1 Paskaita: Sociologijos sąvokaSociologijos mokslo atsiradimas. Sociologijos apibrėžimas, objektas, tikslai. Sociologijos ryšys su kitais mokslais. Sociologinės analizės lygiai. Pagrindinės sociologijos teorijos. Sociologija darbo rinkoje.
Sociologijos mokslo atsiradimas Sociologijos pradininkas prancūzas Augustine Comte (1798-1857).XVIII a. pab. – XIX a. per labai trumpą laiką globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai. Reikėjo naujo visuomenės mokslo, kuris galėtų paaiškinti vykstančius visuomeninius procesus, duoti būdų stebėti visuomenės elgseną, o rezultatus panaudoti visuomenės tobulinimui.
Atsiradimo priežastys:• Pokyčiai moksle• Pokyčiai visuomenėje• Politiniai pokyčiai
Sociologijos apibrėžimasSociologija- tai savarankiškas mokslas, besiremiantis empiriniais faktais, moksliniais metodais ir teorija, apie visuomenės socialinius pokyčius ir žmonių santykius po industrinės revoliucijos.
Sociologijos objektas- socialinė realybė. Sociologijos mokslo objektas esi Tu ir Tave supantis pasaulis.
Sociologija tyrinėja dviejų tipų reiškinius: • socialinę statiką• socialinę dinamiką
Sociologijai būdinga:• Atrasti bendrumus• Pastebėti keistus dalykus įprastuose• Nuasmeninti dalykus
Sociologijos tikslas:Sociologijos tikslas nėra iškelti visuomenės klaidas į paviršių. Sociologijos tikslas yra: • suprasti• paaiškinti• prognozuoti.
Sociologijos analizės lygiaiSociologai naudoja dviejų lygių analizę: • mikroanalizė (asmenis ir mažas grupes)• makroanalizė (didesnes socialines grupes ir procesus- institucijas, bendrijas, visuomenės sroves, tarptautinius santykius, klases, rases, nacijas ir pasaulio sistemas)
Pagrindinės sociologijos teorinės paradigmos:• funkcionalizmas• konflikto teorija• simbolinis interakcionizmas
Funkcionalizmo atstovas- Herbert Spencer
Visuomenė traktuojama kaip sistema, kurios sudėtinės dalys atlieka funkcijas, leidžiančias išlaikyti visuomenės stabilumą. Visuomenė suvokiama kaip organizmas, sudarytas iš daugelio socialinių institutų (šeimos, valstybės, religijos, švietimo ir t.t.), kurių kiekvienas atlieka savo funkciją. H.Spencer‘iui evoliucija- tai universalus procesas, vienodai aiškinantis visus pokyčius tiek gamtos aplinkoje, tiek ir socialinius bei individualius reiškinius. Evoliucija yra tarpusavyje nesusijusių vienarūšių (homogenų) transformacija į vienas nuo kito priklausomus nevienarūšius (heterogenus). Evoliuciją, pagal H.Spencer‘į, tuo pačiu užtikrina ir kova už išlikimą (socialinis darvinizmas).
Konflikto teorijos atstovas- Karl Marx
Visuomenė aiškinam materialistiškai: jos pagrindas yra materialinė gamyba (bazė), kuri nulemia visuomenės sąmonę (politiką, moralę, teisę, religiją, mokslą, meną), t.y., antstatą. Antstatas atsispindi bazėje. Materialinę gamybą, t.y. bazę, sudaro gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai. Gamybinės jėgos K.Marx‘ui yra gamybos priemonės; gamybiniai santykiai aprašo ekonominius ir socialinius žmonių tarpusavio santykius.Visuomenių struktūrą K.Marx‘as suveda į dviklasį modelį: proletariatas ir kapitalistai. Nuolatos vyksta klasinis konfliktas. Tai, anot K.Marx‘o, yra varomoji istorijos jėga.Klasinis konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje. Jos neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir eksploatuoti darbininkus.
Simbolinio interakcionizmo atstovas- Herbert Blumer
Socialinė tarpusavio sąveika yra tiesioginė komunikacija, t.y., keitimasis simboliais. Svarbiausia komunikacijos savybė– žmogaus sugebėjimas suvokti, kuo jį laiko bendravimo partneris ar grupė, ir pagal tai atitinkamai interpretuoti situaciją, reguliuoti savo veiksmus. Svarbiausi simboliai yra žodžiai, su jų pagalba suteikiame reikšmę daiktams, kurie be jų prarastų prasmę. Pagrindiniai simbolinio interakcionizmo principai: 1. Žmonės skirtingai negu gyvūnai turi gebėjimą mąstyti.2. Gebėjimas mąstyti gimsta iš socialinės sąveikos.
3. Per socialinę sąveiką žmonės įsisavina reikšmes ir simbolius, kurie leidžia įgyvendinti gebėjimą mąstyti.4. Reikšmės ir simboliai leidžia žmonėms atlikti žmonėms būdingus veiksmus ir sąveikas.5. Žmonės gali modifikuoti arba keisti reikšmes ir simbolius, kuriuos jie naudoja atliekant veiksmus ir sąveikas, savo interpretuojamos situacijos pagrindu.6. Žmonės sugeba vykdyti šias modifikacijas ir pakeitimus iš dalies dėl to, jog sugeba sąveikauti tarpusavyje, kas leidžia jiems tirti galimas veiksmų kryptis, vertinti savo naudą ir praradimus šiame procese bei rinktis vieną iš šių krypčių.7. Veiksmų ir sąveikos pavyzdžiai sudaro grupes ir visuomenes.2. Paskaita: socialiniai institutaiSocialinio instituto sąvoka. Disfunkcija socialiniame institute. Institucionalizacija. Socialinių institutų klasifikavimas ir funkcinės ypatybės.
