Darbo ir laisvalaikio sociologija

Darbo samprata

Nuo pat žmonių bendruomenių atsiradimo darbas tapo ne tik pagrindine gyvenimo sritimi, bet ir, svarbiausia, žmogaus kaip asmenybės formavimosi ir vystymosi sritimi. Tik dirbdamas žmogus galėjo išlikti ir išgyventi kovodamas su tuomet dar neįvaldytomis gamtos jėgomis. Ir dabar dirbdamas žmogus praleidžia didžiąją laiko dalį. Darbu jis užsitikrina sau pragyvenimą. Taigi darbas yra esminė žmogaus charakteristika.

Tačiau atskleisti darbo sampratą nėra lengva, nes darbo turinys labai įvairus. Suformuluota daug apibrėžimų, nors kyla klausimas, ar apskritai galima bendra samprata? Yra teigiančių, jog dėėl to, kad darbas labai įvairiapusis reiškinys, pasireiškiantis labai skirtingomis sąlygomis (tiek istorinėmis, tiek socialinėmis, tiek geografinėmis, tiek kitokiomis), negali būti “bendro vardiklio”. Neįsitraukiant į šiuos ginčus, būtina pažymėti, kad sociologinis požiūris yra pats bendriausias.

Gamtos moksluose darbas suprantamas kaip fizinis veiksmas, kuris būdingas ne tik žmogui, bet ir gyvuliams, net gamtos jėgoms (pavyzdžiui, kalbama apie skruzdžių darbą, bangų ar vėjo darbą).

Svarbūs yra fiziologiniai ir psichologiniai darbo apibūdinimai, kuriuose pabrėžiama, kad bet kokia darbinė veikla reikalauja fiziologinės ir psichologinės įtampos. Nors fiziniame daarbe dominuoja raumenų veikla, o protiniame – nervų sistemos, šis skirtumas yra sąlygiškas. Psichologiniu požiūriu ir fizinis, ir protinis darbas reikalauja sąmoningos veiklos, paremtos mąstymu ir jausmais, protu ir pojūčiais.

Visuomenės moksluose galima išskirti penkis pagrindinius požiūrius į darbą: techninį – technologinį, ekonominį, filosofinį, te

eisinį ir sociologinį.

Techniniu – technologiniu požiūriu darbas nagrinėjamas gamtos įvaldymo kontekste kaip žmogaus sugebėjimas kurti ir racionaliai panaudoti darbo įrankius. Tokiu požiūriu darbas apibudinamas kaip visuma veiksmų, kurių tikslas įveikti sunkumus, kad būtų patenkintas koks nors esminis poreikis.

Ekonominiu požiūriu darbas dažniausiai apibūdinamas kaip sąmoninga ir tikslinga žmogaus veikla, kuria siekiama apdoroti gamtos produktus, kad būtų patenkinti žmogaus poreikiai. Taigi darbas – tai tiesioginė ar tarpiška žmogaus veikla, siekiant apsirūpinti gyvenimo priemonėmis.

Filosofiniu požiūriu svarbu nusakyti darbo tikslą ir nurodyti darbo subjektą. Filosofiniu požiūriu darbas yra bet kuri kryptinga žmogaus veikla, kuria tiesiogiai ar tarpiškai siekiama sukurti tam tikrą materialinę ar dvasinę vertybę.

Teisės moksluose darbas apibūdinamas kaip teisinė kategorija. Tai svarbūs klausimai, susiję su samdomu darbu, darbiniais santykiais ir jų teisiniu reguliavimu.

Tačiau visi šie poožiūriai yra vienpusiški, neskiriama pakankamai dėmesio tam, kad darbas yra labiausiai susijęs su socialine veikla. Tą vienpusiškumą gali įveikti būtent sociologija.

Sociologinis darbo apibūdinimas turi parodyti darbo kaip visuomeninio reiškinio esmę, specifinius žmogaus ir darbo, darbo ir visuomenės, gamtos ir darbo ryšius. Svarbu nustatyti darbo reikšmę žmogui. Apibrėžime turi atsispindėti ne tik esamos darbo charakteristikos, bet ir galimi darbo turinio bei bobūdžio pokyčiai.

Pačios bendriausios darbinės veiklos charakteristikos yra šios:

1) žmogaus darbas yra sąmoninga ir kryptinga veikla,
2) tai kompleksinė įvairių grupių veikla,
3) tai veikla, kuria ku
uriamos atitinkamos materialinės ir dvasinės vertybės, turinčios visuomeninę reikšmę.
Taigi sociologiniu požiūriu darbas yra sąmoninga, universali ir organizuota žmogaus veikla, kurios turinys ir pobūdis yra sąlygojami darbo priemonių išsivystymo lygio ir visuomeninių santykių ypatybių, o žmogus šioje veikloje save įvertina kaip visuomenės narį, kuriantį materialines ir dvasines vertybes savo esminiams poreikiams patenkinti.

Šiame apibrėžime yra pabrėžiama, kad sudėtingu visuomeniniu reiškiniu darbu žmogus sąmoningai veikdamas realizuoja save kaip asmenybę. Žmogus užsitikrina savo egzistavimo sąlygas ne tik keisdamas gamtą, bet ir keisdamas patį save, savo santykius su kitais žmonėmis.

Darbo prigimtis pasireiškia įvairiai. Pirmiausia žmogus dirbdamas sąveikauja su kitais dirbančiaisiais. Kita vertus, jis išreiškia savo požiūrį į darbą kaip į konkrečią aktyvumo rūšį: arba darbu įtvirtina save kaip asmenybę, arba priešingai, jaučia prievartą. Tiagi darbas kaip visuomeninis reiškinys atspindi visuomenės esmę.

Kadangi darbas remiasi daugelio žmonių sąveika, būtina ir darbo organizacija. Darbo organizacija savo ruožtu priklauso nuo visuomenės pobūdžio. Visuomeninis darbo pobūdis pasireiškia pirmiausiai tuo, kad kiekvienas žmogus gyvena konkrečioje visuomenėje su atitinkamomis sąlygomis, sukurtomis anksčiau gyvenusių žmonių kartų. Be to, žmonės darbo procese sąveikauja. Darbas yra arba stichinis, arba sąmoningas ir valingas įvairių sričių darbo sujungimas į visuminį darbą. Sunku rasti žmogų, kurio darbas, nors ir stichiškai, visai nebūtų susijęs su kitų rūšių darbu ir neįsilietų į
bendro darbo procesą.

Žmogaus darbas yra kryptinga veikla. Tačiau ne kiekvieną kryptingą veiklą galima pavadinti darbu. Pavyzdžiui, negalima vadinti darbu valgymo, kai žmogus kryptingai patenkina savo biologinius poreikius. Todėl būtina patikslinti kokia kryptinga veikla laikoma darbu. Čia veiklą reikia sieti su gamyba, tai yra su tokia veikla, kuria keičiama gamta – su materialine gamyba. Siaurąja žodžio prasme darbas yra tik kryptinga veikla ekonomiškai pagrįstoje gamyboje. Tokioje gamyboje neišvengiamas būtinybės, tai yra tam tikros prievartos elementas. Būtinybė užtikrinti savo egzistavimą skiriasi nuo laisvalaikio, poilsio ir panašiai. Pavyzdžiui, kaip paaiškinti veiklą sode arba darže. Jei valstietis triūsia darže, kad pragyventų, tai vadinama darbu. Darbo kaip kryptingos veiklos negalima sieti vien tik su materialine gamyba. Bet kuri kryptinga veikla, kuria siekiama užtikrinti žmogaus egzistavimą, yra darbas.

Dėl darbo priverstinumo yra skirtingų nuomonių. Vieni mokslininkai teigia, kad darbas visuomet reikalauja didesnės įtampos negu, pavyzdžiui, kai siekiama tik malonumo. Tik įtampa didina žmogaus sugebėjimus, tik jos dėka darbas tampa pagrindiniu žmogaus gyvenimo veiksniu. Be darbo žmogus degraduoja.

Kiti mokslininkai teigia, kad darbas neturi tapti našta, būti nemalonus. Taigi visuomenei vystantis prievartos turi mažėti, nes prievarta nėra imanentiškai būdinga darbui.

Sociologinis darbo apibrėžimas paremtas tuo, kad darbas yra tarpininkas tarp žmogaus ir gamtos, nusako specifines žmogaus darbo kaip visuomeninio reiškinio savybes. Da
arbas užtikrina žmogaus egzistavimą, bet kartu išreiškia ir daugelį kitų dalykų. Darbas yra specifinė žmogaus savirealizacijos sfera.

Darbo procesas, turinys, bei pobūdis

Darbinė veikla išreiškia konkretų žmogaus aktyvumą. Tačiau šios veiklos formos, nors ir kaip skirdamosis vienos nuo kitų, turi bendrų bruožų, kuriuos galima apibūdinti kaip žmogaus energijos sąnaudas ir kaip atitinkamų pokyčių užtikrinimą, tai yra kažko naujo, ko dar nebuvo, sukūrimą. Visa tai neįmanoma be kryptingos žmogaus valios.

Darbo procese sąveikauja daug elementų. Būtina išskirti tokius momentus kaip:

1) kryptingą žmogaus veiklą, t. y. patį darbą,
2) darbo dalyką, tai yra tai, ką žmogus kuria,
3) darbo priemones, kuriomis žmogus kuria darbo dalyką.

Kuris iš šių elementų svarbiausias, labai priklauso nuo gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir nuo tikslų, kuriuos mes norime pasiekti darbo procese. Tačiau kryptinga veikla lieka pagrindiniu darbo proceso momentu.

