Smurtas - Mokslai.lt

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………

1. SMURTO SAMPRATA…………………………………………………………………

1.1 Smurto sąvokos apibrėžimas………………………………………….

2. PAGRINDINĖS PAAUGLIŲ SMURTO RŪŠYS………………………………….

2.1 Fizinis smurtas……………………………………..

2.2 Seksualinis smurtas………………………………………..

2.3 Psichologinis smurtas…………………………………………..

3. SMURTO VEIKSNIAI BEI JO PASIREIŠKIMO PRIEŽASTYS …………………………

3.1 Pyktis……………………………………………………………….

3.2 Paauglių poreikių konfliktai……………………………………………

3.3 Agresija………………………………………………………………………………

4. SMURTO PREVENCIJOS GALIMYBĖS……………………………….

5. KIEKYBINIS TYRIMAS…………………………………………….

IŠVADOS…………………………………………………………….

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………..

SANTRAUKA LIETUVIŲ KALBA……………………………………………

SANTRAUKA UŽSIENIO KALBA…………………………………………….

PRIEDAI…………………………………………………………………..

ĮVADAS

Šiandien mes visi žinome, kad labai daug vaikų yra skriaudžiami, nors suprasti, kodėl tai vyksta, yra nepaprastai sudėtinga. Kasdien girdime apie vaikus, kuriuos kas nors nuskriaudė – primušė tėvai, išniekino interneto draugas, mokytojas sulaužė ranką, dėdė tyčiojosi, bendraklasiai apipylė bjauriu skysčiu ir t. t ( Kurienė, 2007, p.3).

Kalbėti ir girdėti apie smurtą prieš vaikus nėra lengva. Dažnai žmonės stengiasi sumenkinti problemą, bandydami galvoti ir sakyti, kad nieko baisaus, jei tėvai „pabara“ ar pataria vaikams tiesiog labiau klausyti ar „ neįsivelti“ į konfliktą. Jie linkę teigti, kad fizinis smurtas – tai vaikų drausminimas, psichologinis žeminimas – tai tik kritika, seksualinis išnaudojimas – meilė ir švelnumas. Labai blogai yra tai, kad bet koks smurtas – fizinis, seksualinis, psichologinis ar vaiko nepriežiūra – visada smarkiai žaloja vaiką.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis nurodo:

1. Valstybė, siekdama apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.

2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

Pastaraisiais metais stebint Lietuvoje vykstančius socialinius procesus ryškėja agresyvios visuomenės elgsenos plitimo tendencija, pasireiškianti įvairių formų smurto protrūkiais daugelyje institucijų (šeimoje, mokykloje, jaunimo grupėse ir kt.). Smurto raiškos stebėsena rodo, kad į smurto aplinką vis dažniau patenka vaikai.

Smurtas prieš vaikus ir tarp vaikų – viena aktualiausių pastarojo meto ugdymo realybės problemų, kuri pasireiškia šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Šiandienos mokykloje vaikai ypač dažnai susiduria su smurtu, prievarta, patyčiomis. Tai reiškiniai, kuriems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, nes jie ne tik trikdo ugdymo(si) procesą, apsunkina mokinių ir mokytojų darbą, komplikuoja mokyklos bendruomenės tarpusavio santykius, bet ir turi pavojingas pasekmes visai visuomenei.

Smurtą patyrę vaikai auga nepasitikėdami žmonėmis, jie nemyli savęs ir bijo aplinkinio pasaulio. Be to, jie dažnai elgiasi piktai ir net patys smurtauja, kartais žaloja save, svaiginasi alkoholiu, kad nesukeltų skausmo, pykčio ar baimės; jie yra labai nelaimingi. (Kurienė, 2007, p 8).

Temos aktualumas. Apie smurtą prieš vaikus Lietuvoje pradėta viešai kalbėti palyginus visai neseniai, bet ši problema egzistuoja jau ne pirmus metus. Tik dabar žiniasklaida, medikai, švietimo, visuomenės sveikatos specialistai imasi spręsti šią problemą. Sudėtinga šalies ekonominė ir socialinė padėtis, šeimų psichologinis klimatas, bendros vaikų nusikalstamumo tendencijos sąlygoja smurto prieš vaikus mokyklose ir jų prieigose apraiškas. Mokyklose taip pat pasitaiko prievartinio įtraukimo į priklausomybinį elgesį (narkotikai, alkoholizmas, azartiniai žaidimai) bei vaikų tvirkinimo atvejų. Šalies teritorinių policijos įstaigų duomenimis vis dažniau užfiksuojami fizinės ir psichologinės prievartos prieš vaikus atvejai. Mokyklose didėja socialinis ir psichologinis nesaugumas. Tai kelia pavojų vaikų, moksleivių, pedagogų saugumui ir apsunkina švietimo įstaigų bei kitų su vaikais dirbančių institucijų darbą. Dažnai smurto faktai lieka neatskleisti, smurtas nesustabdytas, o smurtautojams ir jų aukoms kvalifikuota pedagoginė- psichologinė ir socialinė pagalba nesuteikta.

Temos naujumas. Šią temą pasirinkau todėl, kad Ignalinos rajono Didžiasalio ,,Ryto‘‘ gimnazijos mokinių smurtas prieš vaikus ir tarp vaikų ir jo priežastys dar nebuvo tiriami. Darbo autorius mano, kad atpažintas smurtas gali būti sustabdytas. Vaikui gali būti suteikta pagalba, kad jis būtų saugus ir laimingas. Visada yra žmonių, kurie gali tai padaryti.

Problema. Padidėjęs paauglių tarpe smurto protrūkis.

Darbo objektas – paauglių smurtas.

Darbo tikslas – išsiaiškinti paauglių smurto apraiškas ir jo priežastis.

Darbo uždaviniai :

Analizuojant mokslinę literatūrą, apibrėžti smurto sąvoką.

Apibūdinti pagrindinės smurto rūšis, jo sukeliamas pasekmes.

Aprašyti smurto prevencijos galimybes.

Kiekybinio tyrimo metodais atskleisti paauglių smurto rūšis, jo priežastis.

Darbo metodai:

Mokslinės literatūros analizė, atlikta, siekiant apžvelgti smurto sampratą bei prevencijos galimybes.

Anketinė apklausa raštu, atlikta, siekiant ištirti paauglių patiriamo smurto rūšis bei jo priežastis.

Darbo struktūra: darbą sudaro įvadas, skyriai, išvados, rekomendacijos, pozicijų literatūros sąrašas, santrauka lietuvių kalba, santrauka užsienio kalba. Darbo apimtis be priedų – puslapiai x.

1. SMURTO SAMPRATA

1.1 Smurto sąvokos apibrėžimas

Smurtas lydi žmoniją nuo pat jos istorijos ištakų. Pasaulio istorija, kaip pastebėjo Hėgelis ir daugelis kitų filosofų, yra daugiausia smurto – karų, žudymų, revoliucijų ir t.t. – istorija (Gilligan, 2002, p. 31). Norėdami išlikti, išgyventi mūsų protėviai turėjo kovoti – būti agresyvūs, o norėdami nugalėti naudojo nemažai smurto. Todėl agresija ir smurtas buvo įteisinti ne tik tarpasmeniniuose, bet ir tarpvalstybiniuose santykiuose.

Agresija, smurtas ir prievarta yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Istoriškai smurto formos kito, atsirasdavo vis rafinuotesnių ir išradingesnių, bet ne mažiau pavojingų. Nūdienos pasaulis sparčiai keičiasi, tačiau smurto, kaip ir pastangų suvokti ir paaiškinti jo kilmės priežastis, nemažėja. Sukurta daugybė teorijų ir pateikta gausybė įžvalgų. Ir tai nieko stebėtino, juolab kad smurto buvimas ženklina ne tik individo, bet ir visuomenės gyvenimą. (Pruskus, 2012, p. 5).

Smurto sąvokos apibrėžtis šiandiena vis dar plėtojama dėl visuomenėje vykstančių pokyčių, kurie liudija, kad visuomenė tampa jautresnė skirtingoms prievartos apraiškoms (Justickis, 2001). Todėl minėta sąvoka vartojama įvairiomis prasmėmis ir apima skirtingus poelgius, kuriuos galima diferencijuoti pagal objektą, formą bei motyvaciją. Be to, mokslinėje literatūroje lygiagrečiai vartojamos prievartos, agresijos ir žiaurumo sąvokos (Меньшикова, 1993; Dereškevičius, Rimkevičius, Targamadzė 2000; Blažys, 2001; Leliūgienė 2002 ir kt.). Pastarosios nusako reiškinius, kurie smurtinio elgesio scenarijuose tampa tokio elgesio dalimi. Mokslinėje literatūroje smurtas dažniausiai apibrėžiamas kaip jėgos panaudojimas, siekiant ką nors fiziškai ar psichologiškai paveikti, suteikti fizinės ar emocinės kančios.

Dažnas iš mūsų, girdėdamas terminą “smurtas”, įsivaizduoja šiurkščią prievartą, fizinės jėgos pavartojimą prieš asmenį, sukeliantį fizinį skausmą ar ribojantį nukentėjusiojo laisvę. Tačiau toks smurto suvokimas anaiptol nėra teisingas ir tikslus.

Psichologai teigia, jog smurtas – tai fizinės ar emocinės kančios, sužalojimas, panaudojant jėgą, turint tikslą ką nors fiziškai ar psichologiškai paveikti; smurtas – tai prievartinis asmens laisvės suvaržymas, stipriai įtakojantis normalią egzistenciją Anot jų, smurtas pasižymi tuo, jog jo metu asmuo yra paverčiamas negyvu objektu ir smurto atveju yra tam tikras pavojus gyvybei – nuo nežymaus iki labai akivaizdaus (Informacinis portalas moterims http://www.lygus.lt/smurtas/).

Smurtas prieš vaikus yra tada, kai žmogus pažeidžia vaiko teises ir savo veiksmais ar žodžiais sukelia vaikui fizinį ar dvasinį skausmą, žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą. (Paramos centras vaikams 2011).

