Pavydas

Paprastai ilgai galvoju kaip pavadinti įrašą. Vis norisi įdomesnės antraštės (matyt, vaikystės svajos tapti žurnaliste dar glūdi vienam iš mano pasąmonės klodų.). Taip ir gaunasi ilgi užrašai, kurie man pačiai ne visuomet patinka. Bet šiandien pavadinimas atėjo pirmiau nei mintis, ką noriu parašyti.

Suteikiau savo įrašui lakoniška antraštę ir jaučiuosi gerai, nes dabar akivaizdu, apie ką šiandien rašysiu. Apie pavydą. Sutikite, tai vienas nemaloniausių jausmų. Tiek jį jaučiančiam, tiek ir jį sukeliančiam.

Ilgai maniau, kad turėti pavydų vaikiną yra beprotiškai blogai – kiekvieną žinngsnį kontroliuoja, draugais nepasitiki, telefone žinutes skaitinėti mėgina. Beveik CŽV! Nemalonu ir žemina.. Juk natūralu norėti, kad tavo draugas tavimi pasitikėtų! O jeigu nepasitiki, imi dvejoti – gal tikrai kažką ne taip darai.?

Tačiau dabar manau, kad daug blogiau yra tam, kuris pavydi! Ne tik dėl to, kad nuolat jaučia nerimą. Pavyduoliai dažnai patiria ir kitų nesupratimą. Nes sveikai pavydūs žmonės paprastai žiūri akis išpūtę, į kokia nors mergaitę, kuri apsiverkia, kai su jos draugu pasisveikina nematyta gražuolė, arba į pavydų vaikiną, kurio akivaizdoje jo moterį nužvelgia kitas vyras. Ne kartą mačiau, kaip tokie puola žiūrinėtojui į atlapus.

Manote lengva gyventi, kai turi nuolat savo merginai (vaikinui), jos draugams ir visiems kitiems aiškinti, kad TAS NIEKŠELIS TIKRAI NORĖJO IŠ JOS KAŽKO DAUGIAU. Manote paprasta vis patikrinti sms žinutes ir nieko neradus bij

joti, jog “nereikalingosios” buvo tiesiog ištrintos.

Gyvendamas su pavydu kasdien patiri daug daugiau streso nei tas, kurio pavydima. Juk sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta, tai kur jau nepriprasi prie nuolatinių priekaištų. Galiausiai pradedi jų nė nepastebėti, o kai jie dar ir nepagrįsti – tiesiog neimi į galvą.

O pavyduoliui juk šitai tik dar daugiau įtarimų sukelia. Tad noriu žerti patarimą – gal užuot mokę savo antrąsias puses elgtis “išmintingai”, tiesiog mokykitės pasitikėti? Ir suprasti, kad pykti galima tada, kai kas nors ĮVYKSTA, o ne tuomet, kai tam atsiranda vos įžiūrima hipotetinė galimybė. Tiesiog mylėkit ir mėgaukitės meile, o ne drebėkit dėl vėjo malūnų.

Gero savaitgalio – be pavydo ir pykčių 😉

P.S. Iškart atsiprašau, jei pasirodys, kad įrašas nukreiptas prieš vaikinus. Aš mergina ir su moterų perdėtu pavydu sussiduriu daug rečiau;)

7 thoughts on “Pavydas”

  1. Yra toks posakis: pasitikėk, bet tikrink. Rusiškai skamba geriau: davirej, no pravirej (atsiprašau už skurdžias rusų kalbos žinias) 😉

    Reply
  2. Labai sunku pasitikėti, jei kažkada patyrei neištikimybę. Bet palengvėja, jei slapta įlindusi į jo mobilų nerandu nieko kompromituojančio.

    Reply
  3. O gash.. Pavydumas.. Negaliu jo pakęsti. Turiu vaikiną, kuris perdėtai pavydi, nepasitiki ir pan. Atrodo, kad nemyli. Pradeda tai nusibosti. Vis aiškina ką, kur ir kaip daryti. Stebimas kiekvienas žingsnis. O taip norėtųsi, kad tas jo pavydumas išnyktų.. Na, nevisai. Kad būtų pakenčiama. Ir net nežinau kaip elgtis.. Nelinkiu to niekam. 🙂

    Reply
  4. As turiu ypatingai pavydu vaikina. Nors is panu jis gauna daug demesio (yra isvaizdus, patrauklus), bet jam rupi tik tai kur as, su kuo ir ka veikiu. Siaip vienos niekur neisleidzia. Sakiau, kad ji palieku, bet sake, jei ji paliksiu jis uz savo veiksmus neatsako, as jo arba niekieno. As nesu grazuole, paprasta mergina, bet va butent as jam ir susukau galvele, atsisake draugu, tusofkiu, kad tik butu su manim. Jo tevai ir ir draugai sake dar tokio nemate jo, nors panu turejo galybe. Klausiau kuo as ji taip pakerejau:- naturalia isvaizda (ilgi plaukai, banguoti, nedazyta, kuno naturalumu, sypsena ir nuosirdumu ka galvoju ta sakau). Jis del manes pradejo nama statyti, nori su manim seimos, bet jo tas pavydas nenormalus. Jam dabar visos panos be manes yra kales. Apsisestas manes, naltim atvaziuoja patikrint ar as miegu, ziauru…

    Reply

Leave a Comment