Moteris (motina) lietuvių liaudies tradicijoje

Įvadas

Į kultūros istoriją galima skverbtis įvairiai. Apskritai kultūra
susideda iš reikšmių, vienam ar kitam žmogui ne asmeniškai ką nors
reiškiančių, bet tokių, kuriomis jis dalijasi su kitais. Kultūros
istorijoje domimasi, kaip tos reikšmės kinta.

Norėdami nagrinėti kultūros istoriją, paprastai pasirenkame kokią
nors svarbią jos dalį, reikšmingą detalę. Po to stebime, kaip ilgainiui
keičiasi tos detalės formos, tūrinys ar funkcionavimas.Galima sakyti, kad
tos vertybės, kurios išlieka istorijoje, kurios skamba skirtingoms kartoms,
yra ypač reikšmingos.

Pasirinkau temą apie moteris lietuvių kultūroje, norėdama apžvelgti
moterų kultūra nuo senų laikų iki mūsų dienų, panagrinėti tam tiikras
tradicijas, tam tikras nuostatas, kurios būdingiasnės artimesnės moterims,
nesakant, kad visos moterys yra vienodos.

Dirbant vaikų darželyje tenka bendrauti su vaikų mamomis,
močiutėmis,stebėti jų santykius su vaikais, santykius šeimose.Dažnai kyla
tokie klausimai, kaip: Kas yra moteris? Kur slypi moters laimė? Koks jos
emocinis pasaulis? Kokia jos paskirtis šeimoje ir visuomenėje? Kokia turi
būti mama? Ir daug kitų.

Šio darbo tikslas- subjektyvus skirtingų kartų moterų padėties ir
požiūrio vertinimas. Lietuvoje vyko ryški moterų modelių kaita. Ji
akivaizdi tiek vertybinėse orientacijose, tiek faktiniame šeimos ir
santuokos formavime.Ko trūksta šiuolaikinėms moterims ?

Apžvelgiant įvairius laaikotarpius galima stebėti, kaip šeimoje
etninės kultūros vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip kartu su
visuomenės kaita keičiasi ir moterų padėtis darbo rinkoje, jų padėtis darbe
neretai sukelia socialines įtampas, stresinę būseną, kuri paaštrėja
transformacijos pokyčius patiriančioje visuomenėje.

XX a. Pabaigoje klasikinis moters motinos įv

vaizdis gerokai
transformuotas. Socialinį reiškinį- moterų profesinę karjerą suformavo
visuomenė istorinio vystymosi procese. Šis reiškinis – tai XIX a. II pusės
pramoninių revoliucijų padarinys. Lietuvos moterų profesinę karjerą ir
dalyvavimą darbo rinkoje sąlygojo trys veiksniai: demografiniai,
ekonominiai (aukštas moterų ekonominis aktyvumas, leidęs joms greičiau
pasiekti lyčių lygybę) ir savirealizacijos.

Remiantis lietuvių šeimos papročiais atskleidžiami moters motinos
pašaukimas, jos vaidmuo ir funkcijos šeimoje bei bendruomenėje. Kaip gimsta
moterys, motinos? Kada yra motinystės įpradžia? Ar motinystės jausmai
stipresni nei karjeros troškimas? Šie klausimai vis daugiau yra tyrinėjami,
ieškomi atsakimai.

Svarbu man buvo apžvelgti mergaitės rengimasį motinystei įvairiais
jos amžiaus tarpsniais, įskaitant ir merginos socializaciją bei ligi tol
turėto statuso šeimoje ir bendruomenėje pakitimą ištekant.

Seni mūsų protėvių papročiai išliko iki mūsų dienų, o su valstybės
atkurimu atkurtas ir mūsų tautiškumas. Ir kad mūsų vaikai būtų mažiau
žalojami dabartinės aplinkos, jiems reeikalingas etninis ugdymas. Reikia
pritraukti vaikus į papročius. Juk ką įdėsime- tas ir liks.

Šiandien vis dažniau yra kultūros naudojimas visuomenėje. Kalbama
apie tai, ko labiausiai pasigedome. Man atrodo, kad patys reikšmingiausi
kultūros objektai turi galią jungti tai, kas patiriama socialinėje
aplinkoje, ir tai, ko labiausiai joje pasigendama.

Rašant šią temą,man svarbu buvo išsiaiškinti, ar yra šiandien svarbus
motinos vaidmuo? Ar, tam, kad išauginti busimas moteris, reikalingas
įpatingas mergaičių auklėjimas? Tam panaudojau anketavimą(buvo apklaustos
vaikų darželio auklėtojos, vaikų mamos, vaikai ir kt. moterys), pokalbius,
stebėjimus.

Knygoje V. Kavolio „Moterys ir vyrai lietuvių ku
ultūroje “, kurią
panaudojau darbui, kalbama apie kultūros istorijos epochas, bandant
aprašyti jų simbolines struktūras ar įtampas tarp laikotarpiui būdingų
alternatyvų. Kalbama apie kultūros kaitos šuolius,kur galima įžvelgti ir
kultūros tęstinumą.
Iš P.Dundulienės „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ ir R. Ročiunienės
„Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ knygų panaudojau darbui įvairių
laikotarpių lietuvos kultūros faktus. Nemažai medžiagos buvo panaudota iš
žurnalų „Liaudies kultūra“ bei „Filosofija. Siocialogija“ ir kt, šaltinių.

Svarbiausias žmogus

pasaulyje yra . motina.

Ji negali pasipuikuoti, kad pastatė

Notre Dame katedrą. Jai to ir nereikia. Ji

sukūrė tai, kas pranoksta bet kurią katedrą:

būstą nemirtingai sielai, mažutėlio jos kūdikio

kūno tobulybę.

Kas Dievo akyse gali būti

garbingiau, nei būti motina !

Kardinolas J. Minszenty

ARCHAINIS LIETUVIŲ KULTŪROS SLUOKSNIS

Ilgus tūkstantmečius Lietuvoje trukusį matriarchato laikotarpį liudija
randamos akmeninės ir medinės moterų statulėlės įvairiose vietose.Jėzujitų
ir kituose raštuose minimi akmenys, ten vadinami deivėmis suteikiančiomis
moterims vaisingumą, buvo vaisingumo ir gimimo deivės Laimos galios
įkūnijimas.Rašytiniai šaltiniai sako, kad mūsų krašte net viduramžiais buvo
išlikę matriarchato pedsakų, bylojančių jog moteris buvo pagrindinė
gamintoja, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir
užėmė šeimoje garbingą vietą.

Svarbiausias argumentacijos šaltinis yra lietuvių sakmės.Lietuvių
etiologinėse sakmėse moters pozicija gažnai išreiškiama tradicinės šeimos
aplinkoje, nors konkrečiai būtent šeimos terminu neidentifikuojama.
Paprastai situacija kuriama iš vyro ir moters gyvenimo kartu.

Savitos matriarchalinės nuotrupos iliustruoja amžinąją žmonijos
mįslę: vyro ir moters santykių amplitudę. Neatsitiktinai Lietuvoje sakoma:
„Jei bobos valdys, geros dienos nematysi“. Moteris preišinama net gerumui.
Kuriama klasikinė op

pozicija- vyras ir moteris, kurios pagrindinis prasminis
centras yra hierarchinis konusas: „Kodėl moterys yra žemesnės už vyrus“,
„Kodėl moterys priklauso vyrui“.

„Dievas sutvėrė ir vyrą, ir moterį lygius. Ale kad Jeva pirma obuolį
užgintą suvalgė, tai moterys ir liko žemesnės už vyrus.

– Tu būsi po vyro valdžia, -pasakė Dievas Jevai.“(12,psl.19)

Moters elgesys suschematinamas, jos klaida tampa lemtinga, o
paskirtis tarytum nulemta iš anksto. Moteris negali išvengti savo likimo,
ji priversta pripažinti ir priimti Dievo primestas žaidimo taisykles.

