačiau tuo užkerta kelią net sveikam lytiniam švietimui. Todėl lytinio švietimo ir erotikos pavyzdžių vaidmenį atlieka pornografija, komerciniai filmai, o to pasekoje vyrauja klaidingai ir primityviai susiformavęs erotikos supratimas bei išraiška.

4. Religinės nuostatos erotikos atžvilgiu tiek krikščionybėje, tiek induizme yra panašios. Tačiau krikščionybėje galima pastebėti praktinių patarimų, bei paaiškinimų trūkumą tame, kas leistina ir kaip tai puoselėti. Net ir leistini lytiniai santykiai krikščionybėje lieka tabu viešumoje, viską paliekama išsiaiškinti patiems mylimiesiems. Tuo tarpu induizmo aplinkoje nėra tokio atitrūkimo tarp realybės ir religijos keliamų reikalavimų erotikos srityje, nes egzistuoja atviras, sveika ilgas tradicijas turintis meilės menas.
Literatūra:
1. Ark. S. Tamkevičius „Kariams ir jaunimui“. Bažnyčios žinios, 1996 09 16 Nr. 17, http://www.lcn.lt/bzinios
2. Bendorienė A., Bogušienė V., ir kiti. Tarptautinių žodžių žodynas.- Alma littera, 2004.- 790 p.
3. Bhativedanta Swami Prabhupada. The complete teachings. Bhaktivedanta archives www.vedabase.com
4. Ehart T. Pasimatymas, seksas, aš ir Dievas. –V.:Katalikų pasaulis, 1998
5.Fromas Ė. Menas mylėti. – V.: Valstybinis leidybos centras, 1992. – 96p.
6.Kajokas D., Buvimo akimirkos, http://www.culture.lt/lmenas
7.Religija ir kultūra. Religijos mokslo žurnalo „Soter“5(33) priedas nr1. –K.: Marijonų talkininkų centro leidykla, 2001
8.Vainingeris O. Erotika ir estetika. MG 1998/3
9.Vatsyayana. Kama Sutra. – K.: Šviesa, 1999. – 192p.
10.www.kobra.ktu.lt/~nerijuss/zodynas
11. Zalytis J. Meilės vardu. – K.: Šviesa, 1984. -296p.

Leave a Comment