M.Weber’io sociologija

TURINYS

Sociologija 3

Mokslo metodologija ir metodas 4

Empyrinis tyrimas ir jo metodas 5

Hipotezė 5

Sociologinės teorijos 6

Sociologijos idėjos 6

M.Weber’io sprantanti sociologija 7

Priedas 9

Literatūra 11

SOCIOLOGIJA

Sociologija – tai mokslas, nagrinėjantis socialinių sistemų sąveiką visuomenėje. Paprastai žmogus retai susimąsto, kad gyvena visuomenėje, yra veikiamas jos dėsnių. Jam labiau rūpi konkretesni dalykai: šeima, mokykla, darbas, laisvalaikis, draugai.Žmonės sociologiją neretai sutapatina su visuomenės nuomonės tyrimais.
Sociologija vienintelis mokslas iš socialinių ir humanitarinių mokslų, tiriantis visuomenę, kaip visumą. Ji atskleidžia žmogaus elgesio perspektyvą, pagrindinį dėmesį skirdama socialinei veiklai.
Kiekvienam aktyviam pyliečiui pravartu susipažinti su šiuo mokslu: kam jis reikalingas, ką naagrinėja ir kaip nagrinėja. Juk tiek pats žmogus, tiek pati visuomenė yra mažesnė ar didesnė socialinės sistemos. Taigi jų sąveika ir sudaro sociologijos tyrimo dalyką.
Apie sociologija pagal žinių struktūrą galima pateikti tokią formą
Žinios apie dalyką
Žinių lygiai:
Teorinės žinios: sociologinės teorijos, hipotezės, tipologijos ir kitos teorinių žinių formos.
Empyrinės žinios: statistiniai duomenys, faktai, klasifikacijos ir kitos empyrinių žinių formos.
I. Metodai
Pagal taikymo mąstą:
Bendramoksliai (pvz., matematiniai metodai).
Atskirųjų mokslų (pvz., apklausos metodai).
Pagal žinių lygį:
Teoriniai (aksiomatinis metodas, hipotetinis dedukcinis ir kt.)
Empyriniai (pvz., stebėjimas, dokumentų analizė ir kt.)
Pagal tyrimo ettapus:
Duomenų rinkimo metodai.
Duomenų apdorojimo metodai.
Duomenų analizės metodai.
II. Tyrimai
Pagal žinių pobūdį:
Metodologiniai.
Nemetodologiniai.
Pagal žinių lygį:
Teoriniai
Empiriniai.
Pagal tyrimo orentacija:
Sociologiniai.
Kompleksiniai (socialiniai – ekonominiai, socialiniai – politiniai, socialoiniai – psichologiniai ir kt.)
Sociologinio tyrimo kryptys:
Socialinės grupės.
Socialiniai institutai.
Socialinės organizacijos
Darbo socialogija.
Švietimo sociologija ir tt.

Tačiau pačioje sociologijoje galima išskirti kelius lygius:
● Bendrieji sociologijos požiūriai (paradigmos):
Socialinio ko

onflikto, struktūrinis – funkcinis, simbolinės sąveikos ir kitos.
● Sociologijos teorijos:
Kultūros, religijos, mokslo, darbo, socialinės stratifikacijos, politikos, šeimos, švietimo, asmenybės ir kitos.
● Empyrinio tyrimo programos
● Visuomenės nuomenės tyrimo programos
Sociologijos pradininkais laikytini: Ogiusto Konto (Auguste Comte), Herbertas Spenceris (Herbert Spencer), Karlas Marksas(Karl Marx), Emilis Durkheimas (Emile Durkheim) Marksas Vėberis (Max Weber).

MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAS

Metodologija – apima klausimus, nusakančius, kaip socialinis procesas ar reiškinys bus tiriamas: kokie bus parinkti metodai, kaip bus atliekamas tyrimas, analizuojama tyrimo medžiaga.
Metodologijos funkcijos: aiškina tyrimo procesą, tyrinėtojų bendravimo taisykles, argumentavimo taisykles, objektyvumo ir validumo taisykles.
Metodologija, kaip žinių sistema gali būti:
aprašomoji – aprašanti, kaip funkcionuoja mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžiantis jo struktūrą,
normatyvinė – formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas.
Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma svarbu iššskirti ir apibrėžti tyrimo idėją, pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas ir tyrimo metodus.
Pavyzdžiui: remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to dar yra kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.; įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galime užregistruoti prietaisų pagalbą ir t.t. Taigi nuo pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir paties darbo sėkmė.
Šiuo metu sociologijoje dominuoja 2 pagrindinės metodologijas: kiekybinė ir kokybinė. Kiekvienai jų budingos skirtingos prielaidos, tyrimo proceso logika bei principai.
Metodologijos lygmenys:
Bendroji mokslo (sociologijos mokslo ap

plamai)

Atskiroji mokslo (atskirų sociologijos mokslo sričių)
Metodologijos skyriai:
1. Pasaulėžiūros ir metodologiniai principai.
2. Mokymas apie sociologijos dalyką.
3. Žinios apie metodus.
4. Žinios apie sociologinį pažinimą.
5. Žinios apie sociologinio tyrimo procesą.
6. Sociologijos istorija ir kt.

EMPIRINIS TYRIMAS IR TYRIMO METODAS

Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tyriamo objekto, kuris riboją arba iš viso izoliuoją tyrėjo poveikį.
Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys apie juos sudaro empirinį tyrimą. Duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir sudarantys tyrimo protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis. Tačiau duomenys tampa reikšmingi tik tada, kai mes juos gretiname arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine sistema. Lyginami gali būti tik tie duomenys, kurie turi objektyvių savybių.
Pavyzdžiui, negalime lyginti charakterio su materialinėmis savybėmis, lyginti reikia tik esminius požymius.
Gerai parengtas ar pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą. Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairias priemones. Tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi bū

ūti informatyvūs ir patikimi. Gautus tyrimo duomenys galima palyginti su kitais, objektyvesniais duomenimis.
Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius duomenys galima palyginti su fizinės būklės rodikliais.

HIPOTEZĖ

Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausias ir sunkiausias tyrimo etapas.
Hipotezė – tai svarbiausias metodologinis instrumentas, organizuojantis ir nukreipiantis visą tyrimo procesą.

Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Hipotezės turi būti aiškios, konkrečios, kad būtų galima patikrinti prieinamais metodais. Hipotezės gali būti įvairių rūšių.
Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Ji visada lieka atvira tolesniems moksliniams tyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantis faktas, leidžia ją atmesti. Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytini vadinamosioms mokslinėms hipotezėms.
Taigi, hipotezė tarsi kompasas, rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti ir kreipiantis tyrėjo mintis reikiama linkme.

SOCIOLOGINĖS TEORIJOS

Yra keletas sociologinių teorijų skirstymo į tam tikrus tipus argumentų. Vienas iš jų – pagal socialinės realybės tyrimo abstrakcijų lygį bei sociologijos ryšį su kitais socialiniais mokslais. Pagal tai sociologinės teorijos skirstomos į bendrąsias, specialiasiąsias ir šakines.
Bendrosios sociologijos teorijos – tokios, kurios pretenduoja aprašyti ir paaiškinti visuomenės gyvenimą aplamai.
Specialiosios sociologinės teorijos tyrinėja socialinių bendrijų funkcionavimo ir vystymosi socialinius dėsnius ir dėsningumus, t.y.tai kas be tarpiškai sudaro sociologijos dalyką ir siejama su kategorijomis „

socialinis“, „socialiniai santykiai“ ir kt.
Šakinės sociologijos teorijos tyrinėja socialinių dėsningumų pasireiškimą ir veikimo mechanizmą įvairiose visuomenės srityse. Jų objektai, skirtingai nuo bendrųjų teorijų, yra ne visuomenė aplamai, o jos atskiros „dalys“: ekonomika, politika, teisė ir t.t

