PRIKLAUSOMYBĖ NUO NARKOTIKŲ. PRIEŽASTYS, PASEKMĖS, GYDYMAS IR REABILITACIJA.

PRIKLAUSOMYBĖ NUO NARKOTIKŲ. PRIEŽASTYS, PASEKMĖS, GYDYMAS IR REABILITACIJA.

PRIKLAUSOMYBĖ NUO NARKOTIKŲ. PRIEŽASTYS, PASEKMĖS, GYDYMAS IR REABILITACIJA

SANTRAUKA
Mūsų amžiui būdingi spartūs gyvenimo tempai, įvairios stresinės situacijos. Tai apsunkina žmonių bendravimą, formuoja abejingesnius tarpusavio santykius, todėl vis daugėja sergančių alkoholizmu, narkomanija, toksikomanija.
Narkomanija pasaulyje plinta lyg epidemija. Pasaulis dar nesugalvojo būdo, kaip sutramdyti šį monstrą. Neveiksminga, milijonus kainuojanti kova daugelyje valstybių tęsiasi jau dešimtmečius.
Specialistai teigia, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta 250-300 žmonių. Taigi „KOVA“ be pagalbos nepasibaiks.
Narkomanijos problemos neįmanoma išspęsti įprastais būdais. Privaloma keisti visuomenės ellgesį, požiūrį, šalinti priežastis ir tai reikia daryti organizuotai, sistemingai, derinant siekius ir galimybes. Kovoti su narkomanija yra visų piliečių pareiga ir vienas iš svarbiausių valstybės ir savivaldybių uždavinių (Bulotaitė L., narkotikai ir narkomanija. 2004).

PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Abstinencijos požymiai- organizmo reakcija į narkotiko stygių. Fiziniai požymiai įvairūs: galvos skausmai, prakaitavimas, traukuliai, raumenų drebulys. Kartais tai baigiasi mirtimi. Psichologiškai jūs nuolat norite narkotiko: tai kartais dar sunkiau kęsti negu fizines kančias (Ganeri A., Narkotikai.1999).
Narkomanija- kai negalite atsisakyti narkotikų net ir labai norėdami (Bulotaitė L., Naarkotikai ir narkomanija. 2004).
Piktnaudžiavimas narkotikais- kai koks nors narkotikas, pvz., heroinas, vartojamas ne tuo tikslu, kaip numatyta, arba kai jis skiriamas ne gydyti (Ganeri. A., Narkotikai.1999).
Pripratimas- kai organizmas taip pripranta prie narkotiko, kad, norėdami pajusti tokį pat poveikį, turite jo va

artoti vis daugiau ir daugiau (Ganeri. A., Narkotikai.1999).
Priklausomybė- kai prie narkotiko priprantama ir protiškai, ir fiziškai. Norėdami normaliai gyventi, turite jį nuolat vartoti, kad nepradėtų kankinti abstinencija (Ganeri. A., Narkotikai.1999).
Reabilitacija – tai terminas, reiškiantis bet kokią kryptingą intervenciją, konsultaciją arba kitus veiksmus, gerinančius asmenų, turinčių fizinių, psichologinių ar socialinių sunkumų, funkcionavimą. Bet kokiu atveju, reabilitacijos tikslas yra pozityvių įgūdžių ar nuostatų formavimas ar atstatymas, įgalinant asmenį pilnaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime( A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996).
TYRIMO TIKSLAS: Išanalizuoti priklausomybės nuo narkotikų priežastis, pasėkmes, gydymą ir reabilitaciją.

TYRIMO OBJEKTAS: priklausomybės nuo narkotikų priežastys, pasekmės, gydymas ir reabilitacija.

TYRIMO UŽDAVINIAI:
1. Narkomanijos samprata ir priežastys;
2. Narkotikų rūšis;
3. Narkotinių medžiagų paplitimas Lietuvoje;
4. Psichosocialinė pagalba, prevencija priklausantiems nuo narkotikų.

TYRIMO METODAI:
• Mokslinės literatūros analizė;
• Statistinių duomenų analizė.

1. Narkomanijos samprata
Žodis “narkotikas” gali turėti įvairias diferencijas irr naudojamas skirtingai; priklausomai nuo konteksto.
Mokslininkai tiriantys narkomanijos socialines problemas, linkę ieškoti kur kas siauresnio, narkotiko apibrėžimo. Jie , visų pirma, išskiria psichoaktyviąsias konkrečių narkotikų savybes ir žmogaus, naudojančio šias žalingas medžiagas, siekimą “patirti kaifą”, kas yra svarbiausiu nemedicininio narkotikų naudojimo tikslu.
Termino “narkotikas” samprata, priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių papročių ir elgesio normų. Tačiau viena ir kita laikui bėgant keičiasi”. Su termino “narkomanija” apibrėžimu, yra daug painiavos.
Pačia bendriausia prasme narkomanija – ” tai piknaudžiavimas narkotikais, t.y.ilgalaikis kokios nors psichiškai aktyvios medžiagos naudojimas, nepaisant su tu

uo kylančių rimtų problemų, pavyzdžiui, pablogėjančios sveikatos, sunkumų darbe ir moksle, susidūrimo su teisėtvarkos tarnybomis, socialinių ir ekonominių sunkumų ” (L. Bulotaitė, Narkotikai ir narkomanija,.2004).
Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima teigti, jog narkomanijos problema vis dar sparčiai plintanti ir tik auganti, o ne mažėjanti.
1.1. Narkomanijos priežastys

Iš esmės kiekvienas žmogus tam tikromis sąlygomis gali pasidaryti narkomanas. Kartais į šį liūną gali įtraukti bendraamžiai, bei mada kuri su laiku vis stipriau įtakoja žmonių gyvenimą. Galima sakyti, narkotikų vartojimą gali skatinti išgyvenimai, įvairūs sunkumai, net gi šeima.
Kokia yra svarbiausia narkomanijos priežastis? Deja net ir mokslininkai negali atsakyti tiksliai į ši klausimą. Negalime išskirti kurios nors vienos priežasties, nes polinkį į narkomaniją sąlygoja daugybė įvairių- biologinių, psichologinių ir socialinių priežasčių Kiekvienu konkrečiu atveju jų poveikis yra nevienodas, tačiau daugeliu atvejų galima daryti tam tikrus apibendrinimus, kurie dar kartą įrodo, kad narkomanija yra rimta liga (Žukauskas G., Abilitacija, stresas, reabilitacija. 1998).
Biologinės priežastys
Dėl tam tikrų įgimtų biologiškai aktyvių medžiagų, dalyvaujančių nervinio impulso perdavime galvos smegenyse, kažkurie žmonės yra jautresni ir pažeidžiamesni. Nustatyta, kad priklausomybę narkotikams turintiems žmonėms būdinga:
• Neštumo patologija- toksikozė ir nėštumo metu motinos patirtos infekcinės ar lėtinės ligos.
• Komplikuotas gimdymas-patirta gimdymo trauma ar hipoksija.
• Lėtinės ar sunkios ligos vaikystėje- plaučių uždegimai, dažnos anginos, ar operacijos naudojant narkozę.
• Daugkartiniai galvos smegenų- sukelia fiziniai veiksniai ir apsinuodijimai.
• Psichinės ligos- &#

#8211; polinkis elgtis ne pagal įprastas visuomenės normas, tarp tėvų ar artimų giminaičių (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Psichologinės priežastys
Nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų. Yra žmonių, manančių, kad juos supantys žmonės bei daiktai egzistuoja tam, kad teiktų kuo daugiau malonių išgyvenimų. Suvokus, kad gyvenime taip nebūna ir idealų nėra, išgyvenamas nusivylimas.

Pesimizmas ir nusivylimas žmonėmis. Žmonės, linkę į priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, dažnai turi bendravimo problemų. Vieni jų stengiasi kontroliuoti ir valdyti juos supančius žmones, kiti- ieško, lyderių. Išryškėjus problemoms ir draugams nuo jų nusisukus, jie nusivilia, tampa vieniši.

Vienišumo jausmas. Šis jausmas, paprastai slopinamas, tačiau nepasitenkinimas, priešiškumas aplinkai nuolat stiprėja. Narkotikų vartojimas įgauna protesto išrašką.
Baimės jausmas. Narkotikai pradedami vartoti, norint atsikratyti nepriklausomybės, įsipareigojimų, kurių bijoma. Bandymas nugalėti baimę kartais reiškiasi labai keistai: žmogus norėdamas susirasti draugą, gali prisiimti bet kokią ideologiją ir tapti priklausomu nuo kokios nors žmonių grupės.

Vidiniai emociniai išgyvenimai ir konfliktai. Dažnai žmonių, turinčių polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, emocijų, kurios sukelia vidinį konfliktą, skalė ura labai plati. Jie krypsta į kraštutinumus, viską vertina arba tik labai greitai, arba labai blogai ir tarsi švytuoklės svyruoja tarp šių dviejų polių. Su tokiais žmonėmis bendraujant labai svarbu padėti jiems išlaikyti pusiausvyrą, emocinį stabilumą.

