Žmogaus prigimtis

„Žmogus žmogui – vilkas“

„Mylėkite vieni kitus, kaip Aš jus mylėjau“ (Jėzus Kristus)

Niekam ne paslaptis, kad žmogaus prigimtis yra dvilypė – viena kitai priešinga, viena kitą papildanti, bet tikrai ne ideali, nes idealų realiame pasaulyje nėra.

Kaip atrodytų ideali prigimtis?
Žmogaus širdis – tai laukas, dėl kurio vyksta pagrindinė kova. Kas užkovoja mūsų širdies palankumą, tas užkovoja mus. Kiekvienas jaunuolis intuityviai jaučia, kad jei laimės jam patinkančios merginos širdį, jis laimės ją pačią. Todėl kam priklauso mūsų širdies simpatija, tam priklausome ir mes patys. Todėl kaip grražu ir teisinga mylėti dangiškus ir dvasinius dalykus. T.Kempietis sako: ,,Viešpatie, yra didelio tobulumo ženklas niekad nenukreipti savo širdies nuo dangiškų dalykų, praeiti pro pasaulio rūpesčius nė vienu iš jų nesidomint, ne dėl nejautrumo ar širdies šaltumo, bet kad širdis laisva, kad jos neriša prie sutvertų dalykų joks netvarkingas jausmas“.

Apie širdį

Kalbėdami apie širdį dvasine prasme pastebėsime, kad ji labai paslaptinga ir nėra iki galo mums suvokiama. Šventasis Raštas apie ją kalba įvairiopai. Širdis – tai mūsų esybė, paslėpta viduje. Appie ją kalbėjo Jėzus, minėdamas iš mūsų vidaus plūstančias Šventosios Dvasios gyvybės versmes, kai atsiveriame Dievui. Ji yra ir mūsų siela, kurios negalime tiksliai apibrėžti. Nežinome jos ribų ir ,,atsišakojimų“. Ji taip tobulai sąveikauja su mūsų kūnu, kad mes nejaučiame są

