Socialines atskirties vaikai

Turinys:

Įvadas..............................2
1. Socialinės atskirties samprata..................3
2. Socialiai pažeisti vaikai....................5
3. Marginalizacija ir socialinė izoliacija.............8
4. Socialinės atskirties grupės...................9
4.1 Rizikos grupės vaikai.....................9
4.2 Gatvės vaikai...........................12
4.2.1 Gatvės vaikams būdingi bruožai................13
4.2.2 Priežastys dėl kurių vaikai palieka namus..........14
4.2.3 Siūloma pagalba gatvės vaikams...............14
4.3 Negalios samprata.....................17
4.3.1 Neįgaliųjų socialinė atskirtis.................17
4.3.2 Neįgaliųjų vaikų integracija Lietuvoje............20
4.3.3 Integracijos teorija ir praktika................22
4.3.4 Integracijos nauda......................24
5. Lietuvos Respublikos 2004 – 2006 metų
Nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas............................27
Išvados............................29
Literatūra..........................30Įvadas
Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų, ir socialinių permainų. Niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nei prieš mus gyvenusios kartos, tačiau dėl vieno dalyko galime neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas žiinome kur kas daugiau nei anksčiau.
Pastaruoju metu vis dažniau girdime faktus apie vaikų teisių pažeidimus, vis daugiau vaikų kasdien išgyvena psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizinis smurtas, emocinė nepriežiūra, negalia, seksualinė prievarta – vaikams skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą, ar išgyventi krizę. Vieniems patirtą traumą užgydys laikas, kitus tai persekios visą likusį gyvenimą, palikdama nusivylimą suaugusių pasauliu ir menką tikėjimą, kad gyvenimas gali būti džiaugsmingas, įdomus ir geras.
Vaikai – mūsų ateitis ir gerovė. Tačiau dabartinis gyvenimas rodo viisai kitaip, vaikai nuolat kenčia nuo suaugusiujų gyvenimo klaidų, jie nuolat patiria smurtą, skurdą, nepriteklių ir t.t
Elgetaujantys bei skurstantys gatvės vaikai – viena didžiausių visuomenės problemų. Būtent tie vaikai, kurie uždarbiauja, elgetauja gatvėse, yra nuskriausti jau vien dėl to, jog jie ne

egali grįžti į normalią šeimą, kur jų laukia mylintys tėvai.
Plečiantis socialiniams santykiams vaikai su negalia bendrauja ne tik su tėvais, bet ir su kitais vaikais, dėl to iškyla problemos. Atsiranda neapibrėžtumo ir neužtikrintumo jausmas, vaikai dažnai pasijunta nelygiateisiai su aplinkiniais, praranda pasitikėjimą savimi ir kitais, ryškėja napilnavertiškumas. Todėl būtina integracija į visuomenę.
Šiame darbe bus aprašyti gatvės vaikai, jiems būdingi bruožai, priežastys, dėl kurių jie paliko namus ir siūloma pagalba. Toliau bus aprašyta negalios samprata, neįgaliųjų socialinė atskirtis ir neįgaliųjų vaikų integracija Lietuvoje. Taip pat bus trumpai apžvelgti socialiai pažeisti vaikai, socialinės atskirties grupės ir rizikos grupės vaikai, marginalizacija ir socialinė izoliacija, Lietuvos Respublikos 2004 – 2006 metų Nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas.

Tikslas: Aptarti vaikų socialinės atskirties problemą, ypatingą dėmesį skiriant gatvės vaaikams ir vaikams su negalia, ir valstybines socialinės atskirties mažinimo priemones.
Uždaviniai:
• Išskirti pagrindines, darbo autorės manymu, socialinės atskirties grupes (gatvės vaikus ir neįgaliuosius vaikus) ir jas aprašyti;
• Aprašyti jiems skiriama pagalbą;
• Apžvelgti Lietuvos Respublikos 2004 – 2006 metų Nacionalinį kovos su skurdu ir socialine atskirtim vieksmų planą.1. Socialinės atskirties samprata
Socialinė atskirtis – tai visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės ap

psaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis( Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).
Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų ( Kuitniauskas M., 2005).
Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Kitaip tariant, socialinė atskirtis nurodo tas socialines grupes, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame šalies gyvenime.
I. Zaleckienė (1998), socialinę atskirtį apibūdina kaip visuomenėje egzistuojantį pilietinių teisių apribojimą, tam tikroms žmonių grupėms, nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių.
G. Kvieskienė (2000), pateikia socialinės atskirties sampratą. Ji socialinę atskirtį įvardina kaip nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių.
Pasak I. Zaleckienės (1998), skaudžiausiai socialinė atskirtis pažeidžia vaikus. Kadangi jie negali kontroliuoti arba daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. To pasekoje daugėja beglobių vaikų ir našlaičių; vaikai labai dažnai tampa skurdo aukomis, kadangi šeimos, turinčios nepilnamečių va
aikų, dažniausiai priklauso rizikos grupėms; vaikai nebelanko bendrojo lavinimo mokyklų; nepilnamečiai padaro vis daugiau sunkių nusikaltimų. Nors ir dedama daug pastangų apginti vaikų teises, socialiai pažeistų vaikų problema opi. Ją sprendžia įvairios institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos. Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai – ekonominiai faktoriai, o politiniai – teisiniai nebėra tokie reikšmingi. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinės atskirties vaikų problemas galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį, saugumą.2. Socialiai pažeisti vaikai
Kaip jau minėta socialinė atskirtis apima ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, auga be tėvų ar artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir pan.
Statistikos Departamento duomenimis, nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 20 procentų. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 802 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t.y. 23 procentai visų gyventojų. Tai leidžia daryti prielaidą, jog vaikų gerovė yra itin aktuali nūdienos Lietuvoje.
Remdamasi įvairių autorių mintimis išskirsiu keleta svarbių problemų lemiančių vaikų socialines problemas ir socialinę atskirtį:
1. Tradicinės šeimos krizė. Statikos departamento 2003 m. duomenis, rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Gana dažnos skyrybos 2002 m. įregistruota 10600 ištuokų skaičius, daugėja porų gyvenančių nesantuokoje, mažėja gimstamumas, vi
is daugiau gimsta nesantuokinių vaikų (2002 m. užregistruota 8386 vaikai).
Lietuvoje nuolat didėja socialinės rizikos šeimų skaičius. Tačiau lyginant su 2003 m. sausio 1d. duomenimis 2002 m. bėgyje socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėjo 158 šeimomis bei 2853 jose augančiais vaikais.
1 lentelė. Socialinės rizikos šeimos (http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/LT%20Socialinerizika)
Metai 2000 2001 2002 2003m. sausio 1d.
Socialinės rizikos šeimų skaičius 16043 18114 18672 18514
Jose augančių vaikų skaičius 36856 40276 42820 39967

