Netektys

NETEKTIES IR JOS SUKELTŲ PASEKMIŲ TEORINIAI ASPEKTAI

Netekties samprata

Gyvenimo be netekčių nebūna. Kiekvienam mūsų tai teko arba teks išgyventi. Netektis – kai prarandame kažką mums brangaus, svarbaus ir reikšmingo (Peterz, 1970). Mirtis – visuomet kažkieno netektis, kuri įvyksta visiems laikams ir jos negrįžtamume ir amžinume slypi pats didžiausias dramatizmas, kurį išgyvena žmogus.

Kaip pastebi J. V. Zamanajeva (2007), žmonės paprastai pabrėžia tris pagrindinius kiekvienos netekties bruožus: negrįžtamumą, reikšmingumą ir nepriklausymą nuo žmogaus valios.

Netektį visuomet verta suprasti ir plačiau – nes galime netekti orumo, garbės, darbo, meilės, savivertės, piinigų, statuso, gero vardo. Galime prarasti draugus, šeimą, gimtinę: žmonės išsiskiria, persikelia gyventi į kitus miestus ar šalis, jie gali būti ištremiami, išvežami. Beje, priverstinė tremtis savo netekties išgyvenimo ypatumais, sunkumu, prilyginama išgyvenimams, kurie atsiranda po artimojo mirties (Polukordienė K.O., 2008). Visi šie praradimai – taip pat netektys, dėl kurių sielvartaujama.

Gili ir liūdna tiesa apie visa ko laikinumą ir baigtinumą slypi Bob Deits (1997), subtilios ir humaniškos knygos apie netektis autoriaus, žodžiuose: „visi žmonių santykiai yra laikini. Kiekviena santuoka baigsis mirtimi arba skyrybomis. Kiekviena kaarjera turi pabaigą“. Visus šiuos pasikeitimus lydi praradimo jausmas, gilūs netekties išgyvenimai.

Netektys – dramatiški ir neišvengiami mūsų gyvenimo išbandymai, lūžio akimirkos, kai pasijuntame pažeidžiami, bejėgiai ir aptinkame, kad esame mirtingi (DeitsB., 1997). Tuo netektys, ypač artimiausių žmonių, priartėja prie krizinių įvykių, kurie iš

škelia egzistencinius būties klausimus.

Kiekvienoje netektyje glūdi labai daug skausmo. Krizinis išgyvenimas per netektį paprastai subrandina, priverčia pasijusti labiau suaugusiais, negu buvome iki tol. Tačiau tam svarbu neneigti praradimo skausmo, neslopinti jo alkoholiu, narkotikais ar vaistais. Išgyvenę ir priėmę netektį pasikeičiame – dažniausiai tampame realesni, kantresni, ištvermingesni.

Neįveiktos, nevisiškai išgyventos netektys, veikia mūsų dabartį – jos gali virsti ligomis, gyvenimo energijos trūkumu, nesugebėjimu kurti naujus santykius. Neišgyventa netektis – tai neįvykęs prisitaikymas prie permainos. Prie pasikeitimo, neišvengiamai lydinčios kiekvieną netektį. Žmonių išgyvenamų netekčių, jų jausmų, lyginti negalima. Negalima teigti, kad „man ar jam sunkiau negu tau“ ar panašiai. Jausmai, lydintys netektį, skirtingi savo pasireiškimu, trukme, bet ne skausmu.

Persikėlimas gyventi i naują vietą reiškia įprastos aplinkos, kaimynų, draugų, su kuriais siejo bendri interesai, netekimą, psichologinio bendrumo paažeidimą su siaura šalia gyvenančių žmonių grupe.

Tik netektį išgyvenantis žmogus gali pasakyti ir įvertinti, kiek artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio jis neteko, tik jis vieną ar kitą įvykį gali pavadinti netektimi arba ne. Kiekviena netektis – be galo individuali ir išmatuojama tik subjektyvia išgyvenamos netekties reikšme.

Netektys – tai išgyvenimas. Išgyvenimas, išgyventi kažką – tai suvokti įvykių prasmę ir „įsisavinti“ – t. y. įtraukti, integruoti šiuos įvykius į savo patirtį.

Išgyvenimas – tai mūsų psichologinio pasaulio veikla, kuri siekia nustatyti prasmės atitikimą tarp vidinės re

ealybės (sąmonės) ir išorinės realybės (būties) (Vasiliuk, 1984). Kai miršta artimasis, žmogus susiduria su nauja realybe, kurioje jau nebėra mirusiojo. Netekties išgyvenimas − ilgas šios realybės pažinimas ir prisitaikymas prie to, kas joje pasikeitė.

Į netektis galime pažvelgti įvairiais žvilgsniais – psichologijos, psichoterapijos teorijų, asmeninės patirties. Visos psichologijos ir psichoterapijos teorijos skiria dėmesio netektims, gedėjimui bei pabrėžia, kaip svarbu išgyventi, o ne nuslopinti sielvartą. Kiekviena teorija, padėdama išgyvenančiam žmogui praktiškai, vienaip ar kitaip skiria daug dėmesio netekties jausmams. Tačiau visų psichoterapijos sistemų pagalbos esmė netekčių atvejais – padėti netekusiajam suvokti ir išreikšti netektį lydinčius jausmus – sielvartą, liūdesį, dvasinį skausmą.

