TURINYS
1. Įvadas 32. Sociologija tarpukario Lietuvoje 5I. Anelė Vosyliūtė 5II. Meilutė Taljūnaitė. Petro Leono sociologijos samprata 6III. Algirdas Poška. A. Maceinos socialinio teisingumo idėjos 83. Sociologija sovietinės okupacijos metais 104. Socialiniai pokyčiai Lietuvoje XX a. paskutiniame dešimtmetyje 12I. Ekonominės kaitos mastas ir svarba 14II. Moralė ir politika 155. Išvados 166. Literatūra 17
ĮVADAS
Sociologijos mokslas, praėjęs daugiau kaip pusantro šimtmečio kelią, suformavęs žymių skaičių įvairių visuomenės, jos grupių ir individų socialinį gyvenimą aiškinančių teorijų, sukaupęs didžiulį empirinių tyrimų bagažą, vystomas naujosios kartos šios mokslo krypties atstovų. Vis daugiau įvairaus išsilavinimo ir polinkių žmonių domisi žmonijos ir jos kultūros vystymosi istorija, moderniosios visuomenės grupių bendrabūvio problemomis, socialinio gyvenimo prognozavimo galimybėmis ir kitomis problemomis. Sociologijos tapsmo mokslu apie visuomenę, jos grupes ir žmogų, kelias buvo ilgas, siekiantis tuos laikus, kai pradėti stebėti ir analizuoti elementariausi žmogaus visuomenės elgesio pasireiškimai. Visuomenės studijų pradmenų randama dar senovės graikų laikais. Graikų filosofai tyrinėjo pasaulio sandarą ir empirinius faktus. Vėliau buvo labiau atsigręžiama į patį žmogų. Apmąstymams apie žmogų, socialines institucijas žymiai daugiau dėmesio skyrė humanistinės graikų filosofijos atstovai. Paminėtina Sokrato moralės teorija, Platono pažinimo teorija. Sociologijos mokslo susiformavimui vertinga socialinės minties viduramžiais raida. Gipono vyskupas Šv. Augustinas gilinosi į Platono filosofiją, pasak jo, pasaulį ir jame esančią tvarką sukūrė dievas. Pasak Tomo Akviniečio, valstybė – tobula žmonių sąjunga, turinti išreikšti visuotinę gerovę. Įstatymai dieviški ir žmogiški. Nikolo Makiavelio požiūriu, pasaulis – daugiau chaosas. Žmoguje veiklos stimulas – jo interesas. Visuomenėje susiduriant žmonių tarpusavio interesams, jie kovoja už savo egzistenciją. Tai pagimdo socialinį institutą – valstybę. Valstybė jam – dinamiška, nes viskas kinta. Valstybė – žmogaus kūrinys. Todėl galima daryti prielaidą, kad žmonių, jų grupių, visuomenių kitimo procese keitėsi ir tobulėjo jų tarpusavi sąveika, kas vaidino žymų vaidmenį tolesnei intelektualinės minties, mokslų raidai bei sociologijos kaip savarankiško socialinio mokslo atsiradimui bei įsitvirtinimui. Jau XVII a. “socialinės fizikos“ (kaip pirmiausiai buvo vadinama sociologija) teorija išryškėja požiūris į visuomenę kaip sistemą. To laikmečio socialiniai filosofai vertina visuomenę kaip gamtos dalį (Hobso „natūralioji teisė“). Gamtos ir tiksliųjų mokslų, ypač geometrijos, mechanikos ir astronomijos, dėsniai neįstengė apimti daugialypių ir prieštaringų socialinių faktų įvairoves, todėl iškilo visuomeninių dėsningumų formalizavimo būtinybė. XVII a. Niutono fizikos ir Renesanso amžius, lygino visuomenę su mašina, kurios kiekvienas sraigtelis atlieka savo darbą (taip traktuotas ir darbo pasidalijimas, visuomeniniai santykiai, sąveika). XIX a. socialiniai mąstytojai ūkinį – ekonominį gyvenimą vertino atsietai nuo politikos. Ž. Ž. Ruso ekonominių nuosavybės santykių svarbą tiesiogiai siejo su socialinės nelygybės problemų besivystančioje visuomenėje sprendimu. Sociologija kaip savarankiškas mokslas apie visuomenę kaip sistemą, apie jos elementų – socialinių institutų – vystymąsi ir funkcionavimą iš esmės susiformavo XIX a. viduryje. Spartus kapitalistinės visuomenės vystymasis ir socialinių konfliktų dinamika sąlygojo ne vien socialinio filosofinio, bet ir „pozityvinio politinio“ (O. Kontas) socialinių reiškinių aiškinimo pagrindimą. Lietuvos sociologijos istorija nėra tolydi, ištisinė kokių nors teorijų ar tyrimo mokyklų tąsa ar nepertraukiamas procesas. Dėl politinių, socialinių kataklizmų bei nepalankių realijų, sociologija, kaip ir kitos Lietuvos kultūros šakos, negalėjo vystytis natūraliai, tolydžio perimdama savo šakos pasiekimus, paveldą bei toliau jį plėtodama, evoliucionuodama socialinių faktų analizės gilumu bei sukauptos medžiagos gausumu. Nėra atlikta ir labai išsamių tyrimų ir aprašymų, nuosekliai apibūdinančių sociologijos raidą Lietuvoje. Todėl darbe pateiksiu kelių intelektualų, visuomenės veikėjų mintis, kurie bandė perskaityti savo pirmtakų tekstus, apmąstyti sociologijos raidą. Bandysiu apibūdinti Lietuvos sociologijos raidą bei pokyčius pradedant tarpukario laikotarpiu ir baigiant XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu.
