Vyras ir moteris. Du poliai, kurie būdami visiškai skirtingi geba traukti vienas kitą neįtikėtina trauka. Kodėl mes tokie skirtingi? Ką tas skirtingumas mums duoda? Apie tai – šiame straipsnyje.
Poliariškumo burtai
Tai, kad priešybės traukia, yra sena visiems žinoma tiesa. Poliariškumas yra vienas universaliausių visatoje egzistuojančių dėsnių. Teigiamas branduolys ir neigiami elektronai, juoda naktis ir balta diena, dangus ir žemė, aktyvumas ir pasyvumas, kryptis ir erdvė, logika ir vaizduotė, chaosas ir tvarka – tai tik keletas vienas be kito negalinčių egzistuoti porų pavyzdžių. Na, o žmogaus pasaulis sukasi moters ir vyro santykių verpete. Nenuostabu, kad stengiantis išsiaiškinti, kokie traukos dėsniai veikia šiame meilės ir karo lauke, atliekama aibė tyrimų.
Kalbėdami apie tai, kokios moters savybės vyrui ir vyro savybės moteriai yra patraukliausios, paprastai žmonės linkę įvardyti tas, kurios atspindi lyčių priešybę – itin moteriškos ar itin vyriškos. Tačiau, jei kalbama apie partnerio santuokai pasirinkimą, kaip rodo Vakarų šalyse atlikti tyrimai, dažniau renkamasi panašiomis vertybėmis, pomėgiais ir išorinėmis savybėmis pasižymintį partnerį (gražus linkęs rinktis gražų, aktyvus – aktyvų, sportuojantis – sportuojantį ir pan.). Tuo tarpu santuokos patvarumui lemiamos reikšmės turi asmenybės savybių panašumas. Asmenybės savybės (tokios kaip tvarkingumas, kūrybiškumas ir pan.), manoma, išryškėja ne iš karto. Tam reikia laiko, todėl jos nėra tiek reikšmingos renkantis partnerį, kaip vertybių ir pomėgių panašumas, kuris išsiaiškinamas greitai. Tačiau, kaip rodo Vakarų statistika, tvariausios santuokos yra būtent tarp panašaus charakterio žmonių. Argi tai neprimena pasakos logikos: traukia priešybė, bet ilgai ir laimingai gyventi geriau su panašiu į save?
Laimės paieškos
Tai, kad panašių žmonių santuokos yra statistiškai patvariausios, dar nereiškia, kad jos yra laimingiausios. Galbūt su panašiu į save žmogumi yra iš tikrųjų pakankamai nesudėtinga ir patogu gyventi; pakankamai, kad neprieitum iki skyrybų. Tačiau tai, ar būtent tie santykiai yra meilės, aistros, kaitos ir virsmo židinys, jau yra kitas klausimas.
Evoliuciniu požiūriu, partnerių skirtingumas yra naudingas, nes tai apsprendžia genų įvairovę, kas savo ruožtu lemia sveikesnio palikuonio gimimą. Kūrybiniu požiūriu, vėlgi: kuo stipresnė įtampa tarp priešybių, tuo daugiau kūrybinės ugnies, tuo sudėtingesnis sąveikos procesas, tuo įdomesnis tokios jungties rezultatas.
Skirtingi ar priešingi?
Daug kas priklauso nuo to, kaip skirtingumas pasireiškia. Tiek vyrui, tiek moteriai gali būti būdinga iš esmės ta pati savybė, tačiau skirtis jos raiškos būdas, t.y. pasireiškia tos pačios savybės poliariškumas. Tarkim, tiek vienam, tiek kitam būdingas stipriai išreikštas emocionalumas, tačiau konflikto atveju moteryje jis pasireiškia, kaip didelis jautrumas, polinkis greitai pravirkti, o vyre – kaip impulsyvumas, piktumas ir pan. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie šioje vietoje yra labai skirtingi, tačiau iš esmės tai ta pati savybė, tiesiog emocionaliems vyrams labiau būdinga viena, o emocionalioms moterims – kita.
Kita vertus, jei vienas partneris yra lanksti, naujam pažinimui ir kūrybingumui atvira asmenybė, o kitas – uždaras, konservatyvus ir kategoriškas – tai jau sunkesnis atvejis, čia jau reiškiasi iš esmės priešingos savybės. Tokiai porai iš tiesų gali būti sunku susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Pirmu atveju, užtenka suvokti, kad tokiu būdu reiškiasi vyro ir moters poliariškumas: užtenka parodyti vienas kitam šiek tiek empatijos ir supratimo, kad tai nevestų į didesnį konfliktą. Tuo tarpu antruoju atveju, norint išgyventi bendrumą, reikia, kad arba abudu, ar bent jau viena pusė keistųsi.
O gal – vienas kitą papildantys?
Egzistuoja toks fenomenas, kad nesąmoningai mus patraukia ne tiek priešybė, kiek tai kitame žmoguje, kas mumyse pačiuose yra neatskleista, neišspręsta, neišbaigta. Tarkim jei žmoguje užslopintas kūrybiškumas, tikėtina, kad jį itin sužavės kito žmogaus kūrybinė energija. Tai dar nereiškia, kad kūrybiškumas šiam žmogui svetimas, tiesiog kažkuriame gyvenimo etape durys jam buvo užsklęstos, arba nebuvo pakankamai sąlygų kūrybiškumui prasiveržti. Net itin racionalų ir kategorišką žmogų nesąmoningai gali patraukti priešingos lyties išreikštas nelogiškumas, laki fantazija ir vaizduotė. Nors sąmoningai jis gali būti itin reiklus logikos atžvilgiu, pasąmoninė jėga stumia jį pažinti ir išlaisvinti ir savąjį iracionalųjį pradą.