Socialinio instituto sąvokaNegalima maišyti instituto ir institucijos sąvokų. Institucija: visuomenės įstaiga, žmonių susivienijimas tam tikro tikslo siekti ar nusistojusi visuomeninio santykiavimo forma. Institutas: mokslinio tyrimo įstaiga arba tam tikras teisiškai sureguliuotas visuomeninių santykių kompleksas.
Sociologijoje socialinis institutas turi kitą prasmę. Žmogus, norėdamas išgyventi, užtikrinti savo egzistavimą, neišvengiamai susiduria su įvairių poreikių tenkinimo problemą. Žmonijos raidoje atsirado ir įsitvirtino organizuotos, formalizuotos pagrindinių poreikių tenkinimo formos, charakteringos kiekvienai visuomenei. Nors poreikių tenkinimo formos gali būti skirtingos ir gali keistis laikui bėgant, poreikiai vadinami universaliais, nes su jų tenkinimo problemomis susiduria kiekvienas žmogus, kiekviena visuomenė.
Socialinis institutas – tai istoriškai susiklosčiusi ir sąlygiškai pastovi visuomenės narių veiklos forma tenkinti universalius poreikius.
Disfunkcija socialiniame instituteTam, kad socialinis institutas veiktų, reikia, kad taptų asmenybės vidinio pasaulio įsisąmoninta dalimi, būtų internalizuoti jų socializacijos procese, įgydami socialinių rolių ir statusų išraišką. Disfunkcija atsiranda, esant nepakankamai aiškiems instituto veiklos tikslams, neapibrėžtoms funkcijoms, kritus socialinio instituto prestižui ir autoritetui ir pan. Vienas iš aiškesnių disfunkcijos pasireiškimų yra jo veiklos personalizacija- socialinis institutas nustojo vykdyti objektyviai nustatytus poreikius ir tikslus, keisdamas savo funkcijas priklausomai nuo kitų asmenų interesų, jų asmeninių ypatybių ir savybių.
InstitucionalizacijaInstitucionalizacijos procesas– susiklosčiusios universalių poreikių tenkinimo praktikos įtvirtinimas papročiuose, sociokultūrinėse normose ir teisės aktuose. Tai tvarkos įvedimo, formalizacijos ir standartizacijos procesas. Socialinio instituto veikla turi būti socialiai pripažinta visuomenės narių bendros veiklos.
Socialinių institutų klasifikavimas ir funkcinės ypatybės
Universalus poreikis Socialinis institutas,tenkinantis poreikįGiminės pratęsimo poreikis Saugumo, socialinės tvarkos užtikrinimo ir valdžios paskirstymo poreikis Apsirūpinimo materialiniais egzistavimo ištekliais poreikis Socializacijos arba žmogiškųjų išteklių rengimo poreikis Apsirūpinimo dvasiniais egzistavimo ištekliais poreikis
Šeima- vienas pagrindinių socialinių institutųŠeima– tai socialinė grupė, pagrįsta giminystės, santuokos arba įvaikinimo ryšiais (santykiai tarp žmonos ir vyro, tėvų, vaikų ir senelių, brolių ir seserų, kitų giminių, gyvenančių kartų).
Šeima kaip socialinis institutas yra socialiai priimtina, socialinėse normose ir teisės aktuose įtvirtinta, t.y., institucionalizuota veiklos forma, užtikrinanti visuomenės fizinį bei sociokultūrinį tęstinumą (universalus žmogaus ir visuomenės egzistencijos poreikis).
Šeimos instituto paskirtis- visuomenės narių reprodukcija, t.y., tęsti žmonių giminę, išlaikyti ir auklėti vaikus, organizuoti kasdieninį šeimos narių gyvenimą, individų socializaciją per pastovų sociokultūrinių elgesio standartų įsisavinimą bei apibrėžtų vertybių ir normų apsaugą.
Šeimos ir santuokos tipai:• pagal giminystės ryšių struktūrą: branduolinė ir išplėstinė.
• pagal susituokusiųjų lytį ir skaičių: monogamija, poligamija, poliginija, poliandrija, grupinės santuokos, vyras-žmona, lesbiečių pora, gėjų pora.• pagal sutuoktinio pasirinkimo apribojimą: endogeninė ir egzogeninė santuoka.• pagal valdžios paskirstymą šeimoje: patriarchatas, matriarchatas, egalitarizmasŠeimos institutas Lietuvoje:• Santuokystės lygio mažėjimas.• Gimstamumo mažėjimas.• Gimstamumo ir santuokystės senėjimas.• Ne santuokoje gimusių vaikų dalies didėjimas. • Nepilnų šeimų dalies didėjimas.• Sugyventinių arba kohabitacinių porų gausėjimas.• Reorganizuotų šeimų gausėjimas. • Savanoriškai bevaikių šeimų gausėjimas.