SOCIOLOGIJA TARPUKARIO LIETUVOJE
Suverenios Lietuvos kūrimasis 1918-1940 m. žadino daugybę intelektualinės veiklos barų, būtinų visuomeninio gyvenimo pokyčiams, ūkio reformoms pagrįsti bei apmąstyti. Būtent šie pokyčiai suaktyvino socialinės minties eigą, visuomeninių problemų aptarimą bei teorinius samprotavimus. Kadangi profesionalių visuomenės tyrinėtojų tuo laiku nebuvo, socialinės sąmonės, žmonių gyvensenos vaizdą pateikdavo turintys tik sociologo orientaciją, intelektualai, kurios nors srities praktikai. Dabar jų mintis bando perteikti kai kurie visuomenės veikėjai. I. Anelė Vosyliūtė Ji teigė, kad svarbus socialinės minties ir sociologinių tekstų atsiradimo pamatas – įvairūs visuomeniniai judėjimai, stimuliavę intelektualinių srovių veiklą, aktyvinę suverenios Lietuvos gyventojų socialinį gyvenimą bei formavę jų visuomeninę sąmonę. 1940 m. nutrūkus visuomeninių judėjimų bei iniciatyvų veiklai, buvo prarasta Lietuvos žmonių sąmonės identifikacija su humanistinėmis šių iniciatyvų idėjomis, su tautinių, socialdemokratiškų, katalikiškų, feministinių, kultūrinių ir kitų judėjimų vertybiniu turiniu, idėjiniu bagažu. Apie to paveldo turtingumą, idėjų stabilumą liudija ir prasidėjęs dabar Lietuvos Respublikoje jų atgaivinimo procesas, jų idėjų universalumo atitikimas šiuolaikinių žmonių dvasiniams ir socialiniams poreikiams. Suverenios Lietuvos visuomenės sociologijai prijaučiančiųjų autorių darbams būdinga imlumas socialiniams pakitimams, pasirengimas suvokti socialinę realybę, diagnozuoti esamą būklę. Priklausymas vienam ar kitam visuomeniniam judėjimui leido autoriams giliau suvokti problemines situacijas, aprėpti žmonių interesus bei poreikius. Iš skirtingų krypčių parasociologinių darbų galima susidaryti pliuralistinę tuometinės visuomenės vaizdą, sukonstruoti demokratinę, daugiaprasmę Lietuvos sociologinės minties istoriją. Kokios nors idėjinės ar mokslinės krypties kanonizacija užkerta kelią tiesos ieškojimams, o tokios paieškos įmanomos tik pliuralistinio mąstymo atmosferoje. Randama ir kai kurių tiesioginių samprotavimų apie sociologiją, jos struktūras, sąvokas. Žymus sociologas M. Romeris rašė: „kad dar tarp pačių sociologų eina ginčas apie tai, kas tai yra sociologija ir kur yra šio mokslo sritis, tol dar negalima laikyti – sociologijos visiškai nusistovėjusiu mokslu“1. Čia konstatuojama XIX a. pab. – XX a. pr. sociologijos mokslo situacija Europoje, kai jo objektas nebuvo išsirutuliojęs iš visuomeninės minties pažinimo. Aiškesnis objekto suvokimas atsirado ryšium su specializacija, gilinimusi į socialinį reiškinį kaip į suverenų, pabrėžiant jo savitumą. Sociologijai kaip savarankiškai mokslo šakai susiformuoti turėjo reikšmės ypač anketinių duomenų analizės, taip pat statistinių metodų taikymas. Kad minėtu laikotarpiu sociologijos objektas buvo suprantamas labai plačiai, liudija Tarptautinio sociologijos kongreso Romoje
1Romeris M. Valstybė. Kaunas, 1934 T. (kuriame dalyvavo M. Romeris) turinys: bendrosios sociologijos problemos, tarptautinės politikos ir teisės, tarptautiniai ūkio ir darbo, energetikos ir biosociologijos, intelektualinio bendravimo klausimai. Iš sociologijos problemų svarstytos solidarumo, socialinės drausmės, žmonijos pažangos sąvokos. Kiekvieno mokslo raidoje reikšmingą vietą užima specialių tiriamojo darbo institucijų susikūrimas, kitų mokslo organizavimosi formų plėtotė (pvz., leidinių įsteigimas). Suverenios Lietuvos Respublikos metais sociologija neturėjo savarankiškų tyrimo padalinių, šio mokslo statusas visuomenėje buvo neryškus, tačiau egzistavo tam tikra vidinė sociologinių žinių organizacija, sociologijai prijaučiančių intelektualų „duoklė“ šiai mokslo sričiai. Sociologijai buvo skiriami įvairūs akademiniai straipsniai, jos problemos nagrinėjamos teisiai ir filosofijai skirtuose žurnaluose. Visa tai sudaro prielaidas išskirti tų laikų sociologiją kaip savarankišką intelektualinę visuomenės mokslų srovę. Kiekvienas mokslas turi savo vystymosi kontekstą, kultūrinę terpę. Daug suverenios Lietuvos Respublikos sociologų darbų rėmėsi religiniu faktoriumi, diferencijavusiu jų kryptingumą, konceptualumo pobūdį.
