Įvadas
Į kultūros istoriją galima skverbtis įvairiai. Apskritai kultūra susideda iš reikšmių, vienam ar kitam žmogui ne asmeniškai ką nors reiškiančių, bet tokių, kuriomis jis dalijasi su kitais. Kultūros istorijoje domimasi, kaip tos reikšmės kinta.
Norėdami nagrinėti kultūros istoriją, paprastai pasirenkame kokią nors svarbią jos dalį, reikšmingą detalę. Po to stebime, kaip ilgainiui keičiasi tos detalės formos, tūrinys ar funkcionavimas.Galima sakyti, kad tos vertybės, kurios išlieka istorijoje, kurios skamba skirtingoms kartoms, yra ypač reikšmingos.
Pasirinkau temą apie moteris lietuvių kultūroje, norėdama apžvelgti moterų kultūra nuo senų laikų iki mūsų dienų, panagrinėti tam tikras tradicijas, tam tikras nuostatas, kurios būdingiasnės artimesnės moterims, nesakant, kad visos moterys yra vienodos.
Dirbant vaikų darželyje tenka bendrauti su vaikų mamomis, močiutėmis,stebėti jų santykius su vaikais, santykius šeimose.Dažnai kyla tokie klausimai, kaip: Kas yra moteris? Kur slypi moters laimė? Koks jos emocinis pasaulis? Kokia jos paskirtis šeimoje ir visuomenėje? Kokia turi būti mama? Ir daug kitų…
Šio darbo tikslas- subjektyvus skirtingų kartų moterų padėties ir požiūrio vertinimas. Lietuvoje vyko ryški moterų modelių kaita. Ji akivaizdi tiek vertybinėse orientacijose, tiek faktiniame šeimos ir santuokos formavime.Ko trūksta šiuolaikinėms moterims ?
Apžvelgiant įvairius laikotarpius galima stebėti, kaip šeimoje etninės kultūros vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip kartu su visuomenės kaita keičiasi ir moterų padėtis darbo rinkoje, jų padėtis darbe neretai sukelia socialines įtampas, stresinę būseną, kuri paaštrėja transformacijos pokyčius patiriančioje visuomenėje.
XX a. Pabaigoje klasikinis moters motinos įvaizdis gerokai transformuotas. Socialinį reiškinį- moterų profesinę karjerą suformavo visuomenė istorinio vystymosi procese. Šis reiškinis – tai XIX a. II pusės pramoninių revoliucijų padarinys. Lietuvos moterų profesinę karjerą ir dalyvavimą darbo rinkoje sąlygojo trys veiksniai: demografiniai, ekonominiai (aukštas moterų ekonominis aktyvumas, leidęs joms greičiau pasiekti lyčių lygybę) ir savirealizacijos.
Remiantis lietuvių šeimos papročiais atskleidžiami moters motinos pašaukimas, jos vaidmuo ir funkcijos šeimoje bei bendruomenėje. Kaip gimsta moterys, motinos? Kada yra motinystės įpradžia? Ar motinystės jausmai stipresni nei karjeros troškimas? Šie klausimai vis daugiau yra tyrinėjami, ieškomi atsakimai.
Svarbu man buvo apžvelgti mergaitės rengimasį motinystei įvairiais jos amžiaus tarpsniais, įskaitant ir merginos socializaciją bei ligi tol turėto statuso šeimoje ir bendruomenėje pakitimą ištekant.
Seni mūsų protėvių papročiai išliko iki mūsų dienų, o su valstybės atkurimu atkurtas ir mūsų tautiškumas. Ir kad mūsų vaikai būtų mažiau žalojami dabartinės aplinkos, jiems reikalingas etninis ugdymas. Reikia pritraukti vaikus į papročius. Juk ką įdėsime- tas ir liks.
Šiandien vis dažniau yra kultūros naudojimas visuomenėje. Kalbama apie tai, ko labiausiai pasigedome. Man atrodo, kad patys reikšmingiausi kultūros objektai turi galią jungti tai, kas patiriama socialinėje aplinkoje, ir tai, ko labiausiai joje pasigendama.
Rašant šią temą,man svarbu buvo išsiaiškinti, ar yra šiandien svarbus motinos vaidmuo? Ar, tam, kad išauginti busimas moteris, reikalingas įpatingas mergaičių auklėjimas? Tam panaudojau anketavimą(buvo apklaustos vaikų darželio auklėtojos, vaikų mamos, vaikai ir kt. moterys), pokalbius, stebėjimus.
Knygoje V. Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje “, kurią panaudojau darbui, kalbama apie kultūros istorijos epochas, bandant aprašyti jų simbolines struktūras ar įtampas tarp laikotarpiui būdingų alternatyvų. Kalbama apie kultūros kaitos šuolius,kur galima įžvelgti ir kultūros tęstinumą.
Iš P.Dundulienės „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ ir R. Ročiunienės
„Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ knygų panaudojau darbui įvairių laikotarpių lietuvos kultūros faktus. Nemažai medžiagos buvo panaudota iš žurnalų „Liaudies kultūra“ bei „Filosofija. Siocialogija“ ir kt, šaltinių.
Svarbiausias žmogus pasaulyje yra … motina.
Ji negali pasipuikuoti, kad pastatė
Notre Dame katedrą. Jai to ir nereikia. Ji sukūrė tai, kas pranoksta bet kurią katedrą:
būstą nemirtingai sielai, mažutėlio jos kūdikio kūno tobulybę…
Kas Dievo akyse gali būti garbingiau, nei būti motina !
Kardinolas J. Minszenty
ARCHAINIS LIETUVIŲ KULTŪROS SLUOKSNIS
Ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija randamos akmeninės ir medinės moterų statulėlės įvairiose vietose.Jėzujitų ir kituose raštuose minimi akmenys, ten vadinami deivėmis suteikiančiomis moterims vaisingumą, buvo vaisingumo ir gimimo deivės Laimos galios įkūnijimas.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo išlikę matriarchato pedsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinė gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir užėmė šeimoje garbingą vietą.
Svarbiausias argumentacijos šaltinis yra lietuvių sakmės.Lietuvių etiologinėse sakmėse moters pozicija gažnai išreiškiama tradicinės šeimos aplinkoje, nors konkrečiai būtent šeimos terminu neidentifikuojama.
Paprastai situacija kuriama iš vyro ir moters gyvenimo kartu.
Savitos matriarchalinės nuotrupos iliustruoja amžinąją žmonijos mįslę: vyro ir moters santykių amplitudę. Neatsitiktinai Lietuvoje sakoma:
„Jei bobos valdys, geros dienos nematysi“. Moteris preišinama net gerumui.
Kuriama klasikinė opozicija- vyras ir moteris, kurios pagrindinis prasminis centras yra hierarchinis konusas: „Kodėl moterys yra žemesnės už vyrus“,
„Kodėl moterys priklauso vyrui“.
„Dievas sutvėrė ir vyrą, ir moterį lygius. Ale kad Jeva pirma obuolį užgintą suvalgė, tai moterys ir liko žemesnės už vyrus.
– Tu būsi po vyro valdžia, -pasakė Dievas Jevai.“(12,psl.19)
Moters elgesys suschematinamas, jos klaida tampa lemtinga, o paskirtis tarytum nulemta iš anksto. Moteris negali išvengti savo likimo, ji priversta pripažinti ir priimti Dievo primestas žaidimo taisykles.
Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai plintant ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo įrankiams, geležiniam noragui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Nors vyras buvo nepakeičiamas žemės dirbėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio veiklos. Ant jos pečių gulėjo sunkūs ravėjimo ir dėrliaus nuėmimo darbai, be to jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, ravėti, kulti, apdirbti, pagaliau verpti ir austi.
Lietuvių liaudies pasakose šeimos tema užima vieną pamatinių vietų.
Beveik kiekvienoje lietuvių liaudies pasakoje liečiami žmonos ir vyro , tėvų ir vaikų, brolių ir sesrų santykiai, konfliktai, jų sprendimo būdai.
Pasakose aptinkama šeimos, įvairiais jos visuomeninių lūžių etapais, atspindžių. Nemažoje lietuvių liaudies pasakų dalyje keliami ir buitiniai šeimos gyvenimo klausimai. Nuo seno iki šių dienų protingai pasiskirstyti darbus tebėra aktualu beveik kiekvienos šeimos realiame gyvenime .
Skaitant lietuvių liaudies pasakas, lietuvių liaudies dainų analizes, galima teigti, kad vyrai iš prigimties stiprūs, o moteris turi tapti stipri, kažką padarydama, tapdama žmona. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyja vedybiniame gyvenime ir augindama vaikus.Čia skirtinga psichogenezė: vyrai iš prigimties stiprūs, moterys charakterio stiprybę, kurios neturi iš prigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai. Moteriai reikia subręsti, vyras jau tobulas savyje. Moteris turi pereiti tam tikrą brendimo procesą, kad taptu tuo, kuo ji turi būti. Tai galima matyti pasakojamosios literatūros veikale, pasakoje „Eglė žalčių karalienė“.(3.psl.26)
Šioje pasakoja (vadinkime ją pasaka, vėliau paaiškėja, kad ji yra daugiau negu pasaka) vyrams ir moterims skirimos skirtingos psichologinės savybės. Aiškiausiai tas psichooginis skirtingumas matomas dviem atvejais.
Pirmiausia –pasakos pabaigoje, kai Eglės broliai stengiasi ją priversti pasilikti namuose. Kadangi Eglė neišduoda paslapties, kaip prisišaukti
Žilviną, tai jie išsiveda Eglės bei žalčio sūnus Ąžuolą, Beržą, Uosį, o vėliau ir dukterį Drebulę į mišką, bando apgaule išgauti paslaptį.
Nepasisekus vartoja ir jėgą- nuplaka tuos vaikus. Berniukai prieš plakimą ir klastą atsilaiko. Jie stiprūs iš prigimties, nors dar vaikai. O Drebulė išsigąsta ir išplepa, kaip galima prisišaukti žaltį. Prisišaukę broliai jį nužudo.Įdomu pabandyti suprasti, kodėl būtent Drebulė išduoda paslaptį. Jie visi vaikai , bet berniukai yra stiprūs jau vaikystėje, o mergaitė- baili silpna. Suaugusi moteris Eglė irgi stipri: ji ne tik išsaugo ištikimybę vyrui, bet ir atsisako savo bei vaikų gyvybės žmogiška prasme. Pati pavirsdama medžiu ir vaikus jais paversdama, išreiškia ištikimybę vyrui, –
Eglė yra stipri. Bet Drebulė- silpna.Peršasi mintis, kad vyrai iš prigimties stiprūs(tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažką padarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų.