1.1.1. Netekčių rūšys

Gyvendami ir sendami patiriame daugiau netekčių, atsisveikiname su mums artimais ir reikšmingais žmonėmis – sutuoktiniais, giminėmis, draugais. Žmonės linkę sakyti, kad netekties žaizdas užgydo laikas. Bet tiesa yra ta, jog visos per gyvenimą patirtos netektys sumuojasi, jų sukeliamas skausmas didėja, o slenkantys metai, suteikdami naujų rūpesčių ir džiaugsmų, padeda mums šiek tiek užsimiršti. Tačiau užtenkarimtesnio sukrėtimo, didesnės negalios, ir seni išgyvenimai vėl atgyja.

Netektis – tai sielvarto, širdgėlos būsena, kurioje žmogus atsiduria dėl mylimo žmogaus ar artimo žmogaus mirties (praradimo) (Liobikienė N.,2001). Šioje būsenoje asmuo gali būti trumpą laiko tarpą arba niekada iš jo neišbristi

Mes išgyvename netektį, kai prarandame savo orumą, garbę, darbą, kito žmogaus meilę bei pasitikėjimą, savigarbą, statusą. Si

ielojamės, kai prarandame draugus, šeimą, galiausiai – kai prarandame patys save. Netektis – nuolatinė būsena. Gyvenimo be netekčių nebūna. Kiekvienam mūsų teko arba teks tai išgyventi.

Netektis galima suskirstyti į šias kategorijas :

artimojo mirtis;

darbo praradimas;

materialinių vertybių praradimas;

artimųjų emigracija;

skyrybos;

sveikatos praradimas;

energijos praradimas ir kt.

Artimojo netektis – yra skaudžiausia iš visų netekčių kategorijų Ji praktikoje dažniausiai sutinkama, kaip labiausiai žmones palaužianti netekties rūšis. Statistikos departamento (2009) duomenimis per praėjusį dešimtmetį mirtingumas didėja (žr. 3 priedas). Šie skaičiai parodo, kad mes vis dažniau susiduriame su artimųjų netektimis.

Netekties išgyvenimas visuomet skausmingai liūdnas. Ypač šis išgyvenimas sunkus, kai netenkame žmonių, kurie mums buvo patys svarbiausi. Tik netektį išgyvenantis žmogus gali įvertinti, kiek artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio jis neteko, tik jis vieną ar kitą įvykį gali pavadinti netektimi arba ne. Todėl visuomet labai svarbu įsigilinti – ką konkrečiam žmogui reiškė tie, kurių jis neteko. Bendrųar universalių taisyklių šiuo atveju nėra. Kiekviena netektis – be galo individuali.

Artimo žmogaus mirtis pakerta ilgam. Mirusiajam mirtis yra jo gyvenimo šioje žemėje pabaiga. Tačiau tiems, kurie pasilieka, tai ne pabaiga, o ilgas skausmingas kelias, kai artimo žmogaus „atsisakoma“ pamažu, ir ilgai su tuo kovojant. Suvokti, priimti netektį ir toliau gyventi – skausmingas ir ilgas procesas (Liobikienė N.,2001). Tai visiškai normalus dalykas, kurio nereikėtų nutraukti, ar kažkaip greitinti, trukdyti ir skatinti ne

etektį patyrusį žmogų dirbtiniu optimizmu.

Artimo žmogaus mirtis – reali netektis, ir šią nelaimę patyręs žmogus turi teisę ir galimybę gedėti, nors mūsų visuomenėje tai nelabai toleruojama. Todėl dažnai artimojo netektį patyręs žmogus su tuo sunkiai tvarkosi.

Suaugę, vedę, mokslus baigę vaikai gali išsivažinėti kas sau palikdami pagyvenusius tėvus. Jiems sunku suvokti, kokią netektį patiria tėvai.

Darbo praradimas – šią netektį grindžia masiniai žmonių atleidimai iš darbo, įmonių bankrotai. Tai pagrindžia ir Statistikos departamento (2009) duomenys, kad nedarbas Lietuvoje, taip pat ir Šiaulių apskrityje vis didėja (žr. 3 priedas). Darbas yra vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimo elementų, kuris reiškia ne tik materialinį pagrindą, bet kartu yra savirealizacijos, saviraiškos, kūrybiškumo potencialo atskleidimo būdas. Darbo praradimas streso skalėje užima trečią vietą po mirties ir skyrybų (Psichologų patarimai bedarbiui ir jo šeimos nariams, 2009).

Todėl ne vienam darbo netekusiajam teko ieškoti ir psichologo pagalbos. Deja, tai išdrįsta ne visi, bandydami vieni išspręsti susikaupusias problemas.

Žmogus, praradęs darbą, išgyvena krizę: pradeda menkiau vertinti save, savo ankstesnius sugebėjimus, gali atsirasti depresiškų minčių. Šių jausmų užvaldytam žmogui labai svarbu suvokti, kad panika ir pyktis padėties nepakeis, o nemalonūs jausmai, neigiamos mintys yra natūrali praradusiojo darbą būsena.

Tokiu metu svarbu aplinkinių palaikymas. Svarbu padėti žmogui neslėpti savo bėdų, o apie jas kalbėtis. Kalbėdamas žmogus nusimes nuo savęs blogas emocijas, slegiančius jausmus ir problemas. Pirmiausia būtina išklausyti, o tik vėliau išsakyti savo patarimus.

Žmonės, kurie vadovaujasi principu „čia ir dabar”, o ne laikosi įsikibę praeities, lengviau pamiršta patirtas nesėkmes ir konstruktyviau sprendžia iškilusias problemas. Situaciją, praradus darbą, reikia vertinti kaip šansą gyvenime ką nors pakeisti: įgyvendinti savo svajonę, nemielą darbą pakeisti kitu, tobulėti, daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms.

