Skyrybų pasekmės vaikams

Pratarmė

Skyrybų situacija Lietuvoje kasmet vis blogėja. Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. Lietuvoje susituokė 16 906, o išsituokė 10 882 šeimos, kuriose augo 11 151 vaikas. 2001 m. susituokė 15 764, išsituokė – 11 024. Su vienu iš tėvų liko gyventi per 10 tūkst. vaikų. Statistika prognuozoja, jog jei ir toliau bus tokia padėtis, pusė vaikų turės augti be vieno iš tėvų (Navaitis, G. 2001).

Šis liūdnas faktas verčia susimąstyti ir nerimauti: ar vaikai nenukenčia dėl skyrybų? Kokias pasėkmes vaikams sukelia skyrybos?

Skyrybų pasėkmės vaikams

Kasmet vis daugiau ir daugiau Lietuvos vaikų patiria tėvų skyrybas. Vaikai jas iššgyvena skirtingai, tačiau kiekvienas – kaip stresą. Skirdamiesi tėvai sprendžia tarpusavio santykių problemas, tačiau kovos lauke atsiduria ir vaikai, beveik visi jie, nori nenori, įpainiojami į suaugusiųjų gyvenimo peripetijas. Kitais sunkiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, mirus vienam iš tėvų, vaikas sulaukia aplinkinių paramos bei palaikymo, tėvams skiriantis – labai retai. Beveik niekas nepalengvina vaiko naštos – nepadeda gedėti prarastos šeimos, o juk jam taip to reikia, jis nori jaustis saugus ir nepaliktas vienui vienas. Gal todėl skyrybų sukeltą stresą jį patyrusieji įvardija kaip vieną didžiausių gyyvenimo sukrėtimų (Dovydaitienė, 1994). Tačiau vaikai šį stresą gali įveikti kur kas lengviau, jeigu jiems padeda tėvai ir kiti aplinkiniai.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie išgyveno tėvų skyrybas, bet sugebėjo šį stresą sėkmingai įveikti, yra savarankiški, sugeba lengviau prisitaikyti ir dažnai labiau pasitiki savimi, ne

egu jų bendraamžiai iš pilnų, darnių šeimų (Bačiulytė, 2002).
Tačiau jeigu vaikai nesulaukia tinkamos pagalbos, jie patiria didžiulę psichinę traumą, kuri gali turėti įtakos visam likusiam gyvenimui.Tėvų skyrybos vaikams gali sukelti be galo daug socialinių, psichologinių bei emocinių problemų.

1. Socialinės – ekonominės problemos

Po skyrybų vaikai patiria daugybę sunkumų, nes keičiasi jų gyvenimas, įprastos socialinės sąlygos. Išsiskyrusioje šeimoje iškyla nemažai finansinių sunkumų. Ypač šiuo atveju yra sunku motinoms, likusioms su vaikais. Mamos priverstos daugiau dirbti, kad aprūpinti vaikus. Atsiranda pavojus, kad su vaikais bus elgiamasi kaip su mažais suaugusiais. Neretai vaikams išsiskyrusiose šeimose skiriama daugiau atsakomybės, negu jie gali prisiimti, pavyzdžiui vyresnieji vaikai paliekami auklėti mažuosius brolius, seseris. Vyresni vaikai turi padėti jaunesniems, tačiau jeigu užkraunama per didelė atsakomybės ir pareigu našta, galima suulaukti priešiškos reakcijos (Černiūtė, 1998).
Kadangi vienas iš skausmingų skyrybų padarinių – begalės pasikeitimų, vaikui tenka išmokti gyventi esant naujiems šeimos santykiams, kartais naujai aplinkai, todėl vaikui tenka susidurti su kančia, sumaištimi: „Virtuvė mažesnė negu namie. Ir ne tokia perkrauta. Moricas sėdi prie stalo ir dairosi aplink: nė vienas daiktas jam nepažįstamas. Svetimas skrudintuvas. Svetimas arbatinis. Svetimi pusryčių indai. Viskas šiame bute svetima, tik tėtis savas“, todėl derėtų pasistengti nekeisti visko iš karto, o viską daryti palaipsniui. Vaikui sunku susitaikyti su nauja pa

adėtimi ir iškyla dar keletas problemų: pradeda sunkiai sektis mokykloje, todėl pablogėja mokymosi rezultatai ir vaikas pradeda atsilikti mokykloje. Ateityje iškyla sunkumai pasirenkant profesiją ir kartais net norima mesti mokslą (Nitsch, 2000; Dovydaitienė, 2002).