Pasakoje taip pat yra ir politinis modelis, kuris atskleidžia moterų ir vyrų skirtybę. Pasakos pabaigoje Eglės broliai, kurie stengiasi susigrąžinti prarastą seserį į savo namus, į žmonių bendruomenę, užima tradiciją saugančių konservatorių poziciją. Svarbiausia- išsaugoti gyvenimo būdą šiuose namuose, šioje žemėje, susigrąžinti seserį, iškeliavusią į kažkokią nežinomą karalystę, sugrįžti prie savo šaknų, į normalų gyvenimą.
O Eglė, moteris, yra novatorė, ji ne laisvai, ne pasirinkdama apsisprendė už žalčio ištekėti, tačiau ištekėjusi lieka šiam, nors ir nelaisvam, apsisprendimui ištikima. Ji yra sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio būtybe, kuri nėra tikras žmogus, nors gali įgauti žmogaus pavidalą. Eglė savo apsisprendimui lieka ištikima net tada, kai atsiranda galimybė jį pakeisti.
Dažnai galvojama, kad vyrai labiau linkę į novacijas, eksperimentus, o moterys iš prigimties konservatyvesnės. Dažnai moterys ir pasirodo konservatyvesnės. Jos ilgiau negu vyrai liko ištikimos senajai pagoniškajai kultūrai Lietuvos kaime, bet šioje pasakoje moteris vaizduojama kaip novatorė. Ji nesiima iniciatyvos įvesti naujovę, bet ją gina, nepasiduoda spaudimui sugrįžti į tradicinį kaimą. Ji gina naujovę taikiomis priemonėmis, atsisakydama paklusti, demonstruodama savo ištikimybę.
O kokiomis priemonėmis ginama tradicija? Broliai pirmiausia bando apgaule išgauti paslaptį, po to naudoja jėgą prieš Eglės vaikus ir galiausiai- ginklą. Tradiciją saugojantys konservatoriai griebiasi jėgos ir klastos, kad kitus priverstų jiems paklusti.Moteris yra taiki novatorė, vyrai- plėšrūs konservatoriai, naudojantys jėgą ir klastą.Tačiau svarbiausia tai, kad vyrai ir moterys čia jau vaizduojami skirtingai: ir savo psichogeneze, ir savo, tarkim, politine veikla, savo santykiu su tradicija ir su bendruomene.
Pasakoje broliškumas tampa priverstinis- brolis seserį verčia jam paklusti. Brolis turi fizinę jėgą, sesuo- mistinę galią pavirsti medžiu ir medžiais paversti savo vaikus. Broliai tos mistinės galios neturi. Tai skamba jau beveik feministiškai.
Eglė tampa tarsi vaidilute, tik ne tokia, kaip ją suvokė XIXa.
romantikai, bet eutentiškesne. Santykio su „sakraline“ sfera žmogiškoji partnerė pasirodo nevisiškai klusni „sakralinės“ sferos atstovui. Žaltys nori Eglę išlaikyti savo pasaulyje, Eglė veržiasi namo. Aukštesnės jėgos pasirinktas partneris ne iki galo paklūsta tos aukštesnės jėgos reikalavimams. Krikščioniškojoje tradicijoje tai būtu nuodėmė: jei nepaklūsti Dievui iki galo, tai tau trūksta tobulumo, kažkoks nuodėmingumas sulaiko tave nuo visiško klusnumo.Jam nepatinka , kad Eglė veržiasi namo, jis jai duoda visokius išbandymus.
Eglė tuos išbandymus išlaiko padedama senos , į burtininkę panašios moters, ir žaltys sutinka, jo valia nugalima. Eglės neklusnumas motyvuotas jos ilgesiu, noru sugrįžti į žmonių bendruomenę, iš kurios ji kilusi. Ji netampa vienuole, nutraukiančia ryšį su žmonių bendruomene tam, kad tobulai siektu dvasinio tikslo. Žmonių ilgesys verčia iki galo nepaklusti „sakralinės “sfero, sakykim, religiniams reikalavimams. Sugrįždama iš „sakralinės“ sferos į žmonių bendruomenę, ji tampa tarpininke tarp „sakralinės “ir „sekuliarinės“
sferų. Svarbu, jog būtent moteris tampa tarpininke. Vyrai šioje pasakoja priklauso žmonių bendruomenei (kaip jos broliai) arba „sakralinei“ sferai (kaip žaltys), o moteris keliauja iš vienos sferos į kitą.(3.psl.31)
Pirmoji jos kelionė iš „sekuliarinės“ sferos į požemių karalystę vyksta ne jos pačios iniciatyva,ji ne laisvai apsisprendė tapti tuo tiltu,bet grįžti iš žalčio karalystės ir jau nusprendžia pati. Manytume,kad netekėjusi moteris turėtų būti laisva.Ji – vaidilutė,kuri nori laikinai sugrįžti į žmonių bendruomenę.Vyksta savotiškas moters išsilaisvinimas;
moters,tarnaujančios dievui iš mažosios raidės.Arba –
velniui,dievui,neatskiriamam nuo velnio.Bet, grįžusi į žmonių bendruomenę,Eglė irgi nebepriklauso jai taip, kaip priklauso jos broliai ir tėvai.Ji čia svetima , nes atėjusi iš kitos „sakralinės“ sferos.Grįžusi iš religinės bendruomenės kunigė jau nebegali tobulai priklausyti žmonių bendruomenei.Ji yra tarpininkė tarp dviejų sferų.Iš žalčio karalystės žmonių bendruomenėn ją grąžina saviškių ilgesys;žmonių bendruomenėje ji lieka ištikima savo vyrui , dievui , savo religinei funkcijai.Tai dvigubas išsilaisvinimas – ir iš religijos , ir iš bendruomenės , sakytume šiandienine kalba .
Ir moteris , kuri yra išsilaisvinusi ir nuo religijos , ir nuo bendruomenės , galų gale įgyja magišką galią.Nužudžius Žilviną, paaukojus jos religijos objektą, ji pati įgyja raganišką galią transsubstancijuoti- grąžinti žmones į gamtą, kuriai jie iš esmės priklauso.
Žmonės gyvena bendruomenėje, bet jie priklauso gamtai, ir Eglė grąžina savo vaikus , paversdama juos medžiais, į gamtą, kuri yra jų tikrieji namai. Moteriškas stebuklas yra žmogaus grąžinimas iš socialinės konvencijos į gamtą. Broliai turi jėgą žudyti, tai vyriškas sugebėjimas, o
Eglė turi ritualinę galią. Ji yra tapusi kunige, vaidilute, ragana, ir jos raganavimas- tai sugebėjimas grąžinti žmones į gamtos rėmus.
Ir „sakralinės“, ir „sekuliarinės“ sferos atstovai kenčia. Ir žaltys miršta, ir Eglė miršta, pavirsdama medžiu. Žaltys miršta, pavirtęs puta. Žmogiška ir dvasinė ar pusiau dvasinė būtybė virsta grynu gamtos reiškiniu. Abu išreiškia savo priklausomybę gamtai, bet skirtingais būdais. Ji yra jų galutiniai namai.
Pasakoje aprašoma apie ištekėjusią moterį ir jos santykius su broliais, tėvais ir, kita vertus, santykį su vyru. Eglės biografija- labiau subrendusios moters biografija. Ir čia galime prieiti išvadą, kad archainė kultūra yra mažiau integruota, ne tokia vienalytė negu apie ją galvojama. Ir archainiame sluoksnyje egzistavo skirtingi moterų ir vyrų bei jų tarpusavio santykių suvokimo modeliai.
Kitas vyresnio amžiaus moters tipas yra gelbstinti senutė, kuri dažnai atrodo nepriklausanti žmonių bendruomenei, esanti kažkur už jos ribų ir turinti savybių, panašių į raganos. Vėliau , nuo XVI amžiaus, jas
Lietuvoje pradės deginti ant laužų.
Savotiškas šios senutės antipodas galėtų būti jauna moteris, irgi egzistuojanti už bendruomenės ribų- laumė. Laumė nėra žmogus kaip senutė, laumė tik į žmogų panaši, bet ne žmogiškos prigimties būtybė. Vyrai stengiasi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, bet pasirodo, kad ta moteris jaunus vyrus nukankina.
Laumė- viena ryškiausių moteriškų būtybių lietuvių mitologijoje. Tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse.
Charakterizuojant laumės šeimininę padėtį, reikėtų pažymėti, kad tautosakoje, kaip jau buvo kalbėta, kartais ji vaizduojama kaip ištekėjusi moteris. Viename tekste užsimenama apie laumės ir Perkūno vedybinius ryšius. Bet ji nebuvo ištikima vyrui, o pagimdė sūnų nuo vaikino ant žemės.
Laumė laikė paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių . Jis augo pas kitus žmones žemėje. Sužinojęs Perkūnas ištrėmė laumę į žemę.
Laumės apibūdinamos kaip neturinčios pastovios gyvenamosios vietos, kaip benamės, klajojančios moterys. Matyt tokiomis jos tapo, kai buvo ištremtos iš dangaus, kur kadaise gyveno, į žemę.
Remiantis sakmėmis ir tikėjimais, galima rekonstruoti lietuvių mito apie griausmavaldį ir jo šeimą fragmentą. Įdomu tai, kad atkuriamame lietuvių mite netiesiogiai pasmerkiama moters neištikimybė ir parodytas jos likimas pažeidus įprasto gyvenimo taisykles. Tai klajojančios, besiblaškančios, nerimaujančios dėl savo vaikų ir juos užgriuvusios nelaimės moters likimas.
Kai laumė kuriam laikui palieka savo vaikus, ji nerimauja, kad jų neištiktų nelaimė. Kai moterys, pas kurias laumė ateina verpti, nori ja atsikratyti, pasako: „pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai, kad net laukai skamba“; taip pat „Dangus bedegantis, danguje beverkia“.
Pamaniusios, kad jų vaikai pavojuje, laumės išbėga iš trobos.(10. psl.19)
Žinoma keletas sakmių siužetinių tipų, kuriuose pasakojama, kaip laumė, norėdama atsikratyti savo negražaus laumiuko, apkeičia jį su žmonių vaiku ir šį pasiima sau.
sssgendą Ar galima šiandien taip, kaip pasakoje apie Eglę, suvokti moters psichologinį skirtingumą, jos religinę funkciją, jos stiprybę ir silpnybę visuomenėje? Ar turime ieškoti kitokių intelektinių modelių, kitokių simbolinių kategorijų? Nes anuomet pripažintas pasaulio vaizdas nebeegzistuoja, o ant jo pagrindų susikūrusi nauja sąminingumo stuktūra.