Materialinių vertybių praradimas – ši netekties forma yra didžiausia netektis aukšto statuso žmonėms. Jiems materialinių vertybių praradimas gali virsti tragedija. Tokiems asmenims daug skaudesnis yra ne pinigų, bet visuomeninės padėties pasikeitimas. Žinoma, jei statusas liktų tas pats, o banko sąskaita ištuštėtų – diskomfortas taip pat pasijustų. Tačiau statusas ir pinigai dažniausiai juk žengia koja kojon. Užsidarę savame pasaulyje žmonės yra pažeidžiamesni. Netekę aukšto posto ar žlugus nuosavam verslui,jie praranda ne tik pinigus, bet ir draugus, pašnekovus – juk nelieka bendrų interesų. Galiausiai šie žmonės izoliuojasi, nes buvusiai aplinkai, atitinkamo rato žmonėms jų jau nebereikia, o su žemesniu socialiniu sluoksniu bendrauti nesinori arba nebesugebama (Netekus statuso gyvenimas nesustoja, 2010).

Skyrybos – tai tokia netektis, kur žmogus jaučiasi prarandąs vieną iš pamatinių gyvenimo atramų. Kaip dažnai besusitikinėtum su žmogumi, tai neatstos bendro gyvenimo. Su šiuo situacijos po skyrybų netobulumu turime susitaikyti, kaip ir su kai kuriais kitais gyvenimo netobulumais.

Statistikos departamento duomenimis, 2009-ais metais ištuokų skaičius buvo mažiausias per 15-ika metų (žr. 3 priedas).

Skyrybos – tai dviejų žmonių lūkesčio ir tikėjimo „būti kartu iki grabo lentos“, socialinio dviejų žmonių kūno – šeimos, baigtis. Kai žmonės skiriasi, miršta ne žmogus, o šeima, t. y. santykiai ir svajonės, įtvirtinti vedybų dieną. Nepaisant to, kas inicijuoja skyrybas – abu sutuoktiniai išgyvena santuokos mirtį, ir visi besiskiriančios šeimos nariai išgyvena netektį. Sielvarto etapai pasireiškia ir išgyvenant santuokos baigtį (Medard Laz, 2004): neigimas, pyktis, derybos, priėmimas ir susitaikymas.

Pagrindinis skirtumas tarp skyrybų ir mirties, kaip rašo V. D. Volkan ir E. Zintl (2007) – po skyrybų išlieka galimybė realiai įvertinti santykius neretai ir bendrauti su buvusiu sutuoktiniu. Tai apriboja mūsų fantaziją ir sustabdo idealizacijos procesą, nes vyrauja realus buvusių santykių vertinimas. Skyrybos visiems šeimos nariams palieka neigiamus pėdsakus. Šeimos ryšiai yra šeimą palaikanti jėga ir energija. Dėl jos šeima gyvuoja. Tačiauta pati energija įjungia ir konfliktus (Zinker Joseph C., 1994), kurie nesprendžiami gali sugriauti šeimą – tai, ką du žmonės mylėjo, kūrė ir puoselėjo.

Po skyrybų vienišais besijaučiantys žmonės serga dažniau, o neretai ir miršta greičiau – tai liudija ir negailestinga statistika (Gozman L. J., 1987, cit. pagal. Nalčadžian A. A., 2004).

Kai pradedama vienas kito neapkęsti, tuomet į paviršių iš­keliamas visas esamas ir nesamas blogis. Sumenkinamos arba priešiškai vertinamos gerosios savybės, o išsakytos geros min­tys nesuvokiamos ir net sukelia didžiulį priešiškumą. Tai – taifūnas, kuris dažniausiai negrįžtamai sunaikina ne tik meilės jausmus, bet ir tarpusavio santykius. Visa tai nuveda į negęs­tančią neapykantą. Šeima, jeigu ir neatsiduria ant skyrybų slenksčio, tai tampa sunkiai pakeliama našta.

Sveikatos praradimas. Sutrikus gyvybinės energijos srautų tėkmei, kanaluose susiformuoja energiniai kamščiai (blokai), dėl kurių nukenčia atitinkamų organų ir kūno sričių aprūpinimas gyvybine energija – po kurio laiko tai pasireiškia fizinio kūno negalavimais, prasta nuotaika, nuovargiu, energijos trūkumu ir t.t. Taigi, energiniai blokai ne tik užtemdo emocinę žmogaus būseną (dirglumas, nervingumas, pyktis, nerimas, baimės, liūdesys, apatija ir t.t.), bet ir sukelia fizinio kūno ligas. Gyvybines energijos tėkmę blokuoja įvairūs faktoriai: stresai, emociniai sukrėtimai, pergyvenimai, konfliktai, neharmoninga aplinka (šeimoje, darbe), negatyvios emocijos (nuoskaudos, pyktis, neapykanta, baimė, sielvartas ir t.t., traumos, operacijos, cheminiai vaistai, alkoholis. Žmonės išeikvoja savo gyvybinę energiją materialiems dalykams (finansiniam stabilumui, buitiniam komfortui, pramogoms, kelionėms..). Ir to pasekmė- sveikatos praradimas. Deja, pinigai čia praranda savo galią – už jokią sumą nenusipirksime to, ko netekome-sveikos savijautos, gyvenimo džiaugsmo. (kitas šaltinis)

Energijos praradimas. Kai nors lauki – tai jau priklausomybė, o priklausomybė sukelia baimę. Ir kuo labiau lauki ko nors iš ateities, tuo labiau nuo jos priklausai ir jos baiminiesi. Laukimas – tai energijos praradimas. O kai vejiesi, bijai nesuspėti, ir vėl kyla baimė dėl ateities. Būtina išmokti laukti nieko nesiviliant ir vytis nesijaudinant, viską daryti greit ir tuo pat metu nesijaudinant.