Šeimos demografiniai bruožai
Tradicinė šeima Modernioji šeima• Ankstyvos santuokos • Šeima kuriama tuokiantis• Aukštas santuokystės lygis• Pirmieji vaikai gimdomi jauname amžiuje• Vyrauja vidutinės šeimos • Maža nesantuokinių vaikų dalis • Mažėja santuokų• Santuokos atidedamos vyresniam amžiui (santuokos „senėja“)• Daugėja neregistruotų šeimų• Pirmųjų vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui (gimstamumas „senėja“)• Mažėja gimstamumas, įsivyrauja šeimos, auginančios mažai vaikų• Didėja nesantuokinių vaikų dalis• Daugėja viengungių• Plinta savanoriška bevaikystė
Lietuvos demografai ir sociologai kalba ne apie šeimos išnykimą, bet apie perėjimą nuo tradicinio šeimos modelio prie pliuralistinio šeimos modelio (prie šeimos formų įvairovės). Tai esminis šeimos instituto pokytis, kuris dar pareikalaus dar didesnio pakantumo netradicinėms šeimos formoms, ir įstatyminės bazės atitinkamą adaptacijos.
3. Paskaita: SocializacijaSocializacijos sąvoka. Biologinis ir kultūrinis kontekstas. Socializacijos tipai. Amžiaus tarpsniai ir socializacija. Resocializacija. Socializacijos agentai. Socializacija ir lytis.
Kas yra socializacija?Socializacija- sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais, perimant žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje.
Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Tai neįvyksta automatiškai.
Socializacijos tipaiSocializacija trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Skiriami du socializacijos tipai: pirminė, arba socializacija vaikystėje, ir antrinė, arba suaugusiųjų socializacija:
Pirminė socializacijaArba socializacija vaikystėje- tai yra pirmoji socializacija, kurią patiria žmogus gyvenime ir per kurią tampa visuomenės nariu. Tai žinių ir įgūdžių perėmimas, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje.
Pirminės socializacijos pagrindiniai uždaviniai: perimti pagrindinius socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus, įgūdžius, siekius ir vaidmenis.
Kalba: šnekamoji kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užšifravimas.Įgūdžiai: rašto pažinimo bei skaičiavimo įgūdžiai.Elgesio taisyklės: socializacijos metu asmuo išmoksta pagrindines elgesio taisykles. Vaidmenys: „studentas“, „dėstytojas“, “mama“, „duktė“ ir pan.
Kokiu būdų vaikai mokosi?• Socialinis mokymasis: kartodami tą elgesį, už kurį atsidėkojama, ir vengdami to elgesio, už kurį baudžiama. • Socialinis modeliavimas: vaikai mokosi stebėdami kitus žmones ir mėgdžiodami jų elgesį.
Paauglystės socializacijaPirminė socializacija apima ir socializacijos paauglystėje analizę. Tai emociškai sunkus periodas, kuomet vaikas tampa suaugusiu. Čia jau palyginus su bendraamžių, gyvenimo aplinkybių ir mokyklos įtaka, šeimos įtaka susilpnėja. Paaugliai ima pastebėti prieštaravimus, į kuriuos neatkreipė dėmesio, būdami vaikais
Socializacija vaikystėje ir paauglystėje bei tėvaiGalimi du pirminės socializacijos modeliai: Socializacijos slopinant bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas komanduojant. Pagrindinis vaidmuo skiriamas suaugusiajam, vaikas žiūri, ko nori suaugusysis. Tai socializacija, kuomet vaikas paklūsta. Už blogą elgesį baudžiama. Pabrėžia paklusnumą, pagarbą autoritetui ir išorinę kontrolę. Bendravimo metu į vaiką žiūrima šiek tiek iš aukšto.
Socializacijos dalyvaujant bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojims už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas kaip sąveika, pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri, ko nori vaikas. Tai socializacja, kuomet vaikas įsikišą. Už gerą elgesį atsidėkojama. Suteikiama laisvė išbandyti įvairius dalykus ir ištirti pasaulį pačiam. Tėvai ne konkroliuja vaiko elgesio, bet dalyvauja, atsižvelgiant į poreikius.
Antrinė socializacijaArba suaugusiųjų socializacija- tai tolimesnis procesas, kuris padeda jau socializuotam individui įsitraukti į naujas visuomeninio gyvenimo sritis.
Socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei įvairiausių vaidmenų, kuriuos asmuo atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes atsisakome senųjų vaidmenų ir mokomės naujų. Suaugusiojo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas iškelia naujus reikalavimus.
Suaugusių socializacijos tipai:• Profesinė socializacija- tai darbinis pasirengimas, nuo formalaus mokymosi iki neformalios labiau patyrusių kolegų pagalbos.• Tėvystės socializacija- „pasiruošimas“ tėvystei ir motinystei, naujo vaidmens priėmimas
Socializacijos agentaiŠeimaPirmasis ir pagrindinis socializacijos institutas, kuris padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Tėvai perduoda vaikiui savo pačių požiūrius į visuomeninį gyvenimą.
BendraamžiaiBendraamžių pripažįstamos vertybės dažnai konfliktuoja su namų vertybėmis.
MokyklaSuteikia ne tik formalų, apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis vertybėmis, nuostatomis.
DarbovietėProfesijos įsigijimas, įgūdžių išsiugdimas, kvalifikacijos kėlimas yra apibūdinami kaip profesinė socializacija, vykstanti per visą profesinę veiklą.