Žemas savęs vertinimas. Narkotikus vartoja tie, ku

urie dėl žemo savęs vertinimo jaučiasi nereikalingi ir nevykėliai. Pradėję vartoti narkotikus, jie pasijaučia visagaliais.
Jausmų reguliavimas. Paprastai rinkdamiesi narkotikus jaunuoliai atsižvelgia į tai, kokius jausmus jie nori savyje nuslopinti. Stimuliatoriai, tokie kaip amfetaminas, kokainas, padeda nuslopinti depresijos ir beprasmybės jausmus, o LSD, kanapės- nusivylimo jausmą. Alkoholis padeda atsikratyti kaltės, vienišumo jausmų (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).
Socialinės priežastys
Didelę įtaką vaikui turi šeima. Narkotikų vartojimą gali lemti šie veiksniai:
Netinkamas auklėjimas šeimoje. Tai gali būti per didelė tėvų kontrolė, griežta drausmė, motinos jausmų šaltumas, tolerancijos stoka, vaiko gebėjimų menkinimas arba per didelė laisvė, jo įgeidžių tenkinimas. Vaikas neišmoksta valdyti ir reikšti savo jausmų.
Nepilna šeima arba nuolatinis vieno iš tėvų užimtumas. Tokiems vaikams trūksta dėmesio arba, atvirkščiai – skiriamas per didelis dėmesys ir globa. Tada daugybės rūpesčių kupinas gyvenimas ir neigiami jausmai gali išsilieti destruktyviais protrūkiais, uždarumu ar pasinėrimu į fantazijų pasaulį.
Dažnai sergantis (lepinamas) ar vienas vaikas šeimoje. Toks vaikas sulaukia per daug dėmesio, tėvai tenkina visus jo įgeidžius. Vaikas neišmoksta savarankiškai įveikti kylančių sunkumų.
Dvasinės ir fizinės traumos. Vaikas buvo patyręs fizinę, psichinę ar seksualinę prievartą, su juo buvo elgiamasi brutaliai, žiauriai. Tokiose šeimose augančiam vaikui būdingas iškreiptas garbės ir saugumo supratimas, formuojasi nuolatinis vidinis konfliktas ir dvasinis diskomfortas.
Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais. Šeimų, kur vyrauja nekritiškas požiūris į narkotikus, kuriose reguliariai girtaujama arba vartojamos kitos narkotinės medžiagos, vaikai dažniau linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir kitais narkotikais, nes seka tėvų pavyzdžiu.
Žinoma, ne visų šeimų, kuriose vaikų auklėjimas yra nesistemiškas arba vaikai per daug prižiūrimi, vaikai taps narkomanais. Tačiau tai, jei vaikas auga socialiai pasyvia, neatsakinga, vartotojiška asmenybe, nenorinčia ir nesugebančia kurti ateities planų, nes to neišmokė suaugusieji, yra labai pavojinga. Tokios asmenybės, nesugebančios apsaugoti savęs nuo pagundų pabandyti naujų, nepatirtų ir malonių pojūčių, gali tapti priklausomos nuo narkotikų. Tos pačios asmenybės savybės tampa kliūtimi, siekiant nustoti vartoti narkotikus (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).
Draugų įtaka ir kitos priežastys
Draugystė su narkotikus vartojančiais bendraamžiais. Didžiausią įtaką paauglystėje turi bendraamžiai, o noras būti pripažintam yra labai stiprus veiksnys.
Neteisingas ir nekritiškas požiūris į narkotikus. Mitai, kad narkotikai nekenkia arba jei kenkia, tai tik „stiprūs” ar vartojami intraveniniu būdu.
Smalsumas. Labai svarbus veiksnys yra smalsumas ir noras patirti narkotinių medžiagų sukeliamus psichikos pakitimus.
Mada. Narkotikus vartoja kai kurios įžymybės: aktoriai, sportininkai, muzikantai ir kt., kurių pavyzdžiu nori sekti jaunimas.
Bendruomenės ryšių susilpnėjimas. Bendruomenėje, kurios nariai mažiau pažįsta vieni kitus, kur didelis nusikalstamumas, gyvenantys paaugliai dažniau piktnaudžiauja alkoholiu ir kitais narkotikais.
Nenoras mokytis, neužimtumas. Jaunuoliams, nenorintiems mokytis, niekinantiems mokyklą, neturintiems pomėgių ir neužimtiems jokia veikla, narkotikų vartojimas gali įgauti protesto išraišką, tapti laisvalaikio praleidimo būdu.
Ankstyvas alkoholio ir kitų narkotikų išmėginimas. Piktnaudžiaujant alkoholiu ir kitais narkotikais ankstyvame amžiuje, organizmas greičiau tampa fiziškai ir psichiškai priklausomas.
Alkoholio ir kitų narkotikų prieinamumas. Lengvai įsigyjamas alkoholis ir kiti narkotikai sudaro galimybę juos dažniau vartoti.
Atkreipiame dėmesį, kad kelių veiksnių iš skirtingų grupių buvimas didina galimybę tapti narkomanu ar alkoholiku. Asmenys, kurie bando narkotikų iš smalsumo, bet nemano, kad narkotikus galės vartoti atsipalaidavimui ar siekdami tapti įdomesni aplinkiniams, rečiau tampa priklausomi nuo narkotikų. Tokiems greitai praeina noras būti apsvaigusiems. O jei nepraeina, vadinasi, kaltas buvo ne smalsumas (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Visos minėtosios priežastys yra labai svarbios ir nė vienos negalima būtų išskirti kaip pagrindinės, darbo autorės mano, jog atsiradus bent vienai narkomanijos priežasčiai pasireiškia ir kitos.
1.2. Narkotinių medžiagų sukeltos problemos
Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad narkomanai ar kitokią priklausomybę turintys žmonės yra nenormalūs. Tai esą – padugnės, nepilnaverčiai visuomenės nariai, verti tik pasmerkimo ir bausmės. Ši nuostata keičiasi labai lėtai. 1950 metais JAV Medicinos Asociacija pripažino, kad priklausomybė nuo cheminių medžiagų yra neaiškios kilmės liga, kuri žaloja žmogų fiziškai, emociškai ir dvasiškai. Taigi šioje dalyje bus aptariamos narkotinių medžiagų sukeltos problemos.
1. Politinės problemos, nes tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja demokratijos vystymąsi visuomenėje (valstybė dėl didelio narkomanų skaičiaus gali netekti užsienio investicijų ir užsienio valstybių paramos). Draudimai keliaujantiems ir migruojantiems į besivystančias šalis gali sukelti trintį tarp išsivysčiusio ir besivystančio pasaulio.
2. Ekonominės problemos. Valstybė, susidurdama su narkotikų vartojimu ir platinimu bei AIDS, praranda darbingų žmonių išteklius, tuo pačiu prarasdama ir biudžeto pajamas. Daug ekonominių išteklių neefektyviai panaudojama kovai su narkotikų prekeiviais, brangsta gydymo kaštai. Didėja išlaidos sergančiųjų globai ir gydymui.
3. Demografinės problemos. Valstybė netenka darbingų žmonių išteklių, kartu netekdama ir biudžeto pajamų, miršta darbingo amžiaus žmonės.
4. Kriminalinės problemos. Didėja nusikaltimų, susijusių su narkotikų vartojimu ir prekyba, skaičius.
5. Medicinos problemos. Nuolat auga narkomanija ir AIDS sergančių pacientų skaičius ir jiems teikiamų medicinos paslaugų apimtys, plinta ŽIV. Gydymą apsunkina vaistams atsparus ŽIV .tamai, vaistų kainų augimas, kitų infekcijų, susijusių su narkomanija ir ŽIV (TBC, virusiniu hepatitu ir kt.) plitimas.
6. Socialinės problemos. Daugėja valstybės išlaikomų asmenų ir našlaičių.
7. Psichologinės problemos. Visuomenė psichologiškai nepasirengusi padėti spręsti narkomanų, infekuotų ŽIV ir sergančiųjų AIDS problemų.
8. Teisinė problema. ŽIV/AIDS ir narkomanijos problemų sprendimas reikalauja pastoviai peržiūrėti įstatyminę bazę.
9. Kultūrinės problemos. Jaunimas elgiasi ir vertina narkotikų vartojimą ir rizikingą elgesį priklausomai nuo šalies kultūros normų ir auklėjimo.
10. Religinės problemos. Bažnyčia didesnei jaunimo daliai nėra didelis autoritetas ir atsvara masinei kultūrai. Nepaisant to ŽIV ir narkotikų vartojimas yra dvasinė-religinė problema, nes dorovės normų nesilaikymas skatina ŽIV ir narkomanijos plitimą.
11. Moralinės problemos. Visuomenėje, kurioje vyksta dideli pokyčiai, susiję su šeimos autoriteto smukimu, konkurencine darbo rinka, mažėjančiu jaunimo savęs vertinimu ir nesugebėjimu pasirinkti, moralės normų nepaisymas sunkina galimybę įsitvirtinti visuomenėje.
12. Migracijos problemos. Daugėja nelegalių imigrantų iš Azijos ir Afrikos valstybių, kurie dėl sveikatos problemų gali patekti į ligonines bei turėti kitų kontaktų su bendruomene (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija. 2004).
2. Narkotikų rūšys
Narkotinės medžiagos (narkotikai) – tai gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio jomis piktnaudžiaujantiems žmonėms sukelia sunkų sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį psichine ir fizine priklausomybe. Kad medžiaga būtų pripažinta narkotiku, ji turi atitikti tris kriterijus:
1.Medicininį – medžiaga specifiškai veikia centrinę nervų sistemą (CNS);
2.Socialinį – plačiai paplitęs nemedicininis šios medžiagos vartojimas;
3.Juridinį – medžiaga pripažinta narkotiku ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą (šių medžiagų neteisėta gamyba, įgijimas, laikymas ar realizavimas yra įstatymo draudžiami).
Pateikiama tokia narkotikų klasifikacija ir ypatybės :

