Sektos

Išsivadavimas pagal Osho
Osho (Shree Rajneesh) veiklos ir jo įkurto judėjimo apžvalga

Judėjimo istorija I. Ankstyvasis periodas
Indijoje, 1931 m. gruodžio 11 d. Džabalpuro universitete baigė bakalauro studijas, vėliau magistro studijas, pradėjo dėstyti filosofiją Raipuro sanskrito koledže. Daug vėliau jis pasakojo, kad Džabalpure 1953 m., kai jam buvo 21 metai, jis išgyveno neįprastą patyrimą, atskleidė jį tik daugeliui metų praėjus ir įvardijo kaip nušvitimą bei visišką savojo ego mirtį.

Septintajame dešimtmetyje Rajneeshas pradėjo skaityti viešas paskaitas ir keliauti po šalį, išreikšdamas prieštaringai vertintą požiūrį politiniais, socialiniais, religiniais kllausimais: jis kritikavo Gandhi ir socializmą už skurdo šlovinimą, tradicinį hinduizmą ir kitas religijas už veidmainystę, kartu kaltindamas ir politines sistemas. šios paskaitos buvo ganėtinai populiarios, tad netrukus jis metė dėstymą universitete; be to, pradėjo rengti meditacijos stovyklas.
Aštuntajame dešimtmetyje Rajneeshas įkūrė savo organizaciją. Tai galima laikyti judėjimo pradžia. Rajneeshas pradėjo inicijuoti sekėjus į “neosanjasas”. Tradiciškai sanjasos hinduizme reiškė pasiaukojimo ir malonumų atsisakymo formą, tačiau Rajneeshas šią sampratą transformavo: neosanjasos reiškė taip pat ir šventimą, pasinėrimą į gyvenimą, kartu atsisakant visko, kas trrukdo žmogui gyventi visiškai dabartyje. Iš tiesų jo sekėjai, neretai – turtingi verslininkai, išgyvenantys gyvenimo vidurio krizę, judėjimui atiduodavo labai daug. Pasak Rajneesho, svarbu buvo ne atsiduoti jam, svarbus buvo pats atsidavimas: atsiduodamas žmogus pripažįsta, kad jis tėra nerealizuotas potencialas ir ka

ad dėl savęs realizavimo jis pasiruošęs atsisakyti visų saugumą teikiančių dalykų ir nerti į nežinomybę, paslaptį. Neosanjasinai turėjo nešioti oranžinius drabužius ir vėrinį su 108 karoliukais bei Rajneesho nuotrauka. Tokia apranga judėjimo nariai aiškiai išsiskyrė iš kitų žmonių.
Iki 1971 m. dalį Rajneesho sekėjų sudarė vakariečiai, tad paskaitas jis pradėjo skaityti ir anglų kalba. Jis prisiėmė Bhagvano titulą, verstiną kaip “palaimintasis” arba “save realizavęs”. Tai sukėlė kontroversiją, tačiau Rajneeshui ji patiko, be to, kilęs triukšmas atbaidė pernelyg netvirtus sekėjus ir tai leido Rajneeshui keisti savo veiklos stilių. Kuo toliau, tuo mažiau jis skaitė paskaitų, naujuoju jo tikslu tapo sekėjų transformacija; prasidėjo “naujojo žmogaus” paieškos. Netrukus dėl Rajneesho sveikatos sutrikimų (astmos, kuriai Bombėjaus oras buvo nepalankus, ir diabeto) bendruomenė persikėlė iš Bombėjaus apylinkių į prestižinį Puunos priemiestį, kur 1974 m. už sekėjų suaukotus pinigus buvo nupirkta 2,5 ha žemės. Rajneesho veikla pradėjo įgauti kitą mastą. Per septynerius metus ašramas labai išaugo, jį prižiūrėjo apie 100 tarnybų.
“Naujojo žmogaus” kūrėjas sulaukė didelio užsienio šalių žiniasklaidos susidomėjimo. Tam buvo bent keletas priežasčių. Visų pirma jo asmeninė charizma, traukte traukusi žmones, įsitikinusius, kad Rajneeshas yra nušvitęs mokytojas, radęs tikruosius atsakymus į juos kankinančius klausimus. Patraukli vieniems ir skandalinga kitiems buvo ir judėjimo praktika: psichoterapijos, toli peržengusios tuometinių socialinių ir psichoanalizės konvencijų ribas, ir
r meditacijos junginys. Psichoterapijos grupės buvo viena pagrindinių ašramo gyvenimo dalių. Kai kurios grupės, taikančios tantros ar susidūrimo metodus, pasižymėjo tuo, kad jose seksualiniai santykiai su daugeliu partnerių buvo skatinami. Tokie veiksmai rėmėsi Rajneesho mokymu, jog seksualiniai blokai turi būti pralaužti, kad atsiskleistų žmogaus autentiškumas. Susidūrimo grupės pasižymėjo ir smurtu, nors jis buvo uždraustas, kai vienas dalyvis susilaužė kaulą. Nepaisydamas kai kurių psichoterapijos metodų kontroversiškumo Rajneeshas skatino tokią veiklą, vadindamas savo ašramą “eksperimentine laboratorija”, kurioje žmonės siekė sąmonės atsivėrimo.
Daugėjant sekėjų vakariečių meditacijos centrų atsirado ir Vakaruose. Tačiau tuo pačiu metu Rajneeshu ir jo judėjimu buvo piktinamasi iš dalies dėl mokymo apie seksualinį išsilaisvinimą ir psichoterapijos grupių veiklos, iš dalies dėl paties Rajneesho kontroversijų pomėgio. Vis daugiau priešiškumo judėjimas sulaukdavo ir Punos apylinkėse, žmonės piktinosi ir atviru komunos “pasileidimu”, ir įžūliu Rajneesho elgesiu. Rajneeshas mėgavosi didėjančiomis rolsroisų ir “Rolex” laikrodžių kolekcijomis, o tai vietos gyventojams atrodė kaip pasityčiojimas iš aplink vyraujančio skurdo. (Rajneeshui prijaučiantieji aiškino, kad jo veiksmus galima traktuoti veikiau kaip šaipymąsi iš konsumerizmo.)
Plintant judėjimą lydinčioms kontroversijoms, Punos ašramui kilo naujų sunkumų: buvo panaikinta religinėms bendruomenėms taikoma mokesčių lengvata, tad komuna turėjo sumokėti 4 mln. svarų mokesčių. Naujos vietos paieškos buvo nesėkmingos, nes komuna susidurdavo su vietos gyventojų priešiškumu. Ka
ai kurios moterys, norėdamos užsidirbti gyvenimui Punos ašrame, užsiimdavo prostitucija, keletas Rajneesho sekėjų buvo suimti ir nuteisti už narkotikų platinimą (tuo tarpu ašrame narkotikų vartojimas buvo griežtai draudžiamas). Taip pat blogėjo Rajneesho sveikata, jis vis nutraukdavo paskaitas ir sumažino viešų pasirodymų skaičių. Susikaupusias problemas nutarta spręsti taip: Rajneeshas turėjo važiuoti į Ameriką gydytis, tuo tarpu Punos komunos gyventojų skaičius turėjo būti sumažintas, tęsiamos naujos vietos paieškos.
Osho mokymas psichologiniu aspektu1
Osho teigė siekiąs sukurti naująjį žmogų ir naująją visuomenę – išvaduotą iš šiandieninės sutrikusios visuomenės neurozių ir tariamai neveiksmingų būdų šias problemas spręsti – kraštutinės askezės ar kraštutinio pasileidimo – ir paverstą naujos kokybės būtimi. Osho “naujojo žmogaus” idealas – tai “Zorba-Buda”, žmogus sugebantis džiaugtis gyvenimo malonumais kaip graikas Zorba ir mėgautis tylia ramybe kaip nušvitęs Buda.
Osho mokymą formavo įvairios įtakos, tarp kurių reikėtų paminėti Freudą, Nietzsche, rusų mistiką Georgijų Gurdžijevą, seksualinės revoliucijos pranašą psichoanalitiką Wilhelmą Reichą, taip pat hinduistinę tantrizmo tradiciją, pabrėžiančią seksualinio prado reikšmę dvasinio tobulėjimo procese. Vėlesniajam Osho mokymui didelę įtaką padarė zenbudizmo tradicija.