Darbas – tai tokia veikla, kurioje žmogus pasireiškia kaip kūrėjas. Kad taptų pagrindiniu darbinio proceso veiksniu, žmogus turi turėti atitinkamus įgūdžius ir darbo patyrimą. Darbinė veikla pasireiškia kaip fizinio ir psichologinio prado vienovė. Su veikla yra susijusios tokios sąvokos kaip tiklas, interesas, ir pan.

Tikslas žmogaus sąmonėje susiformuoja kaip jo meterialinių ir dvasinių poreikių bei jo darbo patyrimų atspindys. Tikslas realizuojamas konkrečia žmogaus veikla, kuri savo ruožtu gali būti detalizuojama iki paprasčiausių darbo operacijų.

Kad įgyvendintų savo tikslus, žmonės jungiasi į grupes, pasiskirstydami ir bendrai organizuodami savo veiklą. Todėl darbo sociologija, tirdama darbą, žiūri, kiek bendras darbas didina darbo našumą.

Darbo priemonės yra vienas iš svarbiausių darbo elementų. Darbo priemonės savo ruožtu yra kryptingos žmonių veiklos rezultatas, produktas. Tai materializuotas žmonijos patyrimas ir žinios. Jos suprantamos plačiąja ir siaurąja prasme. Siaurąja prasme darbo priemonės – tai mechaninės darbo priemonės. Plačiąja prasme – tai visi materialiniai veiksniai, kurie tiesiogiai nėra darbo proceso dalis, bet daro jį galimą. Tai žemė, pastatai, kuriuose vyksta darbo procesas, keliai transportas ir panašiai.

Darbo dalykas – tai natūrali materija, kurią darbo priemonėmis apdoroja žmogus, siekdamas jai suteikti tam tikrą formą, kuri tenkintų jo poreikius. Darbo procese žmogus apdoroja ir tuos produktus, kurie jau buvo apdoroti kitų.

Darbo priemonės ir darbo dalykai – tai objektyvūs gamybos veiksniai, kurie kartu vadinami gamybos priemonėmis. Darbinė žmogaus veikla, sujungianti darbo priemones ir dalykus, pasižymi techniniu – organizaciniu ir socialiniu – ekonominiu aspektais. Techniniu – organizaciniu aspektu veikla yra sąlygojama gamybos priemonių pobūdžio ir jų išsivystymo lygio, taip pat jų sąlygotų darbo organizacijos formų. Socialiniu – ekonominiu aspektu darbinė žmogaus veikla yra sąlygota objektyvių ryšio tarp žmogaus ir jo darbo formų bei darbo pobūdžio visuomenėje.

Darbo turinio ir pobūdžio terminai sociologijoje vartojami labai dažnai. Tačiau yra daug įvairių traktuočių, todėl sunku palyginti empirinių tyrimų rezultatus ir suformuluoti ženklesnes teorines išvadas. Vieni teigia, kad darbo turinys nustatomas atsižvelgiant į konkrečius darbo proceso dalyvių darbinių funkcijų pokyčius, taip pat į būtiną kvalifikacijos lygį ir darbo pasidalijimą. Kiti teigia, kad darbo turinys – tai visuma elementų, ryšių ir santykių, kurių dėka žmogaus veikla tampa kryptinga. Darbo turinys yra veikiamas ne tik techninių – organizacinių, bet ir socialinių – ekonominių veiksnių. Taigi darbo turinys yra techninių – organizacinių funkcijų, kurios ir sudaro kryptingą žmogaus veiklą, bei socialinių – ekenominių santykių, kurie susiklosto tos veiklos procese, tam tikru būdu organizuota visuma.

Darbo socialinis – ekonominis turinys pasireiškia santykiu tarp individo darbo ir visos visuomenės darbo. Darbo visuomeninis pobūdis gali būti nagrinėjamas keliais aspektais. Pačiu bendriausiu sociologiniu požiūriu egzistuoja universalus darbo ir visuomenės santykis. Kitas aspektas rodo, kad pereinant iš vienos visuomenės santvarkos į kitą kinta santykiai tarp visuomenės visuminio darbo ir individo darbo. Šis aspektas nagrinėja socialinės grupės socialinius skirtumus, kurie sąlygoti techninio – organizacinio darbo turinio. Skirtumas tarp techninio – organizacinio ir socialinio – ekonominio darbo turinio komponentų nėra absoliutus, o santykinis. Tačiau jį būtina turėti galvoje, nes reikia skirti darbo turinį ir darbo pobūdį, kad nedominuotų technicistinis požiūris.

Darbo pobūdis apibūdinamas ryšiais ir santykiais, kurie atspindi darbo visuomeninės prigimties raidos lapsnį. Tai dirbančiojo santykis su gamybos priemonėmis (tuo pasireiškia socialinė darbo esmė), ryšys tarp individo darbo ir visuomeninio darbo politiniu – ekonominiu aspektu (tuo pasireiškia visuomeninis darbo pobūdis), ryšys tarp žmogaus ir visuomenės plačiuoju sociologiniu požiūriu, ryšys tarp gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir socialinių darbo pasekmių, ryšys tarp individo darbo tikslo ir gamybos tikslo visuomenėje. Be to, žmogaus darbo pobūdis atspindi žmogaus požiūrį į savo darbinę veiklą.

Darbo pobūdis sąlygotas: 1) darbo turinio, fizinės ir protinės darbo įtampos, 2) visuomeninių santykių.

Neteisinga manyti, kad modernioje visuomenėje nėra skiriamas darbo turinys ir darbo pobūdis. Tiesa, dažniau akcentuojamas technikos ir technologijos poveikis darbo turiniui ir pobūdžiui, bet nagrinėjamos ir socialinės pasekmės. Pavyzdžiui dar XXa. pradžioje JAV žymus darbo organizatorius F. Teiloras, nagrinėdamas konvejerinį darbą, koncentravo dėmesį tik įtechnologiją, o vėliau buvo pabrėžiama tarpasmeninių santykių reikšmė darbo našumui.

Santykių rūšys darbo procese

Žmogus beveik niekada nedirba vienas. Todėl kiekvienam dirbančiam žmogui būtina derinti savo veiksmus su kitais darbo proceso dalyviais. Savo bendra veikla žmonės ir sujungia darbo priemones su darbo dalyku. Taigi darbo procese tarp žmonių susidaro santykiai. Pagrindiniai yra gamybiniai santykiai, kurie formuojasi žmonių santykio su gamybos priemonėmis pagrindu. Būtent tai, kam priklauso gamybos priemonės, sąlygoja ir darbo produkto paskirstymo pobūdį. Kartu su gamybiniais santykiais darbo procese, susidaro ir kitokie visuomeniniai santykiai, pirmiausia teisiniai ir politiniai. Teisiniai santykiai pagal esamą teisinę sistemą reguliuoja žmonių tarpusavio sąveiką darbo procese. Politiniai santykiai sąlygoja valdžios sandarą toje visuomenėje.

Kadangi darbas yra visuomeninio pobūdžio, dirbantysis yra įtrauktas ir į socialinius – ekonominius santykius su kitais darbo proceso dalyviais.

Psichologiniu požiūriu darbo priemonių poveikis taip pat įvairialypis. Kiekvienas darbas reikalauja tam tikros žmogaus koncentracijos. Kuo sudėtingesnis darbas, tuo didesnė įtampa. Tačiau darbo procese žmogus patiria ir teigiamų emocijų. Kai dirbama suinteresuotai, entuziastingai, susikoncentravus ir susikaupus, pajuntamas džiaugsmas, susižavėjimas, triumfas ir panašiai. Neigiamos emocijos sukelia pasyvumą, intereso praradimą, apmaudą, nepasitenkinimą ir panašiai.

Kaip minėta, darbo procese žmonės užmezga socialinius – ekonominius santykius. Tai tiek vertikalūs, tiek horizontalūs gamybiniai santykiai: darbdavio – dirbančiojo, vadybininko – administratoriaus ir pan.

Darbo aplinka

Dažnai darbo aplinka suprantama kaip darbo priemonės ir darbo sąlygos arba kaip individų, dalyvaujančių darbo procese, sąveika. Pavyzdžiui, darbo aplinka apibūdinama kaip fizinės ir materialinės sąlygos, kuriomis ir vyksta darbo procesas. Taip apibūdinus darbo aplinką pereinama prie klausimų, kaip organizuoti gamybą, atsižvelgiant į psichologines ir sociologines darbo vietos sąlygas.

Priimtiniausias darbo aplinkos apibūdinimas yra toks – darbo aplinka yra visuma ir vienovė materialinių darbo proceso veiksnių ir visuomeninių santykių, kurie kyla darbo procese tarp jo dalyvių. Savo ruožtu darbo aplinka yra žmogaus gyvenimo aplinkos dalis.

Taigi yra fizinė ir socialinė darbo aplinka.

Fizinės darbo aplinkos elementus galima skirti į dvi grupes. Pirmąją sudaro veiksniai, kurie nėra darbo produktai. Antrąją grupę sudaro gamybos priemonės, žaliavos, patalpos ir pan., tai yra žmogaus darbo produktai. Jie žmogui turi grįžtamąjį poveikį. Poveikis gali būti tiek pozityvus, tiek negatyvus. Grįžtamasis fizinių darbo aplinkos elementų poveikis sąlygotas ne tik šių materialinių veiksnių prigimties, bet ir visuomeninių santykių pobūdžio.