KRIKŠČIONIŠKOSIOS SĄMONĖS STRUKTŪROS
XV amžiuje mes dar neturime lietuvių kalba rašytų tekstų, kurie leistų mums analizuoti moterų reikšmės interpretavimą. Tačiau toks tekstas atsiranda su pirmąja lietuviška knyga. Mažvydo „Katekizmas“ priklauso laikotarpiui kurį V. Kavolis(knygoje„Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“)
pavadino ankstyvuoju moderniuoju amžiumi. (3.psl.35)
Kalbėdamas apie vyriškas pagonybės apraiškas, Mažvydas vartoja moterišką dievybių kategoriją.Pagonybė identifikuojama su moteriška religija.
Krikščionybė- viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera. Pagonybės ir krikščionybės santykis suprantamas kaip kova tarp moteriškų ir vyriškų religinių sferų. Moteriškoji religijos sfera yra suvedžiojanti, netikra.
Šiais laikais mes kartais suvokiame laisvę kaip priešingybę tradicijai. Kad būtum laisvas, reikia atsisakyti tradicijos varžtų. Tokia pozicija būtų artima Johnui Stuartui Milliui. O Mažvydo knygoje burtininkė atstovauja ir tradicijai, kurią krikščionybė bando sugriauti, ir laisvei-
būtent tam, ką žmonės daro, išreikšdami save. Tai galėtų būti archaiškos kultūros požiūris, nes joje laisvė ir tradicija galėtų būti moterų galvojimo išraiška. Gal moterų galvojime laisvė ir tradicija labiau sutampa, o vyrų galvojime jos labiau išsiskiria ?
Pasaulio kultūros modeliuose moteris labiau priklauso gamtos ir prigimties sričiai, o vyriškasis pradas atspindi kultūrą. Viktorija
Daujotytė pažymi, kad savo prigimtimi moteris pasaulį pažįsta giliau, nes „ji yra gimdančioji. Bet jos gilusis pažinimas lieka joje, nėra esmingiau atvertas kultūrai. O tais atvejais, kai jis yra atvertas ar bent pravertas, nėra atpažįstamas “ .(3. psl. 37)
Moteriškojo identiteto paieškų aptinkama ir XIX a.pabaigos – XX
a.grožinėje lietuvių literatūroje. Moters prigimtį bei iš jos kylančią užduotį savo kūryboje puikiai atskleidžia Šatrijos Ragana; „būdama jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis negali duoti, ją mažiau negu paskendusį veikliame ir žemės reikaluose vyrą patenkina visų šios žemės dalykų laikinumas“. Moteris pažysta giliausius būties slėpinius. Ji pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja, taip pat palydi į paskutinę kelionę. Taip žmoguje per motiną- moterį užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.
Kiekvienu atveju turime moterį , kuri yra vyrų priešprieša ne tik religijoje , mitologijoje , bet ir visuomenėje , socialiniuose santykiuose.
Žvelgdami į XIX a. pabaigą Maironio poezija , mums pasako , kuo tuomet galėjo skirtis vyriškasis ir moteriškasis subjektyvumas bei savivoka
. Vyriškas balsas tapatinasi su begaline jūra , su jos galia , su tuo , kuo jis pats nėra ir negali būti . Jūros neramumas – tai , kas traukia vyrišką elgesį .
Beribės aspiracijos išsiveržti iš visiems privalomų visuomeninio gyvenimo rėmų Maironio poezijoje reiškiamos tik vyro. Tas vyriškas beribių aspiracijų „aš“ turi silpnybę. Jis verkia , pats nežinodamas dėl ko :
Kam ašaros veržias ir byra?
Aš patsai nežinau ,
Tik Aukščiausio prašau ,
Kad stiprintų verkiančią lyrą . (3.psl.68)
Beribių aspiracijų vyras savyje negali rasti atramos . Maironio vyras
, siekdamas begalybės , kaip individas jaučiasi silpnas . Jis prašo
Aukščiausiojo pagalbos, nes nori gyventi ir kariauti. Vyrų gyvenimas-
aktyvus dalyvavimas istorijoje- drauge yra ir kova. Kariavimo motyvas pakartojamas Maironio šauksme savo atgimstančiai kartai: „ Ginkim, ką mūsų proseniai gynė! / Žadinkim brolius meile drąsia!“ Tik vyrai, sūnūs, proseniai, broliai. Apie moteris, dukteris, prosenes šiame šaukime į kovą-
nė žodžio. Kariavimas, aktyvus istorijos formavimas yra būdingas vyrams.
Ir Žemaitė, ir Maironis sutaria, kad moters dalyvavimas visuomeninėje veikloje lemia santykis su vyru, o ne jos pačios apsisprendimas. Kovoti būdinga vyrams.
Nekovojančios moters modelį patvirtina Aleksandras Dambrauskas-
Jakštas, rašydamas: „kova tai vyrų, o ne moterų pašaukimas“.
Taigi maironiškajame vyro modelyje yra du motyvai: galingas, realybę transcenduojantis ilgesys, kurio neįmanoma realizuoti šioje žemėje, ir kariavimas- aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį.
O koks yra moteriškas subjektyvumas? Kalbėdamas moters balsu,
Maironis visai kitoks:“Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, / Žydėsiu, kaip žydi laukai“. Čia vyro poeto įsivaizduotos moters subjektyvumą galima apibūdinti kaip pasitenkinimą natūralia būtimi. Moteriai užtenka girių ir laukų, jos būtis harmoninga šiame ribotų dimensijų, ūkininko kasdieninio gyvenimo aplinkoje, namų pasaulyje, ji nepatiria transcendencijos ilgesio, jai nereikia kelti senelių iš kapų, aktyviai dalyvauti istorijoje, kovoti.
Vieną šitokios natūralioje būtyje telpančios ir ja pasitenkinančios moters implikacija 1914 m. Išreiškia Dambrausks- Jakštas savo korespondencijoje Stasiui Šalkauskiui. Moterys neieško tiesos, nemąsto tiek, kad joms reikėtų tiesos pažinimo, neturi intelektualinio poreikio sąmoningai suvokti savo gyvenimo reikšmę ir koherentiškai interpretuoti savo patirtį filosofiniu galvojimu. Šalkauskis su šitokia pažiūra tuomet nesutiko. Jis moteriškame jausminiame intensyvume įžvelgė net pranašavimo galią. Šalkauskis skiria moteriškąjį ir vyriškąjį pažinimą, bet moteriškąjį pažinimo būdą laiko pranašesniu už vyriškąjį. Moteriškąjį pažinimą jis sieja su emocine jausmine intuicija, vyriškąjį pažinimo būdą- su protu. Jis teigia, kad pasikliovimas protu yra vyriškojo pažinimo būdo bruožas.
Tolimas , o gal ir ne itin, ir tradicinis vyrų požiūris, išsakytas moterų atžvilgiu mūsų patarlėse (Lilijos Kudirkienės, „Boba ir vyras:
patarlių tradicija“). Ko tu mergos bijai, kad velnio neatboji. Ilga kasa-
trumpas protas. Be vyrogalvos boba nieko nesugalvos. Moteriškas protas keliaislotais už šuns šūdą lengvesnis. Bet visa tai sakoma visiškai nesistengiant bent kiek pagrįst: nusistatimas išankstinis ir neaptariamas.
Kvaila, ir tiek, nes- boba, nes- moteris. Ar lietuviai tikrai tokie bjaurūs, nepakantūs moteriai , tokios prastos nuomonės apie ją? Ne . tai tik moteriškas prigimimas prastai vertinamas. Tokios patarlės esą sugalvotos vyrų gal savo „psichologiniai pozicijai“ sutvirtinti „pranašumui“ paliudyti. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyvenimas bei moteris šeimininkė, motina, -patarlės visai kitaip skamba: Vyras laiko vieną namų kerčią, moteris-tris. Gera motė vyrui kelią rodo(?).
Seniausiuose žodynuose žodžio boba ir išvis nėr.(7.psl.66).
O XIXa. pabaigoje panašus procesas kartojasi jau tarp lietuviškai rašančių lietuvių inteligentų. Tuo metu lietuvės bajorės buvo jau labiau paveiktos romantinės tradicijos bet tarp inteligentų, kilusių iš kaimo, liko ta pati situacija: romantinis galvojimas vyrų savimonėje galėjo būti ryškesnis. Ir dėl labai panašių priežasčių: vyrai jau baigę universitetus, moterys dar tik pradeda lankyti aukštesniąsias bitininkystės ar gailestingųjų seserų mokyklas, ir jeigu jos yra ištekėjusios, kaip Žemaitė ar Lazdynų Pelėda, tai turi rūpintis šeima.
Maironiška gelminė psichologija, aišku, negali būti kilusi iš kaimo kultūros. Ji neturi jokių panašumų su šia, ypač suvokiant vyriškąjį identitetą. Moteriškasis individas dar gana artimas kaimo kultūrai, folklorine tradicija dar gali būti remiamasi suvokiant moterį, bet vyras nuo tos tradicijos jau atitrūkęs.
O kada šis modelis nustoja veikti Lietuvoje? Galėtume manyti, kad
Salomėja Nėris atmeta maironiškąją moters sampratą. O kiek vėliau jis rašys:“Ak,ta begalinė aistra gyventi, gyventi laisvai kaip žmogus erelis!Toji aistra liepsnoja lyg didžiulis, kurios šviesoj visi šešėliai ir visa aplinkuma paskęsta lyg skardus karo trimitas, kurio garsuos visi pasaulio garsai pranyksta lyg vėjas, kuris į erdvias padanges iškelia, taip ji mane stumia į gyvenimą, į tą didį, platų, laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjo pasaulį.jai kokį pasaulio siūlai taisyklėmis vadinami, norėtų varžyti laisvę- sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžyti laisvę, kai žmogus savyje esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojas palieki?! “
Čia prabyla tos moters savybės, kurias Maironis yra paneigęs:ne ribotumas, o begalinė aspiracija peržengti visas ribas, varžančias žmogaus laisvę. Čia drąsiau negu Vincas Mykolaitis- Putinas“Altorių šešėly“kalba moteris. Tai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žymiai vėlesniu laiku, bet atrodytų, kad čia ir pasibaigia maironiškoji gelminė psichologija.
Sakoma, kad Maironis mirties patale prakeikęs Nėrį. Jei jis ją ir prakeikė, tai galbūt todėl, kad ji turėjo tas moters savybes, kurių jis specifiškai moterims nepriskyrė. Savo gyvenimu, egsistencija ji paneigė, atmetė pagrindinius Maironio gelminės psichologijos motyvus. Tad lyg galima tvirtinti, jog su Nėrimi baigiasi šitoks vyrų ir moterų charakterių modeliavimas.
Vytautas Macernis rašė:“Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę, / Moteris didžiuojasi ir myli vyrą“. Moteris tokių sapnų nesapnuoja, juos sapnuoja vyras. Ir moteris myli vyrą dėl jo vizijų, dėl jo aukštų siekių nebe 1895metais, o puse šimtmečio vėliau.