Susigrąžinti normalią organizmo energetiką ganėtinai sunku, tačiau įmanoma. Pirmiausia, yra būtina išsivaduoti iš paralyžiuojančio baimės jausmo. Baimė – tai energijos praradimas.

Neįveiktos, nevisiškai išgyventos netektys, veikia mūsų dabartį – jos gali virsti ligomis, gyvenimo energijos trūkumu, nesugebėjimu kurti naujus santykius.

Vienas pirmųjų psichologinėje literatūroje gedėjimo etapus aprašė psichoanalizės pradininkas Z. Freud (1917). Psichoanalitinis sielvarto aiškinimas susijęs su energijos samprata − psichinės energijos, kurią artimojo mirties atveju reikia „atplėšti“ nuo prarasto mylimo objekto.

1.1.2. Gedėjimo po netekties stadijos

Gedėjimas – tai sieloje vykstantis „sielvarto darbas“, arba paprastai kalbant – lėtas ryšių su prarastužmogumi silpnėjimas, lėtas atsisveikinimas su mirusiuoju ( Jakubaitienė N., 2010). Šis procesas yra gana ilgas, is trunka nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau. Jo metu kiekvienas žmogus savaip išgyvena artimo žmogaus netektį, tačiau praktiškai visiems, patyrusiems netektį, tenka pereiti tam tikrus gedėjimo etapus:

šoką;

neigimą;

sielvartą;

susitaikymą.

Šoko stadija. Dažniausiai šią stadiją žmogus išgyvena pirmąsias dienas po netekties, bet ji gali tęstis ir iki savaitės. Tai priklauso nuo netekties rūšies. Vieni šoko metu būna tarsi sustingę, kiti labai pasimetę, gali blaškytis, verkti. Kartais šoko metu žmogus elgiasi neprognozuojamai, chaotiškai aktyviai, neadekvačiai suvokia realybę. Vėliau žmogui gali būti sunku atsiminti, kas vyko šoko metu. Šokas yra tarsi apsauginė reakcija nuo skausmo (Deits B., 1997).

Neigimas – tai toks etapas, kuris pasireiškia nenoru pripažinti netekties realumą. Visomis jėgomis žmogus stengiasi neigti tai, kas įvyko – mirtį. Kuo žmogus, labiau neigia netekties faktą, tuo labiau paaštrina fizinių ar psichologinių simptomų atsiradimą – silpnumą, išsekimą, apetito stoką, nemigą arba padidintą mieguistumą, fizinį skausmą, pyktį ir kt. (Deits B., 1997).

Sielvartas – ryškiausias gedėjimo etapas. Jis tęsiasi nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių. Tai greičiau procesas nei būsena, todėl negalime jo pereiti greitai, nes mirusio žmogaus atsisakome ne iš karto, o per tam tikrą laiką, pereinant įvairius etapus (Deits B., 1997). Sielvarto stadijos tikslas – išgyventi šį periodą, kurio metu turi išskaudėti viskas viduje, kad žmogus galėtųprisikelti vėl gyvenimui. Sugebėjimas atsitiesti priklauso nuo žmogaus savybių, gebėjimo tvarkytis su įtampa ir nerimu, ankstesnės patirties. Čia svarbu aplinkinių parama, supratingumas. „Neišsielvartauta“ netektis gali tapti chronišku sielvartu, psichosomatinėmis ligomis, asmenybės vystymosi sutrikimais, depresija.

Susitaikymas – tai etapas, kai kyla klausimas po netekties – „Kodėl tai atsitiko man?“. Žmogui atrodo neteisinga, kad tai atsitiko būtent jam ir jis bando surasti netekties priežastį. Tačiau praėjus nemažai laiko, žmogus pradeda kapstytis iš šios tragedijos. Tai ženklas, kad žmogus pradeda priimti savo naują gyvenimą. Atsiranda tam tikra ramybė, žmogus pradeda daugiau juoktis, atsiranda noras kažką daryti. Tai nereiškia, kad žmogus užmiršo netektį, tačiau dabar galvojimas nebėra toks skausmingas (Deits B., 1997).

Geriausia pagalbai gedinčiam žmogui – nepalikti jo ilgam vieno. Tačiau nereikia ir pernelyg globoti. Jo sielvartas reikalauja laiko ir tik jam lemta šį darbą atlikti. Netektį patyrusiam žmogui naudingi trumpi, bet nuolatiniai kitų žmonių apsilankymai. Jam labai svarbūs žmonės, kurie yra geri klausytojai. Būti su gedinčiu žmogumi ir tinkamai jo klausytis – svarbiausia, ką gali padaryti šalia esantys žmonės. Sielvartaujančio žmogaus jokiu būdu negalima raminti paviršutiniškai. Labai svarbu suteikti galimybę jam išlieti visus jausmus, kurie slegia sielą, ir svarbu, kad jie visi būtų išgirsti ir priimti. Neneigti praradimo skausmo, neslopinti jo alkoholiu, narkotikais ar vaistais.

