Jei sutuoktinis turi trūkumų

Pshichologas dr. Gediminas Navaitis
2007 Liepos 05 d.
Konsultuojami žmonės labai noriai pasakoja apie kai kurias savo bendravimo aplinkybes ir pamiršta kitas. Taip ir Jūs tarsi sustojote teigdami, kad gyvenimo draugas įsižeidžia ir nenori keistis. O kas būna po to? Veikiausiai tenka jo trūkumus aiškinti griežčiau ir dažniau. Bet ir tai nepadeda. Tada į pagalbą ateina giminės bei tėvai, o vėliau pora kreipiasi į psichologą. Jie pasakoja apie nebesutampančius charakterius ir retkarčiais užsimena apie pastangas tobulinti kitą.

Keletą itin „subtilių“ gyvenimo draugą tobulinančios kritikos pavyzdžių norisi paminėti:

„Rimvydas tooks mielas, tikras tėvelis, o Indrutei nepasisekė: ir akis, ir plaukus paveldėjo iš tavęs”, — pranešė anyta marčiai.

„Jeigu ir pavadinau tave karve, tai tik iš meilės tau”, — aiškino vyras savo gyvenimo draugei.

„Aš tik bandau iš tokio durnelio kaip tu padaryti žmogų. O tu dar pyksti”, — stebėjosi vyro nenuovokumu žmona.

Psichologinių tyrimų metodai nuolat tobulėja ir vis daugiau pasako apie pažįstamus dalykus. Vašingtono universiteto (JAV) psichologas Johnas Gottmanas, filmuodamas sutuoktinių pokalbius ir tuo pat metu fiksuodamas jų patiriamus fiziologinius pokyčius, įvertina emocinę santuokos būūklę ir kone 90 proc. tikslumu nustato, kuri laboratorijoje apsilankiusi pora nepraėjus nė trejiems metams

išsiskirs.

Jo nuomone, rimtas pavojaus signalas yra griežta sutuoktinio (-ės) kritika, kai peikiamas ne jo/jos poelgis, o asmenybė. Dar blogiau, kai kritikai būdingi niekinami žodžiai, mimika ir gestai. Je

ei vienas sutuoktinis samprotauja, kad kitas yra „mulkis”, „nevėkšla”, „žioplys”, o drauge pašaipiai patempia bei perkreipia lūpas ir žvelgia į viršų, tai net ir tada, kai kritikuojamasis demonstruoja ledinį abejingumą, jo širdies ritmas padažnėja bent dviem trim tvinksniais per minutę.

J. Gottmanas nustatė, kad moterys, kurias nuolat menkino vyrai, dažniau sirgo peršalimo, skrandžio ligomis. Jis taip pat teigia, kad jei per trumpą, ketvirtį valandos tetrukusį, pokalbį sutuoktiniai bent tris kartus nutaisė niekinamą išraišką, bandė vienas nuo kito atsiriboti tylėjimu, pora veikiausiai išsiskirs.

Nemažai knygų ir straipsnių patarinėja, kaip kovoti su aplinkiniais, kaip sąmojingai ir ryžtingai apginti savo nuomonę bei išvengti kitų įtakos. TV serialų veikėjos taip išradingai atsakinėja jas aistringai įsimylėjusiems herojams, kad šie apstulbsta ir nežino, nė ką galvoti, nė ką kalbėti. Irronija, pašaipūs juokeliai dažnai tapatinami su protu ir savarankiškumu, su gebėjimu priversti kitus paklusti. Kartais be tokio gebėjimo iš tikro būtų sunku. Būrio vadas turi pasiekti, kad karys nesvarstydamas, ar priešas prakiurdys jo galvą, kiltų į ataką. Bet ar toks pat žmonos ir vaikų besąlygiškas paklusnumas ir drausmė suteiks jam daug šeimyninės laimės? Akivaizdu, jog ne. Tačiau vis dar yra žmonių, kurie kovoja už viršenybę, o ne už sutarimą, kuriems artimi šeimyniniai ryšiai atrodo kaip leidimas elgtis taip, kaip jie niekada ne

esielgtų su menkai pažįstamu žmogumi.

Leave a Comment