2. Emocinės problemos

Tėvų skyrybos pirmiausia sutrikdo vaiko emocijas, kurios tiesiogiai susijusios su protine veikla: mąstymu, dėmesio koncentravimu, atmintimi. Vaikai ima blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. Besiskiriantys tėvai turi suvokti, kad pasikeitęs vaiko elgesys yra ne augimo sunkumai ar auklėjimo spragos, o reakcija į jų skyrybas. Jie turėtų pakalbėti net su vaiko mokytojais ir jiems paaiškinti, koks vaikui dabar nelengvas laikotarpis. Pedagogai turėtų ne tik labiau toleruoti besiskiriančių tėvų vaiko elgesio nelygumus, bet ir nukreipti jo veiklą pozytivesne veikla, padėti jam užsimiršti jo mėgstamoje veikloje ( Bačiulytė, 1998).
Kai iširusioje šeimoje yra vaikų, problemos skyrybomis paprastai nesibaigia. Mokslininkų tyrimai rodo, kad nauja šeimyninė, gyvenimiška situacija dažnai pakeičia ir tėvų santykius su vaikais. Iš karto po skyrybų vaikas gali susirgti lengva depresija, kuri paprastai kyla iš vienišumo jausmo. Tai normali reakcija, tačiau tėvai, įnikę į savo bėdas, jos gali ir nepastebėti (Černiūtė, 1998). Moterys sunkiau apsipranta su šeimos iširimu, su naujomis sąlygomis po skyrybų. Jos ilgiau kremtasi dėl ištikusios nelaimės, daugiau dėmesio jai skiria. Todėl kai kurios motinos ima mažiau bendrauti su savo vaikais, be