ąlyčio taškų. Tai, kas vyksta mūsų kūne, labai dažnai paveikia ir mūsų sielą. Taip pat ir širdies pasikeitimai keičia visa, kas aplinkui. Kūnas negali gyventi be sielos. Bet siela yra amžinai gyva. Širdis – tai mūsų intencijos ir nuostatos. Jos gali būti teisingos ir neteisingos, tyros ir netyros, rimtos ir lengvabūdiškos, pasiaukojančios ir savanaudiškos. Niekas negali tiksliai pamatyti kito širdies motyvų ir spręsti apie jos paskatas. Tai mato Dievas ir pats žmogus, kuris pažįsta savo dvasios slėpinius. Te Viešpats apsaugo mus nuo skuboto kitų žmonių teismo, nes mes nesugebame tobulai įžvelgti žmonių ketinimų. Tegul, metui atėjus, tai pasveria Teisėjas, kuris yra širdžių Tyrėjas. Viešpats mato širdies nuolankumą net tada, kai niekas šito nepastebi. ,,Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kuurių dvasia nusižeminusi“ (Ps 34, 18). Jis teisingai pasveria tai, kas ,,plika“ akimi nematoma. Belieka sekti Kempiečio paraginimu: ,,Tad reikia gryninti intenciją, kad apvalyta ji nuolat kryptų į Jėzų ir niekad nekryptų į už Jį žemesnius dalykus“. Širdis reiškia ir prigimtį. Ji gali atspindėti žmogiškąją arba dieviškąją prigimtį. ,,Kas gimė iš kūno yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo“ (Jn 3, 6-7). Dar Senajame Testamente pranašas Ezechielis kalbėjo apie naują širdį, kitą prigimtį žmoguje, kuri bu
us jautri Dievo įsakymams. ,,Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus“ (Ez 36, 26-27). Žmogaus prigimtis yra jautri nuodėmei, bet kieta Dievui. Tačiau gimus iš Dvasios, širdies pozicija keičiasi. Ji darosi jautresnė Dievo nuostatoms ir gėdisi nuodėmių, viešpatavusių sielai bei kūnui. Dievo ir žmogaus širdies skirtumai Pasvarstykime, kuo skiriasi Dievo ir žmogaus širdys. Šis skirtumas bene ryškiausiai atsiskleidžia požiūriu į žmogų. Dievas yra nešališkas, lėtas pykti ir didžiai gailestingas. Žmogus linkęs skirstyti žmones į labiau pranašesnius ir mažiau vertingus. Linkęs daryti gera tiems, kurie jį myli. Labiau linkęs nuteisti, bet ne išteisinti, pasmerkti, o ne atleisti. Taip yra dėl skirtingų prigimčių. „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuo pelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, ni
ieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 31-37). Jėzus, mokydamas žmones mylėti ne tik juos mylinčius, bet ir priešus, atleisti darantiems skriaudą, skubotai neteisti ir nesmerkti artimo, parodo dvi skirtingas prigimtis, kurios formuoja skirtingą požiūrį, nuostatas ir brandina kitokį žmonių tarpusavio santykių vaisių. Gailestingumas yra dvasios vaisius, o teismas – kūniškumo ir kritusios prigimties apraiška. Gailestingumas yra minkštos ir jautrios širdies bruožas. Būtent tokia yra Dievo širdis. Teismas, kito niekinimas ir smerkimas yra kietos ir išdidžios širdies savybės. Tokia yra žmogaus širdis. Tai aiškiai suprato Dovydas, kuris užsitraukė bėdą, kai suskaičiavo tautos karius ir savo širdyje labiau ėmė pasitikėti armijos jėga nei Dievu. Tuomet pas Dovydą atėjo pranašas Gadas ir paskelbė Dievo nuosprendį: ateis septyneri bado metai arba teks tris mėnesius bėgti nuo priešų, arba patirti tris maro dienas. Dovydas nuolankiai atsidavė Viešpačiui, priimdamas maro bausmę, nes žinojo, kad geriau pakliūti į Dievo rankas, kuris gailestingas, jautrios ir minkštos širdies, negu būti žmogaus persekiojamam, kuris kietas, neatlaidus ir žiaurus. Jis nesuklydo. Marui priartėjus prie Jeruzalės, Viešpats gailėjosi žmonių ir su
ustabdė juos naikinusį angelą. Nėra tokio asmens žemėje, kurio širdis būtų minkštesnė žmogui ir jautresnė jo skausmui nei Dievo (2 Sam 24, 14-19). Jei tikinčiojo širdis siekia pažinti Viešpatį Jėzų, ji keičiasi pagal dieviškosios atvaizdą. Kuo daugiau pažįstame Kristų, tuo labiau mūsų vidus atsinaujina. Mažiau teisiame, bet labiau pasigailime. Kietą širdį keičia minkšta širdis. Tačiau dar dažnai pasitaikantis paviršutiniškas teismas krikščionio gyvenime byloja apie širdies kietumą, parodo Kristaus pažinimo stoką ir išorinį pamaldumą, kuris neturi maldingumo jėgos. Kadangi mes negalime patys savęs pakeisti, turime labiau ieškoti Dievo malonės pažindami Jėzų. Kuo mažiau susiliečiame su Jėzumi, tuo kietesni esame. Kartais gali taip stipriai padvelkti šalčiu nuo mūsų formalios ir savimi pasitikinčios krikščionybės, jog nelieka nieko krikščioniško. Širdį minkština Dievas, kai Jis nuolatos daro mums įtaką.

Žmogų su pasauliu sieja jo ne tik dvasinė, bet ir fizinė veikla. Žmogus nėra vienamatė būtybė. Dviguba žmogaus prigimtis labai ryškiai atsispindi pasaulio istorijos kontekste.