„Smurto“ sąvoka traktuojama skirtingai. Apskritai, smurtas suprantamas kaip vieno žmogaus arba žmonių grupės prievartos veiksmas prieš kitą žmogų arba žmonių grupę, iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo. Smurtu laikoma visa, kas daro asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir sukelia kančią, taip pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ smurtas įvardijamas kaip šiurkšti prievarta. (http://dz.lki.lt/search/).

Peteris K. Smithas pastebi, kad „net ir patys vaikai priklausomai nuo jų

amžiaus, vartojamos kalbos ir kultūros „smurto“ terminą apibrėžia skirtingai“. Taip pat autorius pateikia įvairius smurto apibrėžimus:

• fizinės jėgos naudojimas siekiant ką nors sužeisti arba sugriauti;

• neteisėtas jėgos naudojimas arba jo grėsmės sukeltas;

• sąmoningas fizinės ar psichologinės jėgos ar pranašumo naudojimas (realus ar gresiantis) prieš save patį, kitą asmenį, asmenų grupę ar bendruomenę, kurio pasekmė yra arba gali būti sužalojimas, mirtis, psichologinė ar materialinė žala ir sutrikęs vystymasis (Pasaulinė sveikatos organizacija).

Peteris K. Smithas sako, kad visi šie apibrėžimai turi bendrumų. Smurtas – žalojantis ar kenksmingas arba bent jau keliantis žalos ar kenkimo pavojų; sąmoningas (atsitiktinė žala ar sužeidimas paprastai nelaikomi smurtu). (Smithas 2005, p.26). Taip pat pastebi ir jų skirtumus: jei smurtas suvokiamas vien kaip fiziniai veiksmai, jį lengviau pamatyti, įvardyti, paprasčiau išmatuoti. Juk fizinį smurtą lengviau pastebėti ir kontroliuoti nei žodinį ar santykių smurtą. Tai leidžia atskirti smurtą nuo agresijos. Tačiau ne visi teoretikai priima tokį apibrėžimą. Akivaizdu, kad už jo ribų lieka tokie sąmoningai žalojantys veiksmai, kaip įžeidinėjimas, socialinė atskirtis, paskalų skleidimas ir pan., – sako Peteris K. Smithas.

Peteris K. Smithas ragina sau atsakyti, ar smurtas – tik išties skaudūs smūgiai, įžeidimai ar socialinės provokacijos. Ar į smurto sąvoką reikėtų įtraukti ir vadinamąjį „mikrosmurtą” arba šiurkščius poelgius, nemandagų elgesį ir taisyklių nesilaikymą? Tokių veiksmų neįvardija dauguma smurto apibrėžimų, bet jie gali būti reikšmingi suvokiant rimtesnes smurto apraiškas mokykloje ir su jomis kovojant (Smurto prevencija mokyklose, 2005, p. 28).

Karmaza, Grigutytė, Karmazė (2007, p. 6) kalbėdami apie smurtą mokykloje mano, jog apibrėžti terminą yra svarbu, nes taip yra aiškiai apibrėžiama, su kokia problema bus dirbama. Mokyklos administracija, aiškiai apibrėžusi, kas yra smurtas mokykloje, gali nustatyti labai konkrečias veiklos sritis, geriau paskirstyti atsakomybę pedagogams.

Ten pat pateikiamas pavyzdys, kaip smurtą aiškina mokiniai: „kaulų lūžimas, dantų išmušimas, nuo sužalojimų teka kraujas”. Karmaza, Grigutytė, Karmazė (2007, p. 6) pastebi, kad lengvi apsistumdymai, gąsdinimai, privertimas ką nors daryti ne visada priskiriami prie smurtinių nusikaltimų. Taip pat sakoma, kad tėvai kartais prie smurto nepriskiria fizinių bausmių. Dėl netinkamo vaikų elgesio mokykloje tėvai kartais patiems pedagogams siūlo taikyti fizines bausmes. Taikomos už netinkamą elgesį jos jau nevadinamos smurtinėmis. Pedagogai pastaraisiais metais neretai kalba apie „mokinių smurtą prieš pedagogus”. Prie šios kategorijos mokyklos darbuotojai kartais priskiria tokį vaikų elgesį kaip nepaklusimas pedagogų nurodymams, – rašo Karmaza, Grigutytė, Karmazė.

Karmaza, Grigutytė, Karmazė teigia, kad norint tai pasiekti, svarbu, kad mokykla aiškiai įvardintų, kokie veiksmai priskiriami prie smurtinių. Pavyzdžiui, jeigu peilio nešiojimasis nebus priskiriamas prie smurto mokykloje, mokiniai galės prieštarauti sakydami, kad jie „nedaro nieko blogo, tik nori apsisaugoti iškilus reikalui”.

Analizuojant apibrėžimą: „smurtas mokykloje“ – tai smurtiniai ir nusikalstami veiksmai ugdymo institucijos teritorijoje“ Karmaza, Grigutytė, Karmazė pastebi, kad taikant tokį apibrėžimą reikėtų įtraukti tokius nusikaltimus kaip turto naikinimas, vagystės.

Apibrėžimas: „smurtas mokykloje – tai elgesys, kuris pažeidžia mokyklos edukacinius tikslus ir pagarbaus požiūrio į vienas kitą nuostatą ugdymo institucijoje“ yra abstraktus, – teigia knygos autoriai (Karmaza, Grigutytė, Karmazė). Jie mano, kad reikia papildomai išaiškinti, kas yra pagarbaus požiūrio nuostata, kokie veiksmai pažeidžia taisykles.

Karmaza, Grigutytė, Karmazė rekomenduoja apibrėžimą: „smurtas mokykloje – tai prievartos pasireiškimas vaikų institucijos teritorijoje ar tarp jos bendruomenės narių“. Tokiam apibrėžimui reikia papildomai apibrėžti, kas yra prievarta. Žodžiai „prievarta” ir „smurtas” neretai yra vartojami kaip sinonimai. Pasaulinė sveikatos organizacija siūlo prievartą apibrėžti taip: Prievarta (smurtas) prieš vaikus ir nepriežiūra – visos fizinio ir (arba) emocinio blogo elgimosi, seksualinės prievartos, apleidimo ar aplaidžios priežiūros, komercinio ar kitokio pobūdžio išnaudojimo naudojantis atsakomybe už vaiką, jo pasitikėjimu ar valdžia jo atžvilgiu formos, keliančios faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, raidai ar orumui (Karmaza, Grigutytė, Karmazė, 2007, p. 7).

Ten pat sakoma, kad apibrėžiant smurtą mokykloje negalima uždrausti tokių reiškinių kaip pyktis ar agresija. Agresija – tai natūrali žmogaus reakcija į frustraciją keliančias situacijas. Negalima uždrausti jausti jausmų. Mokykla turi sudaryti sąlygas, kad negatyvūs jausmai būtų išreiškiami sau ir kitiems nežalingu būdu (Karmaza, Grigutytė, Karmazė, 2007, p. 8).

Kai kur paauglių smurtas apibūdinamas, kaip delikventiškas elgesys. Pavyzdžiui, M. Galaguzova (cit. Leliūgienė, 2003, p. 67) išskiria tokius delinkventiško elgesio tipus:

• smurtiniai nusižengimai, įvairaus pobūdžio įžeidimai, sumušimai, padegimai, sadistiniai veiksmai, nukreipti prieš tam tikrą asmenį;

• nusižengimai, siekiant asmeninės materialinės naudos, įskaitant smulkias vagystes, reketo atvejus, mašinų bei kitas vagystes;

• nelegalių narkotikų platinimas bei prekyba.

Pasak G. Valicko (1997), delinkventiškas elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (pvz.: tai gali būti nedisciplinuotas, konfliktiškas elgesys, epizodiškas alkoholio vartojimas, bėgimas iš pamokų ir pan.).

2. PAGRINDINĖS PAAUGLIŲ SMURTO RŪŠYS

Paauglystė ir ankstyvoji jaunystė – tai toks amžius, kai ryškiai keičiasi ir žmogaus fziologija, ir psichika, kai visu aštrumu iškyla egzistenciniai, vertybiniai ir tapatybės klausimai, kai iš naujo reikia atrasti ir įtvirtinti savo vietą bendraamžių grupėje. Ir suaugusiam žmogui autoriteto, pripažinimo klausimas kuo toliau, tuo svarbesnis darosi, vis sunkiau įgyjamas ir išlaikomas, bet jis jau turi gyvenimo patirties, bendravimo praktikos, o paauglys viską atranda iš naujo. Paauglys čia dažnai primena kūdikį, kuris mokosi išlaikyti kūno pusiausvyrą, o paaugliui iškyla reikmė išmokti vidinės, dvasinės, moralinės, etinės, psichologinės pusiausvyros; kūdikis mokosi artikuliuotos kalbos, paauglys – neartikuliuotos: jam reikia išmokti nežodinės kalbos ir ta kalba pasakyti ir „Aš esu“, ir „Kas aš esu“.

Kitą mažo vaiko ir paauglio padėties paralelę galima nusakyti žinomo posakio „Vaikas – tėvų veidrodis“ parafraze „Paauglys – visuomenės veidrodis“. Mat iš tiesų tai, ką įprasta laikyti paauglių problemomis, dažnai yra ne jų kaip tokių, o suaugusiųjų sukurtos ir paaugliams primestos problemos. Viena iš jų – smurtas ir su juo glaudžiai susiję tolerancijos stygius ir vertybių hierarchijos sumaištis. (Rubinaitis. Vaikų literatūros informacijos svetainė).

Įvairiuose moksliniuose šaltiniuose išskiriama fizinis, seksualinis, psichologinis (emocinis) smurtas tarp paauglių. Taip pat sakoma, kad paauglys gali patirti vieną kurią nors iš šių smurto formų arba keletą iš karto.