Pasak Osho, žmonės yra reaktyvios būtybės, nežinančios, kad gyvena mechaniškai. Taip yra todėl, kad žmonės “miega”: “Ką turiu omenyje, kai sakau, kad žmogus yra mašina? Turiu omenyje tai, kad žmogus gyvena iš praeities. Žmogus gyvena iš negyvos struktūros. Žm
mogus gyvena iš įpročio. Žmogus gyvena rutinos gyvenimą. Žmogus toliau juda tuo pačiu ratu, tuo pačiu maršrutu. vėl ir vėl ir vėl.”2
Osho mokė, kad mes visi esame budos ir visi turime gebėjimą patirti džiaugsmą, palaimą, nušvitimą. Kiekvienas žmogus gali patirti besąlygišką meilę, atsiliepti, o ne reaguoti į iššūkius. Apie tai Osho yra pasakęs: “Ekstazė yra tavo prigimtyje. Tu esi tiesa. Tu esi meilė. Tu esi palaima. Tu esi laisvė”3. Tačiau, pasak Osho, mes taip nedarome visų pirma todėl, kad mums kelią užtveria mūsų ego, arba protas, taip sutrukdydamas mums patirti laisvę ir spontaniškumą. “Kai ego pasitraukia, visa individualybė pakyla krištolo tyrumu: permatoma, protinga, švytinti, laiminga, gyva. Vibruojanti nežinomu ritmu. Tas nežinomas ritmas yra Dievas”4.
Taigi problema yra aiški. Kaip ją išspręsti? Osho siūlo peržengti ego, kad mūsų vidinė prigimtis galėtų sužydėti. Ego dominavimo problemą Osho siūlo spręsti atakuojant ją iš įvairių pusių.
Osho ėjo intelektinio suvokimo keliu: jis atskleidžia, kaip ego, arba protas, įgyja visa apimančią ir slopinančią kontrolę. Protas yra išlikimo mechanizmas, ir jis savo pamoką išmoksta vaikystėje. Būtent vaikystėje susiformuoja regresyvios tendencijos: tam tikru momentu mes nusprendžiame, kad norėdami gauti tai, ko mums reikia išgyvenimui, kad norėdami gauti mums reikalingą meilę turime nustoti būti savimi. Žmogaus ego atsimena ir atkartoja jį anksčiau apsaugojusius elgesio modelius, bet jis neleidžia žmogui autentiškai gyventi dabartyje. Be to, ši strategija reiškia, kad nuolat represuojame tai, ką iš tiesų jaučiame, ir pakeičiame realius jausmus tuo, ką “turėtume” jausti ir mąstyti, nes negalime išvengti proto machinacijų. Taigi automatiškai neatsiveriame džiaugsmui, kuris natūraliai ateina, kai judame į dabartį, nes “protas neturi galimybės patirti džiaugsmą. Jis nieko nežino apie džiaugsmą. Jis tik galvoja apie džiaugsmą”5. Tokių represinių mechanizmų rezultatas, pasak Osho, yra nesąmoningas savęs nuodijimas “.neurozėmis, supresijomis, troškimais, ambicijomis, pavydu, pykčiu, baimėmis, ego dominavimu, kūno blokais, visuomenės ir tėvų nustatytais elgesio modeliais [bei] sukauptom žiniom”6. Mes kaupiame netikrus religinius mokymus užuot judėję link autentiško suvokimo.
Problemos sprendimas, pasak Osho, turėtų būti toks: užuot slopinę seksualinius troškimus, turime priimti viską – mintis, jausmus, išankstines nuostatas ir nuomones – besąlygiškai: “Būkite vientisi, būkite autentiški; būkite teisingi. Jei esate nusidėjėliai, būkite tikri nusidėjėliai. Nesistenkite susikurti šventojo fasado. Tikras nusidėjėlis anksčiau ar vėliau tikrai virs tikru šventuoju. Laikas čia nesvarbu. Tikras nusidėjėlis yra tikra”7. Visas žmogaus paslėptas “mėšlas” turi būti ištrauktas į viešumą tam, kad taptų “trąša” žmogaus gyvenimui.
Tačiau vien intelektinio problemos suvokimo neužtenka. Osho pateikė ir praktinių pasiūlymų, kaip atsiverti ir tapti savimi – per meditaciją.
Osho meditacijos ryškiai skyrėsi nuo tradicinių meditacijos formų. Nors Osho yra pateikęs per šimtą meditacijos metodų (beje, jis taip pat adaptavo ir kitų religijų – hinduizmo, budizmo, islamiškojo sufizmo – meditacijas), turbūt pastebimiausios yra jo sukurtos, psichoterapinių elementų turinčios meditacijos, įtraukiančios katarsio siekį. Daugelis Osho meditacijų – tai tiesiog atsipalaidavimo technikos, stebint gamtos ar žmogaus sąmonės fenomenus. Tačiau žinomiausia ir, ko gero, dažniausiai taikoma yra pati pirmoji jo sukurta – “dinaminė meditacija”. Ją sudaro penkios dalys iš tokių aktyvių ir pasyvių periodų kaip kvėpavimas, šokinėjimas, rėkimas, atsipalaidavimas ir džiaugsmingas šokis. Per atskiras šios meditacijos fazes siekiama žmogų išmušti iš pusiausvyros, kad jis patirtų represuotus jausmus. Vėliau šie jausmai išlaisvinami ir įveikiami “pirminės psichoterapijos” metodu – garsiai šaukiant, dejuojant. Po šių fazių eina tikrosios meditacijos fazė – atsipalaidavimo, savistabos, vėliau ją keičia aktyvioji fazė – šokis.
Paskutinė Osho sukurta meditacija – “Mistinė rožė”, gana dinamiška, sujungianti intensyvios veiklos periodus su poilsio periodais. Jos metu vieną savaitę reikia kiekvieną dieną juoktis tris valandas, kitą savaitę kiekvieną dieną tris valandas verkti. Trečioji savaitė – tylios meditacijos savaitė. Kundalini meditacijos metu žmonės raginami drebėti pirmąsias 15 minučių tol, kol “tampa drebėjimu”.
Visų šių technikų rezultatas – tokia būklė, iš kurios, pasak Osho, tampa įmanoma pasiekti sąmoningumą8. Medituojant pirmapradė energija (pasak Osho, seksualinė energija) pamažu pakeliama iš apatinės čakros į aukštesniąsias, transformuojant žemesniąsias energijas į aukštesniąsias, grąžinant normalų energijų tekėjimą, suteikiant galimybes augti sąmoningumui.
Pakeliui į visišką sąmoningumą žmogui tenka nugalėti psichologinius blokus. Osho literatūroje daugiausiai dėmesio skiriama seksualiniams blokams. Nemažai dėmesio šiai temai skiria ir Vilniuje veikiančio Osho meditacijos centro vadovas Mečislovas Vrubliauskas: “[J]ei seksualinė energija neišlaisvinta, anksčiau ar vėliau ji pratrūksta ir tampa ardanti, griaunanti. Seksualinė energija yra be galo stipri, niekam nepavaldi. Ir mums reikia išmokti ją transformuoti, tada ji tampa džiaugsmu”. Be susidūrimo su seksualiniais blokais, pasak Vrubliausko, niekas negali kilti aukščiau: “Į dvasią gali mestis vieną gyvenimą, du gyvenimus, gali pakilti iki kosminės sąmonės9, bet visiškai realizuoti nepavyks. Jei seksas buvo represuotas, teks į jį grįžti, teks jį išsemti pilnai.” Pasak Vrubliausko, peržengiant šį bloką negali būti jokių taisyklių: “Nereikia drausti nei homoseksualizmo, nei lesbij[an]izmo, nei onanizmo, nei grupinio sekso. Ir nereikia raginti tai daryti, iš tikrųjų dabar beveik visi žmonės yra žemiau žmogiškojo sekso. Jeigu drausime, niekas nepasikeis. O[sh]o pozicija yra tokia: lai jis pradeda nuo tos vietos, kurioje žmogus yra. Vienas pradės nuo homoseksualizmo – ateis į normalų seksą. Vėliau atsiras meilė, dar vėliau ir seksas “atkris”. Leiskime jam žengti pirmą žingsnį. Neerzinkim, neniekinkim, nesakykim, kad jis yra smukęs”10.
