Budizmas - Mokslai.lt

Įvadas

Kas yra tikėjimas? Ar jis visiems reikalingas? Koks turi būti žmogaus tikėjimas? Ar daug lemia religija? Ar nuo religijos priklauso žmogaus būdas, elgesys, jo požiūris į gyvenimą? Giliai tikinčiam žmogui religija yra pirmoje vietoje jo gyvenime, ji lemia jo vertybių sistemą, jo gyvenimo būdą ir dar daugelį dalykų nuspalvinančių individo asmenybę. O kas yra Budizmas? Kuom pasižymi ši religija? Ko ji moko? Budos kelias (Buddha Dharma) – tai laimės siekimas, nutraukiant kentėjimą, tai nusiteikimas nenaudoti jėgos, nekenkti kitam ir nebūti agresyviam, tai sugebėjimas suprasti ir atjausti, tai tolerancija ir pakantumas, tai pastovios pastangos, sąmonės lavinimas, savikontrolė ir mąstymas. Budizmas – tai gyvenimo būdas. Ir jei kas nors sutinka su šiomis mintimis, tai jis jau budistas.

Du vienuoliai vėjuotą dienąstebėjo besiplaikstančiąvėliavą ir ginčijosi.-Tai juda vėliavos audeklas,-tvirtino vienas.-Ne, juk jį judina vėjo gūsiai,-nesutiko kitas.Pro šalį ėjęs mokytojas pasakė:-Nejuda nei vėliava,nei vėjas – juda protas.

Dėstymas

Budizmas Indijoje ėmė plisti, nykstant gentinei religijai – brachmanizmui, kuris sankcionavo kastinę sistemą. Kuriantis stambioms vergovinėms despotijoms, dėl viešpataujančios padėties ėmė varžytis įvairios luominės grupės. Remiami ekonomiškai ir politiškai, budistai nukonkuravo brachmanizmą ir apie IV a. prieš m.e. ji pasidarė vyraujanti. Praslinko dar šimtmetis ir Indijos imperatorius Ašoka paskelbė ją valstybine. Budizmo pradininkas yra Sidarta, istorinis asmuo, gimęs daugiau nei prieš 2500 metų, vėliau pavadintas Buda Šakjamuniu. Jo mokymo, dabar vadinamo dharma arba budizmu, pagrindinis teiginys yra tas, kad visi reiškiniai tarpusavyje susiję. Tai dar vadinama priežasties – pasekmės dėsniu. Jis paprastas – viskas, ką individas patiria, kyla dėl jo paties veiksmų motyvacijos. Taigi motyvacija yra ir veiksmų, ir potyrių šaltinis. Iš to kilo budistinės teorijos apie sąmonę ir atgimimą. Pirmoji teigia, kad priežastis sukelia pasekmę, kuri savo ruožtu tampa priežastimi dar kitai pasekmei; taigi sąmonė yra nenutrūkstama. Tai tęsiasi ir tęsiasi, patyrimai ir įspūdžiai nepaliaujamai kaupiasi. Fizinės mirties metu būtybių sąmonė talpina savyje visų buvusių potyrių ir įspūdžių atspaudus, o taip pat tuos veiksmus, dėl kurių visa tai atsirado. Tai vadinama karma. Sąmonė, lydima savosios karmos, atgimsta naujame kūne: gyvulio, žmogaus ar dievybės. Pavyzdžiui, žmogiškoji būtybė, kuri visą gyvenimą neteisingai elgėsi su gyvuliais, kitame gyvenime gali atgimti šunimi, turinčiu blogą šeimininką, o tinkamas elgesys šiame gyvenime savo ruožtu nulemia palankų atgimimą. Budistai taip pat tiki, jog sąmonės prigimtis iš esmės yra neutrali, tad išvengti nesibaigiančio gimimų, kančių, mirčių ir atgimimų rato įmanoma tik tada, kai pašalinama neigiama karma su visais ją lydinčiais pasaulietiškais saitais. Pasiekus šią ribą, sąmonė, apie kurią kalbėjome, iš pradžių tampa laisva, o vėliau pasiekia Budos būvį. Tačiau, pagal Tibeto (arba Mahayana) budizmo tradiciją, būtybė, pasiekusi tokį būvį, nors ir yra išsilaisvinusi iš samsaros, nuolat atgims visų kitų būtybių labui, kol šios taip pat išsilaisvins. Ar galėtumėt pasakyti, kaip jūs suvokiate budizmą? Ar tai religija, praktika, ar filosofija? Tai visi tie trys dalykai sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, padeda jiems tapti Budomis – nubudusiomis būtybėmis. Nuo senų laikų budistai turi Tris