1. Marihuana – natūralus narkotikas. Jis veikia nuotaiką, mąstymą, gali sukelti nestiprias haliucinacijas;
2. Uostomieji preparatai – tai klijai, benzinas, eteris, aerozoliai, kurių garai sukelia apsinuodijimą, panašų į apsinuodijimą alkoholiu;
3. Slopinamieji preparatai – tai slopinamieji preparatai, migdomieji, raumenis atpalaiduojantieji, raminamieji ir kiti vaistai, vadinami antihistaminais;
4. Stimuliuojantieji preparatai – kokainas ir amfetaminai. Jie veikia centrinę nervų sistemą, sukelia susijaudinimą (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija. 2004).
3.Narkomanijos paplitimas Lietuvoje
Daugiausia Lietuvoje naudojami opiotai. Jie slopina centrinės nervų sistemos aktyvumą. Prie opiotų priskiriami morfijus, heroinas, kodeinas. Lietuvoje labiausiai paplitę savos gamybos nuovirai. Juos vartoja 90 procentų narkomanų. Tai rudas skystis, pagamintas iš susmulkintų aguonų stiebelių ir galvučių. Jo paprastai susileidžiama. Susileidusį į veną šių nuovirų žmogų greitai užplūsta malonumo banga. Pasitenkinimo negali sustabdyti nei alkis, nei skausmas, nei kas nors kitas. Nuo didesnių dozių prarandami pojūčiai ir žmogui išorinis pasaulis tarsi neegzistuoja. Dėl smarkiai sulėtėjusio kvėpavimo ir širdies plakimo žmogus gali mirti. Labai greitai randasi psichologinė ir fizinė nepriklausomybė, ir žmogus be šio narkotiko jau negali gyventi. O kiek pavojų sukelia nesterilūs švirkštai. Daug narkomanų užsikrečia gelta, AIDS, neišvengiama kraujo užkrėtimų, abcesų ir pan. Ilgalaikė vartojimo pasekmė – depresija, savižudybė.
Populiarėja ekstazi. jis vis labiau traukia jaunimą. Šis narkotikas – įvairių spalvų tabletės arba kapsulės. Ant tablečių įspausta įvairių paveiksliukų. Vaikai šias tabletes gali palaikyti saldainiais ar vitaminais. Ekstazi poveikis pajuntamas po 20 – 30 minučių ir trunka iki keleto valandų. Jaučiamas begalinis draugiškumas aplinkiniams ir energijos antplūdis, todėl jo pavartoję jaunuoliai gali labai ilgai šokti ir nepavargti. Sis narkotikas dažniausiai vartojamas jaunimo klubuose, diskotekose. Jis sukelia labai didelį fizinį efektą- pakyla kraujo spaudimas, pagreitėja širdies ritmas, šokteli kūno temperatūra. Todėl jo pavartoję šokėjai gali gauti šilumos smūgį. Nuo didesnių dozių gali padidėti haliucinacijos, smarkiai pasikeisti regos ir klausos pojūčiai. Nuo ilgo ekstazi vartojimo labai žalojami kepenys, gali rastis depresija, dažna baigtis -savižudybė. Ekstazi – vienas iš labiausiai pasaulyje klastojamų narkotikų, todėl dažnai juo sunkiai apsinuodijama. Daugiausia šio narkotiko įperšama mažai patirties turinčiam jaunimui. Dažniausiai ekstazi vartoja vadinamieji reiveriai, propaguojantys maratoninius šokius pagal techno miziką. Tačiau mes jokiu būdu neteigiame, kad visi reiveriai vartoja narkotikus.
Turbūt visi esate girdėję apie “žolę”. Tai kanapės. Iš jų gaunamas hašišas, marihuana. Kanapėse yra cheminės medžiagos – kanabinoidų, sukeliančių apsvaigimą. Rūkomas hašišas sutrikdo psichinį jaunų žmonių vystymąsį – prastėja jų atmintis, gebėjimas logiškai mąstyti. Būtent apie “žolę” paskleista jaunimui daug mitų – esą tai mažai kenksminga, nebūna fizinės nepriklausomybės ir pan. (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija.2004).
1 lentelė: Registruotų narkomanų ir taksikomanų skaičius Utenos apskrityje, 2004m.
Utenos apskr. 2603 232
Anykščių r. 498 11
Ignalinos r. 209 6
Molėtų r. 529 1
Utenos r. 624 46
Zarasų r. 467 12
Visaginas 276 156
Viso respublikoje: 68653 2011
(WWW.VPLC.LT/ Narkomanu statistika Lietuvos miestuose.htm.)
2 diagrama: Narkotinių medžiagų paklausa.

(Narkomanijos situacija Lietuvoje. Metinis pranešimas, 2003)

Manome, kad išvados aiškios – Lietuva seka kitų šalių pėdomis ir stengiasi neatsilikti..