Tai galėtų sąlygoti tai, kad kai kuriose savivaldybėse pradėtas vykdyti intensyvesnis socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, vykdomos prevencinės programos.
2. Mokyklos nelankymas. Didžiausia švietimo problema epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 – 2003 mokslo metais buvo 24445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus. Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20 – 30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti. Didelis pamokų ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.). Pasak I. Tamutienės (2001), mokymosi aprėptis – vienas svarbiausių švietimo sistemos funkcionavimo rodiklių, nusakančių gyventojų įtraukimą į mokymąsi – tai besimokančiųjų moksleivių valstybinėse ir privačiose institucijose santykis su 7 – 24 metų amžiaus grupės gyventojais.
Lietuvoje vaikų su negalia iki 16 m. yra apie 13,8 tūkst., vyresnių nei 16m., pripažintų neįgaliais nuo vaikystės – apie 15,6 tūkst. Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka neįgalūs vaikai aprūpinami specialiomis ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Vaikai ugdomi, mokomi, atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose gyvenamoje vietoje, namuose arba specialiosiose įstaigose. Metodinių priemonių, kompensacinės technikos ir socialinės integracijos nepakankamumas skatina bendrojo lavinimo mokyklų nelankymą.
3. Skurdas. Tėvams gaunantiems minimalias pajamas vis sunkiau išlaikyti vaikus, todėl daugėja vaikų, netenkančių tėvų globos, o tarp labiausiai skurstančių atsiduria šeimos su vaikais.
Kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Dažniausia priežastis dėl ko vaikai liko be tėvų globos yra ta, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo. Tokia situacija parodo tėvų abejingumą savo pareigoms dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Atlikti skaičiavimai leidžia daryti išvadą, kad skurdo lygis labai priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje.

2 lentelė. Skurdo rizikos lygis namų ūkiuose, auginančiuose vaikus 2005 m.
(http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/.LT%20Vaikai_GyvenimoLygis.doc)
Procentais

Skurdo rizikos lygis Skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų, išskyrus pensijas
Namų ūkiai su vaikais 22,6 28,8
Vienas suaugęs asmuo su vienu ar daugiau vaikų 47,9 53,8
Du suaugę asmenys su vienu vaiku 15,7 19,4
Du suaugę asmenys su dviem vaikais 18,0 24,1
Du suaugę asmenys su trim ir daugiau vaikų 45,0 59,8
Kiti namų ūkiai su vaikais 14,3 19,2
Namų ūkiai be vaikų 17,6 22,3

Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria didžiausią skurdą. Jos turi didžiausią tikimybę patekti į skurstančiųjų gretas.
4. Nepilnamečių nusikalstamumas. Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą. Statistinė informacija apie nepilnamečius asmenis, kurie padarė nusikaltimus.
3 lentelė. Įkalinti nepilnamečiai įkalinimo įstaigose

2006 2007
Iš viso 179 171

vaikinai 177 164

merginos 2 7
Suimti (laukiantys teismo nuosprendžio) 56 57

vaikinai 56 53

merginos – 4
Nuteisti 123 114

vaikinai 121 111

merginos 2 3

Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Nepilnamečių įsitraukimą į nusikalstamą veiklą skatina užimtumo bei tėvų dėmesio stoka.

Žinoma, kad vaikai žaidžia gatvėse, tačiau egzistuoja ir kita realybės pusė – vaikai gyvena gatvėse: čia jie patiria smurtą, įsitraukia į deviantines grupes, pradeda vartoti narkotikus, alkoholį.
Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus.3. Marginalizacija ir socialinė izoliacija
Kaip teigė Ladislavas Rabusicas, „Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas.“ Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas (Kuitniauskas M., 2005).
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Pasak marginaliosios asmenybės sampratos klasiko Stoneguisto, socialinis nepritapimas tampa būdingu šiuolaikinio žmogaus bruožu (Kasatkina N. Leončikas T. 2003).
Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės – tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu. Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas(Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002).
Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito (Vosyliūtė A., Kasparavičienė V., Maniukaitė G., Kocai E., 2004).
Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių – socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo( Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002).
Apibendrinimas: Taigi – socialinis struktūrinis marginalumas paprastai siejamas su socialine, ekonomine nelygybe bei diskriminacija ir pastaruoju metu paprastai vadinamas“ atskirtimi.“4. Socialinės atskirties grupės
Gatvės vaikai, valkatos, benamiai, neįgalieji, buvę kaliniai, prostitutės, narkomanai, chroniški alkoholikai, čigonai ir kiti, visi, kurių buvimas socialinėje atskirtyje tampa skurdo šaltinis ir dažnai padarinys, jeigu nėra bandoma jų integruoti ar reintegruoti į visuomenę.
Visi socialiniai atskirčiai priklausantys asmenys nėra aktyviai įtraukiami į užimtumo ir prevencijos programas ir jų skaičius didėja. Stokojama konstruktyvaus dialogo su šių ir kitų skurstančių žmonių interesus atstovaujančioms labdaros, paramos ar kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis; sprendimai dažnai priimami kabinetuose ir retai kada padeda išnaudoti potencialias tokių organizacijų galimybes. (Skurdo būklės Lietuvoje 2001 m. pranešimas 2001).
Apibendrinimas: Kaip ir daugelio kitų sričių, taip ir socialinės atskirties grupių problemos taip ir lieka dažniausiai neišspręstos. O pagrindinė priežastis – didelis lėšų stygius, kurias skiria mūsų vyriausybė, tačiau kartais ir didelis žmonių abejingumas kito žmogaus socialinėms problemoms.4.1 Rizikos grupės vaikai
Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie padarė smulkių prasižengimų ar nusikaltimų. Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Pagrindinė vertybė jų gyvenime yra pinigai, todėl visos jų pastangos yra gauti pinigų. Jie vienas kitą vertiną tik pagal tai, kiek kuris gali įsigyti pinigų. Tai stumia vaikus į nusikalstamą veiklą. Kai kurie vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis. Dažniausiai į gatves vaikai patenka dėl nepalankių socialinių šeimos gyvenimo salygų, be to jų šeimoms būdingi tam tikri bruožai: girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša, namuose nuolat renkasi kompanijos, noulat girtaujama. Visą tai vaikus stumia į gatvę.

Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose būstuose, namuose trūksta maisto ar kitų būtiniausių dalykų. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš tėvų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai panašiai elgiasi. Šeimos narių elgesys nulemia vaiko polinkį nusikalstamai veiklai. Rizikos grupės vaikams taip pat priskiriami ir asocialūs vaikai. Asocialūs vaikai. Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžingumas, amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis.

Vaikų pasižyminčių asocialiu elgesiu yra gana daug, apie 5 – 7% pradinėje mokykloje ir apie 10 – 16% vidurinėje mokykloje(Statistikos Depratamentas). Daugelis nusikalsti linkusių vaikų yra dažniausiai iš šeimų, patyrusių stiprų stresą, ar yra nestabilios. Skurdas, tėvų psichopatalogija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaiko elgesio sutrikimais. Agresyvus ir destruktyvus vaikų elgesys gali tapti bendraamžių atstūmimo priežastimi. Jeigu bendraamžių atstūmimas tęsiasi keleta metų, padėtis dar labiau pablogėja, nes bendraamžiai pradeda į tokius vaikus žiūrėti kaip į turinčius atstumtųjų statusą. Kai vaikai pereina į pagrindinę mokyklą, jie dažniausiai yra nepažangūs, blogai sutaria su bendraamžiais, negauna socialinės paramos nei iš tėvų, nei iš mokytojų. Jie dažniausiai elgiasi agresyviai su klasės draugais, stengiasi, kad jų bijotų.

Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko, įtakoja jo elgesį, bei vertybių suvokimą, o taip pat ir nusikaltimus. Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus. Tiriant faktorius, įtakojančius nusikaltimų recidyvą, buvo pastebėta, jog kuo jaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotiną nusikaltimą. Ši tikimybė dar labiau sustiprėja, analizuojant nepilnamečių nusikaltimų recidyvų atvejus, kuomet jaunam žmogui buvo paskirta laisvės atimimo bausmė. Šiuo metu kai kuriose Lietuvos griežto režimo kolonijose pastebima jaunėjimo tendencija.
Yra daug organizacijų, kurios dirba su rizikos grupės vaikais. Tenais vaikai gyvena, mokosi, yra auklėjami, jiems suteikiama visokiariopa pagalba ir psichol.oginė parama. Rizikos grupės vaikams galima priskirti labai daug vaikų, nes tai ir gatvės vaikai, prievartą patiriantys vaikai, benamiai vaikai, neįgalieji vaikai, nedarnių, asocialių šeimų vaikai, ir visi kiti vaikai, kurie patira neigiamus aplinkos veiksnius. Tokiems vaikams reikia didelės pagalbos ir palaikymo, jiems turi padėti ne tik mokytojai, bet psichologai,socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai (Ignatovičienė S., Žukauskienė R., 1999).4.2 Gatvės vaikai
Gatvės vaikai – kasdienybė visame pasaulyje ir Lietuvoje taip pat. Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Gatvės vaikams gali būti priskiriami tie vaikai, kurie neturi pastogės, apleisti vaikai, tie, kurie yra patyrę prievartą, arba tie, kurių ryšiai su šeima nėra tvirti. Mes gatvės vaikais linkę laikyti 3 skirtingas vaikų grupes:

1. grupė – priskiriami tie vaikai, kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima; tokie vaikai gali būti vadinami “vaikai gatvėje”.

2. grupė – vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje; “vaikai iš gatvės”. Jei ryšiai su šeima egzistuoja, vaikai juos vertina negatyviai ir kontaktą su šeima palaiko nereguliariai.

3. grupė – apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Jie nepalaiko jokių ryšių su savo tėvais, gyvena visiškai savarankiškai. Kiek jų, tokių, iš tikrųjų yra, niekas negali tiksliai nustatyti. Taip yra ir dėl to, kad ne visų tėvai praneša apie dingimą,
Bet kuriame pasaulio kampelyje rasime gatvės vaikų, kurie paliko namus, buvo engiami tėvų ir draugų. Kiekvienas vaikas galėtų papasakoti savo istoriją, dėl ko jis atsidūrė gatvėje. Nerimo kelia gatvės vaikai – ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis. Dauguma gatvės vaikų vartoja pigias ir lengvai gaunamas svaiginamąsias medžiagas, t.y. uosto klijus, kurie nuslopina alkio ir šalčio pojūčius, bet sukelia negrįžtamų pakitimų smegenyse; be to, kai kurie vaikai vagiliauja arba užsiima prostitucija. Gatvės vaikai paprastai minta menkaverčiu maistu, dažnai yra pusalkaniai, todėl sutrinka jų augimas. Šie vaikai patiria negatyvų užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Kartą patekus į gatvę, labai sunku iš jos išsiveržti, kadangi vaikai prisitaiko ir net įpranta prie tokio gyvenimo būdo. Mušamos moterys, ypač skurdžiai gyvenančiose šeimose, dažnai priverstos rinktis – gyventi tai, ar išeiti į gatvę, nes tokia moteris neturi kur eiti. Tokios moterys pasiima ir vaikus, yra atitinkančios institucijos, kurios suteikia prieglobstį tokioms moterims ir jų vaikams, bet jos negali aprūpinti pastoge visų ir dalis neišvengiamai tampa benamiais. Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problema kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo, benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo (Ignatovičienė S., Žukauskienė R., 1999).4.2.1 Gatvės vaikams būdingi bruožai
Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis, norint, kad darbas būtų efektyvus, reikia sukaupti kuo daugiau informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir šeimos gyvenimo aplinkybes. Šiems vaikams, kuriems gresia ypač didelė elgesio sutrikimų rizika turi tam tikrų bendrų bruožų. Šie vaikai dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra išmokę deramai elgtis. Vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pabėgimu iš klasės. Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo įvairių pavojų. Vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartoja daug keiksmažodžių, dažnai grasina savo bendraamžiams, erzina ir pravardžiuoja vieni kitus. Šie vaikai turi įvairų mokymosi sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl suformuoja neigiamą mokymosi motyvaciją, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą. Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Jie gali meluoti , norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisinti savo tėvų netikusį elgesį, norėdami patys išsisukti nuo bausmės ir pan. Jie gana gerai orientuojasi įvairiose socialinėse situacijose, yra apsukrūs, aktyvūs, sugeba numatyti, kaip galima sukelti suaugusiųjų gailestį ir užuojautą, išprašyti pinigų ar gauti kokios nors naudos. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas (Ignatovičienė S., Žukauskienė R., 1999).4.2.2 Priežastys dėl kurių vaikai palieka namus
• Tėvų nepriežiūra – dažnas sistemingas arba visiškai nesirūpinimas vaiku, kuris ne tik smarkiai žaloja vaiko sveikatą, stabdo jo augimą, padaro jį pedagogiškai apleistu.
• Fizinė prievarta – fizinis vaiko žalojimas: mušimas, traumavimas, vertimas dirbti sunkius darbus ne pagal jėgas, nenormuotas fizinis darbas ir pan.
• Psichinė prievarta – vaiko psichikos žalojimas: bauginimas, gąsdinimas, laikymas nuolatinėje baimėje, vaiko protinių gebėjimų neigimas ir kitoks psichinis smurtas, ypač tada, kai jis atsilieka mokymesi, žaidimuose ar nepritaria suaugusių diktatui ir pan.
• Emocinė prievarta – dažnas arba nuolatinis vaiko žeminimas, jo ignoravimas, kuris gali sutrikdyti vaiko elgesį ir jo psichikos raidą. Bet toks vaiko skriaudimas yra ir emocinis traumavimas. Tėvai, ugdytojai, suaugusieji dažnai pamiršta, kad vaikas, įveikdamas atkaklų vidinį priešinimąsi vykdyti reikalavimus, keisti režimą ir pan., susietas su emocine prievarta.
• Seksualinė prievarta – priklausomų, vystimosi požiūriu nesubrendusių vaikų (ir paauglių) išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir pan (Jenkis J., 1997)4.2.3 Siūloma pagalba gatvės vaikams
Pasak socialinių darbuotojų, susiduriančių su gatvės vaikais, pirmas žingsnis bent dalį jų įtraukti į visuomenę – juos grąžinti į kokią nors ugdymo įstaigą. Jeigu vaikas jau lanko kokią nors mokyklą, tai yra pakankama pirminė jo socialinė integracija, jeigu dar skiriama kokia papildoma socialinė – pedagoginė, psichologinė pagalba, jeigu jis gali užsiiminėti kokia nors veikla ar bent būti įdarbintas, kas labai svarbu tokio tipo vaikams, galima tikėtis rezultatų, ir tai įrodo nevyriausybinės organizacijos “Atsigręžkime į vaikus” veikla.
Svarbiausias uždavinys – kad aukščiausią rizikos laipsnį turintys vaikai ateitų ir dalyvautų prevencinėse priemonėse. Be abejonės, vaikų ir jaunimo klubai gali tai padaryti, nes jie šiuos vaikus sugeba pritraukti įdomiais ir nemokamais renginiais, sporto varžybomis, vasaros stovyklomis ir t.t. Šie vaikai mielai ateitų į klubą tuomet, kai ten yra nors šioks toks sportinis inventorius, teniso stalai, technikos, konstravimo, lipdymo įrankiai ir pan. Tačiau dažnai ir papraščiausias dėmesys, šiltas žodis, suaugusiųjų rūpestis, pasijutimas kolektyvo dalimi tėvų atstumtiems vaikams daro milžinišką teigiamą įtaką.