Judėjimo istorija II. Rajneeshpuramo eksperimentas
Grįžkime prie judėjimo istorijos, kur Osho palikome keliaujantį į JAV.
Rajneeshui išvykus į Ameriką, jo naujai paskirta sekretorė Sheela Silverman, tarp sanjasinų žinoma Ma Anand Sheelos vardu, ėmėsi iniciatyvos įkurti Rajneesho sekėjų koloniją Amerikoje. Rajneeshas nebuvo itin entuziastingai nusiteikęs, bet Sheela siekė savo: Oregono valstijoje netoli Antelope miestelio ji nupirko 26 tūkst. ha fermą už 5,75 mln. dolerių.
Finansines problemas Sheela sprendė pajungdama viso pasaulio Rajneesho sekėjų centrus: visas šių centrų pelnas buvo skiriamas Rajneeshpuramo statybai. Sheelai pradėjus kontroliuoti judėjimas tapo labiau autoritarinis. Oregone šimtai sanjasinų dirbo siekdami įgyvendinti jos svajonę: iškilo ištisas miestas su parduotuvėmis, didžiule sale, kavinėmis, viešbučiu, oro uostu, išplėtota irigacine sistema. Rajneesho nepasitenkinimui numalšinti Sheela skyrė daug jėgų: aplink jo naująją rezidenciją įveisė sodą, prižiūrėjo vis didėjančią jo rolsroisų kolekciją. Naujasis miestas buvo įregistruotas 1982 m.
Tačiau sunkiausiai naujajai bendruomenei klojosi santykiai su vietos gyventojais. Sheela, atrodo, visai be reikalo konfrontuodavo su vietos valdžia ir gyventojais. Kai 1983 m. ties Rajneeshpuramo viešbučiu sprogo bomba, ašramo gyventojai pradėjo rengtis galimam ginkluotam pasipriešinimui, komunos policija praėjo specialius mokymus.
Sheelos vadovavimas pamažu darėsi vis labiau autoritarinis: kadangi Rajneeshas prieš išvykdamas iš Indijos buvo paskelbęs, kad nebeskaitys paskaitų ir tik tylės, Sheela tapo vienintele jo valios reiškėja. Ji įvedė griežtas taisykles komunoje. Paskelbusi tariamą Rajneesho perspėjimą, kad netrukus du trečdaliai pasaulio gyventojų mirs nuo AIDS, ji pakeitė ir iki tol buvusį labai laisvą seksualinių santykių reglamentavimą: turėti keletą seksualinių partnerių buvo neberekomenduojama, uždrausti analiniai ir oraliniai lytiniai santykiai ir bučiuotis, liepta lytinių santykių metu naudotis prezervatyvais ir vienkartinėmis pirštinėmis. Siekdama Rajneeshpuramui palankia linkme nulemti vietos rinkimus Sheela, tariamai rūpindamasi gyvenimo nuskriaustaisiais, liepė pakviesti į Rajneeshpuramą benamius ir įkurti globos namus, tačiau vėliau, vietos teismui nusprendus, kad šiems žmonėms teisė balsuoti neturi būti suteikta, ji juos išvežė į Portlandą ir paliko be pinigų ir vietos apsistoti. Siekdama apsisaugoti nuo sąmokslų ir visiškai kontroliuoti Rajneeshpuramą Sheela įtaisė klausymosi aparatūrą ne tik savo oponentų, bet ir paties Rajneesho apartamentuose. Konfrontuodama su valdžia ji apkrėtė dešimties barų maistą salmonelėmis, todėl 100 žmonių susirgo ir 40 iš jų atsidūrė ligoninėje; taip pat ji bandė nunuodyti su judėjimo ekspansija kovojusį vietinį prokurorą. Šie veiksmai visiškai destabilizavo padėtį. Stiprėjant konfliktui Sheela 1985 m. rugsėjį su 15 bendražygių pabėgo iš ašramo, kartu, kaip kartais teigiama, išsiveždama 50 mln. iš Rajneeshpuramo iždo. Vėliau ji buvo suimta, grąžinta į JAV ir nuteista 4 metams kalėti.
Rajneeshas apkaltino Sheela dėl visų jos nusikaltimų ir, laikydamas save visiškai nekaltu, pasikvietė į Rajneeshpuramą teisėsaugos pareigūnus. Netrukus jis pats pabandė sprukti į Bermudus, tačiau lėktuvui nusileidus pasipildyti kuro FTB bėglius suėmė. Rajneeshas buvo trumpam įkalintas, turėjo sumokėti 0,5 mln. dolerių baudą už migracijos įstatymų pažeidimą, jam buvo uždrausta grįžti į JAV 5 metus be teisingumo ministro leidimo. Deportuotas iš JAV jis trumpam grįžo į Indiją ir leidosi į turą po pasaulį ieškodamas valstybės, kuri jį priimtų, tačiau 21 valstybė tai padaryti atsisakė (pasak Rajneesho sekėjų, taip atsitiko dėl JAV spaudimo šių valstybių vyriausybėms).
1986 m. gruodį Rajneeshas sugrįžo į Puną. Rajneeshpuramo eksperimentas visiškai žlugo, daugelis Rajneesho sekėjų jį paliko patyrę didelį sukrėtimą dėl šio fiasko, keletas vėliau gydėsi psichiatrijos ligoninėse, keletas nusižudė. Didelė dalis Rajneesho sekėjų komunų, išsekintų investicijų į Oregono eksperimentą, užsidarė.
Judėjimo istorija III. Atgimimas
Rajneeshpuramui žlugus kurį laiką formalios organizacijos nebuvo, tačiau kai kurie sanjasinai toliau propagavo Rajneesho meditacijas ir psichoterapijos metodus. Vėliau dalis Europoje gyvenančių Rajneesho sekėjų susitelkė aplink šiaurės Olandijoje įsikūrusią bendruomenę Humaniversitetą, kuriam vadovavo du sanjasinai priklausomybių specialistai Samadhi (Mariet Wijnen) ir Veereshas (Denny Yusonas-Sanchezas); pastarasis Rajneeshpuramo laikais buvo nustumtas į judėjimo pakraštį, tad ir fiasko jo reputacijos nesuteršė. Humaniversitetas patraukė sanjasinus radikalia psichoterapija, kuri panėšėjo į tai, kas buvo propaguojama ankstyvuoju judėjimo laikotarpiu Punoje. Ir šiandien Humaniversitetas tęsia senąsias Osho tradicijas. Pasak Judith Coney, vienintelėje atliktoje mokslinėje Humaniversiteto studijoje aprašoma “prižiūrimos orgijos, kuriose dalyvauja iki dviejų šimtų dalyvių, prostitucijos struktūros, kuriose žmonės perka kitus seksualiniais tikslais arba patys parsiduoda, transvestitų vakarėliai” ir nenutrūkstamas šventimas11. Paradoksalu, tačiau tokias Humaniversiteto praktikas šiandien kiti sanjasinai vertina kaip pavojingas, neatspindinčias tikrojo Rajneesho mokymo.
Atsiliepimai apie Humaniversiteto siūlomą psichoterapiją labai skirtingi: daugelis sekėjų teigia ten patyrę tikrą meilę ir tapę laimingesni, tačiau net ir kiti su Punos ašramu susiję judėjimo psichoterapeutai teigia, kad jiems yra tekę gydyti žmones, nukentėjusius nuo radikalios Humaniversiteto psichoterapijos ir ten vyraujančio autoritarizmo.
Punos bendruomenė, pamažu vėl tapusi didžiausiu judėjimo centru, atsigavo po fiasko ir gerokai išaugo.
