Įvadas
Alkoholis žmogaus gyvenimą lydi visais jo etapais –
nuo gimimo iki mirties. Ir džiaugsmas, ir skausmas yra nuolatinis žmogaus stresas. Sociologai apskaičiavo, kad būtinų išgerti progų per metus yra apie 40-50.
Be šampano neįsivaizduojami Naujieji metai, gimtadieniai ar kitos iškilmingos progos. Švelnus vyno aromatas pagerina apetitą prie pietų stalo. Daugumai žmonių karštą vasaros dieną malonu atsigaivinti šaltu alumi. Tačiau kai kuriems alkoholis tampa priklausomybe. Laikas, vieta ir aplinkybės, kuriomis žmogus geria, nebetenka reikšmės. Aukojant šeimą, darbą, ištikimiausiu draugu tampa alkoholis. Alkoholikas dėl mažiausio alkoholio kiekio gali iškeisti savo asmeninius daiktus, šeimos vertybes, palikti šeimą, vaikus.
Tai ypatingai didelė visuomenės problema. Pagal medicininę statistiką Lietuvoje 8-10 proc. suaugusių žmonių yra priklausomi nuo alkoholio. (Kubiliūtė, 2004).
Kaip teigia psichiatrė Bulvinienė, 2006), Lietuvą alkoholyje skandina du dalykai – įpročiai ir paveldėjimas. Namie ir darbe be svaigalų tradiciškai neapsieinama per gimtadienius, sukaktuves, įvairių objektų atidarymą, pareigų atšventimą, įmonių, įstaigų jubiliejus ir netgi laidotuves. Esant paveldimumui daug lemia aplinka, draugų įtaka, alkoholio prieinamumas.
Paveldimumo ir aplinkos poveikis tampa rizikos faktoriais.
Kai dėl alkoholizmo atsiranda asmenybės degradacija, keičiasi ir žmogaus vertybių pasirinkimo prioritetai.
Užuot rinkusis pamaldas bažnyčioje, parodas, muziejus, metamasi atsipalaiduoti į išgeriančiųjų kompaniją. O per tokį bendravimą ir atsipalaidavimą nepajuntama, kaip organizmą užvaldo alkoholis. (Bulvinienė,
2006).
Problemos aktualumas. Viena didžiausių nūdienos problemų yra alkoholizmas. Dėl jo išgyvenama daugybė tragedijų, suluošinami likimai. Jeigu organizmas reikalauja alkoholio ir be jo nesugeba normaliai funkcionuoti, žmogus pasiryžęs padaryti bet ką – vogti, meluoti, netgi nužudyti. Taigi tradicijos ir papročiai, kurie skatina alkoholio vartojimą yra žalingi. Dažnai vartojant alkoholį išsivysto sunki ir viską griaunanti liga – alkoholizmas ir su juo susijusios problemos.
Tyrimo praktinis aktualumas. Nėra šeimos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietęs alkoholis – tai ir dėl alkoholio iširusios šeimos, tėvų globos netekę vaikai, išgėrusių asmenų padarytų eismo nelaimių padariniai, apsigimimai, traumos, smurtas, nusikaltimai, savižudybės ir kt. Alkoholis tampa ir kitų žalingos gyvensenos veiksnių – rūkymo, narkotikų vartojimo, nesaugių lytinių santykių –
priežastimi. Taigi alkoholio vartojimas švenčiant šventes, praleidžiant laisvalaikį yra rizikingas dalykas.
Tyrimo mokslinis aktualumas. Lietuvoje atliekami tyrimai, kurie akivaizdžiai įrodo alkoholio vartojimo skaudžias pasekmes ne tik individui, bet šeimoms, valstybei. Su alkoholiu susijusių nelaimių kasmet daugėja. Dėl neblaivių asmenų kaltės avarijose pernai Lietuvoje žuvo 117 žmonių, o 1583 sužeisti. Sparčiai daugėja avarijų, kurių kaltininkai – neblaivūs vairuotojai. Pernai jų buvo 1139 (2004 m. – 990). Bene baisiausia, kad šiemet jau yra 16,4 tūkstančio socialinės rizikos šeimų. Jose auga 36,5 tūkstančio vaikų. Dažniausiai tokios šeimos į socialinės rizikos sąrašus įtrauktos dėl girtavimo.
Lietuvoje vis daugėja sergančių priklausomybės nuo alkoholio ligomis, gausėja šeimų, kurių vaikai kenčia nuo alkoholikų tėvų: yra mušami, nemylimi, pasmerkti gatvės gyvenimui. Tai alkoholio vartojimo pasekmė.
Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokios priežastys skatina žmones vartoti alkoholį darbe ir po darbo.
Tyrimo objektas – alkoholio vartojimas.
Tyrimo uždaviniai:
Išanalizuoti mokslinę ir populiariąją literatūrą apie alkoholio vartojimo priežastis ir pasekmes.
Ištirti, koks dirbančiųjų požiūris į alkoholio vartojimą darbe ir po darbo.
Suformuluoti išvadas.
Tyrimo metodai:
Literatūros analizė.
Anketavimas.
Matematinė statistika.
Hipotezė – alkoholio vartojimas darbe ir po darbo gali sukelti priklausomybę nuo alkoholio, traumas, konfliktus darbe ir buityje, smurtą, skyrybas šeimoje.
Darbo struktūra.
Darbą sudaro 3 dalys įvadas (problemos aktualumas, mokslinis ir teorinis aktualumas, tyrimo tikslas, uždaviniai, metodai ir hipotezė), teorinis medžiagos išdėstymas, tyrimo rezultatų analizė, išvados, literatūros šaltinių sąrašas. Pateiktos 2 lentelės,
11 paveikslėlių tyrimo rezultatų iliustracijai.
Sąvoka:
Alkoholizmas – tai lėtinis susirgimas, išsivystantis ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, pasireiškiantis patologiniu potraukiu alkoholiui, psichine, o vėliau ir fizine priklausomybe.