Išsami sociologijos krypčių analizė galėtų tapti tautinėm vertybėm ir istorine patirtimi pagrįstos sociologijos pamatų formavimo prielaida, apmąstymu apie Lietuvos sociologijos mokslo vystymo prioritetus bei galimus variantus. II. Meilutė Taljūnaitė. Petro Leono sociologijos samprata Petras Leonas (1864-1938) – tai plataus akiračio ir erudicijos, susiformavusių dvasinių vertybių asmenybė. Jis giliai domėjosi ne tik teisės filosofijos, bet ir politinės ekonomijos, etikos bei sociologijos problemomis. 1922-38 metais Kauno universitete jis dėstė filosofijos, teisės enciklopedijos bei sociologijos (1936-1938) kursus. Vienas reikšmingiausių Petro Leono darbų yra veikalas „Sociologijos paskaitos“, išleistas 1939 m. Kitas, taip pat svarus, jo darbas yra „Teisės enciklopedijos paskaitos“. „Sociologijos paskaitų pratarmėje, pabrėždamas sociologijos mokslo naujumą bei platų turinį, P. Leonas atskleidžia sociologijos paskaitų tikslą – „duoti tam tikrą kai kurių svarbiausių problemų vaizdą“. „Ne kartą tenka tamstoms išgirsti, kad tikrasis mokslas, kuris ieško tiesos ir ją radęs skelbia kitiems, visai neturi utilitarinių tikslų“2. „Sociologijos paskaitose“ apžvelgiama, P. Leono nuomone, reikšmingiausia sociologinė (vokiečių, prancūzų, anglų, rusų) literatūra, trumpai apibūdinami ir lietuviški socialinius klausimus gvildenantys veikalai.2 Leonas P. Sociologijos paskaitos. Vilnius, Pozicija, 1995 P. Leono socialines pažiūras tyrinėtojai sieja su jo politinėmis (liberalo) pozicijomis, kurios formavosi veikiamos įvairių idėjinių šaltinių (ypač rusų pozityvisto M. Kovalevskio ir ankstyvojo P. Sorokino sociologinių principų). Prieš atskleisdamas sociologijos sampratą P. Leonas pabrėžė istorijos žinių svarbą norint „sąmoningai studijuoti sociologiją“. Naudojant istorinį lyginamąjį metodą šios žinios padeda pažinti žmonių visuomenę, jos pagrinde glūdinčius dėsnius ir tas reikšmes, kurioms tenkinti sugalvota, P. Leono terminais tariant, „visuomenės gyvenimo technika“. Kitas svarbus studijų aspektas – tai žmonijos istorijos kaip priešingumų, savitarpio kovos kovų supratimas. Apibrėždamas sociologijos objektą P. Leonas perteikia žymiausių to meto sociologų mintis, akcentuodamas vieną, ar kitą jų idėją. Ir tik kalbėdamas apie sociologijos santykį su kitais, ypač su socialiniais mokslais, savo vardu pasako: „Sociologijos tyrimo pagrindinis objektas yra individas“. Sekdamas P. Sorokinu P. Leonas perteikia ir dabartinėje sociologijoje naudojamus socialinių grupių išskyrimo kriterijus: žmonių pasiskirstymą pagal lytį, amžių, kalbas, profesijas, turto dydį, gyvenamąją vietą, teisinę nelygybę, tikybą bei politines nuostatas. P. Leono darbe randamas socialinių koordinatų Lietuvos žemėlapį, kuris, nors neišbaigtas, yra įdomus ir šiandien, gali būti ir toliau papildomas istorine medžiaga. Mintys apie visuomenės pažangą paskatino P. Leoną nagrinėti socialinės raidos dėsnio sąvoką. Remdamasis Aristoteliu, jis teigia, kad „socialiniai reiškiniai yra psichiniai reiškiniai“. Tačiau jei psichologija tiria individo sielos galią, tai socialiniai mokslai tiria masinį šių galių veikimą. P. Leonas ieško visuomeninio prado ir gamtoje, gyvūnijos pasaulyje. Analizuodamas socialinį pradą žmoguje, jis atskleidžia laimės siekimo sampratą. P. Leonas apibrėžia socializmo (kaip socialinės doktrinos, pabrėžiančios individo priklausomybę nuo kolektyvo) ir individualizmo, socialinių vertybių (pagal Ferd. Tonnies) reiškinius. G. Pranskietytės nuomone, Petras Leonas pateikė universalaus pobūdžio visuomenės sampratą. „Jo socialinis modelis – nuosekliai ir tolydžiai, dėsningai, pažangos kryptimi besivystanti organizacija. Šio socialinio modelio konstrukcija – istorizmas, interakcionizmas, pliuralizmas, socialinis solidarumas, integralizmas ir kiti – gana aiškiai rodo stiprų vadinamojo „pirmojo pozityvizmo“ ir neopozityvizmo reprezentantų poveikį P. Leonui. Jis nėra panaudojęs teisės sociologijos termino, tačiau jo klausimų iškėlimo bei argumentavimo būdas, aktualių problemų suvokimas leidžia teigti, kad Lietuvoje jis vienas iš pirmųjų atskleidė piliečio laisvės, jos santykio su valstybe sociologinę problematiką, įstatymų veikimo bei valstybės kaip socialinio instituto funkcionavimo klausimą.
Petro Leono „Sociologijos paskaitos“ ir šiandien mus moko socialinių problemų suvokimo, jų formulavimo ir gvildenimo logikos meno. Nors kiekvienas laikmetis įneša savitumų, naujumo, sukaupia vis naujų žinių, šis veikalas yra iš tų, kurie išlaiko laiko egzaminą, išlieka reikšmingi ir saviti Lietuvos sociologijos tapsmo kelyje. III. Algirdas Poška A. Maceinos socialinio teisingumo idėjos Antanas Maceina (1908-1987) žinomas kaip filosofas, kultūrologas, mažiau – kaip sociologas. 1938 m. išleistas gana stambus jo veikalas „Socijalinis teisingumas“ ir 1940 m. „Buržuazijos žlugimas“, kur autorius plačiai apmasto to meto visuomenės problemas. Socialinio teisingumo temos nagrinėjimo pradžia – A. Maceinos ir kitų katalikiškųjų socialinių reformatorių kalbos Katalikų veiklos centro 1936 m. rudens konferencijoje ir straipsniai to meto spaudoje, ypač žurnale „Naujoji Romuva“. 