spec. moraline teologija

4389 0

ĮVADAS

Specialioji moralinė teologija nagrinėja žmogaus elgesį įvairiose gyvenimo srityse ir situacijose. Ji vadovaujasi bendrosios moralinės teologijos principais, kuriuos pritaiko atskiroms žmogaus veiksmų sritims. Todėl ši knyga studijuotina po pirmojo “Krikščioniškosios etikos” tomo – Bendrosios moralinės teologijos.

Iš bendrosios moralinės teologijos temų specialiajai moralinei teologijai ypač svarbūs yra galutinio moralinių reikalavimų tikslo ir prigimtinio įstatymo klausimai. Tradicinis dorovės mokslas labai pabrėždavo prigimtinio įstatymo svarbą moralinėms normoms nustatyti. Remiantis principu “veikimas seka buvimu”, moralinės pareigos atpažįstamos iš žmogaus prigimties ir iš tų būtybių, su kuuriomis turi ryšį jo veiksmai. Ši doktrina, žinoma, svarbi ir šiandien, bet ji sukelia daug prieštaravimų. Skirtingai suprantama žmogaus prigimtis, todėl ir nuomonės apie moralines pareigas būna įvairios. Tai mus nuolat verčia kuo geriau ir tiksliau suprasti žmogaus prigimtį. Mūsų laikų mokslininkai pabrėžia būtinumą remtis empiriniais mokslais, ypač psichologija ir sociologija, kad būtų galima geriau suprasti žmogaus prigimtį. Šių mokslų ypač reikia specialiajai moralinei teologijai. Pvz., norėdamas įvertinti prietarus, teologas moralistas turi išmanyti parapsichologijos reiškinius; norėdamas įvertinti seksualinį elgesį, – turi teeisingai suprasti socialinę ir asmeninę seksualumo reikšmę; kalbėdamas apie socialinę ekonominę santvarką, – žinoti darbo santykių ir ekonominio vystymosi dėsnius.

Nors dauguma mūsų laikų teologų į tradicinę prigimtinio įstatymo teoriją žiūri santūriai, mūsų požiūris į moralinę normą galiausiai remiasi pagrindiniais prigimtinio įstatymo etikos dėsniais. Do

orovinė tvarka kyla iš žmogaus prigimties, tik žinias apie tą prigimtį papildo nauji psichologijos, socialinių mokslų ir panašių disciplinų atradimai. Mūsų požiūris iš esmės yra ontologinis, t. y. išvados apie moralines pareigas daromos pagal žmogaus būtį.

Susipažinimas su antropologiniais mokslais nėra vienintelė prielaida dorovės normoms nustatyti. Vienodai svarbu yra apibrėžti tikslą, kuriam sukurtas žmogus ir pasaulis. Veiklos tikslas yra lemiamas kriterijus nustatant, kas moraliai gera, todėl priimtina, ir kas bloga, todėl atmestina. Protestantų teologas Heinz-Dietrich Wendland‘as ragina plėtoti eschatologinę etiką ir eschatologinį prigimtinį įstatymą . Tuo jis nori pasakyti, kad etika ir prigimtinis įstatymas gauna savo kryptį ir normas ne tik iš sukurtųjų būtybių prigimties, kaip jos egzistuoja dabar (ontologinis pradinis taškas), bet bent jau tiek pat iš naujosios kūrinijos, kuri daar ateis, ir iš tobulosios karalystės, kurią Dievas yra numatęs laikų pabaigai (eschatologinis pradinis taškas). Jis mano, kad taip eschatologiškai orientuotis turi ne tik protestantų, bet ir katalikų moralinė teologija bei mokslas apie prigimtinį įstatymą.

Kai kas gali prieštarauti, kad tomistinė bei scholastinė teologija visais laikais kaip galutinį žmogaus tikslą rodė Dievo garbę, kurią žmogus visada turi prisiminti, ką tik darytų. Tai, žinoma, tiesa. Tačiau Dievo garbė toje sistemoje likdavo gana abstrakti sąvoka. Ji nelabai veikė moralinės normos turinį. Visiems praktiniams ti
ikslams moralės įstatymai buvo išvedami iš konkrečios žmogaus ir kūrinijos prigimties. Tai ontologinis pradinis taškas.

Į galutinį visos kūrinijos tikslą ir Dievo užbrėžtą uždavinį žmogui bei pasauliui turi atkreipti didesnį dėmesį ir katalikų moralinė teologija. Tikslas trumpai apibrėžiamas kaip Dievo garbė ir jo karalystės įkūrimas. Tai plačiau aiškinama pirmajame mūsų veikalo tome. Šiuo klausimu Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad “krikščionys, keliaudami į dangiškąją tėvynę, privalo mąstyti ir ieškoti to, kas aukštai, bet tai nė kiek nesumažina, o priešingai, padidina jų pareigos svarbą bendradarbiauti su visais žmonėmis, kuriant humaniškesnį pasaulį. Jis (žmogus) vykdo Dievo planą, apreikštą pasaulio pradžioje, būtent – užvaldyti žemę ir tobulinti kūrinius bei save patį. Jis taip pat vykdo didį Kristaus priesaką – pasišvęsti brolių tarnybai” (GS 57). Žmogaus pašaukimas yra “prisidėti prie Dievo kūrinių tobulinimo” (GS 67, plg. GS 34). Veikdamas jis visada turi prisiminti šį tikslą ir jam tarnauti. Šis dorovinės normos pradinis taškas gali būti pagrįstai laikomas eschatologiniu.

Krikščioniškoji etika iš esmės orientuojasi į eschatologiją. Visų moralinių sprendimų galutinis kriterijus turi būti žmogaus pašaukimas bendradarbiauti su Dievu ir atskleisti Jo kūrybą bei viską, ką ji apima. Krikščioniškoji etika yra teonominė (susijusi su Dievu) ne dėl to, kad jai pagrindinis dorovinio įkvėpimo šaltinis yra Dievo žodis Šventajame Rašte, bet kad jos centras yra Dievo planas šiam pa
asauliui ir Dievo garbė.

Žmogaus santykis su Dievu yra pagrindinis jo dorovinio gyvenimo veiksnys. Todėl teisinga, kad žmogaus atsakingumas religinėje srityje nagrinėjamas pirmiau negu jo atsakomybė už kūriniją. Tokią tvarką Šventasis Raštas laiko savaime suprantamu dalyku. Jis Dekalogo įsakymus, susijusius su Dievo garbinimu, pateikia pirmiau už įsakymus apie žmogaus pareigas kitiems žmonėms, ir meilę Dievui mini anksčiau negu meilę žmonėms.

Šis specialiosios moralinės teologijos kursas yra padalytas į dvi dalis. Kiekviena dalis pradedama nagrinėjimu kai kurių pagrindinių dorybių, ypač svarbių atitinkamiems skyriams. Kiti poskyriai apskritai laikosi dešimties Dievo įsakymų eilės. Pirmoji dalis – apie religijos klausimus – nagrinėja teologines dorybes – tikėjimą, viltį, krikščioniškąją meilę; Dievo garbinimo esmę; netikro kulto nuodėmes; specifines Dievo garbinimo išraiškas ir pareigas. Antroji dalis – apie kūriniją – nagrinėja broliškosios meilės ir teisingumo dorybes; bendrąjį gyvenimą šeimoje, valstybėje ir Bažnyčioje; kūno gyvybę ir sveikatą; seksualumą ir santuoką; darbą ir nuosavybę; tiesą, žodžio laikymąsi ir gerą vardą.

Pirmoji dalis

KRIKŠČIONIS IR DIEVIŠKASIS GĖRIS

TEOLOGINĖS DORYBĖS APSKRITAI

Religinis gyvenimas pirmiausia pasireiškia Dievo garbinimo veiksmais: malda, aukomis, sakramentų apeigomis, pamaldomis. Bet viso Dievo garbinimo siela yra dieviškosios arba teologinės, dorybės. Jos atveria žmogaus širdį Dievui ir sujungia žmogų su Dievu. Jos uždega ir įkvepia religinį gyvenimą ir yra pagrindinės jo paskatos. Poterių kalbėjimas ar kulto veiksmai be šių dorybių dv

vasios būtų tik tuščias kiautas. Antra vertus, dieviškąsias dorybes reikia išoriškai išreikšti maldomis, liturginėmis pamaldomis ir sakramentais. Išoriniai veiksmai jas palaiko, formuoja, stiprina .

Krikščioniškoji teologija nuolat moko, kad yra trys teologinės dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip mokoma todėl, kad Naujojo Testamento laiškai ne tik pabrėžia šių trijų dorybių vertę atskirai, bet kelis kartus jungia jas į vieną grupę. Šv. Paulius prisimena tesalonikiečių “tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą” (1 Tes 1,3). Šias tris dorybes jis kelia aukščiau už visas kitas. “Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13,13; plg. Rom 5,1-5; Gal 5,5f; Kol 1,4f; 1 Tes 5,8; Žyd 10,22-24; 1 Pt 1,21f). Šis trejetas užima tvirtą vietą Bažnyčios Tradicijoje. Tridento Susirinkimas perėmė mokslą apie teologines dorybes pareikšdamas, kad nuteisinimo aktu jos su kitomis malonės dovanomis įdiegiamos į žmogaus sielą (DS 1530).

Iš žmogaus religinio bei dorovinio gyvenimo esmės neįmanoma išvesti nesugriaunamos teorinės išvados, kad tikėjimas, viltis ir meilė yra vienintelės teologinės dorybės. Šv. Tomas tik nurodo, jog taip derėtų būti. Faktiškai pats Šventasis Raštas dažnai mini ir kitas teologines dorybes: Dievo baimę, pasitikėjimą Dievu, maldingumą. Teiginys, kad yra trys teologinės dorybės, neneigia, kad yra kitų tokių dorybių. Tačiau teisinga tai, kad tikėjimas, viltis ir meilė yra trys pagrindinės žmogaus vidinio religinio gyvenimo dorybės.

Pirmasis dieviškųjų dorybių uždavinys – parengti žmogų šventam pokalbiui su Dievu. Per tikėjimą, viltį ir meilę žmogus gali suprasti išganomąjį Dievo žodį, priimti jį į savo širdį ir atsakyti į jį. Dieviškosios dorybės yra žmogaus religinio gyvenimo ir gyvenimo su Dievo pagrindas. Jos įtraukia žmogų, jo visą veiklą, o kartu visą pasaulį į tarnavimą Dievui ir Kristaus karalystei. Atsižvelgdamas į šią grindžiamąją dieviškųjų dorybių svarbą, Šventasis Raštas ir Tradicija laiko jas būtina išganymo priemone.

Šventasis Raštas moko, kad žmogus be tikėjimo, vilties ir meilės dorybių negali būti nuteisintas ir išgelbėtas. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės – bus pasmerktas” (Mk 16,16). Šv. Paulius kelis kartus įsakmiai teigia, kad žmogus yra nuteisinamas ir gyvena tik dėl tikėjimo (Rom 1,17; 3,28-30; Gal 2,20f; 3,11; Fil 3,9). Kas nori priartėti prie Dievo, kaip skaitome laiške Žydams, turi tikėti Jį, nes “be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui” (Žyd 11,6). Todėl tikėti liepia ir įsakymas: “O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą” (1 Jn 3,23; plg. 1 Tim 1,18f). Mokančioji Bažnyčia kelis kartus yra pareiškusi, kad tikėjimas įsakytas (DS 2021; 2165; 3008).

Vilties būtinumą šv. Paulius nurodo laiške Romiečiams, aiškindamas, kad krikščionys ilgesingai laukia ateities šlovės bei atpirkimo ir kad “mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8,18-24; plg. 1 Tim 6,17). Ta pati mintis išreikšta laiške Žydams. Ten sakoma, kad mes priklausome Dievui ir “esame jo namai, jeigu išsaugosime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą su viltimi” (Žyd 3,6).

I-ajame Laiške Korintiečiams (1 Kor 13) šv. Paulius labai įtaigiai parodo besąlygišką meilės būtinumą. Jei žmogus kalbėtų angelų kalbomis, jei turėtų pranašo galią ir žinotų visas paslaptis bei visokį mokslą, jei jis turėtų tokį tikėjimą, kad galėtų net kalnus kilnoti, jei išdalytų vargšams viską, ką turi, bet neturėtų meilės, jis būtų niekas. Ir evangelistas Jonas labai aiškiai sako: “Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje” (1 Jn 3,14); o “kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4,16). Vidinį meilės poreikį atitinka ir aiškus Dievo įsakymas: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22,37-39f).

Remdamasis Šventojo Rašto mokymu, Tridento Susirinkimas skelbia, kad trys teologinės dorybės yra būtinos žmogui gauti nuteisinimą ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Tikėjimas yra visokio išteisinimo pradžia, pagrindas ir šaknis; be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (DS 1532; plg. 3012). Kad taptum gyvu Kristaus nariu ir gautum amžinąjį gyvenimą, be tikėjimo dar būtina viltis ir meilė (DS 1531). Absoliutus meilės būtinumas išteisinimui yra apibrėžtas (dogmatizuotas) Tridendo Susirinkimo (DS 1561).

Protas patvirtina šių trijų dorybių būtinumą žmogaus išganymui. Konkrečioje išganymo tvarkoje žmogaus galutinis tikslas yra antgamtinis ir dieviškas. Jį sudaro bendravimas su Dievu ir dalyvavimas Jo karalystėje. Pašauktieji į tokį tikslą turi bent šiek tiek suvokti dieviškųjų asmenų paslaptį ir pakankamai pažinti Dievo karalystės pobūdį. Tam reikalinga atitinkama antgamtinė šviesa – tikėjimo šviesa. Žmogus nesiekia tikslo, kurio nemyli ir nesitiki pasiekti. Todėl jis privalo mylėti Dievą ir Jo karalystę, turėti viltį, kad bendraus su Juo amžinybėje. Be to, tik viltis pastūmės žmogų melstis ir tokiu būdu įvykdyti kitą savo išgelbėjimo sąlygą – maldą. Patikima teologinė doktrina teigia, kad be maldos joks žmogus negali būti išganytas .

Pagal tradicinę doktriną, dieviškosios dorybės yra iš esmės antgamtinės, todėl turi būti įdiegtos kartu su pašvenčiamąja malone. Pasak ligšiolinio teologų mokymo, malonės gyvenimas paprastai įgyjamas tik per sakramentus, labiausiai per Krikštą, todėl buvo manoma, jog tik krikščionys gali turėti dieviškąsias dorybes. Tačiau akivaizdu, kad ir nekrikščionys turi religiją, ir jų religinis gyvenimas taip pat laikomas religijos dorybe. Pasak Tomo Akviniečio, šios dorybės objektas yra ne pats Dievas, bet kulto veiksmas. Todėl jis religijos dorybės nelaikė teologine dorybe.

Šią doktriną teisingai ginčija šiuolaikiniai teologai. Richard‘as Egenter‘is parodė, kad Tomo Akviniečio argumentas dėl religijos dorybės yra nepakankamas, nes kituose jo raštuose įpročio (habitus) rūšis niekada neapibūdinama pagal jo veiksmus, bet pagal veiksmų objektą. Kulto veiksmų objektas yra Dievas: Dievas garbinamas, Dievas pagerbiamas, Dievui skiriamos maldos ir aukos. Taigi, Dievas yra religijos dorybės objektas, ir negalima nuneigti, jog egzistuoja ir prigimtinė teologinė dorybė – religijos dorybė. G. Ermecke ir A. Auer‘is laiko R. Egenter‘io argumentą svariu ir sutinka su juo, pripažindami prigimtinę teologinę dorybę.

Teologinių dorybių klausimą krikščionių pasaulyje toliau nušviečia nauja teologinė mintis, kad pasaulyje gyvuoja visuotinė Kristaus išganymo malonė, ir visuotinai jame veikia Šventoji Dvasia. Vatikano II Susirinkimas pritaria šiai sampratai ir praplečia ją. Jis moko, kad malonė neregimai veikia visų žmonių širdyse, ir kad Šventoji Dvasia kiekvienam žmogui suteikia galimybę įsijungti į velykinę paslaptį (GS 22; LG 16). Todėl esamoje antgamtinėje tvarkoje visi geros valios žmonės gauna malonių, reikalingų tapti Dievo karalystės piliečiais. Tad kiekvienas gali įgyti dieviškąsias dorybes ir naudotis jomis, net jei jos yra tikrai antgamtinės ir įdiegiamos.

Faktiškai, kadangi visi žmonės yra skirti tam pačiam antgamtiniam galutiniam tikslui (plg. GS 22; 24; NA 1), tai visi turi gauti atitinkamų antgamtinių jėgų ir savybių, reikalingų šiam pašaukimui bei užduočiai bendradarbiauti Dievo išganymo plane. Susirinkimas teigia, kad visi geros valios žmonės apdovanoji teologinėmis meilės ir vilties dorybėmis. Paaiškinęs, kad krikščionis “gauna ‘Dvasios pradmenis’ (Rom 8,23), įgalinančius įgyvendinti naują meilės įstatymą” ir kad jis, “stiprinamas vilties, pasitiks prisikėlimą”. Tas pats tekstas tuojau teigia, kad “tai galioja ne tik tikintiesiems krikščionims, bet taip pat visiems geros valios žmonėms” (GS 22). Kiek nekrikščionys gali gauti Kristaus ir Jo Šventosios Dvasios malonę, tiek jie gali būti įdiegtųjų dieviškųjų dorybių dalininkai ir praktikuoti jas.

Dievo garbinimo veiksmuose, ypač liturgijoje, dieviškosios dorybės reiškiasi atsidavimu, viltimi ir meile, kurias jos ugdo. Žmogaus maldos išreiškia jo giliausią pagarbą Dievui, o liturginiai veiksmai, simboliai ir sakramentai yra ženklai, skelbiantys širdies tikėjimą, išreiškiantys jos viltį bei meilę.

Malda ir kultas savo ruožtu maitina bei formuoja dieviškąsias dorybes. Čia ypač svarbus yra liturgijos šventimas ir sakramentai. Ką Vatikano II Susirinkimo Liturginė konstitucija rašo apie tikėjimą, tai galima pritaikyti vilčiai ir meilei. “Bažnyčiai meldžiantis, giedant, veikiant, tikinčiųjų tikėjimas stiprinamas, mintys pakeliamos į Dievą, kad jie Jam protingai tarnautų ir apsčiai gautų Jo malonių” (SC 33; plg. SC 59).

Taigi, liturgijos šventimas skelbia krikščionių tikėjimą ir ugdo jį labiau negu individuali kontempliacija. Liturgija – tai išganymo pažadas ir vilties laidas. Mūsų viltį, jog ateis visų daiktų tobulumas Kristuje, palaiko regima velykinės paslapties išraiška Bažnyčios kulte. Dalyvaudami liturgijoje, tikintieji pastoviai dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios meilės sandoroje. Dabartinei išganymo tvarkai būdinga tai, kad be regimų šventojo kulto ir liturgijos ženklų žmonės negali patirti viso to išganymo turto, kurį Dievas parengė savo vaikams, ir meilės ryšio, jungiančio juos su Tėvu danguje.

I. skyrius

TIKĖJIMO DORYBĖ

A. TEOLOGINIO TIKĖJIMO ESMĖ

1. TIKĖJIMO SAMPRATA

Teologiniu tikėjimu paprastai laikomas pritarimas tiesoms, išdėstytoms bibliniame apreiškime, ir doktrinoms, kurias Bažnyčia pateikia kaip tikėjimo dogmas. Tačiau tikėjimas nėra vien sutikimas su tam tikrais teiginiais – jis yra asmeninis susitikimas su Dievu, atsiskleidimas dieviškajam Tėvui ir asmeninis atsidavimas Jam.

Apskritai tikėjimas atveria kelią pažinti asmenį. Kas tiki, dalijasi kito būtimi ir pasauliu, jo mintimis, žiniomis, supratimu, meile ir troškimais. “Tikėti tokiu dalyku – antrinė tikėjimo forma. Juk aišku, kad tikėjimas pirmiausia ir tikriausiai nėra žmogaus santykis su daiktais, teiginiais, formulėmis, bet su asmenimis. Ir šis santykis pirmiausia nukreiptas pažinti asmenį. Tikėjimas – tai būdas ir priemonė, kuria mes galime suprasti kitą asmenį. Tikras faktas, kad jei kuriuo asmeniu netiki, jo tikrovė bei jo slėpinys giliausia ir tikriausia prasme lieka uždaras. Jokiais testais ar eksperimentais negalima nustatyti, koks tikrai yra asmuo. Toli gražu nepakanka asmenį pažinti tik matematikos ar gamtos mokslų duomenimis – šie metodai čia netinka. Asmenį su jo tikrąja prigimtimi, jo tikruoju ‚aš‘ pažinsi tik tiek, kiek jis pats leisis būti pažįstamas, kiek pats atsiskleis” (Heinrich Fries).

Tikėjimą būtinai lydi kai kurios dalinės apraiškos: “Tikiu, ką tu sakai, ko prašai, ką žadi”. Todėl tikėjimas apima ir tikėjimą teiginiais. Bet toks tikėjimas teiginiais ir pareiškimais rišasi su asmeniu, kuriuo tikima, ir pirmiausia su dalyvavimu jo mintyse, jo pasaulyje. Kalbant apie žmones, šios mintys nebūtinai turi atitikti išorinę tikrovę, o tik žmogaus vidinius įsitikinimus bei jausmus. Tikėjimas užtikrina šių žmogaus pareiškiamų teiginių sutapimą su jo vidinėmis pažiūromis, patirtimi bei įsitikinimais. Išorinę tikrovę liečiančių teiginių tikrumas priklausys nuo kompetencijos ir žinių to asmens, kuriuo tikima.

“Todėl tikėjimas nėra pradinis, dalinis ar apytikrinis žinojimo tipas. Tai tikras žinojimas, tai supratimas tos sferos, kuriai pirmiausia rūpi ne pasaulis, daiktai ar objektai, bet asmuo” (H. Fries). Vien tikėjimas leidžia giliau pažinti asmenį. Iš to aišku, kaip vienpusiška laikyti tikromis tik tas žinias, kurias įgyjame vien savo eksperimentine įžvalga. Taip apriboję savo žinojimą, užvertume svarbią tikrovės sritį – asmens sritį.

Šventasis Raštas iš esmės sutinka su požiūriu, kad tikėjimas – tai pirmiausia asmeninis susitikimas ir santykis. Senojo Testamento supratimu, tikėjimas – tai pilnutinis ryšys su Dievu. Jo ryškiausi bruožai yra “pasitikėjimas Sandoros Dievu, Jo pagalbos viltis bei laukimas, prieglobsčio ieškojimas Jo meilėje ir absoliučiai tvirtas laikymasis Jo bei Jo žodžio” (R. Schnackenburg). Žinojimas apie Dievo išganomąjį įsiterpimą į istoriją paprastai įeina į tikėjimą, bet nepabrėžiamas kaip dominuojantis tikėjimo požymis. Naujasis Testamentas, tiesa, stipriau pabrėžia tikėjimo žinojimą – Kristaus pripažinimą Mesiju ir Dievo Sūnumi, Jo skelbiamos išganymo žinios priėmimą. Bet ir Naujajame Testamente tikėjimas ne mažiau rodomas kaip nuolankus žmogaus klusnumas ir asmeninis nusilenkimas Dievui, pasitikėjimas Juo, pasiryžimas vykdyti Jo įsakymus. Senajame Testamente, kaip ir Naujajame, tikėjimas yra žmogaus visapusiškas “taip” Dievui.

Mokančioji Bažnyčia skelbia, kad tikėjimo aktas – tai visiškas atsidavimas Dievui žmogaus, sutinkančio su apreikštąja doktrina, savanoriškai paklūstančio malonei ir pasitikinčio Dievo pažadais (DS 1527; 3008; 3010; DV 5; plg. Juan Alfaro).

Teologai, suprasdami tikėjimo sudėtingumą, skiria tokius pagrindinius teologinio tikėjimo matmenis: tikėjimas kaip apreikštų tiesų žinojimas bei išpažinimas (fides quae creditur) ir tikėjimas kaip pasitikintis klusnumas Dievui bei asmeninis susitikimas su Juo (fides qua creditur). “Šia prasme tikėjimas parengia mus išteisinimui ir galutiniam išganymui palaimingame regėjime, tai yra dalyvavimui išaukštintojo Kristaus gyvenime” (J. Alfaro).

a) TIKĖJIMAS – ASMENINIS SUSITIKIMAS SU DIEVU

Tikėjimas pirmiausia yra Dievo žodį ir valią priimančio žmogaus pasitikintis, nuolankus klusnumas ir pasidavimas Dievui arba, trumpiau, – pasitikintis atsidavimas Dievui. Šia prasme tikėjimas yra pagrindinis žmogaus nusiteikimas Dievo atžvilgiu. Jo objektas yra Dievas, o motyvas – aukščiausioji Dievo valdžia ir patikimumas.

Krikščionių tikėjimas, kaip ir tikėjimas apskritai, “ pirmiausia nėra santykis su daiktais ir teiginiais, bet asmeninis aktas, žmogiškojo ‚aš‘ susitikimas (akistata) su dieviškuoju ‚Tu‘” (H. Fries). Šis susitikimas nepriklauso nuo pozityvaus apreiškimo, nors dabartinėje išganymo tvarkoje malonė visada pakelia tą ryšį į visiškai naują asmeninį artumą ir net paverčia jį draugystės santykiu, nušviesdama nauja dvasine šviesa ir apdovanodama nauju buvimu.

Savo būties ir laisvos, atsakingos prigimties sandūrą žmogus būtinai lygina su nesuvokiamu savosios egzistencijos pagrindu – Dievu. Jis negali pabėgti nuo to susitikimo ar išvengti dieviškojo Absoliuto reikalavimo visiškai Jam atsiduoti bei paklusti. “Dievas nėra objektas tarp kitų patirties objektų, kurių tam tikromis aplinkybėmis žmogus gali ir neatskleisti. Jį būtinai patvirtina žmogaus protinė ir dorovinė veikla, net jeigu pats įsakmiai Jį neigtų, neminėtų Jo vardo ar susidurtų su Juo visiškai neįprastomis sampratomis” (K. Rahner).

Žinoma, žmogus privalo klausti save, ar jis teisingai aiškinasi šią tikrovę ir ar nebūtų teisingiausia ją suprasti kaip aukščiausią, esmingiausią, gelbstintį ir atleidžiantį Dievo slėpinį. Jis turi ieškoti tokios istorinės bei socialinės religijos formos, kuriai galėtų patikėti save kaip tinkamiausiai įkūnijančiai jo giliausią tikėjimą. Tikėjimo pradmenys turi vis labiau išaugti į kuo sąmoningesnį ir įsakmesnį tikėjimą.

Tikėjimas kaip asmeninis žmogaus susitikimas su Dievu suponuoja, jog Dievas pats atskleis save ir savo vidinės būties slėpinį. Kaip jau buvo sakyta, Dievas kiekvienam žmogui vienaip ar kitaip leidžia patirti savo buvimą ir atsiskleidžia žmogui sielos bei asmens gelmėse. Bet Dievas yra apsireiškęs tiesiogiai ir kuo įsakmiausiai: Jis atsiskleidžia ir prabyla žmogui bibliniame apreiškime, kurio viršūnė ir pilnuma – Jėzaus Kristaus asmuo ir Jo mokymas. Visa tai verčia manyti, kad žmogus turi rimtai žiūrėti į išorinį Dievo žodį bei Jo pasireiškimą ir susitikti su Juo kuo nuoširdžiau bei sąžiningiau.

Vis dėlto tiesa, kad, ir negirdėjęs įsakmiai skelbiamos krikščioniškosios žinios, kiekvienas žmogus “visados yra potencialus tikintysis ir dėl ankstesnės už jo laisvę malonės jau turi, ką privalo tikėti (laisvai priimdamas): tiesioginę Dievo saviraišką Kristuje. Visiškai įmanoma, kad bet kuris tikėjimo skelbėjo sutiktas žmogus jau yra išteisintas, (nes paklusdavo savo sąžinės nurodymams, kiek juos girdėdavo) ir todėl jau yra tikintis teologine prasme. Atvesti ką nors į tikėjimą – tai jau egzistuojantį tikėjimą išvystyti į jo pilną kristologinę, bažnytinę, įsakmią, socialinę, sąmoningai išpažįstamą formą” (K. Rahner).

Tiek Senajame Testamente (Pr 12,1-4; 15,1-6), tiek ir Naujajame Testamente (Rom 4; Žyd 11,8-11.17-19), žmogaus tikėjimas pakartotinai iliustruojamas Abraomo tikėjimu ir pasitikinčiu atsidavimu Dievui. Taigi, ir apreikštosios knygos pirminiu laiko žmogaus pasitikintį atsidavimą Dievui ir tik antriniu – pritarimą apreikštoms doktrinoms. Abraomo tikėjimas dar neapėmė Dievo sandoros su išrinktąja tauta prie Sinajaus kalno ir vėlesnių Senojo Testamento apreiškimų: jis juk gyveno anksčiau už juos. Dar mažiau jo tikėjimas galėjo apimti Naujojo Testamento apreiškimą ar kokį įsakmesnį tikėjimą Kristumi. Vis dėlto jo tikėjimas buvo tikrai dieviškas ir išganingas, nes jis išteisinimo Abraomą Dievo akyse, kaip teigia šv. Paulius: “Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu” (Rom 4,20-22).

Dievo apreiškimo viršūnė yra Kristus, todėl girdintieji ir priimantieji šį Dievo žodį turi atsiliepti į jį su pagarbiu atvirumu Dievo paslapčiai, pasireiškusiai Jo Sūnuje. Krikščioniškasis tikėjimas – tai įėjimas į išganymo istoriją, kurią Dievas pradėjo Abraomu, tęsė per jo palikuonis ir įvykdė Jėzuje Kristuje. Tai atsiliepimas Sandoros Dievui, pažinus Kristaus asmenį ir bendraujant su Juo. Krikščionys Kristaus pažiūras ir mintis, jo mokslo paslaptis priima kaip savo ir įsijungia į Kristaus tobulą atsiliepimą Tėvui. Tikintysis tiek susilieja su Kristumi, kad šv. Paulius gali tarti: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2,20). Naujajame Testamente “tikėjimas ir bendravimas su Kristumi tiek artimai susiję, kad galima teigti, jog tikėti Kristų – tai turėti gyvybinį ryšį su Kristumi” (Heinrich Zimmermann).

b) TIKĖJIMAS – PRITARIMAS APREIKŠTOMS TIESOMS

Tikėti antrąja prasme (fides quae creditur) – tai, remiantis Dievo autoritetu, tvirtai pritarti viskam, ką Jis yra apreiškęs Kristuje. Kaip jau buvo aiškinta, tikėjimas asmeniu būtinai apima tikėjimą žodžiu ir teiginiais to asmens, kuriuo tikime. Tai ypač pasakytina apie tikėjimą Dievu. Kai tik paaiškėja, kad Dievas apsireiškė darbais ir žodžiais, žmogus privalo priimti dieviškąją žinią “tikėjimo klusnumu” (Rom 1,5; 16,26).

(1) Tikėjimo objektas

Tikėjimo objektas šia antrąja prasme yra Dievo apreikštos tiesos pozityviame istoriniame apreiškime, ypač Šv. Rašto Senajame ir Naujajame Testamentuose.

„Pasitikėjimas Dievo pažadais ir klusnumas jo įsakymams yra svarbiausi tikėjimo bruožai Senajame Testamente, bet paprastai jis apima ir žinią, kad Dievas išganingai įsiterpė ar įsiterps į istoriją” (J. Alfaro).

Pagrindinis Izraelio tautos tikėjimo punktas yra tiesa, kad Jahvė yra vienintelis Dievas ir Gelbėtojas. “Tai Aš, – aš esu Viešpats, be manęs kito gelbėtojo nėra ” (Iz 43,11). Visas Senasis Testamentas apreiškia Jahvę kaip Sandoros Dievą, įsiterpusį į istoriją, kad išgelbėtų savo tautą.

Naujasis Testamentas labai pabrėžia pažinimo momentą. “Kristaus žinios priėmimas padaro žmogų ‘tikinčiuoju’” . Tikėti – tai pripažinti Jėzų Tėvo Siųstuoju, pripažinti, kad Jis yra Dievo Sūnus, pripažinti Jo mirties ir prisikėlimo paslaptį bei jos reikšmę išganymui; išpažinti Jo mokslą kaip tiesos žodį ir ištvermingai jo laikytis; paklusti Bažnyčiai kaip Evangelijos ir dieviškųjų paslapčių saugotojai. Tikėjimo Kristumi ir Trejybe išpažinimas turi esminę reikšmę Krikšto liturgijoje. Jau iš pradžių Bažnyčia išreiškė savo tikėjimą specialiomis formulėmis, kurias turėjo pripažinti ir tikėti norintieji tapti krikščionimis (Apd 8,37; Rom 1,2-4; 10,9; Fil 2,5-11; 1 Tes 4,14; 1 Jn 4,2.15).

(2) Tikėjimo motyvas

Tikėjimo motyvas – apreiškimo žodžiais žmogui kalbančio Dievo autoritetas, Jo patikimumas ir neklystamumas (DS 3008; 3032; 3542).

Šis motyvas veiksmingas tada, kai žmogus yra įsitikinęs, jog pozityviojo apreiškimo žodžių ir darbų autorius tikrai yra Dievas. Tikėjimas krikščioniškuoju apreiškimu, kaip ir bet kokiu kitu Dievo apreiškimu, remiasi jo dieviškos kilmės prielaida. Nors patikimumo ženklai (pvz., stebuklai, pranašystės) padeda įsitikinti, bet tik Dievo malonė padaro, kad žmogus įtiki. Dievo apsireiškimą išrinktosios tautos istorijoje ir Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje pažįstame ir įsisąmoniname kaip dieviškus, kai Dievas šiuo atžvilgiu paliudija save žmogaus širdyje.

Pranašai aprašo, kad Dievas tikinčiajam sukuria “naują širdį”, įkvepia “naują dvasią”, taigi, dvasiškai pakeičia žmogaus mintis, jausmus, siekius (Jer 24,7; Ez 36,26-28). Šv. Pauliui Dvasia apšviečia iš vidaus tikinčiojo širdį nauju žinojimu ir sūniška meile Dievui (1 Kor 2,10-16; 12,3; 2 Kor 4,4-6; Gal 4,6; Ef 1,16-19; Apd 16,14). Pasak Mt 11,25-27 ir Jn 6,44-45, Kristaus mokymas ir stebuklai savaime dar nesuteikia galios žmogui įtikėti Jį. Dievas turi patraukti žmogų prie savęs vidiniu apsireiškimu (plg. J. Alfaro).

Tai patvirtina mokančioji Bažnyčia. Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Apreiškimą nurodo, kad “tikėjimas ir jo pareiškimas reikalingas išankstinės ir padedamosios Dievo malonės bei vidinės Šventosios Dvasios pagalbos, kuri širdį sujudina ir nukreipia į Dievą, atveria dvasios akis ir suteikia visiems džiaugsmingą pritarimą ir tikėjimą tiesa. O kad apreiškimo pažinimas taptų vis gilesnis, Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis” (DV 5; plg. DS 3010).

Kadangi malonė yra laisva Dievo dovana, nei Evangelijos skelbėjas, nei klausytojas negali jos gauti “per prievartą”. Atsivertimas į tikėjimą visada yra procesas, turintis daugelį stadijų. Vienas skelbėjas sėja, kitas laisto, o augimą duoda Dievas (1 Kor 3,6f). Netgi “nereikia manyti, kad, jei visas įsakmusis tikėjimo turinys objektyviai pakankamai pateiktas, tai ne visos tikėjimo gimimo stadijos praeinamos tik dėl asmeninės (subjektyvios) kaltės arba kokios nors ypatingos situacijos ar laiko trūkumo. Evangelijos skelbėjas gali teisėtai paklausti save, kokią tikėjimo istorijos stadiją pasiekė kolektyvinis ar individualius “” (tinkamas laikas). Jis gali mėginti vesti iki norimo taško, t. y. nurodyti priėjimo kelius ir kantriai palikti Dievui sudaryti tokią situaciją, kur būtų galima tolesnė pažanga. Antraip jis nevaisingai išeikvos daug žmogiškųjų ir bažnytinių pastangų” (K. Rahner).

Taigi, tikėjimas į Kristų yra malonės dovana, tačiau ir pats žmogus turi nuolankiai, pasiaukojamai atsiverti išganymo žodžiui. Tikėjimo aktas visada yra laisvas apsisprendimas. Žmogus, esantis kelyje į tikėjimą, turi nuoširdžiai trokšti tiesos, net jei sužinota tiesa pareikalaus ko nors atsisakyti ir pakeisti savo gyvenimą. Jau prieš Kristų gyvenę filosofai aukščiausios tiesos pažinimą laikė priklausomą nuo moralinių savybių. Pasak Platono, tik tyras troškimas gali nuvesti sielą į aukščiausią grožį ir gėrį, į dieviškąją išmintį.

Tik kuklus bei pagarbus požiūris ir nusiteikimas duoda teisę įžengti į religinio pažinimo šventovę. “Kadangi žmogaus išdidumas maištauja prieš šį nusižeminimą, tikėjimas nėra tik akivaizdus ir nerūpestingas tiesos turėjimas, bet ir kažkas, kas (didesnėmis ar mažesnėmis individo pastangomis) turi būti kova išplėšiama iš abejonių; tai ne teorinis, o praktinis dalykas – visos asmenybės apsisprendimas. Jau Senajame Testamente religinė įžvalga neatskiriama nuo valios pasiruošimo ir polinkio. ‘Išmintis’ negali įeiti į blogą sielą ir užterštą kūną. Ir mūsų Viešpats yra pareiškęs, kad į šviesą ateina tik tas, kuris myli tiesą ir ją vykdo” (Otto Karrer).

c) IŠGANYMUI BŪTINO TIKĖJIMO APIMTIS

Kyla klausimas, kokio dieviškųjų paslapčių ir Dievo pažinimo reikia, kad žmogus galėtų atlikti išganomojo tikėjimo aktą. Istorijos eigoje teologų nuomonės skyrėsi; sprendžiamąjį žodį tarė Vatikano II Susirinkimas.

Pasak senųjų teologų, besiremiančių šv. Augustinu ir šv. Tomu Akviniečiu, žmogus turi žinoti keturias pagrindines tiesas apie Dievą ir tikėti jas: Dievo buvimą, Dievo atlyginimą už gera ir pikta, Švenčiausios Trejybės paslaptį ir Įsikūnijimo paslaptį. Kita naujesnių teologų grupė teigia, kad pakanka tikėti buvimą triasmenio Dievo, kuris atlygina geriesiems ir baudžia bloguosius. Jie nurodo, kad daugeliui pagonių neįmanoma pažinti Trejybės ir Įsikūnijimo paslapčių. Jie remiasi Žyd 11,6, kur parašyta, jog, „kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad ieškantiems Jo atsilygina“. Trečia teologų grupė nurodo, kad net ši antroji nuomonė neatsižvelgia į daugybę geros valios pagonių, neturinčių aiškios Dievo sampratos. „Dievybės koncepcija jiems dažnai tik miglota ‚Dangaus‘ sąvoka – dieviškų figūrų panteonas ar paprasčiausias „Šventybės“ suvokimas, ar aukštesnio už žmogų amžinojo įstatymo pripažinimas“ (O. Karrer). Milijonai budistų, Konfucijaus išpažinėjų ir kitų pagonių be jokios savo kaltės nepažįsta asmeninio Dievo Kūrėjo. Todėl šie teologai (tarp jų – Ripalda, Schäben, Mausbach ir O. Karrer) mano, kad pakanka ir neįsakmiai (implicite) tikėti Dievą ir galutinį atpildą, kiek tai kyla iš pripažinimo nepažeistinos moralinės tvarkos ir klusnumo jos reikalavimams pagal savo sąžinę.

Reikia paaiškinti, kaip šios grupės atstovai savo teorija patvirtina Žyd 11,6 reikalavimus. Čia pradedama faktu, kad visi žmonės, net primityviausi, suvokia moralinę tvarką ir pareigą, verčiančią atsakyti už savo elgesį. „Visi žmonės, nesvarbu, koks jų kultūros lygis ir religija, jeigu jie tikrai žmonės, o ne psichiškai nenormalios žmogiškos būtybės, išskirtos iš moralinės ir religinės sferos, turi moralinę sąžinę. Jie skiria gėrį nuo blogio. Jie, kaip moralinės būtybės, žino apie gerumo pareigą, kuri yra šventa ir religinė. Šis pripažinimas nepriklauso nuo įsakmaus tikėjimo į Dievą. Žmogus, kuris nežino apie Dievą ar abejoja Jo buvimu, nežudys savo tėvų, neišduos draugų ar tėvynės, nesisavins svetimų pinigų ir nešmeiš kitų. Ar bent jau žinos, kad toks elgesys negeras, ir gėdysis jo“ (O. Karrer ). Tiesos ir moralinių vertybių suvokimas priklauso žmogiškumo esmei.

Vis dėlto moralinio gėrio ir blogio samprata bei moralės saistomojo pobūdžio pripažinimas apima metafizinį ir religinį dėmenį. „Žmogus tai gali vadinti transcendentine tvarka, saistančia jo sąžinę; kad ir kaip jis ją vadintų – Tao, Karma, kosminiu įstatymu ar kategoriniu imperatyvu – tai visada antasmeninė jėga, kelianti pagarbą; „kažkas, kas reikalauja pagarbos, kas yra garbintinas, žadina troškimus ir pastangas“ (Augustinas). Kitaip sakant, tai yra „numen“ – šventenybė. Šio švento objekto pripažinimas praktiškai riša žmogų su Dievu. Kova už skaistinimąsi, teisingumą ir gerumą taip pat yra Dievo pripažinimas ir galutinio atlyginimo už gėrį bei blogį pripažinimas“ (O. Karrer).

Žmogus, širdimi paklūstantis moralinio įstatymo reikalavimams, supranta jo absoliutų ir šventą pobūdį, taigi ir tiki tąja aukštesne, šventa realybe. Schäben‘o, Mausbach‘o ir O. Karrer‘io nuomone, teologinis tikėjimas yra ten, kur siela pasiruošusi atsiliepti į gaunamą tiesą bei šventumą ir nusiteikusi sekti tikrąja „šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1,9). „Jei žmogus, tokio apreiškimo apšviestas, praktiškai atsiduoda Šventybei, kurios suvokimas bei samprata gimė jo prote, ir nepalaužiamai seka ta vidine šviesa, jis tiesiogine prasme atlieka tikėjimo aktą“ (O. Karrer).

Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią skiria 16 § klausimui, ką dar, be krikščionių, apima išganymo planas. Pirmiausia čia įtraukiami žydai, paskui tie, kurie pripažįsta Kūrėją, toliau tie, kurie nepažįstamojo Dievo ieško atspindžiuose bei paveiksluose, ir pagaliau visi tie, kurie savo darbais stengiasi vykdyti Dievo valią taip, kaip jiems diktuoja sąžinės balsas. „Dievo Apvaizda neatsako reikalingos pagalbos tųjų išganymui, kurie be kaltės nėra pasiekę aiškaus Dievo pažinimo, bet stengiasi nebe dieviškos malonės pagalbos gyventi teisingą gyvenimą“ (LG 16). Todėl elementariausias, bet pakankamas tikėjimo pažinimas yra pripažinimas moralinės pareigos siekti gerumo ir šventumo. Taip Vatikano II Susirinkimas atsakė į klausimą apie išganymui būtiną tikėjimo pažinimą. Ir tai atitinka trečiosios teologų grupės nuomonę.

B. ŽMOGAUS KLUSNUMAS TIKĖJIMUI

Kaip jau buvo nurodyta, tikėjimas pirmiausia yra asmeninis santykis tarp Dievo ir žmogaus. Tai žmogaus pasitikintis atsidavimas Dievui. Tikintis žmogus nieko nepasilieka savo valiai: jis besąlygiškai atsiduoda šventajai Dievo valiai. Šia prasme laiškas Žydams kalba apie Jėzų kaip „mūsų tikėjimo vadovą ir atbaigėją“ (Žyd 12,2). Nes Kristus, besąlygiškai paklusdamas Tėvo valiai, tikrai ir tobulai įgyvendino tikėjimo klusnumą. Jis yra „absoliutus išsipildymas to, ką labiausiai reiškia tikėjimas“ (H. Fries).

Kvietimas paklusti tikėjimui liečia kiekvieną žmogų. Kiekvienas žmogus yra pavaldus Jo reikalavimams, nes būdamas Dievo kūrinys, jis susiduria su Kūrėjo valia savo esybės gelmėse. Jis arba atsiduoda Jam tikėdamas, arba atsisako paklusti, teigdamas savo valią. Tai pasirinkimas tarp klusnumo ir išdidumo, tarp darnos ir netvarkos, tarp išganymo ir prapulties.

Dėl savo paties išganymo, taip pat ir dėl tikros kitų žmonių bei pasaulio gerovės kiekvienas žmogus privalo paklusti tikėjimui. Tai pagrindinė žmogaus egzistencinė pareiga. Žinoma, tikėjimo dorybės tobulumas priklauso ne vien nuo apsisprendimo. Tai viso gyvenimo uždavinys. Nereikia norėti, kad žmogus tobulai tikėtų nuo pat savo religinio gyvenimo pradžios. Bet laukiama, kad jis vis labiau atsisakytų savęs ir nuoširdžiai siektų susijungti su Dievu.

„Tikėti – tai kasdien nusigręžti nuo pavojaus ir pagundos atsisakyti tikėjimo bei jo žodžio, o kartu ir Dievo, užsidaryti klaidingoje autonomijoje, antropocentrizme ir žemiškuose reikaluose. Tikėti – tai kasdien prašyti: „Viešpatie, tikiu! Padėk mano netikėjimui“ (Mk 9,24), nes tikinčiajame tikėjimas ir netikėjimas eina kartu. Tikėti – tai būti panašiam į Jėzų Kristų, būti pasiruošusiam priimti Jo likimą: kryžių ir prisikėlimą. Tikėti – tai suvokti Jėzaus Kristaus mintį ir dvasią (žr. 1 Kor 2,16), taip formuoti savo gyvenimą ir viską, kas į jį įeina, kad tikėjimas taptų šviesa, nušviečiančia tikintįjį, jo egzistavimo kelius, kad išlaisvintų energiją ir gyvybines jėgas, kurių kiekvieną dieną reikalauja mūsų gyvenimas“ (H. Fries).

Norėdamas palaikyti tikėjimą ir augti jame, žmogus turi jį maitinti ir rūpintis juo. Tikėjimas, kaip augalo šaknys, turi ieškoti didesnio gylio. Kitaip jis nuvys ir žus. Tikėjimo gyvastingumas labai priklauso nuo to, kas vadinama „maldos gyvenimu“. Jei žmogus neatsivers Dievui maldoje, jis negalės išsiugdyti stipraus ir gyvybingo tikėjimo.

Nelengva beatodairiškai atsiduoti Dievui. Žmogus nežino, ko iš jo pareikalaus ugnies krikštas, – kiek nusigalėjimų, vienišumo ir kovų. Taip pat jis nežino, koks bus naujasis gyvenimas, kokie bus to gyvenimo vaisiai, laimėjimai ir džiaugsmai. Šią tamsą ir abejonę išreiškia Michel Quoist malda:

„Viešpatie, aš bijau tarti ‚taip‘.

Kur tu mane nuvesi?

Bijau mesti burtą,

Bijau pasirašyti, neskaitęs sutarties,

Bijau to ‚taip‘, iš kurio kyla visi kiti ‚taip‘.“

Tikėjimo klusnumas negailestingai reikalauja iš žmogaus visiškai atsiduoti ir paskirti jam savo gyvenimą. Tai nuolatinis atsisakymas senų pakopų ir žengimas į naujas. Žmogus traukiasi nuo tokio besąlygiško klusnumo nežinomai Dievo valiai. Bet tada kyla pavojus jo santykiams su Dievu – jo būties šaltiniu. Pastatoma ant kortos gyvenimo prasmė ir pilnatvė.

Gilaus tikėjimo vaisiai geriausiai matomi šventuosiuose. „Atrodo, jie yra gyvi pavyzdžiai to, ką gali padaryti ištvermingasis Dievas tikinčiam žmogui. Mus sustiprina matomi stebuklai, kuriuos Dievas suteikė jiems: švelnumo, ištikimybės, nesavanaudiškumo, nekaltumo, džiaugsmo ir ramybės stebuklai. Jiems atrodo natūraliau elgtis panašiai kaip elgiasi Dievas, kuris yra meilė, negu elgtis kaip žmonės. Ilgas ir lėtas tikėjimo procesas perkeitė juos. Atrodo, jie taip prisitaikė prie Dievo, kad daugeliui iš mūsų kelia pavydą. Kaip rašė prancūzų autorius Leonas Bluá: „Tik šventieji yra tikrai laimingi. Liūdniausias dalykas mūsų gyvenime, – kad ne visi mes šventieji“. (John Powell).

Žymiausias besąlygiško pasitikėjimo ir klusnumo Dievo valiai pavyzdys yra Išganytojo Motina Marija. Jos tikėjimas suglaustas atsakyme arkangelui Gabrieliui, kai šis jai atskleidė Dievo planą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38).

Šis radikalus tikėjimas nepriklauso nuo ženklų ar stebuklų: jis pirmesnis už juos. Todėl pats gali daryti stebuklus. Tai tikėjimas, apie kurį Kristus sako, kad jis gali pajudinti kalnus, ir jam nėra nieko negalimo (Mt 17,20; 21,21f). Bet jam reikia visiškai nesavanaudiškos valios, pasiruošusios tarnauti didiesiems Dievo sumanymams ir jo karalystei.

C. Pareigos krikščioniškojo tikėjimo atžvilgiu

Pats universaliausias krikščionių tikėjimo reikalavimas yra gyventi pagal Kristaus ir Šventojo Rašto mokymą. „Tikėjimas privalo sėkmingai veikti, persunkdamas visą tikinčiųjų gyvenimą, įskaitant ir pasaulio reikalus; jis privalo skatinti į teisingumą ir meilę“ (GS 21). Šiuo požiūriu visą krikščionių gyvenimą galima laikyti plaukiančiu iš tikėjimo.

Čia paliesime tik tas pareigas, kurių objektas – pats tikėjimas; tai pareiga tikėjimą pažinti, išpažinti, skleisti ir ginti.

1. Pareiga pažinti tikėjimo tiesas

Kadangi krikščioniškasis apreiškimas yra paties Dievo apsireiškimas istorijoje ir šaltinis, maitinantis tikinčiojo gyvenimą, tai svarbi krikščionio pareiga yra įsigyti pakankamai žinių apie savo tikėjimą. Jis turi bent tiek žinoti apie savo tikėjimą, kiek būtina, kad galėtų gyventi kaip geras krikščionis pagal savo amžių ir padėtį. Reikia atsižvelgti ir į laiko sąlygas. Ko galėjo užtekti anksčiau, kada dauguma žmonių nemokėjo skaityti ir rašyti, neužtenka dabar, kai bendrojo lavinimo lygis yra kur kas aukštesnis, o visokiausios klaidos plačiai skleidžiamos masinės informacijos priemonėmis.

Iš visų katalikų, pasiekusių pakankamą amžiaus ir proto brandą, katalikų moralinės teologijos vadovėliai reikalauja žinoti šiuos pagrindinius dalykus: Apaštalų tikėjimo išpažinimą – „Credo“ (bent jau pagrindines jo tiesas), „Tėve mūsų“, Dešimt Dievo įsakymų, pagrindinius Bažnyčios įsakymus – kasmetinės Komunijos ir išpažinties pareigą ir sekmadienio Mišių pareigą ir būtinuosius sakramentus – Krikšto, Atgailos ir Eucharistijos. Kurie nori ar turi gauti kitus sakramentus, privalo apie juos tiek išmanyti, kad vertai juos priimtų. Nėra būtinos pareigos mokėti šias tiesas mintinai, nebent tai būtų vienintelis būdas jas žinoti. Daug svarbiau, negu mokėti mintinai, yra tiksliai suprasti dieviškųjų tiesų prasmę.

Blogiausiu atveju, kai krikštijamas ar išrišamas mirštantis žmogus, pakanka tikėti Dievą, kuris atlygina pagal darbus ir kuris atpirko mus per savo Sūnų Jėzų Kristų. Nors išganymui pakanka neįsakmiai tikėti asmeninį Dievą, baudžiantį už pikta ir atlyginantį už gera, tačiau atrodo, kad to nepakanka Krikštui, įvedančiam žmogų į regimąją Bažnyčią. Netikintis Kristaus negali būti regimosios Bažnyčios nariu. Be to, sunku įsivaizduoti, kad galintis protauti žmogus norėtų būti pakrikštytas visai nepažindamas krikščionių religijos ir netikėdamas Kristaus.

Pažinęs pagrindines tikėjimo tiesas, kiekvienas krikščionis privalo vis geriau suprasti tikėjimą. Tikėjimas tik tada gali nušviesti ir pakeisti gyvenimą, kai persunkia krikščionio širdį ir protą. Norint geriau pažinti tikėjimą, aišku, reikia toliau studijuoti jį, daugiau sužinoti, bet svarbiau yra malda ir tikėjimo tiesų apmąstymas. Tikėjimas be maldos – tai materialus, beasmeninis tikėjimas, o ne gaivinantis santykis su Dievu, koks kad turėtų būti.

Gyvenimas Bažnyčioje ir su Bažnyčia yra kita labai svarbi priemonė tikėjimui maitinti bei ugdyti, todėl tai yra pareiga. Gilų įsiskverbimą į tikėjimo pasaulį laiduoja tik dalyvavimas Bažnyčios tikėjime, kuris pirmiausia įgyvendinamas liturgijos ir sakramentų šventimu, juo labiau, kad liturginės apeigos pamokslais ir paaiškinimais visiems tikintiesiems teikia tolesnių nurodymų. Krikščionys turi pasinaudoti šiomis galimybėmis savo tikėjimui ugdyti ir brandinti. „Sunkiai nusideda tie, kurie, neturėdami kitokių priemonių gauti religinių pamokymų, nuolat apleidžia sekmadienio pamokslą. Mat jie atmeta vienintelį tikėjimo pažinimo ir gilinimo šaltinį“ (B. Häring).

Pareigą mokytis ir pažinti tikėjimą atitinka kunigų, tėvų, mokytojų ir kitų auklėtojų pareigą garantuoti veiksmingą religinį lavinimą tiems, kurie patikėti jų globai. Po kunigo iš eilės už vaikų tikėjimą ypač atsakingi tėvai. Jie pirmieji įveda savo vaikus į religijos pasaulį, ir be jų bendradarbiavimo kunigo pastangos yra nesėkmingos, jeigu ne bergždžios. Todėl kunigas teisėtai gali atsisakyti duoti išrišimą tėvams, kurie nenori rūpintis, kad jų vaikai įgytų reikiamą katechetinį ir religinį lavinimą.

2. Pareiga išpažinti savo tikėjimą

Labai svarbi tikėjimo išpažinimo rūšis – praktiškai paliudyti tikrą krikščionišką gyvenimą Dievo ir artimo meile. Mes privalome tai daryti visada. Bet šalia to dar būna momentų, kada krikščionis turi aiškiai išpažinti savo tikėjimą, būtent, kai to reikalauja Dievo garbė ar artimo išganymas.

Kristus reikalauja, kad Jo mokiniai būtų pasiruošę išpažinti Jį prieš žmones ir neišsigintų tikėjimo Juo. „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10,32f; plg. Mk 8,38; Lk 9,26; 2 Tim 2,12). Kristaus mokiniai net turi būti pasiruošę atsisakyti visų prigimtinių ryšių dėl Jėzaus ir paaukoti gyvybę už savo tikėjimą (Mt 10,34-39).

Daugelio krikščionių kankinių kančia ir mirtis už tikėjimą iki pat mūsų laikų iškalbingiausiai liudija Bažnyčios įsitikinimą, kad reikia tikėjimą išpažinti prieš pasaulį. Kai eretikai ginčijo pareigą išpažinti tikėjimą gresiant kankinystei, Bažnyčios tėvai (Irenėjus, Tertulijonas, Augustinas) rodė krikščionių kankinių pavyzdį.

Dievo ir artimo meilė reikalauja išpažinti tikėjimą ir išoriškai. Kadangi tikėjimo tiesos yra pačios vertingiausios, žmogus privalo dalytis jomis su kitais, kad augtų Dievo karalystė ir būtų išganyti kiti žmonės. Pirmiausia žmogus privalo ginti tikėjimą nuo priespaudos tų žmonių, kurie jam priešinasi dėl to, kad nepažįsta ar nekenčia tiesos.

a) Pareiga neišsiginti tikėjimo

Tikėjimo išsigynimas yra grynai išorinis jo paneigimas. Vidinis tikėjimo atisakymas yra apostazė (apie ją kalbėsime vėliau).

Tiesiogiai ar netiesiogiai išsiginti tikėjimo niekada neleistina, nes toks išsigynimas yra apgavystė, kenksminga Dievo garbei ir išorinei kitų žmonių gerovei.

Tiesiogiai išsigina tikėjimo tas, kuris pareiškia nesąs krikščionis, arba esąs ateistas ar musulmonas, taip pat tas, kuris aukoja stabams. Vadinasi, tiesioginis tikėjimo išsigynimas – tai žodžiais ar veiksmais tikro tikėjimo paneigimas ar netikro išpažinimas.

Netiesiogiai išsigina tikėjimo tas, kuris apie tai paklaustas tyli, o kitas už jį atsako, kad jis nekrikščionis ar nekatalikas. Tas pats pasakytina ir apie tą, kuris lankosi tik nekatalikų pamaldose taip, kad kiti ima manyti, jog jis atsižadėjęs savojo tikėjimo. Taigi, netiesioginis tikėjimo išsigynimas yra bet koks veiksmas ar neveiksmas, reiškiantis tikėjimo atsisakymą ne tiesiogiai, bet per tam tikras aplinkybes. Tačiau nesižegnojimas ar nesiklaupimas net prieš Švč. Sakramentą dar nereiškia, kad atsižadama tikėjimo, nes toks veiksmo apleidimas dar neleidžia daryti teisėtos išvados, kad žmogus yra nekrikščionis ar nekatalikas.

b) Pareiga išpažinti tikėjimą

Reikalaujama, kad krikščionys žodžiais ir darbais išpažintų tikėjimą pasauliui ir taip skleistų Dievo karalystę bei žmonių išganymą. Tačiau dėl rimtų priežasčių gali būti leistina (o kartais net privaloma) nutylėti savo tikėjimą, pvz., jei tuo galima išvengti kalėjimo, kankinimų ar mirties, išsaugoti savo laisvę ir gyvybę didesnei gerovei tų, už kuriuos žmogus atsakingas šeimoje, Bažnyčioje ar valstybėje. Persekiojimų metu taip pat leistina pabėgti. Pats Kristus moko savo apaštalus: „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą“ (Mt 10,23; plg. Apd 9,23-25). Tačiau jei kunigo buvimas yra būtinas tikinčiųjų gerovei, jis neturi bėgti.

Viešai ginti tikėjimą būtina, jei tuo galima išvengti jo išjuokimo ir paniekinimo. Lygiai taip reikia išpažinti tikėjimą ir neslėpti jo, jei toks slėpimas ar nutylėjimas būtų žalingas krikščionių religijai ar kitų žmonių tikėjimui. Jei žmogų klausia teisėta valdžia, jis turi išpažinti savo tikėjimą, net rizikuodamas gyvybe, ir neturi išsisukinėti nuo atsakymo . Tačiau nėra tikėjimo išsižadėjimas, jei tokiomis aplinkybėmis nuslepiama, kad esi kunigas ar vienuolis. Privatiems ar neįgaliotiems klausinėtojams galima atsakyti miglotai ar dviprasmiškai ar visai neatsakyti, jei tai netolygu tikėjimo išsigynimui. Jei persekiojanti religiją valstybinė valdžia bendru įsaku liepia visiems tikintiesiems prisistatyti valdžios pareigūnams ar nešioti atitinkamus ženklus, niekas nėra įpareigotas paklusti, nes toks įsakymas yra neteisėtas.

Jei civilinė valdžia įsako dviprasmiškas „apeigas“, kurias galima aiškinti ir kaip netikrą kultą, ir kaip moraliai nedraustiną pilietinę pagarbą, tada tikintysis gali jose dalyvauti. Bet jis tam turi turėti rimtą priežastį ir elgesiu ar net žodžiu parodyti, kad dalyvauja ne religiniame rituale, bet grynai civilinėje ceremonijoje. Pagal šį principą Bažnyčia leidžia pagerbti Konfucijaus statulas, protėvių lenteles ir šventuosius kapus Kinijoje, Japonijoje, Tailande ir kitose šalyse .

Pozityvusis Bažnyčios įstatymas reikalauja tam tikrais momentais viešai išpažinti tikėjimą prieš Bažnyčios atstovą. Taip Bažnyčia reikalauja, kad tikėjimą išpažintų suaugęs žmogus prieš priimdamas Krikštą, kas atsiverčia iš kitos krikščioniškosios konfesijos ar Bažnyčios ir kas buvo atsižadėjęs tikėjimo, bet vėl nori sugrįžti į jį. Išimtys daromos, kai gresiantis mirties pavojus nepalieka laiko. Apie atsivertimą nebūtina viešai skelbti. Dėl svarbių priežasčių kurį laiką tai galima laikyti paslaptyje.

/Norint išvengti didelių sunkumų, kurie žmogui tektų, jei būtų sužinota apie jo atsivertimą, galima jį atleisti nuo vykdymo pozityviųjų Dievo ir Bažnyčios įsakymų, pvz., kas savaitę dalyvauti sekmadienio Mišiose. Jam gali būti leista lankytis anksčiau išpažintos religijos apeigose tol, kol tęsiasi priežastys, trukdančios viešai prisipažinti apie atsivertimą. Bet jokiu būdu jis negali aktyviai dalyvauti tose išskirtinėse buvusios religijos funkcijose, kurios pritaria erezijai ar netikėjimui./

3. Pareiga skleisti tikėjimą

Vatikano II Susirinkimas kelis kartus priminė visų krikščionių pareigą skleisti savo tikėjimą. „Kiekvieno Kristaus mokinio asmeninė pareiga – platinti tikėjimą“ (LG 17; AG 23). Kiekvienas krikščionis privalo turėti tikslą, – kai reikia, perduoti kitiems didelę tikrojo tikėjimo palaimą. „Svarbiausiuoju Viešpaties įsakymu – meilės priesaku – tikintieji raginami rūpintis Dievo garbe, siekiant jo karalystės atėjimo ir amžinojo gyvenimo visiems žmonėms, kad visi pažintų vieną tikrą Dievą ir tą, kurį Jis siuntė, – Jėzų Kristų (plg. Jn 17,3). Visiems tikintiesiems skiriama kilni pareiga intensyviai darbuotis, kad dieviškojo išganymo žinią pažintų ir priimtų viso pasaulio žmonės“ (AA 3).

Uolumas skleisti tikėjimą neturi remtis klaidinga prielaida, jog pražus visi, kurie įsakmiai neišpažįsta tikėjimo ir nepripažįsta Bažnyčios autoriteto. Išganinga Dievo malonė neregimu būdu veikia žmonių širdyse ir suteikia jiems galimybę išsigelbėti. Bet nežinantys Dievo apreiškimo Kristuje negali laisvai naudotis gausiais malonės lobiais ir prieiti prie Bažnyčioje esamos tiesos, kaip prie jos prieina tikintieji. Tikras rūpestis Dievo viešpatavimu ir meilė kitam žmogui siekia atverti visiems žmonėms dieviškojo apreiškimo ir meilės lobius.

Skleisti tikėjimą ir išganymo visumą reikia ir krikščioniškose šalyse – ten, kur žmonėms trūksta tikrojo tikėjimo ar jie jo atsisako. Tačiau tai ypač svarbu misijų kraštuose ar ten, kur vis dar reikalinga misionierių pagalba. Apie tai kalba Vatikano II Susirinkimas dekrete apie Bažnyčios misijų veiklą (AG).

Anot šio dekreto, misionierių veikla apima Evangelijos skelbimą ir Bažnyčios steigimą tose tautose ir grupėse, kur ji dar nėra įsišaknijusi (AG 6). Taigi misijų laukas yra tos šalys ar sritys, kur šios tautos ar grupės gyvena. Jei tos šalies tikinčiųjų bendruomenė pasiekė tam tikrą stabilumą ir tam tikru laipsniu, kad ir nepakankamai, jau įstengia parengti sau vietinių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, tai jau nebėra misija tikrąja prasme. Bet, kol naujajai bendruomenei rimtai stinga kunigų ir materialinės paramos, jai dar reikia misionierių pagalbos, ir Bažnyčia jos atžvilgiu turi misijinį uždavinį (AG 19).

a) Misijų veiklos motyvai

Prieš žengdamas į dangų Kristus įkūrė savo Bažnyčią kaip išganymo sakramentą ir pasiuntė savo apaštalus į visą pasaulį, kaip Jį patį buvo siuntęs Tėvas. Jis jiems įsakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28,19f; Mk 16,15f).

Tačiau pareiga skleisti tikėjimą ir išganomąjį Kristaus darbą egzistuoja ne tik dėl šio įsakymo; „šiai veiklai Bažnyčios narius skatina meilė, kuria jie myli Dievą ir kuria nori pasidalyti su visais žmonėmis dvasinių gėrybių srityje tiek šiame gyvenime, tiek būsimajame“ (AG 7).

Be to, misijų veiklos priemonėmis vykdomas Dievo planas, kuriam Kristus buvo pasiaukojęs savo Tėvo garbei. „Šio veikimo dėka atbaigiamas Dievo planas visą žmoniją suformuoti į Dievo tautą. Kadangi jis kuria brolišką santarvę, tai atitinka ir giliausius visų žmonių troškimus“ (AG 7). Todėl, skelbdama Kristų, Bažnyčia atskleidžia žmonėms tikrąją tiesą apie jų padėtį ir pašaukimą. Nes Kristus yra tasai atnaujintosios Bažnyčios šaltinis ir pavyzdys, žmonijos, persiėmusios broliškos meilės, nuoširdumo ir ramybės dvasios, kurios visi ilgisi.

b) Praktiniai reikalavimai

Kiekvienas Kristaus mokinys turi pareigą prisidėti prie tikėjimo skleidimo. Kadangi krikščionys yra įvairių gabumų, kiekvienas privalo dalyvauti evangelizacijos darbe pagal savo galimybes, sugebėjimus, charizmines dovanas ir pašaukimą.

„Evangelijos skelbimo pasaulyje uždavinys pirmiausia saisto vyskupų luomą“ (AG 29). Todėl tarp jų bendrųjų reikalų ypatingas dėmesys skirtinas misijų veiklai. Vyskupų uždavinys – iškelti iš savųjų žmonių tuos, kurie panorės aukoti savo maldas ir nusigalėjimus Dievui už pasaulio evangelizaciją; skatinti jaunimo ir klierikų pašaukimą į misijų bendrijas; remti misijų institucijų darbą tarp savo tikinčiųjų; duoti priemonių ir rinkti aukas misijoms; remti sumanymus, besirūpinant brolišku svetingumu ir derama sielovadine pagalba tiems, kurie atvyksta iš misijų kraštų studijuoti ir dirbti“ (AG 38).

Vienuolių bendrijos visada turėjo didžiulį ir girtiną vaidmenį evangelizuojant pasaulį. Tačiau jos, kaip ir šiuolaikiniai pasauliečių institutai, vis dėlto turi nuoširdžiai paklausti save, ar pakankamai yra įsisąmoninusios pareigą dalyvauti tikėjimo skleidime ir ar jų nariai yra, kiek galima labiau, įsitraukę į misijų veiklą.

Taip pat ir kunigai, kaip vyskupų bendradarbiai, yra labai atsakingi už Bažnyčios misijinę veiklą. Savo sielovadiniame darbe jie turi žadinti ir išlaikyti tikinčiųjų tarpe pasaulio evangelizavimo uolumą ir šitaip padėti vyskupams vykdyti jų misijų uždavinį.

Krikščioniškuose kraštuose pasauliečiai prisideda prie evangelizacijos puoselėdami savyje ir kituose misijų pažinimą ir meilę joms (pvz., per misijų žurnalus ar laikraščius), skatindami pašaukimus savo šeimose, katalikų organizacijose ir mokyklose, teikdami įvairias subsidijas. Pasauliečiai turėtų noriai teikti socialinę ir ekonominę pagalbą besivystančioms tautoms.

Kas pajunta dieviškąjį kvietimą misijų darbui kaip kunigas, vienuolis ar pasaulietis misionierius, ar tai laikinam, ar nuolatiniam darbui, tegul seka šiuo malonės kvietimu iš meilės Dievui ir savo broliams. Jei kas, skatinamas negarbingų motyvų (tokių, kaip privatus ar grupinis egoizmas), įkalbinėtų kitus nepaklausyti kvietimo misijų darbui, vargu ar galėtų būti laikomas nenusikaltęs sunkia nuodėme.

Misijų karštuose jau prikrikštytų žmonių pagrindinė pareiga – savo gyvenimu liudyti Kristų namuose, savo socialinėje grupėje ir profesinėje sferoje. „Juose turi pasireikšti naujas žmogus, sukurtas pagal Dievą teisingume ir tiesos šventume (plg. Ef 4,24). Taigi, jie privalo išreikšti šį gyvenimą visuomenės ir savo profesijos ribose pagal tautos tradicijas. Jie turi ugdyti savo tradicijas pagal šiuolaikines sąlygas ir tobulėti Kristuje“ (AG 21). Pagaliau nuo pat misijų veiklos pradžios reikia ypač skatinti pašaukimus į vienuolius iš vietinių žmonių ir ugdyti vietinę dvasininkiją, o vėliau ir vietinę hierarchiją. Šios priemonės įgalins naujai įsteigtą Bažnyčią tvirčiau įsišaknyti, kad ji pamažu taptų pajėgi pati išsilaikyti ir taip pasiektų visišką autonomiją.

4. Pareiga saugoti tikėjimą

Krikščionis turi pareigą vengti pavojų, gresiančių jo tikėjimui, ginti savo tikėjimo ir religijos teises visuomenėje. Žinoma, šiuolaikinėmis gyvenimo sąlygomis pasidarė neįmanoma išvengti visų prieštaravimų ir grėsmių tikėjimui. Juo labiau krikščionis turi uoliai melstis, stiprinti solidarumą su tikinčiųjų bendruomene ir dar geriau susipažinti su tikėjimo tiesomis bei vertybėmis. Klaidingai suprasdamas tikėjimo tiesas, žmogus tampa bejėgis prieš daugelį prieštaravimų, kylančių iš antireliginės aplinkos.

Vis dėlto ir mūsų laikais kai kurių pavojų galima ir reikia išvengti. Krikščionis turi pareigą pasirinkti žiūrėtinus filmus, taip pat radijo ir televizijos programas. „Tikrai sunki nuodėmė – lankyti bet kurį ir kiekvieną filmą iš eilės, prieš tai nepasiteiravus apie jo religinę ir moralinę vertę“ (B. Häring). Tas pat pasakytina apie radijo ir televizijos laidas.

Taip pat reikia atitinkamai pasirinkti skaitomą literatūrą, ir tuo labiau, kuo mažiau turima laiko ar įžvalgumo atsispirti puolimams prieš tikėjimą ir išvengti pasaulėžiūros klaidų. Nors Bažnyčios draudžiamų knygų indeksas 1966 m. buvo panaikintas , tebegalioja prigimtinio įstatymo reikalavimas neskaityti (taip pat nespausdinti ir nepardavinėti) knygų, pavojingų dvasiniam gyvenimui ir sveikai moralei, kaip neleistina vartoti kenksmingo maisto ar narkotikų. Žmogus, kuris nuolat skaito knygas ir žiūri kino filmus, šlovinančius karą ar nusikaltimus, gali užsinorėti pats patirti karo ar kokio nors nusikaltimo „nuotykį“. Tas pats galioja tikėjimo nuvertinimui bei antireliginių ideologijų iškėlimui ir daugelyje kitų gyvenimo sričių. Lygiai negalima prenumeruoti ir remti laikraščių bei žurnalų, priešiškų tikėjimui ir dorovei.

Labai opi sritis yra artima draugystė tarp skirtingas religijas ar krikščioniškas konfesijas išpažįstančių žmonių. Tokia bičiulystė gali būti leidžiama tik subrendusiems tvirto tikėjimo krikščionims ir tik su partneriu, kuris nuoširdžiai gerbia tikrąsias vertybes, taip pat ir tikėjimo vertybes. Bet jei draugystė kelia pavojų tikėjimui, reikia būti pasiruošusiam jos atsisakyti. Tas pats pasakytina apie kenksmingas tikėjimui tarnybas ir santuokas. Aštri mišrių santuokų problema smulkiau nagrinėjama skyriuje apie moralinę atsakomybę santuokoje.

Rūpinantis tikėjimu, reikia ginti ir kitų tikėjimą bei užtikrinti jo teises visuomenėje. Tėvų ir mokytojų pareiga – vadovauti tiems, kurie patikėti jų globai: parinkti literatūrą, kino filmus, televizijos programas ir kt. Tėvai vaikams neturi leisti žiūrėti tokių programų, kurios nekenksmingos suaugusiems, bet gali padaryti dvasinę žalą vaikams. Jų pareiga – parinkti ir rekomenduoti gerą skaitybą bei sveikas programas. Rimtas ganytojų uždavinys – patarti tikintiesiems apie literatūrą, radijo ir televizijos programas bei filmus.

Kovoje su šių dienų pavojais tikėjimui beveik visose šalyse svarbus vaidmuo tenka krikščioniškoms mokykloms ar bent religijos mokymui viešosiose mokyklose. Kiekvienas krikščionis vaikas turi dievišką teisę būti krikščioniškai auklėjamas. Valstybė neturi teisės iš katalikų ar kitų krikščionių tėvų rinkti mokesčius nereliginėms mokykloms išlaikyti ir kartu versti žmones išlaikyti dar ir jų pasirinktas krikščioniškas mokyklas. Dar mažiau teisių ji turi trukdyti konfesinių mokyklų steigimui. Valstybė privalo palaikyti bet kokią teisėtą mokyklą, kurios reikalauja tėvai. Ji turi leisti ir aprūpinti mokymą visų teisėtų dalykų, kurių pageidauja tėvai. Civiliniai įstatymai ir viešoji valdžia negali tokio esminio dalyko, kaip krikščionių bei katalikų religija, traktuoti prasčiau už kitus mokymo dalykus – filosofiją, statistiką, astronomiją ir t. t. Neteisinga, jei jų dėstytojams valstybė moka, nors šie dalykai dėstomi kur kas mažesnėms studentų grupėms, o religijos dėstytojams nemoka. Religinių grupių diskriminacija tokiame svarbiame dalyke, taip glaudžiai susietame su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, yra didelis teisių lygybės pažeidimas.

Priklausymas politinėms partijoms, priėmusioms priešiškas tikėjimui programas, yra sunkus nusikaltimas pareigai saugoti savo tikėjimą ir ginti jo teises visuomenėje. Tai gali būti pateisinama nebent tada, jei visos kitos partijos yra dar priešiškesnės kilniam darbui ir tikėjimui.

Atsižvelgdami į didėjantį pavojų atskirti religiją nuo gyvenimo, krikščionys turi ypač svarbią pareigą krikščioninti visas žmogaus gyvenimo sritis. Jie privalo ginti religijos teises viešose institucijose, darbovietėse ir visame visuomenės gyvenime (plg. AA 13f).