Budistai neturi vieno visagalio Dievo. Jie garbina daugybę Budų ir Bodisatvų. Taip pat jie įsivaizduoja esant tris pasaulius: žemės (jausmų, gyvulių, žmonių, dvasių), dangaus (dieviškų formų), absoliučios tuštumos (tenai esąs Buda). Absoliučios tuštumos pasaulis – nirvana, jis egzistuoja amžinai ir nekintamai. Visi kiti – laikini. Visų tikinčiųjų tikslas – nirvanos pasiekimas. Svarbiausias budizmo moralinis reikalavimas – slopinti aistras, geidulius, gyventi ramiai, nesipriešinant blogiui. Tai esą teisingiausias kelias į nirvaną. Manoma, kad Buda (Buddha – “nubudęs”) buvo realus asmuo, šiaurės Indijos Šakjų giminės valdovo sūnus Gautama Šakjamunis, dar vadinamas Sidarta, “tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”, gyvenęs 623-544m. Pr. Kr. (pagal oficialią budistinę tradiciją) arba 564-483m. Pr. Kr. (istorikų manymu). Remiantis Pali kanonu, raštišku I a. Pr. Kr. šaltiniu išlikusiu iki mūsų dienų, nedaug ką galima pasakyti apie nemitologinį Budos gyvenimą. Žymiai daugiau informacijos randama nekanoninėse vėlesnio laikotarpio knygose, pvz. “Mahavastu” ir “Lalitavistara” sanskrito kalba. Buda gimė nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje. Tikrasis Budos vardas yra Sidarta, o Gautama – giminės vardas. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta veda. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastato prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėtų išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Tačiau Sidarta vis dažniau mąsto apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį , gavęs tėvo palaiminimą,

palieka šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų Rahulą bei tampa keliaujančiu vienuoliu Gautama. Šešis metus Gautama klajoja bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bando surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau, nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasineria į ilgą išvaduojančią intelektą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) “galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atranda, kaip išsivaduoti iš tų grandinių. Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45 metus, Buda keliauja su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Ir nors dėl nepalankaus klimato ir liūčių sezonų priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, Buda ragino juos leistis kelionėn, kad Mokymas sklistų kuo plačiau visų žmonių gerovei. Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda miršta, pasiekia nirvaną. Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o negimimas, ne-tapsmas. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam Aš, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji nenusakoma žodžiais. Pirmajame pamoksle, dar vadinamame “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buda paskelbė savo buvusiems penkiems bendražygiams , jis nurodė savo doktrinos pagrindą,- keturias Tauriasias Tiesas: Pirmoji Taurioji Tiesa – tai esminis teiginys, kad egzistuoja kentėjimas (kančia): tokie dalykai, kaip gimimas, liga, mirtis, buvimas su tuo, ko nemyli, išsiskyrimas su tuo, ką myli, negavimas to, ko trokšti, netobulumas, chaosas, beprasmybė. Antroji Taurioji Tiesa – kentėjimo priežasties, atsiradimo nusakymas samudaja. Ją sudaro “troškimas”, “alkis”, kuris gali būti trejopas: malonumo troškimas – tai įvairūs norai, kurių nepatenkinus, atsiranda kančia; gyvenimo troškimas – tai noras egzistuoti, būti, gyventi, kuris atneša kančią, žinant, kad visi esame mirtingi; ir nebūties troškimas, kuris, nors ir būdamas priešingybė, vis dėlto yra troškimas, taigi, tuo pačiu ir veiksmas

