Altruistinės savybės kenkia…

Moterims skirti žurnalai nuolat spausdina tarsi tą patį laišką. Jo siužetas toks: „Moteris aukojosi vyrui ir šeimai tol, kol pastebėjo, jog yra visiškai išsekusi ir gavo nepalyginti mažiau nei davė”. Toliau retoriškai klausiama: „Kodėl jie, t. y. šeimynykščiai, tokie nedėkingi ir nejautrūs?”

Altruistinės savybės priešpastatomos šeimynykščių nesupratingumui ir tokios moters mums pasidaro natūraliai gaila. Įdomesnis ir labiau pamokomas siužeto posūkis — ji nusprendžia daugiau rūpintis savimi. Po to paprastai paaiškėja, kad ir vyras, ir vaikai ne tik kad liko gyvi bei sveiki, bet puikiai susitvarko ir netgi yra patenkinti.

Regis, tokia moteris galėjo sparčiau suvokti, kad darnūs santykiai sukuriami ir duodant, ir gaunant. Tačiau ji duodavo ir apsimesdavo, kad gerai jaučiasi. Atrodytų, taip išsiskleidžia jos altruistinės savybės, pasiaukojimas, nuolankumas. Na o vyras vadovavosi sava logika: kai jai ko trūks, ji pasakys ir paprašys. O ji tikėjosi, kad meilė – tai jausmas, kuris kažin kodėl sustiprins vyro telepatines galias, ir jis pats susipras perimti šeiminių pareigų naštos dalį. Tuo tarpu jis manė, jog pageidavimų nebuvimas reiškia, kad jų aabiejų pastangos daugmaž lygios ir nieko keisti nereikia.

Kartais ilgai nesulaukusi paramos moteris supyksta ir pareiškia, kad artimieji yra blogi ir nejautrūs, praneša, jog rašo jiems nepatenkinamą pažymį. Ji tikisi permainų. Paprastai jų nesulaukia, nes vyras mano: už praeitį neigiamą įver

rtinimą jau gavau, taigi esu nubaustas, tad dabar pradedu tarsi nuo nulio, o gyvenimo draugė tyli ir nieko neprašo – vadinasi, viskas puiku.

Nuolatinė moterų viltys ir vyrų supaprastintas mąstymas virsta nesusikalbėjimu, tai kaupiasi ir kartina šeimos gyvenimą. O kaip paprasta išvengti tokių nesklandumų — tereikia atminti, kad vyrai ir moterys vertina vienas kitą ir pasaulį skirtingai.

0 thoughts on “Altruistinės savybės kenkia…”

  1. teisybe parasyta, tik kad nera jokio recepto, kaip isspresti tokius dalykus, kaip moterys norejo ekstrasensu vyru taip ir nori, o vyrai kaip nemokejo skaityti minciu taip ir nemoka… o kaip ismokti niekas negali pasakyti 🙂

    Reply
  2. O aš replikuosiu iš moters pozicijų: kaip jai suvokti, jei nesuvokia (kad duoda per daug, o gauna per mažai)? Ir ar tikrai ji apsimeta, kad viskas gerai, ar tiesiog nepastebi, kad negerai?
    O gal ji mano, kad jai ir turi būti ne visai gerai?
    Paskui vieną dieną tikrai paaiškėja, kad negerai, tada supyksta… ir niekas nekaltas?
    Pati nesuprato, vyras irgi nesuprato. O gal suprato, bet taip buvo jam patogu, tai ir nesivargino savo žmonos paprotinti?

    Reply
  3. Danute, man rodos ne vyro darbas žmoną dėl tokių dalykų protinti. Tiesiog yra toks moterų tipas, kurios visus apšokinėja, o savimi rūpintis nemoka. Juk kad ir šį straipsniuką paskaičiusi moteris lyg ir turėtų praregėti, bet tiesiog yra nenoras kažką keisti kiek beprotintum. Kažkam gerai jaustis auka ir išnaudojama…

    Reply
  4. Nesuprantu moteru,kurios sokineja aplink vyra..gamina maista, skalbia , tvarko namus ir laukia sugriztancio vyro.Musu seimoje vyras daugiau tuos darbus atlieka, as labiau uzimta, jis ir gamina valgyt ,ir vaika priziuri, kai reikia. Kai dirbam abu , viska daro namu tvarkytoja.Kam apsikrauti visais tais darbais save nualinant ..moteris turi rupintis savimi , tausoti save.

    Reply
  5. Istorija apie pyragą gimtadienio proga. (istorija).
    Vyras ir žmona pragyveno santuokoje trisdešimt metų. Bendro gyvenimo jubiliejaus proga žmona nusprendė pradžiuginti vyrą gardžiu vyšnių pyragu. Tokį pyragą ji kepdavo kiekvieną sekmadienį. Tačiau šį kartą norėjo jį paruošti su ypatinga meile. Kiekvieną kartą padalinusi pyragą pusiau, vyrui ji atiduodavo labiau paskrudusią, skaniąją, pusę. Pati valgydavo likusią dalį su minkštuoju šonu.
    Pagaliau pyragas baigė kepti. Žmona padalino jį pusiau. Ir staiga pagalvojo. Ji trisdešimt metų vyrui atiduodavo skaniąją pyrago dalį. Negi ji nenusipelnė bent šiandien skaniąją pyrago dalį pasilikti sau.
    Nors jaudinosi ir nerimavo, kaip vyras sureaguos į tokį jos akibrokštą, visgi padarė taip kaip nusprendė – sau pasiliko paskrudusiąją pyrago pusę, vyrui į lėkštę įdėjo pyrago dalį su minkštuoju šonu.
    Išvydęs lėkštę su savąja pyrago dalimi, vyras akimirkai neteko žado, po to nusišypsojo žmonai ir tarė:
    -Ačiū tau. Tai nuostabiausia dovana, kokios tik galėjau tikėtis. Džiaugiuosi, kad tridešimtmečio proga gavau tą pyrago dalį, kuri man labiausiai patinka, ir kurią visus tuos metus palikdavau tau.

    Istorijos moralas

    Kalbėkime apie tai, kas mums rūpi. Klauskime apie tai, kas rūpi kitiems, ypač mums brangiems žmonėms. Kad praėjus daugybei metų staiga nepaaiškėtų, kad visą tą laiką aukojomės ten, kur mūsų auka niekam nebuvo reikalinga.

    Reply
  6. Aciu, Jolanta. Nuostabi istorija. Turiu pridurti, kad kartais ir vyrai nekalba, ko jie is tiesu nori – irgi tikisi ekstrasensoriniu sugebejimu. Taigi – kalbekimes…

    Reply

Leave a Comment