2.1 Fizinis smurtas

Vis aktyviau visuomenėje kalbama apie smurtą prieš moteris ir vaikus, bet apie smurtą tarp jaunų žmonių prabylama retai. Apie jaunimo tarpusavio bendravimo ypatumus ir iškylančias problemas tyrimų beveik nėra atlikta, o pavieniai atvejai, kuomet paviešinami faktai apie jaunų žmonių patiriamą smurtą, „nurašomi“ dėl socialių ir kitų aplinkybių.

Apie fizinį, seksualinį, psichologinį smurtą Kurienė (2007, p. 11-13) sako:

Fizinis smurtas yra tada, kai žmogus tyčia sukelia skausmą kitam ar jį sužeidžia. Vieno asmens veiksmai (mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, žnaibymas, badymas ir pan.), kuriais kitam sukeliamas skausmas, yra fizinis smurtas.

Fizinis smurtas gali būti vienkartinis arba kartotis dažnai.

Fizinė trauma gali būti įvairaus sunkumo – nuo lengvo apdraskymo, nubrozdinimo, iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo.

Fizinė prievarta taip pat yra, kai taikomos „ypatingos” bausmės – kankinimas ar vaiko uždarymas tamsiose patalpose (sandėliuke, rūsyje, dėžėje).

Niekas negali mušti – nei tėvai, nei mokytojai, nei kiti asmenys. Fizinė jėga – netinkamas būdas spręsti nesutarimus ir išlieti pyktį.

Kaip atpažinti fizinį smurtą? Jei tave: • stūmė; • laikė prispaudęs prieš tavo valią, ir neleido atsikelti arba išeiti; • kando; • spyrė; • smaugė; • trenkė ranka ar kumščiu vieną, du ar daugiau kartų, net jei ir žymės vėliau nepasirodė; • pririšo ar kitaip fiziškai suvaržė; • metė į tave daiktus, nesvarbu pataikė ar ne; • užrakino prieš tavo valią namuose, arba neįleido į namus; • paliko pavojingoje ar nežinomoje vietoje; • atsisakė padėti, pavyzdžiui, gauti medicininę pagalbą, kai sirgai, buvai sužeistas;

• pešė plaukus; • nuplėšė rūbus; • gąsdino ginklu, panaudojo ginklą prieš tave; • mušė ar trenkė kitais daiktais; • nudegino.

Smurto kaina aukoms ir visuomenei didžiulė. Jo rezultatas gali būti fizinis sužalojimas ir psichologinė trauma, o kartais ir mirtis; (http://www.lygus.lt/mic2/ITC/smurtas.php?id=272)

2.2 Seksualinis smurtas

Seksualinis smurtas yra tada, kai vienas asmuo išnaudoja kitą seksualiniams savo norams tenkinti.

Seksualinė vaikų prievarta – plati sąvoka, ji apima kelias prievartos formas:

• Suaugusysis seksualiai išnaudoja vaiką;

• Vaikų pornografija;

• Vaikų įtraukimas į prostituciją, prekyba vaikais. (Kurienė, A, 2007).

Pasak Kurienės, seksualiai smurtaujantis gali versti vaiką galvoti, kad tai vaiko kaltė arba taip elgtis yra norma, tačiau dėl to niekada nėra kaltas vaikas ir tai nėra normalu – tai yra nusikaltimas. Nesvarbu ar prieš vaiką panaudoja jėgą ar grasinimus, ar suvilioja gražiais žodžiais ir pažadais.

Kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas jį kontroliuoti, rodyti savo valdžią – dalykai, kuriuos vardindami, viduje suvirpame: taip daryti negalima. Tačiau ne paslaptis, jog psichologinis smurtas tarpusavio santykiuose, šeimoje – ne toks jau retas reiškinys. (Šapranauskienė, 2009).

Kaip atpažinti seksualinį smurtą? Jei smurtautojas: • pasakoja seksualinio pobūdžio, žeminančius juokelius; • išjuokė tavo rengimosi stilių arba reikalavo, kad rengtumeisi “atviresniais” rūbais nei tau patinka; • šaipėsi iš tavo figūros ar atskirų kūno dalių; • vadino tave pasileidėle(iu) ar ištvirkėle(iu); • įkyriai lietė tave, kai nenorėjai būti liečiama(s), kai buvote vieni ar viešoje vietoje; • vertė atlikti seksualinius veiksmus tau nenorint. Seksualinis smurtas nėra vien išprievartavimas, tai apima viską, kas tave menkina, žemina ir verčia tave jaustis pažeidžiama. http://www.lygus.lt/mic2/ITC/smurtas.php?id=272)

Seksualinio smurto pasekmės – menkas savęs vertinimas; atsiradęs atsargumas, išgąstis, krūpčiojimas po netikėto kito žmogaus judesių; sunkiai sukaupiamas ir išlaikomas dėmesys; agresyvumas; apatija, abejingumas bet kokiai veiklai, pasyvumas; draugų šalinimasis; neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų ar situacijos apranga; save žalojantis elgesys.

2.3 Psichologinis smurtas

Psichologinis (emocinis) smurtas – tai tyčiojimasis, žodinis agresyvus elgesys, žeminimas, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltam, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas.

Kas yra psichologinis smurtas ir kaip jį atpažinti? Jei smurtautojas: • ignoravo tavo jausmus arba sumenkino juos; • tyčiojosi ar įžeidinėjo; • elgėsi su tavimi šaltai, bandydamas “nubausti” tave; • nuolat kritikavo, pravardžiavo, šaukė; • elgiasi taip, kad jam neįmanoma įtikti, nesvarbu kaip besistengtum; • įžeidinėjo tavo artimuosius ir draugus, taip atitolindamas juos nuo tavęs; • kritikavo ir gėdino tave viešoje vietoje; • liepė prašyti leidimo prieš einant ar darant ką nors, bet kada norėjo žinoti tikslią tavo buvimo vietą, viską nutardavo pats nepasitariant su tavimi; • sugadino, išmetė arba atidavė tau brangius daiktus; • grasino pakenkti tau ir tavo artimiesiems (pvz., “užmušiu”, “priduosiu Imigracinei Tarnybai”); • kaltino tave dėl būtų ir nebūtų problemų; • grubiai elgėsi su naminiais gyvūnėliais tam, kad tave įskaudintų; • manipuliavo tavimi, meluodamas ir prieštaraudamas pats sau; • psichologiškai šantažavo tave, manipuliuodamas tavo jausmais, pvz.,sakė nusižudysiąs, jei jį(ą) paliktum; • sakė, kad tai tavo kaltė, jei ji(s) užgauliai elgėsi su tavimi, “užsitarnavai”, “prisiprašei”, “tau patinka”, “pati kalta” ir pan.; • neigė, kad jo(s) elgesys užgaulus, arba sumažino tokio elgesio reikšmę, sakydama(s), kad prisigalvoji nebūtų dalykų, esi kvaila(s), silpna(s), išprotėjusi(ęs) ir pan. (http://www.lygus.lt/mic2/ITC/smurtas.php?id=272)

Šapranauskienė Aušra teigia, kad tyrimų duomenys rodo, kad vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys tapatintis su agresoriaus vaidmeniu ir tokiu būdu „tvarkytis“ su patirta skriauda, problemomis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas, vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Kartais polinkis smurtauti siejamas su tam tikrais asmenybės sutrikimais, pavyzdžiui, emociškai nestabilaus, narcisistinio ar asocialaus tipo asmenybe. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, reikia ieškoti konkrečių susiklosčiusios situacijos priežasčių. Smurtas dažniausiai yra galios ir jėgos išraiška. Smurtaudamas asmuo siekia parodyti savo valdžią, pranašumą, valdyti kitą žmogų. ( Šapranauskienė, 2009).

Yra manoma, kad fizinį smurtą pastebėti gana nesunku, tačiau emocinis smurtas yra sudėtinga sritis, kurią sunku įvertinti. Dažnai vaikai nepasisako, kad yra skriaudžiami, tačiau jų elgesys pasikeičia, – pastebi Sutton (1999). Apie patirtą prievartą ar smurtą byloja tokie požymiai, kaip valgymo sutrikimai (pvz.: sumažėjęs apetitas), miego sutrikimai arba šlapinimasis į lovą, košmarai, baimė miegoti vienam, pilvo skausmai, dažna nuotaikų kaita, konkretaus asmens, konkrečios vietos baimė, nenustygimas vietoje, elgesys ne pagal amžių, bėgimas iš pamokų, susierzinimas, kantrybės stoka, agresyvumas. Taip pat, apie patirtą smurtą gali byloti vaiko nepasitikėjimas savimi, atsiribojimas nuo bendraamžių, savigarbos stygius, depresija, savęs žalojimas, savižudybė (cit. http://www.kaunas.aps.lt).

Emocinis smurtas prieš vaiką – tai toks elgesys, kuriuo stengiamasi sunaikinti teigiamą vaiko požiūrį į save, – rašo Sutton (1999). Ten pat sakoma, kad emocinį smurtą vaikas patiria: kai ignoruojami jo jausmai; jo negerbia; kai išjuokiama jo išvaizda, įsitikinimai, religija, šeima, artimieji, finansinė ar socialinė padėtis; kai nuolat susiduriama su nepripažinimu, nepritarimu, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimu; kai nekalbama su juo be aiškios priežasties, neatsakoma į jo užduotus klausimus, nesiklausoma, kai kalba, visiškai nekreipiamas dėmesys į vaiko nuomonę; be akivaizdaus pagrindo kritikuojas, aprėkiamas; netinkamu laiku viešai aptariami vaiko trūkumai ar nesėkmės (pvz., atsakinėjant pamoką); kai kiti vaikai daro įvairias grimasas ir mėgdžioja jį kai kalba; nuolat prikaišomos ankstesnės klaidos, priekaištaujama, kad nėra pakankamai geras; grasinama, kad nedraugaus su juo, jei nepildys reikalavimų; kaltinamas nebūtais dalykais.

