Moderni šeima

„Šeima“ – žodis, kuris asocijuojasi su šiluma. Tai vieta, kur turėtų būti gera, jauku, saugu. Šeimoje atsiskleidžia žmogaus savybės, kurios darbe, tarp draugų, viešose vietose dažniausiai yra nedemonstruojamos. Taigi, šeima – tai dar ir intymumas, atvirumas, nuoširdumas…

Paklausiau lopšelinuko, kas yra šeima. Jis atsakė: „Mama, tėtis, brolis ar sesuo.“ Tai – tarsi savaime suprantamas modelis, tačiau kartu ir abejoju. Jei lopšelinukai ir darželinukai dar jaučia šeimos pilnatvę (ne visi, bet didesnė dauguma), nemaža dalis moksleivių jau pradinėse klasėse savo kailiu patiria tėvų skyrybas.

Dirbu mokykloje psichologe. Daug kartų šluosčiau ašaras vaikams. Tėvai dažniausiai tų ašarų nemato. Jas vaikai slepia, nes „mamai ir taip sunku, aš turiu ją paguosti“, „jei verkčiau, tėtis dar labiau pyktų“, „kai tėvai pykstasi, aš einu į kitą kambarį ir verkiu“… Užrašiau pakankamai „švelnius“ vaikų pasakojimus. Per 10 metų, kai dirbu psichologe, iš vaikų girdėjau ir žiauresnių šeimos dramų, kuriose minimi žodžiai „stūmė“, „trenkė“, „krito“, „kraujas“, „rėkė“… ir keiksmažodžiai.

Kartais būna sunku susieti tai, ką matau, ir tai, ką girdžiu. Prieš akis – mažas, trapus vaikutis, įvykius šeimoje pasakojantis kaip įtemptą pasakos siužetą. Suvokiu, kad tai vaiko kasdienybė, kurioje jis – tik stebėtojas, nereikšmingas žiūrovas, kuris, anot jo tėvų, „neturi teisės įsikišti“, nes yra „mažas“ ir „nieko nesupranta“.

Naujoji tradicinė šeima

Prieš kelerius metus atlikau tyrimą „Jaunų šeimų socialinės ir psichologinės problemos“. Analizavau daugelį Lietuvos statistinių, psichologinių, socialinių leidinių, kuriuose aptariamos šeimos problemos.

Lietuvos ekonomikos ir politikos pokyčiai neišvengiamai paveikė šeimą. Atviros sienos iš Europos šalių įleido mažai Lietuva besidominčių turistų, užtat pakankamai daug vakarietiškos socialinės, kultūrinės informacijos apie kitokį gyvenimo stilių, vertybes, elgseną. Buvusiai uždarai visuomenei tai padarė didelį įspūdį.

Tradiciniai Lietuviškos šeimos bruožai silpnėja ir nyksta. Kasmet vis labiau „senėja“ vedybos, daugėja skyrybų, žodis „sugyventiniai“ tapo kasdienybe, vaikai gimsta neregistruotoje santuokoje ir dažnai turi mamos pavardę. Žmonės tampa vis tolerantiškesni naujovėms, aštrios diskusijos dėl „senųjų“ ir „naujųjų“ vertybių nyksta net tarp pagyvenusių žmonių.

Išanalizavus literatūrą man kilo pora klausimų: 1) ar moterų ir vyrų požiūriai į šeimą ir šeimos problemas skiriasi; kokios įtakos tai turi porų santykiams? 2) ar skiriasi porų, gyvenusių kartu iki santuokos, ir porų, negyvenusių kartu, požiūriai į šeimą ir šeimos problemas?

Tam, kad atsakyčiau į juos, atlikau tyrimą – apklausiau sužadėtinių poras, jiems atėjus pateikti dokumentų santuokai. Kiekvienas iš poros – vyras ir moteris – gaudavo po tokią pačią anketą, kurią buvo prašomi užpildyti atskirai.

Man buvo įdomu stebėti patį procesą, kai sužadėtiniai pildė anketas. Nors partneriai buvo prašomi pareikšti nuomonę nesitardami, daugelis žvilgčiojo į vienas kito anketas, juokais ir rimtai bandė paveikti atsakymus.