1. ALKOHOLIO VARTOJIMAS DARBE IR PO DARBO
1.1. Alkoholio atsiradimo apžvalga
Kaip teigia Bulotaitė (2004), alkoholis nėra šiuolaikinės civilizacijos vaisius. Svaigalai pasiekė mus iš amžių glūdumos. Žinomas vokiečių etnografas Julijus
Lipsas teigia, kad Paryžiaus kavinių nuolatinių lankytojų aperityvas, rusiškoji stalo degtinė, angliškųjų klubų viskis, Mozelio, Reino ir raudonasis bei putojantis vynas iš tikrųjų yra pirmykščių žemdirbių alaus, vyno ir klajoklių genčių rauginto kumyso patobulinti variantai.
Pirmieji žmonėms žinomi alkoholiniai gėrimai buvo gaminami fermentacijos būdu ir buvo nestiprūs, nes mielės nebeišgyvena (ir fermentacija sustoja), kai alkoholio koncentracija pasiekia ~16%. Manoma, kad distiliacija – „vyno deginimas“ – buvo išrasta maždaug VIII
amžiuje po Kristaus. Šio proceso, kuriuo buvo galima pagaminti gėrimus iki 60% alkoholio tūrio koncentracijos, buvo laikomas paslaptyje, pirmasis žinomas viešas distiliavimo aparato aprašymas datuojamas XIII amžiumi.
Maždaug tuo laiku įvairiuose Europos regionuose pradėjo plisti distiliuojami gėrimai (tokie kaip brendis arba viskis).
~1800 metus Edward Adam išrado rektifikacijos procesą, kuris leido pašalinti prastą distiliato skonį. 1817 m. vokietis Johannes Pistorius išrado aparatą, vienu distiliavimu galinti pagaminti 85% alkoholio tūrio distiliatą. 1830 m. Airijoje išrastas nenutrūkstamos (nuoseklios) distiliacijos aparatas, o 1852 m. Pierre Savalle išrado periodiškai veikiantį aparatą. Šiuolaikinės technologijos remiasi šiais dviem išradimais ir gali pagaminti iki
95,6% alkoholio tūrio distiliatą be juntamo skonio ir kvapo. (Bulotaitė, 2004).
Anot Bulotaitės (2004), manoma, kad degtinė atsirado grūdus auginančiame rytų Europos regione, kuriame šiuo metu yra Lenkija,
Lietuva,
Baltarusija ir vakarinė Rusija (tikslių įrodymų, leidžiančių degtinės išradimą vienareikšmiškai priskirti kuriai nors šaliai, nėra).
Nuo XVI amžiaus vidurio dokumentuose minima masinė vodkos gamyba Lenkijoje (pvz., 1580 m. Poznanėje buvo 498 bravorai).
XVIII a. pabaigoje vodkos gamyba Lenkijoje tapo pramonine, vodka, kurią gaminti leista tik šlėktoms ir dvasininkams, tapo masiniu produktu. 1782 m. Lvove atidarytas pirmasis pramoninis bravoras. 1768 Jan Paweł
Biretowski ir 1774 Jan Chryzostom Simon išleido knygas, kuriose aprašė degtinės gamybos būdą.
XIX a. pradžioje vodka pradėta varyti iš bulvių.
XIX a. pabaigoje naujos technologijos (1871 atidarytas pirmasis rektifikavimo bravoras) leido gaminti skaidrias degtines.
Iki XVIII a. vidurio, degtinė Rusijoje buvo vadinama duonos vynu (хлебное вино), tai buvo iki 60% alkoholio tūrio palyginti brangus gėrimas, daugiausia parduodamas smuklėse
(12 litrų kibiras kainavo 1,5-2 karves). Žodis „vodka“
tuo metu reiškė žolių trauktines, gaminamas medicininiais tikslais. Rusijoje vodka šiuolaikine prasme pirmą kartą raštuose paminėta 1751
m. imperatorienės Jelizavetos dekrete, skirtame spirito varyklų nuosavybės reguliavimui. XIX a. viduryje vodka tapo esminiu carinės Rusijos biudžeto šaltiniu (iki 40% visų biudžeto įplaukų), vyriausybei skatinant vartoti valstybinių daryklų pagamintą vodką, ji tapo mėgstamu Rusijos imperijos gyventojų gėrimu. 1863 m.
valstybinė vodkos gamybos monopolija panaikinta, dėl to smarkiai krito jos kaina, ir degtinė tapo prieinama net ir nepasiturintiems gyventojams.
1911 m. vodka sudarė 89% visų Rusijoje suvartotų gėrimų. Iki 1885
m. vodka Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais.
(Bulotaitė, 2004).
Labiausiai šiuo metu paplitęs degtinės stiprumas –
40% alkoholio tūrio – yra siejamas su XIX a. pabaigos rusų chemiko Dmitrijaus
Mendelejevo tyrinėjimais, pasak kurių, idealus degtinės stiprumas yra 38% (silpnesnė degtinė turės „vandens“ prieskonį, o stipresnė –
per daug „degins“). Mokesčių rinkimo tikslais, šis skaičius buvo suapvalintas iki 40%, ir 1894 m.
Rusijoje paskelbtas degtinės standartu.
XX a. 8 dešimtmetyje, vykstant Lenkijos ir Tarybų
Sąjungos prekybiniam ginčui, rusų autorius Viljamas
Pochliobkinas parengė istorinę studiją, kurioje įrodinėjo, kad degtinė išrasta Rusijoje (knyga vėliau išleista „Vodkos istorijos“
pavadinimu).
Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į vodką dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito Rusijoje gaminama broga davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.
Lietuvoje degtinė gaminama nuo XIV-XV
amžiaus.
Šiuo metu ypatingai didelis dėmesys skiriamas alkoholio reklamai. Dėl jos vyksta gana arši kova, aukojamas netgi toks kilnus dalykas – sportas. Visuomenei bandoma įteigti, kad be alkoholio sportas neteks galios. Toks požiūris rodo, į kokį pavojų stumiama visuomenė.
Apibendrinant galima teigti, kad poreikis alkoholiui ir jo vartojimo kultūrai nuolat didėja, nežiūrint į jo neigiamas pasekmes. Alkoholio gamybai ir jo plėtrai skiriamas ypatingas dėmesys. Visuomenė turi pati apsispręsti dėl alkoholio vartojimo. Tačiau menka daugelio žmonių asmenybės branda nepajėgi atsirinkti, kas iš tiesų teikia malonumą, o kas sugriauna visą žmogaus gyvenimą.