1989 m. vasarį Rajneeshas pasivadino Osho. Pasak paties Rajneesho, šis vardas reiškia kažką panašaus į “ištirpstantįjį vandenyne”. Kai kurių sekėjų manymu, vardo pakeitimas žymėjo naujo Rajneesho veiklos etapo pradžią. Tačiau šiam etapui nebuvo lemta prasidėti: smarkiai blogėjo Osho sveikata, to sustabdyti negalėjo ir didelės medikų pastangos. Kritikai spėliojo, kad “sekso guru” galėjo užsikrėsti ŽIV, tačiau judėjimas tai neigė. Pats Osho dėl blogėjančios sveikatos kaltino Amerikos teisėsaugą, teigdamas, kad per 12 dienų, kai jis buvo tampomas po kalėjimus, amerikiečiai jį apnuodiję taliu (tokio apsinuodijimo simptomų nebuvo); gydytojai spekuliavo tuo, kad jis galėjęs būti apšvitintas radiacija, kiti įtarinėjo Sheelą, esą ji nuodijusi Rajneeshą dar Rajneeshpurame. Mažiau sensacingas paaiškinimas – kad Osho kentėjimai buvo paskutinės jo diabeto stadijos komplikacijos.
Prieš pat mirtį Osho paskyrė 21 sanjasiną vadovauti ašramui, galbūt siekdamas užtikrinti, kad Punos ašramas nesulaukų autoritariškai valdyto Rajneeshpuramo likimo. Osho mirė 1990 m. sausio 19 d., jo palaikai buvo sudeginti ir palaidoti Punoje.
Šiandien daugiausia dėmesio Punos ašrame skiriama meditacijai, psichoterapija tebeteikiama, tačiau ji sudaro tik nedidelę gausios įvairios trukmės ir turinio kursų pasiūlos dalį. Ašramas stengiasi pelnyti “alternatyvaus sveikatingumo kurorto” vardą ir, pasak Judith Coney, pamažu tampa svarbia turistine atrakcija Indijoje.
Kai kuriais skaičiavimais, šiandien pasaulyje yra apie 300 Osho meditacijos ir informacijos centrų. Kartu Indijoje ir kitur pats Rajneeshas nebesusilaukia ankstesnės aštrios kritikos: jo knygos ganėtinai plačiai skaitomos ir patenka į perkamiausių sąrašus, Punos ašrame lankosi politikai, žiniasklaidos atstovai, apsilankė net ir dalailama.
Judėjimo pasaulėžiūra
Osho siūlomos žmogaus transformacijos psichoterapijos tikslai, atrodytų, neturi nieko bendro su religija. Atvirkščiai, Osho piktai puola pagrindines religines tradicijas, teigdamas, kad būtent jos suformavo tuos socialinius ir asmeninius represinius mechanizmus, prietarus, kuriuos Osho pasiryžo nugalėti savo mokymu ir praktika. Ir pačią diagnozę žmonijai Osho nustato remdamasis ne religine, o daugiausiai iš psichoanalizės skolinta terminija. Osho mokyme nėra Dievo ar dievų sampratos, nebent pats “prabudęs” žmogus prilyginamas dievybei ir taip pabrėžiamas jo baigtinumas bei neatskaitingumas jokiai “aukštesnei būtybei”.
Vis dėlto religija Osho nėra tik dalykas, kurio reikia atsikratyti. Rytietiškos religinės sampratos, nors ir dangstomos “moksliškumo” skraiste, grindžia Osho judėjimo pasaulėžiūrą; būtent šiek tiek modifikuotomis rytietiškomis sampratomis nusakoma žmogaus transformacija.

Osho, sudaro septyni kūnai, kurie kaip sėklos egzistuoja kiekviename gimusiame žmoguje ir pamažu išsiskleidžia, “bunda” žmogui augant ir bręstant. Pirmuosius septynerius metus auga pirmasis kūnas – fizinis, antrasis vitalinis – antruosius septynerius, jame išsiskleidžia žmogaus emocijos; trečiasis astralinis – nuo 14 iki 21 m., tada išsivysto mąstymas, intelektas. Deja, pasak Osho, čia žmogaus raida dažniausiai ir sustoja, jei neįstringa dar žemesniame etape. “Žmogus, kurio eterinis kūnas neužaugo, kuris sustojo po pirmųjų septynerių metų, niekuo gyvenime nesidomi, tik valgymu ir gėrimu. Taigi tokių civilizacijų, kurių daugumos žmonių išsivystęs tik pirmasis kūnas, kultūra pagrįsta vien skonio dalykais. Civilizacijos, kurios dauguma žmonių įstrigę antrame kūne, kultūros centras bus seksas. Jų įžymios asmenybės, jų literatūra, muzika, jų filmai ir knygos, jų poezija ir paveikslai [.] – visi šie dalykai bus prisotinti sekso, seksualumo.”12
Vis aukštesnių kūnų išsivystymas žmogui atveria vis didesnes galimybes. Ketvirtojo kūno – mentalinio arba psichinio – augimas atveria žmogui antgamtinius gabumus: telepatiją, hipnozę, aiškiaregystę. Pasak Osho, šio kūno žmonija instinktyviai bijosi, nes jame atsiveria ne tik neribotų galimybių, bet ir neribotų apgaulių pasaulis, ir mes stengiamės atitraukti žmones nuo jo – todėl, pvz., viduramžiais buvo deginamos raganos ir burtininkai, ištobulinę ketvirtojo kūno gabumus.
Penktasis kūnas – dvasinis, jį (kaip ir šeštąjį bei septintąjį) yra išvystę tik nedaugelis. Žmogus su išsivysčiusiu penktuoju kūnu yra visuomet laimingas, jis yra suvokęs “save kaip amžiną, nesukurtą dvasią”13. Toks žmogus yra nušvitęs, “buda” arba “mokša”. Šeštasis kūnas – kosminis, “šiame kūne sąmoningas individas gimsta ir miršta sąmoningai, pats pasirenka gimimo vietą ir laiką. Vienas šešto kūno įkvėpimas yra visos Visatos sukūrimas, iškvėpimas – jos išnykimas”14. Septintasis – bekūnis kūnas, kurį išvystęs žmogus patiria tai, ką geriausiai išreikštų turbūt budistinė nirvanos samprata – nebūtį, pasitraukimą iš samsaros rato.
Osho judėjimas kaip asmeninės ir socialinės pertvarkos paieškos
Jau nuo pat viešosios veiklos pradžios Rajneeshas mėgdavo mesti iššūkius visuomenės ir religijos tabu, ginčytis jautriais klausimais (Gandhi, socializmas) vien tam, kad ginčytųsi15. Besimėgaudamas radikalaus mokytojo šlove jis viešai pasakodavo vadovui, regis, nepriderančius anekdotus, įžeidžiančius tai žydus, tai katalikus, tai kitų religinių tradicijų išpažinėjus.
Šokiruojančios buvo ir jo psichoterapinės technikos (kaip minėta, jose būta ir fizinės, ir seksualinės agresijos), o mokymas apie seksualinį išsilaisvinimą vedė į nežabotą sekėjų elgesį, grupinį seksą ar seksą su daugeliu partnerių. Grupinis seksas kaip masinis reiškinys aplink Punos komuną susitelkusiam Osho judėjimui jau, ko gero, yra istorija, tuo tarpu “laisvas seksas” tebėra propaguojamas. Seksualiniai santykiai nušvitimo paieškų tikslais buvo ir išlieka labai prieštaringai vertinamas Osho įkurto judėjimo aspektas.
Reikia paminėti ir radikalią judėjimo socialinę viziją: Rajneesho “naujųjų žmonių” visuomenėje turėjo nublankti tokia institucija kaip šeima; vyrai ir moterys, pasak jo, turėtų būti nesuvaržyti įsipareigojimų ir būti kartu tik tiek, kiek myli vieni kitus. Vaikai galėtų ir nežinoti, kas yra jų tėvai, priklausyti visiems. Keistai turėtų nuskambėti ir M. Vrubliausko mintys apie visuomenės normas ar net sveiką vaikų auklėjimą: priešingai, nei siūlo M. Vrubliauskas, daugelis psichologų tvirtina, kad vaikui nedera stebėti suaugusiųjų lytinių santykių, nes jo psichika tam nepasiruošusi, jis juos interpretuotų kaip prievartos, o ne meilės aktus16.