SOCIOLOGIJOS IDĖJOS

Sociologijos idėjos, kurios užvis labiausiai išskiria sociologiją iš kitų socialinių mokslų yra penkios: bendruomenė, autoritetas, statusas, šventybė ir susvetimėjimas.
Bendruomenė aprėpia ir pranoksta vietinę bendruomenę, apima religiją, darbą, šeimą, kultūrą; ji nurodo socialinius ryšius, apibūdinamus emocine priklausomybe, gelme, tęstinumu ir pilnatve.
Autoritetas – struktūra arba vidinė asociacijos – politinė, religinė, ar kultūrinė – tvarka ir yra legitimuojamas socialinės funkcijos, tradicijos arba priklausomybės.
Statusas – individo pozicija prestižo ir įtakos hierarchijoje, būdinga kiekvienai bendruomenei ar asociacijai.
Šventybė aprėpia papročius, neracionalius, religinius elgesio būdus, kurie yra vertingi, nesvarbu, kokia jų praktinė nauda.
Susvetimėjimas – tai istorinė perspektyva, iš kurios žmogus, nutrūkus bendruomenės ir moralinio tikslingumo saitams, atrodo atitolęs, anonimiškas, praradęs šaknis.
Kiekviena iš šių idėjų paprastai susiejama su sąvokine priešybe, tam tikra antize, nuo kurios daug priklauso idėjos reikšmė socialoginėje tradicijoje. Bendruomenė – visuomenė, autoritetas – galia, statusas – klasė, šventybė – sekuliarumas, susvetimėjimas – progresas.

M. WEBER’IO SUPRANTANTI SOCIALOGIJA
Max Weber’is, 1864 04 21 – 1920 06 14, Vokietija

Baigęs teisės, ekonomikos, istorijos bei filosofijos studijas, M.Weber’is tapo sociologu, ekonomistu bei ekonomistu istoriku, dėstė įvairiuose universitetuose. Remdamasis istorijos tyrinėjimų rezultatais, jis sukūrė savo “suvokiamąją sociologiją”, teigusią, kad visuomenės mokslai neįgalina vienareikšmiškai nustatyti jokių priežastynių ryšių.
Sociologas M.Weber‘is nagrinėja religiją kaip religines idėjas, aktyvinančias visuomenės grupių gyvenimą, skatinančias žmogų pasaulyje veikti. Nagrinėjama, kiek religinės idėjos svarbios socialine prasme , t.y. aiškinant socialinės tikrovės reiškinius, jų sąlygas ir pasekmes.

Požiūrios susiformavo, veikiamos neokantizmo. Drauge su H.Rikertu ir V.Diltėjumi sukūrė idealių tipų koncepciją, neigiančią istorinės raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią pliuralizmą, kaip tyrimo metodą (pvz.,feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idealios tipizacijos būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomeniniais santykiais). Lemiamu eoropietiškos kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą – racionaliausiu ūkininkavimo tipu. M.Weber’is – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė visuomenės ūkinės veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideoliginių interesų ryšį su religine sąmone. Įrodinėjo, kad europietiškojo kapitalizmo atsiradimą įtakojusi protestantiškoji etika. Kaip istorijos materializmo priešpriešą sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą. Svarbiausiu politinio gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratizmu; dėl biurokratijos visagališkumo ir socializmas nelaimėsiąs. M.Weber’is turėjo didelę itaką nemarksistiniai sociologijai.

Savo raštuose M.Weber’is išskiria tris temas: Apie valdžios prigimtį ir jos įtaką socialiniam gyvenimui; apie racionalumą ir jo pobūdį; apie įdėjų ir materialinių interesų sąsają, ypač apie religinių idėjų ir ekonominės veiklos santykį.

Jis skyrė tris valdžios tipus: tradicinį bei patriarchalinį, charizmatinį bei patrimonialinį ir legalųjį bei racionalųjį. Savi analitinį dėmesį jis sutelkė į trečiajį tipą, t.y. legalųjį – racionalųjį, kuris yra svarbiausias kapitalizmo principas.