Masinio informavimo priemonės (MIP)Masinės informavimo priemonės ypač televizija, yra galingos socializaciją veikiančios jėgos.
BažnyčiaDorumo, teisingumo, dievobaimingumo ugdymas.
Lytis ir socializacijaSavo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Tai daroma įvairiais būdais- žaislai, apranga, bendravimas, knygutės, mokytojų požiūris, bendraamžiai, žiniasklaida ir t.t..
4. Paskaita: Visuomenė ir kultūraVisuomenės sąvoka. Visuomenė ir bendruomenė. Visuomenės evoliucija. Kultūra ir visuomenė. Kultūros sąvoka. Kultūros tipai. Kultūros elementai. Kultūrų vienovė ir įvairovė.
Visuomenė ir bendruomenėSociologas F.Tones‘as nagrinėjo bendruomenės raidą ir išskyrė dvi specifines socialinės organizacijos formas: bendruomenę (Gemeinschaft) arba tradicinę (klasikinę) bendruomenę ir visuomenę (Gesellschaft) arba šiuolaikinę sudėtingai struktūrizuotą bendriją.
Bendruomenės požymiai Visuomenės požymiai1. Prigimtinės kilmės socialinės grupės, besiremiančios bendrais požiūriais ir tikslais, vienybe (solidarumu). 1. Dirbtinės kilmės žmonių susivienijimai, besiremiantys savanoriškumu ir racionaliu savanaudiškumu (tai praktiškas būdas pasiekti savo tikslą).2. Natūralus darbo pasidalijimas ir specializacija (dažniausiai pagal lytį ir amžių). 2. Gilėjantis darbo pasidalijimasir specializacija (remiasi profesinekvalifikacija, išsilavinimu, patirtimi).3. Ypatingos padėties paskyrimasasmeniui taip, kad darbas susilieja su likusiu socialiniu gyvenimu. 3. Asmens padėties visuomenėje priklausymas nuo visuomeninio statuso ir atliekamų socialinių funkcijų. Darbo ir socialinio gyvenimo atskirumas.4. Visiškas atsidavimas bendruomenei:4.1.Giminystės (kraujo arba suaugimo)santykiais besiremianti tarpusavio priklausomybė.4.2. Tarpusavio sąveikų neformalusreguliavimas (pagal nerašytuspapročius, religijos ir moralės normas).4.3. Tarpasmeninių santykiųbetarpiškumas (tiesioginiai, o ne pagal statusą ar pareigas). 4. Augantis susvetimėjimas visuomenei ir tarpusavyje:
4.1. Savanoriškais įsipareigojimais besiremianti tarpusavio priklausomybė.4.2.Tarpusavio sąveikų formalausreguliavimo sistema (pagal rašytinės teisės dokumentus).4.3. Tarpasmeninių santykių sutarpinimas atliekamais socialiniais vaidmenimis.5. Valdymo paprastumas (valdžiagaunama paveldėjimo arba seniūnų rinkimo būdais). 5. Sudėtingos valdymo ir socialinėskontrolės sistemos:5.1. Specialių valdymo institucijų išskyrimas (politinio, ūkinio, teritorinio, savivaldos).5.2. Valdymo ir socialinės kontrolės sekuliarizacija.5.3. Daugybės socialinių institutų išsiskyrimas (socialinės kontrolės, nelygybės, saugumo, gamybos, gėrybių paskirstymo, bendravimo ir t.t.)Visuomenės tipai:Medžiotojų ir rinkėjų visuomenėNuo 50 000 metų iki šių dienų. Ją sudaro nedidelis žmonių skaičius, kurie verčiasi medžiojimu, žuvavimu ir valgomų augalų rinkimu. Socialinė nelygybė tik minimali. Rangų skirtumus apsprendžia lytis bei amžius.
Ganytojų visuomenėNuo 12000 metų iki šių dienų. Savo materialinę gerovę užtikrindavo gyvulių auginimu. Jų dydis buvo nuo šimto iki tūkstančių visuomenės narių. Nelygybė daug aiškesnė ir griežtesnė. Valdžia priklausė vadui arba karingam karaliui.
Agrarinės visuomenėsNuo 12000 metų iki šių dienų. Tai visuomenės, kurias sudaro nedidelės dirbamos žemės bendruomenės. Gyvenimo gerovę užtikrina žemdirbystė, kuri dažna praplečiama ir medžiojimu bei augalų rinkimu. Šią visuomenę apibūdina nelygybė. Valdžia priklauso vadui.
Tradicinė visuomenėNuo 6000 metų prieš Kristų iki XIXa. Žemdirbystė vis dar yra ekonominės sutemo pagrindas. Atsiranda miestai, kuriuose koncentruojasi amatai ir prekyba. Tradicinės visuomenės jau gali turėti milijonus žmonių. Valdymo aparatas labiau išvystytas (viršuje- karalius arba imperatorius). Tarp skirtingų klasių aiški nelygybė.
Industrinė arba moderni visuomenėNuo XIXa. iki šių dienų. Tai Anglijos industrinės revoliucijos rezultatas. Technologinių inovacijų tempas milžiniškas. Gyvenimas mieste tampa anonimiškas ir neasmeniškas. Klesti mašininė gamyba ir energijos (garų ir elektros) panaudojimas. Labiau išvystytas transportas ir komunikacijos.