Pačius klubus reikia nukreipti labiau specializuotam ir kvalifikuotam prevenciniam darbui. Norint pritraukti kuo daugiau rizikos grupėms priklausiančių vaikų, kad jie nesišlaistytų gatvėse ir neįsitrauktų į nusikalstamą veiklą, reikėtų klubuose sumažinti siuvimo, mezgimo, šokių, dainavimo, skaitymo ir kitų panašių būrelių skaičių (žinoma, ne todėl, kad jie būtų nereikalingi), o daugiau atidaryti berniukiškų sekcijų, nes dauguma gatvės vaikų yra berniukai: sporto, dviračių, riedučių, jaunųjų technikų, konstruktorių ir pan. Deja, iki šiol daugumoje egzistuojančių vaikų ir jaunimo klubų tradiciškai veikia labai daug geriems, galintiems už tai užsimokėti vaikams, o ypač mergaitėms. Klubai iki šiol neįvertino puikios galimybės užsiimti antinarkotine, antialkoholine ir kitokia prevencine veikla. Nematė, o gal ir nenorėjo matyti šios galimybės. Neklaužadų berniukų ir mergaičių niekas nemėgsta, todėl ir atitinkamų būrelių jiems nėra. Ypač jei tie vaikai neturi kuo užsimokėti. Bet būtent tokie vaikai klube ir turėtų būti labiausiai laukiami. Žinoma, jei jie neįsitraukę į nusikalstamą veiklą, nevartoja narkotikų, nevagia ir pan. Vaikai ypač neturintys su kuo bendrauti namuose, labai nori bendrauti, būti kam nors reikalingi.