Fiziniai darbo aplinkos elementai visą laiką kinta. Ypač tie, kurie sukurti žmogaus. Tai sukelia tam tikrų socialinių pasekmių.

Santykiai, kuriuos tarpusavyje užmezga darbo proceso dalyviai, sudaro socialinę darbo aplinką. Sociologiniu požiūriu darbas pirmiausia yra santykiai tarp darbo proceso dalyvių. Aišku, jie yra visuomeninių santykių dalis, kurių pagrindu formuojasi tarpasmeniniai darbo proceso dalyvių santykiai, taigi veikia ir psichologiniai veiksniai. Šių tarpasmeninių santykių pobūdis priklauso nuo socialinio statuso ir žmogaus vaidmens darbo kolektyve. Bet kurio darbo kolektyvo nario statusas apima sąveiką jausmų ir interesų kitų darbo kolektyvo narių atžvilgiu. Statuso vaidmuo sąlygoja nuostatas, susiklosčiusius įpročius ir požiūrius, paremiančius dirbančiojo padėtį.

Iš visų visuomeninių santykių dirbančiajam yra svarbiausi gamybiniai santykiai, kuriuos kiekvienas darbo proceso dalyvis turi užmegsti su kitais dirbančiaisiais. Tačiau, be gamybinių, dar yra ir kitokių visuomeninių santykių, kurie pasireiškia įvairiomis formomis ir sudaro skirtingų ryšių rūšis paskirstant darbą. Tai viršininko ir valdinio santykiai, tai yra pavaldumo santykiai; darbuotojo ir darbuotojo santykiai, t. y. bendradarbių santykiai; tai draugystės užmegstos darbo dėka, santykai, kai tampama kolegomis, ir pan. Šių santykių turinys gali būti labai skirtingas, tačiau būtent jie ir sudaro socialinį kolektyvo klimatą ir tiesiogiai veikia darbo procesą. Jį gali veikti ir visuomeniniai santykiai, besiklostantys visoje visuomenėje apskritai.

Santykiai darbo procese ne visuomet yra bendradarbiavimo santykiai. Dažnai pasireiškia interesų sankirta ir net prieštaravimai, pavyzdžiui, tarp įvairių profesinių grupių. Tačiau interesai yra derinami, nes kitaip darbo procesas negalėtų normaliai vykti.

Tiriant darbą ir darbo aplinką dažnai vartojamas darbo vietos terminas.

Sociologiniu požiūriu svarbu, kad greta materialinių elementų būtų atsižvelgiama ir į visuomeninius santykius, kurie užmezgami darbo erdvėje. Socialiniai veiksniai išreiškia socialinius reikalavimus, kuriuos dirbantysis turi įvykdyti, jei nori patirti pasitenkinimą savo darbo vietoje. Taigi sociologiniu požiūriu darbo vietą galima apibūdinti kaip apribotą darbo aplinkos erdvę, kurioje žmogus, derindamasis prie kitų dirbančiųjų, darbo priemonėmis atlieka tam tikrą darbą.

Darbo sociologija

Kiekviena disciplina prieš pradėdama nagrinėti bet kurį reiškinį ar procesą turi apsibrėžti savo tyrimo objektą ir dalyką. Darbo sociologijos objektas yra darbas. Tačiau darbas ne tik darbo sociologijos, bet ir ekonominės sociologijos, ir pramoninės sociologijos, ir darbo rinkos sociologijos tyrimo objektas. Todėl būtina tiksliau nustatyti, ką konkrečiai tirynėja kiekviena iš šių specialiųjų sociologijos disciplinų, patikslinant kiekvienos iš jų tyrimo dalyką. Tai svarbu dar ir todėl, kad pereinamuoju laikotarpiu pokomunistinėse šalyse formuojantis naujiems visuomeniniams santykiams susiduriama tiek su nueinančiu į praeitį vadinamuoju socialistiniu darbo organizavimu, kurio paliktas problemas dar tebereikia spręsti, tiek su gimstančiais naujais darbo santykiais, kurie anksčiau buvo ideologizuojami, juos vienpusiškai priskiriant darbo susvetimėjimui.

Būtina pažymėti, kad ne visi sociologai skiria darbo sociologiją nuo pramoninės sociologijos. Pavyzdžiui, darbo sociologija apibūdinama kaip specialioji sociologinė disciplina, kuri tiria pramonę, jos pasiekimus ir ryšį su visuomenės raida. Kai kurie mokslininkai teigia, kad pramoninė sociologija yra tik pavadinimas, o tyrimo dalykas yra darbas ir visi visuomeniniai reiškiniai, kurie atsiranda specifinėmis pramoninės gamybos sąlygomis. Tarybinėje sociologijoje darbo sociologijos dalyku buvo laikomas darbas apskritai ir viskas, kas su juo susiję: darbo struktūra, darbo prieštaravimai, funkcijos, turinys ir panašiai. Darbo sociologijos dalykas buvo apibūdinamas taip: tai visuomeninis darbo pobūdis, darbas kaip socialinis, o ne fizinis, ekonominis ar technologinis procesas. Apskritai buvusioje vadinamojoje socialistinėje stovykloje darbas buvo traktuojamas kaip visuomeninis procesas. Buvo apimama ne tik įmonės formaliosios organizacijos, bet ir darbo kolektyvo santykiai, taip pat ir laisvalaikio sferoje, ypač jos poveikio darbui atžvilgiu. Taigi darbo sociologija dažnai buvo traktuojama kaip mokslas apie visuomeninius santykius, kurie susiklosto tarp žmonių darbo procese, tai mokslas apie visuomeninių santykių darbo sferoje tendencijas. Kai kurie mokslininkai teigė, kad darbo sociologija turi nagrinėti žmonių profesinį užimtumą ir darbo rinką. Jų nuomone, darbo sociologija yra bendresnė sociologijos šaka.

Kaip matome, apibrėžti darbo sociologijos dalyką nėra lengva. Taip yra todėl, kad darbas, kaip matėme, apskritai labai sudėtingas visuomeninis reiškinys ir dar nėra visiškai išsikristalizavę kitų darbą tiriančių mokslų (ir specialiųjų sociologinių) dalykai. Be to, reikia turėti galvoje, kad darbo sociologijos dalykas turi istorinį pobūdį, todėl jį reikia formuluoti atsižvelgiant į konkrečias istorines sąlygas. Štai, pavyzdžiui, dar XX a. devinto dešimtmečio viduryje Lietuvos sociologai nagrinėjo įvairius socialinio planavimo darbo sferoje aspektus, nes tai buvo labai konkretus dalykas. Todėl prieš apibūdinant darbo sociologijos dalyką reikia išryškinti kertinius darbo sociologijos formavimosi principus.

Pirmiausia būtina pabrėžti, kad pats darbas turi būti sociologinio tyrimo dalykas, kad taip pat darbo kaip sociologinio reiškinio ir kitų visuomeninių reiškinių, tarp žmogaus padėties darbo procese ir santykių už darbo sferos ribų egzistuoja specifiniai ryšiai. Būtina įvertinti tokius aspektus:

1) apibūdinant darbo sociologijos dalyką pagrindinis dėmesys dažniausiai buvo skiriamas darbo sociologijos ir pramoninės sociologijos skirtumams nustatyti, suprantant darbo sociologiją kaip bendresnę nei pramoninė sociologija sociologijos šaką;

2) yra sukauptas tam tikras darbo sociologijos dalyko nustatymo patyrimas;

3) pati darbo sociologija remiasi kokia nors bendrąja sociologine paradigma;

4) darbo sferą veikia ir kitos gyvenimo sferos, ir gyvenimo būdas, ir gyvenimo sąlygos.

Darbas veikia visas kitas gyvenimo sritis. Taigi darbo sociologija – tai speciali sociologijos šaka, kurios dalykas yra darbas kaip visuomeninis reiškinys su visais jam būdingais bruožais, kuriais jis ir skiriasi nuo kitų visuomeninių reiškinių; taip pat tie visuomeniniai santykiai, kuriuos užmezga darbo proceso dalyviai ir per kuriuos atsiskleidžia šių santykių priežastinis ryšys su gamybinių jėgų išsivystymo lygiu; taip pat gamybinių ir negamybinių santykių kolektyvuose, žmogaus veiklos efektyvumo ir visuomeninių santykių darbo procese analizsė.

Darbo sociologija nagrinėja:

1) darbinius santykius;

2) žmogaus padėtį darbo sferoje (tiek materialinę, tiek vietą santykių sferoje);

3) žmogaus darbinius santykius su kitais žmonėmis;

4) kvalifikacijos įgijimo procesą, persikvalifikavimo galimybes;

5) darbo kultūrą, siejamą su išsilavinimu;

6) žmogaus padėtį darbo procese laiko ir darbo laiko panaudojimo atžvilgiu;

7) laiką po darbo tuo atžvilgiu, kiek tai turi poveikio darbo našumui;

8) žmogaus darbinės ir nedarbinės veiklos palyginimą (susiejant su gyvenamąja vieta, politika ir panašiai);

9) darbo moralės ir atsakomybės klausimus;

10) individualų darbą;

11) individo ir kitų dirbančiųjų prieštaravimus ir juos sukeliančius veiksnius bei būdus, kaip juos pašalinti (darbo sociologija turi ne tik atspindėti, bet ir tobulinti santykius darbo sferoje).