endraudamos būna irzlesnės, nervingesnės, sunkiau išvengia konfliktų. Mažiau dėmesio ir emocinės šilumos tenka vaikams, kurių mamos, iširus šeimai, skuba „susitvarkyti savo gyvenimą“, šiam tikslui skirdamos didžiąją savo pastangų ir laiko dalį. Yra ir tokių moterų, kurios vaikus laiko visų savo nesėkmių priežastimi (Lamontage, 1999).
Po tėvų skyrybų vaikai susiduria su svarbia santykių su išėjusiuoju iš namų tėvų plaikymo problema. Tiesa, pagal Dovydaitienės tyrimą (1994), poreikio su tėvu bendrauti po skyrybų nejautė tos merginos, kurios labai neigiamai vertina tėvą, ir skyrybos joms neatrodo tokios reikšmingos, kaip gyvenimas iki skyrybų. Tačiau dauguma vaikų susiduria su konfliktine situacija: nori bendrauti su tėvu, bet tuo gali įžeisti mamą; nori bendrauti su abiem tėvais, bet tėvai traukia kiekvienas į savo pusę, blogai kalba apie vienas kitą. Vaikas pasidaro tarpininku šeimoje, potencialus buvusių partnerių sąjugininkas. Tėvai gali naudotis vaiku, norėdami psichologiškai apsisaugoti arba sumažinti buvusio partnerio saugumą. Tokia situacija paprastai apibūdinama kaip ištikimybės konflikto situacija. Ištikimybės konfliktas – „skyrybų vaikų“ distreso šaltinis. Konfliktas kyla, kai vaikas myli abu tėvus, bet bijo pasekmių, jei bus ištikimas abiems. Vaikas gali jausti nerimą, kaltę. Šią situaciją tenka įveikti visiems besiskiriančių tėvų vaikams, kurie prisirišę prie abiejų tėvų (Dovydaitienė, 1994).
Išsiblaškymas, užsidarymas ir gyvenimas praeitimi – tai bendri depresijos požymiai, būdingi vaikams, kurių tėvai jau nebegyvena ka
artu. Taip pat gali kilti pyktis, agresija. Vaikas gali nepagarbiai elgtis namuose ar įsivelti į muštynes mokykloje – savo pyktį išreikšti veiksmais (Černiūtė, 1998). Beje, yra nustatyta, kad tėvo išėjimas (dažniausia skyrybų pasėkmė) turi didesnį poveikį berniukams. Hetherigton (1989, cit. pgl. Dovydaitienę, 1994) tyrimai parodė, kad berniukams po skyrybų būdingi dažnesni ir ilgiau trunkantys sutrikimai negu mergaitėms. Berniukų, augančių be tėvo, elgesys mažiau vyriškas arba svyruojantis tarp dviejų kraštutinumų – agresyvumo ir priklausomybės (Lynn & Sawrey, 1959, cit. pgl. Dovydaitienę, 1994). Be to, po tėvų skyrybų susilpnėja berniukų savikontrolė, padidėja impulsyvumas. Yra tyrimų, liudijančių apie blogesnį tokių berniukų intelektinį funkcionavimą, mokymosi sunkumus. Tačiau kai kurie tyrimai tokio skyrybų poveikio berniukams nepatvirtina.
Jei berniukams po tėvų skyrybų būdingesni elgesio sutrikimai, tai mergaitėms- internalizuotos problemos, depresija, nerimas. Mergaičių, gyvenančių su motinomis, socialinio prisitaikymo sunkumai išnyksta praėjus 2-3 metams po skyrybų, tačiau gali pasireikšti paauglystėje heteroseksualinių santykių problemomis, nes tėvas svarbus ir dukrai. Dukra dėl tėvo nusišalinimo ar „nušalinimo“ nuo jos auklėjimo kenčia beveik tiek pat, kiek ir sūnus. Ji auga, neturėdama objektyvaus supratimo, kas yra vyrai, be aiškaus vaizdo, kaip priešingos lytys gali bendrauti namie ar apskritai gyvenime. Tokia dukra nesusivokia, kaip apsieiti su vyrais, todėl jų bijo ar būna su jais labai patikli. Neretai dėl to tenka daug pergyventi, nusivilti, prieinama iki tragedijų (Dovydaitienė, 1994).
Tėvo nebuvimas yra neigiamas patyrimas vaikystėje, tas galbūt lemia tai, kad be tėvo auginti vaikai sunkiomis suaugusių gyvenimo akimirkomis lieka nuolat „verkiančiais vaikais“. Jie neretai pasyvūs, pernelyg jautrūs, nepastovių nuotaikų, bet kartais būna ir agresyvūs, grubūs, nelinkę į tvarką ir discipliną. Todėl tai gerai turi suvokti motinos, kartais lengvai duodančios pareiškimus ištuokai.
