Alkoholio vartojimo problemos

TURINYS

TURINYS

Įvadas..............................2

1.
Alkoholio vartojimas darbe ir po
darbo
....................4

1.1.
Alkoholio atsiradimo istorinė
apžvalga.............................4

1.2.Kas
skatina alkoholio
vartojimą?..............................6

1.3.
Alkoholio poveikis ir
pasekmės..............................7

1.4.
Pagalba ir gydymas vartojančiam
alkoholį...........................11

1.5.
Blaivybė – gyvenimas be
alkoholio..............................15

2.Tyrimas..............................17

2.1.
Tyrimo metodika ir
tiriamieji..............................17

2.2.
Tyrimo
rezultatai..............................17

Išvados..............................25

Literatūra..............................29

Įvadas

Alkoholis žmogaus gyvenimą lydi visais jo etapais –
nuo gimimo iki mirties. Ir džiaugsmas, ir skausmas yra
nuolatinis žmogaus stresas. Sociologai apskaičiavo, kad
būtinų išgerti progų per metus yra apie 40-50.
Be šampano neįsivaizduojami Naujieji metai, gimtadieniai
ar kitos iškilmingos progos. Švelnus vyno aromatas
pagerina apetitą prie pietų stalo. Daugumai žmonių
karštą vasaros dieną malonu atsigaivinti šaltu
alumi. Tačiau kai kuriems alkoholis tampa priklausomybe. Laikas,
vieta ir aplinkybės, kuriomis žmogus geria, nebetenka
reikšmės. Aukojant šeeimą, darbą,
ištikimiausiu draugu tampa alkoholis. Alkoholikas dėl
mažiausio alkoholio kiekio gali iškeisti savo asmeninius
daiktus, šeimos vertybes, palikti šeimą, vaikus.
Tai ypatingai didelė visuomenės problema. Pagal medicininę
statistiką Lietuvoje 8-10 proc. suaugusių žmonių
yra priklausomi nuo alkoholio. (Kubiliūtė, 2004).

Kaip teigia psichiatrė Bulvinienė, 2006), Lietuvą
alkoholyje skandina du dalykai – įpročiai ir
paveldėjimas. Namie ir darbe be svaigalų tradiciškai
neapsieinama per gimtadienius, sukaktuves, įvairių objektų
atidarymą, pareigų atšventimą, įmonių,
įstaigų jubiliejus ir netgi laidotuves. Esant paveldimumui
daug lemia aplinka, draugų įtaka, alkoholio prieinamumas.
Paveldimumo ir aplinkos poveikis tampa rizikos faktoriais.

Kai dėl alkoholizmo atsiranda asmenybės degradacija,
keičiasi irr žmogaus vertybių pasirinkimo prioritetai.
Užuot rinkusis pamaldas bažnyčioje, parodas, muziejus,
metamasi atsipalaiduoti į išgeriančiųjų
kompaniją. O per tokį bendravimą ir atsipalaidavimą
nepajuntama, kaip organizmą užvaldo alkoholis. (Bulvinienė,
2006).

Problemos aktualumas. Viena didžiausių nūdienos
problemų yra alkoholizmas. Dėl jo išgyvenama daugybė
tragedijų, suluošinami likimai. Jeigu organizmas
reikalauja alkoholio ir be jo ne

esugeba normaliai funkcionuoti, žmogus
pasiryžęs padaryti bet ką – vogti, meluoti,
netgi nužudyti. Taigi tradicijos ir papročiai, kurie
skatina alkoholio vartojimą yra žalingi. Dažnai
vartojant alkoholį išsivysto sunki ir viską
griaunanti liga – alkoholizmas ir su juo susijusios problemos.

Tyrimo praktinis aktualumas. Nėra šeimos, kurios
vienaip ar kitaip nebūtų palietęs alkoholis – tai ir
dėl alkoholio iširusios šeimos, tėvų
globos netekę vaikai, išgėrusių asmenų
padarytų eismo nelaimių padariniai, apsigimimai, traumos,
smurtas, nusikaltimai, savižudybės ir kt. Alkoholis tampa
ir kitų žalingos gyvensenos veiksnių – rūkymo,
narkotikų vartojimo, nesaugių lytinių santykių –
priežastimi. Taigi alkoholio vartojimas švenčiant
šventes, praleidžiant laisvalaikį yra rizikingas
dalykas.

Tyrimo mokslinis aktualumas. Lietuvoje atliekami tyrimai,
kurie akivaizdžiai įrodo alkoholio vartojimo skaudžias
pasekmes ne tik individui, bet šeimoms, valstybei. Su
alkoholiu susijusių nelaimių kasmet daugėja. Dėl
neblaivių asmenų kaltės avarijose pernai Lietuvoje
žuvo 117 žmonių, o 1583 sužeisti. Sparčiai
daugėja avarijų, kurių kaltininkai – neblaivūs
vairuotojai. Pernai jų buvo 1139 (2004 m. – 990). Bene
baisiausia, kaad šiemet jau yra 16,4 tūkstančio
socialinės rizikos šeimų. Jose auga 36,5 tūkstančio
vaikų. Dažniausiai tokios šeimos į socialinės
rizikos sąrašus įtrauktos dėl girtavimo.
Lietuvoje vis daugėja sergančių priklausomybės
nuo alkoholio ligomis, gausėja šeimų, kurių
vaikai kenčia nuo alkoholikų tėvų: yra mušami,
nemylimi, pasmerkti gatvės gyvenimui. Tai alkoholio vartojimo
pasekmė.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti,
kokios priežastys skatina žmones vartoti alkoholį
darbe ir po darbo.

Tyrimo objektas – alkoholio vartojimas.

Tyrimo uždaviniai:

Išanalizuoti mokslinę ir populiariąją

literatūrą apie alkoholio vartojimo priežastis ir

pasekmes.

Ištirti, koks dirbančiųjų požiūris į

alkoholio vartojimą darbe ir po darbo.

Suformuluoti išvadas.

Tyrimo metodai:

Literatūros analizė.

Anketavimas.

Matematinė statistika.

Hipotezė – alkoholio vartojimas darbe ir po darbo
gali sukelti priklausomybę nuo al

lkoholio, traumas, konfliktus
darbe ir buityje, smurtą, skyrybas šeimoje.

Darbo struktūra.

Darbą sudaro 3 dalys įvadas (problemos aktualumas,
mokslinis ir teorinis aktualumas, tyrimo tikslas, uždaviniai,
metodai ir hipotezė), teorinis medžiagos išdėstymas,
tyrimo rezultatų analizė, išvados, literatūros
šaltinių sąrašas. Pateiktos 2 lentelės,
11 paveikslėlių tyrimo rezultatų iliustracijai.