Darbo sociologijoje didelis dėmesys skiriamas dirbančiųjų sąveikai darbo procese. Dirbančiųjų tiesioginių ir tarpiškų tarpusavio santykių kolektyviniame darbo procese visuma sudaro socialinius procesus ir darbinius santykius. Darbiniai santykiai yra svarbiausia sudėtinė gamybinių santykių dalis. Darbiniai santykiai nusistovi darbo pasidalijimo ir darbo kooperavimo pagrindu. Tai ir yra darbo jėgos funkcionavimo procesas. Todėl darbo sociologijos dalykas ir yra socialinių darbinbių santykių struktūra bei mechanizmas, taip pat socialiniai procesai darbo sferoje.

Darbinius santykius galima nagrinėti dviem aspektais: funkciniu ir sociologiniu. Funkcinis aspektas remiasi visuomeniniu darbo pasidalijimu, ir darbo kooperacija. Jis pasireiškia darbo jėgos profesinės ir kvalifikacinės sudėties proporcijų nustatymu.

Sociologinis aspektas pasireiškia lygybės ir nelygybės santykiu tarp įvairių socialinių grupių, darbuotojų socialinės padėties, jų interesų ir darbinės veiklos, besiremiančios visuomeniniu darbo pasidalijimu.

Socialiniai darbiniai santykiai galėtų būti grupuojami įvairiais būdais. Svarbiausi grupavimo požymiai būtų šie: darbo turinys; subjektas, valdžios apimtis, jos įgaliojimų laipsnis; pajamų paskirstymo pobūdis

Socialinių – darbinių santykių darbo sferoje rūšys

Pagal:
veiklos turinį ir pobūdį subjektą valdžios įgaliojimus pajamų paskirstymą bendravimo laipsnį reglamentavimo laipsnį
1.Gamybiniai – funkciniai
2.Profesiniai – kvalifikaciniai
3.Socialiniai – psichologiniai
4.Visuomeniniai 1.Tarporganizaciniai
(kolektyvas – kolektyvas)
2.Vidaus organizaciniai (kolektyvas – asmenybė, asmenybė– asmenybė) 1.Santykiai pagal horizontalę
2.Santykiai pagal vertikalę 1.Pagal darbo įnašą
2.Pagal kitus požymius (turtą ir pan.) 1.Tarpiški, neasmeniniai
2.Tiesioginiai, tarpasmeniniai 1.Formalūs, oficialiai įforminti
2.Neformalūs, oficialiai neįforminti

Veiklos turinys yra darbinės veiklos atsiradimo pagrindas. Jis charakterizuojamas įvairiomis darbinėmis funkcijomis ir jas atliekančių dirbančiųjų profesiniu – kvalifikaciniu lygiu. Be savo darbinių funkcijų, dirbantieji dalyvauja ir įvairių organizacijų, veikiančių kolektyve – profsajungų, Caritas, savišalpos kasų ir pan. – veikloje. Socialiniai – psichologiniai santykiai charakterizuoja dirbančiųjų sąmonę ir susiję su tokiais darbinės veiklos parametrais kaip motyvai, vertybinės orientacijos ir nuosatatos. Pokomunistinėse šalyse santykiai pagal subjektą įgyja naują prasmę tiek tarporganizaciniame lygyje, tiek organizacijos viduje. Tai priklauso nuo privatizacijos proceso eigos.

Tas pats pasakytina ir dėl valdžios laipsnio. Anksčiau tai priklausė nuo sprendimo priėmimo galimybių, tai yra nuo administracijos. Atsiradus privačiai nuosavybei ypač keičiasi vertikalūs santykiai, tai yra santykiai tarp vadovų ir valdinių. Vadinamojoje socialistinėje visuomenėje skirstant pajamas buvo menkai atsižvelgiama į darbo rezultatus. Vyravo perskirstymas nomenklatūrai ir lygiava daugumai dirbančiųjų. Dabar, dominuojant savininko intereso patenkinimui, turės pradėti veikti diferencijuojantis gero – blogo darbo atlyginimo mechanizmas. Taigi bus atkuriami darbo kokybės ir kiekybės vienovės skatinimo veiksniai. Kaip minėjau, priklausomai nuo darbo reglamentacijos laipsnio yra skiriami formalūs ir neformalūs santykiai. Formalūs santykiai – tai oficialiai numatyti ir nustatyti pareigybiniai santykiai, kurie apibūdina dirbančiųjų teises ir pareigas. Neformalūs santykiai nėra oficialiai reglamentuoti, o priklauso nuo abipusės bendradarbių simpatijos, interesų ir polinkių bendrumo. Socialiniai darbiniai santykiai negalimi be visuomeninių šių santykių subjektų. Šiuo požiūriu bendravimas yra kartu ir bendros darbinės veiklos sąlyga, ir kolektyvinis darbinės veiklos elementas. Bendravimas pasireiškia dirbančiųjų vienas kito toleravimu, informacijos pateikimu vienas kitam ir veiksmų koordinavimu. Šiuo požiūriu yra skiriamos trys bendravimo formos: percepcinė, komunikacinė ir elgesio (interakcinė).

Sociologams ypač svarbi elgesio forma. Čia savo ruožtu svarbiausi du bendravimo būdai: tiesioginis – “nosis į nosį” (face to face) – ir tarpiškas, bendraujant per atitinkamą darbo produktą (pavyzdžiui, surinkimo ceche yra surenkamos kitų darbininkų pagamintos detalės). Socialiniai – darbiniai santykiai negalimi be socialinių procesų ir priešingai – socialiniai procesai negalimi be socialinių – darbinių santykių. Darbo sferoje socialiniai procesai suprantami kaip socialinių grupių, kolektyvų, atskirų darbuotojų padėtys ir jų pokyčiai. Darbo sferoje svarbiausi socialiniai procesai yra šie:

1) pats darbas kaip bazinis socialinis procesas. Darbo socialinė kokybė pasireiškia darbuotojų atliekamų darbinių funkcijų poveikiu jų socialinei padėčiai, jų socialinėms charakteristikoms: interesams, profesiniam – kvalifikaciniam lygiui, požiūriui į darba ir panašiai. Šis poveikis priklauso nuo technologijos ir technikos progreso, nuo darbo organizavimo tobulinimo ir pan.;

2) integraciniai procesai: švietimas, darbo kolektyvų funkcionalumas ir raida, jų sutelkimas, darbo socialinė kontrolė, vadovavimas, darbo stimuliavimas ir pan. Šie procesai užtikrina socialinės posistemės vientisumą;

3) vertybiniai orientaciniai procesai, susiję su įvairių grupių darbuotojų vertybių, socialinių normų ir vertybinių orientacijų formavimusi. Šiems procesams priskirtina ir darbo motyvacija bei darbinė adaptacija;

4) keičiantieji – palaikantieji procesai, pavyzdžiui tiek įvairių socialinių grupių, tiek atskirų dirbančiųjų socialinis mobilumas.

Pagal pokyčių pobūdį procesai gali būti grupuojami į:

1) funkcionavimo procesus, kai pagrindinis charakteris nekinta, o tik atgaminamas;

2) raidos procesus, kai charakteris, vykstant progresyviems pokyčiams, keičiasi, artėdamas prie to lygio, kuris nustatytas tikslų;

3) degradacijos procesus, kai socialinis charakteris blogėja, visuomenės raida lėtėja.

Pagal procesų mastą galima skirti keturis lygius:

1) visos šalies;

2) apskrities, šakos;

3) įmonės;

4) atskiro dirbančiojo.

Darbo sociologinius tyrimus galima skirti pagal tyrimo turinį: sociometriniai, darbo motyvacijos, darbo aplinkos ir panašiai.

Laisvalaikio sociologija: paradigmų skirtumai

Industrinių visuomenių laisvalaikis, kuris susidarė darbo laikui mažėjant, atspindi darbą ir jo sąlygas – jo turinys tapo vartotojiškas, individualistinis, pajungtas mainais grįstiems tarpusavio santykiams.

Lilijos Kublickienės straipsnyje kritiškai vertinami tie laisvalaikio tyrimai, kurie sutelkia dėmesį vien į konkrečių laisvalaikio veiklų, jų pasirinkimo dažnumo ar trukmės užfiksavimą. Argumentuojama, kad, nagrinėjant laisvalaikį, šalia kiekybinių duomenų labai naudinga įvertinti bendrą žmogaus gyvenimo kontekstą, aprėpti būdingų laisvalakio patyrimų bei reikšmių specifiką, kitaip tariant, nustatyti ir kokybinius žmogaus laisvalaikio parametrus.

Pateikiamos dvi skirtingos laisvalaikio traktavimo paradigmos: tradicinė socialinė – ekonominė, lasvalaikį apibrėžianti kaip laiką, laisvą nuo apmokamo darbo, nuo buitinių ir fiziologinių poreikių tenkinimo, ir socialinė – psichologinė, laisvalaikį įvardijanti kaip tam tikrą žmogaus davasinę būseną, kurią nusako individualūs suvoktos laisvės, vidinio pasitenkinimo, teigiamų jausmų išgyvenimai.Bandoma parodyti, kad laisvalaikis yra labiau subjektyvus ir psichologinis konceptas.

Socialinė – psichologinė laisvalaikio samprata tik iš dalies siejama su bendrosiomis humanistinėmis idėjomis apie laivalaikio potenciją pagerinti žmonių gyvenimą arba su teoriniais argumentais apie postindustrinės ekonomikos formuojamą “laisvalaikę” visuomenę. Daroma išvada, kad svarbiausia yra tai, jog ji adekvačiai atitinka sociologinių teorijų pastangas atspindėti dėl šiuolakinių socialinio – ekenominio gyvenimo pokyčių atsiradusias naujas žmogaus darbo bei laisvalaikio formas, todėl yra tinkamesnė organizuojant konkrečius empirinius tyrimus.