Kultūra ir visuomenėVisuomenė ir kultūra stipriai saveikauja tarpusavyje. Žmogaus prigimtis yra įtakojama kultūros, o iš kitos pusės žmogus kuria kultūrą. Žmogus turi sugebėjimą kurti kultūrą, nes tai leidžia jam pritapti visuomenėje. Kultūra yra tik žmonių visuomeninės raidos padarinys, be kurio visuomenė negali funkcionuoti. Todėl nepalyginamai svarbu užtikrinti kultūros perimamumą ir tęstinumą.
Kultūros sąvokaKultūrą suprantame kaip:• tam tikrą visuomenės veiklos sferą;• dvasinių vertybių ir normų visumą;• žmogiškosios veiklos pasiekimų sanklodą.
Kultūra yra visuma žmogaus veiklos būdų, priemonių, normų, vertybių ir idealų, bendrų ištisai grupei žmonių, padedančių šiems žmonėms orientuotis savoje visuomenėje ir perduodamų iš kartos į kartą.
Kultūrų skirstymai• Subkultūra- tai kultūriniai šablonai, kurie skiriasi nuo dominuojančios kultūros šablonų, t.y., atskirų socialinių grupių kultūros, turinčios tik joms būdingų normų bei vertybių.• Kontrakultūra- tai subkultūra, kuri prieštarauja dominuojančiai kultūrai ir konfliktuoja su ja.
• Nemateriali kultūra- žmogui neapčiuopiami visuomenės kūriniai.• Materiali kultūra- žmogui apčiuopiami visuomenės kūriniai.
Kultūros elementai:1. SimboliaiTai yra daiktai, vaizdai, garsai, žodžiai, veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, žymintys kokią nors sąvoką, reiškiantys kokią nors idėją. Simboliai yra skirstomi į:• referentinius (nurodančius dalykus tiesiogine prasme)• ekspresinius (nurodančius dalykus perkeltine prasme)• daugiareikšmiai • vienareikšmiai simboliai, leidžiančius labai tiksliai išreikšti tai, ko norima
2. KalbaKalba yra komunikacijos sistema, veikianti garsų dėka, turinti griežtas taisykles ir padedanti perimti patirtį. Kalba yra pagrindinė kultūros perdavimo priemonė.
3. Vertybės ir vertybinės orientacijosVertybės yra visuomenėje pripažįstami tikslai, kurių verta sieti. Kiekvienoje visuomenėje vertybės skirtingos. Vertybės yra kultūriniai standartai trokštamiems ir netrokštamiems dalykams, gėriui ir blogiui, grožiui ir pasibjaurėjimui apibrėžti.
4. NormosTai tradiciškai nusistovėjęs elgesio modelis, nerašyta elgesio norma, įtvirtinta kolektyviniais įpročiais. Normos yra lūkesčiai, taisyklės, standartai, reguliuojantys visuomenės narių elgesį. Sociologai skiria:– formalias normų formas. Formalios yra užrašytos, aiškiai fomuluotos ir numatančios bausmę.– neformalias normų formas. Neformalios dažniausiai nėra aiškiai surašytos, tačiau yra visuotinai suprantamos.
Kultūrų vienovė ir įvairovė
Etnocentrizmas yra kitų kultūrų vertinimas, remiantis savąja ir laikant ją savotišku etalonu. Neatitinkančios šioetalono kultūros (ar jų elementai) laikomos blogesnėmis, keistomis, nenormaliomis ir t.t. Etnocentristinis požiūris pavojingas, nes tikėjimas savosios kultūros pranašumu gali sukelti priešiškumą ir konfliktą.
Kultūrinis reliatyvizmas tai yra suvokimas, kad nėra universalių standartų, leidžiančių vienas kultūras laikyti pranašesnėmis užkitas; tai kiekvienos kultūros vertinimas jos kontekste, remiantis jos vertybėmis. Vadovaujatis šiuo požiūriu, kitos kultūros elementas nėra vertinamas kaip geras ar blogas, bet keliami klasimai, kodėl šis elementas egzistuoja, kas jį palaiko ir kokiam tikslui jis yra skirtas.
5. paskaita: socialiniai pokyčiaiSocialinių pokyčių samprata. Socialinių pokyčių tipai. Demografija ir jos parametrai. Gyventojų surašymai.
Socialinių pokyčių samprata
Taigi socialinių pokyčių sąvoka reiškia įvairias permainas, vykstančias tam tikrą laiką socialinėse bendrijose, grupėse, institutuose ir organizacijose, jų tarpusavio sąveikose ir sąveikose su individais.
Socialiniai pokyčiai gali vykti:• tarpasmeninių santykių lygyje • mažų ir didelių socialinių grupių lygmenyje • organizacijų ir institutų lygmenyje • visuomenės ir globaliniame lygmenyje
Socialinių pokyčių tipai• Struktūriniai pokyčiai arba pokyčiai susiję su įvairių socialinių darinių struktūromis.• Procesiniai socialiniai pokyčiai arba pokyčiai susiję su socialiniais procesais tarpusavio sąveikos ir tarpusavio ryšių sferoje.• Funkciniai socialiniai pokyčiai arba pokyčiai, susiję su įvairių socialinių sistemų, institutų, organizacijų funkcijomis.• Motyvaciniai socialiniai pokyčiai arba pokyčiai individualios ir kolektyvinės veiklos motyvacijos sferoje.