Sąvoka:

Alkoholizmas – tai lėtinis susirgimas,
išsivystantis ilgą laiką piktnaudžiaujant
alkoholiu, pasireiškiantis patologiniu potraukiu alkoholiui,
psichine, o vėliau ir fizine priklausomybe.

1. ALKOHOLIO VARTOJIMAS DARBE IR PO DARBO

1.1. Alkoholio atsiradimo apžvalga

Kaip teigia Bulotaitė (2004), alkoholis nėra šiuolaikinės
civilizacijos vaisius. Svaigalai pasiekė mus iš amžių
glūdumos. Žinomas vokiečių etnografas Julijus
Lipsas teigia, kad Paryžiaus kavinių nuolatinių
lankytojų aperityvas, rusiškoji stalo degtinė,
angliškųjų klubų viskis, Mozelio, Reino ir
raudonasis bei putojantis vynas iš tikrųjų yra
pirmykščių žemdirbių alaus, vyno ir
klajoklių genčių rauginto kumyso patobulinti
variantai.

Pirmieji žmonėms žinomi alkoholiniai gėrimai buvo
gaminami fermentacijos būdu ir buvo nestiprūs, nes mielės
nebeišgyvena (ir fermentacija sustoja), kai alkoholio
koncentracija pasiekia ~16%. Manoma, kad distiliacija – „vyno
deginimas“ – buvo išrasta maždaug VIII
amžiuje po Kristaus. Šio proceso, kuriuo buvo galima
pagaminti gėrimus iki 60% alkoholio tūrio koncentracijos,
buvo laikomas paslaptyje, pirmasis žinomas viešas
distiliavimo aparato aprašymas datuojamas XIII amžiumi.
Maždaug tuo laiku įvairiuose Europos regionuose pradėjo
plisti distiliuojami gėrimai (tokie kaip brendis
arba viskis).
~1800 metus Edward Adam išrado rektifikacijos
procesą, kuris leido pašalinti prastą distiliato
skonį. 1817 m. vokietis Johannes Pistorius išrado
aparatą, vienu distiliavimu galinti pagaminti 85% alkoholio
tūrio distiliatą. 1830 m. Airijoje
išrastas nenutrūkstamos (nuoseklios) distiliacijos
aparatas, o 1852 m. Pierre Savalle išrado periodiškai
veikiantį aparatą. Šiuolaikinės technologijos
remiasi šiais dviem išradimais ir gali pagaminti iki
95,6% alkoholio tū

ūrio distiliatą be juntamo skonio ir
kvapo. (Bulotaitė, 2004).

Anot Bulotaitės (2004), manoma, kad degtinė atsirado grūdus
auginančiame rytų Europos regione, kuriame šiuo metu
yra Lenkija,
Lietuva,
Baltarusija
ir vakarinė Rusija
(tikslių įrodymų, leidžiančių degtinės
išradimą vienareikšmiškai priskirti kuriai
nors šaliai, nėra).

Nuo XVI amžiaus vidurio dokumentuose minima masinė vodkos
gamyba Lenkijoje (pvz., 1580 m. Poznanėje buvo 498 bravorai).
XVIII a. pabaigoje vodkos gamyba Lenkijoje tapo pramonine, vodka,
kurią gaminti leista tik šlėktoms ir dvasininkams,
tapo masiniu produktu. 1782 m. Lvove
atidarytas pirmasis pramoninis bravoras. 1768 Jan Paweł
Biretowski ir 1774 Jan Chryzostom Simon išleido
knygas, kuriose aprašė degtinės gamybos būdą.
XIX a. pradžioje vodka pradėta varyti iš bulvių.
XIX a. pabaigoje naujos technologijos (1871 atidarytas pirmasis
rektifikavimo bravoras) leido gaminti skaidrias degtines.

Iki XVIII a. vidurio, degtinė Rusijoje buvo vadinama duonos
vynu (хлебное вино),
tai buvo iki 60% alkoholio tūrio palyginti brangus gėrimas,
daugiausia parduodamas smuklėse
(12 litrų kibiras kainavo 1,5-2 karves). Žodis „vodka“
tuo metu reiškė žolių trauktines, gaminamas
medicininiais tikslais. Rusijoje
vodka šiuolaikine prasme pirmą kartą raštuose
paminėta 1751
m. imperatorienės Jelizavetos dekrete, skirtame spirito varyklų
nuosavybės reguliavimui. XIX a. viduryje vodka tapo esminiu
carinės Rusijos biudžeto šaltiniu (iki 40% visų
biudžeto įplaukų), vyriausybei skatinant vartoti
valstybinių daryklų pagamintą vodką, ji tapo
mėgstamu Rusijos imperijos gyventojų gėrimu. 1863 m.
valstybinė vodkos gamybos monopolija
panaikinta, dėl to smarkiai krito jos kaina,
ir degtinė tapo prieinama net ir nepasiturintiems gyventojams.
1911 m. vodka sudarė 89% visų Rusijoje suvartotų
gėrimų. Iki 1885
m. vodka Rusijoje (išsinešimui) buvo
pardavinėjama tik kibirais.
(Bulotaitė, 2004).

Labiausiai šiuo metu paplitęs degtinės stiprumas –
40% alkoholio tūrio –

yra siejamas su XIX a. pabaigos rusų
chemiko Dmitrijaus
Mendelejevo tyrinėjimais, pasak kurių,
idealus degtinės stiprumas yra 38% (silpnesnė degtinė
turės „vandens“ prieskonį, o stipresnė –
per daug „degins“). Mokesčių rinkimo tikslais,
šis skaičius buvo suapvalintas iki 40%, ir 1894 m.
Rusijoje paskelbtas degtinės standartu.

XX a. 8 dešimtmetyje, vykstant Lenkijos ir Tarybų
Sąjungos prekybiniam ginčui, rusų autorius Viljamas
Pochliobkinas parengė istorinę studiją, kurioje
įrodinėjo, kad degtinė išrasta Rusijoje (knyga
vėliau išleista “Vodkos istorijos“
pavadinimu).

Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms
dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra
praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima
naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves,
runkelius
ir pan.). Skoniui
ir kvapui
suteikti į vodką dedami nedideli kiekiai cukraus,
aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš
rektifikuoto spirito Rusijoje gaminama broga davė pradžią
šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms,
kaip vodka.

Lietuvoje degtinė gaminama nuo XIV-XV
amžiaus.

