Specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
I. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONĖS......................... 5
II. INTEGRACIJOS SAMPRATA IR ESMĖ........................ 8
III. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS
Į VISUOMENĘ RAIDA.............................. 10
IV. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME PRIELAIDOS...................... 13
1. SUPRATIMAS.............................. 13
2. MEDICINOS PRIEŽIŪRA............................ 14
3. REABILITACIJA.............................. 15
4. PARAMOS PASLAUGOS............................ 16
V. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME SĄLYGOS......................... 17
1. PRIEINAMUMAS.............................. 17
2. MOKYMAS.............................. 18
3. UŽIMTUMAS.............................. 20
4. MATERIALINĖ PARAMA IR SOCIALINĖ APSAUGA............ 21
5. ŠEIMYNINIS GYVENIMAS IR ASMENS NELIEČIAMYBĖ......... 22
6. KULTŪRA.............................. 23
7. POILSIS IR SPORTAS.............................. 23
8. RELIGIJA.............................. 24
VI. KONKREČIOS PRIEMONĖS SIEKIANT SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONES INTEGRUOTI Į VISUOMENĘ............................. 25
IŠVADOS.............................. 27
NAUDOTA LITERATŪRA.............................. 29ĮVADAS
Specialiųjų poreikių žmonių yra visose pasaulio šalyse ir visuose socialiniuose slluoksniuose. Nuo seno tokie žmonės buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausias dėmesys buvo kreipiamas būtent į jų silpnybes. O tai reiškia, kad šių žmonių ateities perspektyvos liūdnos, kad jie neturės galimybių įgyvendinti savo vilčių ir svajonių. Pagaliau tai reiškė, kad jų gyvenimas prabėgs savotiškoje tremtyje. Dažniausiai viskas taip ir susiklostydavo.
Ir tik dabar, kai specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę politika jau gana toli pažengusi, imta laikytis nuomonės, kad nesvarbu, talentingi ar neetalentingi, fiziškai ir dvasiškai stiprūs ar silpni – visi žmonės vienodai vertingi, o jų poreikiai – patys įvairiausi.
Šiandien specialiųjų poreikių turintys vaikai ir suaugusieji stengiasi išmokyti mus kažko labia svarbaus. Jie visų pirma nori mums parodyti, kad yra tokie pat žmonės kaip ir

r visi kiti. Jie ragina mus atsisakyti niekinamo požiūrio į juos ir “etikečių klijavimo”, nes tai paverčia juos antrarūšiais žmonėmis – invalidais.
Specialieji poreikiai – tai iššūkis sveikiesiems, kurį priimdami, mes turime mokytis gerbti kiekvieno individo unikalumą, pripažinti jo teisę dalyvauti mūsų valstybių, bendruomenių, šeimų, mokyklų gyvenime. Šis dalyvavimas suteikia kiekvienam individui galimybę visapusiškai patenkinti savo poreikius ir jaustis priimtu, o ne atstumtu.
Specialieji poreikiai turi būti tenkinami ne specialiosiose mokyklose, ne specialiosiose grupėse, ne specialiosios pedagogikos pagalba, nes tai vėl reikštų tremtį. Tai kaip padėti specialiųjų poreikių žmonėms pasijausti lygiaverčiais visuomenės nariais?
Šiuo atveju reikalinga specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę, kuri padėtų žmogui, turinčiam specialiųjų poreikių, nesijausti atstumtam, o, atvirkščiai, tapti visuomenės dalimi.
Integracija tik tada bus sėkminga, jeigu mes aiškiai suvoksime, kokius žmones vadiname specialiųjų pooreikių žmonėmis, išsiaiškinsime, kokia yra integracijos samprata ir esmė, kiek toli jau yra pažengęs integracijos procesas ir kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, sąlygos bei priemonės.
Tik atsakę į šiuos klausimus galėsime diskutuoti apie sėkmingą specialiųjų poreikių žmonių integraciją į visuomenę, bei vertinti integracijos vyksmą.I. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONĖS
Specialiųjų poreikių žmonėmis vadinami žmonės su intelekto, emocijų ir elgesio, kalbos ir komunikacijos, regos, klausos, lėtiniais somatiniais ir neurologiniais, kompleksiniais, specifiniais pažinimo ir mokymosi, fiziniais ir judėjimo sutrikimais (Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams be
endrojo ugdymo įstaigose tvarka. 1993.05.27).
Pagal Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos sutrikimų klasifikaciją visi aukščiau išvardinti sutrikimai turi apibrėžimus ir gali būti skirstomi dar smulkiau.
Intelekto sutrikimas – tai protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų. Jis dažniausiai skirstomas į protinį atsilikimą, intelekto regresiją ir kitus intelekto sutrikimus. Protinis atsilikimas paprastai dar yra skirstomas į nežymų ( IQ 50-69), vidutinį (IQ 35-49), žymų (IQ 20-34) ir labai žymų (IQ mažiau už 20). IQ arba intelekto (sumanumo, protingumo, sugebėjimo spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, gebėjimo pasimokyti iš patirties) koeficientas yra nustatomas specialiais testais.
Specifiniai pažinimo sutrikimai – tai nepakankamas atskirų pažintinių funkcijų išsivystymas dėl minimalių smegenų disfunkcijų. Ši sutrikimų grupė skirstoma į tokius pogrupius: girdimojo suvokimo ir lingvistiniai sutrikimai (sutrikęs kitų kalbos supratimas- neskiria panašių pagal akustinius požymius fonemų, nejaučia ribų tarp žodžių, sakinių ir t.t.; faktinis kalbos priemonių skurdumas – nepilnavertė leksika, semantika, sintaksė, nesusiformavę rišliosios kalbos įgūdžiai; sutrikęs gebėjimas naudotis faktiškai turimomis kalbinėmis priemonėmis – momentinis žodžio ar gramatinės formos pamiršimas, sunki minčių raiška ir kt.; girdimosios atminties sutrikimai), regimojo suvokimo ir akių judesių sutrikimai (totalus vizualinių procesų sutrikimas, regimojo atpažinimo sutrikimas, visumos suvokimo sutrikimas ir t.t.), suvokimo ir motorinių koordinacijų sutrikimai (audiovizualinės sąveikos sutrikimai, silpna akies ir rankos koordinacija, audiomotoriniai sutrikimai), bendrieji atminties sutrikimai ( trumpalaikės, il
lgalaikės atminties sutrikimai, įsiminimo ir atgaminimo strategijų trūkumas ir t.t.), kiti pažinimo sutrikimai. Specifiniai pažinimo sutrikimai gali sukelti įvairias, dažniausiai mokymosi, negales: disleksiją, disgrafiją, diskalkuliją, akalkuliją ir kt.
Emocijų ir elgesio sutrikimai – tai santykiškai pastovūs, išsiskiriantys, nelaukti nukrypimai nuo normalaus elgesio. Yra net dvylika minėtų sutrikimų pogrupių: savireguliacijos sutrikimai (dėmesio sutrikimai, hiperkinezės, perdėtas impulsyvumas ir kt.), elgesio sutrikimai, opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, ginčijimasis, kerštingumas ir kt.), nerimas (išsiskyrimo ir bendrasis, vengimo reakcijos), fobijos (konkrečių objektų ir reiškinių sukeliamos baimės), depresija, agresyvumas, psichotiniai sutrikimai (šizofrenija, autizmas ir pan.), charakterio akcentuacijos, tikai (nuolatiniai, praeinantys), narkomanija, kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.
Kalbos ir komunikacijos sutrikimai – nuolatiniai bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimai nuo įprastų bendravimo ir kalbėjimo normų. Jie skirstomi taip: kalbėjimo sutrikimai (įvairūs fonetiniai trūkumai), kalbėjimo tempo sutrikimai (greitakalbystė, lėtakalbystė), balso sutrikimai (visiškas balso nebuvimas, balso silpnumas, dalinis balso sutrikimas, rezonavimo sutrikimai), kalbos sutrikimai (kalbos neišsivystymas, fonologiniai sutrikimai, sulėtėjęs kalbos vystymasis, sutrikdytas kalbos vystymasis), rašymo ir skaitymo sutrikimai (aleksija, disleksija, agrafija, disgrafija), įvairūs komunikacijos sutrikimai (mikčiojimas, mutizmas, autizmas), neverbalinės komunikacijos sutrikimai, kiti kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai.
Klausos sutrikimai – nuolatiniai pastebimi, trukdantys bendrauti girdimojo jutimo ir suvokimo nesklandumai. Remiantis absoliučių pojūčių slenksčių matavimais jie skirstomi į neprigirdėjimą (nežymų, vidutinį, žymų ir. labia žymų), kurtumą (praktišką, visišką) ir ki
itus klausos sutrikimus.
Regos sutrikimai – tokie regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliam vystymuisi, mokymuisi, orientacijai erdvėje, savarankiškam gyvenimui. Remiantis regėjimo aštrumo ir akipločio matavimais, skiriamos šios sutrikimo grupės: normalus regėjimas (be sutrikimų, nežymus regėjimo sutrikimas), silpnaregystė (vidutinė, žymi), aklumas (su regėjimo likučiu, praktiškas, visiškas) ir kiti regėjimo sutrikimai.
Labai įvairūs kilme ir sukeliamais padariniais yra fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Vieni jų paveldimi, kiti įgyjami gyvenimo eigoje dėl traumų ar persirgtų ligų. Šie sutrikimai skirstomi į motorikos sutrikimus, judesių koordinacijos sutrikimus, lokomocijos sutrikimą (nežymų, vidutinį, žymų, labia žymų ir visišką negalėjimą judėti), apraksijas ir dispraksijas, skoliozę, ypač ryškias kūno dalių deformacijas, kitus fizinius ir judėjimo sutrikimus.
Lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai – chroniški sutrikimai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja vaiko ugdymą, reikalauja specialiųjų ugdymo sąlygų. Šiuo atveju galima išskirti širdies ir kraujagyslių sutrikimus (įgimtos širdies ydos, širdies nepakankamumas ir kt.), kvėpavimo sistemos ligas (bronchinė astma, tuberkuliozė), inkstų sistemos ligas (inkstų nepakankamumas, dieninė enurezė), kraujo ligas (anemija, hemofilija), onkologines ligas, alergijas, epilepsiją, būklę po neurologinių susirgimų, diabetą, imunologinius sutrikimus ir kitus somatinius ir neurologinius sutrikimus.
Kompleksiniai sutrikimai – ypatingumų deriniai. Dažniausiai kompleksiniai sutrikimai nėra paprasta pirminių sutrikimų suma, o sudaro naują kokybę. Štai keli galimi variantai: regos ir klausos sutrikimai, regos ir intelekto sutrikimai, judėjimo ir intelekto sutrikimai ir t.t.
Klasifikacijos sudarytojų teigimu, ji dar turėtų būti tobulinama. Pirmieji žingsniai daromi adaptuojant Lietuvoje Pasaulinės sveikatos organizacijos parengtą “Tarptautinę sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikaciją”. Joje skiriami keturi pagrindiniai sutrikimų lygmenys:
1) liga (disease) – tai patologinis procesas, pirminė priežastis ( pvz.., katarakta);
2) sutrikimas (impairment) – funkcijos ar organo sutrikimas dėl ligos ar traumos (pvz.., regėjimo aštrumo sumažėjimas: sutrikimas reiškiasi organų ir sistemų lygmeniu);
3) negalė (disability) – dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bazinių sugebėjimų srityje (pvz.., negalėjimas skaityti normalaus teksto: negalė reiškiasi individo lygmeniu);
4) invalidumas (handicap) – dėl sutrikimo ar negalės kylantys žmogaus socialinio funkcionavimo nesklandumai (pvz.., negalėjimas mokytis kartu su normaliai reginčiais).(Sutrikimų klasifikacija, 1995)
Kaip matyti iš sutrikimų apibūdinimų Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos sutrikimų klasifikacijoje ir “Tarptautinėje sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikacijoje”, specialiųjų poreikių žmonės patiria bendravimo sunkumų. Tačiau, nežiūrint į tai, kiekvienas žmogus yra savaip vertingas ir turi teisę į “normalią egzistenciją – žmogaus gyvenimą kitų žmonių socialinėje bendrijoje” (Bakk A., 1998) – integraciją į visuomenę.II. INTEGRACIJOS SAMPRATA IR ESMĖ
Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi žodžio integracija apibrėžimai.
Integracija [lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas] dalių, elementų jungimas(is) į visumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985).
Integracija – lotynų kilmės žodis, reiškiantis jungimą į vieną visumą ir užbaigtumą visumos atnaujinimo ir restauravimo prasme (Tėvams apie integruotą mokslą, 1997).
Integracija – dirbtinių kliūčių įveikimas (Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę, 1997).
Integracija – visiškas įtraukimo procesas, kai ypatingų poreikių turintys vaikai yra lavinami įprastinėje aplinkoje, kad nepriklausomai nuo negalės pobūdžio išsiugdytų priklausomybės jausmą, išmoktų bendrauti su bendraamžiais, užsitikrintų paramą ir tam tikrą vietą kolektyve (Tėvams apie integruotą mokslą, 2000).
Integracija – procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų ir institucijų parama (Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia?,1997).
Integracija – tai planuotas ir apgalvotas būdas leidžiantis žmogui su negalia būti kartu su visais (A. Bakk, K. Grunewald, Globa, 1998).
Nors integracijos apibrėžimai ir varijuoja, jos esmė viena – kad žmogus su negalia dalyvautų socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje.
Žmonių, turinčių negales, integravimas į visuomenę – viena iš šių dienų aktualijų, kalbant apie neįgaliųjų gyvenimo ir veiklos galimybes. Ji sprendžiama įvairiuose visuomeninės struktūros lygmenyse: švietimo bei socialinės apsaugos ir darbo sistemoje. Žmogus negali egzistuoti vienas. Esminė prielaida pilnavertei egzistencijai – bendruomeninis gyvenimas (J.Vanier, 1998). Neįgalaus žmogaus padėtis tarp kitų bendruomenės narių dėl jo išskirtinių savybių visais laikais buvo ypatinga: nuo visiško atmetimo – izoliacijos ir sunaikinimo iki priėmimo – integracijos. Žmogus – bendruomeninė būtybė, tam tikrais ryšiais susieta su kitais asmenimis. Nuo tarpasmeninių santykių pilnavertiškumo priklauso asmens savijauta bendruomenėje. Kokiu būdu formuojami pilnaverčiai tarpasmeniniai santykiai tarp žmonių, galima analizuoti visuomeninės grupės vertybinių nuostatų pagrindu. Jei visuomenė aukščiausia vertybe išskiria žmogų, žmogiškąją esybę bendrąja prasme ir siekia gerovės kiekvienam, tokioje visuomeninėje struktūroje kiekvienas asmuo tampa vertybinės orientacijos centru, visuomeninės gerovės kūrėju ir vartotoju (Keli integruoto ugdymo aspektai, 2001).
Integracija – įvairių fizinių ir intelektualinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą visuomenę. Integracijos negalima nei išmokti, nei išsireikalauti, nes tikroji integracija – žmonių širdyse. Kai sveikieji supras, ko vertas neįgaliųjų žmonių gyvenimas, kai pajus buvimo greta džiaugsmą, įvyks stebuklas – integracija taps bendru visų tikslu (Viltis, 1998 nr.4(6)). Tai reiškia, kad galimybę neįgaliam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą bendruomenėje sąlygoja abipusė sąveika: sveikų žmonių pasirengimas priimti kitokį individą bei neįgalaus žmogaus pastangos būti veikliam. Pilnavertė sąveika veikloje tarp žmonių įmanoma tik pažinimo ir pasitikėjimo aplinkoje. Negalę turinčius asmenis suprantanti ir priimanti aplinka gali rastis tik susitikimo situacijoje, bendraujant ar veikiant kartu, kai susidaro galimybė pažinti vieni kitų vidinį pasaulį.
Kad specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę būtų sėkminga, neužtenka vien aplinkinių supratimo ir geranoriškumo. Proceso sėkmę nulemia tam tikri organizuojantys veiksniai, neleidžiantys jam vykti stichiškai, padrikai. Svarbiausi jų:
– visuomenėje dominuojantys požiūriai, nuostatos, vertybės;
– parengta ir veikianti juridinė bazė;
– priemonių, leidžiančių įgyvendinti įstatymais reglamentuojamą tvarką, egzistavimas.

Vadinasi, siekiant sėkmingos integracijos, būtina išsiaiškinti ko šioje srityje jau yra pasiekta, kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, sąlygos ir numatyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis galim.e pasiekti norimą rezultatą.

III. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ RAIDA

Dabartinė negalės politika yra 200 metų evoliucijos išdava. Daugeliu atvejų ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką. Tačiau negalės žmonių gyvenimui atsiliepia ir specifinės aplinkybės, susijusios su žmonių gyvenimo sąlygomis. Nemokšiškumas, nesirūpinimas, prieštaringumas ir baimė yra tie socialiniai reiškiniai, kurie ilgainiui neįgalius žmones atskyrė nuo visuomenės ir sulėtino jų raidą.
Negalės politikos raida prasidėjo nuo kasdienės negalės vaikų priežiūros mokymo įstaigose bei reabilitacijos tų žmonių, kurie tapo neįgalinčiais, sulaukę pilnametystės. Mokymas ir reabilitacija neįgalinčius žmones padarė aktyvesnius ir nulėmė tolesnę negalės politikos pažangą. Buvo sukurtos neįgalinčių žmonių, jų šeimos narių bei globėjų organizacijos, kurios stengėsi pagerinti šios kategorijos žmonių gyvenimo sąlygas. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo integracijos ir normalizacijos sąvokos, padėjusios geriau suvokti neįgalinčių žmonių galimybes.
Šio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje kai kurių šalių neįgalių žmonių organizacijos pradėjo naujaip suvokti negalę. Tam didelės įtakos turėjo specialiųjų poreikių žmonių izoliavimas, aplinkos projektavimas bei struktūra ir visų gyventojų pakitęs požiūris. Tuo pačiu metu besivystančiose šalyse neįgalintys žmonės sudarė nemažą gyventojų kiekį ir dauguma jų buvo visiškai nuskurdę.
Ilgą laiką Jungtinių Tautų ir kitos tarptautinės organizacijos daug dėmesio skyrė neįgaliųjų teisėms. Pati svarbiausia 1981-ųjų – Tarptautinių invalidų metų išdava buvo Pasaulinės veiklos neįgaliųjų žmonių labui programa, kuriai pritarta Generalinės Asamblėjos 1982 m. gruodžio 3 dienos nutarime. Tarptautiniai neįgaliųjų metai ir Pasaulinės veiklos programa visokeriopai skatino šios srities pažangą. Abiejuose dokumentuose buvo pabrėžiamos neįgalių žmonių lygios teisės ir galimybės bei būtinumas gerinti jų gyvenimo sąlygas. Pirmą kartą nurodyta, koks glaudus specialiųjų poreikių žmonių galimybių ir jų aplinkos ryšys.
1987 m. Stokholme surengtas pasaulinis ekspertų pasitarimas, kurio dalyviai apžvelgė, kaip įgyvendinama Pasaulinės veiklos programa, įpusėjus Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtam Tarptautiniam invalidų dešimtmečiui. Pasitarime pasiūlyta kurti filosofines nuostatas, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kokiai veiklai ateityje teikti pirmenybę. Šios filosofijos pagrindas – pripažinti neįgaliųjų teises.
Iš to susiformavo Generalinei Asamblėjai skirta pasitarimo dalyvių rekomendacija surengti specialią konferenciją, kad būtų parengtas tarptautinis susitarimas likviduoti neįgalių žmonių visų formų diskriminaciją, ir pateiktas valstybėms ratifikuoti iki Invalidų dešimtmečio pabaigos.
Italija, parengusi susitarimo projektą, jį pateikė 42-ajai Generalinės Asamblėjos sesijai. Per 44-ąją sesiją Švedija papildė šį projektą. Tačiau abiem atvejais nebuvo vieningos nuomonės, koks turėtų būti susitarimas. Daugelio atstovų nuomone, ir galiojantys žmogaus teisių dokumentai visiems (ir neįgaliems) žmonėms užtikrina lygias teises.
Vadovaudamasi Generalinės Asamblėjos patarimais, Ekonominė ir Socialinė Taryba 1990 m. surengtoje pirmoje eilinėje sesijoje galiausiai sutiko pati patikslinti kai kuriuos tarptautinius susitarimus. 1990 m. gegužės 24 d. Tarybos priimtas sprendimas įpareigojo Socialinės plėtros komisiją jos 32-ojoje sesijoje apsvarstyti galimybes šiam tikslui įkurti viešai dirbančias vyriausybių ekspertų grupes, išlaikomas iš aukų fondo. Jos kruopščiai paruoštų bendrąsias taisykles, kaip specialiųjų poreikių žmonėms teikti lygias galimybes su visais, kitaip tariant, kaip juos pilnutinai integruoti į visuomenę, glaudžiai bendradarbiaujant su specializuotomis įstaigomis, kitomis valstybinėmis ir nevalstybinėmis, ypač neįgaliųjų žmonių, organizacijomis.