Gana plačiai yra tyrinėjamas klausimas skyrybų poveikis ir vaiko amžius. Wallerstein (cit. pgl. Dovydaitienę, 1994) aprašė tokias skirtingo amžiaus vaikų reakcijas į skyrybas: 2- 5 metų vaikai į skyrybas reaguoja regresu. Dažnai sutrinka miegas, būna pykčio priepuoliai, jaučiamas atsiskyrimo nerimas, prarandama kontrolė, didesnis būna tėvų dėmesio poreikis. Šio amžiaus vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų skyrybas ir bijo prarasti abu tėvus. 5,5- 8 metų vaikai reaguoja depresiškai, atvirai liūdi. Jie bijo, kad jų neatstumtų išėjęs iš namų tėvas. Dėl to nukenčia mokymasis, santykiai su kitais vaikais, gali atsirasti fobijų. 9- 12 metų vaikai pyksta ant vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Jų pykti kursto poreikis vertinti dalykus „ gerai“ arba „blogai“. Jie jaučiasi nuskriausti, gali pykti ant skyrybų iniciatoriaus arba ant to, kuris leido vienam iš tėvų išeiti. Pasinėrę į skyrybų įvykius, vaikai gali blogiau mokytis, mokykloje juos apibūdina kaip svajotojus arba pernelyg aktyvius. Kalter ir Plunket (cit. pgl. Dovydaitienę, 1994) teigia, kad trečdalis šio amžiaus vaikų tiki, kad jie yra skyrybų priežastis. Paaugliai tėvų skyrybų metu praranda jiems svarbią namų paramą. Todėl jie jaučiasi nesaugūs, vieniši, depresiški, tai pasireiškia nesėkmėmis mokykloje, kriminaliniu elgesiu, seksualiniu palaidumu. Dažnai 12- 14 metų paaugliai pradeda bėgti iš namų, pasidaro šiurkštūs; 14- 17 metų – palinksta į nusikalstamus poelgius; 17- 18 metų jaunuoliams išryškėja pasaulėžiūros skurdumas, egocentriškumas, polinkis į alkoholizmą. Tačiau paauglystėje yra ir didesnė galimybė suprasti savo tėvus, vadinasi, įveikti skyrybų sukeltus sunkumus. Paaugliai geriau supranta atsakomybę, geriau įveikia stresą ir ekonominius pasikeitimus, naujus vaidmenis šeimoje. Jie gali „greičiau bręsti“, kai supranta didesnę atsakomybę. Tačiau dauguma nusišalina nuo šeimos. Jei jie įsitraukia į socialiai palankią aplinką, tai padeda adaptuotis. Blogesnės pasekmės, jei grupė asociali.
K. Hafter (cit. gl. Bajorūną, 1997) tyrimai rodo, kad po skyrybų kai kurie vaikai pasimeta, praranda orientaciją, įžūliai elgiasi namuose. Skyrybų metu vaikų elgesyje atsiranda šie elementai: ikimokykliniame amžiuje- agresyvumas, bailumas, nemiga, išgąstis, apetito stoka; jaunesniame mokykliniame amžiuje- tas pats elgesys ir mokymosi rezultatų pablogėjimas, vagiliavimas, melavimas, imlumas blogiems įpročiams, erotizmas, vyriasniame mokykliniame amžiuje ir jaunuolio amžiuje- nuolatinis nerimas, nusižengimai, alkoholizmas, lytiniai nusižengimai, sunkumai pasirenkant profesiją. Paaugliai iš išsiskyrusių šeimų dažniausiai nori mesti mokslą ir pradėti dirbti gamyboje.
Dovydaitienės (1994) atliktas tyrimas parodė tai, kad skyrybų poveikio nejaučia, arba mažai jaučia tie žmonės, kuriems tėvų skyrybų metu buvo nuo 1 iki 3 metų. Jie neprisimena skyrybų ir ankstesnio gyvenimo. Tiesa, augdami jie patiria įvairių psichologinių sunkumų. Berniukai, gyvenę tik su mama, minėjo indentifikacijos problemas, mergaitės- sunkumus bendraujant su priešingos lyties asmenimis. Tačiau šių probelmų jie tiesiogiai nesiejo su tėvų skyrybomis. Didžiausią skyrybų poveikį jaučia tie žmonės, kurie prisimena tėvų skyrybas. Tuo met jiems buvo nuo 3 iki 12 metų. Dramatiškai išgyvenamos skyrybos tada, kai vaikas suvokė situaciją iki skyrybų kaip stabilią, buvo prisirišęs prie abiejų tėvų, kai skyrybos netikėtos. Tačiau net ir šeimoje, kur vyko smarkūs konfliktai, skyrybos gali būti skausmngos vaikui.