Šiuo metu ypatingai didelis dėmesys skiriamas alkoholio
reklamai. Dėl jos vyksta gana arši kova, aukojamas netgi
toks kilnus dalykas – sportas. Visuomenei bandoma įteigti, kad
be alkoholio sportas neteks galios. Toks požiūris rodo, į
kokį pavojų stumiama visuomenė.

Apibendrinant galima teigti, kad poreikis alkoholiui ir jo vartojimo
kultūrai nuolat didėja, nežiūrint į jo
neigiamas pasekmes. Alkoholio gamybai ir jo plėtrai skiriamas
ypatingas dėmesys. Visuomenė turi pati apsispręsti dėl
alkoholio vartojimo. Tačiau menka daugelio žmonių
asmenybės branda nepajėgi atsirinkti, kas iš tiesų
teikia malonumą, o kas sugriauna visą žmogaus
gyvenimą.

1.2. Kas skatina
alkoholio vartojimą?

Alkoholio vartojimas visuomenėje plačiai paplitęs –
vartojamas dėl tradicijų, papročių, apeigose arba
vartojimas be saiko, nuolatinis išgėrinėjimas.

Nedidelis alkoholio kiekis veikia atpalaiduojančiai,
svaiginančiai, gerina nuotaiką. Tačiau didesnės
dozės – sutrikdo psichinę veiklą iki sąmonės
praradimo ir net mirties. Alkoholis nepanaikina rūpesčių,
nepalengvina išgyvenimų, tačiau gali išsivystyti
priklausomybė. Nuolat vartojant alkoholį ilgesnį
laiką, nervų sistema nebegali gerai funkcionuoti be
alkoholio. Žmogus patiria abstinencijos reiškinius –
reikalingas bent minimalus alkoholio kiekis, kad savijauta pagerėtų.
Taip palengva dalis vartojančių alkoholinius gėrimus
tampa priklausomais nuo alkoholio – alkoholikais. (Bulotaitė,
1999).

Jaunų žmonių požiūrį į alkoholį
formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra,
visuomenė, žiniasklaida. Nustatyti, kas skatina jaunimą
vartoti alkoholį sunku pasakyti vienu teiginiu. Paprastai,
veikia visas kompleksas tarpusavyje susijusių veiksnių.

Bulotaitė (1999), nurodo šiuos pagrindinius veiksnius:

Biologiniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės,
genetinės savybės ir pan.).

Socialiniai: aplinka, kurioje vaikas gyvena, artimų žmonių
pažiūros ir elgesys, draugų ir bendraamžių
pažiūros ir elgesys ir pan.).

Asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai, kaip
menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, nerimas,
depresija ir kt.).

Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti alkoholį
skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o biologiniai
veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras
prie alkoholio. (Osiatynski, 1999; Bulotaitė, 1999).

Motyvus, kodėl jauni žmonės vartoja alkoholį,
Bulotaitė (1999) siūlo suskirstyti į tris grupes:

Įtampai sumažinti ar stresui įveikti. Alkoholis

vartojamas siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti

problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas.

Alkoholis tampa įtampos ar streso įveikimo metodu.

Alkoholio efektas. Vartojama norint patirti pakitusią sąmonės

būseną. Pagrindinis tikslas – siekti malonumo.

Bendraamžių įtaka. Alkoholis vartojamas norint kartu

praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.

Alkoholio vartojimas išsiplėtė įvairiose
gyvenimo srityse, tiek darbe, tiek namuose. Alkoholis tapo vienas iš
bendravimo būdų. Nuo pat mažens vaikai mato tėvus,
senelius švenčiančius šeimos šventes.
Alkoholis toleruojamas, kai vaikas baigia ugdymą darželyje,
pradinėje mokykloje. Tėvų pavyzdys auklėja labiau
nei geriausių knygų pavyzdžiai. Pasak vaikų
psichologų Navaičio (1996), Žukauskienės (2001),
vaikai ir paaugliai dėl tėvų dviprasmiško
elgesio praranda pasitikėjimą tėvais ir vyresniaisiais
žmonėmis.

Apibendrinant galima teigti, kad alkoholio vartojimą skatina
psichologinės, socialinės priežastys.

1.3. ALKOHOLIO POVEIKIS IR PASEKMĖS

Pats svarbiausias alkoholizmo, arba priklausomumo nuo alkoholio,
simptomas yra nuolatinis ir stiprus, dažnai nenugalimas
troškimas vartoti alkoholio. Priklausomiems nuo alkoholio
asmenims yra sunku susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, sunku
suvaldyti vartojimo intensyvumą bei nustoti vartoti alkoholio.
Todėl, išsivysčius priklausomumui nuo alkoholio, jo
vartojimas tampa daugiadienis. Kad būtų gautas norimas
apsvaigimas, reikia vis didesnių alkoholio dozių – t.y.
didėja tolerancija alkoholiui (esant vėlyvoms ligos
stadijoms, kai dėl kepenų pažeidimo pasireiškia
kepenų funkcijos nepakankamumas, tolerancija alkoholiui mažėja).
Sumažėja susidomėjimas kita, ne su alkoholio vartojimu
susijusia veikla, alkoholio vartojama neatsižvelgiant į
akivaizdžiai žalingas pasekmes – pvz., apsvaigimo nulemtus
nelaimingus atsitikimus. Po daugiadienio alkoholio vartojimo
nutraukimo pasireiškia abstinencijos būklės
simptomų: sutrinka miegas, vargina drebulys, nerimas, baimė.
Sunkiais abstinencijos atvejais pasireiškia gyvybei pavojinga
psichozinė būsena, vadinama baltąja karštlige.

Alkoholis labiausiai veikia nervų sistemą. Kiekvienas
besaikis išgėrinėjimas pražudo tūkstančius
smegenų ląstelių. Įvairūs organų
pažeidimai, ligos lydi piktnaudžiaujančius alkoholiu
(kepenų cirozė, kasos uždegimas, gastritas, vėžys
ir kt.). Idealu – visiškai nevartoti alkoholio.

Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) siūlo neviršyti
sąlyginai nepavojingos ribos. Per parą moteris gali
suvartoti ne daugiau kaip vieną, o vyras – ne daugiau kaip du
standartinius alkoholio vienetus (SAV). Vienas SAV prilygsta 8-10 g
grynojo alkoholio. Toks grynojo alkoholio kiekis yra 25 g stipraus
alkoholinio gėrimo, arba 120 g vyno, arba 330 g šviesaus
alaus.