“Antimarksistas,, Weber’is lieka nepralenkiamas XXa.socialinės teorijos kūrėjas, šiuolaikinės sociologijos pradininkas. Jis idealistiškai traktuodamas istoriją, sukūrė idealių tipų koncepciją. Pasak jo, istorikas, sociologas ar ekonomistas, tirdamas socialinius reiškinius, pasinaudoja idealiąja tipologija. Esą trys idealūs istorinės raidos tipai – antika, feodalizmas ir kapitalizmas, kurių kaita nereiškia objektyvaus dėsningumo.
Kalbant apie visuomenės neligybę:

Tai Weber’is akcentavo 3 pagrindinius komponentus. Jis kalbėjo apie juos kaip apie tarpusavyje susietus, tačiau ir nepriklausomus:
Pirmasis komponentas – turtinė nelygybė. Turtas reiškia daugiau, negu paprastą darbo uždarbį; turtuoliai dažnai iš viso nedirba, tačiau gauna dideles pajamas iš nuosavybės, kapitalo investicijų, nekilnojamo turto arba akcijų ir vertingų popierių. Weber’is sakė, kad skirtingų socialinių klasių atstovai turi nevienodas galimybes gauti pajamas ir įsigyti prekes. Tačiau jis jautė, kad esmė ne vien turte.
Jis išryškino antrą nelygybės komponentą – žmonių grupės skirtingai vertinamos ir turi nevienodą prestižą. Turtas vaidina reikšmingą vaidmenį, bet ne mažiau svarbus prestižas., kuris gali visiškai nepriklausyti nuo turto. Pavyzdžiui: profesoriai, dvasininkai turi didesnį prestižą, negu pornografinio kinoteatro savininkas, gaunantis žymiai daugiau pinigų.
Trečias pagal Weber’į komponentas – tai valdžia. Turimas galvoje žmogaus ar grupės sugebėjimas įgyvendinti planus, imtis veiksmų ir vykdyti tam tikrą politiką, net prieštaraujant kitiems žmonėms ar grupėms.
Kalbant apie religiją:

Tai Weber’is klasifikavo religijas priklausomai nuo jų požiūrio į sielos išgelbėjimą. Koks elgesys atneš po mirties amžiną gyvenimą? Koks elgesys pasmerks degti pragare, būti amžinu?
Jis išanalizavo įvairius požiūrius į sielos išsigelbėjimą, akcentuodamas 2 momentus:
1. Ar sielos išsigelbėjimas reikalauja pasyvaus stebėjimo ar aktyvaus savo valios valdymo ?
2. Ar sielos išsigelbėjimas vyksta šiame ar kokiame nors kitame pasaulyje ?
Weber’is nustatė priklausomybę tarp protestantų tikėjimo ir socialinės visuomenės tvarkos. Jis pastebėjo, kad skirtingos socialinės klasės atkreipia dėmesį į skirtingas religinio mokymo puses – aukšiausios klasės įsisavina religinius įsitikinimus, pateisinančius jų privilegijas, o viduriniosios ir žemesniosios klasės priima religijoje tai, kas siūloma ateityje.Vokiečių mokslininką dominavo kalvinizmo poveikis. Kalvinizmas teigė tikėjimą žmogaus gyvenimo nulemtumu.
Kalbant apie politinę sistemą:

Galima išskirti pagrindines sąvokas: valdžia, galia, autoritetas. Weber’is pasiūlė viena iš labiausiai žinomų valdžios apibūdinimų: „tai galimybė vienam veikėjui esamomis socialinėmis sąlygomis vykdyti savo valią, net jei susilaukia pasipriešinimo“. Valdžia gali būti pagrįsta jėgos panaudojimu, paveldėtu autoritetu. Autoritetas – labiau ribota sąvoka nei valdžia. Weber’is apibūdina autoritetą kaip“tikimybė to, kad įsakymai susilauks konkrečios žmonių grupės paklusnumo“.