 Ketvirtoji Taurioji Tiesa – tai Kelias, vedantis į kentėjimo panaikinimą, į laimę (kentėjimo nebūvimą), į “Galutinės Realybės suvokimą”, į nirvaną. Dar jis žinomas kaip “vidurio kelias”, kadangi vengia tokių kraštutinumų , kaip laimės paieškos jusliniuose malonumuose arba griežtoje askezėje. Buda Kelią nurodė kaip aštuonių dalių visumą.:

1. tobulas požiūris2. tobulas pasiryžimas3. tobulas kalbėjimas4. tobuli poelgiai5. tobula galvosena6. tobulos pastangos7. tobulas budrumas8. tobulas meditacinis susikaupimas

Budos Mokymas dažnai akcentuoja, kad žmogus pats gali pasiekti tobulumą, tapti Buda ir pereiti į nirvaną, viskas priklauso tik nuo jo paties. Tai ilgas proto lavinimo, meditacijų, savikontrolės ir suvokimo kelias, kurio pabaigoje žmogus tampa Bodhisattva. Bet tikrasis Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate, kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo. Nusprendęs likti, Buda atidavė 45 gyvenimo metus nuo Nubudimo (Bodhi) iki savo Visiško Užgesimo (Parinirvanos) atrastos tiesos skleidimui, Mokymo dovanojimui kitiems. Tam tikslui Buda įkuria budistinę Bendruomenę, vienijančią žmones Mokymui aiškintis bei jį skleisti pasauliui ir nors Buda nuolatos skleidė Mokymą, jis nebuvo bendruomenės vadu ar vyriausiuoju, o tenkinosi tik duodamas patarimus.

Sparčiai padidėjusi Bendruomenė nebuvo monolitinis vienetas, veikiau – skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikslą. Iš šių senojo budizmo pagrindu susiformavusių grupių iki mūsų dienų išliko tik viena, Theravada, dar tebeklestinti Šri Lankoje, Tailande, Mjanmoje. Ji remiasi Pali kanonu, išsamiausiu mus pasiekusiu raštišku šaltiniu, užfiksuotu Šri Lankoje I a. Pr.Kr. ir susidedančio iš trijų dalių:

 Vinaya Pitaka (drausminės taisyklės, skirtos vienuoliams), Sutta Pitaka (tekstai) Abhidhamma Pitaka (susisetmintas Mokymas).

Pačioje Kristaus eros pradžioje susiformuoja nauja budizmo kryptis, kuri netrukus labai paplinta. Ji pasivadina Mahayana (“Didžiąja važiuokle”), ir paniekinamai vadina senąjį budizmą Hinayana (“Mažąja važiuokle”).Mahayanai būdingas lankstesnis doktrinos formulavimas nei senajam budizmui. Mokymas sparčiai paplito Nepale, Tibete. Kinijoje ir Japonijoje budizmas įgavo čan arba zen pavidalą – “nušvitimo” siekimas meditavimu, vidinės gyvenimo praktikos įgyvendinimu kasdieninėje veikloje, koanų (absurdiškų, logiškai nepaaiškinamų problemų) apmastymas. VII a. po Kr. atsiranda dar viena budizmo kryptis – Vajrayana (“Deimantinė važiuoklė”), dažniausiai vadinama tantrizmu. Tai aukščiausias Budos mokymo lygmuo, slaptai dėstytas tik išrinktiesiems ir nurodantis, kaip pasiekti Nušvitimą per vieną žmogaus gyvenimą, nelaukiant daugybės persikūnijimų. Ši praktika derina sudėtingus jogos pratimus su ezoterine doktrina, magija ir pan.

ZEN BUDIZMAS

Štai kelios taisyklės, kurių zen mokytojas laikėsi kiekvieną dieną visą savo gyvenimą:  Ryte, tik atsikėlęs, medituok. Vakare eik miegoti visada tuo pačiu laiku. Stenkis valgyti nedaug, nepasisotindamas iki galo. Priimdamas svečius, būk toks pat, koks esi likęs vienas. Būdamas vienas, elkis taip, tarsi priimtum svečius. Stenkis apmastyti tai, ką sakai, pažadus vykdyk. Nesigailėk praeities. Žvelk į ateitį.