Normalus gedėjimas gali peraugti į lėtinę krizinę būseną, kuri jau vadinama patologiniu gedėjimu. Sielvartas tampa patologiniu, kai „sielvarto darbas“ būna nepavykęs arba neužbaigtas. Tuomet reikalinga profesionalių specialistų pagalba. Gedinčiu žmogumi verta susirūpinti, kai jis susitapatina su mirusiuoju, atsisako bet kokios veiklos, kuri galėtų išblaškyti ir atitraukti dėmesį nuo minčių apie tą, kurio neteko (Jakubaitienė N., 2010).

1.1.3. Netekties įtakoti jausmai

Artimojo netekusiam žmogui reikia leisti išsikalbėti ir gedėti tiek, kiek jam norisi. Nuo praradimų nesame apsaugotas nė vienas. Tačiau tik su tuo susidūręs žmogus supranta, kaip svarbu nepalūžti, vėl atrasti jėgų ir prisikelti gyvenimui. Be abejo, jau kitokiam. Nes taip kaip buvo, niekuomet nebebus.

Skaudžiausios ir stipriausios emocijos išgyvenamos netekus artimo žmogaus: gilus sielvartas, vienišumo jausmas, baimė, pyktis bei įniršis, kaltė ir gėda.

Pyktis. Kiekviena netektis sukelia pyktį. Socialiniai daugelio dabartinių kultūrų standartai draudžia pykti ant mirusiojo, netoleruoja pykčio jausmo paversdami ji „blogu jausmu“, „bloga savybe“, blogiu, pamirštant, kad pyktis natūralus jausmas. Daug žmonių, kurie „niekada nepyksta“ dažnai išgyvena kaltę arba kaltina pasaulį, kaip neteisingumo buveinę, pilną piktavalių žmonių. Sunku pripažinti ir priimti savo pyktį artimiesiems, juolab tam, kuris mirė, kaip priimta sakyti − „paliko, išėjo“ − vengiant bauginančio žodžio „mirė“. Galiausiai, kažkas turi būti kaltas, kad įvyko tokia baisineteisybė kaip artimo žmogaus mirtis. (Polukordienė K.O., 2008)

Pyktis – vienas pirmųjų signalų, kad mirties faktas yra priimamas. Kaip rašo Elizabeth Kubler-Ross (2001): „Sielvartavimo procese visada esti šiek tiek pykčio. Nė vienas iš mūsų nenorime prisipažinti pykę ant mirusiojo, todėl šios emocijos yra slepiamos, slopinamos ir prailgina liūdesio laikotarpį arba pasireiškia kitais būdais. Verta prisiminti, kad turėtume ne smerkti tokius jausmus, manydami, kad jie blogi ar gėdingi, bet suprasti jų tikrąją reikšmę bei labai žmogišką prigimtį.“

Išgyvenama kaltė, kad nepavyko užkirsti kelią mirčiai, kyla pyktis, kad kiti nepadarė kažko, kas galbūt sulaikytų ir pakeistų tragiškus įvykius, kad apskritai, įvyko tokia baisi neteisybė. Ištikus netikėtai artimo žmogaus mirčiai, pasaulis per vieną akimirką apsiverčia aukštyn kojomis – iki tol pakankamai įprastas ir saugus, jis tampa svetimas, grėsmingas ir nekontroliuojamas. Dauguma tyrimų rodo, kad po netikėtos mirties atvejų, dažniau atsiranda depresijos, gedėjimas užsitęsia ir tampa komplikuotas (V. D. Volkan, E. Zintl, 1993).

Dažniausiai ši kaltė skubotai priskiriama tiems, kurie „turėjo išgelbėti“ – gydytojams, ar kitiems žmonėms, buvusiems šalia. Tai natūralios su netekties skausmu susijusios, pirmosios emocinės reakcijos.

Sielvartas – jausmų prieštara, sukelta įprasto elgsenos modelio pokyčių ar pabaigos (James John. W., 2007).

Bet sielvartas vargina, slegia ir sekina. Todėl neretai bandoma bėgti nuo sielvarto – į alkoholį, į perdėtai intensyvią veiklą, į kompensuojančius tuštumą skubotus santykius. Sielvartą bandoma malšinti vaistais, maistu. Bandymų išvengtineišvengiamo yra daug. Vieni jų labai rizikingi (pvz., alkoholis), kiti mažiau. Tačiau nei vienas jų neatneša trokštamo palengvėjimo. Kas turi būti išgyventa, nepraeina, kol neišgyvenama.

Kodėl svarbu išgyventi sielvartą? Neišgyventas sielvartas gali virsti kūno, psichologinėmis, socialinėmis, dvasinėmis problemomis. Po netekčių padidėja rizika susirgti sunkiomis ligomis.

Sielvarto negalima lyginti – kieno didesnis ar sunkesnis. Sielvarto išgyvenimas – be galo individualus ir asmeniškas dalykas. Tik netekusysis žino ką reiškė jam tas, kurio neteko ir ką reiškia gyventi po netekties. Sielvartą vienam pakelti labai sunku, todėl labai svarbu, kad būtų su kuo juo pasidalinti.

Žmonės visada bijo mirties. Turime suvokti, kad mes nesame amžini. Rytų kultūroje mirtis – natūralus dalykas. Mes visi mirtingi. Kai žmonės suvoks savo laikinumą šioje žemėje, pradės kitaip vertinti savo gyvenimą ir tai, ką jie turi. Dar išlikęs požiūris, kad apie mirtį ir testamentą kalbėti yra blogas ženklas.