1.2 Kas skatina alkoholio vartojimą?
Alkoholio vartojimas visuomenėje plačiai paplitęs –
vartojamas dėl tradicijų, papročių, apeigose arba vartojimas be saiko, nuolatinis išgėrinėjimas.
Nedidelis alkoholio kiekis veikia atpalaiduojančiai, svaiginančiai, gerina nuotaiką. Tačiau didesnės dozės – sutrikdo psichinę veiklą iki sąmonės praradimo ir net mirties. Alkoholis nepanaikina rūpesčių, nepalengvina išgyvenimų, tačiau gali išsivystyti priklausomybė. Nuolat vartojant alkoholį ilgesnį laiką, nervų sistema nebegali gerai funkcionuoti be alkoholio. Žmogus patiria abstinencijos reiškinius –
reikalingas bent minimalus alkoholio kiekis, kad savijauta pagerėtų.
Taip palengva dalis vartojančių alkoholinius gėrimus tampa priklausomais nuo alkoholio – alkoholikais. (Bulotaitė,
1999).
Jaunų žmonių požiūrį į alkoholį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Nustatyti, kas skatina jaunimą vartoti alkoholį sunku pasakyti vienu teiginiu. Paprastai, veikia visas kompleksas tarpusavyje susijusių veiksnių.
Bulotaitė (1999), nurodo šiuos pagrindinius veiksnius:
Biologiniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės ir pan.).
Socialiniai: aplinka, kurioje vaikas gyvena, artimų žmonių pažiūros ir elgesys, draugų ir bendraamžių pažiūros ir elgesys ir pan.).
Asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai, kaip menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija ir kt.).
Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti alkoholį skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie alkoholio. (Osiatynski, 1999; Bulotaitė, 1999).
Motyvus, kodėl jauni žmonės vartoja alkoholį,
Bulotaitė (1999) siūlo suskirstyti į tris grupes:
Įtampai sumažinti ar stresui įveikti. Alkoholis vartojamas siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas.
Alkoholis tampa įtampos ar streso įveikimo metodu.
Alkoholio efektas. Vartojama norint patirti pakitusią sąmonės būseną. Pagrindinis tikslas – siekti malonumo.
Bendraamžių įtaka. Alkoholis vartojamas norint kartu praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.
Alkoholio vartojimas išsiplėtė įvairiose gyvenimo srityse, tiek darbe, tiek namuose. Alkoholis tapo vienas iš bendravimo būdų. Nuo pat mažens vaikai mato tėvus, senelius švenčiančius šeimos šventes.
Alkoholis toleruojamas, kai vaikas baigia ugdymą darželyje, pradinėje mokykloje. Tėvų pavyzdys auklėja labiau nei geriausių knygų pavyzdžiai. Pasak vaikų psichologų Navaičio (1996), Žukauskienės (2001), vaikai ir paaugliai dėl tėvų dviprasmiško elgesio praranda pasitikėjimą tėvais ir vyresniaisiais žmonėmis.
Apibendrinant galima teigti, kad alkoholio vartojimą skatina psichologinės, socialinės priežastys.
1.3. ALKOHOLIO POVEIKIS IR PASEKMĖS
Pats svarbiausias alkoholizmo, arba priklausomumo nuo alkoholio, simptomas yra nuolatinis ir stiprus, dažnai nenugalimas troškimas vartoti alkoholio. Priklausomiems nuo alkoholio asmenims yra sunku susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, sunku suvaldyti vartojimo intensyvumą bei nustoti vartoti alkoholio.
Todėl, išsivysčius priklausomumui nuo alkoholio, jo vartojimas tampa daugiadienis. Kad būtų gautas norimas apsvaigimas, reikia vis didesnių alkoholio dozių – t.y.
didėja tolerancija alkoholiui (esant vėlyvoms ligos stadijoms, kai dėl kepenų pažeidimo pasireiškia kepenų funkcijos nepakankamumas, tolerancija alkoholiui mažėja).
Sumažėja susidomėjimas kita, ne su alkoholio vartojimu susijusia veikla, alkoholio vartojama neatsižvelgiant į akivaizdžiai žalingas pasekmes – pvz., apsvaigimo nulemtus nelaimingus atsitikimus. Po daugiadienio alkoholio vartojimo nutraukimo pasireiškia abstinencijos būklės simptomų: sutrinka miegas, vargina drebulys, nerimas, baimė.
Sunkiais abstinencijos atvejais pasireiškia gyvybei pavojinga psichozinė būsena, vadinama baltąja karštlige.
Alkoholis labiausiai veikia nervų sistemą. Kiekvienas besaikis išgėrinėjimas pražudo tūkstančius smegenų ląstelių. Įvairūs organų pažeidimai, ligos lydi piktnaudžiaujančius alkoholiu (kepenų cirozė, kasos uždegimas, gastritas, vėžys ir kt.). Idealu – visiškai nevartoti alkoholio.
Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) siūlo neviršyti sąlyginai nepavojingos ribos. Per parą moteris gali suvartoti ne daugiau kaip vieną, o vyras – ne daugiau kaip du standartinius alkoholio vienetus (SAV). Vienas SAV prilygsta 8-10 g grynojo alkoholio. Toks grynojo alkoholio kiekis yra 25 g stipraus alkoholinio gėrimo, arba 120 g vyno, arba 330 g šviesaus alaus.
Alkoholiovartojimas yra visada žalingas, tačiau ne kiekvienu atveju tai vadinama alkoholizmu. Žmogus gali vartoti per daug, per dažnai, bet nebūti alkoholiku ir atvirkščiai
– kitiems priklausomybė nuo alkoholio išsivysto labai greitai. (Osiatynski, 1999).
Girtavimas – tai piktnaudžiavimas alkoholiu, tačiau jis priklauso nuo žmogaus valios.