5. Tikėjimo vienybės rėmimas

Kristaus įkurtoji Bažnyčia yra viena ir vienintelė. Tačiau toji vienybė yra pažeista. Egzistuoja daug krikščioniškų bendruomenių, atskirtų viena nuo kitos. Jos visos skelbiasi esančios tikrųjų Viešpaties mokinių bendruomenės, bet jų įsitikinimai skiriasi ir prieštarauja vieni kitiems. Šis išsiskyrimas nesuderinamas su Kristaus valia ir daro didelę žalą, skelbiant Gerąją Naujieną visai kūrinijai. Todėl krikščionys vis labiau apgailestauja dėl pasidalijimo ir vis labiau trokšta vėl susijungti. Labai svarbus katalikų žingsnis, pagerinęs įvairių krikščionių bendruomenių santykius, yra Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą (UR). Todėl teisingai sakoma, kad šis dekretas žymi naują ekumeninio judėjimo erą.

a) Ekumeninio judėjimo prigimtis ir motyvai

Istorijos eigoje įvairios schizmos padalijo vieningą Bažnyčią. Susiformavo Bažnyčios ir bendrijos, skirtingos nuo katalikų Bažnyčios: nestorijonai (431 m.), monofizitai (541 m.), Rytų stačiatikių Bažnyčios (1054 m.), liuteronai ir įvairios protestantų tikybos (1517 m.), anglikonai (1532 m.) ir kt. Šių atskilimų priežastys yra įvairios, ir ne visada kalta tik viena pusė. Pripažindamas ir katalikų trūkumus, Vatikano II Susirinkimas pastebi, kad šie skilimai būdavo „kartais ne be abiejų šalių kaltės“ (UR 3).

Tačiau, kad ir kokios būtų skilimo priežastys praeityje, „šiandien šitokiose bendrijose gimstančių ir gyvenančių tikėjimu į Kristų negalima kaltinti atsiskyrimo nuodėme. Kadangi jie tiki Kristų, stengiasi gyventi kaip Jo mokiniai ir yra galiojamai pakrikštyti, jie turi priimti vieni kitus kaip brolius Viešpatyje“ (UR 3).

Nors krikščionių bendrijos yra atsiskyrusios viena nuo kitos, o tikėjimas nevieningas, yra kartais ir labai reikšmingų krikščionių religijos elementų, bendrų visoms Bažnyčioms ir bendrijoms. Tai rašytinis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis bei meilė ir kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos bei regimi elementai. Turėdamos šiuos bendrus elementus, skirtingos krikščionių Bažnyčios ir bendrijos gali tinkamai prisidėti prie išganymo paslapties įgyvendinimo (UR 3).

Vis dėlto krikščionių tikėjimas ne visose bendrijose išliko vienodai integralus ir pilnutis. Trūksta visiškos vienybės su Apaštalų Kolegija. Įsitikinimų skirtumai sukūrė opoziciją ir nesantaiką tarp krikščionių bendrijų. Tai atvirai prieštarauja Kristaus valiai. Jis juk prieš savo kančią meldė Tėvą: „Tegul visi bus viena, kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 17,21). Apaštalas Paulius moko, jog Bažnyčia turi būti „vienas kūnas ir viena dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4,4f; plg. Gal 3,27f).

Bažnyčios skilimas piktina pasaulį. Juk Kristus savo sekėjams davė naują tarpusavio meilės įsakymą (Jn 13,34). Visi Evangelijos skelbėjai pateikia jį kaip Kristaus mokymo esmę. Tačiau jie kovoja vienas prieš kitą. Daug skirtingų doktrinų pretenduoja į visišką tiesą, bet tiesa gali būti tik viena. Todėl imama abejoti krikščionių tiesos patikimumu.

Patys krikščionys kenčia dėl šio susiskaldymo, negalėdami pasiekti visuotinumo pilnatvės. Tam tikra prasme tai tinka ir katalikų Bažnyčiai. Tiesa, Vatikano II Susirinkimas išreiškia įsitikinimą, kad „tik per vienintelę katalikiškąją Kristaus Bažnyčią – visuotinį išganymo įrankį – galima pasiekti visą išganingųjų priemonių pilnatvę. Mes tikime, kad Viešpats patikėjo visus Naujosios Sandoros turtus apaštalų kolegijai su Petru priešakyje, kad čia, žemėje, būtų sudarytas vienas Kristaus kūnas, į kurį privalo būti įjungti visi bet kuriuo būdu priklausantieji Dievo tautai“ (UR 3). Bet dėl susiskaldymo pačiai katalikų Bažnyčiai praktiniame gyvenime sunku visais atžvilgiais išreikšti savo visuotinumą (plg. UR 4).

b) Praktiniai reikalavimai rūpinantis vienybės skatinimu

Rūpinimasis vienybės atkūrimu apima visą Bažnyčią. Jis įtraukia tikinčiuosius ir dvasininkus pagal kiekvieno galimybes, ar tai būtų išreiškiama kasdieniniu krikščionišku gyvenimu, ar teologinėmis ir istorinėmis studijomis (UR 5).

aa) Bažnyčios atsinaujinimas

Tai auganti ištikimybė Bažnyčios pašaukimui. Todėl, jei įvykių eiga vedė į vadovavimą, Bažnyčios drausmės ar doktrinos formulavimo trūkumus, – visa tai turėtų būti tinkamu momentu ištaisyta.

Ekumeninė dvasia reikalauja iš tikinčiųjų, kad jie būtų nuoširdžiai pasiaukojantys, kuklūs, kilniaširdiškai patarnaujantys kitiems ir žiūrintys į visus su brolišku didžiadvasiškumu. Kuo tyriau jie stengiasi gyventi pagal Evangeliją, tuo daugiau jie artina ir netgi praktiškai įgyvendina krikščionių vienybę (UR 7).

bb) Ekumeninis auklėjimas

Kadangi visi krikščionys turi būti ekumeniškai nusiteikę, Krikščionių Vienybės Sekretoriatas aukštesniojo mokymo institucijoms nustatė tam tikras teisingo ekumenizmo gaires. Vyskupai ir jų konferencijos turi pritaikyti bendruosius principus praktikai pagal konkrečias sąlygas bei aplinkybes.

Tos gairės išreiškia norą, kad dėstytojai ir studentai daugiau sužinotų apie kitas Bažnyčias ir bendrijas ir taip teisingiau įvertintų, kas krikščionis jungia ir kas juos skiria. Todėl filosofijos kursai turi atsižvelgti į filosofinius principus, kuriais dažnai remiasi įvairių krikščionių bendrijų teologų ir egzegetų pažiūros. Dėstant istoriją, turi būti skiriamas reikiamas dėmesys kitoms krikščionių Bažnyčioms. Reikia teisingai pateikti žinias apie įvykius ir asmenis, susijusius su įvairiais religiniais skilimais. Kituose dalykuose reikia atkreipti dėmesį į dvasinius elementus, kurie sudaro dalį bendrojo krikščionių paveldo, pvz., literatūrą, meną ir muziką. Pagaliau universitetų žurnaluose ir laikraščiuose reikia skirti vietos ekumeninių naujienų apžvalgai ir straipsniams ekumeniniais klausimais.

Viena vertus, anot šių gairių, ekumeninė veikla turi būti visiškai ištikima tiesai, gautai iš apaštalų ir Bažnyčios Tėvų. Bet, antra vertus, katalikų doktrinos tiesos „ne visos užima tą pačią pagrindinę ar centrinę vietą paslaptyje, kuri atskleista Jėzuje Kristuje“ . Taip pat studentai turi būti paruošti pripažinti, kad teologijoje leistinas išraiškos įvairumas. Įvairūs teologiniai formulavimai dažnai papildo vieni kitus, o ne vieni kitiems prieštarauja.

cc) Dialogas

Ekumeninis dialogas reikalauja gerai pažinti savo tikėjimą ir būti jam ištikimam. Be šito dialogas nusmunka iki pasišnekėjimo lygio, nepagilinančio nė vienos pusės išmanymo. Bet toks dialogas reikalauja naujiems požiūriams atviro proto. Visomis jėgomis turi būti stengiamasi pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie teisingai ir nuoširdžiai neatitiktų atsiskyrusiųjų brolių sąlygų.

Ekumeninių diskusijų susitikimų tikslas – kad kiekvienas tiksliau žinotų ir teisingiau vertintų abiejų bendrijų mokymą bei religinį gyvenimą. Todėl tokių susitikimų dalyviai turi būti autoritetų vadovaujami ir tikrai kompetentingi. Krikščionių bendrijų atstovai turi „būti pasiruošę pripažinti, kad ne kiekvienas vienodai tinka dialogui, nes žmonės skiriasi intelektualiniu išsilavinimu, proto brandumu ir dvasiniu išsitobulinimu“ . Niekas nėra taip svetima ekumenizmo dvasiai, kaip klaidingas nuolaidžiavimas, slepiantis tikrą dogminių ir teologinių doktrinų prasmę bei iškreipiantis tiesą.

dd) Bendravimas socialinėje plotmėje

Toks bendradarbiavimas turi vis didėti. „Šitas daugelyje tautų pradėtas bendradarbiavimas turi vis labiau tobulėti <.>, teisingai įvertinant žmogaus asmens kilnumą arba skatinat taiką, arba pritaikant Evangeliją socialiniams klausimams, arba rūpinantis mokslo ir meno pažanga pagal krikščionišką dvasią, arba vartojant bet kokio pobūdžio priemones prieš mūsų amžiaus negeroves – badą ir stichines nelaimes, neraštingumą, neturtą, butų stoką ir nelygų gėrybių paskirstymą. Šitokiu bendradarbiavimu visi Kristų tikintieji gali lengviau suprasti, kaip geriau vieniems kitus pažinti, labiau gerbti ir kaip nutiesti kelią į krikščionių vienybę“ (UR 12).

ee) Viešos ir privačios maldos už krikščionių vienybę

Maldos – tai kilniausia priemonė prašyti vienybės malonės. Todėl krikščionys turi privačiai ir viešai dažnai melstis už Bažnyčios vienybę. Krikščionių Vienybės Sekretoriato Instrukcija prašo katalikus ugdyti ekumeninį pamaldumą ne tik iš savo dvasingumo šaltinių, bet ir iš „didelio lobyno praeities ir dabarties tradicijų, kurios gyvos kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendrijose. Tokie lobiai randami Rytų Bažnyčių liturgijoje, monasticizme ir mistinėje tradicijoje, anglikonų Bažnyčios Dievo kulte bei pamaldume, protestantų evangelinėse maldose ir dvasingume“ . Be to, būtų labai gera, kad tam tikromis progomis krikščionys rinktųsi bendrai maldai. Tokia malda tikrai išreiškia ryšius, netgi dabar jungiančius atskiras krikščionių grupes vieną su kita.

Vatikano II Susirinkimas dėl bendrų pamaldų įspėja: „Nemanytina, kad reikia be jokios atodairos praktikuoti sakralinį bendravimą kaip priemonę krikščionių vienybei atkurti“. Bendras kultas išreiškia kartu besimeldžiančiųjų tikėjimo vienybę (I principas), ir tai paprastai neleidžia skirtingų krikščionių Bažnyčioms ar bendrijoms kartu melstis. Be to, bendras kultas numato bendrą naudojimąsi malonės priemonėmis (II principas) ir kartais skatina į jį“ (UR 8).

Praktinio elgesio taisykles katalikams toliau nustato Krikščionių Vienybės Sekretoriatas. Jas pridedame priede.

E. PRIEDAS

Dalijimosi dvasiniais lobiais gairės

(plg. Directorium. de re oecumenica, I)

Dekretas apie ekumenizmą pabrėžia, kad „iš drauge paimtų kuriančių ir gaivinančių Bažnyčią elementų arba vertybių visumos gali būti ir daug labai svarbių elementų už regimųjų katalikų Bažnyčios ribų“ (UR 3). Šie bendri elementai sudaro pagrindą tam tikram „communicatio in spiritualibus“ (bendravimui dvasiniuose dalykuose). Kadangi dvasinės vertybės kai kuriose krikščionių bendrijose yra skirtingu būdu, tai dalijimasis dvasine veikla ir dvasiniais lobiais turi įvairuoti pagal žmonių, Bažnyčių ir bendrijų sąlygas.

Bendruoju principu čia reiktų laikyti tam tikrą „imti ir duoti“ (abipusiškumo, tarpusavio sąveikos) principą, nes net ir ribotas dalijimasis dvasine veikla ir dvasiniais ištekliais turi padėti augti harmonijai tarp krikščionių. Vietos Ordinaras ar, jei reikia, Vyskupų Konferencija gali nurodyti tinkamas priemones išvengti indiferentizmo ir prozelitizmo pavojaus.

Prieš pateikiant konkretesnius nurodymus, reikia apibrėžti kelis posakius:

 Terminas „dalijimasis dvasine veikla ir lobiais“ (communicatio in spiritualibus) vartojamas pažymėti visoms bendroms maldoms, bendram naudojimuisi šventomis vietomis ir objektais, beje, ir liturginiam Dievo garbinimui (communicatio in sacris) tikrąja prasme.

 „Communicatio in sacris“ yra tada, kai kas nors dalyvauja kitos Bažnyčios ar bažnytinės bendrijos liturginiame Dievo garbinime arba sakramentuose. Tai vienas iš communicatio in spiritualibus tipų, kaip bus paaiškinta toliau.

 „Liturginis Dievo garbinimas“ – tai pamaldos pagal bažnytinės bendrijos knygas, taisykles, papročius, kurias laiko šios bažnytinės bendrijos dvasininkas ar atstovas, kaip tos bendrijos dvasininkas.

1. Bendros maldos

 Priežastys. Priežastis bendroms maldoms gali būti bet koks reikalas, kuriame gali ir privalo bendradarbiauti katalikai ir jų atsiskyrę broliai (pvz., taika, socialinis teisingumas, broliška meilė, šeimos orumas ir pan.). Tas pat pasakytina apie atvejus, kai tauta ar visuomenė nori pareikšti bendrą padėkos ar prašymo Dievui aktą, pvz., per nacionalinę šventę, visuomenės nelaimes ar gedulą. Šitai taip pat rekomenduojama, kai krikščionys susirenka studijuoti ar bendrai darbuotis. Bendrosios maldos turėtų ypač siekti krikščionių vienybės atkūrimo. Katalikai jose dalyvauja vietos Ordinarų leidžiami ir vadovaujami.

 Pamaldų forma. Į tokias pamaldas galima įtraukti religinius skaitymus, maldas, himnus, kurie išreiškia bendrą visų krikščionių tikėjimą arba dvasinį gyvenimą. Čia tinka paraginimai, kreipimaisi, biblinė meditacija. Bažnyčių ir bendrijų atstovai turi susitikti ir suderinti tokių maldų parengimą. Būtų labai gerai, kad šios rūšies pamaldų struktūra atitiktų tikinčiųjų pavyzdį (visuotinės) maldos, kurią rekomenduoja atnaujintoji Liturgija. Ypatingą dėmesį reikia skirti Rytų Bažnyčių liturgijos eigai, jei apeigos bus jų bažnyčioje.

 Vieta. Maldoms su Rytų broliais tinkamiausia vieta yra bažnyčia. Tokioms pamaldoms su kitais atsiskyrusiais broliais reikia parinkti vietą, priimtiną visiems dalyvaujantiems. Niekas nedraudžia rengti bendras pamaldas vienos ar kitos bendruomenės bažnyčioje, jei to reikia ir jei tam pritaria vietos Ordinaras.

 Apranga. Choralinius drabužius galima dėvėti, kai to reikalauja aplinkybės ir dalyviai tam bendrai pritaria.

2. Bendravimas sakramentiniame kulte

a) Su atsiskyrusiais Rytų broliais

Kadangi Rytų Bažnyčios, kad ir atsiskyrusios nuo katalikų Bažnyčios, turi tikrus sakramentus, ypač Kunigystę ir Eucharistiją, galima ir netgi patartina melstis, kiek įmanoma, kartu. Tačiau dvasininkai turi rūpestingai pamokyti tikinčiuosius, kad jie gerai žinotų, kaip teisingai elgtis tokiose bendrose pamaldose.

Leidžiant drauge priimti sakramentus – Atgailos, Švč. Eucharistijos ar Ligonių patepimo sakramentą, – reikėtų kreipti kuo didesnį dėmesį į abipusiškumą ir į tai, kad katalikų vadovybė (vietinė, sinodas ar Vyskupų Konferencija) neduotų tokio leidimo, nepasikonsultavusi su kompetentinga atsiskyrusios Rytų Bažnyčios vyresnybe.

Be būtinų atvejų, teisinga priežastis dalytis sakramentais yra ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių kuris nors tikintysis materialiai ar moraliai negali priimti savo Bažnyčios sakramentų. Tais atvejais katalikai, kiek įmanoma, turi laikytis atsiskyrusios Rytų Bažnyčios tvarkos. Jei nėra prieinamų išpažinčių klausytojų, galima dalytis Atgailos sakramentu.

Be šių išvardintų teisėtų atvejų katalikams gali būti leista dalyvauti atsiskyrusių Rytų brolių apeigose dėl pateisinamos priežasties, pvz., dėl visuomeninės tarnybos ar padėties, kraujo giminystės, draugystės, troškimo daugiau sužinoti ir pan. Tokiais atvejais nedraudžiama dalyvauti bendruose atsakymuose, himnuose ir veiksmuose Bažnyčios, kurios svečiai jie yra. Jei Šventoji Liturgija (mišios) aplankoma sekmadienį ar šventadienį, tada katalikai neturi pareigos dalyvauti mišiose katalikų bažnyčioje. Taip pat geras dalykas, jei tokiomis dienomis katalikai, dėl pateisinamų priežasčių negalintys dalyvauti Šventojoje Liturgijoje savo bažnyčioje, nueitų, jei įmanoma, į atsiskyrusių Rytų brolių bažnyčią. Šiais atvejais šv. Komuniją čia priimti galima tik leidus (atskirai ar bendrai) kompetentingam katalikų autoritetui.

Vietos Ordinarai gali leisti katalikui skaityti skaitinius liturginėse pamaldose, jei jis pakviečiamas. Tie patys principai taikomi ir tada, kai atsiskyrę Rytų apeigų krikščionys gali patarnauti katalikų Bažnyčios pamaldoms.

b) Su kitais atsiskyrusiais broliais (protestantais ir anglikonais)

Kadangi katalikai dėl sakramentų tiki kitaip, negu kiti atsiskyrę broliai, tai katalikams ir atsiskyrusiems broliams draudžiama dalytis ypač Eucharistija, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentais. Tačiau sakramentai yra vienybės ženklai ir malonės šaltiniai, todėl Bažnyčia kai kuriais atvejais gali leisti tuos sakramentus priimti atsiskyrusiam broliui. Tai gali būti leidžiama dėl mirties pavojaus ar didelės būtinybės (persekiojimo metu, kalėjime), jei atsiskyręs brolis negali rasti savo bendruomenės dvasininko ir pats prašo katalikų kunigą sakramentų, jei pareiškia, kad tiki tais sakramentais taip, kaip katalikų Bažnyčia, ir teisėtai juos gali priimti. Kitais atvejais tai nuspręsti turi diecezijos vyskupas ar Vyskupų Konferencija.

Panašiomis aplinkybėmis katalikas negali prašyti šių sakramentų, nebent iš dvasininko, kuris yra gavęs galiojantį Kunigystės sakramentą.

Protestantui neleidžiama atlikti Šv. Rašto skaitovo ar pamokslininko pareigų Eucharistijos šventimo metu. Tas pat taikytina ir katalikui Viešpaties Vakarienės šventimo ar pagrindinių protestantų liturginių apeigų metu.

3. Dalyvavimas kitose liturginėse apeigose

Dalyvaudami apeigose, kurios nereikalauja bendrų sakramentų, kitų Bažnyčių ar bendrijų dvasininkai abipusiu sutarimu gali užimti vietą, deramą jų orumui. Rytų apeigų dvasininkas, atstovaujantis savo Bažnyčiai, turi gauti tokią vietą ir liturginę pagarbą, kurią to paties rango ir garbingumo katalikai turi katalikų Bažnyčioje.

Katalikų dvasininkai, dalyvaujantys kitų Bažnyčių ar bendrijų ceremonijoje, gali, deramai atsižvelgę į vietos papročius, dėvėti choro rūbus arba – ortodoksinėse apeigose – savo bažnytinio rango ženklus.

Tose nesakramentinėse apeigose leidžiama abejiems vykdyti tam tikras funkcijas, iš anksto leidus vietos Ordinarui ir sutikus tos Bažnyčios ar bendrijos vadovybei.

4. Normos krikštatėviams ir santuokos liudytojams

Dėl pateisinamos priežasties atsiskyrusios Rytų Bažnyčios nariui leidžiama būti krikštatėviu kartu su katalikų krikštatėviu katalikiškame Krikšte ir atvirkščiai. Šiuo atveju pareiga užtikrinti pakrikštytajam krikščioniškąjį auklėjimą pirmiausiai saisto krikštatėvį, priklausantį tai Bažnyčiai, kurioje vaikas krikštijamas.

Kitiems atsiskyrusiems broliams neleistina būti krikštatėviais katalikų Krikšte ir atvirkščiai. Mat krikštatėvis yra ir tikėjimo bendruomenės atstovas, liudijantis tikėjimą krikštijamajam. Tačiau dėl kraujo ryšių ar draugystės kitos bendruomenės krikščionis, tikintis Kristų, gali drauge su katalikų krikštatėviu būti Krikšto liudytoju. Tokiomis pat aplinkybėmis katalikas gali padaryti tą patį atsiskyrusios bendruomenės nariui. Tais atvejais atsakomybė už krikščionišką kandidato auklėjimą tenka krikštatėviui, priklausančiam Bažnyčiai, kurioje krikštijamas kandidatas. Dvasininkai turi gerai išaiškinti tikintiesiems šių taisyklių pagrindą.

Atsiskyrusieji broliai gali būti oficialūs katalikų santuokos liudytojai (pamergės – pabroliai), taip pat katalikai – dviejų atsiskyrusiųjų brolių santuokos.

5. Bendras naudojimasis šventomis vietomis ir objektais

Jei atsiskyrusieji broliai neturi vietos atlikti savo religinėms apeigoms deramai ir oriai, vietos Ordinaras gali leisti jiems naudoti šiam reikalui katalikų pastatą, kapines ar bažnyčią. Atsiskyrusios Rytų Bažnyčios nariams, jei jie to paprašo, galima leisti naudotis ir kitais pašventintais daiktais, reikalingais jų religinėms apeigoms.

6. Nekatalikų dvasininkų priėmimas į katalikų mokyklas ir ligonines

Katalikų mokyklų ir institutų vadovybė kitų Bažnyčių ir bendruomenių dvasininkams turi sudaryti sąlygas teikti dvasinį ir sakramentinį patarnavimą jų bendruomenių nariams, lankantiems katalikų institutus. Jei leidžia aplinkybės, gavus vietos Ordinaro leidimą, šie patarnavimai gali būti atliekami katalikų patalpose, taip pat ir bažnyčiose.

Ligoninėse ir panašiose institucijose, tvarkomose katalikų, vadovybė turi aiškiai patarti kitų bažnyčių ar bendruomenių dvasininkams lankyti savo bendrijų narius ir suteikti visas galimybes juos dvasiškai bei sakramentiškai aptarnauti.

7. Pareiga klausyti mokančiosios Bažnyčios autoriteto

Saugoti ir skelbti apreikštąjį žodį Kristus patikėjo Bažnyčiai, kad išganinga tiesa apie Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą visada būtų pasaulyje. Vadinasi, tikintysis turi priimti Bažnyčios mokymą ir paklusti jam, kai ji autentiškai skelbia apreikštąsias tiesas. „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina – mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“ (Lk 10,16).

Konkrečiai aukščiausiąjį doktrininį autoritetą Bažnyčioje turi Vyskupų kolegija kartu su popiežiumi, jo vadovaujama. Jau natūraliu požiūriu šis mokomasis organas gali skelbti turįs didesnę kompetenciją doktrininiuose dalykuose negu paprastas tikintysis. Jis buvo įkurtas religinėms tiesoms studijuoti, perduoti ir aiškinti, todėl gerai išmano šią sritį. Todėl jo sprendimai doktrininiuose dalykuose yra ypač svarūs ir nusipelno ypatingo pritarimo. Bet tai dar ne viskas – Kristus žadėjo Petrui specialią pagalbą prieš klaidas ir tamsybių galybes (Mt 16,18f). Jis pažadėjo bei atsiuntė apaštalams Šventąją Dvasią, kad paliudytų Jį ir atskleistų jiems visą tiesą (Jn 14,16f; 15,26; 16,13; Apd 1,8; 2,2-4).

Mokančiosios Bažnyčios autoritetas apima visą krikščioniškojo apreiškimo turinį ir kitas tiesas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai liečia tikėjimą bei moralę. Be įprastinės mokymo galios, kurią normaliai išreiškia Bažnyčia, spręsdama apie tikėjimą ir moralę, ji turi neklystančią mokomąją galią, „kuri siekia tiek, kiek ir dieviškasis Apreiškimas, ir kurią reikia branginti ir platinti tarp tikinčiųjų“ (LG 25). Ši pastaroji galia, žinoma, kur kas rečiau parodoma. Smulkiau doktrininis ir neklystantis Bažnyčios autoritetas aiškinamas fundamentinėje ir dogminėje teologijoje.

Pritarimas magisteriumo mokymui apie tikėjimą ir moralę iš esmės skiriasi pagal tai, ar doktrina pateikiama kaip neklaidinga, ar ne. Praeityje šis skirtumas dažnai nebūdavo aiškiai apibrėžiamas, ir teologai buvo linkę galutinėje analizėje reikalauti visiško pritarimo neturintiems neklaidingumo ypatybės Šventojo Sosto sprendimams. „Negali būti paneigta, kad praktinis Bažnyčios doktrinos mokymas dažnai be reikalo užtušuodavo pagrindinius ir pripažintus doktrininių pareiškimų apie jų saistomąją galią skirtumus. Šiandieniniame bažnytiniame mokyme reikia aiškiai pabrėžti šį skirtumą. Nereikia tvirtinti, kad normali tikinčiojo pareiga reikalauja absoliučiai sutikti su neapibrėžtais doktrininiais magisteriumo pareiškimais (LG 25), tarsi nebūtų jokio atvejo, kad kuris nors iš tikinčiųjų galėtų susilaikyti nuo pritarimo“ (Karl Rahner).

Absoliučiai pritarti dieviškuoju tikėjimu (assensus fidei) reikalaujama tik toms doktrinoms, kurias paprastasis ar ypatingasis magisteriumas skelbia neklaidingomis (ar kurias atskirais atvejais tikintysis asmeniškai laiko tikrai apreikštomis). Tik šis absoliutus pritarimas priskiriamas teologinei tikėjimo dorybei. Dėl neklystamumo kitų doktrinų, kurias moko visų vyskupų ordinarinis magisteriumas, be Susirinkimo ar popiežiaus apibrėžimo, reikia pažymėti, jog „nepakanka, kad visi vyskupai iškelia doktriną su moraliniu vieningumu. Reikalaujama, kad doktrina būtų apibrėžtai paskelbta ‚tamquam definitive tenenda‘“ (LG 25). Todėl de facto nepakanka paprasto Bažnyčios doktrinos apie tikėjimą universalumo. Dažnai praeityje buvo teigiama – su praktiniais padariniais, – kad doktrinos negalima Bažnyčioje keisti tik todėl, kad jos ilgą laiką buvo mokoma be aiškaus prieštaravimo. Ši nuomonė nesuderinama su faktais, nes daugelis doktrinų, kurių buvo visuotinai laikomasi, vėliau pasirodė ginčytinos ar klaidingos“ (K. Rahner).

Religinio pritarimo (assensus religiosus) arba pagarbaus ir sūniško atsidavimo taip pat reikalaujama autoritetingam neturinčiam neklaidingumo ypatybės magisteriumo sprendimui. Vatikano II Susirinkimas teigia, kad „tikintieji privalo sutikti su Kristaus vardu savo vyskupo skelbiamu tikėjimo ir dorovės dalykų sprendimu ir jam paklusti religingos sielos klusnumu. O šis valios bei proto religingas klusnumas ypatingu būdu teiktinas autentiškajam Romos popiežiaus mokymui net ir tada, kai kalba ne ex cathedra, kad jo aukščiausiasis mokymas būtų pagarbiai priimamas ir jo pareikštų pažiūrų būtų nuoširdžiai laikomasi pagal jo valią ir mintį“ (LG 25, plg. GS 50; DH 14). Šis pritarimas nelaikomam neklaidingu magisteriumo mokymui priskiriamas prie klusnumo kompetentingam autoritetui dorybės. Tokį klusnumą, kiek jis susijęs su Bažnyčios autoritetu, galima vadinti ekleziniu tikėjimu. Tačiau reikia atsiminti, kad šis tikėjimas yra iš esmės žmogiškas: nors jis pagarbus ir sūniškas, bet tai ne dieviškasis tikėjimas.

Vatikano II Susirinkimo cituojamas tekstas iš principo reikalauja „religinio sielos pritarimo“ ir „religinio valios bei proto klusnumo“ vyskupų mokymui bendrai ir ypač Romos popiežiaus mokymui, net jei jie neketina pateikti doktrinų kaip neklaidingų. Tačiau K. Rahner, komentuodamas šį tekstą, teisingai pažymi, kad tai neatmeta galimybės pagarbiai tylėti (silentium obsequiosum) tais atvejais, kai kieno nors vidiniai įsitikinimai neleidžia visiškai pritarti, nors tai yra paplitęs mokymas (Vatikano II Susirinkimo dokumentų komentaras, I t., 1967. Teisę į pagarbų tylėjimą gina F. M. Galatti).

Neklaidingomis nelaikomų doktrinų prigimtis tokia, kad jos gali būti klaidingos, ir jas galima keisti. Todėl pritarimas šioms doktrinoms nėra besąlygiškas jų priėmimas. Tai atliekama su dviem sąlygom: „kol Bažnyčia nuspręstų kitaip“ ir „kol priešinga nuomonė taptų akivaizdi.

1967 m. vokiečių vyskupai pastoraciniame laiške pabrėžia „faktą, kad, vykdydamas savo pareigas, doktrininis Bažnyčios autoritetas gali suklysti ir iš tiesų kai kada klysta“ (K. Rahner). Tai nėra priežastis tikinčiajam atsisakyti deramai gerbti ir paklusti nelaikomiems neklaidingais Bažnyčios magisteriumo sprendimams. Bet tai verčia blaiviai įvertinti jo mokymą. „Bažnyčia savo doktrinoje ir praktikoje ne visada gali rinktis, ar duoti absoliučiai saistantį doktrininį sprendimą, ar paprasčiausiai nutylėti ir viską palikti asmeninei individo nuomonei. Norėdama apsaugoti tikrąją tikėjimo esmę, Bažnyčia turi duoti doktrininius nurodymus, kurie tam tikru laipsniu įpareigoja, bet nėra tikėjimo definicijos (dogmos), sprendimai turi tam tikrą parengtinį pobūdį ir net gali būti neteisingi. Tai yra rizika, kurią reikia prisiimti, antraip Bažnyčia negalės skelbti savo tikėjimo kaip lemiamo dalyko gyvenime“ .

Negali būti abejonės, kad Bažnyčios magisteriumas yra kompetentingiausias tikėjimo ir dorovės autoritetas, o ir jo atitinkami sprendimai yra patikimi. Todėl tikintysis privalo nuoširdžiai jiems paklusti ir juos vykdyti. Bet, antra vertus, Šventojo Sosto, vyskupų ir Romos kongregacijų sprendimai nereikalauja tvirtai pritarti proporcingai jų tikrumo laipsniui. Ir manoma, kad tikintysis kartais sąžinėje jaučiasi pateisintas ar netgi įpareigotas suabejoti ar nesutikti su tam tikru magisteriumo sprendimu. Bet jam niekad neleidžiama nepritarti vien dėl pasitikėjimo tik savimi: kritiškai klausdamas ir spręsdamas, jis visad turi likti apdairus ir pagarbus. „Krikščionis, įsitikinęs turįs teisę manyti jau žinąs tai, ką tik vėliau suvoks Bažnyčia, turi blaiviai ir savikritiškai paklausti save prieš Dievą ir sąžinę, ar jo teologinė patirtis pakankama, kad galėtų leisti savo asmeniškai teorijai ir praktikai atsiskirti nuo esamos bažnytinių autoritetų doktrinos. Iš principo gali būti ir taip. Bet dėl pasipūtimo ir perdėto pasikliovimo savimi turės atsakyti prieš Dievo teismą“ .

Tokio nesutikimo atvejais reikia bent išoriškai paklusti magisteriumo sprendimams viešuose pasisakymuose. Pamoksluose ir religiniuose nurodymuose negali būti vietos teiginiams, priešingiems parengtiniams doktrininiams Bažnyčios sprendimams, net jei tam tikromis aplinkybėmis tikintiesiems reikėtų paaiškinti tokių parengtinių sprendimų prigimtį ir galimybes. Tai nepaneigia teisės toliau ieškoti tiesos ir pateikti priešingus argumentus kompetentingose sferose raštu ar žodžiu .

Pagaliau reikėtų pabrėžti, kad Bažnyčios sprendimai, palyginus su bet kurio atskiro mokslininko nuomone, turi būti laikomi svaresniais ir patikimesniais. Todėl prezumpcijos reikia laikytis magisteriumo, o ne atskirų tikinčiųjų ar teologų nuomonės, naudai. Jokia nuomonė, nukreipta prieš autoriteto mokymą, negali įgyti „saugaus tikėjimo“ statuso, jei išoriniai autoritetai yra lygiaverčiai. Toliau – pritarimas magisteriumo sprendimams turi moralinį tikrumą, t. y. užtikrintumą, kuris išskiria apdairią klaidos baimę ir užtikrina teisėtą pagrindą veiksmui.

Kad išvengtume neteisingo antagonizmo, reikia įsidėmėti teorinio ir praktinio Bažnyčios autoriteto skirtumą. Teorinis Bažnyčios autoritetas rūpinasi religinių ir moralinių doktrinų tiesa ar neklaidingumu ir tiktai šioje srityje kyla klausimas apie neklystamus ar klystamus sprendimus. Tai autoritetas, kuris kreipiasi į religinį proto pritarimą ir neklystančių teiginių atveju reikalauja klusnumo tikėjimui. Praktinis Bažnyčios autoritetas savo ruožtu rūpinasi bažnytine disciplina, liturginiais nuostatais, administracinėmis priemonėmis ir bažnytiniais įstatymais. Šis autoritetas reikalauja valios klusnumo, bet ne protinio sutikimo ar tikėjimo, nes čia kalbama ne apie tiesą, o tik apie naudingumą, teisėtumą ir protingą politiką. Kai popiežius leidžia mažesniems vaikams priimti Komuniją ar į liturgiją įveda gimtąją kalbą, ar padalija vieną vyskupiją į dvi, ar įveda kanonų teisės pakeitimus, tai gali būti geri ar nelabai geri pakeitimai, gali daugiau ar mažiau tikti negu ankstesnis įstatymas, bet šiais atvejais nekeliamas neklaidingumo ir tiesos klausimas. Katalikas turi paklusti taisyklei ar įsakymui, bet nebūtinai turi jį laikyti geriausiu. Žinoma, Bažnyčia gali teisėtai tikėtis, kad jos tikintieji ir šiuos praktinius sprendimus priims su derama pagarba (plg. Dietrich von Hildebrand).

D. NUODĖMĖS PRIEŠ TIKĖJIMĄ

Esmingiausias tikėjimo neigimas yra atsisakymas paklusti Dievo suverenitetui ir valiai. Žmogus arba nepasitiki, kad Dievas savo kūriniams nori to, kas geriausia, arba, dar blogiau, žmogus pernelyg išdidus, kad pripažintų bet kokį autoritetą, aukštesnį už jo paties valią. Nors vienu atveju labiau galima pabrėžti nepasitikėjimą, o kitu – išdidumą, paprastai abi tos nuodėmės susijusios ir eina kartu. Jos tiesiogiai priešingos visokio tikėjimo versmei – pasitikinčiam atsidavimui Dievui.

Dažnas išdidumo nuodėmės padarinys yra netikėjimo nuodėmė. Žmogus neigia Dievo buvimą, nes nori gyventi taip, kaip jam patinka. Jis nepripažįsta jokių įstatymų, aukštesnių už tuos, kuriuos jis pats sau duoda. Kadangi Dievas trukdytų jo autonomijai, žmogus atmeta jį kaip nepriimtiną. Tai ateizmo nuodėmė.

Kartais Dievo buvimas ne tiek teoriškai neigiamas, kiek praktiškai ignoruojamas. Pilnatvės ir laimės ieškoma vien tik šio pasaulio gėrybėse. Tikėjimas ir religija laikomi nenaudingais dalykais. Ši netikėjimo forma vadinama sekuliarizmu.

Yra ir nuodėmių prieš tikėjimą krikščioniškuoju apreiškimu. Krikščionis tikintysis gali nusidėti, apleisdamas su tikėjimu susijusias pareigas. Jei kas nevykdo savo pareigos pagal galimybes pažinti tikėjimą, išpažinti, skleisti bei ginti jį, rūpintis tikėjimo vienybe, nusideda prieš tikėjimą tiek, kiek jis nevykdo tų pareigų. Šios apleidimo nuodėmės – tai dažniausiai pasitaikančios nuodėmės prieš krikščionių tikėjimą. Tikintysis ypač turi jų vengti.

Dieviškąją tikėjimo dorybę galima pažeisti ir lengvatikyste. Lengvatikis žmogus priima ir gina doktrinas kaip dieviškojo tikėjimo doktrinas, nors šios yra žmogiškos kilmės. Visokios rūšies asmeniniai apreiškimai lengvai priimami, nes trokštama nepaprastumo ar sensacijų, norima turėti apčiuopiamų garantijų.

Pagaliau pasitaiko ir tokių nuodėmių, kurios pažeidžia krikščioniškąjį tikėjimą tiesioginiu priešinimusi ir griauna jį. Tai pagonybė, apostazija ir erezija. Čia plačiau nagrinėsime puikybę, netikėjimą ir nepagarbą krikščionių tikėjimui.

1. Puikybė

Yra blogio šaknis, kurią Šv. Raštas vadina „šėtonu“ („prieštarautoju“), „melo tėvu“, „šio pasaulio kunigaikščiu“, „mirties galybe“. Šie pasakymai rodo, kad kūrinijoje yra jėga, kuri priešinasi Dievui. Ji atsisako paklusti Dievui ir Jam tarnauti. Jos nuodėmė – tai puikybė.

Save teigianti puikybė – tai nuodėmė, labiausiai priešinga tikėjimo klusnumui. Išdidus žmogus nori tvarkyti savo gyvenimą pagal savo paties planą, o ne kaip numatė kažkas kitas. Jis nori būti nepriklausomas ir pats sau pakankamas. Tačiau žmogus yra kūrinys, priklausomas nuo Dievo valios, todėl jo išdidus nepriklausomumas yra prieštara ir iškrypimas. Jis turi baigtis melu. Norėdamas išsilaisvinti iš šio melo, žmogus turės pasukti į tiesą. Bet išdidumas jam trukdo priimti tiesą. Mat ateinanti iš Dievo tiesa parodys jo nuodėmingumą. Tai jį sukompromituos. Tai pareikalaus pakeisti gyvenimą. Žmogus turės paklusti Dievui.

Šį neištikimumą turi galvoje Kristus, kalbėdamas apie žmogų, kuris „neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų“ (Jn 3,20). Tai apie jį Kristus sako: „Kas netikės, tas bus pasmerktas“ (Mk 16,16). Nors toks žmogus mato tiesą, jis negali jos pakęsti. Ji nesiderina su jo troškimais. Jis yra Dievo priešas tikrąja prasme, nes jis – gėrio priešas. Jis nenori pažinti šventumo, nes tai lieptų jam atsisakyti savo arogantiško ir negailestingo egoizmo. Jei išdidumo nuodėmė pilnutinė, ji yra pagrindinis pasirinkimas radikaliai priešintis Dievo valiai. Šiuo atveju užsitraukiamas Dievo prakeikimas.

2. Netikėjimas

Puikybės nuodėmė gali turėti daug skirtingų laipsnių. Netobulai ji gali egzistuoti kartu su šiokiu tokiu tikėjimu į Dievą. Net įsišaknijusi puikybė leidžia teoriškai pripažinti Dievo buvimą . Tačiau, kuo labiau žmogus atsisako pripažinti Dievo suverenitetą, tuo labiau jis linkęs neigti ir Dievo buvimą. Taip pat visiškai nepasitikėdamas Dievo gerumu, po didelių nusivylimų žmogus gali teoriškai atsisakyti skirti Jam vietos savo gyvenime. Tarp skirtingų netikėjimo formų labiausiai išsiskiria ateizmas ir sekuliarizmas.

Praeityje ir pagonybė labai dažnai buvo identifikuojama su netikėjimu. Bet tai netikslu, reikia skirti tuos dalykus. Turint minty tik tikėjimą į Kristų, pagonys iš tiesų yra netikintieji. Bet, kalbant apie tikėjimą Dievu ir Jo valios pripažinimą, jie jokiu būdu nėra netikintys. Jie turi daug tikro tikėjimo Dievu (plg. LG 16, GS 22). Šia prasme pagonybė, kaip nekrikščioniška religija, yra skirtinga nuo netikėjimo, ateizmo ir sekuliarizmo.

a) Ateizmas

Ateizmas – labai sudėtingas reiškinys. „Ateizmo vardu įprasta žymėti labai skirtingus reiškinius. Tuo metu, kai vieni atvirai neigia Dievą, kiti mano, jog žmogus visiškai nieko negalįs apie Jį pasakyti. Dar kiti Dievo klausimą nagrinėja tokiu metodu, kad šis klausimas ima atrodyti beprasmiškas. Kiti išsigalvoja tokį Dievo valios vaizdą, kad šis jų atmetamasis vaizdinys jokiu būdu neatitinka Dievo, kurį randame Evangelijoje. Dar kiti net visai nekelia klausimo apie Dievą“ (GS 19).

Todėl ateizmas nebūtinai neigia Absoliutą kaip tokį: neretai tai protestas prieš formą, su kuria sutapatinamas Absoliutas. „Yra priežasčių, leidžiančių manyti, kad pagrindinė daugelio ‚ateistų‘ intuicija faktiškai nėra ateistinė. Kaip pasakė Ekhartas, daugelis žmonių, kurie piktžodžiauja Dievui, iš tiesų myli Jį. Jie kovoja prieš tokį Dievo pateikimą, kuris jiems atrodo nepriimtinas. Gali būti, kad jų aplinka privertė juos susidaryti neteisingą Dievo vaizdą, ir jie neįstengia ‚karikatūros‘ pakeisti vertesne samprata. Jei toks žmogus nuoširdžiai myli gerumą ir šventumą, kurį jam atskleidžia jo širdis, jo negalima vadinti žmogumi ‚nekenčiančiu šviesos‘. Priešingai, jis ‚netoli Dievo karalystės‘“ (Otto Karrer).

Ateizmas, kaip netikėjimo nuodėmė, yra daugiau negu paprastas sąvokinis Dievo neigimas. Tai tuo pačiu metu atsisakymas paklusti Absoliuto reikalavimams, kurie pasireiškia žmogaus sąžinėje. Žmogus atsisako paklusti Aukščiausiajai valiai. Jis arogantiškai nepripažįsta nieko kito, tik savo tikslus. Tai kategoriškas „ne“ dieviškajam religijos pagrindui, visokio gėrio ir šventumo Šaltiniui. Dievui ir religijai prieštarauja dėl to, kad jie pateikiami karikatūriškai. Jie atmetami ir sunaikinami, nes jie yra kliūtys žmogaus savanaudiškam troškimui turėti nežabotą laisvę ir absoliučią galią.

b) Sekuliarizmas

Sekuliarizmas – tai pasaulėžiūra, pripažįstanti tik žemiškąjį pasaulį, kuris esąs visiškai nepriklausomas ir sau pakankamas. Vieninteliu naudingu uždaviniu laikomas šio pasaulio tobulinimas. Vien tik tam skirtos žmogaus pastangos ir atsidėjimas. Dievo čia nereikia, Jis neaktualus. Atitinkamai ir religija yra nereikalinga, greičiau ji – kliūtis žmogaus pasaulietiškiems tikslams. Sekuliarizmas ieško ne Dievo karalystės, bet žmonijos karalystės. Jis skelbia ne „amžinąją šlovę“, bet šių laikų garbę.

Religinį sekuliarizmą reikia skirti nuo teisėto sekuliarizacijos reiškinio. Šio pasaulio tikrenybės – mokslas, technika, ekonomika, menas – gali reikalauti nepriklausomybės. Jie yra savaiminės vertybės. Jos vertos būti žmogaus kūrybinių pastangų plėtojamos. Žemiškasis pasaulis paklūsta savo dėsniams, kurie nepareina nuo tikėjimo ir religijos normų. Tačiau tai neneigia, kad žmogus privalo žemiškąsias tikrenybes vartoti, derindamasis prie Kūrėjo planų. Juk nei žemiškasis pasaulis, nei žmogus patys savęs nesukūrė. Jų buvimas priklauso nuo aukštesnės Būties valios. Todėl jų nepriklausomybė yra tik reliatyvi ir jokiu būdu ne absoliuti.

Sekuliarizmo klaida ir nuodėmė yra ta, kad jis suabsoliutina žemiškąjį pasaulį. Žmogus atmeta tą tiesą, jog jis sukurtas ir todėl priklausomas nuo Kūrėjo valios. Arogantiškai pabrėždamas save, žmogus falsifikuoja reliatyviosios nepriklausomybės faktą ir nori ją paversti absoliučia. Bet kokie teiginiai apie dieviškąjį autoritetą, kuriam žmogus turi paklusti, laikomi nepakenčiamu kišimusi į jo laisvę kurti pasaulį pagal savo užmojus. Todėl paneigiamas Dievas. Todėl metamas iššūkis religijai. Bet žemiškasis pasaulis be Dievo yra chimera, iliuzija, tuo pačiu jis ir negali būti žmogiškasis pasaulis. Sekuliarizmas yra dar viena puikybės bei netikėjimo forma, prieštaraujanti žmogaus prigimčiai ir paniekinanti žmoguje Dievo vaiko atvaizdą.

3. Nuodėmės prieš krikščionių tikėjimą

Nuodėmės, kuriomis tiesiogiai ir labiausiai nusižengiama krikščioniškajam tikėjimui, yra: netikėjimas, erezija, schizma ir apostazė. Netikėjimas yra tada, kai nekrikštytas žmogus dėl savo kaltės nesistengia pažinti tikrojo tikėjimo ar sąmoningai jam priešinasi. Erezija – kai krikščionis atkakliai (sąmoningai ir valingai) laikosi klaidos, prieštaraujančios Dievo apreikštajai tiesai. Schizma – tai atkaklus atsisakymas paklusti popiežiaus primatui, neatmetant Bažnyčios mokymo. Apostazė – kai žmogus, Krikštu gavęs tikrą tikėjimą, visiškai jo išsižada.

Praeityje yra buvusios kelios didelės schizmos ir iškilę erezijų, suskaldžiusių Bažnyčią. Vatikano II Susirinkimas mano, kad šie skilimai įvykdavo „kartais ne be abiejų šalių kaltės. Šiandien šitokiose bendruomenėse gimstančių ir tikėjimu į Kristų gyvenančių negalima kaltinti atsiskyrimo nuodėme“ (UR 3). Todėl tie, kurie dabar gimsta atsiskyrusiose krikščionių bendrijose, nėra kalti schizmos ar erezijos nuodėme.

Tuo dar netvirtinama, kad visi erezijos ir nuodėmingo krikščionių tiesos atsisakymo šaltiniai šiandien neegzistuoja. Proto puikybė, tuščias pasitenkinimas savimi, priešginus egoizmas, atsisakymas pripažinti naujus tikėjimo reikalavimus gali nuvesti į nuodėmingą tikėjimo tiesų ignoravimą ir niekinimą. „Puikybė veikia visus eretikus, kurie mano, kad jų klaidos eina tiesiai iš Dievo, tiesiai iš Kristaus, ir kad jie gali užsikimšti ausis Bažnyčios balsui“ (B. Häring).

Abejonės prieš tikėjimą turi panašias priežastis ir kyla iš puikybės arba nepasitenkinimo Dievo Apvaizda, todėl jos taip pat laikomos nuodėmėmis prieš tikėjimą. Tačiau abejonės, kylančios nuoširdžiai ieškant tiesos, nėra nuodėmingos. Šios rūšies abejonės „dažnai yra nemielas religijos palydovas, o ne priešas., ji dažnai reiškia susirūpinimą, nerimą. dėl religijos, kurio tam tikru laipsniu trūksta kitiems žmonėms“ (O. Karrer).

Nepaklusimas Bažnyčios magisteriumo sprendimams tikėjimo ir moralės dalykuose laikomas erezijos nuodėme tik tais atvejais, kai dėl jų Bažnyčia yra priėmusi neklystamus sprendimus. Atsisakymas priimti teiginius, nepriklausančius neklystamam mokymui, yra nuodėmė ne prieš tikėjimą, bet prieš klusnumą ir deramą pagarbą Bažnyčiai (plg. Jone), nebent tokį atsisakymą kokiu nors išskirtiniu atveju pateisina rimtos priežastys, kaip jau buvo aiškinta.

Pagaliau pati Bažnyčia privalo likti ištikima Kristaus skelbimui kiekvienu atžvilgiu: ne tik doktrinos, bet ir praktinės politikos (taktikos). Tikėjimas niekada neprivalo tarnauti savanaudiškiems religinės institucijos interesams. Atvirkščiai, kiekviena religinė institucija turi besąlygiškai atsiduoti Evangelijos skelbimui.

„Dažnai yra buvę piktnaudžiaujama tikėjimu ideologiniais sumetimais. Dar daugiau, visada yra galimas ideologinis tikėjimo susvetimėjimas. Šis susvetimėjimas atsiranda tada, kai tikėjimas nebesiekia savo aiškios ir nepakeičiamos paskirties, negyvena savo giliausiais motyvais, o pradeda tarnauti pavienių asmenų ar grupių interesams bei tikslams, kurie tokiu atveju pristatomi kaip būtinos tikėjimo išvados, ir jiems priskiriama vertė, lygi paties tikėjimo vertei. Skirti tikėjimą nuo ideologinės falsifikacijos ir ginti jį nuo jos – šiandienio tikinčiojo ir tikinčiųjų bendrijos užduotis bei pareiga. Tikintieji turi pastoviai savikritiškai įvertinti, ar jie besąlygiškai ir be atrankos tiki ir gyvena tikėjimu, ar, priešingai, reikalauja, kad tikėjimas tarnautų valdžios, pasisekimo ir prestižo siekiams. Jie turi spręsti, ar jie vadovaujasi tikėjimu, ar kitais šaltiniais ir motyvais, kuriuos tik slepia po tikėjimo ir religijos rūbu“ (H. Fries).

Tikėjimas – tai ne ideologija, o nesavanaudiškas, dėkingas, mylintis Dievo, Jo valios, Jo žodžių ir darbų priėmimas. Tikėjimo doktrinos ir pagrindinės struktūros neskirtos žmonių dominavimui bei asmeniniams interesams. Tikėjimas seka meilės ženklu ir renkasi kelią pagal Kristaus pavyzdį. Jį apibūdina taisyklė: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“ (Mt 23,11).

II skyrius

VILTIES DORYBĖ

Viltis – tai gyvybinė žmogaus gyvenimo sąlyga. Be vilties žmogus negali egzistuoti. Žmogus savo egzistavimą supranta kaip ilgėjimąsi ir siekimą, kaip dinamizmą, judėjimą, žadinamą vidinio impulso, siekiant geresnio, tobulesnio gyvenimo. Žmogus negali nepaisyti tobulumo ir patvarios nedrumsčiamos laimės troškimo. Kadangi šis troškimas niekada nėra visiškai patenkinamas jo žemiškame gyvenime, jis tikisi, kad tai išsipildys ateityje. Todėl viltis nuolat lydi žemiškąjį gyvenimą. Geresnės ateities viltis neišraunamai įsišaknijusi žmogaus ribotume ir troškime pasiekti tobulą gėrį bei pilnatvę. Žmogus pastebi kažką panašaus ir išoriniame pasaulyje. Jo niekada nepatenkina tai, kas pasiekta. Visos būtybės trokšta išsivaduoti iš apribojimų ir tapti tobulesnės. Begalinis visos kūrinijos didesnio gėrio ir tobulumo troškimas labiausiai sutelktas žmoguje ir jame pasiekia aukščiausią tašką.

Yra daug dalykų, kurių žmogus gali viltis: sveikatos sau ir vaikams, laisvės sau ir tėvynei, jo laikomų teisingomis idėjų triumfo, geresnio gyvenimo vargšams ir prispaustiesiems. Net lošėjas gali tikėtis išlošti, o klastotojas – kad pasiseks klastotė. Todėl bendriausia prasme viltis yra ne dorybė, bet afektas. Tomas Akvinietis apibrėžia ją apibrėžia kaip troškimą gėrio, kuris yra sunkiai pasiekiamas, bet įmanomas (desiderium boni possibilis ardui). Kadangi šiam troškimui esminga tikėtis išsipildymo, viltį toliau galima apibūdinti kaip troškimą, kurį lydi išsipildymo laukimas.

Nors vilties esmei nebūtina, kad jos objektas būtų moraliai geras, tačiau to reikalauja vilties dorybės esmė. Viltis tampa dorybe tik tada, kai ji tvirtai nukreipta į tai, kas moraliai gera ir mylėtina. Krikščioniškoji viltis yra tokio pobūdžio.

A. TEOLOGINĖS VILTIES ESMĖ

1. Viltis Šventajame Rašte

a) Senasis Testamentas

Visas Senasis Testamentas nuo pradžios iki pabaigos yra tarsi vilties įsikūnijimas. Izraelio istorija – tai didžiulio ilgesio istorija. Šis ilgesys nuolatos prasiveržia. Jis visada siekia naujų tikslų, kol randa galutinį tikslą Mesijo laikų karalystėje.

Nuo pat pagrindinio Izraelio istorijos įvykio – Abraomo pašaukimo – ši viltis yra būdinga išrinktajai tautai. Patriarchų viltis remiasi Dievo pažadu, jog jų ainija išaugsianti į didelę tautą, per kurią bus palaimintos ir kitos tautos, ir kuri gausianti Pažadėtąją žemę. „Eik iš savo gimtojo krašto, – liepė Dievas Abraomui, – į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; (.) visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12,1-3; plg. Pr 13,14-17; 15,1-16f). Didžiausi ankstyvosios Izraelio istorijos įvykiai – tai palaipsnis šio pažado įgyvendinimas: išėjimas iš Egipto, žygis per dykumą, persikėlimas per Jordaną, tolydinis Kanaano miestų nukariavimas. Vėliau, tremtyje, Izraelis viliasi išsivaduoti nuo engėjų ir grįžti į Pažadėtąją žemę.

Palaipsniui vis labiau ryškėja galutinis Izraelio ilgesio objektas: Mesijo viešpatavimas. Pradedant Jokūbo pranašyste apie Judą (Pr 49,10), mesijinės viltys nuolat stiprėja, nors tik pranašų laikais buvo aiškiai išpranašautas tas, kuris bus Kristus. Mesijinę erą gražiausiai vaizduoja Izaijas: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius“ (Iz 9,1.5f; plg. Iz 2,2-5). Visų žmonių viltys nukreiptos į šią laimingą, palaimintą ateitį, ir izraelitai laukia Jo atėjimo.

Dažnai į šią viltį įeina ir prie jos pridedami tokie Izraelio maldų bei ilgėjimosi objektai: Jahvės palaima, atleidimas, pagalba, teisingas teismas ir išganymas. Netikra ir tuščia viltis nukreipta į žmonių padarytus stabus, į žmones, turtus, jėgą, stabmeldiškas religines praktikas. Tikrai pamaldus izraelitas pasitiki Jahve. „Nūn tad, Viešpatie, ko aš galiu tikėtis? Tavyje visa mano viltis“ (Ps 39,8; 70,5; Jer 17,7). Bičiulystė su Viešpačiu reiškia daugiau už visa kita.

Izraelio vilties motyvas yra Jahvės pažadai. „Idant įvykdyčiau priesaiką, duotą tavo tėvui Abraomui“, – tvirtina Viešpats Izaokui (Pr 26,3; plg. Pr 17,1-2; 28,13-15; 48,3-4). Jahvė yra ištikimas Sandorai, kurią sudarė su išrinktąja tauta, ir šios Sandoros pažadams. „Todėl žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi sandoros su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus lig tūkstantosios kartos“ (Įst 7,9). Jahvės ištikimybė buvo įrodyta daugeliu įsikišimų, palaikančių žmones, kuriuos Jis pakartotinai gelbėdavo „galingai pakelta ranka“ (Įst 5,15). Izraelis savo liturgijoje prisimindavo šiuos didžius darbus, „magnalia“, prašydamas pagalbos ir stiprindamas viltį. „Padėkos malda už galingus Jahvės darbus, kuriuos Izraelis patyrė, tampa vilties išpažinimu“ (Ferdinand Kerstien). Šios vilties vaisius yra ištvermingumas varguose ir apsisprendimas pasitikėti, ryžtingi veiksmai pasaulyje ir istorijoje.

Artimai susijusi su viltimi ir lygiai pagrįsta Jahvės ištikimybe yra dvasinė doktrina apie pasitikėjimą vienu Dievu. Ši doktrina slypi visame Senajame Testamente. Galingiausiai ir didingiausiai ji išreikšta psalmėse: Dievas yra prieglobstis, uola, tvirtovė.

Pažadai skirti pirmiausia ne pavieniams izraelitams, bet tautos visumai, kuri yra tiesioginis Sandoros partneris. Tik antrame plane pažadai skirti įstatymo besilaikantiems individams.

b) Naujasis Testamentas

Šv. Jono raštuose viltis sutampa su tikėjimu; jo Evangelijoje ji taip artimai susijusi su tikėjimu, kad tampa neatskiriama nuo jo. Tačiau, atidžiau įsiklausius į tekstą ir į visą evangelijų žinią, daug kas atsiskleidžia apie krikščioniškąją viltį.

Jėzus skelbiasi esąs Mesijas. Taigi, Jis yra ilgų amžių Izraelio lūkesčių išsipildymas. Tada gali atrodyti, kad su Kristaus atėjimu pasibaigė istorija, nes jau įvykdytas pažadas. Bet tokį bendrą įspūdį keičia Kristaus palyginimai apie karalystę, Jo eschatologinės kalbos (pamokslai) ir labiausiai Jo prisikėlimas. Nėra abejonės: karalystė jau yra čia, ji atėjo (Mt 12,28; Lk 11,20). Bet ji dar turi augti, kaip paaiškėja iš palyginimo apie sėklą, kuri turi subręsti iki derliaus (Mk 4,26-29), apie garstyčios grūdą (Mt 13,31-32f) ir apie rauges (Mt 13,33f). Čia yra daug vietos vilčiai, nes laukiama kito Viešpaties atėjimo laikų pabaigoje, kada bus teisiami visi žmonės ir bus galutinai įkurta tobula Dievo karalystė (plg. eschatologinę kalbą Mt 25-26f). Todėl krikščionys su ilgesiu laukia, kada bus baigtas Dievo pradėtasis išgelbėjimo darbas (plg. Fil 1,6).

Vilties teologiją ypač išskleidžia šv. Paulius, kuris viltį aiškiai išvardija prieš tikėjimą ir ją sujungia su tikėjimu bei meile į teologinių dorybių trejetą. Krikščionių viltis yra dieviškos kilmės, o jos vaisiai yra džiaugsmas bei ramybė. „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokio džiaugsmo ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15,13; plg. Rom 12,12).

Vilties objektą Naujasis Testamentas aptaria įvairiais būdais, tačiau jie visada reiškia eschatologinio pobūdžio objektą. Tasai vilties objektas – tai amžinasis gyvenimas, prisikėlimas, kančios ir mirties nugalėjimas, karalystės paveldėjimas, dangiškoji Jeruzalė, naujasis dangus ir naujoji žemė, atleidimas, teisingumas, ramybė, išganymas. Brangi Pauliui idėja yra  (doxa) idėja – Dievo ir Kristaus šlovė, kurioje turi dalyvauti ir krikščionys. Krikščionys džiaugiasi „Dievo šlovės viltimi“ (Rom 5,2; plg. Rom 8,18; Ef 1,18; Kol 1,27; Tit 2,13).

Pagrindinis vilties motyvas yra Dievo pažadas ir Jo ištikimybė. „Išsaugokime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10,23; plg. Gal 3,29; Tit 1,2; Žyd 6,11-20). Su šiuo susijęs ir kitas motyvas: tai didieji Dievo darbai, jau padaryti mūsų naudai. Kaip Senojo Testamento viltį skatino galingieji Jahvės darbai praeityje, taip krikščionys tiki Dievo meile, kurią apreiškia Jėzaus Kristaus misija, mirtis, prisikėlimas ir Šventosios Dvasios dovana (plg. Rom 5,1-11; Ef 1,3-14; 1 Tim 1,1; Žyd 9,11-15). Tai davė pradžią dieviškajam išganymo darbui. Kristaus prisikėlimas – tai ypač svarus krikščioniškosios vilties laidas. Tai, kas atsitiko Kristui, suprantama kaip užtikrinimas ateinančios Dievo šlovės, galutinės Dievo gyvybės pergalės prieš mirtį. Ši viltis būdinga krikščionims ir atskiria juos nuo pagonių, kurie neturi vilties (Ef 2,12; 1 Tes 4,13).

Evangelijos kvietimas nukreiptas į visą žmoniją. Jis kiekvienam žmogui duoda viltį, kuriai pamatas buvo padėtas Kristuje ir kuri žada visuotinį eschatologinį išganymą. Todėl krikščioniškoji viltis turi pasiekti visus žmones ir jos dėka turi būti imamasi atsakomybės už visos žmonijos ir net visos kūrinijos ateitį (plg. Rom 8,18-25).

2. Teologinė vilties samprata

Teologija apibrėžia viltį kaip dorybę, įmanomą dėl Dievo malonės, kuria žmogus tikisi išganymo pilnatvės ir priemonių jam pasiekti, pasitikėdamas visagale Dievo pagalba.

a) Vilties dorybės objektas

Vilties dorybės objektas, pagal šį apibrėžimą, yra išganymo pilnatvė, kuri, žinoma, galų gale yra palaimingasis bendravimas su Dievu. Taigi, jos galutinis objektas yra pats Dievas. Tradicinė teologija vilties objektą paprastai apibrėžia kaip amžinąjį išganymą, amžinąją laimę, amžinąjį gyvenimą ir palaimingąjį Dievo turėjimą. Šiuolaikiniai teologai bando įveikti tokį individualistinį vilties objekto supratimą, labiau pabrėžti jo visuotinį ir net kosminį pobūdį. Taigi, vilties objektas apibrėžiamas kaip mesijinės karalystės išsipildymas arba kūrinijos pilnatvė Kristuje – visatos Galvoje, arba visuotinis visų dalykų užbaigimas, pavaizduotas Kristaus prisikėlimu.

Tačiau krikščionių viltis laukia ne tik naujos kūrinijos laikų pabaigoje. Viešpaties Dvasia yra pasiųsta atnaujinti žemės veido. Dievo karalystė jau dabar turi augti žmonėse. Vilties objektui taip pat priklauso žmogaus širdies atnaujinimas teisingumu ir šventumu, geresnė šio pasaulio santvarka, taikos tarp žmonių ir tarp tautų įkūrimas. Taigi, krikščioniškosios vilties objektas nėra vien tik eschatologinis ir „atskirtas nuo mažesniųjų vilčių, nukreiptų į pasiekiamus tikslus ir regimus žmogaus gyvenimo pakitimus; jis nė negali atsiriboti nuo tokių vilčių, priskirdamas jas kitai sričiai negu jo ateitis, kuri yra antpasaulinio ir grynai dvasinio pobūdžio. Krikščionių viltis nukreipta į novum ultimum – į naują visų dalykų atkūrimą, kurį įvykdys Dievas, prikėlęs Jėzų Kristų. Todėl Jis atveria tokią ateities perspektyvą, kuri apima visus dalykus, taip pat ir mirtį, bei gali savyje talpinti ir ribotas viltis apie gyvenimo atnaujinimą, jas skatindamas, reliatyvizuodamas, nukreipdamas“ (Jürgen Moltmann).

Žinoma, tos mažesniosios viltys yra tik praeinami, laikini postūmiai. Bet jos turi vidinį ryšį su galutine, eschatologine viltimi ir tarnauja jai. Tradicinė teologija išreiškia šią tiesą, kalbėdama apie antrinį vilties objektą, kuris apima visas dvasines ir žemiškas priemones, reikalingas galutiniam vilties tikslui pasiekti. Reikia tik pakankamai tiksliai apibrėžti, kas tos mažesniosios viltys, įeinančios į šias dvasines ir žemiškas priemones. Liturgija meldžia „kūno ir sielos sveikatos“. O Kristus grąžina regėjimą, klausą, kalbą ir galimybę judėti daugybei ligonių, kurie Juo vylėsi. Turintieji viltį Kristuje gali pasipriešinti neatpirktajam pasauliui – liūdesiui ir kančiai, neteisingumui ir blogiui. Nors galutinis vilties objektas yra Dievo garbės, Kristaus karalystės ir visuotinio išganymo užbaigimas, bet visa, kas padeda įgyvendinti šį visuotinį galutinį tikslą žmogaus žemiškajame gyvenime, lygiai teisėtai gali įeiti į vilties objektą.

b) Vilties motyvas

Vilties motyvas pirmiausia yra Dievo visagalė pagalba, t. y. Dievo pasirengimas padėti ir Jo absoliuti galia tai padaryti. Dažnai šis motyvas formuluojamas bibliškesne kalba: Dievo ištikimybė savo pažadams. Bet galima pasakyti, kad Dievo pažadai ir ištikimybė jiems galų gale kyla iš Jo noro padėti, ir dar daugiau, – netgi be pareikštų pažadų žmonės turi pakankamą pagrindą viltis Dievu. Krikščioniškosios vilties aukščiausias laidas yra Dievo meilės apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Kristaus įsikūnijimas, gyvenimas ir atperkamoji kančia išreiškia ir įrodo neišmatuojamą Dievo gailestingumą. Jo prisikėlimas gražiausiai liudija Jo visagalybę ir tvirtą ištikimybę tiems, kurie Jį myli. Šį pirminį vilties motyvą papildo antriniai motyvai. Tai sakramentai ir visos per Bažnyčią teikiamos malonių priemonės, regimai užtikrinančios, kad Dievas yra tarp žmonių ir trokšta juos išgelbėti; Švč. Mergelės ir šventųjų dorybės bei užtarimas; pagaliau paties žmogaus tikėjimas ir nuoširdus noras, jo gerosios pastangos ir meilės darbai. Kaip nuodėmingas, blogas gyvenimas kelia pavojų vilčiai, taip pasitikėti Dievu lengviau tiems, kurie visada stengėsi nusipelnyti Dievo draugystę ir gyventi artimai su Juo: jie pagrįstai gali tikėtis, kad Dievas juos priims.

B. VILTIES VAISIAI IR REIKALAVIMAI

1. Kantrumas kenčiant

Krikščionis gyvena tame pačiame pasaulyje, kaip ir visi kiti. Jis kenčia, kovoja ir miršta, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Krikščioniškasis pašaukimas jo neišgelbsti nuo skausmo ir liūdesio: jis turi susidurti su kančia kaip ir kiti, išpažįstantys tokį tikėjimą. Nors galutinė kančios prasmė, ypač jos baisiausi pavidalai, dabar nėra pakankamai aiškūs ir krikščioniui, tačiau viltis suteikia jam jėgų ir drąsos atsilaikyti netgi giliausioje tamsoje, nepulti į neviltį ir nepasiduoti nusiminimui. Pagrindinis krikščionio nusistatymas kančios atžvilgiu, be abejo, yra viltis. „Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8,28), – ramina šv. Paulius Romos krikščionis. Jis pripažįsta, kad šio laiko kentėjimai nepalyginti menkesni už būsimą garbę (Rom 8,18). Be to, krikščionys turi pavyzdį – patį Kristų. „Argi Mesijas neturėjo viso šito iškentėti ir įžengti į savo garbę?“ (Lk 24,26). Taigi, krikščionys mokomi bei stiprinami kantriai drauge su Kristumi nešti savo kryžių ir tikėtis, jog Dievo ištikimybė jų nepaliks ir neleis, kad jų kančios būtų bergždžios, bet nuves kartu su Kristaus kryžiumi į šlovę. Vilties žvaigždė siunčia savo spindulius net į juodžiausią kančios tamsą. Tai amžinasis paguodos ir džiaugsmo šaltinis, kurio niekas negali atstoti.

Viltis suteikia jėgų žiūrėti net į visų skaudžiausiąjį dalyką: sąžinės graužimą, kurį pajuntame, kai mumyse pabunda tikra atgaila dėl visų įžeidimų, kuriuos mūsų savanaudiškumas padarė Dievui ir žmonėms (plg. C. F. D. Muole). Jei būtų tik pasmerkimo baimė, žmogus vien vengtų prisiminti ir pripažinti savo kaltę. Bet viltis, jog Dievas atlies, ir Dievo pažadas atleisti nuoširdžiai atgailaujantiems suteikia nusidėjėliui drąsos priimti sąžinės priekaištus už savo nuodėmes ir papeikimą už jas. Viltis suteikia jam galimybę pradėti naują gyvenimą ir grįžti į Dievo meilę bei bičiulystę su Juo.

Viltis suteikia krikščioniui jėgų iškęsti kančią, o kantrus elgesys nelaimėje rodo jo vilties galią. Priimdamas kryžių, kančią ir mirtį, stodamas prieš išbandymus ir kovodamas su kūno silpnumu bei atsiduodamas meilės skausmui, jis „kasdieniame pasaulyje skelbia prisikėlimo, gyvenimo ir Dievo teisumo ateitį“ (J. Moltmann).

2. Atvirumas ateičiai

Vilties remiamas krikščionio gyvenimas iš esmės yra atvirumas ateičiai, žvilgsnis priekin, kelionė į nežinią. Susitikdamas su vilties Dievu, žmogus nuolat atsiduria ten, kur jam viskas nauja, viskas stebina, viskas unikalu ir paslaptinga. Taigi, krikščionio gyvenimas visą laiką yra naujos pradžios ir ieškančios širdies gyvenimas. Tai neleidžia jo mintims, tradicijoms, doktrinoms tapti tik ideologija. Tikėjimas ir krikščioniškasis gyvenimas nėra uždaros, vieną kartą visiems laikams nubrėžtos sistemos. Jos atviros vystymuisi ir tobulėjimui – joms to net reikia. Todėl tikintysis, pripažindamas, kad jis pats vis dar keliauja į tiesos pilnatvę, yra pasirengęs dialogui su visais geros valios žmonėmis. Jis gali priimti visas geras krikščionių ir nekrikščionių įžvalgas bei atradimus. Viltis – tai žmogaus piligriminės būsenos žymė: jis nėra tobulas ir todėl imlus būsimam papildymui, pasirengęs visada atsiduoti didžiajam Dievui.

3. Kvietimas pertvarkyti pasaulį

Krikščioniškoji viltis nenubraukia žmogaus pastangų, bet jų reikalauja. Žmogus tikisi Dievo teisingumo ir ramybės, stengdamasis vis labiau juos įgyvendinti. „Mūsų pašaukimo viltis“ (Ef 1,18; 4,4) yra kvietimas tarpininkauti tam procesui, kuriuo visi daiktai turi būti įtraukti į Kristaus karalystę ir paklusti jo išganomajam viešpatavimui.

Vatikano II Susirinkimas moko, kad „į laikų pabaigą krypstanti viltis nemažina žmogaus pastangų svarbos, bet greičiau pagrindžia jas ir skatina“ (GS 21). Jis ragina tikinčiuosius aktyviai įsitraukti į šio pasaulio pažangos siekimą. Krikščionys kartu su kitais žmonėmis kviečiami tęsti ir baigti dieviškąjį kūrybos darbą (GS 34; 57; 67): tai svarbus jų galutinės vilties aspektas. Antra vertus, geriau tvarkydami visuomenę, jie prisideda prie Kristaus karalystės, kurios jie tikisi, užbaigimo. Nes čia, šioje žemėje, „auga žmonių giminės kūnas, kuris jau dabar gali bent kiek atskleisti naujojo pasaulio uždangą. Žemiškąjį progresą reikia rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo. Vis dėlto Dievo karalystė labai suinteresuota tais dalykais, kurie gali prisidėti prie geresnio žmonių ir visuomenės sutvarkymo“ (GS 39).

Krikščioniškoji viltis yra impulsas pakeisti pasaulį pagal Dievo kūrybinių planų ir išganymo tikslų perspektyvą. Tai yra – ar bent turėtų būti – visų pasaulį liečiančių vilčių varomoji jėga. „Horizontas lūkesčių, kuriuose turi vystytis krikščioniškoji elgesio doktrina, – tai eschatologinis Dievo karalystės laukimo horizontas, jo teisingumo ir taikos su nauja kūrinija, jo laisvės ir palankumo visiems žmonėms horizontas. Tik šis horizontas, formuojantis dabartį, gaivina žmogų su misijine viltimi priešintis ir iškęsti dabarties netobulumus, ištverti konfliktus su esama visuomenės forma. Tik tie krikščionys, kurie nebesupranta savo eschatologinės misijos kaip pasaulio ir žmogaus ateities misijos, gali sutapatinti savo pašaukimą su esamomis socialinio savo pašaukimo vaidmens aplinkybėmis ir būti patenkinti sutapimu su jomis. Bet kur pašaukimas matomas eschatologinių lūkesčių horizonte, ten mūsų tikintį klusnumą, mus, kaip Kristaus mokinius, ir mūsų meilę reikia suprasti kaip ‚kūrybingus mokinius‘ ir ‚kūrybingą meilę‘“ (J. Moltmann). Būti kūrybingu mokiniu – teisingai surikiuoti daiktus į jų vietas. Kritikuoti ir keisti dabartį, nes ji atvira ir nukreipta į visuotinę Karalystės ateitį. Jos laukimas verčia žmogų būti pasirengusiam beatodairiškai skirti save meilei ir darbui, kad sutaikintų pasaulį su Dievu ir ateitimi. Krikščionys dažnai turi susimąstyti dėl šios žemės dalykų būklės, nes jie turi vilties juos pertvarkyti ir atnaujinti. Šv. Paulius turi tai mintyje sakydamas, jog jie neturi susiderinti su šiuo pasauliu. Evangelijos viltis turi poleminį ir išlaisvinamą poveikį melo, klaidos, vergijos ir neteisingumo jėgoms. Krikščionys privalo pakeisti gyvenamojo pasaulio veidą, priešindamiesi tamsos jėgoms ir kūrybingai laukdami (plg. J. Moltmann).

C. NUODĖMĖS PRIEŠ VILTĮ

Viltį esmiškai galima prarasti dviem būdais: perdėtu pasitikėjimu ir neviltimi. Perdėtas pasitikėjimas – kai nepagrįstai esame iš anksto tikri, jog išsipildys tai, ko tikimės. Neviltis – kai nepagrįstai iš anksto esame tikri, jog neišsipildys tai, ko viliamės. Neviltis gali pasireikšti kraštutine visiško vilties praradimo forma (desperacija) ar švelnesne ir dažniau pasitaikančia forma – nusiminimu (rezignacija): silpna, bailia, nuvargusia viltimi, kurią viduramžiais vadino „acedia“ arba „tristitia“ ir kuri buvo priskiriama prie didžiųjų nuodėmių (pavojingiausiųjų ydų).

1. Perdėtas pasitikėjimas (praesumptio)

Perdėtas pasitikėjimas – tai nepagrįstas tikėjimasis Dievo gėrybių ir Dievo pagalbos. Be niekur nieko manoma, kad viltys būtinai išsipildys. Prezumpcija yra tiesiogiai priešinga Dievo baimei, kuri yra vienas iš esminių teologinės vilties elementų.

Perdėtas pasitikėjimas gali kilti dėl įvairių priežasčių ir pasireikšti įvairiais būdais:

 Pirmoji perdėto pasitikėjimo forma: laukti amžinojo išganymo vien iš paties žmogaus pastangų. Toks požiūris yra priešingas dogmai, kurioje teigiama, kad malonė ir galutinis išganymas yra nepelnyta (veltui duodama) dovana. Jo šaknyse yra puikybė ir pelagijonizmo erezija, kuri perdėtai išaukština žmogaus prigimties galias ir tikisi gauti amžinąją laimę už grynai moralinius laimėjimus.