Ir priešingai, iracionalioji pusė, pasąmoningai jausdama, kad jam ar jai trūksta savikontrolės, tvirtumo, nuoseklumo, šliejasi prie šiomis savybėmis pasižyminčio partnerio. Vėlgi, sąmoningai tam gali nepritarti, racionalumą traktuoti kaip nejautrą, abejingumą.
Mylinti galia ir galinga meilė
Psichoanalitikas C. G. Jungas tvirtina, kad kiekvieno asmens psichikai būdingi abu – tiek vyriškas, tiek moteriškas – pradai. Vyro psichikoje moteriška energija reiškiasi per Anima archetipą, o moters psichikoje vyriškoji energija – per Animus archetipą. Nors Anima ir Animus sąlyginai atitinka du lyčių polius, absoliučiai su jais tapatinami nėra.
Anot psichoanalitikų, Animą ir Animus formuoja įvairios patirtys su priešingos lyties asmenimis vaikystėje (ypatingai svarbų vaidmenį mergaitėms suvaidina tėvas, o berniukams – motina). Nors kiekvienu individualiu atveju Animos ir Animus bruožai skiriasi, vis tik galima išskirti tam tikras šiems archetipams būdingas savybes. Keletas jų: Animus – tai aktyvumas, agresyvumas, kryptingumas, kovingumas, racionalumas, tvirtumas. Anima – pasyvumas, empatija, globėjiškumas, iracionalumas, vaizduotė, lankstumas. Taigi, kai vyras sutinka moterį, jo psichikoje prabyla jo Anima ir priklausomai nuo to, kiek ta moteris kaip asmuo susišaukia su jo vidine Anima, įvyksta reakcija, kuri gali būti nuo ekstatinio susižavėjimo iki abejingumo ar net atstūmimo. Atitinkamai moteryje reiškiasi jos Animus.
Kaip yra sakęs Jungas, vyro ir moters santykis yra ne santykis tarp dviejų, o santykis tarp keturių. Tokiu būdu vyksta užslopintų energijų išlaisvinimas ir priešybių sujungimas (jei procesas darnus), vyriškumas ir moteriškumas ima pilnai atsiskleisti.
Panašiai yra rašęs rusų filosofas V. Solovjovas. Jis išskyrė galią kaip gryną vyrišką energiją, o meilę – kaip gryną moterišką energiją (vėlgi realiuose žmonėse yra tiek vyriškumo, tiek moteriškumo, tik skirtingomis proporcijomis). Kai jos atskirtos viena nuo kitos, galia yra destruktyvi, šalta, kategoriška, o meilė – akla, nenuosekli, neturinti krypties. Tikrasis vyriškumas išryškėja kaip mylinti galia, o tikrasis moteriškumas – kaip galinga meilė, kuomet šios energijos apjungiamos.
Tamsioji mėnulio pusė
Aišku viena: formulės, kuo ir kiek panašūs ir skirtingi vyras ir moteris turi būti, kad taptų ilgai ir laimingai gyvenančia pora, nėra. Kad ir kokį nuostabų bendrumą mes išgyvename, vis tiek ateina laikas, kai tenka susidurti ir su skirtumais, dažnai ir erzinančiais, skaudinančiais.
Kaip bebūtų paradoksalu, būtent tos partnerio savybės, kurios santykių pradžioje labiausiai žavėjo, dažnai ilgainiui ima erzinti. Kodėl? Todėl, kad viskas turi savo antrąją pusę. Jei žavi žmogaus atkaklumas, tikėtina, kad bus situacija, kai tai pasireikš kaip kvailas užsispyrimas; jei žavi subtilus žmogaus jautrumas grožiui ir menui, tikėtina, kad tas žmogus bus itin jautrus iškilus nesklandumams, reikalaus daugiau ir subtilesnio dėmesio; jei tirpstame nuo jumoro jausmo, greičiausiai bus momentai, kai gels ironija. Tas, kuris reikalauja, kad nuolat visose situacijose reikštųsi tik teigiamoji partnerio asmenybės bruožų pusė, primena žmogų, kuris žavisi sniego švarumu ir purumu, tačiau pyksta ant jo, kam yra šaltas.
Mes nesąmoningai linkstame prie to žmogaus, su kuriuo galime atsiskleisti, gyti ir augti kaip asmenybės, net jei tai vyksta ne be konfrontacijos ir skausmingo skirtumų susidūrimo pagalbos. Todėl ir sakoma – meilė žeidžia. Mes ateiname vienas pas kitą su savu pasąmoninių troškimų, žaizdų ir konfliktų bagažu. O likimui gudrumo nestinga – aistros, susižavėjimo pagalba jis suveda būtent tuos žmones, kuriems gyvenant drauge tos vidinės žaizdos išryškėja labiausiai. Todėl, jei priešybės traukia, tegul jos mus ir suveda. O mūsų darbas – ne supanašėti kaip dviems lietaus lašams, bet pasiekti tą savitarpio bendrumą, kuriame užtenka vietos ir panašumais besimėgaujančiai draugystei, ir vienas kitu besižavintiems vyrui ir moteriai. Ir nesakykime, kad taip būna tik pasakose.