Be abejonės, klubams reorganizuoti, įkurti daugiau sportinių ir techninių būrelių reikalingos papildomos lėšos. Tačiau lėšų prevencinei veiklai šiandien nesunku gauti tiek ir iš įvairiausių tarptautinių fondų, tiek iš Lietuvos Nacionalinės narkotikų kontrolės programos, o kartais ir iš vietinių rėmėjų. Klubų vadovai privalėtų tik laiku pateikti įvairiems fondams prašymus ir programas. Taip klubuose atsirastų pinigų 0,5 psichologo etato, trenerio ar kito su vaikais mokančio dirbti specialisto etato įsteigimui (pvz. socialinio darbuotojo), lėšų lektoriams, įvairiems prevenciniams renginiams, varžyboms, inventoriui. Klubai turi būti skatinami organizuoti kuo daugiau prevencinių renginių, varžybų, susitikimų su įdomiais žmonėmis ir pan. Taip klubai formuotų vaikų teisingas nuostatas ir požiūrį į gyvenimą. Sportinės varžybos, renginiai, akcijos gali vykti tarp kelių klubų, tačiau visų jų tikslas ir užduotis – pritraukti kuo daugiau probleminių vaikų. Šis darbas sunkus, reikalingas daug pastangų, kantrybės, todėl daugeliui klubų vadovų nėra patrauklus. Tačiau įmanoma, jei būtų finansiškai ir metodiškai skatinamas ir laikomas prioritetiniu. Taupyti klubų sąskaita šiandien būtų neprotinga. Vaikų ir paauglių psichika dar tik formuojasi. Savalaikis suaugusiųjų įsikišimas gali turėti lemiamos reikšmės. Tai, ko šiandien negali padaryti girtuokliaujantys tėvai ar asociali šeima, privalo padaryti vaikų klubai, dirbantys su pačia pažeidžiamiausia, bet dar giliai neįklimpusia mūsų jaunimo grupe. Darbas su probleminiais vaikais – tai pati rezultatyviausia ir reikalingiausia šiandien prevencinė .veikla, daug kartų efektyvesnė už paskaitų skaitymą, įvairias konferencijas, bukletus, straipsnius spaudoje, policijos reidus ir t.t., nors paprastosios priemonės, žinoma, taip pat labai reikalingos (Visockytė R., 2002).4.3 Negalios samprata
Žmogus gimsta šeimoje ir pirmiausiai priklauso jai, o ne kitiems. Šeimoje žmogus gauna savo gyvybę, kilmę, asmenybės ugdymo pradžią, globą ir paskatą eiti į pasaulį aktyviai, savarankiškai, kūrybiškai nusiteikęs. Ypač sudėtingas vaikų su negalia gyvenimas šeimoje ir visuomenėje.
Neįgalus žmogus yra tas, kuriam specialistas diagnozavo, kad jis:
– turi fizinį ar psichinį sutrikimą, trukdantį savarankiškam gyvenimui dėl vienos ar kelių svarbių veiklos sričių apribojimo; svarbiausiomis veiklos sritimis laikoma: vaikščiojimas, regėjimas, klausa, kalbėjimas, kvėpavimas, veikla rankomis, savitarna, mokymasis ir darbas;
– sutrikimo istorija fiksuota įvertinimo dokumentuose;
– sutrikimas formaliai įvardytas ir pripažintas.
Fizinis ar psichinis sutrikimas byloja:
– bet kokį psichologinį sutrikimą ar būseną, nežymų fizinį defektą ar anatominį kūno dalies praradimą, kuris daro poveikį vienai ar kelioms organizmo sistemoms – nervų, skeleto ir raumenų, jutimo organų, kvėpavimo, įskaitant kalbėjimo, organų, širdies ir kraujagyslių, dauginimosi organų, virškinimo, šlapimo, kraujotakos ir limfinių liaukų, odos ir endokrininei sistemoms;
– tokius psichinius sutrikimus, kaip protinis atsilikimas, organinis smegenų pažeidimas, emocinė arba psichinė liga, specifinė mokymosi negalia (Daniels E.R., Stafford K., 2000).4.3.1 Neįgaliųjų socialinė atskirtis
Tam tikrų grupių atskirtis visuomenėje, kaip suprantame, jau nėra naujas reiškinys. Neįgaliųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūrinio konteksto, įgaudavo vis kitokių, naujų formų. Dar ne taip seniai neįgalieji būdavo uždaromi į specialiąsias institucijas. Šiandiena nesunkiai galima identifikuoti tokias socialinės atskirties formas kaip tarpasmeninių kontaktų ambivalentiškumas, profesionalizmo dominavimas humanizmo atžvilgiu, instucionalizacija bendruomenių tarnybų stoka(Ruškus J., 2002).
Kaip gyvena neįgalieji, kokie jų poreikiai, bei lūkesčiai, ar visada sprendžiamos neįgaliųjų žmonių problemos ir kaip jas suvokia visuomenė? Skatinti žmonių savitarpio supratimą, mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį privalu, juk negalia – dar ne kliūtis visaverčiam gyvenimui, saviraiškai ir tobulėjimui. Teisinga socialinė politika – svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas. (Petrauskas A., 2003). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo daugybė klausimų, kaip padėti neįgaliems žmonėms. Jau 1991m. buvo priimtas“ Invalidų socialinės integracijos įstatymas“, kuris apibrėžė lengvatas ir teises neįgaliesiems.
Negalė gali būti konflikto su gyvenimu priežastis: žmogus netikėtai praranda savarankiškumą, fizinę jėgą, galimybę judėti, orientaciją, netenka draugų, negali dirbti mėgstamo darbo ir pan. Negalė atima iš jo galimybę lygiomis teisėmis su sveikaisiais dalyvauti visuomenės gyvenime( M.d. Specialusis ugdymas 1999).
Apie neįgaliųjų integraciją kalbama daug ir iš įvairių perspektyvų įvairūs visuomenės sluoksniai, valdžios struktūros ir patys neįgalieji. Tokiu būdu stengiamasi suteikti sąlygas neįgaliesiems gyventi visuomenėje pilnavertį gyvenimą, sudarant sąlygas jiems savarankiškai ir oriai veikti. Tačiau ne visada šios kalbos virsta konkrečiais darbais ir ne visi darbai padaromi iki galo.
Socialinė neįgaliųjų integracija nėra teorija – tai daugiau mokslinė ir praktinė paradigma. Socialinė integracija yra mąstymo ir vertinimo būdas, jungiantis visas socialine sąveika ir socialinėmis struktūromis grįstas teorijas ir praktines idėjas. Drauge socialinė integracija yra opozicinė segregacinio modelio paradigma ( Ruškus J., 2002).
Visos pastangos integruoti neįgaliuosius į socialinį gyvenimą duoda labai mažus rezultatus, turint omenyje realią integraciją. Net jei negalios žmonės yra toleruojami aplinkinių, neturinčių negalios žmonių, bet retai kada turi su jais realių socialinių kontaktų ar dalyvauja bendrame socialiniame gyvenime.
Galėtume išskirti du integracijos aspektus:
• Funkcinė integracija – žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis;
• Socialinė integracija – neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai 1999).
Turime pripažinti, kad kol kas pas mus yra pasiekta tik funkcinės integracijos. Siekdami socialinės integracijos, mes labai dažnai susiduriame su nuomone, kad neįgalieji turėtų gyventi integruotai bendruomenėse, beveik niekas neneigia tokios jų teisės, tačiau,“ tik ne mano kieme“.
Iš tiesų čia nėra nieko keista. Žmonės su negalia labai ilgai gyveno didelėse įstaigose atskirti nuo visuomenės ir neretai ligi šiol taip gyvena. Gyvenimas grupiniuose namuose – tai vis tiek gyvenimas grupėje. Tokiu būdu aplinkiniai susiduria tik su neįgaliųjų grupėmis, ir beveik niekada individualiai. Jei žmonės su ir be negalios neturi galimybės pažinti vieni kitų, jie jaučiasi nepatogiai kontaktuodami. Abi grupės turi išmokti gyventi kartu, o tai įmanoma tik per individualų bendravimą. Todėl Vakarų Europoje intensyvėja naujo požiūrio į neįgaliųjų globą sklaida – paramos modelis(Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai 1999).
Neįgaliųjų gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo jų gaunamų pajamų. Finansiniu požiūriu geriau gyvena tie neįgalieji, kurie be gaunamos pensijos savo pinigi.nę papildo ir iš darbo santykių gautomis pajamomis. Todėl privalu siekti jog visi neįgalieji, galintys ir norintys dirbti, turėtų papildomų pajamų šaltinį – darbą.
Tačiau šalies įmonių restruktūrizacija skaudžiai palietė neįgalius žmones. Nepakankamas darbuotojų profesinis pasirengimas, pasenusi technologija ir nekonkurencinga produkcija sąlygoja tai, kad neįgaliųjų visuomeninių organizacijų įmonėse nuolat smuko gamyba, o joje dirbančių neįgaliųjų per pastaruosius metus sumažėjo net 3 – 4 kartus. O juk neįgaliųjų asmenų užimtumas – vienas iš pagrindinių neįgaliųjų integracijos į visuomenę rodiklis. Deja, daugiau kaip pusė darbingo amžiaus neįgaliųjų neturi darbo.
Apibendrinimas: Taigi pagrindinis neįgaliųjų , ir sveikųjų mūsų visuomenės narių tikslas – efektyviai integruotis ir padėti integruoti į visuomenę, kad neįgalieji nesijaustų atstumti ir socialiai atskirti nuo įgalios visuomenės.4.3.2 Neįgaliųjų vaikų integracija Lietuvoje
Integracijos kūrimas ir įgyvendinimas
Per pastaruosius metus įvyko esminis persilaužimas, integruojant į visuomenę ir švietimo sistemą vaikus, turinčius vidutinio ir sunkaus laipsnio proto ir fizinę negalią. Buvo pradėtos kurti naujo tipo įstaigos su įvairiausiais pavadinimais (ugdymo, darbo centrai, darželiai, mokyklos) . Bet visų jų bendras vardiklis – integracija, nes neįgalieji žmonės akivaizdžiai pradėjo grįžti į visuomenę ir bendruomenę. Šimtai, o gal jau ir tūkstančiai Lietuvos vaikų, kiekvieną darbo dienos rytą, atsisveikinę su tėveliais, praleidžia visą dieną ugdymo įstaigoje, kad vakare vėl sugrįžtų namo.
Integracija buvo suprantama kaip kiekvieno vaiko galimybė lankyti mokyklą, esančią arčiausiai jo namų. Lentelėje pateikiama schema, prie kurios turėtume artėti Lietuvoje, jei norime, kad neįgalusis vaikas visais savo amžiaus tarpsniais turėtų galimybę siekti integracijos į visuomenę – būti savimi tarp kitų žmonių, t. y. būti vienu iš jų, bet tuo pačiu neprarasti savitumo.

