Teorinės sociologijos padėtis ir raidos galimybės Lietuvoje
Kaip rodo dviejų šimtmečių amžiaus sociologijos istorija, sociologijos savimonė iš principo yra atvira įvairioms tradicijoms, kurios dažniausiai varžosi viena su kita. Negana to, paradigminiu – pamatinių teorinių krypčių – požiūriu šiuolaikinė sociologija yra labai diferencijuota, iš dalies netgi fragmentiška. Kita vertus, mokslo, ypač socialinių mokslų, ieškojimai visuomet yra giliau įsipainioję į konkrečios visuomenės politinę, ekonominę ir socialinę aplinką. Dėl šios priežasties sociologija, kaip ir kiti mokslai, turi itin prižiūrėti ir derinti tarp savęs du santykiškai nutolusius socialinius atskaitos taškus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esą priešingi ašigaliai, – paveldėtų bendruomeninių ryšių savimonę ir atviras, kosmopolitiškas nuostatas, kurios, kaip jau minėta, vidujai būdingos sociologijos disciplinai. Europos, o perkeltine prasme ir Pasaulio, integracijos procesai skatina klausti: kokia esti Lietuvos sociologijos perspektyva įsitraukiant į platesnį ir labai dinamišką sociologijos krypčių, o konkrečiau kalbant, skirtingų socialinės teorijos paradigmų kontekstą? Ar Lietuvos sociologija turėtų išlikti tik pasyvus vykstančių procesų stebėtojas, pateikiantis nepriekaištingas ataskaitas administraciniams mokslo priežiūros institutams, ar, priešingai, jai svarbu aktyviai įsitraukti į šį sudėtingą procesą, aiškiai formuojant savo pasirinkimų perspektyvas? Akivaizdu, kad norint pagrįstai atsakyti į šiuos klausimus, neišvengiamai teks įvertinti konservatyvų tradicijos vaidmenį ir progresyvias raidos galimybes. Ir tai nėra klausimai, susiję tik su abstrakčiu idėjų lygmeniu, su gerais norais ir palinkėjimais. Priešingai, bet kuri tradicija sukuria tam tikras piramidines ir hierarchiškas struktūras, kurios turi savarankišką galią kaip dominuojančios normos ir toliau diegti esamą, įteisintą mokslo sampratą. Vadinasi, sociologijos, o ypač socialinės teorijos, diferenciacijos klausimai yra susiję ne tik ir ne tiek su galimais administraciniais pertvarkymais, bet veikiau su realiais galios santykiais bei įteisinimo klausimais. Kaip jau minėta, pastarieji klausimai yra svarbūs jau vien dėl to, kad šiandieną iš esmės keičiasi sociologijos kaip mokslo apibrėžimai: sociologija, kitaip negu prieš keturis-penkis dešimtmečius, įgyja daugiaparadigminės akademinės veiklos bruožus. Svarbu pabrėžti ir tai, kad sociologija, sau pačiai metodiškai pritaikydama sociologinės analizės įrankius, darosi vis labiau reflektyvi ir vis labiau linkusi atsigręžti į savo pačios įsišaknijusias orientacijas. Visa tai leidžia formuoti skirtingas, o kartais netgi alternatyvias koncepcijas, kurios apskritai imant orientuoja į laisvesnį šiandienos sociologijos krypčių pašnekesį. Dėl visų suminėtų priežasčių ir Lietuvos sociologija, nori ji to, ar nenori, atsiduria aktyvaus sociologinio polilogo aplinkoje. Aktyvi jos laikysena skatina svarstyti keturias savarankiškas, tačiau tarp savęs susijusias problemas: 1) teorinės diferenciacijos; 2) metodologinių ir pažinimo aspektų; 3) istorinės sociologijos savivokos plėtros; 4) junglaus sociologinio-teorinio požiūrio formavimo. Kalbant apie pirmąją problemą, svarbu suprasti, kad paskutinieji XX a. dešimtmečiai ne tik sukūrė postmodernizmo teiginius, argumentus, kurie žadina intelektines ir kultūros diskusijas, bet ir suabejojo pačiais socialinės teorijos pagrindais, kuriuos paklojo dviejų šimtmečių Švietimo tradicija. Kitaip tariant, aiškėja, kad pačių sociologų aiškinimo formos turi būti įtraukiamos į socialinę analizę. Sociologų atskaitos sistema nėra ir negali būti “natūrali” pažinimo erdvė, kuriai būdingas tam tikras “objektyvus” atžvilgis, leidžiantis moksliškai įvertinti kultūros ir istorijos “faktus”: tokia erdvė veikiau yra socialiai konstruojamas pažinimas, kadangi pažinimas labiau susijęs su praktine, bet ne diskursyviąja sąmone. Galima sakyti, formuojasi kritinė metodologija, kuri yra tekstinė, istorinė, socialinė ir struktūrinė. Antra, kadangi nėra “vienintelės” socialinės teorijos paradigmos, o, priešingai, aptinkama tarp savęs konfliktuojančių teorijų įvairovė, tai yra ir skirtingi tikrovės pažinimo būdai, metodai, itin glaudžiai susiję su skirtingomis teorinėmis prielaidomis. Kalbant apie teorijos, metodologijos ir metodo santykį labai svarbu suprasti ir tai, kad paskiros socialinės teorijos ar ištisos mokyklos, kurios remiasi tam tikra sociologine paradigma, nėra galutinis akademinių ieškojimų rezultatas ar apytiksliai nustatytų tiesų sankaupa, apimanti tiesiaeigę istorinę kryptį. Pastarasis požiūris visiškai pagrįstai skiria svarbų vaidmenį metodologijai, kuri padeda suprasti, kad teorinės atskaitos sistemos ir atitinkamų metodų pasirinkimas nėra nustatytas vieną kartą visiems laikams. Sociologija, ir jos dalis – socialinė teorija, yra ne kaupiamojo pobūdžio mokslas, kaip, pvz., gamtotyra, bet kritinio, diskursyvaus pobūdžio “mokslas” (čia pasitelkiamos kabutės apibūdina sudėtingą paties mokslo apibrėžimą). Štai kodėl teorinė mintis nuolatos atsigręžia į praeitį, ieškodama esminės kritinės aplinkos. Sociologinės bendruomenės, suvokiamos kaip tęstinis, istorinis kartų perimamumas, egzistavimas yra gyvybiškai svarbus pačios sociologijos šaltinis. Tiek socialinės teorijos, tiek sociologijos pagrindinis uždavinys yra suprasti ir paaiškinti kasdienės tikrovės problemas, kylančias iš bendro jų šaltinio – patyrimo. Netgi paties žodžio teorija pirminės reikšmės liudija, kad svarbu derinti abu – patyrimo ir mąstymo – aspektus; teorinė veikla yra ir stebėtojiška, ir užsiimanti protiniais tyrimais. Kaip tik todėl sociologijai svarbu plėtoti dialogiškas diskurso formas ir praktiškai dalyvauti nagrinėjant intelektines, moralines ir politines Lietuvos visuomenės problemas pagal galimybes įsitraukiant ir į platesnį geografinį-istorinį lyginamąjį kontekstą. Pridurtina, jos tokia strategija skatina kritiškai peržiūrėti pirmąsias tris problemas, o ypač pernelyg pretenzingas pozityvizmo bei šiuolaikines scientizmo formas, kurios, reikia pripažinti, dominavo XX a. ir, kalbant visuminiu požiūriu, tebedominuoja nūdienos sociologijoje.