Patriarchatas Lietuvoje formavosi ypač sparčiai plintant
ariamajai žemdirbystei su traukiamąja gyvulių jėga, metaliniams darbo
įrankiams, geležiniam noragui, pjautuvui, ir įsigalėjo žalvario amžiaus
viduryje. Vyras šeimoje šiuo metu buvo jau svarbesnis už moterį. Nors vyras
buvo
nepakeičiamas žemės dirbėjas, tačiau moteris nebuvo išstumta iš ūkio
veiklos. Ant jos pečių gulėjo sunkūs ravėjimo ir dėrliaus nuėmimo darbai,
be to jai teko ir linus bei kanapes sėti, auginti, ravėti, kulti, apdirbti,
pagaliau verpti ir austi.

Lietuvių liaudies pasakose šeimos tema užima vieną pamatinių vietų.
Beveik kiekvienoje lietuvių liaudies pasakoje liečiami žmonos ir vyro ,
tėvų ir vaikų, brolių ir sesrų santykiai, konfliktai, jų sprendimo būdai.
Pasakose aptinkama šeimos, įvairiais jos visuomeninių lūžių etapais,
atspindžių. Nemažoje lietuvių liaudies pasakų dalyje keliami ir buitiniai
šeimos gyvenimo klausimai. Nuo seno iki šių dienų protingai pasiskirstyti
darbus tebėra aktualu beveik kiekvienos šeimos realiame gyvenime .

Skaitant lietuvių liaudies pasakas, lietuvių liaudies dainų analizes,
galima teigti, kad vy
yrai iš prigimties stiprūs, o moteris turi tapti
stipri, kažką
padarydama, tapdama žmona. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyja
vedybiniame gyvenime ir augindama vaikus.Čia skirtinga psichogenezė: vyrai
iš prigimties stiprūs, moterys charakterio stiprybę, kurios neturi iš
prigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai. Moteriai reikia subręsti, vyras jau
tobulas
savyje. Moteris turi pereiti tam tikrą brendimo procesą, kad taptu tuo, kuo
ji turi būti. Tai galima matyti pasakojamosios literatūros veikale,
pasakoje „Eglė žalčių karalienė“.(3.psl.26)

Šioje pasakoja (vadinkime ją pasaka, vėliau paaiškėja, kad ji yra
daugiau negu pasaka) vyrams ir moterims skirimos skirtingos psichologinės
savybės. Aiškiausiai tas psichooginis skirtingumas matomas dviem atvejais.
Pirmiausia –pasakos pabaigoje, kai Eglės broliai stengiasi ją priversti
pasilikti namuose. Kadangi Eglė neišduoda paslapties, kaip prisišaukti
Žilviną, tai jie išsiveda Eglės bei žalčio sūnus Ąžuolą, Beržą, Uosį, o
vėliau ir dukterį Drebulę į mišką, bando apgaule išgauti paslaptį.
Nepasisekus vartoja ir jėgą- nuplaka tuos vaikus. Berniukai prieš plakimą
ir klastą atsilaiko. Jie stiprūs iš prigimties, nors dar vaikai. O Drebulė
išsigąsta ir išplepa, kaip galima prisišaukti žaltį. Prisišaukę broliai jį
nužudo.Įdomu pabandyti suprasti, kodėl būtent Drebulė išduoda paslaptį. Jie
visi vaikai , bet berniukai yra stiprūs jau vaikystėje, o mergaitė- baili
silpna. Suaugusi moteris Eglė irgi stipri: ji ne tik išsaugo ištikimybę
vyrui, bet ir atsisako savo bei vaikų gyvybės žmogiška prasme. Pati
pavirsdama medžiu ir vaikus jais paversdama, išreiškia ištikimybę vyrui, –
Eglė yra stipri. Bet Drebulė- silpna.Peršasi mintis, kad vyrai iš
prigimties stiprūs(tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažką
padarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų.

Pasakoje taip pat yra ir politinis modelis, kuris atskleidžia moterų
ir vyrų skirtybę. Pasakos pabaigoje Eglės broliai, kurie stengiasi
susigrąžinti prarastą seserį į savo namus, į žmonių bendruomenę, užima
tradiciją saugančių konservatorių poziciją. Svarbiausia- išsaugoti gyvenimo
būdą šiuose namuose, šioje žemėje, susigrąžinti seserį, iškeliavusią į
kažkokią nežinomą karalystę, sugrįžti prie savo šaknų, į normalų gyvenimą.
O Eglė, moteris, yra novatorė, ji ne laisvai, ne pasirinkdama apsisprendė
už žalčio ištekėti, tačiau ištekėjusi lieka šiam, nors ir nelaisvam,
apsisprendimui ištikima. Ji yra sudariusi netradicinį ryšį su kito pasaulio
būtybe, kuri nėra tikras žmogus, nors gali įgauti žmogaus pavidalą. Eglė
savo apsisprendimui lieka ištikima net tada, kai atsiranda galimybė jį
pakeisti.

Dažnai galvojama, kad vyrai labiau linkę į novacijas, eksperimentus,
o moterys iš prigimties konservatyvesnės. Dažnai moterys ir pasirodo
konservatyvesnės. Jos ilgiau negu vyrai liko ištikimos senajai pagoniškajai
kultūrai Lietuvos kaime, bet šioje pasakoje moteris vaizduojama kaip
novatorė. Ji nesiima iniciatyvos įvesti naujovę, bet ją gina, nepasiduoda
spaudimui sugrįžti į tradicinį kaimą. Ji gina naujovę taikiomis
priemonėmis, atsisakydama paklusti, demonstruodama savo ištikimybę.

O kokiomis priemonėmis ginama tradicija? Broliai pirmiausia bando
apgaule išgauti paslaptį, po to naudoja jėgą prieš Eglės vaikus ir
galiausiai- ginklą. Tradiciją saugojantys konservatoriai griebiasi jėgos ir
klastos, kad kitus priverstų jiems paklusti.Moteris yra taiki novatorė,
vyrai- plėšrūs konservatoriai, naudojantys jėgą ir klastą.Tačiau
svarbiausia tai, kad vyrai ir moterys čia jau vaizduojami skirtingai: ir
savo psichogeneze, ir savo, tarkim, politine veikla, savo santykiu su
tradicija ir su bendruomene.

Pasakoje broliškumas tampa priverstinis- brolis seserį verčia jam
paklusti. Brolis turi fizinę jėgą, sesuo- mistinę galią pavirsti medžiu ir
medžiais paversti savo vaikus. Broliai tos mistinės galios neturi. Tai
skamba jau beveik feministiškai.

Eglė tampa tarsi vaidilute, tik ne tokia, kaip ją suvokė XIXa.
romantikai, bet eutentiškesne. Santykio su „sakraline“ sfera žmogiškoji
partnerė pasirodo nevisiškai klusni „sakralinės“ sferos atstovui. Žaltys
nori Eglę išlaikyti savo pasaulyje, Eglė veržiasi namo. Aukštesnės jėgos
pasirinktas partneris ne iki galo paklūsta tos aukštesnės jėgos
reikalavimams. Krikščioniškojoje tradicijoje tai būtu nuodėmė: jei
nepaklūsti Dievui iki galo, tai tau trūksta tobulumo, kažkoks nuodėmingumas
sulaiko tave nuo visiško klusnumo.Jam nepatinka , kad Eglė veržiasi namo,
jis jai duoda visokius išbandymus.