4 lentelė. Rekomenduojama integracija (Helldin, R., 1997)
Amžiaus grupė (metai) Vyraujantis tarnybų tipas Vadovaujanti žinyba
0 – 3 (5) Ankstyvosios korekcijos tarnybos Sveikatos apsaugos ministerija
3 (5) – 18 (21) Ugdymo/ mokymo įstaigos
Spec. mokymo įstaigos Švietimo ir mokslo ministerija
18 (21) – viso gyvenimo trukmė Savarankiško gyvenimo centrai
Užimtumo ir darbo centrai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Iš nevyriausybinių organizacijų didžiausios atsakomybės dėl negalios vaikų problemų ėmėsi 1989 m. įsikūrusi bendrija “Viltis”. Ji ėmė skatinti naujo tipo įstaigų steigimą vaikams, turintiems vidutinio ir sunkaus laipsnio protinę arba fizinę negalią, t. y. tiems vaikams, kurie sovietinėje sistemoje buvo paskelbti nemokytinais ir atsidūrė už švietimo sistemos ribų. Ištisus dešimtmečius formuotas požiūris į šiuos vaikus kaip į “nemokytinus”, nepagydomus, idiotus, “imbecilus” vertė tėvus rinktis vieną iš dviejų blogybių – arba auginti vaiką namuose, arba atiduoti vaiką į psichoneurologinį internatą.
Požiūris į šiuos vaikus šiuo metu Lietuvoje yra gerokai pasikeitęs ir nemaža jų dalis, gyvendama su tėvais, lanko naujas ugdymo įstaigas, kurių veiklos turinys atitinka tarptautinius standartus.
Bendrija “Viltis” nesiekia absoliučios integracijos, nekelia nerealių reikalavimų, tačiau ji reikalauja, kad Vyriausybė ir tiesiogiai atsakingos struktūros apsispręstų dėl bendros reformos strategijos ir racionaliai naudotų ribotus resursus.
Sovietiniu laikotarpiu pagalbinių (specialiųjų) mokyklų skaičius pasiekė 44, o jose ugdomų (dažniausiai ir gyvenančių) vaikų skaičius buvo viršijęs 10000. Tai buvo vienintelė švietimo sistemos įstaigų rūšis, skirta negalios vaikams. Pagalbinės mokyklos ilgus metus vykdė globos įstaigų beglobiams vaikams funkciją. Prasidėjus permainoms, vaikų skaičius pagalbinėse (specialiosiose) mokyklose ėmė mažėti, ir buvo tikimasi, kad šios įstaigos iš esmės pakeis savo veiklos turinį.
Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija turi apsispręsti dėl esminio strateginio klausimo – kokia bus specialiųjų internatinių įstaigų paskirtis, t. y., kuri funkcija vyraus:
– specializuota beglobių vaikų globa, teikianti pirmenybę socialinei pagalbai, elgesio korekcijai, biologinei šeimos reintegracijai, naujų šeimų paieškai (tuomet tai bus specializuota globos įstaiga, o ugdymas taps svarbia papildoma funkcija);
– specialioji pedagogika (tuomet teks iš esmės keisti kontingentą be kliūčių priimant vidutinės ir sunkios negalios vaikus ir atitinkamai keičiant ugdymo procesą).
Optimaliausias variantas – kad vienos įstaigos specializuotųsi integracijos, kitos – atitinkamo kontingento, trečios – vyraujančios funkcijos (ugdymo, globos, reabilitacijos, socialinio elgesio, korekcijos), ketvirtos – vaikų (paauglių, jaunuolių) amžiaus srityje (Daniels E.R., Stafford K., 2000).4.3.3 Integracijos teorija ir praktika
Integruoto vaiko, turinčio negalią, gabumai dar negarantuoja mokymosi sėkmės, nes jo sugebėjimas mokytis priklauso nuo materialinių, techninių, psichologinių sąlygų . ir nuo kiekvieno iš mūsų sugebėjimo dirbti savo darbą, nes turime išspręsti du integracijos uždavinius:

1) “visuotinį mokymą”;
2) “pripratinimo prie gyvenimo visuomenėje”.
Integracija reikalauja prisiimti atsakomybę dėl neįgaliųjų reabilitacijos, o visuomenei, kuri rengiasi juos priimti, būtina persitvarkyti. Mokyklose likimo nuskriaustiesiems ir tiems, kurie su jais dirba, turėtų būti sukuriamos palankios sąlygos:
– mažos klasės, kvalifikuoti pedagogai, specialusis ugdymas;
– skirti daugiau lėšų, daugiau mokytojų tokioms klasėms;
– įvairinti mokymosi trukmę (3 metai vietoj 2). Tai neturėtų būti vertinama kaip mokymosi nesėkmė;
– “ypatingųjų” klasių sukūrimas jau veikiančiose mokyklose turėtų padėti išvengti jų izoliacijos;
– medicininė ir socialinė pagalba visu mokymosi laikotarpiu;
– mokyklinė integracija turėtų vesti į profesinę integraciją.
Integruojant neįgaliuosius vaikus į bendrą klasės kontingentą, iškyla nemažai problemų. Tai ir mokymo būdų diferenciacija, ir mokymo turinio bei jo apimties koregavimas. Dažnai tie mokiniai esti išsiblaškę, negali sukaupti dėmesio, nesugeba savarankiškai atlikti užduočių, logiškai mąstyti, neorganizuoti, labai jautrūs.
Daugelio užsienio šalių patirtis rodo, kad mokymo integravimo procesas sudaro tam tikrų pedagoginių, psichologinių ir socialinių sunkumų. Tačiau specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklų klases – reikalingas, būtinas reiškinys.
Kai drauge mokosi sveiki ir turintys fizinę ar psichinę negalią vaikai, iškyla sudėtingas uždavinys – derinti įprastą mokymą ir turintį korekcinį kryptingumą, transformuotą. Maksimaliai individualizuoti, atsižvelgti į ypatingųjų vaikų jėgas, asmens poreikius ir polinkius stengiamės organizuodami visą ugdymo procesą, ne vien mokymą. Sudarytoje individualioje ugdymo programoje siekiama aprėpti visas vaiko asmenybės savybes. Norima įžvelgti, kokia sąveika yra tarp apibrėžtos vaiko negalios ir asmenybės nuostatų, mokymosi motyvacijos, vaiko pasitikėjimo, teigiamo savęs vertinimo, bendravimo, gebėjimų, dalykinio žinojimo, psichinių gebėjimų plėtros, praktinių veiklos įgūdžių.
Integruotoje mokykloje mokinio, turinčio negalią, ugdymo procesas organizuojamas tokia tvarka:
1. Vaiko psichologinis, medicininis, pedagoginis įvertinimas. Du mėnesius vaikai visapusiškai stebimi. Savo išvadas pateikia klasės vadovas, spec. pedagogas, psichologas, logopedas, kineziterapeutas, gydytojas, tėvai.
2. Atsižvelgdami į gautas išvadas, duomenis, rekomendacijas, pedagogai, specialistai kartu su tėvais sudaro individualią vaiko ugdymo programą. Joje numatomos konkrečios medicininio, korekcinio poveikio priemonės, pedagoginio ir psichologinio darbo būdai.
Programą sudaro:
– duomenys apie vaiką;
– vaiko bendras įvertinimas;
– korekcinio darbo kryptis mokslo metams;
– ateities vizija; kokiomis linkmėmis reikėtų plėtoti vaiko ugdymą – žinių, praktinių gebėjimų ir vertybinių nuostatų požiūriu.
3. Remiantis privaloma bendrojo ugdymo programa, vaiko įvertinimo duomenimis ir individualia ugdymo programa, sudaryti individualūs dalyko mokymo planai. Jie padeda realizuoti modifikuotą arba adaptuotą dalyko mokymo programą, atitinkančią realų vaiko pajėgumą mokytis. Kiekviena programa skiriasi kokybiškai ir kiekybiškai. Joje numatytas ir korekcinis darbas.
4. Nuolat stebimi vaiko vystymosi pokyčiai. Pagal juos koreguojama darbo kryptis, poveikio priemonės, ieškoma naujų programos modifikacijų.
5. Mokslo metų pabaigoje, kas pusmetį ar dažniau individualioje vaiko ugdymo programoje pažymimi visapusiško vaiko vystymosi rezultatai: pagrindinių dalykų mokėjimas ir padaryta pažanga, mokymosi motyvacijos ir veiklos įgūdžiai, elgesio kryptingumas. Duomenis koduojame, naudojamės lentelėmis. Apibendrinę gautus duomenis, nustatome tolesnio ugdymo kryptis.
Integruotoje mokykloje d.idžiausias dėmesys skiriamas vaikams, turintiems negalią, bet dėl to neturėtų sumažėti dėmesys sveikiems vaikams.
Klasėje, kurioje integruotai mokosi vaikas, negalintis apsitarnauti, dirba mokytoja ir asistentas. Asistentas sukuria vaikui palankią mokymosi aplinką. Socialinės integracijos tikslas – skatinti normalius vaikų santykius, todėl asistentas turi padėti nesveikam vaikui įsitraukti į mokyklos veiklą. Asistentas dalyvauja ten, kur vaikui gali iškilti socialinės sąveikos problemų, kurias sprendžiant taikoma įvairi pagalba:
– fizinė pagalba (higieniniai poreikiai, persikėlimas iš vienos vietos į kitą);
– konkreti pagalba mokomajame procese, padedant dirbti vaikui pagal jo galimybes ir tempą:
a) jei reikalinga prilaiko vaiko kūno dalis;
b) pateikia mokytojo parengtas užduotis, stebi, kaip vaikas dirba, kokia jo savijauta, aprūpina mokymo priemonėmis;
c) pagalba užklasinėje veikloje (būreliai, išvykos, ekskursijos).
Asistentas gali dirbti ir su keliais vaikais, kuriems toje klasėje jo pagalba reikalinga. Jis nebūtinai turi sėdėti visą pamoką šalia vaiko, turinčio negalią. Pagalbą gali suteikti tik tada, kai pagal numatytą pamokos struktūrą ir organizavimą ji vaikui reikalinga. Asistentas turi būti aktyvus mokytojo padėjėjas pamokoje. Kai asistentas padeda visiems, kam reikalinga pagalba (ir sveikiesiems), vaikas, turintis negalią, nesijaučia išskirtas.
Integruotoje klasėje labai tinka grupinio darbo metodas. Šis metodas padrąsina gabius mokinius padėti silpnesniems, skatina nepalikti bendraklasių be priežiūros. Vaikai mokosi dirbti kartu. Kai klasėje yra vaikų, turinčių negalią, ypač mokymosi sunkumų, daugiau dėmesio reikia skirti savarankiškam darbui (Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 1997)4.3.4 Integracijos nauda
Kiekvieno vaiko, turinčio negalią, ugdymas kartu su sveikais bendraamžiais yra unikalus, nepakartojamas, individualus, o šių dalykų nepakankamas vertinimas gali atsigręžti prieš patį vaiką, kuriam norima padėti: vietoj laukiamos integracijos tebus nepageidaujama asimiliacija, ignoruojant objektyviai egzistuojančią negalią.
Neįgaliesiems atvirų grupių programos suteikia galimybę stebėti, mėgdžioti, bendrauti ir kartu veikti su įprastai besivystančiais vaikais. Neįgalūs vaikai gali išsiugdyti bendravimo ir kitus socialinius įgūdžius tokiu pat būdu kaip ir kiti – praktinėje veikloje. Integruojant neįgalius vaikus į įprastas grupes, naudą patiria visi – ir įprastai besivystantys vaikai, jų šeimos, auklėtojai, bendruomenė.