4. Psichosocialinės pagalbos pasiūla priklausantiems nuo narkotikų
4.1. Prevencija

Jei šeimoje yra priklausomybe sergantis asmuo, tai kaip teigia mokslininkai, galima sakyti, kad serga visa šeima, o jei visuomenėje yra daug tokių ligonių, serga visa visuomenė. Narkomanija vis labiau išryškina mūsų visuomenės problemas, tą didėjančią krizę į kurią pateko visa civilizuota žmonija.
Ieškoma būdų, kaip įveikti šią ligą. Vis daugėja reabilitacijos grupių skaičius Būtina įtikinti visuomenę, narkomanai nėra blogi, o tik sergantys žmonės.
Prevencija skirstoma į pirminę, antrinę ir tretinę.
Pirminė prevencija – priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią negatyviam reiškiniui (ligai) – šalinti jo priežastis ir rizikos veiksnius, visuma. Tai sveikos gyvensenos ugdymas, sveikos aplinkos sudarymas, imunizacija ir kt.
Antrinė prevencija – priemonių, kuriomis siekiama kuo anksčiau nustatyti ir sustabdyti neigiamą reiškinį (ligą), visuma. Tai ankstyvoji diagnostika ir gydymas (skubioji pagalba).
Tretinė prevencija – priemonių (gydomųjų ir atkuriamųjų), kuriomis siekiama sustabdyti negatyvių reiškinių progresavimą, reiškinio (ligos) žalingas pasekmes, visuma. Tai reabilitacija ir reintegracija, psichologinių traumų sumažinimas.
Prevencinės programos yra:
• universalios: skirtos visai visuomenei, neišskiriant jokių grupių ar individų pagal jų problemas;
• atrankinės: skirtos individams arba grupėms, turinčioms problemų dėl narkotikų vartojimo (rizikos grupė);
• simptominės: skirtos asmenims, kurių narkomanijos problemos labai ryškios, kurie turi minimalių, bet jau pastebimų šios ligos simptomų.
Prevencinės programos bus efektyvios, kai bus siekiama:
• teikti informaciją apie narkotikų, įskaitant tabaką, alkoholį, lakiąsias medžiagas, vartojimo priežastis ir padarinius;
• ugdyti socialinius įgūdžius (gebėjimą konstruktyviai spręsti problemas, priimti konstruktyvius sprendimus, kūrybiškai mąstyti, bendrauti, pažinti ir įvertinti save, įveikti stresą, pasipriešinti bendraamžių spaudimui ir 1.1.);
• sudaryti alternatyvą narkotinių medžiagų vartojimui;
• sukurti prieinamos ir efektyvios pagalbos tinklą;
• plėsti bendradarbiavimą su įvairiomis organizacijomis, dirbančiomis prevencinį darbą;
• įtakoti visuomenės požiūrį į narkotikų vartotojus, priešintis bet kokiems bandymams legalizuoti lengvus narkotikus.
Prevencinės programos turėtų formuoti įgūdžius, kurie padėtų vaikams ir paaugliams atsispirti narkotikams, sustiprintų asmeninį pasiryžimą nevartoti narkotikų, pagerintų bendravimą, santykius su draugais, stiprintų savęs vertinimą ir formuotų tinkamą požiūrį į narkomaniją. Programos turėtų naudoti aktyvius (pavyzdžiui, grupių diskusijas), o ne didaktinius mokymo metodus. Be to, sėkmingos yra ilgalaikės programos.
Prevencijos programos nebus efektyvios, jeigu problema bus ignoruojama ir teigiama, kad problemos nėra arba bus informuojama apie problemą, nepaaiškinus, ką daryti. Svaiginamųjų medžiagų vartojimo neįmanoma išvengti, nesiejant jo su kitomis problemomis, pvz., nesėkmėmis moksle, savigarbos trūkumu, blogais gyvenimo įgūdžiais ir kt. Sėkmės sunku tikėtis, jeigu organizuoti ir vykdyti prevencijos programas bus pavesta vienam darbuotojui, o ne visai visuomenei. Taigi organizuojant veiklą reikėtų atsižvelgti į šiuos principus:
• ilgaamžiškumą ir tęstinumą – nebus efektyvu, jeigu programą sudarys keli renginiai, nes prevencinė veikla – tai nenutrūkstamas procesas;
• kryptingumą, nes informacija, skirta ne tam adresatui, gali padaryti žalos, todėl ji turi būti skirta konkrečiam asmeniui ar tikslinei grupei;
• profesionalizmą ir savalaikiškumą – renginiai ir akcijos, siekiančios išreikšti poziciją ir kviečiančios prisijungti, bus sėkmingos, kai bus rengiamos profesionaliai, t. y. organizatoriai turės patirties, kad jos netaptų „atrakcijomis”;
• prieinamumą, veiksmingumą – informacija turi būti pateikta suprantamai, atsižvelgiant į tikslinės grupės galimybes ir ypatumus, o pagalbos formos prieinamos (pvz., darbo laikas);
• eiliškumas – programa turi būti vykdoma etapais, kurių seka išdėstyta logiškai (pvz., situacijos analizė neturi būti atliekama programos pabaigoje) (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).
Narkomanijos problema ypač skaudi laikantiems save padoriais ir manantiems, kad tai – nevykėlių lemtis. Kad visuomenė sveiktų, kiekvienam iš mūsų būtina pasirūpinti savimi
4.2. Reabilitacija
Šiuo metu Lietuvoje pagalbos narkomanams procesas yra reglamentuojamas šiais norminiais aktais:
 Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas, 1997 m. kovo 25 d. Nr. VIII – 156, Vilnius.
 Asmenų, sergančių priklausomybės ligomis nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija, patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 129/518.
 Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartai, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ir darbo ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204, Vilnius.
 Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970.
Visuose išvardintuose dokumentuose psichologinės socialinės reabilitacijos sąvoka ir procesas nėra apibrėžti, dauguma teisės aktų yra patvirtinti sveikatos apsaugos ministrų ir buvo rengiami sveikatos apsaugos specialistų, mažą dėmesį skiriant socialiniams bei psichologiniams priklausomybės lygų aspektams. Tik Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija, nurodo bendrąsias integracijos kryptis. Tačiau ir joje neapibrėžtas psichologinės socialinės reabilitacijos centrų, kaip svarbios narkomanų integracijos proceso grandies vaidmuo. Teisės aktuose nėra nurodyta, kokias socialines paslaugas turėtų teikti psichologinės socialinės reabilitacijos įstaigos.
Įvairiuose šaltiniuose nurodomi reabilitacijos sąvokos apibrėžimai yra pakankamai skirtingi, tačiau turi tam tikrų bendrų bruožų; juose akcentuojamas asmens gebėjimo pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, grąžinimas ir integracija į visuomenę per jo funkcionavimo atstatymą:
Apibrėžiant reabilitaciją plačiąja prasme, galima išskirti tokius pagrindinius reabilitacijos principus: ( A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996)
 reabilitacijos procesas turėtų prasidėti kartu su gydymu, naudojant reabilitacijos priemones kompleksiškai ir nepertraukiamai;
 pradedant pagalbos procesą klientas informuojamas apie reabilitacijos priemones, jis bei jo artimieji turi būti šio proceso dalyviai;
 nepaisant to, kad klientus vienija bendra problema – psichoaktyvių medžiagų vartojimas, kiekvienas asmuo yra individualus ir nepakartojimas, kiekvieno jo problemos gali turėti skirtingas šaknis, todėl yra tikslinga individualizuoti reabilitaciją;
 siekiant maksimizuoti reabilitacijos proceso efektyvumą, labai svarbu užtikrinti visų reabilitacijos grandžių tęstinumą.
Kalbant apie pagalbos procesą nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomiems asmenims, iš visos įvairovės reabilitacijos priemonių labiausiai išskiriamos medicininės, psichologinės ir socialinės reabilitacijos priemonės. Jų lyginamoji dalis pagalbos procese priklauso nuo priklausomybės pobūdžio, trukmės, ligonio amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, bendros kliento sveikatos būklės (A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996).
Pirmuoju laikotarpiu svarbiausia yra medicininės reabilitacijos priemonės (t.y. detoksikacija, priklausomybės pasekmių fizinei sveikatai gydymas ir pan.), tačiau, praėjus detoksikacijai, svarbu psichologinės ir socialinės reabilitacijos priemonės.
Psichosocialinės reabilitacijos samprata
Daugelis teoretikų pripažįsta, jog psichosocialinė reabilitacija (PSR) neturi aiškaus ir praktinio apibrėžimo, nes jos vystymas per paskutiniuosius metus buvo labai stichiškas ir nekoordinuotas. Bendrai klabant, PSR intervencijos yra orientuotos į klientų gyvenimo, darbo ir poilsio aplinką ir savo tikslu turi sustiprinti jų galimybes ir padėti įgyvendinti savo teisę į pilnavertį dalyvavimą bendruomenės gyvenime.
PSR tikslas yra pagerinti gyvenimo kokybę tų, kurių biologinis ir psichosocialinis funkcionavimas buvo pažeistas ir užtikrinti maksimalų jų turimo potencialo išvystymą nepaisant pažeidimų. Daugelis asmenų negatyvias psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmes jaučia visą gyvenimą, todėl jiems pagal poreikį turi būti prieinama eilė tam tikrų pagalbos priemonių (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).
Asmenys, vykdantys psichologinę socialinę reabilitaciją.
Visi reabilitacijos komandos specialistai vertina ligonių iškilusias problemas, sudaro individualių reabilitacijos priemonių planą ir numato priemones jam įgyvendinti. Jie aptaria iškilusias problemas, supažindina su jomis ir jų pašalinimo galimybėmis ligonį ir jo šeimos narius, kurie taip pat tampa reabilitacijos proceso dalyviais. Į reabilitacijos specialistų komandos darbą reikia įtraukti ir panašaus likimo asmenis, sėkmingai praėjusius reabilitaciją, kurie savo pavyzdžiu paskatintų reabilituojamąjį siekti panašių rezultatų.
Psichologas (psichoterapeutas). Psichologiniais metodais tiria ir įvertina kliento būseną, įvertina kliento psichologines, asmenines problemas ir nustato geresnio prisitaikymo galimybes, padeda klientui susidaryti požiūrį į gyvenimo tikslus, atitinkančius geresnį prisitaikymą. Psichoterapijos specialistų tikslas yra įvertinti, kokie asmens poreikiai sumažėję, kokios kliūtys trukdo juos tenkinti, ir numatyti priemones joms pašalinti.
Socialinis darbuotojas. Surenka ir kaupia informaciją apie paciento socialines problemas ir aplinką; numato, planuoja socialinės pagalbos pacientui konkrečias priemones ir būdus. Teikia informaciją ir konsultuoja pacientą apie įstatymus dėl socialinių garantijų ir lengvatų, apie jo teises ir galimybes konkrečiu atveju, kaip elgtis esant problemų, konfliktų, iškilusių dėl paciento sveikatos būklės pakitimų, apie pacientui reikalingas pagalbos įstaigas ir padeda jas pasirinkti. (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).
3 Lentelė:Medicininio ir reabilitacinio pagalbos modelių skirtumai

Medicininis
modelis Reabilitacijos modelis

Liga
Problema Funkcinis sutrakimas

Veikia pagal
situaciją Gydytojo, specialisto
vaidmuo Moko,
lengvina

Pasyvus
Paciento vaidmuo Aktyvus

Ligoninės personalas
Priežiūra Pagal kliento galimybes

Atskiri
specialistai Organizuoja
pagalbą Reabilitacijos

komanda

Fizinės būklės
gerinimas
Tikslas Psichosocialinio funkcionavimo gerinimas ir adaptacija
(www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