Mačernis pripažysta:“ Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos“, moteris ją jau suradusi, kaip Maironio laikais rūtų daržely, laukuose ir pievose, kuklioj folklorinėj aplinkoj, kur viskas harmoninga, gražu ir jauku. Mačernis labai avangardiškas, drąsus, išsilavinęs poetas, pirmasis autentiškai išsilavinęs. Mačernis sugeba grumtis su nežinia, su likimu, bet moterį dar suvokia kaip Maironis.
Vyrą kankina ilgesys, ir jis nesutelpa žemėje, moteris išmoko gyventi savo ribotoje sferoje. Pusę šimtmečio išliko pastovus psichologinis modelis.
Nyka – Nyliūnas galutinai jį sugriauna:“Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo/ Ir vėl nuėjus sėdi tarp išmėtytų žaislų, / Kur guli švino kareivėlis (…) / Todėl tegu dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos / Ir lūžta, neišlaikę viso žemės liūdesio sunkaus; / Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai lankstų, / Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus / Ir tik tada tegu ant žemės krinta / Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų giesmės… “ Moteris čia jau šalia kovojančio žmogaus, jos ilgesys pralaužęs kasdienybės rutiną, ji gyvena idėjinių kovų, idėjinių audrų pasaulyje ir siekia, kap ir vyras, atnešti nuostabią šviesą visiems. Ko gero, čia ir pasibaigia maironiškasis ciklas, bent jau išeivijoje.
Lietuvoje dar ir šiandien ši psichologija nėra visiškai pamiršta.
XX amžiaus pradžios alternatyvos
Nuo senų senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir žmoną.Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims bei svarbią jos reikšmę senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, teisine užfiksuota paprotinės teisės nuostata- už moters užmušimą ar sužeidimą bausti dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro („ Prūsų teisyne“ 1340
m.). Vadinasi, moteris vertinama dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata, besiremianti paprotine teise, XVI a.buvo įrašyta į visas tris Lietuvos
Statuto redakcijas (1529, 1566 ir 1588 m.). tai rodo išskirtinę pagarbą moteriai kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai.(1,psl.10)
XX a. Pradžios lietuvių literatūroje atskleidžiamas psichologinis moters trapumas. Ji dar nepriklauso kultūros sferai, nedalyvauja idėjų audrose, bet jau yra išėjusi iš saugaus, ją globojančio broliško kaimo aplinkos, nors dar niekur nenuėjusi, o vyrai jau yra perėję į miestietišką gyvenimo būdą, į idėjines kovas, į partijas, į kultūros sferą
Kitą alternatyvą šito laikotarpio vyrų ir moterų santykiams suvėkti pasiūlė Vydūnas jau 1902 metais. Jis vaizduoja moterį, kuri yra apsisprendusi ir savimi pasitikinti moralinė individualistė, kuri pati pasirenka, ką garbinti: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas šventa man. “ Tai apskritai moralinio individualisto pareiškimas, galėtų taip kalbėti ir vyras, pavyzdžiui, bet Vydūno dramoje šiuos žodžius taria moteris(nors ir ne konkretus žmogus, o literatūros herojė). Šiai moralinei individualistei jau užtenka jos pačios apsisprendimo, nebereikia kitų paramos.
Kitoje Vydūno dramoje Daiva savo berneliui, norinčiam tik ją mylėti, atsako: „Eikš tad! Ir stokis pasiryžęs! / Žiūrėki į tautos kelionę! (…)
Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajust ramybę, būti sau laimingu. / Yra tai ir uždavinys“.
Moteris primena vyrams moralinę atsakomybę ir tampa jiems moraliniu modeliu, vadovu. Ta tema tęsiama kelionėse Vydūno dramose. „Vyrams griaunant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyrai žudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsime gyvybę ir malonumą. Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo“. Moteris – vadovė, šaukianti vyrus į moralinę atsakomybę.
Tiesa, ir pats Vydūnas kai kuriais atžvilgiais riboja moterų veiklą visuomenėje, sprendžia, kas moterims leistina arba neleistina. Viename savo traktate aiškina, kad šeima yra vyriausioji moters gyvybės ir valdžios vieta: „Moteriškos gali kiekvieną vietą užimti kaip vyriškieji, žinoma, kiek jų prigimtis tam yra tinkama. Todėl negali jos eiti šventintojų, teisėjų ir valdytojų pareigas. Kūrybos galių pašauktos gyvybei daugint, jai atvest į šią esamybę, jos netinka jai ir tiesiogiu būdu aukštint “.
Literatūriniuose Vydūno veikaluose moteris šaukiama būti moraliniu modeliu vyrams ir atgaivinti tautą savo pavyzdžiu, bet socialinėje praktikoje vadovaujantys vaidmenys visuomenėje joms netinka. Jų modelis turi būti vien simboliškas. Jos turi veikti iš vidaus, apeliuodamos į jausmus, augindamos vaikus ir stiprindamos suaugusių vyrų charakterį, bet joms negalima turėti sprendžiamos galios.
Kodėl Vydūnas neleidžia moterims užimti vadovaujančių pozicijų visuomenėje, jeigu jos yra moraliai tobulesnės? Gal dėl to, kad tas jų moralinis tobulumas nebūtų suterštas? Vydūnas čia gal vadovaujasi mintimi, kad administratoriai turi imtis veiksmų, kurie kompromituoja moralinį principą, ir todėl mums reikia išsaugoti moteris kaip moralinį pavyzdį, neįsileidžiant jų į viešąjį gyvenimą.
Vydūnas rašė, kad „Motera su savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau rišta erdvės ir laiko ir daug giliau įguldyta į gamtos galių srovę negu vyras. Motera yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi žengti ateidamas į šį pasaulį“. Jis pabrėžė moters gebėjimą visame žmonijos gyvenime dalyti dvasinius turtus bei skleisti šviesą pasauliui. Pasak autoriaus, moteris „gimties uždaviniu paduoda savo vaikui visą savo giminės, tautos ir padermės praeities turtą“.
Žengiame į tarpukario Lietuvą. Viena pagrindinių šio laikotarpio temų laikyčiau neužbaigtą išsilaisvinimo tema Nepriklausomybės atgavimas
1918
m. daugeliui ne tik atrodė džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individo išsilaisvinimo, neriboto veržlumo pojūtį, kuris ypač atsiskleidė jaunesniųjų kūryboje. Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet ir individas pajunta savyje galią audringai veikti, savo individualybės energiją.
Tai, kad lietuvių visuomenėje nėra išsilaisvinančių ir kitiems išsilaisvinti padedančių moterų, gali būti paaiškinta ir paties Putino
„Nuvainikuotosios vaidilutės“ principu, kai moters išsilaisvinimą galima pagrįsti tik tuo motyvu, kad bus gimdomi herojai. „Nuvainikuotosios vaidilutės“ mintis apibendrina 1947m.išeivijoje išspausdinta Maceinos filosofinė“Nuvainikuotosios vaidilutės “interpretacija. Pacituosime keletą pastraipų, kuriose Maceina kalba už Putiną (interpretuoja Putiną su juo identifikuodamasis) : „Kultūrinė kūryba, vis tiek, ar ji reikšis meno ir mokslo srityse, kaip pas Aischilą, ar visuomenės srityje, kaip pas
Mickevičių, yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šiose srityse sugeba padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas, objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės. Moteris yra nepaprastai galinga ir stipri, tačiau kitoje, ne objektyvinės kūrybos srityje.“ Šitas atperkamasis veksnys moters rankose yra ne kas kita, kaip pašaukimas gimdyti. Jeigu moteriai šioje sąmoningumo struktūroje atimama kūrybos teisė, tai kartu atimama galimybė ja pagrįsti laisvės reikalavimą.
Ši logoka atima iš moters argumentaciją, jog laisvės jai reikia dėl to, kad būtų kūrybinga. Ir todėl gal galima suprasti. Kodėl išsilaisvinančiai moteriai taip sunku gyventi.
Bet jei šioje Putino ir Maceinos galvojimo schemoje moteriai atimama kūrybos teisė, tai vyrui atimama meilės galia ir tuo pačiu- atsakomybė už savo meilę. Tuo tarpu meilės nešėja ir jos žadintoja yra ne kas kita, kaip moteris. Ne vyras yra meilės šaltinis. Meilė yra tik duodama vyrui, o ne jo kuriama, ir dėl to jis negali būti už ją atsakingas.
Čia šiek tiek panašu į jau kelis kartus minėtą tezę: vyras siejamas su kultūra, o moteris su gamta. Tačiau vėl truputį susikomplikuoja šios lygtys: gamta, su kuria siejama nuvainikuota vaidilutė, yra sutapusi su tautos likimu, jinai gimdo ne šiaip sau, kad gimdytų (gamtos balso šaukiama arba instinkto skatinama), o tam, kad stiprintų savo tautą.
Antanas Maceina, kalbėdamas apie tautinį auklėjimą nurodo, kad moteris „ visados yra pirmutinė savo kūdikio auklėtoja tautos ir tėvynės meilei. Tautiško auklėjimo atžvilgiu šeima turi grindžiamosios reikšmės: ji sukuria individo tautiškumo užuomazgas“. Jis taip pat pabrėžia motinos svarbą auklėjant vaiką patriotine, religine, nacionaline dvasia.
Moters ryšį su prigimtimi, kurį Putinas pabrėžia, stipriai pajunta ir Nėris. Ji rašo: „Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumas susikaupė manyje“. Šiuo atžvilgiu panašus ir Nėries moters supratimas. Ji taip pat labai stipriai išreiškia laisvės motyvą, toji laisvė yra emocinė, ir jos ilgesys jaunystėje atrodo bendras ir vyrui, ir moteriai. Bet vyras ankščiau praranda emociškai suvoktą laisvės ilgesį. Moteris jį išlaiko.
Kadaise ir vyras, ir moteris buvo panašūs tuo beribiu laisvės ilgesiu, tai nėra specifinė vyriško ar moteriško charakterio savybė, nes abu tą ilgesį jautė ir juo dalinosi, bet vyras greičiau perdegė, vyrui jis greičiau praėjo.
Vyras yra prijaukinamas savo sendinančio racionalumo ir visuomeninių atsakomybių, o moteris išlieka begalinio ilgesio saugotoja,nesuvaldoma būtybė. Gal dėl to, kad ji mažiau racionali (pačios Nėries interpretacija), arčiau prigimties.