1991 m. vasario mėnesį galutinai buvo nutarta įkurti minėtą darbo grupę. Ši grupė,. remdamasi Jungtinių Tautų Organizacijos per Invalidų dešimtmetį (1983 – 1993) įgytu patyrimu ir įvairiais, tuo metu galiojusiais, dokumentais, sudarė Bendrąsias taisykles, kaip neįgaliems žmonėms teikti lygias galimybes su kitais.
Šių taisyklių tikslas – užtikrinti, kad neįgalieji visuomenės nariai turėtų lygias teises ir pareigas su kitais. Visose pasaulio visuomenėse vis dar yra kliūčių, trukdančių neįgaliems žmonėms naudotis jų teisėmis ir laisvėmis bei visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Valstybių pareiga – imtis atitinkamų priemonių, kad tokios kliūtys būtų pašalintos. O specialiųjų poreikių žmonės ir jų organizacijos turėtų aktyviai dalyvauti šiame procese. Neįgalintiems žmonėms lygių galimybių teikimas – akivaizdus integracijos proceso paspartinimas. O Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės mus padeda nustatyti kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos, kad specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę būtų sėkminga. Jos bus aptartos tolimesniuose skyriuose.

IV. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME PRIELAIDOS

1. SUPRATIMAS

Yra keletas specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidų. Visų pirma supratimas. Valstybė turėtų imtis visų įmanomų priemonių, kad “visuomenė geriau suprastų neįgalius žmones, jų teises, poreikius, potencialą ir įnašą”(Lygių galimybių teikimas neįgaliems, 1996).
Valstybė privalo užtikrinti, kad atsakingi valdžios organai ir specialiųjų poreikių žmonėms prieinama forma pateiktų naujausią informaciją apie turimas programas ir neįgaliems žmonėms, jų šeimoms, šios srities specialistams ir plačiajai visuomenei teikiamas paslaugas.
Valstybės pareiga – padėti ir remti informacijos kampanijas apie neįgalius žmones ir invalidumo politiką, akcentuoti mintį, kad neįgalieji yra piliečiai, turintys tas pačias teises ir pareigas kaip ir kiti, šalinti visas kliūtis, jiems trukdančias visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Masinės informacijos priemonės turėtų būti skatinamos pozityviai vaizduoti neįgaliuosius, dėl to konsultuotis su neįgaliųjų organizacijomis.
Reikėtų siekti, kad visuomenės mokymo programose visais aspektais atsispindėtų neįgaliųjų visapusiško dalyvavimo gyvenime ir lygybės principas. Taip reikėtų telkti neįgaliuosius ir jų šeimas bei organizacijas įgyvendinant visuomenės mokymo programas invalidumo klausimais.
Valstybė turėtų kurti ir remti programas, kurių tikslas – padėti neįgaliems žmonėms geriau suvokti savo teises ir galimybes, pasitikėti savimi ir savo galia, geriau naudotis jiems prieinamomis galimybėmis.
Geriau suprasti savo vietą visuomenėje – svarbus neįgalių vaikų mokymo aspektas ir reabilitacijos programų sudėtinė dalis. Neįgalūs žmonės taip pat galėtų padėti visuomenei geriau juos suprasti, telkti šiam darbui savo organizacijas.
Ugdant jaunąją kartą, rengiant mokytojus ir apskritai specialistus, negalima ignoruoti jų pareigos geriau suprasti silpnųjų žmonių poreikius.

2. MEDICINOS PRIEŽIŪRA

Labai svarbu ir tinkama medicinos priežiūra. Reikia siekti, kad specialiųjų poreikių žmonės gautų veiksmingą medicinos pagalbą.
Valstybė privalo finansuoti programas, vykdomas įvairių profilių specialistų grupių, kurių tikslas – laiku aptikti, nustatyti ir gydyti sveikatos sutrikimą. Tai galėtų užkirsti kelią invalidumui, sumažinti ir pašalinti jo pasekmes. Specialiųjų poreikių žmonėms ir jų šeimoms, invalidų organizacijoms reikėtų suteikti galimybę aktyviai dalyvauti kuriant ir įgyvendinant tokias programas.
Vietinių savivaldybių darbuotojus reikėtų supažindinti, kaip nustatomas ankstyvas sveikatos sutrikimas, kaip teikiama pirmoji pagalba, kaip žmonės siunčiami į atitinkamas tarnybas.
Būtina užtikrinti, kad neįgaliems žmonėms, ypač kūdikiams ir vaikams, būtų teikiama tokio pat lygio medicinos pagalba, kaip ir kitiems visuomenės nariams.
Valstybė privalo rūpintis, kad visas medicinos ir paramedicinos .personalas būtų pakankamai išsilavinęs ir turėtų techninių priemonių, reikalingų neįgalių žmonių medicinos priežiūrai, kad medikams būtų prieinami pažangūs gydymo metodai bei technologijos. Turėtų būti kontroliuojama, ar medicinos, paramedicinos ir kitokio personalo žinios yra pakankamos neįgalių vaikų tėvams konsultuoti. Jei ne – medikus reikia mokyti. Šis mokymas turėtų būti ilgalaikis procesas, kuriame remiamasi naujausia informacija.
Taip pat valstybė turi imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės būtų kvalifikuotai gydomi, gautų vaistų, reikalingų išlaikyti ar pagerinti esamą organizmo funkcionavimo lygį.

3. REABILITACIJA

Reikia tinkamai įvertinti ir reabilitaciją. Specialiųjų poreikių žmonės turi būti reabilituojami, kad galėtų siekti optimalaus savarankiškumo, gyventi pilnavertį gyvenimą.
Valstybė turi įgyvendinti nacionalinę reabilitacijos programą, skirtą visoms neįgalių žmonių grupėms. Tokia programa grindžiama neįgaliųjų asmeniniais poreikiais bei jų visapusišku dalyvavimu visuomenės gyvenime, lygiomis galimybėmis su kitais. Ji turėtų apimti plačią veiklos sritį, susijusią su svarbiausių sugebėjimų ugdymu pažeistos funkcijos veiklai gerinti ar kompensuoti, neįgalių žmonių ir jų šeimų konsultavimu, pasitikėjimo savimi ugdymu bei stiprinimu ir t. t.
Visi neįgalieji, kuriems reikalinga reabilitacija, turėtų ją gauti. Taip pat jiems ir jų šeimoms turėtų būti leista dalyvauti planuojant ir organizuojant jiems skirtas reabilitacijos priemones. O visos reabilitacijos priemonės turėtų būti prieinamos vietos bendruomenei, kurioje neįgalus žmogus gyvena. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, siekiant mokymo tikslų, neįgaliesiems gali būti organizuoti specialūs reabilitacijos kursai kitoje vietoje.
Kurdama ir vertindama reabilitacijos programą, valstybė turėtų atsižvelgti į neįgalių žmonių, jų organizacijų nuomonę. Neįgalieji ir jų šeimos turėtų būti skatinami aktyviai dalyvauti reabilitacijos darbe, pavyzdžiui, būti mokytojais, instruktoriais ar patarėjais.

4. PARAMOS PASLAUGOS

Dar viena svarbi prielaida – paramos paslaugos. Valstybė turėtų garantuoti paramos paslaugų, įskaitant ir kompensacinių priemonių gamybą, plėtojimą ir teikimą specialiųjų poreikių žmonėms, tokiu būdu jiems padedama būti labiau savarankiškais kasdieniame gyvenime ir naudotis savo teisėmis.
Valstybė turėtų stengtis, kad neįgalieji būtų aprūpinti kompensacine technika, gautų asmeninę pagalbą. Taip pat turėtų remti kompensacinės technikos tobulinimą, gamybą, skirstymą, aptarnavimą ir žinių apie ją skleidimą. Svarbu skatinti nesudėtingų ir nebrangių priemonių gamybą, kuo plačiau naudoti vietines medžiagas ir vietinius pramonės įrengimus. Neįgalieji patys galėtų dalyvauti šių priemonių gamyboje. Jiems turėtų būti prieinamos atitinkamos technikos žinios.
Valstybė privalo pasirūpinti, kad visiems neįgaliems žmonėms, kuriems reikia kompensacinės technikos, ji būtų prieinama, įskaitant ir jos kainą. Kompensacinė technika turėtų būti duodama nemokamai arba parduodama tokia kaina, kad neįgalieji ar jų šeimos pajėgtų tą techniką įsigyti.
Valstybės pareiga – remti asmeninės pagalbos programų plėtojimą ir aprūpinimą, ypač neįgaliausiems. Tokios programos sudarytų neįgaliesiems galimybes aktyviau dalyvauti kasdieniniame namų darbe, mokyklos gyvenime ir laisvalaikio renginiuose.
Asmeninės pagalbos programos turėtų būti taip sukurtos, kad neįgalieji, besinaudojantys tomis programomis, turėtų lemiamos įtakos tų programų vykdymo būdui.

Žinant, kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, reikėtų aptarti ir sąlygas.

V. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME SĄLYGOS

Reikalingos tam tikros sąlygos, kad specialiųjų poreikių žmogus galėtų jaustis lygiateisiu visuomenės nariu. Tokių sąlygų yra aštuonios ir dabar kiekviena iš jų bus aptarta atskirai.

1.PRIEINAMUMAS

Pirmoji sąlyga – prieinamumas. Valstybė turėtų pripažinti, kaip svarbu, kad visiems ž.monėms būtų prieinama visokia veikla (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996). Valstybė turi sukurti veiklos programas, kurių tikslas – pritaikyti specialiųjų poreikių žmonėms fizinę aplinką ir padaryti jiems prieinamą visą rūpimą informaciją, sudaryti galimybę bendrauti su žmonėmis.
Fizinės aplinkos pritaikymas. Valstybė turėtų šalinti kliūtis, trukdančias specialiųjų poreikių žmonėms gyventi juos supančioje aplinkoje. Tokios priemonės turėtų būti skirtos standartams ir pagrindinėms veiklos kryptims nustatyti bei apsvarstyti įstatymus, kuriais remiantis būtų galima pritaikyti neįgaliesiems gyvenamuosius namus, pastatus, visuomeninio transporto paslaugas ir kitas komunikacijos priemones, gatves bei kitą aplinką. Reikia rūpintis, kad architektai, statybos inžinieriai ir kiti specialistai, užsiimantys fizinės aplinkos planavimu bei statyba, gautų pakankamai informacijos apie neįgaliųjų globos politiką ir priemones, juos įgalinančias būti pilnaverčiais visuomenės nariais. Visų gyvenimo sferų prieinamumo neįgaliesiems reikalavimai turėtų būti fizinės aplinkos kūrimo ir statybos sudėtinė dalis nuo pat jų planavimo pradžios.
Įgyvendinant prieinamumo standartus ir normas turėtų būti konsultuojamasi su neįgalių žmonių organizacijomis. Jos taip pat turėtų kontroliuoti statybų projektus ir statybos eigą, siekti, kad pastatai būtų pritaikyti neįgaliesiems.
Informacijos prieinamumas ir bendravimo galimybės. Neįgalieji, o prireikus ir jų šeimos turėtų gauti išsamią informaciją apie ligos diagnozę, neįgaliųjų teises ir jiems skirtas paslaugas bei programas. Tokia informacija turėtų būti teikiama neįgaliems žmonėms prieinama forma.
Valstybė turėtų numatyti, kaip siekti strateginio tikslo, kad įvairūs dokumentai ir informacinės paslaugos taptų prieinamos įvairioms neįgalių žmonių grupėms. Specialios technologijos turėtų būti skirtos sutrikusio regėjimo, klausos ar sunkiai suprantantiems kalbą asmenims. Reikėtų atkreipti dėmesį į neįgalių žmonių, turinčių bendravimo problemų, poreikius.
Taip pat turėtų būti skatinamos masinės informacijos priemonės, ypač televizija, radijas ir laikraščiai, dirbti taip, kad jų paslaugos būtų prieinamos.
Valstybė turėtų stengtis, kad nauja kompiuterizuota informacija ir paslaugų sistemos, siūlomos plačiajai visuomenei, būtų pritaikytos neįgaliesiems. Žinoma, informacijos paslaugas pritaikant neįgaliems žmonėms, turi būti konsultuojamasi su jų organizacijomis.

2.MOKYMAS

Antroji sąlyga – mokymas. Neįgaliems vaikams, jaunimui ir suaugusiems valstybė turėtų pripažinti vienodų galimybių principą įgyti pradinį, vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Ji turėtų garantuoti, kad specialiųjų poreikių žmonių mokymas būtų neatskiriama švietimo sistemos dalis.
Visuotinį švietimą įgyvendinantys valdžios organai atsakingi už specialiųjų poreikių žmonių mokymą švietimo sistemos įstaigose. Tokių žmonių mokymas – neatskiriama valstybinio švietimo planavimo, mokymo programų rengimo ir mokyklų organizavimo dalis. Tėvų grupės ir neįgalių žmonių organizacijos turėtų būti įtrauktos į visų lygių mokymo procesą.
Valstybės įgyvendinamas privalomas mokymas turi būti garantuotas visiems specialiųjų poreikių vaikams, įskaitant ir pačią sunkiausią negalią. O mokant juos bendrose mokyklose reikalingos įvairių specialistų paslaugos, atitinkančios neįgalių vaikų poreikius.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas mažiems ir ikimokyklinio amžiaus neįgaliems vaikams bei suaugusiems neįgaliems žmonėms, ypač moterims.
Kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos mokytis bendrojo lavinimo įstaigose, valstybė privalo:
a) turėti aiškią, visuomenei suprantamą ir jos priimtą bei įgyvendintą mokyklose švietimo politiką;
b) siekti, kad mokymo programos būtų lanksčios, nuolat papildomos ir pritaikomos prie kintančių reikalavimų;
c) aprūpinti mokyklas kokybiškomis mokymo priemonėmis, rengti nuolatinius mokytojų tobulinimosi kursus, visokeriopai remti mokytojus.
Integruoto mokymo programas reikėtų laikyti ekonomiško neįgalių žmoni.ų mokymo bei lavinimo pradžia. Valstybinė vietinio mokymo programa turėtų skatinti savivaldybes racionaliai naudoti išteklius neįgalių žmonių mokymui.
Tais atvejais, kai bendrojo lavinimo mokyklos netenkina visų neįgalių žmonių reikmių, gali būti organizuotas specialusis mokymas. Tokio mokymo tikslas – specialiųjų poreikių žmones, ypač vaikus, ruošti būsimajam mokymuisi bendrojo lavinimo įstaigose. Specialiojo mokymo kokybė turėtų atitikti tuos pačius standartus ir tikslus. Šis mokymas turi būti glaudžiai susietas su bendruoju mokymu. Blogiausiu atveju neįgaliems moksleiviams ir studentams mokyti turėtų būti skiriama tiek pat lėšų, kiek sveikiesiems. Valstybė turėtų stengtis laipsniškai integruoti specialiojo mokymo paslaugas į bendrojo mokymo sistemą. Pripažinta, kad kai kuriais atvejais specialusis mokymas gali būti laikomas tinkamiausia kai kurių neįgalių studentų mokymo forma.
Atsižvelgiant į specifines kurčiųjų ir kurčiųjų/aklųjų bendravimo reikmes, juos geriau mokyti specialiai tokiems žmonėms skirtose mokyklose ar bendrojo lavinimo mokyklų specialiose klasėse.

3. UŽIMTUMAS

Trečioji sąlyga – užimtumas. Valstybė turėtų pripažinti, kad neįgalieji visur gali naudotis žmogaus teisėmis, įskaitant ir užimtumo sferą (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996). Tai reiškia, kad specialiųjų poreikių žmonės privalo turėti vienodas galimybes gauti produktyvų ir apmokamą darbą.
Darbo įstatymai ir norminiai aktai neturi diskriminuoti neįgalių žmonių, kliudyti juos įdarbinti.
Valstybė turėtų aktyviai remti neįgalių žmonių integravimą į užimtumo programų įgyvendinimą. Aktyvios paramos neįgaliesiems priemonės gali būti, pavyzdžiui, tokios: profesinis mokymas, įdarbinimo ir papildomų darbo vietų steigimo kvotos, paskolos ar subsidijos smulkiam verslui, pirmenybės teisė gauti leidimą verslui, mokesčių lengvatos arba kita techninė ar finansinė parama įmonėms, įdarbinančioms neįgalius darbuotojus. Valstybė turėtų skatinti darbdavius pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems.
Valstybės programos turėtų būti skirtos:
a) priemonėms, kurių tikslas – taip sukurti ir pritaikyti darbo vietas bei patalpas, kad jos taptų prieinamos neįgaliems žmonėms;
b) paramai, teikiamai naujų technologijų kūrimui ir kompensacinės technikos gamybai bei tobulinimui, žmonių aprūpinimui tokia technika, juos įgalinančia dirbti;
c) neįgaliųjų mokymui, įdarbinimui bei jiems skirtos paramos ir pagalbos teikimui.
Valstybė turėtų pradėti ir remti visuomenei skirtas kampanijas, kurių tikslas – išgyvendinti negatyvų požiūrį ir išankstinį nepalankų nusistatymą prieš neįgalius darbininkus.
Veikdama kaip darbdavys, valstybė turėtų kurti palankias sąlygas neįgaliems žmonėms įdarbinti valstybiniame sektoriuje. Valstybė, darbininkų organizacijos ir darbdaviai privalo bendradarbiauti, įgyvendindami kadrų komplektavimo ir rėmimo politiką, gerindami darbo sąlygas, nustatydami atlyginimo dydį, numatydami darbo aplinkos gerinimo priemones, leidžiančias užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams ir sveikatos sutrikimams bei dėl suluošinimo darbe ar profesinio susirgimo invalidais tapusių darbininkų reabilitacijos priemones.
Neįgalius žmones visada reikėtų aprūpinti darbu laisvoje rinkoje. Jei įprastinės darbo vietos netenkina neįgaliųjų poreikių, juos reikėtų įdarbinti smulkaus verslo padaliniuose.
Reikėtų imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės būtų įtraukti į mokymo ir užimtumo programų įgyvendinimą privačiame ir valstybiniame sektoriuje.
Valstybė, darbininkų organizacijos ir darbdaviai turėtų bendradarbiauti su neįgaliųjų žmonių organizacijomis ir kartu įgyvendinti priemones, kurių tikslas – specialiųjų poreikių žmonėms teikti galimybes mokytis ir dirbti, įskaitant slankųjį darbo grafiką, visą darbo laiką, darbo pasidalijimą, personalių įmonių kūrimą ir aptarnaujančio asmens globą.

4. MATERIALINĖ PARAMA IR. SOCIALINĖ APSAUGA

Ketvirtoji sąlyga – materialinė parama ir socialinė apsauga. Atsižvelgiant į tai, valstybė turėtų prisiimti visą atsakomybę už specialiųjų poreikių žmonių socialinę apsaugą ir jų materialinį rėmimą.
Valstybė turėtų materialiai remti visus tuos žmones, kurie dėl negalės ar su ja susijusių veiksnių laikinai arba iš dalies prarado savo pajamas arba buvo atsisakyta juos įdarbinti. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad teikiant paramą būtų atsižvelgiama į negalės sąlygojamas išlaidas.

Jeigu valstybėje egzistuoja visuomenės socialinės apsaugos, socialinio draudimo ar kitos socialinės rūpybos sistemos, vyriausybė turėtų imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės nebūtų diskriminuojami. Valstybė turėtų garantuoti socialinę apsaugą ir materialinę paramą asmenims, kurie globoja neįgalius žmones.
Socialinės apsaugos sistemos turėtų padėti neįgaliesiems atgauti sugebėjimą užsidirbti lėšų pragyvenimui. Tokios sistemos turėtų prisidėti prie profesinio mokymo organizavimo, plėtojimo ir finansavimo. Jos taip pat turi padėti siunčiant neįgalius žmones mokytis. Taip pat reikėtų skatinti neįgaliuosius užsidirbti lėšų pragyvenimui, įgyti arba atgauti sugebėjimą gauti pajamų.
Neįgalieji turėtų būti remiami tol, kol jie nedirba. Jei tokie žmonės pradeda gauti pragyvenimui reikalingas pastovias pajamas, jų šalpa nutraukiama.
Valstybė vietos savivaldybes, socialinės gerovės organizacijas ir šeimas turėtų skatinti padėti neįgaliems žmonėms įsidarbinti ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje.