1. Kapitalizmo sampratos paieškos A. Maceinos nuomone, žmogaus dvasios užuomazgų, kurios tikrovėje kaip tik ir sukuria kapitalistinę santvarką, kuri savo ruožtu prisiimama į žmonių sielas, nuobjektyvinama, paverčiama vidiniu nusiteikimu. Taip A. Maceina išskleidžia pagrindinį metodologinį teiginį, kad kapitalizmo problema esanti žmogaus dvasios struktūros problema. Kapitalizmo dvasios žymų šaltinį autorius mato Renesanse, atnaujinusiame ne tik pažiūras, bet ir žmogaus santykius su pasauliu. Geocentrinio pasaulėvaizdžio griuvimas pastatė žmogų šalia gamtos, kurioje žmogus ieško ne dieviškojo veikimo pėdsako, bet stengiasi patenkinti žinojimo ir jėgos troškulį, suprasti savo paties būtybę. Kapitalizmo, kaip ūkio sistemos, esmė esanti pelnas. Kapitalistinės sistemos žymėmis A. Maceina laiko pinigų kaupimąsi vienose rankose, dirbtinį pinigo vaisingumą ir didelių žmonijos masių panaudojimą. Gilindamas kapitalizmo kritiką, A. Maceina nagrinėja katalikų galimybes. Jo nuomone, teocentrizmo viešpatavimo metu kapitalizmas yra negalimas. Katalikybė yra kaltinama už ydingą Europos istorijos raidą, kurią nulėmusi antropocentrizmo pergalė. 2. Darbas, nuosavybė ir neturtas kaip naujosios sociologinės santvarkos principai A. Maceina konstatuoja, kad darbas yra ne tik individualaus materialaus pragyvenimo, bet ir visuomenės dvasinės kultūros pagrindas. Darbas kuria ne tik žmogų, bet ir baigia pasaulio kūrybą. Labiau nei fizinis vargas, kapitalizmo sąlygomis žmogų kamuoja darbo nuasmeninimas, paneigiantis asmenį, jo žmogiškumą. Ieškoma, kaip panaikinti šį nuasmeninimą per darbu sukurtą nuosavybę. Darbas yra dvasinė socialinės santvarkos jungtis, o nedirbantis žmogus neįsijungia į bendruomenę, nejaučia vidinio solidarumo, todėl jis yra socialinis atsiskyrėlis, separatistas, prasilenkiąs su pačia žmogaus misija pasaulyje. Nuosavybės klausimas nagrinėjamas socializmo ir kapitalizmo pozicijų polemikoje, išryškinant trečią poziciją – krikščioniškąją, kuri nesanti abiejų simbiozė, o savarankiška, sintetiška. Tvarkantis pagal formulę: nuosavybės turėjimas yra asmeninis, nuosavybės naudojimas yra visuomeninis iš esmės pasikeistų visą dabartinę socialinę santvarką, būtų išvengta kraštutinumų, ydų, – teigė A. Maceina. Jis taip pat daug dėmesio skiria įrodinėjimui, kad naudojimo atžvilgiu nuosavybė pačia prigimties teise yra visuomeninė. Naujojoje socialinėje santvarkoje neabejotinai turi būti pajamų ir išlaidų kontrolės įstatymas, kuriuo pasiremdami, valstybės organai galėtų prižiūrėti atskirų asmenų turtėjimą ir jų nuosavybės naudojimą. Analizuodamas neturto sampratą, A. Maceina ją atriboja nuo skurdo, kaip stokos priemonių net gyvenimo paprastumui. Neturtas – tai vidinis žmogaus nusiteikimas gyventi kukliai, paprastai ir laisvai, nes turtas varžąs dvasią. A. Maceina nagrinėja pragyvenimo klausimą smerkdamas ir luominį, ir individualųjį turto siekimą dėl to, kad čia pamirštamas žmogiškumas. Jeigu vienų žmogiškumas kenčia dėl būtiniausių dalykų stokos, o kiti turtą eikvoja neprotingai, – negali klestėti visuomenės kultūra. Įgyvendinant neturto principą (kad niekas negyventų skurde ir niekas neturėtų per daug), iškyla ne tik absoliutaus ir reliatyvaus pertekliaus apibrėžimo, bet ir jo atidavimo ir priėmimo klausimas. Maža pasmerkti tą, kas pasilaiko perteklių ir tuo įžeidžia paskirstomąjį teisingumą. Klausimas sprendžiamas siūlant pašalinti pelno siekimą, kuris ekonominės gėrybes atpalaiduojąs nuo žmogaus, jį nuprasminąs. A. Maceina gan dideli vaidmenį sociologijoje skiria bažnyčiai. Jis tiki katalikus galint būti socialinio veikimo pionieriais. Tam reiktų socialinį teisingumą papildyti socialine meile. A. Maceina sėmėsi žinių apie naujosios santvarkos principus iš katalikiškųjų modernistų raštų, ypač iš prancūziškojo personalizmo filosofijos pradininko ir pagrindėjo E. Mounier, kritikavusio kapitalizmą iš krikščioniškojo socializmo pozicijų ir bandžiusio įveikti marksizmą personalistine ir bendruomenine dvasine revoliucija. Jis ypač dažnai rėmėsi W. Sombart‘u, vokiečių ekonomistu ir sociologu, vienu iš organizuoto kapitalizmo teorijos kūrėjų, pakankamai gerai apsiginklavusiu neokantizmo, personalizmo, fenomenologijos ir kitomis naujausiomis teorijomis. Galbūt todėl A. Maceinos keltas socialinės santvarkos idealas daug kuo primena po II-ojo pasaulinio karo bent keliose Vakarų šalyse įgyvendintą socialiai orientuotos valstybės reguliuojamos rinkos ekonomiką. Prieškario metais A. Maceinos sociologiniai veikalai sukėlė plačias diskusijas. Nuo „Socijalinio teisingumo“ pasirodymo greit bus praėję 60 metų. Gyvenimas daug kuo pasikeitė. Nors realių šiuolaikinių Lietuvos problemų sprendimui A. Maceinos siūlyta sociologinė ateities vizija ir mažai tiktų, tačiau ginčuose apie turto grąžinimą, privatizaciją, verslininkystę ir panašias problemas kai ko pasimokyti galėtume, ypač reikalų tvarkymo atsižvelgiant į visuomenės gerovę, artimo meilės principą.SOCIOLOGIJA SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS
Ankstesnių sociologų kartų laikysenų analizė leidžia išplėsti sociologų sociumo idėjų ribas, jų bendruomenei suteikiama atvirumo, kas tikrai buvo neįmanoma sovietiniais metais. Tų laikų sąstingis buvo tarsi skydas, trukdantis įsileisti ir nacionalinį, ir tarptautinį paveldą. Lietuvoje šiuo laikotarpiu buvo mažai sociologų. Socialiniai mokslai buvo nepopuliarūs, persmaugti ideologijos – darbo ir nedarbo klimato. Vyravo prognozuojami dalykai, dalyvavimas juose. Nebuvo įstaigų, kurios ruoštų sociologijos specialistus. 1966 m. buvo sukurta Darbo grupė (5-6 žmonių). Dauguma šių žmonių buvo mokslininkai. Darbo grupė buvo pagrindas Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto įkurto 1976 m. Grupė dirbo labai intensyviai. Tyrinėjo darbo metodus. Tačiau dėl metodologinio bei metodinio tyrimų lygmens, seklios analizės bei jos išraiškos formų primityvumo, jų darbai spaudoje nebuvo paskelbti. 1969 m. prie Lietuvos Istorijos instituto įkuriamas sociologijos, filosofijos ir teisės skyrius. Sociologai tampa šiek tiek savarankiškesni. Sukuriamas savarankiškas sociologijos sektorius, kuriam vadovavo ekonomikos mokslų kand. R. Grigas. Jie tyrinėjo darbo kolektyvus, gamybinių kolektyvų psichologinį – socialinį klimatą ir poveikį darbininkams, darbininkų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasiruošimo įtaką jų gamybos aktyvumui, jaunimo socialinės adaptacijos darbo kolektyvuose ypatumus ir t. t. Jų tyrimų medžiaga buvo dėstoma tokiuose darbuose: „Darbininkas. Gamyba ir laisvalaikis“ (1972 m.), „Darbininkas ir įmonė“ (V., 1974 m.) Tais metais negalėjo būti išvengta ir kitokio, ideologinio pobūdžio sociologinių darbų. Tai daugiausia tyrimai, kurie buvo susiję su periodine spauda, propagandinio – ideologinio darbo efektyvumu, to meto pasaulėžiūros formavimu. 1978 m. Instituto sociologai, kartu su 10 respublikos mokslinių institutų bei įstaigų sudarė Respublikinę socialinio ekonominio planavimo 1978-1980 m. mokslinių tyrimų programą. Ja buvo siekiama parengti ir įgyvendinti darbo kolektyvų, pramonės šakų, miestų, rajonų socialinės raidos planus, atlikti tyrimo darnos ir reguliavimo, rengti rekomendacijas vyriausybei. Vėliau atsirado galimybė įkurti ir sukomplektuoti Sociologinių tyrimų laboratoriją, kurios vadovu tapo teisės m. kand. H. Lipnevičius. Pagrindine laboratorijos darbo kryptimi buvo pasirinktas miestų bei gamybinių organizacijų socialinės infrastruktūros ir socialinio valdymo metodologinių, metodinių ir praktinių uždavinių sprendimas.
1981 m., pagal tuometinės Respublikos socialinio – ekonominio planavimo koordinavimo tarybos (prie Lietuvos MT) sumanymą, Instituto sociologams aktyviai talkininkaujant, buvo organizuotas vienas stambiausių ir masiškiausių tyrimų, žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tyrimas apėmė 300 įmonių. Buvo apklausta apie 50000 darbininkų bei tarnautojų, stengiantis nustatyti jų pasitenkinimą atliekamu darbu. Ši palyginamoji medžiaga labai pravertė išryškinant valdymo kultūrą bei spragas. 1970 – 1985 m. buvo sudarytos tam tikros teorinės metodologinės, taip pat organizacinės prielaidos kelti Lietuvos valstybės ūkio bei atskirų jo šakų ir gamybinių vienetų socialinio valdymo, socialinės infrastruktūros plėtojimo kultūrą. Nežiūrint to laikotarpio sąlygotų sunkumų ir prieštaravimų, Institute pasirodė ir brandesni darbai. 1980 metais buvo išleista R. Grigo monografija „Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos“. 1987 metais buvo paskelbta artima šiai tyrimų krypčiai Zigmo Morkūno monografija „Socialinių procesų valdymo metodologija“. Nuo pat sociologijos mokslo plėtojimo Lietuvoje pradžios, prie Instituto veikė respublikinė sociologinių tyrimų koordinavimo tarnyba. Dėka to, kad Institutas tapo organizacine baze sociologinių tyrimų Lietuvoje koordinavimui, atsirado galimybė aktyvinti ir kitas sociologinių tyrimų šakas (šeimos sociologija, demografijos sociologija ir kt.). Susiformavus Instituto socialinių tyrimų praktikai tais metais jau veikė Tarybinė sociologų asociacija (TSA). Be to, Instituto sociologų jėgomis 1977 m. Palangoje buvo organizuota pirmoji Baltijos šalių sociologų konferencija, skirta asmenybės ir socialinių grupių sąveikai nagrinėti. 1982 m. Instituto sociologai, kartu su Latvijos bei Estijos kolegomis, parengė ir išleido reprezentacinį leidinį apie sociologinius tyrimus Baltijos šalyse, skirtą X – ajam pasauliniam sociologų kongresui Meksikoje. Minėtame kongrese dalyvavo keturi Instituto sociologai: V. Jonaitis, A. Matulionis, A. Mitrikas, M. Taljūnaitė. Baltijos šalių sociologų organizacijos susibūrimas ženkliai sustiprino jų bendradarbiavimą, ypač plėtojant darbo sociologijos, miestų, kaimo socialinius tyrimus, šeimos sociologiją. Buvo pradėti bendri trijų Baltijos respublikų socialinės struktūros tyrimai, plėtojosi jaunimo sociologija, bendromis pastangomis prisidėta sprendžiant opias to meto švietimo problemas. Sociologų išplėtota instrumentinio pobūdžio mokslinė veikla, įgyta tyrimų organizavimo patirtis palaipsniui leido (nors ir saikingai) pereiti prie teorinių tyrimų bei organizacinių sprendimų. Imta plačiau nagrinėti socialinę organizaciją bei jų funkcijų raidą; aktyviai įsijungta į tarptautinę buvusių socialistinių šalių programą. Bene vienas didžiausių sociologų darbų, trunkantis nuo 1983 m. ligi šiol, yra darbo jėgos rinkos longitudinis (tęstinis) tyrimas. Jis tuo pačiu metu buvo