Skriaudžiamam vaikui nesudaromos sąlygos jo moralės, sąžinės, pilietiškumo jausmui vystytis. Dažnai toks vaikas negeba laisvai galvoti. Kuo ilgiau jis patiria smurtą, tuo labiau mažėja jo gebėjimas laisvai išreikšto savo nuomonę, mintis. Patyręs smurtą vaikas nuolat atsiprašinėja, jam gali atrodyti, kad jis yra kaltas, nors iš tikrųjų nėra nieko blogo padaręs. Jį nuolat persekioja nesaugumo jausmas ir įtampa. Bejėgiškumas ir savęs nevertinimas yra dažni smurto požymiai. Ilgalaikės tokios būsenos pasekmės įtakoja vaiko, kaip asmenybės vystymąsi ir pasireiškia visą tolimesnį jo gyvenimą (Polukordienė, 2003).

Emocinis smurtas gali pasireikšti:

menkinimu – kai nuvertinami vaikai ir jų sugebėjimai, priverčiama laikyti save tokiais, kokiais juos apibrėžė asmuo, naudojantis emocinę prievartą;

priekabiavimu, įžeidinėjimu – kai nepagrįstai nuvertinami, išjuokiami, įžeidžiamai apibudinami darbai ir jų rezultatai bei elgesys;

neadekvačiu kontroliavimu – kai suvaržoma laisvė priimti sprendimus ar laisvai veikti, reikalaujama ataskaitų, kas, kada ir kur buvo, ką padarė ir pan.;

izoliacija – izoliavimas nuo normalaus socialinio gyvenimo atima iš vaikų galimybę bendrauti, užmegzti draugystės ryšius, ir kitaip save realizuoti.

terorizavimu – pasireiškia sistemingu priekabiavimu ir įžeidinėjimu bei grasinimais, sukelia streso reakcijas bei pastovią baimę. (http://vilnius.policija.lt/index.php/lt/patarimai-meniu/168-lietuviukalba/virsutinis-meniu/patarimai/1002-fizinio-smurto-itaka-aukoms-ir-visuomenei).

Emocinė prievarta pirmiausia kenkia savęs suvokimui ir savigarbai. Nuolat emociškai terorizuojamas žmogus netenka pasitikėjimo savimi: nuolat abejoja savo jausmais, gebėjimais, jaučiasi menka(s) ir nevertinga(s). Netekusi(ęs) pasitikėjimo savimi, praranda ryžtingumą, tampa baili(us), pasyvi(us), laukianti(s) kitų nurodymų ir pritarimo. Todėl dažniausiai įvardijamos emocinio smurto pasekmės yra įtampa, nepasitikėjimas savimi (savo žiniomis, jausmais, gebėjimais) ir kitais, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo, apleistumo jausmai, priklausomybė nuo kitų nuomonės, požiūrio ir reikalavimų, uždarumas, negebėjimas prašyti ir rasti pagalbos, nuolatinės pastangos įtikti, neryžtingumas, liūdesys, nuolatinė prislėgta nuotaika, depresija, padidėjęs alkoholio ir vaistų suvartojimas, pabėgimas iš realaus pasaulio į virtualią realybę internete. Ekspertai sako, kad psichologinis smurtas gali būti fizinio ir seksualinio smurto pradžia ir yra tarsi kertinis akmuo, kalbant apie kitas smurto rūšis. (http://www.lygus.lt/mic2/ITC/smurtas.php?id=272)

Iš smurto formų yra patyčios. Robichaud (2007) patyčias apibūdina kaip sistemingą piktnaudžiavimą nuolatine ir pasikartojančia galia – dominavimu, jomis siekiama gąsdinti, manipuliuoti arba užgauti kitą. Skiriami trys jų tipai:

• šiurkštūs fiziniai poelgiai, pavyzdžiui: kumščiuoti, pargriauti, primušti, atiminėti pinigus;

• užgauliojimai: dažnai susiję su kultūrine ar socialine aplinka, tautybe, negaliomis;

• socialinis atskyrimas: šmeižtas, izoliavimas ir kt.

Robichaud pastebi, jog pirmi du tipai, pasižymintys susidūrimu, ypač būdingi berniukams, socialiniu atskyrimu veikiau naudojasi mergaitės; šia tema yra mažiau duomenų (Robichaud , 2007, p. 18).

Ypač tyčiojamasi ten, kur suaugusiųjų priežiūra mažesnė, pavyzdžiui, tualete arba mokyklos kieme. Tokio tipo smurtas yra pasalūniškas, kadangi vyksta slapta. Pavyzdžiui, vos tik mokytojas nusisuka, patyčių objektas sulaukia kojos spyrio, užgaulaus žodžio, pašaipos, nepadoraus gesto, iš jo juokiamasi ir t.t. Po to – aukos verksmai, emocijų pliūpsniai arba tyla. Mokykla, įskaitant į ją vedantį kelią ir mokyklinį autobusą, yra ne vienintelė patyčioms palanki vieta. Taip pat gali būti tyčiojamasi sporto būreliuose ar savivaldybės laisvalaikio įstaigose. Šis reiškinys gali būti plačiai paplitęs, kadangi jis pasireiškia tiek pasiturinčiuose, tiek varginguose visuomenės sluoksniuose (Robichaud , 2007, p. 18).

Tarp vaikų ir paauglių labiau paplitęs psichologinis nei fizinis smurtas, tačiau specialistai tai vadina ne mažiau rimta problema. Jai pabrėžti Lietuvoje pradėtas naudoti patyčių terminas. „Kai mes prieš dešimt metų pradėjome kelti šią problemą, tokios sąvokos niekas nevartojo– nei vaikai, nei mokyklos,– sako R. Povilaitis.– Bet tas reiškinys vyko: vaikai skaudindavo, mušdavo ir žemindavo, bet mes neturėjome apie tai supratimo. Patyčių Lietuvoje nepadaugėjo, tik mes dabar apie jas žinome daugiau.“ (cit. Krasauskas, 2011).

Patyčios tarp vaikų – problema, kurią sprendžiant yra labai svarbus suaugusiųjų vaidmuo. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai atlikto tyrimo duomenimis, dauguma respondentų (74 proc.) pritarė teiginiui, kad į patyčias tarp vaikų būtinai turi reaguoti suaugusieji, likusieji manė, kad tai vertingas patyrimas, natūralus raidos etapas ar nekalti pajuokavimai.

(http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/naujienos2/237-vaikysteje-patiriamos-patycios-naturalus-augimo-etapas)

D. Pūro teigimu, mes visi turėtume suvokti, kad patyčios privalo būti stabdomos kuo anksčiau, nes to nepadarius, gali tekti susidurti su rimtomis pasekmėmis.

3. SMURTO VEIKSNIAI BEI JO PASIREIŠKIMO PRIEŽASTYS

Kodėl vaikai taip lengvai gali pakelti ranką vienas prieš kitą?

Miškinis K. (2003) teigia, kad agresyvų vaikų elgesį lemia: išmoktas smurtas; išsiugdytas priešinimasis; netinkamas tėvų ir vaikų bendravimas; vaikų priskyrimas prie „sunkių“ vaikų kategorijos; žiniasklaidos poveikis; savigriova (kitų asmenų kankinimas arba smurtas prieš save patį); socialinė ekonominė šeimos padėtis.

Remiantis Galaguzovos (cit. Leliūgienė, 2003, p. 68) pateiktais veiksniais, nulemiančiais paauglių deviantinį elgesį, galima išskirti šias paauglių smurto priežastis:

1. Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialinei adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip:

• Genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti įvairūs intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai ir kt. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, rūkė ir kt.;

• Atvejais, kai nėštumo metu motina sunkiai sirgo infekcinėm, somatinėm, venerinėm, kitom ligom, patyrė tam tikras dideles psichines ar fizines traumas ir pan.;

• Psichofiziologiniai. Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime buvimu, taip pat pernelyg didelio žmogų supančios aplinkos užterštumo ir kt., kurie savo ruožtu sukelia įvairius somatinius, alerginius ar toksinius susirgimus;

• Fiziologiniai, kurie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą, konstitucinius – somatinius asmenybės defektus, kurie daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe, kolektyve ir pan.

2. Psichologiniai veiksniai: tai įvairių psichopatalogijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Šie nukrypimai pasireiškia įvairiais nerviniais – psichiniais susirgimais, psichopatijomis, padidintu nervinės sistemos jautrumu ir kt. Tai sukelia paauglio įvairias neadekvačias reakcijas į tam tikrus žmones, daiktus ar reiškinius. Dažnai tokiems vaikams reikalinga medicininė psichiatrinė pagalba.

S. Johnsonas (cit. Karmaza, Grigutytė, Karmazė, 2007, p. 31), teisės psichologas, apklausęs daugiau nei 5000 nepilnamečių, taip apibūdina žiaurius nusikaltimus mokyklose darančius mokinius:

• orientuoti tik į save;

• paskendę savo mintyse;

• jaučia malonumą, imdamiesi žiaurių keršto aktų;

• neretai susierzinę, nusivylę, pikti, skaudžiai išgyvena, kai nepasiekia pageidautų tikslų;

• jaučiasi, lyg būtų nukentėję;

• negalvojantys apie kitus.

I. Leliūgienė (2003) teigdama, kad šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti smurtines vaiko elgesio užuomazgas, nurodo, jog agresyvesni yra tie vaikai, kurie gyvena nepilnose šeimose. Agresyviam vaikų elgesiui atsirasti turi įtakos tėvų taikomos fizinės bausmės. J. Bikulčiaus (1996) teigimu, agresyvus elgesys atsiranda tada,

kai auklėjimas nuo pat mažens remiasi prievarta, fizinėmis bausmėmis. Mažametis namuose išmokęs, kad prievarta galima pasiekti norimo rezultato (pvz., paklusnumo), taip elgiasi su bendraamžiais. Nubaustas vaikas jaučia pažeminimą ir norą atkeršyti. Kadangi tėvams atsilyginti tuo pačiu negali, ima skriausti silpnesnius už save ar savo bendraamžius.

Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystymosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija. Toks paauglio psichologinis atitolimas gali pasireikšti tokiais psichikos reiškiniais: įvairiomis neurotinėmis reakcijomis, įvairiais bendravimo su aplinkiniais sutrikimais, emociniu šaltumu, padidintu jautrumu, polinkiu į įvairius psichinius susirgimus, netolygiu, lėtesniu psichikos vystymusi, įvairiomis psichikos patologijomis. Paaugliams būdingos reakcijos kaip protestas, atsisakinėjimai yra nedarnių šeimos narių tarpusavio santykių rezultatas. Tais atvejais, kai paauglio vertybių sistema yra nesusiformavusi ar susiformavusi “ydingai”, jo interesų ratas tampa ribotas, apsiribojantis asmeninės materialinės naudos ieškojimu. Tokie paaugliai pasižymi infantilizmu, primityvia galvosena, pramogų bei linksmybių ieškojimu (Leliūgienė, 2003, p. 69).

3. Socialiniai — pedagoginiai veiksniai atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Mokykloje, šeimoje ugdymo procesų metu vaikas gauna daug naudingos informacijos, palengvinančios ir taip sunkų paauglystės laikotarpį, įgalinančios paauglį sėkmingai socializacijai, tolygiam fiziniam, psichiniam vystymuisi ir pan. (Leliūgienė, 2003, p. 69). Ugdymo procesuose, esant tam tikriems defektams, paauglys nėra apsaugomas nuo neigiamos patirties (Leliūgienė, 2003, p. 69).

Mokykloje kasdien yra vertinami mokinių pasiekimai, poelgiai, žinios lyginamos su kitais bendraklasiais. Vaikai susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų įvertinimų. Moksle atsiliekantys mokiniai dažniau gauna neigiamus įvertinimus ir dėl to yra pašiepiami, užgauliojami bendraklasių. Tokie vaikai dažnai yra iš asocialių šeimų, savo

klasėse yra atstumti ir izoliuoti, santykiai su kitais mokiniais įtempti, bendraklasiai jų nemėgsta. S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė (1999) teigia, kad bendraamžių atstumti mokiniai yra linkę perimti smurtaujančių paauglių vertybes, asocialų elgesį (alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimą). Pasak G. Kvieskienės (2000) ir R. Žukauskienės (2006, B), alkoholio, narkotikų vartojimas ar rūkymas taip pat gali pastūmėti paauglius į delinkventinio elgesio bendraamžių grupes ir jie gali pradėti smurtauti.

Svarbus veiksnys paauglio psichosocialiniame vystymesi yra šeima. Tam tikri nesklandumai šeimoje (pvz.: nepilna šeimos struktūra, tėvų nesirūpinimas, abejingumas vaikams, ir pan.) yra prielaidos vaiko deviantinio elgesio susiformavimui. Vertėtų išskirti tokius šeimos narių tarpusavio santykių stilius, kaip itin svarbius formuojantis nepilnamečių deviantiniam ar net asocialiam elgesiui (Leliūgienė, 2003, p. 69):

• neharmoningas, prieštaringas auklėjimo bei šeimos narių tarpusavio santykių stilius, kuris pasireiškia tuo, kad šeimos nariai taiko nesuderinamus auklėjimo stilius: pvz.: tėvas baudžia vaiką už kiekvieną nusižengimą, o mama viską atleidžia;

• nepastovus, konfliktinis bendravimo, auklėjimo stilius, kuris dažniausiai pasireiškia nepilnose šeimose, skyrybų atvejais, arba, kai vaikai ir tėvai būna ilgam laikotarpiui išskyrę, negyveno kartu;

• asocialus stilius, kuris dažniausiai aptinkamas asocialiose šeimose, kur vyrauja alkoholizmas, narkotikai, amoralus gyvenimo būdas, kriminalinis tėvų elgesys, kur neretai prieš pačius vaikus yra naudojamas smurtas, prievarta, žiaurus elgesys.

Anot Leliūgienės, šeimos bei jos daromo poveikio vaiko psichosocialiniam vystymuisi analizė parodė, kad didesnei vaikų daliai šeimose yra susidariusios nepalankios sąlygos ankstyvajai socializacijai. Dalis jų vos ne kiekvieną dieną atsiduria stresinėse situacijose, yra padidinta rizika patirti fizinę ar psichologinę prievartą, kuri savo ruožtu sąlygoja tam tikrų deviacijos formų susiformavimą bei pasireiškimą (Leliūgienė, 2003, p. 70).

4. Socialiniai – ekonominiai veiksniai: apima tokius reiškinius kaip socialinė nelygybė; visuomenės padalijimas į turtingųjų bei vargšų klases; galimybių, gauti padorų atlyginimą, užmokestį socialiai priimtinu būdu, apribojimas, nedarbas, infliacija ir kt.

5. Moraliniai – etiniai veiksniai pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu – doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę. Šiuolaikinė visuomenė ilgą laiką buvo abejinga ir joje vykstantiems įvairiems procesams, o taip pat ir nepilnamečių deviantinio elgesio apraiškoms. Todėl nenuostabu, kad tokio visuomenės abejingumo pasekmėmis tapo išaugęs paauglių nusikalstamumas, vaikų alkoholizmas bei prostitucija, jaunuolių neatsakingas požiūris į šeimą, mokyklą, valstybę, vis dažnesni tampa paauglių valkatavimai, dykinėjimai, asocialių grupuočių kūrimas, agresyvus paauglių elgesys kitų žmonių atžvilgiu, vaikų alkoholizmas, narkomanija, vagystės, muštynės, žmogžudystės, bandymai nusižudyti (Leliūgienė, 2003, p. 71).

3.1 Pyktis

Pyktis – tai tikrai sunki emocija, kuri gyvenime sukelia daugiausia problemų ir nesusipratimų. Nevaldomas pyktis labai kenkia ir pačiam vaikui. Jis trukdo palaikyti gerus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei artimais žmonėmis, kurti psichologiškai sveikus santykius su kitais jam svarbiais žmonėmis ir išlaikyti sveiką savojo „aš“ vaizdą.

Piktas vaikas – tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis vaikas. Ankstyvajame ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje tai gali būti reakcija į įvairias sunkias traumuojančias situacijas šeimoje ar už jos ribų: antro vaiko šeimoje gimimas; tėvų skyrybos; nuolatiniai konfliktai šeimoje; bendraamžių nepriėmimas, atstūmimas ir pan.

Piktas vaikas ne tik sukelia daug problemų kitiems, bet ir kenkia sau. Dėl netinkamo elgesio pats nuolat išgyvena dėl savo asmenybės netobulumo, niekingumo, dėl kitų priešiškumo, nepriėmimo. Taip palaipsniui gali prasidėti asmenybės destrukcija, nes jo „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi. Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką yra taip pat nesunku, kaip gėlyne sutrypti švelnius vos išsiskleidusius pumpurus, kurie buvo kasdien puoselėjami ilgus mėnesius. (Mažeikienė, 2010).

Smurto pasireiškimą gali įtakoti ir pykčio išliejimas, nemokėjimas kitaip bendrauti ar išreikšti savo jausmus. Kai pyktis sukelia fizinę ar žodinę agresiją, dėl kurios vėliau gailimasi, jis rodo netinkamą prisitaikymą.

Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, valdyti, savo pykčio vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Kaip brandžiai reikšti savo pyktį, reikia mokyti jau namuose, vadinasi, vaikas turi būti nuolat lavinamas valdyti savo pyktį tėvų, o vėliau – auklėtojų, mokytojų, būrelio vadovų, trenerių.

Tyrinėtojų nuomone kartais pyktis pagimdo dar daugiau pykčio. Pirma, jis gali paskatinti kerštą, tuo nedidelį prieštaravimą išplėtodamas į didelį priešiškumą. Antra, pradėtas reikšti pyktis gali dar sustiprėti. Ebbe Ebbesenas ir jo kolegos (cit. Myers, 2000, p. 451) tuo įsitikino, apklausę 100 inžinierių ir technikų, kuriuos iš darbo atleido viena oro erdvės kompanijų. Kai kuriems jų buvo duoti klausimai, „paleidžiantys” priešiškumą, pavyzdžiui: „Kokius prisimenate atvejus, kai kompanija su jumis elgėsi neteisingai?“ Įdomu, ar ši galimybė „nuleisti” priešiškumą sumažino jį, kai žmonės vėliau pildė klausimyną, vertinantį jų nuostatas į kompaniją? Visiškai priešingai. Mažiau priešiškumo rodė tie, kurie neturėjo progos „nuleisti” savo pyktį.

Taigi, išliedamas pyktį, gali dar labiau padidinti glūdintį priešiškumą.

3.2 Paauglių poreikių konfliktai

Anot G. Stanley Halio (cit. Myers, 2000, p. 108), pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų” laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias.

Psichologijos literatūroje pažymima, kad vienas iš esminių paauglių konfliktiškumo šaltinių yra nepatenkinti poreikiai (G. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 2002). Pačioje konflikto esmėje glūdi supratimo ir atlaidumo poreikiai. Visi nori būti mylimi, gerbiami, pripažinti. Kai pajunta, kad šie poreikiai nėra patenkinami, pyksta ir jaučiasi įžeisti. Ir, kai leidžia šiems jausmams išsikeroti, visada suranda priežasčių konfliktui (J. Edelman, M. B. Crain, 1997, p. 36).

Dėl poreikio, kaip konflikto kilimo priežasties, pažymėtina, kad konfliktas kaip susidūrimas gali būti lemiamas tiek poreikių nesuderinamumo, tiek poreikių pažeidimo ir ignoravimo, – teigia Suslavičius (1999).