Šie visi įvardinti pokyčių tipai tampriai tarpusavyje susiję ir praktikoje sunku atskirti vieną socialinių pokyčių tipą nuo kito: vieno tipo pokyčiai sukelia būtinus pasikeitimus kituose socialinių pokyčių tipuose.
DemografijaDemografija (graik. demos- liaudis, žmonės)- mokslas apie žmonių populiacijas, kuris remiasi statistine informacija, gaunama iš oficialių gimimų, mirčių, vedybų ir migracijos registravimų, taip pat iš visuotinių surašymų ir apklausų, kurias atlieka vyriausybė, mokslinės ir privačios tyrimo įstaigos.
Demografiniai rodikliaiAtskiros valstybės gyventojus bet kuriuo metu apibrėžia trys demografiniai rodikliai: • sudėtis amžiaus požiūriu• lyčių santykis• skaičiaus kitimas dėl atvykstančių ir išvykstančių.
MigracijaNuo seniausių laikų žmonės nepasižymi sėslumu. Priešistorinių laikų migracija- tai laipsniškas atsakas į aplinkos ir klimato kitimus, kas trukdavo ištisus šimtmečius. Šiuolaikinę migraciją sąlygoja jau ne klimatas ar aplinka, o socialinės ir politinės jėgos.
Tarptautinę migraciją lemia išstumiantieji iš gimtinės ir pritraukiamieji faktoriai ten, kur jis vyksta faktoriai:• Stumiantieji faktoriai- tai bedarbystė, ekonominiai sunkumai, maisto stoka, rasinė ar religinė diskriminacija, bloga gamtinė aplinka, gyventojų tankumas.• Traukiamieji faktoriai- darbas, pigi arba ankščiau laisva žemė, politinė ir religinė laisvė, galimybė mokytis.
Vidinė migracija vyksta ieškant geresnio darbo, geresnio klimato, arčiau artimųjų, dėl šeimyninių aplinkybių ir pan.
Gyventojų skaičius ir ateitisIšsivysčiusiose valstybėse gyventojų skaičius nedidėja arba didėja nedaug. Tuo tarpu besivystančiose šalyse jų skaičius auga ir augs ateityje, net jeigu pavyks įgyvendinti šeimos planavimą, nes tokiose šalyse yra daug jaunų žmonių. Gyventojų skaičiaus augimo neįmanoma atskirti nuo socialinių sąlygų ar vyriausybės politikos.
UrbanizacijaGyventojų persikėlimas į miestą- pasaulinė tendencija. Visos pramonės šalys yra urbanizuotos, o besivystančios šalys smarkiai urbanizuojasi. Mažiau išsivysčiusiose šalyse į miestus traukia geresnės gyvenimo sąlygos, platesnės gyvenimo aplinkybės, didesnis miestų natūralusis prieaugis. Urbanizacija tęsis ir ateityje.
Gyventojų surašymaiSurašymai – reikšminga ir labai didelė pagal informacijos surinkimo ir jos apdorojimo apimtį akcija. Surašymų privalumas – galimybė surinkti duomenis apie kiekvieną surašymo objektą nustatytu laiko momentu ir gauti visų surašomų objektų požymių „kopiją“. Pirmąjį visuotinį surašymą atliko Švedija 1749 metais. O JAV pirmoji pradėjo reguliarius surašymus. Ten surašymai vyksta kas dešimt metų, tačiau Surašymų biuras veda nuolatines gyventojų apklausas ir kas mėnesį vyksta eilinės apžvalgos. Jos papildo duomenis apie gyventojų pajamas, užimtumą, imigracija ir pan.
Galima skirti du svarbiausius visuotinius surašymus: gyventojų ir būstų bei žemės ūkio.
Surašymai Lietuvoje• Duomenys apie Lietuvos gyventojus buvo renkami dar 13 amžiuje. Apskaitos rezultatai buvo panaudojami nustatant, kiek žmonių gali mokėti mokesčius bei kiek yra vyrų, tinkančių kariauti.• Lietuvos istoriniuose šaltiniuose minimas pirmasis visuotinis „žemininkų“ surašymas, įvykęs 1528 m.• 17 a. viduryje, surašant gyventojus, buvo naudojamas „dūmų“ skaičiavimo metodas. • 1790 m. surašytos visos tuometinės gyventojų grupės, todėl šį gyventojų surašymą galime laikyti pirmuoju visuotiniu gyventojų surašymu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. • 1897 m. buvo surengtas pirmasis Rusijos imperijos visuotinis gyventojų surašymas. Lietuva tuo metu jai priklausė, todėl ir jos gyventojai 1897 m. buvo surašyti pagal bendrą programą, buvo nurodomi lyties, tikybos, verslo, amžiaus ir kiti požymiai. Dabartinį Lietuvos plotą tuo metu sudarė.• 1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kilo būtinybė surengti visuotinį gyventojų surašymą, tačiau tai buvo atlikta tik 1923 m., nustačius valstybės sienas. Surašymas vyko 1923 m. rugsėjo 17–23 dienomis. • Sovietiniu laikotarpiu buvo atlikti keturi gyventojų surašymai (1959m., 1970 m., 1979 m. ir 1989 m.)• Pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas įvyko 2001 metų balandžio mėnesį, remiantis Seimo priimtu įstatymu.