3.Psichologinės problemos

Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas ir po jų vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų, t,y. įžūlus elgesys namuose, emocinis stresas, tapimas labai nervingu, grubumas, atšiaurumas, agresyvumas. Visi šie veiksniai atsiranda, nes vaikai nori susidoroti su baime, su sukrėtimu, kurį patiria esant skyryboms. Tai iššaukia dar didesnes ir rimtesnes problemas – palinkimas į nusikaltimus: vagiliavimas, lytiniai nusižengimai, smurtas prieš kitus vaikus, įvairūs kiti nusikaltimai; imlumas blogiems įpročiams: narkotikų vartojimas, alkoholizmas, melavimas (Bajoriūnas, 1997; Hurrelmann, Unverzagt, 2001; Miliauskaitė,1999; Stein, 1997; Jusienė, 1997). Kai šeima išyra, vaikų pasaulis sugriūva, jie priversti daug ką iškęsti, todėl atsiranda nepasitikėjimas savimi ir kitais, nestabilumas, sunkus bendravimas, menkavertiškumas, mažėja pajėgumas, vaikai negali susikaupti, praranda orientaciją, jaučiasi sumišę, nuvertinti, lengviau pasiduoda depresijai. Be pastebėtų problemų, tėvų skyrybos palieka ir kur kas gilesnių pėdsakų vaikų emociniam socialiniam augimui. Vaikai gyvenantys tik su vienu iš tėvų dažniau bijo įsipareigoti, per daug renkasi partnerius(-es), sunkiai sukuria tvirtą santuoką, turi nesantuokinių vaikų, linkę sukurti šeimas būdami nepilnamečiais, jų santuokos baigiasi skyrybomis ir dažniausiai vaikai iš išsiskyrusių šeimų patys tampa skyrybų iniciatoriais.

Tėvų skyrybas patyrusioje šeimoje išryškėja dar viena problema – paauglio tapatumo raidos vystymasis. Tiek mergaičių, tiek berniukų tapatumo formavimosi sėkmė priklauso nuo santykių šeimoje, kurioje svarbi tėvo įtaka (jo poveikis yra svarbus individualumui), todėl jo nebuvimas ankstyvose raidos stadijose susijęs su žemu tapatumo lygiu. Tėvo ir sūnaus ryšys yra svarbus berniuko tapatumui ir visi šeimos ryšiai yra svarbūs mergaitės tapatumui, todėl skyrybas patyrę paaugliai turi nepakankamą identifikacijos su tėvais pamatą, o tai sukelia tapatumo raidos problemas. Jos jiems užkerta kelią asmeniškai pasirinkti norimus tikslus bei vertybes, jie jas pasisavina iš tėvų ar kitų autoritetingų asmenų ir siekia būti tokiais, kokius juos nori matyti aplinkiniai. Dar paaugliai dažnai anksti „išeina į gyvenimą“ gerai jam dar nepasiruošę, anksti patiria nerimą ir skausmą (Vaičiulienė, 1999). Tad yra akivaizdu, kad labai svarbūs vaiko vystymuisi yra abu tėvai. Nors ir labai mama stengtųsi vaikui atstoti tėvą, vis tiek jam jo labai truks, ir todėl atsiras problemų, kurios gali palikti pėdsaką visam likusiam gyvenimui.

G. Menut (cit. pgl. Bajoriūną, 1997) savo giliais ir plačiais tyrimais padarė išvadą, kad po skyrybų vaiko charakterio pokyčių būna dukart dažniau negu po kurio nors tėvo mirties.

Kai kurie vaikai jaučiasi įžeisti, patiria didelę nuoskaudą dėl to, kad juos paliko tėvas ar motina. Jie pradeda nebepasitikėti savimi ir kitais žmonėmis, todėl dažnai per daug renkasi partnerius (-es) ir taip pat sukuria nelaimingas santuokas. Išsiskyrusių tėvų vaikai dažniau suserga psichinėmis ligomis. Didelė problema yra vaiko psichomotorinis nepastovumas. Pavyzdžiui, Beley (cit. pgl. Bajoriūną, 1997) tvirtina, jog vaiko nepastovumas nėra būtina skyrybų pasekmė. Jis gali atsirasti dėl blogo brolių, seserų pavyzdžio, žiauraus tėvo, netinkamo motinos elgesio arba kai vaikas paliekamas likimo valiai.

