Antradienio vakarą (liepos 14-ją) viena aptemusi Užupio gatvelė prisipildė klegesio. Tai DarniPora.lt vakarėlio įspūdžiai tryško į visas puses.
Primenu, vakarėlio tema buvo BUČINIAI. Ir turbūt ne vienas, nė karto nebuvęs Ramunės vedamuose renginiuose jau spėjo su lengva šypsena veide nusipiešti nedidelį spalvotą paveikliuką, kuriame visi bučiuojasi. Bet gi Ramunė nebūtų Ramunė, jeigu nestebintų, nemokytų žvelgti į dalykus kitaip ir netrupintų mūsų pačių ribų.Tad ir bučiniai mūsų buvo kitokie: pėdos bučiavo žemę, pirštai šoko šokį, o rankos pačiupinėjo ir apkabino visą iš mūsų pačių einančią meilę.
Taip, viskas labai nesuprantama – kaip galima apkabinti savo meilę? Kaip šokti pirštais ar bučiuoti pėdomis? Jeigu būčiau nėjusi, nežinočiau ir aš. Juolab nesuprasčiau, ką tai reiškia, vien skaitydama aprašymą. Tad leiskite man pasidalinti lengviau aprašomais dalykais.
Susitikę mes susipažinome. Jau net nuobodu kartotis, bet susipažinimas vyko kitaip nei esame įpratę. Pripažinkite, ne dažnai sakydami savo vardą, turite sugalvoti dar ir kokį nors judesį. Na o dar rečiau turbūt sveikinatės pasilenkę iki žemės ir žvelgdami į pašnekovą pro savo ir jo kojas. Patikėkite, taip pasisveikinus su visais, galiausiai jautiesi kaip po geros mankštutės! Tačiau ši mankšta ne tiek nuvargino, kiek pralinksmino, ir jei prasidedant renginiui dar buvo pavargusių ar rūškanų veidų, po tokio susipažinimo turbūt niekas nebetramdė šypsenos.
Pažinę vardus, pradėjome pažindintis su vieni kitų skirtumais ir panašumais. Bene įdomiausia buvo pasižiūrėti, kaip skiriasi vyrų-moterų santykis ir kiek žmonių jau buvę pasimatymuose su savo suderinamais nariais, ir kiek – dar ne. Taigi vyrų turėjome 11, o moterų – 16. Na o į pasimatymus jau buvo ėję trečdalis renginio dalyvių. Tiksliai suskaičiuoti nebuvo kada – per daug įdomias istorijas paskojo. Vienų atsiliepimas buvo “geriau nereikia”, kiti gi pasakojo, kad pažino smagių ir įdomių žmonių. Taigi kaip visada – jokio apibrėžtumo. Štai kuo man gražus gyvenimas 🙂
Viena smagiausių vakaro dalių (bent jau man) buvo mūsų pačių mini spektakliai. Gavę užduotį – per 10 minučių sugalvoti nestandartinį, netikėtą bučinį ir jį pristatyti dainomis, šokiais ar vaidinimais – puolėme galvoti, ruoštis ir repetuoti. Keisčiausia tai, kad iki tol visi buvome nepažįstami, o ties viena užduotimi dirbome pamiršę visus skirtumus ir net suplukę. Taip, bendras tikslas suvienija! Kokių tik bučinių nebuvo: vėjo bučinys, gražuolio kvepalų pabučiavimas, jungtinis petukų-nosių-užpakalių bučinys, intymus vyšnių bučinys. Kitus sunku net apibrėžti, bet tvirtinu, kad pasižiūrėjus į tuos minimalius spektakliukus, palikdavo šiltumą širdyje.
Beje, sakydama, kad visi buvome nepažįstami, matyt būsiu apsimelavusi, nes mūsų renginyje, po 15 metų nesimatymo, visiškai atsitiktinai ir nesusitarusios susitiko trys buvusios klasiokės. Še tau, kad nori 🙂
O kuo čia dėtos vyšnios? Kas buvo, tas žino…
Na o tiems, kurie galbūt norėjo ateiti, bet sistema rašė, kad nebėra vietų, išduosiu paslaptį – būkite atkaklūs! Paskambinkite mums ir pasakykite, kaip labai norite ateiti ir greičiausiai, kad negalėsime tokiam prašymui atsispirti.
Comments are closed.