 Būk drąsus tarsi didvyris ir švelnus kaip vaikas. Guldamas miegoti, įsivaizduok, kad šis poilsis – paskutinis. Atsibudęs, kelkis greitai, atmesdamas miegą tarsi senus skarmalus.

http://mahajana.net/ Zen budizmas – yra Mahayanos atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma , kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo. Zen budizmo idėjų įsigalėjimas Japonijos kultūroje glaudžiai susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais ir tuo pačiu išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis Pagrindiniai zen ideologai Japonijoje buvo vienuoliai, kurie sėmėsi žinių Kinijoje. Daugelį metų praleidę Kinijoje, jie buvo gerai susipažinę su indiškais budizmo šaltiniais, klasikine kinų filosofija, menu. Kitaip, nei Indijoje, kur budistinė filosofija buvo kupina sudėtingų abstrakčių išprotavimų, Japonijoje zen mokyme ji priartėjo prie kasdieninio gyvenimo. Zen budizmo paniekinamas požiūris į kanoninius tekstus ir stebėtinas paprastumas padėjo jam išplisti tarp samurajų, karinio Japonijos elito, kuris savaip performavo Budos mokymą, šiaip jau griežtai atmetančio gyvybės atėmimą, į busido , “Kario kelio”, garbės kodekso filosofiją.

Įsivyravusi zen budistinė pasaulėžiūra stipriai paveikia japonų estetinio fenomeno savitumą. Zen įtakos pėdsakus regime jautriai įkomponuotoje į gamtos kontekstą architektūroje, santūriame prislopintų spalvų interjere, asketiškuose “sausų akmenų sodų” kompozicijose, rafinuotoje arbatos ceremonijoje bei arbatos ceremonijos namelio paprastume, savitoje No teatro estetikoje, suiboku, haigos, zengos, tapyboje, kondensuotoje kaligrafijoje, glaustoje haiku poezijoje, natūralią žaliavos spalvą ir faktūros elementus išsaugančioje keramikoje bei kitose taikomosios dailės šakose. Zen budizmas neteikia ypatingos reikšmės nei šventų tekstų studijoms, nei ritualams, svarbiausiu dalyku laikoma meditacija , kuri turi

būti nuolatinė. Pasak zen mokytojų, tiesos neįmanoma perduoti nei raštu, nei žodžiu, kiekvienas turi pats sau ją atverti ir savyje spontaniškai atrasti Budos prigimtį. Lietuvoje taip pat yra zen bendruomenė, jos dalis yra Vilniaus Zen Centre, viename iš tarptautinės KWAN UM zen budistinės mokyklos, įkurtos Zen Meistro Seung Sahno, padalinių. Lietuvoje visada buvo žmonių, kuriuos žavėjo Rytų, o ypač tarpusavyje susijusios Indijos ir Tibeto kultūros bei religijos. Sovietiniu laikotarpiu šiek tiek žinių apie šiuos tolimus kraštus patekdavo per Rusiją. Su Rusijos mokslininkais ir budizmą išlaikiusiomis tautomis bendravo lietuviai, besidomintys Tibeto kultūra, religija, medicina. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir 1991 m. rugsėjo 29-30 d. Lietuvos pasveikinti atvykusTibeto dvasiniam ir politiniam vadovui Jo Šventenybei Dalai Lamai, pradėjo stiprėti tiesioginiai ryšiai su Tibeto Vyriausybe tremtyje. 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Seime įsikūrė Tibeto rėmimo grupė, paskelbusi ne vieną Tibetą remiantį pareiškimą.