Žmogaus prigimtis ir ideali valstybės santvarka
Žmogus yra gamtos kūdikis, tad ar gali kūdikiai pakeisti savo gimdytoją, svarstė Ž. Ž. Ruso. Jis baiminosi, kad nebūtų pažeista pusiausvyra tarp visos gamtos ir jos dalies — žmogaus. Atitoldamas nuo gamtos, žmogus anot jo, tampa nenatūralus, svetimas sau. Jis pretenduoja pertvarkyti gamtą, o save pažįsta menkai. Konstatuodamas, kad iš visų mokslų labiausiai yra atsilikęs mokslas apie patį žmogų, Ž. Ž. Ruso ragino prisiminti senovės graikų išmintį: „Pažink pats save!”—ir tik po to daryti kitus sprendimus. Šias idėjas Ž. Ž. Ruso propagavo visuose savo veikaluose. Paryžiuje tuo metu buvo daug diskutuojama socialiniais klausimais. Ypatingo susidomėjimo susilaukė visuomeninės sutarties teorija. Jos pagrindėjas T.Hobsas (l588—1679) paskelbė, kad valstybė yra žmogaus ir jo laisvos valios padarinys. Šio anglų filosofo nuomone, pirmykštis žmogus gyveno pagal principą ,,žmogus žmogui — vilkas”. Tai — absoliučios laisvės ir absoliučios nelaisvės amžius (kiekvienas galėjo elgtis su kitu taip, kaip norėjo, žinoma, jei pajėgė). Gyvendami nuolatinėje baimėje, žmonės suprato, kad būtina pažaboti savo aistras ir užsitikrinti saugumą. Žmonės sudarė sutartį, pagal kurią vieni įsipareigojo klausyti, kiti — valdyti. Hobsas teigė, kad žmogus yra gamtos dalis, ir jam būdingas savisaugos instinktas. Žmogus stengiasi tenkinti savo egoistinius poreikius, išvengti nemalonumų. Jis veikia ,,iš meilės sau, o ne kitiems”. Jeigu du žmonės siekia to paties daikto, bet abu jo turėti negali, jie tampa priešai („žmogus žmogui – vilkas”). Kad žmonės nesunaikintų vieni kitų ir pasiektų tam tikrą saugumą, jie turėjo sukurti valstybę ir atsisakyti natūralios būklės. Hobsas atmetė teologinį valstybės kilmės aiškinimą ir palaikė teoriją, kad visuomenė ir valstybė buvo sukurtos žmonėms susitarus. Valstybę jis vadina Leviatanu (biblinė jūrų pabaisa) ir jos teoriją išdėsto to paties pavadinimo veikale (1651). Pagal Hobsą, natūralioje būklėje žmonės lygūs (prigimtinės lygybės idėja), tačiau civilizuotoje visuomenėje lygybės būti negali. Visuomenėje vieni turi atsisakyti teisių daryti viską, ką nori, ir užleisti jas kitiems. T. Hobsas geriausia valdymo forma laikė absoliutinę monarchiją. Valstybė — tai mistinis organizmas, kuris funkcionuoja tik tada, kai visi jo sraigteliai darniai sukasi. T. Hobsas buvo stiprios centralizuotos valstybes šalininkas ir teisino despotinį režimą.
Visiškai priešinga T.Hobso valstybės modeliui buvo kapitalistinė visuomenė, kuri rėmėsi iš vienos pusės politinės laisvės principu, iš kitos – rinka, reguliuojančia visus ekonominius ir socialinius santykius. Prekių rinka lėmė sąlygas, pagal kurias prekės yra keičiamos, darbo rinka reguliavo darbo pasiūlą ir pirkimą. Ir reikalingi daiktai, ir reikalinga žmogaus energija buvo paverčiami prekėmis, kurios rinkoje mainomos be prievartos ir apgavystės. Batai, kad ir kaip jie būtų naudingi ir reikalingi, neturėjo ekonominės (mainomosios) vertės, jei nebuvo paklausos; lygiai kaip ir žmogaus energija bei sugebėjimai neturėjo mainomosios vertės, jei jiems nebuvo paklausos rinkoje.
Tokia buvo kapitalizmo struktūra pačioje pradžioje. Tai tebelieka būdinga ir šiandieniniam kapitalizmui, nors daugelis svarbių veiksnių yra pakitę ir kaip tik jie daro didžiausią poveikį dabarties žmogaus charakteriui. Mes esame vis didėjančios kapitalo centralizacijos ir koncentracijos liudininkai. O tai labai padeda atsiskleisti egoistinei žmogaus prigimčiai. Deja, egoizmą ne visada galima laikyti yda, nes būtent meilė sau padeda atsiskleisti kitoms, ne tokioms savanaudiškoms, meilės formoms. Iš to išryškėja, kad egoizmas ir altruizmas yra labai artimos sąvokos.