5. ŠEIMYNINIS GYVENIMAS IR ASMENS NELIEČIAMYBĖ

Penktoji sąlyga – šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė. Valstybė turi palaikyti visapusišką specialiųjų poreikių žmonių dalyvavimą šeimyniniame gyvenime, užtikrinti jiems asmens neliečiamybės teisę ir garantuoti, kad įstatymai nediskriminuotų neįgaliųjų dėl lytinių santykių, vedybų ir tėvystės.
Neįgaliesiems privalu suteikti galimybę gyventi kartu su šeimomis. Jų nariai turėtų būti konsultuojami dėl invalidumo ir jo poveikio šeimyniniam gyvenimui. Šeimoms, prižiūrinčioms neįgalius žmones, turi būti prieinamos atokvėpio ir palydovo globos paslaugos. Valstybė turėtų šalinti nereikalingas kliūtis, trukdančias žmonėms, norintiems auklėti ar įvaikinti vaiką arba prižiūrėti neįgalų suaugusįjį.
Iš neįgalaus žmogaus negalima atimti seksualinio gyvenimo, lytinių santykių ir tėvystės ar motinystės galimybės. Kadangi tuokdamiesi ir kurdami šeimą neįgalieji gali patirti sunkumų, valstybės turėtų skatinti jų konsultavimą. Neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, turi būti prieinami šeimos planavimo metodai, suprantama forma pateikta informacija apie kūno lyties funkcijas.
Valstybė turėtų remti priemones, kurių tikslas – keisti visuomenėje įsigalėjusį neigiamą požiūrį į žmonių, pirmiausia mergaičių ir moterų, negalę, vedybas, seksualumą ir tėvystę. Išgyvendinant tokį požiūrį, svarbus vaidmuo tenka masinės informacijos priemonėms.
Neįgalieji ir jų šeimos turi būti gerai informuotos, kokių imtis atsargumo priemonių prieš seksualinius iškrypėlius ir kitokio pobūdžio netinkamą elgesį. Neįgalieji yra labai jautrūs, lengvai įskaudinami, todėl juos auklėti, koreguoti elgesį reikia itin taktiškai.

6. KULTŪRA

Šeštoji sąlyga – kultūra. Valstybė garantuoja, kad neįgalūs žmonės būtų integruojami į kultūrinę veiklą ir galėtų joje dalyvauti kartu su kitais visuomenės nariais. Valstybė turi pasirūpinti, kad specialiųjų poreikių žmonės savo kūrybinį, meninį ir intelektualinį potencialą galėtų naudoti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės naudai (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996).
Valstybė turi pasirūpinti, kad neįgalieji savo kūrybinį, meninį ir intelektualinį potencialą galėtų naudoti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės naudai. Tai svarbus vietos savivaldybių uždavinys. Joms reikia įtraukti neįgaliuosius į tokią veiklą kaip šokiai, muzika, literatūra, teatras, lipdyba, tapyba ir skulptūra. Taip pat turėtų būti puoselėjamos tradicinio ir šiuolaik.inio meno formos, pavyzdžiui, lėlių teatras, deklamavimas ir pasakų sekimas.
Valstybė kultūriniams renginiams ir paslaugoms turėtų skirti specialias vietas; teatrai, muziejai, kino teatrai ir bibliotekos neįgaliems žmonėms turi būti prieinami.
Valstybė taip pat turi organizuoti techninių priemonių, įgalinančių literatūrą, filmus ir teatro spektaklius pritaikyti neįgaliems žmonėms, gamybą.

7. POILSIS IR SPORTAS

Septintoji sąlyga – poilsis ir sportas. Valstybė turi užtikrinti, kad neįgalūs žmonės galėtų ilsėtis ir sportuoti.
Valstybė turi imtis priemonių, kad sporto arenos, aikštės ir salės, viešbučiai, pliažai būtų prieinami neįgaliems žmonėms. Turistinės organizacijos, kelionių agentūros, viešbučiai, laisvanoriškos ir kitos organizacijos, organizuojančios poilsį ir keliones, savo paslaugas turėtų siūlyti, atsižvelgdamos į specifines neįgalių žmonių reikmes. Suinteresuotas organizacijas reikėtų mokyti, kaip tai daryti.
Sporto organizacijos turi būti skatinamos plėsti specialiųjų poreikių žmonių galimybes sportuoti. Dėl to tą veiklą reikia padaryti visiems prieinamą, o prireikus ją pritaikyti neįgalių žmonių reikmėms. Valstybė turėtų skatinti neįgalių žmonių dalyvavimą valstybiniuose ir tarptautiniuose sporto renginiuose. Sportuojantiems neįgaliesiems reikia suteikti tokias pat mokymo ir treniruočių galimybes kaip ir sveikiesiems.
Sporto ir poilsio organizatoriai su neįgaliųjų žmonių organizacijomis turėtų konsultuotis, kaip neįgalius žmones įtraukti į sporto ir poilsio renginius.

8. RELIGIJA

Aštuntoji sąlyga – religija. Valstybė turi remti priemones, sudarančias specialiųjų poreikių žmonėms galimybes kartu su kitais žmonėmis dalyvauti bendruomenės religiniame gyvenime.
Valstybė turi imtis priemonių, kad religinėms institucijoms ir organizacijoms būtų teikiama informacija invalidumo klausimais. Taip pat turi skatinti bažnytinę valdžią informaciją apie invalidumo politiką įtraukti į dvasininkų rengimo, o taip pat ir į religinio mokymo programas.
Valstybė ir religinės organizacijos turėtų konsultuotis su neįgalių žmonių organizacijomis, kaip neįgaliesiems sudaryti lygias galimybes su kitais dalyvauti religinėje veikloje.

Taigi, žinant specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidas ir sąlygas, būtina numatyti ir kokiomis priemonėmis bus siekiama visapusės neįgaliųjų integracijos į visuomenę.

VI. KONKREČIOS PRIEMONĖS SIEKTI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ

Kaip ir įgyvendinant kiekvieną tikslą, taip ir siekiant neįgaliųjų integracijos į visuomenę, reikia imtis konkrečių priemonių.
Visų pirma, valstybė turi prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už kaupimą (periodišką) ir skleidimą informacijos apie specialiųjų poreikių žmonių gyvenimo sąlygas ir remti išsamų tyrimą visų tų žmonių gyvenimo aspektų, įskaitant kliūtis, patiriamas dėl neįgalumo. Turėtų būti apsvarstyta galimybė kurti invalidumo duomenų bankus, kuriuose būtų kaupiama statistika ir kita informacija apie neįgaliesiems skirtas paslaugas ir programas, o taip pat apie įvairias neįgalių žmonių grupes. Reikėtų organizuoti ir remti socialinių, ekonominių ir kitų problemų, sąlygojančių neįgalių žmonių ir jų šeimų gyvenimą, tyrimų programas. Tokie tyrimai turėtų analizuoti negalės priežastis, rūšis ir dažnumą, vykdomų programų prieinamumą, įvertinti neįgaliesiems teikiamas paslaugas.

Taip pat valstybė turi garantuoti, kad į neįgalumo aspektus bus atsižvelgiama jos politikoje ir valstybiniame planavime. Reikia planuoti, kaip reabilituoti neįgaliuosius, padaryti juos pilnaverčiais žmonėmis. Į neįgalių žmonių reikmes ir reikalus būtina atsižvelgti bendruose plėtros planuose ir neatsieti šių klausimų nuo kitų.
Valstybė yra atsakinga už kūrimą teisinių pagrindų, kuriais būtų grindžiamas specialiųjų poreikių žmonių visapusiškas dalyvavimas visuomenės gyvenime ir jų lygybė. Valstybės įstatymai, apibrėžiantys piliečių teises ir pareigas, turėtų įtvirtinti ir neįgaliųjų teises bei par.eigas. Įstatymų leidyba reikalinga ir tam, kad būtų šalinamos sąlygos, nepalankiai veikiančios neįgalių žmonių gyvenimą.
Neįgalių žmonių reabilitacijos ir kitokios programos turėtų būti finansuojamos iš valstybinių, rajoninių ir vietinių biudžetų. Tai reiškia, kad valstybė finansiškai atsako už nacionalines programas ir priemones, įgalinančias neįgaliems žmonėms sudaryti lygias galimybes su kitais.
Valstybė turi įsipareigoti kurti ir stiprinti komitetus, kurie būtų pagrindiniai darbo su specialiųjų poreikių žmonėmis koordinatoriai. Tokie koordinavimo komitetai turėtų būti nuolatiniai. Savo veikloje jie remtųsi atitinkamais teisiniais ir administraciniais nuostatais.
Valstybė turėtų pripažinti neįgalių žmonių organizacijų teisę atstovauti neįgaliuosius valstybiniu, rajoniniu ir vietiniu lygiu. Valstybė taip pat turėtų pripažinti neįgalių žmonių organizacijų patariamąjį vaidmenį, priimant sprendimus invalidumo klausimais. Reikėtų ekonomiškai skatinti bei kitais būdais remti neįgalių žmonių, jų šeimos narių organizacijų kūrimąsi bei stiprinimą. Valstybė turėtų pripažinti, kad šios organizacijos yra svarbios invalidumo politikos kūrėjos.
Valstybė turi garantuoti tinkamą visų lygių personalo, užsiimančio programų ir paslaugų neįgaliems žmonėms planavimu ir teikimu, mokymą. Rengiant specialistus darbui su neįgaliaisiais, o taip pat numatant, kokia informacija apie žmonių invalidumą teiktina mokymo programose, būtina vadovautis neįgalių žmonių visapusiško dalyvavimo visuomenės gyvenime ir lygybės su kitais jos nariais principu.
Valstybei tenka atsakomybė už valstybinių programų ir paslaugų, skirtų teikti vienodas galimybes specialiųjų poreikių žmonėms, periodišką bei sistemingą kontrolę ir vertinimą.
Valstybė privalo aktyviai dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime, kurio tikslas – specialiųjų poreikių žmonėms teikti vienodas galimybes su kitais.
Tačiau, nors teoriškai ir aišku, kokios yra specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę prielaidos, sąlygos ir kokių konkrečių priemonių reikia imtis, kad integracija būtų sėkminga, praktiškai valstybės ir savivaldybių vykdoma politika dažnai to nepaiso. Tai yra, praktinis vyksmas neatitinka teorinių reikalavimų. Šitą problemą vertėtų plačiau apžvelgti kitame darbe.
Integracija bus sėkminga tik tada, kai visa visuomenė suvoks, kad tai nėra savaiminis procesas. Integracija – ilgas procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybė individų, tarnybų bei institucijų veikla ir parama.

IŠVADOS

1. Specialiųjų poreikių žmonės – žmonės su intelekto, elgesio, komunikacijos, regos, klausos, kompleksiniais, specifiniais pažinimo ir mokymosi, fiziniais ir judėjimo sutrikimais, turintys ribotas galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.
2. Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi integracijos apibrėžimai, tačiau jų visų esmė viena – kad žmogus su negalia dalyvautų socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje.
3. Dabartinė negalės politika yra 200 metų evoliucijos išdava. Daugeliu atvejų ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką. Tačiau negalės žmonių gyvenimui atsiliepia ir specifinės aplinkybės, tokios kaip nemokšiškumas, nesirūpinimas, prieštaringumas ir baimė.
4. 1991 m. vasario mėnesį įkurta viešai veikianti ekspertų darbo grupė, remdamasi Jungtinių Tautų Organizacijos per Invalidų dešimtmetį (1983 – 1993) įgytu patyrimu ir įvairiais, tuo metu galiojusiais, dokumentais, sudarė Bendrąsias taisykles, kaip neįgaliems žmonėms teikti lygias galimybes su kitais.
5. Kad specialiųjų poreikių žmonės dalyvautų visuomenės gyvenime kaip lygiateisiai jos nariai, reikalingos šios prielaidos: supratimas, medicinos priežiūra, reabilitacija, paramos paslaugos.
6. Yra aštuonios specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime sąlygos: prieinamumas, mokymas, užimtumas, materialinė parama ir socialinė apsauga, šeimyninis gyvenimas. ir asmens neliečiamybė, kultūra, poilsis ir sportas, religija.
7. Siekiant sėkmingos specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę, reikia imtis konkrečių priemonių: informacijos ir tyrimo, politikos kūrimo ir planavimo, įstatymų leidybos, ekonominės politikos, darbo koordinavimo, neįgaliųjų organizacijų pripažinimo, personalo mokymo, valstybinės kontrolės ir invalidumo programų, skirtų bendrosioms taisyklėms įgyvendinti, įvertinimo ir tarptautinio bendradarbiavimo.
8. Nors teoriškai ir aišku, kokios yra specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę prielaidos, sąlygos ir kokių konkrečių priemonių reikia imtis, kad integracija būtų sėkminga, praktiškai valstybės ir savivaldybių vykdoma politika dažnai to nepaiso. Tai yra, praktinis vyksmas neatitinka teorinių reikalavimų.
9. Integracija – ilgas procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų ir institucijų veikla ir parama.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Ališauskas A. Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. Šiauliai, 2002.
2. Bakk A., Grunewald K. Globa. Vilnius,1998.
3. Bendrosios taisyklės, kaip neįgaliems teikti lygias galimybes su kitais. Vilnius, 1996.
4. Galkienė A. Keli integruoto ugdymo aspektai. Vilnius, 2001.
5. Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia? Vilnius, 1997.
6. Invalidų socialinės integracijos įstatymas. 106 klausimai ir atsakymai. Vilnius, 1996.
7. Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. Vilnius,1998.
8. Laužikas J. Rinktiniai raštai T II. Vilnius, 1997.
9. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius.
10. Proto negalės žmonių teises reglamentuojantys įstatymai.
11. Ruškus J. Negalės psichologija. Šiauliai, 2001.
12. Ruškus J. Neįgalus asmuo ir visuomenė. Šiauliai, 1997.
13. Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka. 1993.05.27.
14. Specialiųjų poreikių vaikai. Šiauliai, 1998.
15. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas (IV). Šiauliai, 2002.
16. Sutrikimų klasifikacija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos 1995 m. birželio 13 d. Nr. 4. Vilnius, 1995.
17. Šalkauskis S. Raštai T.I. Vilnius, 1990.
18. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985.
19. Tėvams apie integruotą mokslą. Vilnius, 1997.
20. Tėvams apie integruotą mokslą. Vilnius, 2000.
21. Traberas Ž. Jis mane paėmė už rankos ir. Vilnius, 1997.
22. Vanier J. Bendruomenė, atleisti ir švęsti. Vilnius, 1998.
23. Viltis. Nr.4(6). 1998.
24. Ward A.D. Naujas požiūris. Šiauliai, 1999.

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
I. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONĖS......................... 5
II. INTEGRACIJOS SAMPRATA IR ESMĖ........................ 8.III. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS
Į VISUOMENĘ RAIDA.............................. 10
IV. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME PRIELAIDOS...................... 13
1. SUPRATIMAS.............................. 13
2. MEDICINOS PRIEŽIŪRA............................ 14
3. REABILITACIJA.............................. 15
4. PARAMOS PASLAUGOS............................ 16
V. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME SĄLYGOS......................... 17
1. PRIEINAMUMAS.............................. 17
2. MOKYMAS.............................. 18
3. UŽIMTUMAS.............................. 20
4. MATERIALINĖ PARAMA IR SOCIALINĖ APSAUGA............ 21
5. ŠEIMYNINIS GYVENIMAS IR ASMENS NELIEČIAMYBĖ......... 22
6. KULTŪRA.............................. 23
7. POILSIS IR SPORTAS.............................. 23
8. RELIGIJA.............................. 24
VI. KONKREČIOS PRIEMONĖS SIEKIANT SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONES INTEGRUOTI Į VISUOMENĘ............................. 25
IŠVADOS.............................. 27
NAUDOTA LITERATŪRA.............................. 29

ĮVADAS

Specialiųjų poreikių žmonių yra visose pasaulio šalyse ir visuose socialiniuose sluoksniuose. Nuo seno tokie žmonės buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausias dėmesys buvo kreipiamas būtent į jų silpnybes. O tai reiškia, kad šių žmonių ateities perspektyvos liūdnos, kad jie neturės galimybių įgyvendinti savo vilčių ir svajonių. Pagaliau tai reiškė, kad jų gyvenimas prabėgs savotiškoje tremtyje. Dažniausiai viskas taip ir susiklostydavo.
Ir tik dabar, kai specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę politika jau gana toli pažengusi, imta laikytis nuomonės, kad nesvarbu, talentingi ar netalentingi, fiziškai ir dvasiškai stiprūs ar silpni – visi žmonės vienodai vertingi, o jų poreikiai – patys įvairiausi.
Šiandien specialiųjų poreikių turintys vaikai ir suaugusieji stengiasi išmokyti mus kažko labia svarbaus. Jie visų pirma nori mums parodyti, kad yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Jie ragina mus atsisakyti niekinamo požiūrio į juos ir “etikečių klijavimo”, nes tai paverčia juos antrarūšiais žmonėmis – invalidais.
Specialieji poreikiai – tai iššūkis sveikiesiems, kurį priimdami, mes turime mokytis gerbti kiekvieno individo unikalumą, pripažinti jo teisę dalyvauti mūsų valstybių, bendruomenių, šeimų, mokyklų gyvenime. Šis dalyvavimas suteikia kiekvienam individui galimybę visapusiškai patenkinti savo poreikius ir jaustis priimtu, o ne atstumtu.
Specialieji poreikiai turi būti tenkinami ne specialiosiose mokyklose, ne specialiosiose grupėse, ne specialiosios pedagogikos pagalba, nes tai vėl reikštų tremtį. Tai kaip padėti specialiųjų poreikių žmonėms pasijausti lygiaverčiais visuomenės nariais?
Šiuo atveju reikalinga specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę., kuri padėtų žmogui, turinčiam specialiųjų poreikių, nesijausti atstumtam, o, atvirkščiai, tapti visuomenės dalimi.
Integracija tik tada bus sėkminga, jeigu mes aiškiai suvoksime, kokius žmones vadiname specialiųjų poreikių žmonėmis, išsiaiškinsime, kokia yra integracijos samprata ir esmė, kiek toli jau yra pažengęs integracijos procesas ir kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, sąlygos bei priemonės.
Tik atsakę į šiuos klausimus galėsime diskutuoti apie sėkmingą specialiųjų poreikių žmonių integraciją į visuomenę, bei vertinti integracijos vyksmą.

I. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONĖS

Specialiųjų poreikių žmonėmis vadinami žmonės su intelekto, emocijų ir elgesio, kalbos ir komunikacijos, regos, klausos, lėtiniais somatiniais ir neurologiniais, kompleksiniais, specifiniais pažinimo ir mokymosi, fiziniais ir judėjimo sutrikimais (Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka. 1993.05.27).
Pagal Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos sutrikimų klasifikaciją visi aukščiau išvardinti sutrikimai turi apibrėžimus ir gali būti skirstomi dar smulkiau.
Intelekto sutrikimas – tai protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų. Jis dažniausiai skirstomas į protinį atsilikimą, intelekto regresiją ir kitus intelekto sutrikimus. Protinis atsilikimas paprastai dar yra skirstomas į nežymų ( IQ 50-69), vidutinį (IQ 35-49), žymų (IQ 20-34) ir labai žymų (IQ mažiau už 20). IQ arba intelekto (sumanumo, protingumo, sugebėjimo spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, gebėjimo pasimokyti iš patirties) koeficientas yra nustatomas specialiais testais.
Specifiniai pažinimo sutrikimai – tai nepakankamas atskirų pažintinių funkcijų išsivystymas dėl minimalių smegenų disfunkcijų. Ši sutrikimų grupė skirstoma į tokius pogrupius: girdimojo suvokimo ir lingvistiniai sutrikimai (sutrikęs kitų kalbos supratimas- neskiria panašių pagal akustinius požymius fonemų, nejaučia ribų tarp žodžių, sakinių ir t.t.; faktinis kalbos priemonių skurdumas – nepilnavertė leksika, semantika, sintaksė, nesusiformavę rišliosios kalbos įgūdžiai; sutrikęs gebėjimas naudotis faktiškai turimomis kalbinėmis priemonėmis – momentinis žodžio ar gramatinės formos pamiršimas, sunki minčių raiška ir kt.; girdimosios atminties sutrikimai), regimojo suvokimo ir akių judesių sutrikimai (totalus vizualinių procesų sutrikimas, regimojo atpažinimo sutrikimas, visumos suvokimo sutrikimas ir t.t.), suvokimo ir motorinių koordinacijų sutrikimai (audiovizualinės sąveikos sutrikimai, silpna akies ir rankos koordinacija, audiomotoriniai sutrikimai), bendrieji atminties sutrikimai ( trumpalaikės, ilgalaikės atminties sutrikimai, įsiminimo ir atgaminimo strategijų trūkumas ir t.t.), kiti pažinimo sutrikimai. Specifiniai pažinimo sutrikimai gali sukelti įvairias, dažniausiai mokymosi, negales: disleksiją, disgrafiją, diskalkuliją, akalkuliją ir kt.
Emocijų ir elgesio sutrikimai – tai santykiškai pastovūs, išsiskiriantys, nelaukti nukrypimai nuo normalaus elgesio. Yra net dvylika minėtų sutrikimų pogrupių: savireguliacijos sutrikimai (dėmesio sutrikimai, hiperkinezės, perdėtas impulsyvumas ir kt.), elgesio sutrikimai, opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, ginčijimasis, kerštingumas ir kt.), nerimas (išsiskyrimo ir bendrasis, vengimo reakcijos), fobijos (konkrečių objektų ir reiškinių sukeliamos baimės), depresija, agresyvumas, psichotiniai sutrikimai (šizofrenija, autizmas ir pan.), charakterio akcentuacijos, tikai (nuolatiniai, praeinantys), narkomanija, kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.
Kalbos ir komunikacijos sutrikimai – nuolatiniai bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimai nuo įprastų bendravimo ir kalbėjimo normų. Jie skirstomi taip: kalbėjimo sutrikimai (įvairūs fonetiniai trūkumai), kalbėjimo tempo sutrikimai (greitakalbystė, lėtakalbystė), balso sutrikim.ai (visiškas balso nebuvimas, balso silpnumas, dalinis balso sutrikimas, rezonavimo sutrikimai), kalbos sutrikimai (kalbos neišsivystymas, fonologiniai sutrikimai, sulėtėjęs kalbos vystymasis, sutrikdytas kalbos vystymasis), rašymo ir skaitymo sutrikimai (aleksija, disleksija, agrafija, disgrafija), įvairūs komunikacijos sutrikimai (mikčiojimas, mutizmas, autizmas), neverbalinės komunikacijos sutrikimai, kiti kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai.
Klausos sutrikimai – nuolatiniai pastebimi, trukdantys bendrauti girdimojo jutimo ir suvokimo nesklandumai. Remiantis absoliučių pojūčių slenksčių matavimais jie skirstomi į neprigirdėjimą (nežymų, vidutinį, žymų ir labia žymų), kurtumą (praktišką, visišką) ir kitus klausos sutrikimus.
Regos sutrikimai – tokie regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliam vystymuisi, mokymuisi, orientacijai erdvėje, savarankiškam gyvenimui. Remiantis regėjimo aštrumo ir akipločio matavimais, skiriamos šios sutrikimo grupės: normalus regėjimas (be sutrikimų, nežymus regėjimo sutrikimas), silpnaregystė (vidutinė, žymi), aklumas (su regėjimo likučiu, praktiškas, visiškas) ir kiti regėjimo sutrikimai.
Labai įvairūs kilme ir sukeliamais padariniais yra fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Vieni jų paveldimi, kiti įgyjami gyvenimo eigoje dėl traumų ar persirgtų ligų. Šie sutrikimai skirstomi į motorikos sutrikimus, judesių koordinacijos sutrikimus, lokomocijos sutrikimą (nežymų, vidutinį, žymų, labia žymų ir visišką negalėjimą judėti), apraksijas ir dispraksijas, skoliozę, ypač ryškias kūno dalių deformacijas, kitus fizinius ir judėjimo sutrikimus.
Lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai – chroniški sutrikimai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja vaiko ugdymą, reikalauja specialiųjų ugdymo sąlygų. Šiuo atveju galima išskirti širdies ir kraujagyslių sutrikimus (įgimtos širdies ydos, širdies nepakankamumas ir kt.), kvėpavimo sistemos ligas (bronchinė astma, tuberkuliozė), inkstų sistemos ligas (inkstų nepakankamumas, dieninė enurezė), kraujo ligas (anemija, hemofilija), onkologines ligas, alergijas, epilepsiją, būklę po neurologinių susirgimų, diabetą, imunologinius sutrikimus ir kitus somatinius ir neurologinius sutrikimus.
Kompleksiniai sutrikimai – ypatingumų deriniai. Dažniausiai kompleksiniai sutrikimai nėra paprasta pirminių sutrikimų suma, o sudaro naują kokybę. Štai keli galimi variantai: regos ir klausos sutrikimai, regos ir intelekto sutrikimai, judėjimo ir intelekto sutrikimai ir t.t.
Klasifikacijos sudarytojų teigimu, ji dar turėtų būti tobulinama. Pirmieji žingsniai daromi adaptuojant Lietuvoje Pasaulinės sveikatos organizacijos parengtą “Tarptautinę sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikaciją”. Joje skiriami keturi pagrindiniai sutrikimų lygmenys:
1) liga (disease) – tai patologinis procesas, pirminė priežastis ( pvz.., katarakta);
2) sutrikimas (impairment) – funkcijos ar organo sutrikimas dėl ligos ar traumos (pvz.., regėjimo aštrumo sumažėjimas: sutrikimas reiškiasi organų ir sistemų lygmeniu);
3) negalė (disability) – dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bazinių sugebėjimų srityje (pvz.., negalėjimas skaityti normalaus teksto: negalė reiškiasi individo lygmeniu);
4) invalidumas (handicap) – dėl sutrikimo ar negalės kylantys žmogaus socialinio funkcionavimo nesklandumai (pvz.., negalėjimas mokytis kartu su normaliai reginčiais).(Sutrikimų klasifikacija, 1995)
Kaip matyti iš sutrikimų apibūdinimų Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos sutrikimų klasifikacijoje ir “Tarptautinėje sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikacijoje”, specialiųjų poreikių žmonės patiria bendravimo sunkumų. Tačiau, nežiūrint į tai, kiekvienas žmogus yra savaip vertingas ir turi teisę į “normalią egzistenciją – žmogaus gyvenimą kitų žmonių socialinėje bendrijoje” (Bakk A., 1998) – integraciją į visuomenę.

II. INTEGRACIJOS SAMPRATA IR ESMĖ

Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose p.ateikiami skirtingi žodžio integracija apibrėžimai.
Integracija [lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas] dalių, elementų jungimas(is) į visumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985).
Integracija – lotynų kilmės žodis, reiškiantis jungimą į vieną visumą ir užbaigtumą visumos atnaujinimo ir restauravimo prasme (Tėvams apie integruotą mokslą, 1997).
Integracija – dirbtinių kliūčių įveikimas (Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę, 1997).
Integracija – visiškas įtraukimo procesas, kai ypatingų poreikių turintys vaikai yra lavinami įprastinėje aplinkoje, kad nepriklausomai nuo negalės pobūdžio išsiugdytų priklausomybės jausmą, išmoktų bendrauti su bendraamžiais, užsitikrintų paramą ir tam tikrą vietą kolektyve (Tėvams apie integruotą mokslą, 2000).
Integracija – procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų ir institucijų parama (Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia?,1997).
Integracija – tai planuotas ir apgalvotas būdas leidžiantis žmogui su negalia būti kartu su visais (A. Bakk, K. Grunewald, Globa, 1998).
Nors integracijos apibrėžimai ir varijuoja, jos esmė viena – kad žmogus su negalia dalyvautų socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje.
Žmonių, turinčių negales, integravimas į visuomenę – viena iš šių dienų aktualijų, kalbant apie neįgaliųjų gyvenimo ir veiklos galimybes. Ji sprendžiama įvairiuose visuomeninės struktūros lygmenyse: švietimo bei socialinės apsaugos ir darbo sistemoje. Žmogus negali egzistuoti vienas. Esminė prielaida pilnavertei egzistencijai – bendruomeninis gyvenimas (J.Vanier, 1998). Neįgalaus žmogaus padėtis tarp kitų bendruomenės narių dėl jo išskirtinių savybių visais laikais buvo ypatinga: nuo visiško atmetimo – izoliacijos ir sunaikinimo iki priėmimo – integracijos. Žmogus – bendruomeninė būtybė, tam tikrais ryšiais susieta su kitais asmenimis. Nuo tarpasmeninių santykių pilnavertiškumo priklauso asmens savijauta bendruomenėje. Kokiu būdu formuojami pilnaverčiai tarpasmeniniai santykiai tarp žmonių, galima analizuoti visuomeninės grupės vertybinių nuostatų pagrindu. Jei visuomenė aukščiausia vertybe išskiria žmogų, žmogiškąją esybę bendrąja prasme ir siekia gerovės kiekvienam, tokioje visuomeninėje struktūroje kiekvienas asmuo tampa vertybinės orientacijos centru, visuomeninės gerovės kūrėju ir vartotoju (Keli integruoto ugdymo aspektai, 2001).
Integracija – įvairių fizinių ir intelektualinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą visuomenę. Integracijos negalima nei išmokti, nei išsireikalauti, nes tikroji integracija – žmonių širdyse. Kai sveikieji supras, ko vertas neįgaliųjų žmonių gyvenimas, kai pajus buvimo greta džiaugsmą, įvyks stebuklas – integracija taps bendru visų tikslu (Viltis, 1998 nr.4(6)). Tai reiškia, kad galimybę neįgaliam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą bendruomenėje sąlygoja abipusė sąveika: sveikų žmonių pasirengimas priimti kitokį individą bei neįgalaus žmogaus pastangos būti veikliam. Pilnavertė sąveika veikloje tarp žmonių įmanoma tik pažinimo ir pasitikėjimo aplinkoje. Negalę turinčius asmenis suprantanti ir priimanti aplinka gali rastis tik susitikimo situacijoje, bendraujant ar veikiant kartu, kai susidaro galimybė pažinti vieni kitų vidinį pasaulį.
Kad specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę būtų sėkminga, neužtenka vien aplinkinių supratimo ir geranoriškumo. Proceso sėkmę nulemia tam tikri organizuojantys veiksniai, neleidžiantys jam vykti stichiškai, padrikai. Svarbiausi jų:
– visuomenėje dominuojantys požiūriai, nuostatos, vertybės;
– parengta ir veikianti juridinė bazė;
– priemonių, leidžiančių įgyvendinti įstatymais reglamentuojamą tvarką, egzistavimas.

Vadinasi, siekiant sėkmingos integracijos, būtina išsiaiškinti ko šioje srityje jau yra pasiekta, kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, sąlygos ir numatyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis galime pasiekti norimą rezultatą.

.
III. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ RAIDA

Dabartinė negalės politika yra 200 metų evoliucijos išdava. Daugeliu atvejų ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką. Tačiau negalės žmonių gyvenimui atsiliepia ir specifinės aplinkybės, susijusios su žmonių gyvenimo sąlygomis. Nemokšiškumas, nesirūpinimas, prieštaringumas ir baimė yra tie socialiniai reiškiniai, kurie ilgainiui neįgalius žmones atskyrė nuo visuomenės ir sulėtino jų raidą.
Negalės politikos raida prasidėjo nuo kasdienės negalės vaikų priežiūros mokymo įstaigose bei reabilitacijos tų žmonių, kurie tapo neįgalinčiais, sulaukę pilnametystės. Mokymas ir reabilitacija neįgalinčius žmones padarė aktyvesnius ir nulėmė tolesnę negalės politikos pažangą. Buvo sukurtos neįgalinčių žmonių, jų šeimos narių bei globėjų organizacijos, kurios stengėsi pagerinti šios kategorijos žmonių gyvenimo sąlygas. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo integracijos ir normalizacijos sąvokos, padėjusios geriau suvokti neįgalinčių žmonių galimybes.
Šio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje kai kurių šalių neįgalių žmonių organizacijos pradėjo naujaip suvokti negalę. Tam didelės įtakos turėjo specialiųjų poreikių žmonių izoliavimas, aplinkos projektavimas bei struktūra ir visų gyventojų pakitęs požiūris. Tuo pačiu metu besivystančiose šalyse neįgalintys žmonės sudarė nemažą gyventojų kiekį ir dauguma jų buvo visiškai nuskurdę.
Ilgą laiką Jungtinių Tautų ir kitos tarptautinės organizacijos daug dėmesio skyrė neįgaliųjų teisėms. Pati svarbiausia 1981-ųjų – Tarptautinių invalidų metų išdava buvo Pasaulinės veiklos neįgaliųjų žmonių labui programa, kuriai pritarta Generalinės Asamblėjos 1982 m. gruodžio 3 dienos nutarime. Tarptautiniai neįgaliųjų metai ir Pasaulinės veiklos programa visokeriopai skatino šios srities pažangą. Abiejuose dokumentuose buvo pabrėžiamos neįgalių žmonių lygios teisės ir galimybės bei būtinumas gerinti jų gyvenimo sąlygas. Pirmą kartą nurodyta, koks glaudus specialiųjų poreikių žmonių galimybių ir jų aplinkos ryšys.
1987 m. Stokholme surengtas pasaulinis ekspertų pasitarimas, kurio dalyviai apžvelgė, kaip įgyvendinama Pasaulinės veiklos programa, įpusėjus Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtam Tarptautiniam invalidų dešimtmečiui. Pasitarime pasiūlyta kurti filosofines nuostatas, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kokiai veiklai ateityje teikti pirmenybę. Šios filosofijos pagrindas – pripažinti neįgaliųjų teises.
Iš to susiformavo Generalinei Asamblėjai skirta pasitarimo dalyvių rekomendacija surengti specialią konferenciją, kad būtų parengtas tarptautinis susitarimas likviduoti neįgalių žmonių visų formų diskriminaciją, ir pateiktas valstybėms ratifikuoti iki Invalidų dešimtmečio pabaigos.
Italija, parengusi susitarimo projektą, jį pateikė 42-ajai Generalinės Asamblėjos sesijai. Per 44-ąją sesiją Švedija papildė šį projektą. Tačiau abiem atvejais nebuvo vieningos nuomonės, koks turėtų būti susitarimas. Daugelio atstovų nuomone, ir galiojantys žmogaus teisių dokumentai visiems (ir neįgaliems) žmonėms užtikrina lygias teises.
Vadovaudamasi Generalinės Asamblėjos patarimais, Ekonominė ir Socialinė Taryba 1990 m. surengtoje pirmoje eilinėje sesijoje galiausiai sutiko pati patikslinti kai kuriuos tarptautinius susitarimus. 1990 m. gegužės 24 d. Tarybos priimtas sprendimas įpareigojo Socialinės plėtros komisiją jos 32-ojoje sesijoje apsvarstyti galimybes šiam tikslui įkurti viešai dirbančias vyriausybių ekspertų grupes, išlaikomas iš aukų fondo. Jos kruopščiai paruoštų bendrąsias taisykles, kaip specialiųjų poreikių žmonėms teikti lygias galimybes su visais, kitaip tariant, kaip juos pilnutinai integruoti į visuomenę, glaudžiai bendradarbiaujant su specializuotomis įstaigomis, kitomis valstybinėmis ir nevalstybinėmis, ypač neįgaliųjų žmonių, organizacijomis.

1991 m. vasario mėnesį galutinai buvo nutarta įkurti minėtą darbo grupę. Ši grupė, remdamasi Jungtinių Tautų Organizacijo.s per Invalidų dešimtmetį (1983 – 1993) įgytu patyrimu ir įvairiais, tuo metu galiojusiais, dokumentais, sudarė Bendrąsias taisykles, kaip neįgaliems žmonėms teikti lygias galimybes su kitais.
Šių taisyklių tikslas – užtikrinti, kad neįgalieji visuomenės nariai turėtų lygias teises ir pareigas su kitais. Visose pasaulio visuomenėse vis dar yra kliūčių, trukdančių neįgaliems žmonėms naudotis jų teisėmis ir laisvėmis bei visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Valstybių pareiga – imtis atitinkamų priemonių, kad tokios kliūtys būtų pašalintos. O specialiųjų poreikių žmonės ir jų organizacijos turėtų aktyviai dalyvauti šiame procese. Neįgalintiems žmonėms lygių galimybių teikimas – akivaizdus integracijos proceso paspartinimas. O Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės mus padeda nustatyti kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos, kad specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę būtų sėkminga. Jos bus aptartos tolimesniuose skyriuose.IV. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME PRIELAIDOS
1. SUPRATIMAS
Yra keletas specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidų. Visų pirma supratimas. Valstybė turėtų imtis visų įmanomų priemonių, kad “visuomenė geriau suprastų neįgalius žmones, jų teises, poreikius, potencialą ir įnašą”(Lygių galimybių teikimas neįgaliems, 1996).
Valstybė privalo užtikrinti, kad atsakingi valdžios organai ir specialiųjų poreikių žmonėms prieinama forma pateiktų naujausią informaciją apie turimas programas ir neįgaliems žmonėms, jų šeimoms, šios srities specialistams ir plačiajai visuomenei teikiamas paslaugas.
Valstybės pareiga – padėti ir remti informacijos kampanijas apie neįgalius žmones ir invalidumo politiką, akcentuoti mintį, kad neįgalieji yra piliečiai, turintys tas pačias teises ir pareigas kaip ir kiti, šalinti visas kliūtis, jiems trukdančias visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Masinės informacijos priemonės turėtų būti skatinamos pozityviai vaizduoti neįgaliuosius, dėl to konsultuotis su neįgaliųjų organizacijomis.
Reikėtų siekti, kad visuomenės mokymo programose visais aspektais atsispindėtų neįgaliųjų visapusiško dalyvavimo gyvenime ir lygybės principas. Taip reikėtų telkti neįgaliuosius ir jų šeimas bei organizacijas įgyvendinant visuomenės mokymo programas invalidumo klausimais.
Valstybė turėtų kurti ir remti programas, kurių tikslas – padėti neįgaliems žmonėms geriau suvokti savo teises ir galimybes, pasitikėti savimi ir savo galia, geriau naudotis jiems prieinamomis galimybėmis.
Geriau suprasti savo vietą visuomenėje – svarbus neįgalių vaikų mokymo aspektas ir reabilitacijos programų sudėtinė dalis. Neįgalūs žmonės taip pat galėtų padėti visuomenei geriau juos suprasti, telkti šiam darbui savo organizacijas.
Ugdant jaunąją kartą, rengiant mokytojus ir apskritai specialistus, negalima ignoruoti jų pareigos geriau suprasti silpnųjų žmonių poreikius.2. MEDICINOS PRIEŽIŪRA
Labai svarbu ir tinkama medicinos priežiūra. Reikia siekti, kad specialiųjų poreikių žmonės gautų veiksmingą medicinos pagalbą.
Valstybė privalo finansuoti programas, vykdomas įvairių profilių specialistų grupių, kurių tikslas – laiku aptikti, nustatyti ir gydyti sveikatos sutrikimą. Tai galėtų užkirsti kelią invalidumui, sumažinti ir pašalinti jo pasekmes. Specialiųjų poreikių žmonėms ir jų šeimoms, invalidų organizacijoms reikėtų suteikti galimybę aktyviai dalyvauti kuriant ir įgyvendinant tokias programas.
Vietinių savivaldybių darbuotojus reikėtų supažindinti, kaip nustatomas ankstyvas sveikatos sutrikimas, kaip teikiama pirmoji pagalba, kaip žmonės siunčiami į atitinkamas tarnybas.
Būtina užtikrinti, kad neįgaliems žmonėms, ypač kūdikiams ir vaikams, būtų teikiama tokio pat lygio medicinos pagalba, kaip ir kitiems visuomenės nariams.
Valstybė privalo rūpintis, kad visas medicinos ir paramedicinos personalas būtų pakankamai išsilavinęs ir turėtų techninių priemonių, reikalingų neįgalių žmonių medicinos priežiūrai, kad medikams būtų prieinami pažangūs gydymo metodai bei technologijos. Turėtų būti kontroliuojama, ar medicinos, paramedicinos ir kitokio personalo žinios yra pakankamos neįgalių vaikų tėvams konsultuoti. Jei ne – medikus reikia mokyti. Šis mokymas turėtų būti ilgalaikis procesas, kuriame remiamasi naujausia informacija.
Taip pat valstybė turi imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės būtų kvalifikuotai gydomi, gautų vaistų, reikalingų išlaikyti ar pagerinti esamą organizmo funkcionavimo lygį.3. REABILITACIJA
Reikia tinkamai įvertinti ir reabilitaciją. Specialiųjų poreikių žmonės turi būti reabilituojami, kad galėtų siekti optimalaus savarankiškumo, gyventi pilnavertį gyvenimą.
Valstybė turi įgyvendinti nacionalinę reabilitacijos programą, skirtą visoms neįgalių žmonių grupėms. Tokia programa grindžiama neįgaliųjų asmeniniais poreikiais bei jų visapusišku dalyvavimu visuomenės gyvenime, lygiomis galimybėmis su kitais. Ji turėtų apimti plačią veiklos sritį, susijusią su svarbiausių sugebėjimų ugdymu pažeistos funkcijos veiklai gerinti ar kompensuoti, neįgalių žmonių ir jų šeimų konsultavimu, pasitikėjimo savimi ugdymu bei stiprinimu ir t. t.
Visi neįgalieji, kuriems reikalinga reabilitacija, turėtų ją gauti. Taip pat jiems ir jų šeimoms turėtų būti leista dalyvauti planuojant ir organizuojant jiems skirtas reabilitacijos priemones. O visos reabilitacijos priemonės turėtų būti prieinamos vietos bendruomenei, kurioje neįgalus žmogus gyvena. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, siekiant mokymo tikslų, neįgaliesiems gali būti organizuoti specialūs reabilitacijos kursai kitoje vietoje.
Kurdama ir vertindama reabilitacijos programą, valstybė turėtų atsižvelgti į neįgalių žmonių, jų organizacijų nuomonę. Neįgalieji ir jų šeimos turėtų būti skatinami aktyviai dalyvauti reabilitacijos darbe, pavyzdžiui, būti mokytojais, instruktoriais ar patarėjais.4. PARAMOS PASLAUGOS
Dar viena svarbi prielaida – paramos paslaugos. Valstybė turėtų garantuoti paramos paslaugų, įskaitant ir kompensacinių priemonių gamybą, plėtojimą ir teikimą specialiųjų poreikių žmonėms, tokiu būdu jiems padedama būti labiau savarankiškais kasdieniame gyvenime ir naudotis savo teisėmis.
Valstybė turėtų stengtis, kad neįgalieji būtų aprūpinti kompensacine technika, gautų asmeninę pagalbą. Taip pat turėtų remti kompensacinės technikos tobulinimą, gamybą, skirstymą, aptarnavimą ir žinių apie ją skleidimą. Svarbu skatinti nesudėtingų ir nebrangių priemonių gamybą, kuo plačiau naudoti vietines medžiagas ir vietinius pramonės įrengimus. Neįgalieji patys galėtų dalyvauti šių priemonių gamyboje. Jiems turėtų būti prieinamos atitinkamos technikos žinios.
Valstybė privalo pasirūpinti, kad visiems neįgaliems žmonėms, kuriems reikia kompensacinės technikos, ji būtų prieinama, įskaitant ir jos kainą. Kompensacinė technika turėtų būti duodama nemokamai arba parduodama tokia kaina, kad neįgalieji ar jų šeimos pajėgtų tą techniką įsigyti.
Valstybės pareiga – remti asmeninės pagalbos programų plėtojimą ir aprūpinimą, ypač neįgaliausiems. Tokios programos sudarytų neįgaliesiems galimybes aktyviau dalyvauti kasdieniniame namų darbe, mokyklos gyvenime ir laisvalaikio renginiuose.
Asmeninės pagalbos programos turėtų būti taip sukurtos, kad neįgalieji, besinaudojantys tomis programomis, turėtų lemiamos įtakos tų programų vykdymo būdui.