Alkoholiovartojimas yra visada žalingas, tačiau ne
kiekvienu atveju tai vadinama alkoholizmu. Žmogus gali vartoti
per daug, per dažnai, bet nebūti alkoholiku ir atvirkščiai
– kitiems priklausomybė nuo alkoholio išsivysto labai
greitai. (Osiatynski, 1999).

Girtavimas – tai piktnaudžiavimas alkoholiu, tačiau jis
priklauso nuo žmogaus valios.

Alkoholizmas – tai priklausomybė – geriama jau dėl poreikio
ir poveikio. Tai lėtinė liga, pasireiškianti
psichologine socialine ir fizine priklausomybe nuo alkoholio. Labai
svarbus ženklas, jei asmuo dėl alkoholio vartojimo negali
atlikti tam tikrų socialinių vaidmenų – šeimoje
(pvz.: nebėra rūpestingas tėvas), darbe (pvz.:
pravaikštos darbe), moksluose, tarp jų ir sveikatos
problemos, atsiradę dėl gėrimo, automobilio vairavimas
girtam, avarijos dėl vairuotojo girtumo.

Alkoholio vartojimo padariniai vairavimui – sulėtėja
reakcija, nukenčia klausa ir rega. Tam tikromis sąlygomis
net ir eksperimentinis gėrimas gali būti pavojingas – pvz.:
nėštumo metu, vairuojant mašiną, vartojant
vaistus, sergant tam tikromis ligomis, kai alkoholis gali lemti
komplikacijas, jaunesniems nei 21 m.

Alkoholio poveikis priklauso nuo daug asmeninių faktorių –
rasės, amžiaus, kūno masės, nuovargio lygio,
lyties (moters kūne mažiau vandens; greičiau atsiranda
organų pažeidimai), amžiaus ir pan.

Alkoholio vartojimas sukelia dar didesnių neigiamų
padarinių – tai avarijos, smurtas, eismo įvykiai, gaisrai,
traumos darbe ir buityje. Šeimoje daugėja konfliktų
šeimoje, vaikų auklėjimas virsta nepastoviu, pareigų
šeimoje vengimu, socialinė izoliacija. Skyrybos,
prievarta prieš sutuoktinį, prievarta prieš
vaikus, apleisti vaikai, vaiko globos netekimas. Dėl alkoholio
poveikio gimsta vaikai, turintys mokymosi sutrikimų, elgesio ir
emocijų sutrikimų. Šeimose, kuriose tėvai
vartoja alkoholį, vaikai paveldi tėvų tolerancijos
lygį, tėvų polinkį vartoti daug alkoholio ar
tiesiogiai stebėdami mokosi vartoti alkoholį.

Alkoholį vartojančių šeimų vaikai turi tam
tikrų požymių, apie kuriuos nuolat rašo vaikų
psichologai, pedagogai.

Vartoti
alkoholį pavojinga ne vien dėl ne tiesioginių
nepageidaujamų padarinių, bet ir dėl galimybės
dvasiškai ir fiziškai sužaloti sveikatą.

Nenumaldomas
troškimas išgerti yra vienas pirmųjų
alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis formuojasi ir
plėtojasi pamažu. Jo intensyvumas priklauso nuo ligos
sunkumo. Iš pradžių alkoholikas dar gali šiaip
taip kovoti su savo aistra, kurį laiką apseiti be degtinės.
Ligai progresuojant, atsisakyti alkoholio vis sunkiau ir sunkiau.
Visos alkoholiko mintys nuolatos sutelktos į degtinę, jos
įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Jis visą laiką
svarsto, kur ir kaip galėtų vėl išgerti.
Degtinės vizijos nepaleidžia alkoholiko net miegančio.
Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba
troškulį – žmogus pasirengęs bet kam, kad tik
jį patenkintų. Prieš jį nublanksta visi kiti
interesai, rūpesčiai, troškimai, siekiai, šeima,
darbas ir t. t. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio,
kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio
potraukio žmogus išparduoda viską, ką tik gali
parduoti, nuskursta.

Antras
ankstyvasis alkoholizmo požymis yra savikontrolės
praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir
kada geria. Sveikas žmogus žino, kokią alkoholio dozę
jis gali sau leisti, o alkoholikas geria tol kol pasigeria.
Alkoholikas gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali
susilaikyti. Jis praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos
stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai
negėrus, negu, pradėjus gerti, neprarasti saiko. Pagal
alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima
kalbėti apie ligos sunkumą. Iš pradžių
savikontrolė prarandama tik išgėrus puslitrį
degtinės, o vėliau jau pakanka ir keleto taurelių.

Trečias
alkoholizmo požymis yra pakitęs pakantumas, arba
tolerancija. Ligos pradžioje pakantumas didėja. Žmogus,
įpratęs girtauti, pakelia didesnes alkoholio dozes negu
retai išgeriantis. Didėjant pakantumui, silpnėja
vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis
organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu.
Labai retai pasitaiko žmonių, kurie į per didelę
alkoholio dozę iš viso nereaguotų vėmimu. Tai
rodo, jog to individo silpnas vėmimo refleksas arba nepakankama
apsauginė reakcija. Retkarčiais vėmimo reflekso
neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo
išraiška. Alkoholio pakantumas nedidėja be galo.
Po kiek laiko alkoholikas pasiekia savo “lubas”. Po to
jis gali gerti keletą metų, ir pakantumas nesikeičia.
Ilgą laiką nuolatos perkraunamas mechanizmas galų gale
nebeveikia, ir pakantumas pradeda palengva mažėti. Jis gali
pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį
(normalųjį).

Kaip
pažymi Slatvickis (2004), alkoholio vartojimas yra visada
žalingas, tačiau ne kiekvienu atveju tai vadinama
alkoholizmu. Žmogus gali vartoti per daug, per dažnai, bet
nebūti alkoholiku, ir atvirkščiai – kitiems
priklausomybė nuo alkoholio išsivysto labai greitai.
Svaigalų vartojimo kiekis ir dažnumas dar nėra
pagrindas sakyti, jog žmogus jau yra priklausomas nuo alkoholio.

Pasak Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatro
Michalkovo (2004), kuo žmogus labiau tampa priklausomas nuo
alkoholio, tuo daugiau atsiranda problemų darbe ir šeimoje.
Šeimoje kyla nepasitenkinimas, priekaištai dėl
vyro išgėrinėjimo. Atšalus santykiams, vyrai
pradeda įtarinėti, jog žmonos yra neištikimos.
Autoriaus nuomone, kai žmogus dar nėra ligonis, tai yra
neserga alkoholizmu, – jam tiek šeima, tiek darbas dar
rūpi. Bet įnikus giliau, problemų daugėja – vyras
nebesirūpina šeimos gerove, vaikų maitinimu ir pan.