atliekamas visose Baltijos respublikose ir dar vienuolikoje buvusios Sovietų Sąjungos regionų pagal vieningą programą ir tą pačią metodiką. Tyrimas remiasi jaunuolių, gimusių 1963 -1965 metais ir 1983 metais baigusių įvairaus profilio vidurinio mokslo mokyklas, daugkartinėmis apklausomis. Šios kartos savarankiško gyvenimo pradžia tai metais sutapo su „pertvarkos“ pradžia, o antrasis jos tyrimo etapas – su Lietuvos Respublikos valstybingumo atkūrimu. Šis tyrimas sukoordinuotas su kitomis šalimis, parodo, kaip išsiskiria vienos žmonių kartos keliai skirtingą kelią pasirinkusiose valstybėse; kuo įvairių kraštų jaunimas panašus ir kuo skiriasi pagal vertybines orientacijas, socialinius demografinius parametrus. Šalies sociologijos mokslas tik tada gali būti pilnai išsivystęs, jei turi gilias šaknis kultūroje, gali atsiremti į savo istoriją. Susipažinimas su praeities sociologų darbais praturtina šių laikų tyrinėtojus. Ir nors sovietinės okupacijos laikais sociologija daugiausia priklausė nuo politikos ir nuo nomenklatūros keliamų reikalavimų, mes galime rasti net tarptautinėje arenoje įvertintų sociologinių darbų: „Asmenybė. Kolektyvas. Gyvenimo būdas“, „Socialinė adaptacija įmonėje. Praktinis vadovas“ ir kt.SOCIALINIAI POKYČIAI LIETUVOJE XX A. PASKUTINIAME DEŠIMTMETYJE
1990-1998 m. Lietuvoje vyko fundamentalūs pokyčiai. Bemaž visose gyvenimo srityse galėjai pastebėti teigiamų permainų, tačiau buvo akivaizdžios ir vadinamojo pereinamojo laikotarpio problemos. Nors Lietuvos mokslininkai ir nagrinėjo kai kurių šio laikotarpio sričių raidos tendencijas, tačiau iki šiol nėra visapusių teorinių tyrimų, leidžiančių, viena vertus, pateikti bendras visuomenės raidos tendencijas, kita vertus, analizuoti vykdomos socialinės politikos veiksmingumą ir tai, kaip šią politiką palaiko įvairūs socialiniai sluoksniai. Lietuvoje buvo ir tebėra siekiama įgyvendinti Vakarų civilizacijoje įtvirtintus politinius ir socialinius ekonominius standartus. Dėl istorinių ir kultūrinių priežasčių, tai mūsų šalyje sekasi sunkiai ir skausmingai. Politiškai neparengtos ekonominės, politinės ir socialinės reformos gali ne tik diskredituoti valdžios institucijas, bet ir skatinti nusivylimą demokratinėmis vertybėmis, vakarietiška Lietuvos politikos orientacija. Teprireikė vos keleto mėnesių po 1988-ųjų Sąjūdžio gimimo vasaros, kad pirmosios tarpukario – Lietuvos Respublikos (1918-1940) nepriklausomybė ištrūktų iš ją kausčiusių pokarinės patirties gniaužtų ir virstų svarbiausiu antrosios – nūdienos – Lietuvos Respublikos (nuo 1990 m.) dabarties orientyru ir ateities provaizdžiu. Šiandien žvelgdami į fundamentalią, visa apimančių Lietuvos visuomenės permainų dešimtmetį, jau galime konstatuoti: pasikeitė ne tik politinis krašto statusas, ūkio ir ekonominės politikos modelis. Transformuojasi ir tai, kas paprastai kinta lėčiausiai: a) socialinė visuomenės struktūra – jos pasiskirstymas į įvairius padalinius, pagal ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį statusą ir b) giliai įsišakniję kasdienio bendrabūvio santykius nusakantys principai – moralės normos, estetinės nuostatos, įpročiai, įsitikinimai, gyvenimo stiliai ir lūkesčiai. Koks yra pats bendriausias šio staigaus socialinio kismo modelis? Ar jau galima , o jeigu galima, tuomet kaip įvardyti sulig pokomusitine revoliucija prasidėjusio socialinio kismo etapus bei bent apytiksliai spėti tolesnes visuomenės raidos tendencijas?Pradinis bent kokios korektiškos periodizacijos žingsnis – pasirinkti kriterijus. Be abejonės, tokį pasirinkimą lemia bendroji tyrimo metodologija, o drauge ir nuolatinės tokio teorinio pasirinkimo palydovės – iš principo visuomet galimos ginčyti metodologinės nuostatos bei aiškiai ir nuodugniai neišsakytos prielaidos. Čia pasirinktoji analizės perspektyva – endogeninio socialinio kismo, pradėjusio pokomunistinės Lietuvos erą, tūris, pobūdis ir orientacija. Socialinio kismo kategorija žymi visų bendrabūvio (visuomeninio buvimo) struktūrų – socialinių grupių, elgesio taisyklių, vertybių orientacijų, kultūrinių simbolių ir t. t. – kitėjimo procesą. Būtinybę vartoti šią – socialinio kismo – kategoriją kaipo specifinį sociologinio diskurso terminą (sociologema) lemia du dalykai. Pirma, socialinio kismo sąvoka kur kas siauresnė už socialinės kaitos kategoriją: kismas, gramatiškai susijęs ne su įvykio, o su eigos veikslu, tenurodo dinaminį kaitos aspektą. Na o kaitos terminas, apimdamas abu – ir įvykio, ir eigos – veikslus, žymi tiek socialinių transformacijų rezultatą, tiek ir nuolat vykstančių pokyčių procesą. Pradedant aštuntuoju dešimtmečiu, ėmė populiarėti kur kas skeptiškesnės, o po kiek laiko ir sudėtingesnės bei gerokai atsargesnės sociologinės koncepcijos, paskelbusios postvystymosi ir iš dalies net pometanaracinę sociologijos erą. Iš pradžių, atsirėmusi į marksizmą-leninizmą, paplito pasaulinės sistemos teorija. Devintojo dešimtmečio pradžioje ėmė formuotis globalizacijos, o vėliau – ne tik įvairios globalizacijos, bet ir pomodernybės koncepcijos, kurios, linkdamos į metodologinę eklektiką, sąmoningai riboja arba net neigia tiek realistinės metodologijos galią, tiek ir metanaracinių ambicijų teisėtumą.