Žinant, kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, reikėtų aptarti ir sąlygas.V. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME SĄLYGOS
Reikalingos tam tikros sąlygos, kad specialiųjų poreikių žmogus galėtų jaustis lygiateisiu visuomenės nariu. Tokių sąlygų yra aštuonios ir dabar kiekviena iš jų bus aptarta atskirai.1.PRIEINAMUMAS
Pirmoji sąlyga – prieinamumas. Valstybė turėtų pripažinti, kaip svarbu, kad visiems žmonėms būtų prieinama visokia veikla (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996). Valstybė turi sukurti veiklos programas, kurių tikslas – pritaikyti specialiųjų poreikių žmonėms fizinę aplinką ir padaryti jiems prieinamą visą rūpimą informaciją, sudaryti galimybę bendrauti su žmonėmis.
Fizinės aplinkos pritaikymas. Valstybė turėtų šalinti kliūtis, trukdančias specialiųjų poreikių žmonėms gyventi juos supančioje aplinkoje. Tokios priemonės turėtų būti skirtos standartams ir pagrindinėms veiklos kryptims nustatyti bei apsvarstyti įstatymus, kuriais remiantis būtų galima pritaikyti neįgaliesiems gyvenamuosius namus, pastatus, visuomeninio transporto paslaugas ir kitas komunikacijos priemones, gatves bei kitą aplinką. Reikia rūpintis, kad architektai, statybos inžinieriai ir kiti specialistai, užsiimantys fizinės aplinkos planavimu bei statyba, gautų pakankamai informacijos apie neįgaliųjų globos politiką ir priemones, juos įgalinančias būti pilnaverčiais visuomenės nariais. Visų gyvenimo sferų prieinamumo neįgaliesiems reikalavimai turėtų būti fizinės aplinkos kūrimo ir statybos sudėtinė dalis nuo pat jų planavimo pradžios.
Įgyvendinant prieinamumo standartus ir normas turėtų būti konsultuojamasi su neįgalių žmonių organizacijomis. Jos taip pat turėtų kontroliuoti statybų projektus ir statybos eigą, siekti, kad pastatai būtų pritaikyti neįgaliesiems.
Informacijos prieinamumas ir bendravimo galimybės. Neįgalieji, o prireikus ir jų šeimos turėtų gauti išsamią informaciją apie ligos diagnozę, neįgaliųjų teises ir jiems skirtas paslaugas bei programas. Tokia informacija turėtų būti teikiama neįgaliems žmonėms prieinama forma.
Valstybė turėtų numatyti, kaip siekti strateginio tikslo, kad įvairūs dokumentai ir informacinės paslaugos taptų prieinamos įvairioms neįgalių žmonių grupėms. Specialios technologijos turėtų būti skirtos sutrikusio regėjimo, klausos ar sunkiai suprantantiems kalbą asmenims. Reikėtų atkreipti dėmesį į neįgalių žmonių, turinčių bendravimo problemų, poreikius.
Taip pat turėtų būti skatinamos masinės informacijos priemonės, ypač televizija, radijas ir laikraščiai, dirbti taip, kad jų paslaugos būtų prieinamos.
Valstybė turėtų stengtis, kad nauja kompiuterizuota informacija ir paslaugų sistemos, siūlomos plačiajai visuomenei, būtų pritaikytos neįgaliesiems. Žinoma, informacijos paslaugas pritaikant neįgaliems žmonėms, turi būti konsultuojamasi su jų organizacijomis.2.MOKYMAS
Antroji sąlyga – mokymas. Neįgaliems vaikams, jaunimui ir suaugusiems valstybė turėtų pripažinti vienodų galimybių principą įgyti pradinį, vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Ji turėtų garantuoti, kad specialiųjų poreikių žmonių mokymas būtų neatskiriama švietimo sistemos dalis.
Visuotinį švietimą įgyvendinantys valdžios organai atsakingi už specialiųjų poreikių žmonių mokymą švietimo sistemos įstaigose. Tokių žmonių mokymas – neatskiriama valstybinio švietimo planavimo, mokymo programų rengimo ir mokyklų organizavimo dalis. Tėvų grupės ir neįgalių žmonių organizacijos turėtų būti įtrauktos į visų lygių mokymo procesą.
Valstybės įgyvendinamas privalomas mokymas turi būti garantuotas visiems specialiųjų poreikių vaikams, įskaitant ir pačią sunkiausią negalią. O mokant juos bendrose mokyklose reikalingos įvairių specialistų paslaugos, atitinkančios neįgalių vaikų poreikius.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas mažiems ir ikimokyklinio amžiaus neįgaliems vaikams bei suaugusiems neįgaliems žmonėms, ypač moterims.
Kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos mokytis bendrojo lavinimo įstaigose, valstybė privalo:
a) turėti aiškią, visuomenei suprantamą ir jos priimtą bei įgyvendintą mokyklose švietimo politiką;
b) siekti, kad mokymo programos būtų lanksčios, nuolat papildomos ir pritaikomos prie kintančių reikalavimų;
c) aprūpinti mokyklas kokybiškomis mokymo priemonėmis, rengti nuolatinius mokytojų tobulinimosi kursus, visokeriopai remti mokytojus.
Integruoto mokymo programas reikėtų laikyti ekonomiško neįgalių žmonių mokymo bei lavinimo pradžia. Valstybinė vietinio mokymo programa turėtų skatinti savivaldybes racionaliai naudoti išteklius neįgalių žmonių mokymui.
Tais atvejais, kai bendrojo lavinimo mokyklos netenkina visų neįgalių žmonių reikmių, gali būti organizuotas specialusis mokymas. Tokio mokymo tikslas – specialiųjų poreikių žmones, ypač vaikus, ruošti būsimajam mokymuisi bendrojo lavinimo įstaigose. Specialiojo mokymo kokybė turėtų atitikti tuos pačius standartus ir tikslus. Šis mokymas turi būti glaudžiai susietas su bendruoju mokymu. Blogiausiu atveju neįgaliems moksleiviams ir studentams mokyti turėtų būti skiriama tiek pat lėšų, kiek sveikiesiems. Valstybė turėtų stengtis laipsniškai integruoti specialiojo mokymo paslaugas į bendrojo mokymo sistemą. Pripažinta, kad kai kuriais atvejais specialusis mokymas gali būti laikomas tinkamiausia kai kurių neįgalių studentų mokymo forma.
Atsižvelgiant į specifines kurčiųjų ir kurčiųjų/aklųjų bendravimo reikmes, juos geriau mokyti specialiai tokiems žmonėms skirtose mokyklose ar bendrojo lavinimo mokyklų specialiose klasėse.3. UŽIMTUMAS
Trečioji sąlyga – užimtumas. Valstybė turėtų pripažinti, kad neįgalieji visur gali naudotis žmogaus teisėmis, įskaitant ir užimtumo sferą (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996). Tai reiškia, kad specialiųjų poreikių žmonės privalo turėti vienodas galimybes gauti produktyvų ir apmokamą darbą.
Darbo įstatymai ir norminiai aktai neturi diskriminuoti neįgalių žmonių, kliudyti juos įdarbinti.
Valstybė turėtų aktyviai remti neįgalių žmonių integravimą į užimtumo programų įgyvendinimą. Aktyvios paramos neįgaliesiems priemonės gali būti, pavyzdžiui, tokios: profesinis mokymas, įdarbinimo ir papildomų darbo vietų steigimo kvotos, paskolos ar subsidijos smulkiam verslui, pirmenybės teisė gauti leidimą verslui, mokesčių lengvatos arba kita techninė ar finansinė parama įmonėms, įdarbinančioms neįgalius darbuotojus. Valstybė turėtų skatinti darbdavius pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems.
Valstybės programos turėtų būti skirtos:
a) priemonėms, kurių tikslas – taip sukurti ir pritaikyti darbo vietas bei patalpas, kad jos taptų prieinamos neįgaliems žmonėms;
b) paramai, teikiamai naujų technologijų kūrimui ir kompensacinės technikos gamybai bei tobulinimui, žmonių aprūpinimui tokia technika, juos įgalinančia dirbti;
c) neįgaliųjų mokymui, įdarbinimui bei jiems skirtos paramos ir pagalbos teikimui.
Valstybė turėtų pradėti ir remti visuomenei skirtas kampanijas, kurių tikslas – išgyvendinti negatyvų požiūrį ir išankstinį nepalankų nusistatymą prieš neįgalius darbininkus.
Veikdama kaip darbdavys, valstybė turėtų kurti palankias sąlygas neįgaliems žmonėms įdarbinti valstybiniame sektoriuje. Valstybė, darbininkų organizacijos ir darbdaviai privalo bendradarbiauti, įgyvendindami kadrų komplektavimo ir rėmimo politiką, gerindami darbo sąlygas, nustatydami atlyginimo dydį, numatydami darbo aplinkos gerinimo priemones, leidžiančias užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams ir sveikatos sutrikimams bei dėl suluošinimo darbe ar profesinio susirgimo invalidais tapusių darbininkų reabilitacijos priemones.
Neįgalius žmones visada reikėtų aprūpinti darbu laisvoje rinkoje. Jei įprastinės darbo vietos netenkina neįgaliųjų poreikių, juos reikėtų įdarbinti smulkaus verslo padaliniuose.
Reikėtų imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės būtų įtraukti į mokymo ir užimtumo programų įgyvendinimą privačiame ir valstybiniame sektoriuje.
Valstybė, darbininkų organizacijos ir darbdaviai turėtų bendradarbiauti su neįgaliųjų žmonių organizacijomis ir kartu įgyvendinti priemones, kurių tikslas – specialiųjų poreikių žmonėms teikti galimybes mokytis ir dirbti, įskaitant slankųjį darbo grafiką, visą darbo laiką, darbo pasidalijimą, personalių įmonių kūrimą ir aptarnaujančio asmens globą.4. MATERIALINĖ PARAMA IR SOCIALINĖ APSAUGA
Ketvirtoji sąlyga – materialinė parama ir socialinė apsauga. Atsižvelgiant į tai, valstybė turėtų prisiimti visą atsakomybę už specialiųjų poreikių žmonių socialinę apsaugą ir jų materialinį rėmimą.
Valstybė turėtų materialiai remti visus tuos žmones, kurie dėl negalės ar su ja susijusių veiksnių laikinai arba iš dalies prarado savo pajamas arba buvo atsisakyta juos įdarbinti. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad teikiant paramą būtų atsižvelgiama į negalės sąlygojamas išlaidas.

Jeigu valstybėje egzistuoja visuomenės socialinės apsaugos, socialinio draudimo ar kitos socialinės rūpybos sistemos, vyriausybė turėtų imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės nebūtų diskriminuojami. Valstybė turėtų garantuoti socialinę apsaugą ir materialinę paramą asmenims, kurie globoja neįgalius žmones.
Socialinės apsaugos sistemos turėtų padėti neįgaliesiems atgauti sugebėjimą užsidirbti lėšų pragyvenimui. Tokios sistemos turėtų prisidėti prie profesinio mokymo organizavimo, plėtojimo ir finansavimo. Jos taip pat turi padėti siunčiant neįgalius žmones mokytis. Taip pat reikėtų skatinti neįgaliuosius užsidirbti lėšų pragyvenimui, įgyti arba atgauti sugebėjimą gauti pajamų.
Neįgalieji turėtų būti remiami tol, kol jie nedirba. Jei tokie žmonės pradeda gauti pragyvenimui reikalingas pastovias pajamas, jų šalpa nutraukiama.
Valstybė vietos savivaldybes, socialinės gerovės organizacijas ir šeimas turėtų skatinti padėti neįgaliems žmonėms įsidarbinti ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje.5. ŠEIMYNINIS GYVENIMAS IR ASMENS NELIEČIAMYBĖ
Penktoji sąlyga – šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė. Valstybė turi palaikyti visapusišką specialiųjų poreikių žmonių dalyvavimą šeimyniniame gyvenime, užtikrinti jiems asmens neliečiamybės teisę ir garantuoti, kad įstatymai nediskriminuotų neįgaliųjų dėl lytinių santykių, vedybų ir tėvystės.
Neįgaliesiems privalu suteikti galimybę gyventi kartu su šeimomis. Jų nariai turėtų būti konsultuojami dėl invalidumo ir jo poveikio šeimyniniam gyvenimui. Šeimoms, prižiūrinčioms neįgalius žmones, turi būti prieinamos atokvėpio ir palydovo globos paslaugos. Valstybė turėtų šalinti nereikalingas kliūtis, trukdančias žmonėms, norintiems auklėti ar įvaikinti vaiką arba prižiūrėti neįgalų suaugusįjį.
Iš neįgalaus žmogaus negalima atimti seksualinio gyvenimo, lytinių santykių ir tėvystės ar motinystės galimybės. Kadangi tuokdamiesi ir kurdami šeimą neįgalieji gali patirti sunkumų, valstybės turėtų skatinti jų konsultavimą. Neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, turi būti prieinami šeimos planavimo metodai, suprantama forma pateikta informacija apie kūno lyties funkcijas.
Valstybė turėtų remti priemones, kurių tikslas – keisti visuomenėje įsigalėjusį neigiamą požiūrį į žmonių, pirmiausia mergaičių ir moterų, negalę, vedybas, seksualumą ir tėvystę. Išgyvendinant tokį požiūrį, svarbus vaidmuo tenka masinės informacijos priemonėms.
Neįgalieji ir jų šeimos turi būti gerai informuotos, kokių imtis atsargumo priemonių prieš seksualinius iškrypėlius ir kitokio pobūdžio netinkamą elgesį. Neįgalieji yra labai jautrūs, lengvai įskaudinami, todėl juos auklėti, koreguoti elgesį reikia itin taktiškai.6. KULTŪRA
Šeštoji sąlyga – kultūra. Valstybė garantuoja, kad neįgalūs žmonės būtų integruojami į kultūrinę veiklą ir galėtų joje dalyvauti kartu su kitais visuomenės nariais. Valstybė turi pasirūpinti, kad specialiųjų poreikių žmonės savo kūrybinį, meninį ir intelektualinį potencialą galėtų naudoti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės naudai (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996).
Valstybė turi pasirūpinti, kad neįgalieji savo kūrybinį, meninį ir intelektualinį potencialą galėtų naudoti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės naudai. Tai svarbus vietos savivaldybių uždavinys. Joms reikia įtraukti neįgaliuosius į tokią veiklą kaip šokiai, muzika, literatūra, teatras, lipdyba, tapyba ir skulptūra. Taip pat turėtų būti puoselėjamos tradicinio ir šiuolaikinio meno formos, pavyzdžiui, lėlių teatras, deklamavimas ir pasakų sekimas.
Valstybė kultūriniams renginiams ir paslaugoms turėtų skirti specialias vietas; teatrai, muziejai, kino teatrai ir bibliotekos neįgaliems žmonėms turi būti prieinami.
Valstybė taip pat turi organizuoti techninių priemonių, įgalinančių literatūrą, filmus ir teatro spektaklius pritaikyti neįgaliems žmonėms, gamybą.7. POILSIS IR SPORTAS
Septintoji sąlyga – poilsis ir sportas. Valstybė turi užtikrinti, kad neįgalūs žmonės galėtų ilsėtis ir sportuoti.
Valstybė turi imtis priemonių, kad sporto arenos, aikštės ir salės, viešbučiai, pliažai būtų prieinami neįgaliems žmonėms. Turistinės organizacijos, kelionių agentūros, viešbučiai, laisvanoriškos ir kitos organizacijos, organizuojančios poilsį ir keliones, savo paslaugas turėtų siūlyti, atsižvelgdamos į specifines neįgalių žmonių reikmes. Suinteresuotas organizacijas reikėtų mokyti, kaip tai daryti.
Sporto organizacijos turi būti skatinamos plėsti specialiųjų poreikių žmonių galimybes sportuoti. Dėl to tą veiklą reikia padaryti visiems prieinamą, o prireikus ją pritaikyti neįgalių žmonių reikmėms. Valstybė turėtų skatinti neįgalių žmonių dalyvavimą valstybiniuose ir tarptautiniuose sporto renginiuose. Sportuojantiems neįgaliesiems reikia suteikti tokias pat mokymo ir treniruočių galimybes kaip ir sveikiesiems.
Sporto ir poilsio organizatoriai su neįgaliųjų žmonių organizacijomis turėtų konsultuotis, kaip neįgalius žmones įtraukti į sporto ir poilsio renginius.8. RELIGIJA
Aštuntoji sąlyga – religija. Valstybė turi remti priemones, sudarančias specialiųjų poreikių žmonėms galimybes kartu su kitais žmonėmis dalyvauti bendruomenės religiniame gyvenime.
Valstybė turi imtis priemonių, kad religinėms institucijoms ir organizacijoms būtų teikiama informacija invalidumo klausimais. Taip pat turi skatinti bažnytinę valdžią informaciją apie invalidumo politiką įtraukti į dvasininkų rengimo, o taip pat ir į religinio mokymo programas.
Valstybė ir religinės organizacijos turėtų konsultuotis su neįgalių žmonių organizacijomis, kaip neįgaliesiems sudaryti lygias galimybes su kitais dalyvauti religinėje veikloje.

Taigi, žinant specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidas ir sąlygas, būtina numatyti ir kokiomis priemonėmis bus siekiama visapusės neįgaliųjų integracijos į visuomenę.

VI. KONKREČIOS PRIEMONĖS SIEKTI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ

Kaip ir įgyvendinant kiekvieną tikslą, taip ir siekiant neįgaliųjų integracijos į visuomenę, reikia imtis konkrečių priemonių.
Visų pirma, valstybė turi prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už kaupimą (periodišką) ir skleidimą informacijos apie specialiųjų poreikių žmonių gyvenimo sąlygas ir remti išsamų tyrimą visų tų žmonių gyvenimo aspektų, įskaitant kliūtis, patiriamas dėl neįgalumo. Turėtų būti apsvarstyta galimybė kurti invalidumo duomenų bankus, kuriuose būtų kaupiama statistika ir kita informacija apie neįgaliesiems skirtas paslaugas ir programas, o taip pat apie įvairias neįgalių žmonių grupes. Reikėtų organizuoti ir remti socialinių, ekonominių ir kitų problemų, sąlygojančių neįgalių žmonių ir jų šeimų gyvenimą, tyrimų programas. Tokie tyrimai turėtų analizuoti negalės priežastis, rūšis ir dažnumą, vykdomų programų prieinamumą, įvertinti neįgaliesiems teikiamas paslaugas.