Laisvalaikio veiklos pasirinkimas dažnai atitinka stereotipinius tipiško ar “tinkamo” elgesio įvaizdžius, įsigalėjusius masinėje sąmonėje. Vis didėjantis laisvalaikio instrumentalizmas , būdamas šiulaikinės visuomenės modernizacijos refleksija, vietoj “kūrybos kultūros” diegia “vartojimo kultūrą”. Laisvalaikiui, kaip “kūrybos kultūrai”, būdingi komunikaciniai žmonių tarpusavio sąveikos elementai, tuo tarpu laisvas laikas, kaip “vartojimo kultūros” laisvalaikis, yra savitikslis naudojamasis tiek kultūros objektas tiek subjektas. Šiandien dažnai galima išgirsti, kad “. vartotojiškumas suvartojo, išsėmė mus pačius ta prasme, kad esame pavergti pinigų kulto; tie kūrybiškumo bei socialumo elementai, kurie buvo būdingi laisvalakiui, dabar yra nykstantys”. Siekdami sugrąžinti laisvalaikį, turėtume daug ką permąstyti, visų pirma atsakyti į klausimus apie mūsų veiklos prioritetus bei vertybes, tai yra įsisąmoninti, kaip mes lasivalaikį suprantame ir ką jis mums reiškia.

Dėl viso to ypač svarbūs yra sociologiniai laisvalaikio tyrimai. Sociologija, būdama pirmąja mokslo disciplina, susidomėjusia žmonių laisvalaikiu kaip atskiru socialiniu fenomenu, ne tik fiksuoja žmonių elgesį per jų laisvalaikio užsiėmimus, bet ir jį interpretuoja. O norint suprasti ir paaiškinti žmonių elgesį laisvalaikiu, neišvengiamai kyla poreikis įvertinti jų patyrimus bei išgyvenimus, šių išgyvenimų reikšmes bei turimąsias laisvalaikio sampratas. Sociologinės laisvalaikio teorijos ir koncepcijos, pateikdamos platesnį socialinį – ekonominį ir kultūrinį kontekstą, ne tik pagrindžia šiandien būdingą laisvalaikio traktavimą, vykusius pokyčius laisvalaikio istorijoje, bet ir atspindi masėse paplitusių esminių elgesio nuostatų,, taip pat vertybinių stereotipų įtakas individualiajai sąmonei bei individo elgesio moksliniam supratimui.

Laisvalaikio sampratų istorinė kaita

Laisvalaikio veiklos įprasminimas, jo vertybės bei funkcijų supratimas, išskirtinai būdami individualūs, taip pat priklauso nuo konkrečios visuomenės, jos politinės ideologijos, industrializacijos laipsnio, religinės bei kultūrinės tradicijų konteksto. Todėl norint geriau suprasti dabartines laisvalaikio (kartu ir darbo) reikšmes bei formas, pravartu išanalizuoti jų evoliuciją bei pokyčius laikui bėgant. Čia pasiremsime trumpu istoriniu ekskursu, kurį pateikia Susana Juniu (pagal F. Munne, 1992), nagrinėdama darbo ir laisvalaikio reikšmes bei jų tarpusavio sąryšį.

Antikinės Graikijos visuomenėje laisvalaikis buvo suprantamas kaip aukštųjų vertybių: tiesos, gėrio, grožio, pažinimo kontempliavimas. Ši kontempliacija reikalavo tam tikro gyvenimo būdo. Laisvalaikis nebuvo suprantamas kaip nieko nedarymas, bet buvo kaip dvasinis pasinėrimas į taikos bei ramybės būseną – kūrybiškumą. Toks laisvalaikis reikalavo daug laiko sau ir buvo įmanomas nesant būtinybei dirbti. Jis asocijavosi su aukštesniąja klase ir buvo pagrįstas individo atleidimu nuo kasdieninio darbo, suteikiant jam laisvę atsiduoti intelektualiai, estetinei ir politinei veiklai. Tai nulėmė visuomenės stratifikacija, kurioje tik elitas turėjo laiko siekti šio aukštesnio dvasingumo lygio, tuo tarpu visi kiti privalėjo dirbti.

Romėnai skirtingai nuo graikų, laisvalaikį suvokė kaip laiką, reikalingą pailsėti ir atsigauti nuo darbo, kad vėl galėtų grįžti prie jo. Priešingai nei graikų laikais, romėnams laisvalaikis nebuvo socialinio statuso ar gyvenimo būdo reultatas, tai buvo laikas, skirtas poilsiui po produktyvios darbo veiklos. Tuo metu atsirado įvairios masinio laisvalaikio formos: sporto renginiai, žaidynės, kuriais kaip pasilinksminimo priemonėmis pasirūpindavo valdančiosios klasės. Laisvalaikis papildė darbą (čia galima įžiūrėti sąsajas su dabartiniais laikais).

Viduramžiais laisvalaikis turėjo ne vien poilsio bei atgaivos funkcijas: jis aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose tapo socialiai parodomuoju. Priešingai graikų filosofijai, laisvalaikis buvo susilaikymas nuo darbo, laisvė pasirinkti tą veiklą, kurioje norima dalyvauti. Vėlyvaisiais viduramžiais laisvalaikis transformavosi į parodomumą, prabamngą, švaistymą, malonumų siekimą. Laisvalaikio naudojimas tapo kilmingumo ženklu, priešstata tarnų darbui. Toks požiūris susišaukia su Thorstein Veblen aprašytu XIX a. pabaigos buržuazijos vartotojišku laisvalaikiu ir iki dabar tebesančia samprata, kad laisvalaikis gali būti tam tikras turto, prestižo ar galios demonstravimo šaltinis.

Didelę įtaką šiuolaikiniam laisvalaikio traktavimui padarė puritoniškoji darbo etika (XVI – XVII a.), grįsta Liuterio atraminiais teiginiais, kad darbas bei pareigų šeimai vykdymas ir yra tarnavimas Dievui. Puritonai laisvalaikį tapatino su dykinėjimu ir tuščiu laiko švaistymu. Ši doktrina darbui suteikė religinę vertę, o laisvalaikį kaip nieko neveikimą, tingėjimą pavadino nuodėme. Čia derėtų pridurti, jog beveik visos religijos (ir krikščionybė) darbą stato į žmogaus gyvenimo centrą, suprasdamos jį kaip “. sąlygų gerinimo žmogui pagrindą, dieviškumo pasireiškimo elementą”. Ši laisvalaiskio interpretacija tapo industrializacijos laiko pažiūrų dalimi, nors ir dabartinis laikas tebeturi savo konotacijos.

Industrializacijos epochos pradžioje pagrindinis visuomenės tikslas buvo gamybos plėtojimas ir produktyvumo didinimas, o dėl to iš dalies ilgėjo darbo laikas. Darbas užėmė svarbiausią vietą tiek visuomenės, tiek žmogaus gyvenime. Laisvalaikis (šiuo atveju nedidelė laiko, laisvo nuo darbo gamybinėje sferoje, dalis) labiau buvo suprantamas kaip rekreacija. Pagrindinė jo funkcija buvo ekonominė ir siejosi su poilsiu nuo darbo, pasiruošimu dirbti. Todėl tuo metu laisvalaikis nebuvo vertingas, požiūris į jį apsiribojo pragmatiniu siekimu reformuoti ir racionalizuoti rekreacinį elgesį. Rekreacinė žmogaus elgsena laisvalaikiu buvo reikšminga dėl to, kad ji, suteikdama galimybę kelti išsilavinimą, gerinti sveikatą, socialinę adaptaciją ir panašiai, darė žmones tinkamesnius atlikti industrinių dirbančiųjų vaidmenis.

Industrinės visuomenės laisvalaikio
įpatumai ir jo sociologiniai tyrimai

Dabartinis laisvalaikis ir jo samprata atsirado didėjant industrializacijai ir urbanizacijai. Vykstant technikos ir mokslų pažangai, didėjo darbo našumas, kilo gyvenimo lygis, todėl buvo galima trumpinti darbo laiką ir didinti laisvą laiką. Taigi laisvalaikis formavosi kaip laikas, laisvas nuo darbo, neturintis savo reikšmės, kaip “ne–darbo” laikas. Pažvelgę į istoriją matėme, kad laisvalaikis ankstesniais laikais turėjo aiškias ir konkrečias reikšmes. Graikijoje ir Romoje, viduramžiais ir puritonų laikais laisvalaikio reikšmė bei jo vertinimas, priklausę nuo socialinio gyvenimo sanklodos, tiesiogiai lėmė to laiko naudojimo pobūdį. Skirtingai nuo ankstesnių laikų, šiuolakinis laisvalakis atsirado ne dėl to, kad savaime būtų reikšmingas ar vertingas, o todėl, kad darbas, mažėjant jam būtinoms laiko sąnaudoms, prarado savo vertę. Taigi galima sakyti, kad laisvalaikis, kaip mes jį suprantame dabar, yra kategorija, išvestinė iš darbo. Tai atsispindi ir sociologinių laisvalaikio tyrimų istorijoje. Būtent sociologai pirmieji pradėjo tirti laisvalaikį, skirdami dėmesį socialinėms laisvo laiko naudojimo problemoms industrinėse visuomenėse, kuriose darbui skiriamo gyvenimo dalis nuolat mažėjo – tai buvo kasdieninio gyvenimo, laiko naudojimo ir pirmiausia darbo studijos. Laisvalaikį nagrinėjančių sociologų išeities taškas buvo industrinio darbo specifikos tyrimai. Kai industriniai sociologai, nuosekliai tęsdami savo darbą, ėmė domėtis darbuotojais ir namuose, tai yra stebėti, koks yra jų gyvenimas, likęs nuo darbo, susiformavo laisvalaikio sociologija.