 Kita perdėto pasitikėjimo forma – kai žmogus laukia amžinojo išganymo tik iš Kristaus nuopelnų. Neišmintingai ir lengvabūdiškai žmogus save atleidžia nuo asmeninių pastangų išganomajame darbe. Jis nesistengia atsigręžti į Dievą visa širdimi ir ištikimai paklusti Jo valiai, manydamas tikrai būsiąs išganytas, jei tik tikės Kristaus nuopelnais.

 Perdėtai pasitikintis žmogus tikisi Dievo pagalbos nuodėminguose ir netinkamuose dalykuose. Tikėjimasis Dievo pagalbos nuodėmingiems tikslams vadinama šventvagiškąja prezumpcija. Tikėtis, kad Dievo intervencija ar Jo pagalba atstos žmogaus stropumą ir jo pastangas, reiškia gundyti Dievą, pvz., tikėtis Dievo pagalbos per egzaminus, apleidžiant studijas. Sunki tokio pat perdėto pasitikėjimo nuodėmė – kai nuodėmės kartojamos tikintis, jog Dievas atleis skaitlingas ir rimtas nuodėmes taip pat greitai ir noriai, kaip mažiau sunkius ir atsitiktinius nupuolimus. Žinoma, Dievas atleidžia net pačią baisiausią nuodėmę tikrai atgailojančiam nusidėjėliui. Bet čia reikia suabejoti, ar lydės tokį nuodėmių gausumą nuoširdi atgaila, o gal greičiau širdies užkietėjimas. Kuo ilgiau žmogus gyvena nuodėmėje, kuo dažniau nusideda, tuo sunkesnis ir mažiau įtikimas atsivertimas.

Tačiau nėra perdėto pasitikėjimo nuodėmės, jei kas padaro nuodėmingą veiksmą, ne tik lydimą atleidimo vilties, bet iš žmogiško silpnumo.

2. Neviltis (desperatio)

Neviltis – tai valingas nesitikėjimas, kad Dievas suteiks amžinąjį išganymą ir būtinas tam priemones. Tai praradimas pasitikėjimo Dievo gerumu bei gailestingumu ir Jo dieviška pagalba.

Neviltį gali sukelti didelis nuodėmingumas ir sąžinės graužimas, verčiantis nusidėjėlį manyti, jog jo nuodėmės per daug baisios, kad jas Dievas atleistų. Sunkūs likimo smūgiai ar nuolatiniai nuopuoliai taip pat gali paskatinti žmogų prarasti pasitikėjimą Dievu ir nusivilti Jo gerumu. Neretai šios priežastys veikia kartu.

Kadangi nevilties apimtas žmogus nesitiki pasiekti tobulumo ir būti išganytas, jis ir nebesistengia. Jis gali visiškai atsigręžti į šio pasaulio gėrybes ir ieškoti tam tikro pasitenkinimo hedonizme ar pseudoheroiškame nihilizme (kurį neretai šlovina šiuolaikinė literatūra), arba gali netekti noro dirbti bei gyventi ir pagaliau baigti gyvenimą savižudybe. Tokiu savo elgesiu žmogus nutraukia ryšį, jungiantį jį su Dievu ir su Jo valia. Jis taip pat atsisako ryšių, jungiančių jį su kitais žmonėmis, su kuriais jis turėjo darbuotis išganymui. Dievo baimė gali sulaikyti nevilties veiksmus, bet tik vilties dorybė tikrai gali juos visiškai nugalėti.

Nevilties nereikia painioti su tam tikromis desperacijos, nerimo, melancholijos ar skrupulų formomis, kurios priklauso nuo psichinių stresų, emocinių sutrikimų ir protinių ligų. Jie sukelia baimes ir nevilties jausmus, bet Dievo gerumu neabejojama laisvu noru. Tai būna aišku, jei tokie žmonės tęsia religinį ir maldos gyvenimą. Kraštutiniais atvejais psichinis susirgimas netgi gali vesti į savižudybę, kuri nepilnai pakaltinama ar netgi visiškai nepakaltinama, nes čia nėra vidinės laisvės. O tie nuolat sunkiai nusidedantieji, kurie nebesitiki pasitaisyti, dažnai yra tik silpnadvasiai, netikintys savo bendradarbiavimu su malone, o ne pačia Dievo pagalba.

Nėra nuodėmės prieš viltį, jei pavargęs nuo gyvenimo ar kančių žmogus trokšta mirties. Toks noras yra teisėtas, jei tik žmogus sutinka su Dievo valia. Šitoks troškimas yra išreikštas Pauliaus laiške Filipiečiams: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1,21-23).

3. Nusiminimas (rezignacija)

Rezignacija – kai pasyviai paklūstama esamoms netinkamoms sąlygoms, nesitikint Dievo pagalbos joms pakeisti. Tai ne visiškas vilties praradimas, bet silpna ir pavargusi viltis. Jis vis dar tiki amžinuoju išganymu, bet netiki geresniu pasauliu, nes abejoja Dievo domėjimusi juo ir būtina Dievo pagalba.

Nepakankamos Dievo pagalbos ir malonės pretekstu žmogus praranda norą ko nors siekti. „Dievas išaukštino žmogų ir davė jam plataus, laisvo gyvenimo perspektyvą, bet žmogus traukiasi atgal ir smunka. Dievas žada naują visų dalykų atkūrimą teisume ir taikoje, o žmogus elgiasi taip, lyg viskas būtų ir liktų, kaip ir anksčiau. Dievas suteikia jam garbę savo pažadais, o žmogus netiki, kad pajėgtų įvykdyti, ko iš jo reikalaujama. Tai grėsmingiausia nuodėmė tikinčiajam. Jį kaltina ne blogis, kurį daro, bet gėris, kurio nedaro: ne tai, ką jis daro, bet ko nedaro. Jo kaltė – vilties trūkumas“ (J. Moltmann).

Tokio nusiminimo priežastis gali būti bailumas, kuriam trūksta pasitikėjimo Dievu. Jį gali sukelti ir nusivylimai bei nesėkmingas darbas. Lieka tik nuovargis be drąsos ir noro toliau stengtis. Traukiamasi atgal, norint apsaugoti sielą nuo nusivylimų. Norima pasilikti ant tvirto realybės pagrindo, „aiškiai mąstyti ir daugiau nebesivilti“ (A. Camus). Žmogus priima pozityvistinį realizmą be jokių perspektyvų ateičiai. Liaujamasi aktyviai domėtis didžiaisiais Dievo užmojais, Jo kūrybos užbaigimu ir Jo karalystės augimu. Nėra vietos naujoms nežinomoms galimybėms, lieka tik smulkus žaidimas su esamomis galimybėmis, kuris pagaliau baigiasi nuoboduliu, absurdo proveržiais, gyvenimu be ateities ir prasmės (plg. J. Moltmann).

Atsakymą į gyvenimo problemas galima rasti ne perdėtame pasitikėjime, ne neviltyje ar nusiminime, o tik kantrioje ir tvirtoje viltyje. „Šis pasaulis nėra saviraiškos dangus, kaip teigia idealizmas. Šis pasaulis – ir ne susvetimėjimo pragaras, kaip sako romantikai ir egzistencialistai. Pasaulis dar neužbaigtas, bet jis suprantamas kaip įtrauktas į istoriją. Tai galimybių pasaulis, kuriame mes galime tarnauti ateičiai, žadėtajai tiesai, teisumui ir taikai bei ramybei. Tai diasporos amžius. Tai vilties sėja, atsidavimo ir aukos amžius, regintis naujos ateities horizontą. Todėl tampa galimas ir žmogiškas savęs eikvojimas šiame pasaulyje, kasdienė viltinga meilė tame laukimo horizonte, peržengiančiame šio pasaulio ribas“ (J. Moltmann).

III skyrius

DIEVO MEILĖS DORYBĖ

Meilė plačiąja prasme yra bet koks prisirišimas prie kokio nors gėrio. Ji kyla, kai koks nors objektas išgyvenamas (patiriamas) kaip vertybė, t. y. kaip kažkas tokio, ką įgyti, išsaugoti ar ugdyti laikoma geru ir trokštamu dalyku. Meilė – tai pagrindinis žmogaus jausmas, kuriuo remiasi ir iš kurio kyla visi kiti jausmai. Tiesioginis vertybės išgyvenimo (patyrimo) padarinys yra objekto pamėgimas (amor complacentiae). Meilė gali apsistoti ir baigtis šiuo pamėgimu. Tai bus vertinančioji meilė, kuri nesiekia įgyti objekto nei jam tarnauti. Tačiau dažnai objekto pamėgimas sukelia norą ir pasiryžimą įgyti tą vertybę, įtvirtinti ją ir susilieti su ja.

Jei mylinčiojo pagrindinis nusiteikimas – įsigyti gėrį sau, tada yra geidžiamoji meilė (amor concupiscentiae). Čia žmogus meilėje iš esmės ieško gėrio sau, savo asmeninio praturtėjimo, savo tobulumo. Gėrybė mylima ne dėl jos pačios, bet dėl tos naudos, kurią žmogus pats gauna iš jos. Jei meilė siekia išsaugoti ir didinti gėrį kitam žmogui ar būtybei, ji vadinama palankumo meile (amor benevolentiae) arba agape (pasiaukojanti meilė). Tai meilė, trokštanti gėrio kitam. Jos objektas yra savaiminė vertybė, kurią reikia palaikyti ir didinti dėl jos pačios, o ne dėl mylinčiojo subjekto ištobulinimo. Tačiau reikia atsiminti, kad šios dvi meilės formos rodo tik skirtingus meilėje vyraujančius aspektus, o ne dvi visiškai nepriklausomas meilės rūšis.

Geidžiamosios meilės objektas gali būti sensualinės (juslinės), materialinės ar dvasinės vertybės: malonūs pojūčiai, turėjimas, galia, žinojimo ir grožio vertybės. Palankumo meilė gali būti:

 labdaringoji meilė (amor benevolentiae), besirūpinanti gerove kito žmogaus, reikalingo medžiaginės ar dvasinės paramos;

 draugystės meilė (amor amicitiae) – abipusė dviejų žmonių, norinčių dalytis vienas su kitu savo dvasiniais lobiais, siekimais ir viskuo, ką jie turi geriausio;

 pamaldi, mistinė meilė (amor devotionis), kuria žmogus atsiduoda Dievui ir siekia vienybės su Juo. Tolesnis skyrius nagrinėja pastarąją meilės rūšį.

A. DIEVO MEILĖS ESMĖ

1. Dievo meilės prigimtis Šv. Rašte

Terminai, kuriais meilę žymi graikiškoji Biblija yra agapan, agapesis ir agapė. Žodį agapė į literatūrą įvedė Septuaginta, o ankstesniuose šaltiniuose jis beveik nevartojamas, ir tai yra vertas dėmesio lingvistinis atvejis. Šie žodžiai turi mažesnį emocinį krūvį, negu įprastiniai meilę žymintys graikų kalboje žodžiai erastihai, eros (dažniausiai vartojami klasikinėje ir helenistinėje graikų kalboje) ir philein bei philis. Agapė ne Biblijoje reiškia blaivią meilę. Tai meilė, kuri labai vertina kokį nors žmogų ar daiktą ar palankiai juos priima. Šv. Rašte ji įgyja dar ir religinį turinį, kuris daugeliu atžvilgių yra naujas. Šie lingvistiniai faktai jau rodo, „kad biblinė meilės doktrina iš esmės skiriasi nuo pagonių idėjų apie šį dalyką“ (Viktor Warnach).

a) Senasis Testamentas

Senajame Testamente visur pabrėžiama Dievo meilė žmonėms. „Tiesa, ji retai minima expressis verbis, bet vis dėlto ji aiškiai išreikšta, nors ir netiesiogiai, gausiais pasakojimais apie tai, kaip Dievas elgėsi su žmonėmis (V. Warnach). Savo prigimtimi Dievo meilė yra spontaniška ir laisva. Bet pagal prigimtį Sandoros, kuri grindžia Izraelio santykius su Jahve, Dievas tikisi ir reikalauja, kad ir žmonės Jį mylėtų.

aa) Izraelio meilė Jahvei Sandoros kontekste (istorinės knygos)

Išėjimo knygoje Izraelio Sandoros įpareigojimai remiasi Dievo baime, o Pakartoto Įstatymo knygoje jų pirminis motyvas yra meilė Dievui. Šioje knygoje kalbama apie žmogaus meilę Dievui dažniau negu kitose istorinėse knygose.

Dievo meilė dažniausiai suprantama kaip ištikimybė Sandorai, todėl paprastai suvokiama kaip įpareigojimas ar įsakymas, artimiausiai susijęs su tarnavimu Dievui ir kitų Sandoros įstatymo reikalavimų laikymusi. Tačiau tai nereiškia, kad Izraelio meilė Dievui yra grynai įstatyminė pareiga. „Žmogaus meilės Dievui toli gražu negalima išreikšti vien pagarba įstatymams ar išoriniu kulto laikymusi; priešingai, ji apima visą žmogų su visomis jo galiomis; ji turi eiti iš „visos širdies“ ir vesti į gyvą bei dinamišką „ištikimybę Dievui“ (V. Warnach)“.

Įst 6,5 suformuluoja didįjį meilės Dievui įsakymą kaip centrinę Sandoros temą: „Mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (plg. Joz 22,5). Šis įsakymas išreiškia trejopą, visišką žmogaus atsidavimą Dievui. Reikalaujama, kad žmogus mylėtų Viešpatį visa širdimi, t. y. visa dvasios ir jausmo jėga; visa siela, t. y. visa vidine būtimi ir gyvenimu; visomis jėgomis, t. y. aktyviai, nuoširdžiai tarnaujant.

Meilė Dievui visa širdimi išreiškiama, vykdant Jahvės įsakymus ir nuostatus. Ji pasirodo, kai žmogus bijo Viešpaties, klauso Jo balso ir tarnauja Jam, vaikščioja Jo keliais ir lieka Jam ištikimas (Įst 5,9-10; 7,9; 11,1.13.22; 13,3-4; 19,9; 30,15f; Joz 22,5; Neh 1,5; Dan 9,4). „O dabar, Izraeli, taigi ko reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, tavo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, tavo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei jo įstatų, kuriuos duodu tau šiandien tavo paties labui.“ (Įst 10,12-13f).

Meilės įsakymą lydi pažadas laiminti tuos, kurie jo laikosi, ir bausti tuos, kurie nesilaiko (Iš 20,5-6; Įst 11,13-17.22.28; 30,15-20). „Todėl žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi sandoros su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus lig tūkstantosios kartos, bet kuris nedelsia atlyginti sunaikinimu to asmens, kuris jį atmeta.“ (Įst 7,9-10). Savo istorijoje Izraelis neretai kenčia liūdnas savo neištikimybės Dievo meilei pasekmes, bet vėl ir vėl gauna Dievo atleidimą, kai tik sugrįžta pas Jį (plg. Neh 1,5f; Dan 9,4f). „Palaiminti tie, kurie tave myli, palaiminti tie, kurie džiaugiasi tavo gerove“ (Tob 13,14).

bb) Meilė kaip abipusis Jahvės ir Izraelio prisirišimas (pranašų knygos)

Pranašai mėgsta vaizduoti meilę tarp Jahvės ir Izraelio paveikslais, išreiškiančiais tarpusavio meilės santykius. Nors pranašai gana nenoriai vartoja terminą „meilė“, kalbėdami apie Izraelio atsidavimą Jahvei, jie vartoja palyginimus, verčiančius pripažinti tokius santykius.

Dievo meilė žmogui – tai tėvo meilė savo vaikui (Oz 11,1-4; Jer 31,20-22). Dievo meilė net didesnė negu motinos meilė (Iz 49,15; 66,13). Abipusis ryšys tarp Jahvės ir Izraelio geriausiai išreiškiamas metafora apie santuokos sutartį tarp vyro ir žmonos. Jer 2,2-3 yra seniausias tekstas, kuriame pavartotas šis palyginimas, ir tai išreikšta su dideliu švelnumu: „Tai Viešpats pasakė: aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę. Šventa Viešpaties nuosavybė buvo Izraelis, jo pjūties pirmasis derlius“. Nors Izraelis kartais būdavo neištikimas ir pamesdavo savo pirmąją meilę, Viešpats visados vėl jos ieškodavo, norėdamas atnaujinti sulaužytą sąjungą. „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile. Vėl tave atkursiu, – mergele Izraelio tauta, būsi atgaivinta!“ (Jer 31,3-4; plg. Oz 2,14-20; Iz 54,1-10; Ez 16). Kartais prisirišimo santykis tarp Dievo ir žmogaus išreiškiamas šeimininko ir artimo tarno ar netgi draugo santykiu (Iz 41,8-10) arba santykiu tarp piemens ir avių (Ez 34,11-24; plg. Ps 23).

Ši prieraišumo meilė yra amžinas niekada nesibaigiančio Jahvės rūpinimosi savo žmonėmis pagrindas, todėl ji yra ir labai stiprus Izraelio pasitikėjimo Dievu motyvas. Bet kartu pagrindžia ir įsakmų Dievo reikalavimą, kad žmonės ištikimai laikytųsi jo ir Jo įsakymų.

cc) Nesvyruojanti meilė kaip teisiųjų dorybė (didaktinės bei išminties knygos)

Dievobaimingasis žmogus maldomis ir himnais nuolatos išreiškia savo dėkingumą, pasitikinčią, atsidavusią meilę Dievui (Ps 40,16; 31,23; 116,1; 119,132; 145,20). Ši meilė apima viską, kas priklauso Jahvei: Jo vardą (Ps 119,132), Jo liudijimus ir pažadus (Ps 119,119.140.167), Jo įstatymą ir įsakymus (Ps 119,47.97f), šventyklą, kur „gyvena Jo šlovė“ (Ps 26,8). Išganymas priklauso tiems, kurie myli Viešpatį (Ps 69,36; 122,6). Todėl pamaldusis kviečiamas mylėti Dievą, nes Jis yra ištikimas (Ps 31,23).

Išminties literatūroje taip pat susiduriame su mistiniu požiūriu, pvz., Išm 3,9: „Kas juo pasitiki, supras tiesą, ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų, jis rūpinasi savo išrinktaisiais“. Išminties meilė, kuri galop iš esmės yra meilė Kūrėjui (Sir 7,30; 47,8), veda į ‚Dievo artumą‘ (Išm 6,19), į ‚draugystę su Dievu‘ (Išm 7,14), į ‚gyvenimą su Juo‘ (Išm 8,3)“ (V. Warnach).

b) Naujasis Testamentas

aa) Dievo meilė žmonėms

Naujojo Testamento Dievas yra tiesiog „meilės Dievas“ (2 Kor 13,11; 1 Jn 4,16). Dievo meilė žmonėms ir visai kūrinijai geriausiai išreikšta unikaliu faktu – Jo viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus įsikūnijimu. Jame dramatiškas Dievo ir žmogaus meilės dialogas pasiekia centrą ir kulminaciją. „Atsimindamas savo gailestingumą“ (Lk 1,54-55), Dievas parodė savo meilę Kristuje (1 Jn 4,9-10; Rom 8,39). Jėzumi Kristumi buvo išreikštas tobulas Dievo ir žmonijos ryšys ir sudaryta nauja Sandora. Žmonės tapo įjungti į dieviškąją meilę taip, kad jie yra Dievo vaikai ir sūnūs (1 Jn 3,1f; Gal 4,4-7). Todėl Dievo meilė – tai pirmiausia Tėvo meilė (Mt 5,45; Lk 15,11-32; 1 Jn 3,1). Jo meilė, gelbstinti meilė, apima visus žmones (1 Tim 2,3-4; 2 Pt 3,9) ir visą pasaulį. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 13,16). Nors Jo meilė liečia ypač tuos, kurie tiki (Jn 17,20-26; 2 Tes 2,13) ir kurie ištikimai laikosi Dievo įsakymų (Jn 14,21-23), ji pasiekia ir nusidėjėlius, kurie kaip tokie yra Jo priešai (Mt 5,44-45; Lk 6,35; Rom 5,8-10).

bb) Žmogaus meilė Dievui

Žmogaus meilė Dievui – tai atsakas į pirmesniąją Dievo meilę žmonėms. Dieviškoji meilė reikalauja abipusiškumo. Tebegalioja Pakartoto Įstatymo knygos įsakymas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mt 22,37-38ff; 1 Jn 4,19-21; 5,2-3). Kartu su kitu, lygiai svarbiu artimo meilės įsakymu, jis susumuoja visą Įstatymą ir Pranašų knygas. Jokia kita meilė negali prilygti Dievo meilei. Ji reikalauja visiško žmogaus atsidavimo ir tarnavimo (Mt 6,24ff).

Žmogaus meilė Dievui nėra to paties lygio dorybė kaip kitos, į ją panašios. Agapė – tai nauja egzistavimo Dieve forma arba sritis. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4,16; plg. 1 Jn 3,1-2). Meilė yra pagrindinė krikščionio būties prielaida (Ef 3,17-19). Ji dieviška ne tik todėl, kad jos objektas – Dievas, bet pirmiausia todėl, kad ji kyla iš Dievo ir yra dalyvavimas Jo paties amžinojoje meilėje. „Nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,5; plg. Jn 17,26). Visi gerieji žmogaus veiksmai turi išaugti iš šitos šaknies, o atskirti nuo šios šaknies jie – niekas (1 Kor 13). Meilė yra didžiausia iš visų moralinių, taip pat ir teologinių dorybių. „Taigi pasilieka tikėjimas, viltis, meilė – šis trejetas; bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13,13).

Meilė Dievui įrodoma visišku klusnumu Dievui ir pasirengimu vykdyti Jo įsakymus. „Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti“ (1 Jn 5,3; plg. Jn 14,15.21; 15,10; 1 Jn 2,4-6). „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs“ (Jn 14,23f).

Nors žmogaus meilė Dievui yra atsakymas į Dievo meilę, tačiau mylintis žmogiškasis atsakymas į maloningą Dievo pasiūlymą kviečia Dievą vėl atsiliepti. Tėviška meile vadovaus Jį mylintiesiems ir rūpinsis jų gerove. „Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8,28). Jis leidžia jiems dalytis Jo neišmatuojamais dieviškais lobiais (1 Kor 2,9) ir priima juos į glaudžiausią vienybę su savimi (Jn 14,23; 15,10; 1 Jn 2,5-6; 4,16). Sukuriamas mistinis abipusis meilės ryšys, kurį netgi galima vadinti bičiulyste (Jn 15,14-15).

cc) Meilės ryšio tarp Dievo ir žmogaus įvaizdžiai bei palyginimai

Naujajame Testamente meilės ryšys tarp Dievo ir žmonių išreiškiamas įvairiais įvaizdžiais bei palyginimais, rodančiais prieraišumo ir meilės santykius. Dažniausiai pasitaikantis įvaizdis santykiams tarp Dievo danguje ir žmonių žemėje pažymėti yra tėvo – sūnaus santykiai. Jėzus ne tik pats į Dievą kreipiasi „Tėve“, bet dažnai mini Jį kaip savo mokinių ir klausytojų Tėvą. Jis kalba jiems apie Dievą, kaip jų Tėvą danguje, kuris myli juos ir rūpinasi jais (Mt 5,45; 6,25-32; 7,11; Lk 12,28-30) ir kuris pasirengęs atleisti kaltes (Mt 6,14; Lk 15). Antra vertus, laukiama, kad žmonės vykdytų Tėvo valią (Mt 7,21), sektų Jo meile bei gailestingumu (Mt 5,48; 6,14-15; Lk 6,36) ir visuose dalykuose ieškotų tik vieno (Mt 5,16; 6,5-6.16-18). Šv. Jono raštuose „Tėvas“ yra įprastinis Dievo pavadinimas. Tikėjimu (Jn 1,12-13; 1 Jn 5,1) ir Dvasios veikimu (Jn 3,3-6), tarnaujančia meile (1 Jn 4,7) ir doru gyvenimu (1 Jn 2,29; 5,18) žmonės gimsta iš Dievo ir tampa Jo vaikais (Jn 1,12; 1 Jn 3,1-2; 5,1). Pasak šv. Pauliaus, Dievas yra „mūsų Dievas ir Tėvas“ (Gal 1,1; 1 Tes 1,3f), iš kurio mes gauname malonę, pasigailėjimą ir ramybę (Rom 1,7f; 1 Tim 1,2; 2 Tim 1,2). Jis yra mums Tėvas, o mes esame Jo sūnūs ir dukterys (2 Kor 6,18). Dievas teikia „įsūnystės dvasią“ žmonėms. „Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai“ ir gali į jį kreiptis „Abba – Tėve“ (Rom 8,14-17; Gal 4,6-7).

Kiti Dievo meilės ryšio įvaizdžiai vartojami išreikšti tik santykiams tarp Kristaus ir žmonių. Kristus yra gerasis ganytojas, užjaučiantis minias, kurios yra tarsi avys be piemens (Mt 9,36; Mk 6,34; 1 Pt 2,26). Jis eina pirma avių, Jis jas pažįsta ir netgi atiduoda už jas savo gyvybę. Avys girdi Jo balsą ir seka paskui Jį (Jn 10,1-18). Be to, Kristus yra mokytojas, atėjęs tarnauti žmonėms ir net paaukoti savo gyvybės. Jis parodo šią pasiaukojamą meilę, mazgodamas savo mokiniams kojas (Jn 13,1-17). Bet jis tikisi, kad ir mokiniai su meile Jam atsiduos, pasirengę visko atsisakyti dėl Jo bičiulystės (Lk 14,26-27.33; Jn 8,31; 13,35; 14,21; 15,8-10). Kadangi Kristaus santykiai su mokiniais remiasi atsidavimu ir meile, Jis juos vadina broliais (Mt 28,10; Jn 20,17; plg. Mt 25,40; Rom 8,29; Žyd 2,11-12.17) ir net draugais. „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais. Aš jus draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15,14-15; plg. Lk 12,4).

Apaštalų raštai santykį tarp Kristaus ir Bažnyčios ar tikinčiojo vaizduoja kaip santykį tarp sužadėtinių, tarp vyro ir žmonos. Jau Jonas Krikštytojas Kristų lygina su sužadėtiniu, atėjusiu parsivesti savo sužadėtinės, kuri yra Dievo Tauta (Jn 3,29). Paulius jaučia Dievo pavydulystę Korinto krikščionims, turintiems išsaugoti savo nuoširdų atsidavimą Kristui ir niekam kitam. „Mat aš sužiedavau jus su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11,2). Vyro ir žmonos tarpusavio meilę jis pagrindžia meile, jungiančia Kristų ir Bažnyčią (Ef 5,21-33). Ir apokaliptinė literatūra džiūgauja dėl santuokos tarp Avinėlio ir Jo nuotakos – naujosios Jeruzalės arba Dievo Tautos. Santuoka ženklina visų dalykų užbaigimą laikų pabaigoje (Apr 19,7; 21,9; 22,17). „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‚Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos ir jie bus jo tauta, ir pats Dievas bus su jais‘“ (Apr 21,2-3).

2. Teologinė Dievo meilės samprata

Teologinė meilės dorybė paprastai apibrėžiama kaip antgamtinė dorybė, kuria mes mylime Dievą kaip aukščiausiąjį gėrį dėl Jo paties, o visą kūriniją – dėl Dievo. Ji yra antgamtinė, nes kaip egzistencinė būtina sąlyga savo buvimui ir veikimui suponuoja, jog yra gauta malonės dovana ir dieviškoji gyvybė. Apibrėžimą „antgamtinė dorybė“ galima nusakyti kaip „dorybę“, tapusią įmanoma Dievo malonės dėka.

Apibrėžtis nurodo dorybės objektą ir motyvą. Jos pirminis motyvas yra Dievas kaip aukščiausias, tobuliausias, visa apimantis gėris. Jos antrinis objektas – visos būtybės ir kūriniai, kuriuos Dievas myli ir kurių Jis nori. Tai apima dvasines esybes – angelus ir žmones, mūsų artimus ir mus pačius, bei medžiaginę gamtą – visą pasaulį ir kosmosą. Dievo meilės motyvas visada yra pats Dievas – begalinis gėris ir grožis, kurį Jis turi savyje ir kuris atsispindi visame, ką Jis yra sukūręs, taip pat Jo bičiuliškoji meilė, kurią Jis duoda kaip savo nepranokstamo meilumo dovaną dvasinėms būtybėms, pajėgiančioms į tai atsakyti asmenišku abipusės meilės santykiu.

Čia pateikta apibrėžtis turi vieną svarbų trūkumą. Ji neparodo Dievo meilės savyje, nes pagrindinis terminas apibrėžime ir vėl yra „meilė“: teologinė meilės dorybė yra „toji dorybė, kuria mes mylime.“ Pabandykime apibrėžti Dievo meilės turinį.

Žmogaus meilė Dievui savo esme priklauso kategorijai palankumo meilės (amor benevolentiae), kuriai būdinga trokšti gėrio kitam. Tačiau kokio gėrio žmogus gali trokšti Dievui? Trokšti gėrio kitam gali reikšti du dalykus: pirma, paprastą pritarimą jo turimam gėriui, ir pagarbą jam; ir antra, – norą ir pasiryžimą sergėti bei didinti kito gėrį ir pridėti, ko trūksta tam gėriui. Nėra abejonės, kad žmogus gali ir privalo mylėti Dievą pirmąja palankumo meilės prasme. Meilė „reiškia, kad mes žavimės Dievu, Jo tobulumu ir palaima, kad mes džiaugiamės ir ‚šokinėjame iš džiaugsmo‘ pagalvoję, jog Dievas yra toks, koks Jis yra: be galo geras, gražus, galingas ir palaimos kupinas“ (Louis Colin). Meilė Dievui – tai gėrėjimasis beribiu Jo šventumu ir begaliniu gerumu, džiaugsmas dėl Jo amžinosios palaimos.

Bet meilėje Dievui tam tikru laipsniu gali būti įgyvendintas ir antrasis palankumo meilės siekinys. Nors žmogus nieko negali pridėti prie vidinio Dievo tobulumo, jis gali prisidėti prie išorinės Dievo šlovės. Šia prasme mylėti – tai norėti, kad įsikurtų Dievo viešpatavimas, ir siekti to tikrai bei veikliai, visomis jėgomis ir visais įmanomais būdais. Šį Dievo meilės troškimą išreiškia didieji „Tėve mūsų“ prašymai: „Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“.

Galiausiai, kadangi Dievo meilė giminiška bičiulių meilei, ji siekia vienybės su Dievu. Bet ji viršija žmonių bičiulystę tuo, kad ši vienybė yra ne tik prisirišimo ir dalijimosi dvasinėmis vertybėmis sąjunga, bet visiškas savęs atsisakymas ir atsidavimas Dievui. „Mylėti Dievą reiškia atiduoti save – kūną ir sielą, jausmus ir galias – visiškai, negrąžinamai ir visiems laikams, kad žmogus nustotų priklausyti sau ir taptų absoliučia Dievo nuosavybe“ (L. Colin). Dievo meilė (bent jau tobuloji) yra giliausia vidinė ir mistinė vienybė su Dievu, tarpusavio įsiskverbimas Dievo į žmogų ir atvirkščiai, ir abipusis gyvenimas vienas kitame.

Atsižvelgiant į šiuos įvairius Dievo meilės aspektus, ją galima apibrėžti kaip džiaugsmingą pritarimą begaliniam Dievo gerumui ir troškimą didinti Jo išorinę garbę bei susijungti su Juo. Trumpiau tariant – tai džiaugsmingas, atsidavęs pritarimas viskam, kas Dievas yra ir ko Jis nori.

Dievo gerumas ir grožis pasireiškia daugeliu būdų. Visi kūriniai ir visas gamtos grožis yra Dievo didingumo ir šlovės išraiška. Religingieji žmonės visais laikais suprato, kad gamtos stebuklų kontempliavimas labiausiai skatina žmones Dievą garbinti ir Jį mylėti. Šv. Pranciškus Asyžietis matė ir mylėjo Dievą seseryje saulėje, ugnyje ir brolyje vandenyje. Šventasis Kryžiaus Jonas pastebi: „Siela didžiai paskatina mylėti savo Mylimiausiąjį, Dievą, mąstydama apie kūrinius, regėdama Jo rankų darbus“. Kalnų didybė, jūros platybės, žvaigždėto dangaus didingumas, nuošalaus slėnio tyla, šaltinio čiurlenimas, paukščių čiulbėjimas, rožės ar net paprastos ramunės žavesys – visa tai tik neregimojo grožio atspindžiai ir aidai. Atspindėdami Dievą, jie kviečia žmogų mylėti Jį, garbinti ir šlovinti.

Dievo didybę ir neišmatuojamą gerumą galima jausti ir patirti didžiuosiuose idealuose. Dievo meilė gali reikštis atsidavimu tiesai, gėriui ir grožiui, pvz., menui, mokslui, savo šaliai ar apskritai žmonėms. Netgi jei šias Dievo meilės išraiškas dar reikėtų gryninti, žmogus per jas gali pasiekti ir mylėti Dievą bei Jo absoliutų gerumą.

3. Dievo meilės savybės

a) Meilė Dievui turi būti aukščiausia

Žmogus turi mylėti Dievą pirmiau ir labiau už visus kūrinius. Šv. Raštas tai išreiškia raginimu mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6,5; Mt 22,36-38; Mk 12,30; Lk 10,27) ir vadina tai pirmuoju ir didžiausiu įsakymu. Meilė Dievui turi būti didesnė už meilę tėvui ir motinai, broliui ir seseriai, žmonai ir vaikams, didesnė netgi už meilę savo gyvybei (plg. Mt 10,37; Lk 14,26).

Tik aukščiausioji meilė yra verta Dievo. Nes, juo būtybė tobulesnė, tuo ji vertesnė meilės ir turi didesnę teisę į meilę. Dievas yra begalinis šventumas, išmintis, gerumas ir grožis. Todėl Jis be galo mylėtinas, be galo meilės vertas. Be to, Dievas yra visų dalykų pradžia ir tikslas, ir kaip toks Jis vertas būti mylimas visa širdimi. Kas tik žmogus yra ir ką jis turi, už viską jis skolingas Dievui ir viskuo turi naudotis Jo garbei. Pagaliau, visa viršijanti Dievo meilė žmonėms, pasireiškusi Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje, Jo įsikūnijimu, kančia bei mirtimi ir Eucharistija, šaukiasi tokios pat atsiduodančios bei savęs visiškai atsisakančios meilės.

Nereikalaujama, kad mūsų meilė Dievui būtų pats stipriausias afektas (affective summus), t. y. kad emocine šiluma ir švelnumu viršytų visas kitas meiles, pvz., motinos meilę savo vaikui. Nors verta siekti tokio idealo, tačiau tai nepriklauso Dievo meilės esmei. Dievo meilė pirmiausia yra dvasinės, o ne emocinės prigimties. Meilės Dievui esminis dalykas – aukščiausia pagarba Dievui ir Jo valiai. Todėl ši meilė turi būti aukščiausia savo vertinimu (appretiative summus), t. y. Dievą reikia vertinti labiau už visas kitas gėrybes, ir jokia kita meilė negali jos viršyti. Dievo meilė yra „valios, o ne jausmo dalykas. Melsti, kad būtų šventai gerbiamas mūsų dangiškojo Tėvo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad išsipildytų Jo valia; kartu su Juo gėrėtis Jo begaliniu tobulumu; bijoti. Jo garbę žeminančio užmiršimo, bijoti Jam piktžodžiaujančio neigimo, bijoti Jį įžeidžiančios nuodėmės; širdingai gailėtis dėl visko, ką turėjome Jam atiduoti ir neatidavėme; dėl visko, kas skaudina Švenčiausiąją Širdį, atgaila už tai atsiteisti – tai vis valios veiksmai, ir kiekvienas iš jų yra meilės veiksmas“ .

Jei žmogui liepiama išsižadėti Dievo ar elgtis prieš Jo valią (pvz., nužudyti nekaltą žmogų), jis turi verčiau paaukoti savo gyvybę, negu pasipriešinti aukščiausiems Dievo reikalavimams. Kankinio mirtis, kuria žmogus paaukoja savo gyvybę dėl Kristaus ir dėl savo brolių, kaip Kristus dėl mūsų (1 Jn 3,16), yra didžiausias meilės įrodymas. „Nors ji (kankinystė) nedaug kam duodama, tačiau visi privalo būti pasirengę Kristų išpažinti žmonių akivaizdoje ir jį sekti kryžiaus keliu persekiojimų, kurių niekada netrūksta Bažnyčiai, atveju“ (LG 42).

b) Meilė turi būti vidinė ir veiksminga

Meilė Dievui negali pasitenkinti paprastu džiaugsmingu Dievo gerumo ir grožio vertinimu ar niekam neįpareigojančiu Dievo valiai pritarimu, kuris ją giria kaip vertybę, bet nežada kovoti už jos įgyvendinimą. „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18). Mylėti Dievą visa širdimi, visomis jėgomis reiškia veiksmingai mylėti Jo valią ir visomis jėgomis bei priemonėmis stengtis ją įgyvendinti. Pirmiausia tai reiškia laikytis Jo įsakymų ir vengti nuodėmės. „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14,21). „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų – tasai melagis“ (1 Jn 4,20). Toliau tai reiškia visiškai ir ryžtingai atsiduoti Dievo karalystės ir Jo garbės reikalams. „Vykdydami šimtus kasdienių pareigų, net pačių nuobodžiausių, mes turime tai daryti su kilnios širdies dosnumu, tvirtai ir be paliovos rūpindamiesi vis labiau pašlovinti Dievą ir patikti Kristui“ (L. Colin).

Meilės žodžiai ir jausmai be atitinkamų darbų – tai melaginga meilė, neverta to vardo. Bet, antra vertus, išoriniai meilės darbai be vidinės meilės dvasios taip pat nėra tikra meilė. Išoriniai geri darbai, įkvėpti asmeninės garbės troškimo, išreiškia ne meilę Dievui ar kitam žmogui, bet netikusią savimeilę. Todėl Kristus įspėja savo apaštalus šelpti kitus ne dėl pasigyrimo ir šlovės, bet dėl Tėvo danguje (Mt 6,2-4). Net „jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13,3). Išorinis geras darbas turi plaukti iš vidinės meilės Dievui kaip iš savo pagrindinės versmės. Tik tada jis priimtinas Dievui ir žmonėms, ir tik tada galima pasakyti, kad tas žmogus myli Dievą.

B. DIEVO MEILĖ IŠREIŠKIAMA MALDA IR DARBAIS

Dievo meilė išreiškiama, viena, garbinimu, meditacija, malda ir Dievo kultu, antra, broliškos meilės darbais. Tuo pačiu metu šie dalykai skatina ir gilina meilę Dievui. „Kad meilė, kaip gera sėkla, augtų ir duotų vaisių, kiekvienas tikintysis privalo noriai klausytis Dievo žodžio ir, Jo malonės padedamas, vykdyti Jo valią darbais, dažnai dalyvauti sakramentuose, ypač Eucharistijoje, bei šventose pamaldose ir nuolatos atsidėti maldai, atsižadėjimo praktikai, broliškam bei veikliam tarnavimui ir visų dorybių praktikavimui“ (LG 42).

Šiandien yra tendencijų, kurios nori sumažinti ar paneigti maldų ir kontempliacijos reikšmę Dievo meilės dorybei. Teigiama, kad malda yra nenaudinga veikla, nevertas laiko gaišinimas. Aktyvi meilė artimui laikoma pirminiu, jei ne vieninteliu rimtu būdu prasmingai mylėti Dievą. Tačiau tai yra baisus tikrųjų žmogaus santykių su Dievu ir artimu iškraipymas. Tai nesiskaitymas su tikraisiais žmogaus poreikiais. Argi Šv. Raštas neliepia žmonėms, kada tik įmanoma, melstis ir garbinti Dievą? Ar Jėzus nepagiria Marijos, kuri sėdėjo prie Jo kojų ir klausėsi Jo žodžių, ir ar neįspėja Mortos, užsiėmusios patarnavimais ir pasiskundusios Viešpačiui, kad Marija „neveikli“? „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10,41f).

Jau žmogiškoji meilė ir draugystė nori džiaugtis mylimo ar draugo artumu, dalytis mintimis, prisirišimu, atsidavimu. Nuolatinis pasinešimas veikti, net ir rūpinantis bendrais siekiais bei interesais, greitai paliks nepasotintą tikros draugystės ilgesį ir sukels kitame žmoguje jausmą, kad jis nuskriaustas asmeninių santykių sferoje, kuri jam svarbiausia. Ir Dievo meilės srityje pirmenybė priklauso visiškam širdies atsidavimui Dievui, grynam Jo šlovinimui bei Jam dėkojimui, nuoširdžiam atsidavimui, kuris tiesiog išskirtinai telkiasi į Dievą ir Jame ilsisi.

Žmonijos religinės tradicijos sutaria su krikščionybe, kad kontempliatyvusis gyvenimas pirmesnis už aktyvųjį, nes įgalina žmogų siekti pažinimo ir atsidavimo, kuris suteikia laisvę (plg. SC 2). „Malda, bažnytinė ir asmeninė, eina pirma veiksmo. Ji pirmiausia nėra vien psichologinės jėgos šaltinis, galimybė „prisipildyti degalų“. Tai veiksmas, tobulai suderintas su meile, Dievo garbinimo ir šlovinimo veiksmas, kuriuo mylimas asmuo stengiasi pilnutinai ir nesavanaudiškai parodyti, jog jis suprato Dievo kreipimąsi. Senasis ir Naujasis Testamentai, Kristaus gyvenimas, šv. Pauliaus ir šv. Jono teologija – visa tai liudija šią pirmenybę. Juokinga ir liūdna matyti, kaip šiuolaikiniai krikščionys ignoruoja tą faktą ir mano, kad jie susitinka su Kristumi tik kitame žmoguje, ar dar blogiau – įsivaizduoja, kad jų vienintelis uždavinys yra dirbti (technikos) pasaulyje. Jie greitai nepajėgia skirti pasaulietinės atsakomybės nuo krikščioniškosios misijos. Kas nepažįsta Dievo kontempliacijoje, nepažins Jo nei veikloje, net jei ieško Dievo, atsispindinčio pažemintuosiuose ir nuskriaustuosiuose. Eucharistijos šventimas yra susitelkimo, kontempliacijos ir meilingojo bendravimo veiksmas, ir tai vienintelė vieta, iš kurios krikščionys gali būti pasiųsti į pasaulį: ite, missa (missio) est. Ir tik tada „nepaliaujama malda“, kurią įsako šv. Paulius (1 Tes 5,7) gali virsti veiksmu“ .

Žmogus tikrai negali mylėti Dievo, Jo nepažindamas, nes ko nepažįstame, to ir nemylime. Tai reikia teisingai suprasti. Šis pažinimas pirmiausia yra ne mokslinis, sąvokinis, bet egzistencinis pažinimas, įgyjamas asmeniškai susitinkant su Dievu, paremtas tikėjimu; tai praktinis pažinimas, einantis iš susijungimo ir vienybės su Dievu patirties. Meditacija, kontempliacija, malda – vienintelis būdas asmeniškai pažinti Dievą, tikrai suvokti Dievo valią bei Jo planą pasaulio atžvilgiu. Be maldingos meditacijos žmogui gresia pavojus atsitraukti nuo Dievo bei Jo tikrosios valios. Jis rizikuoja pamesti iš akių tikruosius tikslus, kuriems turi tarnauti savo veikla ir kurie vieni veiklą paverčia meilės išraiška.

Suprantama, Dievo meilė turi atsiskleisti ir darbais. Tik tada meilę galima vadinti „įstatymo įvykdymu“ (Rom 13,10; plg. Mt 22,40; Kol 3,14). Aiškiai ir nedviprasmiškai šv. Jonas liepia savo krikščionims mylėti ne „žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18).

Tačiau pažymėtina, kad iš principo maldą ir meditaciją galima laikyti darbu. Faktiškai sutelkta meditacija yra aukščiausia veikla, kokia tik gali būti, – tai sielos darbas . Bet paprastai mylėti darbu, veiksmu reiškia tokią veiklą, kuria žmogus keičia jį supantį pasaulį, ir ypač liečia broliškosios meilės darbus. Tokia juk Dievo valia, kad žmogus bendradarbiautų Jo, Kūrėjo, veikloje ir toliau ją tobulintų, kad užvaldytų žemę ir išnaudotų jos galimybes; kad kovotų už žmonijos solidarumą, teisingumą ir vienybę. Todėl meilę Dievui žmogus būtinai privalo išreikšti ir priimdamas bei įgyvendindamas Dievo skirtus aktyvaus gyvenimo uždavinius.

Vatikano II Susirinkimas įspėja, kad nebūtų supriešinama „iš vienos pusės socialinė ir profesinė veikla, o iš kitos – religinis gyvenimas“ (GS 43). Broliškosios meilės darbai ir aktyvus tarnavimas negali pakeisti maldos ir kulto. Antra vertus, maldingumas neturi pateisinti nusigręžimo nuo žemiškosios atsakomybės. Didysis meilės įsakymas apima visą Įstatymą: atsidavimą Dievui malda bei kultu ir tarnavimą Viešpačiui aktyvios meilės darbais.

C. NUODĖMĖS PRIEŠ DIEVO MEILĘ

Kiekviena nuodėme žmogus nusikalsta Dievo meilei. Nuodėmė ir meilė prieštarauja viena kitai ir negali būti suderintos. Mirtinoji nuodėmė visiškai sugriauna Dievo meilę, o atleistinoji – mažina ją. Nuodėmės gali tiesiogiai prieštarauti Dievo meilei, jei jos atsisuka prieš pirminį Dievo meilės objektą – patį Dievą, atstumdamos arba neigdamos Dievo meilę, Jo garbinimą ir šlovinimą. Arba jos gali prieštarauti netiesiogiai, jei pažeidžia kūrinių ar asmenų teises. Šiomis nuodėmėmis nusikalstama Dievo meilei, pažeidžiant Dievo troškimą, kad gerbtume šias teises ir mylėtume brolius. Apie šias nuodėmes kalbama kartu su atitinkamomis dorybėmis kituose moralinės teologijos skyriuose. Nuodėmės prieš Dievo garbinimą nagrinėjamos skyriuje apie religijos dorybę. Čia paliesime tik abejingumo ir neapykantos Dievui nuodėmes.

1. Abejingumas

Abejingumu (indiferentiškumu) žmogus nusikalsta Dievo meilei, nes Dievas, kaip aukščiausiasis Gėris, yra vertas būti mylimas visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Nusidedama, jei abejingumas kyla iš pakaltinamo nesistengimo pakankamai sužinoti apie Dievą, siekti vienybės ir draugystės su Juo. Dažnai abejingumas Dievui bei religinėms vertybėms kyla iš netinkamo auklėjimo bei vadovavimo religiniam gyvenimui. Šiuo atveju žmogų galima laikyti nekaltu. Taip pat pažymėtina, kad ne visi žmonės vienodai jaučia religinį pasaulį. Kai kurie iš prigimties linkę į mistinį patyrimą, labiau už kitus brangina religiją ir pamaldumą. Tokie prigimties skirtumai sąlygoja įvairų religinio gyvenimo intensyvumą. Bendras abejingumas vykdyti Dievo meilės pareigas – yda, o jei jis kyla iš tingėjimo, netvarkingos meilės kūriniams ar panašių šaltinių – subjektyviai nuodėmingas.

2. Neapykanta

Neapykanta – labiausiai priešinga meilei nuodėmė. Neapykanta atmeta ir pasmerkia žūti tai, kas yra ar atrodo blogis. Kadangi Dievas yra begalinis gėris, atrodytų, neįmanoma Jo nekęsti. Žinoma, kas mato Dievą tokį, koks Jis yra – kaip meilės ir gerumo esmę – negali Jo neapkęsti. Bet šioje žemės viešnagėje žmogus pažįsta Dievą tik miglotai ir netobulais įvaizdžiais. Dažnai šie vaizdiniai ne tik nepakankami, bet ir iškraipyti. Taip pat žmogus pažįsta ne tiek patį Dievą, kiek Jo veiklos padarinius, Jo įsakymus ir įstatymus. Žmonėms ne visada visais atžvilgiais patinka Dievo įstatymai, o Jo sprendimai neretai būna tamsūs ir skausmingai nesuprantamai, pvz., kai Jo valia žmogų užgriūna ligos, skurdas, pažeminimas, neteisingas pasmerkimas ir t. t.

Žmonės, atmetantys Dievą ir Jo nekenčiantys dėl neteisingų žinių ar dėl iškreipto Jo vaizdinio, negali būti vadinami Dievo priešais tikrąja prasme, bent jau tol, kol tik šie dalykai yra jų priešiškumo šaltinis. Galutinis jų išsižadėjimas nėra nukreiptas prieš patį Dievą, bet prieš neteisingą Jo vaizdinį. Tačiau pažymėtina, kad žmogaus kalba apie Dievą visada yra netobula. Netobulas Dievo įsivaizdavimas gali žmogų paskatinti neklausyti tikrųjų Dievo reikalavimų dėl to, kad šie atrodo nepatogūs ir reikalauja aukų iš egocentriškos žmogaus prigimties.

Žmonės gali nusigręžti nuo Dievo ir dėl Jo siunčiamų kančių, nelaimių bei įvairių sunkumų. Nevilties prislėgtam žmogui per sunku tikėti Dievo meile. Nors toks nusigręžimas žmogiškai suprantamas, jis smerktinas, nes čia trūksta tikėjimo Dievu ir meilės Jam, o tai – nuodėmė. Dažnai tai tik laikinas atsitraukimas ir neviltis, kuriuos žmogus nugalės, kai nurims jo jausmai ir atslūgs depresija.

Dažniausiai neapykantos Dievui šaltinis yra nuodėmingas gyvenimas, priešingas Dievo valiai. Nusidėjėlis, visiškai paskendęs nuodėmėse ir besilaikantis savo neteisingų tikslų bei troškimų, Dievą laiko savo priešu. Toks nusistatymas prieš tikrąją Dievo valią sukėlė pasaulio neapykantą Kristui. Nuo pat kūdikystės Kristui buvo lemta būti „prieštaravimo ženklu“ (Lk 2,34) ir „suklupimo akmeniu“ tiems, kurie nepaklūsta Dievo žodžiui (Rom 9,32; 1 Pt 2,8). Pasaulis Kristų persekiojo ir nepripažino, nes Jo skelbiami žodžiai ir meilė, kurios Jis reikalavo, prieštaravo žmonių troškimams. „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą“ (Jn 3,20). Kristus yra pasaulio šviesa, tačiau tamsa neapkenčia šviesos. Kadangi apaštalai ir Bažnyčia dalyvauja Kristaus misijoje, jų likimas panašus į Jo. „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15,18f). Kuo aštriau apsireiškusi šventybė prieštarauja nuodėmingų žmonių norams bei ambicijoms, tuo karštesnė jų neapykanta. Šį priešiškumą matome iš daugelio pranašų ir šventųjų gyvenimo.

Reikia pabrėžti, kad antireliginį priešiškumą Kristaus ir Bažnyčios tarnams kartais sukeldavo pastarųjų silpnybės, broliško rūpestingumo, nuolankumo ir pakantumo trūkumas. Bet neteisinga būtų teigti, kad visa opozicija religijai, Kristui ir Bažnyčiai kilo tik dėl jos narių, ypač dėl kunigų bei vienuolių, praeities ir dabarties silpnybių. „Kai kuriose sferose šiandien yra ryški tendencija, tolygi manijai, teigti, kad pati Bažnyčia kalta dėl viso priešiškumo Dievui. Šie gudruoliai kritikai turi prisiminti, kad ir Kristus, švenčiausias iš visų žmonių,. tapo pačios baisiausios Dievo priešų neapykantos objektu. Tai todėl, kad jie savo širdyse jau buvo nusiteikę prieš Jo dangiškąjį Tėvą“ (B. Häring). Bažnyčia, vykdanti savo misiją pasaulyje, tampa „suklupimo akmeniu“ ir priešiškumo taikikliu, kaip ir Kristus.

IV skyrius

DIEVO GARBINIMO PRIGIMTIS

Galutinis žmogaus ir kūrinijos tikslas yra Dievo garbė. Šiam tikslui jie buvo sukurti. Tai jų būties priežastis. Ir visi turi prisidėti prie šio tikslo. „Aš esu Viešpats, tai mano vardas. Savo garbės kitam neperleisiu nei savo šlovės stabams“ (Iz 42,8). Kūrinija šlovina Dievą jau pačiu egzistavimu. Žmogus, kaip kūrinijos vainikas, turi duoti šlovę Dievui sąmoningai: protu ir valia. „Reikia gerbti mano vardą“ (Mal 2,2; Iz 42,12; Jer 13,16), – reikalauja Viešpats iš savo tautos ir iš visų žemės gyventojų.

Dabartiniame gamtos mokslų ir technikos pasaulyje religijos neretai atsisakoma kaip nemokslinės ir praktiškai neproduktyvios doktrinos. Dievas laikomas žmogaus troškimų įasmeninimu, o religija – opiumu žmogui nelaimėje. Teigiama, kad tokioms fantazijoms ir iliuzijoms žmogus turįs supriešinti aktyvią humanišką pagalbą ir išspręsti savo problemas, sukurdamas geresnes ekonomines sąlygas. Materialiai klestinti visuomenė, galinti kiekvienam garantuoti ekonominę ir socialinę gerovę bei lygybę, – vienintelis visiško žmogaus atsidavimo vertas tikslas. Apreiškimo knygos pranašystėje šis „pasaulio garbinimas“ statomas prieš „Dievo garbinimą“.

Dievo garbinimo klausimas glaudžiai susijęs su žmogaus prigimtimi ir paskirtimi. „Jei žmogų vertinsime tik ekonominiu ir politiniu matu, kaip „homo faber“ (žmogų robotą) ar „animal sociale et politicum“ (socialinį bei politinį gyvūną), tai Dievo garbinimą reikės pasmerkti kaip nenaudingą laiko eikvojimą ar žalingą užsiėmimą. Bet jei žmogaus būties esmė yra tikra transcendencija (už empirinės tikrovės ribų, antmaterialinė), tai Dievo garbinimą reikia laikyti pagrindiniu veiksniu, be kurio sunyktų visas žmogaus gyvenimo turinys“ (Michael Schmaus).

Visose religijose, o ypač krikščioniškoje teologijoje, žmogus turi transcendentinę paskirtį. Jis galutinę prasmę mato ne savyje ir ne žemiškoje gerovėje, bet amžinųjų Dievo planų įgyvendinime didesnei Dievo šlovei ir bendravime su Juo.

A. DIEVO GARBINIMO SAMPRATA IR OBJEKTAS

1. Dievo garbinimo samprata

Garbinti Dievą reiškia priskirti Jam aukščiausią vertę . Tai akivaizdi išvada iš pačios Dievo idėjos – „tai, už ką nieko didesnio negalima pamąstyti“ (Anzelmas Kenterberietis). Turėti Dievą reiškia garbinti Jį. Žmogus, tikintis Dievą, natūraliausiu nusiteikimu Jį garbins ir šlovins: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir valdžią“ (Apr 4,11).

Dievo garbinimo dorybė dažnai apibrėžiama kaip religijos dorybė. Tačiau bendrinė „religijos“ žodžio reikšmė yra platesnė ir gilesnė negu Dievo garbinimas. Religija – tai pagrindinis tikėjimas į Dievą. Religijos esmę sudaro teologinės dorybės. Jos yra Dievo garbinimo siela ir daro įmanomą religinį gyvenimą. Antra vertus, Dievo garbinimas plaukia iš religijos kaip jos išraiška. Ji žymi religinius veiksmus ir viešą ar privatų Dievo kultą. „Lemiamasis elementas čia yra pagarba, rodoma Dievui išoriniais ženklais, ir gyvybės bei išganymo viltis, susijusi su ta pagarba“ (M. Schmaus). Dievo garbinimo dorybė gali būti apibrėžta kaip ta dorybė, kuria žmogus rodo Dievui tokią pagarbą, kokios Dievas vertas.

Garbinimo motyvas yra Dievo šventumas, pranašumas ir didybė. Dievo šventumas ir šlovė atsiskleidžia kūrinijoje, Jo epifanijose (apsireiškimuose), o krikščionims ypatingu būdu – Jėzuje Kristuje. Kristaus gyvenimas ir mirtis labiausiai atskleidžia visuotinę Dievo meilę, o prisikėlimas – spindintį Dievo triumfą. Tačiau Kristus ne tik išreiškia šventąją Dievo didybę. Jis taip pat rodo žmogui, kaip iš tikro garbinti Tėvą ir pats perduoda šį garbinimą žmonijai pačiu tobuliausiu būdu. Todėl krikščionys kviečiami garbinti Dievą vienybėje su Kristumi, kuris yra jų vadovas ir tarpininkas pas Dievą. Be to, ir Kristus, kaip Dievo Sūnus, yra garbinimo objektas. Naujasis Testamentas atiduoda Kristui šlovę ir pagarbą taip, kaip Senasis Testamentas – Švenčiausiajam Dievui (Mk 13,26; Jn 1,14; 17,1-5.24; 1 Kor 2,8; Tit 2,13; Žyd 13,21; 1 Pt 4,11). Vienoda pagarba atiduodama Avinėliui ir Sėdinčiajam Soste. „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią, ir lobį, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir gyrių. Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius, pagarba ir šlovė“ (Apr 5,12f).

Religija ir Dievo garbinimu žmogus patvirtina dvilypę tikrovę. Pirma, jis pripažįsta savo nevertumą, menkumą ir nuodėmingumą prieš absoliučią būties pilnatvę ir absoliutų Švenčiausiojo vertumą. Tai sukelia pagarbą, kuri pabrėžia atstumą (mysterium tremendum). Antra, jis pripažįsta savo priklausomumą nuo Kūrėjo ir suvokia, kad jo pagrindinė kryptis turi eiti į palaimingąją Dievo pilnatvę, vienintelę galinčią suteikti prasmę žmogaus skurdui. Iš Dievo sklindanti traukos jėga šaukiasi mylinčiojo ir besiilginčio atsidavimo, skubančio į vienybę (mysterium fascinosum). Šie pagarbaus atstumo ir mylinčio atsidavimo poliai persunkia visą religingumą kaip jo pirminė jėga.

Širdies gelmėje patirtas religingumas siekia išorinės išraiškos. Išreikšti vidinę pagarbą ir tyrą atsidavimą Dievui – tai Dievo garbinimo prasmė ir funkcija.

2. Įvairios Dievo garbinimo formos

Kiekvienas moraliai geras veiksmas tarnauja Dievo garbei ir šlovei, pripažįsta Jo absoliučią didybę. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10,31). Todėl kiekvienas moraliai geras veiksmas atiduoda deramą garbę Dievui ir gali būti laikomas Dievo garbinimo veiksmu. Dievo garbinimo veiksmai tikrąja prasme yra tie veiksmai, kurių tiesioginis ir išreikštas turinys yra Dievą garbinti bei šlovinti. Dievas garbinamas ne tik numanomai bei tarpiškai, ištikimai vykdant žemiškąsias pareigas, bet ir išoriškai – veiksmais, išreiškiančiais šlovę, pagarbą bei pripažinimą, kurių tikslas yra asmeninis susitikimas ir bendravimas su Dievu. Šis skyrius palies tik pastaruosius išorinio garbinimo veiksmus.

a) Dievo garbinimo formos

Dievo garbinimo formas galima skirti pagal atskiras priemones ir būdus, žmogaus naudojamus išreikšti pagarbą ir atsidavimą Dievui. Pirmą vietą čia užima malda ir auka kaip pagrindiniai religijos išraiškos būdai. Dievas garbinamas, į Jį kreipiamais žodžiais ar dovanomis, aukojamomis iš žmogaus turto ir pateikiamomis Dievui. Be to, daugelyje religijų skaitomos šventos knygos kaip iš Dievo ateinantis žodis. Krikščionybėje – Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos ir viso Šventojo Rašto – Senojo ir Naujojo Testamento – skelbimas (plg. SC 24). Ypač liturginiame Dievo garbinime žmogaus malda ir šlovinimas suvokiami kaip atsakymas į Dievo žodį.

Tarp Dievo garbinimo veiksmų krikščionių religija žymiausią vietą skiria sakramentų apeigoms. Jie išreiškia žmogaus tikėjimą, pagarbą ir meilę tikinčiųjų bendruomenės atliekamais išoriniais liturginiais veiksmais, vadovaujant dvasininkui. Kartu jie žmogui teikia malonių, vis labiau jį vienijančių su Dievu. Be sakramentų, dar yra sakramentalijos. Tai panašios apeigos, bet mažiau svarbios ir teikiančios malonių ne dėl savo pačių veiksmingumo, bet dėl Bažnyčios maldų.

Kitos Dievo garbinimo formos yra tam tikrų dienų ir laikotarpių šventimas, šventų vietų ir objektų lankymas, pagarba Dievo vardui, Jo simboliams ir paveikslams. Pagarba Dievui reiškiama ir garbinant šventuosius, gerbiant pašventintus asmenis, ypatingu būdu atsiduodančius šventajai tarnybai – kunigus, vienuolius.

Įžadai – aukoms priklausanti Dievo garbinimo forma. Vadovėliai juos paprastai priskiria ypatingiems Dievo garbinimo veiksmams šalia priesaikos ir saikdinimo. Bet kadangi sakramentai ir sakramentalijos yra dalinai įprasti, dalinai ypatingi Dievo garbinimo veiksmai, šis padalinimas nėra pakankamai tikslus. Gali iškilti abejonė, ar priesaika teisėtai laikoma Dievo garbinimo veiksmu. Juk priesaika ne taip aiškiai išreiškiamas ketinimas, kaip kitais Dievo garbinimo veiksmais. Priesaikos tiesioginis tikslas yra labiau socialinė tiesos patvirtinimo ir žodžio laikymosi dorybė. Ir tik tarpiškai priesaika yra Dievo garbinimo aktas, kadangi žmogus pripažįsta savo tikėjimą Dievu ir atsakomybę prieš Jį. Bet kiekvienas moraliai geras veiksmas turi būti nukreiptas į Dievą ir vykdomas sutinkamai su Jo valia. Skirtumas tik toks, kad duodantis priesaiką žmogus sąmoningiau stoja prieš Dievą ir Jo įsakymą, tačiau šis skirtumas čia tik laipsniškas. Todėl priesaika neturėtų būti laikoma išoriniu Dievo garbinimo veiksmu, bet nagrinėjama skyriuje apie tiesą, garbę ir žodžio laikymąsi. Maldavimas yra stipri prašymo forma. Egzorcizmo forma priklauso sakramentalijoms.

b) Liturginiai ir neliturginiai Dievo garbinimo veiksmai

Liturginis Dievo garbinimas – tai pamaldos, laikomos pagal Bažnyčios ar bendruomenės knygas, nurodymus ir papročius. Jas celebruoja dvasininkas ar tos Bažnyčios ar bendruomenės atstovas, užimantis tos bendruomenės dvasininko pareigas. Liturginis Dievo garbinimas yra oficiali Bažnyčios ar bendruomenės tikėjimo ir religinių įsitikinimų išraiška.

Katalikų Bažnyčia žiūri į savo liturgiją kaip į pamaldas (dieviškąją tarnybą), kuriose „mistinis Kristaus kūnas, būtent, Jo galva ir nariai, pilnu ir viešu kultu garbina Dievą. Dėl to kiekviena liturginė apeiga, kaip kunigo – Kristaus ir Jo kūno – Bažnyčios darbas, yra perdėm šventas veiksmas, kuriam savo pobūdžiu ir laipsniu neprilygsta joks kitas Bažnyčios veiksmas“ (SC 7). Liturginė celebracija turi pirmenybę prieš visus kitus Dievo garbinimo veiksmus. Liturgija iš Bažnyčiai priklausančiųjų kasdien kuria šventąją Bažnyčią Viešpatyje, Dievo būstą dvasioje (SC 2). Tuo pačiu metu tikintieji stiprinami skelbti Kristų ir įkvepiami tapti viena meilės širdimi. Iš liturgijos, „kaip iš šaltinio, plaukia į mūsų sielą malonė ir yra sėkmingiausiai laimimas Kristaus vykdomas žmonių pašventinimas bei Dievo pagarbinimas, kurio kaip tikslo siekia visi kiti Bažnyčios darbai“ (SC 10).

Tačiau dvasinis gyvenimas nesibaigia dalyvavimu liturgijoje. Neliturginis ir paraliturginis Dievo garbinimas yra taip pat vertingas ir be jo negalima apsieiti. Krikščionis turi melstis Tėvui ir slapta, savo kambaryje (plg. Mt 6,6). Ir liaudiškas maldingumas yra nuoširdžiai rekomenduojamas kaip papildomas, nors ir antrinis, krikščionių pamaldumo šaltinis (SC 12f).

3. Dievo garbinimas ir šventųjų garbinimas

Aukščiausias Dievo garbinimas (cultus latriae) priklauso tik vienam Dievui. Jis vienas yra visų švenčiausias ir visų aukščiausias, vertas visiško ir besąlygiško atsidavimo. Kadangi Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir turi vieną prigimtį su Tėvu, ir Jis vertas tokios pagarbos kaip Tėvas. Netgi šventą Kristaus žmogystę reikia gerbti latreutiniu kultu, nes per hipostatinę vienybę ji yra esmingai sujungta su Dievo didybe. Tai įtikinamiausiai paliudija šlovingas prisikėlimas iš numirusiųjų.

Kadangi Dievo garbinimo motyvas yra Dievo šlovė ir šventumas, kurie ypatingu būdu pasireiškia šventuosiuose, vadinasi reikia gerbti Dievą ir Jo išrinktuosiuose. Tai angelų ir šventųjų gerbimo pagrindas (cultus duliae).

Nuo ankstyviausių krikščionybės laikų Bažnyčia kartu su apaštalais bei krikščionių kankiniais gerbė ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei angelus. Prie jų netrukus buvo prijungti tie, kurie tobuliausiai pasekė Kristaus skaistumu ir neturtu, ir pagaliau kiti, kurių herojiška krikščioniškųjų dorybių ir dieviškųjų charizmų praktika buvo rekomenduojama tikinčiųjų pamaldumui kaip sektinas pavyzdys. Tačiau jau senovės laikais buvo žmonių, kurie atmetė šventųjų garbinimą (pvz., Vigilancijus); VIII a. šventųjų kultą puolė ikonoklastai, o XVI a. – reformatai. Antra vertus, Rytų Bažnyčiose šventiesiems skiriama itin didelė pagarba.

Katalikų Bažnyčia neįsako garbinti šventųjų, bet labai pataria, pvz., Tridento Susirinkimas ir Vatikano II Susirinkimas . Šventieji – tai kūriniai, kurie ypač artimi Dievui, ir todėl juos reikia gerbti, bet ne dievinti. Nors Švenčiausioji Mergelė Marija, kaip Dievo Motina ir tobuliausias žmogiško šventumo bei meilės Dievui pavyzdys, nusipelno ypatingos pagarbos tarp kitų šventųjų (cultus hyperduliae; plg. LG 52f), ji niekada nebuvo ir negali būti dievinama. Nors kartais krikščionys priima tuos pačius išorinius ženklus garbinti ir Dievui, ir šventiesiems, bet skiriasi šio garbinimo vidinis nusiteikimas. Dievas garbinimas dėl jo paties, o šventieji – dėl jų vienybės su Dievu ir todėl, kad jie mums rodo atsidavimo Dievui pavyzdį ir mus užtaria pas Dievą. Pamaldumas šventiesiems yra nukreipiamas į Dievą.

Taigi labiausiai dera, „kad mes Kristaus bičiulius bei tėvonius ir mūsų įžymius brolius bei geradarius mylėtume, tinkamai dėkotume už juos Dievui, nuolankiai į juos kreiptumės maldomis, prašydami galingos Dievo pagalbos per Jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, vienintelį Atpirkėją ir Išganytoją“ . Iš tiesų kiekvienas mūsų meilės aktas šventiesiems iš prigimties veržiasi į Kristų ir baigiasi Jame, kuris yra visų šventųjų vainikas, o per Jį – į Dievą, nuostabų ir garbingą savo šventuosiuose“ (LG 50). Dėl tos pačios priežasties nepagarba šventiesiems (pvz., vartojant jų vardus keiksmuose ar burnojime prieš Dievą) netiesiogiai įžeidžią Dievą.

Kartais Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų garbinime gali pasitaikyti piktnaudžiavimų ir perdėjimų. Vatikano II Susirinkimas tokį pavojų atsimena ir todėl visus prašo vengti galimų trūkumų ir taisyti esamus. Bet tokie piktnaudžiavimai negali būti argumentas prieš šventųjų garbinimą apskritai. Tikintieji privalo suprasti, kad „tikrasis šventųjų kultas remiasi ne tiek išorinių aktų daugybe, kiek gilia, veiklia mūsų meile, kai didesniam mūsų ir Bažnyčios labui šventuosiuose ieškome jų gyvenimo pavyzdžio, palaikymo bendrystėje ir pagalbos užtarimu“ (LG 51).

B. DIEVO GARBINIMO PAGRINDAS

Kartais neigiama pareiga ir būtinumas išreikšti Dievo garbinimą. Kiti iš principo jam pritaria, bet neigia būtinumą ir pareigą garbinti Dievą išoriškai ir ypač kolektyviai. Todėl pirmiausiai nagrinėsime, kodėl apskritai reikia garbinti Dievą, o vėliau, – kodėl būtina garbinti išoriškai ir kolektyviai.

1. Pareiga garbinti Dievą apskritai

a) Šventasis Raštas

Šventasis Raštas Dekaloge pareigai garbinti Dievą skiria pirmąją vietą: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas. Neturėk kitų dievų be manęs“ (Iš 20,2f). Įsidėmėtina, kad pirmosios dalies įsakymai kalba ne apie pareigą garbinti Dievą apskritai – šią pareigą ir būtinumą senovės tautos laikė neginčijama ir savaime suprantama, – bet pabrėžia pareigą garbinti vieną tikrąjį Dievą. Dievinimas ir garbinimas skiriamas tik vienam Jahvei: „Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manim prisieks kiekvienas liežuvis“, – sako Viešpats (Iz 45,23; plg. Iz 42,8; 48,11). Mąstydamas apie Dievo didybę, Jo kūrybos stebuklus, žmogaus priklausomybę nuo Dievo, psalmistas kviečia tikinčiuosius: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsčia, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją!“ (Ps 95,6).

Kristus pakartoja šį Dekalogo įsakymą: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ (Mt 4,10). Pareiga garbinti Dievą ir Jam melstis laikoma savaime suprantama; tai aišku iš dažno Kristaus pasišalinimo pakalbėti malda su dangiškuoju Tėvu, iš Jo nurodymų, kaip reikia gerai melstis (Mt 6,7-13), iš Jo ir apaštalų dalyvavimo liturginėse apeigose sinagogoje, iš kelionių į šventyklą ir šventadienių šventimo. Nebuvo reikalo pabrėžti šios pareigos, nes žydai šiuo atžvilgiu elgėsi nepriekaištingai ir buvo labai sąžiningi.

Ankstyvajai Bažnyčiai nuolatinis vienijimasis pamaldomis ir Dievo garbinimu buvo savaime suprantamas dalykas: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2,42; plg. Apd 20,7). Šv. Paulius Dievo garbinimą krikščionių bendruomenėse taip pat laiko savaime suprantamu. Jis liepia savo krikščionims pasiduoti vedamiems Kristaus dvasios ir žodžio, kai dėkingai giedant „Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3,16), ir švęsti Viešpaties Vakarienės deramu būdu (1 Kor 11,17-34).

b) Religijos istorija

Religijos istorija rodo, kad Dievo garbinimas bei kultas yra seni kaip ir pati žmonija. Kultinis religingumas yra visur – ir primityviose gentyse, ir aukštesnėse kultūrose, nors formos labai skirtingos. Žmogus yra kūrinys, kurio vienintelė egzistavimo priežastis yra Dievas. Žmogus taip susijęs su Dievu, kad negali ignoruoti fakto, kad jis visiškai priklauso nuo Dievo valios ir gyvena pirmiausia Jo šlovei.

c) Protas

Jei tik žmonės tiki Dievą, tai protas pasako, kad jie turi gerbti begalinę Dievo didybę. Mat Dievas yra aukščiausia būtybė. Jame gyvena visas šventumas ir jėga. Antra vertus, žmogus yra Jo kūrinys, neturintis nieko savo, bet viską gavęs iš Dievo, tad jis gali tik pulti prieš Dievą ant kelių, Jį visomis jėgomis garbinti, šlovinti ir pasiduoti Jo viešpatavimui. Jei kas atsisako atiduoti Dievui aukščiausią garbę, tai atsisako pripažinti savo tikrą padėtį ir esmę. Vadinasi, tas klysta, vadovaujasi nerealia pažiūra. Tokia būsena daro žmogų dvasiniu ligoniu ir nelaimingu, bent jau po ilgesnio laiko.

d) Psichologija

Psichologija patvirtina žmogaus poreikį teisingai santykiauti su Dievu – paklusti Jam ir garbinti Jį. K. G. Jungas teigia, kad religinio gyvenimo trūkumas yra pagrindinis žmonių psichinių ligų ir neurozių šaltinis, ypač antroje gyvenimo pusėje. Tikėjimą jis laiko pagrindine psichinės sveikatos prielaida. Žmogaus siela jaučia absoliutų poreikį. Jei žmogus absoliučią vertę suteikia reliatyviam dalykui, jis jaučiasi nepatenkintas ir gali susirgti. „Tik tada, jei žmogus siekia tikrojo Absoliuto, kurį pripažįsta praktiškai ir konkrečiai (pagrindiniu įsakymu), jis išvengia gilaus nerimo ir psichinių negalavimų. Vidinė sielos pusiausvyra garantuojama tik tada, jei subjektyvi pojūčių tvarka visiškai suderinama su objektyvia būties tvarka (realybės principas)“ .

2. Išorinio ir kolektyvinio Dievo garbinimo būtinumas

Senojo Testamento religija buvo griežtai nustatyta išorinio kulto religija. Kultas užėmė tiek vietos, kad pranašai turėjo kelis kartus priekaištauti dėl perdėto išorinių veiksmų vertinimo ir raginti atsiminti pagrindinį vidinio atsidavimo ir meilės poreikį (Iz 1,11-17; 29,13f; Jer 7,21-26; Am 5,21-24). Kristus nori, kad Tėvą šlovintume „dvasia ir tiesa“ (Jn 4,23f). Išoriniai veiksmai be širdies atsidavimo yra menkaverčiai, bet tai nereiškia, kad jie iš viso nereikalingi. „Jei neši dovaną prie altoriaus, ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną“ (Mt 5,23f). Kristus pritarė išoriniam kultui. Jis pats jame dalyvavo (plg. Lk 4,16). Eucharistine auka, sakramentais ir kunigyste Jis padėjo pamatus liturginiam kolektyviniam Dievo garbinimui savo Bažnyčioje. Švęsdamas Paskutinę Vakarienę su apaštalais, Jis pirmą kartą davė jiems savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalu ir įsakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19). Pirmieji krikščionys vykdė savo Mokytojo valią, kai jie reguliariai susirinkdavo laužyti duonos ir bendrai garbinti Viešpaties (Apd 2,42; 20,7).

a) Išorinis kultas

Išorinis kultas kyla iš pačios žmogaus prigimties. Žmogus, sudarytas iš kūno ir sielos, turi tarnauti Dievui, Jį šlovinti ir kūnu, ir siela. Jis turi tarnauti Dievui visa esybe. Todėl vidinius garbinimo jausmus reikia išreikšti ir išoriškai.

Žmogus jaučia būtinumą išreikšti vidinį atsidavimą Dievui išoriniais kulto veiksmais. „Burna kalba iš širdies gausos“ (Mt 12,34) – tai bendra patirtis. Sielos džiaugsmą ir rūpestį žmogus nori išreikšti žodžiais, ženklais ir veiksmais. Regimais daiktais ir išoriniais veiksmais širdis nukreipiama į Dievą, galvosena visą laiką budri, ji stiprinama ir gilinama. O ilgai nepraktikuodamas išorinės išraiškos žmogaus vidinis nusiteikimas suglemba, sustingsta.