Žmogus ir meilė

Broliška meilė
Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad pajustum šį tapatumą, būtina įsismelkti nuo išorės prie prasmės. Bendraudami su kitu žmogum tik išoriškai, aš matome tik skirtumus, tik tai, kas mus skiria. Įsiskverbdami į gelmę, suvokiame mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į centrą, o ne nuo periferijos prie periferijos, – yra “centruotas ryšys”. Tai puikiai išreiškė Simone Weil: “Tie patys žodžiai, pavyzdžiui, vyras sako žmonai: “Aš tave myliu” – gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to, kaip jie pasakomi. O tai priklauso nuo žmogiškosios būtybės gelmės, iš kurios jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra bejėgės ką nors pakeisti. Ir stebuklingo sutapimo dėka jie pasiekia tą patį lygmenį kitame žmoguje.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs”; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Šiandien aš, rytoj tu. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėjimas. Gyvulys taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis. Ne veltui Senajame Testamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas nepažįstamasis, našlaitė ar našlaitis, ar netgi tautos priešas, egiptietis ar edomitas. Užjausdamas kenčiantį, žmogus pažadina meilę savo broliui; net meilėje sau jis taip pat myli tą, kuris reikalingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo ir susitapatinimo: “Jūs pažįstate svetimojo širdį, – sako Senasis Testamentas, – nes patys buvote svetimais Egipto žemėje .todėl mylėkite nepažįstamąjį”.