LAMŲ BUDIZMAS

Lamų budizmas- šiaurės budizmo, paplitusio Tibete, Mongolijoje pavadinimas, priimtas Vakarų valstybėse. Dalai Lama (tibet. “aukštesnis”)- tai mokytojas, gilesne nei Vakaruose priimta, prasme. Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahayanos ir Vajrayanos , arba tantrizmo. Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją.Išskirtinis Tibeto budizmo požymis – tantrų vertinimas. Tibeto kanone – Gandžūre ir Dandžūre jų iš viso yra 2606. Tantrų kelias į nušvitimą laikomas greitesniu ir tobulesniu, jame naudojama jogų ir maginė, ezoterinė meditacijos praktikos, mantros. Teisingai pasirinkti metodą gali tik adepto dvasinis mokytojas, Lama, todėl ilgą laiką tantrizmas buvo slapta doktrina, perduodama iš lūpų į lūpas. Tibete labai vertinamos mantros – sakralinės frazės – kurias kartodamas žmogus savyje pažadina bei sutelkia vienokią ar kitokią dvasinę energiją, palengva keičiančią jo sielą. Tikima, kad mantrų sukuriama

vibracija padeda įveikti vidines ir išorines kliūtis, apvalo ir perkeičia žmogaus kalbą. Mantros tariamos pašnabždomis, pusbalsiu ar progiesmiu. Su mantromis glaudžiai susijęs ir maldos malūnėlių atsiradimas. Tibete, Mongolijoje, Buriatijoje budizmas įgavo nemažai vietinių senųjų tikėjimų, bon, šamanizmo, specifinių bruožų. Budistinis panteonas buvo papildytas naujais, nacionaliniais dievais. Budizmas yra misionieriška religija, be to, jis niekada nebuvo prisirišęs prie kokios nors kalbos, laikomos šventa. Vienuoliai stengėsi išversti Budos žodžius į visas kalbas, kuriomis sakė pamokslus, vien tik interpretacija turėjo likti nepakitusi. Kaip tik todėl budizmas galėjo pasklisti Azijoje kaip vienas galingiausių žmonijos istorijoje žinomų civilizacijos judėjimų. Budizmas įtakos plitimas vyko dviem pagrindiniais keliais. Mūsųeros pradžioje jis pasiekė Kašmyrą, vėliau – graikų karalystes (dabartinio Pakistano ir Afganistano šiaurėje), toliau budizmas svarbiausiais komerciniais keliais, Didžiuoju Šilko keliu, atkeliavo iki Vidurinės Azijos oazių. Iš čia jis galėjo pasklisti Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, Korėjoje, Japonijoje. Kita budizmo sklidimo kryptis buvo Indokinijos pusiasalis. Čia jis pasiekė dabartinius Mjanmą, Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą, išplito Malaizijoje ir Šri Lankoje. Budos doktrina tapo įvairių interpretacijų, priklausomų nuo vietinių kultūrų ir papročių, objektu. Todėl gana įdomu stebėti budizmo vystymąsi kiekvienoje atskiroje valstybėje. Budizmas, sparčiai keičiantis socialiniam bei kultūriniam žmonių gyvenimui, pradėjo pastebimai silpnėti. Dabar ši religija tarsi šešėlis kartkartėmis, tik nušvitus saulei pasirodo vsuomenėje, tik kartais jos atstovai primena apie save.

Išvados

Budizmas – tai ne tik tikejimas ir malda – tai gyvenimo būdas, kuris grindžiamas susikaupimu, antiemocionalumu, budrumu, gyvenimo prasmės ieškojimu. Budistą nesunku atskirti minioje, užtenka pažvelgti į ramias ir susikaupusias jo akis. Nors ne visiem priimtina ši “bedievė” religija, tačiau daugelis pripažysta, kad ji teigiamai veikia žmogų kaip asmenybę ir, kad individas pripažįstantis šią religiją turi daugiau žmogiškų vertybių nei kitų religijų atstovai ir jų vertybės yra tvirtesnės bei gėrio siekimas nuožmesnis. Nors budizmas daugelio kitų religijų atstovams yra nepriimtinas, tačiau turime pripažinti, kad šis tikejimas yra daug konkretesnis ir tvirtesnis nei kiti ir yra tikrai daug ko pasimokyti iš budizmą propoguojančių žmonių.