Ši išoriška judėjimo priešprieša tradicinėms vertybėms ir judėjimo ribiškumas kai kuriems yra savotiškai patrauklūs. Naujieji religiniai judėjimai, ypač Osho judėjimas, pritraukia žmones, kamuojamus didelių emocinių problemų, siekiančius asmeninės ir socialinės pertvarkos, bet nenorinčius prisiimti atsakomybės už padėtį, kurioje jie yra.
Tačiau dalyvavimas tokiose grupėse bent kai kuriems asmenims gali būti pavojingas, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad judėjimas patraukia ne tik sveikus, bet ir psichikos ligomis sergančius žmones, kuriems žada padėti, tačiau tai gali daryti ir visiškai neprofesionaliai. Nemalonu ir tai, kad bent jau M. Vrubliausko vadovaujamas Osho meditacijos centras “Ojas” nėra linkęs prisiimti atsakomybės už meditacijose dalyvaujančius asmenis: Osho meditacijos dalyvio deklaracijoje numatoma, kad visą atsakomybę už meditacijos poveikį prisiima pats medituotojas.
Osho judėjimas Lietuvoje
Lietuvoje šiuo metu egzistuoja bent penkios Osho sekėjų grupės. Didžiausia jų – Mečislovo Vrubliausko (sanjasino vardas Svamis Prem Bhumi) vadovaujamas Vilniuje veikiantis Ošo meditacijos centras “Ojas”. Vilniuje veikia ir nepriklausoma Osho psichoterapijos grupė, vadovaujama moters, baigusios kursus Punoje; panaši grupė veikia ir Kaune. Kitos dvi grupės Klaipėdoje ir Kaune yra susijusios su M. Vrubliausko vadovaujamu centru; atrodo, greta jo kitų iškilių figūrų nėra. “Ojas” prisistato kaip Osho sekėjų organizacija, veiklos mastu neturinti analogo Rytų Europoje. 1996 m. centras įkūrė ašramą, šiuo metu esantį Vilniuje, Pavasario g. 21d, ten paprastai gyvena viengungiai, norintys atsidėti meditacijai, nors visi turi pasaulietinius darbus. Šiuo metu tokių yra apie 10, dar apie 5 yra susiradę gyvenamąsias vietas netoliese. Ašrame kartu su tėvais gyvena ir keletas vaikų, tačiau šeimų nėra; pasak M. Vrubliausko, “tegul tie, kas turi šeimą, ja ir mėgaujasi”17. Kitos “Ojas” programos yra meditacijos mokykla ir meditacijos koledžas.
Osho meditacijos centras “Ojas” vienija apie 15 meditatorių, tačiau “klientų” šis centras turi kelis kartus daugiau. Centras veikia nuo 1992 m., M. Vrubliauskui, anksčiau akademinį darbą dirbusiam fizikos mokslų daktarui, pradėjus praktikuoti Osho meditaciją. 1994 m., pasak judėjimo svetainėje pateiktos informacijos18, centras buvo formaliai pripažintas Punos tarptautinės komunos.
“Ojas” išgarsėjo 1997 m., kai į Teisingumo ministeriją kreiptasi dėl centro kaip religinės bendruomenės įregistravimo. Siekiant religinės bendruomenės statuso, matyt, norėta įgyti tam tikrą valstybės pripažinimą. Įregistravus centrą Osho judėjimas būtų pripažintas kaip religija, atsirastų galimybė iki šiol niekaip neįforminamas už meditaciją gaunamas pajamas traktuotikaip aukas.
Anuomet Teisingumo ministerija atsisakė įregistruoti centrą motyvuodama tuo, kad jis neatitinka Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pateiktos religinės bendruomenės sampratos, o jo veikla gali pažeisti įstatymus ir viešąją tvarką. Dėl centro veiklos nemažai diskutuota televizijos laidose ir spaudoje, keletą kartų bandyta centro veikloje nustatyti įvairius viešosios tvarkos pažeidimus, teigta, kad centre praktikuojamas grupinis seksas, taip pat bandyta tvirtinti, kad vienos iš narių mirtis per nelaimingą atsitikimą susijusi su jos priklausymu judėjimui. Nepaisant didelio viešo susidomėjimo meditacijos centro “Ojas” veikla, rimtų centrą kompromituojančių faktų nenustatyta. Aišku tik tiek, kad centro propaguojama moralė gerokai “laisvesnė” nei tai, ką didžiuma visuomenės linkusi laikyti tinkamomis moralės normomis.
Ar Osho judėjimas – “nauja religija”?
Toks klausimas gali atrodyti ne itin aktualus po pateiktos detalios judėjimo apžvalgos, judėjimo, kurio veikla grindžiama, kaip matėme, didele dalimi rytietiška žmogaus ir kosmoso samprata. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į kitą Osho judėjimo aspektą: Osho meditacijos centrai veikia kaip paslaugas teikiančios institucijos, juos veikiau galima lyginti su intensyviosios psichoterapijos būreliais, sveikatingumo grupėmis nei su religinėmis bendruomenėmis – asmenų, siekiančių įgyvendinti konkrečios religijos tikslus, susivienijimais.
Religinės organizacijos statuso judėjimo centrai Europoje neturi, nors daug kur veikia kaip pelno nesiekiančios organizacijos, mokančios tokioms organizacijoms nustatytus minimalius mokesčius. Žinoma, judėjimas neretai siekia būti įvardytas kaip “religija”. Tai galime teigti ir apie judėjimą Lietuvoje, kur Osho meditacijos centras “Ojas” įsiregistruoti siekia jau nuo 1997 m., tačiau ir patys judėjimo sekėjai, atrodo, suvokia skirtumą tarp tų organizacijų, kurios paprastai suvokiamos kaip religinės, ir Osho sekėjų centrų. Osho dvasingumas jo sekėjų įvardijamas kaip kokybiškai kitoks religingumas nei formaliosios religijos, kurių mokymas judėjime suvokiamas kaip neautentiškas žmogų ribojantis tikėjimas, doktrinos, kurios žmogui primetamos, kurias reikia nuolat palaikyti.
Pasak Osho sekėjų, jų religija yra ateities religija be dogmų ir varžančių normų, nubudusių ateities žmonių religija. Tačiau kritikams ji geriausiu atveju atrodo kaip alternatyvus gyvenimo būdas tam tikru žmogaus gyvenimo tarpsniu ar net ganėtinai autoritariškas, žmogaus orumą paminantis ir socialinę visuomenės struktūrą griaunantis eksperimentas.

LIETUVOS GYVENTOJAI PAGAL TIKYBA
Tikyba Gyventojų sk. Gyventojų sk. procentais
Iš viso 3483972 100%
Romos katalikų 2752447 79%
Stačiatikių (ortodoksų) 141821 4,07%
Sentikių 27073 0,78%
Evangelikų liuteronų 19637 0,56%
Evangelikų reformatų 7082 0,2%
Jehovos liudytojų 3512 0,1%
Musulmonų sunitų 2860 0,08%
Visos (pilnos) evangelijos Bažnyčios 2207 0,06%
Sekmininkų 1307 0,04%
Judėjų 1272 0,04%
Baltų tikėjimo 1270 0,04%
Baptistų (ir laisvųjų bažnyčių) 1249 0,04%
Septintos dienos adventistų 547 0,02%
Naujosios apaštalų Bažnyčios 436 0,01%
Budistų 408 0,01%
Graikų apeigų katalikų (unitų) 364 0,01%
Krišnos sąmonės judėjimo 265 0,01%
Karaimų 258 0,01%
Metodistų 211 0,01%
Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios (mormonų) 197 < 0,01%
Šri Satja Sai Babos organizacijos 107 < 0,01%
Nedenominacinės krikščioniškos Bažnyčios 75 < 0,01%
Kristaus bažnyčios 52 < 0,01%
Bahajų 31 < 0,01%
Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios 30 < 0,01%
Scientologijos bažnyčios (scientologija) 15 < 0,01%
Ošo meditacijos centrų 12 < 0,01%
Suvienijimo Bažnyčios 4 < 0,01%
Nurodė evangelikas, protestantas 660 0,02%
Nurodė krikščionis 275 < 0,01%
Kitų tikybų 515 < 0,01%
Netikintis 239 0,01%
Nė vienai 331087 9,50%
Nenurodė 186447 5,35%

Krišnos sąmonės judėjimas

Andrius Navickas
Judėjimas, kuris veikia vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Iš kitų į Vakarus importuotų rytietiškų judėjimų jis išsiskiria glaudžiomis sąsajomis su daugiaamže induistine tradicija bei tuo, kad krišnaistai neapsiriboja privačiomis religinėmis praktikomis, bet taip pat kultivuoja ir tam tikrą specifinę viešą subkultūrą. Krišnaistai išsiskiria ryškia apranga, tik jiems būdinga šukuosena, savita mityba, o visuomenės dėmesį labiausiai traukia spalvingos eisenos, kurių metu viešai garbinamas Krišna. Taip pat ne vienam teko sutikti romiai besišypsančių jaunuolių, kurie siūlo pasivaišinti specifiniais saldėsiais bei kartu bando įtikinti pirkti Krišnos sąmonės judėjimo knygų, paprastai labai spalvingų.