Kai alkoholis pradeda trukdyti gyventi, atsiranda problemos su šeima,
darbu, policija, žmogui būtina pagalba. Vienareikšmiškai
aišku, kad alkoholizmas – visos šeimos problema.
Lengviau gydyti, kai pagalbos ieško visa šeima.

Alkoholizmas kaip liga iš tiesų yra skirtingai suvokiami
žmonių, turinčių priklausomybę alkoholiui.
Dažnai alkoholikai kreipiasi pagalbos, kai ištinka krizė,
t.y. pasiekiamas tam tikras dugnas.

Tačiau, kaip teigia, Slatvickis (2004), kiekvienas nuo alkoholio
priklausomas žmogus dugną suvokia skirtingai. Vienam tai
gali būti žmonos noras skirtis, kitam – nemalonumai
darbe, trečiam – šeimos praradimas. Gali veikti
stiprus psichologinis gynybos mechanizmas – alkoholikas
nesuvokia, jog visos bėdos kyla dėl jo paties. Jam
aplinkiniai žmonės yra blogi, o jis pats – geras.

Pasak psichiatro Slatvickio (2004), vieni alkoholikai dar ligos
pradžioje suvokia sergą ir bando ieškoti pagalbos.
Kitiems prireikia kelerių metų, kad pripažintų
savo priklausomybę. O treti visą gyvenimą
nepripažįsta, jog yra alkoholikai.

Anot Slatvickio (2004), nei specialybė, nei išsilavinimas,
nei socialinis statusas neturi įtakos šiai ligai.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad alkoholio pasekmės yra
ryškios, griaunančios ne tik pačią asmenybę,
bet ir paveikiančios visus šeimos, bendruomenės
narius. Alkoholizmo pasekmės yra gana skaudžios visuomenei.
Visuomenė netenka darbingų piliečių, šeimų,
gebančių išugdyti sveikus vaikus.

1.4. Pagalba ir gydymas vartojančiam alkoholį

Kaip teigia Slatvickis (2004), alkoholizmas yra neišgydoma,
bet pagydoma, tai yra sustabdoma liga. Alkoholiku tampama visam
gyvenimui. Tačiau jeigu alkoholikas laikosi visiškos
blaivybės, kai visiškai nebevartoja svaiginančių
gėrimų.

Sėkmingo gydymo pagrindas yra savo ligos
suvokimas. Daug kas priklauso ir nuo specialistų, kurie teikia
pagalbą. Specialistai turi sugebėti įrodyti, jog
pacientas yra priklausomas nuo alkoholio. Teoriškai
alkoholikas gali gydytis ir vienas, jeigu pripažįsta savo
ligą ir sugeba laikytis visiškos blaivybės. Tačiau
tokių žmonių yra labai mažai. (Slatvickis, 2004).

Žinant rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, galima stiprinti
apsaugančius nuo alkoholio vartojimo veiksnius.

Kaip nurodo Bulotaitė (1999), apsaugantys veiksniai šeimoje
yra geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai,
pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų
domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.

Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų
ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera
klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo
rodikliais, bet moksleivių problemomis, vaikų užimtumas,
pagarba, dėmesys moksleiviams.

Psichologai pripažįsta, jei mokinys jaus suaugusiųjų
meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi asmenybe,
tikės, kad šie nori padėti, tai sumažins
alkoholio vartojimo tikimybę.

Svarbiausias rūpestis, kaip pastebėti pirmuosius ženklus,
kad vystosi priklausomybė nuo alkoholio. Bulotaitė (1999)
nurodo, kad, vartojant alkoholį, išryškėja
tokie požymiai:

Nepastovi nuotaika.

Nesugebėjimas susikaupti.

Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams.

Nauji ir dažniausiai vyresni draugai.

Melas ir vagystės.

Pinigų švaistymas ir skolinimasis.

Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio,

pažangumo ir pan.).

Neįprasti kvapai, dėmės, žymės ant kūno,

drabužių.

Šie ženklai įspėja, kad jaunuoliai turi
problemų, kurios gali paskatinti vartoti alkoholį, žengti
nusikaltimų keliu, nusižudyti. Tai gali būti ne vien
įspėjimas apie alkoholio vartojimą, bet ir liudijimas,
kad paauglys turi psichologinių problemų.

Kadangi alkoholio vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių,
tai turi būti vykdoma plati prevencija- nuo informavimo iki
socialinių įgūdžių formavimo.

Alkoholio vartojimo prevencijoje yra akcentuojami šie
socialiniai įgūdžiai:

Problemų sprendimas. Šis įgūdis skatina

konstruktyviai spręsti problemas. Paaugliams siūloma

įsisavinti 4 problemų sprendimo žingsnius: problemos

apibrėžimas, įvairių sprendimo būdų

ieškojimas, šių sprendimo būdų

įvertinimas (teigiamų ir neigiamų ypatumų),

vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų suplanavimas.

Sprendimų priėmimas. Šis įgūdis padeda

priimti konstruktyvius sprendimus. Pirmiausia svarbu pajusti to

sprendimo ar pasirinkimo pasekmes.

Kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas leidžia

surasti ir įvertinti įvairius sprendimo būdus,

alternatyvas, veiklos ar neveiklumo pasekmes.

Kritinis mąstymas. Tai sugebėjimas analizuoti informaciją

ir patyrimą.

Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti

ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.

Savęs pažinimas. Tai sugebėjimas pažinti ir

įvertinti savo asmenybės ypatumus, stipriąsias ir

silpnąsias puses.

Streso įveikimas. Tai streso šaltinių atskleidimas

ir žinojimas, kaip jie veikia.

Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti

bendraamžių ar kitokiam spaudimui.

Taigi, pasak Bulotaitės (1999), formuojant socialinius įgūdžius,
įmanoma tapti psichologiškai atspariems ir išvengti
daugelio problemų.

Alkoholizmo gydymas – ilgas procesas, reikalaujantis iš
gydytojo ir ligonio artimųjų didelės įtampos.
Gydantis narkologas kiekvienu atveju atsižvelgia į ligos
stadiją, individualias ligonio savybes, jo socialinę būklę,
gyvenimo bei darbo sąlygas ir daug kitų veiksnių.
Alkoholikas gydomas keliais etapais, kurių kiekvienas turi savo
svarbiausią uždavinį.