Svarbiausias jo veikalas “Ekonomika ir visuomenė. Suvokiamosios sociologijos pagrindai”, išleistas 1922 m. po autoriaus mirties, iki mūsų dienų neprarado savo reikšmės kaip socialinių mokslų etalonas. Sociologiją M.Weber’is apybūdino kaip “mokslą apie socialinį veiksmą”, pasireiškiantį visose visuomenės gyvenimo srityse. Nuolat pasikartojantys stereotipai virsta instrukcijomis (santuoka, profesija, valdžia ir t.t), o institucijos išreiškia visuotinai pripažintą tvarkos sampratą. Priešingai nei K.Marksas, M.Weber’is atmetė prielaidą, kad kad visuomeninį gyvenimą lemia tik ekonominiai veiksniai. Nuo 1903 m. M.Weber’is leido “Socialinių mokslų archyvą”. Straipsnyje “Objektyvumas” sociologijos požiūriu” (1904 m.) jis išdėstė istorija besiremiančios kultūrologijos bei sociologijos pagrindus. Traktate “Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia” (1905 m.) jis analizavo ryšį tarp puritoniškojo religingumo, racionalaus gyvenimo būdo ir šiuolaikinio kapitalizmo atsiradimo. Visų didžiųjų religijų tyrimus M.Weber’is apibendrino savo veikale “Pasaulinių religijų ekonomikos etika” (1915 m.) ir juo pagrindė religijos sociologiją. M.Weber’is buvo aktyvus politinis veikėjas – dalyvavo Versalio taikos derybose, buvo vienas iš Vokietijos demokratinės partijos steigėjų.

PRIEDAS

Kadangi metodologija susieta su sociologija, pirmiausia pakalbėkime kas ta sociologija:

Sociologija – tai mokslas, nagrinėjantis socialinių sistemų sąveiką visuomenėje.
Sociologija vienintelis mokslas iš socialinių ir humanitarinių mokslų, tiriantis visuomenę, kaip visumą. Ji atskleidžia žmogaus elgesio perspektyvą, pagrindinį dėmesį skirdama socialinei veiklai.

Kiekvienam aktyviam piliečiui pravartu susipažinti su šiuo mokslu: kam jis reikalingas, ką nagrinėja ir kaip nagrinėja. Juk tiek pats žmogus, tiek pati visuomenė yra mažesnė ar didesnė socialinė sistema. Taigi jų sąveika ir sudaro sociologijos tyrimo dalyką.

Metodologija – apima klausimus, nusakančius, kaip socialinis procesas ar reiškinys bus tiriamas: kokie bus parinkti metodai, kaip bus atliekamas tyrimas, analizuojama tyrimo medžiaga.

Metodologijos funkcijos: aiskina tyrimo procesą, tyrinėtojų bendravimo taisykles, argumentavimo taisykles, objektyvumo ir validumo taisykles. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo idėją, pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas ir tyrimo metodus. Vienas iš tokių tyrimų, tai:

Empirinis tyrimas. Kurį galima apibudinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tyriamo objekto, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.

Hipotezė – tai svarbiausias metodologinis instrumentas, organizuojantis ir nukreipiantis visą tyrimo procesą.

Yra keletas sociologinių teorijų skirstymo į tam tikrus tipus argumentų. Vienas iš jų – pagal socialinės realybės tyrimo abstrakcijų lygį bei sociologijos ryšį su kitais socialiniais mokslais. Pagal tai sociologinės teorijos skirstomos į bendrąsias, specialiasiąsias ir šakines. Sociologijos teorijos: kultūros, religijos, mokslo, darbo, socialinės stratifikacijos, politikos, šeimos, švietimo, asmenybės ir kitos.

Sociologijos idėjos, kurios užvis labiausiai išskiria sociologiją iš kitų socialinių mokslų yra penkios: bendruomenė, autoritetas, statusas, šventybė ir susvetimėjimas.