„Mes, šiuolaikiniai žmonės, polinkiu į techniką ir mechaniką, netgi mintimis ir jausmais esame perdaug linkę nepakankamai vertinti ženklo ir simbolio svarbos gyvenime. Mūsų supratimas apie ritualinį simbolį, kaip psichinį ir dvasinį poreikį, yra dažnai pernelyg siauras, o jį reikia sąmoningai ir uoliai ugdyti“ (B. Häring). Kaip natūralios žinios apie Dievą įgyjamos per regimąją kūriniją, taip Dievo meilė ir atsidavimas Jam visada atnaujinami išoriniu Jo garbinimu.

b) Kolektyvinis Dievo garbinimas

Išorinis kultas yra būtina kolektyvinio Dievo garbinimo prielaida. Mat išoriniai ženklai yra vienintelis būdas bendrauti su grupe ir sujungti ją į vieną bendrą veiksmą. Kolektyvinio Dievo garbinimo svarbą ir reikalingumą patvirtina svarūs argumentai.

Kolektyvinio Dievo garbinimo reikalauja „pati religijos esmė, kadangi religija yra taip pat socialinis reiškinys ir sutelkia bendruomenę, atiduodančią garbę Dievui. Žmonės turi šlovinti Dievą pagal visą savo prigimtį – kūniškai ir dvasiškai. Kaip individai ir kaip socialinės būtybės, jie privalo gerbti savo egzistencijos šaltinį, nes ne tik individą, bet ir bendruomenę Dievas sukūrė savo garbei ir šlovei. Abu (ir individas, ir bendruomenė). privalo Jį pripažinti ir garbinti. Todėl žmogui būtinas ne tik išorinis, bet ir socialinis kultas, kurį atlieka bendruomenė“ (B. Häring).

Bendruomenės bendrasis kultas iš esmės papildo asmeninį Dievo garbinimą, jį teisingai nukreipia. Visose gyvenimo srityse individą labai parturtina visuomenė, o be visuomenės jo gyvenimas yra nepilnavertis. Tai galima pasakyti ir apie maldos gyvenimą. Asmeninį religingumą daro vaisingą bendruomeninis Dievo garbinimas, išlaikantis pusiausvyrą ir saugantis nuo suklydimų. Be to, per savo įtaką atskiram asmeniui bendras kultas skatina sąžiningą, dorybingą gyvenimą ir bendruomeninę taiką bei vienybę.

Kai Kristus padėjo pagrindus liturginiam Dievo garbinimui, ypač Krikšto, Kunigystės ir Eucharistijos (bet taip pat ir kitais) sakramentais, Jis atsižvelgė į šiuos žmogaus prigimties reikalavimus. Liturginėse apeigose Kristus susieja save su Bažnyčia „iš tikrųjų tokiu būdu, kuriuo Dievas tobulai garbinamas ir žmonės pašventinami“ (SC 7). Bendruomeniška tarnyba Dievui liturginėse apeigose „mistinis Kristaus Kūnas, būtent, Jo galva ir nariai, pilnu ir viešu kultu garbina Dievą“ (SC 7). Kadangi liturginis kultas toks reikšmingas, kiekvienas tikintysis turi pareigą ir teisę dalyvauti jame (SC 14).

c) Praktinė išvada

Krikščionys, o ypač kunigai, privalo atidžiai rūpintis liturginių ceremonijų atlikimu pagal bendruomenės nustatytas taisykles. Jei Dievo įsakyta Jį garbinti kolektyviai, tai drauge įsakyta ir laikytis kulto nuostatų, sudarančių ir garantuojančių bendrąją pamaldų tvarką. „Kadangi pamaldomis visa krikščionių bendruomenė, Bažnyčia, garbina Dievą, tai atskiras žmogus privalo paklusti grupei, organizuojamai Bažnyčios, ir formoms bei direktyvoms, vadovaujančioms visam kūnui. Jis turi ne kritikuoti liturgiją, bet stengtis gauti naudos, nuolankiai naudodamasis viskuo, kas duota. Kaip atskiras narys jis neturi teisės reikšti savo simpatijų ar antipatijų bendruomenės ceremonijų standartui, o tuo labiau – keisti jį pagal savo užgaidas. Tai ypač liečia ceremonijas, glaudžiai susijusias su Aukos ir sakramentų esme“ (B. Häring). Nors turėtų būti pakankamos sąlygos liturgijai prisitaikyti prie aplinkybių ir tautų, bet netgi šie prisitaikymai negalimi be tam tikros tvarkos. Bažnyčios tarnai turi vadovautis atsakomybės jausmu už didesnę bendruomenę, kuriai jie priklauso, ir už žmones, kuriems jie tarnauja kaip šios bendruomenės nariai. Akivaizdu, kad geram liturginių pamaldų organizavimui ir kulto bei tikėjimo vienybei turi būti tam tikros bendrosios kulto normos.

Antroji išvada sako, kad dalyvavimas bendrose pamaldose yra privalomojo pobūdžio. Pagrindinis pamaldų tikslas – pagarbinti Dievą. Pamaldų metu žmogus atiduoda Viešpačiui vertą Jo vardo pagarbą ir šlovę. Paties besimeldžiančiojo pamokymas, ugdymas ir įkvėpimas yra greičiau antraeilis tikslas. Todėl galutinis dalyvavimo bendrame kukte kriterijus negali būti žmogaus jausmai ir malonumas. Žmogus neatleidžiamas nuo šventų pamaldų tik dėl to, kad „jam nepatinka dalyvauti jose“ ir kad jis čia nesitiki stipraus dvasinio pakilimo. „Dievo garbinimas – tai skola, kurią reikia atiduoti nepriklausomai nuo mūsų jausmų; tai Viešpaties šlovinimas, kurio vertas Jo vardas, todėl jis privalomas krikščionims. Pirminis Dievo garbinimo tikslas – Dievo šlovė, o ne tarnavimas žmogui“ (Raymond Abba). Pamaldos (Dievo garbinimas) – tai ne vien priemonė tikslui pasiekti. Nėra didingesnės žmogaus veiklos už deramą Viešpaties šlovinimą. Todėl neteisingas bet koks subjektyvus pamaldų vertinimas. Pirmiausia – Dievo garbinimas, o paskui žmogaus dvasinis pakilimas. Bet ir jo sulaukiama, jei meldžiamasi vertai ir siekiama tikrojo tikslo.

C. NUODĖMĖS DIEVO GARBINIMUI: NETIKRAS KULTAS

Netikro kulto nuodėmės yra ypač tiesiogiai nukreiptos prieš Dievo garbinimą, nes jos esmiškai netinkamos tikram Dievo garbinimui. Čia priskiriami tokie atvejai, kai išoriniai Dievo garbinimo veiksmai neatiduoda deramos pagarbos Dievui, o bando Dievą paversti žmogaus tarnu – jiems trūksta atsidavimo dvasios (netikras tikro Dievo kultas); arba kai garbinimo objektas yra netikri dievaičiai (stabmeldystė); arba kai panašus į religinį tikėjimą ir atsidavimas nukreipiamas į velnią ar kitas tamsias magines jėgas (prietaringumas ir magija).

1. Klaidingas tikrojo Dievo garbinimas

Tikrojo garbinimo centras – Dievo garbė ir šlovė. Tai žmogaus atsidavimo ir visiško klusnumo Dievui išraiška. Netikru (klaidingu) garbinimu, priešingai, stengiamasi religijos pagalba priversti Dievą tarnauti žmogui, arba Dievas garbinamas tokiomis priemonėmis, kurios nevertos Dievo, nes jos neišreiškia žmogaus tikro vidinio atsidavimo Dievui, bet yra tik išorinis to atsidavimo surogatas, arba net yra priemonė žmogaus aistroms ir ambicijoms išreikšti.

a) Pusiau magiška pamaldumo praktika

Tai tam tikri ritualai ir maldos, kuriems priskiriami tam tikri būtini padariniai, kylantys iš griežto ritualų vykdymo ar kartojimo reikalaujamą skaičių kartų. Tokios maldos ir ritualai, pavyzdžiui, gali būti naudojami prieš žmonių ir gyvulių ligas arba, kad pasisektų reikalai, kad kas nors pamiltų ir t. t. Padariniai jau nebelaikomi laisva Dievo kilnumo dovana, bet veikimu slaptos jėgos, įgautos ritualais ir maldomis. Ši jėga neva laiduoja trokštamą pasisekimą.

Čia priklauso ir tam tikri gydymo įtaiga tipai. „Tam tikros, dažnai juokingos formulės turi būti kartojamos nustatytą skaičių kartų, idant paveiktų įvairias ligas (sustabdytų kraujavimą, gydytų žaizdas, gelbėtų nuo gyvačių nuodų ir t. t.). Formulės slaptumas paprastai laikomas jos veiksmingumo sąlyga“ (B. Häring). Nuo šios pusiau magiškos praktikos reikia skirti gydymo dovaną (charizmą), šaukiantis Dievo ar Kristaus vardo: ją aprašo jau šv. Paulius (1 Kor 12,28-30), ir ji plaukia iš tikro pasitikėjimo Dievu.

Kartais žmonės tikisi teigiamų padarinių iš grynai mechaninio šventų dalykų vartojimo. Tai šventieji paveikslai, relikvijos. Juos tikintieji liečia, užsikabina ant kaklo, įsisiuva į drabužius. Kartais relikvija ar kitas mažas religinių daiktų gabalėlis nuryjamas. Ypatinga galia priskiriama paveikslui ar relikvijai be būtino santykio su Dievu ar šventaisiais, kuriuos nurodo tie objektai ir kuriuos iš tikro reikėtų garbinti. Klaida ta, kad tikimasi veiksmingumo, kuris kiltų iš paties objekto, o ne iš vidinio atsidavimo Dievui.

Nėra abejonės, kad tokia beveik magiška veikla ir būdai kenkia tikram Dievo garbinimui ir yra nuodėmingi. Jie nelogiški, migloti ir yra daugelio nesusipratimų šaltinis. Tačiau daugeliu atvejų tikintieji nežino šių dalykų ir todėl jiems daugiau ar mažiau atleidžiama dėl nežinojimo. Be to, kartais tokioje veikloje yra ir tikro atsidavimo Dievui. Išmintingas vadovas, naikindamas neteisingą vartojimą, turi išsaugoti tikro pamaldumo pėdsakus. Jo tikslas turi būti – apšviesti linkstančius į netikras pamaldumo formas ir nukreipti juos į tikrą pamaldumą, pagilinti jų sielų religingumą.

Savo ruožtu kunigai gali nuklysti priešinga linkme, žvelgdami į religiją per daug iš dvasinės pusės ir nekreipdami dėmesio į teisėtą simbolių ir išorinio ritualo poreikį. Taip jie sukuria tuštumą, kuri yra dar atviresnė nenustatytoms pamaldumo formoms.

b) Tuščias garbinimas nevertomis priemonėmis

Neverti Dievo yra tie kulto veiksmai ir priemonės, kurie neišreiškia žmogaus tikro atsidavimo Dievui. Pirmiausia tai liečia išorines aukas ir liturginius veiksmus, kuriais pakeičiamas žmogaus klusnumas ir atsidavimas Dievui. Besimeldžiantysis įsivaizduoja Dievą – dangaus valdovą, kuris reikalauja iš žmogaus aukų ar kitokių garbinimo veiksmų duoklės. Į juos žiūrima kaip į tam tikrą mokestį Dievui. Sumokėjęs „mokestį“, žmogus jaučiasi esąs laisvas toliau elgtis, kaip jam patinka.

Tokį ritualizmą labai peikia Senojo Testamento pranašai. Jų lūpomis Viešpats priekaištauja Išrinktajai tautai: „Neapkenčiu, bjauriuosi jūsų šventėmis, nerandu jokio malonumo jūsų iškilmėse. Nors jūs ir atnašaujate man deginamąsias aukas ir grūdų atnašas, jų nepriimsiu; į jūsų peniukšlių galvijų susitaikinimo atnašas nė nepažvelgsiu. Nešdinkitės nuo manęs su savo giesmių triukšmu, – neklausau jūsų arfų skambesio! Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas tarsi tekanti upė.“ (Am 5,21-24; plg. Iz 1,11-17; Jer 7,21-26). Dievas pirmiausia nori žmogaus širdies, jo meilės ir klusnumo. Be šios dvasinės dalies išorinės aukos ir ritualai yra tušti.

Todėl ir žmonių gyvybės aukoti Dievui nedera. Aukos turi išreikšti žmogaus asmeninį atsidavimą Dievui, todėl jose turi būti kažkas jo paties. Žmogaus gyvybė nepriklauso žmogui, todėl niekas negali aukoti kito žmogaus kaip savo atsidavimo Dievui išraiškos (plg. Įst 18,10; Jer 32,34f; Ez 20,30f; 23,37-39).

Netikę kulto veiksmai yra tokie veiksmai bei ritualai, kuriais išsiveržia žmogaus aistros, kurie turėtų patenkinti malonumo, pasilinksminimo, prestižo ir panašius troškimus, užuot išreiškę tikrą Dievo garbinimą. Toks beprasmio garbinimo pavyzdys yra sakralinė prostitucija, gana paplitusi antikiniais laikais, arba kai kurios labiau karnavalinės negu religinės procesijos, kai kur praktikuojamos net iki šių dienų. Šiai kategorijai priklauso ir įnoringi bei sauvališki liturginių ceremonijų ir funkcijų kaitaliojimai.

2. Netikrų dievų garbinimas (stabmeldystė)

Kraštutiniausia netikro kulto forma – tai fiktyvių (pramanytų) dievybių, kokių nors kūrinių, dvasių ir velnio garbinimas. Prieš tokį pasibjaurėtiną beprasmiškumą Dievas nukreipė savo pirmąjį Dekalogo įsakymą – kategoriškai atmetė bet kokią dievybę, išskyrus Jį patį: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ (Iš 20,3).

Gana paplitęs religinis fenomenas – ištiso gerų ir piktų dievybių (panteono) garbinimas. Antikinių Rytų, graikų ir Romos imperijos religijos, su kuriomis susidūrė Senasis ir Naujasis Testamentai, buvo politeistinės. Daugelio dievų ir deivių garbinimas buvo kilęs ne dėl sąmoningos apostazės nuo tikrojo Dievo, bet dėl paprasčiausio nežinojimo. Tokia stabmeldystė nėra asmeninė kaltė. Tačiau objektyviai politeizmas yra klaida – jį reikia nugalėti ir atmesti. Šv. Raštas nuolat aistringai kovoja prieš stabmeldystę (Pr 35,2-4; Joz 24,14-23; Teis 2,11-14; Jer 32,29-36; 1 Kor 10,14; 1 Jn 5,21; Apr 21,8f).

Stabmeldystė gali remtis dualistine pasaulio samprata. Šalia gerojo Dievo čia yra ir piktoji dvasia – Dievo priešingybė. Norintis nuraminti piktąją dvasią ir užsitarnauti jos malonę žmogus turįs jai atiduoti duoklę bei aukoti aukas. Toks samprotavimas buvo ir Izraelio stabmeldiškų nukrypimų priežastis. Garbindami Jahvę, izraelitai pripažino ir vietines dievybes, egzistuojančias ir jiems kenkiančias. Bet Šv. Raštas neigia šią logiką. Nors jis neatmeta piktųjų jėgų (ypač velnio) egzistavimo, tačiau pripažįsta, kad jos visiškai paklūsta Dievo valdžiai. Bet jei toms pikto jėgoms ir buvo duota tam tikra galia, būdas jas nugalėti yra ne garbinimo aukos, bet dorybingas gyvenimas.

Stabmeldiško kulto objektais padaromi ir žemiškieji padarai. Būdavo sudievinami imperatoriai, kartais ir kitos išskirtinės asmenybės. Buvo garbinami net gyvuliai, medžiai, akmenys ir pan. Dažnai nelengva nustatyti, ar šie kūriniai buvo laikomi tikromis dievybėmis, ar dievų būstais, ar šventais simboliais ir objektais. Šiaip ar taip, jie sudaro dalį stabmeldystės kulto, kuris nėra vertas žmogaus ir kurio reikia atsisakyti.

Platesne, bet tikrai reikšminga prasme Šv. Raštas stabmeldyste vadina sukurtųjų laikinų gėrybių laikymą aukštesnėmis už galutinius tikslus. Biblija stabmeldžiais vadina tuos, kurie aukščiausiomis vertybėmis laiko pinigus, malonumus ir panašius žemiškus dalykus (Mt 6,24; Ef 5,5; Fil 3,19; Kol 3,5). Ši stabmeldystės rūšis yra labai realus mūsų šiandieninės civilizacijos pavojus, besireiškiantis turto, materialinės pažangos, valstybinės valdžios ir pan. kultu. Kai žmogus pamiršta Dievą ir pasineria į žemiškas materialines gėrybes bei kūno malonumus, jis dieviškąja aureole apgaubia sukurtąsias gėrybes; joms paskiria savo gyvenimą, taip dar kartą išduoda savo esminę religinę prigimtį.

3. Prietarai

Plačiąja prasme prietarai – tai priėmimas tokių įsitikinimų ir veiksmų, kurie objektyviai neturi pagrindo ir todėl yra tušti bei absurdiški. Į šią plačią prietaringumo sampratą įeina ir pusiau magiškas piktnaudžiavimas tikrais religiniais įsitikinimais, tai minėta anksčiau, aptariant klaidingas tikrojo Dievo garbinimo formas. Siauresne prasme prietaringumas – tai tikėjimas įsivaizduojamomis jėgomis ir atitinkami veiksmai jų atžvilgiu. Jei prietaringų religinių praktikų klaida yra rėmimasis netinkamomis bevaisėmis priemonėmis, kuriomis žmogus nori gauti malonių iš tikrai egzistuojančių dvasinių jėgų, būtent Dievo ir šventųjų, tai prietaringumo klaida yra pasikliovimas jėgomis, kurių iš viso nėra.

Prietaringumą reikia skirti nuo ritualų ir papročių, kurie nėra griežtai racionalūs, bet turi simbolių ir sutartinių ženklų reikšmę. Religinių ir liturginių simbolių vartojimas turi tikrą reikšmę. Jie padeda žmogui priartėti prie Dievo. Bet jų pasirinkimas nėra privalomas, pagrįstas grynai proto. Švęsto vandens vartojimas žmonėms ir daiktams šventinti regimai išreiškia Dievo pagalbos ir užtarimo prašymą arba simbolizuoja jų pašventimą Dievui. Čia ženklas yra tikrai reikšmingas, nors nėra priežasties, kuri griežtai tik jo reikalautų; lygiai taip tiktų ir kitoks ženklas. Šiandien dešinės (laimingos) rankos paspaudimas sveikinantis reiškia abipusę žmonių pagarbą, mandagumą ir draugystę. Kaip toks šis ženklas turi tikrą prasmę, nors jo kilmė galbūt buvo magiškas gestas ir nebūtinai turėjo dabarties reikšmę.

Prietaringumą reikia skirti nuo žmogaus parapsichologinių sugebėjimų naudojimo. Netgi jei jų prigimtis ir sąlygos nėra visapusiškai žinomos ir paaiškinamos moksliškai, jų buvimas yra įrodytas bandymais. Neabejotina, kad kai kurie žmonės tikrai gali pasinaudoti karklo (ar kita) vytele ar specialia švytuokle atrasti vandeniui, mineralams ar net pamestiems daiktams. Stalelio ar lėkštelės pasisukimas gali atskleisti nuslėptus faktus, nors žinovai paprastai tvirtina, kad gali atskleisti tik tuos faktus, kurie, bent jau nesąmoningai, žinomi vienam iš dalyvių. Gydymas įtaiga – tai dar vienas parapsichologinės prigimties dalykas, kuris yra sėkmingai taikomas, net jei jis nepadeda, esant rimtesnio pobūdžio organiniam susirgimui. Žinoma, šių ypatingų sugebėjimų naudojimą galima kartais supainioti su prietarais ar jį gali lydėti apgaulė. Tokiu atveju, žinoma, reikia prieštarauti tokiems veiksmams.

Vienas iš svarbiausių prietaringumo šaltinių yra nežinojimas. Lengviau pasiduoda prietarams žmonės, neturintys informacijos apie mokslo faktus, nežinantys gamtos reiškinių priežasties, neįgiję teisingos Dievo sampratos. Tokie žmonės tiki paslaptingomis jėgomis todėl, kad jaučia poreikį paaiškinti nesuprantamus neįprastus ir bauginančius dalykus. Be to, prietaringi įsitikinimai ir veiksmai dažnai paveldimi iš protėvių. Jie laikomi savaime suprantamais, ir žmogui sunku jų išvengti.

Tačiau giliausios prietaringumo ištakos – tai tikro tikėjimo Dievu ir tikros religijos neturėjimas. Tikro tikėjimo neturėjimas paaiškina, kodėl net išsilavinę žmonės būna prietaringi. Kad ir kaip plistų ir tvirtėtų mokslas, žmogaus egzistavimas lieka nesaugus, jį baugina daug nenumatomų poslinkių. Žmogus ieško saugumo ir užtarimo. Jei jis negali to rasti pasitikėdamas Dievu ir Jo Apvaizda, jis linksta į prietarus, teikiančius jam tariamą saugumą. Prietaringumas – „tai vienas iš žmogaus nevilties bandymų paaiškinti savo nepalankų egzistavimą ir pabėgti nuo nesaugumo bei rūpesčio. Jis (prietaringumas) gali būti miglota užuomina apie bauginančias būties gelmes ir žmogaus paskirtį transcendencijai. Bet prietaringumas pirmiausia iškreipia žmogaus požiūrį į absoliutų Dievo vienvaldiškumą, nes jis įkvepiamas idėjos, kad ritualiniais žodžiais ir veiksmais galima permaldauti dievus ir jėgas, nuo kurių, kaip jis mano, priklauso jo mįslinga būtis“ (B. Kloppenburg).

Prietaringumas dėl nežinojimo nėra asmeninė žmogaus kaltė, nebent jis pats kaltas, kad mažai žino. Bet jei prietaringumo priežastis yra pagrindinio tikėjimo trūkumas – to tikėjimo, kai žmogus pasitikėdamas atsiduoda Dievui, tai reikia laikyti žmogaus kalte ir nuodėme. Šv. Raštas rūsčiai smerkia sunkias prietaringumo formas: būrimus, pranašavimą, juodąją magiją, apžavus, kerų naudojimą (Įst 18,9-14; Iz 2,6; 8,19; Jer 27,9f; Apd 19,19) ir netgi skiria mirties bausmę kerėtojams, burtininkams, mediumams (Iš 22,18; Kun 20,27). Jei prietaringumas kyla iš tikėjimo trūkumo, tai sunki nereligingumo nuodėmė. Nes šiuo atveju žmogus tiki ir pasitiki ne Dievu, o įsivaizduojamomis jėgomis ir bando rasti apsaugą bei pagalbą ten, kur jų nėra. Be to, prietaringumas dažnai yra asmeninio ir visuomeninio neatsakingumo nuodėmė, bent jau objektyviai, nes žmogus savo sprendimus grindžia ne sveiku protu, o iliuzijomis. Todėl būna nepriimami reikalingi sprendimai, paralyžiuojami ryžtingi veiksmai, nepaisoma tikrų gyvenimo reikalavimų.

Tačiau reikia pripažinti, kad šiame pasaulyje veikia daug jėgų, kurios neįprastos, keistos, bet realios ir gamtinės. Tai minėtieji parapsichologiniai reiškiniai. Daugelis šių reiškinių anksčiau buvo priskiriami prietaringiems ir magiškiems veiksmams, o tai neteisinga. Tai realūs dalykai, kuriuos turi pripažinti žmogus, ir jų naudojimo negalima laikyti nuodėmingu. Tokių neįprastų parapsichologinių galių stebėjimas dažnai įkvepia žmones atiduoti duoklę ir prietarams tikrąja to žodžio prasme, nes yra daug dalykų, kurių mes nepajėgiame suprasti. Tai reikia laikyti faktoriumi, kuris atleidžia kaltę ir kurį pagaliau galima priskirti nežinojimui. Todėl prietaringumą reikia vertinti atsargiai. Viena vertus, visų neįprastų reiškinių nereikia laikyti magiškais ir prietaringais, bet, antra vertus, nereikia ir beatodairiškai pulti prie jų, ar jie būtų pasaulietinio, ar religinio pobūdžio.

a) Tuščios praktikos

Tai tikėjimas tam tikrais ženklais bei sąlygomis ir tam tikrų daiktų prietaringas (nepagrįstas) naudojimas.

Tokių ženklų pavyzdžiai: bijoma kelią prabėgusios juodos katės kaip nesėkmės ženklo; vengiama skaičiaus 13, kaip blogo ženklo; skiriamos „sėkmingos“ ir „nesėkmingos“ dienos. Taigi, manoma, kad pirmadienis – nesėkminga diena. Senovės tautose sėkmingiausia diena buvo penktadienis. O krikščionių laikais tai pasidarė Kristaus mirties diena, blogo ženklo diena. Antradienis ir ketvirtadienis laikomos sėkmingomis dienomis.

Paplitęs ir tam tikrų daiktų nešiojimas sėkmei ar saugumui užtikrinti. Šiai kategorijai priklauso talismanai, amuletai, kaukės. Talismanai – tai objektai, turintys atnešti sėkmę, laimę ir turtą jų savininkui. Amuletai turį saugoti nuo blogos įtakos. Šios dvi objektų rūšys ne visada griežtai skiriamos. Dažnai jie dėvimi ant kaklo, nešiojami kaip apyrankės, žiedai ar būna įsiūti į drabužius. Kartais jie pritvirtinami prie durų, medžių, valčių, automobilių ir t. t. Kartais tai simboliai ir figūros, nupirktos juvelyrinėje parduotuvėje, o kartais – beverčiai ir absurdiški dalykai: pamestos kelnių sagos, juodų kačių plaukai, dramblio šeriai, monetos su skylutėmis ar „laimingi“ smulkūs pinigai. Kaukės naudojamos apsaugai nuo nelaimės. Jos kilusios iš laukinių žvėrių, velnio ar bauginančių žmonių kaukių, turėjusių išgąsdinti ir išvaikyti piktąsias dvasias. Šiuolaikiniai prietarai iš jų padarė kimštas lėles: meškiukus, tigriukus ir kitokius gyvulius. Kai kam tai tik žaisliukas pramogai. O kiti be jų nevažiuos į kelionę. Prie sėkmę nešančių daiktų priskiriama netgi rasta (bet ne pirkta) pasaga. Ji prikalama prie durų, automobilių, laivo stiebų ir t. t.

Moralinė teologija privalo nepritarti jokiam tikram prietaringam tikėjimui ženklais. Tradiciniai vadovėliai netgi labai griežtai smerkia šį dalyką. Visi bereikšmiai ženklai daugiau ar mažiau prieštarauja tikėjimo Dievu kilnumui ir sveikam protui. Tačiau būtų per giežta juos laikyti sunkia nuodėme. Dažnai tai tik atleistinos nuodėmės ar netgi tik trūkumas. Neretai jų priežastis – „nepagrįstas bailumas, dėl kurio žmogus nesugeba atsisakyti kvailų dalykų, jei jie plačiai paplitę. Tai labiau duoklė, kurią silpnumas moka prisitaikėliškumui“ (B. Häring). Tačiau jei tikėjimas visais „gerais“ bei „blogais“ ženklais ir įvairių amuletų vartojimas tampa sistema, kontroliuojančia visą žmogaus gyvenimą, ir jei tikėjimas Dievu, meldimasis bei sakramentų priėmimas tampa antraeiliu, tada toks prietaringumas jau laikomas sunkia nuodėme.

b) Ateities spėjimas

Tai mėginimas tam tikromis priemonėmis atspėti ateitį ar įgyti kitų slaptų žinių. Tokios žinios gali liesti dingusio asmens likimą, dingusių daiktų buvimo vietą, nesurastus nusikaltėlius, užmirštus dalykus, toli esančių žmonių būklę ir pan. Negalima neigti, jog kai kurie asmenys, turintys parapsichologinių sugebėjimų, gali pasiekti stulbinančių rezultatų, atskleisdami faktus. Tačiau taip pat tiesa, kad čia neretai griebiamasi apgaulės, ypač ateities spėjimo atveju. Ateities numatymas yra daug retesnė dovana ir ją lydi daug daugiau neaiškumų negu slaptų dabarties ir praeities įvykių spėjimas.

Spėjime reikėtų skirti ateities numatymą ir kitų slaptų žinių atskleidimą. Ne kiekvienas tikėjimas pranašavimais yra prietaringas ir todėl nuodėmingas. Kai kurie žmonės tikrai turi dovaną numatyti ateitį. Bet toks pasikliovimas pranašavimais negali būti laikomas pagrįstu, nes perdaug ribotas tokių pranašysčių patikimumas ir per daug dažnai jomis dengiasi apgaulė. Tikrai būtų neatsakinga apleisti savo pareigas (pvz., studijas, profesiją, šeimą) patartam pranašysčių. Dažnai kreipimasis į ateities spėjikus yra neleistinas dėl jų naudojamų metodų, pvz., jei būrėjai savo pranašavimams suteikia pseudoreliginę formą, kaip spiritizme, ar jei jie gauna savo žinias tarsi šaukdamiesi velnio.

Slaptų reiškinių spėjimas yra dažnesnis reiškinys. Jo negalima paprasčiausiai atmesti kaip pakaltinamo ar nuodėmingo. Pasitaiko net kunigų ir vienuolių, turinčių parapsichologinių sugebėjimų, ir jų konfratrai su jais konsultuojasi kebliais atvejais, pvz., norėdami rasti pamestus daiktus ar gauti informacijos apie dingusius žmones. Slaptų dalykų spėjimas yra priimtinas, jei žmogui tam suteikta teisė, jei nėra pavojaus, kad bus padaryta žalingų klaidų ir jei vartojami tinkami būdai.

Mediumas ir jo konsultantai privalo turėti teisę į tas žinias. Jie turi gerbti asmenines paslaptis. Netgi jei žmogus gali prieiti prie kitų žmonių asmeninių paslapčių (pvz., prie jų laiškų), jis neturi jų šnipinėti. Taigi, paėmus ypač ryškų pavyzdį, mediumams neleistina analizuoti (ieškoti) per išpažintį išgirstų dalykų ir atskleisti juos. Reikia imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta žalingų klaidų, pvz., atskleidžiant nusikaltimus. Bet kokius spėjimus, kurie rodo galimą nusikaltėlį, reikia labai gerai patikrinti įprastomis įrodymo priemonėmis. Pagaliau ir šia spėjimo forma negalima vartoti netinkamų metodų, tokių kaip spiritizmas ar velnio iššaukimas.

Tai liečia atsitiktines nedažnas konsultacijas. Tačiau neleistina reguliariai dalyvauti seansuose su mediumais, net jei jie nebūtų pseudoreliginiai. Pasinėrimas į okultizmą kelia pavojų tikėjimui ir žmogaus psichologinei pusiausvyrai. Patirtis rodo, kad per didelis užsiėmimas ekstrasensinėmis praktikomis gali sukelti mediumistines psichozes, kurios blogiausiu atveju net gali baigtis bandymu nusižudyti. Apie kai kurias specifines spėjimo (būrimo) formas reikia papildomai pakalbėti.

aa) Astrologija

Ji teigia, kad yra pastovus ryšys tarp žvaigždžių padėties žmogaus gimimo momentu ir žmogaus charakterio bei lemties. Todėl bandoma iš žvaigždžių skaityti žmogaus ateitį. Astrologija yra labai sena ateities spėjimo forma, paplitusi daugelyje tautų, dar ir šiandien plačiai praktikuojama.

Populiarioji astrologijos forma yra horoskopai, spausdinami daugelyje laikraščių ir žurnalų. Tačiau ir profesionaliausi astrologai juos atmeta kaip beverčius. Horoskopų paisymas yra tikri prietarai, neverti atsakingo žmogaus. Jų populiarumas rodo, jog pasaulietiškas žmogus negali atsikratyti įsitikinimo, kad jo būtį lemia ne šio pasaulio jėgos. Kadangi jo tikėjimas Dievu netvirtas ar iš viso prarastas, jis ieško pakaitalų, nes vis tiek jaučia savo pagrindą esant už savęs. „Jis mano, kad nurodymai ir patarimai tarsi ateina iš visatos gelmių, yra vadovavimas iš paslaptingojo ‚kito pasaulio‘ bei įkvepia pagarbią baimę“ (Johannes Fassbender). Tai ypač ryški prietaringumo nuodėmė.

Tačiau ir vadinamoji mokslinė astrologija negali pateikti įrodymų, kad jos metodai ir išvados yra svarūs. Daugeliu atvejų ji negali išvengti kaltinimo prietaringumu. Apibendrintos astrologinės klasifikacijos pagal konsteliacijas (žvaigždynų išsidėstymą) niekada negali pateikti tikrai individualaus horoskopo kiekvienam žmogui: žvaigždžių padėtis visiems tuo pat laiku gimusiems žmonėms yra maždaug ta pati. Todėl jų horoskopai, taigi ir likimas, turėtų būti vienodi. Tūkstančiai žmonių turi tokį horoskopą kaip Napoleonas, Gėtė ar Gandis. Bet kuris iš tų tūkstančių turėjo panašų talentą ar likimą? Tai netinka net dvyniams. Dar daugiau: konsteliacijų aiškinimo dėsniai yra tokie įvairūs, kad pripažįsta begalę galimų skaičių kombinacijų, ir atskirų astrologų metodai tarpusavyje taip skiriasi, kad jie tam pačiam žmogui sudarytų visai skirtingus horoskopus. Todėl profesionalią astrologiją, kaip mokslinį būdą numatyti žmogaus ateitį, reikia laikyti nepagrįsta.

Toks sprendimas neatmeta galimybės, kad žvaigždės, kaip ir mėnulis, gali turėti tam tikrą įtaką žmogaus sveikatai ir psichinei veiklai. Bet ši įtaka, kaip ir klimato, yra gana netiesioginė ir niekada nelemia valios sprendimo. Be to, žvaigždžių spinduliavimas veikia ne tik jo gimimo momentu, kai perrišama virkštelė, bet ir visą gyvenimą.

Tačiau, net jei astrologijos negalima priimti kaip tikro mokslo, nereikia visiškai atmesti galimybės, kad žvaigždžių stebėjimas gali įkvėpti jautresnių žmonių parapsichologinius sugebėjimus. Tai paaiškintų, kodėl astrologai kartais tikrai sukrečiančiai atspėja ateitį, kaip pastebėjo ir šv. Tomas Akvinietis.

bb) Ateities spėjimas

Ateities spėjimas iš kortų, arbatos ar kavos tirščių, krištolinių rutuliukų ir pan. Šias priemones dažnai naudoja populiaresni ateities pranašautojai. Nėra abejonės, kad labai dažnai toks „pranašavimas“ yra tik naivių klientų išnaudojimas, o ne tikras tikėjimas okultinėmis galiomis ir naudojimasis paranormaliais sugebėjimais. Tokie „pranašautojai“ turi gerai organizuotą šnipinėjimo sistemą, teikiančią jiems informaciją. Jie gali profesionaliai išmanyti žmonių psichologiją ir bendravimo meną. Antra vertus, negalima visiškai atmesti galimybės, kad šios priemonės gali padėti susikoncentruoti parapsichologinių sugebėjimų turintiems mediumams taip, kaip žvaigždės – jautriems žmonėms. Tas pat pasakytina ir apie chiromantiją, kur bandoma skaityti ateitį iš linijų žmogaus delne. Tačiau juk delno linijos, kaip ir rašysena, gali daug pasakyti apie žmogaus charakterį.

cc) Nekromantija ir spiritizmas

Tai bandymas išsikviesti mirusiųjų vėles ar dvasių pasaulio dvasias ir sužinoti iš jų slaptų žinių bei pažvelgti į ateitį. Mokslininkai mano, kad visi bendravimo su kito pasaulio dvasiomis demonstravimai gali būti paaiškinami (be apsukrumo ir gudrumo) gyvųjų žmonių sugebėjimų kombinacija.

Spiritistiniai seansai kai kuriose šalyse yra gana dažnas reiškinys. Spiritizmas tapo savotišku religiniu kultu, traukiančiu žmones iš mažiau išsilavinusių visuomenės sluoksnių. Spiritistiniai susirinkimai jiems pakeičia tikrąją religiją ir tikėjimą. Tokius seansus reikia priskirti netikram kultui ir kaip tokius atmesti. Buvusioji Šventoji Oficija (dabart. Tikėjimo Mokslo kongregacija. Vert.) uždraudė aktyviai dalyvauti spiritizmo seansuose dėl pavojaus tikėjimui ir dorovei . Jie net kelia pavojų žmogaus psichinei sveikatai ir pusiausvyrai. Kai kuriems asmenims leistina retkarčiais dalyvauti šiuose seansuose, norint gauti tam tikrų žinių ar mokslinio tyrimo reikalu, ypač jei mediumas nesuteikia seansui pseudoreliginės formos. Dalyvis turi žinoti, kad dvasios, kurios kalba, yra mediumo pasąmonės ir jos produktų įasmeninimas.

c) Magija

Tai bandymas antgamtiniu būdu, naudojantis paslaptingomis jėgomis, sukelti tam tikrus reiškinius. Skiriama baltoji magija, kurioje stengiamasi padėti gauti bent leistinas pasekmes, ir juodoji magija, kuria siekiama daryti žalą, ar turimi kiti nuodėmingi tikslai. Dažnai terminas „magija“ vartojamas pažymėti tokiai veiklai, kuria stengiamasi pasiekti tam tikrą tikslą visiškai netinkamomis priemonėmis ir, suprantama, tuščiai. Tokia veikla – tai aiškus prietaras. Bet ir naudojimasis egzistuojančiomis, nors ir slaptomis, jėgomis taip pat vadinama magija. Kadangi tos jėgos nėra grynai įsivaizduotos, tad tikėjimas jomis ir jų panaudojimas negali būti laikomas prietarais.

Mokslininkai eksperimentais įrodė, kad kai kurie žmonės turi sugebėjimą veikti daiktus ir kitus žmones fiziškai ir psichiškai vien savo dvasinėmis galiomis. Pavyzdžiui, daugelio žaidėjų kauliukais įsitikinimas, kad jie protu gali paveikti skaičių, kurį nori išmesti, buvo patvirtintais eksperimentais: norimi skaičiai iškrisdavo kur kas dažniau, negu numato tikimybių teorija. Buvo padaryti ir kiti psichokinezės bandymai: mediumai dvasine jėga pajudindavo nosines, šiukšlių dėžes ir netgi stalus. Buvo sėkmingai atlikta telehipnozė iš kelių šimtų metrų ir netgi kelių kilometrų atstumo. Gerai žinomas gydymas įtaiga, kai žmonių ir net gyvulių ligos gali būti pagydytos psichologiniu veikimu. Ir reikėtų nepamiršti, kad žmogus, savo psichikos jėga galintis pagydyti, taip pat gali ir susargdinti. Tikėjimas „bloga akimi“ tikriausiai nėra visai be pagrindo: į tai reikėtų pažiūrėti rimčiau.

Beje, žmonės paprastai kalba ne apie magiją, bet apie stebuklingą galią, jei žmogus ypatingus sugebėjimus įsakmiai sieja su Dievu, laikydamas save tik Jo įrankiu, ir tuos sugebėjimus panaudoja vien tik kitų gerovei. Toks pavyzdys gali būti kunigas Jonas Bosko. Taip pat magija nevadinama gydymas įtaiga, kai tai naudojama kitų gerovei. Magija, burtininkavimas, kerėjimas – tai žodžiai, išreiškiantys žmonių veiklą, kai jie naudoja savo sugebėjimus kenkti žmonėms ir gyvuliams. Žodis „magija“ vartojamas nusakyti bet kokiam kitam – geram ar piktam – paslaptingų jėgų naudojimui, jei žmonės nemato tos jėgos akivaizdaus ryšio su tikruoju Dievu.

Parapsichologinių galių naudojimas iš principo paklūsta tiems patiems moraliniams dėsniams, kaip ir bet kokia kita žmogaus veikla ir bet kuri kita įtaka kitiems. Parapsichologiniai sugebėjimai patys savaime nėra blogi. Tai Kūrėjo dovana, kaip ir bet kuri kita žmogaus savybė. Žmogaus pareiga – teisingai ir gerai tuos sugebėjimus panaudoti. Naudoti juos geriems ar bent jau neutraliems tikslams yra leistina ir teisėta, bet pajungti šiuos sugebėjimus blogiems ir žalingiems tikslams – nuodėminga ir neleistina.

Suvokimas, jog kai kurie žmonės gali turėti neįprastą galią, visais laikais kėlė įtarimų, kad tie keisti žmonės sukelia ligas ir kitokias nelaimes. Blogų padarinių nepagrįstas priskyrimas tam tikriems asmenims yra rimta neteisingumo ir prietaringumo nuodėmė. Net jei kyla įtarimas, kad žmogus naudoja savo sugebėjimus piktam, reikia nepamiršti bendro principo: nusikaltimą reikia ne numanyti (įtarti), o įrodyti. Šio principo nepanaikina ir ta aplinkybė, kad paranormalių jėgų atveju ką nors įrodyti labai sunku. Yra didelis pavojus, kad žmogus bus neteisingai apkaltintas juodąja magija ir nesėkmių atveju taps atpirkimo ožiu. Taip pat reikia nepamiršti, kad paranormalūs gabumai yra labai reti. Pagaliau dar labiau negu kokių nors bausmės priemonių prieš juodąją magiją, žmogui reikia tvirto pagrindo tikėjime ir meilėje, ištikimo maldos gyvenimo, atsidavusio sakramentų priėmimo ir klusnumo Kristui bei Bažnyčiai.

V skyrius

SPECIFINĖS DIEVO GARBINIMO IŠRAIŠKOS IR PAREIGOS

A. MALDA

Malda – tai elementariausias religinis aktas. Ja žmogus pripažįsta esąs sukurtas, priklausomas nuo Dievo ir skirtas Jam. Ji išreiškia žmogaus tikėjimą mylinčiu Tėvu, geru ir gailestingu. Malda gali turėti daug formų: nuo nužeminto prašymo (Ps 74) iki kupino nevilties protesto (Job 31), nuo beveik nepagarbaus ginčo (Pr 18,23-33; Jer 14,11-22) iki ramaus pasitikėjimo Dievo Apvaizda (Ps 23; 27; 34), nuo garbinimo, gyriaus ir padėkos (1 Kor 29,10-19) iki nuolankaus atgailavimo (1 Kr 21,17; Ps 51). Tačiau visų formų maldai visada būdingas pasitikėjimas Dievo gerumu ir pagarbi baimė prieš didybę.

Visiškas pasitikėjimas dangaus Tėvu ypač būdingas Jėzaus maldai. Jis kalbasi su Dievu kaip vaikas su savo tėvu. Šį pasitikėjimą dangaus Tėvo gerumu paveldėjo Bažnyčia. Naujojo Testamento maldai būdingas glaudus ryšys su Kristumi. Artumas Jėzui skatina maldą. Klasikinis šio įsitikinimo pavyzdys yra Pauliaus laiškų „per Kristų“. Kristaus pneuma, t. y. artumas Viešpačiui, įgalina krikščionis melstis. Tai Dvasia mumyse šaukia: „Abba, Tėve!“ (Rom 8,15; Gal 4,6).

1. Maldos prigimtis

a) Maldos samprata

Maldą apibrėžti sunku todėl, kad jos prigimtis unikali. Taigi, jos negalima apibrėžti sąvokomis, paimtomis iš kitų gyvenimo sričių. Žmogus pats iš asmeninio patyrimo turi sužinoti, kas yra malda ir kaip reikia melstis. Tačiau reikia ir šiek tiek galima paryškinti maldos sampratą.

Yra du klasikiniai maldos apibrėžimai. „Pokalbis su Dievu“ – tai maldos apibrėžimas nuo Apaštalų ir Bažnyčios Tėvų laikų. Šią sąvoką iliustruoja Abraomo derybos su Jahve, mums atrodančios gana antropomorfinės (Pr 18,23-33), dialogas tarp Viešpaties ir Jobo (Job 38,42) arba Kristaus grūmimasis su Tėvo valia Alyvų kalne (Lk 22,41-44). Ši definicija pirmiausia pabrėžia tiesą, kad Dievas asmeniškai rūpinasi žmogumi, kad Jį pasiekia žmogaus maldos, kad Jis girdi žmogų, klausosi Jo.

Kitas apibrėžimas priskiriamas Jonui Damaskiečiui: „Sielos pakėlimas į Dievą“ . Teologai vieningai priėmė šį apibrėžimą. Šv. Raštas kalba apie „sielos išsiliejimą prieš Dievą“ (1 Sam 1,15), Dievo ilgėjimąsi, „kaip elnė ilgisi tekančio vandens“ (Ps 42,1), sielos pakilimą į Viešpatį (Ps 25,1), prieglobsčio ieškojimą pas Dievą (Ps 31,1). Apibrėžimas labiau akcentuoja Dievo šventumą ir tobulumą, su kuriuo žmogus trokšta susijungti. Malda kaip sielos pakėlimas reiškia, kad visas žmogus kyla į Dievą šlovinimo, atsidavimo, vilties, meilės veiksmais. Todėl vien protinis mąstymas apie Dievą dar nėra malda: jis lieka klausinėjimo ir studijavimo stadijoje.

Šiuolaikiniai teologai bandė dar kitaip apibrėžti maldą: malda – tai kuriuo nors būdu suformuluotas ar suvoktas mylinčios Dievo valios priėmimas su meile. Ši definicija pabrėžia tiesą, kad malda yra susitaikymas su Dievo valia ir atsakas į Jo meilę. Be to, malda griežtąja prasme privalo būti kaip nors suformuota – jei ne žodžiais, tai bent sąvokomis. Meilės vienybė su Dievu grynojoje kontempliacijoje be sąvokinio formulavimo nėra malda tikrąja apibrėžimo prasme, nors ją galima laikyti malda plačiąja prasme.

Šis paskutinis apibrėžimas labai vertingas tuo, kad nurodo pagrindinę maldos savybę – susitaikymą su Dievo valia; kitos definicijos jo taip aiškiai neišryškina. Tačiau maldos sampratoje šio susitaikymo nereikėtų perdėti. „Mėginimas susitaikymą su Dievo Apvaizda padaryti maldos esme, ignoruoja dialoginį maldos pobūdį. Jis pabrėžia vieną tiesą – Dievo nekintamumą (kuris, paimtas izoliuotai, reikštų, kad tikra malda neįmanoma) ir užmiršta kitą, – kad Dievas „asmeniškai“ rūpinasi mūsų reikalais. Dievo nekintamumo nereikia suvesti į teiginį, telpantį įprastinėse žmogaus minties kategorijose. Dievo nekintamumo idėja turi būti atvira įsikūnijimo ir nukryžiavimo tiesai – tiesai, kad Dievas „kinta“ dėl žmogaus. Tai vienintelis įmanomas maldos dialoginio pobūdžio šaltinis“ (J. Sudbrack).

b) Įvairios maldos rūšys

Malda pagal turinį skirstoma į Dievo garbinimo, dėkojimo, prašymo ir atsiteisimo maldas. Garbinimo ir padėkos maldomis pirmiausia garbinamas Dievas. Tai žmogaus meilingo atsidavimo Dievui išraiška (amor devotionis) ir kaip tokia – palankumo meilės išraiška. Prašymo (maldavimo, užtarimo) ir permaldavimo malda labiau remiasi žmogaus poreikiu, nors taip pat garbina Dievą. Tai troškimo meilės išraiška. Joje vyrauja mylinti, maldaujanti viltis.

Garbinimo ir dėkojimo malda tobuliau šlovinamas Dievas negu prašymo malda. Juk ir palankumo meilė tobulesnė už troškimo meilę. Tačiau abi šios meilės rūšys rodo tik išraiškos pobūdį, bet ne visiškai nepriklausomas rūšis, todėl garbinimo ir prašymo malda nėra dvi atskiros Dievo garbinimo formos. Prašymo, užtarimo ir permaldavimo malda lieka tinkamiausia žmogaus žemiškam egzistavimui. Ji sutelkia žmogaus dėmesį į jo visišką priklausomumą nuo Dievo; tasai supratimas sudaro būtiną religijos elementą. Be to, maldos vertė priklauso ir nuo objekto. Šiuo požiūriu prašymo malda gali būti tobulesnė už garbinimo maldą. Prašyti Dievo meilės ar Dievo karalystės atėjimo yra tobuliau, negu garbinti ir dėkoti už išlaikytus egzaminus, gerą maistą ar panašius laikinuosius dalykus.

Pagal formą malda gali būti išorinė ir vidinė, individuali ir bendra, oficiali ir neoficiali, liturginė ir neliturginė. Vidinė ar minties malda yra širdies susitikimas su Dievu ir sielos gyvenimas su Juo. Paprastai vidinė malda atsiejama nuo išorinių žodžių, nors tam tikru būdu ir būna susijusi su minties žodžiais ir vaizdais. Dvi pagrindinės vidinės maldos formos – tai meditacija ir kontempliacija. Meditacija eina nuo sąvokinio pažinimo ir svarstymo į dvasinę meilę. Pagal tai, kas vyrauja – sąvokinis svarstymas ar afektai, – meditacija vadinama meditacine (mąstomąja) ar afektine (jausmine) malda. Kontempliacija – tai paprastas (nesudėtingas) suvokimas, mylintis, palaimingas dieviškos tiesos nujautimas, lydimas meilės susižavėjimo ir kitų širdies jausmų.

Išorinė malda pasireiškia išoriniais žodžiais ir apeigomis. Pilnaverte ji tampa įprasminta vidinės maldos ar bent troškimo sužadinti vidinę maldą. Tačiau net dėl tobuliausios vidinės maldos, išorinė malda negali būti niekinama ar mažiau vertinama ir palikta vienpusė. Kadangi žmogus – proto ir kūno vienybė, širdies malda spontaniškai siekia pasireikšti išoriniais veiksmais, žodžiais bei apeigomis, ir atvirkščiai: išorinės formos bei žodžiai gaivina ir atnaujina maldos dvasią.

Individuali ir bendra malda turi papildyti viena kitą. Kiekvienas žmogus yra ir individuali, ir socialinė būtybė. Dievas kiekvieną šaukia vardu. Žmogaus meilė Dievui yra asmeninis apsisprendimas. Kiekvienas žmogus turi asmeninius poreikius ir išskirtinį pašaukimą, kuriuo šlovina Dievą. Todėl Kristus liepia: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6,6). Bendruomenės malda negali gyvuoti be asmeninės jų narių meditacijos ir maldos. Ir atvirkščiai: individui taip pat reikia bendruomenės maldos paramos – iš čia jis gauna daug paskatų ir dvasiškai praturtėja, o tai neleidžia jam susiaurėti ir apsiriboti vien asmeninėmis religinėmis mintimis ir prašymais. Todėl mūsų Viešpats ir ragina melstis bendrai: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20).

Neformali malda spontaniškai išreiškia mintis ir jausmus. Jos žodžius parenka konkretaus momento įkvėpimas; ji primena laisvą žmogaus pokalbį su kitais žmonėmis. Ugdyti šią laisvą ir neformalią maldą – svarbus dvasinio lavinimo uždavinys. Žinoma, formali malda perduoda turtingos religinės patirties lobius, praeities kartų, šventųjų ir kitų įkvėptų žmonių įžvalgas. Ji labiausiai pajėgi skatinti ir formuoti mūsų asmeninę maldą. Maldos gyvenimas neįmanomas be nustatytų formulių. Šventosios liturgijos orumas ir bendrų apeigų būtinybė ypač reikalauja, kad Bažnyčia naudotų nustatytas maldas savo pamaldose. Taigi, liturginė malda yra formali malda. Ji gali būti skiriama bendram Dievo garbinimui, kaip sakramentų šventime, ar numatyta ir individualiam kalbėjimui (pvz., kunigų ir klierikų brevijorius).

2. Maldos būtinumas

Istorija rodo, kad religija ir Dievo garbinimas paplitę visur; ji taip pat įrodo faktą, kad visų tautų žmonės visais laikais meldėsi ir meldžiasi. Į Dievą kreiptis malda žmonės verčiami vidinio polinkio. Krikščionių pagrindinis įstatymas yra Kristaus žodis ir pavyzdys. Jis mokė savo apaštalus melstis ir Jo pavyzdys ragina melstis nuolat. Dažnai Jis pasišalindavo į nuošalias vietas, norėdamas pasikalbėti su savo dangiškuoju Tėvu. Jis dažnai kreipdavosi į Tėvą padėkos ir garbinimo malda savo apaštalų ir minios akivaizdoje.

Vidinės pareigos melstis pagrindas yra žmogaus pareiga mylėti Dievą. Malda – tai atsidavusi mylinčiojo vaiko kalba su Tėvu, mokinio – su Mokytoju, draugo – su dieviškuoju Broliu. Malda, kaip pokalbis su Dievu, pirmiausiai išreiškia žmogaus meilę Dievui. Malda – tai priemonė priartėti prie Dievo ir pažinti Jį, kad galėtume Jį pamilti. Žmogus negali mylėti to, ko nepažįsta. Nors Dievas kiekvienai širdžiai leidžia pajusti savo buvimą, toliau žmogus Jį geriau ir artimiau pažįsta tik per meditaciją ir maldą. Ir kadangi Dievo meilę sieloje atgaivina Dievo malonės kvietimas, malda yra būtina priemonė palaikyti draugystę ir vienybę su savo Viešpačiu.

Būtinumas melstis kyla ir iš žmogaus pareigos garbinti Dievą. O malda yra elementariausias Dievo garbinimo aktas. Žmogus negali garbinti Dievo, Jam nesimelsdamas. Pirminė žmogaus atsidavimo ir pagarbos Dievui išraiška yra malda, nesvarbu ar Dievo garbinimas būtų vidinis ar išorinis, privatus ar bendras.

Būtina melstis ir dėl to, kad žmogui reikia kitų teologinių dorybių – tikėjimo ir vilties, nes malda – tai svarbiausia priemonė palaikyti šias dorybes ir puoselėti jas. Skyriuje apie teologines dorybes buvo nurodyta, kad būtent poreikis praktikuoti šias dorybes įpareigoja žmogų ugdyti savo maldos gyvenimą kaip jų šaltinį.

Atsidavimas Dievui ir rūpinimasis žmogaus dvasine gerove turėtų savaime skatinti kiekvieną krikščionį ir dievobaimingą tikintįjį melstis dažnai ir reguliariai. Moralinės teologijos vadovėliai sutartinai teigia, kad kiekvienam katalikui privalomas maldos gyvenimo minimumas yra dalyvauti sekmadienių ir privalomų švenčių šv. Mišiose. Šį reikalavimą paremia trečiasis Dekalogo įsakymas. Kunigai ir diakonai, be to, yra įpareigoti kalbėti brevijorių. Jiems „yra pareiga kasdien bendrai ar pavieniui sukalbėti visą dienos brevijorių“ (SC 96; plg. PO 5). Ir vienuoliai turi papildomų maldos pareigų; jas nustato įstatai ir konstitucijos. Žinoma, ir be jokių pozityvaus įstatymo nurodymų kiekvienas žmogus privalo melstis tiek, kiek reikalauja jo individualūs dvasiniai poreikiai.

Krikščionių moralės dvasia sukūrė paprotį melstis rytą, vakarą ir prie stalo. Nors tai nėra įsakmiai įsakyta, bet šios maldos taip artimai susijusios su krikščionišku pamaldumu, kad krikščioniui savaime suprantama, jog jų negalima praleisti. Net jeigu atsitiktinis praleidimas ir nėra nuodėmingas, žmogus negali jų apleisti visiškai ar ilgesnį laiką, nepažeisdamas savo vidinio gyvenimo ir tuo pačiu nenusidėdamas. Jeigu žmogus neturi ramaus laiko ir tinkamos vietos savo ryto ir vakaro maldoms, niekas jam nedraudžia pasirinkti kitą, patogesnį laiką ir vietą. Bet ir tada reikalingas tam tikras reguliarumas. „Malda nustatytu laiku turi būti normalus ir įprastas dalykas: paprastai tai reikia atlikti rytą ir vakarą, nes be tokio nusistatymo žmonės greitai iš viso užmirštų melstis“ (B. Häring). Šeimos kviečiamos diegti ir lavinti bendros maldos įpročius. Įprotis bendrai su vaikais kalbėti ryto ir vakaro maldas ir bendrai melstis prie stalo yra labai girtinas. Nebesimeldžiančios drauge šeimos krikščioniška dvasia nuskurs, vis labiau ir labiau pasaulės.

3. Maldos sąlygos

Vadovėliai išvardija daugelį skirtingų maldos sąlygų ir rūšių. Bendrai reikalaujama bent trijų maldos sąlygų: atidumo, pagarbos (kitų autorių nuomone – nuolankumo) ir pasitikėjimo. Prašymo maldai pridedama dar viena sąlyga: galima prašyti tik to, kas veda į išganymą arba kas dera. Dažnai tarp maldos sąlygų paminimas ir ištvermingumas. Bet tai, atrodytų, ne taip teisinga, nes ir be tos sąlygos malda gali būti gera kaip tokia. Tačiau maldos ištvermingumas sąlygoja gerą krikščionišką gyvenimą ir tikresnį maldos išklausymą (plg. Lk 18,1-8).

a) Dėmesys

Jis skirstomas į išorinį ir vidinį, aktualų ir virtualų. Išorinis dėmesys – tai vengimas visos pašalinės veiklos, trukdančios sutelkti protą į Dievą. Vidinis dėmesys yra minčių nukreipimas į maldos tekstą, į Dievo buvimą ar į dieviškąją tiesą. Išorinis dėmesys nėra dėmesys tikrąja prasme. Tai ne pats dėmesys, o tik pasiruošimas jam ir jo saugojimas. Aktualus dėmesys yra faktinis proto pritaikymas maldos turiniui arba Dievo buvimui; virtualus dėmesys yra pastovi intencija melstis, nors protas valandėlei ir atitraukimas dėl nevalingų išsiblaškymų.

Kiek įmanoma, malda turėtų būti atliekama su aktualiu dėmesiu. Tai turėtų būti trokštamas kiekvieno besimeldžiančiojo tikslas. Tačiau lūpų maldoje nebūtina išlaikyti dėmesį kiekvienam žodžiui ir kiekvienam sakiniui: pakanka, jei dėmesys apskritai nukreiptas į Dievą.

Nevalingi išsiblaškymai nepažeidžia vidinės ar išorinės maldos vertės. Tas, kuriam nevalingai nukrypsta dėmesys, vis dar išlaiko intenciją melstis, todėl jis išlieka atsidėjęs maldai. Be to, išorinio susikaupimo būsena ir tolesnis maldos teksto recitavimas vėl grąžina mintį prie dieviškosios tiesos ar pokalbio su Dievu.

Tačiau galima suabejoti, ar nevalingo išsiblaškymo sutrukdyta malda gali būti laikoma malda tikrąja prasme. Kai kurie teologai mano, kad išblaškyta malda yra tikra malda tol, kol išlieka intencija melstis. Nuosekliai jie daro išvadą, kad virtualus dėmesys yra tokio laipsnio dėmesys, kurio pakanka tikrai maldai.

Vien išorinis dėmesys ir išorinis maldos teksto recitavimas be vidinės intencijos melstis nėra pakankama maldos sąlyga. Maldą sudaro ne išorinė laikysena ir žodžiai, bet širdies pakėlimas į Dievą. Todėl mūsų Viešpats įsako: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie“ (Mt 6,7f).

Kalbėdami apie brevijoriaus maldą, daugelis autorių mano, jog pareigai įvykdyti užtenka išorinio dėmesio. Antraip galėtų kilti apsunkinanti pakartojimo pareiga ir atsirastų progų daugeliui skrupulų. Įstatymo tikslas yra pakankamai patenkinamas, jei garantuojamas kanoninių valandų išorinis sukalbėjimas (recitavimas). Paprastai kunigai ir klierikai, jei jau kalba brevijorių, tai stengiasi jį sukalbėti prasmingai. Žinoma, jei brevijorius kalbamas be jokio vidinio dėmesio ir valingai išsiblaškoma, taip neįvykdomos būtinos maldos sąlygos, todėl tai nėra tikra malda. Be to, laikoma, kad kalbant brevijorių, valingi išsiblaškymai yra nuodėmingi.

Nevalingi išsiblaškymai nėra nuodėmingi. Valingi išsiblaškymai, priešingai, yra nuodėmė ar bent jau netobulumas, nes juose slypi nepagarba Dievui, nebent būtų speciali priežastis, pateisinanti tokius išsiblaškymus (pvz., bendros maldos darbo metu).

b) Pagarba

Tai pagrindinė sąlyga Dievui garbinti. Ja pripažįstame Dievą visų švenčiausiu Viešpačiu ir visagaliu Kūrėju. Tai žmogaus atsakymas į Dievo mysterium tremendum. Tilmann‘as, Noldin‘as, Häring‘as ir kiti pagarbą laiko viena iš maldos sąlygų. Tankerėjus, Prümmer‘is, Marc‘as ir kiti vietoj pagarbos mini nuolankumą. Tačiau, atrodo, prie pagrindinių maldos sąlygų labiau tiktų priskirti pagarbą, nes pagarba, kaip viena iš pagrindinių Dievo garbinimo sąlygų, turi būti laikoma elementariausiu maldos aktu. Antra vertus, nuolankus požiūris, kuriuo žmogus pripažįsta savo nereikšmingumą ir nuodėmingumą prieš amžinąjį ir švenčiausiąjį Dievą, įeina į pagarbą Jam.

Pagarba pirmiausia reikalauja išoriškai tinkamos laikysenos, kurią iš dalies jau paaiškina išorinio dėmesio reikalavimus. Bet, svarbiausia, malda reikalauja vidinės pagarbos Dievo šventumui ir Jo šventajai valiai; ji nesuderinama su savanorišku pasilikimu mirtinos nuodėmės būsenoje. Tai nereiškia, kad nusidėjėlis negali melstis. Jis gali ir net privalo melstis. Bet norint, kad nusidėjėlio malda būtų veiksminga ir verta, ją turi lydėti bent jau noras pasitaisyti ir apsivalyti nuo nuodėmių.

c) Pasitikėjimas

Pasitikėjimas Dievo gerumu ir ištikimybe yra būtinas maldai, ypač prašymo maldai. Tikra prašymo malda neįmanoma be vilties, kad būsi išgirstas. Pasitikėjimas Dievu leidžia žmogui drąsiai ir be išlygų atiduoti savo likimą į Dievo rankas suprantant, kad Jis geriausiai žino, ko reikia Jo kūriniams. Pasitikintis atsidavimas Dievo valiai būtinas kiekvienai maldai, nes jis pagrindžia draugystę ir vienybę su Dievu, o be jų nėra ir maldos.

d) Prašymų deramumas

Ketvirtoji sąlyga liečia tik prašymo maldą. Prašymo objektas turi būti moraliai geras ir tam tikra prasme susietas su žmogaus išganymu. Jis niekada negali būti nuodėmingas, pvz., prašyti pagalbos apiplėšimui. Kadangi prašymo malda yra vilties dorybės veiksmas, tai prašymų objektas gali būti visos gėrybės, bet tuo pat metu tik tos gėrybės, kurias apima vilties dorybė: pirmiausia – tai Dievo karalystės atėjimas ir amžinasis išganymas, po to – visos dvasinės ir laikinosios gėrybės, susijusios su amžinosiomis vertybėmis ir tarnaujančios joms. Šių gėrybių galima prašyti sau, kitiems žmonėms žemėje ir sieloms skaistykloje. Tobuliausias krikščioniškos maldos pavyzdys yra „Tėve mūsų“ malda, kurios pats Kristus išmokė savo mokinius (Mt 6,9-13; Lk 11,2-4).

Gali kilti klausimas, kodėl prašymo maldos nevisada išklausomos, net jei jų objektas atrodo labai protingas ir geras. Bet tikras tikintysis pirmiausia trokšta Dievo malonės ir Jo garbės, o viso kito jis nori, kai tai suderinama su šventąja Dievo valia. Taigi, tikroji malda palieka Dievo nuožiūrai, kokiu būdu bus atsakyta į ją, pasitikint, kad Dievas nepaliks ir neapleis savo vaikų.

B. ŽMOGAUS GYVENIMO PAŠVENTINIMAS SAKRAMENTAIS

Sakramentai, kaip apibrėžia katalikų Bažnyčios teologija, – tai septyni gyvybiniai Bažnyčios liturgijos ženklai, veiksmingai įgyvendinantys išganymą: Eucharistija, Krikštas, Sutvirtinimas, Atgaila, Ligonių patepimas, Kunigystė ir Santuoka (plg. Raphael Schulte). Sakramentų veiksmų prigimtis ir būdas, biblinis pagrindas ir įsteigimas, išoriniai ženklai ir apeigos, sakramentų teikėjas ir priėmėjas yra detaliau paaiškinti dogminėje teologijoje ir liturgijoje. Čia apsiribosime tik moralinėmis pareigomis, susijusiomis su sakramentiniu Dievo garbinimu. Prieš tai pateiksime kelias pastabas apie sakramentų sampratą ir funkciją, kad nušviestume jų, kaip Dievo garbinimo veiksmų, pobūdį ir vietą dieviškoje tarnyboje.

1. Sakramentų samprata ir funkcija

Praeityje sakramentai gana vienpusiškai buvo laikomi Dievo veiksmais per Bažnyčią, kuriais Dievas teikia malonių žmogui ir pašventiną jį. Taigi, sakramentai buvo apibrėžiami kaip malonės teikimo ženklai. Buvo neatsižvelgiama į kitą tiek pat svarbų aspektą, – kad sakramentais žmogus savo ruožtu teikia Dievui garbę ir padėką. Neabejotina, kad sakramentai – tai žymiausi bendro Dievo garbinimo Bažnyčioje veiksmai.

Vatikano II Susirinkimas pataisė šį trūkumą pareikšdamas, kad „sakramentai įsteigti žmonėms pašventinti, mistiniam Kristaus kūnui kurti, pagaliau Dievui garbinti“ (SC 59). Šios sakramentų funkcijos atitinka liturgines funkcijas apskritai; jų pagrindiniai komponentai yra sakramentai. Susirinkimas aiškina, kad liturgijoje „regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam savitu būdu įvykdomas žmogaus pašventinimas, ir mistinis Jėzaus Kristaus kūnas. pilnu ir viešu kultu garbina Dievą“ (SC 59). Pašventinti žmones ir viešai garbinti Dievą yra dvi pagrindinės sakramentų funkcijos, kaip ir apskritai liturgijos funkcijos. Išoriniai sakramentai yra ženklai, juos kaip tokius apibrėžia teologinės definicijos. Dar plačiau nusakant, tai simboliniai veiksmai, sudaryti iš žodžių ir ženklų.

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus svarstymus, sakramentus galima apibūdinti kaip Bažnyčios atliekamus simbolinius veiksmus, kuriais pašventinami žmonės ir garbinamas Dievas. Šis apibrėžimas tiesiogiai nekalba apie Kristaus Kūno kūrimą, minimą SC 59. Mat tuo tik tiksliau paaiškinamas socialinis sakramentų pobūdis. Vis dėlto tai galima laikyti vienu iš atskirų žmonių pašventinimo aspektų. Pašventinimo sąvoką reikia imti jos pilnąja prasme kaip individualią ir visuomeninę.

Liturgijoje yra ir kitų ritualų, primenančių sakramentus; tai rodo ir jų pavadinimas – sakramentalijos. Jos žmogaus nepašventina taip fundamentaliai kaip sakramentai, bet „paruošia žmones laimėti ypatingą sakramentų malonę ir pašventina įvairias gyvenimo aplinkybes“ (SC 60). Sakramentalijos gali būti apibūdintos kaip simboliniai veiksmai, paruošiantys žmogų Dievo malonei, kuriais garbinamas Dievas. Sakramentus įsteigė pats Kristus, o sakramentalijas – Bažnyčia.

Sakramentai ir sakramentalijos pašventina beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį (SC 61). Sakramentai pašventina pagrindinius gyvenimo įvykius ir svarbesnius atsitikimus: gimimą, įėjimą į atsakingą amžių, santuoką, sunkią ligą ar mirtį, kasdienį gyvenimą ir darbą, savęs ištyrimą ir atsinaujinimą. Antra vertus, sakramentalijos daugiausiai pašventina mažesnius žmogaus gyvenimo įvykius, gyvenimo priemones ir reikmenis: laukus ir derlių (dažnai kartu su procesija), namus (paprastai metų pradžioje), augalus, gyvulius, mašinas ir t. t. Ir, žinoma, sakramentalijos yra vartojamos pašventinti visus pastatus ir daiktus, skirtus religiniams tikslams.

Sakramentai ir sakramentalijos leidžia prieiti prie malonės versmių (SC 61) ir pašventina žmogų gyvenimui, garbinant Dievą. Sakramentai pašventina pačią žmogaus egzistenciją, supanašindami žmogų su Kristumi ir įtraukdami jį į Kristaus meilės, klusnumo, tarnavimo ir pasiaukojimo gyvenimą. Per sakramentus žmogus ne tik paskiriamas Dievo garbinimui, bet skiriamas ir siunčiamas pašventinti viso pasaulio, grąžinti jo Kūrėjui.

2. Sakramentinio Dievo garbinimo reikalingumas ir būtinumas

Pagrindinė pareiga gauti sakramentus ir dalyvauti sakramentiniame Dievo garbinime remiasi pirmiausia žmogaus asmeninio šventumo pareiga. Jei Dievas žmogui daro prieinamą savo malonę specialiai sakramentais, kuriuos pats Kristus įsteigė, norėdamas suteikti dievišką gyvenimą ir didinti jį, žmogus negali to nepaisyti. Dėkingumas Dievui ir sekimas Kristumi įpareigoja žmogų priimti sakramentus pagal Kristaus mintį. Antra, žmogaus paskirtis yra pašventinti pasaulį, o sakramentai yra skirti aprūpinti jį šiai misijai. Todėl žmogus privalo jais naudotis ir stiprinti save jų malone. Trečia, žmogus negali geriau atlikti savo pareigos išoriškai ir kolektyviai garbinti Dievą negu švęsdamas sakramentus. Jie yra krikščionių bendruomenėje svarbiausioji liturginė tarnyba, nustatyta Kristaus kaip pagarbos ir atsidavimo Dievui išraiška. Sakramentuose išreikšta pati krikščioniškojo Dievo garbinimo ir religijos esmė.

Tačiau Dievui atsidavęs krikščionis nelaikys sakramentų vien tik pareiga. Tai labiau Dievo dovana ir Dievo meilės įrodymas. Jis priims sakramentus mylinčio ir dėkingo atsako dvasia. Sakramentus priimti jį įkvėps giliausias atsidavimas; o Eucharistijos ir Atgailos sakramentus jis priiminės kuo dažniau.

Pareiga priimti sakramentus nėra vienoda, nes ne visi jie yra vienodai svarbūs. Jie turi skirtingas funkcijas. Todėl būtina pakalbėti apie atskirus sakramentus ir pareigą juos priimti.

a) Krikštas

Krikštas – tai sakramentas, kuriuo žmogus dvasiškai atgimsta ir tampa Dievo vaiku. Jo išorinis ženklas – nuplovimas vandeniu. Krikštas yra absoliučiai būtinas išganymui. „Kas negims iš vandens ir dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę“ (Jn 3,5; plg. Mk 16,16). Pagal Kristaus valią žmogus gali tapti Jo Bažnyčios nariu tik gavęs šį sakramentą, ir kas nori būti Jo mokiniu, turi pasikrikštyti. Todėl Kristus liepia savo apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19). Todėl, kas tiki Kristų, privalo pasikrikštyti. Tai bičiulystės su Kristumi pagrindas ir būtina visų kitų sakramentų sąlyga.

Krikščionys tėvai privalo pakrikštyti savo vaikus. Jų pareiga yra tenkinti visus savo vaikų materialinius ir dvasinius poreikius, suteikti jiems geriausia, ką jie turi, ypač iš dvasinių vertybių.

b) Sutvirtinimas

Sutvirtinimas paruošia krikščionį jo apaštališkai misijai ir viešam Kristaus liudijimui, kurį jis privalo padaryti kaip Jo mokinys. Išorinio rankų uždėjimo ir patepimo chrizma ženklu tikintysis gauna Šventąją Dvasią, kuri turi padėti jam ir sustiprinti jį Dievo skirtiems uždaviniams. Šio sakramento reikšmė krikščionių apaštalavimui yra svarbiausia priežastis, kodėl krikščionys turi jį gauti. Vis dėlto Sutvirtinimo sakramentas tik sustiprina apaštalavimo malonę, o ne įkuria ją, todėl pareiga jį gauti nėra griežtai būtina.

c) Eucharistija

Eucharistija – tai Kristaus Aukos atnaujinimas ir Šventoji Puota, kurioje krikščionys gauna Kristaus Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais. Tai meilės ir vienybės sakramentas, tikinčiajam suteikiantis kasdienį peną. Krikščionys privalo reguliariai gauti šią galingiausią ir būtiną malonės priemonę. Šis sakramentas yra labai svarbus Dievo garbei ir žmogaus šventumui, todėl Bažnyčia nustatė keletą pagrindinių reikalavimų dėl Eucharistijos ir šv. Komunijos.

Katalikai kiekvieną sekmadienį ir šventadienį privalo dalyvauti šv. Mišių aukoje. Ši pareiga remiasi žmogaus poreikiu nuolat gauti dvasinį peną, be kurio negali būti išlaikyta Dievo malonė, ir pareiga bendrai garbinti Dievą, kuri geriausiai atliekama reguliariai dalyvaujant šv. Mišiose. Apie pareigą švęsti sekmadienius ir šventadienius plačiau kalbėsime specialiame skyriuje.

Švenčiausiąjį Sakramentą tikintieji idealiu atveju turėtų priimti, kai tik dalyvauja šv. Mišiose. Kristus išreiškė norą, kad krikščionys jungtųsi su Juo eucharistinėje Puotoje: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6,53). Šį Kristaus įsakymą reikia suprasti taip, kad krikščionys turi bent kartais priimti Jį Šventojoje Komunijoje, nors nebūtinai kiekvieną sekmadienį. Norėdama užtikrinti, kad katalikai nevengtų šios pareigos, Bažnyčia išleido įsakymą, visiems tikintiesiems, pasiekusiems atitinkamą proto subrendimą, priimti Komuniją bent kartą metuose Velykų laikotarpiu (can. 920) ir šv. Viatiką – gresiant mirties pavojui (can. 921). Tai griežta pareiga.

Nuo seno katalikai įprato reikšti pagarbą šv. Eucharistijai pasninku, prieš priimdami šv. Komuniją. Taip jie išreiškia savo įsitikinimą, kad konsekruota Duona ir Vynas turi būti atskiriami nuo įprasto maisto ir gėrimo. Daugelį amžių Bažnyčios įsakymas teigė, kad norintieji priimti Komuniją ryte, nuo vidurnakčio turi nieko nevalgyti ir negerti, netgi vandens. Bet mūsų laikais ši griežta disciplina yra žymiai sušvelninta. Dabar tik reikalaujama nevartoti stipraus maisto ir gėrimo, išskyrus vandenį, vieną valandą prieš Komuniją. Pagal naujas taisykles, vanduo niekada nepažeidžia pasninko.

