Taikytis prie jaunesnio partnerio (-ės) interesų, emocijų reiškimo būdų irgi nelengva. Abejotina, ar tai, kas domina dvidešimtmetę, domins ir trisdešimtmetį. O tikėtis, kad gerokai jaunesnis (-ė) prisitaikys prie vyresniojo, iš viso neverta. Jis ir stengdamasis galės tik apsimesti, nes netgi labai brandi asmenybė nėra tapati vyresnio amžiaus žmogaus asmenybei.
Sutuoktinis (-ė), amžiumi pastebimai pralenkiantis gyvenimo draugą, iš pradžių noromis, o vėliau tarsi priverstas atlieka „tėvo” ar „motinos” vaidmenį. Po kelerių bendro gyvenimo metų jaunesnis sutuoktinis paprastai jau nebe taip žavisi vyresnio išmintimi, o pastarajam keisti bendravimo stilių nesinori, jam vis dar patinka būti besąlyginiu autoritetu, malonu, kai jam pritaria. Nevienodi asmenybės savybių, interesų kitimo tempai, spartesni jaunystėje, lėtesni vyresniame amžiuje, irgi gali tapti tokių porų rūpesčiu. Po to vienas iš sutuoktinių ima kaltinti kitą, jog tas pasikeitė, bei didžiuotis, jog pats liko toks pat. Dar kebliau, jei kuris nors bandė „nepastebėti” permainų. Tada jis gali atsidurti tarsi padėtyje žmogaus, kuris užsimerkęs glostė murkiančią katytę, o atsimerkęs pamatė, kad glosto žiauriažvilgsnę panterą.