Alkoholizmas – tai priklausomybė – geriama jau dėl poreikio ir poveikio. Tai lėtinė liga, pasireiškianti psichologine socialine ir fizine priklausomybe nuo alkoholio. Labai svarbus ženklas, jei asmuo dėl alkoholio vartojimo negali atlikti tam tikrų socialinių vaidmenų – šeimoje (pvz.: nebėra rūpestingas tėvas), darbe (pvz.:
pravaikštos darbe), moksluose, tarp jų ir sveikatos problemos, atsiradę dėl gėrimo, automobilio vairavimas girtam, avarijos dėl vairuotojo girtumo.
Alkoholio vartojimo padariniai vairavimui – sulėtėja reakcija, nukenčia klausa ir rega. Tam tikromis sąlygomis net ir eksperimentinis gėrimas gali būti pavojingas – pvz.:
nėštumo metu, vairuojant mašiną, vartojant vaistus, sergant tam tikromis ligomis, kai alkoholis gali lemti komplikacijas, jaunesniems nei 21 m.
Alkoholio poveikis priklauso nuo daug asmeninių faktorių –
rasės, amžiaus, kūno masės, nuovargio lygio, lyties (moters kūne mažiau vandens; greičiau atsiranda organų pažeidimai), amžiaus ir pan.
Alkoholio vartojimas sukelia dar didesnių neigiamų padarinių – tai avarijos, smurtas, eismo įvykiai, gaisrai, traumos darbe ir buityje. Šeimoje daugėja konfliktų šeimoje, vaikų auklėjimas virsta nepastoviu, pareigų šeimoje vengimu, socialinė izoliacija. Skyrybos, prievarta prieš sutuoktinį, prievarta prieš vaikus, apleisti vaikai, vaiko globos netekimas. Dėl alkoholio poveikio gimsta vaikai, turintys mokymosi sutrikimų, elgesio ir emocijų sutrikimų. Šeimose, kuriose tėvai vartoja alkoholį, vaikai paveldi tėvų tolerancijos lygį, tėvų polinkį vartoti daug alkoholio ar tiesiogiai stebėdami mokosi vartoti alkoholį.
Alkoholį vartojančių šeimų vaikai turi tam tikrų požymių, apie kuriuos nuolat rašo vaikų psichologai, pedagogai.
Vartoti alkoholį pavojinga ne vien dėl ne tiesioginių nepageidaujamų padarinių, bet ir dėl galimybės dvasiškai ir fiziškai sužaloti sveikatą.
Nenumaldomas troškimas išgerti yra vienas pirmųjų alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis formuojasi ir plėtojasi pamažu. Jo intensyvumas priklauso nuo ligos sunkumo. Iš pradžių alkoholikas dar gali šiaip taip kovoti su savo aistra, kurį laiką apseiti be degtinės.
Ligai progresuojant, atsisakyti alkoholio vis sunkiau ir sunkiau.
Visos alkoholiko mintys nuolatos sutelktos į degtinę, jos įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Jis visą laiką svarsto, kur ir kaip galėtų vėl išgerti.
Degtinės vizijos nepaleidžia alkoholiko net miegančio.
Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį – žmogus pasirengęs bet kam, kad tik jį patenkintų. Prieš jį nublanksta visi kiti interesai, rūpesčiai, troškimai, siekiai, šeima, darbas ir t. t. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio potraukio žmogus išparduoda viską, ką tik gali parduoti, nuskursta.
Antras ankstyvasis alkoholizmo požymis yra savikontrolės praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria. Sveikas žmogus žino, kokią alkoholio dozę jis gali sau leisti, o alkoholikas geria tol kol pasigeria.
Alkoholikas gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali susilaikyti. Jis praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai negėrus, negu, pradėjus gerti, neprarasti saiko. Pagal alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą. Iš pradžių savikontrolė prarandama tik išgėrus puslitrį degtinės, o vėliau jau pakanka ir keleto taurelių.
Trečias alkoholizmo požymis yra pakitęs pakantumas, arba tolerancija. Ligos pradžioje pakantumas didėja. Žmogus, įpratęs girtauti, pakelia didesnes alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant pakantumui, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu.
Labai retai pasitaiko žmonių, kurie į per didelę alkoholio dozę iš viso nereaguotų vėmimu. Tai rodo, jog to individo silpnas vėmimo refleksas arba nepakankama apsauginė reakcija. Retkarčiais vėmimo reflekso neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška. Alkoholio pakantumas nedidėja be galo.
Po kiek laiko alkoholikas pasiekia savo “lubas”. Po to jis gali gerti keletą metų, ir pakantumas nesikeičia.
Ilgą laiką nuolatos perkraunamas mechanizmas galų gale nebeveikia, ir pakantumas pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį).
Kaip pažymi Slatvickis (2004), alkoholio vartojimas yra visada žalingas, tačiau ne kiekvienu atveju tai vadinama alkoholizmu. Žmogus gali vartoti per daug, per dažnai, bet nebūti alkoholiku, ir atvirkščiai – kitiems priklausomybė nuo alkoholio išsivysto labai greitai.
Svaigalų vartojimo kiekis ir dažnumas dar nėra pagrindas sakyti, jog žmogus jau yra priklausomas nuo alkoholio.
Pasak Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatro
Michalkovo (2004), kuo žmogus labiau tampa priklausomas nuo alkoholio, tuo daugiau atsiranda problemų darbe ir šeimoje.
Šeimoje kyla nepasitenkinimas, priekaištai dėl vyro išgėrinėjimo. Atšalus santykiams, vyrai pradeda įtarinėti, jog žmonos yra neištikimos.
Autoriaus nuomone, kai žmogus dar nėra ligonis, tai yra neserga alkoholizmu, – jam tiek šeima, tiek darbas dar rūpi. Bet įnikus giliau, problemų daugėja – vyras nebesirūpina šeimos gerove, vaikų maitinimu ir pan.
Kai alkoholis pradeda trukdyti gyventi, atsiranda problemos su šeima, darbu, policija, žmogui būtina pagalba. Vienareikšmiškai aišku, kad alkoholizmas – visos šeimos problema.
Lengviau gydyti, kai pagalbos ieško visa šeima.