Seni žmonės nori mirti namuose, o mes atimame iš jų tą teisę. Išvežame juos į ligoninę, gaiviname iš mirties, nes reikia surašyti ligos istoriją, teikiame pagalbą, nes bus pareikalauta atsiskaitymo, kodėl taip nedaryta, nors tam žmogui tereikia uždegti žvakę ir palikti ramybėje. Tos temos neliečiamos, nes žmonės bijo.Gimti yra natūralu, mirti taip pat yra natūralu. Jei tai suprasime, daugelis problemų išnyks.

Išgyventos netektys tampa stresą sukeliančiu faktoriumi senatvėje. Netektys senatvėje išsekina ir taip jau silpstančio asmeninio irumo jausmus, o reabilitacijos galimybės mąžta.

Pagyvenę žmonės turi išmokti atlaikyti netektis ir išgyventi jų suteiktą sielvartą.

Netektimi senatvėje laikomas sveikatos, energijos, judėjimo netekimas, pojūčių atbukimas, proto žvalumo, savigarbos, susijusios su darbu, netekimas, pagaliau padėties visuomenės akyse pasikeitimas. Daugeliui darbo netekimas ar ligos sumažina finansines galimybes. Nauja santuoka, kaip viena iš reabilitacijos forma, greičiau įmanoma vyrams, nei moterims dėl netolygaus vyrų ir moterų skaičiaus planetoje.

(http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2008/11/19/senu-zmoniu-konsultavimas-humanistiniu-poziuriu/)

Mirus vienam iš pagyvenusių sutuoktinių, kitas pasijunta labai nesaugiu.

Pripažinta, jog įprastų gyvenimo ryšių palaikymas padeda asmenybei išsigelbėti nuo degradacijos, o vienatvė paspartina individo dvasinį nuopuolį.

Pasąmonės jausmų pasireiškimas neįprastu elgesiu, kaltės suvertimas kitiems, nuolatinis skundimasis, vienatvė, užsisklendimas joje – tokios pagyvenusių žmonių reakcijos į netektį.

Tegul artimieji išsikalba, išsiverkia, išsirėkia, jei jiems nuo to palengvės. Leiskite jiems pasidalinti savo jausmais, išsiguosti, bet būkite šalia. Mirusiųjų vargai jau pasibaigė, o giminių laukai ilgas gedulas, jiems dar reikės pagalbos. „Pagalba” nėra suprantama kaip kokio nors specialisto konsultacija; daugeliui tai ir nebūtina, ir per brangu, iš tikrųjų mirusiojo artimiesiems reikia žmogaus, ir nesvarbu, kas jis – draugas, daktaras, seselė, kunigas. Jam pačiusvarbiausiu asmeniu gali tapti ir socialinė darbuotoja, jei ji padėjo surasti slaugos namus ir įkurti ligoninę.

1.1.4. Netekties sukeltos pasekmės

Kai gedėjimas užsitęsia ilgiau negu vienus metus – sielvartas nesilpsta, nepraeina, kartojasi gedėjimui būdingi sveikatos sutrikimai − gedėjimas tampa komplikuotas, arba jis vadinamas patologiniu gedėjimu. Tuomet reikia specialistų pagalbos, nes vienas, be pagalbos žmogus tokio gedėjimo paprastai neįveikia.

Įveiktas sielvartas, išgyventa netektis, subrandina žmogų. Atsiranda geresnis savęs ir kitų pažinimas, pradedame geriau skirti, kas mums iš tiktųjų svarbu, turi vertę, o kas mažiau. Gyvenimo baigtinumo jausmas tampa akivaizdesnis, tai padidina gyvenimo vertę, išmoko džiaugtis dalykais, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami ir mes nemokėjome jais džiaugtis. Atsisijoja bereikalingos kovos, nebeįsiveliame į smulkmeniškus ir niekur nevedančius ginčus. Laikas įgyja naują vertę ir nesinori, kad jis eitų tuščiai ar būtų atiduodamas mažai prasmės turintiems reikalams ar užsiėmimams.

Asmeninis netekties išgyvenimas pasireiškia trimis formomis:

fiziologine (susilpnėjęs regėjimas, spaudimas krūtinėje, energijos netekimas, raumenų silpnumas, galvos skausmas, tuštumos jausmas);

emocine ( pyktis, nerimas ir pan.);

intelektine (neigiami įspūdžiai apie mirusįjį ištrinami, paliekami tik teigiami, idealizuoti prisiminimai). (Liobikienė N., 2001)

Depresiją gali sukelti viena iš fiziologinių funkcijų, socialinių kontaktų netekimas arba atsiradęs nereikalingumo jausmas. Depresija, susijusi su kaltės jausmu, būna dėl nedoro elgesio su mirusiu žmogumi. Pagyvenusiems žmonėmsmirties baimės jausmas gali pasireikšti mintyse, žodžiuose, sapnuose, elgesyje ir nemiga. Savižudybės pavojų gali sukelti noras atsikratyti priklausomybės, vienatvės, nenaudingumo, skausmo. Pagyvenusiems žmonėms padidėja savižudybės pavojus. Savižudybė pagyvenusiam – galimas tariamo susitikimo su mirusiuoju būdas arba keršto savo šeimos nariams išraiška.