Dauguma paauglių dar neturi abstraktaus mąstymo gebėjimų, jie linkę matyti tik kraštutinumus – juoda arba balta. Dėl mąstymo lankstumo trūkumo, negebėjimo atsižvelgti į visumą su paaugliais ginčytis beviltiška. Paaugliai mąsto konkrečiai, viską skirstydami į savo sugalvotas kategorijas: „moksliukas“, „lūzeris“, „kietas“… Pagal vieną įvykį jie gali apibendrinti visus panašius atvejus. Iš to gimsta jau klasika virtę posakiai: „ jūs nieko nesuprantat“, „aš neturiu draugų“, „visi tėvai leidžia grįžti namo po vidurnakčio“. Vienas geras pažymys gali reikšti, jog „esu genijus“, o neapgalvota gydytojos pastaba apie didoką kūno svorį būti iššifruota „esu beviltiška storulė“. Paaugliams ne protas vadovauja emocijoms, o emocijos lemia mąstymą. Jei taip galvoju, vadinasi taip ir yra. Jei jaučiuosi kaip kvailė(ys), tai ir esu kvaila (as). Paauglės (iai) galvoja tik apie savo jausmus. Tačiau galvoti dar nereiškia suprasti. Susivokti savo jausmuose, juos išgyventi gali padėti dienoraščio rašymas, šokis, dainavimas, piešimas ar pokalbis su suprantančiu ir palaikančiu suaugusiuoju – mama, mokytoja, psichologu. Sėkmingą brendimą lydi suvokimas, jog iš tikrųjų nėra tik vieno teisingo problemos sprendimo būdo, galima turėti skirtingą nuomonę ir likti draugais, tikėti, kad išspręsi savo problemas, net jei šiandien padėtis atrodo beviltiška. (Šūmakarienė, 2010).

Kaip nurodo poreikių tyrėjas K. Obuchowski (cit. Čiuladienė, 2007), esama nemažai skirtingų poreikių sampratų, išskirtų remiantis nevienodais kriterijais: 1) poreikiai kaip karų priežastis (J. Pieter klasifikacija), 2) poreikiai kaip prosocialaus funkcionavimo sąlyga (W. T. Thomas), 3) poreikiai kaip asmens išgyvenamos įtampos indikatoriai (H. A. Murray), 4) poreikiai kaip žmogaus sėkmingos adaptacijos sąlyga (K. Obuchowski), 5) poreikiai kaip savirealizacijos sąlyga (A. Maslow) ir kt. Žmogaus raidos stadijos – dar vienas kriterijus, leidžiantis diferencijuoti poreikius pagal jų aktualumą tam tikram raidos periodui (E. Erikson, J. Piaget) (cit. Čiuladienė, 2007).

Paaugliui būdingas saugumo poreikis siejamas su jo savarankiškumo, nepriklausomumo siekiais. Paauglys nori, kad kiti pripažintų jo teisę laisvai reikšti savo pažiūras kiekvienu gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti su jais laiką ir t. t. Poreikiui patenkinti būtina pagarba paauglio nuomonei, pasitikėjimas juo. Ir, atvirkščiai, nepasitikint paaugliu, nediskutuojant su juo ieškant bendro sprendimo, nurodinėjant ir reikalaujant besąlygiško paklusnumo, jo suaugumo poreikis frustruojamas (Čiuladienė, 2007, www.leidykla.eu).

Afiliacijos (emocinio kontakto) poreikis siejamas su paauglio siekiu turėti artimų draugų (ypač tarp bendraamžių), rūpintis kitais ir iš jų sulaukti to paties (Čiuladienė, 2007).

Siekis justi savo vertę, o kartu ir siekis, kad tą vertingumą kiti pripažintų, siejamas su paauglio pripažinimo poreikiu. Pripažinimo poreikiui patenkinti reikia kitų teigiamo įvertinimo, reikšmingumo pripažinimo. Ir, atvirkščiai, pripažinimo poreikis frustruojamas, kai atmetama, nepripažįstama, kai nepastebimos pastangos, nematomos teigiamos savybės (Čiuladienė, 2007).

Paaugliui būdingas saugumo poreikis, kuris siejamas su savarankiškumo, nepriklausomumo poreikiais. Paauglys nori, kad kiti pripažintų jo teisę laisvai reikšti savo pažiūras kiekvienu gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti su jais laiką ir t.t. Poreikiui patenkinti būtina pagarba paauglio nuomonei, pasitikėjimas juo.

Saugumo poreikio siekis – nebūti kitų žeminamam, niekinamam. Taigi poreikio patenkinimas siejamas su būsena, kai paauglys iš aplinkinių nejaučia grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui (Čiuladienė, 2007). Tačiau poreikių konfliktas ne tik susidūrimas su kliūtimi tenkinant poreikius, bet ir tam tikras elgesys. Atsižvelgus į tikslą, kreipiantį konfliktuojančius rinktis kovą (siekiama įskaudinti oponentą), vengimą (siekiama pasitraukti iš konfliktinės situacijos, nepatenkinus nei savo, nei kitos pusės interesų) ar prisitaikymą (užslopinami savo interesai tenkinant oponento interesus), išskirtas agresyvus, egresyvus ir regresyvus elgesys. Agresyvų, egresyvų ir regresyvų elgesį, reiškiamą konflikto metu, tikslinga vadinti konfliktišku. Viena vertus, todėl, kad konfliktas jį lemia, kita vertus, todėl, jog toks elgesys, užuot sprendęs problemą, komplikuoja susidūrimą, lemia oponentų atitolimą ar net susipriešinimą (Čiuladienė, 2007).

3.3 Agresija

Agresyvus elgesys (pranc. agressif – aukštinantis save, karingas; lot. aggresiv – puolu) – veiksmai, kurių tikslas sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui (Leliugienė, 2002, 11). Kita vertus, apibūdinant agresyvų elgesį, akcentuojami žmogaus ketinimai. Agresijai paprastai priskiriami ne bent kokie veiksmai, sukeliantys skausmą arba kitas nemalonias pasekmes, o tiktai tokie, kuriais sąmoningai siekiama pakenkti kitam.

Daugelis mokslininkų teigia, kad paauglių agresyvaus poelgių būdai įsitvirtina veikiant tam tikroms išorinėms sąlygoms:

• tai gali būti autoritarinis auklėjimo stilius;

• stingant doriniam auklėjimui šeimoje;

• vertybių sistemos nebuvimas šeimoje;

• esant iškreiptiems šeimos santykiams;

• televizijos, kompiuterinių žaidimų neigiamas poveikis ir kt.

Psichologijojje agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje kalboje. Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą, ir perkeltinė — dėl tam tikrų priežasčių (dėl nenoro nutraukti tolesnį bendravimą su priešiškumą keliančiu žmogumi, dėl socialinės padėties skirtumų ir kt.) nukreipiama į kitą asmenį („atpirkimo ožį”). Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti j save (autoagresija). Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar savižudybe. Agresyvus elgesys ne visada yra destruktyvus ir smerktinas.

Myers mano, jog agresyvus elgesys – tai prigimties ir patirties įveikos rezultatas. Remiantis požiūriu, kurį plėtojo S. Freudas ir gyvūnų elgesio tyrinėtojas K. Lorencas (cit. Myers, 2000, p. 651), žmonėms būdinga didžiulė agresijos proveržių galia. Freudas manė, kad šalia teigiamų išlikimo instinktų mes esame paslėpę „mirties instinktą”, kurį paprastai perkeliame į kitus žmones agresijos pavidalu arba išreiškiame socialiai priimtina veikla, pavyzdžiui, piešimu arba sportu. Lorenzas tikėjo, kad agresijos energija instinktyviai veržiasi iš vidaus tol, kol ją išlaisvina išorinis dirgiklis arba nuslopina nuolankus elgesys.

Dirgikliai, sukeliantys agresiją, veikia per mūsų biologinę sistemą, teigia Myers. Fiziologinės įtakos turime ieškoti trimis lygmenimis: genetiniu, nerviniu ir biocheminiu. Mūsų genai sukuria individualią nervų sistemą, kur vyksta elektrocheminiai procesai (Myers, 2000, p. 651).

Genetinė įtaka. Rushton atlikti dvynių tyrimai parodė, kad genai turi įtakos žmonių agresyvumui (cit. Myers, 2000, p. 651). Jeigu vienas iš tapačių dvynių prisipažįsta „esantis žiauraus būdo”, tai kitas dvynys, visai atskirai nuo pirmojo, dažniausiai sako tą patį. Netapačių dvynių atsakymai gerokai dažniau būna skirtingi.

Nervinių procesų įtaka. Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys. Pavyzdžiui, katė draugiškai gyvena su žiurke tol, kol vieną dieną katei įsodintas elektrodas nesudirgina tam tikrų pogumburio taškų. Katė tuomet iš karto puola savo narvo draugę ir nužudo ją taip, kaip tai padarytų laukinė katė, t.y. ties kaklu perkanda žiurkės nugaros smegenis (cit. Myers, 2000, p. 652).

Norėdami diagnozuoti sutrikimą, neurochirurgai ramios moters smegenų limfinėje sistemoje (migdoliniame kūne) įsodina elektrodą. Kadangi smegenyse nėra jutimo receptorių, moteris nejunta jokio dirginimo, tačiau, spustelėjus jungiklį, ji pradeda piktai niurnėti: „Pamatuokite mano kraujospūdį. Tuojau pat pamatuokite jį”. Paskui ji atsistoja ir pradeda mušti gydytoją (Myers, 2000, p. 652).

Kruopščiai ištyrus 15 mirties bausme nubaustų kalinių, paaiškėjo, kad visiems jiems buvo stipriai sužalotos galvos. Mokslininkė D. Lewis su bendradarbiais (cit. Myers, 2000, p. 652) daro išvadą, kad daugelis nuteistų nusikaltėlių kenčia nuo nenustatytų neurologinių sutrikimų.

Biocheminė įtaka. Hormonai ir kitos medžiagos, esančios kraujyje, veikia nervų sistemos dalis, aktyvinančias arba slopinančias agresiją, – pastebi Myers. Įnirtęs bulius po kastracijos taps romiuoju, nes sumažės jo testosterono kiekis. Ramios pasidarys ir kastruotos pelės. Suleidus testosterono, kastruota pelė vėl tampa agresyvi (Myers, 2000, p. 652).