Eglė tuos išbandymus išlaiko padedama senos , į burtininkę panašios
moters, ir žaltys sutinka, jo valia nugalima. Eglės neklusnumas motyvuotas
jos ilgesiu, noru sugrįžti į žmonių bendruomenę, iš kurios ji kilusi. Ji
netampa

vienuole, nutraukiančia ryšį su žmonių bendruomene tam, kad tobulai siektu
dvasinio tikslo. Žmonių ilgesys verčia iki galo nepaklusti „sakralinės
“sfero,

sakykim, religiniams reikalavimams. Sugrįždama iš „sakralinės“ sferos į
žmonių bendruomenę, ji tampa tarpininke tarp „sakralinės “ir „sekuliarinės“
sferų. Svarbu, jog būtent moteris tampa tarpininke. Vyrai šioje pasakoja
priklauso žmonių bendruomenei (kaip jos broliai) arba „sakralinei“ sferai
(kaip žaltys), o moteris keliauja iš vienos sferos į kitą.(3.psl.31)

Pirmoji jos kelionė iš „sekuliarinės“ sferos į požemių karalystę
vyksta ne jos pačios iniciatyva,ji ne laisvai apsisprendė tapti tuo
tiltu,bet grįžti iš žalčio karalystės ir jau nusprendžia pati. Manytume,kad
netekėjusi moteris turėtų būti laisva.Ji – vaidilutė,kuri nori laikinai
sugrįžti į žmonių bendruomenę.Vyksta savotiškas moters išsilaisvinimas;
moters,tarnaujančios dievui iš mažosios raidės.Arba –
velniui,dievui,neatskiriamam nuo velnio.Bet, grįžusi į žmonių
bendruomenę,Eglė irgi nebepriklauso jai taip, kaip priklauso jos broliai ir
tėvai.Ji čia svetima , nes atėjusi iš kitos „sakralinės“ sferos.Grįžusi iš
religinės bendruomenės kunigė jau nebegali tobulai priklausyti žmonių
bendruomenei.Ji yra tarpininkė tarp dviejų sferų.Iš žalčio karalystės
žmonių bendruomenėn ją grąžina saviškių ilgesys;žmonių bendruomenėje ji
lieka ištikima savo vyrui , dievui , savo religinei funkcijai.Tai dvigubas
išsilaisvinimas – ir iš religijos , ir iš bendruomenės , sakytume
šiandienine kalba . Ir moteris , kuri yra išsilaisvinusi ir nuo religijos ,
ir nuo bendruomenės , galų gale įgyja magišką galią.Nužudžius Žilviną,
paaukojus jos religijos objektą, ji pati įgyja raganišką galią
transsubstancijuoti- grąžinti žmones į gamtą, kuriai jie iš esmės
priklauso. Žmonės gyvena bendruomenėje, bet jie priklauso gamtai, ir Eglė
grąžina savo vaikus , paversdama juos medžiais, į gamtą, kuri yra jų
tikrieji namai. Moteriškas stebuklas yra žmogaus grąžinimas iš socialinės
konvencijos į gamtą. Broliai turi jėgą žudyti, tai vyriškas sugebėjimas, o
Eglė turi ritualinę galią. Ji yra tapusi kunige, vaidilute, ragana, ir jos
raganavimas- tai sugebėjimas grąžinti žmones į gamtos rėmus.

Ir „sakralinės“, ir „sekuliarinės“ sferos atstovai kenčia. Ir žaltys
miršta,
ir Eglė miršta, pavirsdama medžiu. Žaltys miršta, pavirtęs puta. Žmogiška
ir
dvasinė ar pusiau dvasinė būtybė virsta grynu gamtos reiškiniu. Abu
išreiškia savo priklausomybę gamtai, bet skirtingais būdais. Ji yra jų
galutiniai namai.
Pasakoje aprašoma apie ištekėjusią moterį ir jos santykius su broliais,
tėvais
ir, kita vertus, santykį su vyru. Eglės biografija- labiau subrendusios
moters biografija. Ir čia galime prieiti išvadą, kad archainė kultūra yra
mažiau integruota, ne tokia vienalytė negu apie ją galvojama. Ir
archainiame sluoksnyje egzistavo skirtingi moterų ir vyrų bei jų tarpusavio
santykių suvokimo modeliai.

Kitas vyresnio amžiaus moters tipas yra gelbstinti senutė, kuri
dažnai atrodo nepriklausanti žmonių bendruomenei, esanti kažkur už jos ribų
ir turinti savybių, panašių į raganos. Vėliau , nuo XVI amžiaus, jas
Lietuvoje pradės deginti ant laužų.

Savotiškas šios senutės antipodas galėtų būti jauna moteris, irgi
egzistuojanti už bendruomenės ribų- laumė. Laumė nėra žmogus kaip senutė,
laumė tik į žmogų panaši, bet ne žmogiškos prigimties būtybė. Vyrai
stengiasi pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, bet pasirodo, kad ta
moteris jaunus vyrus nukankina.

Laumė- viena ryškiausių moteriškų būtybių lietuvių
mitologijoje. Tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse.
Charakterizuojant laumės šeimininę padėtį, reikėtų pažymėti, kad
tautosakoje, kaip jau buvo kalbėta, kartais ji vaizduojama kaip ištekėjusi
moteris. Viename tekste užsimenama apie laumės ir Perkūno vedybinius
ryšius. Bet ji nebuvo ištikima vyrui, o pagimdė sūnų nuo vaikino ant žemės.
Laumė laikė paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių . Jis augo pas kitus
žmones žemėje. Sužinojęs Perkūnas ištrėmė laumę į žemę.

Laumės apibūdinamos kaip neturinčios pastovios gyvenamosios vietos,
kaip benamės, klajojančios moterys. Matyt tokiomis jos tapo, kai buvo
ištremtos iš dangaus, kur kadaise gyveno, į žemę.

Remiantis sakmėmis ir tikėjimais, galima rekonstruoti lietuvių mito
apie griausmavaldį ir jo šeimą fragmentą. Įdomu tai, kad atkuriamame
lietuvių mite netiesiogiai pasmerkiama moters neištikimybė ir parodytas jos
likimas pažeidus įprasto gyvenimo taisykles. Tai klajojančios,
besiblaškančios, nerimaujančios dėl savo vaikų ir juos užgriuvusios
nelaimės moters likimas.

Kai laumė kuriam laikui palieka savo vaikus, ji nerimauja, kad jų
neištiktų nelaimė. Kai moterys, pas kurias laumė ateina verpti, nori ja
atsikratyti, pasako: „pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai,
kad net laukai skamba“; taip pat „Dangus bedegantis, danguje beverkia“.
Pamaniusios, kad jų vaikai pavojuje, laumės išbėga iš trobos.(10. psl.19)

Žinoma keletas sakmių siužetinių tipų, kuriuose pasakojama, kaip
laumė, norėdama atsikratyti savo negražaus laumiuko, apkeičia jį su žmonių
vaiku ir šį pasiima sau.
sssgendą Ar galima šiandien taip, kaip pasakoje apie Eglę, suvokti
moters psichologinį skirtingumą, jos religinę funkciją, jos stiprybę ir
silpnybę visuomenėje? Ar turime ieškoti kitokių intelektinių modelių,
kitokių simbolinių kategorijų? Nes anuomet pripažintas pasaulio vaizdas
nebeegzistuoja, o ant jo pagrindų susikūrusi nauja sąminingumo stuktūra.

KRIKŠČIONIŠKOSIOS SĄMONĖS STRUKTŪROS

XV amžiuje mes dar neturime lietuvių kalba rašytų tekstų, kurie
leistų mums analizuoti moterų reikšmės interpretavimą. Tačiau toks tekstas
atsiranda su pirmąja lietuviška knyga. Mažvydo „Katekizmas“ priklauso
laikotarpiui kurį V. Kavolis(knygoje„Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“)
pavadino ankstyvuoju moderniuoju amžiumi. (3.psl.35)

Kalbėdamas apie vyriškas pagonybės apraiškas, Mažvydas vartoja
moterišką dievybių kategoriją.Pagonybė identifikuojama su moteriška
religija.
Krikščionybė- viena vyriškai suvokto Dievo veiklos sfera. Pagonybės ir
krikščionybės santykis suprantamas kaip kova tarp moteriškų ir vyriškų
religinių sferų. Moteriškoji religijos sfera yra suvedžiojanti, netikra.