Turinys

1. Įvadas2. Dėstymas3. Išvados4. Naudota literatūra………………………………..2………………………………..3………………………………11………………………………13Įvadas

Dėstymas

tapti Budomis – nubudusiomis būtybėmis. Nuo senų laikų budistai turi Tris

Brangenybes: tai Buda, Mokymas – dharma, ir Bendruomenė – sangha. Iniciacijų ir įšventinimų ceremonijose budistų vienuoliai duoda įžadus būtent joms, tardami: “Ieškau Budos, ieškau Mokymo, ieškau Bendruomenės prieglobsčio”. Jos vienija viso pasaulio budistines bendruomenes bei mokymus, kokie skirtingi jie bebūtų. Reikšmingiausios budistų šventės būna per parnimą – mėnulio pilnatį. Tikima, kad gegužės mėnesio pilnatyje yra įvykę trys svarbiausi įvykiai Budos gyvenime: gimimas, prisikėlimas (atbudimas) ir parnirvana (susiliejimas su absoliučia pasauline siela). Budistai neturi vieno visagalio Dievo. Jie garbina daugybę Budų ir Bodisatvų. Taip pat jie įsivaizduoja esant tris pasaulius: žemės (jausmų, gyvulių, žmonių, dvasių), dangaus (dieviškų formų), absoliučios tuštumos (tenai esąs Buda). Absoliučios tuštumos pasaulis – nirvana, jis egzistuoja amžinai ir nekintamai. Visi kiti – laikini. Visų tikinčiųjų tikslas – nirvanos pasiekimas. Svarbiausias budizmo moralinis reikalavimas – slopinti aistras, geidulius, gyventi ramiai, nesipriešinant blogiui. Tai esą teisingiausias kelias į nirvaną. Manoma, kad Buda (Buddha – “nubudęs”) buvo realus asmuo, šiaurės Indijos Šakjų giminės valdovo sūnus Gautama Šakjamunis, dar vadinamas Sidarta, “tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”, gyvenęs 623-544m. Pr. Kr. (pagal oficialią budistinę tradiciją) arba 564-483m. Pr. Kr. (istorikų manymu). Remiantis Pali kanonu, raštišku I a. Pr. Kr. šaltiniu išlikusiu iki mūsų dienų, nedaug ką galima pasakyti apie nemitologinį Budos gyvenimą. Žymiai daugiau informacijos randama nekanoninėse vėlesnio laikotarpio knygose, pvz. “Mahavastu” ir “Lalitavistara” sanskrito kalba. Buda gimė nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje. Tikrasis Budos vardas yra Sidarta, o Gautama – giminės vardas. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta veda. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastato prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėtų išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Tačiau Sidarta vis dažniau mąsto apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį , gavęs tėvo palaiminimą,

 Trečioji Taurioji Tiesa – ji susijusi su kančios panaikinimu niroda. Tai supratimas, kad kentėjimą galima nutraukti, kad jis susijęs tik su amžinu samsara ratu, gimimų ir atgimimų seka. Kentėjimo nutraukimo sampratos esme galima laikyti nirvaną, “užgesimą”, nenusakomą nekintamą būseną, kuri pasiekiama atsisakius visų troškimų, išsivadavimo būsena, kurią pasiekia Budos.  Ketvirtoji Taurioji Tiesa – tai Kelias, vedantis į kentėjimo panaikinimą, į laimę (kentėjimo nebūvimą), į “Galutinės Realybės suvokimą”, į nirvaną. Dar jis žinomas kaip “vidurio kelias”, kadangi vengia tokių kraštutinumų , kaip laimės paieškos jusliniuose malonumuose arba griežtoje askezėje. Buda Kelią nurodė kaip aštuonių dalių visumą.:

1. tobulas požiūris2. tobulas pasiryžimas3. tobulas kalbėjimas4. tobuli poelgiai5. tobula galvosena6. tobulos pastangos7. tobulas budrumas8. tobulas meditacinis susikaupimas

 Vinaya Pitaka (drausminės taisyklės, skirtos vienuoliams), Sutta Pitaka (tekstai) Abhidhamma Pitaka (susisetmintas Mokymas).