Senyvo amžiaus žmonės dažniau susiduria su sutuoktinio ar draugų netektimi, tai gali būti depresijos priežastis. Pagyvenusiam žmogui, netekus artimo žmogaus, sumažėja jo savivertė, jaučiasi nereikalingas, praranda gyvenimo tikslus. Taip pat, depresijos priežastis gali būti, jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tada jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Kartais terapijoje yra naudojamas Rogerso klausimynas (Kočiūnas R., 1995), kuriame prašoma pacientų nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie jie yra iš tikrųjų. Kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis siekė parodyti, kaip panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leidžia parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

(http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2008/11/19/senu-zmoniu-konsultavimas-humanistiniu-poziuriu/)

Pagyvenusių žmonių socialinių ryšių mažėjimas ar net nutrūkimas, pažinimo bejėgiškumas yra fonas, kuriame ištinka įvairios ligos, ekonominių sąlygų pablogėjimas, praradimai ir kartu atsiranda žemas savęs vertinimas. Vadinasi, stresas – natūrali seno žmogaus emocinė būsena. Norint sėkmingai įveikti stresą, aplinka turėtų skatinti keisti požiūrį į save bei didinti savęs priimtinumą. Kita vertus, nesėkmingas streso įveikimas pasireiškia atsiskyrėliškumu: nenoru bendrauti, visiems ir visur demonstruojamu priešiškumu. Stresas, suprantamas kaip ilgai trunkanti stipri psichinė įtampa, sumažėja, tačiau įprastinis — nerimas lydi beveik kiekvieną senstantį. Reikia skatinti pasikliauti ir veikti, vadovaujantis savo jausmais, būti sau ištikimam, save išreikšti. Tada turima daugiausiai galimybių patirti socialinę paramą, džiaugtis gyvenimu ir sėkmingai susidoroti su stresu.

Jei toleruosime artimųjų pyktį, nukreiptą į mus, į velionį, į Dievą, padėsime jiems susitaikyti nejaučiant kaltės. Tačiau smerkdami tokį jų elgesį tik padidiname jų sielvartą, sustipriname gėdos ir kaltės jausmą, kuris dažnai sukelia fizinę ir emocinę negalią.

Kreiptis į specialistus būtina, kai atsiranda gedinčiojo psichikos sutrikimų, kurie pasireiškia nuolatiniu nerimu ir įtampa, nesuvaldomu liūdesiu ir verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu, jei kyla nuolatinės haliucinacijos ir keistos, neįprastos sveikam žmogui, mintys.

1.2. Specialistų veikla, mažinant netekties sukeltas pasekmes

Pasaulinėje socialinio darbo praktikoje labai paplito savitarpio pagalbos grupių veikla, išaugo pagalbos netekties ištikimam žmogui, kurią teikia socialiniai darbuotojai, apimtis (autorius). Žmonės ieško nusiraminimo kituose, jau patyrusiuose netektį asmenyse. Jie gauna moralinį palaikymą, patiria abipusį draugiškumo jausmą, pasikeičia patirtimi. 4-ame priedepateikiama informacija apie pagalbos tarnybas, kurios suteikia pagalbą ir paramą netektį patyrusiems žmonėms.

Širdyje artimos aplinkos žmonės daug daugiau atjaučia netekusius artimųjų asmenis, negu atrodo iš išorės. Dažniausia problema, kylanti visiems – kaip parodyti savo atjautą, kaip padėti gedinčiajam? Dažnas žmogus tokioje situacijoje galvoja: “Ką aš galiu gero padaryti? Juk mirusiojo nesugrąžinsi”. Šis klausimas dažnai kyla ir psichikos sveikatos specialistams ( Polukordienės K.O., 2010). Žmonės turi daug įvairių baimių, susijusių su mirtimi, o tuo pačiu ir su paramos siūlymu netekusiesiems. Mirties temos apėjimas visuomenėje, asmeninės užjaučiančiųjų baimės ir nerimas pasakyti ką nors ne taip ir ne laiku, netyčia įžeisti, pačių netekusiųjų dažnas užsidarymas savyje, gilus liūdesys ir sielvartas, kartais pykčio reakcijos, aplinkiniams dažnai atrodo neįveikiamos ir sukuria tam tikrą tylėjimo sieną aplink gedintįjį.

Pati didžiausia pagalba šiuo atveju – norėti ir gebėti išbūti kartu su išgyvenančiuoju sielvartą – su jo liūdesio perpildytais jausmais, skausmingais prisiminimais apie mirusįjį, ašaromis, tylėjimu, o kartais pykčiu, kurio nereiktų priimti asmeniškai. Norint padėti netekusiajam, verta atsakyti sau į klausimus – ar nebijau priimti stiprių kito žmogaus jausmų? Ar galiu kantriai išklausyti pačias liūdniausias istorijas? Ar nepulsiu per greitai raminti ir sakyti, kad “viskas praeis”? (Polukordienės K.O., 2010). Ar turiu pakankamai laiko, ar noriu jo tiek rasti, kad galėčiau pabūti su gedinčiuoju ramiai ir neskubindamas jo greičiau baigti liūdėti? Net jei į visus klausimus nerandate atsakymo – palaikantis žvilgsnis, rankos paspaudimas, apkabinimas, kitas jums priimtinas būdas išreikštiatjautą ir palaikymą – visuomet bus parama netekusiajam ir ženklas, kad kažkas yra šalia jam liūdint.

Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko. Poreikis išsikalbėti turi savo gydančią prasmę: kai pakartotinai grįžtama prie sukrėtusių faktų ir su jais susijusių skaudžių išgyvenimų, juos papasakojant tai su vienomis, tai su kitomis detalėmis, išreiškiami susikaupę ir naujai susitvenkiantys jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje vyksta “raminimosi” – priėmimo ir susitaikymo su tuo, kas įvyko, darbas.

Netektį išgyvenantiems žmonėms labai reikia palaikymo, net kai jie tai neigia ir sako “aš pats ar pati”. Taip, išgyventi netektį tenka tik tam, kas ją patyrė – pačiam ar pačiai. Bet žymiai sunkiau, kai tai vyksta vienišoje vienatvėje (Polukordienės K.O., 2010).