Dar daugiau – privalomas eucharistinio pasninko laikas, t. y. susilaikymas nuo maisto ir alkoholio gėrimo, yra sutrumpintas iki ketvirčio valandos (penkiolikos minučių) ligoniams ligoninėse ar namie, net jei jie nėra prirakinti prie lovos (tai taikoma ir sergantiems kunigams, net jei jie gali pasikelti iš lovos, kai švenčia šv. Mišias ar priima Komuniją); seniems žmonėms, kurie pririšti prie namų dėl amžiaus ar gyvenantiems senelių prieglaudoje; žmonėms, kurie rūpinasi ligoniais ir seneliais, ir jų giminaičiams, norintiems kartu su jais priimti Komuniją, kada jie negali tinkamai išlaikyti vienos valandos pasninko. Ligoniams į eucharistinį pasninką neįeina nealkoholiniai gėrimai ir vaistai, skysti ar kieti. Jie juos gali priimti prieš pat Komuniją ar prieš pat šv. Mišias be jokio laiko apribojimo.

d) Susitaikinimo sakramentas

Atgaila – tai sakramentas, kuriuo kunigo išrišimu atgailojančiam nusidėjėliui atleidžiamos po krikšto padarytos nuodėmės. Tiems, kurie sunkiai nusidėjo, tai įprasta priemonė gauti Dievo atleidimą ir susitaikyti su Bažnyčia. Todėl šis sakramentas yra privalomas nusidėjėliui, padariusiam sunkių nuodėmių. Kad katalikai neatidėliotų šios pareigos, Bažnyčios įsakymas liepia visiems sunkiai nusidėjusiems katalikams nuoširdžiai išpažinti nuodėmes bent kartą metuose (can. 989). Nors nereikalaujama tai atlikti Velykų laikotarpiu, tačiau girtinas tikinčiųjų paprotys savo kasmetinę išpažintį sujungti su Velykine komunija.

Labai rekomenduojama dažniau priimti Atgailos sakramentą ne tik dėl sunkiųjų, bet ir dėl atleistinųjų nuodėmių. Išpažintis – tai tikras Dievo garbinimo veiksmas su sakramentiniu veiksmingumu. Ji skatina rūpestingiau ištirti sąžinę, priešinasi dvasiniam aplaidumui, suteikia dvasiai kryptį ir veda į tikrą, nuolankią atgailą.

e) Ligonių patepimas

Ligonių patepimas (pašventintu augaliniu aliejumi) suteikia Dievo palaimą pavojingai sergantiems, grąžina jiems sveikatą, jei tokia Dievo valia, ir sustiprina jų sielas Dievo malonėmis. Kadangi šis sakramentas yra malonės priemonė ir sujungia krikščionį su Kristumi ligoje bei mirtyje, tikintieji turi jį ypač branginti. Jie turi kuo geriau juo pasinaudoti savo kūno sveikatai, o ypač dvasinei gerovei. Tačiau pareigos priimti šį sakramentą negalima laikyti griežtai būtina, nes šis sakramentas nėra būtinas išganymui.

f) Šventimų sakramentas

Šventimų (Kunigystės) sakramentas suteikia kunigo tarnystės Bažnyčioje galią. Suprantama, jis privalomas tiems, kurie nori vykdyti diakonų, kunigų ir vyskupų funkcijas. Kunigystė yra daugelio sakramentų, kuriuos teikia kunigai ar vyskupai, galiojančio teikimo pagrindas. Dar daugiau: būtų neatsakinga vykdyti rimtas kunigystės pareigas be būtinų išsilavinimo kvalifikacijų ir bažnytinio įgaliojimo.

g) Santuoka

Santuoka – tai sakramentas, kuriuo krikščionys sutuoktiniai tarpusavyje susisieja galiojančios santuokos ryšiais. Bažnyčia katalikams galiojančia pripažįsta tik sakramentinę santuoką. Todėl norintys tuoktis katalikai tam, kad gautų šį sakramentą, turi griežtą pareigą užtikrinti savo santuokos galiojimą prieš Bažnyčią. Katalikai privalo laikytis kanoninių formų, kurių reikalauja Bažnyčia, ir gauti reikalingas dispensas bažnytinės santuokos kliūtims, jei tokių kliūčių yra ir jei dispensa yra įmanoma. Kadangi katalikai neturi negaliojančia santuoka išskirti savęs iš Bažnyčios bendruomenės ir kadangi jie turi griežtą pareigą savo santuokai ir būsimai šeimai suteikti krikščionišką pagrindą, jie yra griežtai įpareigojami tuokdamiesi gauti šį sakramentą.

3. Pasiruošimas galiojančiam ir vaisingam sakramentų priėmimui

Sakramentams gauti būtina sąlyga, – kad žmogus būtų šios žemiškos keleivystės būklėje, taigi, sakramentai negali būti teikiami mirusiems. Be to, Krikštas yra būtinas gauti visiems kitiems šešiems sakramentams.

a) Tikėjimas

Remiantis daugelio senųjų teologų nuomone, galiojantis sakramentų priėmimas nereikalauja tikėjimo. Tačiau Vatikano II Susirinkimas išreiškia kitokią nuomonę. Jis teigia, kad sakramentai „remiasi tikėjimu“, taip pat gaivina jį ir jį išreiškia. Todėl jie vadinami „tikėjimo sakramentais“ (SC 59; plg. SC 9). Nors tiksliau nepasakoma, ar tikėjimas yra sąlyga galiojančiam ar tik vaisingam sakramentų priėmimui, bendras teiginio pobūdis rodo, kad tikėjimas būtinas ne tik vaisingam, bet ir galiojančiam priėmimui. Tai toliau patvirtina vidiniai argumentai.

Tikras, nuoširdus noras gauti sakramentus rodo tikėjimą bent jau Dievo buvimu ir žmogaus pašaukimu Jam tarnauti, taip pat tikėjimą Naujojo Testamento Mesiju, kuris yra Dievo Sūnus ir žmonijos Gelbėtojas. Tikėjimas Kristumi yra krikščionių religijos esmė. Nuoširdžiu sakramentų priėmimu žmogus įsijungia į krikščionių religiją ir pripažįsta save jos sekėju. Kaip jis tai galėtų padaryti netikėdamas Dievu ir Kristumi? Neįmanoma, kad žmogus galėtų tikrai trokšti priimti sakramentus be šio pagrindinio tikėjimo. Tačiau neturint tikro troškimo (intencijos), sakramentų priėmimas negalioja. Todėl tikėjimas reikalaujamas kaip sąlyga ne tik vaisingam, bet ir galiojančiam sakramentų priėmimui. Tačiau nereikalaujama, kad žmogus išsamiai pažintų krikščionių tikėjimą ir kad jo tikėjimas būtų laisvas nuo visų klaidų ir abejonių.

Sunkesnis klausimas –krikštas kūdikių, kurie dar negali išpažinti tikėjimo. Kodėl galioja krikštas, jei jie negali patenkinti asmeninio tikėjimo į Dievą ir Kristų sąlygos? Kūdikio asmuo vis dar labai artimai susijęs su savo tėvais ar su tais, kurie užima jų vietą ir yra kūdikio auklėtojai. Jis visiškai priklausomas nuo jų ir nuo jų sprendimų. Todėl tėvų ir auklėtojų tikėjimas garantuoja kūdikio tikėjimą, ir to pakanka kūdikio krikštui. Netgi Bažnyčia, atstovaujama savo dvasininko, gali išpažinti tikėjimą kūdikio vardu, nes kiekvienas vaikas tam tikru būdu yra patikėtas Bažnyčios globai, ir ji yra atsakinga už jį. Tačiau bažnytinė teisė draudžia krikštyti vaiką katalikišku tikėjimu be tėvų sutikimo ar net tėvams sutinkant, jei negarantuojamas jo katalikiškas auklėjimas, nebent atrodytų, kad vaikas mirs nepasiekęs proto brandos (can. 868).

b) Teisinga intencija

Norėdamas galiojančiai gauti sakramentą, priėmėjas privalo turėti pakankamą intenciją jį priimti. Dievo malonė neprimeta savęs prieš žmogaus valią. Dar mažiau įmanomas Dievo garbinimo aktas be asmens sutikimo. Asmeninis susitikimas su Dievu ir Kristumi sakramentuose reikalauja, kad širdis pasiruoštų susitikti ir priimti Viešpatį. Kūdikių krikšto atveju kūdikis, tiesa, negali padaryti asmeninės intencijos, bet jis taip pat negali iškelti ir kliūties, trukdančios Kristaus malonei. Tėvai ir Bažnyčia, kaip vaiko atstovai prieš Dievą, atstovauja jo intenciją.

Intencija būna aktuali, virtuali ir habituali. Aktuali intencija yra valios apsisprendimas, apie kurį žmogus sąmoningai žino ir kuris sukelia jo veiksmus. Virtuali tikra intencija yra valios apsisprendimas, neįsisąmonintas protu, bet vis dėlto sukeliantis dabartinius žmogaus veiksmus. Todėl žmogus, kuris yra krikštijamas, visą laiką negalvos apie savo intenciją tapti krikščioniu. Jis turi atkreipti dėmesį ir į tai, kaip dalyvauti šventosiose apeigose, taip pat kartais jis gali būti išsiblaškęs. Bet jo dabartinė veikla išplaukia iš valios apsisprendimo būti pakrikštytam. Jo intencija yra virtuali. Habituali intencija yra besitęsiantis noras ar pasiruošimas kokiam nors dalykui, bet jis neveikia asmens dabartinių veiksmų. Taigi, katalikai paprastai turi intenciją mirti su Bažnyčios šventomis apeigomis. Tačiau tai nepaveikia kasdieninių jų gyvenimo veiksmų.

Kadangi sakramentai yra Dievo garbinimo veiksmai, būtina bent jau virtuali intencija, kad įvyktų asmeninis susitikimas su Dievu ir būtų atliktas asmeninis Dievo pagarbinimo aktas. Bet kadangi sakramentai yra pašventinimo priemonė objektyvios konsekracijos ir Dievo malonės perdavimo prasme, tai jų galiojančiam priėmimui iš principo pakanka habitualios intencijos.

Išimtį sudaro tie sakramentai, kurių galiojančiam priėmimui pagrindą ar bent būtiną sąlygą sudaro gavėjo veiksmai. Šiais atvejais visada reikalaujama virtualios intencijos. Tai liečia Santuokos sakramentą, nes čia sakramento gavėjas kartu yra ir teikėjas. Be to, tai būtina ir Atgailos sakramentui, kadangi daugelis autorių teisėtai laiko penitento veiksmus šio sakramento medžiaga ar bent būtina sąlyga šiam sakramentui gauti.

c) Meilė Dievui

Vertas ir teisingas (ne galiojantis) sakramentų priėmimas visada reikalauja tam tikros Dievo meilės, bent jau tos pradinės meilės, kuria žmogus nori nuoširdžiai paklusti Dievui ir Jam tarnauti. Reikia skirti mirusiųjų sakramentus (Krikštą ir Atgailą) ir gyvųjų sakramentus (Eucharistiją, Ligonių patepimą, Kunigystę ir Santuoką). Krikštas ir Atgaila grąžina Dievo malonės gyvenimą tiems, kurie nuodėme buvo atsiskyrę nuo Dievo. Šiedu sakramentai nereikalauja iš gaunančiojo malonės būklės, bet patys sukuria ar grąžina ją. Jų vertas priėmimas reikalauja bent netobulos atgailos meilės ir nuoširdaus noro nebenusidėti.

Gyvųjų sakramentai vertam priėmimui reikalauja malonės būklės, t. y. vienybės su Dievu per dieviškąjį gyvenimą ir meilę (tačiau reikia pabrėžti, kad malonės būklės nereikalaujama jų galiojančiam priėmimui). Todėl sunkiai nusidėjęs krikščionis, norintis gauti gyvųjų sakramentą, pirmiausiai turi atgauti malonės būklę arba tobulu gailesčiu, arba išpažindamas savo nuodėmes Atgailos sakramentu. Prieš priimant šv. Komuniją, privaloma išpažinti sunkiąsias nuodėmes, nebent būtų didelis būtinumas gauti šv. Komuniją, o atlikti išpažintį yra neįmanoma moraliai (can. 916; plg. DS 1646f; 1661). Šiuo atveju pakanka tobulo gailesčio. Kunigas, turintis švęsti šv. Mišias tokiomis sąlygomis, privalo gauti Atgailos sakramentą, kiek įmanoma greičiau (CIC 916). Tai patariama taip pat ir kitiems tikintiems.

4. Reikalavimai galiojančiam ir vertam sakramentų administravimui

Pirmoji sąlyga galiojančiam sakramentų administravimui, – kad teikėjas turėtų būtiną galią ir Kristaus bei Bažnyčios suteiktą teisę. Bažnyčia nustatė papildomas sąlygas teisėtai naudotis sakramentinėmis galiomis. Antroji sąlyga galiojančiai administruoti sakramentus yra teisinga teikėjo intencija. Tolimesni reikalavimai vertam (ne tik galiojančiam) sakramentų teikimui – tai laikymasis apeigų, pamaldumas ir malonės būsena.

a) Kristaus ir Bažnyčios suteikta teisė

Sakramentų teikėjas veikia kaip Kristaus atstovas. Kristus yra galutinis sakramentinės malonės šaltinis, Jis vienintelis gali teikti sakramentais dieviškąjį gyvenimą gavėjui. Sakramentus galiojančiai gali administruoti tik tie, kuriems tą galią suteikė Kristus. Kadangi Kristus patikėjo sakramentus Bažnyčiai, tai ji nustato galią ir teisę juos teikti. Be to, sakramentai yra Bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės, veiksmai. Teikėjas švenčia sakramentus krikščionių bendruomenės vardu, todėl bendruomenė turi tam įgalioti. Taip pat sakramentai reiškia bendrumą ir kartais suteikia specialias funkcijas joje, kurios vėl reikalauja, kad Bažnyčia duotų galią ir teisę tokiems veiksmams. Todėl tik Bažnyčios patvirtintas teikėjas gali galiojančiai ir teisėtai administruoti sakramentus.

Tolesnius nuostatus, kas yra įgaliotas galiojančiai ir teisėtai administruoti sakramentus, pateikia dogminė teologija ir bažnytinė teisė. Trumpai yra tokie nuostatai: Krikštą galiojančiai gali teikti bet kuris asmuo, tačiau įprasti Krikšto sakramento teikėjai yra kunigai ir diakonai, o pasauliečiai gali jį teikti tik didelio būtinumo atveju. Santuokos sakramentą teikia patys krikščionys – nuotaka ir jaunikis, – jei vykdomos Bažnyčios nustatytos sąlygos: pirma, kad būtų laikomasi kanoninės formos, kurios reikia sakramento galiojimui ir kuri reikalauja, kad dalyvautų turintis tam įgaliojimus kunigas bei du liudininkai, arba, jei negalima laikytis kanoninės formos, kompetentingas autoritetas (Bažnyčios atstovas) turi dispensuoti nuo jos; antra, kad nebūtų kliūčių, dėl kurių sakramentas taptų negaliojančiu arba kurios padarytų jo teikimą (administravimą) neteisėtu. Kunigystės sakramentas yra rezervuotas vyskupams. Kitus sakramentus – Eucharistiją, Atgailą, Ligonių patepimą ir Sutvirtinimą – gali teikti kunigas. Be to, Atgailos ir Sutvirtinimo sakramentų administravimui reikalinga speciali jurisdikcija, kuri pirmuoju atveju (Atgailai) reikalinga sakramento galiojimui, o antruoju atveju (Sutvirtinimui) – tikriausiai tik teisėtumui.

Atsiskyrusių nuo katalikų Bažnyčios krikščionių bendruomenių ir Bažnyčios vyskupai bei kunigai, turintys galiojančius kunigystės šventimus, gali galiojančiai administruoti sakramentus ir katalikams (apie bendro sakramentinio Dievo garbinimo normas žr. dalį „Rūpinimasis tikėjimo vienybe“ skyriuje apie dieviškąją tikėjimo dorybę).

b) Teisinga intencija

Kadangi sakramentai patikėti Bažnyčiai ir jos dvasininkams, teikėjas gali nuspręsti, kada ir kam jis suteiks sakramentą. Todėl sakramentų administravimas reikalauja, kad teikėjas būtų nusprendęs perduoti sakramentinę malonę tam tikram gavėjui. Sakramentų orumui kenkia, jei sakramentai atliekami tik išoriniu ritualu, pvz., protinio sutrikimo ar apsvaigimo momentu. Galiojantis sakramentų teikimas reikalauja bent virtualios intencijos. Tačiau intencija gali nebūti aiški (explicite). Pakanka numanomos (implicite) virtualios intencijos, pvz., intencijos daryti tai, ką daro Bažnyčia ar ką įsteigė Kristus, ar kuo tiki krikščionys. Taigi, krikštas galiotų, jei jį suteiktų mirštančiam kūdikiui žydas gydytojas, turėdamas intenciją padaryti taip, kaip tai daro krikščionys.

Sąlygiškai suteikti sakramentai galioja tik tada, jei sąlyga liečia praeitį ir dabartį, bet ne tada, jei ji liečia neapibrėžtą ateitį (išskyrus santuokos atvejį). Taigi, bus netikras kūdikių krikštas nekrikščioniškoje šalyje krikštijant su sąlyga, kad kūdikis pasiliks katalikų prieglaudoje ar kad jo nepaims pagonys giminaičiai.

c) Apeigų nuostatų laikymasis

Sakramentų teikėjas dėl sąžinės yra įpareigotas vykdyti Bažnyčios nustatytas apeigas ir laikytis rubrikų, tvarkančių sakramentų šventimą ir administravimą, nes sakramentai yra patikėti Bažnyčios priežiūrai ir autoritetui. Jie skirti viešam ir oficialiam tikinčiųjų bendruomenės kultui, kurį reikia vykdyti pagal šios bendruomenės įstatymus. Sakramentų teikėjas veikia kaip Bažnyčios atstovas, o ne savo asmeniniu autoritetu. Nustatytų sakramentų šventimo apeigų nesilaikymas yra nusižengimas prieš Bažnyčios bendruomenę ir pažeidimas apeigų, kurias gauna dvasininkas, skiriamas šioms pareigoms.

Teikėjui neleidžiama keisti sakramentinių apeigų, ką nors praleidžiant ar pridedant pagal savo užgaidas. Ką nors keisti gali tik bažnytinė vyriausybė. Labai svarbu laikytis sakramento medžiagos ir formos, nes tai reikalinga sakramento galiojimui. Privatūs šios srities pakeitimai šventvagiškai pažeidžia Kristaus ir Bažnyčios teises.

Bet taip pat sąžiningai reikia laikytis ir kitų nurodomųjų rubrikų. Kuo didesnė simbolinė ritualo reikšmė, tuo rimtesnė pareiga jo laikytis. Svarbių apeigų sąmoningas nevykdymas, sukeliantis papiktinimą ar krikščionių tikinčiųjų nepasitenkinimą, ar bent jų dalies iškraipymas yra sunki nuodėmė, ypač jei tai atsitinka pakartotinai. Tačiau jei nėra rimtos nepagarbos, rubrikų nesilaikymas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip sunki nuodėmė. Tradiciniai vadovėliai neabejotinai perdeda rubrikų moralinį svorį. Yra nepateisinamas šventųjų apeigų iškraipymas dėl nepakankamų ir nevertų motyvų, pvz., dėl nerūpestingumo, tuščiagarbiškumo ar tingumo. Bet apskritai tai tebus atleistina nuodėmė.

Kunigų pareiga gerai išmanyti ritualus ir rubrikas, žinoti kompetentingos bažnytinės valdžios nurodymus ir laikytis jų.

d) Pamaldumas ir malonės būklė

Maldingas sakramentų šventimas – tai vienas iš svarbiausių teikėjo rūpesčių. Jo vykdomos religinės apeigos ir jo kalbamos maldos turi tikrai ir vertai garbinti Dievą, skatinti tikinčiųjų pamaldumą (plg. SC 11). „Kiekvieną jo veikimą turi įkvėpti rūpinimasis tikinčiaisiais, kurių šventas vadovas jis yra šventajam žodyje ir liturginėse giesmėse. Dažnai blogiau yra nesugebėti palaikyti šios pagarbos dvasios ir nesirūpinti tikinčiuosius nukreipti į Dievą, negu suklysti ne taip svarbiose rubrikose dėl išsiblaškymo“ (B. Häring).

Visas dvasininko gyvenimas turi atitikti jo šventą pašaukimą ir pareigas. Jis turi gyventi krikščioniškais idealais, kuriuos skelbia ir vykdo švęsdamas sakramentus. Jis turi bent jau kantriai siekti jų įgyvendinimo. Todėl teologijos vadovėliai vertam (ne galiojančiam) sakramentų teikimui reikalauja malonės būklės. Bendrai manoma, kad pasaulietis, teikdamas sakramentą (Krikštą ar Santuoką) mirtinai nusidėjęs, padaro tik atleistiną nuodėmę. Šventimus priėmęs teikėjas nusidėtų sunkiau, nebent jis administruoja sakramentą didelio būtinumo atveju ar tik dalija šv. Komuniją. Malonės būklę galima atgauti tobulu gailesčiu ar išpažintimi.

C. ŠVENTADIENIŲ ŠVENTIMAS

Krikščionių bendruomenė pašventina laiką ir kasdienį gyvenimą, visų pirma kas savaitę švęsdama sekmadienį, Viešpaties dieną. Yra taip pat nemažai ir specialių švenčių bei šventinių laikotarpių, kurie kartojasi kasmet: Adventas ir Kalėdos, Gavėnia ir Velykos, kitos Viešpaties, Dievo Motinos ir šventųjų šventės bei iškilmės, kurios pašventina metus. Be to, Katalikų Bažnyčia ugdo savo tikinčiųjų atgailos dvasią tam tikromis pasninko ir susilaikymo dienomis. Toliau mes kalbėsime, pirma, apie sekmadienių ir šventųjų laikotarpių šventimą ir, antra, apie pasninko ir susilaikymo dienas.

1. Sekmadienių ir šventųjų laikotarpių šventimas

Sekmadienio ir šventadienių šventimas dabar yra kritiško vertinimo ir perkainojimo objektas. Ypač yra ginčijamasi dėl sekmadienio Mišių, taip pat ir dėl sekmadienio poilsio įpareigojančio pobūdžio. Sakoma, kad sekmadienio pareiga yra pozityvus Bažnyčios įsakymas, kuris įpareigoja tik tuos, kurie yra supratę jo vidinę reikšmę ir prasmę (plg. Georg Broxler). Mišios nėra vienintelė ir net ne visapusiškiausia priemonė pagarbinti Dievą: visas krikščionio gyvenimas privalo būti Dievo garbinimas ir tarnavimas Jam. Dievo Dvasia nėra susieta su tam tikru laiku ir vieta, bet veikiau dvelkia ten, kur Ji nori. Galiausiai ir žmogus yra vertinamas pagal meilės kriterijų ir matą.

Kai kurie iš šių prieštaravimų jau buvo apžvelgti ir į juos atsakyta skyriuose, kalbančiuose apie pareigą mylėti Dievą, melstis ir garbinti Jį išoriniu ir bendru Dievo garbinimu. Bet sekmadienio pareigos laikymasis iškelia keletą tik jam būdingų klausimų, kuriuos reikia nagrinėti atskirai. Suprantama, negalima sakyti, kad objektyvi pareiga dalyvauti sekmadienio Mišiose priklauso nuo subjektyvaus požiūrio į jos reikšmę: juk ir eismo taisyklių vertė nepriklauso nuo individo subjektyvaus požiūrio į jų reikšmę, o visų žmonių lygybės objektyvi teisė taip pat nepriklauso nuo subjektyvaus samprotavimo apie jos pagrįstumą. Bet reikia suprasti argumentus, kurie pateisina pareigą švęsti sekmadienius. Galima teisėtai reikalauti, kad jie būtų išdėstyti.

a) Biblinė sekmadienio šventimo kilmė

Net be apreiškimo žmogus jaučia poreikį reguliariai skirti laiką bendram Dievo garbinimui ir poilsio dienai. „Nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, reguliariai pasikartojanti poilsio diena yra būtina žmogaus fizinei ir moralinei sveikatai, jo dvasios produktyvumui ir jo gyvenimo darnai. Ir tikinčiajam reikalinga reguliariai pasikartojanti diena, kad jis galėtų atsidėti Dievo garbinimui“ (Ambrose Verheul).

Pareiga garbinti Dievą tiek individualiai, tiek ir bendrai, yra kūrinio būties dalis. Kiek tai liečia bendruomenės kulto veiksmus, jie yra galimi tik tokiu atveju, jei jiems reguliariai skiriamos tam tikros dienos ar laikas. Todėl galima drąsiai teigti, kad pati žmogaus prigimtis reikalauja paskirti tam tikrą laiką ir dienas bendram Dievo garbinimui ir poilsiui.

Dievo garbinimo dienos nebūtinai turi atitikti savaitės pavyzdį, priimtą žydų, krikščionių ir islamo religijų. Ir nebūtina, kad reguliari Dievo garbinimo diena visada sutaptų su poilsio diena: pirmieji krikščionys ilsėdavosi šeštadienį, o Dievą garbindavo rytojaus dieną. Tačiau idealu būtų, kad abi dienos sutaptų.

aa) Šabo (šeštadienio) šventimas Senajame Testamente

Netgi jei sekmadienio šventimas prasidėjo nepriklausomai nuo šabo (subatos), yra tam tikras ryšys tarp jų. Šabas yra sekmadienio pirmtakas ir jame tampa tobulas. „Metodologiniu požiūriu ne tik naudinga, bet ir būtina laikyti šabą sekmadienio prefigūracija išganymo istorijoje“ (Henri Oster).

Išėjimo knygos autorius šabo šventimą grindžia paties Dievo pavyzdžiu kūrimo darbe (plg. Pr 1,1-2,3) ir aiškiu Jahvės įsakymu: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo.; nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20,8-11).

Šabas primena Izraelio išėjimą iš Egipto: tą dieną išlaisvinimas nuo darbo simbolizuoja išlaisvinimą iš buvusios vergijos (Įst 5,15). Tai taip pat ženklas, kad Viešpats sudarė Sandorą su Izraeliu ir pašventimo jį. „Stenkitės laikytis mano šabų, nes tai ženklas tarp manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, jus pašventinu“ (Iš 31,12-17; plg. Ez 30,12). Pagaliau tai diena, kada žmonės turi prisiminti Dievą ir skirti laiko pagarbinti Jį (Kun 23,3; Iz 56,2-7; 66,23).

Pirmiausia šabas buvo tik poilsio diena. Seniausi Išėjimo knygos dokumentai nemini maldos ar aukos. Bet greitai ji tapo Dievo garbinimo diena, kurią buvo aukojamos papildomos aukos (Sk 28,9f), keičiama atnašų duona (Kun 24,5-8), ir žmonės rinkdavosi į šventąją sueigą (Kun 23,3.37f).

Nuo pat pradžių šabas turėjo religinį pobūdį. Tai diena, kurią šventą padarė Jahvė (Iš 20,11). Tai Viešpaties diena (Kun 23,3). „Kaip bandos pirmgimiai ir lauko vaisiai sudarė dešimtinę, atstovaujančią žmogaus darbui, taip šabas atstovavo žmogaus dienų dešimtinei“ (Walter Kornfeld). Todėl šabo laikytis griežtai privalu. Jo pažeidimas gali būti baudžiamas mirtimi (Iš 31,14f; Sk 15,32-36). Pranašai šabo šventimą laiko Jahvės palaimos sąlyga (Iz 58,13f; Jer 17,19-27; Ez 20,13).

Babilonijos nelaisvėje, kai jau nebuvo galima atnašauti aukų Jeruzalės šventykloje, dar padidėjo šabo svarba. Žmonės rinkdavosi į sinagogas melstis ir skaityti Biblijos. Šabo šventimą sustiprino smulkesni nurodymai. Uždraustų darbų sąrašai vis ilgėjo. Kristaus laikais fariziejai sakė, kad šabo dieną yra neleistina žmogui neštis gultą (Jn 5,10), slaugyti ligonius (Lk 13,14), skinti javų varpas (Mt 12,1f), eiti daugiau negu du tūkstančius žingsnių (plg. Apd 1,12). Šabo įsakymų laikymasis sukėlė sustingusį, skrupulingą legalizmą, kuris žmones labiau slėgė, negu jiems tarnavo.

bb) Viešpaties diena Naujajame Testamente

Bažnyčios gyvenimo pradžioje sekmadienis egzistavo greta su šeštadieniu – šabu (Apd 2,42-47f). Pats Jėzus gerbė šabą, nors atmetė savo laikų žydų neteisingą bei siaurą šabo interpretavimą ir žmogų brangino labiau negu šabą (Mt 2,23-28; 3,1-5; Lk 13,10-17; 14,1-6). Pirmiesiems krikščionybės skelbėjams šeštadienio susirinkimai sinagogose padėjo skleisti Evangeliją tarp žydų (Apd 13,14; 16,13; 17,2; 18,4). Sekmadienis ilgą laiką nebuvo poilsio nuo darbo diena. Šeštadienis liko poilsio diena, nes tai buvo vieša šventė ir visoje Romos imperijoje. Tačiau jau nuo pat Bažnyčios pradžios jauna krikščionių bendruomenė sekmadienį išskyrė kaip ypatingą, Dievo garbinimui tinkamą dieną. Netrukus sekmadienio pamaldos visai pakeitė šabo dienos Dievo garbinimą; o kai po trijų šimtmečių valstybė oficialiai pripažino krikščionybę, sekmadienis tapo ir vieša poilsio diena. Naujoji Sandora užbaigė Senosios Sandoros šabą, bet kaip prototipas jis pasiekė pilnatvę Kristuje (2 Kor 1,20).

Krikščionių sekmadienio šventimas kyla iš įsitikinimo, kad prisikėlęs Kristus nori tą dieną susitikti su savo tikinčiaisiais. Visi evangelistai ypač pabrėžia svarbą to fakto, kad Kristus prisikėlė iš numirusiųjų ir susitiko su mokiniais „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16,2; Mt 28,1; Lk 24,1; Jn 20,1.19). Ir po savaitės jis jiems pasirodė vėl sekmadienį (Jn 20,26). Šv. Lukas pasakoja, kad Šventosios Dvasios atsiuntimas po 50-ties dienų taip pat įvyko sekmadienį (Apd 2,1-4).

Pasirodęs apaštalams, Viešpats laužė duoną ir valgė kartus su jais (Lk 24,30; Jn 21,9-13). Tai primena eucharistinį Valgį, Kristaus įsteigtą mirties išvakarėse, kurį mokiniai turėjo švęsti Jo atminimui. Todėl krikščionys sekmadieniais rinkosi kartu laužyti duonos. Šv. Lukas pasakoja, kad „pirmą savaitės dieną jie susirinko laužyti duonos“ (Apd 20,7). Iš teksto galima suprasti, kad tai buvo ne atsitiktinis susirinkimas, bet paprotys, tapęs tradicija (plg. 1 Kor 16,1).

Sekmadienio šventimo paprotį, kai krikščionių bendruomenė susirinkdavo klausytis Dievo žodžio ir dalyvauti eucharistinėje Puotoje, patvirtina ankstyvieji rašytiniai šaltiniai: Didachė (apie 100 m. po Kr.), Ignotas Antiochietis († 107 m.) ir Justinas Kankinys († 160 m.) Ipolitas, Tertulianas, Origenas ir Kiprijonas Dievo garbinimą sekmadienį laiko savaime suprantamu.

Sekmadienis vadinamas „pirmąja diena“, bet ir „aštuntąja diena“ (plg. Jn 20,26), nes jis skelbia poilsio ir amžinojo Dievo garbinimo dieną. „Pasak Bažnyčios tėvų, pirmoji savaitės diena yra atsinaujinimo, Prisikėlimo ženklas. Bet, kadangi ji eina po septintosios dienos, ją galima vadinti ir aštuntąja diena, galutinės pabaigos, amžinosios pilnatvės ženklu“ (Ambrose Verheul). Šis eschatologinis aspektas suteikia sekmadieniui galutinio išganymo laukimo ir visų daiktų kosminio užbaigimo prasmę.

Pavadinimą „Viešpaties diena“ randame jau Apr 1,10. Bažnytinė lotynų kalba ir romanų kalbos išlaikė šį sekmadienio pavadinimą (dominica, domenica, domingo, dimanche).

Pirmasis krikščionių rašytojas, Viešpaties dienai pavartojęs terminą „saulės diena“ (dies solis), buvo Justinas Kankinys pirmojoje Apologijoje apie 150 m. Jis perėmė šį terminą iš platesnės savaitės, nes šis žodis buvo geriau žinomas jo skaitytojams pagonims. Jis rašo: „Tą dieną, kuri vadinama „saulės diena“, iš miesto ir iš kaimo visi ateina susitikti ir dalyvauti eucharistinėje Puotoje. (Sekmadienis) – tai diena, kai jie susirenka, nes tai pirmoji diena, kai Dievas sukūrė pasaulį ir kai Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, prisikėlė iš numirusiųjų“ .

b) Įpareigojimas švęsti sekmadienį

Kur tik krikščionys buvo mokomi dešimties Dievo įsakymų, jie turėjo išmokti, kad trečiasis įsakymas skelbia: „Atsimink šabo dieną, laikyk ją šventa“. Taip parašyta visuose katekizmuose nuo neatmenamų laikų. Krikščionių religijos kontekste šabą atstoja sekmadienis. Šia prasme trečiasis įsakymas visuotinai buvo aiškinamas vaikams ir suaugusiems. Tai atrodė kaip vienas iš paties Dievo tiesiogiai duotų įsakymų. Ir nors buvo aišku, kad tai nėra prigimtinės teisės reikalavimas, jis visuotinai buvo laikomas būdingiausiu pozityviojo dieviškojo įstatymo pavyzdžiu. Trumpai tariant, įsakymas švęsti sekmadienį krikščionių sąmonėje labai plačiai įsitvirtino kaip pozityvus Dievo įsakymas.

Bet teologai šiuo atžvilgiu nesilaiko vieningos nuomonės. Daugelis iš jų mano, kad visas įsakymas švęsti sekmadienį, apimantis pareigą dalyvauti sekmadienio Mišiose ir ilsėtis sekmadienį, yra tik Bažnyčios įsakymas. Senojo Testamento įsakymas švęsti šabą baigėsi su Kristaus atėjimu, o Naujojoje Sandoroje Viešpats nėra davęs aiškaus įsakymo švęsti sekmadienį.

Paprastai šios nuomonės atstovu yra nurodomas Tomas Akvinietis. Tačiau įsigilinus į jo raštus pasirodo, kad jis tai sako tik apie sekmadienio poilsį, bet nieko nesako apie tai, ar pareiga dalyvauti sekmadienio Mišiose yra pozityvus Dievo ar Bažnyčios įsakymas (plg. Georg Troxler).

Kai kurie teologai mano, kad pareiga vieną savaitės dieną laikyti šventa yra Dievo įsakymas, o tam tikros dienos pasirinkimas – tai Bažnyčios įsakymas. Priežastis ta, kad pats Dievas savo kuriamąjį darbą dirbo tokiu ritmu, pagal tai taip pat ir žmogui įsakė dirbti šešias dienas, o vieną dieną skirti šventam poilsiui ir Dievo kultui (plg. Pr 2,3; Iš 20,8). Pirmieji krikščionys, žinoma, atmetė siaurą žydų autoritetu pateiktą šabo poilsio aiškinimą, remdamiesi Kristaus mintimi. Jie nesijautė esą šabo saistomi. Bet poilsio dieną kas savaitę jiems užtikrino faktas, kad šeštadienis, arba Saturno diena, Romos imperijoje visada buvo šventė. Kai tik Bažnyčia buvo oficialiai pripažinta valstybės, ji nepanaikino savaitinės poilsio dienos, bet tik perkėlė ją į sekmadienį. Iš to galima padaryti išvadą, kad Bažnyčia visada laikė savaime suprantamu dalyku, jog savaitėje turi būti viena nedarbo diena, nors ir ne pagal siaurą žydų aiškinimą. Ši praktika taip pat buvo sankcionuota ir Bažnyčios įstatymo. Bet galima suabejoti, ar galutinės šio įstatymo ištakos yra tik pozityvus Bažnyčios įsakymas, ar vis dėlto šį įstatymą įkvėpė Šv. Raštas, nes jis moko tokio ritmo, kurį įvedė Dievas.

Tačiau pažymėtina, kad dauguma teologų sekmadienio poilsio įstatymą laiko tik bažnytiniu įstatymu. Dėl dalyvavimo Mišiose nuomonės labiau skiriasi. B. Häring‘as rašo: „Mes esame įsitikinę, kad kulto šventimas pirmąją savaitės dieną buvo įsteigtas apaštalų, o gal net pozityviu Dievo įsakymu. Apaštalai valdė būdami apreiškimo įrankiai vienybėje su Kristumi ir paklusdami Jam“ .

Vatikano II Susirinkimas nesprendžia šio prieštaravimo, bet dalyvavimo sekmadienio Mišiose pareigai skiria daugiau negu tik bažnytinį autoritetą. Susirinkimas šį įsakymą kvalifikuoja kaip esantį apaštališkos kilmės. „Bažnyčia, pagal apaštalų tradiciją, vedanti savo pradžią nuo pačios Kristaus Prisikėlimo dienos, švenčia velykinę paslaptį kas septintą dieną, kuri teisingai vadinama Viešpaties diena. Tą dieną tikintieji turi pareigą susirinkti draugėn“ švęsti Eucharistijos (SC 106). Susirinkimas matyt nori pasakyti, kad sekmadienio šventimas yra ypatingos svarbos dalykas. Bažnyčia negali pakeisti šio įsakymo, kaip gali pakeisti tokius grynai bažnytinius įstatymus, pvz., liečiančius altoriaus vietą ir kunigo laikyseną bažnyčioje ar pasninko bei susilaikymo dienas.

Visi katalikų teologai sutinka, kad žmonės pagal prigimtinį dieviškąjį įstatymą turi pareigą garbinti Dievą, o kaip bendruomenė privalo daryti tai ir bendrais viešais aktais. Kadangi tokie aktai suponuoja bendrą laiką, vietą ir apeigas, tad turi būti religinė vyresnybė, paskirianti laiką ir kitas viešojo kulto ypatybes. Šią religinės vyresnybės teisę duoda prigimtinis įstatymas, nes be to nebūtų galima realizuoti bendrojo kulto. Religinės vyresnybės apdairiam sprendimui palikta teisė nustatyti viešojo garbinimo laiką, vietą ir apeigas. Ji turi pasirinkimo laisvę, kiek to reikia tikslui pasiekti. Bet jei jau pasirinkta ir paskelbta kaip oficialus įstatymas, ji įpareigoja bendruomenę ir jos narius. Pareiga vykdyti tokius pozityvius žmogiškojo autoriteto įsakymus gali būti daugiau ar mažiau svarbi, atsižvelgiant į dalyko svarbumą. Pareiga negali būti mažiau svarbi dėl tos priežasties, kad nurodymas eina ne tiesiogiai iš Dievo, bet iš žmogiškojo autoriteto, kaip kartais teigiama šiais laikais (plg. G. Troxler). Eismo taisykles nustato žmogiškoji vyresnybė, bet daugelis iš jų rimtai įpareigoja, nes tai būtina priemonė užtikrinti eismo dalyvių saugumą – gyvybę ir sveikatą. Kadangi be žmogiškųjų ir bažnytinių įstatymų neįmanoma užtikrinti prigimtinės teisės dieviškųjų įsakymų realizavimo, jie taip pat įpareigoja šių įsakymų galia.

Katalikų Bažnyčios teisė įpareigoja katalikus dalyvauti šv. Mišiose ir laikytis poilsio sekmadieniais bei privalomomis šventėmis (CIC 1247). Šie nurodymai įpareigoja sąžinę. Toliau kiek plačiau apie juos pakalbėsime.

c) Sekmadienio Mišios

Šalia maldos viena iš svarbiausių religijos apraiškų yra auka. Katalikams ir daugeliui kitų krikščionių kilniausia auka yra šv. Mišių auka. Duonos ir vyno pavidalais Kristus aukojasi ant dangiškojo Tėvo altoriaus, ir krikščionys šioje aukoje vienijasi su Juo kaip Jo nariai. Aukodami tyrąją Auką, jie aukoja ir patys save, šia auka išreikšdami savo vidinį aukojimąsi Dievui (plg. SC 48). Bet Mišios yra ir maldos bei pašventinimo šaltinis jų dalyviams. Šventosios Komunijos Puotoje krikščionys dalyvauja Kristaus Kūne ir Kraujyje. Dievas pasilenkia prie žmogaus, kad patrauktų jį į vienybę su savimi. Kaip Kristaus gyvenimo, mirties ir Prisikėlimo atminimas, Mišios yra svarbi priemonė išpažinti bendrą tikėjimą į Kristų ir tą tikėjimą maitinti bei gilinti (plg. SC 33). Be to, Eucharistija įkvepia tikinčiuosius gyventi viena širdimi ir augti meile, darbais įrodyti tai, ką jie išpažįsta (plg. SC 10).

aa) Istorinė raida

Nuo pat pradžios pirmykščių apaštalinių bendruomenių krikščionys pirmąją savaitės dieną susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20,7; plg. 1 Kor 16,2). Taigi, jie vykdė Viešpaties Paskutinės Vakarienės reikalavimą švęsti eucharistinę Puotą Jam atminti. „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19). Ši tradicija tuo laiku nebuvo suformuluota pozityviu Bažnyčios nurodymu. Tačiau dalyvavimas bendruose susirinkimuose buvo laikomas savaime suprantamu ir nustatytu bendruomenės disciplinos. Laiške žydams priekaištaujama vengiantiems lankytis susirinkimuose ir sakoma, kad to neturėtų būti (Žyd 10,25).

Toks pat apaštalų ir ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų nusistatymas. „Dalyvavimas, kai tik įmanoma, bendrame Eucharistijos šventime sekmadieniais yra savaime suprantama konkreti bendruomenės tikėjimo į Kristų išraiška, „įsakymas“, priimamas visų be ginčų. Visi supranta šią pareigą be formaliai išreikšto pozityvaus Bažnyčios įstatymo, tik kartais primenami ir prašomi. Sumažėjusio uolumo ir atsiskyrimo simptomai, kurie atsiskleidžia laiške Žydams (Žyd 10,25), yra smerkiami perspėjimais ar rimtais priekaištais bei raginimais“ (Adolf Knauber). Ignotas Antiochietis († 110 m.) labai išraiškingai paaiškina pareiginį susirinkimų pobūdį rašydamas: „Kas nedalyvauja susirinkime (επι το αυτο), tą valdo išdidumas ir jis jau pasmerkė save“ .

Pirmasis Sinodas, įsakęs dalyvauti sekmadienio mišiose yra Elvyros (Ispanijoje) Sinodas (tarp 300 ir 312 m.). Toliau seka kiti vietiniai sinodai – Antiochijos 341 m. ir Sarkidos 343 m. Vėlesni sinodai vis labiau ir labiau apibrėžia ir suvienodina sekmadienio šventimą. Dalyvavimas sekmadienio Mišiose visur yra laikomas viena iš pagrindinių krikščionio pareigų.

Taip pat ir Vatikano II Susirinkimas reguliarų tikinčiųjų dalyvavimą sekmadienio Mišiose laiko Bažnyčios išleistu įsakymu. Dalyvavimas sekmadienio Mišiose yra viena iš pagrindinių kataliko religinių pareigų. Sekmadieniais „tikintieji turi pareigą susitikti draugėn“ švęsti šventosios Eucharistijos (SC 106). Kadangi tai užima tokią svarbią vietą Bažnyčios gyvenime, „Surinkimas primygtinai ragina sielų ganytojus, kad aiškindami tikėjimą rūpestingai įsąmonintų tikinčiuosius, jog reikia dalyvauti ištisose Mišiose, ypač sekmadieniais ir įsakytose šventėse“ (SC 53).

bb) Prasmė ir priežastis

Pagrindinė sekmadienio šventimo prasmė yra apibendrintai išreikšta Šventosios Liturgijos Konstitucijoje (Liturginėje Konstitucijoje): „Tą dieną tikintieji turi pareigą susirinkti draugėn, kad klausydami Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje prisimintų Viešpaties Jėzaus kančią, Prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris „atgimdė mus gyvai vilčiai Jėzaus Kristaus Prisikėlimu iš numirusiųjų“ (1 Pt 1,13). Todėl sekmadienis yra pirmapradė šventė“ (SC 106).

Taigi, sekmadienis pirmiausia yra bendro Dievo garbinimo diena – čia krikščionys susirenka draugėn paminėti Viešpaties mirties ir Prisikėlimo. Tai diena, paskirta prisikėlusiam Viešpačiui. Tačiau šią dieną prisimenamas ir visas atpirkimo darbas. Vieno sekmadienio nepakanka atskleisti visoms atpirkimo paslaptims iš karto, todėl Kristaus įsikūnijimo, gyvenimo, kančios bei Prisikėlimo, Šventosios Dvasios atsiuntimo minėjimas taip pat Viešpaties antrojo atėjimo viltis yra išskirstomi per ištisus metus. Tai sudaro liturginius metus su skirtingais kiekvieno sekmadienio skaitiniais iš šventųjų knygų, apžvelgiančiais į įvairius Kristaus gyvenimo ir atperkamojo darbo įvykius (plg. SC 102). Trumpai tariant, sekmadienis yra ypatingiausias ir universaliausias būdas paminėti Viešpatį. Todėl jis pateikia tikintiesiems vieningą galimybę išreikšti jų bendrą tikėjimą į Kristų ir įvykdyti Viešpaties įsakymą: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19).

Be to, kiekvienam krikščioniui reikia sustiprinti savo tikėjimą ir atnaujinti atsidavimą Kristui. Tai padaryti ypatingu ir veiksmingu būdu jam padeda šv. Mišios. Čia jis gauna eucharistinę Kristaus malonę. Čia žodžiais ir šventomis liturginėmis apeigomis prie jo širdies priartinamos tikėjimo paslaptys. Bendras tikėjimo išpažinimas ir vienybės su vienminčiais broliais patirtis sustiprina tikėjimą ir gerą valią. Todėl tikinčiajam reikia bendruomenės, o bendruomenei reikia jos narių.

Krikščionys taip pat švenčia sekmadienį, kad padėkotų ir bendrai pagarbintų Dievą. Anksčiau nurodėme, kad žmonės turi pareigą bendrai garbinti Dievą. Tam reikia nustatyto laiko ir bendram Dievo garbinimui skirtų dienų. Religinė valdžia turi teisę ir pareigą tenkinti šį poreikį. Nuo senovės Bažnyčia pasirinko šv. Mišių arba Eucharistijos (kas reiškia „dėkojimą“) šventimą kaip tinkamą formą ir laiką šiai Dievo tarnybai. Šis Bažnyčios įsakymas nėra laisvai pasirinktas kaip Dievo nurodytas, bet yra kilęs iš apaštalų tradicijos.

Prieš tam tikrą praeityje pasireiškusį individualistinį požiūrį į sekmadienio šventimą reikia ypač pabrėžti, kad sekmadienis yra bendruomenės reikalas. Ne atskiras individas, bet bendruomenė, kaip socialinis kūnas, turi tą dieną šlovinti Dievą ir Jam dėkoti. Dievo tauta susirenka, norėdama išpažinti save kaip bendruomenę priklausančiųjų Kristui ir sudarančiųjų su Juo vieną Kūną. Jų susirinkimas yra Bažnyčios epifanija (apsireiškimas). Krikščionys taip pat susivienija tarpusavyje į bendrą draugiją laužydami duoną. Viešpaties aukos šventimas tampa užbaigas šventojoje Puotoje, kuri simbolizuoja tikinčiųjų vienybę. Todėl sekmadienis yra vienybės ir bendrumo su Kristumi diena.

Reguliarus bendras susibūrimas kas savaitę yra toks svarbus todėl, kad tik taip bendruomenėje palaikoma gyva Kristaus dvasia, galinti pertvarkyti pasaulį. Bendruomenė formuojama, gyvena ir veikia ne be stipraus ir pastovaus ritmo. Šv. Mišių auka buvo pasirinkta šiems susibūrimams kaip sakramentinė apeiga, nes ji geriausiai skelbia Viešpaties mirtį bei Prisikėlimą ir tikriausiai įgyvendina liturgijoje Naujojo Testamento tikėjimą (plg. Wilhelm Thüsing).

Atsižvelgiant į sekmadienio Mišių pareigos įsišaknijimą pastovioje Bažnyčios praktikoje ir į minėtas vidines priežastis, negalima teisėtai teigti (kaip tai šiandien kartais daroma), kad įsakydama dalyvauti Mišiose Bažnyčia primeta įstatymus ir nepasitiki tikinčiaisiais. Taip veikiau išreiškiama ir patikslinama pareiga, jau įdiegta žmogaus prigimtyje, o ypač tikinčiojo, atsiduodančio Kristui.

Pozityvus įsakymas dalyvauti Mišiose sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis pirmiausia yra būtinas, kadangi reikia paskirti laiką ir dieną bendruomenei rinktis pamaldų. Antra, jis saugo tikinčiuosius nuo dvasinio aplaidumo bei silpnumo ir stiprina jų religinį gyvenimą. Dalyvavimas Mišiose vien dėl įstatymo prievartos nepraranda vertės tol, kol ta prievarta yra laikoma teisėta ir naudinga. Sekmadienio pareigos laikymasis iš įpročio „pagaliau turi teigiama tai, kad bendruomenė išsaugo individą indiferencijos laikais ir tuo būdu išlaiko atramos tašką iš naujo asmeniškai apsispręsti“ (Julius Kardinal Döpfner).

cc) Pareigos svarba

Visuotinai aiškinama, kad pareiga dalyvauti Mišiose sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis iš esmės yra svarbi. Tai teigia jau Ignotas Antiochietis pareikšdamas, kad krikščionį, nesilaikantį bendrose susibūrimuose, valdo išdidumas, ir žmogus jau pats save pasmerkė. Elvyros sinodas (apie 300 m.) dalyvavimą sekmadienio Mišiose laiko tokiu svarbiu, kad pareiškia: „Kas pasilieka mieste ir neateina į bažnyčią tris sekmadienius, bus pašalintas tam tikram laikui parodyti, kad jis yra papeiktas“ . Ši taisyklė buvo plačiai pripažinta ir kitose Bažnyčios dalyse, net tokiose tolimose srityse kaip Sardika (Sofija), kaip rodo 343 m. čia įvykusio sinodo dekretai.

Bažnytinė teisė, XII a. pasiskelbusi atskira disciplina, išvystė smulkmenišką kazuistiką dėl ekskomunikavimo, jei nesilaikoma kanonų. Nuo XV a. vidurio moralės teologai pakaltinamą sekmadienio Mišių ar svarbiausios jų dalies apleidimą laikė sunkia nuodėme. Toks visuotinis moralės teologų mokymas išliko iki mūsų laikų. 1579 m. Inocentas XI pasmerkė kaip papiktinantį ir praktiškai žalingą šį teiginį: „Įsakymas švęsti šventes neįpareigoja sunkia nuodėme, jei išvengiama pasipiktinimo ir nėra papiktinimo“ .

Įsakymas dalyvauti Mišiose įpareigoja katalikų sąžinę. To reikia laikytis prieš pasitaikančias tendencijas neigti bet kokią nuodėmės grėsme įpareigojančio įsakymo pareigą, kas galiausiai tolygu įsakymo panaikinimui. Bet galima suabejoti, ar sekmadienio Mišių nerūpestingas apleidimas kiekvienu atskiru atveju jau yra sunki nuodėmė. Ar atsitiktinis sekmadienio Mišių praleidimas tikrai taip prieštarauja Dievo išganymo planui, kad tai būtų proga esminiam apsisprendimui? O gal tai tinka tik tada, kai tampa įpročiu?

Ankstyvieji sinodai baudė bendruomenės narius, kurie praleisdavo Mišias tris sekmadienius iš eilės. Ar tai galėtų būti orientacinis taškas subtiliau spręsti klausimą apie dalyvavimo Mišiose pareigos svarbą? Dažnai pasikartojantis (įprastas) sekmadienio Mišių apleidimas galėtų būti laikomas sunkia nuodėme, bet ne kiekvienas atsitiktinis praleidimas. Tokį paaiškinimą leidžia teiginys, kad pareiga dalyvauti sekmadienio Mišiose pagal prigimtį yra svarbi. Iš esmės pareiga yra svarbi, bet ji prileidžia dalyko menkumą (lengvinančias aplinkybes), t. y. atsitiktinis praleidimas yra atleistina nuodėmė. Antra vertus, rimtas dalykas (sunki nuodėmė) būtų, jei asmuo Mišias apleistų dažniau negu kad dalyvauja jose.

dd) Specifiniai reikalavimai ir pateisinančios priežastys

1) Katalikai privalo dalyvauti Mišiose visais sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis. Įsakytas šventes dar skiria Vyskupų Konferencijos kiekvienoje šalyje atskirai. Kalėdos yra Bažnyčioje visuotinai priimta šventė. Šiai pareigai turi paklusti visi tie, kurie pasiekė proto subrendimą ir yra baigę septintuosius gyvenimo metus (CIC 11).

Šiandien labiau negu anksčiau pabrėžiama, kad dvi Mišių dalys, būtent, Žodžio liturgija ir Aukos liturgija (Eucharistija), yra neatskiriamos viena nuo kitos. „Yra tarsi dvi dalys, iš kurių susideda Mišios, būtent, Žodžio liturgija ir Aukos liturgija; jos yra taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną kulto veiksmą“. Todėl Vatikano II Susirinkimo Tėvai pabrėžia, kad tikintieji „privalo dalyvauti ištisose Mišiose“ (SC 56; plg. PO 4).

Nuo seniausių laikų Bažnyčia Viešpaties dieną ir didžiąsias šventes pradėjo švęsti dieną prieš tai – išvakarėse. Remdamosi šiuo senu papročiu ir tuo, kad vis daugiau žmonių nedirba šeštadienį po pietų bei laiko jį sekmadienio dalimi, Bažnyčia leidžia švęsti šeštadienio popiečio šv. Mišias. Katalikams leidžiama atlikti savo sekmadienio pareigą dalyvaujant šiose šeštadienio Mišiose.

2) Tikintieji turi dalyvauti Mišiose asmeniškai (fiziškai), idant galėtų švęsti Mišias drauge su regima tikinčiųjų bendruomene. Priežastis ta, kad tik tokiu būdu įmanoma išoriškai pagarbinti Dievą ir bendrai išpažinti tikėjimą. Pilnutinis dalyvavimas Viešpaties Puotoje šventąja Komunija savaime reikalauja dalyvauti asmeniškai.

Mišių klausymas per radiją ar televiziją yra tik pakaitalas, kai asmeniškai dalyvauti fiziškai ar moraliai neįmanoma, pvz., ligos ar senatvės atvejais. Kitais atvejais toks dalyvavimas sekmadienio Mišiose yra nepakankamas, nes tada bendruomenė netenka savo narių dalyvavimo, nejausdama šventės atmosferos ir bendros brolybės Kristuje. Be to, aplinka namuose kur kas mažiau tinkama dvasiniam susikaupimui ir labiau trukdo, ypač tuo metu, kai transliuojamos Mišios.

3) Tikintieji privalo dalyvauti Mišiose dėmesingai ir pamaldžiai. Dievo garbinimas, kaip susitikimas su Juo, neįmanomas be dėmesio tam, kas sakoma ar daroma, ir be vidinio atsidavimo. „Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji būtų įtraukti į pilnutinį, sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturginėse pamaldose, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis, į kurią krikščionys. Krikšto sakramento galia turi teisę ir pareigą“ (SC 14; plg. SC 48).

Pakanka virtualaus (galiojančio) dėmesio, t. y. noro nuoširdžiai melstis, nepaisant nevalingų išsiblaškymų. Valingi išsiblaškymai laikomi pakaltinamais. Grynai išorinis dalyvavimas, kai žmogus visiškai abejingas šventiems žodžiams ir apeigoms, nelaikomas dalyvavimu.

4) Nuo šventadienio Mišių atleidžiami tie, kurie negali dalyvauti dėl pakankamai rimtos priežasties, pvz., dėl neproporcingai didelių sunkumų, dėl gresiančios kūno ar sielos žalos sau ir kitam. Sunkumai, kurių pakanka atleisti retkarčiais, gali būti nepakankami nuolatiniam ar beveik nuolatiniam nedalyvavimui.

Atleidžiami šie asmenys: ligoniai ir sveikstantieji, kuriems dalyvavimas Mišiose galėtų daryti žalą; kam toli iki bažnyčios (apie viena valanda kelio sveikam žmogui, mažiau – silpniems ir seniems); per daug neturtingi, kad galėtų tinkamai apsirengti, užsimokėti už transportą; vykdantys profesijos ar valstybines pareigas, būtinosios pagalbos, broliškos meilės pareigas; vaikai, moterys ar tarnai, kurie užsitrauktų didelį tėvų, vyrų, šeimininkų nepalankumą. Retkarčiais galima praleisti Mišias dėl būtino poilsio ar kelionės savo malonumui, jei nėra kitos galimybės tokiai kelionei (leistina galbūt kartą per šešias savaites) ar jei tai vienintelė galimybė tokiai ekskursijai. Numatoma negarbė gali atleisti nuo Mišių, pvz., netekėjusias nėščias moteris. Taip pat paprotys atleidžia moteris paskutiniais nėštumo mėnesiais. Bet papročiai turi būti pagrįsti ir pateisinami. Papročiai be pateisinamos priežasties neskatintini. Taigi, nepateisinama, kad susižadėjusios poros, kurių užsakai vestuvių skelbiami, nedalyvauja Mišiose atitinkamais sekmadieniais. Apskritai atleisti nuo Mišių per šventes gali vyskupai (vietos Ordinarai) ir parapijos kunigai (plg. can. 1245).

d) Sekmadienio poilsis

aa) Istorinė raida

Švento poilsio diena žydams buvo šeštadienis. Pagonių šventės ir poilsio dienos buvo ne tokios reguliarios. Bet Saturno diena, sutampanti su šeštadieniu kaip pirmoji planetinės savaitės diena, buvo išskiriama pagal mitinę idėją kaip diena, kada reikia nedirbti, norint išvengti nelaimės (plg. G. Troxler).

Krikščionys turėjo prisitaikyti prie savo aplinkos ir poilsio dienomis. Ankstyvieji krikščionys žydų aplinkoje ilsėjosi šeštadienį, bet garbino Dievą sekmadienį. Tai, žinoma, nebuvo ideali tvarka. Tačiau sekmadienio pasirinkimas Dievo garbinimo diena būtinai reikalavo nedirbti ir perkelti poilsio dieną į šią dieną – į sekmadienį.

Tertulianas († 220 m.) pirmas pamini sekmadienio poilsį. Jis tai laiko būtina tikro Kristaus patvarkymo pasekme. Imperatorius Konstantinas, suteikęs krikščionims religijos ir kulto laisvę ir pastatęs keletą puikių bažnyčių, 321 m. paskelbė, kad vietoje šeštadienio vieša Dievo garbinimo ir poilsio diena Romos imperijoje turi būti sekmadienis. Sutinkamai su ankstyvesniais įstatymais darbas laukuose nebuvo uždraustas.

Pirmas Bažnyčios įsakymas dėl sekmadienio poilsio randamas Orleano III sinodo kanonuose 538 m. Norint barbarams perteikti kai kurias krikščionių vertybes, jis uždraudė dirbti laukuose sekmadienį, „nes tada lengviau eiti į bažnyčią ir atsiduoti maldai“ (can. 28). Martynas Bragietis († 580 m.) pirmas pavartojo „vergiškų darbų“ terminą, nurodydamas, kokio darbo krikščionis sekmadienį turi vengti.

Nuo VII a. sekmadienio poilsis buvo visur laikomas krikščionių prievole. Jie turi nedirbti tam tikrų rankų darbų ir atsisakyti pasaulietinės veiklos. Bet tikslus uždraustų darbų apibūdinimas nėra visur vienodas, ir terminas „vergiškas darbas“ vartojamas ne visur. Terminą galutinai įvedė į bažnytinę teisę Grigaliaus IX Dekretalijos (1234 m.) – oficialus Bažnyčios įstatymų rinkinys.

Bet ir po Grigaliaus IX uždraustieji „vergiški darbai“ niekada nebuvo suprantami visiškai vienodai. Tai reliatyvi sąvoka, įvairiai interpretuojama skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Pasak Tomo Akviniečio, draudimas dirbti sekmadienį nėra toks griežtas kaip žydų šabo poilsis. Todėl galima lengviau atleisti nuo tam tikrų darbų draudimo.

bb) Reikšmė ir priežastis

Vatikano II Susirinkimas trokšta, kad sekmadienis krikščionims būtų džiaugsmo ir atsipalaidavimo šaltinis. „Sekmadienis yra pirmapradė šventė, kurią tikinčiųjų pamaldumui reikia taip pateikti ir įminti, kad ji taptų džiaugsmo ir poilsio diena“ (SC 106). Bendras Dievo garbinimas turi prisidėti prie šio džiaugsmo. Bet, kad galėtų pilnutinai pasiekti šį tikslą, žmonės turi būti atleisti nuo darbo. Nes bendruomeninis Dievo garbinimas gali visiškai atsiskleisti tik tada, kai žmonės nedirba, ir tik tokiu atveju sekmadienis gali tapti švente tikrąja prasme.

Pirminė religinė sekmadienio poilsio funkcija yra „skirti laiko dalyvauti Mišiose ir visą dieną gyventi Dievo garbinimo dvasia“ . Žmogus negali pakankamai laisvai atsiduoti tiesioginiam Dievo garbinimui, jei užsiima kasdienio gyvenimo ir darbo reikalais. Ir bendras Dievo garbinimas neišvengiamai reikalauja bendro poilsio laiko. Dviejų laisvų nuo darbo valandų rytą ir vakarą neužtenka sukurti atsipalaidavimo, ramybės ir šventės nuotaikai, reikalingai bendram Dievo garbinimui. Dar daugiau: skirtingos aplinkybės neleidžia žmonėms eiti į Mišias tuo pačiu metu, ir tokiu ribotu poilsio laikotarpiu ne visi gali dalyvauti pamaldose.

Be religinio tikslo, sekmadienis turi ir žemiškų bei socialinių tikslų. Šiuo požiūriu sekmadienio poilsis yra ne religinio pobūdžio, ir nereikia reikalauti jo laikymosi Dievo garbinimo vardan. Tačiau tie žemiški tikslai yra taip pat labai svarbūs. Sekmadienio poilsis garantuoja žmonėms atsipalaidavimą ir poilsį, reikalingą energijos papildymui, kad galėtų su naujomis jėgomis ir džiaugsmu kibti į darbą. Bendras laisvalaikis leidžia intensyviau puoselėti šeimos ir bendruomenės ryšius. Tai labai svarbus socialinis dalykas. Pagaliau laisva diena leidžia naudotis dvasinėmis ir kultūrinėmis gėrybėmis. Žmogus neturi būti atsidavęs vien tik gamybai su griežtu ekonominiu rezultatu. Be pinigų ir materialinės naudos yra ir kitų vertybių, būtinų tikram žmogiškam gyvenimui; be jų negali sėkmingai vystytis žmogaus asmenybė.

Išvaduodamas žmogų iš vergiško darbo, sekmadienis leidžia jam atsidėti dvasinei veiklai. Taigi, sekmadienio poilsis visais laikais laiduoja galimybę susimąstyti, susikaupti, ugdyti vidinį gyvenimą. Šios vertybės vėl paliečia religijos sritį ir parodo glaudų santykį tarp poilsio ir Dievo garbinimo – santykį, kurį stipriai jautė žydai, kai šeštadienio poilsį laikė grynai religinio pobūdžio įpareigojimu.

Atsižvelgiant į šiuos tikslus, galima nustatyti bendrą kriterijų uždraustųjų šventų dienų darbų apibrėžimui ir aiškinimui. Pirma, reikia atsisakyti tokių darbų ir veiklos, kurie nesuderinami su bendro Dievo garbinimo reikalavimais ar trukdo jam. Antra, nesiimti tokių darbų, kurie trukdo žemiškiems sekmadienio poilsio tikslams. Krikščionių bendruomenės nuojauta ir bendra nuomonė padeda orientuotis nustatant darbus, prieštaraujančius sekmadienio poilsio tikslui.

cc) Draudžiamieji darbai ir pareigos svarbumas

Bažnytinis įstatymas įpareigoja sekmadieniais ir švenčių metu atsisakyti „vergiško darbo“, viešų juridinių aktų ir (nebent leidžia papročiai ar yra specialus leidimas) prekybos, mugių ir kitokios komercinės veiklos, susijusios su pirkimu ir pardavimu (can. 1247).

Terminas „vergiški darbai“ visada kėlė tam tikrų sunkumų. Bendriausiai juo buvo suprantami sunkūs rankų darbai – kalnakasyba, žemės ūkio darbai, žvejyba, miško kirtimas (pirminis darbo sektorius), pramonės, konstravimo ir amatininkų darbai (antrinis darbo sektorius). Bet teisėtai teigiama, kad toks išvardijimas nėra išsamus. Toliau dar atsižvelgiama į darbo užmokestį. „Vergiški darbai“ – tai tokia veikla, kuriai galima apskaičiuoti nustatytą valandinį ar dienos darbo užmokestį. Visi šie darbai prieštarauja sekmadienio poilsio dvasiai, net jei jie atliekami be užmokesčio, tik savo naudai ar dėl kokio pamaldaus tikslo.

Lemiamas kriterijus nustatyti uždraustiems darbams yra šis faktorius: ar tam tikras darbas trukdo Dievo garbinimo šventiškai nuotaikai ir viešajam šventam poilsiui. Remdamasis šiuo kriterijumi, bažnytinis įstatymas į draudžiamų darbų sąrašą įtraukia juridinę ir komercinę veiklą.

Įstatymo dvasia draudžia visą kitą profesinę veiklą ir net poilsio ar sporto veiklą, jei ji kenkia sekmadienio tikslui. Jei intelektualinė veikla ir laisvieji menai atliekami taip, kad trukdo Dievo garbinimui bei žmogaus dvasiniam gyvenimui ir būtinam rūpinimuisi šeimos ryšiais, tada jie taip pat pažeidžia sekmadienio poilsio prasmę.

Moralės teologai bendrai mano, kad šventojo poilsio pareiga yra iš prigimties rimta, t. y. visiškas jos nesilaikymas yra sunki nuodėmė. Bet pareiga pripažįsta ir dalyko menkumą, pvz., jei darbas mažai trukdo kitiems ar jei atliekamas per trumpą laiką ir pan. Antra vertus, pažeidimas tuo rimtesnis, kuo ilgiau tęsiasi darbas, kuo daugiau trukdo kitiems ir kuo daugiau žmonių įtraukia (pvz., statybos).

Labai dažnai dvi ar trys uždrausto darbo valandos laikomos sunkia nuodėme. Bet šiuo atžvilgiu reikia dar kai ką išskirti. Taip vertinti teisinga kiekvieną triukšmingą, trukdančią veiklą, ypač netoli Dievo garbinimo vietos. Bet kitais atvejais dviejų valandų ir netgi pusės dienos darbas nelaikomas tokiu dideliu Dievo tvarkos trukdymu, kad jį būtų galima drąsiai priskirti sunkiai nuodėmei. Tiesa, toks darbas prieštarauja sekmadienio poilsiui. Bet atskiras atvejis griežčiau laikytinas atleistina nuodėme. Jei žmogus nuolat dirba uždraustus darbus sekmadienį kelias valandas, jis iš tikro bus kaltas, kad nepaiso Dievo ir tikinčiųjų bendruomenės reikalavimų, ir todėl sunkiai nusidės.

dd) Atleidimas nuo sekmadienio poilsio

Leidžiama visa būtina namų ruoša – virimas, gyvulių priežiūra. Taip pat leidžiama skalbti, adyti, lopyti, siūti, jei to nebuvo galima padaryti kitomis dienomis. Jei nėra laiko, darbininkas, visą savaitę dirbęs kitur, gali triūsti savo sode sekmadienį.

Visada nuo pareigos švęsti sekmadienį atleidžia didelis būtinumas, rimta žala ar nuostolis sau ar kitam. Neturtingas žmogus, kuris negali aprūpinti šeimos nedirbdamas sekmadienį, gali dirbti. Tas pat pasakytina apie darbininką, kuris, kad neprarastų darbo, privalo jį dirbti sekmadienį. Ūkininkai gali imti derlių, šieną ir kita, skinti vaisius, jei artėja nepalankūs orai, taip pat laistyti laukus sausros metu. Galima dirbti bet kokį būtiną darbą dėl gaisrų, potvynio, žemės drebėjimo ir pan.

Taip pat galima atlikti paslaugas, būtinas bendrajai gerovei – transportas, degalinės, visuomeninis maitinimas, viešbučiai, ligoninės ir t. t. Mechanikai gali taisyti transporto priemones būtinai ar jau pradėtai kelionei, ruošti įrankius, stakles, kurių reikės pirmadienio darbui. Darbininkai gali atlikti darbus ir paslaugas, būtinas pramonės nuostoliams išvengti.

Kartais teigiama, kad brangių staklių stovėjimas sekmadieniais yra nuostolingas. Bet poilsiavimas sekmadienį visada susijęs su materialiniu nuostoliu, nesvarbu, ar žmogus ūkininkas, ar amatininkas, ar pramonės įmonės darbininkas. Be to, profesinių sąjungų kova prieš sekmadienio darbą parodė, kad pramonė gali apsieiti be sekmadienio darbo ir turėtų laimėti, netgi varžydamasi su kitomis šalimis, kurios nesilaiko sekmadienio poilsio ar mažiau jo paiso.

Pasitaiko įstaigų, kur negalima išvengti nenutrūkstamo darbo. Bet ir tada apskritai įmanoma sustabdyti darbą bent jau svarbiausiam sekmadienio laiko tarpui – šešiolikai, dvylikai ar aštuonioms valandoms.

Nuo sekmadienio poilsio gali atleisti teisėtas paprotys. Tai ypač liečia turgus ir muges, viešą pirkimą ir pardavimą. Parduotuvės miestuose dažnai būna atsidarytos sekmadienio rytą, kad iš kaimo atvykę į bažnyčią galėtų apsipirkti, nes tik tada jie turi tokią galimybę.

Nuo sekmadienio poilsio atleisti gali vyskupai (vietos ordinarai) ir parapijos kunigai tokiu pat būdu, kaip ir nuo dalyvavimo Mišiose (plg. can. 1245).

2. Religinio pasninko ir susilaikymo dienos

Visi tikintieji Dievo įsakymu privalo atgailoti. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15). Šiais žodžiais pats mūsų Viešpats reikalauja iš savo mokinių atgailos. Petras savo pirmąjį pamokslą per Sekmines baigia panašiu paliepimu: „Atsiverskite ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės“ (Apd 2,38).

Jau Senajame Testamente buvo laibai vertinami atgailos darbai. Nors tiesioginiai jų motyvai turi įvairią prigimtį, atgaila suprantama kaip „pamaldus veiksmas, kurio galutinis tikslas yra įgalinti mus mylėti Dievą ir atsiduoti Jam. Mes turime pasninkauti ne sau, bet mūsų Dievui“ .

Bet atgaila turi asmeninį ir visuomeninį matmenį. Atgaila buvo laikoma tobulumo ir šventumo ženklu bei įrankiu, kaip liudija Judita, Danielius, pranašė Ona ir kiti įžymūs vyrai ir moterys, kurie garbino Dievą pasninkaudami ir melsdamiesi (Jud 8,6; Dan 10,3; Tob 12,8; Lk 2,37). Teisūs ir šventi žmonės savo atgailą taip pat skirdavo išpirkti visos bendruomenės nuodėmėms – Mozė pasninkavo 40 dienų, norėdamas permaldauti Dievą už bedievių žmonių kaltes (Įst 9,18).

Pats Kristus, prieš pradėdamas viešąjį gyvenimą, 40 dienų bei naktų meldėsi ir pasninkavo. Jis parodė didžiausią pavyzdį visiems atgailojantiems, kai kentėjo ne už savo, bet už kitų nuodėmes. Sekdamas savo dieviškuoju Mokytoju, kiekvienas, laikantis save krikščioniu, turi atsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Viešpačiu (Mt 16,24; 1 Pt 2,21). Nors Kristus ir atmeta grynai išorinę atgailą ir pasninką be vidinio atsivertimo ir maldingumo, Jis nelaiko šių dalykų beverčiais. Jis jiems pritaria, jei jie atliekami teisinga dvasia (Mt 6,16-18).

Turėdami prieš akis didžiąsias religines tradicijas ir Viešpaties Jėzaus pavyzdį, krikščionys nuo pat pradžių laikėsi pasninko ir atgailos dienų bei laikotarpių. Iš daugelio laikotarpių, kurie įėjo į liturginį Bažnyčios kalendorių, svarbiausias yra Gavėnia. Ji visada susilaukdavo ypatingo krikščionių dėmesio. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia ją ir paveda tikinčiųjų pamaldumui bei ypatingam ganytojų rūpesčiui. „Gavėnios metu atgaila tebūnie ne tik vidinė ir privati, bet ir išorinė bei vieša. Atgailos praktikavimas puoselėtas pagal mūsų amžiaus ir įvairių kraštų galimybes. ir skatinamas vyresnybės“ (SC 110). Kita labai sena tradicija yra daryti atgailos darbus penktadienį, Viešpaties kančios dieną.

Bendras atgailos praktikavimas Bažnyčioje yra pirminė ir pagrindinė Dievo garbinimo išraiška. Jis turi daug bendro su auka. Atsisakydami tam tikro žemiško pasitenkinimo, žmonės geriau patiria aukštesnių, amžinųjų vertybių realumą, vertą dėmesio ir rūpinimosi. Kartais religinė savęs atsižadėjimo praktika turėjo daugiau nuodėmių išpirkimo pobūdį, o kartais – tai daugiau dėkingumo ir meilės Dievui išraiška. Visais laikais toji praktika turėjo žmogų nuskaistinti ir pašventinti, padaryti jį panašų į Kristaus paveikslą. Gavėnios prefacijoje sakoma: „Tu atitaisai mūsų klaidas ir pakeli mūsų mintis prie savęs, Tu padedi mums šventėti ir suteiki amžinojo gyvenimo dovaną“.

Bažnytinė teisė, kaip rodo popiežiaus Pauliaus VI konstitucija „Paenitemini“, nustato tokių normų atgailos laiko ir dienų taisykles:

 Atgailos dienos, kaip įpareigoja Bažnyčia, yra visi penktadieniai ir Pelenų trečiadienis arba pirmoji Gavėnios diena pagal įvairias apeigas. Jų laikytis yra griežta pareiga.

 Pelenų trečiadienį arba pirmąją Gavėnios dieną ir Didįjį penktadienį reikia ir pasninkauti, ir susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Vyskupų konferencijos turi teisę dėl rimtos priežasties pakeisti atgailos dienas. Bet visada reikia atsižvelgti į ypatingą Gavėnios laiko pobūdį. Jos gali pasninką ar susilaikymą – visą ar dalį – pakeisti kitomis atgailos formomis, broliškos meilės ir pamaldumo darbais. Apie savo nustatytas taisykles Vyskupų Konferencija turi informuoti Apaštalų Sostą.

 Jei vietinės vyskupų konferencijos nedaro jokių pakeitimų, tai privalomos pasninko ir susilaikymo dienos yra Pelenų trečiadienis ir Didysis penktadienis (plg. taip pat SC 110, o vien tik susilaikymo – visi kiti penktadieniai ).

Tinkamai laikytis šių normų yra griežta pareiga. Vadinasi, visiškas ar beveik visiškas tų dienų nesilaikymas be pateisinamos priežasties yra sunki nuodėmė, o atsitiktinis nesilaikymas atskirais atvejais – atleistina nuodėmė, o kartais tik netobulumas.

Reikia dar plačiau paaiškinti bažnytinius pasninko ir susilaikymo (abstinencijos) reikalavimus.

a) Įsakymas pasninkauti

Visiško pasninko įsakymas leidžia per dieną valgyti sočiai tik kartą. Mažesnį maisto kiekį galima suvalgyti rytą ir vakarą, jei laikomasi vietinių maisto kokybės ir kiekybės papročių. Du lengvesni pavalgymai neturi sudaryti dar vieno sotaus karto. Skysčiai – pienas ir vaisių sultys – nesulaužo pasninko.