Nors žmonės yra ne tokie jautrūs hormonų pokyčiams, tačiau žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai būna žemesnio negu vidutinio intelekto jauni vyrai, turintys didesnį negu vidutinį testosterono kiekį. Vaistai, ryškiai sumažinantys testosterono kiekį, pažaboja jų agresyvumą. Paauglių berniukų ir suaugusių vyrų didelis testosterono kiekis koreliuoja su jų nusikalstamumu, narkotikų vartojimu bei agresyvia, priekabių ieškančia reakcija į erzinimą (cit. Myers, 2000, p. 652).

Alkoholis atpalaiduoja agresyvias reakcijas į iššūkį. Policijos duomenys bei apklausų, atliktų kalėjimuose, rezultatai patvirtina eksperimentų išvadas apie alkoholio ir agresyvumo ryšį: neblaivūs žmonės padaro 65% žmogžudysčių, 88% sužalojimų peiliu, 65% sutuoktinių sumušimų, 55% fizinio smurto vaikams (cit. Myers, 2000, p. 652).

Taigi, nuo biologinių veiksnių priklauso, kaip lengvai bus nuspaustas agresijos gaidukas iškilus psichologiniams sunkumams, pastebi Myers. O kokie psichologiniai veiksniai skatina agresiją? Kokį vaidmenį vaidina mokymasis?

Nemalonūs įvykiai. Socialiniai psichologai, pastebėję, kad tokie veiksniai kaip fizinis skausmas ir asmeninis įžeidimas irgi sukelia agresiją, frustraciją priskyrė nemalonių įvykių kategorijai. Bjaurūs kvapai, karštis, cigarečių dūmai ir daugybė kitų nemalonių dirgiklių taip pat gali sukelti priešiškumą (Myers, 2000, p. 653).

Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją. Agresija gali būti natūralus atsakas į nemalonius įvykius, tačiau mokymasis gali pakeisti natūralias reakcijas. Agresyvios reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijomis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis naudinga. Agresyvūs vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali tapti dar agresyvesni. Jei smurtaudamas žmogus užsitarnauja trokštamą dėmesį, smurtas gali kartotis (Myers, 2000, p. 653).

Išmokti galima ir stebint. Vaikai, kurie augdami stebi agresyvius pavyzdžius, dažnai imituoja tą elgesį, kurį mato. Neretai nusikaltimą padariusius jaunuolius tėvai auklėjo diržu ir antausiais. Taip modeliuojamas agresijos, kaip būdo įveikti problemą, panaudojimas (cit. Myers, 2000, p. 654).

Televizijos žiūrėjimas ir agresija. Ar žmonės, matydami agresiją, tampa agresyvesni? Norėdami tai išsiaiškinti, mokslininkai atliko koreliacinius ir eksperimentinius tyrimus (cit. Myers, 2000, p. 655). Tyrimai rodo, kad yra ryšys tarp jaunų berniukų matytų smurto scenų ir jų pomėgio peštis paauglystėje bei jaunystėje. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje nuo 1957 metų iki 1974 metų padvigubėjęs žmogžudysčių skaičius sutapo su smurto programų pradžia ir paplitimu. Be to, surašymo duomenimis, rajonuose, kuriuose vėliau atsirado televizija, žmogžudysčių padaugėjo taip pat vėliau. Pietų Afrikos baltieji televiziją įsigijo 1975 metais. Niekada anksčiau nebuvo 17užregistruotas toks, beveik dvigubai didesnis, žmogžudysčių skaičius kaip po 1975 metų (cit. Myers, 2000, p. 655).

Kritikai sako, kad šie koreliaciniai tyrimai neįrodo, jog, stebėdami smurto scenas, žmonės darosi agresyvesni (cit. Myers, 2000, p. 655). Galbūt agresyvūs vaikai labiau mėgsta smurto programas. Galbūt nerūpestingų ir smurtaujančių tėvų vaikai yra ir agresyvesni, ir dažniau paliekami vieni prieš televizorių. O televizija galbūt tik atspindi žiaurumo polinkius.

Norėdami išsiaiškinti priežastingumą, eksperimentatoriai vieniems tiriamiesiems rodė smurto vaizdus, o kitiems – pramogines, nesmurtines laidas ir stebėjo jų reakcijas. Ar matyti žmogžudystės ir tyčinio kūno žalojimo vaizdai skatina žmones reaguoti žiauriau susierzinus? „Dauguma mokslininkų sutinka, kad televizijos programos, kuriose rodomas smurtas, skatina jas žiūrinčių vaikų ir paauglių agresyvų elgesį” – pranešė Nacionalinis psichikos sveikatos institutas (1982) (cit. Myers, 2000, p. 655). Tokios pat nuomonės yra Amerikos psichologų asociacija, Amerikos medikų asociacija ir Amerikos pediatrų asociacija. Smurto reakcijos kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kurį patiria stebėdami smurtą, kylančių su smurtu susijusių minčių, slopinimo silpnėjimo ir imitavimo (cit. Myers, 2000, p. 655).

Paaugliai, kurie neturi emocinio ryšio su šeima, negali šio stygiaus kompensuoti

klasėje, priešingai – jie dažnai ir klasėje patiria verbalinę agresiją iš jų neretai tyčiojamasi, jie izoliuojasi nuo savo bendramokslių, patyria pažeminimą bei ignoravimą ir t.t

Dauguma agresyvių vaikų dažnai pažeidinėja discipliną mokykloje, laisvalaikio centre ar būreliuose, dėl to kyla įvairios antisocialinio elgesio problemos, būdingos šiai vaikų grupei. I. Atutienė (1997) apžvelgusi agresyvių vaikų asmenybės problemas mokykloje, suskirstė jas į kategorijas. Tai antisocialinės problemos ir psichologinės socialinės problemos.

Antisocialinės elgesio problemoms būdingi šie požymiai:

1. Pamokų praleidimas (mokyklos ignoravimas, priverstinis ir nepastovus lankymas).

2. Bėgimas iš pamokų (bėgimas iš namų ir nuo suaugusių, ieškojimas progų pabėgti iš

pamokų, apgalvotas bėgimas).

3. Destruktyvus elgesys, pasireiškiąs nepagrįstu prieštaravimu, nepastovi nuotaika, trukdymas kitiems.

4. Dvasinis nuopuolis (pinigų ar kitų daiktų prašinėjimas, prievartavimas, vagystė, įsilaužimas, mašinų vogimas, padegimas, išpuoliai prieš žmones, sužalojimas ir įžeidinėjimas).

5. Reakcija į kontrolę, pasireiškianti neigiamu požiūriu į suaugusių kontrolę, mokyklos taisyklių nesilaikymų, tyčine konfrontacija, nuolatinio bendravimo reikalavimu, pastovių

konfliktų provokavimu.

6. Seksualinė disharmonija (fetišizmas, rūbų nesuderinamumas, homoseksualizmas ankstyvame amžiuje, pernelyg didelis dėmesys pornografijai, troškimas draudžiamos seksualinės veiklos, nepadorus savęs demonstravimas, homoseksualizmas, prievartavimas ir kiti).

7. Tyčinis savęs žalojimas (mąstymas apie savižudybę, medikamentų ir toksinių medžiagų

naudojimas).

8. Žodinė agresija (kritika be pagrindo, grasinimai, pakeltas tonas, keiksmai).

9. Fizinė agresija (gnaibymasis, muštynės, spardymasis, daužymas per galvas, įvairių

priemonių sužeisti naudojimas, stumdymasis, gyvūnų kankinimas).

10. Požiūris į antisocialinius poelgius (atmetamos pripažintos normos, iškraipomos priežastys, atmetama kaltė, blogas poelgis-pasigyrimas, dvasinis skurdumas, nerūpestingumas).

Psichologinės-socialinės problemoms būdingi tokie požymiai:

1. Netinkama savęs kontrolė (tikslingai ir apgalvotai siekiama pareigų, nesistengiama kontroliuoti savęs, greitai viskas pabosta, nesipriešinama pagundai).

2. Savęs iškėlimas (išskirtinis dėmesys sau, apgalvotas siekimas įtvirtinti savo pranašumą, godumas, pavydas, nenoras padėti kitiems, abejingumas kitų jausmams).

3. Netolerantiškas požiūris (nekantrumas, nesugebėjimas prisiderinti prie nustatyto grafiko, įniršio, agresijos pasireiškimas, kai nepatenkinami norai, greitas nusivylimas, noras atlikti tik lengvas užduotis).

4. Brandumas (polinkis bendrauti su jaunesniais už save, netinkama emocinė ir socialinė reakcija į savo amžių, jaunesnių ir vyresnių žmonių išnaudojimas savo tikslams įgyvendinti).

5. Vadovavimas bet kokiam netinkamam elgesiui (nepagrįstai aukštas savęs vertinimas, emocinis šaltumas, nejautrumas kitiems, nepastovumas, žiaurumas ir negailestingumas, nenoras mokytis iš buvusių klaidų, polinkis ,,atsirasti karštuose taškuose“, neturėjimas

savitvardos, konfliktavimas, melavimas).

6. Moralinis vystymasis (nesugebėjimas atskirti tiesos nuo melo, dėmesio į savo elgesį nekreipimas, taisyklių ignoravimas, autoritetų nepripažinimas, svetimos kaltės ir gėdos jausmas).

7. Emocinės reakcijos (greitai verkiama ir juokiamasi, niūrumas, padidinta reakcija į stresą, vangi ar greita emocinė išraiška, paviršutiniškos emocijos). (Atutienė, 1997).

8. Emocinis nerimas (pastovi įtampa ir nesugebėjimas atsipalaiduoti, padidintas aktyvumas, nerimas, baimė priimti sprendimus, pastovus raminimo reikalavimas, nepastovumas, kalbos užsikirtimas, baimės ir nelaimės pojūtis, blogas miegas, nekreipia dėmesio į kitus, savęs gailestis, apetito sutrikimai, nuolatinis susirūpinimas dėl savęs, apatija, išgyvenimas dėl smulkmenų, kaltės jausmas, grasinimas nusižudyti).