Meilė sau
Paulius Tilichas savo “Sveikosios visuomenės” apžvalgoje “Pastoriškoje psichologijoje” 1955 rugsėjo mėn. pasiūlė, kad geriau būtų vengti dviprasmiško termino “meilė sau” ir vietoj jo naudoti “natūralus savęs įtvirtinimas” ar “paradoksalus savęs vertinimas”. Tačiau termine “meilė sau” – paradoksalūs meilės sau elementai akivaizdesni. Taip pabrėžiama, kad meilė yra santykis, vienodas visiems objektams, vadinasi, ir sau pačiam. Nereikia pamiršti, kad terminas “meilė sau” ta prasme, kuria mes naudojame, turi istoriją. Biblija kalba apie meilę sau, kai reikalauja “mylėti savo artimą kaip save patį”, ir Meistras Eckhartas kalba apie meilę sau labai panašia prasme.
Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie “piktžaizdę”. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.
Kyla šie klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina tezę, kad tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešybės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis savo intelektualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar “jis” nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaidmens? Ar jo savanaudiškumas tapatus jo meilei sau, o gal jį ir gimdo kaip tik jos trūkumas?
Prieš pradėdant aiškinti psichologinius savanaudiškumo ir meilės sau ypatumus, turėtume išryškinti požiūrio, kad meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginę klaidą. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties. Doktrina, kuri teigtų tokį išskirtinumą, atrodytų iš vidaus prieštaringa. Biblijos išmintis: “Mylėk savo artimą kaip patį save” teigia, kad pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui, meilė ir savo paties savasties pažinimas neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.
Dabar prieiname prie pagrindinių psichologinių prielaidų, mūsų argumentų. Esminės prielaidos yra šios: ne tik kiti, bet ir mes patys esame mūsų jausmų ir nuostatų “objektai”; santykiai su kitais ir su savimi yra ne priešingi, o iš esmės susiję. Aptariamąja prasme tai reiškia: meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Tai ne kieno nors sukeltas “susijaudinimas”, bet veiklus augimo ir laimės mylimam asmeniui siekimas, slypintis kiekvieno gebėjime mylėti.
Meilė kam nors yra meilės galios įgyvendinimas ir susitelkimas. Besąlygiškas teigimas, esantis meilėje, nukreipiamas mylimajam, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė vienam žmogui tuo pačiu reiškia meilę žmogui apskritai. “Darbo pasidalijimas”, anot Viljamo Džeimso, kai mylime savo šeimą, bet esame bejausmiai “svetimiems”, reiškia nesugebėjimą mylėti. Meilė žmogui – tai ne abstrakcija, kaip dažnai manoma, einanti po meilės atskiram žmogui, bet jos prielaida, jos mokomės mylėdami konkretų individą.
Reiškia, kad aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, taip pat galiu būti savo paties meilės objektas. Gyvenimo laimės, augimo, laisvės teigimas grindžiamas gebėjimu mylėti, t.y. rūpesčiu, pagarba, atsakomybe ir žinojimu. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Toks žmogus pasaulį vertina tik tuo požiūriu, ką iš jo galima gauti; jis nesidomi kitų reikmėmis, nereiškia pagarbos jų orumui ar asmenybės vientisumui. Jis iš tikrųjų negali matyti nieko, išskyrus save; viską vertina tik pagal naudą sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti. Ar tai neįrodo, kad rūpestis kitais ir rūpestis savimi yra priešybės? Būtų taip, jei savanaudiškumas ir meilė sau būtų vienas ir tas pats. Bet tai neteisinga prielaida, vedanti į begales klaidingų išvadų. Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai, tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Jo nepasitenkinimas ir nesirūpinimas savimi yra tik viena jo produktyvumo trūkumo išraiškų, tai jį sekina ir slopina. Jis neišvengiamai jaučiasi nelaimingas ir nerimastingai taikosi nutverti iš gyvenimo tų malonumų, kuriuos pats sau yra uždraudęs. Nors atrodo, kad jis perdaug rūpinasi savimi, iš tiesų jis tik nesėkmingai mėgina paslėpti ar kompensuoti nevykusį rūpinimąsi savo realia savastimi. Froidas laikė savanaudį asmenį narcistiniu, kadangi jis nugręžia savo meilę nuo kitų ir nukreipia į savo asmenį. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs.
Savanaudiškumas pasidarys aiškesnis, jei palyginsime jį su godžia pernelyg rūpestingos mamos globa. Ji iš tiesų tiki, kad rūpinasi savo vaiku, nors pasąmonėje skiria gilų priešiškumą savo rūpesčio objektui. Ji pernelyg globoja ne todėl, kad per daug myli savo vaiką, bet todėl, kad jai reikia paslėpti nesugebėjimą jį mylėti iš tikrųjų.
Ši savanaudiškumo samprata sukurta, remiantis neurotinio “nesavanaudiškumo” psichoanalitiniais stebėjimais. Pastebėta, kad neurotikai, kenčiantys dėl šio simptomo, lygiai taip pat skundžiasi depresija, nuovargiu, negalia dirbti, nesėkmėmis meilės santykiuose ir panašiais simptomais. Paprastai nesavanaudiškumas nėra suvokiamas kaip “simptomas”, dažniausiai tai laikoma viską atperkančia charakterio savybe, kuria žmonės linkę puikuotis. “Nesavanaudis” žmogus nieko nenori sau, “jis gyvena dėl kitų”, jis didžiuojasi, kad nelaiko savęs reikšmingu. Jis sutrinka suvokęs, kad nepaisant jo nesavanaudiškumo, yra nelaimingas, kad jo santykiai net su artimais žmonėmis nėra patenkinami. Analizė rodo, kad jo nesavanaudiškumas niekuo nesiskiria nuo kitų simptomų, kad yra tik vienas iš jų, bet, tiesą sakant, vienas iš svarbiausių, kad jo galios mylėti ir džiaugtis yra paralyžuotos, kad jis yra apimtas priešiškumo gyvenimui, todėl už nesavanaudiškumo fasado slypi subtilus, bet ne mažesnis egocentrizmas. Šis asmuo gali būti išgydytas tik tuo atveju, jei jo nesavanaudiškumas bus įvertintas kaip neurozės požymis, tada galima bus atitaisyti iš jo kylantį neproduktyvumą ir visas kitas problemas.
Nesveika “nesavanaudiškumo” prigimtis atsiskleidžia poveikiu kitiems, o mūsų kultūroje tai dažniausiai yra “nesavanaudiškų” motinų įtaka jos vaikams. Jos tikisi, kad jų nesavanaudiškumo dėka vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Jos nesavanaudiškumo poveikis, aišku, visiškai neatitinka jos lūkesčių. Jos vaikai nepanašūs į žmones, kurie yra laimingi dėl to, kad yra mylimi; jie yra neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. Paprastai jie yra paveikti užslėpto motinos priešiškumo gyvenimui, kurį jie labiau jaučia, negu sąmoningai suvokia ir, pagaliau, jie patys tuo persiima. “Nesavanaudiškos” motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos “nesavanaudiškumas” neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo. Kas pastebėjo tikrai save mylinčios motinos poveikį, galėjo įsitikinti, kad labiausiai vaikui padeda suvokti, kas yra meilė, džiaugsmas ir laimė, tai tokios motinos meilė.
Šias mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eskharto žodžiai “Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo podraug yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save vienodai myli ir visus kitus”.