Šiam įsakymui pavaldūs asmenys nuo 21 iki 60 metų amžiaus. Ankstesnieji vadovėliai daug vietos skyrė priežastims, atleidžiančioms nuo įsakymo pasninkauti. Bet kadangi yra tik dvi privalomos visiško pasninko dienos, kiekvienas sveikas žmogus, taip pat ir darbininkas, galės jų laikytis. Jei pasninkas rimtai kenkia sveikatai ar darbingumui, įsakymas negalioja. Taip pat neįpareigoja žmogaus, kuris yra toks neturtingas, kad nuolat kenčia alkį.

b) Įsakymas susilaikyti

Šis įsakymas draudžia valgyti mėsą, bet nedraudžia kiaušinių, pieno produktų ar padažų iš gyvulinių riebalų. Draudžiama žinduolių ir paukščių mėsa, bet leidžiama valgyti žuvis ir kitus jūros produktus bei roplius. Kadangi naujas įstatymas nemini mėsos buljono draudimo (kaip buvo can. 1250), tai atrodo, kad jis nebeįtraukiamas į susilaikymo įsakymą (plg. M. Zalba).

Susilaikymo įsakymas įpareigoja visus nuo 14 metų iki gyvenimo pabaigos. Tai pakeičia ir panaikina ankstesnį įstatymą, kuris įpareigojo vaikus nuo 7 metų.

Įpareigojimas nesaisto, jei privaloma šventė pasitaiko penktadienį. Be to, atleidžiami nuo susilaikymo tie, kurių sveikatai ar darbingumui (pvz., kasyklose, prie aukštakrosnių) reikia mėsos; atleidžiami tie, kurių šeimininkai neduoda kitokio maisto (pvz., tarnai, vaikai, žmonos).

Atskirus žmones ar šeimas atleisti nuo pasninko bei susilaikymo ar dėl teisėtos priežasties pakeisti kitu atgailos darbu gali parapijos kunigai ir religinių institutų vyresnieji (nepažymėta, kad religinis institutas yra išimtis), vyskupai (vietos ordinarai) taip pat gali atleisti ištisą miestą ar parapiją.

D. ĮŽADAI

Įžadai dažnai apibūdinami kaip ypatingi Dievo garbinimo veiksmai. Be ypatingo Dievo pašaukimo žmonės neprivalo Jo garbinti įžadais. Įžadai – tai laisvai prisiimamos Dievo garbinimo pareigos. Žinomiausi viešai daromi įvairiuose katalikų Bažnyčios ir kitų krikščionių bažnyčių religiniuose ordinuose bei kongregacijose yra trys įžadai: evangelinio neturto, skaistybės ir klusnumo. Jų reikšmę ir turinį paaiškina gausios religinio gyvenimo studijos. Čia paminėsime tik bendrą įžadų reikšmę, jų sąlygas, saistančiąją galią ir jų nutraukimą.

1. Įžado reikšmė

Religijos istorijoje įžadai yra plačiai paplitęs reiškinys. Jų motyvai labai įvairūs. Galima daryti įžadą kaip galimą prašymo maldą didelio vargo atveju ar grynai moraliniais motyvais: moralinio apsivalymo, išpirkimo, dėkingumo ir atsidavimo Dievui.

Įžadai rado dėkingą dirvą žydų ir krikščionių religijose. Čia jie ypač vertinami, ir labai rimtai žiūrima į įsipareigojimą juos vykdyti (Įst 23,21-23; Ps 56,12; Mal 1,14). „Kai pasižadi Dievui, neatidėliok tesėti, nes jam nemalonūs kvailiai. Vykdyk, ką pasižadėjai. Geriau nežadėti, negu davus įžadą netesėti“ (Sir 5,4).

Pavyzdžiai – tai įžadas Jokūbo, kuris pažadėjo pastatyti Dievui namus Betelyje ir duoti Jam dešimtinę, jei Viešpats leis laimingai grįžti į tėvo namus (Pr 28,20-22), ir įžadas Onos, kuri karštai meldėsi, kad gimtų sūnus, ir pažadėjo paskirti Jį Viešpačiui, jei jos prašymas bus išklausytas (1 Sam 1,10). Apaštalų darbai mini Pauliaus įžadą, tikriausiai padarytą dėkojant už išgelbėjimą nuo didelio pavojaus.

Moralinė teologija apibrėžia įžadą kaip pažadą Dievui, kuriuo žmogus laisva valia įsipareigoja padaryti gerą darbą, įmanomą ir geresnį už jo priešinybę. Tai Dievo garbinimo forma, artimai susijusi su auka.

Įžado vertę pirmiausia sudaro pagarba Dievui. Įžado darymas ir vykdymas – tai žmogaus atsidavimo Dievui ir meilės Jam išraiška. Dar daugiau: įžadas sutvirtina žmogų gerame, kurį jis pažadėjo atsiduodamas Dievui. Todėl kiekvienas veiksmas vykdant įžadą tampa specialiu Dievo garbinimo aktu.

2. Įžado galiojimo sąlygos

a) Sąlygos darančiajam įžadą

1. Pakankamas žinojimas. Darantysis įžadą asmuo turi aiškiai įžvelgti, ką jis žada, t. y. turėti žinojimą, reikalingą tikram žmogiškam veiksmui. Todėl galiojančio įžado negali daryti tie, kurie negali pilnai protauti, pvz., vaikai ar apsvaigę asmenys. Jei pagrįstai abejojama, ar įžadas buvo darytas pakankamai sąmoningai, jis neįpareigoja.

Nežinojimas ir klaida daro įžadą negaliojantį, jei jie liečia pažadėto dalyko esmę, esminę aplinkybę ar pagrindinį motyvą, dėl kurio daromas įžadas. Taigi, visiškos skaistybės įžadas bus negaliojantis, jei jis padarytas manant, kad tai tik visų nuodėmingų seksualinių malonumų išsižadėjimas. Taip pat negalios pasižadėjimas pėsčiomis nueiti į šventą vietą, jei žmogus manė, kad atstumas yra 20 mylių, o iš tiesų yra 40. Negalios ir įžadas, kai žmogus pažada auką, jei pasveiks jo motina, o pasirodo, kad ji nesirgo.

2. Pakankama laisvė. Įžadą reikia daryti su visišku valios sutikimu. Negalioja įžadai, daromi iš didelės, neteisėtai sukeltos baimės. Bet jei baimę sukelia koks nors natūralus įvykis (pvz., griaustinis, liga ir pan.), įžadas galioja, nebent baimė buvo tokia didelė, kad sutrikdė protą.

3. Rimtas pasiryžimas įpareigoti savo sąžinę. Paprastas sprendimas nėra įžadas. Nuspręsdamas žmogus neketina įsipareigoti taip, kad laužydamas įsipareigojimą nusidėtų, o įžado atveju – įsipareigoja. Abejotinu atveju galima manyti, kad buvo padarytas tik sprendimas.

b) Sąlygos iš objekto pusės

1. Žadamas dalykas turi būti įmanomas ne vien fiziškai, bet ir moraliai. Jei įžadas tik iš dalies įmanomas, o iš dalies – ne, reikia jo laikytis, kiek tai įmanoma, jei žadėtas dalykas dalus. Taigi, jei žmogus pasižadėjo atlikti kelionę basas ir supranta, kad negalės atlikti be batų, jis vis dėlto privalo atlikti pačią kelionę. Bet jei įžado dalykas nedalus, nereikia nieko vykdyti. Jei, pavyzdžiui, žmogus pasižada nukeliauti į Romą, bet negauna leidimo išvykti iš savo šalies, jis neprivalo atlikti jokios dalinės kelionės. Jei įžadą įvykdyti tampa neįmanoma dėl ligos, įsipareigojimas nebegalioja.

2. Pasižadamas dalykas turi būti geras ir geresnis nei jam priešingas. Pvz., visai bevertis yra objektas įžado niekada nevairuoti automobilio. Todėl toks įžadas negalioja. Įžadas vesti nėra geresnis už įžadą nevesti ir gyventi vienuolinį gyvenimą. Todėl ir jis negalioja. Bet jeigu vedybomis būtų pašalintas papiktinimas ar būtų atsiteista už rimtą nusižengimą, tai būtų įžado vertas dalykas. Laikomas negaliojančiu įžadas, neleidžiantis žmogui padaryti didesnio gėrio tarnaujant Dievui. Autoriai vieningai mano, kad negalima įsipareigoti padaryti ką nors, kas ir šiaip privaloma.

c) Sąlygos iš Bažnyčios pusės

Dėl viešųjų įžadų, tai Bažnyčios pritarimas jiems yra jų galiojimo sąlyga. Tai ypač pasakytina apie visus viešuosius įžadus religiniuose ordinuose ir institucijose. Kadangi viešiems įžadams iš prigimties būtinas Bažnyčios pritarimas, ji turi teisę nuspręsti, kuriuos įžadus reikia pripažinti viešais ir kokie yra jų teisiniai padariniai.

3. Įžadų saistomoji galia ir jų įvykdymas

Įžadas – tai sąžine įsipareigoto asmeninio įstatymo rūšis. Darančiojo įžadą asmens intencija turi būti respektuojama kaip lemiamas kriterijus ir norma įžadams aiškinti bei įvykdyti ir jų saistomajai galiai. Jei nėra ypatingo pasiryžimo, bendra taisyklė teigia, kad įpareigojimą, kylantį iš įžado, reikia vertinti pagal normas, galiojančias žmogiškiems ir ypač bažnytiniams įstatymams.

a) Įžadų saistomoji galia

1. Įžadai įpareigoja sunkia ar lengva nuodėme, priklausomai nuo įžadą darančiojo pasiryžimo ir dalyko svarbos. Nereikšmingą dalyką galima pasižadėti atleistinu įpareigojimu, pvz., pasižadėti kasdien sukalbėti Švč. Jėzaus Širdies litaniją. Svarbų dalyką galima pasižadėti griežtu ar atleistinu įpareigojimu, priklausomai nuo žadančiojo pasiryžimo. Svarbus dalykas ir įpareigoja sunkia nuodėme, pvz., pasižadėjimas skirti didelę sumą labdarybės tikslams.

2. Įžadas gali įpareigoti tik pasižadantįjį, bet ne kitus žmones. Vaikas neprivalo atlikti savo tėvų įžadų, nei bendruomenė – savo protėvių įžadų. Todėl jei tėvai įžadu paskiria savo vaiką religiniam gyvenimui, vaikas neprivalo vykdyti jų įžado. Jei bendruomenės protėviai pažada kasmet rengti procesiją, būsimi bendruomenės nariai neprivalo to laikytis dėl įžado galios.

Tačiau daiktinio įžado pareiga pereina įpėdiniams. Jei žmogus mirė, neatidavęs pašalpų, kurias pažadėjo duoti, šitai padaryti privalo jo įpėdiniai, antraip jie nusikals ir pareigai, laikytinai testatoriaus valia, ir pagarbai Dievui.

3. Sąlyginis įžadas įpareigoja po to, kai įvykdoma sąlyga. Disjunktyviniai įžadai palieka žmogui laisvę apsispręsti už bet kurią nors dalį netgi po to, kai pasirinkimas jau buvo padarytas. Autoriai vieningai mano, kad įžadas neįpareigoja, jei prieš pasirenkant pasidaro nebeįmanoma įvykdyti vieną iš dalių, nors dėl to niekas nekaltas. Bet tai galioja nevienodai visoms atskirų įžadų rūšims. Jei žmogus pasižada bažnyčiai padovanoti vieną iš dviejų apeigų taurių, ir viena taurė dingsta prieš įvykdant įžadą, jis neprivalo atiduoti kitos – jam pačiam gali jos reikėti. Bet jei žmogus pažada arba aplankyti šventas vietas, arba duoti pašalpą, ir negali keliauti, tai tikras pamaldumas reikalauja padaryti įmanomą dalį, t. y. duoti pašalpą. Autoriai sutinka, kad bet kuriuo atveju nebegalima keisti pasirinkimo, jei pasižadėjus įvykdyti vieną dalį, kita tapo neįmanoma.

b) Įžadų aiškinimas

Įžadai aiškinami pagal juos darančio žmogaus pasiryžimus. Jei jie neaiškūs, aiškinama platesniąja prasme.

Todėl jei kas apskritai įsipareigoja dovanoti taurę, nebūtinai turi duoti brangią. Tas, kuris pasižada pasninkauti mėnesį, neturi pasninkauti sekmadieniais ar tada, kai reikia atlikti tokį sunkų darbą, kuris paprastai atleidžia nuo pareigos pasninkauti.

c) Įžadų įvykdymas

1. Įžadas įvykdomas padarant tai, kas buvo pažadėta. Nereikalaujama aktualios intencijos įžadą įvykdyti, nors tai dažnai pageidaujama, kad įžadas būtų tobulesnis. Tas, kuris pasižada savaitę šelpti žmogų, ir spontaniškai padeda stokojančiam, negalvodamas apie savo įžadą, neprivalo duoti dar vienos pašalpos tą pačią savaitę.

2. Asmeninį įžadą turi atlikti pats žmogus (pvz., įžadą pasninkauti), o realinį įžadą gali atlikti ir kiti (pvz., dalyti pašalpas), bet padaręs įžadą žmogus turi tam pritarti.

3. Įžadas turi būti įvykdytas neatidėliojant, jei nepaskirtas konkretus laikas. Jei laikas paskirtas, tai reikia įvykdyti, kaip numatyta. Pagal žmogiškųjų įstatymų įvykdymo normas, įpareigojimas nustoja galiojęs praėjus nustatytam laikui, jei jis reikalauja asmeninio veiksmo (pvz., Gavėnios penktadienio pasninko negalima atlikti kitą dieną). Tačiau įsipareigojimas tebegalioja, jei turimi galvoje konkretūs darbai, pvz., pažadas duoti pašalpas per Gavėnią galioja ir po Gavėnios, jei nebuvo išpildytas laiku.

4. Atleidimas nuo įžadų

a) Galiojimo pasibaigimas dėl vidinių priežasčių

Įžadas nebegalioja, jei nebegalioja galutinis motyvas, jei praėjo vykdymui skirtas laikas ar jei pasižadėtas dalykas iš esmės pakito, pvz., jei taip pasikeitė aplinkybės, kad pažadėtas darbas tapo arba neįmanomas, arba ne geresnis. Tokiais atvejais, kai įžadas bus greičiau kliūtis, o ne pagalba tobulėti ar tarnauti Dievui, įžadą vykdyti faktiškai būtų draudžiama (plg. B. Häring).

Jei kas nebegali įvykdyti įžado dėl savo kaltės, tai turi atlikti atgailą už padarytą nuodėmę. Pvz., jei kas pasižada išlaikyti neturtingą studentą, bet atidėlioja pagalbą tiek, kol pasidaro per vėlu, jis turi atlikti atgailą panašiu broliškos meilės darbu.

b) Panaikinimas

Įžadus gali panaikinti tas, kas turi valdžią įžadą padariusio asmens valiai. Toks panaikinimas visada galioja, bet jo teisėtumui reikia pagrįstos priežasties. Šitaip panaikintas įžadas niekada atitinkamai neatnaujinamas (plg. can. 1194).

Tėvai ar juos pakeičiantys asmenys gali atleisti nuo asmeniškų įžadų savo nepilnamečius vaikus. Vienuolinių institutų vyresnieji taip pat gali panaikinti savo pavaldinių asmeninius įžadus, padarytus po vienuolinės profesijos, išskyrus įžadą pereiti į griežtesnį institutą. Asmeniniai įžadai, padaryti prieš vienuolinę profesiją, ipso iure yra suspenduojami pačia profesija (can. 1198).

Suspenduoti įžadą (netiesiogiai panaikinti) gali turintis valdžią įžado medžiagai tokiam laikui, kol dar galioja žadamas dalykas (plg. can. 1195). Taigi, vienuolyno vyresnysis gali suspenduoti naujoko asmeninį įžadą, nesiderinantį su novicijato disciplina. Vienas iš sutuoktinių turi teisę suspenduoti antrojo įžadą, kuris darytų žalą abipusėms vedusiųjų teisėms. Tėvas gali panaikinti savo suaugusių vaikų įžadus, trukdančius jam laisvai vadovauti šeimai.

Šios teisės vidinis pagrindas yra tas, kad asmuo negali pasižadėti nieko, kas viršytų jo kompetenciją ir įsiterptų į kito asmens kompetencijos sritį. „Asmuo neturi teisės daryti, ką jis nori tuose dalykuose, kuriuose jis priklausomas nuo kito valios. Todėl jis negali įžadu įsipareigoti tų dalykų be savo viršininko sutikimo“ (Tomas Akvinietis). Kanoninės įžadų panaikinimo teisės detalės yra pozityvus bažnytinis įstatymas.

c) Atleidimas (dispensa)

Dispensa atleidžia žmogų nuo įžado pareigos dėl teisėtos priežasties, jei tai patvirtina kompetentingas atstovas. Dispensa kartais gali būti rekomenduojama ar net būtina didesnei asmens dvasinei naudai, taip pat religinės bendruomenės ir Bažnyčios gerovei. Kompetentingas autoritetas, galintis spręsti apie dispensos teisėtumą, yra religinis autoritetas. Kristus teisę surišti ir atrišti davė tiems, kurie vadovauja Jo Bažnyčiai (Mt 16,19; 18,18). Kadangi dispensa yra teikiama Dievo vardu, tai daroma pavaduojančia (vicaria potestate) galia. Todėl kiekvienas atleidimas nuo įžado, suteiktas be pakankamos priežasties, yra ne tik neteisėtas, bet ir negaliojantis.

Pagal bažnytinę teisę nuo įžadų gali atleisti šie asmenys: Šv. Tėvas, vietos Ordinaras, vyresnysis savo pavaldinius vienuolinėje bendruomenėje, ir tie, kuriuos įgalioja Šventasis Sostas (can. 1196). Dispensuoti nuo rezervuotų įžadų (pvz., viešųjų amžinųjų įžadų vienuolinėje bendruomenėje) gali tik Šv. Tėvas (can. 1196).

Kartais prašantis atleisti nuo įžadų žmogus gali tam neturėti svarių asmeniškų priežasčių. Bet, ypač vienuolinės profesijos įžadų atveju, pati Bažnyčia gali turėti priežasčių atleisti asmenį nuo įžadų bendrajam labui ir gerovei vienuolinės bendruomenės, kuriai jis priklauso. Vienuolinio ordino narys gali prarasti dvasinio gyvenimo norą, būti nuolat nepatenkintas, vis kelti netvarką ir nepasitenkinimą bendruomenėje bei piktinti pašaliečius. Tuo atveju bažnytinis vyresnysis gali jį atleisti nuo įžadų. Tačiau dėl tokių priežasčių ir atleidžiamas nuo įžadų neišvengia neklusnumo nuodėmės; religijos dorybė įpareigoja jį atlikti atgailą už Dievui duoto įžado sulaužymą.

Atleidimai nuo įžadų negali kenkti kitų žmonių įgytoms teisėms. Tai ypač galioja tada, jei įžadas buvo padarytas kitų labui ir tie kiti jį priėmė.

d) Pakeitimas

Įžadų pakeitimas yra žadėtojo dalyko pakeitimas kitu. Jei dalykas, kuriuo pakeičiama, yra geresnis ar tapatus žadėtajam ir jei įžadas nėra rezervuotas, pakeisti gali pats žmogus, padaręs įžadą. (Bouscaren/Ellis pažymi, kad tikėtina, pagal senąją teisę, jog netgi rezervuotą įžadą gali pakeisti jį padaręs asmuo tokiu darbu, kuris tikrai geresnis už žadėtąjį pradiniu įžadu). Pakeisti mažiau vertingu darbu gali tik tas, kuris turi galią atleisti nuo įžado (can. 1197).

Pakeitimo atvejais negalima pažeisti kitų žmonių įgytų teisių. Norint pakeisti įžadą mažiau vertu, reikia turėti priežastį, kuri vis dėlto nebūtinai turi būti tokia svarbi, kaip visiškai atleidžiant nuo įžadų.

E. PAGARBA ŠVENTENYBĖMS

1. Pagarba Dievo vardui

Visose tautose Dievo vardas gerbiamas ir laikomas šventu. Kaip asmens vardas nėra tuščias žodis, bet atstovauja pačiam žmogui, taip ir Dievo vardas atstovauja jo dieviškajai esybei.

Izraelitai laibai rūpinosi žmogaus ir ypač Dievo vardo reprezentacine prigimtimi. Gerbti Jahvės vardą (Iz 29,23), jį mylėti (Ps 5,11), girti (Ps 7,17), aukštinti (Ps 34,3), reiškia gerbti, mylėti, girti ir aukštinti patį Jahvę. Tai baimę įkvepiantis vardas (Įst 8,58), amžinai gyvas vardas (Ps 135,13). Dievo vardo laikymas šventu pripažintas tokiu svarbiu, kad įtrauktas į Dekalogą kaip vienas iš įsakymų: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“ (Iš 20,7).

Naujasis Testamentas rodo tą pačią pagarbą Dievo vardui ir tą patį taiko Jo Sūnui Jėzui Kristui. Viešpaties maldoje „Tėve mūsų“ apaštalai yra mokomi, kad Dievo vardą reikia gerbti (Mt 6,9). Krikščionių pareiga šlovinti Dievo vardą (Žyd 13,15) ir stengtis savo elgesiu jo nežeminti (Rom 2,24; 2 Tim 6,1).

Kadangi išganymas susijęs su Jėzaus vardu (Mt 1,21; Apd 4,12; 10,43; Rom 10,13; 1 Kor 6,11), todėl reikia gerbti ir mylėti Jo vardą (Fil 2,9-11). Krikščionys turi taip elgtis, kad pašlovintų Viešpaties Jėzaus vardą (2 Tes 1,11f).

Kadangi Dievo vardas yra Jo buvimo išraiška ir Jo asmens simbolis, jį reikia gerbti. Gerbti Dievo vardą – tai gerbti patį Dievą, o negerbti Dievo vardo reiškia negerbti paties Viešpaties. Tas pats pasakytina ir apie Jėzaus vardą, jį vaizduojančius paveikslus, o tam tikru laipsniu ir apie tuos, kurie yra jam ypač artimi – Švenčiausiąją Mergelę Mariją, apaštalus ir šventuosius.

a) Neleistinas Dievo vardo vartojimas

Šventas Dievo vardas gali būti negerbiamas įvairiais būdais ir laipsniais. Reikia skirti profanišką, tuščią Dievo vardo vartojimą (profanavimą) nuo piktžodžiavimo (burnojimo prieš Dievą) nuodėmės.

aa) Profanavimas

Profanavimas – tai nepagarbus švento Dievo vardo vartojimas nepagalvojus ar supykus. Kaip toks jis yra atleistina nuodėmė.

Dievo vardas gali būti profanuojamas neatsakingai jį vartojant, pvz., turint reikalą su pasaulietiniais dalykais. Patys teologai turi būti atsargūs kalbėdami apie Dievą ir dieviškąsias paslaptis grynai moksline maniera, kuria mokslininkai aptaria savo dalyko reiškinius. Dievo vardo vartojimas katekizmuose ir teologiniuose pamokymuose turi visada rodyti pagarbą ir meilę Jam.

Nerūpestingas ir lengvabūdiškas Dievo vardo vartojimas yra „tuščias“ vartojimas tikrąja to žodžio prasme. Šventi vardai kartais vartojami norint išreikšti pasaulietiškus jausmus ir emocijas: nustebimą, susijaudinimą, baimę. Jie tampa išraiškos priemone pasaulietiškiems jausmams, visai nesusijusiems su Dievu.

Dar blogesnis yra Dievo vardo profanavimas nuodėmingai pykstant ar išreiškiant kitas nuodėmingas emocijas. Tačiau atsitiktinis šventų vardų vartojimas pakaltinamo susijaudinimo momentais yra nedaugiau kaip atleistina nuodėmė. Įprastinis šventų vardų vartojimas pykstant yra sunki nuodėmė. Taip pat sunki nuodėmė – vartoti šventus vardus kupinuose neapykantos įžeidimuose ir keiksmuose.

bb) Piktžodžiavimas (burnojimas prieš Dievą)

Piktžodžiavimas – tai bet kokia kalba ar gestas, reiškiantis panieką ir įžeidimą Dievui. Tai visada sunki nuodėmė.

Piktžodžiavimas yra tiesioginis, jei įžeidžiamas pats Dievas. Šventvagiška burnoti prieš Dievą už tai, kad Jis esąs neteisingas, negailestingas, grūmoti kumščiu dangui, spjauti į Dievo atvaizdą ar kryžių, trypti juos kojomis. Taip pat šventvagiška yra tyčiojantis vaizduoti Mišias ar rengti išjuokiančias procesijas su Dievo ar Kristaus atvaizdais, ar kitaip niekinti Dievą.

Piktžodžiavimas yra netiesioginis, jei jo objektas yra šventieji ar šventi dalykai. Bet tai yra sunki nuodėmė tik tada, jei reiškia tikrą panieką šventiems dalykams. Pasijuokti iš netobulų pamaldumo formų nėra šventvagiška, nors gali būti vienaip ar kitaip nusikalstama.

2. Pagarba pašventintiems asmenims

Pašventinti yra tie asmenys, kurie atsidavė religiniam pašaukimui tam tikrais šventimais ar viešais įžadais. Tai kunigai, diakonai ir vienuolinių bendruomenių nariai. Kadangi jie atstovauja tarp Dievo ir žmonių, juos reikia gerbti. Jei reikia gerbi šventas vietas ir daiktus, kadangi jie susiję su Dievu, tai tuo labiau turime rodyti religinę pagarbą pašvęstiems asmenims. Tačiau jei pašvęstieji asmenys patys ignoruoja ir pamiršta savo religinę padėtį, jie tuo patys menkina pagarbą sau.

Nepagarbus elgesys su pašventintais asmenimis yra asmeninė šventvagystė. Visų pirma tai liečia bet kurį fizinį smurtą, nukreiptą prieš juos (mušimas, spjovimas, spardymas, įkalinimas ar nužudymas). Kanonų teisė čia priskiria ir dvasininkų šaukimą į teismą (kaip ginamuosius ar kaltinamuosius, o ne kaip liudininkus), jei tai daroma be bažnytinės vyresnybės leidimo (plg. can. 1370). Bet bendrąja prasme tai šventvagystė tik bažnytinės teisės požiūriu. Pašventintų asmenų nubaudimas ir įkalinimas dėl kriminalinių veiksmų negali būti laikomas šventvagyste grynai moraliniu požiūriu. Tačiau neteisėtas jų šaukimas į pasaulietinį teismą, įžeidžiantis jų asmens orumą, yra asmeninė šventvagystė, nepriklausomai nuo bažnytinės teisės pozityvaus nutarimo.

Šventvagyste laikomas ir trukdymas pašventintiems asmenims atlikti savo pareigas, prievarta įdarbinant juos į visiškai pasaulietines tarnybas, nesuderinamas su jų religiniu pašaukimu. Tokios rūšies veikla visada buvo laikoma karinė tarnyba (plg. can. 121).

Pašventintas asmuo gali nusidėti asmenine šventvagyste prieš save patį, savo elgsena sunkiai nusikalsdamas religiniam pašaukimui. Paprastai šiuo atveju vadovėliai apsiriboja sunkiomis nuodėmėmis prieš skaistybę. Bet tai nereiškia, kad nuodėmės prieš skaistybę yra pačios sunkiausios, kokias tik gali padaryti pašventintas asmuo prieš religinį pašaukimą. Pašventinto asmens gyvenimo supasaulėjimas, pasinėrimas į visiškai pasaulietinius reikalus, nuolatinis dalyvavimas azartiniuose lošimuose, dažnas lankymasis pasilinksminimo įstaigose ir iš viso to plaukiantis pareigų apleidimas – visa tai gali būti netgi didesnė nuodėmė prieš religinį pašaukimą negu atsitiktinė kaltė skaistybės dalykuose.

3. Pagarba šventoms vietoms

Šventomis laikomos tokios vietos, kurios yra specialiai paskirtos Dievo garbinimui. Žmonės paprastai jaučia, kad turi pagarbiai elgtis tokiose vietose, nes jos turi ypatingą santykį su dieviškais dalykais.

Pagal bažnytinę teisę šventos yra tos vietos, kurios per liturginį pašventinimą ar palaiminimą buvo išskirtos Dievui garbinti ar mirusiems tikintiesiems laidoti (can. 1205). Tai bažnyčios, viešos koplyčios ir specialiai pašventintos kapinės. Zakristija nėra šventa vieta, jei ji pristatyta prie bažnyčios (čia taip pat nepriklauso sandėliai, aukštas, rūsiai, bažnyčios bokštai). Ypač pagarbiai reikia elgtis visose bažnyčiose ir koplyčiose, kur laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, nes jame ypatingu būdu yra Dievas.

Labai nepagarbus elgesys šventose vietose yra vietos šventvagystė. Tai:

 šventų vietų profanacija veiksmais ir tikslais, kurie labai prieštarauja jų šventumui, tai liečia pasaulietinius renginius, profaniškus šokius, prekybą , teisminius aktus, viešuosius banketus ir susirėmimus;

 labai nuodėmingi, įžūlūs veiksmai: pagal kanonų teisę bažnyčia išniekinama žmogžudyste ir savižudybe, sunkiai nuodėmingu kraujo praliejimu, naudojimu (tam tikrą laikotarpį) bedieviškiems ir niekšiškiems tikslams, netikinčiųjų ir ekskomunikuotų asmenų laidojimu (can. 1211).

Jei šie veiksmai tikri, jie sukelia kanoninį bažnyčios (ne koplyčios ir ne kapinių) suteršimą, kuris reikalauja liturginio apvalymo (pakartotino pašventinimo).

Pabėgėlių ar kareivių, ypač ligonių ir sužeistųjų, apgyvendinimas pašventintose patalpose didelio būtinumo atveju nelaikomas šventos vietos profanacija. Be būtino reikalo valgyti bažnyčioje nors ir nedera, nėra šventvagystė. Slaptos sunkios nuodėmės yra bent jau nesunki šventvagystė, todėl per išpažintį nėra pareigos sakyti, kad jos buvo padarytos šventojoje vietoje.

4. Pagarba šventiems objektams ir daiktams

Šventi yra tie dalykai, kurie skirti tik Dievo kultui, – jie arba iš prigimties yra dieviški (pvz., sakramentai, o ypač Švenčiausias Altoriaus Sakramentas), arba specialiai pašventinti ir palaiminti (pvz., šventi indai ir apdarai). Šventos yra relikvijos ir tam tikra prasme Šv. Rašto žodžiai, nes jie turi ypatingą santykį su Dievu ir Kristumi.

Kuo išskirtiniau ir labiau tiesiogiai objektas ar daiktas priklauso Dievo kultui, tuo pagarbiau reikia su juo elgtis. Didžiausia pagarba priklauso Šventajai Eucharistijai, nes šiame Sakramente ypatingu būdu būna Kristus. Šventi indai ir rūbai, pašventinti ar palaiminti Dievo tarnystei, negali būti vartojami profaniškais tikslais. Kitus objektus, skirtus Dievo kultui, bet nepašventintus šiai paskirčiai (pvz., kilimus, žibintus, žvakides, indelius aliejui ir pan.), galima vartoti ir pasaulietiniams reikalams. Tas pat pasakytina ir apie daiktus, kurie yra pašventinti, bet ne dieviškoms apeigoms. Taigi, galima vartoti pašventintas žvakides skaitant, sūdyti maistą pašventinta druska ir pan.

Nepagarbus šventų daiktų naudojimas ir nederamas elgesys su jais yra „reali“ šventvagystė. Tam tikra šventų dalykų naudojimo ne pagal paskirtį rūšis yra simonija – šventų dalykų naudojimas laikinajai, materialinei naudai gauti.

a) Daiktinė šventvagystė

Daiktinę šventvagystę galima įvykdyti neteisingai naudojant šventus dalykus tokiais būdais:

1. Nevertas sakramentų priėmimas, šventimas ar elgesys su jais, ypač su Šventąja Eucharistija. Sunkiausia šventvagystės forma yra tyčinis šventų dalykų išniekinimas, pvz., nekenčiant Dievo, niekinant krikščionių religiją, naudojant prietarų tikslams ir pan. Nusikaltus šia nuodėme, užsitraukiama specialissimo modo ekskomunika, rezervuota Apaštalų Sostui.

Nepagarbiai elgiamasi su Šventąja Eucharistija, jei taurės, korporalai, altoriaus skalbiniai ir kita yra nešvarūs, jei nesirūpinama laiku atnaujinti šventuosius Eucharistijos pavidalus (ostijas, komunikantus), jei neprižiūrima, kad degtų amžinoji lempelė prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Jei aplaidumas didelis, jis laikomas šventvagyste.

2. Nepagarbus elgesys su šventais objektais, pvz., su šventais indais, kunigų rūbais, šventaisiais aliejais, relikvijomis, kryžiumi, kitais šventais įvaizdžiais. Šventvagystę įvykdo paniekinamai besielgiantys su kryžiumi, šventaisiais paveikslais, relikvijomis ir pan. Tačiau negali būti nė kalbos apie nuodėmę, jei sudeginami nebetinkami šventieji daiktai.

Yra šventvagystė profaniškiems tikslams naudoti šventus indus ar rūbus (kurie buvo pašventinti ar palaiminti pamaldoms), pvz., naudoti šventintas taures banketui. Tačiau jei tokie objektai prarado savo pirmykštę formą, pvz., jei taurės susilydė ar rūbai susidėvėjo, tada juos galima naudoti pasaulietiniams tikslams.

Šventų objektų ir Dievo kulto reikmenų vagystė ar nusavinimas (įskaitant ir bažnyčias) taip pat yra šventvagystė. Neteisėtas bažnyčių paprastos nuosavybės (pvz., kilnojamo ar nekilnojamo turto) įgijimas nėra šventvagystė, nors, suprantama, tai yra teisingumo pažeidimas.

3. Šv. Rašto žodžių naudojimas nešventiems ir nuodėmingiems tikslams. Taigi, naudojimas Šv. Rašto prietarams ir magijos praktikoms yra sunki nuodėmė ir šventvagystė. Šv. Rašto citavimas juokais paprastai yra nederamas, bet ne šventvagiškas.

b) Simonija

Materialinės gėrybės turi tarnauti šventiems dalykams, o ne atvirkščiai – šventi dalykai materialinei naudai. Simonijos nuodėmė iškreipia tikrąją tvarką. Simonija – tai prekyba šventais dalykais.

Simonija – tai tyčinis bandymas pirkti ar parduoti dvasinį dalyką ar žemiškąjį, susijusį su dvasiniu, už žemišką atlygį. Žemiškas atlygis gali būti pinigai ar kitos gėrybės ir privalumai.

Dvasiniai dalykai, negalintys būti prekybos objektu: sakramentai, maldos, nuodėmių atleidimas, palaiminimas ir pašventinimas (sakramentalijos), bažnytinės jurisdikcijos vykdymas, priėmimas į vienuolinę bendruomenę, bažnytinė tarnyba. Žemiški dalykai, kurie prijungti prie dvasinių, yra beneficijos, susijusios su bažnytine tarnyba, pašventintos taurės, pašventinti rožiniai ir panašūs dalykai.

Be dieviškosios teisės simonijos, kanonų teisė skiria ir bažnytinės teisės simoniją. Tai keitimasis dalykais, kuriuos Bažnyčia draudžia dėl nepagarbos dvasiniams dalykams, susijusiems su tokio keitimo pavojais (can. 1380 § 2). Tačiau dabartiniame kodekse yra turbūt tik vienas šios rūšies simonijos pavyzdys: beneficijų keitimas prieš can. 1487 įstatymą.

Simoniją vykdo tas, kuris dėl žemiško atlygio balsuoja už ką nors bažnytinės tarnybos rinkimuose, kuris paperka varžovą, kad šis atsisakytų skyrimo į tokią tarnybą, kuris pardavinėja rožinius ir panašias devocionalijas už aukštesnę kainą dėl to, kad jie pašventinti ar palaiminti.

Tačiau nebus simonijos, jei pašventinti daiktai parduodami už tiek, kiek jie verti, nepriklausomai nuo pašventinimo ar palaiminimo, ar jei paprašoma kompensacijos už išlaidas, kurių pareikalauja relikvijų gavimas, ar už Mišių aukojimą vėlyvu paros metu ar tolimoje vietoje.

Simonija paprastai laikoma didele nuodėme. Tačiau nereikia visiškai atmesti ir atleistinos nuodėmės galimybės, pvz., jei gautas pelnas yra labai nedidelis ir nenusikalstama teisingumui. Todėl sunkai nenusidės žmogus, už relikvijų gavimą reikalaujantis truputį daugiau, negu yra išleidęs, arba jei kunigas už ypatingas Mišias prašo truputį didesnės kompensacijos, negu reikia už jo specialias paslaugas. Bet sunkiai nusidės dvasininkas, kuris teiks sakramentus ar vykdys savo jurisdikciją kad ir už nedidelį atlyginimą.

Bažnytinė teisė skiria ekskomunikos bausmę (paprastai rezervuotą Šv. Sostui) tiems, kurie pelnosi iš atlaidų ar įvykdo simoniją suteikdami titulus, priimdami ar atleisdami nuo bažnytinių pareigų ar beneficijų, ar bet kurios rūšies titulų (plg. can. 1381). Bausmė skiriama, jei sutartis sudaroma faktiškai, o ne tik ketinama sudaryti. Simonijos sutartis savaime yra negaliojanti. Todėl visa, kas gaunama ar duodama tokia sutartimi, ir visos pajamos, gaunamos iš pareigų, įgytų tokiu būdu, turi būti grąžintos dar prieš juridinį nuosprendį (can. 149 § 3).

Antroji dalis

KRIKŠČIONIO ATSAKOMYBĖ KŪRINIJOS ATŽVILGIU

Dievas myli visus kūrinius kaip savo gerumo ir grožio išraišką. Visų kūrinių pašaukimas – prisidėti prie Jo šlovės ir Jo Karalystės įgyvendinimo. Žmonėms skirta gyventi draugystės su Dievu bendruomenėje. Taigi, jei žmogus myli Dievą, tai jis myli visa, ką myli Dievas. Jis gerbs kitų laisvę ir teises, reikalingas Dievo nurodytam tikslui įgyvendinti, ir padės kitiems įvykdyti jų pašaukimą. Šis meilingas rūpestis nukreiptas į visus žmones ir į visus kūrinius. Jis apima ir pareigą saugoti bei tobulinti save. Taigi, visi įsakymai ir moraliniai dėsniai plaukia iš meilės Dievo, kviečiančio visus kūrinius tarnauti Jam ir užsitarnauti dalį Jo Karalystėje.

Antrosios Dekalogo dalies įsakymai iš prigimties nėra nukreipti vien į pasaulį, nors jų tiesioginis objektas yra meilė ir teisingumas žmonėms bei kūriniams. Pirminis įsakymų šaltinis, iš kurio jie visi yra kilę, – Dievo meilė. Sandoros kontekstas rodo, kad jie duoti žmonėms Dievo valia bei autoritetu. Jų galutinis tikslas yra ne savęs šlovinimas ir netgi ne žmogiškasis tobulumas, bet tarnavimas Dievui ir Jo šlovinimas.

Medžiagos išdėstymas šioje dalyje praktiniais sumetimais atitinka antrąją Dekalogo dalį. Bet įžangoje yra skyrius apie dvi pagrindines dorybes, kurios turi tvarkyti žmogaus santykius su kūrinija, – meilę ir teisingumą. Kiti skyriai kalba apie žmogaus atsakomybę visuomenės gyvenime (4 įsakymas), apie rūpestį kūno sveikata ir gyvybe (5 įsakymas), apie seksualumą ir santuoką (6 ir 9 įsakymai), apie darbą ir nuosavybę (7 ir 10 įsakymai) apie tiesą, ištikimybę ir garbingumą (8 įsakymas). Čia, kaip ir kitose moralinės teologijos dalyse, stengėmės pateikti pagrindinius reikalavimus gyventi Dievo meilėje, o taip pat norėjome parodyti dinamišką krikščioniškosios moralės pobūdį, „tikinčiųjų pašaukimo Kristuje kilnumą ir pareigą nešti meilės vaisius pasauliui“ (OT 16).

I skyrius

BROLIŠKOJI MEILĖ IR TEISINGUMAS

C. A. BROLIŠKOSIOS MEILĖS ESMĖ IR POBŪDIS

Meilė – tai jungiamoji grandis tarp religinio gyvenimo sferos ir žmogaus įsipareigojimo pasauliui. Šios jungties ir vienybės samprata, Naujojo Testamento skelbiama jau nuo Kristaus laikų, yra didelis ir religijos, ir moralės laimėjimas. Tikintiems Kristų religijos tikslas turi būti ne įsivaizduojamas misticizmas ir ne atsitraukimas nuo pasaulio, kaip nuo kliūties bendrauti su Dievu. Meilė Dievui būtinai apima ir meilę artimui bei visai Dievo kūrinijai ir todėl turi reikštis meilės darbais. Modernaus šių laikų žmogaus problema, kaip suderinti meilę Dievui ir visišką pasinėrimą į pasaulietiškus reikalus, randa atsakymą kaip tik meilės Dievui ir žmogui vienybėje. Broliškoji meilė atveria konkrečią veikimo sferą reikštis Dievo meilei. Mes negalime mylėti Dievo, nemylėdami artimo. „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4,20).

Antra vertus, meilė Dievui – o į tai šiandien dažnai nekreipiama pakankamo dėmesio – užtikrina nesavanaudiškumą, kurio trūksta beveik kiekvienai grynai žmogiškai meilei. Tik „meilė, besiremianti Dievu, tampa krikščioniškąja agapės meile, pranokstančia bet kokią prigimtinę erotiką. Tokia meilė apdainuojama 1 Kor 13. Ji pranoksta draugystės meilę, nes visus, netgi ne gimines, sutinka su gera valia bei pasiruošimu padėti, suprasti ir atleisti dėl Dievo ir Kristaus“ .

Meilė Dievui ir meilė kūriniams yra viena, tačiau skirtingo atspalvio. Jos abi turi vieną bendrą motyvą – Dievo meilę. „Viena vieninga meile mes mylime Dievą ir savo artimą: Dievą – dėl Jo paties, save ir artimą – dėl Dievo“ . Bet meilė Dievui ir meilė kūriniams skiriasi dėl jų skirtingo objekto. Meilės Dievui objektas – pats Dievas, tobulas savo šventumu, o kūrinijai – riboto gerumo būtybės – yra artimo, savęs ir pasaulio meilės objektas. Esminis meilės objektų skirtingumas reikalauja atskirų svarstymų ir pateisina atskirus nagrinėjimo traktatus.

Meilė kūriniams apima meilę artimui, sau ir pasauliui. Apie artimo meilę sukasi beveik visi moralinės teologijos klausimai, o savo paties ir gamtos meilei skiriama mažiau vietos. Todėl tai, kas buvo reikalinga pasakyti apie meilę sau ir gamtai, įtraukėme į skyrių apie broliškąją artimo meilę.

1. 1. Broliškosios meilės įsakymas pagal Šventąjį Raštą

a) a) Senasis Testamentas

Nors broliškosios meilės įsakymas Senajame Testamente neužima tokios išskirtinės vietos kaip Naujajame Testamente, bet vis dėlto jis yra vienas iš įsakymų, vienas šalia kitų (Kun 19,18). Faktiškai jis ir skelbiamas ne taip iškilmingai, kaip kiti įsakymai. Tačiau izraelitui liepiama mylėti savo artimą.

Artimo meilė akcentuojama pirmiausia kaip pareiga mylėti kitus izraelitus, kurie priklauso tai pačiai Sandorai su Jahve (Kun 19,17f). Tos meilės fonas yra stiprus solidarumo jausmas, išsivystęs patriarchalinėje visuomenėje. Kilmė iš to paties protėvio verčia žmogų laikyti broliais kitus tautiečius. Tačiau, Dievo nurodymu, mylėti reikia ir svetimus, t. y. ateivius iš kitų kraštų, kurie apsigyveno tarp izraelitų (Kun 19,33f; 24,22; Įst 10,18f). Ateiviai turi beveik tas pačias teises kaip ir izraelitai, nors yra išimčių (Kun 25,29-46). Broliškoji meilė to paties tikėjimo žmonėms apima ir vergus, nors gana ribotai (Iš 23,12; Įst 5,14f; Job 31,13f). Ir vis dėlto Izraelyje su vergais buvo elgiamasi žmoniškiau negu bet kurioje kitoje Rytų šalyje.

Tam tikru laipsniu meilė artimui liečia ir priešą (Iš 23,4f; Kun 19,17f; Pat 24,17f; 29;25,21f; Sir 28,1-9), nors galioja „lex talionis“ (Kun 24,17-21), ir dažnai malda šaukiamasi keršto bei bausmės priešams (Ps 35; 58; 69; 109; Jer 15,15; 18,19-23). Apie meilę neizraelitams ir pagoniškoms tautoms rabinų raštai pradeda kalbėti tik II a. po Kristaus. Tačiau, kiek mesijiniai visuotinės teisingumo bei meilės karalystės pažadai liečia ir pagoniškas tautas, geranoriškas požiūris į jas yra šiek tiek išreikštas ir vis didėja (Iz 2,2; 4,1-3.6f; Mch 4,1-4; Zch 9,9f).

Meilė artimui turi būti tokia pat didelė, kaip ir meilė sau. „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19,18). Tą patį, tik neigiama forma, išreiškia ir auksinė taisyklė: „Ko nenori pats, niekad nedaryk kitam“ (Tob 4,15). Į meilės turinį pirmiausia įeina teisingas ir neveidmainiškas elgesys su artimu. „Taip kalbėjo Galybių Viešpats: ‚teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems. Neskriauskite našlės ir našlaičio, ateivio ir vargšo. Nespęskite savo širdyje pinklių vieni kitiems.‘“ (Zch 7,9-10; plg. Sir 35,1-3; Mch 6,6-8). Praktiška pagalba kitiems – svarbiausias pozityvus broliškosios meilės uždavinys (Įst 15,11; Iz 58,4-7). To pavyzdys – trumpas kelių gailestingumo darbų kūnui išvardijimas Tobijo knygoje: „Dalykis savo maistu su išalkusiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Išdalyk savo perteklių kaip išmaldą ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą“ (Tob 4,16; 1,16-18). Tačiau įspėjama duoti ne visiems – geriems ar blogiems, vertiems ar nevertiems, – bet tik tiems, kurie tikrai reikalingi pagalbos (Sir 12,1-6).

(1) AA) MEILĖ SAU

Apie meilę sau kalbama, patariant protingai džiaugtis šio pasaulio gėrybėmis (Koh 9,7-9; 11,7-10; Sir 30,21-25). „Širdies džiaugsmui, gerai nuotaikai ir malonumui pakaks vyno, jeigu jis geriamas sakingai tinkamu laiku. Galvos skausmą, kartėlį ir gėdą sukels vynas, geriamas be saiko, pykstant ir barantis“ (Sir 31,28f). Žmogui liepiama nešykštauti sau (Sir 14,4-7), bet ir nelinkti į apsirijimą bei prabangą (Sir 37,27-31). Meilė sau ir meilė artimui susiejamos į vieną, kai raginama dalintis gyvenimo džiaugsmais su savo draugais (Sir 14,11-16).

Dar daugiau: žmogus yra mokomas mylėti išmintį, kaip laimingo gyvenimo šaltinį (Sir 4,12f; Pat 9,12), vengti nuodėmės, kaip nelaimės šaltinio (Tob 12,10; Ps 34,13-15; Pat 8,36; 16,17; Sir 7,1-3), rūpintis savo geru vardu: „Gerbk savo vardą, nes jis pergyvens ilgiau, negu tūkstantis aukso sankaupų“ (Sir 41,12; 10,28f).

(2) BB) MEILĖ GAMTAI

Meilė gamtai dažnai išreiškiama giriant kūrinijos stebuklus bei jos grožį. Izraelio požiūris į gamtą yra giliai religinis (Ps 8; 19; 104; 148; Job 37-40). Senasis Testamentas visa, kas yra gera ir naudinga kūrinijoje, laiko Dievo išminties (Pat 8,22-31; Sir 42,15-43,33) ir meilės (Įst 7,13f) vaisiumi. Taigi, girdami gamtos grožį, visados giriame Dievą. Meilė gamtai pasireiškia gerumu ir rūpinimusi gyvūnija: „Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis yra žiauri“ (Pat 12,10; plg. Iš 20,10; Įst 25,4). Mesijo viešpatavimas, kaip viliasi Izraelis, bus ne tik pasaulinė teisingumo ir meilės žmonėms karalystė, bet savo palaimos gausa apims visą kūriniją, žemę ir gyvūniją (Iz 11,6-9; 65,25).

b) b) Naujasis Testamentas

„Ankstyvoji Bažnyčia, o su ja ir krikščionybė, bėgant amžiams, buvo giliai įsitikinusi, kad didžiausias Jėzaus pasiekimas moralės srityje buvo paskelbimas pagrindinio meilės Dievui ir artimui įsakymo. Krikščioniškosios agapės žinia, kurios pavyzdys ir aukščiausias pasireiškimas buvo Dievo Sūnaus misija atpirkti ir išgelbėti nuodėmingą žmonių giminę, įnešė kažką naujo į pasaulį. Ši idėja ir realybė tokia beribė ir neaprėpiama, kaip aukščiausias Dievo apsireiškimas“ . Jėzaus pagrindinio įsakymo atgarsiai ryškūs visame Naujajame Testamente.

Meilė artimui Naujajame Testamente ne mažiau kaip ir Senajame Testamente motyvuojama iš esmės religiškai: visų pirma akcentuojamas Dievo meilės be išimčių kiekvienam žmogui pavyzdys ir pasiaukojanti Kristaus meilė. Kadangi Dievas leidžia savo saulei tekėti ir geriesiems, ir blogiesiems, krikščionių meilė turi turėti tokį pat visuotinį pobūdį (Mt 5,44-48; Lk 6,32-36; 1 Jn 4,9-11). Ir kaip Kristus plovė savo mokiniams kojas ir paaukojo savo gyvybę dėl jų bei visos žmonijos išgelbėjimo, taip mokiniai turi sekti Jo pavyzdžiu ir daryti tą patį (Jn 13,12-16.34; 1 Jn 3,16). „Juk jūs tam pašaukti, ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2,21). Be to, meilė artimui yra ypatingas Viešpaties įsakymas ir – kartu su meile Dievui – pats svarbiausias įsakymas (Mk 12,28-31ff; plg. Rom 13,8-10). Pagal evangelistą Joną, broliškosios meilės įsakymas yra didysis Kristaus palikimas. Visi kiti įsakymai galiausiai paklūsta šiam (Jn 13,34; 15,12; 1 Jn 2,7-11; 4,21). Tokia yra Dievo valia, kad mes mylėtume brolius, nes broliškoji meilė parodo, kiek nuoširdžiai mes mylime Dievą (1 Jn 4,7f; 12,20) . Evangelistas Lukas prie kitų broliškosios meilės motyvų priduria dar ir pažadą, kad bus atlyginta danguje: „Jūsų laukia didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiems ir piktiesiems“ (Lk 6,35).

Kadangi Dievo meilė ir Kristaus meilė apima kiekvieną žmogų – teisųjį ir neteisų, draugą ir priešą, žydą ir pagonį, – todėl ir mokinys privalo mylėti kiekvieną (Mt 5,43-48; Lk 6,32-36; Gal 3,28). Tai gražiai pavaizduota palyginimu apie gailestingąjį samarietį (Lk 10,30-37). Artimas, kurį reikia mylėti, – tai ne tik tos pačios tautos ar to paties tikėjimo žmogus, bet galimai kiekvienas ateivis, kaip mokė Senasis Testamentas. Kristus broliškosios meilės įsakymu apima kiekvieną žmogų, nesvarbu, kokiai rasei ar religijai jis priklausytų, nesvarbu, ar jis būtų draugas, ar priešas. Faktiškai artimas, kurį reikia mylėti, – tai kiekvienas, kuris Dievo Apvaizdos patvarkymu atsidūrė šalia krikščionio, kad šis galėtų jam patarnauti ir padėti. Kristaus meilės įsakymo visuotinumą paaiškina mokinių siuntimas tautoms skelbti Evangelijos ir išganyti pasaulio (Mt 28,18-20; Mk 16,15; Apd 1,8).

Tačiau ypatinga meilė turi būti skirta broliams Kristuje. Evangelistas Jonas visų pirma nurodo tikėjimo brolių bendruomenę kaip sritį, kurioje krikščionis turi išreikšti savo meilę. Ir kiti Naujojo Testamento raštai pabrėžia meilę broliams (Gal 6,10; 1 Tes 3,12; 4,9-12; 1 Pt 1,22). Paulius skiria brolius tiesiogine prasme – tuos, kurie išteisinti Kristuje, ir esančius „išorėje“. Tiesa, elgsenos normos, kuriomis traktuojami pašaliečiai, kartais yra pabrėžtinai atsargios (1 Kor 5,12f; 2 Kor 6,14-17; Ef 5,6f; Kol 4,5). Bet krikščionių broliškumo pabrėžimas jokiu būdu nereiškia jų ezoterinio išskirtinumo. Meilė broliams akcentuojama todėl, kad krikščionis ypač daug jaučiasi esąs skolingas brolių bendruomenei. Bet tai nepastato sienos tarp krikščionių ir kitų žmonių. Kadangi Kristus mylėjo mus visus ir mirė už mus visus, tai ir meilė artimui turi apimti visus žmones tiek dvasiniuose, tiek medžiaginiuose jų reikaluose.

Kaip meilės mastą Naujasis Testamentas kelis kartus nurodo meilę sau: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12,31f). Tą patį išreiškia ir auksinė taisyklė, kurią, priešingai Senajam Testamentui, Kristus pateikia teigiama forma: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7,12; Lk 8,31). Tačiau meilė sau Naujajame Testamente nėra pats geriausias ir pilniausias broliškosios meilės matas. Tobulas matas yra beribė dangiškojo Tėvo meilė visiems savo kūriniams (Mt 5,43-48) ir aukščiausia iš visų Kristaus pasiaukojanti meilė. Kristaus broliškosios meilės įsakymas yra vadinamas „nauju“ įsakymu dėl to, kad krikščionys turi mylėti vienas kitą pagal Kristaus meilės matą: „Aš jus duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34; plg. Jn 15,12).

Be to, broliškoji meilė ne tik matuojama Dievo meile, bet jos pačios ontologinis tikroviškumas yra įsišaknijęs Dievuje. „Dievo ir Kristaus agapė (krikščioniškoji bendravimo ir dalijimosi meilė) – tai gyvenimo sritis, į kurią tikintieji yra tvirtai „įsišakniję ir įsitvirtinę“ (Ef 3,17; žr. Kol 2,2; Rom 8,35-39; 1 Tim 2,15; 2 Tim 1,13; Jn 15,1-10) ir kuria jie turi „gyventi“ (Ef 5,1f; 1 Kor 16,14; Fil 2,1f) . Meilė ateina iš Dievo, ją žmogaus širdyje sužadina Dievo Dvasia: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,5). Agapė yra nauja buvimo forma iš Dievo. Tai iš esmės kita egzistavimo sritis, į kurią žmogus patenka dėl pasiaukojančio Kristaus žygdarbio, kurioje jis turi likti ir pagal kurią privalo veikti (Ef 3,17; Jn 17,26; 1 Jn 3,14; 4,7.16f).

Broliškoji meilė pasitvirtina antrosios Dekalogo dalies įsakymų vykdymu, nes visas Įstatymas apibendrinamas meilės įsakymu. Tačiau Naujasis Testamentas išskiria kai kuriuos ypatingus broliškosios meilės pasireiškimo būdus. Pirmoji pareiga, plaukianti iš krikščioniškosios meilės, – tai beribis kilniadvasiškumas ir nuoširdus atleidimas broliams. Ši pareiga įtraukta ir į maldą „Tėve mūsų“. Jeigu norime, kad prašymas atleisti mums mūsų kaltes būtų išpildytas, tai ir mes turime būti pasiruošę atleisti kitiems (Mt 6,12-15f). Palyginimas apie negailestingąjį tarną moko mus, kad Dievo begalinis atlaidumas mums duotas tikintis, kad ir mes atleisime kitiems žmonėms (Mt 18,23-35; plg. Mt 7,1-5f; 18,21f). Apaštalas įspėja: „Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3,13; Ef 4,23). Meilė priešams yra didingiausias atlaidumo dvasios įrodymas.

Kartu su šiuo gailestingumo darbu dvasiai Jėzus vienodą dėmesį skiria ir praktinei pagalbai kūno reikmėms patenkinti. Tai labai gražiai iškelta paskutiniojo teismo scenoje (Mt 25,31-46; plg. Lk 10,30-37; Lk 16,19-31). Jei mes gauname gėrybes iš Dievo, tai panašiai ir patys turime duoti prašantiems ir stokojantiems (Lk 6,30-36f; 14,12-14; Jok 2,14-17). „Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta“ (Mk 4,24f). Kitas svarbus krikščioniškosios meilės bruožas yra nesavanaudiškas tarnavimas broliams. Tobuliausią pavyzdį parodė pats Jėzus, netgi atiduodamas savo gyvybę už „daugelį“ (Mk 10,45f). „Aš jūsų tarpe esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22,27). Sekdami šiuo didžiu Jėzaus pavyzdžiu, ir mokiniai turi patarnauti vienas kitam: jei reikia, netgi paaukoti gyvybę už savo brolius (Mt 20,26-28; Jn 13,13-17; 15,12f; Fil 2,4-8; 1 Jn 3,16).

Meilė sau Naujajame Testamente niekur pabrėžtinai nevaizduojama ir nerekomenduojama. Bet ji savaime suprantama iš paliepimo mylėti artimą taip, kaip save. Naujasis Testamentas nekalba ir apie meilę gamtai taip, kaip Senasis Testamentas. Ją išskaitome Kristaus palyginimuose (pvz., Mt 6,26-30, kur kreipiamas dėmesys į lauko lelijų grožį). Ji atsispindi atpirkimo bei tobulumo viltyje, laiduojamoje visai kūrinijai (Rom 8,19-23; Apr 21).

2. 2. Broliškosios meilės prigimtis

a) a) Broliškosios meilės samprata

Broliškoji meilė arba broliškasis gailestingumas buvo glaustai apibrėžti kaip „troškimas gėrio kitam“. Trokštamas gėris gali būti tas gėris, kurį kitas turi kaip prigimtinę dovaną, įgimtus sugebėjimus ar įsigytus įgūdžius, o taip pat ir tas gėris, kurį kitas privalo įsigyti ar išvystyti, kartais galbūt ir atgauti. Kiti, kuriuos turime mylėti, yra ribotos būtybės, kitaip negu Dievas, dieviškosios meilės objektas.

Detalesnis broliškosios meilės apibrėžimas sako, kad „krikščioniškoji artimo meilė – tai mūsų noras, kad kitas žmogus pasiektų tą gamtinį ir antgamtinį išsivystymą, kurį jam yra paskyręs Dievas, pats aktyviai siekdamas jo“ . Tačiau neužtenka tik linkėti gero kitam: reikia pagal galimybes padėti kitam įgyti tai, ko trūksta jo gėriui. Teiktinas gėris gali būti medžiaginis ir dvasinis, kūniškas ir protinis, gamtinės ir antgamtinės vertės. Gėrį reikia teikti Dievo žmogui skirto uždavinio ribose.

Pastarajame apibrėžime nepakankamai atskleista, kad meilė ne tiktai trokšta, idant kitas žmogus tobulai išsivystytų, bet visų pirma priima ir vertina kito žmogaus geras savybes, nepriklausomai nuo jo būsimo išsivystymo. Laikantis šio požiūrio, broliškoji meilė gali būti apibrėžta kaip nuoširdi pagarba kito žmogaus prigimtinėms ir antgamtinėms dovanoms, jų saugojimas ir tobulinimas iš atžvilgio į Dievo jam skirtą pašaukimą.

Broliškosios meilės objektas yra visi šventieji ir angelai danguje, visos sielos skaistykloje, visi žmonės žemėje. Pasmerktųjų pragare ši meilė neliečia, nes savo apsisprendimu jie galutinai nukirto visus meilės ryšius su Dievu ir šventųjų bendrija.

Broliškosios meilės tikslas visų pirma yra nuoširdi pagarba ir viso to gėrio, kurį žmogus yra gavęs ar įgyvendinęs, vertinimas; antra, žmogaus gamtinių ir antgamtinių dovanų saugojimas, atstatymas ir tolimesnis puoselėjimas, sutinkamai su Dievo jam skirtu gyvenimo uždaviniu.

Šventieji danguje gali būti mylimi tik už jų šventą gyvenimą ir šventumą, nes jie jau yra baigę savo žemiškąją kelionę. Tačiau, kaip nurodo Vatikano II Susirinkimas, ši meilė yra „labiausiai derama“, nes ji veda žmogų arčiau prie Dievo ir ragina Jį garbinti (LG 50). Ji skatina tikinčiuosius sekti šventųjų gyvenimu, nes, mylėdami šventuosius, „ieškome jų gyvenimo pavyzdžio, dalios jų bendravime, jųjų užtarimo ir pagalbos“ (LG 51). Pagaliau bendravimas su šventaisiais ir vienų su kitais tarpusavio meile ir vieningu Švenčiausios Trejybės garbinimu kviečia tikinčiuosius dalyvauti „atbaigtos garbės liturgijoje, iš anksto ja džiaugtis“ (LG 51).

Aktyvus kito žmogaus gerovės didinimas ir vystymas turi vadovautis tam tikru kriterijumi. Šis kriterijus turi būti ne asmens pasitenkinimas ar malonumai. Nebus gerai, jei sudarysime vaikui galimybes keliauti ir linksmintis, kai jis dar turi rimtai ruoštis gyvenimui mokydamasis. Būtume neteisūs, sudarydami galimybę žmogui naudotis valdžia, jeigu jis nesugeba atsakingai jos vykdyti, nors ir labai to norėtų. Broliškosios meilės kriterijus ir matas dažnai yra pateikiamas „auksinės taisyklės“ forma: „Ko norite, kad jums kiti darytų, darykite patys kitiems!“ Šią taisyklę naudoja netgi Kristus ir kiti Šv. Rašto knygų autoriai. Tai iš tikro praktinės išminties taisyklė. Bet tai tik pradinė, ne galutinė norma. Kartais žmogus trokšta gauti gėrybių, kurios prieštarauja meilės sau ir meilės kitam žmogui principui. Neteisinga būtų jas duoti ir jas priimti .

Todėl Naujasis Testamentas peržengia šią normą, pateikdamas Kristaus meilės žmonėms pavyzdį kaip naują, tobulesnę broliškosios meilės normą. Kristaus pavyzdys stato žmonėms prieš akis Dievo karalystės ilgesį kaip galutinį kriterijų. Artimo meilė yra tuo geresnė ir tobulesnė, kuo geriau ir tobuliau ji rengia žmogų ir įgalina jį įgyvendinti Kūrėjo planą šiame pasaulyje, būtent, kad ateitų Dievo karalystė. Kadangi Dievas kiekvienam žmogui davė tam tikrą užduotį atskleisti ir užbaigti kūrybos bei išganymo darbą, tai kiekvieno asmens specialus pašaukimas šio gyvenimo visuotinėje sferoje turėtų būti galutinis arba vedamasis broliškosios meilės motyvas.

Remdamasis šiuo glaudžiu ryšiu tarp meilės artimui ir Dievo darbo įgyvendinimo, Vatikano II Susirinkimas gali tvirtai teigti, kad naujasis meilės įstatymas yra „pagrindinis žmogiškojo tobulumo, tad ir pasaulio atnaujinimo, dėsnis“. Jis išlaisvina visus žmones taip, kad jie, „sukoncentravę visas žmogiškąsias jėgas žmogaus gyvenimui, veržtųsi į ateitį, kada žmonija bus Dievui priimtina auka“ (GS 38).

Broliškosios meilės motyvas yra Dievo meilė kiekvienam asmeniui, kuria Jis verčia žmogų dalintis savo gerumu bei grožiu ir nori, kad žmogus tobuliau tame dalinimesi dalyvautų. Šį dalyvavimą Dievo gerume Šv. Raštas vaizduoja kaip žmogaus panašumą į Dievą arba išreiškia metaforomis: Dievo vaikas, Kristaus brolis, Šventosios Dvasios šventovė. Žinoma, krikščionio meilę artimui skatina ir nuolatos pasikartojantis Šv. Rašte liepimas mylėti vienas kitą. Jis netgi apibūdinamas kaip didysis įsakymas, kylantis iš Kristaus pavyzdžio. Šis liepimas neprimeta žmogui nieko svetimo jo prigimčiai. Jis giliai atliepia džiaugsmui, kurį patiria žmogus, radęs gėrį kitame žmoguje, ir jo vilčiai, kad galima dar labiau padidinti visų žmonių ir kūrinijos grožį bei panašumą į Dievą.

Todėl brolišką meilę visų pirma skatina ne žmogaus dorybės ar pasiekimai, – nors, žinoma, tai padeda jį mylėti, – o noras labiau panašėti į Dievą ten, kur to panašumo trūksta. Agapė myli artimą netgi tada, kai jis neįkvepia meilės ar pasirodo jos nevertas (meilė nusidėjėliams ir priešams). „Mylime kitą žmogų ne dėl to, kad jis geras, malonus ar gali mums padėti, bet dėl to, kad jis gali pasidaryti geru“ .

Teisingai suprasta meilė sau kviečia įgyvendinti tuos pačius tikslus ir turi tas pačias paskatas, kaip ir broliškoji meilė. „Meilės sau ir meilės kitiems motyvas yra visiškai tas pats. Jis vieningas ir nedalomas. Iškalbingiausią ir labiausiai sektiną įsakymą ir kvietimą šiai dvigubai ir vieningai meilei teikia Kristaus pavyzdys, Jo dieviškai-žmogiška meilė mums ir visiems broliams“ . Dievas nori savo panašumo mumyse lygiai taip pat, kaip ir mūsų artime. Meilė sau turi įgyvendinti tas pačias užduotis, kaip ir broliškoji meilė: pripažinti save, augti ir tobulėti, atsižvelgiant į savo pašaukimą ir laikantis amžinojo Dievo plano.

Meilė gamtai taip pat remiasi Dievo gerumu ir maloningumu, kurį atspindi kiekvienas kūrinys. Kadangi gamta – Dievo rankų kūrinys, ją taip pat reikia mylėti. „Žmogus gali ir privalo mylėti Dievo sukurtas daiktus. Jis gauna juos iš Dievo ir, trasi ateinančius iš Dievo rankos, stebi ir gerbia“ (GS 37). Ši meilė pasireiškia įvertinant gamtos gėrį bei grožį ir garbinant Dievo tikslus, kuriems ji yra paskirta.

b) b) Broliškosios meilės savybės

Šv. Paulius savo himne meilei išvardina kai kurias savybes, būdingas meilei: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga; nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13,4-7). Šios savybės būdingos tobulai meilei. Tačiau paprastai pabrėžiamos dvi jos savybės, kurios priklauso pačiai kilniadvasės meilės esmei: meilė turi būti vidinė ir aktyvi.

Meilė turi būti vidinė, t. y. nuoširdžiai pritarti ir pripažinti kito žmogaus vertę ir geras savybes, nepavydėdama ir nesumenkindama jų. Toliau susidomėjimas artimu turi būti tikras ir nuoširdus. Meilė, atliekanti išorinius darbus be vidinio susidomėjimo kito žmogaus gerove, nepateisina savo vardo. Kartais žmonės gali daryti gerus darbus dėl reputacijos, bet vidujai jiems nerūpi kito žmogaus gerovė. Tokie „gailestingi darbai“ neturi tikros meilės dvasios ir visiškai neišreiškia meilės. Meilės sentimentai bei ją lydintys jausmai taip pat nepriklauso meilės esmei, nors jie prisideda prie gyvybinės meilės jėgos.

Meilė turi būti aktyvi, t. y. vykdoma veikliai rūpinantis kito gerove. Nors ji gali ir nepasireikšti dideliais išoriniais darbais dėl žmogaus skurdumo ir jo paties varganumo, bet, kiek įmanoma, turi teikti ir praktinę pagalbą. „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jam tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga kūnui, kas iš tų žodžių?“ (Jok 2,15f). „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18). Todėl meilė ne tik nori, kad kitam žmogui viskas sektųsi, bet teikia konkretų gėrį ir daro viską, kuo įmanoma jam padėti. Ir ne tik didelių nelaimių atvejais, bet „visų pirma kasdieniniame gyvenime“ (GS 38). Glaudus vieningumo ryšys visame Kristaus Kūne mūsų natūralius jausmus paverčia veiklia atjauta kitam žmogui, kai jis kenčia ir pasidalintu džiaugsmu, kai jis džiaugiasi. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12,26). Aktyvi, rūpestinga meilė sukuria atsakomybės už kitus jausmą solidarumo dvasia. Jis apima kito žmogaus žemiškuosius poreikius, lygiai kaip ir dvasinį jo išganymo gėrį.

Kita neatskiriama meilės savybė yra nuolanki, šventa pagarba žmogui, kurį mylime ir kuriam padedame. Ar tai draugystės meilė, ar intymiausia santuokinės meilės sąjunga, ar meilė nelaimingiesiems, visuomet bet kokių tikrų meilės ryšių vystymosi ir tęsimosi sąlyga – nuolanki pagarba kiekvieno žmogaus nepakartojamai vertei ir orumui.

Antra vertus, nereikia painioti meilės su nuolaidžiaujančiu silpnumu. Dažnai meilė ir jėgos naudojimas priešpastatomi taip, kad meilė sutapatinama su pasidavimu jėgai (rezignacijai), o jėgos vartojimas, ypač su politinės valdžios pagalba – su meilės neigimu. Priešpastatomos meilė be jėgos ir jėga be meilės. Bet tai yra klaida. Galima teigti, kad konstruktyvi socialinė etika neįmanoma, kol į jėgą žiūrima su pasitikėjimu, o meilė sumenkinama iki gerumo ar kitų jausmų pasireiškimo. Toks atidalinimas gimdo baimę įsitraukti į politinę veiklą arba, – jei vis dėlto tenka įsitraukti, – į krikščioniškosios etikos normų atmetimą politiniais sumetimais. „Tai veda į politikos atskyrimą nuo religijos ir etikos, į paprasčiausią politinę prievartą. Konstruktyvi socialinė etika moko, jog jėgoje yra meilės elementas, o meilėje yra jėgos elementas, be kurio meilė taptų chaotišku pasidavimu“ .

Meilė turi naikinti tai, kas nukreipta prieš meilę. Nors ji stengsis išgelbėti tą, kuris daro neteisybę, – kaip Dievo kūrinys, jis vis dėlto yra meilės vaikas, – bet visuomet ji priešinasi bet kokiam kėsinimuisi į meilę. „Sąžinės graužimas ir neviltis taip pat yra „neįprastas darbas“, kurį mumyse atlieka meilė: ji nori nukreipti mus į išteisinimo bei išganymo kelią. Kristaus kryžius yra dieviškosios meilės simbolis, meilės, dalyvaujančios sunaikinime to, kas ją pamins: tokia yra atpirkimo prasmė“ .

3. 3. Broliškosios meilės visuotinumas ir tvarka

Broliškosios meilės visuotinumas – tai ypatingas krikščioniškosios meilės bruožas, iškeliantis ją aukščiau natūraliosios giminaičių ir draugų meilės, netgi priešingas žydų ir senovės tautų praktikuotai meilei kitiems žmonėms. „Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3,28). Bažnyčia ištikimai išsaugojo šį didįjį Kristaus palikimą ir naujai skelbia jį šiuolaikiniam pasauliui. „Krikščioniškoji meilė apima visus – be rasės, socialinės padėties ar religijos skirtumų. Ji neieško naudos ar dėkingumo, nes, kaip Dievas parodė mums nesavanaudišką meilę, taip ir tikintieji turi parodyti tą patį rūpestingumą, su kuriuo Dievas ieškojo žmogaus. Bažnyčia per savo vaikus visomis aplinkybėmis susijusi su žmonėmis, ypač su vargšais ir kenčiančiais“ (AG 12). Dėl tos pačios priežasties Vatikano II Susirinkimas stoja prieš bet kokį žmonių ir tautų išskyrimą žmogaus orumo ir žmogaus teisių atžvilgiu, taip pat prieš bet kokią diskriminaciją. „Taigi Bažnyčia atmeta bet kokią žmonių diskriminaciją ar niekinimą dėl kilmės, rasės, visuomeninės padėties ar religijos skirtumo“ (NA 5; plg. GS 29).

Praktiškai įgyvendinant visuotinės meilės įsakymą, iškyla nemaža problemų, nes žmogaus priemonės bei galimybės padėti broliams jų poreikiuose yra ribotos. Niekas negali padėti visiems, kurie reikalingi pagalbos. Kam padėti pirmiausia? Kam turime didžiausius įsipareigojimus? Kokiu mastu žmogus turi paaukoti savo priemones ir gėrybes vargstantiems ir stokojantiems? Pagaliau susiduriame su ypatingomis problemomis bei sunkumais, kai reikia mylėti priešus ir piktadarius.

a) a) Meilės pobūdis asmenų atžvilgiu

(1) AA) TVARKINGA SAVĘS MEILĖ

Išmintingas posakis teigia: „Kam bus dosnus tas žmogus, kuris yra šykštus sau?“ (Sir 14,5). Jei žmogus blogas sau, kam jis bus geras? Tai yra, jei žmogus nežino, kaip teisingai mylėti save, jis negalės gerai mylėti kitų. Tą pačią mintį išreiškia šv. Augustinas viename iš savo pamokslų: „Pirmiausia išmokite mylėti save. Nes jei jūs nežinote, kaip mylėti save, kaip jūs mokėsite mylėti kitą žmogų?“ Šiuolaikinės psichologijos atradimai sutampa su šia senovės patirtimi. Antra vertus, pagrįstai baiminamasi, kad nuo tokių principų tik žingsnis iki egoistinio požiūrio. Kai žmogus pirmiausia galvoja apie savo gerovę, kai pasilaiko sau didesnę gėrybių dalį, greitai jis ima rūpintis vien savimi. Todėl reikia kai ką paaiškinti ir detaliau apibrėžti.

Žmogus privalo mylėti artimą taip, kaip ir save – su tokia pat pagarba ir geranoriškumu. Kadangi pagarba turi būti tuo didesnė, kuo žmogus šventesnis ir artimesnis Dievui, tai gali reikšti, kad kartais žmogų reikia mylėti labiau negu save dėl jo didesnio šventumo. Tas pat tinka, jei žmogus yra svarbesnis visuomenei negu mes patys. Tuomet jo gyvybę reikia laikyti svarbesne už savąją. Neretai atsitinka, kad karo metu eiliniai kareiviai paaukoja savo gyvybes dėl generolų ar kitų vadų gyvybės. Kita vertus, visuomenės gerovei svarbus žmogus dėl tos pačios priežasties neprivalo statyti savo gyvybės į pavojų, kurį, jo nurodymu, tenka patirti kitiems. Negalima už tokį pat darbą reikalauti sau didesnio atlyginimo, negu mokoma kitiems, bet reikia duoti didesnį atlyginimą už kito geriau atliktą darbą ir atvirkščiai.

Nereikia reikalauti, kad žmogaus meilės sau ir meilės kitiems jausmai pasireikštų vienodai stipriai. Tokia emocinė pusiausvyra netgi neįmanoma, nes žmogus save jaučia kur kas geriau negu kitus. Dar daugiau: didesnė jausminė išraiška paprastai atliepia didesnius įpareigojimus, kurių įvykdymą nori užsitikrinti prigimtis. Ir įpareigojimai, ir jausmai visuomet būna didesni sau negu kokiam nors kitam žmogui.

Meilė sau reikalauja, kad žmogus stengtųsi veiksmingai tarnauti Dievui bei Jo karalystei, kad jis darbuotųsi savo išganymui. Kitaip sakant, jis turi įsipareigojimų sau pačiam, kuriuos vykdyti reikalauja savęs paties meilė. Ši atsakomybė už save dažnai turi pirmenybę prieš atsakomybę už kitą. Mūsų vystymasis, pašventinimas ir išganymas daug labiau priklauso nuo mūsų pačių atsakingų veiksmų negu kitų žmonių išganymas, nes mes esame gavę iš Dievo galimybę valdyti save su visomis dvasios ir kūno galiomis. Todėl mūsų pačių asmeninė plėtotė bei išganymas mums yra svarbesnis dalykas negu kito žmogaus dvasinis augimas ir išganymas.