Pirmuoju gydymo etapu daugiausia dėmesio skiriama atsiradusiam
dėl lėtinio nuodijimosi alkoholiu ligos paūmėjimui
ir patologinei būsenai šalinti. Skiriamas režimas ir
dieta, kurie kompensuoja baltymų bei vitaminų trūkumą,
atkuria kepenų funkciją neutralizuoja organizme nuodus.
Ligoniai gauna daug vitaminų, kurie pagerina medžiagų
apykaitą, ypač oksidacijos procesus nervų audiniuose
ir inkstuose.

Pašalinus lėtinio apsinuodijimo alkoholiu reiškinius,
pradedamas antrasis gydimo etapas – aktyvusis antialkoholinis
gydymas. Aktyvaus gydymo metodo uždavinys – sukelti ligonio
šlykštėjimąsi alkoholiu. Ligoniui kartu su
alkoholiu duodami preparatai, sukeliantys šleikštulį
ir vėmimą (apomorfinas, emetinas, vėmimo milteliai ir
t. t.). Gydymo metu susiformuoja neigiamas sąlyginis refleksas
svaigalams: jų kvapas ir skonis pykina, verčia vemti.

Trečiasis gydymo etapas yra daugiausiai palaikomasis, o tiksliau
– antirecidyvinis ir trunka keletą metų. Tuo laikotarpiu
įvairūs gydymo kursai prireikus pakartojami.

Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos,
t.y. ligos reiškinių susilpnėjimas arba išnykimas.
Alkoholizmo remisija yra tam tikra organizmo pusiausvyros būklė,
kuri iš esmės skiriasi nuo būklės prieš
susergant. Žmogus laikomas sveiku (žinoma, jeigu
piktnaudžiaudamas alkoholiu dar nepasidarė invalidu),
tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali sutrikdyti
gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl
užplieksti ligą.

Alkoholizmas ypatingas tuo, kad ligos baigtis labai priklauso nuo
paties ligonio noro pasitaisyti. Jeigu jis pats nesigrums su savo
nelaime, tai vargu ar medicina pajėgs jį apginti nuo ligos
recidyvo. Ypač svarbi ta socialinė mikroaplinka, į
kurią patenka gydytas nuo alkoholizmo ligonis.

Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių
gydymo rezultatų – visiškai atsisakyti alkoholio. Pats
gydymo procesas yra individualus ir priklauso nuo paties žmogaus
pageidavimų, galimybių ir pasiryžimo. Paprastai, visų
pirma, atstatomos organizmo pažeistos funkcijos, gydomi organai.
Pacientui pageidaujant skiriami vaistai, kurie išgėrus
alkoholio sukelia nemalonius pojūčius. Tačiau tai yra
tik pasiruošimas gydyti pačią priklausomybę.
Pagrindinis gydymo tikslas – pasiekti, kad žmogus pakeistų
požiūrį į išgėrimą ir išmoktų
gyventi be alkoholio. Apsisprendęs nebegerti žmogus turi
mokytis naujų elgesio būdų tam, kad net ir stresinėse
situacijose save išmoktų nuraminti kitaip – nevartojant
svaigiųjų gėrimų.

Šiuo metu pasaulį nustebino savo efektyvumu Anoniminis
alkoholikų metodas. Ši metodika skiriasi nuo to, ką
yra sukaupusi medicina apie alkoholizmą. (Osiatynski, 1999).

Anoniminiai alkoholikai(AA) – tai savitarpio
pagalbos grupės, vienijančios alkoholizmu sergančius
žmones. AA padarė išvadą, kad alkoholizmas yra
ne nuodėmė, valios neturėjimas, o įtikino, kad
tai yra ne tik fizinė priklausomybė, bet ir psichinė
liga., kurią gydyti gali padėti švietėjiški
ir terapiniai metodai.

Kaip teigia Osiatynski (1999), alkoholis nėra pagrindinė
alkoholiko problema. Jo nuomone, kiekvieno alkoholiko problema
emocinis nebrandumas, nesugebėjimas valdyti savo jausmų ir
derinti santykių su kitais žmonėmis. Anot
mokslininko, alkoholis yra griaunanti jėga ir negali būti
naudojama atsiradusioms problemoms spręsti.

Šios grupės aktyviai veikia įvairiuose Lietuvos
miestuose (jų yra per 50), šalia jų kuriasi ir AA
šeimų draugijos, jaunimo grupės. Gydymas yra ilgas
ir reikalaujantis ne tik alkoholiko, bet kiekvieno šeimos
nario kantrybės ir pasiryžimo. Kiekviena diena be alkoholio
yra vertinga tiek geriančiam žmogui, tiek jo aplinkai.
Sveikimo kelias paprastai būna ilgas ir sunkus, bet tikslas yra
to vertas.

Pasak Osiatynski (1999), nustojus vartoti alkoholį, problemos
neišnyksta. Todėl mokomasi dvasiškai tobulėti,
pakeisti savo mąstymą. Tokio asmenybės atgimimo
programa laikoma AA dvylikos žingsnių. Tam reikalinga kitų
parama, pirmiausia alkoholį vartojusių žmonių.
Kaip teigia autorius, pasikeitimas vyksta labai lėtai, nes apima
visas gyvenimo puses: elgesį ir mąstymą.

Osiatynski (1999) pažymi, kad AA ir medicina tarsi viena kitai
prieštarauja. Jis šį reiškinį
paaiškina tuo, kad medicinos metodas šalina susirgimo
židinį arba sukėlėją įveikia vaistais.
O žmogaus organizmas – tai objektas, kuriam gydyti yra
daug metodų. AA neieško ligos priežasties, nesiūlo
vaistų, nežada pasveikimo, o ligonis turi keisti pats save,
gydytojas gali tik padėti.

Dauguma mokslininkų manė, kad šis metodas tinka tik
tiems, kurie nori dvasiškai tobulėti. Tačiau, kaip
rodo praktika, dauguma alkoholikų nenori dvasiškai
tobulėti, be to, gydytojai apie tai su jais ir nekalbėdavo.
Todėl kurį laiką egzistavo konfliktinė situacija
tarp bendrosios medicinos ir AA judėjimo. Tačiau kaip
teigia Osiatynski (1999), Bulotaitė (1999), Veryga (2004),
dvylikos žingsnių programa ir terapinis gydymas ne tik
detoksikuoja, bet ir alkoholikas mokosi dirbti su savimi.

Taigi, remiantis autoriais, galima daryti išvadą, kad
alkoholizmo gydymas yra sudėtingas procesas, į kurį
įsijungia visa šeima, AA ir gydytojai. Gydymo esmė –
gebėjimas valdyti savo jausmus ilgesnį laiką
nevartojant alkoholio.