Nauda vaikams
Ir neįgalūs, ir įprastai besivystantys vaikai patiria integruoto ugdymo naudą. Neįgalus vaikas, lankydamas tą pačią grupę su sveikais vaikais, gali iš bendraamžių pasimokyti bendravimo ir įgyti kitų jo raidos lygį atitinkančių socialinių įgūdžių. Artimesnis bendravimas padeda vaikams užmegzti draugystę ir teigiamus tarpusavio santykius, o svarbiausia – išmoko paremti vienas kitą. Ankstyvoje vaikystėje pavykęs bendras natūralus buvimas su kitais neįgaliesiems sukuria tolesnio gebėjimo integruotis į visuomenę pagrindus.
Įprastai besivystančius vaikus integruotas ugdymas taip pat praturtina. Jie pradeda suprasti, su kokiu gyvenimo iššūkiu susiduria jų neįgalūs draugai, todėl tampa jautresni kitų reikmėms ir ima geriau suvokti bei reaguoti į skirtingumus. Jie sužino, kad kiekvienas gali įveikti sunkumus ir daug ko pasiekti.
Nauda šeimoms
Neįgalaus vaiko auginimas kelia šeimai itin didelius reikalavimus. Daugeliui šeimų labai naudinga, kad jų neįgalus vaikas lanko vietinį darželį. Privalėję visą laiką globoti neįgalų vaiką namuose, dabar tėvai gali dirbti visuomenei naudingą darbą.
Visi tėvai nerimauja dėl vaikų ateities. Tas nerimas ypač stiprus, kai tėvai augina neįgalų vaiką. Aktyvus dalyvavimas savo vaiko ugdymo programoje palengvina šį rūpestį. Kai tėvai, auklėtojos ir specialistai bendradarbiauja, kiekvieno komandos nario indėlis padidina grupės veiklos efektyvumą ir padeda vaikui sėkmingai vystytis.
Neįgaliems vaikams atviros grupės tikrai teikia naudos ir toms šeimoms, kurių vaikai vystosi įprastai. Jos daugiau sužino apie skirtingumus ir šeimų, turinčių neįgalų vaiką, rūpesčius. Daug tėvų, kurių vaikai vystosi įprastai, pradeda įsitraukti į bendruomeninę veiklą, kad padėtų šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Šie tėvai stengiasi paveikti vietinę valdžią, kad neįgaliesiems būtų lengviau patekti į viešąsias įstaigas, transportą ir kitas paslaugų teikimo vietas. Kuo daugiau bendruomenės narių susipažįsta su sunkumais, iškylančiais auginant neįgalius vaikus, tuo geriau pavyksta suorganizuoti reikiamą paramą.
Nauda auklėtojoms
Neįgaliems vaikams atvirose grupėse dirbančios auklėtojos privalo gerai išmanyti šių vaikų raidos ypatumus. Įgydamos daugiau patirties, šios auklėtojos vis geriau susipažįsta su vaikų ugdymo būdų įvairove. Ugdydamos neįgalius ir įprastai besivystančius vaikus, auklėtojos vis geriau perpranta jų mokymosi būdų įvairovę, subtiliau skiria individualius gebėjimus ir specialiuosius ugdymosi poreikius. Auklėtojos įgunda atskirti, kurį neįgalių vaikų įgūdį suformuoti bus sunku, o kurį – lengviau. Kai auklėtojai vis geriau sekasi individualizuoti ugdymą, ji nesutrinka sunkią akimirką ir geriau suvokia vaiko reikmes.
Nauda bendruomenei
Tapdami veikliais visuomenės nariais, vaikai ne vien pasikliauja bendruomenės parama, bet ir patys daro vis didesnę įtaką bendruomenės gyvenimui. Ugdyti neįgalius vaikus toje pačioje aplinkoje, kaip ir įprastai besivystančius vaikus, yra daug pigiau nei kurti ir finansuoti alternatyvias ugdymo įstaigas. Bendruomenė sutaupo švietimui skirtas išlaidas nebekurdama atskirų įstaigų. Bendruomenė laimi, kai neįgalūs asmenys prasmingai prisideda prie jos gerovės kilimo.5. Lietuvos Respublikos 2004 – 2006 metų
Nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas
Neseniai vyriausybės parengta Vaiko gerovės valstybės politikos strategija ir jos įgyvendinimo priemonių 2005 – 2012 m. planas. Tiek daug vaikų, esant gyviems tėvams, glaudžiasi valdiškose globos namuose. Tokių vaikų, netekusių tėvų globos, skaičius pastaraisiais metais siekia apie 13 tūstančių. Liūdna ir tai, kad nors vaikų mokyklose mažėja, tačiau valstybės globojamų vaikų skaičius nekinta. Sutelkus visas institucijas, kurios rūpinasi vaikų teisėmis, į vieną kumštį, atrodo problemų neturėtų būti. Tačiau praktiškai vos ne kiekviena diena susiduriame su tokiomis tėvų globos stokojančių vaikų bėdomis, kurios civilizuotame pasaulyje jau beveik neegzistuoja. Tiek vaikų globos namų, kiek yra pas mus, neturi net daug skurdesnės valstybės. Ši problema ne tokia aktuali ir Latvijoje bei Estijoje.
Savivaldybės pasiūlymai vaiko gerovės labui:
1. Teisinės bazės tobulinimas. Keisti galiojančius aktus, kad jie būtų palankesni aukai, o ne smurtautojui. Dėl tėvų išvykimo į užsienį ir vaikų palikimo būtinos Civilinio kodekso pataisos. Kuo skubiau priimti Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą. Reikia parengti Socialinių paslaugų plėtros ir/ar socialinių paslaugų tinklo plėtros pragramą. Suderinti teisės aktus, kad institucijų pareigūnai nedubliuotų veiklų. Priskirti socialines paslaugas vaikui ir šeimai prie valstybės perduotų funkcijų. Išmokas vaikams neįskaičiuoti į pajamas socialinei pašalpai ir kompensacijoms už šildymą, šiltą, šaltą vandenį ir kt. komunalines paslaugas gauti. Reorganizuoti vaiko globos ( rūpybos ) sistemą, įtvirtinant vaiko globos šeimoje pirmenybę. Didinti tėvų atsakomybę už vaikus. Būtina didinti minimalaus gyvenimo lygio, valstybės remiamų pajamų dydžius ir visas su šiais dyžiais susijusias socialines išmokas. Priimti Vaiko teisių apsaugos tarnybų istatymą. Parengti tvarką, kurį įpareigotų elektros tiekėjus informuoti gyvenamosios vietos seniūniją apie skolą už elektrą, įsiskolinimus bei sudaryti šeimai galimybę, turinčiai vaikų, skolą mokėti dalimis.
2. Administravimo gerinimas. Atskirti socialinių paslaugų teikimą nuo viešojo administarvimo. VTAT darbuotojų skaičius turėtų priklausyti ir nuo savivaldybės specifikos. Nėra valstybinės vaiko teisių apsaugos bei paramos vaikui ir šeimai sistemos. Įdiegti socialinių paslaugų pirkimo modelį. Neaiškios apskričių funkcijos vaiko teisių apsaugos srityje. Reikalinga šeimos ginčų sprendimo (sutaikymo) institucija.
3. Socialinės paramos vaikams ir šeimai teikimas Socialinių paslaugų vaikui ir šeimai stoka. Kaimiškose seniūnijose steigti socialinių darbuotojų etatus darbui su šeimomis. Būtina siekti, kad kiekvienoje vidurinėje ir pagrindinėje mokykloje būtų įvesti socialinio pedagogo ir psichologo etatai. Plėtoti savivaldybių butų fondą, suteikiant pirmumą būstą skirti jaunoms ir turinčioms vaikų nepasiturinčioms šeimoms. Prioritetą teikti nestacionarioms paslaugoms ir siekti, kad vaikas būtų grąžinamas į šeimą. Įšvykusius į užsienį dirbti piliečių vaikams įsteigti tik laikinąją globą, nemokant vaiko globos pašalpos.
4. Nepakankama valstybės parama vaikus auginančiai šeimai. Skirti daugiau valstybės biudžeto lėšų vaikų poilsio ir užimtumo programoms finansuoti. Sudaryti vienodas finansavimo sąlygas skirtingo pavaldumo ( neatsižvelgiant į žinybiškumą ) vaikų globos įstaigose – įdiegti vienodą “ globotinio krepšelį”. Reikėtų diferencijuoti vaiko globos išmokos dydį. Tikslinga parengti šios išmokos panaudojimo tvarką. Nemokamą maitinimą skirti visiems vaikams, nes jo skyrimas tik socialiai remtiniems vaikams dar labiau padidina jų socialinę atskirtį. Socialinio būsto išlaikymo problema šeimoms, auginančioms vaikus. Sudaryti galimybę pirmumo teise įsidarbinti tėvams, auginanaitems vaikus.Išvados
• Kadangi socialinė atskirtis apima ir vaikus, kiurie priklauso rizikos grupei, be tėvų ir artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus, šios grupės vaikų problemas būtų galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį ir saugumą.
• Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos. Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai – ekonominiai faktoriai, o politiniai – teisiniai nebėra tokie reikšmingi.
• Laikui bėgant, įvairių institucijų įtaka vaiko socializacijos raidai kinta. Tai lemia noras padėti šiems vaikams jaustis pilnaverčiais žmonėmis.
• Nestabilumo sąlygomis pablogėja didelės visuomenės dalies socialinis – ekonominis statusas. Vis daugiau žmonių atsidūrusių už normalaus socialinio gyvenimo ribos. Šis sluoksnis nuolat didėja, sukeldamas visuomenės dezorganizaciją ir skatindamas socialinę – psichologinę, o neretai ir visišką tam tikros grupės izoliaciją.
• Darbo su gatvės vaikais sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo darbuotojų, kurie turi būti ne tik parengti tam darbui, bet ir turėti tam tikrų savybių, reikalingų darbui su vaikais. Reikalingas nuolatinis šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, pasidalijimas patirtimi.