6. Paskaita: deviacija ir socialinė kontrolėDeviantinis elgesys. Deviacija kaip vystimosi procesas. Deviantinio elgesio tipai. Socialinės kontrolės metodai. Formali ir neformali socialinė kontrolė
Kas yra deviantinis elgesys?Deviantinis elgesys- nukrypęs nuo vyraujančių normų elgesys. Deviacija yra vyraujančių normų pažeidimas. Deviantinis elgesys, socialinė kontrolė ir sankcijos yra glaudžiai susiję su tam tikra kultūra. Tai kas priimtina vienoje kultūroje, gali būti visiškai nepriimtina kitoje. Kas yra laikoma deviantiniu elgesiu, priklauso ir nuo laikmečio.
Deviacija kaip vystimosi procesasAmerikiečių sociologas N.Smelser deviaciją supranta kaip vystimosi procesą, kurį sudaro šie faktoriai:1. normų sukūrimas,2. normų turinys,3. deviantinio poelgio atlikimas,4. žmogaus įvardinimas deviantiniu,5. stigmatizacija, („žymės,dėmės atsiradimas“)6. stigmatizacijos tąsa,7. kolektyvinės deviacijos formos.
Deviantinio elgesio tipai1. Konformiškumas2. Inovacija3. Ritualizmas4. Atsiskyrimas5. Maištas
Kodėl egzistuoja deviantinis elgesys?Sociologijos klasikai:E.Diurkheim- deviacija žymi struktūroje atsiradusią įtampą, pertrūkį. Deviacija gali būti ateities socialinės struktūros pranašas. R.Merton deviaciją suvokia kaip socialinės tvarkos krizės atspindį. Deviantinį elgesį apibrėžė kaip socialinių struktūrų veikimo sutrikimą, kai socialinė kontrolė negali suvaldyti stiprių žmogaus biologinių impulsų.
Postūmis į deviaciją ir socializacijos vaidmuo:Socializacija padeda priartėti prie deviantinio elgesio genezės. Būtent šeima yra pagrindinis liudininkas, perduosiantis kultūrinius pavyzdžius būsimai kartai. Tačiau socializacija neapsiriboja tiesioginiu mokymu ir drausminimu. Vaiką veikia socialiniai prototipai, kurių liudininku jis tampa, stebėdamas kasdieninį elgesį ir girdėdamas įprastinius tėvų pokalbius.
Deviantinio elgesio ir biologinio paveldimumo santykis:Biologinė prigimtis nedaro didelės įtakos visuomeniniam ar antivisuomeniniam žmogaus elgesiui. Iki šiol neaptikta tam tikrų fizinių struktūrų ar funkcijų, genų kombinacijų, sekrecijos liaukų, kurios galėtų nulemti žmogaus socialinio elgesio kryptį, determinuoti elgesio tipą ar formą.
Deviantinis elgesys negali būti paveldimas ir dėl tos priežasties, kad nepaveldimos ir socialinės normos, kurios yra tiesiogiai susijusios su šiuo elgesiu. Įsitikinimas, kad deviantai yra kitokie, kad jie skiriasi nuo „normalių“ žmonių, yra nekorektiškas. Deviantinis elgesys yra žmogiškas elgesys. Individai retai būna izoliuoti ir labai retai jų veikla nepriklauso nuo aplinkinių žmonių. Dėl šios priežasties individo elgesys negali būti paaiškinamas vien jo asmeninių bruožų, vertybių ar motyvų sąvokomis.
Elgesio formos pasirinkimo pagrindas:Daugelį asmenybės vertybių kyla veikiau iš kolektyvinio (grupinio), bet ne individualaus patyrimo. Grupės padeda individams ne tik išlikti, bet neabejotinai daro įtaką ir jų pažiūroms ir elgesio formomis (ypač referentinės grupės, kurios normas asmuo pripažįsta kaip savo elgesio orientyrą).
Socialinė kontrolėSocialinė kontrolė– tai visuomenės normų, vertybių ir sankcijų, naudojamų jų užtikrinimui, visuma. Socialinę kontrolę galima suprasti kaip visuomenės norą užkirsti kelią deviantiniam elgesiui, deviantų nubaudimą ir „pataisymą“.
Socialinės kontrolės metodaiT.Parsonsas išanalizavo 3 socialinės kontrolės metodus:• Izoliacija. • Prisitaikymas. • Reabilitacija.
Socialinės kontrolės tipaiSocialinė kontrolė gali būti formali (įstatymai) ir neformali (socialinis paskatinimas, baudimas, įtikinėjimas, normų pervertinimas).
7. Paskaita: Socialinė stratifikacija ir nelygybėSocialinė struktūra: nelygybė ir stratifikacija. Klasių sistema ir klasinė priklausomybė. Visuomenės struktūros sąvokos. Socialinis mobilumas
Socialinė struktūra
Visuomenės struktūra- visuomenės susiskirstymas į pastovius socialinius darinius ir suteikia organizuotumo ir reguliarumo įspūdį.
Socialinė nelygybė- tai padėtis, kai žmonės ne vienodai naudojasi socialinėmis gėrybėmis- turtu, galia, prestižu.
Socialinė stratifikacija- socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygų turto, galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje.