9. Fobija (įvairių situacijų, atskirų žmonių, vietų, objektų baimė).

4. SMURTO PREVENCIJOS GALIMYBĖS

LITERATŪRA

1. Bikulčius, J. Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys. Kaunas: Kauno

technologijos universiteto leidykla, 1996.

2. GILLIGAN, J. Smurto prevencija. – Vilnius : Eugrimas, 2002. p. 31. ISBN 9955-501-

36-7.

3. Informacinis portalas moterims. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą http://www.lygus.lt/smurtas/

4. Kas yra smurtas? Paramos centras vaikams. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas

5. KURIENĖ, Aušra. Ką kiekvienas vaikas turi žinoti apie smurtą ir kaip išlikti saugiam. Vilnius, 2007, p. 3-11. ISBN 978-9986-03-6067

6. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvekcija 1989. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 1 d.]. Prieiga per internetą: : http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=19848&p_query=&p_tr2=

7. PRUSKUS, Valdas. Smurto fenomenas mokykloje. Komunikacija, sklaida, prevencija. Vilniau Gedimino technikos universitetas. 2012, p. 5. ISBN 978-609-457-319-4

8. SMITHAS, P. K. Smurto prevencija mokyklose. Metodinė priemonė. Švietimo aprūpinimo centras. Vilnius. 2005, p.26-28. ISBN 9986-03-582-1

9. KARMAZA, E. GRIGUTYTĖ, N. KARMAZĖ, E. G. Smurtas mokykloje: prevencija ir pagalba. Vilnius 2007. p.6-7. ISBN 978-9986-03-609-8

10. LELIŪGIENĖ, I. Socialinė pedagogika. Vadovėlis. Kaunas „Technologija‘ 2003. P. 67-71. ISBN 8855-09-342-0

11. VALICKAS, G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. – Vilnius: Lietuvos teisės akademija. 1997.

12. JUSTICKIS, V. Kriminologija 1 dalis. Vilnius. VDU. 2001

13. МEНЬШИКОВА Е.С., 1993, Жестокое обращение с детъми и его возможные отдаленные последствия. Психологический журнал. Т. 14. Москва

14. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: http://dz.lki.lt/search/

15. Rubinaitis. Vaikų literatūros informacijos svetainė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 15 d. ]. Prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-280678389

16. SUTTON C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius, 1999

17. POLUKORDIENĖ, O. K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Praktinės žinios apie kirzių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją. Praktinis vadovas. Vilnius. 2003. ISBN 9955-9378-7-4

18. Robichaud, M. G. R. Vaikas kenčia pažeminimus mokykloje. Vilnius: Baltos

Lankos. 2007. p. 18

19. ŠAPRANAUSKIENĖ, A. Ar įmanoma įveikti psichologinį smurtą? Aš ir psichologija. 2009 Nr. 9

20. KRASAUSKAS, I. Imituota kova prieš vaikų smurtą. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://iq.lt/lietuva/imituota-kova-pries-vaiku-smurta/

21. Vaikystėje patiriamos patyčios – natūralus augimo etapas? [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/naujienos2/237-vaikysteje-patiriamos-patycios-naturalus-augimo-etapas

21. Fizinio smurto įtaka aukoms ir visuomenei. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 20 d.]. Prieiga prie interneto: http://vilnius.policija.lt/index.php/lt/patarimai-meniu/168-lietuviukalba/virsutinis-meniu/patarimai/1002-fizinio-smurto-itaka-aukoms-ir-visuomenei

22. KUČINSKIENĖ, R. Smurtas prieš moteris . [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 m. kovo 20 d.]. Prieiga prie interneto: http://www.lygus.lt/mic2/ITC/smurtas.php?id=272

23. MIŠKINIS, K. Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas: Aušra, 2003.

24. IGNATAVIČIENĖ, S. ŽUKAUSKIENĖ, R. Rizikos grupės vaikai: metodinės rekomendacijos. Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras, 1999.

25. KVIESKIENĖ, G. Socializacijos pedagogika. Mokymo priemonė socialinės pedagogikos studentams. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2000.

26. ŽUKAUSKIENĖ, R. Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2006, B.

27. MAŽEIKIENĖ, V., Vaikų pyktis ir jo valdymo problemos. Aš ir psichologija. 2010 Nr. 01

28. MYERS, D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000, p. 451-634

29. ŠŪMAKARIENĖ, A. Kaip išgyventi dukters paauglystę? Aš ir psichologija. 2010 Nr.4

30. ČIULADIENĖ, G., Paauglių poreikių konfliktai kaip aktuali dorinė problema. Acta paedagogica Vilnensia. 2007 Nr. 18 p. 57 ISSN 1392–5016.

31. ATUTIENĖ, I., Socialinės problemos mokykloje//Socialinis darbas mokykloje. Šilutė:Prūsija 1997 p. 22-25

PAAUGLIŲ NUOMONIŲ APIE SMURTĄ IR JO PRIEŽASTIS TYRIMAS

Mieli vaikai,.

Kviečiu Jus dalyvauti Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos V kurso studento organizuojamoje apklausoje, kurios tikslas – ištirti paauglių smurtą ir jo priežastis.

Jūsų nuomonė yra labai svarbi, todėl tikiuosi nuoširdžių atsakymų.

Atsakydami į anketos klausimus, pasirinkite Jums tinkamą atsakymą ir pažymėkite X arba parašykite savo nuomonę. Ši anketa yra anoniminė ir konfidenciali, o tyrimo rezultatai bus apibendrinti ir pateikti baigiamajame darbe.

Dėkoju už sugaištą laiką!

Pagarbiai, Aurimas Subačius

Lytis

Berniukas

Mergaitė

Tavo amžius ………… m.

3. Ar Tavo mokykloje yra smurtaujančių mokinių?

taip

Nežinau

4. Ar susidūrei su smurto apraiškomis mokykloje?

Taip

5. Su kokiomis smurto apraiškomis Tau teko susidurti?

Fiziniu smurtu

Seksualiniu smurtu

Psichologiniu smurtu

6. Kas Tavo mokykloje dažniausiai smurtauja?

Mergaitės

Berniukai

Bendraklasiai

Vyresni mokiniai

Kita………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

7. Ar pati/pats bandei smurtauti prieš kitą vaiką?

Taip

8. Ar esi patyręs (usi) smurtą?

Taip

9. Jei į 8 klausimą atsakei „taip“, tai kaip dažnai Tu patiri smurtą mokykloje?

Kiekvieną dieną

Kartą į savaitę

Kartą per mėnesį

9. Kokį smurtą dažniausiai tenka patirti?

Fizinį smurtą

Seksualinį smurtą

Psichologinį smurtą

10. Kur kreipeisi (ar kreiptumeis) patyręs (uis) patyčias ar smurtą?

Į mokytojus

Į tėvus

Į vyresnius seses ir brolius

Į draugus

Į psichologą

Į socialinį pedagogą

Niekur nesikreipčiau

11. Ar dažnai pastebi smurtą mokykloje?

Labai dažnai

Dažnai

Kartais

Retai

Niekada

12. Tavo nuomone, mokiniai mokykloje smurtauja, nes:

Nori būti populiarūs tarp bendraamžių;

Bando į save atkreipti dėmesį;

Stengiasi paslėpti nevisavertiškumo jausmą;

Smurtaudami jie jaučia pasitenkinimą;

Taip elgiasi, nes nori būti panašūs į kitus;

Šeimoje patiria smurtą;

Tai madinga;

Tai jiems teikia pasitenkinimą;

13. Tavo nuomone dėl kokių priežasčių kiti vaikai (o gal ir tu) patiria (i) smurtą?

Dėl charakterio savybių;

Dėl išvaizdos;

Dėl šeimos socialinės padėties;

Dėl taikaus būdo;

14. Kokius veiksmus prieš Tave naudoja smurtaujantys mokiniai?

Pravardžiavimas, įžeidinėjimai;

Grasinimai, gąsdinimai;

Kitų mokinių nuteikinėjimas, paskalų skleidimas;

Asmeninių daiktų gadinimas, laužymas, atėmimas;

Spjaudymas;

Stumdymas, mušimas, spardymas;

Tampymas už plaukų, rūbų;

15. Kuriose mokyklos vietose dažniausiai smurtaujama?

Klasėje

Koridoriuje

Rūbinėje

Persirengimo kambaryje

Sporto salėje

Valgykloje

Tualete

Mokyklos kieme

16. Kaip tu dažniausiai elgiesi patyręs (usi) smurtą mokykloje?

Bandai kalbėtis su skriaudėju, aiškintis geruoju

Atsakai skriaudėjui tuo pačiu

Prašai kitų pagalbos, kad „pamokytų“ skriaudėją

Kreipiesi pagalbos į suaugusiuosius

Nesiimi jokių veiksmų, nutyli

17. Jei teko kreiptis pagalbos į socialinį pedagogą, ar tau buvo suteikta pagalba?

Taip, buvo suteikta pagalba;

Dalinai buvo suteikta pagalba;

Nebuvo suteikta pagalba;

18. Jei teko kreiptis pagalbos į socialinį pedagogą dėl smurto mokykloje, tai kokių priemonių jis ėmėsi?

Individualių pokalbių;

Grupinių užsiėmimų;

Bendradarbiavo su Tavo tėvais;

Bendradarbiavo su Tavo klasės auklėtoja, kitais mokytojais ir psichologu;

Pravedė paskaitas smurto tema;

Pravedė prevencinę veiklą (susitiko su kitais specialistais, vyko įvairūs užsiėmimai, akcijos, programos);

Nežinau;

19. Kas, Tavo nuomone, labiausiai prisideda prie smurto mažinimo mokykloje?

Socialinis pedagogas;

Psichologas;

Klasės auklėtojas;

Mokyklos vadovybė;

Visi mokytojai;

Tėvai;

Patys mokiniai;

NUOŠIRDŽIAI DĖKOJU UŽ ATSAKYMUS!