Literatūra:
1. Ambrukaitis J. Mokslo darbai., Specialusis ugdymas – Šiauliai: Š.U. leidykla 1999,
2. Ambrukaitis J., Vaikų, turinčių specialiųjų mokymosi poreikių, ugdymas: teorija ir praktika (Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga) 1997,
3. Daniels E. R. , Stafford K. “Atvirų visiems vaikams grupių kūrimas: specialiųjų poreikių vaikų integravimas” 2000,
4. Helldin, R. Threats Against the “Good” Special Education – A three Level Analysis. Paper presented at the 22nd international ATEE conference in Marcerata, Italy, August 1997,
5. Ignatavičienė S., Žukauskienė R. Rizikos grupės vaikai. Vilnius 1999,
6. Internetinė prieiga: Kuitiniauskas M. Socialinė atskirtis ir susietis – skurdo ištakos [žiūrėta 2007.06.04.] http://www.sociumas.Lit/ Nr21/atskirtis.asp
7. Jenkis J., Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius 1997,
8. Kasatkina N., Leončikas T., – Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga – Vilnius:Eugrimas 2003,
9. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika. Vilnius 2000,
10. Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius 2003,
11. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Lietuvos Respublikos 2004-2006 metų Nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas. Vilnius 2003,
12. Ruškus J., Negalės fenomenas – Šiauliai: Š. U. Leidykla 2002,
13. Socialinės apsaugos terminų žodynas – Vilnius 1999,
14. Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai. Vilnius1999,
15. Socialinių įgūdžių ugdymo vadovas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Pedagoginis psichologinis centras. Vilnius 2001,
16. Socialinis ugdymas. Nr.I. Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius 1998,
17. Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas – Vilnius 2001,
18. Vosyliūtė A., Kasparavičienė V. , Maniukaitė G., Kocai E. Varguomenė: gyvensena ir vertybės – Vilnius: socialinių tyrimų institutas 2004,
19. Urmonienė M. Mokslo darbai., Socialinis darbas 2(2) – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002.

Leave a Comment