Taip pat valstybė turi garantuoti, kad į neįgalumo aspektus bus atsižvelgiama jos politikoje ir valstybiniame planavime. Reikia planuoti, kaip reabilituoti neįgaliuosius, padaryti juos pilnaverčiais žmonėmis. Į neįgalių žmonių reikmes ir reikalus būtina atsižvelgti bendruose plėtros planuose ir neatsieti šių klausimų nuo kitų.
Valstybė yra atsakinga už kūrimą teisinių pagrindų, kuriais būtų grindžiamas specialiųjų poreikių žmonių visapusiškas dalyvavimas visuomenės gyvenime ir jų lygybė. Valstybės įstatymai, apibrėžiantys piliečių teises ir pareigas, turėtų įtvirtinti ir neįgaliųjų teises bei pareigas. Įstatymų leidyba reikalinga ir tam, kad būtų šalinamos sąlygos, nepalankiai veikiančios neįgalių žmonių gyvenimą.
Neįgalių žmonių reabilitacijos ir kitokios programos turėtų būti finansuojamos iš valstybinių, rajoninių ir vietinių biudžetų. Tai reiškia, kad valstybė finansiškai atsako už nacionalines programas ir priemones, įgalinančias neįgaliems žmonėms sudaryti lygias galimybes su kitais.
Valstybė turi įsipareigoti kurti ir stiprinti komitetus, kurie būtų pagrindiniai darbo su specialiųjų poreikių žmonėmis koordinatoriai. Tokie koordinavimo komitetai turėtų būti nuolatiniai. Savo veikloje jie remtųsi atitinkamais teisiniais ir administraciniais nuostatais.
Valstybė turėtų pripažinti neįgalių žmonių organizacijų teisę atstovauti neįgaliuosius valstybiniu, rajoniniu ir vietiniu lygiu. Valstybė taip pat turėtų pripažinti neįgalių žmonių organizacijų patariamąjį vaidmenį, priimant sprendimus invalidumo klausimais. Reikėtų ekonomiškai skatinti bei kitais būdais remti neįgalių žmonių, jų šeimos narių organizacijų kūrimąsi bei stiprinimą. Valstybė turėtų pripažinti, kad šios organizacijos yra svarbios invalidumo politikos kūrėjos.
Valstybė turi garantuoti tinkamą visų lygių personalo, užsiimančio programų ir paslaugų neįgaliems žmonėms planavimu ir teikimu, mokymą. Rengiant specialistus darbui su neįgaliaisiais, o taip pat numatant, kokia informacija apie žmonių invalidumą teiktina mokymo programose, būtina vadovautis neįgalių žmonių visapusiško dalyvavimo visuomenės gyvenime ir lygybės su kitais jos nariais. principu.
Valstybei tenka atsakomybė už valstybinių programų ir paslaugų, skirtų teikti vienodas galimybes specialiųjų poreikių žmonėms, periodišką bei sistemingą kontrolę ir vertinimą.
Valstybė privalo aktyviai dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime, kurio tikslas – specialiųjų poreikių žmonėms teikti vienodas galimybes su kitais.
Tačiau, nors teoriškai ir aišku, kokios yra specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę prielaidos, sąlygos ir kokių konkrečių priemonių reikia imtis, kad integracija būtų sėkminga, praktiškai valstybės ir savivaldybių vykdoma politika dažnai to nepaiso. Tai yra, praktinis vyksmas neatitinka teorinių reikalavimų. Šitą problemą vertėtų plačiau apžvelgti kitame darbe.
Integracija bus sėkminga tik tada, kai visa visuomenė suvoks, kad tai nėra savaiminis procesas. Integracija – ilgas procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybė individų, tarnybų bei institucijų veikla ir parama.IŠVADOS
1. Specialiųjų poreikių žmonės – žmonės su intelekto, elgesio, komunikacijos, regos, klausos, kompleksiniais, specifiniais pažinimo ir mokymosi, fiziniais ir judėjimo sutrikimais, turintys ribotas galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.
2. Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi integracijos apibrėžimai, tačiau jų visų esmė viena – kad žmogus su negalia dalyvautų socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje.
3. Dabartinė negalės politika yra 200 metų evoliucijos išdava. Daugeliu atvejų ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką. Tačiau negalės žmonių gyvenimui atsiliepia ir specifinės aplinkybės, tokios kaip nemokšiškumas, nesirūpinimas, prieštaringumas ir baimė.
4. 1991 m. vasario mėnesį įkurta viešai veikianti ekspertų darbo grupė, remdamasi Jungtinių Tautų Organizacijos per Invalidų dešimtmetį (1983 – 1993) įgytu patyrimu ir įvairiais, tuo metu galiojusiais, dokumentais, sudarė Bendrąsias taisykles, kaip neįgaliems žmonėms teikti lygias galimybes su kitais.
5. Kad specialiųjų poreikių žmonės dalyvautų visuomenės gyvenime kaip lygiateisiai jos nariai, reikalingos šios prielaidos: supratimas, medicinos priežiūra, reabilitacija, paramos paslaugos.
6. Yra aštuonios specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime sąlygos: prieinamumas, mokymas, užimtumas, materialinė parama ir socialinė apsauga, šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė, kultūra, poilsis ir sportas, religija.
7. Siekiant sėkmingos specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę, reikia imtis konkrečių priemonių: informacijos ir tyrimo, politikos kūrimo ir planavimo, įstatymų leidybos, ekonominės politikos, darbo koordinavimo, neįgaliųjų organizacijų pripažinimo, personalo mokymo, valstybinės kontrolės ir invalidumo programų, skirtų bendrosioms taisyklėms įgyvendinti, įvertinimo ir tarptautinio bendradarbiavimo.
8. Nors teoriškai ir aišku, kokios yra specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę prielaidos, sąlygos ir kokių konkrečių priemonių reikia imtis, kad integracija būtų sėkminga, praktiškai valstybės ir savivaldybių vykdoma politika dažnai to nepaiso. Tai yra, praktinis vyksmas neatitinka teorinių reikalavimų.
9. Integracija – ilgas procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų ir institucijų veikla ir parama.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Ališauskas A. Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. Šiauliai, 2002.
2. Bakk A., Grunewald K. Globa. Vilnius,1998.
3. Bendrosios taisyklės, kaip neįgaliems teikti lygias galimybes su kitais. Vilnius, 1996.
4. Galkienė A. Keli integruoto ugdymo aspektai. Vilnius, 2001.
5. Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia? Vilnius, 1997.
6. Invalidų socialinės integracijos įstatymas. 106 klausimai ir atsakymai. Vilnius, 1996.
7. Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. Vilnius,1998.
8. Laužikas J. Rinktiniai raštai T II. Vilnius, 1997.
9. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius.
10. Proto negalės žmonių teises reglamentuojantys įstatymai.
11. Ruškus J. Negalės psichologija. Šiauliai, 2001.
12. Ruškus J. Neįgalus asmuo ir visuomenė. Šiauliai, 1997.
13. Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka. 1993.05.27.
14. Specialiųjų poreikių vaikai. Šiauliai, 1998.
15. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas (IV). Šiauliai, 2002.
16. Sutrikimų klasifikacija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos 1995 m. birželio 13 d. Nr. 4. Vilnius, 1995.
17. Šalkauskis S. Raštai T.I. Vilnius, 1990.
18. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985.
19. Tėvams apie integruotą mokslą. Vilnius, 1997.
20. Tėvams apie integruotą mokslą. Vilnius, 2000.
21. Traberas Ž. Jis mane paėmė už rankos ir. Vilnius, 1997.
22. Vanier J. Bendruomenė, atleisti ir švę.sti. Vilnius, 1998.
23. Viltis. Nr.4(6). 1998.
24. Ward A.D. Naujas požiūris. Šiauliai, 1999.

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
I. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONĖS......................... 5
II. INTEGRACIJOS SAMPRATA IR ESMĖ........................ 8
III. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS

Į VISUOMENĘ RAIDA.............................. 10
IV. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME PRIELAIDOS...................... 13
1. SUPRATIMAS.............................. 13
2. MEDICINOS PRIEŽIŪRA............................ 14
3. REABILITACIJA.............................. 15
4. PARAMOS PASLAUGOS............................ 16
V. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME SĄLYGOS......................... 17
1. PRIEINAMUMAS.............................. 17
2. MOKYMAS.............................. 18
3. UŽIMTUMAS.............................. 20
4. MATERIALINĖ PARAMA IR SOCIALINĖ APSAUGA............ 21
5. ŠEIMYNINIS GYVENIMAS IR ASMENS NELIEČIAMYBĖ......... 22
6. KULTŪRA.............................. 23
7. POILSIS IR SPORTAS.............................. 23
8. RELIGIJA.............................. 24
VI. KONKREČIOS PRIEMONĖS SIEKIANT SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONES INTEGRUOTI Į VISUOMENĘ............................. 25
IŠVADOS.............................. 27
NAUDOTA LITERATŪRA.............................. 29

ĮVADAS

Specialiųjų poreikių žmonių yra visose pasaulio šalyse ir visuose socialiniuose sluoksniuose. Nuo seno tokie žmonės buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausias dėmesys buvo kreipiamas būtent į jų silpnybes. O tai reiškia, kad šių žmonių ateities perspektyvos liūdnos, kad jie neturės galimybių įgyvendinti savo vilčių ir svajonių. Pagaliau tai reiškė, kad jų gyvenimas prabėgs savotiškoje tremtyje. Dažniausiai viskas taip ir susiklostydavo.
Ir tik dabar, kai specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę politika jau gana toli pažengusi, imta laikytis nuomonės, kad nesvarbu, talentingi ar netalentingi, fiziškai ir dvasiškai stiprūs ar silpni – visi žmonės vienodai vertingi, o jų poreikiai – patys įvairiausi.
Šiandien specialiųjų poreikių turintys vaikai ir suaugusieji stengiasi išmokyti mus kažko labia svarbaus. Jie visų pirma nori mums parodyti, kad yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Jie ragina mus atsisakyti niekinamo požiūrio į juos ir “etikečių klijavimo”, nes tai paverčia juos antrarūšiais žmonėmis – invalidais.
Specialieji poreikiai – tai iššūkis sveikiesiems, kurį priimdami, mes turime mokytis gerbti kiekvieno individo unikalumą, pripažinti jo teisę dalyvauti m.ūsų valstybių, bendruomenių, šeimų, mokyklų gyvenime. Šis dalyvavimas suteikia kiekvienam individui galimybę visapusiškai patenkinti savo poreikius ir jaustis priimtu, o ne atstumtu.
Specialieji poreikiai turi būti tenkinami ne specialiosiose mokyklose, ne specialiosiose grupėse, ne specialiosios pedagogikos pagalba, nes tai vėl reikštų tremtį. Tai kaip padėti specialiųjų poreikių žmonėms pasijausti lygiaverčiais visuomenės nariais?
Šiuo atveju reikalinga specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę, kuri padėtų žmogui, turinčiam specialiųjų poreikių, nesijausti atstumtam, o, atvirkščiai, tapti visuomenės dalimi.
Integracija tik tada bus sėkminga, jeigu mes aiškiai suvoksime, kokius žmones vadiname specialiųjų poreikių žmonėmis, išsiaiškinsime, kokia yra integracijos samprata ir esmė, kiek toli jau yra pažengęs integracijos procesas ir kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, sąlygos bei priemonės.
Tik atsakę į šiuos klausimus galėsime diskutuoti apie sėkmingą specialiųjų poreikių žmonių integraciją į visuomenę, bei vertinti integracijos vyksmą.

I. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONĖS

Specialiųjų poreikių žmonėmis vadinami žmonės su intelekto, emocijų ir elgesio, kalbos ir komunikacijos, regos, klausos, lėtiniais somatiniais ir neurologiniais, kompleksiniais, specifiniais pažinimo ir mokymosi, fiziniais ir judėjimo sutrikimais (Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka. 1993.05.27).
Pagal Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos sutrikimų klasifikaciją visi aukščiau išvardinti sutrikimai turi apibrėžimus ir gali būti skirstomi dar smulkiau.
Intelekto sutrikimas – tai protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų. Jis dažniausiai skirstomas į protinį atsilikimą, intelekto regresiją ir kitus intelekto sutrikimus. Protinis atsilikimas paprastai dar yra skirstomas į nežymų ( IQ 50-69), vidutinį (IQ 35-49), žymų (IQ 20-34) ir labai žymų (IQ mažiau už 20). IQ arba intelekto (sumanumo, protingumo, sugebėjimo spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, gebėjimo pasimokyti iš patirties) koeficientas yra nustatomas specialiais testais.
Specifiniai pažinimo sutrikimai – tai nepakankamas atskirų pažintinių funkcijų išsivystymas dėl minimalių smegenų disfunkcijų. Ši sutrikimų grupė skirstoma į tokius pogrupius: girdimojo suvokimo ir lingvistiniai sutrikimai (sutrikęs kitų kalbos supratimas- neskiria panašių pagal akustinius požymius fonemų, nejaučia ribų tarp žodžių, sakinių ir t.t.; faktinis kalbos priemonių skurdumas – nepilnavertė leksika, semantika, sintaksė, nesusiformavę rišliosios kalbos įgūdžiai; sutrikęs gebėjimas naudotis faktiškai turimomis kalbinėmis priemonėmis – momentinis žodžio ar gramatinės formos pamiršimas, sunki minčių raiška ir kt.; girdimosios atminties sutrikimai), regimojo suvokimo ir akių judesių sutrikimai (totalus vizualinių procesų sutrikimas, regimojo atpažinimo sutrikimas, visumos suvokimo sutrikimas ir t.t.), suvokimo ir motorinių koordinacijų sutrikimai (audiovizualinės sąveikos sutrikimai, silpna akies ir rankos koordinacija, audiomotoriniai sutrikimai), bendrieji atminties sutrikimai ( trumpalaikės, ilgalaikės atminties sutrikimai, įsiminimo ir atgaminimo strategijų trūkumas ir t.t.), kiti pažinimo sutrikimai. Specifiniai pažinimo sutrikimai gali sukelti įvairias, dažniausiai mokymosi, negales: disleksiją, disgrafiją, diskalkuliją, akalkuliją ir kt.
Emocijų ir elgesio sutrikimai – tai santykiškai pastovūs, išsiskiriantys, nelaukti nukrypimai nuo normalaus elgesio. Yra net dvylika minėtų sutrikimų pogrupių: savireguliacijos sutrikimai (dėmesio sutrikimai, hiperkinezės, perdėtas impulsyvumas ir kt.), elgesio sutrikimai, opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, ginčijimasis, kerštingumas ir kt.), nerimas (išsiskyrimo ir bendrasis, vengimo reakcijos), fobijos (konkrečių .objektų ir reiškinių sukeliamos baimės), depresija, agresyvumas, psichotiniai sutrikimai (šizofrenija, autizmas ir pan.), charakterio akcentuacijos, tikai (nuolatiniai, praeinantys), narkomanija, kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.
Kalbos ir komunikacijos sutrikimai – nuolatiniai bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimai nuo įprastų bendravimo ir kalbėjimo normų. Jie skirstomi taip: kalbėjimo sutrikimai (įvairūs fonetiniai trūkumai), kalbėjimo tempo sutrikimai (greitakalbystė, lėtakalbystė), balso sutrikimai (visiškas balso nebuvimas, balso silpnumas, dalinis balso sutrikimas, rezonavimo sutrikimai), kalbos sutrikimai (kalbos neišsivystymas, fonologiniai sutrikimai, sulėtėjęs kalbos vystymasis, sutrikdytas kalbos vystymasis), rašymo ir skaitymo sutrikimai (aleksija, disleksija, agrafija, disgrafija), įvairūs komunikacijos sutrikimai (mikčiojimas, mutizmas, autizmas), neverbalinės komunikacijos sutrikimai, kiti kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai.
Klausos sutrikimai – nuolatiniai pastebimi, trukdantys bendrauti girdimojo jutimo ir suvokimo nesklandumai. Remiantis absoliučių pojūčių slenksčių matavimais jie skirstomi į neprigirdėjimą (nežymų, vidutinį, žymų ir labia žymų), kurtumą (praktišką, visišką) ir kitus klausos sutrikimus.
Regos sutrikimai – tokie regimųjų pojūčių ir suvokimų sutrikimai, kurie trukdo normaliam vystymuisi, mokymuisi, orientacijai erdvėje, savarankiškam gyvenimui. Remiantis regėjimo aštrumo ir akipločio matavimais, skiriamos šios sutrikimo grupės: normalus regėjimas (be sutrikimų, nežymus regėjimo sutrikimas), silpnaregystė (vidutinė, žymi), aklumas (su regėjimo likučiu, praktiškas, visiškas) ir kiti regėjimo sutrikimai.
Labai įvairūs kilme ir sukeliamais padariniais yra fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Vieni jų paveldimi, kiti įgyjami gyvenimo eigoje dėl traumų ar persirgtų ligų. Šie sutrikimai skirstomi į motorikos sutrikimus, judesių koordinacijos sutrikimus, lokomocijos sutrikimą (nežymų, vidutinį, žymų, labia žymų ir visišką negalėjimą judėti), apraksijas ir dispraksijas, skoliozę, ypač ryškias kūno dalių deformacijas, kitus fizinius ir judėjimo sutrikimus.
Lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai – chroniški sutrikimai, kurie vienaip ar kitaip įtakoja vaiko ugdymą, reikalauja specialiųjų ugdymo sąlygų. Šiuo atveju galima išskirti širdies ir kraujagyslių sutrikimus (įgimtos širdies ydos, širdies nepakankamumas ir kt.), kvėpavimo sistemos ligas (bronchinė astma, tuberkuliozė), inkstų sistemos ligas (inkstų nepakankamumas, dieninė enurezė), kraujo ligas (anemija, hemofilija), onkologines ligas, alergijas, epilepsiją, būklę po neurologinių susirgimų, diabetą, imunologinius sutrikimus ir kitus somatinius ir neurologinius sutrikimus.
Kompleksiniai sutrikimai – ypatingumų deriniai. Dažniausiai kompleksiniai sutrikimai nėra paprasta pirminių sutrikimų suma, o sudaro naują kokybę. Štai keli galimi variantai: regos ir klausos sutrikimai, regos ir intelekto sutrikimai, judėjimo ir intelekto sutrikimai ir t.t.
Klasifikacijos sudarytojų teigimu, ji dar turėtų būti tobulinama. Pirmieji žingsniai daromi adaptuojant Lietuvoje Pasaulinės sveikatos organizacijos parengtą “Tarptautinę sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikaciją”. Joje skiriami keturi pagrindiniai sutrikimų lygmenys:
1) liga (disease) – tai patologinis procesas, pirminė priežastis ( pvz.., katarakta);
2) sutrikimas (impairment) – funkcijos ar organo sutrikimas dėl ligos ar traumos (pvz.., regėjimo aštrumo sumažėjimas: sutrikimas reiškiasi organų ir sistemų lygmeniu);
3) negalė (disability) – dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bazinių sugebėjimų srityje (pvz.., negalėjimas skaityti normalaus teksto: negalė reiškiasi individo lygmeniu);
4) invalidumas (handicap) – dėl sutrikimo ar negalės kylantys žmogaus socialinio funkcionavimo nesklandumai (pvz.., negalėjimas mokytis kartu su normaliai reginčiais).(Sutrikimų klasifikacija, 1995)
Kaip matyti iš sutrikimų apibūdinimų Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ug.dymo ekspertų komisijos sutrikimų klasifikacijoje ir “Tarptautinėje sutrikimų, negalių ir invalidumų klasifikacijoje”, specialiųjų poreikių žmonės patiria bendravimo sunkumų. Tačiau, nežiūrint į tai, kiekvienas žmogus yra savaip vertingas ir turi teisę į “normalią egzistenciją – žmogaus gyvenimą kitų žmonių socialinėje bendrijoje” (Bakk A., 1998) – integraciją į visuomenę.

II. INTEGRACIJOS SAMPRATA IR ESMĖ

Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi žodžio integracija apibrėžimai.
Integracija [lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas] dalių, elementų jungimas(is) į visumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985).
Integracija – lotynų kilmės žodis, reiškiantis jungimą į vieną visumą ir užbaigtumą visumos atnaujinimo ir restauravimo prasme (Tėvams apie integruotą mokslą, 1997).
Integracija – dirbtinių kliūčių įveikimas (Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę, 1997).
Integracija – visiškas įtraukimo procesas, kai ypatingų poreikių turintys vaikai yra lavinami įprastinėje aplinkoje, kad nepriklausomai nuo negalės pobūdžio išsiugdytų priklausomybės jausmą, išmoktų bendrauti su bendraamžiais, užsitikrintų paramą ir tam tikrą vietą kolektyve (Tėvams apie integruotą mokslą, 2000).
Integracija – procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų ir institucijų parama (Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia?,1997).
Integracija – tai planuotas ir apgalvotas būdas leidžiantis žmogui su negalia būti kartu su visais (A. Bakk, K. Grunewald, Globa, 1998).
Nors integracijos apibrėžimai ir varijuoja, jos esmė viena – kad žmogus su negalia dalyvautų socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje.
Žmonių, turinčių negales, integravimas į visuomenę – viena iš šių dienų aktualijų, kalbant apie neįgaliųjų gyvenimo ir veiklos galimybes. Ji sprendžiama įvairiuose visuomeninės struktūros lygmenyse: švietimo bei socialinės apsaugos ir darbo sistemoje. Žmogus negali egzistuoti vienas. Esminė prielaida pilnavertei egzistencijai – bendruomeninis gyvenimas (J.Vanier, 1998). Neįgalaus žmogaus padėtis tarp kitų bendruomenės narių dėl jo išskirtinių savybių visais laikais buvo ypatinga: nuo visiško atmetimo – izoliacijos ir sunaikinimo iki priėmimo – integracijos. Žmogus – bendruomeninė būtybė, tam tikrais ryšiais susieta su kitais asmenimis. Nuo tarpasmeninių santykių pilnavertiškumo priklauso asmens savijauta bendruomenėje. Kokiu būdu formuojami pilnaverčiai tarpasmeniniai santykiai tarp žmonių, galima analizuoti visuomeninės grupės vertybinių nuostatų pagrindu. Jei visuomenė aukščiausia vertybe išskiria žmogų, žmogiškąją esybę bendrąja prasme ir siekia gerovės kiekvienam, tokioje visuomeninėje struktūroje kiekvienas asmuo tampa vertybinės orientacijos centru, visuomeninės gerovės kūrėju ir vartotoju (Keli integruoto ugdymo aspektai, 2001).
Integracija – įvairių fizinių ir intelektualinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą visuomenę. Integracijos negalima nei išmokti, nei išsireikalauti, nes tikroji integracija – žmonių širdyse. Kai sveikieji supras, ko vertas neįgaliųjų žmonių gyvenimas, kai pajus buvimo greta džiaugsmą, įvyks stebuklas – integracija taps bendru visų tikslu (Viltis, 1998 nr.4(6)). Tai reiškia, kad galimybę neįgaliam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą bendruomenėje sąlygoja abipusė sąveika: sveikų žmonių pasirengimas priimti kitokį individą bei neįgalaus žmogaus pastangos būti veikliam. Pilnavertė sąveika veikloje tarp žmonių įmanoma tik pažinimo ir pasitikėjimo aplinkoje. Negalę turinčius asmenis suprantanti ir priimanti aplinka gali rastis tik susitikimo situacijoje, bendraujant ar veikiant kartu, kai susidaro galimybė pažinti vieni kitų vidinį pasaulį.
Kad specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę būtų sėkminga, neužtenka vien aplinkinių supratimo ir geranoriškumo. Proceso sėkmę nulemia tam tikri organizuojantys veiksniai, nele.idžiantys jam vykti stichiškai, padrikai. Svarbiausi jų:
– visuomenėje dominuojantys požiūriai, nuostatos, vertybės;
– parengta ir veikianti juridinė bazė;
– priemonių, leidžiančių įgyvendinti įstatymais reglamentuojamą tvarką, egzistavimas.