1.5. Blaivybė – gyvenimas be alkoholio

Veryga (2006) pastebi, kad kovai prieš alkoholizmą yra
du, vienas kitą neigiantys, kovos su alkoholiu metodai. Pirmas –
tai kova už blaivybę. Tuo užsiima mokslas, vadinamas
sobriologija (sobrio lot. – išblaivyti) – mokslas apie
blaivybę. Yra ir kitas metodas, kuris vadinamas kova su
girtuoklyste ir alkoholizmu. Dar kitaip jis vadinamas kultūringo
ir saikingo alkoholio vartojimo teorija.

Blaivybę propagavo žymiausi Rusijos mokslininkai, rašytojai
ir mąstytojai – F. Dostojevskis, L. Tolstojus, akademikai
Pavlov, Bechterev, Uglov.

Blaivybės pradininkas Lietuvoje buvo kunigas Ignacas Štachas
(1796-1854). Manoma, kad jam tikriausiai buvo žinoma apie airių
blaivybės kampaniją, kurią 1838 metais pradėjo
airių kapucinas Teobaldas Metju (Mathew). Tai Ignacą
Štachą, kartu su Šiaulėnų parapijos
klebonu Augustinu Kybartu (1795-1860) paskatino 1846 metais steigti
blaivybės brolijas.

1858 m. spalio 11 d., žemaičių vyskupas Motiejus
Valančius ganytojišku laišku dekanatams pradėjo
blaivystės sąjūdį. Visose parapijose buvo
įsteigtos blaivybės brolijos, kai kur subūrusios net
95% parapijiečių, ir per 2 metus alkoholio vartojimas
sumažėjo net 8 kartus.

Rusai neleido platinti M. Valančiaus parengto laikraščio
„Pakeleivingas“, knygelės „Apej Brostwa
Blaiwistes arba nusitureima“, L. Ivinskio „Aitvaro“.
Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas 1863 m. uždraudė
skleisti blaivybę, kaip pavojingą rusų imperijai.
Degtinės gamyba ir vartojimas vėl ėmė didėti,
bet I. Štacho ir M. Valančiaus pasėta blaivybės
sėkla nežuvo. 1906 metais Lietuvoje vienas žmogus gėrė
dvigubai mažiau, negu Rusijoje. XX a. pradžioje vėl
sustiprėjo tautinio išsivadavimo judėjimas, atsikūrė
blaivybės brolijos.(Veryga, 2006).

Blaivybę skleidė A. Baranauskas, V. Kudirka, J.
Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos
Ragana, P. Vaičaitis ir kiti.

Veryga (2006), apibūdina dvi teorijas apie alkoholį. Pasak
Verygos (2006), blaivybės teorija vienareikšmiškai
teigia: alkoholis – tai pavojingiausias žemėje narkotikas
ir su juo reikia kovoti kaip su narkotiku.

Kultūringo gėrimo teorija teigia, kad alkoholis – tai
kažkoks specifinis maisto produktas, kurį reikia parduoti
kartu su duona ir pienu. Tačiau autorius pažymi, kad
kažkodėl šis produktas nerekomenduotinas vaikams,
nėščioms moterims, darbe ar vairuojant. Šitą
maisto produktą galima ir reikia pardavinėti visuose
masiniuose renginiuose, bet būtinai plastmasiniuose buteliuose.
Jeigu jis parduodamas stikliniuose buteliuose, tai žmonės,
prisigėrę šito produkto, pasak Verygos (2006),
kažkodėl ima buteliais galvas vienas kitam daužyti..

Blaivybės teorija teigia, kad pagrindinė gėrimo
priežastis yra laisva prekyba alkoholiu.

Kultūringo ir saikingo gėrimo teorija sako, kad kalti yra
girtuokliai ir alkoholikai: jie nemoka gerti, jei jie mokėtų
gerti, nebūtų girtuoklių ir alkoholikų. Blaivybės
teorija vienareikšmiškai sako, kad baisiausi
alkoholiniai nuodai yra alus, šampanas ir vynas. Tai patys
baisiausi alkoholiniai nuodai, nes per alų ir šampaną
jaunimas pripranta prie alkoholio. Vaikai degtinės negeria, o
alų geria jau penkerių metų ir pripranta. Šalyje
jau yra pareigybė – vyriausias vaikų narkologas, yra vaikų
narkologiniai skyriai. Vienuolikos – penkiolikos metų vaikų
apklausos rodo, jog „Sidras“, „Mix‘as“
ir įvairiausi alkoholiniai kokteiliai tampa reguliariai
vartojamais jų gėrimais. Vaikai negeria degtinės, nes
ji neskani. Bet jie puikiai geria sultimis paskanintą degtinę.
Alkoholio gamintojai, siūlydami vis daugiau ir įvairesnių
lengvųjų alkoholinių gėrimų, orientuojasi į
vaikus ir moteris. Veryga (2006) teigia, kad nestiprius alkoholinius
gėrimus vartoja 58% penkiolikmečių berniukų ir
51% mergaičių. Mergaitės pradeda lenkti berniukus.

Blaivybės teorija sako, kad nuodingiausi gaminiai yra ne
spiritas ir ne degtinė, o alus, šampanas ir kiti
putojantys alkoholiniai gėrimai. „Kultūringo”
gėrimo teorija neišsprendžia alkoholizmo problemos.
“Bet kokiam sveikam žmogui kiekvieną dieną
duokite stiklinę šampano – po metų jis bus visiškas
alkoholikas”. (Veryga, 2006).

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad blaivybės idėja
palaipsniui plinta ir visuomenėje imamasi veiksmų riboti
alkoholio vartojimą. Tačiau kovoti su alkoholio monopolija
yra labai sudėtinga.

II. TYRIMAS

2.1. Tyrimo metodika ir tiriamieji

Tyrimas buvo vykdomas Mažeikių rajono pagrindinėje
mokykloje 2007 metų gruodžio 17-21 dienomis. Bendruomenės
nariai nesutiko, kad būtų paskelbtas mokyklos pavadinimas.
Tyrime dalyvavo 45 mokyklos bendruomenės nariai.

Tyrimui vykdyti buvo sudaryta anketa, remiantis analizuota
literatūra. Anketą sudarė dvi grupės klausimų.
5 klausimai skirti išsiaiškinti demografinę
padėtį, o kiti 9 klausimai tikslu ištirti, ar
tiriamieji vartoja alkoholį darbe ir po darbo. Buvo paprašyta
tiriamųjų per savaitę atsakyti į anketos
klausimus.