Kada procesas, susijęs su sielvartavimu vystosi normaliai, specialistas turėtų nustatyti, kokius teigiamus ar neigiamus jausmus netektis labiau atskleidė ir tik tada suteikti žmogui pagalbą (Kundrotienė R., 2006). Socialinis pedagogas (darbuotojas) privalo kelis kartus vieną ir tą patį asmenį įdėmiai išklausyti nesiūlant gatavų receptų, neduodant jam banalių patarimų, nenukreipiant nusiraminimo ieškoti religijoje.

Klientui būtina pabrėžti, jog jo liūdesys dėl netekties yra normali psichinė būsena, o esant reikalui, bendradarbiauti su kitų profesijų specialistais, visų pirma – medikais. Teikti patarimus netekties ištiktam žmogui tik tokiu atveju, kai reikia užkirsti kelią destruktyviam jo elgesiui, o ne jausmų išliejimo paspartinimui.

Darbas su žmonėmis, patyrusiais netektį, reikalauja aukščiausio socialinio darbuotojo, edukatoriaus profesionalumo. Teikiant pagalbą besisielojančiam negalima pamiršti žmogaus sveikatos, individo savybių, jo reakcijos į netektį. Atjautos modelis turi pasireikšti kiekvienoje socialinio darbo stadijoje. Jis padeda nustatyti diagnozę, o tuo pačiu ir kliento gydymą. Todėl tokio žmogaus dvasinis sveikimas atstato vientisumą, sugrąžina savigarbą, pasitikėjimą savo jėgomis. Šie tikslai yra specialisto kelrodė žvaigždė gydant netekties žaizdas.

Problemos, susijusias su netektimi ir sielvartu yra sudėtingos ir reikalauja paties rimčiausio požiūrio. Jos dar ilgai bus sunkiai sprendžiamos, tačiau specialistai turi dirbti pagal tą metodiką, kuri yra.

Netekties ir sielvarto analizė asmenybės teorijos požiūriu suteikia dar vieną galimybę suprasti žmogaus būseną. Gerai suprantant ciklą „netektis – sielvartas – reabilitacija arba moralinių kančių sumažinimas” – privalu matyti žmonių išgyvenimus ir džiaugsmus, stebėti juos darbo bei kūrybos procese ir, stengiantis išgyvenant naujo skausmo, ieškoti išeities, vedančios per kančias į pasikeitusį gyvenimą.

Žmonėms patyrusiems netektį vertėtų sielvartu dalintis su artimaisiais, kitais šalia esančiais žmonėmis. Psichologai, psichoterapeutai ar tiesiog terapeutai gali padėti asmeniui išsivaduoti iš skausmo jį išklausydamas, duodamas gerų patarimų. Jis žino kokiu būdu padėti klientui, kad netektis taptų tik trumpu gyvenimo etapu ir žmogus vėl galėtų grįžti į normalaus gyvenimovėžes ( Muceniekas G., 2007).

LITERATŪRA

1. Василюк Ф. Е. Пережить горе. http: /www.psychology.ru/library/

00062.shtml.

2. Василюк Ф. Е. Психология переживания (анализ преодоления критических

ситуаций). М.: Изд-во Моск. ун-та, 1984. – 200 с.

3. Yalom I. D. Existential psychotherapy. Basic Books, 1980. (Leidimas rusų kalba:

Ялом И. Экзистенциальная психотерапия. – М: Независимая фирма «Класс»,

2005-576 с.)

4. Deits Bob. Life after Loss. A Personal Guide Dealing with Death, Divorce,

Job Change and Relocation, Fusher Books,1992. (Leidimas rusų kalba: Дейтс Боб. Жизнь

после потери. – M.: Fair- Press. 1999. – 304 с.)

5. Vamik D. Volkan, Elizabeth Zintl. Life After Loss: The lessons of grief. – New

York,1993 (leidimas rusų kalba: Вамик Волкан, Зинтл Элизабет. Жизнь после утраты:

Психология горевания / Пер. с англ. – М.: «Когито-Центр», 2007. – 160 с.)

6. Netektys. Draugo laiškai-II. Leidinio sudarytojai K. O. Polukordienė, A. Kazlauskaitė,

P. Skruibis, R. Aleliūnaitė, M. Bagdonienė.- Vilnius: Heksagrama, 2005, – 72 p.

7. Заманаева Ю. В. Утрата близкого человека – испытание жизнью. – СПб.:

Изд-во С.-Петерб. ун-та, 2007. – 272 с.

8. http://212.59.5.155/zinute_pr.php?inf_id=1271611

9.http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2008/11/19/senu-zmoniu-konsultavimas-humanistiniu-poziuriu/

10. http://sviesosnamai.lt/nuolat_liudmila.html

11. http://www.veidas.lt/visuomene/psichologija/netekus-statuso-gyvenimas-nesustoja

12.http://www.horo.lt/psichologu-patarimai-bedarbiui-ir-jo-seimos-nariams/asmenybe/148

13. Liobikienė N. „Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos“, Vilnius, 2001 .

14. Freud S. Mourning and melancholija. Standart Editon, 14:237-258.

15. Kubbler – Ross E. „Apie mirtį ir mirimą“

17. Polukordienė O.K. „Draugo laiškai II. Netektys“

18 . Polukordienė O.K. „Netekčių psichologija“

19. Polukordienė O. K. „Psichologinės krizės ir jų įveikimas“

20. Polukordienė O.K. „Draugo laiškai“

Leave a Comment