ZEN BUDIZMAS

 Būk drąsus tarsi didvyris ir švelnus kaip vaikas. Guldamas miegoti, įsivaizduok, kad šis poilsis – paskutinis. Atsibudęs, kelkis greitai, atmesdamas miegą tarsi senus skarmalus.

Zen budizmo idėjų įsigalėjimas Japonijos kultūroje glaudžiai susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais ir tuo pačiu išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis Pagrindiniai zen ideologai Japonijoje buvo vienuoliai, kurie sėmėsi žinių Kinijoje. Daugelį metų praleidę Kinijoje, jie buvo gerai susipažinę su indiškais budizmo šaltiniais, klasikine kinų filosofija, menu. Kitaip, nei Indijoje, kur budistinė filosofija buvo kupina sudėtingų abstrakčių išprotavimų, Japonijoje zen mokyme ji priartėjo prie kasdieninio gyvenimo. Zen budizmo paniekinamas požiūris į kanoninius tekstus ir stebėtinas paprastumas padėjo jam išplisti tarp samurajų, karinio Japonijos elito, kuris savaip performavo Budos mokymą, šiaip jau griežtai atmetančio gyvybės atėmimą, į busido , “Kario kelio”, garbės kodekso filosofiją. Įsivyravusi zen budistinė pasaulėžiūra stipriai paveikia japonų estetinio fenomeno savitumą. Zen įtakos pėdsakus regime jautriai įkomponuotoje į gamtos kontekstą architektūroje, santūriame prislopintų spalvų interjere, asketiškuose “sausų akmenų sodų” kompozicijose, rafinuotoje arbatos ceremonijoje bei arbatos ceremonijos namelio paprastume, savitoje No teatro estetikoje, suiboku, haigos, zengos, tapyboje, kondensuotoje kaligrafijoje, glaustoje haiku poezijoje, natūralią žaliavos spalvą ir faktūros elementus išsaugančioje keramikoje bei kitose taikomosios dailės šakose. Zen budizmas neteikia ypatingos reikšmės nei šventų tekstų studijoms, nei ritualams, svarbiausiu dalyku laikoma meditacija , kuri turi

LAMŲ BUDIZMAS

eros pradžioje jis pasiekė Kašmyrą, vėliau – graikų karalystes (dabartinio Pakistano ir Afganistano šiaurėje), toliau budizmas svarbiausiais komerciniais keliais, Didžiuoju Šilko keliu, atkeliavo iki Vidurinės Azijos oazių. Iš čia jis galėjo pasklisti Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, Korėjoje, Japonijoje. Kita budizmo sklidimo kryptis buvo Indokinijos pusiasalis. Čia jis pasiekė dabartinius Mjanmą, Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą, išplito Malaizijoje ir Šri Lankoje. Budos doktrina tapo įvairių interpretacijų, priklausomų nuo vietinių kultūrų ir papročių, objektu. Todėl gana įdomu stebėti budizmo vystymąsi kiekvienoje atskiroje valstybėje. Budizmas, sparčiai keičiantis socialiniam bei kultūriniam žmonių gyvenimui, pradėjo pastebimai silpnėti. Dabar ši religija tarsi šešėlis kartkartėmis, tik nušvitus saulei pasirodo vsuomenėje, tik kartais jos atstovai primena apie save.