Šiais laikais mes kartais suvokiame laisvę kaip priešingybę
tradicijai. Kad būtum laisvas, reikia atsisakyti tradicijos varžtų. Tokia
pozicija būtų artima Johnui Stuartui Milliui. O Mažvydo knygoje burtininkė
atstovauja ir tradicijai, kurią krikščionybė bando sugriauti, ir laisvei-
būtent tam, ką žmonės daro, išreikšdami save. Tai galėtų būti archaiškos
kultūros požiūris, nes joje laisvė ir tradicija galėtų būti moterų
galvojimo išraiška. Gal moterų galvojime laisvė ir tradicija labiau
sutampa, o vyrų galvojime jos labiau išsiskiria ?

Pasaulio kultūros modeliuose moteris labiau priklauso gamtos ir
prigimties sričiai, o vyriškasis pradas atspindi kultūrą. Viktorija
Daujotytė pažymi, kad savo prigimtimi moteris pasaulį pažįsta giliau, nes
„ji yra gimdančioji. Bet jos gilusis pažinimas lieka joje, nėra esmingiau
atvertas kultūrai. O tais atvejais, kai jis yra atvertas ar bent
pravertas, nėra atpažįstamas “ .(3. psl. 37)

Moteriškojo identiteto paieškų aptinkama ir XIX a.pabaigos – XX
a.grožinėje lietuvių literatūroje. Moters prigimtį bei iš jos kylančią
užduotį savo kūryboje puikiai atskleidžia Šatrijos Ragana; „būdama
jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis
negali duoti, ją mažiau negu paskendusį veikliame ir žemės reikaluose vyrą
patenkina visų šios žemės dalykų laikinumas“. Moteris pažysta giliausius
būties slėpinius. Ji pirmoji sutinka užgimusią gyvybę, ją ugdo, auklėja,
taip pat palydi į paskutinę kelionę. Taip žmoguje per motiną- moterį
užmezgami saitai su praeitimi bei nutiesiama gija į ateitį.

Kiekvienu atveju turime moterį , kuri yra vyrų priešprieša ne tik
religijoje , mitologijoje , bet ir visuomenėje , socialiniuose santykiuose.

Žvelgdami į XIX a. pabaigą Maironio poezija , mums pasako , kuo
tuomet galėjo skirtis vyriškasis ir moteriškasis subjektyvumas bei savivoka
. Vyriškas balsas tapatinasi su begaline jūra , su jos galia , su tuo , kuo
jis pats nėra ir negali būti . Jūros neramumas – tai , kas traukia vyrišką
elgesį .

Beribės aspiracijos išsiveržti iš visiems privalomų visuomeninio
gyvenimo rėmų Maironio poezijoje reiškiamos tik vyro. Tas vyriškas beribių
aspiracijų „aš“ turi silpnybę. Jis verkia , pats nežinodamas dėl ko :

Kam ašaros veržias ir byra?

Aš patsai nežinau ,

Tik Aukščiausio prašau ,

Kad stiprintų verkiančią lyrą . (3.psl.68)

Beribių aspiracijų vyras savyje negali rasti atramos . Maironio vyras
, siekdamas begalybės , kaip individas jaučiasi silpnas . Jis prašo
Aukščiausiojo pagalbos, nes nori gyventi ir kariauti. Vyrų gyvenimas-
aktyvus dalyvavimas istorijoje- drauge yra ir kova. Kariavimo motyvas
pakartojamas Maironio šauksme savo atgimstančiai kartai: „ Ginkim, ką mūsų
proseniai gynė! / Žadinkim brolius meile drąsia!“ Tik vyrai, sūnūs,
proseniai, broliai. Apie moteris, dukteris, prosenes šiame šaukime į kovą-
nė žodžio. Kariavimas, aktyvus istorijos formavimas yra būdingas vyrams.

Ir Žemaitė, ir Maironis sutaria, kad moters dalyvavimas visuomeninėje

veikloje lemia santykis su vyru, o ne jos pačios apsisprendimas. Kovoti
būdinga vyrams.

Nekovojančios moters modelį patvirtina Aleksandras Dambrauskas-
Jakštas, rašydamas: „kova tai vyrų, o ne moterų pašaukimas“.

Taigi maironiškajame vyro modelyje yra du motyvai: galingas, realybę
transcenduojantis ilgesys, kurio neįmanoma realizuoti šioje žemėje, ir
kariavimas- aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį.

O koks yra moteriškas subjektyvumas? Kalbėdamas moters balsu,
Maironis visai kitoks:“Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, / Žydėsiu,
kaip žydi laukai“. Čia vyro poeto įsivaizduotos moters subjektyvumą galima
apibūdinti kaip pasitenkinimą natūralia būtimi. Moteriai užtenka girių ir
laukų, jos būtis harmoninga šiame ribotų dimensijų, ūkininko kasdieninio
gyvenimo aplinkoje, namų pasaulyje, ji nepatiria transcendencijos ilgesio,
jai nereikia kelti senelių iš kapų, aktyviai dalyvauti istorijoje, kovoti.

Vieną šitokios natūralioje būtyje telpančios ir ja pasitenkinančios
moters implikacija 1914 m. Išreiškia Dambrausks- Jakštas savo
korespondencijoje Stasiui Šalkauskiui. Moterys neieško tiesos, nemąsto
tiek, kad joms reikėtų tiesos pažinimo, neturi intelektualinio poreikio
sąmoningai suvokti savo gyvenimo reikšmę ir koherentiškai interpretuoti
savo patirtį filosofiniu galvojimu. Šalkauskis su šitokia pažiūra tuomet
nesutiko. Jis moteriškame jausminiame intensyvume įžvelgė net pranašavimo
galią. Šalkauskis skiria moteriškąjį ir vyriškąjį pažinimą, bet moteriškąjį
pažinimo būdą laiko pranašesniu už vyriškąjį. Moteriškąjį pažinimą jis
sieja su emocine jausmine intuicija, vyriškąjį pažinimo būdą- su protu. Jis
teigia, kad pasikliovimas protu yra vyriškojo pažinimo būdo bruožas.

Tolimas , o gal ir ne itin, ir tradicinis vyrų požiūris, išsakytas
moterų atžvilgiu mūsų patarlėse (Lilijos Kudirkienės, „Boba ir vyras:
patarlių tradicija“). Ko tu mergos bijai, kad velnio neatboji. Ilga kasa-
trumpas protas. Be vyrogalvos boba nieko nesugalvos. Moteriškas protas
keliaislotais už šuns šūdą lengvesnis. Bet visa tai sakoma visiškai
nesistengiant bent kiek pagrįst: nusistatimas išankstinis ir neaptariamas.
Kvaila, ir tiek, nes- boba, nes- moteris. Ar lietuviai tikrai tokie
bjaurūs, nepakantūs moteriai , tokios prastos nuomonės apie ją? Ne . tai
tik moteriškas prigimimas prastai vertinamas. Tokios patarlės esą
sugalvotos vyrų gal savo „psichologiniai pozicijai“ sutvirtinti
„pranašumui“ paliudyti. Kai turimas omeny konkretus praktinis gyvenimas bei
moteris šeimininkė, motina, -patarlės visai kitaip skamba: Vyras laiko
vieną namų kerčią, moteris-tris. Gera motė vyrui kelią rodo(?).
Seniausiuose žodynuose žodžio boba ir išvis nėr.(7.psl.66).