Žinoma, ta pati atsakomybė, įpareigojanti mus rūpintis savo pašventinimu ir išganymu, tam tikru laipsniu padidina ir mūsų pareigą tarnauti kitiems. Mes negalime visiškai subręsti netarnaudami kitiems, ir kelias į išganymą subrendusį krikščionį veda į vis didesnį rūpinimąsi artimo išganymu.

(2) BB) TVARKINGA ARTIMO MEILĖ

Pagal vidinio vertinimo principą, didesnės meilės nusipelno artimesnieji Dievui. Kuo labiau žmogus atsidavęs Dievui, kuo jis panašesnis į Dievą ir Kristų, tuo daugiau jį mylėti liepia vidinė pagarba. Ši meilė – tai džiaugimasis žmogaus gerumu, troškimas, kad šis gerumas nepatirtų žalos ir būtų išsaugotas.

Pagal aktyvios pagarbos teikimo principą, reikia labiau mylėti stokojančius dvasinės ar žmogiškos pagalbos. Kai poreikis vienodas, pirmiausia privalome padėti artimesniems sau pagal giminystės ar draugystės ryšius ar tiems, už kuriuos esame atsakingi. Giminaičių tarpe reikia laikytis tokios tvarkos: vyras ar žmona, vaikai, tėvai, broliai ir seserys, kiti giminaičiai ir draugai. Tie, kurie patikėti mūsų rūpesčiui (pvz., globojami našlaičiai), teisėtai gali pretenduoti į tokią pat pagalbą kaip giminaičiai ar draugai, o dažnai eis netgi pirmiau už juos pagal meilės diktuojamą eilę. Jeigu aplinkybės yra įprastinės, tai nesilaikyti išvardintos eilės būtų nuodėmė, netgi sunki nuodėmė (pvz., pirmenybę atiduoti tolimesniems giminaičiams, o ne vyrui ar žmonai, vaikams ar tėvams). Šv. Tomas mano, kad kraštutiniu atveju pirmenybę reikia atiduoti tėvams, nes jiems mes esame skolingi gyvybę. Tačiau B. Häring‘as taikliai pastebi, kad praktiškai nėra lengva nuspręsti, kam iš sutuoktinių, vaikų ar tėvų atiduoti pirmenybę vienodo būtinumo atvejais .

Jei vienas iš sutuoktinių yra metęs šeimą ir visai ja nebesirūpina, tai kita pusė visai teisėtai gali pirmiau padėti vaikams, tėvams ar netgi broliams ir draugams. Ta pati taisyklė galioja, jei brolis ar sesuo atsiskyrė nuo šeimos, o kiti giminės ar draugai bei draugiški kaimynai parodė daugiau dėmesio tėvams ir vaikams. Tokiais atvejais, iškilus reikalui, privalome padėti gailestingiems geradariams, o ne nutolusiam savajam.

Galimos išimtys iš šios eilės tvarkos, jei asmuo labai svarbus Bažnyčiai ar visuomenei, jei nuo jo priklauso kitų žmonių bendra gerovė. Tad žmogus turi būti pasiryžęs aukoti gyvybę, gindamas savo tautą ir kitus žmones. Dėl tos pačios priežasties jis gali paaukoti žmonos ar vaikų interesus, kad ir kaip stipriai juos bejungtų meilės ryšiai.

b) b) Meilės pareigų eilė pagal poreikius

Ne visi artimo vargai ir nepritekliai yra vienodai dideli, juos galima laipsniuoti. Atitinkamai skirtingos reikės ir mūsų broliškos meilės pagalbos ar aukos. Poreikiai gali būti dvasiniai ir žemiški. Ir vieni, ir kiti gali būti kraštutiniai rimti, rimti ir įprastiniai. Poreikis laikomas ypatingai rimtu, jei žmogus beveik negali išvengti gresiančio dvasinio ar medžiaginio sunaikinimo, pvz., mirties pavojaus (jam prilygsta dvasinės mirties pavojus, praradus Dievo malonę), sunkus suluošinimas, ilgas įkalinimas ir pan. Poreikis rimtas, jei žmogus be kito pagalbos negali išvengti didelės dvasinės ar materialios nelaimės ar žalos, pvz., didelio skurdo, sunkios ar skausmingos ligos. Įprastinis poreikis yra tada, kai nesunku išvengti blogio ar pats blogis yra nedidelis.

1. Jei pačiam reikia tokios pat pagalbos, kaip ir artimui, krikščioniškoji meilė nereikalauja aukoti savo gėrybių artimui, pačiam atsiduriant blogesnėje padėtyje už jį. Niekada neleidžiama rimtai pakenkti savo paties išganymui, norint padėti kitam žmogui. Negalima užtikrinti gėrio kitam, sužeidžiant savo paties sielą. Jei kas pakenkia savo išganymui, tuo pačiu pakenkia ir tikrajai kito žmogaus gerovei. Todėl, jei rūpinimasis kito išganymu grasina įtraukti žmogų į neišvengiamą sunkios nuodėmės pavojų, jis visų pirma turi susirūpinti savuoju silpnumu. Tokiais atvejais jam pačiam reikia gal dar didesnės pagalbos. Žinoma, tai neliečia kiekvienos nedidelės rizikos prarasti Dievo malonę, kai padedama kitiems, nes tik taip rizikuodamas žmogus dvasiškai bręsta ir stiprėja.

2. Žmogus turi būti nusiteikęs paaukoti savo turtą ir gyvybę, jei to labai reikia religinei ar pilietinei bendruomenei išgelbėti bei apginti. Tokia buvo Kristaus auka. Jis atidavė gyvybę, kad išgelbėtų žmoniją nuo dvasinės mirties. Krikščionių viešas tikėjimo paliudijimas, pasitinkant kankinių mirtį persekiojimo laikais, taip pat yra krikščionių bendruomenės dvasinių vertybių gynimas, panašus į Kristaus auką. Būna atvejų, kai ir kariai turi būti pasirengę paaukoti gyvybę, gindami savo šalį.

3. Kraštutiniu atveju žmogus privalo padėti kitam, netgi patirdamas didelių asmeninių nepatogumų bei materialinių nuostolių. Tačiau gyvybę aukoti nėra pareigos, nebent visuomenės gerovė reikalautų tokios aukos arba jeigu reikėtų gelbėti kitą labai svarbų visuomenei žmogų. Taip pat reikia būti pasiruošusiam aukoti turtą, sveikatą ir kitus turimus resursus, jei to reikalauja teisingumas (kunigams, gydytojams) ar žmoniškumas (pvz., įsipareigojimai artimiems giminaičiams, geradariams). Kunigai ir gydytojai labiau negu paprasti žmonės įpareigoti rizikuoti savo sveikata ir gyvybe patarnaudami ligoniams. Tačiau jie niekada neturi išleisti iš akių visos visuomenės gerovės. Atsiduodami vienam ar keliems žmonėms, jie neturi teisės apleisti daugumą.

Tradiciniai vadovėliai rašo, kad iš broliškosios meilės reikia padėti artimui, kai jis išgyvena kraštutinį dvasinį poreikį, netgi rizikuojant gyvybe ir turtu. Ši taisyklė skamba lyg ir teoriškai. Vadovėliai visada toliau paaiškina, kad rizika turi būti pagrįsta pasisekimo viltimi, o visuomenės gerovė neturi drausti tokios aukos. Ši taisyklė taikytina tais atvejais, kai ir vienas, ir kitas individas yra pavojuje. Kunigas, pvz., neprivalo krikštyti vaiko degančiame name ar padėti ligoniui, kai priešas šaudo ir jis pats gali žūti. Apeliuojant į tai, kad visuomenės gerovė draudžia tokią auką, galima dar pridurti, kad mirštantis žmogus gali laimėti išganymą, sužadinęs tobulą gailestį, ir kad Dievas suteiks amžiną laimę nekrikštytam kūdikiui taip, kaip suteikia daugeliui kitų žmonių. Tiek daug miršta nekrikštytų vaikų ir žmonių be paskutinių sakramentų, jog tikrai galima manyti, kad Dievas turi kitų būdų ir priemonių žmonėms išgelbėti, idant nebūtų pažeistas Jo išganomosios valios visuotinumo principas. Be abejonės, pats tikriausias kelias gauti išganymą eina per sakramentus, padedant kunigui.

Tam tikromis aplinkybėmis labai tauri meilės dvasia gali įkvėpti žmogų toli peržengti privalomos aukos ribas. Dažnai tėvai būna pasiruošę paaukoti gyvybę, kad blogiausiu atveju padėtų savo vaikams. Vadovėliai tokios aukos nelaiko meilės pareiga. Faktiškai gali būti geriau, jei tėvai išsaugotų savo gyvybę tiems vaikams, kurie, mirus tėvams, liks be priežiūros. Bet tokia pasiaukojančia meile, be abejonės, reikia žavėtis.

4. Kai labai reikia, žmogus privalo padėti artimui, kiek tai leidžia paprastas pasiaukojimas. Tačiau pareiga ir pagarba gali pareikalauti didesnės aukos, norint padėti giminaičiams ir tiems, už kuriuos esame atsakingi. Skaudi vieno iš sutuoktinių, vieno iš vaikų ar tėvų liga gali pareikalauti parduoti automobilį ar kitą nuosavybę, žinoma, jei ta nuosavybė nėra būtina kitų šeimos narių gyvybei ir jei ta auka bus galima padėti ligoniui. Tačiau, kaip meilė sau neįpareigoja imtis kokio nors ypatingo gydymosi, taip nėra pareigos naudoti kokias nors ypatingas priemones, kai serga kitas.

5. Kai poreikiai įprasti, reikia ir padėti įprastomis priemonėmis, bet ne kiekvienu individualiu atveju ir ne visada vienodai. Broliškosios meilės mastas (teikiant materialią pagarbą) priklauso nuo to, kiek žmogus turi. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau ir dažniau jis privalo padėti stokojantiems.

c) c) Meilė priešams

Jau Senasis Testamentas ne vieną kartą reikalauja meilės priešams, kaip buvo nurodyta anksčiau (Iš 23,4f; Kun 19,17f; Pat 24,13f; 25,21f; Sir 28,1-9). Ryškiausi meilės priešams pavyzdžiai: Juozapo meilė broliams, pardavusiems jį kaip vergą į Egiptą, Dovydo kilniadvasiškumas ir pakantumas karaliaus Sauliaus piktoms užmačioms. Faktiškai Senasis Testamentas niekur nesako: „Neapkęsk priešo“ (Mt 5,43). Bet rabinai Šv. Rašto tekstus, kalbančius apie meilę priešams, išsiaiškino kaip paprastus patarimus ir padarė išvadą: „Mylėk artimą, bet gali nekęsti priešo“. Be to, Šv. Rašto aiškintojai Senojo Testamento meilę apribojo siaurai iki paprastos meilės artimui, ją aiškindavosi paprastai kaip meilę vien savo tautiečiams izraelitams, o geriausiu atveju – dar ir svetimšaliams ateiviams iš kitų kraštų. Ši meilė nelietė pagoniškų tautų, gyvenusių aplinkui. Dar daugiau: lex talionis ir daugelio maldų dvasia išduoda kerštingą senovės žydų nusistatymą kaimynų atžvilgiu.

Jėzus, priešingai, praplėtė meilės priešams sampratą, taikydamas ją kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. Rabinų nepagrįstai švelninančiam aiškinimui Jėzus priešpastatė tikrai privalomą įsakymo pobūdį: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5,44; plg. Lk 6,27f; 32-36; Rom 12,14-21).

Vatikano II Susirinkimas, ištikimai laikydamasis Viešpaties įsakymo, liepia tikintiesiems gerbti ir mylėti priešus. „Kristaus doktrina reikalauja, kad atleistume neteisybes, ir taiko meilės įstatymą visiems priešams“ (GS 28). Tačiau tas pats straipsnis atkreipia tikinčiųjų dėmesį, kad būtina daryti skirtumą tarp klaidos, kuri visuomet nusipelno pasmerkimo, ir suklydusio žmogaus, kuris niekada nepraranda žmogiškojo orumo ir visuomet lieka vertas pagarbos bei meilės. Su tuo labai derinasi klasikiniame moralės moksle išskiriamos dvi neapykantos rūšys: odium abominationis – neapykanta tam, kas smerktina, verta paniekos, ir odium inimicitiae – neapykanta tam, kam aš nesu draugas, kieno atžvilgiu esu priešiškai nusiteikę. Blogio neapykanta yra nukreipta į žmogaus klaidas, negerus darbus, blogas savybes. Ji trokšta ir siekia pašalinti šį negerumą bei nuodėmingumą. Jei blogis, kurio neapkenčiame, yra tikras blogis, tuomet ir ši neapykanta bei užmojis pašalinti iš kelio tą blogį yra pateisinami (netgi geri, rekomenduotini ir pagarbos verti dalykai). Tuo tarpu priešiškumo neapykanta yra pačios priešo asmenybės atmetimas, noras ją užgauti, pakenkti ar net ją sunaikinti. Ši neapykanta yra tiesiog kontrastas geranoriškai meilei. Jei meilė vienija, tai neapykanta skaldo. Iki kraštutinumo išbujojusi neapykanta yra sunkiai nuodėminga. Šv. Jonas sako: „Kas nekenčia savo brolio – tas žmogžudys“ (1 Jn 3,15). Tačiau paprastai neapykanta reiškiasi nepilna forma, t. y. noru tik šiek tiek kenkti priešui.

Meilės priešui turinys yra tas pats kaip ir bet kurios kitos broliškosios meilės: nuoširdi pagarba gėriui, kurį žmogus yra gavęs ar savyje įgyvendinęs, netgi jei jis priešas, palaikymas jo pašaukimo tobulėti Dievo tarnyboje. Šis pastarasis broliškosios meilės aspektas – padėti žmogui vis geriau vykdyti savo pašaukimą – formuoja ypatingą meilės priešams pobūdį. Jos tikslas yra pašalinti ir sunaikinti blogio šaknis ir tuo pačiu priešiškumo priežastis. Galiausiai šis neigiamas tikslas virsta teigiamu – gėrio ir pažeistos ar sunaikintos visumos atstatymu. Ryškiausiai šią meilės priešams savybę atskleidžia Dievo meilė nusidėjėliams: nuodėmės šaknų sunaikinimas ir žmogaus prarasto integralumo atstatymas atnaujinta dieviškosios malonės dovana.

Pasirinkdamas priemones ir būdus, kuriais turi atremti savo priešiškumo jausmą, žmogus turi vadovautis objektyviausiais priešo meilės tikslais. Pvz., Kristaus patarimas atsukti kitą skruostą smogusiam mums žmogui (Lk 6,29f) kviečia mokinį parodyti didelę meilės kantrybę. „Tačiau mes turime būti pasiryžę raidiškai vykdyti tokį didingą idealą tiktai tada, kai yra būtina ar bent naudinga priešo atsivertimui. Bet koks nuolaidumas nereikalingas ir netgi neleistinas, kai mūsų pakantumas gali dar labiau paskatinti įžūlumą ir nesiskaitymą. Pats Viešpats mums pateikia puikią šios pastraipos „apie kito skruosto atsukimą“ iliustraciją scenoje su vyriausiojo kunigo tarnu“ . Todėl reikia imtis tokių priemonių, kurios geriausiai užtikrintų priešo atsivertimą ir susitaikymą su juo arba būtiną jo sutramdymą: taurų pakantumą, energingą pasipriešinimą, o jeigu reikia, ir patraukimą atsakomybėn. Meilė priešui turi pasitvirtinti ir pasireikšti pirmiausia tokiais būdais:

(1) AA) ATLAIDUMO DVASIA

Meilė priešui nesutaikoma su piktavališka neapykanta ir kerštingumu. Pozityviai ji visuomet yra pasiryžusi susitaikyti su įžeidėju, jei jis nuoširdžiai bando išbraukti šį nesusipratimą. Žinoma, kol priešiška ar įžeidusi pusė nepripažįsta savo elgesio klaidingumo ar kaltės, jokio išoriškai pareikšto atleidimo negali būti. Gali būti atleistos nuodėmės ir įžeidimai. O jeigu įžeidėjas nepripažįsta, kad jis yra nusikaltęs ar įžeidęs, jeigu jis ir toliau nusistatęs taip pat elgtis, kokia kalba gali būti apie atleidimą? Vargu, ar galima atleisti prispaudėjui, jeigu jis ir toliau be gailesčio išnaudoja ir kankina pavergtuosius. Netgi Dievas gali atleisti tik tas nuodėmes, už kurias mes gailimės. Bet kaip Dievas visuomet yra pasiruošęs atleisti nusidėjėliui, kai tik jis atsigręžia į Jį, taip ir žmogus turi būti pasiruošęs susitaikyti su priešu, kai tik jis ima gailėtis.

Todėl meilė įpareigoja įžeistąją pusę maloningai atsiliepti į nuoširdų pasiūlymą susitaikyti ir priimti pagrįstą padarytos žalos restituciją. Iš principo įžeidėjas ar tas, kuris yra labiau nusikaltęs, privalo daryti pirmą žingsnį susitaikymo linkme. Tačiau atlaidumo dvasia gali kartais reikalauti, kad įžeistoji pusė, ypač jei konflikto metu ji pati buvo šiek tiek kalta, paruoštų kelią susitaikymui. Kai priešiškumo šaknys labai gilios ir ilgalaikės, kaip paprastai būna tarp kaimynų, artimų giminaičių ar religijų, abi šalys turi daryti ryžtingą žingsnį į susitaikymą. Gera proga tam žingsniui yra parapijinės misijos ar rekolekcijų dienos. Atsiprašymas ne visuomet turi būti išoriškai išreikštas. Dažnai atsiprašyti galima numanomai, pvz., parodant žmogui dėmesį, mandagiai pasisveikinant.

Atlaidumo dvasia nereikalauja atsisakyti teisės į restituciją ar žalos kompensaciją. Pakenkęs privalo atlyginti padarytus nuostolius, o nukentėjusioji pusė turi teisę to reikalauti. Net ir tada, kai skriaudėjas atsiprašė, jeigu jis neatlygina skriaudos, jam gali būti iškelta byla, kai tai yra vienintelis būdas gauti žalos restituciją ar kai reikia saugoti visuomenę nuo panašių skriaudų. Tiktai bylinėjimosi neturi skatinti neapykanta ar keršto troškimas. Čia labai tinka šv. Alfonso įspėjimas: „Meilė teisingumui dažnai būna pernelyg greitai užsimetamas apsiaustas, hipokritiškai maskuojantis keršto dvasią“ . Jei padaryta žala nedidelė, tai broliškoji meilė dažnai patars atsisakyti teisės į restituciją, ypač tuo atveju, kai kitas žmogus dėl restitucijos patirtų didelį nuostolį .

(2) BB) ĮPRASTI PAGARBOS BEI ATSIŽVELGIMO POŽYMIAI

Tai paprastai būna atsakymas į pasveikinimus ar pakvietimus. Žmonių artėjimo ženklai gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo asmens, vietos ir laiko. Jei nesantaika įsivyravusi tarp artimų giminaičių (brolių, seserų, vaikų, tėvų ir pan.), toks paprastas pagarbos ženklas bus apsilankymas per ypatingas šeimos šventes (vestuves, krikštynas), aplankymas ligoninėje, šiaip proginis vizitas kokios nors sukakties proga, pasveikinimas paštu ir t. t. Reikia rodyti šiuos ženklus, kad neapykanta toliau negilėtų, kad įrodytume savo pasiruošimą taikytis, neretai, kad būtų išvengta papiktinimo. Antai atviras priešiškumas tarp dviejų kunigų būtų gana didelio papiktinimo tikintiesiems priežastis.

Kartais gali būti laikinai nustojama reikšti įprastus pagarbos ženklus, bet tam turi būti rimtos priežastys, pvz., norint priversti žmogų suprasti savo blogą poelgį ir paskatinti pasitaisyti. Vedę žmonės tuo gali parodyti gilų savo nepasitenkinimą ir skausmą, kad b

. . .

c) c) Tėvų pareigų ir teisių ribos

Tėvai neturi neribotos valdžios savo vaikams. Jų teises ir pareigas riboja kitų teisės ir pareigos: tiesiogiai – jų vaikų, o netiesiogiai – valstybės, Bažnyčios ir kitų auklėtojų (pvz., giminių, mokytojų ir t. t.).

 Tėvų valdžią riboja vaikų teisės. Vaikai nėra tėvų nuosavybė, bet lygūs partneriai su vienodomis ir neatimamomis žmogiškomis teisėmis. „Taigi vaikai turi paklusti tėvams tol, kol jie nesugeba patys spręsti ir nėra pilnai atsakingi už savo veiksmus; bet tėvai gali reikalauti klusnumo tik iki tokio subrendimo ir ne ilgiau. Tėvai privalo neapriboti ir neįtaigoti savo vaikų norų tiek, kiek tai būtina teisingai suprastiems vaikų interesams. Ypač tai liečia tokius svarbius dalykus, kaip profesijos pasirinkimas ir santuoka; ir ne tokius svarbius, kaip, pavyzdžiui, mados“ . Ir religiniame auklėjime reikia gerbti vaikų laisvę. Pirmiausias religinio auklėjimo tikslinis uždavinys – nurodyti vaikui gaires ir suformuoti sąmonę. Tačiau negalima žmogui jėga brukti tikėjimo. Tikrą religingumą galima formuoti tik asmeninių įsitikinimų pagrindu. Žinoma, tėvai, kaip vaikų auklėtojai ir patarėjai, privalo pasipriešinti, jei vaikai pažeidžia Dievo įstatymą. Ne kiekviena bausmė ir fizinė jėga pažeidžia žmogaus teises. Fizinę bausmę reikia pasilaikyti tiems atvejams, kai ji būtina vaiko gerovei, ir taikyti tik kraštutiniais neišvengiamais atvejais ir tai tik ankstyvoje jaunystėje.

 Tėvai privalo užtikrinti galimybę valstybei ir Bažnyčiai vykdyti savo pagalbines teises, ypač auklėjimo srityje, nes jie patys negali duoti visko, ko reikia vaikui ir visuomenės gerovei. Todėl valstybė turi teisę priversti laikytis mokymo ir auklėjimo normų, pritaikytų visuomenės poreikiams ir kultūrai. Jei tėvai nevykdo savo pareigų ir nesirūpina tinkamu vaikų mokymu, valstybė gali priversti juos vykdyti šias pareigas. Bažnyčia taip pat pretenduoja, kad tėvai suteiktų jai galimybę skleisti religijos tiesas, nors savo teisėms ginti ji gali naudoti tik moralines priemones bei sankcijas.

 Mokytojai, globėjai, giminaičiai ir kiti žmonės, vykdantieji auklėtojų funkcijas, į vaikų auklėjimą ir mokymą taip pat turi tam tikras teises, kurias privalo gerbti tėvai. Tėvai negali patarti ar įsakyti vaikui daryti tai, kas prieštarauja teisėtiems kitų auklėtojų reikalavimams. Priešingai, jie turi remti kitų auklėtojų pastangas ir konstruktyviai bendradarbiauti su jais.

4. 4. Vaikų pareigos tėvams

Pasak šv. Tomo, vaikų meilės ir pagarbos tėvams pareiga remiasi tuo, kad tėvai po Dievo yra „antras gyvybės, augimo ir auklėjimo šaltinis“. Be abejo, normalioje šeimoje vaikai lieka labai daug skolingi tėvams už patirtąjį gėrį. Todėl vaikai privalo tėvus mylėti, gerbti ir būti jiems dėkingi. Tėvų atsakomybė už gerą vaiko auklėjimą reikalauja, kad vaikai jiems paklustų. Visa tai vaikas savo emociniame gyvenime patiria instinktyviai. Sunkumai kyla tada, kai tėvai nevykdo savo pareigų, nemyli vaiko ar netgi nenori jo. Šis faktas gali modifikuoti vaiko pareigas tėvų atžvilgiu, nors niekada nenustoja galiojusi bendrosios krikščioniškosios meilės pareiga.

a) a) Pagarba

Ketvirtas Dekalogo įsakymas tiesiogiai pabrėžia vaiko pareigą gerbti savo tėvus. „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20,12; Įst 5,16). Kristus du kartus cituoja šį įsakymą ir patvirtina jį (Mt 15,4; 19,19). Pagarba tėvams išplaukia iš gyvybės paslapties, kuria jie bendradarbiauja su Dievu. Lygiai taip pat ją grindžia didelė tėvų atsakomybė už vaiką prieš Dievą. Žinoma, jei tėvai nesugeba paremti savo gyvenimo ir autoriteto pagarba bei meile Dievui, dar daugiau – jei jie neatsakingai vykdo savo pareigas, jie pakerta tikros pagarbos vystymosi vaiko širdyje šaknis.

Vidinė pagarba turi reikštis išoriniais pagarbos ženklais. Vaikai nusideda pareigai gerbti tėvus, jei jie gėdinasi savo tėvų ar vengia jų dėl to, kad jie skurdžiai gyvena, jei jie nepagarbiai kalba apie tėvus, paniekinamai elgiasi su jais ar pakelia prieš juos ranką. Tačiau nenusikalstama pagarbai tėvų, sutramdant juos, jei jie išprotėję, apsisvaiginę ar dėl kitų priežasčių nekontroliuoja savo elgesio.

b) b) Klusnumas

Šv. Paulius vaikų santykius su tėvais apibūdina klusnumu. Jis reikalauja, kad vaikai paklustų tėvams visuose dalykuose (Ef 6,1; Kol 3,20), o neklusnumą įtraukia į vengtinų ydų sąrašą (Rom 1,30; 2 Tim 3,2). Klusnumas – tai kūrinijos hierarchinės tvarkos pripažinimas ir pagaliau Dievo teisių priėmimas: Jis taip sutvarkė žmonių gyvenimą, kad žmonės yra priklausomi vieni nuo kitų ir paklūsta vieni kitiems. Visas vaiko vystymasis reikalauja tėvų ir auklėtojų paramos bei vadovavimo, tuo pačiu suponuodamas klusnumą jiems (auklėjamasis klusnumas). Kol vaikams reikia tėvų vadovavimo, tol jie patys negali atsakingi spręsti, jie turi paklusti tėvams visame, kas įstatymiška ir gera, ko iš jų reikalauja auklėjimas bei mokymas. Vaikai taip pat privalo paklusti namų tvarkai (funkcinis klusnumas); tas pats liečia ir suaugusius vaikus, kol jie pasilieka tėvų namuose. Be to, tėvai labai plačiose ribose pasilaiko svarbią teisę ir pareigą patarti vaikams, kas, jų nuomone, vaikams būtų gera.

Kadangi žmonės klysta, tai ir klusnumas žmonių įsakymams taip pat turi ribas. Tėvų ir auklėtojų pareiga pažadinti vaikų sugebėjimą skirti gera nuo bloga, išmokyti teisingai reaguoti į neteisingus ar neteisėtus įsakymus. Kol ši kritinė vaiko dvasia pasikliauja pagarba Dievui patinkančiai tvarkai, tol ji yra moraliai sveika vaiko raidoje.

Vaikai nusideda daugiau ar mažiau pagal dalyko svarbą, jeigu nepaklūsta teisingiems tėvų įsakymams arba jei paklūsta murmėdami ar grubiai atsikalbinėdami; jei jie be svarbios priežasties palieka namus dar nesubrendę, norėdami pabėgti nuo tėvų valdžios; jei jie su panieka žiūri į gerą patarimą.

Vaikas neprivalo paklusti tėvams nedoruose dalykuose, priešingai, jis netgi neturi teisės daryti tai, kas nedora. Kas kita, jeigu kalba eina apie pozityvių Dievo ar Bažnyčios įsakymų vykdymą, pvz., pareigą dalyvauti sekmadienio Mišiose, o vaikas bijo griežtų represijų. Subrendę vaikai turi teisę išsilaisvinti iš per didelės priklausomybės nuo tėvų valios. Jie neprivalo paklusti prieš teisėtus savo interesus, bent jau labai svarbiuose dalykuose. Vaikai neprivalo klausyti tėvų rinkdamiesi profesiją ar vedybų partnerį, bet pasitarti su tėvais ir išklausyti jų patarimą yra šventa pareiga.

c) c) Meilė ir dėkingumas

Vaikų meilė turi būti visų pirma dėkinga meilė (plg. GS 48), nes vaikai skolingi savo tėvams už gyvybę, gyvenimą, išsiauklėjimą ir daugelį kitų geradarybių. Normalioje šeimoje paprastai vaikai būna skolingi tėvams daugiau negu kam nors kitam. Žinoma, meilė ir dėkingumas auga pagal gautą geradarybių kiekį. Egoistiniai tėvų interesai ir tikslai gali būti netgi skriauda vaikams. Todėl vaiko meilė tam tikra prasme yra proporcinga tėvų meilei.

Meilė ir dėkingumas turi reikštis žodžiais bei kitais išoriniais ženklais. Vaikai turi domėtis šeimos reikalais ir būti pasiruošę efektyviai padėti. Suaugę sūnūs ir dukterys privalo padėti tėvams, jei jie nedarbingi, juos lankyti ar kitaip pradžiuginti. Vaikai nusideda meilei, jei puoselėja neapykantos jausmą, atsisako kalbėtis, susirašinėti su tėvais ar juos lankyti, keikia ar blogai kalba apie juos, atsisako išlaikyti tėvus, kai jie seni ir nedarbingi, nepakviečia kunigo sunkios ligos atveju, nepasirūpina deramai palaidoti, nesimeldžia už juos.

Iš meilės tėvams vaikai turi puoselėti meilę visai šeimai: visų pirma broliams ir seserims, paskui seneliams ir kitiems artimiems giminaičiams. Pagal giminystės laipsnį jiems priklauso speciali meilė ir, jei reikia, pagalba bei parama. Kiekvienos šeimos narys turi prisidėti prie šeimos gerovės ir rūpintis šeimos garbės bei gero vardo išsaugojimu.

5. 5. Išplėstinė šeima

Namų tarnai ir tarnaitės priklauso šeimai platesne prasme. Darbdavys neturi žiūrėti į juos kaip į paprastus darbininkus, gaunančius darbo užmokestį. Taip pat ir pameistriai yra panašioje padėtyje ir sudaro išplėstinės šeimos dalį.

Mūsų laikais santykiai tarp tarnų ir šeimos turi darbo sutarties pobūdį. Šeimininkai tikisi tam tikrų paslaugų, o tarnai už šias paslaugas gauna sutartą pinigų sumą. Tačiau tarnams ši padėtis dažnai yra sunki pažeminimo, vienišumo ir nusivylimo našta. Tokiais atvejais prisimintinas krikščioniškas namų ūkio idealas. „Tiesa, tarnavimas šeimoje priklauso nuo laisvos sutarties, bet sutartis savo prigimtimi apima kur kas daugiau, negu tiksliai apskaičiuotas darbas ir užmokestis. Santykiai tarp šeimos ir tarnų turi būti lojalūs iš abiejų pusių. Yra daug darbų, kuriuos nudirbti šeimai reikia tarnų pagalbos. Šios pagalbos vertė negali būti tiksliai išmatuota pinigais kaip fabriko ar gamyklos darbininkų. Nuoširdus tarnų rūpinimasis šeimos gerove neįkainojamas pinigais. Tarnų interesais samdos sutartis savo prigimtimi yra daugiau negu paprastas susitarimas dėl užmokesčio už atliktas paslaugas: šeima yra atsakinga už šeimynykščių kūno ir sielos gerovę“ .

a) a) Teisingumo pareigos

Samdytojai ir tarnai – abudu privalo laikytis sutarties nuostatų. Šeimininkai turi teisingai mokėti atlyginimą, neperkrauti tarnų darbu, duoti jiems prideramai laisvo laiko, neatleisti jų be rimtos priežasties dar nepasibaigus sutarties terminui. Nusikaltimai šioms pareigoms reikalauja restitucijos.

Tarnai įpareigojami sverti savo darbą pagal gaunamą užmokestį bei kitas dovanas, klausyti darbo ir namų drausmės reikalavimų, laikytis kitų sutarties nuostatų.

b) b) Lojalumo pareigos ir asmeninis angažavimasis

Jaunesniųjų tarnų atžvilgiu šeimininkai eina tėvų pareigas. Tai įpareigoja juos rūpintis tarnų kūno, o ypač sielos gerove. Jų pareiga užkirsti kelią burnojimui, keiksmams ir nedoroms kalboms, saugoti juos nuo progų nusidėti. Dviguba mirtinoji nuodėmė būtų šeimininkui ar kitiems šeimos nariams pasinaudojant savo padėtimi įtraukti tarnus į nuodėmę. Antra vertus, šeimininkas turi imtis atsargumo priemonių prieš tarną, kuris gali pakenkti jo vaikams ar kitiems tarnams.

Ilgai tarnaujančių šeimynykščių atžvilgiu šeimininkai turi specialias lojalumo ir pagarbos pareigas. „Nes kai šie žmonės ilgai tarnauja ir susieja savo gyvenimą su augančios kartos džiaugsmais ir vargais, jie tikrai tampa šeimos bendruomenės dalimi. Paskyrę savo gyvenimą šiai šeimai, jie turi teisę tikėtis, kad bus tenkinami esminiai jų asmeniniai poreikiai, ypač teisė į pagarbą, širdies šilumą, poilsį, ramybę dėl ateities ligos ar senatvės atveju, kad bus suteiktas jiems tinkamas gyvenamasis plotas, išeiginės dienos ir visa kita, ko reikia išorinei gerovei“ .

Tarnų pareiga – nuoširdžiai domėtis šeimos gyvenimu. Jie privalo saugoti paslaptyje šeimos reikalus bei intymias smulkmenas, visur ir visada pagarbiai ir tinkamai elgtis.

H. C. VALSTYBĖ

Valstybė yra viena iš žemiškų bendruomenių, kurios išskirtinis bruožas – suverenumas. Ji stovi aukščiau už kitas natūralias bendruomenes, nes jos pareiga – rūpintis visuotine visos visuomenės gerove. Vadinasi, valstybė negali būti pavaldi jokiai žemiškajai galiai; priešingai, visos kitos natūralios grupės vienaip ar kitaip turi būti pavaldžios valstybei.

1. 1. Valstybės esmė ir kilmė

Valstybės moralinės teisės ir pareigos, kaip ir jos valdžios ribos, o antra, piliečių moralinės teisės bei pareigos valstybės atžvilgiu – visa tai priklauso iš esmės nuo valstybės prigimties sampratos.

Jei valstybė yra žmonijos vystymosi viršūnė arba jei valstybė yra „moralinis universumas“ su aukščiausiomis, netgi dieviškosiomis teisėmis, kaip mokė Hėgelis , ir kaip šį jo mokymą perėmė K. Marx‘as, tai valstybės valdžia yra visagalė, ir bet koks pasipriešinimas jai – amoralus. O jeigu valstybė yra ne kas kita, kaip įrankis, tarnaujantis individų poreikiams tenkinti ir jų interesams bei visos visuomenės gerovei ginti, tai ji nebepakyla virš individualių ir nacionalinių tikslų. Ji jau nebegali, pvz., padėti siekti pažangos mažiau išsivysčiusioms tautoms, nes jos užduotis yra susiaurėjusi iki individualių bei nacionalinių funkcijų.

Priešingai šiems ir panašiems valstybės esmės apibrėžimams, krikščioniškoji filosofija žiūri į valstybę, kaip į tarnaujančią bendrajai visų gerovei (plg. Rom 13,4: „ji juk Dievo tarnaitė tavo labui“). Valdžia savo ruožtu yra tik priemonė pasiekti žmogaus galutiniam tikslui (plg. Rom 13,6: „o anie yra Dievo tarnautojai“). Valstybė nėra aukščiausias žmonijos egzistavimo tikslas, ir žmonių teisės nėra tik tokios vertės, kiek jos sutampa su valstybės tikslais. Žmogus turi savo egzistencines ir prigimtines teises, kurias privalo gerbti valstybinė valdžia. Jos taip ir įvardijamos: „žmogaus teisės“ . Antra vertus, valstybė nėra vien tik žmogaus gerovės ir interesų tarnaitė. Žmogus turi amžinąją paskirtį, pranokstančią visas žemiškas tikroves. Ją turi ne tik jis, bet ir visi kiti, kartu su juo gyvenantys. Nei žmogaus tobulumas, nei valstybės pažanga patys savaime nėra savitiksliai. Tiek pavieniai piliečiai, tiek ir visa valstybės bendruomenė yra pašaukti tarnauti Dievo karalystei ir Jo išganomajam planui istorijoje.

a) a) Valstybės samprata

Trumpai valstybę galima apibūdinti kaip nepriklausomą arba suverenią bendruomenę. Kaip nepriklausoma bendruomenė, ji skiriasi nuo daugelio mažesnių bendruomenių, kurios yra priklausomos nuo valstybės globos ir paramos. Kaip politinė bendruomenė, ji skiriasi nuo kitos nepriklausomos bendruomenės – Bažnyčios, kuri yra ne politinė, o religinė bendruomenė. Pilnesnis valstybės apibrėžimas būtų toks: valstybė – tai teritorialiai (geografiškai) apribota visuomenė, turinti savo aukščiausią valdžią bendrai visų gerovei įgyvendinti. Valstybei būdingi šie struktūriniai elementai: a) didelė žmonių grupė, paprastai turinti bendrą istoriją ir kultūrą ar bent jau bendrus interesus; b) aiški teritorija, kurioje pastoviai gyvena šie žmonės; c) viešoji valdžia, turinti galutinio sprendimo galią ir stovinti aukščiau už bet kokias kitas žemiškos kilmės bendruomenes toje teritorijoje; d) pozityvi įstatyminė ir konstitucinė tvarka, sauganti bendrą visų gerovę, nustatanti ir legalizuojanti politinę valdžią.

Valstybė (taip pat, kaip ir Bažnyčia) nuo seno yra laikoma „tobula visuomene“ ta prasme, kad turi visas priemones, reikalingas savo tikslams pasiekti, ir todėl nepriklauso nuo kitų bendruomenių. Apibūdinimą „tobula“, žinoma, reikia suprasti ne moraline, bet egzistencine prasme: visuomenė, kuri nepriklausoma nuo kitų visuomenių ir iš esmės savarankiška. Dėl savo nepriklausomybės ir suvereniteto valstybė labiau už kitas laikinas bendruomenes yra linkusi į ilgalaikiškumą ir išlikimą neapibrėžtam laikui ateityje, kaip rodo patsai valstybės pavadinimas .

b) b) Valstybės kilmė

Čia paliesime tik ontologinę ir juridinę valstybės kilmę, neliesdami jokių jos istorinių peripetijų.

Bet kuri valstybės filosofija sutinka, kad valstybė yra atsiradusi ne iš laisvos žmonių valios, o yra būtinybė, kylanti iš žmogaus prigimties. Jeigu nė viena bendruomenė „negali išsilaikyti, jei niekas jos nevaldo ir nenukreipia bendrai gerovei, tai tuo labiau kiekviena civilizuota visuomenė turi turėti valdančiąją valdžią. Šios valdžios, kaip ir pačios visuomenės, šaknys glūdi prigimtyje. Nuosekliai, valdžios, kaip ir prigimties, kūrėjas yra Dievas“ (Leonas XIII; plg. GS 74) . Taigi ir valstybės, ir valstybinės valdžios šaltinis yra pats Dievas, kuris sukūrė žmogų, kaip socialinę ir politinę būtybę. Šv. Paulius sako: „Nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13,16). Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekvienas konkretus valdovas yra Dievo paskirtas, bet kad Dievas norėjo šios politinės valdžios (tikriau: leido jai realiai pasireikšti istorijoje. Vert.).

Ilgalaikė patirtis tarytum pirštu prikišamai rodo, kad stambesnės žmonių grupės negali įgyvendinti savo svarbių ir būtinų uždavinių be valstybės pagalbos. Netgi atskiras žmogus savuosius egzistencinius tikslus tobulėjimo atžvilgiu gali pasiekti tiktai valstybės padedamas ir saugomas. Be koordinuojančios ir organizuojančios valstybės galios žmonėms kur kas sunkiau būtų siekti ir visuotinių žmonijos tikslų – atskleisti Kūrėjo darbą istorijoje ir įgyvendinti Jo dieviškąjį planą.

Kadangi žmogus „atranda, kad politinis bendravimas yra apspręstas jo prigimties ir moraliai valdžios valdomas“ , tai valstybės nebegalima laikyti rezultatu laisvos jos narių sutarties individualistine šio žodžio prasme. Valstybės, kuri remiasi žmogaus prigimtimi, įkūrimas yra prigimtinės žmogaus sandaros reikalavimas. Tačiau konkreti valstybės forma bei politinė santvarka priklauso jau nuo laisvo piliečių susitarimo. „Valstybė ir jos struktūra priklauso nuo žmonių laisvo noro tiek, kiek, sakysim, stilius, kuriuo jie stato savo namus“ . Vyriausybės forma (monarchinė, aristokratinė, demokratinė valstybė), valstybės konstitucinė sandara, valdovai ir valdančios partijos gauna savo valdžią iš žmonių arba jų tiesioginiu sutikimu, arba bent numanomu pritarimu. Manyti, kad atskirus žmones valdžiai tiesiogiai pasirenka Dievas (dieviškoji karalių teisė) – prieštarauja žmogaus patirčiai ir įprastiniam Dievo veikimo būdui per antrines priežastis. Žmonės pasirenka valstybinės valdžios vykdytojus, ir tai yra pagrindas, kad žmonės gali ir pakeisti nesugebančią vykdyti savo uždavinių ar neteisingą valdžią.

Pagal Bažnyčios mokymą, galimos ir priimtinos įvairios vyriausybinės formos (GS 79) . Žinoma, iškart reikia atmesti totalitarinę valstybės formą, nes ji nepripažįsta jokių savo despotiškos galios ribų. Tačiau ne kiekvieną absoliučią ar diktatūrinę vyriausybę reikia laikyti totalitarine. Kai atsiranda korupcija ar demagoginės grupės kėsinasi paimti valdžią į savo rankas, gali būti pateisinama ir diktatoriaus iniciatyva. Esant bet kokiai vyriausybei, pagrindinis faktorius, apsprendžiantis iš esmės jos teisę į valdžią yra noras ir sugebėjimas tarnauti bendrajai gerovei ir pasiryžimas gerbti pagrindines žmogaus teises. Be to, renkantis konkrečią valstybės valdymo formą, reikia atsižvelgti ir į piliečių politinį subrendimą. Kuo labiau žmonės subrendę politiškai, tuo didesnę jie turi teisę bendradarbiauti valstybės valdyme.

Kai kurie krikščionių mąstytojai teigia, kad valstybės ištakos glūdi nuodėmėje. Jų nuomone, valstybė iš tikrųjų yra Dievo norima, bet tiktai po žmogaus nuopuolio. Valstybė remiasi žmogaus prigimtimi, bet tiktai dabartine – nuodėminga prigimtimi. Žmogaus polinkį į nuodėmę reikia tramdyti ir suvaldyti, o tam reikalinga valstybė su savo prievartos jėga . Tačiau giliau įsižiūrėjus į valstybės prigimtį, toks požiūris nėra visiškai pateisinamas. Kad ir negrėstų nuodėmė ar jos pasėkos, žmonėms vis vien reikia koordinuojančios ir vadovaujančios valstybės funkcijos, kai jie siekia bendro tikslo. Valstybė – tai ne neišvengiamas blogis, o įrankis Dievo tarnyboje, kai Jis siekia kurti ir gelbėti pasaulį.

c) c) Valstybės tikslas

Valstybės tikslas – bendros politinės ir visuomeninės gerovės didinimas. Valstybė palaiko teisingumą ir tvarką, saugo namų ramybę, rūpinasi gynybos reikalais, užtikrina bendrą gerovę ir laimę jaustis visiems laisvais žmonėmis. Ypač svarbu, kad didėtų visų piliečių bendra gerovė, neišskiriant nė vieno piliečio, nė vienos pilietinės grupės. Neretai valstybė turi skirti didelį dėmesį nelaimingiems visuomenės nariams, nes jie mažiau pajėgūs ginti savo teises ar pateikti reikalavimus.

Galima išskirti dvi pagrindines valstybės funkcijas. Pirmoji – tvarkomoji funkcija. Tai įstatyminės tvarkos kūrimas ir palaikymas, einantis pirma visų kitų valstybei būdingų veiksmų. Tik valstybei įvykdžius šią funkciją, tampa įmanomas žmonių gyvenimas visuomenėje ir bendradarbiavimas, realizuojant bendrus tikslus ir uždavinius. Į šią funkciją įeina ir bendros gynybos reikalai, nes įvestą įstatyminę tvarką reikia ginti ir saugoti. Antroji pagrindinė valstybės funkcija – gerovės kūrimo funkcija. Ją sudaro bendro piliečių ekonominio ir kultūrinio gyvenimo lygio kėlimas. Šios funkcijos nepripažįsta individualistinis liberalizmas, apribodamas valstybės kompetenciją tik įstatymine veikla. Tačiau šiandien tikrajai valstybės idėjai gresia pavojus visai iš priešingos pusės: įvairios socializmo formos pernelyg akcentuoja kaip tik šią antrąją valstybės funkciją. Norint, kad pilnai išsivystytų žmogaus asmenybė ir pati pilietinė visuomenė, reikia išsaugoti valstybės pagalbumo principą. Pagalbumo principo esmė toliau bus detaliau nagrinėjama.

Kad valstybė galėtų įgyvendinti savo tikslus, ji būtinai turi remtis politine jėga. Valstybė galės atlikti savo funkcijas tik turėdama priemones kovai su nelegaliomis jėgomis, griaunančiomis visuomenės gerovę. Prievartinės galios valstybei reikia dviem atvejais: pirma, vidaus tvarkai bei teisėtumui kurti ir palaikyti, antra, apsiginti pačiai ir apginti piliečius nuo neteisėto užpuolimo.

d) d) Moralinis valstybės pobūdis

Kadangi valstybė remiasi žmogaus prigimtimi ir Dievo valia, tai ji sudaro tam tikrą moralinės tvarkos dalį. Labai svarbus moralinės žmogaus atsakomybės momentas yra rūpestis bendra visų gerove. Kadangi valstybės funkcijos yra „pagrindinės svarbos tam, kad žmogus atliktų savo uždavinius tiek materialinėje, tiek ir kultūrinėje srityje, tai valstybės reikšmė šiose srityse yra nepalyginti, didesnė negu pavienių žmonių veikla. Iš čia seka išvada, kad pati valstybė yra labai didelė moralinė vertybė“ .

Taigi valstybė, kaip moralinės idėjos realizavimas, gali apeliuoti į kiekvieno piliečio sąžinę, ragindama prisidėti prie visų bendrojo labo kūrimo. Valstybės moralinę prigimtį rodo ir tai, kad ji saugo moralės minimumą tarp žmonių. Kaip tik šis moralinis valstybės pobūdis moraliai pateisina jėgos panaudojimą prieš žmogų, saugant viešąją tvarką.

Kita vertus, ir piliečiai turi jaustis atsakingi už savo valstybę. Jie privalo ją palaikyti, padėdami jai vykdyti bendruosius uždavinius. O svarbiausia – jie yra sąžinės saistomi klausyti įstatyminio politinio autoriteto.

2. 2. Valstybinės valdžios uždaviniai ir moralinės pareigos

„Politinės valdžios naudojimas tiek bendruomenėje kaip tokioje, tiek valstybinėse institucijose visuomet privalo būti vykdomas moralinės tvarkos ribose, siekiant bendrojo labo, kuris gali būti suprantamas dinamiškai – pagal teisiškai jau nustatytą ar būsimą juridinę tvarką“ (GS 74). Visi suinteresuotieji pareigūnai, taip pat ir absoliutus monarchas, privalo ištikimai tarnauti valstybei. Jie turi vykdyti savo valdžią apdairiai, gerai žinodami įstatymus, bešališkai valdyti ir skirstyti visuomeninį turtą. Teisinga visuomenės tvarka reikalauja, kad būtų rūpestingai gerbiamos asmeninės piliečių ir tarpinių organizacijų teisės.

Geras ir veiksmingas valdymas gali būti tik tada, kai į valdžios organus išrenkami verti ir sugebantys kandidatai ir, priešingai, nekvalifikuoti ir nesugebantys valdyti – šalinami. Būtų labai neteisinga ir neleistina skirstyti pareigas pagal protekciją ar priklausymą valstybės favorizuojamoms grupėms (religinėms, socialinėms, politinėms ir pan.). Draudžiama užimti pareigas žmogui, nesugebančiam jų vykdyti. Antra vertus, reikia gerbti ir įvertinti tuos, kurie gali tikti ar tinka valdymo pareigoms ir ruošiasi „sunkiam, bet labai garbingam politiko menui“ (GS 75). Jei kas sugeba valdyti, tai kartais netgi privalo imtis viešų pareigų, ypač jei nėra kito tinkamo žmogaus ir nėra svarbios priežasties, duodančios teisę atsisakyti.

Valdžios atstovai turi vykdyti savo pareigas objektyviai ir patikimai. Vatikano II Susirinkimas reikalauja, kad jie „užmirštų asmeninę naudą ir ekonominius išskaičiavimus“ (GS 75). Imantys kyšius turi būti griežtai baudžiami, ypač jei gavę kyšį jie piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi. Tokia pati nuostata turi būti taikoma ir tiems, kurie naudoja valdžią savo asmeniniais interesais bei kurie neleistinai atskleidžia tarnybines, ypač valstybines, o neretai ir individualių piliečių paslaptis.

Visuomeninis gyvenimas šių dienų pasaulyje yra labai sudėtingas ir nuolatos kinta. Netgi juridinė struktūra, kuri, atrodo, buvo steigiama taip atsargiai ir apgalvotai, jau, žiūrėk, tam tikru laipsniu nebeatitinka visuomenės poreikių. Todėl civilinė valdžia turi tiksliai žinoti įstatymų prigimtį ir jų tikrąją prasmę, sugebėti juos lanksčiai taikyti. „Valdžios atstovai turi būti nesvyruojantys, dori, žinantys savo dalyką ir konkrečios situacijos reikalavimus, drąsūs, įžvalgūs, pajėgūs greitai bei veiksmingai imtis reikiamų priemonių“ .

a) a) Valstybinės valdžios uždaviniai apskritai

Valstybinės valdžios uždaviniai kyla iš valstybės tikslo saugoti ir didinti visuomenės gerovę.

Santykiuose su kitomis nacijomis vyriausybė privalo ginti savo valstybės teises nuo užsienio pasikėsinimų, jeigu reikės, netgi karu (apie nacionalinę teisę gintis karu vėliau kalbėsime atskirame skyrelyje, nes šis klausimas yra labai sudėtingas). Vyriausybė turi ginti valstybės interesus tarptautinės politikos plotmėje, atsižvelgdama ir gerbdama tautų teises. Ji privalo bendradarbiauti tarptautinėje nacijų bendruomenėje, jos gerovės vardan atsisakydama netgi dalies savo suverenių teisių, perduodama jas tarptautiniam autoritetui. Tas pats tinka ir valstybėms, tarptautinių konfederacijų nariams, kai iškyla klausimas apie bendrą visos žmonijos gėrį.

Valstybinės valdžios uždaviniai savo tautai gali būti skirstomi į tris pagrindines grupes: a) įstatymų leidyba ir teisingumo vykdymas; b) socialinės-ekonominės gerovės kėlimas; c) rūpinimasis kultūra.

Pirmasis uždavinys kartu su gynybos reikalais – tai tvarkos palaikymo funkcija, o du kiti priklauso gerovės kėlimo funkcijai.

(1) AA) ĮSTATYMŲ LEIDYBA IR TEISINGUMO VYKDYMAS

Leisdama įstatymus ir, reikalui esant, imdamasi būtinų sankcijų, valstybė gina visų piliečių teises, palaiko viešąją tvarką bei ramybę ir siekia bendrojo visuomenės labo. Teisingos įstatymų leidybos klausimai nagrinėjami skyriuje apie moralės įstatymą (plg. bendrieji moralinės teologijos principai). Pagrindinai bet kokio įstatymo tinkamumo kriterijai yra: bendroji visų žmonių gerovė, prigimtinė teisė ir Dievo numatytas žmogui tikslas. Šiuo pagrindu valdžia turi numatyti, suformuoti ir pritaikyti pozityvų įstatymą. Taigi, įstatymų leidžiamojo organo kompetencija yra aiškiai apribota: niekas, kas prieštarauja, bendrajai gerovei, prigimtinei teisei ar dieviškajam apreiškimui, jokiu valstybės potvarkiu negali tapti įstatymu. Be to, civilinė valdžia turi gerbti jau esančius ir galiojančius įstatymus. Kita vertus, nėra jokio prigimtiniu įstatymu pagrįsto draudimo keisti konstituciją ar civilinį kodeksą. Nieko nereikia laikyti visiškai galutiniu, kad nebūtų galima keisti. Bet kuri konstitucija turi garantuoti savo piliečiams ramią gyvenimo evoliuciją ir tai, kad jį bus galima tvarkingai keisti.

Parlamento atstovai ir kongresmenai turi įnešti savo dalį, kad būtų geri ir teisingi įstatymai, ir panaudoti visą savo įtaką, kad nebūtų priimti blogi įstatymai. Jie privalo aktyviai dalyvauti diskusijose, ypač kai priimamos rezoliucijos. Juo svarbesnis klausimas svarstomas, tuo rimtesnė ši pareiga. Bendradarbiauti, priimant neteisingus įstatymus, yra nuodėmė, nebent tai pateisintų galimybė išvengti dar didesnio blogio. Tokiais atvejais atstovai privalo aiškiai išreikšti savo nuomonę.

„Įstatymų leidybos organai turi būti įžvalgūs ir atsargūs, ypač pavesdami įstatymų leidybos teises žemesniems vykdomiesiems organams, patikėdami jiems paruošti bendrųjų įstatymų detales. Patirtis rodo, kad neįmanoma visapusiškai patikrinti, kaip vykdomi pagrindiniai įstatymai. Todėl paliekama gana didelė laisvė jų konkrečiam pritaikymui. Tačiau pagrindinių įstatymų leidėjo pareiga neleidžia perduoti pusės savo atsakomybės žemesnėms instancijoms. Ruošiant įstatymus, parlamentas neturi teisės įgalioti šiam darbui ką nors kitą, nebent būtų kalbama apie paprasčiausius techninius dalykus. Niekam nevalia likti nepanaudojus savo teisės, kai tos teisės šaknys glūdi pareigybėje tol, kol nebus tikrai pasiektas teisės objektas. Spręsti apie tai (pasiektas tas teisės objektas, ar ne. Vert.) paliekama ne jo nuožiūrai, bet jis visą laiką lieka atsakingas už jo pasiekimą. Ši atsakomybė gula ant bet kurio įstatymų leidėjo pečių, nesvarbu ar šis būtų monarchas, ar renkamasis organas“ .

Teisingumo vykdytojai turi teisę priversti paklusti įstatymams ir taikyti sankcijas prieš teisės laužytojus. Jų tikslas taip pat perteikti piliečiams teisingą požiūrį į savo teises bei pareigas. Juristai ir teisėjai turi labai gerai žinoti įstatymus, būti gerai susipažinę su konkrečiomis šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis, kuriomis taikomi įstatymai. Tokias žinias dažniausiai duoda vien tik praktika. Teisininkai yra atsakingi už kitiems padarytą žalą dėl savo pakaltinamo nežinojimo.

Viena iš pagrindinių teisėjų bei kitų teisininkų pareigų yra nepaperkamas ir bešališkas įstatymo praktinis taikymas, vadovaujantis visų piliečių lygybės prieš įstatymą principu. Nors šiuolaikinės valstybės paprastai skelbia, kad visi lygūs prieš įstatymus, bet dar daug reikia padaryti, kad tai būtų praktiškai įgyvendinta. Didelės bylinėjimosi išlaidos dažnai neturtinguosius stato į blogesnę padėtį. Reikia pertvarkyti teisėtvarką taip, kad vargingesniems žmonėms būtų taikomos nuolaidos ir mažesni mokesčiai. Tai pasiekti bus galima bendromis valstybės, vietinės valdžios ir advokatų kolegijų pastangomis.

Būtina sąlyga teisiniam piliečių saugumui yra teisėjų nepriklausomumas nuo valstybės valdžios įtakos, kad jie galėtų vadovautis vien tik savo sąžine. Moderniosios konstitucinės valstybės paprastai garantuoja šią nepriklausomybę, atskirdamos teisinę galią nuo vykdomosios.

(2) BB) SOCIALINĖS-EKONOMINĖS GEROVĖS IR VISUOMENINĖS SVEIKATOS UŽTIKRINIMAS

Šis uždavinys apima rūpinimąsi ekonominiu augimu, moraline pažanga ir tautos higieniško gyvenimo sąlygomis.

Liberalizmas skelbia, kad valstybė turi minimaliai kištis į ekonominį planavimą, o socializmas – kad maksimaliai. Tačiau abiejose sistemose yra vengtinų pavojų. „Vien tik privati iniciatyva ir laisva konkurencija niekada neužtikrins sėkmingo ekonominio vystymosi. Reikėtų, kiek galima, vengti rizikos, kad turtingieji nekauptų vis daugiau ir daugiau turto ir kad neįsiviešpatautų stiprieji, palikdami vargšus skurde ir begalinėje priespaudoje“ . Antra vertus, neribota valstybės teisė kištis į ekonomiką stingdo privačią iniciatyvą. Valstybės valdžia privačių asmenų ir tarptautinių gamybinių asociacijų iniciatyvą turi derinti su savo ekonominiais planais. Valstybė turi koordinuoti, skatinti ir vienyti ekonominę tautos veiklą, bet tuo pačiu metu ji turi palikti individams ir tarpinėms bendrijoms tiek savarankiškos atsakomybės, kiek to reikia bendrai visų gerovei. Individai ir bendruomenės neturi laukti didelių ir neproporcingų lengvatų iš valstybės. Jie kaip tik turi sekti, kad valstybė šioje srityje nesinaudotų pernelyg didele valdžia, silpnindama piliečių iniciatyvą ir atsakomybę (plg. GS 75).

Darbo sąlygos ir pajamų užtikrinimas – tai du svarbiausi socialinės politikos uždaviniai .

Dėl darbo sąlygų reikia pasakyti, kad socialiniai įstatymai saugo darbininko asmenį, gyvybę ir sveikatą, apribodami gamyklų savivalę griežtais nuostatais. Kiekvieno darbdavio moralinė pareiga – vykdyti šiuos nuostatus. Jų vykdymą kontroliuoja darbo inspekcija, susidedanti iš valstybės ir darbininkijos atstovų. Garantuotas pajamas užtikrina bendras ir privalomas draudimas. Jis išmokamas nelaimės atvejais, kaip antai: liga, nelaimingas atsitikimas, nepajėgumas dirbti (invalidumas. Vert.), nedarbas, arba kai dėl kokių nors priežasčių padidėja šeimos išlaidos (pagausėja šeima, prisideda išlaikytinių. Vert.), kad „nė vienas žmogus neliktų be būtinų lėšų palaikyti deramą pragyvenimo lygį“. Dar daugiau: „vyriausybė turi imtis veiksmingų pastangų, kad tie, kurie gali dirbti, gautų darbą pagal teisingumo ir lygybės įstatymus“ .

(3) CC) RŪPINIMASIS KULTŪRINĖMIS IR MORALINĖMIS VERTYBĖMIS

Kultūrinei valstybės funkcijai priklauso bendrasis mokymas, mokslų bei menų vystymas, gerų moralinių nuostatų puoselėjimas.

Apie valstybės teisę reikalauti iš savo piliečių bendrojo išsilavinimo, nustatyti mokymo standartus, steigti mokyklas jau kalbėjome skyrelyje apie tėvų teises ir pareigas. Vienas iš valstybės uždavinių – sudaryti piliečiams sąlygas naudotis prigimtinėmis kultūros gėrybėmis. Šios kultūros dalį turi sudaryti pilietinis bei politinis piliečių auklėjimas, nes šiandien ypač reikalinga, kad visi piliečiai įneštų savo indėlį į politinį bendruomenės gyvenimą (plg. GS 75). Dar daugiau: „būtina pasiekti, kad žmonės su atitinkamais gabumais galėtų studijuoti aukštosiose mokyklose, kad vėliau visuomenės labui galėtų užimti pareigas, atitinkančias jų gabumus ir išsilavinimą“ (GS 60).

Valstybė privalo gerbti tėvų teisę pasirinkti privačias mokyklas, jei tos mokyklos atitinka numatytus mokymo standartus. Tai jau buvo minėta anksčiau. Ir valdiškose mokyklose valstybė privalo skaitytis su tėvų pageidavimais, ypač dėl religinio ir dorovinio jų vaikų auklėjimo. Mat valstybė šiuo atveju yra tėvų atstovas, kuriam tėvai perdavė dalį savo auklėjamųjų teisių.

Valstybės funkcija kultūros srityje – saugoti kultūrines vertybes nuo kėsinimųsi iškreipti jas ar užgniaužti, o taip pat sudaryti sąlygas, kad visi piliečiai galėtų jomis naudotis. Be to, valstybės pareiga – ginti piliečių religinę laisvę ir teisę dalyvauti pamaldose (plg. DH 7).

Krikščioniškoji etika, priešingai liberalistiniam indiferentizmui, visada skelbė, kad viešoji dorovė yra viena iš aukščiausių bendrojo labo vertybių. Valstybė, kaip visuomenės gerovės gynėja, turi pažaboti griaunamąsias jėgas šioje srityje. Vatikano II Susirinkimas tarp kitų valstybės uždavinių pamini ir valstybės pareigą gerbti ir saugoti tikrąją šeimos ir santuokos prigimtį bei atitinkamai formuoti viešąją moralę (GS 52). Vyriausybė privalo „padėti sukurti palankias sąlygas religiniam gyvenimui puoselėti. Visuomenei bus tiktai nauda iš tų religinių bei moralinių dorybių, kurias formuoja žmogaus ištikimybė Dievo valiai“ (DH 6).

Modernioje valstybėje diskusijos apie viešąją moralę daugiausiai matomos ir girdimos televizijoje, kinematografe, radijuje ir jaunimui prieinamuose pasilinksminimuose. Tiesa, kad labai griežti draudimai kartais padaro daugiau žalos negu gero. Bet negali būti abejonės, kad jaunimą reikia saugoti nuo visų žalingų įtakų, griaunančią moralę. Todėl pagirtina ir labai reikalinga, kad valstybė, norėdama apsaugoti jaunimą, įvestų atitinkamus įstatymus, kas jau yra padaryta daugelyje šalių.

b) b) Valstybės baudžiamoji jurisdikcija

(1) AA) VALSTYBĖS BAUDŽIAMOJI TEISĖ APSKRITAI

Kad galėtų palaikyti tvarką ir teisingumą, valstybė būtinai turi turėti teisę bausti piktadarius ir nusikaltėlius. Tvarka ir teisingumas – tai labai svarbūs visuomenės gerovės momentai. Šv. Raštas sako: „Bet jei darai bloga – bijok, nes ji [valdžia] ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta“ (Rom 13,4). Pats Dievas gali būti laikomas šios teisės autoriumi, nes ji būtina, kad būtų įvykdyti uždaviniai, kuriems tarnauja valstybė pagal Dievo kūrybinį planą.

Valstybės teisė bausti remiasi tokiais pagrindais: a) bendroji visų gerovė reikalauja, kad piliečiai būtų apsaugoti nuo nusikaltimų, o tai bus įmanoma tiktai tada, kai valstybė turės teisę bausti piktadarius; b) bausmės baimė gali sulaikyti žmones, linkusius į blogį; c) įstatyminės tvarkos ir teisingumo pažeidimai reikalauja atitaisymo ir atpildo (atpildo teorija): reikia ištaisyti ir kompensuoti žalą; d) nusikaltėlius reikia auklėti, kad jie pasitaisytų ir taptų geresniais žmonėmis: todėl reikia apriboti jų laisvę, kuria jie piktnaudžiauja arba imtis kitų pataisos priemonių. Tačiau nusikaltėlio pataisymas negali būti laikomas pagrindine ar netgi vienintele valstybės baudžiamosios teisės priežastimi. Šios teisės reikalauja iš esmės visuomenės gerovė netgi tada, kai nusikaltėlio pasitaisymo sunku tikėtis dėl vienų ar kitų priežasčių.

(2) BB) VALSTYBĖS TEISĖ BAUSTI MIRTIMI

Šiandien pripažįstama, kad valstybė, apskritai, turi teisę bausti. Tačiau ginčijamasi, ar ji turi teisę bausti mirtimi. Remiantis humanizmo principais, šia teise neabejojama ir dabar. Kai kuriose valstybėse neseniai buvo panaikinta aukščiausia bausmė mirtimi. Todėl reikia panagrinėti, ar valstybė turi teisę, o gal ir pareigą, bausti mirtimi už sunkius nusikaltimus?

Šv. Rašto Senasis Testamentas aiškiai pripažįsta valstybės teisę ir pareigą bausti mirtimi už sunkius nusikaltimus. „Kadangi kraujo išliejimas suteršia kraštą, permaldavimą už kraštą dėl jame išlieto kraujo galima atlikti tik krauju to, kuris išliejo kraują“ (Sk 35,33; Pr 9,6; Iš 21,12-15; Sk 35,16-34). Be žmogžudystės mirtimi baustini ir kiti rimti nusikaltimai, kaip antai: piktžodžiavimas Dievui, didelės seksualinio pobūdžio nuodėmės, stabmeldystė ir pan.

Nors Naujasis Testamentas yra lyg ir Senojo Testamento tąsa bei patobulinimas, bet Senojo Įstatymo nuostatų be atskiro nagrinėjimo negalima tiesiogiai perkelti į dabartinę malonės tvarką. Naujasis Testamentas mažiau išraiškus šiuo klausimu už Senąjį Testamentą. Tačiau jis niekur nepaneigia valstybės teisės bausti aukščiausia bausme. Jau cituotas tekstas Rom 13,4 kalba apie valstybės valdžios teisę bausti kalaviju. Iš šio Šv. Rašto mokymo ir iš visos krikščionių tradicijos galime daryti išvadą, kad valstybė iš principo turi teisę už sunkius nusikaltimus taikyti aukščiausią mirties bausmę.

Išvardintos keturios priežastys, leidžiančios valstybei bausti apskritai, dar neįrodo jos teisės bausti mirtimi. Ši bausmė nusikaltėlio juk nepataisys. Kriminologai kelia klausimą, ar įbauginantis mirties bausmės poveikis yra didesnis negu kitų sunkių bausmių (pvz., įkalinimo iki gyvos galvos). Šios dvejonės racionalųjį grūdą dar reikėtų rimtai paanalizuoti. Dažnai lyginamos tarpusavy atmetusios mirties bausmę valstybės ir teoriškai neatmetusios, bet praktiškai beveik niekad jos netaikančios. Nereikia stebėtis, kad pastarųjų valstybių praktikoje bauginantis mirties poveikis nėra didesnis negu pirmųjų. Bet valstybėse, kuriose mirties nuosprendis vykdomas ryžtingiau ir kur baimė, įtaigaujama nusikaltėliui, tikrai yra reali (pvz., Taivane), nusikaltėlių kiekis yra žymiai mažesnis. Stiprus ir visais laikais plačiai paplitęs žmonių įsitikinimas, kad mirties nuosprendis veikia bauginančiai, negali būti visiškai apgaulingas.

Atpildo teorija negali įrodyti, kodėl sunkūs nusikaltimai išperkami mirtimi, o ne kitais sunkiais išpirkos būdais. Tačiau visais laikais žmonės taip manė, kad šiurkštus nusikaltimas gali būti išpirktas tiktai nusikaltėlio mirtimi. Tegu kiekviena tauta, apdairiai apsvarsčiusi, nuspręs, koks atpildas taikytinas nusikaltėliui.

Šiame ginče labai svarbus argumentas yra visuomenės gerovės apsauga. Kriminalinius nusikaltėlius, kurie rimtai kėsinasi į kitų piliečių ir visuomenės gerovę, reikia sulaikyti nuo jų pragaištingos veiklos. Ar ši būtinybė apginti visuomenę reikalauja nusikaltėlio mirties, ar ne, priklauso nuo to, kokį poveikį turės jo mirtis. Ar jis bus vienintelė veiksminga ir moraliai pateisinama priemonė bendruomenės gyvenimui ir gerovei apsaugoti? Priklausomai nuo laiko ir aplinkybių gali būti pateisintos įvairios bausmės už įvairius nusikaltimus. Jos gali būti skirtingos, pvz., karo ir taikos metu. Esant tam tikroms aplinkybėms, mirties bausmė gali būti pateisinama ir reikalinga, o kitu metu ir kitomis aplinkybėmis gali pasirodyti visiškai nebūtina. Dar daug tai priklauso ir nuo to, kokias galimybes turi valstybė nusikaltėliams laikyti po raktu.

Jei valstybė gali apginti bendrą visų gerovę, nusikaltėliams taikydama ne pačią aukščiausią bausmę, tai iš principo taip ir turėtų daryti. Negalima įrodyti, kad valstybė besąlygiškai turi pasilaikyti sau teisę bausti mirtimi, nors lygiai taip pat neįrodyta, kad valstybė privalo visai atmesti mirties nuosprendį.

Tačiau, kur mirties nuosprendis yra taikomas, ten turi būti panaudotos visos atsargumo priemonės, kad nebūtų padaryta įstatyminių klaidų, kad būtų užkirstas kelias juridinei žmogžudystei. Dar daugiau: aukščiausiajai valstybės valdžiai turi būti palikta pasigailėjimo teisė, t. y. galimybė mirties bausmę pakeisti kitomis bausmėmis.

c) c) Teisingos finansų politikos reikalavimai

Finansų ir biudžeto politika turi labai didelę reikšmę visuomenės gerovei apskritai ir šalies ekonominiam vystymuisi specialiai. Kad valstybė galėtų vykdyti savo uždavinius ir funkcijas, jai yra būtinos finansinės pajamos mokesčių pavidalu. Visuomenės gerovės motyvai pagrindžia valstybės teisę rinkti mokesčius. Antra vertus, visuomenės gerovės reikalavimai šią teisę ir apriboja.

Mokesčiai gali būti tiesioginiai: pajamų ir pelno mokesčiai, asmeniniai mokesčiai, prekybos mokesčiai, tikrieji turto ir nuosavybės mokesčiai; arba netiesioginiai: muito ir eksporto mokesčiai, antkainiai prabangos prekėms, alkoholiniams gėrimams, tabakui, kino bilietams, benzinui. Teisingos finansų politikos pagrindinis uždavinys – mokesčius paskirstyti proporcingai ir pagal kiekvieno piliečio galimybes. Mokesčiai turi būti paskirstyti taip, kad neturtingieji būtų mažiau apkrauti mokesčiais nei pasiturinčios klasės. Mokesčių įstatymai turi numatyti didesnę sumą nuo didesnių pajamų ir priešingai. Taip pat antkainiai turi būti mažesni būtino vartojimo prekėms, o prabangos prekėms – didesni.

Būdami pagrindiniu finansų šaltiniu valstybės išlaidoms padengti, mokesčiai yra kartu ir ekonominės politikos įrankiai. Mokesčiai turi įtakos ekonominiam šalies vystymuisi svarbiausia trimis kryptimis: „jie gali veikti turto dydį, kitaip apmokestinant vidutinius ir mažus verslus, palyginti su stambiausiais verslais bei susivienijimais; gali padėti plėsti vienas ekonomikos šakas ir riboti kitas, valstybei naudingas; teikti galimybę lokalizuotai plėtoti pramonę, kai mažiau apmokestinamos norimoje vietoje veikiančios pramonės įmonės“ . Mokesčiais veikiant pajamas ir turto paskirstymą, galima iš dalies reguliuoti ir pačią visuomeninę santvarką.

Mokesčių ribos nustatomos pagal ekonominio produktyvumo principą. Per dideli mokesčiai stabdo ekonominę pažangą. Nustatyta, kad mokesčiai, viršijantys 25 % nacionalinių pajamų, duoda pasekmes, neigiamai veikiančias visuomenės gerovę . Mokesčių politiką reikia laikyti žalinga, jeigu mokesčiai stabdo norą rizikuoti ekonomikoje, neleidžia formuotis kapitalui, sukelia infliacinę įtampą ir kenkia gamybos produktyvumui. Taip pat pažymėtina, kad visuomeninių institucijų išlaikymas, bendrai paėmus, kainuoja brangiau, ir jos ne taip ekonomiškai tvarkosi su resursais, kaip privatūs koncernai. Dideli mokesčiai rodo, kad didelė ekonominių pajėgumų dalis panaudojama neoptimaliai.

Mokesčiai yra neteisingi, jei jų našta neteisingai paskirstyta, jeigu jie pjauna tuos, kurie turi mažas pajamas, jeigu dėl mokesčių daugiavaikės šeimos atsiduria, palyginti, blogesnėje padėtyje. Uždedant mokesčius, reikia gerbti privatinės nuosavybės teisę, kurią per dideli mokesčiai gali žlugdyti. Šiuo požiūriu reikia nuogąstauti dėl kai kuriose šalyse staigiai augančios palikimo mokesčių normos. Nepriklausoma nuosavybę turinčių žmonių klasė yra savaip svarbi visuomenės gerovei. „Kaip rodo visa tautų istorija, didesnis turtas palieka po savęs dideles kultūrines vertybes, taip reikalingas žmogaus dvasiniam gyvenimui. Jos nepalyginimai pranoksta bet kokias medžiagines vertybes“ .

3. 3. Valstybės teisė gintis karu

Karas – tai ginkluotas konfliktas tarp valstybių ar didelių organizuotų grupių, panašių į valstybines. Apibrėžime specialiai minimos „didelės organizuotos grupės, panašios į valstybines“, kad jis apimtų ir tokį istorinį reiškinį, kaip pilietinis karas Ispanijoje (1936-1939 m.), kai šalis pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas – fašistų ir komunistų – į karo sūkurį įtraukdama ir kitas tautas. Kartais karo sąvoka vartojama ir platesne prasme – ir ne ginklais vykdomiems konfliktams pažymėti, kai kariaujama ekonominiu spaudimu ar propagandos kampanijomis. Toks karas gavo „šaltojo karo“ vardą. Mes kalbėsime apie karą tik tiesiogine ginkluoto konflikto prasme.

Paskutiniųjų karų siaubas ir dar labiau bauginanti atominių ginklų grėsmė iškėlė aštrią diskusiją, ar karas yra moraliai leistinas? Daugybė žmonių smerkia bet kokį mūsų laikų karą, o ypač atominį. Nors karas kadaise buvo teisinamas kaip gynybos priemonė, šių dienų sąlygomis esą nebegalima jo pateisinti, nes blogis, kurį jis sukeltų, visuomet viršys blogį, kurį būtų patyrusi karą sukėlusi valstybė. Tačiau ir besąlygiškas jėgos panaudojimo atmetimas žmonių ir tautų teisėms apginti savo pasekmėmis yra ne mažiau destruktyvus. Jis būtų tarsi leidimas jėgai ir prievartai būti viršesnėms už teisybę. Tuo žmonija pasmerktų save moraliniam nusiaubimui, brutalios jėgos prievartai, moralinės bei religinės laisvės sunaikinimui. Šie praradimai būtų baisesni negu fizinis sunaikinimas.

a) a) Moralinis karo leistinumas

Šv. Rašto Senasis Testamentas karą laiko teisėta priemone išrinktajai tautai apsaugoti ir jos tikėjimui ginti. Pats Jahvė įsako kariauti su priešais. Žydų likimas Makabiejų laikais buvo įspėjimas tėvynainiams, kad reikia teisingai interpretuoti religijos priesakus. Kai kurie žydai nepakluso šventvagiškiems svetimtaučio engėjo Antijocho įsakymams, bet atsisakė kariauti šeštadienį. Juos visus priešai išžudė drauge su jų žmonomis ir vaikais. Todėl kiti jų bendrataučiai padarė išvadą: „Jei mes visi taip elgsimės, kaip elgėsi mūsų broliai, atsisakydami kovoti su pagonimis už savo gyvastį ir savo papročius, jie greitai mus nušluos nuo žemės“ (1 Mak 2,29-41). Ir jie nusprendė kovoti už savo gyvybę ir savo tikėjimą.