Išvados

“Kiekvienos kančios galima išvengti, pažvelgus į daiktų bei reiškinių prigimtį. Eidami Išsilaisvinimo keliu ir ugdydami sąmonę, mes dėmesingai stebime savo kvėpavimą ir būname budrūs. Mes laikomės principų, kurie padeda didinti meditacinio susitelkimo galią ir plėsti suvokimą. Tai yra pagrindiniai gyvenimo principai, skatinantys ramybę ir džiaugsmą, dėmesingumą ir budrumą. O dėmesingumas bei budrumas apšviečia mūsų sąmonės ir visų daiktų bei reiškinių prigimtį. Apšvietę savo sąmonės bei visų daiktų ir reiškinių prigimtį, mes pasiekiame galutinį suvokimą. Pasiekę galutinį suvokimą, mes išmokstame mylėti ir nugalime visas kančias” – tai žodžiai apibūdinantys budisto mąstymą. Budizmas – tai ne tik tikejimas ir malda – tai gyvenimo būdas, kuris grindžiamas susikaupimu, antiemocionalumu, budrumu, gyvenimo prasmės ieškojimu. Budistą nesunku atskirti minioje, užtenka pažvelgti į ramias ir susikaupusias jo akis. Nors ne visiem priimtina ši “bedievė” religija, tačiau daugelis pripažysta, kad ji teigiamai veikia žmogų kaip asmenybę ir, kad individas pripažįstantis šią religiją turi daugiau žmogiškų vertybių nei kitų religijų atstovai ir jų vertybės yra tvirtesnės bei gėrio siekimas nuožmesnis. Nors budizmas daugelio kitų religijų atstovams yra nepriimtinas, tačiau turime pripažinti, kad šis tikejimas yra daug konkretesnis ir tvirtesnis nei kiti ir yra tikrai daug ko pasimokyti iš budizmą propoguojančių žmonių.

Turinys

1. Įvadas2. Dėstymas3. Išvados4. Naudota literatūra………………………………..2………………………………..3………………………………11………………………………13v

Liežuvis

Liežuvis – tai paslankiausias burnos organas. Jo funkcija labai įvairi – jis dalyvauja virškinime: minko, maišo maistą, formuoja kąsnį ir dalyvauja jį nuryjant. Be to, liežuvis yra skonio organas. Liežuvyje skiriama užpakalinė fiksuota dalis, vadinama liežuvio šaknimi, ir priekinė laisvoji dalis. Liežuvis sudarytas iš skersaruožių raumenų, kurių yra labai daug ir įvairių krypčių, todėl liežuvis gali judėti įvairiai ir plačiomis amplitudėmis. Liežuvio viršutinis paviršius yra šiurkštus, jis padengtas mažyčiais speneliais. Pagal formą speneliai skiriami į siūlinius, kūginius, grybinius, pyliminius ir lapinius. Tai bendrojo jutimo ir skonio jutimo receptorių išsidėstymo vietos. Apatiniame liežuvio paviršiuje gleivinė sudaro pasaitėlį, kuris jungia liežuvį su burnos dugnu (jis svarbus kalbant). Liežuvio šaknyje yra limfoidinio audinio sankaupa, vadinama liežuvio migdolu (jis priklauso limfinei sistemai ir turi apsauginės reikšmės organizmui).

Seilių liaukosSeilių liaukos atsiveria burnos ertmėje. Jos skirstomos į didžiąsias ir mažąsias. Daugiausia yra mažųjų seilių liaukų, kurios išsidėsto visoje burnos ertmėje po gleivine. Didžiųjų seilių liaukų yra 3 poros: paausinė, pažandinė ir paliežuvinė. Paausinė liauka yra didžiausia seilių liauka, ji yra paausio srityje, priešais ausies kaušelį. Ją sudaro keletas skiltelių, kurių gaminamos seilės suteka į bendrą ištekamąjį lataką, o šis atsiveria burnos ertmėje ties viršutiniu antru krūminiu dantimi. Pažandinė ir paliežuvinė seilių liaukos guli burnos dugne. Visos seilių liaukos gamina seiles, kurių per parą išsiskiria apie 1-1,5 litro. Seilės gaminamos nuolat, tačiau valgio metu ar išalkus jų gaminama daugiau. Seilės įmirko, išbrinkina maistą, paslidina kąsnį, neutralizuoja į burną patekusias rūgštis ir šarmus, praplauna burną. Be to, seilėse yra fermento amilazės (ptialino), kuri skaido krakmolą į disacharidus ir maltazės skaidančios disacharidus. Todėl patariama maistą kramtyti kuo ilgiau, kad jis būtų pakankamai suvilgytas seilių ir pradėtas virškinti. Seilėse yra ir lizocimo – specialios medžiagos, saugančios nuo patekusių mikroorganizmų. Seilių sudėtis ir kiekis priklauso nuo mitybos. Dėl pakitusios seilių sudėties, seilių liaukose (dažniausia paausinėje) gali susidaryti akmenys, tuomet prireikia operacijos.