4.3. Gydymo principai, metodai, etapai.
Antroposofinė narkomanijos gydymo koncepcija kyla iš nuostatos kompensuoti vaikystės ar jaunystės išgyvenimų stoką – gilius jausmus, šiltus žmonių santykius, gyvenimo sampratą.
Gydant stengiamasi pasyvią regimybę keisti realiais ir aktyviais įspūdžiais. Laikomasi nuostatos, kad jaunuolis nesąmoningai trokšta nepatirtų išgyvenimų, būdingų tam tikriems vaiko ir jaunuolio raidos tarpsniams.
Vienas lauke ne karys, reikia ir kitų žmonių paramos. Bendruomenėje gimsta naujos jėgos. Todėl terapeutai reguliariai tariasi su bendraminčiais, aptaria problemas, stiprina savo jėgas, semdamiesi išminties ir dvasinių šaltinių. Jie individualiai tobulėdami siekia bendrų užsavinių, atsiranda naujų jėgų šioje sunkioje KOVOJE.
Narkomanijos priežastis turi suvokti ne tik gydytojai, bet ir pedagogai, nes teisingas ugdymas – geriausia narkomanijos prevencija. Todėl narkomanija yra nūdienos problema. Šiuolaikiniai pedagogai ir tėvai turi mąstyti: ar mes ugdome vaiką taip, kad jis atsispirtų įvairioms priklausomybėms (Žukauskas G., Abilitacija, stresas, reabilitacija. Lietuvos teisės akademija, Vilnius, 1998).
Kaip yra daug priklausomybes aiškinančių teorijų, taip daug yra ir gydymo metodų, siūlomų priklausomybe sergantiems asmenims ir jų šeimos nariams.
4 lentelė. 5 narkotikų vartojimo ir priklausomybės nuo jų modeliai ir pasiūlymai gydymo.
Modelis Vartojimo prižastys Intervencija
Moralinis Asmeninis pasirinkimas vartoti Teisinės nuobaudos ir moralinis pasmerkimas
Amerikietiškas Priklausomybė – progresuojanti liga, kurios priežastys – kompleksas fizinių, psichologinių ir dvasinių veiksnių. Ankstyvas priklausomybe sergančių išaiškinimas ir jų akistata su liga, siekinat sulaikyti nuo vartojimo.
Biologinis Genetinis ar biologinis procesas Žmonės supažindinami su problemomis, kylančiomis dėl jų priklausymo rizikos grupei.
Socialinio išmokimo Išmokimas, pagrįstas individo sąveikos su aplinka. Sutvarkyti aplinką taip, kad ji skatintų nevartoti, neskatinti, mokyti alternatyvų įveikti stresą ir pan.
Sociokultūrinis Subkultūra ir visuomenė formuoja vartojimo modelius. Taikomi metodai, skirti paveikti didelėms grupėms (įstatymai ir pan).
Neatsižvelgiant į tai , koks taikomas gydymo metodas, skiriami keturi pagrindiniai darbo su priklausomybe sergančiais asmenimis etapai:
1. Būklės įvertinimas.
2. Detoksikacija (kenksmingų medžiagų pašalinimas iš organizmo medicininėmis priemonėmis)
3. Konkreti intervencija.
4. Palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Gydymo etapai:

Pirmasis etapas – adaptacijos. Narkomanai adaptuojasi bendruomenėje, prisitaiko prie aplinkinių.Negalima su niekuo susitikinėti, net kalbėtis telefonu. Narkomanas atskiriamas nuo pasaulio.
Norintys pereiti į antrąją gydymo fazę, rašo prašymą, aprašo narkotikų vartojimo laikotarpį. Siame , antrajame etape, prisiimami įsipareigojimai , jau leidžia susitikinėti su artimaisiais, kalbėtis telefonu, bet tik šalia būnant bendruomenės darbuotojui arba kito, aukštesnio gydymo etapo pacientui.
Pereidamas į trečiąjį etapą, pacientas rašo visą savo gyvenimo analizę ir bando rasti savo ligos priežastį – kodėl jis ėmė vartoti narkotikus arba alkoholį. Žmogui leidžiama išeiti į miestą, planuoti savaitgalius.

Į ketvirtąjį, paskutinįjį gydymo etapą pacientai pervedami po maždaug 9 mėnesių gydymo. Kiekvienas aprašo, ką nuveikė bendruomenėje, ką suprato, kokius pasikeitimus pastebi savo elgesyje. Tokie pacientai jau privalo susirasti darbą mieste. Tai integravimosi į visuomenę etapas.
Deja, Lietuvos Valstybės kovojančia prieš narkomaniją, nepavadinsi. Kada bus paskelbta kova prieš narkotikus ir kaip ji vyks, belieka tik spėlioti. Vyriausybė numatė parengti ne tik tabako ir alkoholio, bet ir narkotikų kontrolės programos projektus.
Alkoholio ir tabako kontrolės programų projektai parengti, o narkotikų – dar ne.
Ilgesnį laiką piktnaudžiaujant opiatais, pakinta narkomanų išvaizda : oda tampa sausa, išblyškusi, su gelsvu atspalviu, nagai ir plaukai lūžinėja. Pakenkiama dantų emalė, iškrenta dantys. Dėl blogos mitybos ir avitaminozės sumažėja svoris – narkomanai liesi, išsekę. Didelės narkotikų dozės pakenkia kepenims, inkstams. Tai dažna narkomanų mirties priežastis. Paprastai mirštama nuo narkotikų perdozavimo, kraujo užkrėtimo, naudojant nesterilius Švirkštus. Narkomanai – viena iš pagrindinių AIDS rizikos grupių.
Narkomano gydymas – ilgas kantrybės ir stiprios valios reikalingas procesas, kurio veiksmingumas priklauso ne tik nuo gydytojų, bet ir nuo tėvų. Gydant narkomaną priverstinai nebus jokios naudos, kai liga jau progresuoja, ir narkotikai reikalingi ne tam , kad patirtų malonumą, bet tam, kad neprasidėtų abstinencija. Dažnai narkomanai užuot kreipęsi į gydytojus, patys bando gydytis įvairiais vaistų mišiniais. Bandydami taip gydytis narkomanai dažnai miršta.
Norint sulaukti sėkmingų gydymo rezultatų, reikia asmenį pamažu izoliuoti nuo tų draugų, kurie vartoja narkotikus. Tai gali būti labai sudėtinga, tačiau būtina. Galima kartu su juo išvažiuoti toliau nuo namų atostogauti, pakeisti aplinką. Svarbiausia suprasti, kad tik nuo to, kaip jūs elgsitės, priklausys vaiko gyvenimas.
Pirmas gydymo žingsnis – įveikti abstinencijos sindromą. Pavyzdžiui, norint atprasti nuo opiumo (heroino) , galima gydytis pagal metadono programą. Stebimas gydytojo žmogus vartoja sintetinį morfijaus analogą- metadoną. Metadono kursas gali trukti net dvejus metus. Reikėtų žinoti, kad metadonas – taip pat narkotikas, tačiau silpnesnis už morfijų. Taigi, savarankiškai vartoti metadoną taip pat pavojinga : gali atsirasti opiatinių narkotikų poreikis.
Praėjus abstinencijos sindromui, prasideda antrasis etapas – kova su psichologine priklausomybe. Taip pat labai ilgas procesas : narkomanas turi atprasti nuo ankstesnio gyvenimo būdo. Šiuo laikotarpiu vaikui ypatingai reikalinga pagalba.
Gydymas metadonu, psichoterapija – tai ne tik ilgi, tačiau ir brangūs metodai. O jų veiksmingumas neviršija 70 procentų. Yra dar vienas terapinis metodas, kuris taip pat labai veiksmingas. Tai sielos išvalymas nuo blogio ir jos sugrąžinimas vieninteliam valdovui -Dievui. Kalbama apie krikščioniškąją “Dvylikos žingsnių programą”.
Narkotikai tapo realybe, neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Kad ir kur dirbtume ar gyventume, vienaip ar kitaip susiduriame su šia problema. Vieni būgštauja, kad vaikai nepradėtų vartoti narkotikų, kitus baugina kaimynai narkomanai ar piktina nemokamas narkomanų gydymas. Vien gydytojai, policininkai ar mokytojai tikrai neišspręs šios problemos ir neapsaugos mūsų. Juk sakoma, kad „kiekviena visuomenė turi tiek narkomanų, kiek nusipelno savo pasyvumu ir abejingumu“ (Žukauskas G., Abilitacija, stresas, reabilitacija. 1998)