Šalkauskis skelbia 1929 metais: „Galiausias moterų nelaisvės ir įvairaus pavergimo šaltinis yra tasai faktas, kad didžioji moterų dauguma neįgauna niekados tikro savo vertės pajautimo, neapsisprendžia laisvai bei sąmoningai ir nesugeba nuosekliai vadovautis savo gyvenime bei veikime racionaliais motyvais“. Šalkauskis „Gairėse moterų klausimui spręsti“
kaip tik pasisako siekti lygių teisių.Nors anot Stasio Šalkauskio, „šeimininiame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja, turinti glaudesnį ryšį su vaiku fiziologijos ir doros atžvilgiu“. Filosofas pripažįsta jos sugebėjimą labiau įsigilinti į savo vaikų reikalus ir juos atjausti bei daugiau skirti jiems meilės. Moters motinos pašaukimą jis vertina labiau negu moters visuomenininkės paskirtį.
Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje
Nagrinėjant XIX a.pabaigos- XX a. vidurio lietuvės vaidmenį šeimoje bei kaimo bendrijoje, iškyla daugybė klausimų. Koks pačios moters identitetas šeimoje, kaimo bendruomenėje? Koks jos požiūris į motinystę, šeimos gyvenimą ir ko iš jų tikisi? Kaip šeima ir bendruomenė formuoja moterį kaip individą nuo gimimo iki svarbiausio jos gyvenimo lūžio-
santuokos ir nuo jos iki mirties? Visi šie klausimai įsiterpia į amžinąjį gyvenimo ir mirties kaitos ciklą, kuriame svarbi vieta tenka moteriai.
Remdamasi lietuvių šeimos papročiais bei liaudies tikėjimais, bandoma atskleisti moters motinos pašaukimą, jos vaidmenį ir funkcijas šeimoje bei kaimo bendruomenėje.
Individas išgyveno amžiaus ar jo socialinės padėties patikimus, dažnai lydėtus tam tikrų ritualų. Perėjimas į kitą ąmžiaus grupę ar socialinę padėtį vyko įvairiuose egzistencijos lygiuose, nors moters gyvenimo etapai panašūs: gimimas, socialinė branda, santuoka, nėštumas, motinystė, kaip asmens perėjimas į aukštesnį socialinį ligmenį, mirtis.
Kiekvienas šių įvykių paprastai susijęs su atitinkamais ritualais, kurių tikslas- padėti individui sklandžiau pereiti iš turėtos pozicijos į dar nepatirtą ir išgyventi rėliginės bei socialinės padėties pokyčius.
Ritualai, pasak A. Baiburino, ir yra ta ypatinga elgesio programa, kuri padeda individui nugalėti kritiškas būties situacijas.
Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį- ypatingas momentas. Senosiose kultūrose“kūdikio gimimas apskritai suprantamas kaip dievybės dovana, savotiška hierofanija“(1.psl.41). Šiame liminiame laikotarpyje naujasis žmogus išeina iš motinos įsčių į šio pasaulio erdvę kurioje „jis dar nėra pripažintas šeimos ir nėra priimtas visuomenės“.
Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryški būsimosios kūdikio motinos pagalba. Šiuo laikotarpiu jos elgesys, o ir ji pati tampa kūdikiui pavyzdžiu. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata ir net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl laukiančioji turėjo bųti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis, vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. Ji pati stengėsi nesistebėti, kad vaikas į juos neatsigimtų.
Besilaukiančoji turėjo laikytis tradicinių liaudies tikėjimų, dažnai ir prietarų, kurie jai draudė ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose, apskritai išeiti iš savo namų, kad neatsidurtų nepalankiose situacijose. Vyresnės kaimo moterys nėščiąją šmaikščiai perspėdavo: “Kol tuščia, moterėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia- už pečiaus sėdėk“ arba „nėščia būdama uliosi, giedosi, tai vaiko sulaukusi ašarėles liesi“.(1.psl.42)
Kaimo bendruomenė gerbė tą nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės nustatytų šeimos moralės normų. Ne tik šeimynos nariai, bet ir visi, kam tekdavo su ja turėti reikalų, stengėsi ją apsaugoti nuo nemalonumų ar susierzinimo. Pabarti ar kitaip užgauti laikyta nusidėjimu, nes tai galėjo pakenkti jos ir būsimojo vaiko sveikatai. Paprotinė teisė bet kokį rankos pakėlimą prieš kūdikio besilaukiančiąją laikė dvigubu nusikaltimu.
Anyta, motina ar kita vyresnė kaimo moteris jautė pareigą perduoti kūdikio besilaukiančiajai šimtmečiais sukauptą žmonių išmintį, patirtį, kad vaikas gimtų sveikas.
Tradicinėje kaimo bendruomenėje pasitaikydavo ir netipiškų atvėjų, kai moterys bandė nutraukti užsimezgusį nėštumą liaudies medicinos priemonėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo abortai kaime nebuvo paplitę, nes kūdikio vengianti moteris kaimo bendruomenėje buvo labai smerkiama. Tyrimų medžiaga rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kaime nėštumas buvo nutraukiamas gana retai, nes moterys laikėsi religijos ir liaudiškosios tradicijos nustatytų moralės normų.
Lietuvos kaime per šimtmečius susiformavo bei nusistovėjo tam tikra dorovės normų kultūra. Dorovinės vertybės egzistavo kaip moralės normos, kurias reglamentavo žmonių isitikinimai, pažiūros bei liaudies tikėjimai, prietarai. Dar prieš kūdikį pradedant visas sutuoktinių dėmesys buvo nukreiptas į būsimąjį palikuonį. Vaiko atsiradimui tiek mergina, tiek ir vyras buvo ruošiami šeimoje jau prieš vestuves. Renkantis vedybų partnerį žiūrėta, kad būsimieji sutuoktiniai būtų sveiki. Manyta, jog nuo jų doros, fizinių ir dvasinių galių, charakterio savybių, gyvenimo būdo priklausys palikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata ir laimė. Todėl kiekviena motina savo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti dar įsčiose, laikydamasi gamtos papročių bei mistiškų nuostatų.
Daugelis apeigų šiuo metu jau užmirštos. Minėtos apeigos XIX
a.pabaigoje- XX a.pradžioje dar nebuvo praradusios apeiginės paskirties.
Kiekviena apeiga turėjo prasmę- nulemti vaiko ateitį bei formuoti jo savybes.
Nuo senų laikų yra tikėta ypatinga motinos žodžio galia (prakeikimas), nuliamenčia vaikų, kitų žmonių likimus. Tautosakos archyvose sukaupta daugybė prakeikimo aprašymų.
Ten, kur baigiasi Puvočių kaimo sodybos, prasideda plačios ganyklos, nežinia kodėl keistai vadinamos Odomis, dešiniajame Merkio krante dūkso nemažas, taisyklingai skeltas Perkūno akmuo. Susidūrimas, tarsi akistata su akmeniu, su jo aplinka, kaip aš dabar manau, mums ir, ko gero, ankstesnėms kartoms buvo tam tikra neoficiali iniciacija- perėjimas į bendruomenės vyresniųjų arba jaunimo „luomą“.
Perkūno akmenį legenda. Kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininko dukterį. Matyt, meilės būta abipusės ir karštos, nes, nepaisydami griežtų tėvų draudimų, įsimylėjėliai nutarė būti kartu. Meiliai beburkuojančius besitariančius ant didelio akmens tarp brūzgynų, čeraškynų juos ir užtiko mergaitės motina. Sako, kad pirmi jos žodžiai buvę: „Kad jus Perkūnas suvienčiavot! “ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Atsitokėjo motina vietoj vaikų pamatė tik perpus perskeltą akmenį…
Kartais prakeikimas yra netgi žmoniškosios prigimties praradimas.
Kuris pasakojimuose, legendose ar sakmėse socialiai ir moraliai motyvuojamas. Kodėl būtent akmeniu prakeikiama? Pateikėjai tai aiškina paprastai: „Motynos širdis buvus kieta kaip akmuo“ (Elena Baliukienė, g.
1912 m. Vilkiaucinio k., Varėnos r.). „Akmenio sunkiausia dalia. Jo niekas nemyli, prie jo neprisiglaus, nesušils“ (Bronius Meidus, g. 1923 m.
Pašiekšnės k., Švenčionių r.) ir pan. Ir iš tautosakos matome, kad akmuo asocijuojasi su šalčiu, kieta širdim, sunkia žmogaus dalia.(9,psl.)
Motinos žodžiai maginę prakeikimo galią įgyja ir kepant duoną. Duonos kepimas buvęs ypatingas laikas, kada galioja daugybė draudimų ( nesikeikti, neminėti piktos dvasios ir pan.). Tai tam tikra prasme sakralus laikas (kaip šventa laikyta ir pati duona).Tada išsprūdęs netinkamas žodis gali nulemti žmogaus likimą. Aišku , kad „Mocynom nesaka keike savo vaikų.
Geras žodzis ugdo, piktas mocynos žodzis akmeniu gula an vaiko dalios “
(Marijona Jezukevičienė.g. 1911 m. Perlojos k.Varėnos r.). (9.psl)
Tradicinė kultūra, anot V. Šatkauskienės, – dorovinga ir skaisti, bet ir slėpiningiausiojo dalyko, lyčių santykio, – niekam nepavyksta apeiti.
Kokiame savo gyvenimo amžiuje imam suvokti lyties skirtumą? (A.
Vyšniauskaitė, „Žmogiškosios savimonės formavimas ankstyvoje vaikystėje“).
(8.psl.53) Lyties skirtumą esą pradedama suvokti trečiaisiais savo gyvenimo metais. Senojo kaimo šeimose labiau laukta gimstant berniuko, nes mergaitė
– tik papildomas kraitis iš namų. Bet visiems ateisiantiems, be abejo, linkėta, kad būtų „sveikas, protingas, darbštus, sąžiningas, gerbiantis tėvus, atjaučiantis atjautos reikalingus“, trumpai tariant- laimingas.
Tuo turėjo pradėti rūpintis jau laukiančioji motina:gink Dieve- nieko nevokt, nematyt ko nešvankaus, negražaus… Ir pribuvėja stengėsi nulemti gimstančiajam sėkmę: priimti ne plikom rankom, o gražiu rankšluosčiu, kartais mergaitę- su vyro kelnėm rankose (jauna ištekės). Kai vyriasnieji vaikai domėdavosi, iš kur jų sesutės, broliukai bei jie patys, dažniausiai išsisukinėta: gandras per kaminą atnešęs ir pan.
Ar toks aiškinimas dabartinėmis mūsų viešumo, informatyvumo sąlygomis geras? Matyt, ne. Tėvų išsisukinėjimas tik žadinąs smalsumą, įstumiąs į melą. Jau 3-4 metų vaikui reikia aiškinti tiesą- labai subtiliai, su meile: vieną dalį esą davė mamytė, kitą- tėvelis…
Tačiau A. Patackas, ne itin su tuo sutikęs: ar ne per lengvai esą atsižadame „paskutinio mūsų skaistybės bastiono- tradicinės kultūros?“, įniko į šneką apie vyriškąjį pradą lietuvių kultūroje. Esame moteriško prado kultūros žmonės. To ženklai- epinio mąstymo stygius, neturim epo, tautosaka- tik lyriška, šiandieninėje poezijoje- stipriausias taip pat lyrizmas, LDK statute, juridiškaisunorminusiame mūsų prigimtinę teisę, už moters nužudymą numatyti net dvigubą baudą.(8.psl.53)
Skirtingų lyčių žmonės, „be abejo, pakankamai skiriasi“: apranga, mėgstamu maistu, darbo pareigomis, bet- viskas vienodėja. Moters išskirtinumo nekintanti esmė, be abejo, – jos vaisingumas.