Šiuolaikinės stratifikacijos komponentai:– prestižas– gyvenimo stilius– profesija– kvalifikacija– pajamos
Skirtingų visuomenių socialinių grupių analizė:– socialinė-demografinė struktūra;– luomai– kastos– klasės– rasė
Klasių sistema ir klasinė priklausomybė
Erikson’o ir Goldthorpe klasių sistema
3 klasių schema 7 klasių schema 12 klasių schemaTarnautojų I – Stambūs savininkai, aukšto lygio specialistai ir administratoriai I – Aukščiausia tarnautojų klasė II – Viduriniosios grandies vadybininkai, kvalifikuoti darbininkai su aukštuoju išsilavinimu ir smulkūs savininkai II – Žemutinė tarnautojų klasė
Vidurinioji III – Žemesnės grandies vadybininkai III a – Aukštesnio lygio ne-fizinio darbo darbuotojaiIII b – Žemesnio lygio ne-fizinio darbo darbuotojai IV – Smulkūs savininkai, turintys pavaldinių, ir savininkai, dirbantys savarankiškai IV a – Smulkūs savininkai, turintys samdomų darbuotojųIV b – Smulkūs savininkai neturintys samdomų darbuotojųIV c – ŪkininkaiIV d – Smulkūs savininkai V – Įmonių kvalifikuotas techninis personalas V – Žemesnio lygio techninis personalas, prižiūrintys fizinį darbą dirbančiuosiusDarbininkų VI – Kvalifikuoti darbuotojai, atliekantys rankų darbą VI – Kvalifikuoti fizinį darbą dirbantys darbininkai VII – Nekvalifikuoti darbuotojai, atliekantys rankų darbą, ir valstiečiai VII a –Pusiau kvalifikuoti ir nekvalifikuoti fizinio darbo darbininkaiVII b – Elementariosios gamybos fizinio darbo darbininkaiKlasinės priklausomybės nustatymas:1. Objektyvusis metodas (pagal pajamų dydį, profesiją, išsimokslinimą)2. Subjektyvusis metodas (respondentai patys save priskiria kuriai nors klasei)3. Reputacijų metodas (respondentai nustato pažįstamų, draugų, “kitų” klasinę priklausomybę)
Objektyvusis metodas
Pagrindiniai požymiai:• Ekonominė padėtis• Darbo pasidalijimas/aprūpinimas• Valdžios įgaliojimų turėjimas• Socialinis prestižas
Papildomi požymiai:• Lytis-amžius• Etno-nacionalinės savybės• Religinė priklausomybė• Kultūrinės-pasaulėžiūrinės pozicijos• Šeimyniniai santykiai, giminystės ryšiai• Gyvenamoji vieta
Visuomenės struktūros sąvokos
Socialinė padėtis- individo užimama pozicija visuomenėje. Žmogaus padėtis visuomenėje lemia net dvasinę ir fizinę būseną
Socialinės padėtys yra skirstoms į:– Gautą padėtį, kurią sąlygoja rasė, lytis, amžius, gimimo vieta, tėvai, nepriklauso nuo individo asmeninių pastangų. – Įgytą padėtį, kurią sąlygoja įvairių faktorių rinkinys.
Socialinė padėtis yra glaudžiai susijusi su statusu. Statusas- tai tipiškas gyvenimo komponentas, apibrėžtas socialiniu vertinimu, t.y., prestižu.
Socialinis vaidmuo- tai elgesys, kurio tikimasi iš tam tikrą socialinę padėtį užimančio žmogaus. Vaidmuo yra elgesys, kurio tikimasi, t.y., lūkesčiai.
Vaidmenų rinkinys: viena padėtis visuomenėje atsineša visą krūvą su ja susijusių vaidmenų. Viena padėtis visuomenėje apima daugiau nei vieną vaidmenį. Vaidmenų konfliktas: padėtis, kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis.
Vaidmenų charakteristikos:– emocionalumas– gavimo būdas: priskirti vaidmenys ir suvokti arba pasiekiami vaidmenys.– apimtis: vieni vaidmenys yra apriboti siaura veikla, kiti neturi griežtų ribų – formalizavimas: vieni vaidmenys yra formalizuoti, kiti- neformalizuoti– motyvavimas
Socialinė grupė- tai visuma žmonių, sąveikaujančių vienas su kitu tam tikru būdu, suvokiančių savo priklausomybę šiai visumai ir laikomų kitų žmonių šios visumos nariais.
Grupės klasifikuojamos įvairiai, atsižvelgiant į pasirinktus kriterijus, iš kurių svarbiausi- tikslai ir grupės dydis.
– Pirminės ir antrinės grupės skiriamos pagal svarbą ir artumą asmeniniam gyvenimui. – Instrumentinės ir ekspresyvinės (išraiškos) grupės skiriamos pagal tikslus. Mažos ir didelės grupės. Skiriamos analogiškai kaip pirminės ir antrinės grupės. „Mūsų“ ir „jų“ grupės (in-groups ir out-groups). – Formalios ir ne formalios grupės. – Pagrindines (glaudūs, asmeniški arba pagrindiniai santykiai) ir šalutines (beasmeniai arba šalutiniai santykiai
Socialinis mobilumas
Socialinis mobilumas- socialinių pozicijų pokytis hierarchinėje struktūroje.
Socialinio mobilumo tipai: – struktūrinis ir cirkuliacinis (priklauso nuo socialinių pokyčių visuomenės struktūroje)– inter-generacinis ir tarp-generacinis (tarp kartų ir kartos viduje)– vertikalus ir horizontalus (socialinių pozicijų ir geografinėje erdvėje)