4.4. Programos, padedančios narkomanams gydytis

„Metadono programa“
Tai priemonių kompleksas, kuriuo narkomanas skatinamas sugrįžti į visuomenę : vaistų skyrimas , bendravimas su gydančiuoju personalu, įdarbinimas, požiūrio į ligą, elgesio keitimas. Metadonas – tai vaistas, kuris taip pat yra opioidas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kiekvieno žmogaus smegenyse yra endorfmų – tai žmogaus centrinėje sistemoje gaunami opiodai. Jie daro didelę įtaka žmogaus emocinei būklei, taip pat lemia psichikos sutrikimus. Jei žmogus pradeda dažnai ir dideliais kiekiais vartoti egzogeninius (iš išorės gaunamus) morfinus, užslopinama endogeninių (organizme gaminamų) morfinų sintezė. Taigi žmogus pripranta prie išorinių narkotikų. Negaudamas jų, jis patiria morfinų “badą”, nes jo organizmas jau nebegamina opioidų.
Žmogui, kuris ilgą laiką leidosi opioidus, nepaprastai sunku jų atsisakyti. Sergantysis opioidine narkomanija pasiryžęs iškęsti didžiulius sunkumu, kad tik vėl gautų narkotikų. Metadonas kaip tik padeda išvengti narkotikų badą.
Pakaitinis gydymas metadonu yra panašus į situaciją, kai žmogus suserga, pavyzdžiui, cukriniu diabetu. Žmogaus organizme sutrinka gliukozės apykaita kraujuje ir kasa nustoja gaminti insuliną, taigi žmogus turi iš išorės gauti jo, kad būtų sustabdytas ligos – cukrinio diabeto – progresavimas ir žmogus galėtų gyventi normalų gyvenimą.
Panašiai ir narkomanas, su gydytojų priežiūra gaudamas metadono, gali normaliai gyventi ir nejausti narkotikų bado. Gydytojai metadoną skiria labai atidžiai, tai yra tokiomis dozėmis, kad jis nesukeltų euforijos, tačiau jo būtų pakankamai , kad narkomanas nejaustų narkotikų stygiaus. Metadonas veikia ilgai, jo užtenka išgerti vieną kartą per parą (heroino reikia bent 2-3 kartus per dieną) . Gydant metadonu, dingsta arba labai sumažėja poreikis leistis narkotikus, vadinasi žmogus gali pasitraukti iš kriminalinės aplinkos ir užmegzti ryšius su kitokia – sveikatos priežiūros – aplinka : gydytojais, med.seserimis, psichologais, darbuotojais. Metadonas pats savaime nėra toksiškas. Jį galima vartoti daugelį metų ir jis organizme nesukelia jokių didelių pakitimų. Žmogus, vartojantis metadoną, yra paknkamai darbingas, gali pavyzdžiui , žaisti futbolą, vairuoti mašiną, rūpintis vaikais. Teisingai dozuojamas metadonas nesutrikdo koordinacijos. Daugelis jaunų moterų, pradėjusių vartoti metadoną, po kelerių ar net keliolikos metų ‘badymosi” jaučiasi lyg gyventų visai kitą gyvenimą. Narkomanas turi visuomet bėgti : jis privalo gauti , vogti, pasigaminti, nusipirkti, kad turėtų ką susileisti, nepraėjus nei pusdieniui vėl reikia galvoti apie kitą dozę. Be jokių pertraukų, be atostogų. O pradėjusios vartoti metadoną moterys sako : “Aš dabar galiu viską daryti, aš galiu tvarkytis namuose, rūpintis vaiku, gaminti pietus”.
„Daytop“ programa
Daytop reabilitacijos programa narkomanams veikia JAV nuo 1963 metų ir yra viena seniausių ir didžiausių savipagalbos programų narkomanams. 1984 metais buvo įkurta tarptautinė Daytop organizacija, kuri padėjo 66 šalims įkurti reabilitacijos programas, pagrįstas socialinio mokymosi savipagalbos modeliu. Ši organizacija pripažįsta, kad su narkotikais susijusių problemų sprendimas reikalauja glaudaus bendradarbiavimo, todėl tarptautinė Daytop organizacija siūlo mokymus, techninę pagalbą ir paramą įvairioms vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios nori įgyvendinti ir vystyti socialinio mokymo savipagalbos modelį.
Pagrindinė Daytop programos šerdis yra reabilitacijos bendruomenė – stipriai struktūruota aplinka, kurioje skatinamas teigiamas bendravimas su kitais. Daytop programa teikia reabilitacijos paslaugas žmonėms, kurių gyvenimą paveikė piktnaudžiavimas narkotikais. Daytop programa siekia padėti pasveikti narkomanui kaip visavertei asmenybei, todėl programa yra sudėtinga ir susideda iš daugelio dalių – fizinė sveikata, išsilavinimas, pasiruošimas darbui ir kita. Daytop programos pagalba į visuomenę grįžo virš 100 000 žmonių, vartojusių narkotikus. Daytop reabilitacijos programa vadovaujasi principu, kuris skelbia, kad žmogus yra savo likimo kalvis ir tik jis pats gali pakeisti savo gyvenimą, tačiau jis to negali padaryti vienas, be kitų pagalbos. Todėl yra labai pabrėžiamas kitų bendruomenės narių poveikis – manoma, kad narkomanai, siekiantys nustoti vartoti narkotikus, turi gyventi sveikos šeimos aplinkoje, kurioje egzistuoja taisyklės, būdingos kiekvienai sveikai šeimai. Taip pat siekiama užtikrinti ir gerbti kiekvieno kliento orumą, teises ir poreikius, nes tai sumažina narkomanijos stigmą. Tikslas yra grąžinti narkomaną į visuomenę, kaip produktyvų, atsakingą ir narkotikų nevartojantį pilietį.
Reabilitacijos bendruomenė yra skirta tiems narkomanams, kuriems reikia intensyvaus, 24 valandų per parą, gydymo ir priežiūros. Į reabilitacijos bendruomenę gali būti priimami narkomanai, kurie yra lygtinai atleisti nuo bausmės ir teismas juos įpareigojo gydytis. Narkomanai į programą gali patekti savarankiškai, būti nukreipti darbdavių, profesinių sąjungų, detoksikacijos centrų, teismų ar įvairių socialinių tarnybų. Taip pat egzistuoja atskiros reabilitacijos bendruomenių programos paaugliams ir jaunuoliams nuo 12 iki 21 metų. Gydymas suteikiamas visiems, be jokios diskriminacijos, taip pat ir tiems, kurie neturi pakankamai finansinių išteklių (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

„Phoenix House“ programa
Phoenix House reabilitacijos programa buvo įkurta 1967 metais ir yra viena didžiausių JAV nepelno siekiančių organizacijų, skirtų narkomanų reabilitacijai ir narkomanijos prevencijai. 2001 metais buvo 90 Phoenix House reabilitacijos programų, veikiančių 57 atskiruose centruose. Jose vienu metu gali gydytis 5,500 vyrų, moterų ir paauglių. Pagrindinis dėmesys yra reabilitacijos prieinamumui, todėl programa skatinama plėstis. Taip pat yra tyrimų grupė, kuri siekia geriau suprasti patį reabilitacijos procesą.
Pagrindinis narkomanų gydymo principas – reabilitacijos bendruomenė, kurioje yra taikoma abipusės savipagalbos filosofija, padedanti narkomanui įveikti savo priklausomybę struktūruotoje aplinkoje. Analizuodami savo narkotikų vartojimo priežastis, narkomanai įgyja naujas vertybes ir nuostatas, bei dirbdami pasiekia didesnį statusą ir autoritetą reabilitacijos bendruomenėje. Reabilitacijos programos siekia įgalinti savo klientus ir suteikti jiems įgūdžių ir pasitikėjimo savimi, kas jiems padėtų gyventi savarankiškai ir produktyviai.
Reabilitacijos bendruomenė teikia ilgalaikę paramą tiems žmonėms, kurių gyvenimas ir sugebėjimas dirbti stipriai nukentėjo nuo narkotikų vartojimo. Reabilitacijos bendruomenėje, pagrįstoje savipagalbos principu, narkomanai išmoksta esminių įgūdžių, kurie būtini produktyviam ir nepriklausomam gyvenimui. Po baigimo dažnai rekomenduojamos periodiškos konsultacijos.
Reabilitacijos programa yra visaapimanti, todėl gali būti teikiamos įvairios paslaugos – pilna sveikatos priežiūra, išsilavinimas, profesinis mokymas. Todėl narkomanai gali bręsti dvasiškai, įvaldyti naujus profesinius ir socialinius įgūdžius, ir, pabaigę reabilitaciją, pradėti naują savarankišką gyvenimą. Siekiama praplėsti programų įvairovę, kad būtų galima pritaikyti programas įvairaus stažo skirtingų narkotikų vartotojams. Pavyzdžiui, siūlomos atitinkamos reabilitacijos programos tiek neseniai pradėjusiems vartoti narkotikus, tiek tiems, kurių gyvenimą narkotikai sužlugdė visiškai. Suaugusiems skiriamos 60 reabilitacijos programų, kurios veikia 35 reabilitacijos centruose. Taip pat siūlomos programos narkomanams, turintiems kitų psichikos sveikatos sutrikimų, vartojančioms narkotikus motinoms su vaikais, vykdomos programos prieglaudos namuose bei siūloma intensyvi reabilitacijos programa kalėjimuose. Taip pat yra siūloma reabilitacijos programa tiems, kurie ateina į gydymą per teismų sistemą. Tokios programos tęsiasi nuo 6 iki 12 mėnesių, kurių metu konsultantai ir mokytojai padeda nuteistiems ir lygtinai paleistiems narkomanams pasiruošti gyvenimui be narkotikų (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

Odyssey House programa
Trumpa Odyssey House charakteristika. Odyssey House veikia JAV nuo 1981 metų. Tai socialinės reabilitacijos programa skirta gydymui nuo narkotikų vartojimo ir emocinių problemų. Pagrindinis jos tikslas – suteikti žmogui galimybę būti laisvam nuo save griaunančių įpročių; būti atsakingam, jaustis mylimam, sveikam ir būti bendruomenės dalimi. Be narkotikų vartojimo taip pat siekiama sumažinti asocialų ir nusikalstamą elgesį. Į reabilitacijos programas priimami narkomanai, paaugliai su šeimos ar emocinėmis ir elgesio problemomis, vienišos motinos su vaikais, nėščios moterys. Taip pat priimami narkomanai turintys ŽIV, hepatitą ar tuberkuliozę – jiems suteikiama atitinkama medicininė priežiūra.