R. Balsys sakė ( „Vaisingumo skatinimas vestuvių papročiuose“):
„bevaikė šeima – betikslė“, „Dievo užmiršta ir paniekinta žmonių“.
(8.psl.54) Kad taip neatsitiktų- jau ir vestuvėse rūpintasi: maginiai veiksmai, kurie teoriškai apibūdinti taip: kūlimo, daužymo bei liejimo, barstymo; jaunosios vežimo papuošalų nudraskymas ir iš to sukūrimas ugnies, šėlimas, triukšmavimas prie jos; sugultuvių sūrio kapojimas(nes tik kažką „sudraskius, sulaužius“, gali gimti kažkas nauja). Vaisingumo prašyta, atrodo, pirmiausiai iš Aukščiausiojo, iš Perkūno, kaip dabar iš Dievo.
MERGAITĖS IR MERGINOS SOCIALIZACIJA
Pamėginsime panagrinėti mergaitės- būsimos motinos fizinių bei dvasinių savybių ugdymą šeimoje. Dauguma dabartinių psichologų pripažįsta tiek prigimties, tiek ugdymo bei jų tarpusavio sąveikos svarbą formuojant kiekvieną individą.
Tradacinė lietuvių liaudies pedagogika, pagrįsta ilgaamže patirtimi, teigė, jog vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje ir jo auklėjimą baigti vedybomis. Motinos meilė prasideda, jos ryšys su kūdikiu užsimezga dar esant jam įsčiose, todėl kūdikio formavimas ir ugdymas labai svarbus ne tik jam gimus, bet ir iki jo gimimo. Tradicinėje lietuvių liaudies pedagogikoje vaiko ugdymo nuostatos buvo perduodamos intuityviai per liaudies tikėjimus bei prietarus, draudimų sistemą. Liaudies išmintis suvokė, kad motina- tai tas asmuo, kuris labiausiai paveikia vaiko vystymąsi. Motina ne tik tenkino biologinius kūdikio poreikius, bet veikė ir jo emocijas.
Dabartinių psichologų tyrimai rodo, kad motinos netektis veikia vaiko intelektualinį, fizinį bei pažintinį vystymąsi. Nutrūkus ryšiui tarp motinos ir vaiko, kyla grėsmė mažylio gyvybei. Jis pasijunta atstumtas, nereikalingas, nelieka dvasinio ryšio. Anglų etologas, psichoanalitikas
Johnas Bowlby yra pastebėjęs, kad kūdikio prisirišimas prie motinos sukuria prototipą vėlesnėms ilgalaikėms jungtims su kitais asmenimis- šeimos nariais, draugais ir galop vedyboms(1.psl.70).Tradicinės lietuvių šeimos kūdikį ankstyvojoje vaikystėje globojo ir prižiūrėjo motina.
Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitės socializacijos etapuose pastebimas ypatingas motinos ir dukters santykis.
Vos tik užgimus mergaitei, motina pradėdavo rūpintis dukterimi, kaip būsimąja motina, rengdama ją motinystei. Žindydavo ilgiau negu sūnų, kad ji būtų stipresnė vaikams gimdyti. Motina, taip pat, ypač rūpinosi dukters atjunkimu: paskutinį kartą ją žindydavo baigiantis delčiai, esą tada subrendusi duktė tik dvi dienas mėnesinėmis tesirgsianti. (1.psl.46)
XIX a. II pusėje- XX a. pradžioje Lietuvos kaime, kur šeimose buvo daug vaikų bei jų prižiūrėtojų- senelių, tetų, vyresniųjų broliukų bei sesučių, kūdikis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų tarsi pasinerdavo į tautosakos pasaulį. Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos, menamos mįslės, įvairūs vaikų žaidimai, patarlės, priežodžiai žadino vaiko vaizduotę, lavino protą, ugdė bręstančio žmogaus dvasines ir fizines savybes. Kupina humoro liaudies išmintis, tautosaka, perduodama motinos, senelės, vyresniųjų vaikų, ugdė vaiko emocijas ir skatino jį žaisti.
Žaisdami vaikai atspindėjo tam tikrus suaugusiųjų pasaulio idealus.
Žaidimas kartu atliko ir vaiko socializacijos funkciją, padedančią formuotis jo gyvenimiškai pozicijai.
Lietuvių šeimos papročių analizė liudija, kad formuojant žmogų kūdikystės laikotarpiu pagrindinis vaidmuo teko jo motinai ir kasdieninei namų aplinkai.Ankstyvosios vaikystės fazėje dedami ir vaiko tapatybės pagrindai. Pirmiausia vaikas save sutapatina su savo tėvais: mergaitei moters idealas- motina, berniukui vyro modelis- tėvas. Vadinasi, vaiko tapatybei pagrindą padeda tėvai.
Mergaitės ugdymui didžiausią įtaką turėjo motinos pavyzdys.
Nuo pat ankstyvos kūdikystės ji stebėdavo savo motinos elgesį šeimoje ir kaimo bendruomenėje. Mergaitė,nuo mažens stebėjusi motinos apsiėjimą su šeimos nariais bei kaimynais, giminėmis, vienaip ar kitaip jau pati dalyvavo iš senelių ir prosenelių paveldėtoje šeimos santykių sistemoje ir, nepastebimai ją perimdama, kūrė savo būsimos šeimos modelį. Į dvasinį mergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo daugiausia rūpinosi motina. Ne veltui sakyta: ką jaunas sudėsi, tą paaugęs turėsi.
Kalbant apie merginų tekėjimo amžių reikėtų paminėti pirmaeiliškumo teisę šeimoje. Pagal senovės tradiciją lietuvių šeimose buvo laikomasi vyresniškumo principo: neištekėjus vyresniajai seseriai, jaunesnioji neturėjusi teisės net į stakles sėsti.(1.psl.99)
Nuo pat mergaitės gimimo iki jos vedybų pagrindinis motinos rūpestis- kad ištekėjusi dukra taptų „laukianti“. Sėkmingą dukters motinystę motina siekė nulemti racionaliais bei magiškais veiksmais.
Motinystės sampratą taip pat formavo pati kaimo bendruomenė, besiremianti draudimais, pamokymais bei liaudies tikėjimais, ir pirmiausia reikalaujanti iš būsimos motinos dorai ir nepriekaištingai elgtis.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į senmerges, kaip ir į nesantuokinį kūdikį turinčias merginas , žiūrėta neigiamai. Žinoma pastarosios buvo smerkiamos labiau. XX a. III- IV dešimtmetyje, pakitus žmonių pasaulėžiūrai, mąstysenai, kaimo žmonių požiūris į senmerges keitėsi. Jis pasidarė atlaidesnis.
Tačiau tiek senmergės, senberniai, tiek ir nesantuokinio kūdikio susilaukusi mergina, neperėję vestuvinių iniciacijų, nepatekę į ritualu sankcionuotą būklę, iškrisdavo iš normalios socialinės kaimo bendrijos sąrangos. Tokios elgesio normos savaime skatino jaunimą kurti šeimą ir pereiti į kitą socialinės būties pakopą. Perėjimas į naują socialinę padėtį individui garantavo naują, pilnesnę egzistenciją, kurioje žmogaus galimybės galėjo plėtotis tobuliau ir pilniau, nes jis galėjo įgyvendinti paties
Kūrėjo žmogui pavestą šeimos, giminės ir žmonijos pratęsimo uždavinį.
Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinės jos egzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginti dar ne taip seniai, tai- vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.
Moteris šeimoje skirta giminei išsaugoti ir namų židiniui kurstyti.
Perėjusi iš vieno amžiaus tarpsnio- mergavimo į naują brandžios būties tarpsnį- moterystę, ji įgydavo naują socialinį statusą ir tuo pačiu metu išgyvendavo vidinę krizę, nerimą, būdingą bet kokiam perėjimui.
Kaimo bendruomenės palaiminimas, pritarimas santuokai buvo svarbus atsisveikinimo apeigų momentas. Bendruomenė sudarė ne tik kaimynystės ar giminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją, kuri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunavedžių socialinės brandos baigtį.
Atsisveikinimas su rūtų darželui, tai dar viena jaunosios atsisveikinimo su jaunystės dienomis apeiga. Lietuvos kaimas rūtų darželį nuo seno laikė merginos kuklumo, sielos grožio, doros išraiška. Pagal jį sprendė apie jos asmenį, todėl paskutinėmis mergavimo dienomis jaunoji verkaudama savo rūpestį dėl neaiškios ateities išsakydavo rūtai. Jaunosios verkavimas rūtų darželyje- tai senovinis gimtųjų namų erdvės atskyrimo ritualas.sauri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunav
Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenant šeimoje, nuolat dirbant, vargstant tekdavo ir susipykti. Žmonės sakydavo, kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Vyras ir žmona pykdavosi nedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, o naktį po vienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų, vaikų auklėjimo. Tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis, kaip žmonės sakydavo, „iš namų jis neišeidavo“, slepiamas nuo pašalinių žmonių, nes tai buvo laikoma nepadorumu.
Vyro ir žmonos santykiai atsispindi dainose(2. psl.119):
Teka upė per žvirgždzynų, Mylėk Dieve, nuok šio rozo
Nenor žirgas gerti; Jau daugiau nebarsiu.
Aš pajėmiau jaunų pačių, Karo svirne kančiukėlis
Neketinau barcia. Šešių diržų pinta,
Aš pabariau vienų kartų- Nusitraukįs kančiukėlį
Tris dzienelas verkė. Pamokysiu dirbti.
Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėjimu. Pyktį reikšdavo ir greitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis. Kai kur trankiai ant stalo dėdavo valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiau ir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Kaime retai pasitaikydavo, kad vedusieji susipykę išsiskirtų.