Trečdalis porų, užpildžiusių anketas, iš santuokų rūmų išėjo diskutuodamos, dvi poros atsisėdusios lauke ant suoliuko apie valandą įtemptai kažką svarstė. Supratau: šios poros turėjo skirtingas šeimos vizijas. Anketa sukėlė diskusijas, kurios bet kokiu atveju duos jiems naudos. Net jei sužadėtiniai susiginčijo taip, kad santuoka neįvyko, gera žinia ta, kad neįvyko ir skyrybos.

Įdomūs tyrimo rezultatai intrigavo net garsius šeimos analitikus, kurie recenzavo mano darbą. Trumpai juos pristatysiu ir šiame straipsnyje.

Svarbiausia – seksualumas?

Seksualumas – visų apklaustųjų, ir vyrų, ir moterų – labiausiai vertinama partnerio savybė. Nedaug procentais atsilieka atsakingumas, trečioje vietoje lieka jautrumas. Menkiausiai vertinamos savybės – santūrumas ir ambicijos.

Apžvelgus partnerių savybes, kurios labiausiai nepatinka, tenka konstatuoti, kad vyrų ir moterų vertinimai skiriasi. Vyrai turi priekaištų moterims dėl blogos nuotaikos, agresyvumo (?!), griežtumo, o moterys nepatenkintos vyrų išlaidumu, pasyvumu, empatijos trūkumu ir tingumu.

Buities plėtojimo perspektyva – tai lyg arena, kurioje susikryžiuoja socialiniai vyrų ir moterų vaidmenys. Čia ir išryškėja moters padėties šeimoje dvilypumas bei sudėtingumas.

Tyrimo duomenys patvirtina šeimų gyvenime išryškėjusią tiesą, kad didžioji buities darbų dalis yra skiriama moteriai. Paradoksalu tik tai, kad, bent jau iki santuokos, moterys yra pačios įsitikinusios, kad toji didžioji dalis darbų joms ir priklauso. Atlikdamos beveik visus kasdienius namų ruošos darbus, moterys dažniausiai dar ir dirba, gaudamos trečdaliu ir dar mažesnį atlyginimą nei vyrai. Natūralu, kad, dominuojant vyro kaip šeimos maitintojo nuostatai, ekonominės prielaidos dar sustiprina moters socialinių vaidmenų šeimoje kiekį.

Vyrų indėlis į šeimos buitį dažniausiai apsiriboja tokiais darbais: išnešti šiukšles ir siurbliu išvalyti grindis. Minėtieji darbai nereikalauja daug laiko ir ypatingų fizinių pastangų.

Tyrimo metu išryškėjo įdomios tendencijos. Pirma, padėti moterims buityje labiau linkę vyrai, neturėję šeimyninio gyvenimo patirties. Antra, atliekant buities darbus su vyrais dažniau bendradarbiautų moterys, turinčios tokią patirtį. Akivaizdu, jog ikisantuokinio gyvenimo patirtį turinčios moterys yra įsitikinusios, kad būtent šeimos saitai išryškins lyčių nelygiateisiškumą buityje.

Tyrimo rezultatai parodė, kad dėmesio reikalauja psichologinė atmosfera šeimoje. Sužadėtinių atsakymai byloja, kad tik 55 proc. besituokiančių porų yra laimingos. Kiti savo santykiais yra patenkinti iš dalies, argumentuodami, kad įvairūs nesutarimai yra normalus dalykas.

Poros vengia pokalbių apie kasdienius šeimos reikalus, buities darbų paskirstymą, būsimų vaikų priežiūros ir auklėjimo problemas (beje, pusė besituokiančių moterų apklausos metu buvo nėščios). Palankiai nuteikia dviejų trečdalių besituokiančiųjų ketinimai, nuomonėms išsiskyrus, problemas spręsti kompromiso būdu. Likęs trečdalis aktyviai gins savo nuomonę ir įtikinės partnerį, kad jis neteisus. Psichologo ar šeimos konsultanto pagalbos poreikis šiems „teisiesiems“ lygus nuliui (apmaudu, bet taip yra; ir jei pas psichologą patenka vaikas iš tokios konfliktuojančios šeimos, aiškus scenarijus, kurį jūs jau skaitėte straipsnio pradžioje).