Industrializacija apibrėžė tam tikrą darbo struktūrą, kuri darė įtaką žmonių tarpusavio santykiams. Tikslas buvo įvertinti tokią socialinę visuomenės narių sąveiką, kuri didintų darbo produktyvumą ir palaikytų visuomenės stabilumą. Darbo santykiai transformavosi į mainus, vykstančius tarp darbdavio ir darbuotojo, socialinį atlygį pakeitė ekonominis atlygis. Dėl viso to ekonominis darbo atlygis suteikė dirbantiesiems galią pirkti laisvalaikį, tai yra pirkti pramogas bei kitokius malonumus. Laisvalaikio kaip prekių ir paslaugų vartojimo įprasminimas tapo ir visuomeniškai tikslingas – užtikrino esamo gamybinio ciklo tęstinumą. Industrializacijos sunaikintas socialinio solidarumo jausmas, urbanizacija (gyvenimo mieste sąlygos), susilpninusi gimininius, bendruomeninius ryšius, didino socialinį bei dvasinį žmonių individualizavimą, o šis skatino vartojimo, kultūros “masiškėjimo” procesus, lemiančius laisvalaikio sampratą ir formas. Laisvalaikis, kuris susidarė darbo laikui mažėjant, atspindėjo darbą ir jo sąlygas – jo turinys tapo vartotojiškas, individualistinis, pajungtas mainais grįstiems tarpusavio santykiams.

Taigi industrinių visuomenių ideologija, paremta religijo propaguojama darbo etika, įtvirtino tokį šiuo metu visuotinį požiūrį, kad būtent darbas, o ne laisvalaikis apibrėžia ir įprasmina šiuolakinio žmogaus gyvenimą. Tradiciškai darbas yra suvokiamas kaip pagrindinė vertybė, kaip sritis, kuria tenkinami tiek baziniai, tiek aukštesnieji žmogaus poreikiai. Būtent iš darbo veiklos tikimasi, kad ji ne tik aprūpins žmogų uždarbiu, bet ir užtikrins pagarbą, atsakomybę, suteiks galimybę realizuoti save. Tokiame kontekste laisvalaikis nėra ir negali būti suprantamas kaip vertybė. Jis įprasminamas kaip laikas po darbo, nuopelnas už šį darbą, o ne savarankiška gyvenimo sfera, leidžianti tenkinti tuos pačius aukštesniuosius žmogaus poreikius ir tiesiogiai lemianti individo bei visuomenės gyvenimo kokybę. Amerikiečių sociologas J. Robertsonas, patvirtindamas tokį įsigalėjusį požiūrį, pateikia fundamentaliąsias psichologines laisvalaikio nevertinimo priežastis. Jo manymu, žmonės priešinasi laisvalaikio akcentavimui, nes netiki, jog tokiu būdu jie gali būti naudingi sau ar visuomenei. Jis teigia, kad daugelis žmonių piktinasi tais, kas gyvena ne iš savo darbo vaisių, ir vadina juos visuomenės tranais. Panašią nuostatą užfiksavo M. A. Smith ir A. F. Simpkins tyrimas, kuriame buvo nustatyta, jog nedirbantys yra vertinami kaip “socialiniai deviantai”. Be abejo, požiūris į laisvikį ir darbą, priklausydamas nuo visoms industrinėms visuomenėms bendros tradicijos, taip pat yra nulemtas konkrečių aktualiai besireiškiančių socialinių – ekonominių gyvenimo sąlygų. Tarkime, ir Lietuvos žmonių požiūris į gyvenimą nemažai priklauso nuo materialinės, finansinės gerovės lygio, kuris ypač pabrėžtinai akcentuoja pajamų didinimo nuostatas, taigi ir darbo (dažnai laisvalaikio sąskaita) svarbą. Ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse materialinės gerovės užsitikrinimas, pajamų didinimo siekimas taip pat dažnai iškeliamas į pirmą vietą, nes laisvalaikis tapatinamas su vartojimu, ir finansinė situacija lemia, kiek ir kokį laisvalaikį žmogus gali sau leisti. Šiomis dienomis Vakaruose vis dažniau kalbama apie tokias laisvalaikio problemas kaip jo materialėjimas, masiškas daiktiškumo ir materiališkumo įsigalėjimas. Vakarų šalių materialėjimo lygio mes dar nepasiekėme tik vartojimo kokybės ir kiekybės prasme dėl žymiai blogesnio ekonominio, finansinio Lietuvos gyventojų statuso, gal būt ir dėl sovietinio palikimo (buvusios ribotos materialinių gėrybių pasiūlos, ideologiškai formuojamos vertybių sistemos, visų gyvenimo sferų kontrolės ir pan.). Nepaisant to, bendroji kapitalistinių visuomenių vystymosi logika neišvengiamai veda mus ta linkme. Nors kol kas vartotojiškoji laisvalaikio funkcija mūsų sąlygomis menkai gali būti realizuojama dėl daugelio žmonių patyrimo lėšų stygiaus, o aukštesnių poreikių tenkinimo funkcija tampa neadekvati ir žmogui mažai aktuali, ypač tuo atveju, kai būtiniausi baziniai poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai. Tokioje situacijoje laisvalaikio funkcijas daugeliu atveju ima formuoti poilsio ir atsigavimo po darbo, užsimiršimo ir pabėgimo nuo jo poreikiai, kurie atitinkamai apibrėžia ir paties laisvalaikio kokybę. (Čia galima ieškoti sąsajų su tokiomis laisvalaikio problemomis kaip jo pasyvumas, masinės kultūros vartojimo įsigalėjimas, alkoholizmo mastas, narkomanijos plitimas ir t. t.)

Klausimą galima kelti ir kardinaliau: ar iš viso relevantiška kai kuriais atvejais vartoti sąvoką laisvalaikis, pavyzdžiui, kai kalbame apie bedarbių ar pensininkų laisvalaikį ir teigiame, kad būtent šie žmonės turi jo daugiausia. Laisvalaikis šiuo atveju traktuojamas tik kaip formali laiko kategorija (sociologinėje tradicijoje ilgą laiką dominavo kaip tiks toks laisvalaikio supratimas). Žmogaus laiko naudojimas joje skirstomas į keturias, laikomas fundamentaliai skirtingomis, laiko kategorijas, tai yra apmokamą darbą, rūpinimąsi savimi ir laisvalaikį. Šiuo atveju apmokamo darbo laikas – tai laikas, skirtas pajamas duodančiai veiklai tiek dirbant už atlyginimą, tiek privačiame versle. Plačiąja prasme jis taip pat apima laiką, skirtą kelionei į darbą, darbo pertraukas ir tokį savanorišką darbą kaip formalios studijos (nors tai ginčų objektas). Neapmokamo darbo laikas atspindi privalomą neapmokamo darbo pobūdį ir apima tokius namų ūkio bei buities darbus kaip vaikų priežiūra, maisto ruošimas, namų tvarkymas ir remontas, automobilio priežiūra, apsipirkimas ir pan. Rūpinimasis savimi arba personalinėms reikmėms skirtas laikas siejamas su fiziologinių, kūniškūjų funkcijų palaikymu – tai miegas, valgymas, prausimasis, savęs puoselėjimas, rengimasis ir medicininis gydymas. Tokiu būdu laisvalaikis tampa likutine laiko kategorija. Tai yra laikas, kuris lieka nuo apmokamo darbo, namų ūkio ir šeimos pareigų vykdymo bei nuo fiziologinių poreikių tenkinimo. Šis laikas aprėpia tiek laiką, skiriamą būtent laisvalaikio veikloms, tiek, laiką, naudojamą savo paties nuožiūra pasirinktiems asmens interesams, pavyzdžiui, religiniam ar pilietiniam aktyvumui. Toks laisvalaikio apibrėžimas būtų visiškai adekvatus, jeigu apribotume socialine – ekonomine jo traktavimo paradigma, kur svarbiausia darbo ir ne-darbo laiko santykis, kiekvieno iš jų trukmė ir per tą trukmę realizuojamos veiklos. Čia prarandama gana nemaža laisvalaikio turinio dalis: ką tame laike ar konkrečioje veikloje žmogus patiria, ar jis tampa laimingesnis, ar pagerėja jo gyvenimas.