Vadinasi, siekiant sėkmingos integracijos, būtina išsiaiškinti ko šioje srityje jau yra pasiekta, kokios yra lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, sąlygos ir numatyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis galime pasiekti norimą rezultatą.

III. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ RAIDA

Dabartinė negalės politika yra 200 metų evoliucijos išdava. Daugeliu atvejų ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką. Tačiau negalės žmonių gyvenimui atsiliepia ir specifinės aplinkybės, susijusios su žmonių gyvenimo sąlygomis. Nemokšiškumas, nesirūpinimas, prieštaringumas ir baimė yra tie socialiniai reiškiniai, kurie ilgainiui neįgalius žmones atskyrė nuo visuomenės ir sulėtino jų raidą.
Negalės politikos raida prasidėjo nuo kasdienės negalės vaikų priežiūros mokymo įstaigose bei reabilitacijos tų žmonių, kurie tapo neįgalinčiais, sulaukę pilnametystės. Mokymas ir reabilitacija neįgalinčius žmones padarė aktyvesnius ir nulėmė tolesnę negalės politikos pažangą. Buvo sukurtos neįgalinčių žmonių, jų šeimos narių bei globėjų organizacijos, kurios stengėsi pagerinti šios kategorijos žmonių gyvenimo sąlygas. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo integracijos ir normalizacijos sąvokos, padėjusios geriau suvokti neįgalinčių žmonių galimybes.
Šio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje kai kurių šalių neįgalių žmonių organizacijos pradėjo naujaip suvokti negalę. Tam didelės įtakos turėjo specialiųjų poreikių žmonių izoliavimas, aplinkos projektavimas bei struktūra ir visų gyventojų pakitęs požiūris. Tuo pačiu metu besivystančiose šalyse neįgalintys žmonės sudarė nemažą gyventojų kiekį ir dauguma jų buvo visiškai nuskurdę.
Ilgą laiką Jungtinių Tautų ir kitos tarptautinės organizacijos daug dėmesio skyrė neįgaliųjų teisėms. Pati svarbiausia 1981-ųjų – Tarptautinių invalidų metų išdava buvo Pasaulinės veiklos neįgaliųjų žmonių labui programa, kuriai pritarta Generalinės Asamblėjos 1982 m. gruodžio 3 dienos nutarime. Tarptautiniai neįgaliųjų metai ir Pasaulinės veiklos programa visokeriopai skatino šios srities pažangą. Abiejuose dokumentuose buvo pabrėžiamos neįgalių žmonių lygios teisės ir galimybės bei būtinumas gerinti jų gyvenimo sąlygas. Pirmą kartą nurodyta, koks glaudus specialiųjų poreikių žmonių galimybių ir jų aplinkos ryšys.
1987 m. Stokholme surengtas pasaulinis ekspertų pasitarimas, kurio dalyviai apžvelgė, kaip įgyvendinama Pasaulinės veiklos programa, įpusėjus Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtam Tarptautiniam invalidų dešimtmečiui. Pasitarime pasiūlyta kurti filosofines nuostatas, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kokiai veiklai ateityje teikti pirmenybę. Šios filosofijos pagrindas – pripažinti neįgaliųjų teises.
Iš to susiformavo Generalinei Asamblėjai skirta pasitarimo dalyvių rekomendacija surengti specialią konferenciją, kad būtų parengtas tarptautinis susitarimas likviduoti neįgalių žmonių visų formų diskriminaciją, ir pateiktas valstybėms ratifikuoti iki Invalidų dešimtmečio pabaigos.
Italija, parengusi susitarimo projektą, jį pateikė 42-ajai Generalinės Asamblėjos sesijai. Per 44-ąją sesiją Švedija papildė šį projektą. Tačiau abiem atvejais nebuvo vieningos nuomonės, koks turėtų būti susitarimas. Daugelio atstovų nuomone, ir galiojantys žmogaus teisių dokumentai visiems (ir neįgaliems) žmonėms užtikrina lygias teises.
Vadovaudamasi Generalinės Asamblėjos patarimais, Ekonominė ir Socialinė Taryba 1990 m. surengtoje pirmoje eilinėje sesijoje galiausiai sutiko pati patikslinti kai kuriuos tarptautinius susitarimus. 1990 m. gegužės 24 d. Tarybos priimtas sprendimas įpareigojo Socialinės plėtros komisiją jos 32-ojoje sesijoje apsvarstyti galimybes šiam tikslui įkurti vi.ešai dirbančias vyriausybių ekspertų grupes, išlaikomas iš aukų fondo. Jos kruopščiai paruoštų bendrąsias taisykles, kaip specialiųjų poreikių žmonėms teikti lygias galimybes su visais, kitaip tariant, kaip juos pilnutinai integruoti į visuomenę, glaudžiai bendradarbiaujant su specializuotomis įstaigomis, kitomis valstybinėmis ir nevalstybinėmis, ypač neįgaliųjų žmonių, organizacijomis.

1991 m. vasario mėnesį galutinai buvo nutarta įkurti minėtą darbo grupę. Ši grupė, remdamasi Jungtinių Tautų Organizacijos per Invalidų dešimtmetį (1983 – 1993) įgytu patyrimu ir įvairiais, tuo metu galiojusiais, dokumentais, sudarė Bendrąsias taisykles, kaip neįgaliems žmonėms teikti lygias galimybes su kitais.
Šių taisyklių tikslas – užtikrinti, kad neįgalieji visuomenės nariai turėtų lygias teises ir pareigas su kitais. Visose pasaulio visuomenėse vis dar yra kliūčių, trukdančių neįgaliems žmonėms naudotis jų teisėmis ir laisvėmis bei visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Valstybių pareiga – imtis atitinkamų priemonių, kad tokios kliūtys būtų pašalintos. O specialiųjų poreikių žmonės ir jų organizacijos turėtų aktyviai dalyvauti šiame procese. Neįgalintiems žmonėms lygių galimybių teikimas – akivaizdus integracijos proceso paspartinimas. O Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės mus padeda nustatyti kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos, kad specialiųjų poreikių žmonių integracija į visuomenę būtų sėkminga. Jos bus aptartos tolimesniuose skyriuose.

IV. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME PRIELAIDOS

1. SUPRATIMAS

Yra keletas specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidų. Visų pirma supratimas. Valstybė turėtų imtis visų įmanomų priemonių, kad “visuomenė geriau suprastų neįgalius žmones, jų teises, poreikius, potencialą ir įnašą”(Lygių galimybių teikimas neįgaliems, 1996).
Valstybė privalo užtikrinti, kad atsakingi valdžios organai ir specialiųjų poreikių žmonėms prieinama forma pateiktų naujausią informaciją apie turimas programas ir neįgaliems žmonėms, jų šeimoms, šios srities specialistams ir plačiajai visuomenei teikiamas paslaugas.
Valstybės pareiga – padėti ir remti informacijos kampanijas apie neįgalius žmones ir invalidumo politiką, akcentuoti mintį, kad neįgalieji yra piliečiai, turintys tas pačias teises ir pareigas kaip ir kiti, šalinti visas kliūtis, jiems trukdančias visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Masinės informacijos priemonės turėtų būti skatinamos pozityviai vaizduoti neįgaliuosius, dėl to konsultuotis su neįgaliųjų organizacijomis.
Reikėtų siekti, kad visuomenės mokymo programose visais aspektais atsispindėtų neįgaliųjų visapusiško dalyvavimo gyvenime ir lygybės principas. Taip reikėtų telkti neįgaliuosius ir jų šeimas bei organizacijas įgyvendinant visuomenės mokymo programas invalidumo klausimais.
Valstybė turėtų kurti ir remti programas, kurių tikslas – padėti neįgaliems žmonėms geriau suvokti savo teises ir galimybes, pasitikėti savimi ir savo galia, geriau naudotis jiems prieinamomis galimybėmis.
Geriau suprasti savo vietą visuomenėje – svarbus neįgalių vaikų mokymo aspektas ir reabilitacijos programų sudėtinė dalis. Neįgalūs žmonės taip pat galėtų padėti visuomenei geriau juos suprasti, telkti šiam darbui savo organizacijas.
Ugdant jaunąją kartą, rengiant mokytojus ir apskritai specialistus, negalima ignoruoti jų pareigos geriau suprasti silpnųjų žmonių poreikius.

2. MEDICINOS PRIEŽIŪRA

Labai svarbu ir tinkama medicinos priežiūra. Reikia siekti, kad specialiųjų poreikių žmonės gautų veiksmingą medicinos pagalbą.
Valstybė privalo finansuoti programas, vykdomas įvairių profilių specialistų grupių, kurių tikslas – laiku aptikti, nustatyti ir gydyti sveikatos sutrikimą. Tai galėtų užkirsti kelią invalidumui, sumažinti ir pašalinti jo pasekmes. Specialiųjų poreikių žmonėms ir jų šeimoms, invalidų organizacijoms reikėtų suteikti. galimybę aktyviai dalyvauti kuriant ir įgyvendinant tokias programas.
Vietinių savivaldybių darbuotojus reikėtų supažindinti, kaip nustatomas ankstyvas sveikatos sutrikimas, kaip teikiama pirmoji pagalba, kaip žmonės siunčiami į atitinkamas tarnybas.
Būtina užtikrinti, kad neįgaliems žmonėms, ypač kūdikiams ir vaikams, būtų teikiama tokio pat lygio medicinos pagalba, kaip ir kitiems visuomenės nariams.
Valstybė privalo rūpintis, kad visas medicinos ir paramedicinos personalas būtų pakankamai išsilavinęs ir turėtų techninių priemonių, reikalingų neįgalių žmonių medicinos priežiūrai, kad medikams būtų prieinami pažangūs gydymo metodai bei technologijos. Turėtų būti kontroliuojama, ar medicinos, paramedicinos ir kitokio personalo žinios yra pakankamos neįgalių vaikų tėvams konsultuoti. Jei ne – medikus reikia mokyti. Šis mokymas turėtų būti ilgalaikis procesas, kuriame remiamasi naujausia informacija.
Taip pat valstybė turi imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės būtų kvalifikuotai gydomi, gautų vaistų, reikalingų išlaikyti ar pagerinti esamą organizmo funkcionavimo lygį.

3. REABILITACIJA

Reikia tinkamai įvertinti ir reabilitaciją. Specialiųjų poreikių žmonės turi būti reabilituojami, kad galėtų siekti optimalaus savarankiškumo, gyventi pilnavertį gyvenimą.
Valstybė turi įgyvendinti nacionalinę reabilitacijos programą, skirtą visoms neįgalių žmonių grupėms. Tokia programa grindžiama neįgaliųjų asmeniniais poreikiais bei jų visapusišku dalyvavimu visuomenės gyvenime, lygiomis galimybėmis su kitais. Ji turėtų apimti plačią veiklos sritį, susijusią su svarbiausių sugebėjimų ugdymu pažeistos funkcijos veiklai gerinti ar kompensuoti, neįgalių žmonių ir jų šeimų konsultavimu, pasitikėjimo savimi ugdymu bei stiprinimu ir t. t.
Visi neįgalieji, kuriems reikalinga reabilitacija, turėtų ją gauti. Taip pat jiems ir jų šeimoms turėtų būti leista dalyvauti planuojant ir organizuojant jiems skirtas reabilitacijos priemones. O visos reabilitacijos priemonės turėtų būti prieinamos vietos bendruomenei, kurioje neįgalus žmogus gyvena. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, siekiant mokymo tikslų, neįgaliesiems gali būti organizuoti specialūs reabilitacijos kursai kitoje vietoje.
Kurdama ir vertindama reabilitacijos programą, valstybė turėtų atsižvelgti į neįgalių žmonių, jų organizacijų nuomonę. Neįgalieji ir jų šeimos turėtų būti skatinami aktyviai dalyvauti reabilitacijos darbe, pavyzdžiui, būti mokytojais, instruktoriais ar patarėjais.

4. PARAMOS PASLAUGOS

Dar viena svarbi prielaida – paramos paslaugos. Valstybė turėtų garantuoti paramos paslaugų, įskaitant ir kompensacinių priemonių gamybą, plėtojimą ir teikimą specialiųjų poreikių žmonėms, tokiu būdu jiems padedama būti labiau savarankiškais kasdieniame gyvenime ir naudotis savo teisėmis.
Valstybė turėtų stengtis, kad neįgalieji būtų aprūpinti kompensacine technika, gautų asmeninę pagalbą. Taip pat turėtų remti kompensacinės technikos tobulinimą, gamybą, skirstymą, aptarnavimą ir žinių apie ją skleidimą. Svarbu skatinti nesudėtingų ir nebrangių priemonių gamybą, kuo plačiau naudoti vietines medžiagas ir vietinius pramonės įrengimus. Neįgalieji patys galėtų dalyvauti šių priemonių gamyboje. Jiems turėtų būti prieinamos atitinkamos technikos žinios.
Valstybė privalo pasirūpinti, kad visiems neįgaliems žmonėms, kuriems reikia kompensacinės technikos, ji būtų prieinama, įskaitant ir jos kainą. Kompensacinė technika turėtų būti duodama nemokamai arba parduodama tokia kaina, kad neįgalieji ar jų šeimos pajėgtų tą techniką įsigyti.
Valstybės pareiga – remti asmeninės pagalbos programų plėtojimą ir aprūpinimą, ypač neįgaliausiems. Tokios programos sudarytų neįgaliesiems galimybes aktyviau dalyvauti kasdieniniame namų darbe, mokyklos gyvenime ir laisvalaikio renginiuose.
Asmeninės pagalbos programos turėtų būti taip sukurtos, kad neįgalieji, besinaudojantys tomis programomis, turėtų lemiamos įtakos tų programų vykdymo būdui.

Žinant, kokios yr.a lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidos, reikėtų aptarti ir sąlygas.

V. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ LYGIATEISIO DALYVAVIMO VISUOMENĖS GYVENIME SĄLYGOS

Reikalingos tam tikros sąlygos, kad specialiųjų poreikių žmogus galėtų jaustis lygiateisiu visuomenės nariu. Tokių sąlygų yra aštuonios ir dabar kiekviena iš jų bus aptarta atskirai.

1.PRIEINAMUMAS

Pirmoji sąlyga – prieinamumas. Valstybė turėtų pripažinti, kaip svarbu, kad visiems žmonėms būtų prieinama visokia veikla (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996). Valstybė turi sukurti veiklos programas, kurių tikslas – pritaikyti specialiųjų poreikių žmonėms fizinę aplinką ir padaryti jiems prieinamą visą rūpimą informaciją, sudaryti galimybę bendrauti su žmonėmis.
Fizinės aplinkos pritaikymas. Valstybė turėtų šalinti kliūtis, trukdančias specialiųjų poreikių žmonėms gyventi juos supančioje aplinkoje. Tokios priemonės turėtų būti skirtos standartams ir pagrindinėms veiklos kryptims nustatyti bei apsvarstyti įstatymus, kuriais remiantis būtų galima pritaikyti neįgaliesiems gyvenamuosius namus, pastatus, visuomeninio transporto paslaugas ir kitas komunikacijos priemones, gatves bei kitą aplinką. Reikia rūpintis, kad architektai, statybos inžinieriai ir kiti specialistai, užsiimantys fizinės aplinkos planavimu bei statyba, gautų pakankamai informacijos apie neįgaliųjų globos politiką ir priemones, juos įgalinančias būti pilnaverčiais visuomenės nariais. Visų gyvenimo sferų prieinamumo neįgaliesiems reikalavimai turėtų būti fizinės aplinkos kūrimo ir statybos sudėtinė dalis nuo pat jų planavimo pradžios.
Įgyvendinant prieinamumo standartus ir normas turėtų būti konsultuojamasi su neįgalių žmonių organizacijomis. Jos taip pat turėtų kontroliuoti statybų projektus ir statybos eigą, siekti, kad pastatai būtų pritaikyti neįgaliesiems.
Informacijos prieinamumas ir bendravimo galimybės. Neįgalieji, o prireikus ir jų šeimos turėtų gauti išsamią informaciją apie ligos diagnozę, neįgaliųjų teises ir jiems skirtas paslaugas bei programas. Tokia informacija turėtų būti teikiama neįgaliems žmonėms prieinama forma.
Valstybė turėtų numatyti, kaip siekti strateginio tikslo, kad įvairūs dokumentai ir informacinės paslaugos taptų prieinamos įvairioms neįgalių žmonių grupėms. Specialios technologijos turėtų būti skirtos sutrikusio regėjimo, klausos ar sunkiai suprantantiems kalbą asmenims. Reikėtų atkreipti dėmesį į neįgalių žmonių, turinčių bendravimo problemų, poreikius.
Taip pat turėtų būti skatinamos masinės informacijos priemonės, ypač televizija, radijas ir laikraščiai, dirbti taip, kad jų paslaugos būtų prieinamos.
Valstybė turėtų stengtis, kad nauja kompiuterizuota informacija ir paslaugų sistemos, siūlomos plačiajai visuomenei, būtų pritaikytos neįgaliesiems. Žinoma, informacijos paslaugas pritaikant neįgaliems žmonėms, turi būti konsultuojamasi su jų organizacijomis.

2.MOKYMAS

Antroji sąlyga – mokymas. Neįgaliems vaikams, jaunimui ir suaugusiems valstybė turėtų pripažinti vienodų galimybių principą įgyti pradinį, vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Ji turėtų garantuoti, kad specialiųjų poreikių žmonių mokymas būtų neatskiriama švietimo sistemos dalis.
Visuotinį švietimą įgyvendinantys valdžios organai atsakingi už specialiųjų poreikių žmonių mokymą švietimo sistemos įstaigose. Tokių žmonių mokymas – neatskiriama valstybinio švietimo planavimo, mokymo programų rengimo ir mokyklų organizavimo dalis. Tėvų grupės ir neįgalių žmonių organizacijos turėtų būti įtrauktos į visų lygių mokymo procesą.
Valstybės įgyvendinamas privalomas mokymas turi būti garantuotas visiems specialiųjų poreikių vaikams, įskaitant ir pačią sunkiausią negalią. O mokant juos bendrose mokyklose reikalingos įvairių specialistų paslaugos, atitinkančios neįgalių vaikų poreikius.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas mažiems ir ikimokyklinio amžiaus neįgaliems vaikams bei suaugusiems neįgaliems žmonėms, ypač moterims.
Kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlyg.os mokytis bendrojo lavinimo įstaigose, valstybė privalo:
a) turėti aiškią, visuomenei suprantamą ir jos priimtą bei įgyvendintą mokyklose švietimo politiką;
b) siekti, kad mokymo programos būtų lanksčios, nuolat papildomos ir pritaikomos prie kintančių reikalavimų;
c) aprūpinti mokyklas kokybiškomis mokymo priemonėmis, rengti nuolatinius mokytojų tobulinimosi kursus, visokeriopai remti mokytojus.
Integruoto mokymo programas reikėtų laikyti ekonomiško neįgalių žmonių mokymo bei lavinimo pradžia. Valstybinė vietinio mokymo programa turėtų skatinti savivaldybes racionaliai naudoti išteklius neįgalių žmonių mokymui.
Tais atvejais, kai bendrojo lavinimo mokyklos netenkina visų neįgalių žmonių reikmių, gali būti organizuotas specialusis mokymas. Tokio mokymo tikslas – specialiųjų poreikių žmones, ypač vaikus, ruošti būsimajam mokymuisi bendrojo lavinimo įstaigose. Specialiojo mokymo kokybė turėtų atitikti tuos pačius standartus ir tikslus. Šis mokymas turi būti glaudžiai susietas su bendruoju mokymu. Blogiausiu atveju neįgaliems moksleiviams ir studentams mokyti turėtų būti skiriama tiek pat lėšų, kiek sveikiesiems. Valstybė turėtų stengtis laipsniškai integruoti specialiojo mokymo paslaugas į bendrojo mokymo sistemą. Pripažinta, kad kai kuriais atvejais specialusis mokymas gali būti laikomas tinkamiausia kai kurių neįgalių studentų mokymo forma.
Atsižvelgiant į specifines kurčiųjų ir kurčiųjų/aklųjų bendravimo reikmes, juos geriau mokyti specialiai tokiems žmonėms skirtose mokyklose ar bendrojo lavinimo mokyklų specialiose klasėse.