Haselos reabilitacijos programa
Haselos reabilitacijos programa yra skirta paaugliams nuo 16 iki 21 metų amžiaus. Ji įsikūrusi Švedijoje, programą sudaro trys pagrindiniai etapai, kurių antrasis – Haselos mokymo centras – yra narkomanų reabilitacijos bendruomenė.

Haselos reabilitacijos programos etapai.
I. Pradinis etapas.
Krizės ir motyvacijos namai yra pirmasis žingsnis į reabilitaciją. Čia galima priimti greitus sprendimus išvengiant ilgo proceso ir taip suteikti skubią pagalbą paaugliams. Paaugliai šiuose namuose gyvena nuo 6 iki 16 savaičių. Pagrindinis šios programos tikslas – motyvuoti jaunuolius pasinaudoti proga ir pradėti gyvenimą be narkotikų, nusikaltimų ir izoliacijos. Taip pat kartu su paaugliais, jų šeimų nariais ir socialinių tarnybų darbuotojais stengiamasi surasti geriausią paaugliui kelią. Kartu paruošiamas planas, kuriame numatoma, kokie turėtų būti sekantys žingsniai tolimesniame jo gyvenime. Paaugliai dažnai patenka į pradinį reabilitacijos etapą pagal įstatymą, suteikiantį galimybę gydytis. Daug dėmesio skiriama paauglio destruktyviam elgesiui, siekiant padėti jam sukurti galimybes gyventi nekenkiant sau. Paaugliai ir personalas dirba ir gyvena kartu 24 valandas per parą. Tai padeda sukurti konstruktyvią atmosferą ir leidžia vykti nuolatinėms diskusijoms.
II. Pagrindinis reabilitacijos etapas.
Haselos mokymo centras yra pagrindinė reabilitacijos dalis. Mokymo centro tikslas – suteikti jauniems žmonėms galimybę pradėti naują gyvenimą be narkotikų ir nusikaltimų.

III. Reintegracijos etapas.
Po reabilitacijos bendruomenės jaunuoliai išvyksta į miestą mokytis arba dirbti. Išėjimas iš bendruomenės yra svarbi reabilitacijos programos dalis, kuri suteikia jaunuoliui galimybę pritaikyti žinias, įgytas bendruomenėje. Sekantys metai po bendruomenės yra laikas pilnas veiklos. Būtent tada visos galimybės gali tapti realybe ir turi būti priimti sprendimai apie ateitį. Būtent tada jaunuoliai susiduria su situacijomis, kuriose jie turi atrasti būdus, kaip susitvarkyti su kasdieniniu gyvenimu visuomenėje bei daryti tinkamus sprendimus (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

IŠVADOS

• Išanalizavus mokslinę literatūrą buvo išsiaiškinta narkomanijos samprata kaip teigia L. Bulotaitė – tai piktnaudžiavimas narkotikais, ilgalaikis psichiškai aktyvios medžiagos naudojimas, nepaisant su tuo kylančių rimtų problemų, ir aptartos narkomanijos priežastys, kurios yra aptariamos 4 – biologinės, psichologinės, socialinės, draugų įtaka.

• Aptartos narkotinių medžiagų rūšys, išsiaiškinta, kad populiariausia narkotikų rūšis – natūralieji narkotikai.

• Išanalizavus internetines svetaines narkomanijos tematika buvo išsiaiškintas ir aptartas narkomanijos problemos paplitimas Lietuvos mastu, kuris sparčiai plinta.

• Chrakterizuota psichosocialinė pagalba ir narkomanijos prevencija priklausantiems nuo narkotinių medžiagų, karą su narkotikais pralaimi net turtingos ir gerai išsivysčiusios šalys, todėl pagalbos sistema turi plėstis.

CITUOTI IR NAUDOTI INFORMACINIAI ŠALTINIAI:

1. Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija. Tyto alba, 2004.
2. Ganari A., Narkotikai. Egmont Lietuva, 1999.
3. A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996.
4. Lietuvos sveikata. //Narkomanija ne gyvenimas o kančia. 1998, Nr. 9(225).
5. Lietuvos sveikata.// Narkotikai: malonumas ar būtinybė? 1998, Nr. 115 (231).
6. Mikelkevičius A., Kurtinaitis A., Taksikomanijos ir narkomanijos klinikiniai aspektai. Vilnius, 1997.
7. Vogt F., Narkotikai grėsmingas mūsų laikų šauksmas. Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidykla, Vilnius 2001.
8. Žukauskas G., Abilitacija, stresas, reabilitacija. Lietuvos teisės akademija, Vilnius, 1998.
9. Narkomanijos situacija Lietuvoje. Metinis pranešimas, 2003.
10. Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).
11. www.sociumas.lt: narkotikai:vartotojai, priezastys, pasekmės/ 2006.10.23
12. WWW.VPLC.LT/ Narkomanu statistika Lietuvos miestuose.htm
13. (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

PRIEDAI

Pagalbą teikiančios institucijos

DETOKSIKACIJA
• Vilniaus priklausomybės ligų centro IV Priklausomybių psichiatrijos skyrius.
8 (8-5) 213 75 61 (Gerosios Vilties g. 3, Vilnius). Direktorius – Emilis Subata, emilissubata@takas.lt. Yra 9 vietos asmenims, sergantiems priklausomybėmis nuo psichoaktyvių medžiagų (pagalba teikiama 15-20 metų jaunuoliams). Reikalingas asmens dokumentas ir registracija Vilniaus mieste. Vilniaus gyventojams pagalba nemokama, ne Vilniaus gyventojams – 150 Lt. Trukmė 7-28 d.

• Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius. 8 (8-5) 267 00 56 (Parko g. 15, Vilnius). Vedėjas -Rolandas Kaukėnas, psichiatrija@rvpl.lt. 6 vietos. Skyriuje gydomi ligoniai nuo baltosios karštinės – sunkiausios alkoholizmo komplikacijos, nuo sunkių abstinencijos būklių, vartojant alkoholį, narkotikus ar kitas centrinę nervų sistemą veikiančias medžiagas. Teikiama intensyvi terapinė pagalba, esant sunkiai somatinei patologijai su psichikos sutrikimais ar esant sunkiai psichikos būsenai. Siuntimas nėra būtinas. Ištyrimo ir gydymo trukmė paprastai iki 3 dienų.

• Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės Ūmių apsinuodijimų skyriaus detoksikacijos (reanimacijos) padalinys. 8 (8-5) 236 20 52 (Šiltnamių g. 29, Vilnius). Vedėjas – Raimundas Purvaneckas, info@tox.lt. 8 vietos. Komplikuotų abstinencijos būklių stacionarinis gydymas ir asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, somatinių komplikacijų gydymas. Reikalingas socialinio draudimo pažymėjimas, išskyrus atvejus, numatytus būtinosios medicininės pagalbos reikalavimuose. Teikiama pagalba ir nepilnamečiams.

• Aušros vartų ligoninė. 8 (8-5) 231 45 75, (8-5) 231 45 73 (Subačiaus g. 9, Vilnius). Vadovas – Michailas Olisovas, ausros.vartu.ligonine@centras.lt. 16-os vietų stacionarinė detoksikacija, atliekama ambulatorinė detoksikacija, teikiamos konsultacijos nuo narkotikų priklausomiems asmenims ir jų šeimų nariams, yra psichoterapinės grupės, palaikomasis gydymas, ruošiama/tev/a implantacijai (socialinio draudimo ir siuntimo nereikia). Gydymas kainuoja virš 300 litų per parą. Teikiama pagalba ir nepilnamečiams.

• Kauno Priklausomybės ligų centras. 8 (8-37) 33 32 51 (Giedraičių g. 8, Kaunas). Direktorius – Tautvydas Zikaras, PLC_kaunas@takas.lt. Stacionare 20 vietų, gydoma ir ambulatoriškai. Taikoma Metadono ir Minesotos programa. Teikiamos konsultacijos (20 Lt).

• Švėkšnos psichiatrijos ligoninės 8 skyrius. 2 (8-441) 4 83 37 (Aušros g. 27,
Švėkšna, Šilutės raj.). Vyr. gydytojas – Juozas Vicius. 50 vietų. Priimami gydy
tis alkoholikai ir narkomanai. Yra psichoterapinė grupė. Teikiamos konsultaci
jos ligoniams ir jų šeimų nariams. Būtinas medicinos įstaigos siuntimas.

ILGALAIKĖ SOCIALINĖ PSICHOLOGINĖ REABILITACIJA
• Lietuvos AIDS centro Priklausomybės ligų skyrius. 2 (8-5) 276 35 81 (Nu
galėtojų g. 3, Vilnius). Bendruomenės vadovas – Linas Gasiliauskas, nugaleto-
jai@aids.lt. 13 vietų (trys – moterims, dešimt – vyrams). Reabilitacijos kursas –
14 mėnesių. Priėmimo į bendruomenę sąlygos:
1. Laisva vieta (vietų skaičius ribotas – 13 visai respublikai).
2. Gydymosi motyvacija (narkomano savanoriškas ir pagrįstas sprendimas nustoti vartoti narkotikus).
3. Blaivumas (priimama į bendruomenę po detoksikacijos arba 1-2 sav. remisijos. Šlapimo tyrimas neturi rodyti jokių narkotikų vartojimo požymių).
4. Bendruomenės sprendimas (naujas pacientas priimamas bendruomenės pacientų sprendimu, balsuojant).
Teikiama konfidenciali anoniminė ambulatorinė pagalba. Naudojamas 12-os žingsnių ir DAYTOP programų derinys.