Apskritai gana kritiškai vertintume tuos laisvalaikio tyrimus, kurie sutelkia dėmesį į konkrečių laisvalaikio veklų, jų pasirinkimo dažnumo ar trukmės fiksavimą, tai yra kiekybinius laisvalaikio tyrimus, nors, jie yra pakankamai populiarūs sociologiniuose laisvalaikio problemas liečiančiuose darbuose. Kiekybiškai užfiksuoti empiriniai duomenys yra tinkamiausi lyginamuoju ar iliustruojančiuoju požiūriu, bet, stokojant platesnio konteksto, jų pagrindu daryti kokias nors išvadas apie žmonių laisvalaikio pobūdį būtų perdaug drąsu. Visu pirma todėl, kad, tiriant žmonių elgesį laisvalaikiu (kur pagrindinę reikšmę turi subjektyvūs požiūriai ir potyriai), svarbu ne tik tai, ką jie daro, o ir tai, kodėl ir kaip jie tai daro, ką jiems reiškia tai, ką jie daro. Kitaip sakant, ta pati veikla skirtingų žmonių gali būti skirtingai suprantama, skiriama atlikti nevienodas funkcijas. Gali būti ir priešingai: visiškai kitaip besielgiančių žmonių laisvalaikis gali sutapti pagal atliekamas funkcijas, keliamus tikslus ar išgiventas būsenas. Iš kiekybinių laiko trukmės rodiklių neplaukia kas nors daugiau, tik pati šio laiko paskyrimo statistika. Kad ši informacija įgytų turinį, reikalinga platesnė, teoriniais gvildenimais bei kokybiniais metodais paremta interpretacija. Tai ypač svarbu kalbant apie bendros laisvalaikio apimties matavimus, kai laisvalaikio dydis nustatomas sumuojant trukmes veiklų, kvalifikuojamų kaip laisvalaikis. Čia iškyla problemos, kokią veiklą derėtų laikyti laisvalaikiu. Pavyzdžiui, vaikų auklėjimas ar darbas sode, kvalifikacijos kėlimas gali būti įvairiai suprantami. Taip pat būtų galima abejoti, ar tradiciškai laisvalaikiui priskiriama veikla, tarkime, laikraščių skaitymu užsiimantis žmogus tikrai išgyvena laisvalaikį, jei šis žmogus yra bedarbis ir laikraščių skaitymas skirtas darbo paieškoms. O dar plačiau – ar iš viso adekvatu kalbėti apie laisvalaikį tada, kai žmogus balansuoja ant minimalaus pragyvenimo ribos, nerasdamas galimybių ką nors pakeisti, juolab kad laisvalaikis, tai yra nedarbo laikas, jam tiesiog kelia stresą. Manytume, kad nagrinėjant laisvalaikį šalia kiekybinių duomenų (ką, kiek ilgai ir kiek dažnai žmonės veikia laisvalakiu) labai naudinga įvertinti bendrą žmogaus gyvenimo kontekstą, aprėbti būdingų laisvalaikio patyrimų bei reikšmių specifiką, kitaip tariant, nustatyti ir kokybinius žmogaus laisvalaikio parametrus.

Laisvalaikio kokybė ir socialinė –
psichologinė jo paradigma

Laisvalaikio kokybės vertinimas yra ypač aktualus šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis, kuriomis, kaip liudija daugelio sociologų pastebėjimai, žmonės jaučia vis didesnį subjektyvų laisvalaikio trūkumą, gyvenimo būdo skubotumą, nors objektyviai darbo – tiek apmokamo, tiek neapmokamo – laikas gali nekisti ir net nemažėti. Šia prasme atrodo įdomios moterų laisvalaikio tyrimų išvados. Sociologinėje literatūroje labai daug kalbant apie lyčių nelygybę teigiama, kad moterys turi daug mažiau laisvalaikio laiko ir jaučia laisvalaikio stygių. Požiūris paremiamas įsitvirtinusia norma, kad abu šeimos nariai dirba apmokamą darbą, o moterys dar papildomai atlieka namų ūkio ir vaikų priežiūros darbus. Ši problema yra įvairiai įvardijama: dvigubas krūvis, antroji pamaina, dviguba diena ir pan., tai yra teigiama, kad bendroji moterų darbo laiko apimtis yra daug didesnė nei vyrų. Tiriant būtent nuo lyties priklausančius tiriamo laisvalaikio skirtumus pabrėžiama, kad kur kas svarbiau atižvelgti į laisvo laiko kokybę nei į jo kiekybinius parametrus, taip teigiama, kad didžiausią problemą sudaro ne tai, kad moterys turi mažiau laisvo laiko, o tai kad jų laisvalaikis, palyginti su vyrų, yra kokybiškai mažiau “laisvalaikiškas”. Detaliau nenagrinėdami lyčių skirtumą, manome, kad, apibendrinus visa, kas pasakyta, galima padaryti tokią išvadą: Žmogaus laisvalaikis nėra homogeniškas, o kokybiškai įvairuoja. Remiantis tais pačiais moterų laisvalaikio ypatumų tyrimais paaiškėja ir kai kurios jo kokybinės charakteristikos. Laisvalaikio kokybė pirmiausia priklauso nuo jo “grynumo”, tai yra nuo to, ar laikas skiriamas tik laisvalaikiui, ar yra derinamas su kokia kita privaloma ir todėl jį trukdančia veikla. Laisvalaikis, susipinantis su namų ūkio ir buities darbais, vaikų priežiūra, rūpinimusi savimi, yra kitokios kokybės ir kitaip išgyvenamas nei jokios kitos veiklos netrukdomas, “grynas” laisvalaikis. Nagrinėjant laisvalaikio kokybiškumo klausimą, atskiru jo “grynumo” indikatoriumi taip pat laikoma “suaugusiųjų” laisvalaikio dalis. Ši charakteristika nusako galimą laisvalaikio veiklos situacijų įvairovę, atsižvelgiant į tai, ar jose dalyvauja, ar nedalyvauja vaikai, už kuriuos žmogus atsakingas. Nuo to priklauso daugiau ar mažiau nuolatinis tėvų įsipareigojimas keisti pačių laisvalaikio preferencijas ir pasirinkti tas veiklas, kurios pageidaujamos ar tinkamos vaikams. Šis laisvalaikio kokybės matas kartais yra kritikuojamas teigiant, kad geriausias laisvalaikis yra žaidimas su savo vaikais, bet tai, jog tėvai patiria malonumą bendraudami su savo vaikais, nepaneigia galimybės, kad tuo pat metu jie gali justi būtent suaugusiųjų laisvalaikio deficitą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad laisvalaikio patyrimo ir išgyvenimo pobūdis pastebimai kinta priklausomai nuo jo fragmentiškumo ir epizodiškumo. Minėtas žmonių subjektyviai juntamo vis didėjančio laisvalaikio trūkumo bei skubotumo faktas labai priklauso nuo to, kad jų laisvalaikis tampa vis labiau fragmentiškas. Du žmonės gali turėti tiek pat laisvalaikio, bet tas, kurio laisvalaikis fragmentiškesnis, susidarąs iš didesnio skaičiaus ir vis trmpesnių laisvalaikio epizodų, gali patirti kur kas stipresnį stresą ir pagrįstai jaustis labiau suvaržytas laiko. Fragmentiškas laisvalaikis, įspraustas tarp darbo ar kitų pareigų, yra mažiau atpalaiduojantis ir žemesnės kokybės nei nepertraukiamas laisvalaikis. Iš tiesų, visiškai galimas dalykas, kad šiuolaikinis teiginys apie vis didėjančią įtampą ir žmogaus išgyvenamą laisvo laiko trūkumą yra labiau susijęs su jo fragmentiškumu nei su pagrįstu laisvo laiko kiekio mažėjimu.

Taigi laisvalaikis yra kur kas subjektyvesnė ir psichologiškesnė sąvoka nei įprasta manyti tiek moksle, tiek kasdienybėje. Socialinės – ekonominės laisvalaikio paradigmos rėmuose, kur laisvalaikis apibrėžiamas kaip laikas, laisvas nuo apmokamo darbo ir nuo buitinių bei fiziologinių poreikių tenkinimo, korektiškiau būtų vartoti “laisvo laiko” ar “ne-darbo laiko” šį laiką atskiriant nuo “laisvalaikio”. Būtent šiuo nedarbo laiku žmogus gali disponuoti kaip laisvalaikiu, bet gali laisvalaikio ir neturėti. Taip suprantant priežastį gaunama socialinė – psichologinė laisvalaikio paradigma, nukreipta į žmogų, jo laisvalaikio įprasminimą ir patyrimą. Pastaruoju metu šis laisvalaikio traktavimas tampa vis populiaresnis tarp Vakarų šalių sociologų. Laisvalaikis čia apibrėžiamas kaip tam tikra žmogaus dvasinė būsena, nusakoma individualiai suvoktos laisvės, pasitenkinimo, teigiamų jausmų išgyvenimais. Taigi esmine laisvalaikio sąlyga tampa pasirinkimo laisvė, kaip yra pasakęs Marcel Hicker: “. nes tik tas, kas gali daryti kažką kitką, gali jaustis esąs laisvas”. Pasak Cor Westland, “. kai sakome laisvalaikis, mes kalbame apie laisvę, laisvę būti arba, kas galbūt svarbiau, laisvę tapti – tapti tokiais, kokiais mes turime prielaidas tapti, kitais žodžiais tariant, igyti savo, kaip žmogaus, būties potencialą”. Remiantis šia laisvalaikio samprata teigiama, kad tie žmonės, kurie yra susirūpinę savo baziniais iškilimo ar saugumo poreikiais kurie nesugeba arba neturi galimybių daryti tai, ką nori, kurių gyvenimas kupinas nerimo dėl maisto ir pastogės, šie žmonės negali veikti kažko kitko, tai yra jie neturi laisvalaikio. Tai labai svarbu, nes daugelis vyresnio amžiaus žmonių, bedarbiai ir didelės žmonių grupės industrializuotose pasaulio šalyse turi daug darbu neužimto laiko, bet neturi pasirinkimo laisvės, kuri yra esminė šitaip suprantant laisvalaikį. Vartojant A. Maslowo sąvokas, Cor Westland teiginius galima perfrazuoti taip: būtinoji laisvalaikio sąlyga yra tai, kad žmogaus baziniai išlikimo, pragyvenimo ir saugumo poreikiai būtų patenkinti.