2.2. Tyrimo rezultatai

Atlikus tyrimą ir apdorojus matematinės statistikos metodu,
gauti rezultatai atspindėti lentelėse ir diagramose.

Tyrime dalyvavo 45 mokyklos bendruomenės nariai: 33 pedagogai ir
12 aptarnaujančio personalo darbuotojų.

Pagal lytį respondentai pasiskirstė taip: (Žr.1
lentelę.):

1
lentelė

Pasiskirstymas pagal lytį

Vyrai

Moterys

9

36

Pagal amžių tiriamieji pasiskirstė tokiu būdu:
(Žr. 2 lentelę).

2
lentelė

Pasiskirstymas pagal amžių

30-45 metai

46-55 metai

56-65 metai

22

11

12

Mokyklos bendruomenę sudaro įvairaus amžiaus žmonės.
Pažymėtina, kad didesnę dalį sudaro darbuotojai,
kurie pagal amžių yra aktyvūs, darbingi, galintys
duoti didelę naudą įstaigai ir savo šeimai.
(Žr. 1 paveikslėlį):

s_0a7712d3d91f0bf9_html_543d9d8d.gif

1
pav. Bendruomenės narių amžius, atspindintis palankumą
darbui ir aktyviai veiklai.

Asmenybės gebėjimas spręsti problemas ir apsispręsti
dažnai priklauso nuo išsilavinimo. Išsilavinęs
žmogus geba greičiau rasti jam reikalingą informaciją,
bendrauti ir ieškoti pagalbos, kai to reikia. Taigi, pagal
išsilavinimą respondentai pasiskirstė taip: (Žr.
2 paveikslėlį):

s_0a7712d3d91f0bf9_html_7af7a0a4.gif

2
pav. Bendruomenės narių turimas išsilavinimas.

Mokykloje dirba pedagogai ir aptarnaujantis personalas (valytojos,
pastatų priežiūros darbininkai, sargas, vairuotojas ir
kt.). Todėl pagal gautus rezultatus matyti, kad darbuotojų
daugumą sudaro tarnautojai.(Žr. 3 paveikslėlį):

s_0a7712d3d91f0bf9_html_m5b0d73bd.gif

3
pav. Mokyklos darbuotojų socialinis statusas
.

Iš gautų atsakymų apie šeimyninę padėtį
gauti tokie duomenys. Sutuoktinį turi 35 darbuotojai, tai sudaro
78 proc. Išsiskyrusių yra 7, atitinkamai tai sudaro 15
proc. ir netekėjusių yra 3, kurios sudaro 7 proc. visų
tiriamųjų. (Žr. 4 paveikslėlį):

s_0a7712d3d91f0bf9_html_42b341a8.gif

4
pav. Darbuotojų duomenys apie šeimyninę padėtį.

Apibendrinant tyrimo rezultatus apie demografinę dalį
galima teigti, kad mokyklos bendruomenėje dirba darbingo ir
aktyvaus amžiaus darbuotojai. Didesnę dalį darbuotojų
sudaro aukštą išsilavinimą turintys
pedagogai. Tai leidžia daryti prielaidą, jog žemesnio
išsilavinimo darbuotojai yra labiau motyvuoti siekti
atsakingai atlikti pareigas ir mažiau dėmesio skirti
alkoholiui, nes ir pati darbo specifika reikalauja negirtauti darbe
ir ateiti į darbą neapsvaigus nuo alkoholio.

Toliau bus aptarti rezultatai apie darbuotojų požiūrį
į alkoholį ir jo vartojimą darbe ir po darbo.

Paprastai nedaug galima sutikti žmonių, kurie nevartotų
alkoholį. Taigi, į prašymą nurodyti mėgstamą
alkoholinį gėrimą, atsakė visi respondentai.
Nebuvo nė vieno darbuotojo, kuris į šį klausimą
nebūtų atsakęs. Darytina išvada, kad visi
darbuotojai vartoja alkoholį (čia nenurodomas jo kiekis). 5
paveikslėlyje matyti, kad mėgstamiausi gėrimai yra
vynas, brendis, alus ir kt. Tai rodo, kad pakankamai aukštą
vietą užima stiprieji gėrimai. Kaip teigiama
literatūroje, stipriųjų gėrimų vartojimas
gali greičiau iššaukti alkoholizmo ligą arba
priklausomybę. (Žr. 5 paveikslėlį).

s_0a7712d3d91f0bf9_html_18960b89.gif

5
pav. Darbuotojų nurodyti mėgstamiausi alkoholiniai gėrimai
.

Į klausimą, kiek kartų per savaitę vartoja
alkoholį, respondentai atsakė taip: 9 darbuotojai išgeria
daugiau nei du kartus per savaitę. Kiti – retai, arba
vieną kartą. Galima daryti prielaidą, kad 9
darbuotojai rizikuoja savo fizine ir dvasine sveikata. Tai sudaro 20
proc. visų darbuotojų.

Respondentų buvo prašyta atsakyti į klausimą,
kokiomis progomis jie išgeria alkoholinių gėrimų.

Paaiškėjo, kad visi respondentai nurodė, kad
alkoholį vartoja per gimtadienius, aplankę giminaičius.
Žymiai mažiau respondentų pažymėjo, kad
vartoja alkoholį aplankę tėvus. Tai leidžia
manyti, kad jie augo šeimose, kuriose nedominavo alkoholis.
Žinoma, daugelis alkoholį vartoja susitikę su
draugais. Gauti rezultatai pavaizduoti 6 paveikslėlyje:

s_0a7712d3d91f0bf9_html_463d9f70.gif

6
pav. Progos šeimoje, per kurias darbuotojai vartoja alkoholį
.

Visi respondentai vieningai pasisakė, kad alkoholizmas yra
pasaulinio masto problema ir alkoholio vartojimas ypač blogai
atsiliepia vaikams. Taip pat visi yra girdėję apie
Anoniminių Alkoholikų judėjimą.

Tyrimo metu labiausiai rūpėjo, ar darbuotojai vartoja
alkoholį darbe. Pasirodo, kad tai iš tikrųjų
vyksta, todėl darbuotojai nenorėjo, kad būtų
paskelbtas mokyklos pavadinimas.

Į klausimą „Kokiomis progomis darbe vartojate
alkoholį? respondentai atsakė, kad
alkoholis vartojamas, kai priimama į darbą, jubiliejų
proga, išeinant atostogų, pažymint svarbius šeimai
įvykius. Gauti rezultatai atsispindi 7 paveikslėlyje:

s_0a7712d3d91f0bf9_html_m8e442bb.gif

Leave a Comment