Šeimos ūkio kasą tvarkė dažniausiai vyras. Šeimininkės pinigai- tik iš vištų, sūrių, svogunėlių. Taigi tradicinėje mūsų kultūroje moters turtinė padėtis buvo „gana apverktina“: gavo ji turtą iš tėvų, bet „su vedybomis turtas pereidavo į vyro rankas“.(8.psl.56)
Mūsų kultūros senuosius papročius formavo socialinė sąmonė. Pasak
A.Žarskaus („Lytiniai santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje“):
Žmogus jautė vienybę su kitais žmonėmis, priklausomybę nuo jų ir visą, kas gyva. Apeigos, papročiai palaikė būtent šitą jausmą. Tad pagarba socialinėms normoms atsispindėjo ir lyčių santykiuose: giminės tęstinumas atrodė kaip pats nemirtingumas. Nūn- „asmeninės sąmonės šviesoje“
kiekvienas kuria savo nuostatas, požiūrius, atsisakoma paklusti išorinėms gyvenimo normoms, kiekvienam atrodo, kad jis pats žinąs kaip jam elgtis, kiekvienas nori laisvės į gėrį ir į blogį. Senujų papročių paneigimas neišvengiamas: taip šalinamos proto veiklos kliūtys (paprotys- pa ir protas: pamintas , žemesnis protas), ėjimo į aukštesnę, asmeninės sąmonės civilizaciją.
Bet šiandien esam kryžkelėj: „iššvaistėm senuosius papročius, moraliones normas, o savujų, asmeninių dar nesukūrėm“. Čia ir esanti šiandienos mūsų tarpusavio santykių, o ypač – gyvybės pratęsimo srity pakrikimo paslaptis. Nejaučiama atsakomybė prieš negimusius, tad lytiniai santykiai- egoistiški…
Reikės galiausiai suvokti ir proto nuostatų pragaištingumą, kai nepasitikima pačiu Pasauliu, Kūrėju, o vadovaujamasi išprotavimu. Asmeninę sąmonę turės keisti dvasinė. Bet papročių išoriniam „kevalui“ iširus, būtina išsaugoti jų „grūdą“, teigtų moralinių nuostatų esmę: lyčių santykiai, meilė- gyvybės pratęsimo. (8.psl.55)
Vyksta tradicinių moteriškųjų vertybių skaudūs lūžiai, nykimas-
tradiciniai išlieka tik moteriškumą išreiškiantys simboliai:laumės įvaizdis, ilgi plaukai.
XX a.pabaigos lietuvių literatūroje klasikinis moters motinos įvaizdis gerokai transformuotas – įgijęs išvikščią pavidalą. Dabartinės moters būsenoje vis daugiau disharmonijos, tarp dabarties pasaulio ir moters juntama vis didesnė įtampa. Moters motinos degradaciją vaizdžiai atskleidžia Jurgos Ivanauskaitės apysaką „Visi svajoja apie šunį“. J .
Ivanauskaitės „Mėnulio vaikų “ merginos negali gyventi be bandos, nors ilgisi tylos ir vienatvės, bet trapus jų moteriškumas paslėptas, sutelktas viduje. Iš čia kyla jų bejėgiškumas, beprotystė, mirties ir savižudybės troskimas. Iš tiesų XX a.pabaigos moters ama- tai tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje amžinąjį moteriškumą.
Moteris vyriškame pasaulyje
Moteris… Toks nuostabus ir prieštaringas kūrinys po Saule. Trapi kaip indas, jautri, subtili ir kartu sugebanti patraukti prie savęs galiūnų jėgą, įšminčių išmintį, karalių širdis.
XXa. Moters paveikslas keitėsi taip greitai, kaip keitėsi mados kryptys. Moteris pradėjo trokšti išreikšti „pačią save“ – tokią, kokia ji yra.
Kiekviena moteris ieško moteriškumo idealo, nori atrasti savo asmenybės bruožus. Dažnai ją žavi taip trokštama gyvenimo „laisvė“.
Kiekvieną moterį ar merginą nuo pat vaikystės lydi gilus širdies troškimas būti laiminga, mylima, gerbima, saugoma. Tačiau ne visos vienodai supranta laimę. Dažnai tam turi įtakos aplinka, kurioje augo mergaitė: tėvų santykiai, keik vėliau – bendravimas su draugėmis, literatūra, televizija ir kino filmų vaizdai, kurie įrėžė į sąmonę įvairiausius laimės stereotipus. Todėl kiekviena moteris turi įsivaizduojamos laimės paveikslą.
Po to jame atsiranda vis daugiau praktiškumo atspalvių.
A. Krikštaponiėnė teigia, kad daugelis šiuolaikinių moterų prarado moteriškumą. Moters paveksle atsirado vis daugiau ir daugiau vyriškumo bruožų. Kai kai moteris bando atrodyti nepriklausoma, stipri, jos vertė krenta. Dėl to širdies gilumoje kenčia ji pati, bei artimi žmonės (vyras, vaikai).(5,psl.6)
B.Obelienienė rašo: sakoma ,kad kiekviena margaitė nešina savo būsimais vaikais. Moteriškoji jungtis, nematomais saitais siejanti buvusias, esamas ir būsimas šeimos moteris, per gimdymą perduoda neįkainojamą moterišką patirtį. Jos ištakos siekia pasaulio pradžią ir turi daigybę pavadinimų- Moteriškasis Pradas, Pasulio Motina, Motina gamta.(19.psl 18)
Ieva veselnickaja savo knygoje „Moteris vyriškame pasaulyje“ kviečia nešvaistyti tokio brangaus gyvenimo pasekmių analizei, o ieškoti priežasties to, kas su mumis vyksta, kaip šias priežasis pakeisti, transformuoti ar pagaliau priimti, jei negalima pakeisti. Prisimindami tai
, kurkime savo gyvenimą, bendraukime su žmonėmis.
Kaip išlikti moterimi pasaulyje, kuris kinta, psichologiškai keičiasi? Pirmiausia reikia prisiminti, jog žmogus visų daiktų matas. Ir moteris turi visišką savarankišką funkciją, visiškai savarankišką savo būties prasmę. Būtinai turi būti prasmė, kad egzistuoja vyras ir moteris.
Esmė, Dievas, Didžioji idėja, Gamta – kas į ką tiki, kas kaip įformina-
negali būti tokia neūkiška, tokia nenatūrali, kad kurtų beprasmiškai. Ir jeigu gamtai reikėtų vyriškojo ir moteriškojo pradų tik žmogiškosios giminės pratęsimui, galima būtų rasti patogesnį būdą. Jau senovės graikai tvirtino, kad tauta, kurioje moteris- vergė, niekada nataps laisva. Nes vergė gali išauginti tik vergą. Užguita, PSICHOLOGIŠKAI užguita.
PSICHOLOGIŠKAI nelaisva moteris, jaučianti savo nepilnavertiškumą, negali išauginti psichologiškai ramaus, pasitikinčio savimi, sąlygoto iš vidaus gėrio ir laisvės idėja žmogaus. Vaikai juk mus jaučia. Moters funkcija-
priimti , isisavinti, nuspalvinti reikiama spalva, atnešti naują mintį, idėją- šioje vietoje kiekviena moteris- Mūza. Priimta manyti, kad elegantiška, prižiūrinti save moteris kur kas geresnė įkvėpėja nei moteris, išvarginta gyvenimo.
Keičiasi pasaulis. Moteris gali būti didžiulės gamyklos direktore, netgi vyriausybės atstove- tai nuostabu. Jeigu ji dar ir elgiasi kaip moteris, o ne kaip diktatorius, jeigu ji susiranda daugybę specialistų-
vyrų, kurie organizuoja technologijas, konstrukcijas, strategiją, o ji pildo tai… Visiškai efektyvu.Net ir šitoje situacijoje moteris turi turėti moteriškų priemonių, jeigu ji nežino , kaip šitą situaciją padaryti
MOTERIŠKU būdu ir griebiasi vyriškų būdų- ji pralaimi. Kokia ji bus nuostabi, kaip puikiai realizuosis ten, kur ji specialistė, kur ji moka, jeigu atliks tai vieninteliu būdu, kuris vyrams, neprieinamas, visiškai nepasiekiamas… Tai rodo jėgą, svarbiausią vyrišką vertybę. Šis pasaulis toks.Taip mes ir gyvename. Taip gyvena moterys. Moterys , kurios šaukia, kad nori būti moterimis, o veikia pagal vyrišką scenarijų, nes vyrai ėmė kažkodėl atsitraukti. Kodėl vyrai atsitraukė, galima panagrinėti iš socialinės pusės. Mūsų visuomenė. Vyras iš prigimties strategas, ieškotojas, atradėjas, atsidūrė situacijoje, kad nors ant sienos lipk!
Nieko nelaimėsi, namų savo šeimai nepastatysi, milijono jachtai neuždirbsi.
O jis žino savo intelekto, savo rankų, energijos, kurios vis dar yra, vertę. Tai vyriška tragedija. Šioje situacijoje vyras elgiasi visiškai teisingai: jis paprasčiausiai sustoja. O ką daryti? Pasaulis organizuotas taip , kad vyras pasidaro pasyvus. O moteris vis aktyvesnė. Ji aktyviai užgrobinėja vyriškas funkcijas. Vyras mato, kad vis tiek jam nėra kas ten veikti- tegu pasiima. Kokia stipri nebūtų moteris, vyriškame darbe ji vis tiek neprilygs vyrui,nes jos prigimtis kitokia…
Pas Rumi yra toks pasakymas: „ Kas yra moteris? Pasaulis. Ką tu jai besakytum, ji – savo. Nes moteris yra ne tik kūrinys, bet ir kūrėjas. Kas gali suprasti kūrėją? Vyras, suprantantis moterį, yra kūrėjas.“(4.psl.81)
Šis padalijimas , suprastas daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų, turbūt teisingas ir šiandien. Yra prasmės atsigręžti tik į vieną- į vyro egzistavimo prasmę ir moters. Kai žmonės vis dėl to sugrįš prie prasmės, tuomet, manau, vėl imsime grižti prie naturalūmo. Vyrai sako : „Kaip sunku.
Moteris nepanaši į moterį…“ Jie tvirtina, kad jie ne vyrai, nes nėra moterų. Moterys dėl to kaltina vyrus. Kas atsitiko? O kas yra moteris?
Neaišku. Bet jaučiasi… Štai ši moteris, o ta- ne. Kažkaip jaučiasi.
Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų?
Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja apstraktaus mątymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, „naminės“ būtybės. Veikloje vyrai dažniausiai siekia karjeros, prestižo, moterys- geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi žmonės, jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.
Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmona šioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Vis dažniau girdėti, kad moteris turėtų būti šeimos židinio, ar ta žvakele, aplink kurią viskas sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Sunku nesutikti su nuomone, kad moteris sugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emcines problemas. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters- globėjos ir vyro- medžiotojo prigimties.
Dabar suprantama ir natūralu, kad žmonės bando grįžti prie seno šeimos gyvenimo būdo. Mes jau suprantame, kad pagrindinis šansas- surasti apibendrintą prasmę, o tam reikia atrasti tikrai moterišką prasmę ir moteriškas vertybes. Kokia gi yra tikrai moteriška prasmė ir kokios moteriškos vertybės? Ne kosmetika juk. Tiesa, yra viena tikrai moteriška vertybė- nepajudinama ir nesugriaunama- motinystė. Ji moteriška. Moteris šiame vyriškame pasaulyje tik vienoje situacijoje tikrai moteris- kai ji motina.