Meilė Dievui
Jau buvo pabrėžta, kad mūsų troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meile Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį.
Iš tiesų meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis.
Visose teistinėse religijose – nesvarbu, ar jos būtų politeistinės, ar monoteistinės – Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą.
Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių – randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių – savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias “daiktas” pasaulyje.
Visiškai aišku, kad ši raida nuo antropomorfinio prie grynai monoteistinio principo lėmė pokyčius meilės Dievui prigimtyje. Abraomo Dievą galima mylėti, bijoti jo kaip tėvo, kartais jis atleidžia, kartais ima viršų jo pyktis. Jei Dievas yra tėvas, tai aš esu jo vaikas. Aš dar visiškai neišsivaduoju nuo savimeiliškos visažinystės ir visagalybės noro. Aš dar nesuvokiau objektyvaus savo, kaip žmogaus būtybės, ribotumo, savo nežinojimo, savo bejėgiškumo. Aš vis dar kaip vaikas šaukiuosi tėvo, kuris apsaugotų mane, rūpintųsi manimi, baustų mane, pasigendu tėvo, kuris myli mane, kai aš jo klausau, kurį galima palenkti garbinimu ir kuris pyksta už nepaklusnumą. Akivaizdu, kad dauguma žmonių savo asmeniniame vystymesi nėra peržengę šio infantiliško lygmens, tuo pačiu tikėjimas Dievu daugumai žmonių tėra tikėjimas kiekvienam padedančiu tėvu – vaikiška iliuzija. Nors šią religijos sampratą jau yra įveikę didieji žmonijos mokytojai, taigi nedidelė žmonijos dalis, daugumai žmonių ji ir toliau tebelieka vyraujančia religijos forma.
Todėl Froido pateikta Dievo idėjos kritika yra visai teisinga. Tačiau jis, aišku, klydo nepastebėjęs kito monoteistinės religijos aspekto, jos tikrosios esmės, kuri logiškai veda į visišką šios Dievo sampratos neigimą. Tikrai religingas asmuo, suvokiantis monoteistinės religijos esmę, nieko neprašo, nieko nelaukia iš Dievo, jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar motiną, jis jau yra įgavęs kuklumo, todėl suvokia savo ribotumą bent tiek, kad žino, jog nieko nežino apie Dievą. Dievas jam yra simbolis, kuriuo žmogus savo vystymosi pradinėse pakopose yra išreiškęs visumą to, ko žmogus siekia; dvasinio pasaulio erdvę, meilę, tiesą, teisingumą. Jis tiki principais, kuriozu reglamentuoja “Dievas”, jis ieško tiesos, gyvena meilėje ir teisingume ir laiko gyvenimą tiek vertingu, kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmogiškąsias galias – vienintelę tikrovę, kaip vienintelį “didžiausio rūpesčio tikslą”, objektą; pagaliau jis niekada nekalba apie Dievą – net nemini jo vardo. Mylėti Dievą, jei jau ryžtumėmės panaudoti šį žodį, reikštų aistringai siekti visiškai atskleisti savo sugebėjimą mylėti, o šito įgyvendinimą kiekviename iš mūsų simbolizuoja “Dievas”.
Šiuolaikinėje religijoje mes randame visas fazes – nuo ankstyviausių ir labiausiai primityvių iki pačių aukščiausių – visų jų dar esama. Žodis “Dievas” reiškia genties vadą lygiai kaip ir “absoliutų Nieką”. Tuo pačiu būdu kiekvienas individas talpina savyje, savo nesąmoningume, kaip rašė Froidas, visas stadijas, pradedant nuo bejėgio kūdikio. Klausimas: iki kokio lygio jis subrendo? Viena yra tikra: jo meilės Dievui prigimtis priklauso nuo jo meilės žmogui prigimties. Ir dar, tikra jo meilės Dievui ir žmogui kokybė dažniausiai yra nesąmoningai slepiama ir racionalizuojama kur kas brandesnės minties – kas yra jo meilė? Taigi meilė žmogui, nors tiesiogiai išauga iš šeimos santykių, iš tikrųjų sąlygota visuomenės, kurioje ji gyvena, struktūros. Jei visuomeninė santvarka teigia nuolankumą, nesvarbu – akivaizdžiam ar beasmeniam rinkos ar visuomenės nuomonės – autoritetui, jo Dievo samprata lieka infantili ir labai nutolusi nuo brandžios sampratos, kurios užuomazgos slypi monoteistinių religijų istorijoje.

Leave a Comment