Laikantis pasirinktų periodizacijos kriterijų, skirtinos dvi palyginti nesunkiai nustatomos socialinio kismo (o drauge ir kaitos) fazės, kurias, priklausomai nuo konteksto, galima vadinti socialinės raidos, plėtros ar vystymosi etapais, periodais, laikotarpiais ir pan. Pirmasis – revoliucinis – apėmęs ideologinių nuostatų artikuliaciją bei teisinį ir konstitucinį jų įtvirtinimą, datuotinas 1988 – 1992 m. Tuo metu pagrindinės struktūrinės visuomenės charakteristikos (turtinės, ekonominės, demografinės, organizacinės, profesinės, šeimos ir pan.) kito palyginti menkai. Fiksuojamų pokyčių mastas nebuvo itin didelis: tiek revoliucinės, tiek ir kontrrevoliucinės kalbos tebebuvo sakomos valstybiniu, o ne privačių įstaigų ir įmonių salėse, darbdavė tebebuvo valstybė, o ne inteligentiški revoliucionieriai naujo bendrabūvio metmenis kūrė tik atlikę savo įprastas profesines pareigas. Radikaliausios permainos buvo apėmusios tik du bendrabūvio klodus: viešojo diskurso erdves – aikštes, gatves, knygynus žiniasklaidą bei kur kas menkiau matomus politikų ir inteligentų kuluarus: valdančiąją bei opozicines partijas, kūrybines sąjungas ir akademines institucijas. Savo ruožtu tai smarkiai skatino tiek jau esamų pilietinės visuomenės institucijų – nuo profesinių sąjungų iki uždraustų politinių organizacijų ir Bažnyčios – aktyvumą, tiek ir naujų pilietinių susivienijimų – visų pirma politinių sąjungų ir partijų – formavimąsi. Antrasis evoliucinis – etapas, sąlygiškai prasidėjęs 1992 m. (sulig galutiniu įsitvirtinimu valdžioje, t. y. po nenusisekusio Maskvos pučo 1991 – ųjų rugpjūtį), vis labiau apėmė ir struktūrinės socialinės tikrovės transformacijas. Socialinę pokomunizmo morfologiją – jo klasinę ir grupinę sąrangą – lėmė dvejopo pobūdžio pokyčiai. Pirma, tai senųjų, susiklosčiusių iki 1988 m. socialinių sluoksnių ir grupių keitimasis: pramonės darbininkų ir inteligentų ėmė sparčiai mažėti, o paslaugų sektorius – plėstis; valstiečius, kuriuos ėmė nenumaldomai spausti itin smarkaus sumažėjimo grėsmė, esmingai paveikė nuosavybės ir ūkininkavimo formų kaita. Antra, pagreičiui ėmė sparčiai formuotis naujos socialinės grupės, kurios iki 1988 m., arba visai neegzistavo, arba buvo menkai pastebimos (t. y. marginalinės), – tai privačios nuosavybės turėtojai ir privataus verslo, profesionalių vadybininkų bei ekonomiškai savarankiškų, pliuralistines vertybes kultivuojančių ir ideologiškai neutralių žinojimą kuriančių intelektualų sluoksniai. Pastarieji, kitaip nei tradicinė inteligentija, ne tik kad beveik visai nepriklauso nuo politinės konjunktūros, bet ir nėra įsitikinę savo ypatinga socialine misija ir savanoriškai prisiima moralinę atsakomybę už visos visuomenės ateitį. Tad sulig 1992 m. iš esmės pasikeitė ne vien tik teisiniai ir ekonominiai valstybinio gyvenimo pagrindai. Palengva įsisiūbavo klasinė, profesinė, kultūrinė ir moralinė visuomenės audinio kaita, dėl ko prireikė įvaldyti iš esmės naujus kasdienį bendrabūvį reglamentuojančius principus, orientyrus ir motyvus. I. Ekonominės kaitos mastas ir svarbaEkonominio gyvenimo permainų mastas ir jų sociologinės interpretacijos daugiaprasmiškumas matyti iš naujos visuomeninės klasės – smulkios buržuazijos – ekonominės ir socialinės svarbos asimetrijos. Nuo 1989 iki 1997 m. pagamintos pramonės produkcijos kiekis sumažėjo apie tris kartus, o 1996 m. mažos įmonės kuriose dirbo ne daugiau kaip 9 žmonės sudarė beveik trečdalį 0,9 % visos parduotos produkcijos. Net ir turint galvoje, kad dauguma tokių smulkių įmonių pagrindinę savo produkcijos dalį, norėdamos išvengti mokesčių, parduoda be deramos apskaitos, jų ekonominis svoris nacionaliniu mastu toli gražu nėra lemiamas. Ir atvirkščiai, akivaizdi socialinė šių permainų svarba – ypač atsižvelgiant į tai, kad daug tokiose smulkiose įmonėse dirbančių žmonių negauna jiems įstatymiškai priklausančių socialinių garantijų. Vadinasi, galėtume sakyti, kad smulkiųjų gamintojų klasės plėtra ne sušvelnina, o dar labiau padidina socialinį mobilumą bei socialinės atskirties laipsnį, kuriuos savo ruožtu, palyginti su revoliucijos laikotarpio pradžios rodikliais, lemia bendras pramonės ir gyvenimo lygio nuopuolis. Nėra abejonės, kad, nors smulkiųjų prekybininkų indėlis į nacionalinės mažmeninės prekybos apyvartą (ypač maisto produktais) yra kur kas didesnis negu matyti iš oficialiosios statistikos duomenų, socialinių laisvai samdomos darbo jėgos garantijų lygis neatitinka tokių įmonių darbuotojų