Jau vaikustėje mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis. Kaip jos rūpinasi savo lėlėmis, taip ir mergaitės mama ją mažą glamonėdavo, rūpinosi. Ta geroji, mieloji mamytė. Ją mato palinkusią ties savo lovyte. Glostančiu šypsniu spindi jos akys, švelniausius žodžius taria lūpos. Nors kiek nemiegotų naktų, kiek dienos vargų vargelių!
Motina, ji ne tik turi galimybę gimdyti šiuos nuostabius padarus, bet ji ta moteriškumo erdvė, kurioje svarbiausia vertybė- Gyvenimas, bet kuria prasme.(4.psl.53).Motinos rankose žmossnijos ateitis. Jos gimdo, augina ir auklėja jaunąją kartą, kaip ir ankstesniais laikais.
Motinystė yra didelė moters privilėgija, kurios gamta nesuteikė vyrui.
Tik įsisavindama skirtingus moteriškus aspektus, moteris atveria galimybę keisti savo diapazoną. Paprastai kiekvienoje dominuoja viena kuri nors kokybė. Bet kiekviena tam tikrais gyvenimo periodais būna skirtinga.
Įvairių moteriškos energijos aspektų įsisavinimas praplatina supratimą apie moters prasmės pasaulyje apimtį. Todėl ir motinystė tampa ne tik gimimo aktu.
Tad galima teigti, kad yra viena didžiausia vyriška vertybė-
siekimas, vystymasis, gynyba ir pergalė, ir svarbiausia moters esybė
GYVENIMO vertybė. Tame galbūt šių dviejų polių egzistavimo prasmė.
Tačiau mes atiduodame vaikams tik tai , ką galime: pasaulį, kuriame gyvename, mūsų kasdienybę. Pasižiūrėkime, koks šis pasaulis. Kiekvienas iš mūsų bejėgis pakeisti pasaulį. Žmogus turi keistis iš vidaus ir savo pasikeitimo faktu keisti pasaulį.
Be abejo , visuomenės gyvenimas keičiasi, o su juo ir žmogus. Tačiau požiūris į daugelį žmogaus dvasios savybių, tokių kaip jausmų, valios, charakterio ugdymas, nesikeičia.
Gamta mergaitei suteikė nuostabiai patrauklias forms, puikias jaunystės spalvas, švelnumą. Visais laikais poetai, menininkai gerėjosi mergaitės grožiu ir švelnumu, rašė apie ją, tapė paveikslus, kuriuose mergaitės vaizdas primena pavasarį- saulėtą, gražų ir žydintį.
Mergaitę visada norime matyti gerą, mielą, kuklią, draugišką, darbščią. Norime, kad pačioje jaunystėje joje prasiskleistų ir suvešėtų gražiausi moteriškumo bruožai. Kiekviena mergaitė turėtų stengtis ugdyti savyje moteriškumo bruožus: širdies gerumą, jausmų kultūrą, švelnumą, kuklumą, darbo ir pareigų meilę.
Juk mergaitė – tai būsimoji moteris, motina, o su motinos vardu visuomet siejame visa tai, ką labiausiai mylime, kas žmogiškiausia, tauriausia. Kartu norime, kad ji būtų tvirta, savarankiška, kupina energijos ir gyvenimo džiaugsmo, kurianti ir kovojanti visuose mūsų veržlaus gyvenimo frontuose.
Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakinga kiekvienos moters paskirtis, todėl dar jaunystėje reikia apie tai pradėti galvoti ir tam rengtis.
Moterys vis labiau nori įsijungti į visuomeninį darbą, be to būti kartu geros darbininkės, menininkės, mokslininkės, vadovės ir puikios motinos, šeimininkės. Kiekvienai reikia mokėti suderinti gamybinį bei visuomeninį darbą su motinyste, su jaukais namų židinio kūrenimu. Ir suderinti ne bet kaip , o tobulai, meistriškai, kad dar liktų laisvo laiko poilsiui, sportui, knygai, teatrui, kad kiekviena būtų sveika, graži.
Žodžiu, moteris turi būti harmoninga, įvairiapusiška asmenybė. Tai būtina, kad moteris galėtų būti laiminga.
Pabaigoje noriu pacituoti A. Andriukaitienės žodžius: „ Kokia jus būtumėte energinga verslininkė nepamirškite, kad vyrams labiausiai patinka moters… nuolankumas“.
Praktinė- analitinė dalis
Tyrimo metų iškėliau hipotezę- Motinos vaidmuo yra svarbus.
Tyrimo tikslas- išsiaiškinti kokią vietą šiuolaikinės moters gyvenime užima motinos vaidmuo.
Tyrimo uždaviniai:
• Nustatyti klausimino tinkamumą vaikų ugdymo institucijai.
• Išnagrinėti moterų( motinų) nuomonę apie moteriškumą.
• Atskleisti motinos ir vaiko glaudžių santykių svarbą.
• Išnagrinėti moteriškų bruožų ugdymo butinumą.
Tyrimo subjektai:
• Ikimokyklinio ugdymo įstaigos dviejų grupių vaikai. Vaikų amžius nuo 3
metų iki 4m. 4mėn. Tyrime dalyvavo 33 ikimokyklinukų.
• Vaikų lopšelio-darželio auklėtojos. Tyrime dalyvavo 24 pedagogai.
• Moterys turinčios vaikų. Tyrime dalyvavo 78 moterys.
Tyrimo procedūra:
Išdalintos anketos darželio pedagogams ir moterims turinčioms vaikų.
Paprašyta raštu, anonimiškai jas užpildyti
Inerviu būdu buvo apklausti vaikai.
Išvados:
Lentelių duomenys rodo, kad dauguma tėvų bei dauguma auklėtoju mano,kad motinos vaidmuo yra svarbus. Tai rodo , kad mano hipotezė pasitvirtino.Atliekant tyrimą naudotas klausimynas padėjo atskleisti šiuolaikinių moterų nuomonę ir atskleidžia motinos svarbą vaikui.
Vaikų apklausa parodė, kad dauguma vaikų nori daugiau laiko praleisti su mama, močiute. Vaikams yra svarbi kiekviena akimirka praleistA su mama-
ar tai pasaka prieš miegą, ar mamos šventė, ar kartu praleistas laikas bežaidžiant, ar tiesiog pasivaikščiojimas.
Iš vaikų buvo išgirsta nuomonė, kad mamos turi dirbti, tam, kad turėti pinigų. Tačiau klausimynas parodė, kad svarbiau yra kas kita, o tai, kad mama kuo daugiau būtų šalia. Ypač kai vaikams yra turi 3-4 metukus.
ANKETAVIMO DUOMENYS
1 anketa: TĖVŲ NUOMONĖ
| | | Neig.| | Viso |
|Pozicijos |Teig. | |Kt. | |
|Atsakymų | | 117 | 42| 468 |
|kiekis |309 | | | |
| % | 66| 25 %| 9| 100 %|
[pic][pic]
2 anketa: AUKLĖTOJŲ NUOMONĖ
| Pozicijos | Teig.| | Kita| |
| | |Neig. | |Viso |
| Ats. kiekis | 73 |71 |0 |144 |
[pic]
IŠVADOS
1. Vyrai ir moterys suptrantami kaip spontaniškai priklausantys gamtai.
Visi vienu ar kitu būdu sugrįžta į ją.
2. Vyrai ir moterys turi privalomus vaidmenis amžinojoje galutinių principų kovoje. Toks yra monoteisinės teologijos galvojimo būdas, kuriame vienaip ar kitaip išsidėsto moterų ir vyrų reikšmės.
3. Socialiginis galvojimo būdas moterims ir vyrams esmines juos skiriančias savybes suteikia pagal veiklą visuomenėje, kurią jie patys pasirenka arba kurią jiems skiria darbų padala.
4. Psichologinis galvojimo būdas nusako skirtingus vyrų ir moterų santykius su tais pačiais objektais ar skirtingus tų pačių patirčių interpretavimo būdus, bet nebūtinai aiškina, kiek šie skirtumai kyla iš prigimties, kiek iš socialinės aplinkos.
5. XIXa. pabaigoje- XXa. Pradžioje Lietuvos kaimo šeima buvo svarbiausias individą ir bendruomenę vienijantis elementas.
6. Tiek šeimoje, tiek kaimo bendrijoje etninės kultūros vertybės buvo perduodamos vertikaliai iš kartos į kartą.
7. Alternatyvūs ir priimtini moterų modeliai išryškėja tik XX a.
pradžioje.
8. Vykstant kultūros kaitos šuoliams , galima įžvelgti ir kultūros tęstinumą.
9. Lietuvių literatūroje beveik nenutrūkstančia gija tęsesi moters, kaip mažiau už vyrą koherentiško žmogaus, įvaizdis.
10. Tai, ką šiame darbe nagrinėjau, suteikai konkrečios medžiagos apsvarstyti vyrų ir moterų įvaizdžių modernizaciją lietuvių kultūroje, panagrinėti elgesio kitimus, glūdančias galimybes bei pavojus.
11. Moters identifikacija žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose labiausiai atsiskleidė per motinystę.
12. Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakynga moters paskirtis.
13. Motinystė yra didelė moters privilegija, kurios gamta nesuteikė vyrui.
14. Motinystė samprata lietuvių liaudies papročiuose ryški jau mergaitės kūdikystėje.Joje atsispindi būsimi jos amžiaus ir socialinio statuso etapai.
15. XIXa. pabaigoje- Xxa. Viduryje mergaitės ir merginos socializacijai didžiausią įtaką darė trys socialiniai veiksniai: šeima, bendraamžių ir kaimo bendrijos
16. Kiekvienai mergaitei reikia ugdyti moteriškumo bruožus. Drauge nepamiršti, kad ji privalo užaugti pilnavertis žmogus.
17. Jaunystės brandą apvainikuojanti santuoka ypač svarbi moteriai.Tradicinėje kaimo bendruomenėje tai buvo vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.
18. Moteris, kaip namų židinio puoselėtoja, saugotoja ir perdavėja, savo moteriškąja prigimtimi vienijo ir turėjo vienyti visus šeimos narius prie bendro šeimos stalo, prie dvasinio židinio.
19. Keičiasi senojo bendruomeninio kaimo gyvensenos pobūdis, naujos civilizacijos apraiškos skverbiasi į kaimo ir valstiečių šeimos buitį bei santykius XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
20. XX a.pabaigos moters drama- tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje amžinąjį moteriškumą
21. Dabar vyriškame pasaulyje moterys turi išsaugoti moteriškumą ir visaip naudoti moteriškas priemones.