Alkoholizmas kaip liga iš tiesų yra skirtingai suvokiami žmonių, turinčių priklausomybę alkoholiui.
Dažnai alkoholikai kreipiasi pagalbos, kai ištinka krizė, t.y. pasiekiamas tam tikras dugnas.
Tačiau, kaip teigia, Slatvickis (2004), kiekvienas nuo alkoholio priklausomas žmogus dugną suvokia skirtingai. Vienam tai gali būti žmonos noras skirtis, kitam – nemalonumai darbe, trečiam – šeimos praradimas. Gali veikti stiprus psichologinis gynybos mechanizmas – alkoholikas nesuvokia, jog visos bėdos kyla dėl jo paties. Jam aplinkiniai žmonės yra blogi, o jis pats – geras.
Pasak psichiatro Slatvickio (2004), vieni alkoholikai dar ligos pradžioje suvokia sergą ir bando ieškoti pagalbos.
Kitiems prireikia kelerių metų, kad pripažintų savo priklausomybę. O treti visą gyvenimą nepripažįsta, jog yra alkoholikai.
Anot Slatvickio (2004), nei specialybė, nei išsilavinimas, nei socialinis statusas neturi įtakos šiai ligai.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad alkoholio pasekmės yra ryškios, griaunančios ne tik pačią asmenybę, bet ir paveikiančios visus šeimos, bendruomenės narius. Alkoholizmo pasekmės yra gana skaudžios visuomenei.
Visuomenė netenka darbingų piliečių, šeimų, gebančių išugdyti sveikus vaikus.
1.4. Pagalba ir gydymas vartojančiam alkoholį
Kaip teigia Slatvickis (2004), alkoholizmas yra neišgydoma, bet pagydoma, tai yra sustabdoma liga. Alkoholiku tampama visam gyvenimui. Tačiau jeigu alkoholikas laikosi visiškos blaivybės, kai visiškai nebevartoja svaiginančių gėrimų.
Sėkmingo gydymo pagrindas yra savo ligos suvokimas. Daug kas priklauso ir nuo specialistų, kurie teikia pagalbą. Specialistai turi sugebėti įrodyti, jog pacientas yra priklausomas nuo alkoholio. Teoriškai alkoholikas gali gydytis ir vienas, jeigu pripažįsta savo ligą ir sugeba laikytis visiškos blaivybės. Tačiau tokių žmonių yra labai mažai. (Slatvickis, 2004).
Žinant rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, galima stiprinti apsaugančius nuo alkoholio vartojimo veiksnius.
Kaip nurodo Bulotaitė (1999), apsaugantys veiksniai šeimoje yra geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.
Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba, dėmesys moksleiviams.
Psichologai pripažįsta, jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi asmenybe, tikės, kad šie nori padėti, tai sumažins alkoholio vartojimo tikimybę.
Svarbiausias rūpestis, kaip pastebėti pirmuosius ženklus, kad vystosi priklausomybė nuo alkoholio. Bulotaitė (1999)
nurodo, kad, vartojant alkoholį, išryškėja tokie požymiai:
Nepastovi nuotaika.
Nesugebėjimas susikaupti.
Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams.
Nauji ir dažniausiai vyresni draugai.
Melas ir vagystės.
Pinigų švaistymas ir skolinimasis.
Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio, pažangumo ir pan.).
Neįprasti kvapai, dėmės, žymės ant kūno, drabužių.
Šie ženklai įspėja, kad jaunuoliai turi problemų, kurios gali paskatinti vartoti alkoholį, žengti nusikaltimų keliu, nusižudyti. Tai gali būti ne vien įspėjimas apie alkoholio vartojimą, bet ir liudijimas, kad paauglys turi psichologinių problemų.
Kadangi alkoholio vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, tai turi būti vykdoma plati prevencija- nuo informavimo iki socialinių įgūdžių formavimo.
Alkoholio vartojimo prevencijoje yra akcentuojami šie socialiniai įgūdžiai:
Problemų sprendimas. Šis įgūdis skatina konstruktyviai spręsti problemas. Paaugliams siūloma įsisavinti 4 problemų sprendimo žingsnius: problemos apibrėžimas, įvairių sprendimo būdų ieškojimas, šių sprendimo būdų įvertinimas (teigiamų ir neigiamų ypatumų), vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų suplanavimas.
Sprendimų priėmimas. Šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius sprendimus. Pirmiausia svarbu pajusti to sprendimo ar pasirinkimo pasekmes.
Kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas leidžia surasti ir įvertinti įvairius sprendimo būdus, alternatyvas, veiklos ar neveiklumo pasekmes.
Kritinis mąstymas. Tai sugebėjimas analizuoti informaciją ir patyrimą.
Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.
Savęs pažinimas. Tai sugebėjimas pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses.
Streso įveikimas. Tai streso šaltinių atskleidimas ir žinojimas, kaip jie veikia.
Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti bendraamžių ar kitokiam spaudimui.
Taigi, pasak Bulotaitės (1999), formuojant socialinius įgūdžius, įmanoma tapti psichologiškai atspariems ir išvengti daugelio problemų.
Alkoholizmo gydymas – ilgas procesas, reikalaujantis iš gydytojo ir ligonio artimųjų didelės įtampos.
Gydantis narkologas kiekvienu atveju atsižvelgia į ligos stadiją, individualias ligonio savybes, jo socialinę būklę, gyvenimo bei darbo sąlygas ir daug kitų veiksnių.
Alkoholikas gydomas keliais etapais, kurių kiekvienas turi savo svarbiausią uždavinį.
Pirmuoju gydymo etapu daugiausia dėmesio skiriama atsiradusiam dėl lėtinio nuodijimosi alkoholiu ligos paūmėjimui ir patologinei būsenai šalinti. Skiriamas režimas ir dieta, kurie kompensuoja baltymų bei vitaminų trūkumą, atkuria kepenų funkciją neutralizuoja organizme nuodus.
Ligoniai gauna daug vitaminų, kurie pagerina medžiagų apykaitą, ypač oksidacijos procesus nervų audiniuose ir inkstuose.