Naujasis Testamentas niekur nesmerkia nei kareivių luomo, nei paties karo. Jonas Krikštytojas savo pamokymuose kareiviams nepriekaištauja dėl jų kareivystės (Lk 3,14). Jėzus karinę tarnybą laiko savaime suprantamu dalyku, nieku būdu neprieštaraudamas jai (plg. Mt 8,5-13 pasakojimą apie Kafarnaumo šimtininką).

Teologinė tradicija visada mokė, kad valstybė turi teisę ginti save ir savo piliečių gerovę karu, kaip kraštutine priemone. Ši teisė neseniai buvo patvirtinta ir Vatikano II Susirinkimo nutarimais: „Kol bus karo grėsmė, kol nebus sudaryta kompetentinga tarptautinė valdžia, turinti realią jėgą, tol, išsekus visoms taikingų derybų priemonėms, teisėtai valdžiai lieka teisė gintis nuo užpuoliko. Todėl valstybių vadovams ir kitiems valstybinio atsakingumo dalininkams tenka sunki pareiga saugoti pavestųjų žmonių gerovę, didžiausiu rimtumu sprendžiant šiuos atsakingus reikalus“ (GS 79).

Protas įrodo valstybės teisę gintis karu įžvelgdamas, kad valdžia, atsakinga už tautos gerovę, negali likti be tam uždaviniui būtinų priemonių. O karas kartais būna vienintelė priemonė apginti valstybės ir tautos interesus nuo neteisėto agresoriaus. Kuo didesnis pavojus gėriui, tuo didesnių aukų reikia jam išsaugoti. Jei neteisėtas agresorius stato į pavojų didžiausias tautos vertybes, būtent, jos egzistenciją, o ypač moralinę ir religinę laisvę, kiekviena valstybė turi teisę ir netgi pareigą ginti šias vertybes nuo pasikėsinimo. „Netgi atominio ginklo baisumas nėra svarus argumentas prieš šį teiginį, ypač jei totalitarinė valstybė, turėdama šį ginklą, įgauna realią galimybę dominuoti pasaulyje ir, kaip rodo nesena patirtis, nėra linkusi atsisakyti panaudoti šį ginklą savo tikslams pasiekti. Todėl ir dabar teoriškai tebegalioja senasis tradicinis prigimtinės teisės principas: karas tampa valstybės teise ir netgi pareiga, kai į valstybės ar į valstybių bendrijos aukščiausias vertybes kėsinasi agresorius“ .

b) b) Teisėto karo sąlygos

Karas yra susijęs su visu jį lydinčiu siaubu, todėl jis niekada nėra pateisinamas kaip paprasta politinė priemonė ir gali būti moraliai leistas tik esant labai rimtoms priežastims ir laikantis visų teisingo karo sąlygų.

 Karas tampa pateisinamas tik dėl vienintelės teisėtos priežasties, būtent, jei tenka ginti valstybės bendruomenės gyvybines vertybes. Todėl karo priežastis gali būti neteisėtas kitos tautos karinis užpuolimas (bet ne kariniai kitos tautos veiksmai, siekiant paremti teisėtus savo reikalavimus), valstybės teritorijos ir suverenumo teisių pažeidimas, grubus nesiskaitymas su prekybiniais bei kitais gyvybiniais tautos interesais. Turi būti moralinis tikrumas, kad tokia pateisinanti priežastis tikrai egzistuoja. Ofenzyvinis karas, vedamas norint išpirkti tautos garbę, mūsų laikais laikomas nemoraliu. Lygiai nepakankamos ir nepateisinamos priežastys pradėti karą būtų noras padidinti teritoriją, nacionalinės ambicijos ar auganti kaimyninės valstybės karinė galia.

 Pirmiausia turi būti panaudotos visos kitos nevedančios į karą priemonės. Viena iš tokių priemonių būtų pastangos sureguliuoti konfliktą derybomis ar aukštesnės organizacijos (pvz., SNO) arbitražu. Be abejonės, geriau bet kokios šaltojo karo priemonės negu ginkluotas konfliktas.

 Pradedant karą būtų neprotinga rizikuoti didesnėmis vertybėmis negu tos, kurios ginamos. „Kai karo nuostoliai būtų nepalyginti didesni už „toleruojamos neteisybės“ nuostolius, tautos pareiga „nukęsti neteisybę““ .

 Kariniai veiksmai neturi pranokti teisingos gynybos reikalavimų ir eiti toliau pažeistų teisių atgavimo. Karo tęsimas tampa neteisėtu, kai jau pasiekti jo pagrindiniai tikslai. Nenormalu būtų tęsti karą, norint nubausti užpuoliką. Jeigu tik yra koks nors šansas, abi šalys turi būti pasiruošusios taikos sutarčiai.

Tarptautinės teisės teoretikai dažnai reiškia nuomonę, kad teisingas yra tik gynybinis karas prieš aktualų ginkluotą užpuolimą ir kad kaltoji pusė yra toji, kuri pirmoji griebiasi ginklų. Bet tai pernelyg supaprastintas požiūris. Apsigynimo karas prieš neabejotinai grėsmingą, mirtiną agresiją taipogi turi būti laikomas pateisinamu. Žinoma, šį apsigynimo karą, esant didelei ir neišvengiamai grėsmei, reikia skirti nuo preventyvinio karo, jei agresijos tiktai bijoma, bet nėra moralinio tikrumo, kad ji bus, arba jei yra tik reali agresijos galimybė. Toks preventyvinis karas visuomet yra neteisėtas agresyvus karas. Bet vėlgi teisė ginti visuomenės gerovę apima ir teisę jėga kovoti už gyvybinės reikšmės valstybinės bendruomenės interesus, kurių negerbia priešiškai nusiteikusi valstybė. Teisėtų interesų gynimas net ir ginklu negali būti pasmerktas kaip neteisėtas agresyvus karas. Tačiau modernaus karo siaubas riboja šią pastarąją teisę šiandien kur kas labiau negu praeityje.

c) c) Karo priemonės ir metodai

Karas, kad ir teisėtas, vis tiek nepateisina visų galimų panaudoti priemonių. Savaime suprantama, neleistinos iš esmės neteisėtos priemonės bei metodai. Be to, jie turi būti proporcingi teisingo karo priežasčiai ir tikslams. Neleistini bet kokie smurto veiksmai (gyvybės naikinimas, turto grobimas ir pan.). Jie nepadeda siekti teisingų karo tikslų ir yra iš esmės blogi. „Kiekviena karinė akcija, siekianti sunaikinti ištisus miestus ar ištisas teritorijas drauge su visais gyventojais, yra nusikaltimas prieš Dievą ir patį žmogų, ir privalo būti ryžtingai bei nedelsiant pasmerkta“ (GS 80).

Nenormalios yra visos priemonės ir veiksmai, kuriuos draudžia prigimtinis ar tarptautinis įstatymas. Veiksmai, prieštaraujantys visuotinei prigimtinei teisei, „arba įsakymai, kuriais remiantis taip elgiamasi, yra nusikaltimas, ir šio nusikaltimo nepateisina aklas vykdytojų klusnumas. Prie tokių veiksmų visų pirma reikia priskirti akcijas, kuriomis metodiškai naikinamos tautinės grupės, rasės ar tautinės mažumos“ (GS 79). Kitos prigimtinio įstatymo draudžiamos priemonės yra priesaikos laužymas ir apgavystė, masiški nekaltų žmonių žudymai, represijos, paimtų įkaitų likvidavimas, prievartavimai, kankinimai ir žiaurumai, priešo darbininkų deportavimas ir priverstinis jų įdarbinimas karo pramonėje. Tarptautinė teisė draudžia ir tokias priemones bei metodus: priešo civilių gyventojų tiesioginį žudymą, priešo turto sunaikinimą ar nusavinimą nekariniams tikslams, sužeistų ar paimtų į nelaisvę priešų žudymą vien dėl to, kad jie priešai; beprasmį ar sadistišką priešo karių bei gyventojų žudymą, ne kariškių karinius veiksmus, nuodingų ginklų (pvz., nuodingų dujų) ar ginklų, sukeliančių bereikalingas kančias (pvz., dumdum kulkos – kulkos švelniais galais, kurios pataikiusios išsiplečia, padarydamos didelę dantytą žaizdą. Vert.) naudojimą; piktnaudžiavimą paliaubų vėliava, priešų vėliavomis bei karinėmis emblemomis, neleistiną naudojimąsi Raudonojo Kryžiaus ar balta vėliava; neliečiamais paskelbtų asmenų (pasiuntinių, armijos kapelionų, ligoninių personalo) žudymą .

Partizanų dalinių karas neteisėtai priešo okupuotose teritorijose negali būti smerkiamas kaip nemoralus. Tačiau reikia rūpestingai apgalvoti, ar bus naudinga kariauti partizaninį karą? Jis paprastai padidina ir pasunkina kovos kartėlį, būna naujų okupuotos šalies kančių priežastis. Partizanų daliniai taip pat turi būti atpažįstami, kaip ir reguliarūs kariniai daliniai.

d) d) Atominio karo problemos

Teisėto karo principai tinka ir karui su branduoliniais ginklais. Turi būti išlaikyta viena sąlyga: toks karas neturi kelti grėsmės didesnėms vertybėms už ginamąsias. Kadangi šie ginklai „gali atnešti nesuskaitomus ir beatodairiškus sunaikinimus, toli prašokančius teisėtos gynybos ribas“ (GS 80), jų panaudojimas yra speciali etikos problema.

J. Messner‘is skiria pagal pasekmes nekontroliuojamus ir kontroliuojamus ginklus. „Branduolinis ginklas, kuris nekontroliuojamas pagal iškritusių radioaktyvių medžiagų pasekmes ar dėl kitų priežasčių, yra neleistinas, nes nukentės ne tik kariaujančios šalies, bet ir nedalyvaujančių kare valstybių civiliai gyventojai (.). Šis draudimas netaikomas, kai atominis ginklas neišmeta ar išmeta labai mažai radioaktyvių nuosėdų ir naudojamas tik karinių objektų ar karinės pramonės centrų bei svarbiausių ryšių centrų sunaikinimui“ . Tačiau net ribotai panaudojus atominį ginklą, išskyla pavojus, kad jau prasidėjo atominis karas ir gali būti panaudoti ir nekontroliuojami ginklai. B. Häring‘as bet kokį atominį užpuolimą laiko sunkiu nusikaltimu . Iš tiesų, bet koks ofenzyvinis atominio ginklo panaudojimas yra nepriimtinas, kaip ir puolamasis nuodingųjų dujų paskleidimas.

Tačiau atsižvelgdama į tai, kad priešiškos jėgos grasina agresyviu karu, panaudojant bet kurios rūšies atominį ginklą, kyla klausimas, ar bauginamoji valstybė net ir tada yra moraliai įpareigota atsisakyti panaudoti panašų ginklą? Pirmaeilės svarbos uždavinys turėtų būti išvengti tokio karo. Tai duoda teisę pavojuje esančioms tautoms apsiginkluoti panašiais ar net efektyvesniais ginklais. Neleistinų, kaip antai dujinio ar bakteriologinio, ginklų panaudojimas buvo uždraustas pirmiausia dėl to, kad kitos tautos nekeršytų tokiais pačiais ginklais. „Vienpusis tokių ginklų atsisakymas gynybiniame kare prieš agresorių reikštų savigynos atsisakymą; tokioje situacijoje bauginamos valstybės atsisakymas gintis būtų nepateisinamas prigimtinio įstatymo principais, nes iškiltų grėsmė didesnėms žmonijos vertybėms, minties ir sąžinės laisvei, o taip pat ir religinėms vertybėms“ .

Tačiau ir besiginant atominiu ginklu, reikia dėti visas pastangas, kad būtų išvengta ištisų miestų ar neturinčių karinės reikšmės regionų sunaikinimo. Todėl, ginantis nuo branduolinės agresijos, reikia, kiek įmanoma, naudoti tik kontroliuojamus ginklus, netgi jei priešas naudoja nekontroliuojamus. Tik neturint kitų atominių ginklų, yra pateisinamas ir nekontroliuojamų ginklų panaudojimas prieš agresorių.

Kadangi bet kokio atominio karo, kokios bebūtų jo priežastys, pasekmės yra siaubingos, svarbiausias tarptautinės politikos tikslas turi būti atominio ginklo uždraudimas, kaip tarptautiniais susitarimais jau buvo uždraustos kitos žiauraus ginklo rūšys . O galutinis tikslas būtų pirmiausia visai nustoti gaminti branduolinius ginklus; toliau, prižiūrint tarptautinės kontrolės organams, sunaikinti jau esamas tų ginklų atsargas.

e) e) Dalyvavimas kare

Teisingo karo atveju piliečiai turi paklusti šaukimui į kariuomenę. Jie neturi objektyvios moralinės teisės atsisakyti karinės tarnybos, nes valstybės valdžia gali teisėtai reikalauti, kad jie prisidėtų prie bendrosios gerovės gynimo. Jei piliečiai abejoja, ar jų šalies karo priežastis yra teisinga, jie gali neiti savanoriais, bet turi paklusti, šaukiami į kariuomenę. Šiuo atveju jie netgi privalo paklusti, nes reikia manyti, vyriausybė geriau mato, priėmusi tokį atsakingą sprendimą. Piliečiams neleidžiama dalyvauti akivaizdžiai neteisingame kare, nors atskiram žmogui beveik neįmanoma nuspręsti, ar karas teisingas, ar ne. Jei kas jėga verčiamas dalyvauti neteisingame kare, jis gali nesužeisti ir nenukauti priešų, nebent priešas bandytų nužudyti jį, nepaisydamas jo pasidavimo.

Nei kareivis, nei civilis žmogus neturi teisės paklusti nemoraliems įsakymams. Tačiau, kol abejojama įsakymo teisėtumu, tenka laikytis nuomonės, kad teisi vadovybė (prezumpcijos principas. Vert.). Dar daugiau: jei atsisakymo paklusti pasekmės būtų didesnis blogis negu tas blogis, kurio iš jo reikalaujama, pavaldinys turi teisę paklusti ir neteisėtam įsakymui (leiskime, kad duotas įsakymas sugriauti bažnyčią, kad išgelbėtų gyvybę).

Su pagarba žvelgiama į tuos, kurių sąžinė neleidžia kariauti, Bažnyčia niekada neteisino formalaus atsisakymo stoti į karą. Vatikano II Susirinkimas pareiškia: „Būtų teisinga, kad įstatymai humaniškai traktuotų žmones, kurie dėl sąžinės motyvų atsisako imti į rankas ginklą, bet sutinka tarnauti visuomenei kitais būdais“ (GS 79). Nuoširdų sąžinės motyvą daug lengviau galima patikrinti, jei atsisakymas imti ginklą į rankas grindžiamas religiniais įsitikinimais (tokios yra kai kurios sektos, kaip antai: kvakeriai, menonitai ir kt.), negu tada, kai žmogus vadovaujasi grynai individualiais savo doroviniais įsitikinimais. Galima reikalauti, kad tokie atsisakantieji kariauti kaip nors kitaip ir lygiai pavojingu būdu prisidėtų prie valstybės gynimo, pvz., tarnaudami lauko ligoninės sanitariniuose būriuose fronte. Kadangi kunigai ir vienuoliai visą savo gyvenimą yra paskyrę tarnauti religijos skleidimui, jie ypatingu ir unikaliu būdu yra visuotinės taikos bei brolybės idėjos atstovai. Dėl to atleisti juos nuo karinės tarnybos turi būti laikoma būtinu dalyku.

f) f) Taikos siekimas

Karo ir taikos reikalai turi rūpėti ne tik tautų ir valstybių vadams. Visi piliečiai, o ypač asmenys, formuojantys visuomenės nuomonę, turi įtakos – ir netgi labai svarbios įtakos – taikos gynimo sąjūdyje. „Būtinai reikia tvirto nusistatymo gerbti kitus žmones bei tautas ir rūpestingo brolybės ugdymo, kuriant taiką“ (GS 78). Jei piliečiai puoselėja neapykantą kitoms tautoms ar kitos rasės žmonių grupėms, ar kitų įsitikinimų asmenims savo pačių tautoje, jie nusikalsta broliškajai artimo meilei ir pareigai skleisti taiką tarp žmonių. Taip darydami, ypač sunkiai nusideda tie, kuriems priklauso masinės informacijos priemonės. Oficialūs valdžios žmonės yra „giliai priklausomi nuo masių nuomonės ir nusiteikimų. Nieko nepadės jų pastangos kurti taiką, kol liaudį skaldo neapykanta, paniekos ir nepasitikėjimo jausmai, rasinė neapykanta ir kitos beatodairiškos ideologijos“ (GS 82). Čia glūdi formuojančiųjų viešąją nuomonę, auklėtojų ir visų piliečių pareigos kovoti už taiką šaknys. Taika turi gimti iš tautų tarpusavio pasitikėjimo ir augti kaip didesnio teisingumo ir broliškosios meilės vaisius. Taikos kūrimas yra iš tiesų didžiausios meilės žmonijai darbas.

4. 4. Piliečių pareigos

Pagrindinė piliečių pareiga – mylėti savo šalį. Ši pareiga remiasi prigimtiniu įstatymu, nes Tėvynė – tai bendruomenė žmonių, susijusių tarpusavyje bendrais papročiais ir kultūra. Tie žmonės yra skolingi meilę savo šaliai už tai, kad ji saugo bendrą visų gerovę ir ją nuolatos didina. Meilė savo šaliai turi reikštis susidomėjimu ir rūpinimusi šalies gerove. Rimtas nuoširdaus patriotizmo išbandymas yra pasiruošimas ginti Tėvynę teisingame kare, kritiškais tautos gyvenimo momentais mokėti didelius mokesčius.

Tačiau meilės savo šaliai nereikia maišyti su siauru nacionalizmu ar šovinizmu, kuris egoistiškai rūpinasi tik savo tautiečių padėtimi bei gerove, ją pervertindamas negerbia kitų tautybių žmonių teisių, visai apie jas negalvodamas. „Natūralu, kad visuomenės, kurios ką tik išsikovojo politinę nepriklausomybę, pavydžiai saugo savo nacionalinę vienybę, kuri jiems atrodo labai trapi, ir kad joms tenka kovoti, kad ją apsaugotų. Taip pat suprantama, kad tautos su sena kultūra didžiuojasi savo turtingu istoriniu palikimu. Bet šiuos teisėtus jausmus turi taurinti visuotinoji broliškoji meilė, kuri apima visą žmoniją. Nacionalizmas izoliuoja žmones nuo jų tikrosios gerovės. Jis ypač yra žalingas tada, kai nacionalinės ekonomikos silpnumas reikalauja sutelkti pastangas, žinias ir išteklius“ . Tikram patriotizmui būdinga meilė ir teisingumas kitų tautų ir netgi buvusių priešų atžvilgiu.

a) a) Pilietinis klusnumas ir pagarba

Pagrindinė piliečių pareiga, kurią jiems diktuoja sąžinė, yra paklusimas valstybės valdžiai. Paklusti jie privalo ne tik tokiai valdžiai, kuri tenkina visus protingus piliečių norus, bet ir reikliems bei griežtiems vadovams. Taip moko Šv. Raštas: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų“ (1 Pt 2,13f). „Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą (.). Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės“ (Rom 13,2.5). Paulius netgi ragina krikščionis melstis „už karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2,2).

Klusnumo prigimtis bendrai buvo aiškinama ankstesniame tekste. Tie patys žmogiškosios prigimties socialiniai poreikiai, kurie šaukiasi valstybės institucijos, reikalauja ir pilietinio klusnumo. Be piliečių klusnumo ir bendradarbiavimo valstybė negalėtų egzistuoti. Viskas baigtųsi anarchija ir chaosu. „Kai žmonės paklūsta valdžiai, jie paklūsta ne žmonėms. Jie paklūsta pačiam Dievui, Kūrėjui visų dalykų, kuriais jie naudojasi, nes Jis sutvarkė taip, kad žmonių tarpusavio santykius reguliuotų Jo įkurta valdžia“ . Piliečių klusnumas jokiu būdu nėra tam tikra pagarbos duoklė valdžios atstovui. Tai asmeninių interesų palenkimas visuomenės gerovės reikalams. Viena iš pagrindinių šio pavaldumo pasekmių yra ta, kad „piliečiai privalo harmoningai suderinti savo interesus su visuomenės poreikiais ir turi teikti savo paslaugas, kaip liepia valdžia, pagal teisingumo reikalavimus, tinkama forma ir kiek leidžia jų sugebėjimai“ .

Tas faktas, kad civilinė valdžia egzistuoja iš Dievo noro bei valios, kad jos tarnystė visuomenei yra labai reikšminga ir dažnai sunki, įpareigoja piliečius atitinkamai gerbti savo valdžios atstovus. Įžūlus elgesys su valdžios žmonėmis turi būti laikomas rimta nuodėme, ypač jei tai daroma viešai ar gali iškilti į viešumą.

b) b) Pareiga mokėti mokesčius

Pats Kristus yra paskelbęs pareigą mokėti mokesčius. Kai fariziejai ir kai kurie karaliaus Erodo žmonės paklausė Jį, ar teisinga mokėti mokesčius ciesoriui, ar ne, Kristus atsakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12,13-17), tuo pripažindamas valdovo teisę imti mokesčius. Ir šv. Paulius reikalauja, kad krikščionys sąžiningai mokėtų mokesčius: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom 13,7).

Pareiga mokėti mokesčius kyla iš piliečių pareigos prisidėti ir savo dalimi prie valstybės resursų didinimo, nes piliečiai reikalingi valstybės pagalbos, jos dėka jie klesti, valstybė už juos atlieka kai kurias pareigas, kurias pildyti iš esmės turėtų jie patys. Mokesčių tikslas – išlaikyti valstybės valdymo aparatą ir kitas jos institucijas. Valstybės rūpesčiui priklauso, pvz., keliai, uostai, apželdinimas, mokyklos, socialinio aprūpinimo reikalai, turto perskirstymas pagal socialinio teisingumo principus nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Broliškoji meilė ir teisingumas reikalauja, kad visi piliečiai prisidėtų prie šių uždavinių vykdymo, sąžiningai mokėdami nustatytus mokesčius. Daugelio tradicinių vadovėlių teiginys, kad mokesčių įstatymai iš esmės priklauso baudžiamajai teisei, neatspindi tikrosios mokesčių svarbos, ir todėl pastaruoju metu šio teiginio vis dažniau atsisakoma.

Tačiau tiesa, kad dažnai vengiama mokėti mokesčius ir į tą reikalą žiūrima pro pirštus. „Vienas rimčiausių mūsų laikų problemos aspektų yra ne tai, kad piliečiai nemoka mokesčių, bet kad tai toleruojama. Tai rimtas viešosios dvasios trūkumo požymis“ . Paprastai pateikiamos šios priežastys, pateisinančios mokesčių nemokėjimą:

 Visi apgaudinėja, mokėdami mokesčius, todėl ir jis galįs, netgi privaląs daryti tą patį, kad išsilaikytų varžytinėse su kitais, darydamas savo biznį. Tačiau, kaip parodė statistikos duomenys, šis teiginys teisingas tik labai ribotai piliečių grupei. Didelė grupė gaunančiųjų atlyginimus nevengia mokėti mokesčių, ir jų sumokama suma sudaro didžiąją nacionalinių įplaukų dalį (60-70 %). Kadangi atlyginimų lapus pristato darbdavys, tai išties mažai belieka galimybių apgaudinėti. Antroji grupė – tai firmos, kurios iš dalies vengia mokėti mokesčius. Ypač privengia nepriklausomi biznieriai ir laisvųjų profesijų žmonės. Žinoma, biznierius, nejaučiantis skrupulų dėl valstybės apgaudinėjimo mokesčių sąskaita, gauna didesnį pelną negu sąžiningas jo konkurentas. Betgi finansinę naudą duoda ir kitokios apgavystės, sukčiavimai bei nesąžiningumai, bet niekas neteisina jų keliu einančių konkurentų ir nelaiko jų pavyzdžiu.

 Mokesčiai yra per dideli. Mokėdamas juos visus, niekada neprasikursi pasaulyje. Bet ir šis argumentas neįtikinantis. Teisingų reikalavimų negalima atmesti dėl to, kad jie per dideli. Žinoma, jei mokesčiai darosi tokie dideli, kad tampa nebeteisingi, piliečiai turi teisę gintis nuo jų. Bet kol jų neteisingumas abejotinas, prileidžiama, kad mokesčių įstatymas galioja ir jį reikia vykdyti.

 Valstybė atsižvelgia į išsisukinėjimą mokėti mokesčius, todėl nustato didesnes jų taksas ir taip atsiima trūkstamą sumą iš sąžiningų mokėtojų. Tačiau tokia padėtis mokesčių politikoje būtų nesveika padėtis. Valstybė nustato tiek mokesčių, kiek reikia, kad pasidengtų išlaidos. Ji numato, iš kur gali tikėtis papildomų pajamų, bet tik jau ne ten, kur atrodo, kad daug kas vengs mokėti mokesčius. Argi galima teigti, kad valstybė nustato didesnius mokesčius biznieriams ir laisvųjų profesijų atstovams vien dėl to, kad jie daugiau apgaudinėja? Nepanašu į tai. Net jeigu tai būtų tiesa, reikėtų tik apgailestauti. „Mokesčių mokėjimas tuomet taptų mūšiu, kuris demoralizuotų abi puses“ . Mokesčių vengimas – tai blogis ir viešosios dvasios trūkumo rodiklis. Svarbus civilinės valdžios uždavinys – reikalauti sąmoningo mokesčių pareigos vykdymo. Reikia pasirūpinti, kad mokesčių rinkėjai neimtų kyšių už mokėjimo pareigų nevykdymą. Mokėtojai savo ruožtu turi vadovautis solidarumo su visuomene jausmu, nes ir jie priklauso tai visuomenei ir gauna iš jos naudą.

Vatikano II Susirinkimas ryžtingai pasisako prieš individualistinę moralę, kuri nekreipia dėmesio į pareigas visuomenei, tarp jų ir į pareigą mokėti mokesčius. Jis moko, kad teisingumo ir meilės pareigos vykdomos tik tada, kai kiekvienas žmogus pagal galimybes ir kartu gyvenančių poreikius prisideda prie visuomenės gerovės. Susirinkimas smerkia tuos, „kurie įvairiomis apgaulėmis ir klastojimais nesigėdija vengti teisėtų mokesčių ir visuomeninių prievolių“ (GS 30).

Privalu auklėti piliečius, kad jie geriau suprastų savo, kaip mokesčių mokėtojų, pareigą. Mokesčių mokėjimas yra pagrindinė žmogaus visuomeninės atsakomybės dalis. Tik sąžiningas mokesčių mokėtojas yra geras pilietis. Mokesčių mokėjimas yra gero piliečio, turinčio visuomeninę dvasią, požymis. Finansinė ir ekonominė politika – tai priemonės, kuriomis kuriama visuomenės gerovė. Taip pat tai ir žmonių brolybės įrankis, nes šiandien brolis broliui dažnai padeda ne duodamas išmaldą, bet per visuomenines institucijas bei organizacijas. Šias institucijas išlaiko piliečių mokestiniai pinigai.

Iš pareigos mokėti mokesčius kyla pareiga pateikti apmokestinimui atitinkamą deklaraciją. Žmogus neturi būti skrupulingas, įvertindamas savo turtą. Mokslininkai ginčijasi, ar yra restitucijos pareiga mokesčių apgavystės atveju. Žinoma, sunku nustatyti tikslią restitucijos sumą, sumokėtiną pagal prigimtinį įstatymą. Kai kas teigia, kad visuomenei nereikia tokios restitucijos, nes ji privalo gauti fondus visuomeninėmis priemonėmis. O kadangi individas priklauso piliečių visumai, labai sunku išskirti juridines sferas, kada jos priklauso įstatyminio teisingumo, o kada komutatyvinio teisingumo sričiai. Antra vertus, piliečiai turi teisę reikalauti, kad ir kiti bendrapiliečiai prisidėtų prie visuomeninės gerovės taip, kaip ir jie. Rekomenduojama tam tikra suklastotų mokesčių restitucija bent jau labdaringais darbais, o kai apgavikas išgali atlyginti žalą, jis ir privalo tai padaryti.

c) c) Pilietinė atsakomybė ir dalyvavimas visuomeniniame gyvenime

Kiekvienam piliečiui turi rūpėti visuomenės poreikiai, nes jie yra ir jo paties reikalai. Civilinės bendruomenės gerovė bei vargai anksčiau ar vėliau paliečia visus jos narius. Kiekvienas turi prisidėti prie visuomenės gerovės augimo. „Tebūnie visiems šventas dalykas socialiniai reikalai, kuriuos būtina pripažinti ir vykdyt kaip ypatingą šiuolaikinio žmogaus pareigą“ (GS 30). Ši pareiga, be prievolės mokėti teisingus mokesčius, apima ir pareigą gerbti kitas socialinio gyvenimo normas, pvz., tas, kurios užtikrina sveikatos apsaugą ir eismo taisykles. Piliečiai taipogi kviečiami pareikšti savo nuomonę visais svarbiais visuomenės gyvenimo reikalais, kad valdžia galėtų teisingai elgtis ir kad įstatymai atitiktų moralės ir visuomenės labo normas (AA 14).

Moderniose demokratinėse valstybėse ypač svarbi piliečių teisė ir pareiga balsuoti. Niekas negali pasakyti, kad jo balsas nesvarbus ir kad nieko nereiškia, ar jis pasinaudos savo balsavimo teise, ar ne. Galutinį balsavimo rezultatą sudaro daugybės individualių piliečių balsų suma. Balsavimas yra civilinė ir moralinė pareiga (plg. GS 75), įpareigojanti sąžinę bent jau tada, kai geras kandidatas turi nevertą oponentą. Atsisakyti balsuoti be rimtos priežasties būtų rimta nuodėmė bent jau tuo atveju, jei rinkimai turi nuspręsti, ar režimas bus priešiškas, ar palankus religijai, ar vyriausybė toleruos sąžinės laisvę. Aišku, krikščionys neįpareigojami palaikyti vien krikščionių bloko kandidatus. Bet jie privalo pamąstyti, kaip jų balsas atsilieps Bažnyčios teisėms ir sąžinės laisvės principui. Galima balsuoti ir už nevertą kandidatą, kai reikia, kad pareigų negautų dar nevertesnis. Vyskupų ir kunigų teisė ir pareiga paaiškinti tikintiesiems jų atsakingumą, einant balsuoti. Tačiau jie turėtų vengti kišimosi į partijų politiką, pasitenkindami pagrindinių bendrųjų principų paaiškinimu.

Ir pagaliau, išrinktieji visuomeninėms pareigoms turi būti pasiruošę tarnauti visuomenei jos gerovės kėlimo vardan tiek valstybinėje ar vietinėje valdžioje, tiek tėvų bendrijoje, profesinėse grupėse ar kitur. Tik energinga veikla visuomenėje gali ją paversti atsakingų piliečių draugija, o ne abejingų ir nepatenkintų avių banda. „Valstybės reikaluose patyrę katalikai, kaip pridera – tvirti tikėjimu ir katalikiškuoju mokslu – teneatsisako valstybinių pareigų, kadangi jų dėka gali tinkamai pasitarnauti visuomenės gėriui ir kartu praminti taką Evangelijai“ (AA 14; plg. GS 75).

5. 5. Teisė priešintis neteisingai valstybinei valdžiai

„Politinė valdžia turi būti naudojama visuomet moralinės tvarkos ribose, siekiant bendrojo labo, kuris gali būti suprantamas dinamiškai – pagal teisiškai jau nustatytą ar būsimą juridinę tvarką. Šiuo atveju piliečiai privalo paklusti autoritetui iš sąžinės pareigos (.). Ten, kur piliečiai yra slegiami valdžios, peržengiančios savo kompetenciją, jie neprivalo atmesti to, ko reikalauja bendras labas. Tačiau jie turi teisę ginti savo ir savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudojimo, laikantis ribų, nustatytų prigimties ir Evangelijos teisės“ (GS 74). Nors Bažnyčia yra labai atsargi ir nenoriai pritaria piliečių nepaklusimui ir priešinimuisi valdžiai, iš principo ji pripažįsta tokią teisę. Valstybės valdžia gali būti neteisinga dėl dviejų priežasčių: jei valstybinė valdžia buvo užgrobta jėga ir neteisėtu būdu, arba jei teisėta valdžia pasirodo esanti neteisinga ir tironiška. Reikia atskirai pakalbėti apie abudu atvejus.

a) a) Pasipriešinimas neteisėtiems valdovams

Neteisėtas valdovas arba uzurpatorius, yra toks valdovas, kuris užima valdžią be teisėto titulo. Uzurpatoriai gali ateiti į valdžią kaip sukilėliai prieš savo teisėtą vyriausybę arba priešų okupacijos metu, kai valstybę ar jos dalį faktiškai kontroliuoja priešai ir paskiria savo vyriausybę.

Iš principo piliečiai neturi klusnumo pareigos uzurpatoriui. Jau veikiau jų pareiga padėti savo teisėtai valdžiai, atsidūrusiai rezistencijoje, t.y. besipriešinančiai neteisėtam valdovui. Valstybinė valdžia remiasi ne valdžios užgrobimu jėga tam tikroje teritorijoje, bet legaliais titulais, kuriems pritaria žmonės. Šiuolaikinėse valstybėse yra priimtas konstitucinis valdžios perdavimas.

Jei įgijęs valdžią uzurpatorius užtikrintai ima kontroliuoti padėtį šalyje, tai kol jis valdžioje, iš dalies reikia jo klausyti. „Teisėtas to pagrindas yra ne užsitikrinta kontrolė, bet būtinumas palaikyti viešąją tvarką visuomenėje, kad neprasidėtų anarchija ir chaosas“ . Visuomenė negali gyventi be nusistovėjusios įstatyminės ir politinės administracijos. Šitaip suformuluota klusnumo uzurpatoriui pareiga nepaneigia teisėtų valdovų teisės kviesti piliečius aktyviai priešintis uzurpatoriaus vyriausybei. Galima nepripažinti neteisėtos valdžios, pvz., nedalyvaujant uzurpatoriaus suformuotoje vyriausybėje ar „steigiamajame susirinkime“, kurį jis sušaukia, norėdamas „legalizuoti“ savo valdžią. Galima nebalsuoti už jo kandidatus. Bet jei jau uzurpatorius tvirtai kontroliuoja valstybę, teisėta vyriausybė gali imtis jėgos, norėdama susigrąžinti sau valdžią tik turėdama pagrįstą viltį, kad pasiseks.

Kai neteisėtas valdovas sugeba taikiai naudotis valdžia, su laiku jo valdžia gali pasidaryti teisėta. Priežastis ne ta, kad pasisekimas sukuria teisę, bet būtinumas gelbėti visuomenę nuo tolesnių pražūtingų kovų ir represijų. Tačiau valdžios įsiteisinimas įvyksta tik tada, kai naujas valdovas gerbia teisę ir teisingumą, saugo ir didina visuomenės gerovę. Tironija niekada negali būti teisėta, net jeigu jai pavyksta ilgai išlaikyti valdžią. Negalima buvusio uzurpatoriaus pripažinti teisėtu šalies valdovu be aiškiai išreikšto ar tylaus piliečių pritarimo, kuriuo jie parodo, kad nauja vyriausybė užtikrina visuomenės gerovę ir kad valdžia pati tapo visuomeninės gerovės sudedamąja dalimi. Šiuo atveju kiekvienas buvusios teisėtos valdžios reikalavimas laikomas pasenusiu. „Šio teisinio principo vertė ta, kad de facto vyriausybė ilgainiui tampa teisėta, jeigu jai pritaria piliečių sąžinė; tai dažnai pasitvirtindavo istorijoje, įvykus revoliuciniams valdžios pasikeitimams“ .

b) b) Pasipriešinimas teisėtiems valdovams

Klusnumas teisėtiems valdovams nėra besąlygiška pareiga. Ją riboja prigimtinis ir dieviškasis įstatymai. Kai valstybės valdžia tampa neteisinga ir prieštarauja Dievo įstatymui, piliečiai nebeprivalo paklusti jai. Tokioms situacijoms tinka apaštalų Petro ir Jono žodžiai, pasakyti Sinedrionui, kai jiems buvo uždrausta mokyti Jėzaus Kristaus vardu: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5,29; plg. Apd 4,19f).

Tačiau ne kiekvienas nepasitenkinimas šalies socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir ne kiekvienas (pakaltinamas ar nepakaltinamas) jos vadovų nesugebėjimas susidoroti su jomis pateisina vyriausybės nuvertimą jėga. Šiandien dažnai yra girdimas žodis „revoliucija“, ypač ekonomiškai ir socialiai besivystančiose šalyse, kurios dažnai kenčia, neišsprendusios daugelio savo problemų. Atsiranda grupės žmonių, nepatenkintų savo tautos gyvenimo sąlygomis, kurie norėtų griebtis revoliucijos, kaip priemonės didesniam teisingumui ir greitesnei pažangai pasiekti. Popiežius Jonas XXIII, suprasdamas šį „kilnių sielų teisėtą susirūpinimą“, įspėja, kad progreso ieškotų ne revoliucijoje, o evoliucijoje. „Reikia atsiminti, kad laipsniškas progresas – tai gyvenimo dėsnis visose jo apraiškose. Todėl ir žmonių institucijose neįmanoma atsinaujinti kitaip, kaip tik dirbant iš vidaus, laipsniškai“ . Pijus XII skelbė: „Išganymo ir teisingumo nerasime revoliucijoje, bet evoliucijoje per susitarimus. Prievarta visada tik griovė, o ne statė, sukeldavo aistrų kovą, o ne nusiraminimą, kurstė tarp šalių neapykantą, o ne susitarimą. O žmonės ir partijos turėjo vėl pradėti sunkų atstatomąjį darbą nesantaikos griuvėsiuose“ .

Kartais pasitaikančios klaidos naudojantis valdžia, dažniausiai atsirandančios dėl žmogiškos prigimties ribotumo, neatima teisėtumo vyriausybės veiksmams. Vyriausybė netampa neteisėta dėl atskirų neteisingų įstatymų ar dėl to, kad ji per lėtai sprendžia nacionalines problemas. Bet ji tampa neteisėta, jei pastoviai naudoja savo valdžią prieš visuomenės gerovę. Tada piliečiai turi teisę priešintis vyriausybės tironijai, nuversti ją ir pakeisti kita. Kai valstybės valdžios priespauda peržengia teisybės ribas, kai ja praktiškai imama piktnaudžiauti, kovai prieš ją yra šios priemonės:

(1) AA) NAUDOJIMASIS LEGALIOMIS PRIEMONĖMIS

Geroje sutvarkytoje valstybėje piliečiai turi turėti galimybę savo teisėms apginti legaliomis priemonėmis prieš politinės valdžios engimą ir nušalinti piktnaudžiaujančią valdžia vyriausybę. Tokių priemonių buvimas skiria teisingą, sveiką valstybės sistemą nuo diktatūros. Kol gerbiama piliečių teisė į įstatyminę apsaugą nuo civilinės valdžios priespaudos, tol mažai tikėtina, kad sistema gali išsigimti į valstybinį totalitarizmą.

(2) BB) PASYVI REZISTENCIJA

Tai atsisakymas paklusti įstatymams, nenaudojant jėgos. Piliečiai neįpareigoti paklusti neteisingiems savo vyriausybės įstatymams bei potvarkiams. Jie turi teisę, o neretai ir pareigą viešai oponuoti žodžiu ar raštu ir atsisakydami paklusti.

Įstatymai bei potvarkiai yra neteisingi, jei jie prieštarauja žmogaus teisėms ir egzistenciniams jo gyvenimo tikslams, pvz., jei valdovas išleidžia despotiškus įstatymus, kurie visai nereikalingi bendram visų labui, o turi šaknis vien tik jo godume ar išdidume; jei peržengia konstitucijos jam suteiktas ribas; jei neteisingai piliečiams paskirstomos socialinės naštos. Šiuolaikinėse valstybėse teisės ypač pažeidžiamos auklėjimo įstatymų, privatinės nuosavybės teisių, mokesčių, religijos ir sąžinės laivės srityse. Turi būti moralinis tikrumas, kad įstatymai, dėl kurių ginčijamasi, tikrai yra neteisingi. Kai dėl jų kyla abejonė, reikia vadovautis prielaida, kad teisi juos išleidusi valdžia.

Jei įstatymai ar įsakymai neteisingi, bet nereikalauja amoralių veiksmų (pvz., draudžia viešai pareikšti savo nuomonę, ruošti taikingus viešus sambūrius, rengti viešas demonstracijas), galima jiems nepaklusti, nors taip daryti nėra griežtos pareigos. Paklūstama tokiems įstatymams, norint išvengti rimtų su nepaklausymu susijusių bausmių. Todėl totalitarinėje valstybėje pateisinami šeimų tėvai, rodantys išorinį lojalumą, kad išsilaikytų darbe, kad galėtų aprūpinti šeimą. Išimtiniais atvejais gali būti net pareiga laikytis tokių įstatymų bendro visų gėrio labui, kad būtų išvengta neramumų ir netvarkos.

Yra pareiga neklausyti įstatymo ar įsakymo, jei jis reikalauja nemoralių veiksmų (pvz., žudyti žmones iš pasigailėjimo, viešai išsižadėti tikėjimo ir pan.).

(3) CC) AKTYVI REZISTENCIJA

Tai organizuotas piliečių gynimasis nuo neteisingos valstybinės valdžios. Šis gynimasis gali būti dvejopas: panaudojant jėgą ir be jos panaudojimo. Priešinimasis be fizinės jėgos – tai viešosios nuomonės mobilizavimas, kreipimasis į aukštesnius teisminius tribunolus (anksčiau toks autoritetas buvo Romos popiežius), masinės demonstracijos ar visuotinis streikas. Tradicinė krikščioniškoji etika visada teigė, kad nesant ypatingų sąlygų, pasipriešinimas, nenaudojant jėgos, – vienintelė leistina priemonė ginti savo teises nuo neteisėtos valstybės valdžios despotizmo. Pilietinis karas dažniausiai būna didesnė nelaimė bendrajai visų gerovei negu valstybinės valdžios piktnaudžiavimas savo galia.

Pasipriešinimas naudojant jėgą – tai ginkluotas sukilimas prieš neteisėtą tironiją. Susidūrę su nacių ir komunistų tironijomis, teologai dabar, priešingai negu buvo galvoję praeityje, linkę leisti priespaudoje esantiems žmonėms priešintis naudojant jėgą, netgi nužudant tironą .Yra šie pagrindiniai motyvai, kad tauta gali jėga priešintis tironų diktatūrai:

 Prigimtinė teisė negali palikti žmonių be teisėtų ir veiksmingų apsigynimo priemonių nuo neteisingos valdžios. Betgi jei būtų uždraustas bet koks pasipriešinimas jėga, žmonės iš tiesų būtų paliekami be pakankamų priemonių gintis nuo despotiško tirono priespaudos.

 Moralinė teologija pripažįsta teisę individams be svyravimų gintis nuo įžūlios agresijos. Jei ši teisė duota atskiriems žmonėms, tai logiškai ji negali būti atsakyta žmonių visuomenei.

 Valstybinė valdžia turi savo galią naudoti tik visuomenės gerovei. Jei valdovas veikia prieš visuomenės gerovę, nepaprastai piktnaudžiaudamas valdžia, mindamas po kojomis teisingumą, moralę ir religiją, tai jis praranda savo valdžios titulą, kuriuo remiasi jo įgaliojimai. Civilinės valdžios galia grįžta žmonėms, nuo kurių sutikimo priklauso įstatyminis ir teisėtas naudojimasis valdžia. Piliečiai patys gali pasirūpinti tvarka, surengdami ginkluotą sukilimą, netgi pasmerkdami tironą mirti .

Norint pateisinti aktyvų pasipriešinimą valdžiai, naudojant jėgą, reikia laikytis šių sąlygų:

 Jei vyriausybė tikrai šiurkščiai piktnaudžiauja valdžia, t. y. nebevykdo savo funkcijos tarnauti visuomenės gerovei. Taip būna, pvz., kai užgniaužiamos pagrindinės piliečių laisvės, valdžios užsienio politika tarnauja tik jos pačios ambicijoms ir garbės siekimui, kenkiant šalies gerovei ir kitų tautų teisėms ir pan.

 Jei visos taikios priemonės nedavė rezultatų.

 Jei yra pagrįstos vilties, kad ginkluotas pasipriešinimas pavyks ir kad pasekmės nepablogins padėties. Todėl teologai reikalauja, kad sukilimas būtų gerai organizuotas dvejopa prasme: pirma, kad sprendimas nuversti esamą tironiją būtų įvykdytas staigiai ir kad būtų išvengta ilgo pilietinio karo; ir antra, kad būtų išvengta mažų radikalių grupių, atsirandančių politinių sutrikimų metu, naujos tironijos.

 Jėgos neturi būti panaudota daugiau negu reikalinga ir pakankama engiančiai vyriausybei pašalinti. Bet norint, kad sukilimas tikrai pasisektų, geriau panaudoti šiek tiek didesnę negu per mažą jėgą.

 Sprendimas, kad reikia imtis ginkluoto pasipriešinimo ir kad tai bus teisinga, turi būti priimtas visuomenės vardu. Jis negali būti kelių nepatenkintų individų sąmokslas. Todėl nuspręsti imtis ginkluoto sukilimo gali žmonės, turintys gilų atsakomybės jausmą ir visuomenės pripažinti tinkamais šiai užduočiai. Jei tai labai reikia šaliai, tie žmonės ne tik turi teisę, bet ir privalo priimti tokį sprendimą netgi didelių asmeninių aukų kaina.

Nužymėdama krikščioniškosios etikos principus dėl teisės aktyviai priešintis, socialinė etika gali nurodyti tik kai kurias bendras normas bei sąlygas. Politinėje realybėje konkretūs faktai ir spėjimai paprastai būna migloti ir painūs. Etika turi atskleisti moralinės atsakomybės rimtumą. Praktiškai nuspręsti turės pagal sąžinę žmonės, patys gyvenantieji toje konkrečioje situacijoje ir įpareigotieji rūpintis tauta.

I. D. BAŽNYČIA

„Bažnyčia, atsižvelgiant į jos giminystę su Kristumi, yra tarsi giliausios žmonijos vienybės su Dievu sakramentas arba ženklas. Ji taip pat yra įrankis ar priemonė šiai vienybei pasiekti“ (LG 1). Kaip valstybė yra visuomenė, įkurta pasaulietiškam bendrajam labui įgyvendinti, taip Bažnyčia yra įkurta paties Kristaus, kad būtų įgyvendinta visuotinė dvasinė ir religinė žmonijos gerovė. Remiantis ką tik pacituotu tekstu, šios dvasinės gerovės esmę sudaro siekimas intymios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės tarpusio meilėje.

1. 1. Bažnyčios autoritetas

Bažnyčios vadovybę sudaro popiežius, vyskupai ir kunigai. Jie valdo Bažnyčią kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmonių ir yra dieviškųjų tiesų mokytojai.

a) a) Bažnyčia – tarpininkė tarp Dievo ir žmonių

„Bažnyčia, siekdama savo išganomojo tikslo, ne tik perteikia žmonėms dieviškąjį gyvenimą, bet taip pat tarsi atspindi visam pasauliui jo šviesą“ (GS 40). Bažnyčios funkcija yra tarnauti žmonėms, tenkinant jų dvasinius bei religinius poreikius, ugdyti ir skleisti tikėjimo bei religijos vertybes. Jos pašaukimas – kasdienei žmonių veiklai suteikti gilesnę prasmę, būti žmonijos tešlos raugu ir žmonių giminės siela tam, kad atnaujintų ją Kristuje ir suformuotų Dievo vaikų šeimą (plg. GS 40).

Bažnyčia vykdo savo užduotį ir funkcijas per savo kunigus ir tarnus. Vatikano II Susirinkimas, aiškindamas kunigų padėtį ir jų pareigas, išleido „Dekretą apie kunigų tarnystę ir gyvenimą“ (Presbyterorum Ordinis). Kunigai – tai žmonės, besirūpinantys dalykais, priklausančiais Dievui. „Naujojo Testamento kunigai savo pašaukimu ir šventimais tam tikru būdu yra išskirti iš Dievo Tautos tarpo. Tačiau šis išskyrimas yra ne tas, kad būtų atskiriami nuo Dievo Tautos ar nuo kurio nors kito žmogaus, bet kad galėtų pilnai pasišvęsti darbui, kuriam Dievas juos pašaukė“ (PO 3).

Viena svarbiausių kunigo pareigų yra Dievo žodžio skelbimas. „Jų svarbiausia pareiga visiems skelbti Dievo Evangeliją (.), nes išganingu žodžiu į netikinčiųjų širdis metama kibirkštėlė, o tikinčiųjų širdyse jis pamaitinamas; jo dėka, pasak Apaštalo, tikinčiųjų bendruomenė prasideda ir auga“ (PO 4). Kita kunigų tarpininkaujančios funkcijos užduotis – liturgijos šventimas ir vertas sakramentų administravimas, tarp kurių Šventoji Eucharistija iškyla kaip visų sakramentų šaltinis ir viršūnė.

Kunigų širdys turi degti visuotinės tikinčiųjų dvasinės gerovės troškimu. „Jie privalo tikinčiuosius išmokyti dalyvauti šventojoje liturgijoje, kad jie sugebėtų įsijungti į tikrą maldą. Jie privalo vesti juos per visą gyvenimą, atsižvelgdami į kiekvieno gaunamą malonę ir poreikius, kad visi kiltų prie vis tobulesnės maldos dvasios. Jie privalo įtikinti visus, kad jie sąžiningai vykdytų savo pašaukimo pareigas, o tuos, kurie siekia šventumo, kad praktikuotų ir evangeliškuosius patarimus“ (PO 5). Į ganytojo pareigas įeina ir pareiga formuoti tikrai krikščionišką parapijinę bendruomenę, o misijinis kunigų uolumas turi būti gyvas visuotinės Bažnyčios reikalais.

Vesdami žmones į Dievą, dvasininkai turi rūpintis ir savo pačių vienybe su Dievu ir gyvenimu Kristuje. Visi lotynų apeigų dvasininkai, pradedant diakonais, paliudydami pilną savo atsidavimą Dievui ir sielų tarnystei, yra įpareigoti kalbėti brevijorių ir laikytis celibato.

Kunigų ir diakonų „pareiga bendrai ar pavieniui sukalbėti visą dienos brevijorių“ (SC 96). Šio įpareigojimo pagrindas – ne tik Bažnyčios rūpinimasis savo tarnų asmeniniu šventėjimu: kunigai ir klierikai turi melstis visos krikščioniškosios bendruomenės vardu ir už visą pasaulį (PO 5). Tai jų specialusis pašaukimas. Pastovus brevijoriaus nekalbėjimas turi būti laikomas rimtu pašaukimo pareigos nevykdymu. Vykdydami šią pareigą, dvasininkai atstovauja visai tikinčiųjų bendruomenei. Per juos bent jau vykdoma bendruomenės pareiga pastoviai garbinti Dievą, ir nenutrūkstamai tęsiasi paties Kristaus malda. Bendrieji Valandų Liturgijos nuostatai reikalauja ypatingą dėmesį skirti Rytmetinei ir Vakarinei, kurias praleisti galima tik dėl labai rimtos priežasties (nr. 29).

Celibato įstatymu Bažnyčia siekia savo tarnus kiek galima labiau išlaisvinti Dievo ir žmonių tarnystei. Būdami evangeliškai skaistūs dėl dangaus karalystės, kunigai labiau vienijasi su Kristumi, nes jų širdis nepadalinta. Kristuje ir per Kristų „jie lengviau ir laisviau pasišvenčia Dievo ir sielų tarnystei. Jie tampa uolesniais Jo karalystės apaštalais ir darbuojasi dieviškojo atgimimo reikalui, tuo darydamiesi labiau tinkami priimti tėvystę Kristuje“ (PO 16).

Dvasininkų išorinis elgesys turi atitikti jų pareigas. Jie turi atokiai laikytis nuo visko, kas netinka jų padėčiai, kaip antai: tuštybės užsiėmimuose, prabangaus gyvenimo būdo, pasinėrimo į visiškai pasaulietiškus reikalus ir pan. Labiau už kitus Kristaus sekėjus jie privalo vengti visko, kas galėtų užgauti vargšų ir mažutėlių širdis (plg. PO 17). Visuotinis kvietimas siekti tobulybės ypač tinka kunigams. Kunigystės šventimai, kasdieninis šventų veiksmų atlikinėjimas, visa jų vykdoma misija juos kreipia į tobulesnį gyvenimą. Švento gyvenimo stilius „labiausiai tinka jų pareigoms vaisingai atlikti“ (PO 12).

Norėdami vaisingai dirbti savo ganytojišką darbą, kunigai privalo kiek galima artimiau bendradarbiauti su savo vyskupu ir kitais kunigais. „Kunigas gali savo pasiuntinybę pilnutinai įvykdyti ne atsiskyręs nuo kitų ar kaip pavienis asmuo, bet tik sujungęs jėgas su kitas kunigais, vadovaujant tiems, kurie yra Bažnyčios priešakyje“ (PO 7).

b) b) Bažnyčia – dieviškosios tiesos ir moralės mokytoja

Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). Jis perteikia tikintiesiems savo gyvenimą ir tiesą per Bažnyčią. Netgi Šv. Raštas be Bažnyčios nėra doktrinos šaltinis. Šv. Raštą tikintiesiems Dievas davė per Bažnyčią ir Bažnyčioje.

Bažnyčia moko Kristaus įsakymų, duoda žmonėms Jo Evangeliją ir padeda jiems suprasti jos reikšmę. Parašytosios paslapties reikšmė gali atsiverti tik tai bendruomenei, kuri nešiojasi savyje šios paslapties apreiškimą. Individas pats vienas negalėtų tinkamai suprasti Šventojo Rašto. Todėl, kai tikintiems liepiama kreiptis į tradiciją ir klausyti mokančiosios Bažnyčios balso, tai nereiškia, kad jie Bažnyčią turi laikyti svarbesne už Šv. Raštą, bet kad Šv. Rašto aiškinimus, duotus visos Bažnyčios, laikytų svarbesniais už savo asmeninius aiškinimus. Neišvengiami skirtingumai, atsirandantys dėl atskirų teologų nuomonių nesutapimo, galimi tiktai doktrinalaus mokymo ribose .

Reikalaujama, kad kunigai ir ganytojai „mokytų ne savo išminties, bet Dievo žodžio“ (PO 4). Žodį reikia skelbti bešališkai, nesitaikant prie konkrečių žmonių ar gyvenimo faktų, nesistengiant laimėti žmonių simpatijų, bet tik vadovaujantis noru ištikimai perduoti Kristaus Gerąją Naujieną bei nurodymu, kaip gyventi (plg. PO 6). Kunigai turi mokyti ir patarti žmonėms be baimės ir tvirtai, pagal Apaštalo žodžius: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su visu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4,2).

Kad kunigai būtų gerai pasiruošę mokyti, jie turi nuolatos gilinti savo žinias, turi būti gerai susipažinę su Bažnyčios dokumentais ir neatsilikti nuo teologijos mokslo vystymosi. Būdami moralės mokytojai, jie turi padėti, „kad kiekvienas dideliuose ir mažuose dalykuose galėtų pažinti, ko reikia ir kokia yra Dievo valia. Jie privalo krikščionis taip auklėti, kad šie ne tik sau gyventų, bet kad kiekvienas pagal naujo meilės įstatymo reikalavimus savo gautąja malone veiktų vienas kitą“ (PO 6). Vyskupai ir kunigai turi būti žmonių teisių, teisingumo, meilės ir tiesos gynėjai. Nes per savo tarnus Bažnyčia reiškiasi pasauliui kaip tautų sąžinė.

c) c) Bažnyčia savo misijos tarnystėje

Bažnyčia – Kristaus atperkamojo klusnumo Tėvui ženklas, kurio tikslas – visų žmonių išganymas. Todėl Bažnyčia neturi dominuoti žmonėms, išaukštindama save ar ieškodama garbės pasaulyje. Būdingiausias jos misijos bruožas – tarnauti žmonėms jų dvasiniuose poreikiuose, nusižeminus ir aukojantis vykdyti žmonijos atpirkimo darbą (plg. LG 8). Ji gerai žino savo pareigą sekti Kristaus valia ir pavyzdžiu, gyventi taip, kaip Marija, nuolankioji Viešpaties tarnaitė, yra Bažnyčios pirmavaizdis. Jei Bažnyčios atstovai siekia valdžios ir žemiškojo prestižo, jie aptemdo Bažnyčios, kaip dvasinės, religinės Dievo karalystės tarnaitės vaidmenį.

„Kunigai privalo taip vadovauti, kad neieškotų sau naudos, o vien tik to, kas naudinga Kristui. Jie privalo su tikinčiaisiais pasauliečiais drauge dirbti ir jų tarpe veikti Mokytojo pavyzdžiu, kuris atėjo pas žmones, ‚ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir atiduoti gyvybės daugeliui išvaduoti‘“ (PO 9). Kunigai turi iš širdies pripažinti ir puoselėti tą vaidmenį, kuris tenka pasauliečiams Bažnyčios misijoje, turi nevengti patikėti jiems pareigas Dievo Tautos tarnyboje, sutekti jiems veiklos erdvę ir laisvę.

Bažnyčios misija, kaip Dievo karalystės apsireiškimas pasauliui, dažnai kenčia nuo negarbingos savigynos bei neteisingos apologetikos. Kas nori pateisinti apgailėtiną taikstymąsi su šio pasaulio dvasia, tas menkina Bažnyčios veiksmingumą ir pagarbą jai. Tačiau melagingus pateisinimus reikia skirti nuo trūkumų nutylėjimo. Visi Bažnyčios nariai turi suprasti pareigą pagal išgales ginti savo Bažnyčios garbę net ir tada, kai kritika, atrodo, būtų ir pagrįsta, ir naudinga.

Kadangi Bažnyčia yra socialinis organizmas, ji negali būti valdoma be tam tikrų taisyklių ir įstatymų. Bažnyčia turi teisę išleisti savo nuostatus. Tačiau kiekvienas, kuris dalyvauja ganytojiškoje Bažnyčios tarnystėje, turi žiūrėti į jos įstatymus bei direktyvas Dievo karalystės valdančio nuostato šviesoje. Šis nuostatas – tai Kristaus meilė Bažnyčiai ir Bažnyčios meilė Kristui. Visi Bažnyčios įstatymai, kaip antai: liturginės rubrikos ir netgi bažnytinių bausmių kodeksas, turi plaukti iš uolumo dėl Viešpaties garbės ir žmonių išganymo, ir turi būti aiškinami kaip tik šia dvasia.

2. 2. Tikinčiųjų pareigos

Kristaus atperkamojo darbo prigimtis yra ta, kad Jo sekėjai gali dalyvauti prisikėlusiojo Kristaus gyvenime ir mirtyje, Jo malonėje ir garbėje tiek, kiek jie atsigręžia į Bažnyčią ir priima jos, kaip dieviškųjų paslapčių tarpininkės, misiją. Taigi, tik Bažnyčioje ir vienybėje su ja tikintieji gali patikti Dievui savo garbinimu ir jungtis maldoje, kuria Kristus šlovina savo Tėvą. Faktiškai, kad krikščionių pamaldumas būtų malonus Dievui, jis turi būti bažnytinis.

Žinoma, Dievas gali atsiverti žmonėms ir tiesiogiai vidinio apšvietimo ir betarpiškos religinės patirties keliu. Tačiau tokia Dievo dovana nedispensuoja išrinktųjų nuo pastovaus ir reguliaraus dalyvavimo Bažnyčios pamaldose, kurios tikinčiuosius tarytum laiko pusiausvyroje, saugodamos juos nuo vienpusiškumų ir ekscentrizmo. Detaliau galima išskirti šias tikinčiųjų pareigas:

a) a) Meilė bei pagarba Bažnyčiai ir jos tarnams

Meilė Bažnyčiai – tai meilė Kristui, gyvenančiam joje, kaip savo mistiniame Kūne. Visų pirma tai dėkingumo meilė už neišmatuojamą antgamtinio gyvenimo dovaną, kurią Bažnyčia duoda savo nariams, dėkingumas už jos rūpestį, kuriuo ji ugdo savo tikinčiųjų religinį gyvenimą, padeda nuskriaustiesiems, vargšams ir ligoniams, gina teisingumą ir žmogaus teises visuomeniniame gyvenime. Ši meilė tampa aktyvi vidine mintimi bei jautimu su Bažnyčia (sentire cum Ecclesia) ir išoriniu bendradarbiavimu jos apaštalavimo misijoje.

Pagarba Bažnyčiai ir jos tarnams grindžiama tuo faktu, kad Bažnyčią įkūrė Kristus ir kad jos svarbiausios funkcijos vėl atsigręžia į Kristų. Jos tarnai kunigystės šventimais yra tapę Kristaus atstovais ir Jo malonės tarpininkais. Jie stengiasi būti vis panašesni į Kristų, ypač pasirinkę celibatą, nes jie žino, kad yra pašaukti būti tikinčiųjų dvasinės bei religinės gerovės tarnais.

b) b) Klusnumas Bažnyčiai

Klusnumo pareigą lemia tai, kad Bažnyčia yra gavusi savo valdžią iš Kristaus, kad ji yra Jo skirta kompetentinga vadovė tikėjimo ir dorovės dalykuose: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10,16). „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,18). Tai uždeda Bažnyčios tarnams atsakomybės už tikinčiuosius pareigą. O tikintieji savo ruožtu „įpareigoti kunigus, kaip savo ganytojus ir tėvus, mylėti sūniška meile“ (PO 9). Krikščionys, žinodami, kad Bažnyčia nori apdovanoti juos antgamtiniu gyvenimu, iš tiesų bus laimingi, galėdami dalyvauti jos sakramentiniame gyvenime ir klausyti jos nurodymų, puoselėjančių jos teikiamas malones .

c) c) Materialinė parama kunigams ir jų darbui

Pasišventę tikinčiųjų religinei ir dvasinei gerovei, kunigai yra verti gauti teisingą atlyginimą, nes „darbininkas vertas savo užmokesčio“ (Lk 10,7), ir „Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9,14). „Kai neįmanoma iš kitur numatyti deramo atlyginimo, patys tikintieji, kurių labui kunigai darbuojasi, privalo pasirūpinti jų padoriam pragyvenimui reikalingais ištekliais“ (PO 20).

Be to, ganytojų ir kunigų gaunamas pragyvenimo minimumas turi leisti jiems pakankamai atsilyginti tiems, kurie jiems padeda ir patarnauja. „Turėtų būti kunigams sudaryta galimybė šelpti stokojančius, nes Bažnyčia nuo pirmųjų amžių didžiai vertina paramą vargšams. Pagaliau šis atlyginimas turėtų būti toks, kad suteiktų galimybę kunigams kasmet turėti reikalingas ir pakankamas atostogas“ (PO 20).

d) d) Apaštališkasis bendradarbiavimas

Ne tik kunigai, bet visi Bažnyčios nariai turi dalyvauti jos atperkamajame darbe. Tam juos įpareigoja meilė Dievui ir artimui. „Svarbiausiuoju Viešpaties įsakymu – meilės priesaku – tikintieji raginami rūpintis Dievo garbe, siekiant Jo karalystės atėjimo ir amžinojo gyvenimo visiems žmonėms, kad visi pažintų vieną tikrąjį Dievą ir kurį Jis siuntė – Jėzų Kristų“ (AA 3). Visi krikščionys yra paruošti šiam uždaviniui per Krikštą ir ypač per Sutvirtinimą, kuris ir skirtas sustiprinti juos apaštalavimo darbui pasaulyje. Todėl pasauliečiai, kiek galėdami, turi padėti savo kunigams maldomis bei darbais ir stengtis, kad „kiekvienas pagal sąlygas ir sugebėjimus apaštalautų“ (CD 17; plg. PO 9). Įvairių pasauliečių apaštalavimo formų detalesnį aprašymą rasime skyrelyje „Pagrindiniai broliškosios meilės pasireiškimo būdai“.

Visi tikintieji yra įpareigoti bendradarbiauti, skleidžiant tikėjimą (plg. LG 17; AG 23) ir ugdant Bažnyčios vienybę (UR 5). Ypatingos šios paskirties pareigos nagrinėjamos skyriuje apie dievišką tikėjimo dorybę („Pareiga skleisti tikėjimą“ ir „Tikėjimo vienybės skatinimas“).

3. 3. Bažnyčia ir valstybė

a) a) Bažnyčios ir valstybės santykių gairės

Dievas žmonių bendruomenei davė dvi valdžias – bažnytinę ir civilinę: viena orientuota į religinius ir dieviškuosius dalykus, o antroji rūpinasi laikinaisiais žmonių poreikiais. Ir viena, ir kita yra savaip suverenios; ir viena, ir kita turi griežtai nustatytas savo veiklos ribas, kurias apibrėžia prigimtis ir specialūs vienos ir kitos bendruomenės objektai. „Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityje yra viena nuo kitos nepriklausomos ir autonomiškos“ (GS 76). Tačiau abi bendruomenės giminingos kaip visuomeninės institucijos, turinčios daug bendrų dalykų, priklausančių abiems sritims: Bažnyčia be dvasinių turi ir žemiškuosius bei materialinius poreikius, o valstybė privalo tarnauti Dievo tikslams ir dėl to negali atsiriboti nuo religinės sferos. Žvelgiant į valstybę realiai, „taps akivaizdu, kad pati valstybė yra paženklinta religinės egzistencijos, o religija savo ruožtu yra ir visuomeninis reikalas, kad valstybės bendruomenė, ne mažiau kaip pats individas, turi įpareigojimų Dievo, kaip žmogaus prigimties Kūrėjo, atžvilgiu. Dogminis politinis sekuliarizmas neturi pagrindo socialinėje tikrovėje, kaip jo neranda ir dogmatinis anarchizmas“ .

Toliau pateikiame keletą pagrindinių gairių, nužyminčių kelius harmoningiems ir teisingiems santykiams tarp Bažnyčios ir valstybės:

 Bažnyčia turi teisę darbuotis ir tvarkyti savo reikalus be jokio valstybės kišimosi iš šalies. Pagal „Religinės laisvės deklaraciją“ (Dignitatis Humanae), „Bažnyčios laisvė yra pagrindinis principas, nustatant santykius tarp Bažnyčios ir vyriausybių bei visos civilinės santvarkos“ (DH 13). Jei laikomasi teisingų viešosios tvarkos reikalavimų, Bažnyčia ir religinės bendruomenės teisėtai reikalauja laisvės, kad galėtų valdyti pagal savo įstatymus. Jos „turi teisę, kad joms įstatyminėmis priemonėmis ar civilinės valdžios administravimu nebūtų kliudoma pasirinkti savus dvasininkus, juos auklėti, skirstyti ir kilnoti, bendrauti su religinėmis vadovybėmis ir bendruomenėmis, esančiomis kituose kraštuose, statyti religinius pastatus, įsigyti atitinkamą turtą ir juo naudotis. Religinės bendruomenės taip pat turi teisę savo tikėjimą žodžiu ir raštu nekliudomai viešai dėstyti ir liudyti“ (DH 4). Taip pat joms neturi būti trukdoma laisvai parodyti savo mokymo ypatingą vertę, tobulinant visuomenę ir įkvepiant visą žmonių veiklą. Joms turi būti leista kurtis savąsias auklėjimo, kultūros, labdarybės ir visuomenines draugijas (DH 4).

 Bažnyčia neturi politinės galios žemiškųjų reikalų tvarkymo srityje. Nors ir turėdama didelį mokomąjį autoritetą, ji neturi jokios politinės jurisdikcijos. Šalia religijos ir moralės sričių Bažnyčia neturi kompetencijos. Nusigręžusi nuo tiesioginio dalyvavimo politikoje, Bažnyčia gali veiksmingai ir neklaidingai skelbti Dievo viešpatavimą visame pasaulyje.

 Valstybė neturi jokios valdžios dvasinės ir religinės tvarkos srityje. Ji neturi teisės įvesti Bažnyčios kontrolės, paremtos valstybės interesais (galikanizmas). Jei valstybė užimtų jėgos poziciją Bažnyčios atžvilgiu, bandytų dominuoti jai ar net įtrauktų jos tarnystę į savo politines programas, ji pažeistų Dievo įvestą valdžios padalinimą ir Bažnyčios teises. Vyriausybė, „kurios tikrasis tikslas yra rūpintis laikinąja visuomenės gerove, privalo pripažinti ir globoti savo piliečių religinį gyvenimą, ir ji peržengtų savo ribas, jei drįstų vadovauti religinei veiklai ar jai trukdyti“ (DH 3). Ir priešingai, Bažnyčia, neturėdama atitinkamos kompetencijos, neturi tarnauti kokai nors politinei sistemai ar valstybei. Tai reikštų savosios misijos išdavimą (plg. GS 76).

 Bažnyčia turi pilnutinius įgaliojimus religinio ir dorovinio mokymo srityse, taip pat įgaliojimus moralės įstatymams kontroliuoti, kurie valdo ir politinį šalies gyvenimą. Nors krikščionys regentai ir politiniai lyderiai turi teisę protestuoti, kai atskiri bažnytininkai peržengia savo kompetencijos ribas, bet jie neturi pamiršti, kad Dievas yra ir politinės srities bei civilinio gyvenimo Viešpats. „Bažnyčia turi teisę laisvai daryti moralinius sprendimus, liečiančius politinei tvarkai priklausančius dalykus, kai šito reikalauja pagrindinės asmens teisės ir sielų išganymas“ (GS 76). Jis turi teisę ir pareigą pareikšti savo susirūpinimą dėl blogybių visuomeninėje santvarkoje, ir jos negalima apkaltinti kišimusi į politiką, jei ji prieštarauja Dievo pašalinimui iš visuomenės gyvenimo ar smerkia moralės įstatymų pažeidinėjimą politikoje. Jei valstybė pripažįsta šią Bažnyčios funkciją, tai nereiškia, kad ji pasiduoda Bažnyčiai: ji tik pripažįsta abiejų – tiek Bažnyčios, tiek ir valstybės – priklausomybę nuo Dievo.

 Valstybė turi teisę ir pareigą saugoti religinę laisvę ir užtikrinti palankias sąlygas religiniam gyvenimui. Juk pati valstybė yra paženklinta religinės egzistencijos ir privalo paklusti amžiniesiems Dievo tikslams. Ji turi prisidėti prie Dievo garbės ir Jo kūrybinių planų atskleidimo. Visuomenei labai naudingas meilės Dievui ir artimui principas, darbas teisingumui bei taikai įgyvendinti, o visa tai skelbia Bažnyčia. „Dėl to civilinė valdžia privalo teisingais įstatymais ir kitomis tinkamomis priemonėmis veiksmingai imtis saugoti visų piliečių religinę laisvę ir užtikrinti palankias sąlygas tarpti religiniam gyvenimui, kad piliečiai iš tikro galėtų naudotis religijos teisėmis ir vykdyti jos pareigas, o pati visuomenė naudotųsi teisingumo ir taikos gėrybėmis, kylančiomis iš žmogaus ištikimybės Dievui ir Jo šventai valiai“ (DH 6).

Kadangi Bažnyčia ir valstybė tarnauja tam pačiam žmogui, tad kai kuriose srityse neišvengiamai susikerta jų interesai. Tokios yra vadinamosios mišriosios sritys: auklėjimas ir mokykla, santuoka, labdaros institucijų (ligoninių, prieglaudų, psichiatrijos gydymo namų) steigimas, bažnytinių švenčių šventimas, kai kurių valstybės įstaigų pareigybių (pvz., kariuomenės kapelionų) skyrimas ir t.t. Skirtingi interesai tose srityse dažniausiai derinami susitarimais. Jie sudaro sutarčių tarp valstybės ir Bažnyčios, vadinamųjų konkordatų, pagrindą. Kuo artimiau tokiais atvejais abi bendruomenės bendradarbiauja, tuo veiksmingiau jos pasitarnauja bendrai visų gerovei.

Šiuolaikinėse valstybėse Bažnyčia dažnai būna atskirta nuo valstybės. Mišrių religijų tautose valstybė faktiškai negali atiduoti pirmenybės vienai kuriai nors religinei grupei, nesukeldama konfliktų su kitomis grupėmis. Tokiais atvejais geriausias valstybės sprendimas, atrodo, būtų vengti oficialaus pirmenybės pripažinimo kuriai nors grupei. Todėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, atrodo, pilnai yra pateisinamas. Katalikai ir protestantai neturi pagrindo tikėtis, kad pirmumo teisė būtų skirta jų religijai, o ne kitoms grupėms. Antra vertus, kadangi ir valstybė yra paženklinta religinės egzistencijos, tai pilnutinis valstybės ir religinių reikalų atskyrimas apskritai yra nenatūralus ir nepriimtinas. Valstybė turi suteikti religijai vietą auklėjimo srityje ir viešajame visuomenės gyvenime ne tik praktiškai, bet ir oficialiai: ji privalo ginti ir globoti religijos reikalus.

b) b) Religijos tolerancija

Dažnai toje pačioje valstybėje egzistuoja skirtingos religinės grupės, ir kyla klausimas, kaip valstybė turi elgtis su jomis arba kaip valstybės vadovai ir pareigūnai, turintys savo asmeniškus religinius įsitikinimus, privalo toleruoti kitas religines grupes? Katalikų mokymas šiuo klausimu yra plačiai išdėstytas Vatikano II Susirinkimo „Religinės laisvės Deklaracijoje“.

Nors Vatikano II Susirinkimas yra įsitikinęs, kad „vienintelė tikroji religija yra visuotinėje ir apaštališkoje Bažnyčioje, kurią Viešpats Jėzus įpareigojo skleisti visiems žmonėms“, jis moko, kad „žmogus gali pagal savo sąžinę pasirinkti būdą, kaip ieškoti tiesos, ypač kiek tai liečia Dievą ir Bažnyčią, o pažinęs tiesą, priimti ją ir jos laikytis“ (DH 1). „Pagrindinis katalikų doktrinos teiginys, įrašytas Dievo žodyje ir pastoviai Bažnyčios Tėvų skelbtas, sako, kad žmogus privalo pats savo noru sutikti tikėti Dievą, ir todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo valią“ (DH 10).

Todėl „visi žmonės privalo būti apsaugoti tiek nuo atskirų žmonių prievartos, tiek nuo socialinių grupių ir bet kokios žmonių valdžios prievartos, kad tuo būdu religiniuose dalykuose niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę deramose ribose tiek privačiai, tiek viešai (.). Ši žmogaus asmens teisė į religinę laisvę turi taip atsispindėti juridinėje visuomenės teisėtvarkoje, kad ji taptų valstybės įstatymu“ (DH 2).

Religijos laisvė – tai ne tik teisė visoms religinėms bendruomenėms privačiai ar viešai garbinti Dievą, bet taip pat ir teisė viešai mokyti bei liudyti tikėjimą. Pasak „Religinės laisvės Deklaracijos“, tokią pačią Bažnyčios reikalaujamą laisvę reikia suteikti visoms religinėms bendruomenėms (DH 4).

Valstybė turi teisę įsikišti tiktai tuo atveju, jei religinės bendruomenės netinkamai elgiasi religinės laisvės pretekstu. „Kadangi visuomenė turi teisę apsisaugoti nuo piktnaudžiavimų, galinčių kilti religinės laisvės dingstimi, civilinei valdžiai reikia pasirūpinti, kad tokia apsauga būtų vykdoma, tačiau tai daryti ji privalo ne vien savo nuožiūra ar neteisėtai rodydama kuriai nors pusei palankumą, bet pagal teisines normas, atitinkančias objektyvią moralinę tvarką“ (DH 7).

Todėl išvadoje pasakysime, kad Vatikano II Susirinkimo mokoma religinė tolerancija nėra abejingumas, teisingai ar melagingai toleruojantis visas religijas ir sektas. Susirinkimas tvirtai įsitikinęs, kad tikroji religija yra katalikų Bažnyčios religija. Bet visuomeniniame bei civiliniame gyvenime reikia gerbti kiekvieno piliečio ir įvairių religinių grupių įsitikinimus, kol jie nėra pavojingi visuomenės gerovei. Kiekvienam žmogui turi būti užtikrinta tokia pati religijos laisvės teisė.

Join the Conversation

×
×