Judėjimo įkūrimas bei spartus augimas
Judėjimo įkūrėjas ir didžiausias autoritetas Bhaktivedanta Swami Srila Prabhupada gimė 1896 metais Kalkutoje (Indija). Jis nuo mažens stipriais saitais buvo susijęs su vietos religine tradicija, todėl mokytojas Prabhupadą paskatinto Vedų (induizmo šventraščių) išmintį perteikti anglų kalba. Išvertęs, jo manymu, svarbiausias Vedų vietas, Prabhupada 1965-aisiais išvyko į JAV. Jau po metų jam pavyko įkurti Tarptautinę Krišnos sąmonės bendruomenę, kurios idėjos ypač viliojo „hipių“ kartos jaunimą. Kai į judėjimą įsitraukė tokie jaunimo dievaičiai kaip George’as Harrisonas iš The Beatles, grupės Grateful Dead nariai, kultinis poetas Allenas Ginsbergas, Krišnos sąmonės judėjimas tapo plačiai žinomas.
Prabhupada mirė 1977 metais. Tada daugelyje pasaulio kraštų jau buvo įkurti šio judėjimo filialai ir suformuota gana stabili organizacinė struktūra. Įvairiais skaičiavimais, judėjimas turi nuo 200 tūkst. iki 1 mln. narių 75 pasaulio valstybėse, neskaičiuojant Indijos vaišnavų.
Doktrina, religinės praktikos bei gyvenimo būdas
Prabhupados tekstas „Bhagavat-Gita, kokia ji yra“ ir to paties autoriaus parengtos „Šrimad-Bhagavatam“, „Šri-Išopanisad“ bei kitos knygos judėjime laikomos autoritetingiausiomis. Krišnaistai savo įkūrėją pripažįsta vieninteliu šio laikmečio induizmo interpretatoriumi. Todėl minėtos knygos yra visų pirma gerbiamos kaip autoriniai judėjimo įkūrėjo darbai, įpareigojantys pasekėjus į juos atsižvelgti, kai kalbama apie religinius klausimus. Leidiniai sudaryti vienu principu – kiekviename skyriuje pirmiausia pateikiama nedidelė induistų šventraščio teksto ištrauka sanskrito kalba, toliau – teksto transliteracija, Prabhupados atliktas pažodinis bei literatūrinis vertimas ir išsamūs komentarai.
Krišnos sąmonės judėjimo teologija kyla iš vaišnavų tradicijos induizme, kuri susiformavo XI–XII a. Judėjimo įkūrėjas Prabhupada interpretuojamas kaip guru-parampara (dvasinių meistrų) dinastijos tęsėjas, kildinamas iš Sri Caitanya (1485–1533), kuris savo ruožtu suvokiamas kaip Krišnos inkarnacija. Vaišnavų tradicija induizme išsiskiria personalistinio Dievo samprata. Judėjimo doktrina kalba apie Absoliutų (Aukščiausiąjį) Dievo Asmenį, kuris tapatinamas su Krišna. Tai skiriasi nuo tradicinių induizmo sistemų, kur Krišna tėra vienas Aukščiausios Dievybės aspektų. Krišnos sąmonės judėjime būtent Krišna simbolizuoja pirmapradį Dievo Asmenį, iš kurio kyla visa, kas egzistuoja.
Pasak krišnaistų, Visatos kūrimas yra iš esmės įvairių energijų, kurių šaltinis ir valdovas yra Krišna, žaismas. Žemesniosios energijos yra materialioji tikrovė, kuri nėra gryna iliuzija. Tačiau ši tikrovė yra nesavarankiška, kiekviename materialiame objekte glūdi Krišna, jo egzistencijos ir gyvybingumo šaltinis. Iliuzija gimsta tada, kai dvasinė būtybė (žmogiškasis asmuo) „įklimpsta“ į šitą materialiąją tikrovę, suteikia jai reikšmę, kurios ji neturi, ir papuola į veiksmo ir atoveiksmio (karmos) dėsnio veikimą (šio dėsnio valdomi žmonės, save tapatinantys tik su šiapusine tikrove, vadinami „karmiais“). Taip, suteikus reikšmę materialiai tikrovei, sąmonė pajungiama kokiam nors gyvuliškam ar net „augališkam“ principui, ir dvasia papuola į ilgą atgimimų ir persikūnijimų ratą, iš kurio turi galimybę ištrūkti tik vėl atgimdama žmogumi. Pagrindinis nurodymas – kiekvienas turi atsiduoti Krišnai, susilieti su šios dievybės sąmone. Atsidavęs Krišnai asmuo tampa tyru bhakta, kuriuo rūpinasi pats Krišna. Bhakta – tai siela, kuri visiems laikams atsidavė Viešpačiui.
Bhakta praktikuoja bhakti-yoga. Iš esmės šios jogos uždavinys – proto galia kontroliuoti jusles. Krišnaistų įsitikinimu, proto ir juslių aktyvumo užgniaužti neįmanoma, bet galima jas išgryninti, pertvarkius sąmonę. Nereikia kovoti su juslėmis, reikia jas pajungti. Kelias į tokį pajungimą veda per keturių praktikų atsisakymą.
Pirmiausia bhakta turėtų būti labai dėmesingas maistui. Krišnaistai yra laktovegetarai, tai yra jie nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir jų produktų, bet mielai vartoja visus pieno produktus. Apskritai Krišnos sąmonės judėjimas pasaulyje dažnai vadinamas „virtuvės religija“, įvertinant nepaprastai turtingą indišką virtuvės tradiciją. Krišnaistai taip pat visiškai nevartoja intoksikantų. Jie atsisako net tabako, kavos ar juodos arbatos. Jie nežaidžia azartinių žaidimų bei laikosi griežtos seksualinės tvarkos. Lytinis gyvenimas, pasak krišnaistų, turi būti skirtas išskirtinai pradėti vaikams. Draudžiami tokie lytiniai santykiai, kurių tikslas yra tik malonumas. Negalima lytiškai santykiauti ne su savo sutuoktiniu, taip pat naudoti įvairias kontraceptines priemones. Ir abortai įvardijami kaip vienas didžiausių nusižengimų.
Didelis dėmesys religiniame judėjime skirtas mantroms, savotiškam giedojimui ar garso vibravimui, kuris skirtas išlaisvinti sąmonę. Pati mantra labai paprasta: Hare Krishna Hare Krishna / Krishna Krishna Hare Hare / Hare Rama Hare Rama / Rama Rama Hare Hare. Hare yra kreipinys, Rama – viską džiuginantis, Krishna – visų patraukliausias. Krišnaistų tvirtinimu, mantros leidžia sąmonei pakilti į prigimtinį, švarų lygmenį.
Judėjimas Lietuvoje
Pirmieji krišnaistai Lietuvoje atsirado apie 1979 metus. Judėjimas atrado palankią dirvą ypač tarp sovietinės tikrovės slegiamų humanitarų. Krišnos sąmonės judėjimo idėjos į Lietuvą atėjo daugiausia per Rusiją bei Latviją. Iš pradžių valdžia į krišnaistus žiūrėjo kaip į nekenksmingą alternatyvą disidentiniam judėjimui, tačiau jau 1981 metais prasidėjo krišnaistų persekiojimai. Tiesa, jie nesunaikino judėjimo ir jau 1987-aisiais vilniečiai išvydo pirmąsias egzotiškas krišnaistų eitynes miesto gatvėmis. Jos buvo akylai stebimos milicijos, tačiau niekas nebuvo suimtas. 1989 metais, po ilgų pastangų, judėjimas buvo oficialiai įregistruotas.
Šiuo metu oficialiai veikia dvi Krišnos sąmonės judėjimo bendruomenės, taip pat judėjimo narių iniciatyva įkurtas fondas „Harė Krišna: maistas kūnui ir sielai“, labdaringai maitinantis socialiai remtinus žmones. Vilniuje veikia ir visuomeninė organizacija „Vedų kultūros studijų centras“, užsiimantis švietėjiška veikla, bei jo analogas Kaune „Vedų kultūros centras“. Judėjimas neveda griežtos narių apskaitos. Šiuo metu jam priklauso apie 300 narių.
Kritikų pastabos
Nepaisant tikrai neagresyvios pasaulėžiūros, krišnaistai neretai tampa kritikų taikiniu. Dažniausiai dėl to, jog jų gyvenimo būdas ryškiai išsiskiria sekuliarizuotos visuomenės fone. Kita vertus, patys judėjimo nariai neretai turi polinkį izoliuotis nuo visuomenės, ir tai kelia dar didesnį aplinkinių įtarumą.
Tiesa, neturėtume pamiršti, kad per beveik keturis gyvavimo dešimtmečius judėjimas buvo susidūręs su ne viena rimta vidaus problema. Čia verta paminėti liūdnai pagarsėjusį dalies krišnaistų polinkį narkotinėms medžiagoms, taip pat aršius konfliktus dėl atskirais atvejais šokiruojamų vaikų auklėjimo sąlygų judėjimo įkurtose mokyklose. Dabartiniai judėjimo lyderiai įsitikinę, kad tokio pobūdžio problemos jau praeityje. Kritikai pasiryžę atidžiai stebėti judėjimo veiklą.
Na, o tiems, kurie susižavėjo krišnaistų kulinariniais sugebėjimais, norėčiau palinkėti sugebėjimo atskirti religiją ir kulinariją.

Pasaulis pagal Jehovos liudytojus
Truputis istorijos
Religinė grupė, šiuo metu besivadinanti Jehovos liudytojais, susikūrė XIXa. Jungtinėse Amerikos valstijose. Jos įkūrėjas yra Charlesas T. Russellas (1852 – 1916). Šis žmogus, užaugęs berods labai puritoniškoje presbiterionų aplinkoje, jau 1870 – aisiais metais subūrė taip vadinamą Biblijos studijų grupę, laikiusią 18 – metį jaunuolį savo

“pastoriumi”. Toje grupėje pradžią gavo pagrindinės Jehovos liudytojų doktrinos (pvz., mokymas apie amžinos kančios pragare neįmanomybę arba apie nematomą Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą kaip “dalyvavimą” naujojoje pasaulio tvarkoje). Matyt, kad Ch. T. Russellas buvo pakankamai įtaigus ir be jokios abejonės pats tikėjo savo skelbiamomis doktrinomis, nes greitu laiku jo pasekėjų ėmė daugėti – jau 1879m. buvo įsteigtas iki šių dienų gyvuojantis žurnalas “Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys”, taip pat Brukline įsikuria “Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija”, kuri buvo pirmtakė dabar visą jehovininkų judėjimą valdančios Bruklino “vadovaujančiosios korporacijos” . Kokios įtaigumo ir greito išplitimo priežastys? Galima išvardinti daugybę jų – socialinių ir ekonominių – bet manyčiau ne paskutiniąją vietą tame sąraše užima ir lyderio asmeninė patirtis; yra žinoma, jog Ch. T. Russellas nuo mažų dienų paniškai bijojo amžinos kančios pragare, kuria tikriausiai ir buvo gąsdinamas, tad susipažinęs su kitos tuo metu taip pat naujos religinės grupės – Septintosios dienos adventistų – doktrina, skelbiančia nuodėmingiesiems amžiną pražūtį ir nebūtį, bet ne kančią, ja karštai patikėjo ir patapo entuziastišku skelbėju. Russellas iš adventistų perėmė ir tam tikrą Biblijos skaitymo fundamentalistinę schemą, kuri patogi visa norinčiam racionaliai paaiškinti mentalitetui: Šventojo Rašto tekstai interpretuojami kaip Dievo pranešimai, neklaidingi visomis prasmėmis, bet tas prasmes “iššifruoti” tegali ypatingą paskirtį Viešpaties plane turintys asmenys. Aišku, kad toks skaitymo būdas iš anksto atmeta bet kokias istorinio ar kultūrinio konteksto įvertinimo galimybes.
Ch. T. Russellas savo skelbimo centru ilgainiui padarė žinią apie tai, kad Dievas per Jėzų Kristų tuojau sukursiąs Žemėje savo karalystę (tam skirtas jo daugiatomis “Tūkstantmetė aušra”), o pats Jėzus Kristus regimai ją imsis valdyti jau 1914m. Tad Pirmojo pasaulinio karo pradžia turėjo nudžiuginti daugelio naujosios bendrijos narių širdis – tai viltingai sutapo su pranašystės skelbimu ir buvo suprantama kaip Harmagedono (paskutiniojo apokaliptinio mūšio tarp Jėzaus ir Šėtono) pradžia.Tačiau 1916m. mirus Russellui, joks žadėtasis “išrišimas” neįvyko ir naujajam bendrijos lyderiui Josephui P. Rutherfordui(1869 – 1942) teko reformuoti ar perinterpretuoti įsigalėjusias doktrinas. Tai jis paskelbė, kad 1914m. Jėzus Kristus iš tiesų sugrįžo Žemėn ir valdo ją; tik netiesioginiu būdu, bet per savo įgaliotinius – Rutherfordo vadovaujamą ištikimąją organizaciją, kuri 1931 m. ir buvo pavadinta “Jehovos liudytojais.” Iš čia kilo doktrina apie “vienintelę teisėtą žemiškąją vyriausybę” – Danguje esančią Kristaus vadovaujamą Dievo karalystę, šiuo metu veikiančią per Jehovos liudytojų valdančiąją korporaciją Brukline. Reikia manyti dėl to, jog Rutherfordas turėjo juridinį išsilavinimą, jo valdymo metu bendrijoje susiformavo du bruožai, Jehovos liudytojams būdingi iki šių dienų: legalizmas ir saviizoliacija. Šie bruožai esmingi yra bet kokiai pagal griežtą teisinę sistemą funkcionuojančiai struktūrai. Po Rutherfordo mirties, Jehovos liudytojams ėmė vadovauti N. H. Knorras (1905 – 1977), kuris atbaigė organizacijos struktūros kūrimą ir galutinai įtvirtino doktrininį paveldą. Į tuos dalykus dabar ir sutelksime dėmesį.
Doktrina, struktūra, praktikos
Kaip jau minėjau, jehovininkų doktrina pasižymi legalizmu ir saviizoliacija. Šie bruožai persmelkia visus eschatologinius, ontologinius ir soteriologinius Jehovos liudytojų mitus. Anot šios ideologijos, Dievas Jehova laikų pradžioje sukūręs visą Visatą ir Žemę, kaip centrinę kosminės dramos vietą. Toji drama – tai Jehovos susikirtimas su puolusiu angelu – Šėtonu , kuriam Dievas Jehova turįs įrodyti savo teisumą. Visa žmonijos istorija tokiu būdu interpretuojama kaip beprecedentinis teisminis tyrimas, nes teisingasai Jehova tik legitimistinėmis priemonėmis, t.y. teisėtai, galįs įveikti savo priešininką. Teisinio ginčo esmė – žmogaus pajėgumas gyventi pagal Dievo planą ir tuo pačiu jo nepajėgumas valdyti Žemę, nepripažįstant aukščiausios Jehovos valdžios. Adomas simbolizuojąs žmogų, kuris ir bando, paklusdamas Šėtonui, valdyti, nepripažindamas Dievo primato. Šėtonui Adomas ir jo ainija atiduodama teisėtai, nes pats Adomas nepajėgęs žemiškame Rojuje gyventi pagal Dievo planus.
Kad absoliučiai teisingas Jehova atsikovotų žmoniją iš Šėtono, jis turi juridiškai įrodyti pastarojo pretenzijų į amžiną žmonijos valdymą nepagrįstumą. Tam Jehova siunčia į Žemę savo tobuliausiąjį kūrinį – Jėzų Kristų (jehovininkai primygtinai teigia, kad Jėzus buvo žmogus, tobulas žmogus, bet ne įsikūnijęs Dievas, kaip tiki krikščionys, ir jog pati Švenčiausiosios Trejybės dogma esanti tik iracionalių pagoniškų mitų įtakos racionaliai krikščionybei rezultatas), kad tobulai gyventų žmogiškąjį gyvenimą, ko nesugebėjo padaryti pirmasis žmogus – Adomas. Jėzus, kurio gyvenimas tobulai atitikęs Dievo planus, atpirko Adomo nuodėmę, ir tuo pačiu teisėtai grąžino žmoniją jos pirmykščiam valdovui – Jehovai. Tačiau Šėtonas nepakluso tokiai elementariai juridinei logikai ir nužudė nenuodėmingąjį Kristų, taip virsdamas kriminaliniu nusikaltėliu. Jėzus buvo paimtas į Dangų, pas Dievą, tuo tarpu Žemėje įkuriama organizacija (Jehovos liudytojai vartoja būtent tokį saviidentifikacijos terminą), kurios nariai siekia tobulai gyventi pagal Kristaus pavyzdį dabar jau neteisėtai Šėtono valdomoje planetoje. Toji organizacija išsilaiko tik apie 100 metų po Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo pabaigos ir dėl audringos pasmerktojo myriop ir laukiančio savo galo Jehovos teisme Šėtono veiklos, nutraukia savo veiklą. Josios veikla atkuriama tik artėjant žemiškosios “daiktų sistemos”(jehovininkų terminas) pabaigai, t.y. XIXa. Kaip jau minėjau, dabar jehovininkai tiki , jog 1914m. Jėzus neregimu būdu per valdančiąją korporaciją Brukline jau pradėjo valdyti Žemę, ir labai greitu laiku jo valdymas taps visiems regimu. Tuomet bus sunaikintas Šėtonas ir jo tarnai, 144 tūkstančiai išrinktųjų (dangiškoji vyriausybė) paimti į Dangų, o Žemėje įsiviešpataus amžinas Rojus, kuriame gyvens ištikimi Jehovos liudytojai, skelbę Jehovos vardą. Visi kiti bus sunaikinti – Jehova amžinam gyvenimui atkursiąs tik tuos, kuriuos atminsiąs; tuos, kurie Žemėje gyvendami atminė jo vardą.
Jehovos liudytojams skelbti Dievo vardą yra labai svarbu. Vardo skelbimas simbolizuoja Dievo pažinimą ir jo autoriteto pripažinimą, jis (skelbimas) turįs vykti iki šitos “piktos daiktų sistemos” galo. Jehovininkai skelbdami savą mokymą naudojasi įvairiaspalvėmis brošiūromis, žurnalais “Atsibuskite” ir “Siono sargybos bokštas”, bet atsisako naudotis radiju ar televizija. Jie pripažįsta tik asmenišką liudijimą – skelbimą, vaikščiojant po namus, gatvėse, visuomeniniame transporte, darbovietėse. Kiekvienas ištikimas liudytojas yra įpareigotas tam tikrą valandų skaičių per savaitę skirti būtent skelbimui. Jehovos liudytojai savo priklausomybę aukščiausiai Jehovos valdžiai liudija ir nešvęsdami gimtadienių, Kalėdų, valstybinių švenčių (tai esą Šėtono ir bedieviškojo pasaulio pramanai), atsisakydami dalyvauti rinkimuose, dirbti valstybinėse įstaigose politinio pasitikėjimo pareigūnais ir politinėse organizacijose (jos atstovaujančios neteisėtą Šėtono valdžią, kuri jau nuo Adomo laikų parodžiusi savo bergždumą, nesugebėjimą spręsti problemas), galiausiai nesutikdami jokiais atvejais perpilti kraujo, nes kraujyje esanti žmogaus gyvybė negali būti perduota kitam – tai, esą`, draudžianti Biblija.
Šiuo metu jehovininkų pasaulyje yra, pačios Jehovos liudytojų organizacijos duomenimis, apie 6 milijonai, Lietuvoje – pagal 2001m. gyventojų surašymo duomenis – 3512. Jehovos liudytojų augimas yra pastebimas Trečiojo pasaulio ir pokomunistiniuose kraštuose. Greičiausiai taip yra dėl to, kad Jehovos liudytojai ne tik duoda išsiilgtus paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, bet ir sąmoningai kuria uždarą, lyg ir saugią erdvę, kurios dažnai išsiilgę gyventojai kraštų, patyrusių ekonomines beigi socialines pervartas. Jehovos liudytojai labai centralizuoti (tai jie vadina “vienmintiškumu”), absoliučiai paklūsta Bruklino korporacijai; kiekvienoje šalyje yra tos šalies jehovininkams vadovaujantis centras (Lietuvos “bruklinas” įsikūręs Giraitės gyvenvietėje, prie Kauno). Miestuose bendruomenės nariai renkasi į taip vadinamas “Karalystės sales”, kur vyksta pamaldos ir mokymai. Paprastai yra mokoma kaip užmegzti kontaktą, kokius klausimus užduoti sutiktiems žmonėms, kad galėtum efektyviai liudyti Jehovos vardą. Užsiėmimai ir pamaldos Karalystės salėse vyksta pagal vieną, visiems metams Bruklino valdančiosios korporacijos nustatytą planą. Jehovos liudytojai tokiu būdu tarsi sudaro savitą subsociumą, kuris patiria spaudimą iš daugumos, kartu tą spaudimą savotiškai skatina, nes pastoviai jaučiasi esąs tokio “kosminio fronto” linijoje.
Keletas baigiamųjų pastabų
Pastaruoju metu Jehovos liudytojų leidiniuose pastebima tendencija daugiau aiškinti savo doktrinos subtilybes, atkreipti mokytojų dėmesį į specifinius jehovininkų vaikų auklėjimo valstybinėse mokyklose ypatumus, ne taip radikaliai interpretuoti savas pozicijas kai kuriais socialiniais ar gyvybiškai svarbiais (pvz., kraujo perpylimo) klausimais. Vis tik Jehovos liudytojai lieka gana uždara religinė grupė, tik pradedanti įsisavinti socialinės komunikacijos principus. Dialogui trukdo ne tik elitarinė tos grupės savimonė, bet ir visuomeninio mentaliteto nepakantumas uždaroms religinėms mažumoms – todėl dažnusyk Jehovos liudytojai apkaltinami nebūtais nusikaltimais: prievarta, savižudybių
skatinimu ir pan.
Žinoma, jehovininkų nuostatos trukdo ir savitarpio supratimui tarpkonfesiniuose santykiuose. Būdami radikaliai nusiteikę bet kokių kitų religijų atžvilgiu, jie iš esmės atsisako bendradarbiavimo šioje srityje.Jų legalistiškai orientuota doktrina nepriima krikščioniškosios malonės sampratos, kuri skelbia Dievą esant visų pirma įasmeninta meile. Gal iš tokios juridiškai orientuotos Jehovos liudytojų savivokos ir gimsta negalia bendrauti bei bendradarbiauti, o randasi savotiško susireikšminimo, teisuoliškumo ir perdėtos savigarbos išgyvenimas?

Leave a Comment