Pašalinus lėtinio apsinuodijimo alkoholiu reiškinius, pradedamas antrasis gydimo etapas – aktyvusis antialkoholinis gydymas. Aktyvaus gydymo metodo uždavinys – sukelti ligonio šlykštėjimąsi alkoholiu. Ligoniui kartu su alkoholiu duodami preparatai, sukeliantys šleikštulį ir vėmimą (apomorfinas, emetinas, vėmimo milteliai ir t. t.). Gydymo metu susiformuoja neigiamas sąlyginis refleksas svaigalams: jų kvapas ir skonis pykina, verčia vemti.
Trečiasis gydymo etapas yra daugiausiai palaikomasis, o tiksliau
– antirecidyvinis ir trunka keletą metų. Tuo laikotarpiu įvairūs gydymo kursai prireikus pakartojami.
Alkoholizmas – lėtinė liga, jai būdingos remisijos, t.y. ligos reiškinių susilpnėjimas arba išnykimas.
Alkoholizmo remisija yra tam tikra organizmo pusiausvyros būklė, kuri iš esmės skiriasi nuo būklės prieš susergant. Žmogus laikomas sveiku (žinoma, jeigu piktnaudžiaudamas alkoholiu dar nepasidarė invalidu), tačiau vienas gurkšnis svaigalų gali sutrikdyti gydymu pasiektą organizmo pusiausvyrą ir vėl užplieksti ligą.
Alkoholizmas ypatingas tuo, kad ligos baigtis labai priklauso nuo paties ligonio noro pasitaisyti. Jeigu jis pats nesigrums su savo nelaime, tai vargu ar medicina pajėgs jį apginti nuo ligos recidyvo. Ypač svarbi ta socialinė mikroaplinka, į kurią patenka gydytas nuo alkoholizmo ligonis.
Taigi yra tik vienintelė galimybė pasiekti stabilių gydymo rezultatų – visiškai atsisakyti alkoholio. Pats gydymo procesas yra individualus ir priklauso nuo paties žmogaus pageidavimų, galimybių ir pasiryžimo. Paprastai, visų pirma, atstatomos organizmo pažeistos funkcijos, gydomi organai.
Pacientui pageidaujant skiriami vaistai, kurie išgėrus alkoholio sukelia nemalonius pojūčius. Tačiau tai yra tik pasiruošimas gydyti pačią priklausomybę.
Pagrindinis gydymo tikslas – pasiekti, kad žmogus pakeistų požiūrį į išgėrimą ir išmoktų gyventi be alkoholio. Apsisprendęs nebegerti žmogus turi mokytis naujų elgesio būdų tam, kad net ir stresinėse situacijose save išmoktų nuraminti kitaip – nevartojant svaigiųjų gėrimų.
Šiuo metu pasaulį nustebino savo efektyvumu Anoniminis alkoholikų metodas. Ši metodika skiriasi nuo to, ką yra sukaupusi medicina apie alkoholizmą. (Osiatynski, 1999).
Anoniminiai alkoholikai(AA) – tai savitarpio pagalbos grupės, vienijančios alkoholizmu sergančius žmones. AA padarė išvadą, kad alkoholizmas yra ne nuodėmė, valios neturėjimas, o įtikino, kad tai yra ne tik fizinė priklausomybė, bet ir psichinė liga., kurią gydyti gali padėti švietėjiški ir terapiniai metodai.
Kaip teigia Osiatynski (1999), alkoholis nėra pagrindinė alkoholiko problema. Jo nuomone, kiekvieno alkoholiko problema emocinis nebrandumas, nesugebėjimas valdyti savo jausmų ir derinti santykių su kitais žmonėmis. Anot mokslininko, alkoholis yra griaunanti jėga ir negali būti naudojama atsiradusioms problemoms spręsti.
Šios grupės aktyviai veikia įvairiuose Lietuvos miestuose (jų yra per 50), šalia jų kuriasi ir AA
šeimų draugijos, jaunimo grupės. Gydymas yra ilgas ir reikalaujantis ne tik alkoholiko, bet kiekvieno šeimos nario kantrybės ir pasiryžimo. Kiekviena diena be alkoholio yra vertinga tiek geriančiam žmogui, tiek jo aplinkai.
Sveikimo kelias paprastai būna ilgas ir sunkus, bet tikslas yra to vertas.
Pasak Osiatynski (1999), nustojus vartoti alkoholį, problemos neišnyksta. Todėl mokomasi dvasiškai tobulėti, pakeisti savo mąstymą. Tokio asmenybės atgimimo programa laikoma AA dvylikos žingsnių. Tam reikalinga kitų parama, pirmiausia alkoholį vartojusių žmonių.
Kaip teigia autorius, pasikeitimas vyksta labai lėtai, nes apima visas gyvenimo puses: elgesį ir mąstymą.
Osiatynski (1999) pažymi, kad AA ir medicina tarsi viena kitai prieštarauja. Jis šį reiškinį paaiškina tuo, kad medicinos metodas šalina susirgimo židinį arba sukėlėją įveikia vaistais.
O žmogaus organizmas – tai objektas, kuriam gydyti yra daug metodų. AA neieško ligos priežasties, nesiūlo vaistų, nežada pasveikimo, o ligonis turi keisti pats save, gydytojas gali tik padėti.
Dauguma mokslininkų manė, kad šis metodas tinka tik tiems, kurie nori dvasiškai tobulėti. Tačiau, kaip rodo praktika, dauguma alkoholikų nenori dvasiškai tobulėti, be to, gydytojai apie tai su jais ir nekalbėdavo.
Todėl kurį laiką egzistavo konfliktinė situacija tarp bendrosios medicinos ir AA judėjimo. Tačiau kaip teigia Osiatynski (1999), Bulotaitė (1999), Veryga (2004), dvylikos žingsnių programa ir terapinis gydymas ne tik detoksikuoja, bet ir alkoholikas mokosi dirbti su savimi.
Taigi, remiantis autoriais, galima daryti išvadą, kad alkoholizmo gydymas yra sudėtingas procesas, į kurį įsijungia visa šeima, AA ir gydytojai. Gydymo esmė –
gebėjimas valdyti savo jausmus ilgesnį laiką nevartojant alkoholio.