O dabar pakalbėkime kokia Makso Weber’io suprantanti socialogija (Max Weberis, 1864 – 1920, Vokietija):

Kalbant apie visuomenės neligybę:

Weber’is akcentavo 3 pagrindinius komponentus. Jis kalbėjo apie juos kaip apie tarpusavyje susietus, tačiau ir nepriklausomus:

Pirmasis komponentas – turtinė nelygybė. Turtas reiškia daugiau, negu paprastą darbo uždarbį; turtuoliai dažnai iš viso nedirba, tačiau gauna dideles pajamas iš nuosavybės, kapitalo investicijų, nekilnojamojo turto arba akcijų ir vertingų popierių. Weber’is sakė, kad skirtingų socialinių klasių atstovai turi nevienodas galimybes gauti pajamas ir įsigyti prekes. Tačiau jis jautė, kad esmė ne vien turte.

Jis išryškino antrąjį nelygybės komponentą – žmonių grupės skirtingai vertinamos ir turi nevienodą prestižą. Turtas vaidina reikšmingą vaidmenį, bet ne mažiau svarbus – prestižas, kuris gali visiškai nepriklausyti nuo turto. Pavyzdžiui: profesoriai, dvasininkai turi didesnį prestižą, negu pornografinio kinoteatro savininkas, gaunantis žymiai daugiau pinigų.

Trečias pagal Weber’į komponentas – tai valdžia. Turimas galvoje žmogaus ar grupės sugebėjimas įgyvendinti planus, imtis veiksmų ir vykdyti tam tikrą politiką, net prieštaraujant kitiems žmonėms ar grupėms.

Kalbant apie religiją:

Weber’is klasifikavo religijas priklausomai nuo jų požiūrio į sielos išgelbėjimą. Koks elgesys atneš po mirties amžiną gyvenimą? Koks elgesys pasmerkia degti pragare, būti amžinu?

Jis išanalizavo įvairius požiūrius į sielos išsigelbėjimą, akcentuodamas 2 momentus:

1. Ar sielos išsigelbėjimas reikalauja pasyvaus stebėjimo ar aktyvaus savo valios valdymo;

2. Ar sielos išsigelbėjimas vyksta šiame ar kokiame nors kitame pasaulyje

Weber’is nustatė priklausomybę tarp protestantų tikėjimo ir socialinės visuomenės tvarkos. Jis pastebėjo, kad skirtingos socialinės klasės atkreipia dėmesį į skirtingas religinio mokymo puses – aukšiausios klasės įsisavina religinius įsitikinimus, pateisinančius jų privilegijas, o viduriniosios ir žemesniosios klasės priima religijoje tai, kas siūloma ateityje.Vokiečių mokslininką dominavo kalvinizmo poveikis. Kalvinizmas teigė tikėjimą žmogaus gyvenimo nulemtumu.

Kalbant apie politinę sistemą:

Galima išskirti pagrindines sąvokas: valdžia, galia, autoritetas. Weber’is pasiūlė viena iš labiausiai žinomų valdžios apibūdinimų: „tai galimybė vienam veikėjui esamomis socialinėmis sąlygomis vykdyti savo valią, net jei susilaukia pasipriešinimo“. Valdžia gali būti pagrįsta jėgos panaudojimu, paveldėtu autoritetu. Autoritetas – labiau ribota sąvoka nei valdžia. Weber’is apibudina autoritetą kaip“tikimybė to, kad įsakymai susilauks konkrečios žmonių grupės paklusnumo“

Taigi, M.Weber’is buvo tuo pačiu aktyvus politinis veikėjas – dalyvavo Versalio taikos derybose, buvo vienas iš Vokietijos demokratinės partijos steigėjų.

LITERATŪRA:

Nisbet R.A. „Socialogijos tradicija“
Kardelis K. „Mokslinių tyrimų metodologija ir metodologija ir metodai”
Matulionis A.V.M. „Socialogija“
Liuobienė I. „Socialinių tyrimų metodika“
Liubienė I. „Socialogija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika“
Mokslas ir technika 1995m. Nr.3
Lietuvos Tarybinė enciklopedija

Leave a Comment