skaičiaus dinamikos. Tad praėjus pirmajam pokomunistinių permainų dešimtmečiui, ekonominė naujosios smulkiosios buržuazijos stiprybė yra atvirkščiai proporcinga jos socialinės įtakos mastui. Tai savo ruožtu liudija visuotinį morfologinių socialinio bendrabūvio permainų pobūdį. II. Moralė ir politikaLietuvos pokomunistinės politikos, įskaitant ir sprendimų priėmimo logiką, specifiką atskleidžia ne tik keturlypė politinių organizacijų diferenciacija, bet ir normatyvinės „pomoderniosios maralės“ bei faktinės „moderniosios agonistinės“ politikos konfliktas, dažnai įgaunantis retorinį populizmo ir realizmo pavidalą. Pilietinės visuomenės, kuri „dainuojančios“ revoliucijos metais buvo įgavusi instituciškai amorfiško Sąjūdžio pavidalą, primatas skatino moralios užsienio ir vidaus politikos principą. Dorovinės nuostatos ne tik buvo atpažintos kaip itin svarbus kiekvienos visuomenės gyvenimo ir valdžios veiksmų elementas – toks moralinių vertybių stiprėjimas trečiajame XX amžiaus ketvirtyje pastebėtas JAV ir Vakarų Europos kraštuose. Sprendžiant politikos klausimus, vis daugiau dėmesio buvo skiriama ne efektyvumo, racionalumo ar interesų suderinimo bei kompromiso paieškoms, bet moralinio pobūdžio reikalavimams (vienaip ar kitaip elgiamasi ne todėl, kad taip naudinga, o kad privalu, kad toks elgesys pats savaime „teisingas“). Toks moralinių nuostatų stiprėjimas kartu reiškė „normalios“, t. y. grįstos esama konjunktūra, visuomet kompromisinių susitarimu, politikos išstūmimą. Iš čia išplaukia ne tik vyraujanti tiesos, teisingumo, privalėjimo, o kartu ir lemties retorika, bet ir interesų derinimo ar kompromisinių sprendimų ignoravimas bei didėjančios politinės diferenciacijos transideologinis pobūdis.Lietuviško bendrabūvio transformacijas daugiausia lėmė procesai, prasidėję ir susiformavę už geografinių ir socialinių kultūrinių šalies ribų. Pokomunistinio socialinio kismo, apėmusio gerą penktadalį pasaulio, pavara laikytinas svarbiausias 1985 m. politinis įvykis – M. Gorbačiovo išrinkimas Generaliniu komunistų partijos sekretoriumi bei po to vykdytos “perestroikos” ir ”glasnost” kompanijos ir triukšmingas jų fiasko – 1991 m. vasaros pučas. Pokomunistinės revoliucijos proveržį 1989 m. lėmė spontaniškas ir staigus pilietinės visuomeninės, t. y. formalių ir neformalių visuomeninių bei valstybės nekontroliuojamų institucijų aktyvumas. Pilietinės visuomenės dėka komunistinis politinis elitas – nomenklatūra – neteko valstybinės valdžios monopolio.
IŠVADOS
Lietuvos visuomenės panorama nuolat kinta: praėjusiame (XX) šimtmetyje įvyko keli santvarkų lūžiai, žmonėms reikėjo skausmingai prisitaikyti prie socialinių politinių pokyčių, naujų technologijų ir profesinių reikalavimų, pakitusių santykių su nuosavybe. Tai buvo visuomenės ėjimo nuo žemdirbiškos link industrinės, miestietiškos kultūros. Greta šių procesų vyko nuolatinė gintis dėl nepriklausomybės, savarankiško tautos apsisprendimo, kultūros ir demokratijos plėtotės. Visi šie socialiniai vingiai atsispindėjo publicistų ir visuomenotyrininkų, politikų ir grožinės literatūros kūrėjų darbuose. Tai milžiniškas lobynas sociologams, galintiems pritaikyti kokybinės ir kiekybinės analizės metodus jiems aprašyti ir išnagrinėti. Neliko uždraustų temų: uždrausta šiais laikais reiškia tik neįsisavinta, neparodyta dėmesio, užmiršta, apeita, apleista, nenorėta suprasti ar analizuoti. Tik išnagrinėję savo palikimą kaip reikšmingą savo šalies simbolinį kapitalą galime būti reikalingi ir patrauklūs Europos ir pasaulio mokslui, kurio konferencijose ir kongresuose tikrai laukiama mūsų įnašo.
Pateikti praeities sociologinio pažinimo metmenys skatina siekti neatsilikti no kitų mokslų istorijos tyrinėjimų, būtinumas reprezentuoti nacionalinės sociologijos vystymosi analizę integruojantis Lietuvos mokslui į pasaulį. Bet kurios tautos socialinės minties istorija papildo bendrąją sociologiją, praturtina ją tam tikro regiono socialinių reiškinių ir kultūros specifikos analize.LITERATŪRA
1. Gruščinskaitė J., Luobikienė I., Palidauskaitė J., Vaitkienė R. Sociologijos pagrindai. Kaunas, Technologija, 1997.2. Leonas P. Sociologijos paskaitos. Vilnius, Pozicija, 1995.3. Iš Lietuvos sociologijos istorijos. Vilnius, LFSI, 1 knyga, 1996.4. Iš Lietuvos sociologijos istorijos. Vilnius, LFSI, 2 knyga, 1999.5. Iš Lietuvos sociologijos istorijos. Vilnius, LFSI, 3 knyga, 2000.6. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. Vilnius, Garnelis, 2000.