O XIXa. pabaigoje panašus procesas kartojasi jau tarp lietuviškai
rašančių lietuvių inteligentų. Tuo metu lietuvės bajorės buvo jau labiau
paveiktos romantinės tradicijos bet tarp inteligentų, kilusių iš kaimo,
liko ta pati situacija: romantinis galvojimas vyrų savimonėje galėjo būti
ryškesnis. Ir dėl labai panašių priežasčių: vyrai jau baigę universitetus,
moterys dar tik pradeda lankyti aukštesniąsias bitininkystės ar
gailestingųjų seserų mokyklas, ir jeigu jos yra ištekėjusios, kaip Žemaitė
ar Lazdynų Pelėda, tai turi rūpintis šeima.

Maironiška gelminė psichologija, aišku, negali būti kilusi iš kaimo
kultūros. Ji neturi jokių panašumų su šia, ypač suvokiant vyriškąjį
identitetą. Moteriškasis individas dar gana artimas kaimo kultūrai,
folklorine tradicija dar gali būti remiamasi suvokiant moterį, bet vyras
nuo tos tradicijos jau atitrūkęs.

O kada šis modelis nustoja veikti Lietuvoje? Galėtume manyti, kad
Salomėja Nėris atmeta maironiškąją moters sampratą. O kiek vėliau jis
rašys:“Ak,ta begalinė aistra gyventi, gyventi laisvai kaip žmogus
erelis!Toji aistra liepsnoja lyg didžiulis, kurios šviesoj visi šešėliai ir
visa aplinkuma
paskęsta lyg skardus karo trimitas, kurio garsuos visi pasaulio garsai
pranyksta lyg vėjas, kuris į erdvias padanges iškelia, taip ji mane stumia
į gyvenimą, į tą didį, platų, laisvą gyvenimą, tąjį laisvąjį kūrėjo
pasaulį.jai kokį pasaulio siūlai taisyklėmis vadinami, norėtų varžyti
laisvę- sutraukyti juos kaip niekingus voratinklius! Kas gali varžyti
laisvę, kai žmogus savyje esi laisvas, kai išdidus savęs valdytojas
palieki?! “

Čia prabyla tos moters savybės, kurias Maironis yra paneigęs:ne
ribotumas, o begalinė aspiracija peržengti visas ribas, varžančias žmogaus
laisvę. Čia drąsiau negu Vincas Mykolaitis- Putinas“Altorių šešėly“kalba
moteris. Tai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žymiai vėlesniu laiku, bet
atrodytų, kad čia ir pasibaigia maironiškoji gelminė psichologija. Sakoma,
kad Maironis mirties patale prakeikęs Nėrį. Jei jis ją ir prakeikė, tai
galbūt todėl, kad ji turėjo tas moters savybes, kurių jis specifiškai
moterims nepriskyrė. Savo gyvenimu, egsistencija ji paneigė, atmetė
pagrindinius Maironio gelminės psichologijos motyvus. Tad lyg galima
tvirtinti, jog su Nėrimi baigiasi šitoks vyrų ir moterų charakterių
modeliavimas. Vytautas Macernis rašė:“Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų
nutolę, / Moteris didžiuojasi ir myli vyrą“. Moteris tokių sapnų
nesapnuoja, juos sapnuoja vyras. Ir moteris myli vyrą dėl jo vizijų, dėl jo
aukštų siekių nebe 1895metais, o puse šimtmečio vėliau. Mačernis
pripažysta:“ Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos“, moteris ją jau
suradusi, kaip Maironio laikais rūtų daržely, laukuose ir pievose, kuklioj
folklorinėj aplinkoj, kur viskas harmoninga, gražu ir jauku. Mačernis labai
avangardiškas, drąsus, išsilavinęs poetas, pirmasis autentiškai
išsilavinęs. Mačernis sugeba grumtis su nežinia, su likimu, bet moterį dar
suvokia kaip Maironis. Vyrą kankina ilgesys, ir jis nesutelpa žemėje,
moteris išmoko gyventi savo ribotoje sferoje. Pusę šimtmečio išliko
pastovus psichologinis modelis. Nyka – Nyliūnas galutinai jį
sugriauna:“Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo/ Ir vėl nuėjus
sėdi tarp išmėtytų žaislų, / Kur guli švino kareivėlis (.) / Todėl tegu
dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos / Ir lūžta, neišlaikę viso
žemės liūdesio sunkaus; / Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai
lankstų, / Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus / Ir tik
tada tegu ant žemės krinta / Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų
giesmės. “ Moteris čia jau šalia kovojančio žmogaus, jos ilgesys
pralaužęs kasdienybės rutiną, ji gyvena idėjinių kovų, idėjinių audrų
pasaulyje ir siekia, kap ir vyras, atnešti nuostabią šviesą visiems. Ko
gero, čia ir pasibaigia maironiškasis ciklas, bent jau išeivijoje.
Lietuvoje dar ir šiandien ši psichologija nėra visiškai pamiršta.

XX amžiaus pradžios alternatyvos

Nuo senų senovės lietuviams buvo įprasta gerbti moterį motiną ir
žmoną.Senieji istoriniai šaltiniai liudija didelę lietuvių pagarbą moterims
bei svarbią jos reikšmę senovės baltų šeimoje. Pavyzdžiui, teisine
užfiksuota paprotinės teisės nuostata- už moters užmušimą ar sužeidimą
bausti dvigubai didesnėmis baudomis negu už vyro („ Prūsų teisyne“ 1340
m.). Vadinasi, moteris vertinama dvigubai brangiau negu jis. Ši nuostata,
besiremianti paprotine teise, XVI a.buvo įrašyta į visas tris Lietuvos
Statuto redakcijas (1529, 1566 ir 1588 m.). tai rodo išskirtinę pagarbą
moteriai kaip potencialiai būsimos gyvybės gimdytojai.(1,psl.10)

XX a. Pradžios lietuvių literatūroje atskleidžiamas psichologinis
moters trapumas. Ji dar nepriklauso kultūros sferai, nedalyvauja idėjų
audrose, bet jau yra išėjusi iš saugaus, ją globojančio broliško kaimo
aplinkos, nors dar niekur nenuėjusi, o vyrai jau yra perėję į miestietišką
gyvenimo būdą, į idėjines kovas, į partijas, į kultūros sferą

Kitą alternatyvą šito laikotarpio vyrų ir moterų santykiams suvėkti
pasiūlė Vydūnas jau 1902 metais. Jis vaizduoja moterį, kuri yra
apsisprendusi ir savimi pasitikinti moralinė individualistė, kuri pati
pasirenka, ką garbinti: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas
šventa man. “ Tai apskritai moralinio individualisto pareiškimas, galėtų
taip kalbėti ir vyras, pavyzdžiui, bet Vydūno dramoje šiuos žodžius taria
moteris(nors ir ne konkretus žmogus, o literatūros herojė). Šiai moralinei
individualistei jau užtenka jos pačios apsisprendimo, nebereikia kitų
paramos.

Kitoje Vydūno dramoje Daiva savo berneliui, norinčiam tik ją mylėti,
atsako: „Eikš tad! Ir stokis pasiryžęs! / Žiūrėki į tautos kelionę! (.)
Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajust ramybę, būti sau laimingu. / Yra tai
ir uždavinys“.
Moteris primena vyrams moralinę atsakomybę ir tampa jiems moraliniu
modeliu, vadovu. Ta tema tęsiama kelionėse Vydūno dramose. „Vyrams
griaunant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyrai
žudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsime
gyvybę ir malonumą. Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies
tyrumo“. Moteris – vadovė, šaukianti vyrus į moralinę atsakomybę.