1.5. Blaivybė – gyvenimas be alkoholio
Veryga (2006) pastebi, kad kovai prieš alkoholizmą yra du, vienas kitą neigiantys, kovos su alkoholiu metodai. Pirmas –
tai kova už blaivybę. Tuo užsiima mokslas, vadinamas sobriologija (sobrio lot. – išblaivyti) – mokslas apie blaivybę. Yra ir kitas metodas, kuris vadinamas kova su girtuoklyste ir alkoholizmu. Dar kitaip jis vadinamas kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo teorija.
Blaivybę propagavo žymiausi Rusijos mokslininkai, rašytojai ir mąstytojai – F. Dostojevskis, L. Tolstojus, akademikai
Pavlov, Bechterev, Uglov.
Blaivybės pradininkas Lietuvoje buvo kunigas Ignacas Štachas
(1796-1854). Manoma, kad jam tikriausiai buvo žinoma apie airių blaivybės kampaniją, kurią 1838 metais pradėjo airių kapucinas Teobaldas Metju (Mathew). Tai Ignacą
Štachą, kartu su Šiaulėnų parapijos klebonu Augustinu Kybartu (1795-1860) paskatino 1846 metais steigti blaivybės brolijas.
1858 m. spalio 11 d., žemaičių vyskupas Motiejus
Valančius ganytojišku laišku dekanatams pradėjo blaivystės sąjūdį. Visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos, kai kur subūrusios net
95% parapijiečių, ir per 2 metus alkoholio vartojimas sumažėjo net 8 kartus.
Rusai neleido platinti M. Valančiaus parengto laikraščio
„Pakeleivingas“, knygelės „Apej Brostwa
Blaiwistes arba nusitureima“, L. Ivinskio „Aitvaro“.
Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas 1863 m. uždraudė skleisti blaivybę, kaip pavojingą rusų imperijai.
Degtinės gamyba ir vartojimas vėl ėmė didėti, bet I. Štacho ir M. Valančiaus pasėta blaivybės sėkla nežuvo. 1906 metais Lietuvoje vienas žmogus gėrė dvigubai mažiau, negu Rusijoje. XX a. pradžioje vėl sustiprėjo tautinio išsivadavimo judėjimas, atsikūrė blaivybės brolijos.(Veryga, 2006).
Blaivybę skleidė A. Baranauskas, V. Kudirka, J.
Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos
Ragana, P. Vaičaitis ir kiti.
Veryga (2006), apibūdina dvi teorijas apie alkoholį. Pasak
Verygos (2006), blaivybės teorija vienareikšmiškai teigia: alkoholis – tai pavojingiausias žemėje narkotikas ir su juo reikia kovoti kaip su narkotiku.
Kultūringo gėrimo teorija teigia, kad alkoholis – tai kažkoks specifinis maisto produktas, kurį reikia parduoti kartu su duona ir pienu. Tačiau autorius pažymi, kad kažkodėl šis produktas nerekomenduotinas vaikams, nėščioms moterims, darbe ar vairuojant. Šitą maisto produktą galima ir reikia pardavinėti visuose masiniuose renginiuose, bet būtinai plastmasiniuose buteliuose.
Jeigu jis parduodamas stikliniuose buteliuose, tai žmonės, prisigėrę šito produkto, pasak Verygos (2006), kažkodėl ima buteliais galvas vienas kitam daužyti..
Blaivybės teorija teigia, kad pagrindinė gėrimo priežastis yra laisva prekyba alkoholiu.
Kultūringo ir saikingo gėrimo teorija sako, kad kalti yra girtuokliai ir alkoholikai: jie nemoka gerti, jei jie mokėtų gerti, nebūtų girtuoklių ir alkoholikų. Blaivybės teorija vienareikšmiškai sako, kad baisiausi alkoholiniai nuodai yra alus, šampanas ir vynas. Tai patys baisiausi alkoholiniai nuodai, nes per alų ir šampaną jaunimas pripranta prie alkoholio. Vaikai degtinės negeria, o alų geria jau penkerių metų ir pripranta. Šalyje jau yra pareigybė – vyriausias vaikų narkologas, yra vaikų narkologiniai skyriai. Vienuolikos – penkiolikos metų vaikų apklausos rodo, jog „Sidras“, „Mix‘as“
ir įvairiausi alkoholiniai kokteiliai tampa reguliariai vartojamais jų gėrimais. Vaikai negeria degtinės, nes ji neskani. Bet jie puikiai geria sultimis paskanintą degtinę.
Alkoholio gamintojai, siūlydami vis daugiau ir įvairesnių lengvųjų alkoholinių gėrimų, orientuojasi į vaikus ir moteris. Veryga (2006) teigia, kad nestiprius alkoholinius gėrimus vartoja 58% penkiolikmečių berniukų ir
51% mergaičių. Mergaitės pradeda lenkti berniukus.
Blaivybės teorija sako, kad nuodingiausi gaminiai yra ne spiritas ir ne degtinė, o alus, šampanas ir kiti putojantys alkoholiniai gėrimai. „Kultūringo”
gėrimo teorija neišsprendžia alkoholizmo problemos.
“Bet kokiam sveikam žmogui kiekvieną dieną duokite stiklinę šampano – po metų jis bus visiškas alkoholikas”. (Veryga, 2006).
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad blaivybės idėja palaipsniui plinta ir visuomenėje imamasi veiksmų riboti alkoholio vartojimą. Tačiau kovoti su alkoholio monopolija yra labai sudėtinga.
II. TYRIMAS
2.1. Tyrimo metodika ir tiriamieji
Tyrimas buvo vykdomas Mažeikių rajono pagrindinėje mokykloje 2007 metų gruodžio 17-21 dienomis. Bendruomenės nariai nesutiko, kad būtų paskelbtas mokyklos pavadinimas.
Tyrime dalyvavo 45 mokyklos bendruomenės nariai.
Tyrimui vykdyti buvo sudaryta anketa, remiantis analizuota literatūra. Anketą sudarė dvi grupės klausimų.
5 klausimai skirti išsiaiškinti demografinę padėtį, o kiti 9 klausimai tikslu ištirti, ar tiriamieji vartoja alkoholį darbe ir po darbo. Buvo paprašyta tiriamųjų per savaitę atsakyti į anketos klausimus.