Laisvalaikį apibrėžiant kaip suvoktos laisvės, vidinio pasitenkinimo jausmą, pagrindine tema tampa jo indėlio gerinant atskiro žmogaus ir visuomenės gyvenimo kokybę akcentavimas. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tokį labiau humanizuotą požiūrį į žmogaus gyvenimą (ir jo laisvalaikį) iš dalies nulėmė ir jų pasiekta materialinė gerovė, kai gyvenimo kiekybės klausimai (t. y. kas kiek turi ar kiek uždirba) lyg ir turėtų nustoti pirmaeilės svarbos ir galėtų būti pakeičiami kokybės klausimais (kiek žmogus džiaugiasi ar kiek jis patiria gyvenime). Vis dėl to taip nevyksta. Sociologai konstatuoja, kad tapę meterialiai turtingi žmonės nesijaučia laimingesni, nes šiuolaikinio gyvenimo įtampa, juntama darbovietėje, bendrajame ekonominiame, socialiniame bei politiniame klimate, gniuždo jų gyvenimo kokybę. Todėl kaip tik laisvalaikiui skiriamas ypatingas vaidmuo – kaip sąlygai, galinčiai humanizuoti žmogaus gyvenimą.

Kita laisvalaikio reikšmių bei jo paradigmos keitimą reikšmingai veikianti priežastis – pokyčiai, vykstantys Vakarų šalių gamybos procese, tai yra “deindustrializacija”, arba technologinių naujovių atsiradimas ir su juo susijęs užimtumo struktūros kitimas. Kadangi dėl naujų technologijų ir automatizacijos vis mažiau gamybai reikia darbo jėgos, kitaip tariant, vis daugiau žmonių nebus įdarbinti, kyla poreikis pervertinti darbo ir laisvalaikio vaidmens sampratą. Kuriantis postindustrinei ekonomikai, aktualu pažiūrėti darbo etika paremtą ideologiją, kuri buvo pagrindinė realizuojant industrializacijos tikslus. Darbas, buvęs produktų kūrybos priemonė, dabar pats tampa kūrybos objektu. Kadangi daugeliui Vakarų šalių jų turto didinimas pagrindinė problema (pirmaeilės svarbos dalyku yra tapęs jo paskirstymas), vyriausybės susirūpinusios darbo vietų kūrimu ne produktams gaminti, o aprūpinti darbu. Daug pinigų išleidžiama ieškant naujų būdų sukurti darbo vietas nepriklausomai nuo to, ar gamybai jos reikalingos, ar ne. Taigi Vakarų sociologai vis dažniau teigia, esąs tradicinis požiūris, jog darbas yra pagrindinė žmogaus gyvenimą įprasminanti sfera, kylant postindustrinei ekonomikai turėtų būti keičiamas. Teigiama, kad darbo aplinka ir toliau keisis ta linkme, kad daug kas neturės galimybės šioje sferoje tenkinti fundamentinių savo kaip žmogaus (savęs vertinimo, atsakomybės, savirealizacijos ir t. t.) poreikių, kaip tai buvo anksčiau įprasta. Ir kaip tik laisvalaikis galėtų tapti ta alternatyvia erdve, kurioje šie poreikiai turėtų būti realizuojami. Ši nauja interpretacija tiek funkcine, tiek ideologine prasme palygina laisvalaikį su tais idealais, kurie dabar priskiriami darbui kaip pagrindinei gyvenimo sričiai. Taip laisvalaikis tampa savaimine vertybe, savarankiška gyvenimo sritimi, tiesiogiai nusakančia žmogaus ir visuomenės gyvenimo kokybę.

Visi šie samprotavimai kol kas yra tik idėjos, kurios daugiausia realizuojamos teorinių apmąstymų bei sociologinių koncepcijų. Jų autoriai patys teigia, kad “. reikia daug darbo norint įteisinti šią laisvalaikio koncepciją visuomenėje”. Bet socialinės – psichologinės laisvalaikio paradigmos akcentavimas turi ir kitą žymiai praktiškesnį pagrindą. Realiame gyvenime laisvalaikio, darbo, bei jų tarpusavio santykio prasmės daug stabilesnės ir sunkiau keičiamos. Dėl industrializacijos ideologijos ir praktikos darbo išaukštinimas, laisvalaikio dehumanizavimas, tai yra jo sutapatinimas su vartojimu, įsitvirtino žmonių sąmonėje ir savimonėje. Kai laisvalaikio kokybė tradiciškai siejama su vartojimo lygiu bei kiekybe, o didėjanti pasiūla pateikia vis naujas vartojimo galimybes, žmogus įtraukiamas į nesibaigiančias lenktynes uždirbti vis daugiau. Todėl net ir aukštą žmonių pragyvenimo bei socialinio – ekonominio saugumo lygį pasiekusiose Vakarų šalyse darbas, likdamas pagrindine žmogaus savigarbos, savirealizacijos poreikių tenkinimo sritimi, užtikrinančia finansines vartojimo galimybes, ne tik nepraranda savo vertės, bet darosi itin svarbus. Galima pasakyti, kad šiuolaikinis žmogus “gyvena tam, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų”. Viską užgožiančiam darbui dar didesnę įtaką daro naujų technologijų bei komunikacijų priemonių įsigalėjimas, kuris taip pakeičia šiuolaikinio darbo pobūdį, jog tampa beveik neįmanoma nustatyti darbo ir laisvalaikio ribą. Kaip pažymi A. S. Wellner, Vakaruose buvo tikimasi, kad naujos ryšio priemonės atpalaiduos žmogų nuo jo darbo vietos, bet jos taip prikaustė jį prie darbo, kaip dar prieš dešimtmetį net sunku buvo įsivaizduoti. Kompiuteriai bei internetas, elektroninis paštas bei mobilieji telefonai suteikia sąlygas dirbantįjį pasiekti namuose, automobilyje, viešbutyje. Kompanijos reikalauja iš darbuotojų vis intensyvesnio darbo, darbdaviai ieško būdų, kaip dar labiau susieti žmones su jų darbine veikla. Vis sudėtingiau surasti laiko, visiškai laisvo nuo darbo ir skirto tik laisvalaikiui. Laisvalaikis epizodiškai įspraudžiamas tarp kitų veiklų arba derinamas su darbine veikla. Darbas ir laisvalaikis susipina, ir tai vyksta abipusiškai – iš vienos pusės, dirbama namuose, atostogų, kelionių metu, iš kitos pusės – darbo metu tenkinami asmeniniai interesai: per internetą apsiperkama, sužinomos naujienos, užsakomi bilietai į kultūrinius renginius, į verslo keliones vykstama su šeima ir t. t.

Esant tokiai situacijai, sociologai, nagrinėdami šiuolaikines naujas laisvalaikio bei jo pobūdį lemiančio darbo formas, patiria daug problemų, jei laisvalaikį jie supranta tradiciškai, t. y. jį laiko formalia laiko, liekančio nuo darbo, kategorija arba tapatina jį su laisvalaikiui tipiškomis veiklomis (taip daroma socialinės – ekonominės paradigmos rėmuose). Kartais klausimas keliamas itin radikaliai: galbūt aiškių ribų tarp darbo ir laisvalaikio išnykimas apskritai yra laisvalaikio pabaiga? Reikia manyti, kad būtent dėl vakarų šalių (o jose naujų technologijų paplitimo mastas ypač išryškino šiuos pokyčius) sociologai linkę atsisakyti tradicinės laisvalaikio sampratos ir apibrėžia jį naujai: kaip žmogaus suvoktą laisvę bei vidinį pasitenkinimą. Ši socialinė – psichologinė laisvalaikio samprata tik iš dalies sietina su humanistinėmis idėjomis apie laisvalaikio potenciją pagerinti žmonių gyvenimą arba su teoriniais argumentais apie postindustrinės ekonomikos veikiamą “laisvalaikinę” visuomenę. Svarbiausia čia yra tai, kad ji adekvačiai atitinka sociologinių koncepcijų pastangas atspindėti dėl šiuolaikinių socialinio – ekonominio gyvenimo pokyčių atsiradusias naujas žmogaus laisvalaikio reikšmes bei formas ir todėl yra tinkamesnė organizuoti konkrečius empirinius tyrimus.

ĮVADAS

Darbas yra ne tik pagrindinė gyvenimo sritis, bet ir žmogaus kaip asmenybės formavimosi ir vystymosi sritis. Sociologiniu požiūriu tai yra sąmoninga, universali ir organizuota žmogaus veikla, kurios turinys ir pobūdis yra sąlygojami darbo priemonių išsivystymo lygio ir visuomeninių santykių ypatybių.

Kalbant apie darbą tikriausiai neįmanoma nepaliesti laisvalaikio temos. Laisvalaikis, kuris tradiciškai apibrėžiamas kaip laikas, laisvas nuo apmokamo darbo, nuo buitinių ir fiziologinių reikmių tenkinimo, yra mažiausiai instituciškai ir socialiai reglamentuota žmogaus gyvenimo sfera. Būtent todėl jis vertinamas kaip ypač svarbi erdvė, suteikianti žmogui galimybę save tobulinti bei realizuoti, turėti individualų pasirinkimą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kublickienė L. Filosofija, sociologija. Laisvalaikio sociologija: paradigmų skirtumai. Nr. 2. Vilnius. 2001
2. Matulionis A. V. Sociologija. Homo liber. Vilnius. 2001
3. Pocius A. Darbo sociologijos problemos. Vilnius. 2001

Leave a Comment