Tiesa, ir pats Vydūnas kai kuriais atžvilgiais riboja moterų veiklą
visuomenėje, sprendžia, kas moterims leistina arba neleistina. Viename savo
traktate aiškina, kad šeima yra vyriausioji moters gyvybės ir valdžios
vieta: „Moteriškos gali kiekvieną vietą užimti kaip vyriškieji, žinoma,
kiek jų prigimtis tam yra tinkama. Todėl negali jos eiti šventintojų,
teisėjų ir valdytojų pareigas. Kūrybos galių pašauktos gyvybei daugint, jai
atvest į šią esamybę, jos netinka jai ir tiesiogiu būdu aukštint “.
Literatūriniuose Vydūno veikaluose moteris šaukiama būti moraliniu modeliu
vyrams ir atgaivinti tautą savo pavyzdžiu, bet socialinėje praktikoje
vadovaujantys vaidmenys visuomenėje joms netinka. Jų modelis turi būti vien
simboliškas. Jos turi veikti iš vidaus, apeliuodamos į jausmus, augindamos
vaikus ir stiprindamos suaugusių vyrų charakterį, bet joms negalima turėti
sprendžiamos galios.

Kodėl Vydūnas neleidžia moterims užimti vadovaujančių pozicijų
visuomenėje, jeigu jos yra moraliai tobulesnės? Gal dėl to, kad tas jų
moralinis tobulumas nebūtų suterštas? Vydūnas čia gal vadovaujasi mintimi,
kad administratoriai turi imtis veiksmų, kurie kompromituoja moralinį
principą, ir todėl mums reikia išsaugoti moteris kaip moralinį pavyzdį,
neįsileidžiant jų į viešąjį gyvenimą.

Vydūnas rašė, kad „Motera su savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau
rišta erdvės ir laiko ir daug giliau įguldyta į gamtos galių srovę negu
vyras. Motera yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi žengti
ateidamas į šį pasaulį“. Jis pabrėžė moters gebėjimą visame žmonijos
gyvenime dalyti dvasinius turtus bei skleisti šviesą pasauliui. Pasak
autoriaus, moteris „gimties uždaviniu paduoda savo vaikui visą savo
giminės, tautos ir padermės praeities turtą“.

Žengiame į tarpukario Lietuvą. Viena pagrindinių šio laikotarpio
temų laikyčiau neužbaigtą išsilaisvinimo tema Nepriklausomybės atgavimas
1918
m. daugeliui ne tik atrodė džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individo
išsilaisvinimo, neriboto veržlumo pojūtį, kuris ypač atsiskleidė
jaunesniųjų kūryboje. Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet ir
individas pajunta savyje galią audringai veikti, savo individualybės
energiją.

Tai, kad lietuvių visuomenėje nėra išsilaisvinančių ir kitiems
išsilaisvinti padedančių moterų, gali būti paaiškinta ir paties Putino
„Nuvainikuotosios vaidilutės“ principu, kai moters išsilaisvinimą galima
pagrįsti tik tuo motyvu, kad bus gimdomi herojai. „Nuvainikuotosios
vaidilutės“ mintis apibendrina 1947m.išeivijoje išspausdinta Maceinos
filosofinė“Nuvainikuotosios vaidilutės “interpretacija. Pacituosime keletą
pastraipų, kuriose Maceina kalba už Putiną (interpretuoja Putiną su juo
identifikuodamasis) : „Kultūrinė kūryba, vis tiek, ar ji reikšis meno ir
mokslo srityse, kaip pas Aischilą, ar visuomenės srityje, kaip pas
Mickevičių, yra daugiau vyro privilegija. Nors moteris šiose srityse sugeba
padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas,
objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės. Moteris yra
nepaprastai galinga ir stipri, tačiau kitoje, ne objektyvinės kūrybos
srityje.“ Šitas atperkamasis veksnys moters rankose yra ne kas kita, kaip
pašaukimas gimdyti. Jeigu moteriai šioje sąmoningumo struktūroje atimama
kūrybos teisė, tai kartu atimama galimybė ja pagrįsti laisvės reikalavimą.
Ši logoka atima iš moters argumentaciją, jog laisvės jai reikia dėl to, kad
būtų kūrybinga. Ir todėl gal galima suprasti. Kodėl išsilaisvinančiai
moteriai taip sunku gyventi.

Bet jei šioje Putino ir Maceinos galvojimo schemoje moteriai atimama
kūrybos teisė, tai vyrui atimama meilės galia ir tuo pačiu- atsakomybė už
savo meilę. Tuo tarpu meilės nešėja ir jos žadintoja yra ne kas kita, kaip
moteris. Ne vyras yra meilės šaltinis. Meilė yra tik duodama vyrui, o ne jo
kuriama, ir dėl to jis negali būti už ją atsakingas. Čia šiek tiek panašu į
jau kelis kartus minėtą tezę: vyras siejamas su kultūra, o moteris su
gamta. Tačiau vėl truputį susikomplikuoja šios lygtys: gamta, su kuria
siejama nuvainikuota vaidilutė, yra sutapusi su tautos likimu, jinai gimdo
ne šiaip sau, kad gimdytų (gamtos balso šaukiama arba instinkto skatinama),
o tam, kad stiprintų savo tautą.

Antanas Maceina, kalbėdamas apie tautinį auklėjimą nurodo, kad
moteris „ visados yra pirmutinė savo kūdikio auklėtoja tautos ir tėvynės
meilei. Tautiško auklėjimo atžvilgiu šeima turi grindžiamosios reikšmės: ji
sukuria individo tautiškumo užuomazgas“. Jis taip pat pabrėžia motinos
svarbą auklėjant vaiką patriotine, religine, nacionaline dvasia.

Moters ryšį su prigimtimi, kurį Putinas pabrėžia, stipriai pajunta
ir Nėris. Ji rašo: „Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumas
susikaupė manyje“. Šiuo atžvilgiu panašus ir Nėries moters supratimas. Ji
taip pat labai stipriai išreiškia laisvės motyvą, toji laisvė yra emocinė,
ir jos ilgesys jaunystėje atrodo bendras ir vyrui, ir moteriai. Bet vyras
ankščiau praranda emociškai suvoktą laisvės ilgesį. Moteris jį išlaiko.
Kadaise ir vyras, ir moteris buvo panašūs tuo beribiu laisvės ilgesiu, tai
nėra specifinė vyriško ar moteriško charakterio savybė, nes abu tą ilgesį
jautė ir juo dalinosi, bet vyras greičiau perdegė, vyrui jis greičiau
praėjo.

Vyras yra prijaukinamas savo sendinančio racionalumo ir visuomeninių
atsakomybių, o moteris išlieka begalinio ilgesio saugotoja,nesuvaldoma
būtybė. Gal dėl to, kad ji mažiau racionali (pačios Nėries interpretacija),
arčiau prigimties.

Šalkauskis skelbia 1929 metais: „Galiausias moterų nelaisvės ir
įvairaus pavergimo šaltinis yra tasai faktas, kad didžioji moterų dauguma
neįgauna niekados tikro savo vertės pajautimo, neapsisprendžia laisvai bei
sąmoningai ir nesugeba nuosekliai vadovautis savo gyvenime bei veikime
racionaliais motyvais“. Šalkauskis „Gairėse moterų klausimui spręsti“
kaip tik pasisako siekti lygių teisių.Nors anot Stasio Šalkauskio,
„šeimininiame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja, turinti
glaudesnį ryšį su vaiku fiziologijos ir doros atžvilgiu“. Filosofas
pripažįsta jos sugebėjimą labiau įsigilinti į savo vaikų reikalus ir juos
atjausti bei daugiau skirti jiems meilės. Moters motinos pašaukimą jis
vertina labiau negu moters visuomenininkės paskirtį.

Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje

Nagrinėjant XIX a.pabaigos- XX a. vidurio lietuvės vaidmenį šeimoje
bei kaimo bendrijoje, iškyla daugybė klausimų. Koks pačios moters
identitetas šeimoje, kaimo bendruomenėje? Koks jos požiūris į motinystę,
šeimos gyvenimą ir ko iš jų tikisi? Kaip šeima ir bendruomenė formuoja
moterį kaip individą nuo gimimo iki svarbiausio jos gyvenimo lūžio-
santuokos ir nuo jos iki mirties? Visi šie klausimai įsiterpia į amžinąjį
gyvenimo ir mirties kaitos ciklą, kuriame svarbi vieta tenka moteriai.

Remdamasi lietuvių šeimos papročiais bei liaudies tikėjimais, bandoma
atskleisti moters motinos pašaukimą, jos vaidmenį ir funkcijas šeimoje bei
kaimo bendruomenėje.

Individas išgyveno amžiaus ar jo socialinės padėties patikimus,
dažnai lydėtus tam tikrų ritualų. Perėjimas į kitą ąmžiaus grupę ar
socialinę padėtį vyko įvairiuose egzistencijos lygiuose, nors moters
gyvenimo etapai panašūs: gimimas, socialinė branda, santuoka, nėštumas,
motinystė, kaip asmens perėjimas į aukštesnį socialinį ligmenį, mirtis.
Kiekvienas šių įvykių paprastai susijęs su atitinkamais ritualais, kurių
tikslas- padėti individui sklandžiau pereiti iš turėtos pozicijos į dar
nepatirtą ir išgyventi rėliginės bei socialinės padėties pokyčius.
Ritualai, pasak A. Baiburino, ir yra ta ypatinga elgesio programa, kuri
padeda individui nugalėti kritiškas būties situacijas.

Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį- ypatingas momentas. Senosiose
kultūrose“kūdikio gimimas apskritai suprantamas kaip dievybės dovana,
savotiška hierofanija“(1.psl.41). Šiame liminiame laikotarpyje naujasis
žmogus išeina iš motinos įsčių į šio pasaulio erdvę kurioje „jis dar nėra
pripažintas šeimos ir nėra priimtas visuomenės“.

Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryški
būsimosios kūdikio motinos pagalba. Šiuo laikotarpiu jos elgesys, o ir ji
pati tampa kūdikiui pavyzdžiu. Tradicinėje lietuvių kultūroje tikima, jog
vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata ir
net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl laukiančioji turėjo
bųti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis,
vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. Ji pati stengėsi
nesistebėti, kad vaikas į juos neatsigimtų.

Besilaukiančoji turėjo laikytis tradicinių liaudies tikėjimų, dažnai
ir prietarų, kurie jai draudė ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti
pasilinksminimuose, apskritai išeiti iš savo namų, kad neatsidurtų
nepalankiose situacijose. Vyresnės kaimo moterys nėščiąją šmaikščiai
perspėdavo: “Kol tuščia, moterėle, kaip ožka šokinėk, jei nėščia- už
pečiaus sėdėk“ arba „nėščia būdama uliosi, giedosi, tai vaiko sulaukusi
ašarėles liesi“.(1.psl.42)

Kaimo bendruomenė gerbė tą nėščiąją, kuri laikėsi viešosios nuomonės
nustatytų šeimos moralės normų. Ne tik šeimynos nariai, bet ir visi, kam
tekdavo su ja turėti reikalų, stengėsi ją apsaugoti nuo nemalonumų ar
susierzinimo. Pabarti ar kitaip užgauti laikyta nusidėjimu, nes tai galėjo
pakenkti jos ir būsimojo vaiko sveikatai. Paprotinė teisė bet kokį rankos
pakėlimą prieš kūdikio besilaukiančiąją laikė dvigubu nusikaltimu.

Anyta, motina ar kita vyresnė kaimo moteris jautė pareigą perduoti
kūdikio besilaukiančiajai šimtmečiais sukauptą žmonių išmintį, patirtį, kad
vaikas gimtų sveikas.

Tradicinėje kaimo bendruomenėje pasitaikydavo ir netipiškų atvėjų,
kai moterys bandė nutraukti užsimezgusį nėštumą liaudies medicinos
priemonėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo abortai kaime nebuvo paplitę, nes
kūdikio vengianti moteris kaimo bendruomenėje buvo labai smerkiama. Tyrimų
medžiaga rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kaime nėštumas buvo
nutraukiamas gana retai, nes moterys laikėsi religijos ir liaudiškosios
tradicijos nustatytų moralės normų.

Lietuvos kaime per šimtmečius susiformavo bei nusistovėjo tam tikra
dorovės normų kultūra. Dorovinės vertybės egzistavo kaip moralės normos,
kurias reglamentavo žmonių isitikinimai, pažiūros bei liaudies tikėjimai,
prietarai. Dar prieš kūdikį pradedant visas sutuoktinių dėmesys buvo
nukreiptas į būsimąjį palikuonį. Vaiko atsiradimui tiek mergina, tiek ir
vyras buvo ruošiami šeimoje jau prieš vestuves. Renkantis vedybų partnerį
žiūrėta, kad būsimieji sutuoktiniai būtų sveiki. Manyta, jog nuo jų doros,
fizinių ir dvasinių galių, charakterio savybių, gyvenimo būdo priklausys
palikuonių prigimtis, darbštumas, sveikata ir laimė. Todėl kiekviena motina
savo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti dar įsčiose, laikydamasi gamtos
papročių bei mistiškų nuostatų.

Daugelis apeigų šiuo metu jau užmirštos. Minėtos apeigos XIX
a.pabaigoje- XX a.pradžioje dar nebuvo praradusios apeiginės paskirties.
Kiekviena apeiga turėjo prasmę- nulemti vaiko ateitį bei formuoti jo
savybes.

Nuo senų laikų yra tikėta ypatinga motinos žodžio galia
(prakeikimas), nuliamenčia vaikų, kitų žmonių likimus. Tautosakos archyvose
sukaupta daugybė prakeikimo aprašymų.

Ten, kur baigiasi Puvočių kaimo sodybos, prasideda plačios ganyklos,
nežinia kodėl keistai vadinamos Odomis, dešiniajame Merkio krante dūkso
nemažas, taisyklingai skeltas Perkūno akmuo. Susidūrimas, tarsi akistata su
akmeniu, su jo aplinka, kaip aš dabar manau, mums ir, ko gero, ankstesnėms
kartoms buvo tam tikra neoficiali iniciacija- perėjimas į bendruomenės
vyresniųjų arba jaunimo „luomą“.

Perkūno akmenį legenda. Kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininko
dukterį. Matyt, meilės būta abipusės ir karštos, nes, nepaisydami griežtų
tėvų draudimų, įsimylėjėliai nutarė būti kartu. Meiliai beburkuojančius
besitariančius ant didelio akmens tarp brūzgynų, čeraškynų juos ir užtiko
mergaitės motina. Sako, kad pirmi jos žodžiai buvę: „Kad jus Perkūnas
suvienčiavot! “ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Atsitokėjo motina vietoj
vaikų pamatė tik perpus perskeltą akmenį.

Kartais prakeikimas yra netgi žmoniškosios prigimties praradimas.
Kuris pasakojimuose, legendose ar sakmėse socialiai ir moraliai
motyvuojamas. Kodėl būtent akmeniu prakeikiama? Pateikėjai tai aiškina
paprastai: „Motynos širdis buvus kieta kaip akmuo“ (Elena Baliukienė, g.
1912 m. Vilkiaucinio k., Varėnos r.). „Akmenio sunkiausia dalia. Jo niekas
nemyli, prie jo neprisiglaus, nesušils“ (Bronius Meidus, g. 1923 m.
Pašiekšnės k., Švenčionių r.) ir pan. Ir iš tautosakos matome, kad akmuo
asocijuojasi su šalčiu, kieta širdim, sunkia žmogaus dalia.(9,psl.)