2.2. Tyrimo rezultatai
Atlikus tyrimą ir apdorojus matematinės statistikos metodu, gauti rezultatai atspindėti lentelėse ir diagramose.
Tyrime dalyvavo 45 mokyklos bendruomenės nariai: 33 pedagogai ir
12 aptarnaujančio personalo darbuotojų.
Pagal lytį respondentai pasiskirstė taip: (Žr.1
lentelę.):
1
lentelė
Pasiskirstymas pagal lytį
|
Vyrai |
Moterys |
|
9 |
36 |
Pagal amžių tiriamieji pasiskirstė tokiu būdu:
(Žr. 2 lentelę).
2
lentelė
Pasiskirstymas pagal amžių
|
30-45 metai |
46-55 metai |
56-65 metai |
|
22 |
11 |
12 |
Mokyklos bendruomenę sudaro įvairaus amžiaus žmonės.
Pažymėtina, kad didesnę dalį sudaro darbuotojai, kurie pagal amžių yra aktyvūs, darbingi, galintys duoti didelę naudą įstaigai ir savo šeimai.
(Žr. 1 paveikslėlį):
1
pav. Bendruomenės narių amžius, atspindintis palankumą darbui ir aktyviai veiklai.
Asmenybės gebėjimas spręsti problemas ir apsispręsti dažnai priklauso nuo išsilavinimo. Išsilavinęs žmogus geba greičiau rasti jam reikalingą informaciją, bendrauti ir ieškoti pagalbos, kai to reikia. Taigi, pagal išsilavinimą respondentai pasiskirstė taip: (Žr.
2 paveikslėlį):
2
pav. Bendruomenės narių turimas išsilavinimas.
Mokykloje dirba pedagogai ir aptarnaujantis personalas (valytojos, pastatų priežiūros darbininkai, sargas, vairuotojas ir kt.). Todėl pagal gautus rezultatus matyti, kad darbuotojų daugumą sudaro tarnautojai.(Žr. 3 paveikslėlį):
3
pav. Mokyklos darbuotojų socialinis statusas.
Iš gautų atsakymų apie šeimyninę padėtį gauti tokie duomenys. Sutuoktinį turi 35 darbuotojai, tai sudaro
78 proc. Išsiskyrusių yra 7, atitinkamai tai sudaro 15
proc. ir netekėjusių yra 3, kurios sudaro 7 proc. visų tiriamųjų. (Žr. 4 paveikslėlį):
4
pav. Darbuotojų duomenys apie šeimyninę padėtį.
Apibendrinant tyrimo rezultatus apie demografinę dalį galima teigti, kad mokyklos bendruomenėje dirba darbingo ir aktyvaus amžiaus darbuotojai. Didesnę dalį darbuotojų sudaro aukštą išsilavinimą turintys pedagogai. Tai leidžia daryti prielaidą, jog žemesnio išsilavinimo darbuotojai yra labiau motyvuoti siekti atsakingai atlikti pareigas ir mažiau dėmesio skirti alkoholiui, nes ir pati darbo specifika reikalauja negirtauti darbe ir ateiti į darbą neapsvaigus nuo alkoholio.
Toliau bus aptarti rezultatai apie darbuotojų požiūrį į alkoholį ir jo vartojimą darbe ir po darbo.
Paprastai nedaug galima sutikti žmonių, kurie nevartotų alkoholį. Taigi, į prašymą nurodyti mėgstamą alkoholinį gėrimą, atsakė visi respondentai.
Nebuvo nė vieno darbuotojo, kuris į šį klausimą nebūtų atsakęs. Darytina išvada, kad visi darbuotojai vartoja alkoholį (čia nenurodomas jo kiekis). 5
paveikslėlyje matyti, kad mėgstamiausi gėrimai yra vynas, brendis, alus ir kt. Tai rodo, kad pakankamai aukštą vietą užima stiprieji gėrimai. Kaip teigiama literatūroje, stipriųjų gėrimų vartojimas gali greičiau iššaukti alkoholizmo ligą arba priklausomybę. (Žr. 5 paveikslėlį).
5
pav. Darbuotojų nurodyti mėgstamiausi alkoholiniai gėrimai.
Į klausimą, kiek kartų per savaitę vartoja alkoholį, respondentai atsakė taip: 9 darbuotojai išgeria daugiau nei du kartus per savaitę. Kiti – retai, arba vieną kartą. Galima daryti prielaidą, kad 9
darbuotojai rizikuoja savo fizine ir dvasine sveikata. Tai sudaro 20
proc. visų darbuotojų.
Respondentų buvo prašyta atsakyti į klausimą, kokiomis progomis jie išgeria alkoholinių gėrimų.
Paaiškėjo, kad visi respondentai nurodė, kad alkoholį vartoja per gimtadienius, aplankę giminaičius.
Žymiai mažiau respondentų pažymėjo, kad vartoja alkoholį aplankę tėvus. Tai leidžia manyti, kad jie augo šeimose, kuriose nedominavo alkoholis.
Žinoma, daugelis alkoholį vartoja susitikę su draugais. Gauti rezultatai pavaizduoti 6 paveikslėlyje:
6
pav. Progos šeimoje, per kurias darbuotojai vartoja alkoholį.
Visi respondentai vieningai pasisakė, kad alkoholizmas yra pasaulinio masto problema ir alkoholio vartojimas ypač blogai atsiliepia vaikams. Taip pat visi yra girdėję apie
Anoniminių Alkoholikų judėjimą.
Tyrimo metu labiausiai rūpėjo, ar darbuotojai vartoja alkoholį darbe. Pasirodo, kad tai iš tikrųjų vyksta, todėl darbuotojai nenorėjo, kad būtų paskelbtas mokyklos pavadinimas.
Į klausimą „Kokiomis progomis darbe vartojate alkoholį?“ respondentai atsakė, kad alkoholis vartojamas, kai priimama į darbą, jubiliejų proga, išeinant atostogų, pažymint svarbius šeimai įvykius. Gauti rezultatai atsispindi 7 paveikslėlyje:
