A. Maceinos studijos “Jobo drama”

Tačiau velnias nenusileido. Jis vėl grįžo pas Dievą, vėl kartojo tas pačias abejones ir išsiderėjo iš Dievo sutikimą šį sykį sunaikinti Jobo kūną. Gavęs Viešpaties leidimą, velnias apleido Jobą bjauriausiomis votimis nuo kojų padų ligi viršugalvio. Negalėdamas dėl ligos pasilikti tarp žmonių, jis persikėlė į atmatų krūvą už savo miesto ir ten apsigyveno.

Jobo trys draugai, sužinoję apie jį ištikusias nelaimes, atvyko jo paguosti, ir, apsibarstę galvas pelenais, visą savaitę sėdėjo šalia nelaimingojo netardami nė žodžio. Po šios ilgos tylos Jobas pakilo, atvėrė saavo burną, prakeikė savo gimimo dieną ir pradėjo ilgą pokalbį su savo draugais, kuris išsivystė į aštrų ginčą. Jobo draugai norėjo atsakyti į klausimą, kodėl jis kenčia. Jie norėjo jam įrodyti, kad jo nelaimės ir kančios yra jo nuodėmių pasėka. Bet Jobas negalėjo rasti savyje kaltės ir todėl nesutiko su savo guodėjų pažiūra. Po keletą kartų jis atsakinėjo į savo draugų kalbas, jas griaudamas ir kritikuodamas. Beveik visą Jobo knygą, išskyrus įvadą ir pabaigą, kaip tik ir sudaro Jobo ginčas su savo draugais, giinčas aitrus, nes tai yra nekalto žmogaus gynimasis.

Įsibėgėjusį ir natūralios atomazgos nerandantį ginčą nutraukė pats Dievas. Išgirdęs Dievo balsą ir išklausęs visą ilgą Jo kalbą, Jobas apgailestavo savo norą šaukti Viešpatį į teismą, atšaukė savo žodžius ir pažadėjo juos apgailėti. Dievas at

tleido Jobui, papeikė jo draugus, nes jie kalbėję netiesą, išgydė Jobą ir grąžino jam turto dvigubai tiek, kiek anksčiau buvo turėjęs. Po visų šių nelaimių Jobas gyveno dar šimtą keturiasdešimt metų ir mirė prisisotinęs savo amžiumi. Toks yra Jobo knygos suglaustas turinys.

Kokios prasmės turi Jobo knyga? Daugelis ją laiko didaktine, vadinasi, turinčia paskirtį pamokyti žmones kantrumo, pasitikėjimo Dievu, nuolankumo ir kitų Jobo asmenyje besireiškiančių dorybių. Ne vienas taip pat šią knygą laiko istorine, vadinasi, turinčia tokio pat tikrumo, kaip Mozės, Karalių, ar Makabiejų knygos. Jobo knyga esąs aprašymas tikro kadaise įvykusio atsitikimo. Ir viršine savo sąranga, ir savo dvasia Jobo knyga yra drama. Ji susideda iš dialogų, ir sykiu šie dialogai yra didelės vidinės kovos išraiška. Dramos pagrindas visados yra pookalbis. Draminė Jobo knygos sąranga ir dvasia iškelia ją iš prozinės literatūros ir paverčia giliu poezijos veikalu. Gali jos medžiaga būti istorinė. Gali jos išvados būti didaktinės. Tačiau savo esme ji yra poezijos kūrinys.

Pagrindinė idėja, aplinkui kurią yra sutelkta visa Jobo knyga, yra žmogus. Žmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; žmogus yra objektas Jobo ginčų su savo draugais; žmogus galop yra objektas smūgių ir kančios. Transcendentiniai pradai – gėris ir blogis, kūryba ir ardyba – susitinka žmogaus prigimtyje, joje susiremia ir
r vienas arba kitas švenčia savo pergalę. Jobo asmenyje kaip tik ir vyksta tos transcendentinės rungtynės. Jis iš tikro yra laukas, kur Dievas kovoja su velniu. Ir tai nėra retas išimtinis atsitikimas. Tai yra kiekvieno žmogaus likimas. Visa mūsų istorija, visas bendruomeninis mūsų gyvenimas, galop individuali mūsų prigimtis yra scena, kurioje vyksta amžinas ir ligi visuotinio išsprendimo neišvengiamas grūmimasis tarp Dievo ir velnio. Jobo drama yra žmogaus drama.

Jobo knyga yra pirmasis egzistencinis veikalas pasaulyje. Jis nepriklaso jokiai srovei ir jokiai mokyklai. Egzistencinis jis yra ta prasme, kad čia konkretus žmogaus gyvenimas yra padarytas mąstymo pagrindu ir sykiu objektu. Jobo knyga yra artima dabarties egzistencinei filosofijai ir religine savo nuotaika. Dievas stovi pačiame knygos centre. Čia jis nėra tiktai nujaučiamas, tiktai sudarąs kūrinio anapusinę tikrovę. Čia Jis sudaro vieną iš didžiausių žmogaus rūpesčių. Žmogaus egzistencijos klausimas Jobo knygoje virsta religiniu klausimu. Šitas tad egzistencijos organiškas susiliejimas su transcendencija kaip tik ir padaro, kad Jobo knyga įsijungia į eilę visų tų veikalų, kurie egzistencijos išsprendimą randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje.

1.EGZISTENCINIS MĄSTYMAS

Septynias dienas ir septynias naktis sėdėjo Jobo draugai su juo ant žemės, ir “nė vienas netatė nė žodžio, nes matė, kad skausmas buvo per didelis” (2, 13). Iš tikro didelio skausmo akivaizdoje žodžiai ne

etenka prasmės. Kalba yra žmogiškojo bendravimo įvykdymas. Kalba yra esmingai suausta su žmogaus būtimi, nes ši būtis trokšta būti pasidalinama su kitu. Ji pralaužia individo ankštumą ir išveda jį į buvimą drauge su kitais. Žmogus niekados negali apsispręsti už principinę vienatvę, nes jis negali šios vienatvės tikrovėje pakelti. Savo esme jis yra bendruomeninis padaras. Būti drauge yra vienas iš giliausių mūsų apsprendimų. Todėl žmogus prabyla į kitą žmogų kiekviena proga: džiaugdamasis ir kentėdamas, mylėdamas ir neapkęsdamas, garbindamas ir piktažodžiaudamas. Šiuo savo aktu jis apreiškia save, objektyvuoja vidinį savo pasaulį ir jį perteikia kitam, įvykdydamas tuo būdu ir pats save, nes giliausią savą buvimą žmogus veda tik tada, kai būna kitame ir kitam. Pati mūsų egzistencija yra kalbi.

Ir vis dėlto Jobo draugai sėdėjo netardami nė žodžio. Kalba yra mums kelias pereiti į kitą ir bendrauti su juo. Tačiau sykiu ji yra kelias šį kitą sudaiktinti. Žodis neša mūsų būtį ir ją perteikia šitam mūsų ieškomam ir pasiilgtam kitam. Tačiau pats savyje jis jau nebėra mūsų būtis. Jis jau yra tiktai garsinis būties ženklas, mūsų kūrinys, todėl nuo mūsų atitrūkęs, sustingęs, virtęs daiktu. Prabilę tobulos bendruomenės su kitu ir tobulo savęs perteikimo kitam nepasiekiame, nes tarp savos būties ir būties to, į kurį prakalbėjome, įterpiame daiktu virtusį žo
odį. O būna žmogaus gyvenime valandų, kada bet koks persiskyrimas yra nepakenčiamas, kada egzistencijos turi susilieti į vieną. Vietoje žodžio tokią valandą stoja tyla. Ir iš tikro žmones giliausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia. Tyla nesudaiktina srovenančios mūsų būties kaip žodis. Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. Štai dėl ko Jobo draugai tylėjo. Jie norėjo kenčiantįjį guosti pačiu savo buvimu.

Tačiau Jobas prabyla. Prabyla, prakeikdamas savo gimimo dieną, gailėdamasis nemiręs motinos įsčioje, skųsdamasis nerandąs ramybės dėl savo kančios (3, 1-26). Jobas panūdo susivokti savame buvime. Žodis atskleidžia mums mus pačius, atskleidžia mūsų klausimą – ne teorinį ir abstraktų, bet glūdintį mūsų pačių būtyje, klausimą egzistencinį, amžinai neišspręstą, tačiau visados aktualų ir išsprendimo laukiantį. Jobas prabilo todėl, kad panorėjo išspręsti pats save. Visos Jobo kalbos yra vienas ištisas žmogaus klausimo pastatymas. Jobas susimąsto buvimo akimirkoje, kelia gausybę klausimų, pateikia daugybę minčių,ieškosi faktų savam sprendimui pateisinti. Jis drįsta pastatyti buvimo klausimą visu jo aštrumu.
Kodėl anksčiau Jobas nemaištavo ir buvimo problemos nesprendė? Atsakymas yra tik vienas: Jobas buvimo klausimo nekėlė todėl, kad anksčiau jis gyveno kasdienybėje. Jis gyveno kasdieninį gyvenimą: dorą, pavyzdingą, bet kasdieninį. Kasdienybė yra vienas iš atsakymų, kaip žmogus būna pasaulyje. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo. Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, neasmeninį, nevardinį, ne mūsų gyvenimą, bet greičiau daikto: mes ne tiek gyvename, kiek paprastai būname. Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Norint tad žmogų išblokšti iš kasdienybės, reikia nukirpti gijas, kurios jį laiko pririšusios prie šių dviejų kasdienybės kertinių stulpų: prie turto ir prie kūno. Jobo istorijoje šių gijų nukirpimas atėjo iš aukšto. Jobas buvo išblokštas iš kasdienybės ne pats savo valia, bet aukštesnės galybės ranka. Tačiau ne pats išbloškimo būdas čia yra svarbus, o toji žmogaus elgsena paskui, elgsena naujoje padėtyje, kuri atsiranda netekus turto ir kūno. Jobas smūgius pakėlė. Savos ištikimybės Dievui jis neišdavė. Tačiau išblokštas iš kasdienybės, jis surado savyje naują dalyką, kurio nebuvo anksčiau, būtent: reikalą mąstyti.
Kodėl smūgiai, o ypatingai kančia, pažadina žmogų mąstyti? Jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, nes niekados neatbustų tikrajam buvimui. Laimės galia patiriama tik per jos sudužimą. Laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulį. Tuo tarpu kančia mus išbloškia iš šios kasdienybės. Kančia atskleidžia tikrąją žmogaus būseną, ji yra prapuolusios būties žadintoja. Kančioje mes prašnekame visa savo būtimi. Po septynių parų Jobas prabilo. Jis prabilo iš savo kančios. Kančia nubraukė viską, kas jį rišo su pasauliu.
Kančią dabartinė egzistencinė filosofija vadina viena iš kraštinių žmogaus buvimo situacijų. Kraštinėse situacijose mes būname bijodami, nes šių situacijų metu žmogaus būtis priartėja prie savo ribos ir, vaizdingai kalbant, atsistoja akis į akį su nebūtimi. Kančioje mūsų buvimas pasidaro tarsi užčiuopiamas, nes mes pradedame jo ieškoti nebūties tamsoje. Mes susitelkiame aplinkui save, sukaupiame į vieną savąjį Aš visas savo dar likusias jėgas ir trokštame būti. Štai kodėl Jobas, anksčiau buvęs tylus ir dievobaimingas, kančios paliestas atsitiesia ir taria savo žodį, dažnai aštrų bei skaudų, bet kiekvieną kylantį iš pačių jo sukrėstos būties gelmių. Šioje vietoje mes susiduriame su rūpesčiu, kuris sudaro plačiausią ir pastoviausią žmogiškosios būties nuotaiką. Rūpestis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Kančioje išaugęs rūpestis jau yra nebe kasdienis. Jis yra egzistencinis, nes kyla iš grėsmės mūsajai egzistencijai ir susitelkia aplinkui egzistenciją.
Pagrindinis statomasis aktas, kuriuo žmogus atsigrįžta į savo būtį ir ją mėgina ginti nuo nebūties, yra Mąstymas. Mąstymu žmogus mėgina iš naujo atstatyti sumenkėjusią savo būti, iš naujo save įbūtinti ir iškelti iš jį apsupusios ir jam grasančios nebūties. Mąstymas todėl yra kova su nebūtimi mūsų pačių egzistencijoje. Jobas nori kalbėti, vadinasi, nori mąstyti, ne todėl, kad psichologiškai palengvintų savo skausmą, bet todėl, kad išnaujo pagrįstų nubūtintą savo būtį.
Žmogiškasis mąstymas, susitelkęs aplinkui egzistenciją, yra pasmerktas nepasisekimui, nes jis iš esmės negali duoti atsakymo. Savu mąstymu žmogus pergalėtų nebūtį ir save iš naujo pagrįstų tik tuo atveju, jeigu pajėgtų teigiamai atsakyti į Dievo klausimus: jeigu jis žinotų, kur jis buvo tada, kai Dievas tiesė žemei pamatus; jeigu pergalėtų mirties karalijos sargus ir pan. Į Dievo klausimus žmogus gali atsakyti tik neigiamai. Žmogus savo būtį yra gavęs ne pats iš savęs, o iš Kito. Kai Dievas pastatė Jobui visą eilę klausimų, atskleidžiančių žmogaus nepakankamumą sau pačiam, Jobas suprato savo bylos slaptą prometėjišką užmačią, išsižadėjo jos, pasiryžo ją apgailėti. Ir šitas gailestis jį išgelbėjo. Gailesčiu Jobas taip pat galutinai ir tikrai pastatė savo egzistencijos klausimą. Jeigu Jobas atsakymo sulaukė, tai tik todėl, kad jis gailėjosi. Su jo žodžiais: “Aš noriu Tavęs šauktis, o Tu pamokyk mane” (42, 2) jo noras bylinėtis su Dievu galutinai sudužo. Jobo gailestis parodė, kad egzistencijoje atsakymo nėra. Egzistencija yra tik klausimas, atvertas Viešpaties akyse.
Jobas į egzistencinį klausimą, nors pats atsakymo ir neduoda ir savo draugų formulių nepriima, tačiau nenusimena, nes jaučia, kad atsakymas ne jam priklauso, kad jis ateis iš anapus, iš Viešpaties, kuris yra išminties šaltinis ir pažinimo tėvynė. Dievas laiko Jobą jo būtyje. Jis gali jį užmužti. Bet Jis taip pat bus ir išganymas. Bet kadangi šitas išganymas yra vienintelis Jobo troškimas, kadangi visas jo mąstymas yra susitelkęs aplinkui naujos būties pagrindimą ir išsivadavimą iš nebūties grėsmės, todėl nusikreipimas į transcendenciją Jobui darosi savaimingas ir būtinas. Kiekvinas žmogus, kuris mąsto ne teorijai, bet savam asmeniniam likimui, savaime peržengia egzistenciją ir susiduria su transcendencija, nes į ją veda pati šio mąstymo esmė.

2.EGZISTENCIJOS ANALIZĖ

Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrindine žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rūpestį. Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabartinis pasaulis, Jobo knyga kelia kitą nuotaiką, kuria yra būdingas žmogaus buvimas žemėje, būtent skundą. Ilgas Jobo susimąstymas savos kančios akivaizdoje juk yra vienas ištisas skundas. “Eidamas gulti aš sakau: kada prašvis diena, kad galėčiau atsikelti? Atsikėlęs laukiu vakaro ir esu pilnas nerimo nuo sutemos ligi aušros.Mano kūnas yra aptekęs puvėsiais, ir tarsi žemės pluta yra mano oda” ( 7, 4- 5). “Pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs bent jūs, mano draugai, nes Viešpaties ranka ištiko mane” (19, 21). Šitokiais paklausimais, savo buvimo analizėmis, priekaištais, maldavimais yra perpildytos visos Jobo kalbos. Jobo egzistencija būna skųsdamasi.
Skundas visados susijęs su kančia. Skundas yra kančios prasmingumo ieškojimas. Tai yra jo ryšys su egzistenciniu mąstymu. Skundo pagrinduose glūdi klausimas, tai reiškia skundas vyksta į atsakymą. Tuo tarpu jokia egzistencija atsakymo duoti negali, nes kiekviena yra pilna skundo ir kiekviena stato tą patį klausimą. Skundas yra pagalbos šauksmas. Tačiau pagalba žmogui gali ateiti tik ne iš egzistencijos, nes kiekviena egzistencija čia stovi prie savo galimybių ribos. Todėl Jobas savo liūdesį išsako Dievui. Skųsdamasis Dievui, žmogus parodo, kad transcendencija ne tik apskritai yra, bet kad ji jam yra; kad transcendencijai jis yra apspręstas savo būtimi; kad ji yra jo išgelbėtoja iš nebūties ir neprasmės. Skunde glūdi žmogaus religijos šaknys. Žmogus kreipiasi į transcendenciją todėl, kad jam reikia peržengti egzistencijos ribas, nes egzistencijos prasmė glūdi anapus josios, ir kad jis negali šių ribų peržengti. Todėl jis ir šaukiasi pagalbos iš Dievo, kuriame glūdi egzistencijos pagrindas ir prasmė. Sundas yra pirmykštė maldos forma. Keldamas skundą kaip pagrindinę egzistencinę žmogaus nuotaiką ir šiuo skundu atverdamas savo būtį, Jobas tuo pačiu kelia Dievą kaip pagrindinį veiksnį žmogaus gyvenime ir religiją kaip pagrindinį žmogaus apsprendimą.
Skundas, būdamas esmėje kreipimasis į Kitą, visados suponuoja šitojo Kito atsakymą arba paguodą. Paguoda yra toks pats gilus egzistencinis aktas, kaip ir skundas. Paguoda yra vienos egzistencijos atsakymas į kitos egzistencijos klausimą. Paguoda yra bendruomeninio buvimo aktas, ir šio akto atlikime glūdi jo vertingumas. Štai kodėl ir Jobo draugai patyrę, kad Jobas tapo ištiktas nelaimės, tuojau pakyla kiekvienas iš savo vietos ir keliauja jo paguosti. Tačiau draugai Jobo paguosti negali. Paguoda yra egzistencijos reagavimas į skundą. Tačiau skundas, kaip anksčiau buvo sakyta, iš tikro yra kreipimasis ne į egzistenciją, bet į transcendenciją. Žmogus skundžiasi ne žmogui, bet Dievui. Todėl kai egzistencija pasišauna atsakyti, ji iš tikro pasišauna atlikti tai, kas priklauso transcendencijai, ir todėl galų gale įsitikina, kad jos paguoda šliaužioja paviršiumi, nepaliesdama kenčiančiojo žmogaus gelmių. Žmogus žmogaus paguosti negali. Jis gali jį tik guosti. Paguoda tad giliausia prasme yra Dievo atsakymas žmogui; tai žmogiškosios būties atstatymas dieviškąja galia; tai naujos būties sukūrimas.
Jobo knygos žmogus pralaužia savo egzistencijos uždarumą ir prasiskverbia į transcendencijos sritis. Todėl šito žmogaus egzistencinė nuotaika pasidaro viltinga, nors nenustoja savo sunkumo, kuris apsireiškia skundo forma. Mūsų atvirumas transcendencijai yra susijęs su mūsų būties sąranga. Skundas yra šio atvirumo ženklas.
Ieškodami vaizdo, kuriuo Jobas išreiškia žemiškosios egzistencijos pobūdį, nerastume geresnio kaip žmogaus gyvenimo palyginimas su karo tarnyba. “Argi žmogui nėra skirta karo tarnyba žemėje?” (7, 1) – klausia Jobas. Egzistencijos pašaukimas, į kurį mus pastato gimimas ir kurį Jobas vaizduoja karo tarnybos simboliu, gali būti įvykdytas tiktai veikiant. Egzistencija yra mūsų asmeninis ir sąmoningas veikimas. Tačiau veikimas reikalauja ne tik žmogaus sąmoningo Aš, bet ir objekto, kurį šitasai Aš veiktų. Šalia asmeninio subjekto, veikimas reikalauja ir objektyvinio daikto. Įsijungdamas į veikimą, daiktas tuo pačiu įsijungia į egzistenciją. Visa tai, kas yra ne mūsų Aš, visa tai, kas yra šalia mūsų, mes vadiname pasauliu. Pasaulis, kaip teisingai iškėlė egzistencinė filosofija, yra ne tik ta tikrovė, kuri mus apsupa iš viršaus, bet ir mūsų pačių paprastasis buvimas, apsireiškiąs mūsų pergyvenimais, jausmais, polinkiais, pomėgiais; žodžiu, visu psichiniu ir fiziniu mūsų gyvenimu.
Toks tad egzistencijos pobūdis yra įvystytas į Jobo apibūdinimą, kad žmogui yra skirta žemėje “karo tarnyba”. Šitas poetinis vaizdas išreiškia žmogaus egzistenciją kaip veikimą, kuris įima savin, iš vienos pusės, asmeninį žmogaus Aš, iš kitos – daiktinį pasaulį. Pasauliui žmogus yra taip pat atviras, kaip ir transcendencijai. Žmogus yra pašauktas atlikti pasaulyje tam tikrą uždavinį. Pasaulis jam yra duotas kaip jo veikimo objektas ir laukas, kuriam jis taip pat turi pareigų, kaip sau pačiam ir Dievui. Vietoje nuo pasaulio bėgęs ir jį niekinęs, žmogus yra skiriamas į jį eiti ir jį pakeisti pagal save, kad žemė neregima mumyse prisikeltų. Žmogaus dvasios paliestas pasaulis pasidaro vertingas, nes jis yra nušviečiamas žmogiškosios egzistencijos šviesa.
Egzistencija, būdama pašaukimas, suima savin du pradu: veikimą pasaulyje ir budėjimą savyje. Pasaulyje mes turime atlikti tam tikrą uždvinį sugaudami žemę ir ją perkeisdami. Tik šio uždavinio atlikimu mes paprastą, iš transcendencijos gautą buvimą paverčiame egzistencija, vadinasi, žmogiškuoju buvimu. Tačiau mums šį uždavinį vykdant, graso tamsioji iracionalinė mūsų pačių pusė, galinti mus nuvesti tolyn nuo mūsų pašaukimo, mus prapuldyti pasaulyje ir galutinai atitraukti nuo Dievo. Užtat mums yra reikalo budėti saugojantis pačių savęs. Veikimas ir budėjimas pasidaro pagrindinės mūsosios karo tarnybos pareigos. Mūsų egzistencija esti vykdoma veikimo ir budėjimo įtampoje.
Būdama pašaukimas, kurio esmę sudaro veikimas pasaulyje, egzistencija tuo pačiu virsta tapsmu. Ji nuolatos esti vykdoma ir todėl nuolatos kinta, nuolatos kuriasi, nuolatos teka. Nuolatinis egzistencijos praeinamumas nurodo ir ypatingą jos yšį su laiku. Mes praeiname todėl, kad laikas sudaro vieną iš pagrindinių mūsų būties apsprendimų. Egzistencinė dabarties filosofija teisingai atkreipė dėmesį į žmogaus santykį su laiku ir parodė, kad žmogus gyvena laike ne viršinio buvimo prasme, bet kad laikas priklauso nuo vidinės jo sąrangos; kad žmogus giliausia savo esme yra apsprętas laikui. Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma. Žmogus būna praeidamas todėl, kad jis būna laike. Laikas yra žmogaus baigtybės išraiška.
Kaip egzistencijos ribose mes atsiveriame transcendencijai, kaip savo veikime atsiveriame pasauliui, taip savo praeinamume mes atsiveriame amžinybei. Egzistencija veda į transcendenciją, asmeninis Aš veda į daiktą, laikas veda į amžinybę. Žmogus yra tokia būtybė, kuri savimi nurodo daugiau, negu ji faktiškai turi.
Jobas jaučia, kad jo egzistencija ne tik praeina, bet kad ji niekados daugiau nebepasikartos. “Kaip debesys skriedami pradingsta, taip iš mirusių karalystės negrįžta tasai, kuris į ją nužengė. Jis niekados negrįžta į savo namus, ir tėviškė jo daugiau nebepažįsta” (7, 9-10). Liūdesys dėl mūsų egzistencijos vienkartškumo veda žmogų į žemiškojo buvimo teigimą ir verčia jį ne sykį laikyti šią žemę tikrąją savo tėviške. Nors mes esame atviri transcendencijai ir amžinybei, tačiau norime, kad transcendencija mums apsireikštų šioje tikrovėje ir kad amžinybė, kaip buvimas visas kartu, įvyktų dabartiniame laike. Mes nenorime palikti gyvenamosios tikrovės ir nenorime laiko pergalėti tuo būdu, kad mirtume ir šitaip jį užbaigtume. Mes nenorime mirti ir atsikratyti nuo šios žemės. Žemiškoji mūsų egzistencija yra pergyvenama kaip didelė vertybė, kurios mes nenorime išsižadėti. Būti yra mūsų apsprendimas, mūsų uždavinys, ir mes norime, kad šitą uždavinį galėtume vykdyti čia, šiame pasaulyje, šioje žemėje, nes būti niekados nėra gana. Egzistencijos vertingumo pergyvenimas aiškiai iškyla jos praeinamumo ir nebegrįžtamumo akivaizdoje. Jobas skųsdamasis, kad žmogus žemėn daugiau nebegrįžta, kad jo tėviškė jo daugiau neberegės, kaip tik ir turi galvoje šitą žemiškosios egzistencijos vertingumo teigimą.
Egzistencijos tad praeinamumas, kaip matome, iš vienos pusės, žadina mums gilų ir niekados tikrai nepaguodžiamą liūdesį, iš kitos – jis kelia mumyse egzistencijos vertingumo pajautimą ir verčia mus šitą vertingumą apreikšti kuo intensyviausia vidine ir viršine kūryba. Būdami žemėje tik kartą, turime būti taip, kad atliktume mums uždėtą uždavinį ir kad pateisintume mūsų pašaukimą būti.
Buvimas pats savyje nėra jokia vertybė. Vertybė yra tik šo buvimo turinys. Buvimo turinys, kuris grynąjį buvimą paverčia egzistencija ir tuo būdu padaro jį vertigą, susitelkia ir išsisemia prasmėje. Prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu. Jobas sako, kad jam yra pasilikęs ne tik trumpas gyvenimas, kuris greitai išnyks, kaip išnyksta mūsų atsidūsėjimas, bet kad šis jo gyvenimas yra pasidaręs be galo skurdus, iš viršaus nebepastebimas kaip kvapas, todėl nieko nereiškiąs, nieko nesakąs, jokios įtakos niekam nedarąs. Kitaip sakant, Jobo egzistencija yra atkritusi į gryną buvimą ir todėl pasidariusi nevertinga. Keikdamas savo gimimo dieną ir trokšdamas mirti, Jobas kaip tik ir skundžiasi, kad kančia jam šituos uždavinius sunaikino, padarydama jo egzistenciją tiktai kvapu, kuris nieko nebešildo ir nebegaivina.
Nors Jobas mirties trokšta, nors šiame troškime išeina aikštėn žmogaus egzistencijos ryšys su objektyviniu buvimo turiniu, tačiau pačios mirties aiškumo Jobo sąmonėje dar nėra. Mirtis yra suirimas visų žemiškų santykių, visų ryšių, bet ji nėra visiškas išnykimas, nes Jobas aiškiai kalba apie gyvenimą po mirties, nors ir kitokį negu čia, žemėje. Prigimtas Jobo protas lyg ir norėtų teigti, ka mirtis yra galas. Todėl jis ne kartą apie šį galą kalba ir galo nuotaika gyvena. Tačiau jausdamas savo ryšį su transcendencija, pasitikėdamas Jos globa ir Apvaizda, jis jau patiria tam tikros šviesos iš anapus ir todėl negali mirties laikyti visišku išnykimu. Mirtis jam virsta savotišku užmigimu, savotiška ramybės būsena, kur viskas nutyla, nurimsta, tačiau neišnyksta. Viena, kas Jobui aišku, tai faktas, kad mirtis užbaigia žemiškąją žmogaus egzistenciją. Šalia mirties kaip galutinio žemiškosios egzistencijos užbaigimo Jobas iškelia ir mirties nuolatinumą. Mirtis Jobui nėra vienas aktas šalia kitų. Ji nėra momentas. Visa žmogaus egzistencija yra nuolatinis mirimas, nes yra nuolatinis praėjimas. Tai, ką mes vadiname mirtimi, yra tiktai paskutinis šio nuolatinio mirimo akimirksnis. Mirtis yra galutinė mūsų buvimo išvada, gal nuosekliausia išvada iš viso mūsų gyvenimo.
Egzistencijos pabaiga yra ne tiek fizinis jos galas, kiek prasmės netekimas. Praradusi savo prasmę, egzistencija darosi nevertinga, o nevertinga egzistencija nusmunka atgal į grynąjį buvimą, nevertą egzistencijos, vadinasi, žmogiškojo buvimo vardo. Mirties akimirka yra paskutinė mūsų pašaukimo akimirka – štai egzistencijos pabaigos prasmė.

3.TRANSCENDENCIJA

Jobo egzistencija yra ypatingai atvra transcendencijai ir todėl ypatingai aiškiai apreiškia religinį savo pobūdį. Jobo santykis su Dievu yra grynai religinis. Patyręs Dievą ne loginiu protavimu, bet egzistenciniu susidūrimu, jis pasilieka Jam atviras ir ištikimas ligi galo. Visa Jobo egzistencija yra susitelkusi aplinkui transcendenciją; visa ji yra ištisas religinis aktas. Jeigu Jobo draugams atrodo, kad Jobo žodžiai yra maištas prieš Dievą, jeigu ir pats Jobas vėliau išsižada savo noro traukti Dievą į teismą ir įrodyti Jam savo nekaltumą, visa tai tik dar labiau patvirtina religinį Jobo pergyvenimą. Religiniame akte susiduria du asmens: žmogiškasis ir dieviškasis. Religija iš esmės yra asmeninis santykis. Religija atsiranda tik tada, kai žmogus susitinka su Dievu kaip asmuo su asmeniu, kurį jis gali prašyti, garbinti, kuriam jis gali skųstis. Religinis žmogus pateikia save visą, koks jis yra. Religinis žmogus anaiptol nėra šventasis. Religinis žmogus yra tasai, kurio egzistencija yra atgręžta į Dievą; egzistencija su visu savo turiniu, savo dorybėmis, ydomis ir nuodėmėmis. Todėl ir Jobo priekaištai kaip tik ir kyla iš šitos apgręžimo pilnatvės. Jobas visas gyvena Dievuje. Jis ir maištaudamas į Jį kreipiasi. Jis ir bylinėtis su Juo nori. Nors ir jausdamas esąs nekaltas, Jobas nenusigrįžta tarsi būtų užsigavęs ir neteisingai nelaimėmis įžeistas. Priešingai, jis dar arčiau prie Dievo glaudžiasi, dar intensyviau Jo šaukiasi ne tik tam, kad išvaduotų, bet ir tam, kad Viešpats praregėtų pagaliau jo nekaltumą. Šita Jobo drąsa nepaprastai būdinga. Ji mums galutinai parodo, kad Jobo Dievas yra sutiktas egzistenciniame susidūrime, kad Jis yra pergyvenamas kaip Jobo asmeninės egzistencijos pagrindas, kad su Juo Jobo egzistencija yra susijusi visu savo plotu. Jobas yra Dievą radęs religiniame akte, kuriuo yra pati į transcendenciją atsigrįžusi ir jai atsivėrusi jo egzistencija.
Suvokę pagindinį Jobo santykį su Dievu, kylantį iš egzistencinio susidūrimo ir todėl apreiškiantį jam Dievą ne kaip abstrakčią metafizinę idėją, bet kaip gyvą asmeninę Tikrovę, kurioje jis pats laikosi, galėsime suprasti ir tą ištisą gamą jausmų, kurie Jobui kyla iš šito susidūrimo. Dievas Jobui nėra tik kažkoks anapusinis pasaulio pagrindas, bet ryškiai jaučiamas pagrindas jo paties: jo paties egzistencija yra Dievui pagrįsta. Pirmas dalykas, kurį paregi Jobas, susidūręs su transcendencija, yra Dievas kaip jo būties Palaikytojas. Jaigu pergyvenimas Dievo kaip Kūrėjo žadina mūsų nuostabą ir garbinimo jausmą, tai susitikimas su Dievu kaip Palaikytoju kelia aikštėn nuolatinę mūsų egzistencijai grėsmę ir sykiu nepaprastą norą laikytis Dievo, kad ši grėsmė neištiktų. Dievas Palaikytojas yra suvokiamas kaip vienintelė žmogaus priebėga nuo nebūties grėsmės. Štai kodėl Jobas, nors ir šaukdamas Dievą į teismą, visą laiką pasilieka ankštai su Juo susijęs. Štai kodėl jis niekada nenustoja vilties, kad Viešpats bus jo Išgelbėtojas nuo jo kančių.
Būties palaikymas suponuoja Dievo Visagalybę. Egzistenciniame susidūrime Dievas yra pergyvenamas kaip Jėga, kuri visa gali ir visa savimi persunkia. “Jis nejaučiamai perkelia kalnus ir atkalnėse juos suardo svo pyktyje. Jis išjudina žemę iš savo vietos, kad net jos stulpai virpa. Jis paliepia saulei, ir ši nebespindi; žvaigždžių liudytoju jis ją užanspauduoja” (9, 5-7). Savaime suprantama, kad su šia galybe susidūręs suvirpa ir pats žmogus. Dievas, kaip būtį palaikanti ir visagalė Jėga, taip toli prašoksta žmogų, kad Jis pasidaro egzistencijai be galo tolimas, nesuvokiamas ir neaprėpiamas. Šita tad Dievo savybė ir padaro, kad santykis su tokiu be galo tolimu Dievu yra galimas tik Jam pačiam sutinkant ir į žmogaus šauksmą atsiliepiant. Vienas tik žmogus čia padaryti nieko negali. Jis negali parkviesti Dievo iš anapusinės tolumos. Joks Dievo ieškotojas Jo neranda, jeigu Jis pats nepasirodo. “Štai Jis eina pro mane, – sako Jobas, – ir aš nematau; skrenda pro šalį, ir nepastebiu” (9, 11). Todėl visi pasaulio daiktai apreiškia Dievą tik tada, kai pats Dievas per juos žmogui apsireiškia.
Ir vis dėlto Dievas mums yra be galo artimas, daug artimesnis, negu mes patys sau. Žiūrint iš žmogaus pusės, Dievas yra nesurandamas. Tačiau žiūrint iš Dievo pusės, Jis yra čia pat. “Jis pažįsta kelią, kuriame aš stoviu”(23, 10), – sako Jobas. Todėl transcendencija niekados nėra tiktai ten kažkur anapus, bet visados yra čia pat, visados ir mumyse, ir šiapus.
Jeigu metafizinis Dievo pažinimas yra skurdus savo turiniu, tai religinis Dievo pergyvenimas yra nepaprastai turtingas. Loginiame pažinime mes suvokiame Dievą tiktai kaip metafizinį būtybių buvimo pateisinimą. Religiniame pergyvenime Jis mums apsireiškia kaip neišsemiama Būties Pilnybė, kaip Asmeninė Tikrovė, nepaprastai aukštesnė už žmogų, tačiau sykiu prie jo pasilenkianti, jį pakelianti ir išgananti.
Kai Jobas pakilo savo skausme ir tarė pirmą savo žodį, prakeikdamas savo gimimo dieną, jis pastatė kančios problemą visu jos aštrumu: geriau yra negimti negu būti ištiktam kančios. Jeigu kančia neturi prasmės, tuomet ji naikina žmogų, ir Dievas tuomet virsta žmogaus persekiotoju, pasityčiotoju, savo rankų darbo ardytoju. O jeigu ji turi prasmę, tai kokia ji yra?
Kančia nubūtina žmogų. Ji padaro jį mažiau esantį. Tai yra jos esmė, deja, negatyvi. Tačiau kaip tik todėl ji yra trokštama ir ieškoma. Kaip tik todėl, kad ji nubūtina, jos vertė darosi neišmatuojama. Kančios ištiktas žmogus slenka į nebūtį. Pats savęs jis pagrįsti negali. Nebūtį pergalėti yra ne jo žinioje. Todėl tokiam žmogui pasilieka du keliai: arba slinkti ir toliau ligi visiško žlugimo, arba ieškoti naujo pagrindo nebe savyje, bet anapus savęs. Kančioje jam atsiveria dvi galimybės su nepaprastomis savo perspektyvomis. Ir žmogus turi apsispręsti. Ne vienas pasirenka pirmąjį kelią ir žūsta. Ne vieną kančia sulaužo ne tik fiziškai, bet ir nužmogina ligi tokio laipsnio, jog jame dingsta visi aukštesni jausmai, potroškiai, pomėgiai, dorybės, apskritai bet koks dvasingumo ženklas. Tačiau Jobas pasirinko kitą galimybę, šią šviesiąją ir atperkančiąją kančios pusę. Jis jautė savo slinkimą į nebūtį kaip ir tamsiosios pusės mėgėjai. Jis jautė, kad jis nyksta, kad jo būtis tarsi ištirpsta ir išgaruoja. Tačiau jis griebėsi ją pagrįsti iš naujo. Ne pats savimi, nes pats jis čia nieko negalėjo kaip ir pirmieji. Žmogaus negalia kančios situacijoje yra vienoda visur ir visisiems. Užtat Jobas nė nesirėmė žmogiškąja galia, kylančia iš jo paties. Jis peržengė save ir pagrindo naujai savo būčiai ieškojo jau transcendencijoje. Matydamas nykstančią savo egzistenciją, jis sujungė ją su transcendencija, kad ši iš naujo jį įbūtintų. Žmogus, kuris Dievui atsiskleidžia, transcendencijos pagalba atsistato naują būtį; ne senąją grąžina, bet įsigyja naują iš paties Dievo rankų.
Štai kodėl Jobas prisiėmė kančią. Kančia jam buvo proga nusikratyti senuoju žmogumi ir apsivilkti naujuoju. Ji buvo vienintelė proga ir vienintelis kelias, nes nenuodėmingai žmogų nubūtinti gali tiktai kančia. Kančioje žmogus pakinta, išryškindamas savyje dieviškąjį pirmavaizdį.
Šitokia tad yra egzistencinė kančios prasmė. Kančia yra prasminga tik tada, kai ji yra Dievui kelias į mūsų nubūtintą egzistenciją.

***

Ir vis dėlto žmogus gali į Dievą netikėti. Jis gali Jo nerasti nei kaip atsitiktinių būtybių pagrindo, nei nesusidurti su Juo savoje egzistencijoje. Egzistencijos susijungimas su transcendencija glūdi pačioje jos sąrangoje. Žmogus yra būties langas, pro kurį matyti Dievas. Ir vis dėlto šis langas gali užsitrenkti. Jis gali prisisdengti įvairiausiomis uždangomis. Jis gali būti užteptas kasdienybės kalkėmis. Jis gali Dievo nerodyti. Be abejo, šitoks egzistencijos nusistatymas visados bus tik psichologinis. Ontologinio pagrindo jis niekuomet neturės. Nužudyti Dievą savoje būtyje reiškia žlugti ir pačiam.
Tačiau ir šis psichologinis nusigrįžimas nuo Dievo, ir šis sąmoningas savos būties lango užtrenkimas, kad nebūtų matyti Absoliuto, turi nepaprastos prasmės. Užsklendęs savą egzistenciją Dievui, žmogus mėgina taip sudėstyti visą save ir savo gyvenimą, tarsi šis vyktų pars iš savęs, tarsi jis turėtų pagrindą savyje. Tačiau tai yra ne tik psichologinė iliuzija, bet sykiu ir nepaprasta ontologinė grėsmė. Juk atsipalaiduoti nuo Dievo reiškia pasukti į nebūti ir mėginti ją savomis jėgomis pergalėti. Nebūtis žmogui gresia visados. Baimėje ši nebūties grėsmė, ši galimybė nebūti kaip tik ie atsiskleidžia. Tada mes pajaučiame, kad mes laikomės ne savimi, bet Kitu. Jeigu tad šį Kitą paneigiame, kuo tada ginsimės nuo nebūties? Kieno jėga galėsime ištverti jos akivaizdoje?

Leave a Comment