Anot amerikiečių statistikos, išsiskyrusių šeimų vaikai pagal 9 iš 30 kriterijų fizinei sveikatai įvertinti atsilieka nuo vaikų iš darnių šeimų. Tačiau šie tyrimų rezultatai tinka tik išsiskyrimo momentu.

Išvados

Vaikų reakcijos į tėvų skyrybas įvairios, priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, subrendimo, temperamento ir kt. faktorių. Skyrybos gali būti išgyvenamos ir kaip teigiamas, ir kaip neutralus gyvenimo įvykis. Skyrybų neigiamas poveikis vaikui aiškiausias ir dramatiškiausias tada, kai susidaro ištikimybės konflikto situacija. Tuo tarpu kitais atvejais, kaip rodo Dovydaitienės (1994) atlikta apklausa, skyrybos nesukelia skausmingų išgyvenimų.
Kai kurie faktoriai sušvelnina neigiamą skyrybų įtaką vaikams. Vaikas, kuriam būdingas sveikas savigarbos jausmas, kuris gerai susidoroja su problemomis, daug geriau išlaikys išbandymą. Čia taip pat svarbi tėvų ir vaikų santykių kokybė, o harmonija tarp atskirai gyvenančių ar išsiskyrusių tėvų gali nulemti, kaip vaikas reaguos į skyrybas. Vaikus, kurie išgyvena tėvų skyrybas, gali apsaugoti ekonominis stabilumas. Paskutinis ir svarbiausias dalykas yra tinkama socialinė parama motinoms ir vaikams.
Sunku išskirti tą vienintelį faktorių, kuris paaiškintų neigiamą skyrybų poveikį vaikams – tai faktorių suma. Ir, nors įmanoma, kad vaiko elgesys pakinta dėl skyrybų traumos, tokių pakitimų priežasčių jau galėjo būti ir prieš išsiskiriant.

Skyrybų patirtis iškelia vaikui naujus adaptacinius tikslus. Neįveiktas stresas gali turėti ilgalaikes pasekmes. Kadangi Lietuvoje skyrybų daugėja, reikalinga atlikti išsamesnį tyrimą ir sukurti pagalbos sistemą.
LITERATŪRA:

1. Bačiūlytė, R. Suskilusio gyvenimo šukės žeidžia silpniausius //Šeimininkė- 2002, rugs. 25, p. 7, 11
2. Bajoriūnas, Z. Šeimos edukologija : vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams,- Vilnius 1997.
3. Černiūtė, B. Skyrybos: kaip padėti vaikams? // Laima- 1998, Nr.6, p. 46- 47
4. Ivanova, E. Psichopataloginių sutrikimų atsiradimai ir gyvenimo įvykių rūšys. Dipl. d. V. 1993.
5. Jusienė, R. Skyrybos ir vaikai // Psichologija Tau- 1997, Nr.5, p.34
6. Hurrelemann, K. Unverzagt, G., Kaip išugdyti stiprius vaikus. Vilnius, 2001
7. Miliauskienė, R. Skyrybos. Psichologija Tau, 1999, Nr 4, p. 16-18
8. Navaitis, G. (2001). Šeima // Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001, p. 55-60.
9. Stein, S. Kai sudūžta meilė: tinkamiausia pagalba išsiskyrimo skausmui įveikti Vilnius 1997
10. Vaičiulienė, A. (1999). Paauglio tapatumo raida tėvų skyrybas patyrusioje šeimoje. Aukštųjų mokykllų mokslo darbai. Psichologija. 1999, Nr. 20, p. 32-39

Leave a Comment