Besituokiančiųjų šeimos planavimo perspektyvoje ryškėja polinkis į mažą šeimą. Daugiau nei pusė būsimų sutuoktinių planuoja turėti du vaikus, trečdalis – vieną.

Įvertinant šiuo metu padidėjusią AIDS grėsmę, nerimą kelia besituokiančių porų neatsakingas požiūris į šią ligą. Daugiau nei trys trečdaliai apklaustųjų turėjo lytinius santykius su keliais partneriais, tačiau kurdami šeimą nesitikrino dėl ŽIV, argumentuodami, kad bendravimas su vienu partneriu sumažina infekcijos riziką. Tai lyg pasitikėjimo ir nepasitikėjimo klausimas. Tam tikra prieštara įžvelgiama požiūryje į skyrybas: tie patys žmonės nurodė, kad santuoką nutrauktų dėl sutuoktinio neištikimybės ir melo.

Skyrybos – geriausias būdas išspręsti problemą?

Šiame straipsnyje stengiausi parodyti šeimos pamatus, ant kurių statomas šeimos namas, įkurdinami vaikai. Lietuvių liaudies išmintis byloja: nėra namų be dūmų. Į klausimą, kodėl šeimose dūmų atsiranda tiek, kad skyrybų skaičius kasmet vis didėja, sunku atsakyti.

Tyrimas parodė, kad besituokiantys vyrai ir moterys panašiai įsivaizduoja kuriamą šeimą. Yra skirtumų, bet jie statistiškai nereikšmingi. Galbūt didesnės įtakos šeimos stabilumui turi vertybės, kurias matome dešiniojoje diagramos dalyje? O gal tai, jog, anot moterų, dalyvavusių tyrime, vyrai stokoja empatijos ir iniciatyvumo, o, anot vyrų, moterys tampa piktos ir agresyvios?

Arba tai, jog gyvenimo tempas greitėja, o moterys, kaip ir senais laikais, dažniausiai ne tik vienos nudirba namų ruošos darbus, rūpinasi vaikais, bet dar ir siekia karjeros? Sąmoningai užsidėdamos ir nešdamos tą naštą jos tampa stiprios, atsakingos ir savarankiškos.

Ar vyrų atkaklumas išlaikyti vienintelį, „šeimos maitintojo“, vaidmenį tampa dar viena moters našta, kuria ji pirmiausia atsikrato, kai supranta, kad prasimaitinti gali ir iš savo uždarbio? Galbūt šeimas ardo neištikimybė? Klausimų kyla daug.

Šio tyrimo duomenys byloja, kad, gyvendamos iki santuokos kartu, poros pasiskirsto vaidmenimis ir geriau vienas kitą pažįsta. Tai prieštarauja daugeliui straipsnių, analizuojančių skyrybas, teiginių, kad dažniausia skyrybų priežastis – charakterių, nuomonių bei interesų nesuderinamumas. Peršasi išvada, jog rizikuojama tuoktis numatant skyrybas kaip problemų sprendimą arba kurdami šeimą sutuoktiniai ne visada teisingai įsivaizduoja, su kokiais iššūkiais susidurs tą šeimą sukūrę.

Kyla daugiau klausimų, nei yra atsakymų – priežastis susimąstyti kiekvienam, planuojančiam vestuves. Puotos muzika greitai nutyla, įspūdžiai nugrimzta užmarštin. Prieš akis – šeimyninio gyvenimo kūrimas, o tai – įdomus, nuoseklus, kantrybės ir išradingumo reikalaujantis darbas.

Ne vestuvių žavesys, o išgyvenimų gylis ir sutuoktinių sąmoningumas lemia santuokos kokybę. Tai ir yra modernus požiūris į vestuves ir šeimą.