• Vilniaus priklausomybės ligų centro Ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos skyrius. ® (8-5) 269 27 37, (8-5) 265 34 96 (Savanorių pr. 74, Vilnius). Vedėja- Vilma Andrijauskienė, nency@mail.lt. 12 vietų. Priimami praėjusieji detoksikacijos kursą. Teikiama medicininė, psichologinė ir socialinė pagalba. Gydymo kursas trunka aštuonis-devynis mėnesius, kainuoja 140 litų per mėnesį.

• VĮ. Vaiko raidos centras. @(8~5) 273 14 22 (Vytauto g. 15, Vilnius). Teikiama pagalba sutrikusios psichikos vaikams.

• Lietuvos krikščioniškos labdaros ir gailestingumo fondo „Samarija” Klaipėdos filialas. ® (8-46) 23 98 68 (Senoji Smiltelės g. 6 b., Klaipėda). Vadovas – Kinas Emanuelis. 12 vietų vyrams narkomanams ir alkoholikams. Reabilitacijos trukmė – iki dvejų metų. Pagalbos forma – religinė intervencija.

• „Gyvybės versmė”. ® (8-37) 44 03 62 (Slenavos km., Semilų sen., 4313 Kauno raj.) Vadovė – Stasė Palionienė, gyvybes.versme@takas.lt. Priklauso tarptautinei organizacijai „Teen Challenge”. 15 vietų. Skirta moterims narkomanėms, alkoholikėms, patyrusioms smurtą. Teikiamos įvairios konsultacijos. Programos trukmė – 14 mėn. ir daugiau. Pagalbos forma – religinė intervencija (priklauso sekmininkų religinei bendruomenei). Gydymas nemokamas.

• Degučių bendruomenė. ® (8-385) 4 35 68, mob. 8-680-3 69 21 (Degučiai, Zarasų raj.). Vadovė – Janina Daukšienė. 8 vietos vyrams. Taikoma darbo terapijos programa ir 12-os žingsnių programa. Gydymas kainuoja 300-500 litų per mėnesį.

• „Sugrįžimas”. S (8-37) 40 88 99 ( Liepų 29, Linksmakalnis, Kauno raj). Vadovas – Valdas Šiškus, sugrizimas@centras.lt. 16 vietų vyrams. Taikomas Minesotos ir DAYTOP programų derinys. Programos trukmė- 1 metai. Gydymas kainuoja 100-200 litų per mėnesį.

• „Meikštų dvaras”. ®(8~386) 4 56 31 (Ignalinos raj.). Vadovas – Mindaugas Survilas, survilas@omni.lt. 40 vietų. Taiko darbo terapija ir 12-os žingsnių programa. Reabilitacijos trukmė — 14-18 mėn. Gydymo kursas kainuoja 400-900 litų per mėnesį.

• „Dvylikos žingsnių namai”. ® (8-37) 33 03 54 (Giedraičių g. 8, Kaunas). 10 vietų. Teikiamos psichologinės, socialinės ir medicininės paslaugos. Reabilitacijos trukmė -8 mėn. Gydymo kursas kainuoja 450 litų per mėnesį.

• „Susitaikymo sodyba”. S (8-445) 5 51 14 (Vilniaus g. 6, Kretinga). 9 vietos. Teikiamos psichologinės, socialinės ir medicininės paslaugos. Reabilitacijos trukmė -4-9 mėn. Gydymo kursas kainuoja 250 litų per mėnesį.

• „Išlaisvinimas”. S (8-313) 5 22 71 (Čiurlionio g. 82, Druskininkai). Vadovas – Eugenijus Žemaitis. 10 vietų vyrams. Pagalba nukentėjusiems nuo alkoholio ir narkotikų, sergantiems AIDS ir ŽIV nešiotojams. Reabilitacijos trukmė -18 mėn. Gydymas kainuoja 500 litų per mėnesį.

TRUMPALAIKĖ SOCIALINĖ PSICHOLOGINĖ REABILITACIJA
• Vilniaus m. savivaldybės Socialinės paramos centro tarnyba „Parama”.
® (8-5) 231 36 55, (Žemaitijos g. 9, Vilnius). Vedėja – Silva Čižauskienė, paramai@takas.lt. Dirba individualiai ir grupėse su asmenimis, priklausomais nuo alkoholio ir/ar narkotikų pagal 12-os žingsnių ir kitas programas, su priklausomų nuo alkoholio ir narkotikų asmenų artimaisiais; organizuoja bei vykdo alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos darbą Vilniaus mieste.

• Valstybinis psichikos sveikatos centras. S (8-5) 267 55 94 (Parko g. 15, Vilnius). Vadovė – Ona Davidonienė, info@vpsc.lt., www.vpsc.lt. Ambulatorinė psichikos sveikatos priežiūra, psichiatrinė, narkologinė, psichologinė, psichoterapinė pagalba. Individualios (anonimiškos) psichologinės konsultacijos, grupinė psichoterapija. Dalis paslaugų mokamos.

• Vilniaus priklausomybių ligų centro Ambulatorinis skyrius. S (8-5) 213 76 83 (Gerosios Vilties g. 3). Vadovas – Emilis Subata, emilissubata@takas.lt. Ambulatorinė pagalba žmonėms, sergantiems alkoholizmu ar narkomanija, ir jų šeimos nariams. Minesotos, Metadono programa. Reikalingas asmens dokumentas. Vilniečiams gydymas ir konsultacijos teikiamos nemokamai.

• Lietuvos AIDS centro priklausomybės ligų skyriaus Dienos centras.
S (8-5) 276 35 81, (8-5) 232 46 61 (Nugalėtojų g. 3, Vilnius). Vadovas -Linas Gasiliauskas, nugaletojai@aids.lt. 15 vietų, reabilitacijos kursas – šeši mėnesiai. Programa pagrįsta bendraamžių savitarpio pagalba vadovaujant priklausomybių specialistų komandai ir narkotikų nevartojamiems narkomanams -konsultantams. Paslaugos teikiamos 14-25 metų paaugliams ir jaunuoliams.

• Ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos skyriaus Dienos centras.

(8-5) 265 34 96 (Savanorių pr. 74, Vilnius). Vedėja – Vilma Andrijauskienė. Teikiama ambulatorinė pagalba žmonėms, sergantiems alkoholizmu, narkomanija, psichikos sutrikimais (tai pat ir jų šeimos nariams). Konsultacija – 28 Lt

• Lietuvos AIDS centro Ambulatorinės priežiūros skyriaus Jaunimo konsultacinis kabinetas. 8 (8-5) 233 01 11 (Vytenio g. 59/37, Vilnius). Vedėja- Vilma Uždavinienė. Gydytojai (terapeutas, bendrosios praktikos, dermatovenerologas ir ginekologas) konsultuoja jaunimą lytinio gyvenimo, LP1 profilaktikos klausimais, tiria ir gydo lytiškai plintančias infekcijas, teikiama psichologo pagalba.

• Visuomeninė organizacija „Vilties žingsniai”. S mob. 8-698-07172 (Savanorių pr. 74, Vilnius). Direktorė – Janina Daukšienė. Socialinė-psichologinė, reabilitacinė-edukacinė pagalba asmenims, kenčiantiems dėl priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų, bei jų šeimų nariams.
Individualūs ir grupiniai užsiėmimai: antradieniais-ketvirtadieniais 17 val. ir 18 val., šeštadieniais 12 val. – alkoholikų vaikams, kiekvieno mėnesio priešpaskutinį šeštadienį 14 val. – alkoholikų šeimoms.

• Vilniaus bendruomenės centro programa „Noriu būti”. S (8-5) 212 33
68 (Pilies g. 22, Vilnius). Direktorė – Danguolė Bartkutė, VBCentras@ro-
jupis.lt. Teikia individualias specialistų konsultacijas vartojantiems ar pabandžiu
siems vartoti narkotikus paaugliams, jų šeimų nariams ir artimiesiems.

ŽALOS MAŽINIMAS
• Lietuvos AIDS centro Ambulatorinės priežiūros skyriaus Žalos mažinimo kabinetas. 8 (8-5) 233 01 11 (Vytenio g. 59/37 ,Vilnius). Vedėja – Vilma Uždavinienė. Teikia medicininę pagalbą narkotikus vartojantiems asmenims, keičia naudotus švirkštus ir adatas, atlieka lytiškai plintančių infekcijų, hepatitų ir ŽIV tyrimus, teikia informaciją apie ŽIV ir AIDS, LPI, saugų seksą, sveiką gyvenseną.
Vilniaus priklausomybės ligų centras. 8 (8-5) 213 72 74 (Gerosios Vilties g. 3, Vilnius). Direktorius – Emilis Subata, emilissubata@takas.lt. Metadono programa.

Leave a Comment