3. UŽIMTUMAS

Trečioji sąlyga – užimtumas. Valstybė turėtų pripažinti, kad neįgalieji visur gali naudotis žmogaus teisėmis, įskaitant ir užimtumo sferą (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996). Tai reiškia, kad specialiųjų poreikių žmonės privalo turėti vienodas galimybes gauti produktyvų ir apmokamą darbą.
Darbo įstatymai ir norminiai aktai neturi diskriminuoti neįgalių žmonių, kliudyti juos įdarbinti.
Valstybė turėtų aktyviai remti neįgalių žmonių integravimą į užimtumo programų įgyvendinimą. Aktyvios paramos neįgaliesiems priemonės gali būti, pavyzdžiui, tokios: profesinis mokymas, įdarbinimo ir papildomų darbo vietų steigimo kvotos, paskolos ar subsidijos smulkiam verslui, pirmenybės teisė gauti leidimą verslui, mokesčių lengvatos arba kita techninė ar finansinė parama įmonėms, įdarbinančioms neįgalius darbuotojus. Valstybė turėtų skatinti darbdavius pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems.
Valstybės programos turėtų būti skirtos:
a) priemonėms, kurių tikslas – taip sukurti ir pritaikyti darbo vietas bei patalpas, kad jos taptų prieinamos neįgaliems žmonėms;
b) paramai, teikiamai naujų technologijų kūrimui ir kompensacinės technikos gamybai bei tobulinimui, žmonių aprūpinimui tokia technika, juos įgalinančia dirbti;
c) neįgaliųjų mokymui, įdarbinimui bei jiems skirtos paramos ir pagalbos teikimui.
Valstybė turėtų pradėti ir remti visuomenei skirtas kampanijas, kurių tikslas – išgyvendinti negatyvų požiūrį ir išankstinį nepalankų nusistatymą prieš neįgalius darbininkus.
Veikdama kaip darbdavys, valstybė turėtų kurti palankias sąlygas neįgaliems žmonėms įdarbinti valstybiniame sektoriuje. Valstybė, darbininkų organizacijos ir darbdaviai privalo bendradarbiauti, įgyvendindami kadrų komplektavimo ir rėmimo politiką, gerindami darbo sąlygas, nustatydami atlyginimo dydį, numatydami darbo aplinkos gerinimo priemones, leidžiančias užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams ir sveikatos sutrikimams bei dėl suluošinimo darbe ar profesinio susirgimo invalidais tapusių darbininkų reabilitacijos priemones.
Neįgalius žmones visada reikėtų aprūpinti darbu laisvoje rinkoje. Jei įprastinės darbo vietos netenkina neįgaliųjų poreikių, juos reikėtų įdarbinti smulkaus verslo padaliniuose.
Reikėtų imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės būtų. įtraukti į mokymo ir užimtumo programų įgyvendinimą privačiame ir valstybiniame sektoriuje.
Valstybė, darbininkų organizacijos ir darbdaviai turėtų bendradarbiauti su neįgaliųjų žmonių organizacijomis ir kartu įgyvendinti priemones, kurių tikslas – specialiųjų poreikių žmonėms teikti galimybes mokytis ir dirbti, įskaitant slankųjį darbo grafiką, visą darbo laiką, darbo pasidalijimą, personalių įmonių kūrimą ir aptarnaujančio asmens globą.

4. MATERIALINĖ PARAMA IR SOCIALINĖ APSAUGA

Ketvirtoji sąlyga – materialinė parama ir socialinė apsauga. Atsižvelgiant į tai, valstybė turėtų prisiimti visą atsakomybę už specialiųjų poreikių žmonių socialinę apsaugą ir jų materialinį rėmimą.
Valstybė turėtų materialiai remti visus tuos žmones, kurie dėl negalės ar su ja susijusių veiksnių laikinai arba iš dalies prarado savo pajamas arba buvo atsisakyta juos įdarbinti. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad teikiant paramą būtų atsižvelgiama į negalės sąlygojamas išlaidas.

Jeigu valstybėje egzistuoja visuomenės socialinės apsaugos, socialinio draudimo ar kitos socialinės rūpybos sistemos, vyriausybė turėtų imtis priemonių, kad neįgalūs žmonės nebūtų diskriminuojami. Valstybė turėtų garantuoti socialinę apsaugą ir materialinę paramą asmenims, kurie globoja neįgalius žmones.
Socialinės apsaugos sistemos turėtų padėti neįgaliesiems atgauti sugebėjimą užsidirbti lėšų pragyvenimui. Tokios sistemos turėtų prisidėti prie profesinio mokymo organizavimo, plėtojimo ir finansavimo. Jos taip pat turi padėti siunčiant neįgalius žmones mokytis. Taip pat reikėtų skatinti neįgaliuosius užsidirbti lėšų pragyvenimui, įgyti arba atgauti sugebėjimą gauti pajamų.
Neįgalieji turėtų būti remiami tol, kol jie nedirba. Jei tokie žmonės pradeda gauti pragyvenimui reikalingas pastovias pajamas, jų šalpa nutraukiama.
Valstybė vietos savivaldybes, socialinės gerovės organizacijas ir šeimas turėtų skatinti padėti neįgaliems žmonėms įsidarbinti ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje.

5. ŠEIMYNINIS GYVENIMAS IR ASMENS NELIEČIAMYBĖ

Penktoji sąlyga – šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė. Valstybė turi palaikyti visapusišką specialiųjų poreikių žmonių dalyvavimą šeimyniniame gyvenime, užtikrinti jiems asmens neliečiamybės teisę ir garantuoti, kad įstatymai nediskriminuotų neįgaliųjų dėl lytinių santykių, vedybų ir tėvystės.
Neįgaliesiems privalu suteikti galimybę gyventi kartu su šeimomis. Jų nariai turėtų būti konsultuojami dėl invalidumo ir jo poveikio šeimyniniam gyvenimui. Šeimoms, prižiūrinčioms neįgalius žmones, turi būti prieinamos atokvėpio ir palydovo globos paslaugos. Valstybė turėtų šalinti nereikalingas kliūtis, trukdančias žmonėms, norintiems auklėti ar įvaikinti vaiką arba prižiūrėti neįgalų suaugusįjį.
Iš neįgalaus žmogaus negalima atimti seksualinio gyvenimo, lytinių santykių ir tėvystės ar motinystės galimybės. Kadangi tuokdamiesi ir kurdami šeimą neįgalieji gali patirti sunkumų, valstybės turėtų skatinti jų konsultavimą. Neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, turi būti prieinami šeimos planavimo metodai, suprantama forma pateikta informacija apie kūno lyties funkcijas.
Valstybė turėtų remti priemones, kurių tikslas – keisti visuomenėje įsigalėjusį neigiamą požiūrį į žmonių, pirmiausia mergaičių ir moterų, negalę, vedybas, seksualumą ir tėvystę. Išgyvendinant tokį požiūrį, svarbus vaidmuo tenka masinės informacijos priemonėms.
Neįgalieji ir jų šeimos turi būti gerai informuotos, kokių imtis atsargumo priemonių prieš seksualinius iškrypėlius ir kitokio pobūdžio netinkamą elgesį. Neįgalieji yra labai jautrūs, lengvai įskaudinami, todėl juos auklėti, koreguoti elgesį reikia itin taktiškai.

6. KULTŪRA

Šeštoji sąlyga – kultūra. Valstybė garantuoja, kad neįgalūs žmonės būtų integruojami į kultūrinę veiklą ir galėtų joje dalyvauti kartu su kitais visuomenės nariais. Valstybė turi pasirūpinti, kad specialiųjų poreikių žmonės savo kūrybinį, meninį ir intelektualinį potencialą galėtų naudo.ti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės naudai (Lygių galimybių teikimas neįgaliesiems, 1996).
Valstybė turi pasirūpinti, kad neįgalieji savo kūrybinį, meninį ir intelektualinį potencialą galėtų naudoti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės naudai. Tai svarbus vietos savivaldybių uždavinys. Joms reikia įtraukti neįgaliuosius į tokią veiklą kaip šokiai, muzika, literatūra, teatras, lipdyba, tapyba ir skulptūra. Taip pat turėtų būti puoselėjamos tradicinio ir šiuolaikinio meno formos, pavyzdžiui, lėlių teatras, deklamavimas ir pasakų sekimas.
Valstybė kultūriniams renginiams ir paslaugoms turėtų skirti specialias vietas; teatrai, muziejai, kino teatrai ir bibliotekos neįgaliems žmonėms turi būti prieinami.
Valstybė taip pat turi organizuoti techninių priemonių, įgalinančių literatūrą, filmus ir teatro spektaklius pritaikyti neįgaliems žmonėms, gamybą.

7. POILSIS IR SPORTAS

Septintoji sąlyga – poilsis ir sportas. Valstybė turi užtikrinti, kad neįgalūs žmonės galėtų ilsėtis ir sportuoti.
Valstybė turi imtis priemonių, kad sporto arenos, aikštės ir salės, viešbučiai, pliažai būtų prieinami neįgaliems žmonėms. Turistinės organizacijos, kelionių agentūros, viešbučiai, laisvanoriškos ir kitos organizacijos, organizuojančios poilsį ir keliones, savo paslaugas turėtų siūlyti, atsižvelgdamos į specifines neįgalių žmonių reikmes. Suinteresuotas organizacijas reikėtų mokyti, kaip tai daryti.
Sporto organizacijos turi būti skatinamos plėsti specialiųjų poreikių žmonių galimybes sportuoti. Dėl to tą veiklą reikia padaryti visiems prieinamą, o prireikus ją pritaikyti neįgalių žmonių reikmėms. Valstybė turėtų skatinti neįgalių žmonių dalyvavimą valstybiniuose ir tarptautiniuose sporto renginiuose. Sportuojantiems neįgaliesiems reikia suteikti tokias pat mokymo ir treniruočių galimybes kaip ir sveikiesiems.
Sporto ir poilsio organizatoriai su neįgaliųjų žmonių organizacijomis turėtų konsultuotis, kaip neįgalius žmones įtraukti į sporto ir poilsio renginius.

8. RELIGIJA

Aštuntoji sąlyga – religija. Valstybė turi remti priemones, sudarančias specialiųjų poreikių žmonėms galimybes kartu su kitais žmonėmis dalyvauti bendruomenės religiniame gyvenime.
Valstybė turi imtis priemonių, kad religinėms institucijoms ir organizacijoms būtų teikiama informacija invalidumo klausimais. Taip pat turi skatinti bažnytinę valdžią informaciją apie invalidumo politiką įtraukti į dvasininkų rengimo, o taip pat ir į religinio mokymo programas.
Valstybė ir religinės organizacijos turėtų konsultuotis su neįgalių žmonių organizacijomis, kaip neįgaliesiems sudaryti lygias galimybes su kitais dalyvauti religinėje veikloje.

Taigi, žinant specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidas ir sąlygas, būtina numatyti ir kokiomis priemonėmis bus siekiama visapusės neįgaliųjų integracijos į visuomenę.

VI. KONKREČIOS PRIEMONĖS SIEKTI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ ŽMONIŲ INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ

Kaip ir įgyvendinant kiekvieną tikslą, taip ir siekiant neįgaliųjų integracijos į visuomenę, reikia imtis konkrečių priemonių.
Visų pirma, valstybė turi prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už kaupimą (periodišką) ir skleidimą informacijos apie specialiųjų poreikių žmonių gyvenimo sąlygas ir remti išsamų tyrimą visų tų žmonių gyvenimo aspektų, įskaitant kliūtis, patiriamas dėl neįgalumo. Turėtų būti apsvarstyta galimybė kurti invalidumo duomenų bankus, kuriuose būtų kaupiama statistika ir kita informacija apie neįgaliesiems skirtas paslaugas ir programas, o taip pat apie įvairias neįgalių žmonių grupes. Reikėtų organizuoti ir remti socialinių, ekonominių ir kitų problemų, sąlygojančių neįgalių žmonių ir jų šeimų gyvenimą, tyrimų programas. Tokie tyrimai turėtų analizuoti negalės priežastis, rūšis ir dažnumą, vykdomų programų prieinamumą, įvertinti neįgaliesiems teikiamas paslaugas.

Taip pat valstybė turi garantuoti, kad į neįgalumo aspektus bus atsižvelgiama jos politikoje ir valstybiniame planavime. Reikia pl.anuoti, kaip reabilituoti neįgaliuosius, padaryti juos pilnaverčiais žmonėmis. Į neįgalių žmonių reikmes ir reikalus būtina atsižvelgti bendruose plėtros planuose ir neatsieti šių klausimų nuo kitų.
Valstybė yra atsakinga už kūrimą teisinių pagrindų, kuriais būtų grindžiamas specialiųjų poreikių žmonių visapusiškas dalyvavimas visuomenės gyvenime ir jų lygybė. Valstybės įstatymai, apibrėžiantys piliečių teises ir pareigas, turėtų įtvirtinti ir neįgaliųjų teises bei pareigas. Įstatymų leidyba reikalinga ir tam, kad būtų šalinamos sąlygos, nepalankiai veikiančios neįgalių žmonių gyvenimą.
Neįgalių žmonių reabilitacijos ir kitokios programos turėtų būti finansuojamos iš valstybinių, rajoninių ir vietinių biudžetų. Tai reiškia, kad valstybė finansiškai atsako už nacionalines programas ir priemones, įgalinančias neįgaliems žmonėms sudaryti lygias galimybes su kitais.
Valstybė turi įsipareigoti kurti ir stiprinti komitetus, kurie būtų pagrindiniai darbo su specialiųjų poreikių žmonėmis koordinatoriai. Tokie koordinavimo komitetai turėtų būti nuolatiniai. Savo veikloje jie remtųsi atitinkamais teisiniais ir administraciniais nuostatais.
Valstybė turėtų pripažinti neįgalių žmonių organizacijų teisę atstovauti neįgaliuosius valstybiniu, rajoniniu ir vietiniu lygiu. Valstybė taip pat turėtų pripažinti neįgalių žmonių organizacijų patariamąjį vaidmenį, priimant sprendimus invalidumo klausimais. Reikėtų ekonomiškai skatinti bei kitais būdais remti neįgalių žmonių, jų šeimos narių organizacijų kūrimąsi bei stiprinimą. Valstybė turėtų pripažinti, kad šios organizacijos yra svarbios invalidumo politikos kūrėjos.
Valstybė turi garantuoti tinkamą visų lygių personalo, užsiimančio programų ir paslaugų neįgaliems žmonėms planavimu ir teikimu, mokymą. Rengiant specialistus darbui su neįgaliaisiais, o taip pat numatant, kokia informacija apie žmonių invalidumą teiktina mokymo programose, būtina vadovautis neįgalių žmonių visapusiško dalyvavimo visuomenės gyvenime ir lygybės su kitais jos nariais principu.
Valstybei tenka atsakomybė už valstybinių programų ir paslaugų, skirtų teikti vienodas galimybes specialiųjų poreikių žmonėms, periodišką bei sistemingą kontrolę ir vertinimą.
Valstybė privalo aktyviai dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime, kurio tikslas – specialiųjų poreikių žmonėms teikti vienodas galimybes su kitais.
Tačiau, nors teoriškai ir aišku, kokios yra specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę prielaidos, sąlygos ir kokių konkrečių priemonių reikia imtis, kad integracija būtų sėkminga, praktiškai valstybės ir savivaldybių vykdoma politika dažnai to nepaiso. Tai yra, praktinis vyksmas neatitinka teorinių reikalavimų. Šitą problemą vertėtų plačiau apžvelgti kitame darbe.
Integracija bus sėkminga tik tada, kai visa visuomenė suvoks, kad tai nėra savaiminis procesas. Integracija – ilgas procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybė individų, tarnybų bei institucijų veikla ir parama.

IŠVADOS

1. Specialiųjų poreikių žmonės – žmonės su intelekto, elgesio, komunikacijos, regos, klausos, kompleksiniais, specifiniais pažinimo ir mokymosi, fiziniais ir judėjimo sutrikimais, turintys ribotas galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.
2. Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi integracijos apibrėžimai, tačiau jų visų esmė viena – kad žmogus su negalia dalyvautų socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje.
3. Dabartinė negalės politika yra 200 metų evoliucijos išdava. Daugeliu atvejų ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką. Tačiau negalės žmonių gyvenimui atsiliepia ir specifinės aplinkybės, tokios kaip nemokšiškumas, nesirūpinimas, prieštaringumas ir baimė.
4. 1991 m. vasario mėnesį įkurta viešai veikianti ekspertų darbo grupė, remdamasi Jungtinių Tautų Organizacijos per Invalidų dešimtmetį (1983 – 1993) įgytu patyrimu ir įvairiais, tuo metu galiojusiais, dokumentais, .sudarė Bendrąsias taisykles, kaip neįgaliems žmonėms teikti lygias galimybes su kitais.
5. Kad specialiųjų poreikių žmonės dalyvautų visuomenės gyvenime kaip lygiateisiai jos nariai, reikalingos šios prielaidos: supratimas, medicinos priežiūra, reabilitacija, paramos paslaugos.
6. Yra aštuonios specialiųjų poreikių žmonių lygiateisio dalyvavimo visuomenės gyvenime sąlygos: prieinamumas, mokymas, užimtumas, materialinė parama ir socialinė apsauga, šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė, kultūra, poilsis ir sportas, religija.
7. Siekiant sėkmingos specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę, reikia imtis konkrečių priemonių: informacijos ir tyrimo, politikos kūrimo ir planavimo, įstatymų leidybos, ekonominės politikos, darbo koordinavimo, neįgaliųjų organizacijų pripažinimo, personalo mokymo, valstybinės kontrolės ir invalidumo programų, skirtų bendrosioms taisyklėms įgyvendinti, įvertinimo ir tarptautinio bendradarbiavimo.
8. Nors teoriškai ir aišku, kokios yra specialiųjų poreikių žmonių integracijos į visuomenę prielaidos, sąlygos ir kokių konkrečių priemonių reikia imtis, kad integracija būtų sėkminga, praktiškai valstybės ir savivaldybių vykdoma politika dažnai to nepaiso. Tai yra, praktinis vyksmas neatitinka teorinių reikalavimų.
9. Integracija – ilgas procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų ir institucijų veikla ir parama.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Ališauskas A. Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. Šiauliai, 2002.
2. Bakk A., Grunewald K. Globa. Vilnius,1998.
3. Bendrosios taisyklės, kaip neįgaliems teikti lygias galimybes su kitais. Vilnius, 1996.
4. Galkienė A. Keli integruoto ugdymo aspektai. Vilnius, 2001.
5. Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia? Vilnius, 1997.
6. Invalidų socialinės integracijos įstatymas. 106 klausimai ir atsakymai. Vilnius, 1996.
7. Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. Vilnius,1998.
8. Laužikas J. Rinktiniai raštai T II. Vilnius, 1997.
9. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Vilnius.
10. Proto negalės žmonių teises reglamentuojantys įstatymai.
11. Ruškus J. Negalės psichologija. Šiauliai, 2001.
12. Ruškus J. Neįgalus asmuo ir visuomenė. Šiauliai, 1997.
13. Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka. 1993.05.27.
14. Specialiųjų poreikių vaikai. Šiauliai, 1998.
15. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas (IV). Šiauliai, 2002.
16. Sutrikimų klasifikacija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos 1995 m. birželio 13 d. Nr. 4. Vilnius, 1995.
17. Šalkauskis S. Raštai T.I. Vilnius, 1990.
18. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985.
19. Tėvams apie integruotą mokslą. Vilnius, 1997.
20. Tėvams apie integruotą mokslą. Vilnius, 2000.
21. Traberas Ž. Jis mane paėmė už rankos ir. Vilnius, 1997.
22. Vanier J. Bendruomenė, atleisti ir švęsti. Vilnius, 1998.
23. Viltis. Nr.4(6). 1998.
24. Ward A.D. Naujas požiūris. Šiauliai, 1999..

Leave a Comment