Motinos žodžiai maginę prakeikimo galią įgyja ir kepant duoną. Duonos
kepimas buvęs ypatingas laikas, kada galioja daugybė draudimų ( nesikeikti,
neminėti piktos dvasios ir pan.). Tai tam tikra prasme sakralus laikas
(kaip šventa laikyta ir pati duona).Tada išsprūdęs netinkamas žodis gali
nulemti žmogaus likimą. Aišku , kad „Mocynom nesaka keike savo vaikų.
Geras žodzis ugdo, piktas mocynos žodzis akmeniu gula an vaiko dalios “
(Marijona Jezukevičienė.g. 1911 m. Perlojos k.Varėnos r.). (9.psl)

Tradicinė kultūra, anot V. Šatkauskienės, – dorovinga ir skaisti, bet
ir slėpiningiausiojo dalyko, lyčių santykio, – niekam nepavyksta apeiti.

Kokiame savo gyvenimo amžiuje imam suvokti lyties skirtumą? (A.
Vyšniauskaitė, „Žmogiškosios savimonės formavimas ankstyvoje vaikystėje“).
(8.psl.53) Lyties skirtumą esą pradedama suvokti trečiaisiais savo gyvenimo
metais. Senojo kaimo šeimose labiau laukta gimstant berniuko, nes mergaitė
– tik papildomas kraitis iš namų. Bet visiems ateisiantiems, be abejo,
linkėta, kad būtų „sveikas, protingas, darbštus, sąžiningas, gerbiantis
tėvus, atjaučiantis atjautos reikalingus“, trumpai tariant- laimingas. Tuo
turėjo pradėti rūpintis jau laukiančioji motina:gink Dieve- nieko nevokt,
nematyt ko nešvankaus, negražaus. Ir pribuvėja stengėsi nulemti
gimstančiajam sėkmę: priimti ne plikom rankom, o gražiu rankšluosčiu,
kartais mergaitę- su vyro kelnėm rankose (jauna ištekės). Kai vyriasnieji
vaikai domėdavosi, iš kur jų sesutės, broliukai bei jie patys, dažniausiai
išsisukinėta: gandras per kaminą atnešęs ir pan. Ar toks aiškinimas
dabartinėmis mūsų viešumo, informatyvumo sąlygomis geras? Matyt, ne. Tėvų
išsisukinėjimas tik žadinąs smalsumą, įstumiąs į melą. Jau 3-4 metų vaikui
reikia aiškinti tiesą- labai subtiliai, su meile: vieną dalį esą davė
mamytė, kitą- tėvelis.

Tačiau A. Patackas, ne itin su tuo sutikęs: ar ne per lengvai esą
atsižadame „paskutinio mūsų skaistybės bastiono- tradicinės kultūros?“,
įniko į šneką apie vyriškąjį pradą lietuvių kultūroje. Esame moteriško
prado kultūros žmonės. To ženklai- epinio mąstymo stygius, neturim epo,
tautosaka- tik lyriška, šiandieninėje poezijoje- stipriausias taip pat
lyrizmas, LDK statute, juridiškaisunorminusiame mūsų prigimtinę teisę, už
moters nužudymą numatyti net dvigubą baudą.(8.psl.53)

Skirtingų lyčių žmonės, „be abejo, pakankamai skiriasi“: apranga,
mėgstamu maistu, darbo pareigomis, bet- viskas vienodėja. Moters
išskirtinumo nekintanti esmė, be abejo, – jos vaisingumas.

R. Balsys sakė ( „Vaisingumo skatinimas vestuvių papročiuose“):
„bevaikė šeima – betikslė“, „Dievo užmiršta ir paniekinta žmonių“.
(8.psl.54) Kad taip neatsitiktų- jau ir vestuvėse rūpintasi: maginiai
veiksmai, kurie teoriškai apibūdinti taip: kūlimo, daužymo bei liejimo,
barstymo; jaunosios vežimo papuošalų nudraskymas ir iš to sukūrimas ugnies,
šėlimas, triukšmavimas prie jos; sugultuvių sūrio kapojimas(nes tik kažką
„sudraskius, sulaužius“, gali gimti kažkas nauja). Vaisingumo prašyta,
atrodo, pirmiausiai iš Aukščiausiojo, iš Perkūno, kaip dabar iš Dievo.

MERGAITĖS IR MERGINOS SOCIALIZACIJA

Pamėginsime panagrinėti mergaitės- būsimos motinos fizinių bei
dvasinių savybių ugdymą šeimoje. Dauguma dabartinių psichologų pripažįsta
tiek prigimties, tiek ugdymo bei jų tarpusavio sąveikos svarbą formuojant
kiekvieną individą.

Tradacinė lietuvių liaudies pedagogika, pagrįsta ilgaamže patirtimi,
teigė, jog vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje ir jo auklėjimą baigti
vedybomis. Motinos meilė prasideda, jos ryšys su kūdikiu užsimezga dar
esant jam įsčiose, todėl kūdikio formavimas ir ugdymas labai svarbus ne tik
jam gimus, bet ir iki jo gimimo. Tradicinėje lietuvių liaudies pedagogikoje
vaiko ugdymo nuostatos buvo perduodamos intuityviai per liaudies tikėjimus
bei prietarus, draudimų sistemą. Liaudies išmintis suvokė, kad motina- tai
tas asmuo, kuris labiausiai paveikia vaiko vystymąsi. Motina ne tik tenkino
biologinius kūdikio poreikius, bet veikė ir jo emocijas.

Dabartinių psichologų tyrimai rodo, kad motinos netektis veikia vaiko
intelektualinį, fizinį bei pažintinį vystymąsi. Nutrūkus ryšiui tarp
motinos ir vaiko, kyla grėsmė mažylio gyvybei. Jis pasijunta atstumtas,
nereikalingas, nelieka dvasinio ryšio. Anglų etologas, psichoanalitikas
Johnas Bowlby yra pastebėjęs, kad kūdikio prisirišimas prie motinos sukuria
prototipą vėlesnėms ilgalaikėms jungtims su kitais asmenimis- šeimos
nariais, draugais ir galop vedyboms(1.psl.70).Tradicinės lietuvių šeimos
kūdikį ankstyvojoje vaikystėje globojo ir prižiūrėjo motina.

Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitės
socializacijos etapuose pastebimas ypatingas motinos ir dukters santykis.
Vos tik užgimus mergaitei, motina pradėdavo rūpintis dukterimi, kaip
būsimąja motina, rengdama ją motinystei. Žindydavo ilgiau negu sūnų, kad ji
būtų stipresnė vaikams gimdyti. Motina, taip pat, ypač rūpinosi dukters
atjunkimu: paskutinį kartą ją žindydavo baigiantis delčiai, esą tada
subrendusi duktė tik dvi dienas mėnesinėmis tesirgsianti. (1.psl.46)

XIX a. II pusėje- XX a. pradžioje Lietuvos kaime, kur šeimose buvo
daug vaikų bei jų prižiūrėtojų- senelių, tetų, vyresniųjų broliukų bei
sesučių, kūdikis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų tarsi pasinerdavo į
tautosakos pasaulį. Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos,
menamos mįslės, įvairūs vaikų žaidimai, patarlės, priežodžiai žadino vaiko
vaizduotę, lavino protą, ugdė bręstančio žmogaus dvasines ir fizines
savybes. Kupina humoro liaudies išmintis, tautosaka, perduodama motinos,
senelės, vyresniųjų vaikų, ugdė vaiko emocijas ir skatino jį žaisti.
Žaisdami vaikai atspindėjo tam tikrus suaugusiųjų pasaulio idealus.
Žaidimas kartu atliko ir vaiko socializacijos funkciją, padedančią
formuotis jo gyvenimiškai pozicijai.

Lietuvių šeimos papročių analizė liudija, kad formuojant žmogų
kūdikystės laikotarpiu pagrindinis vaidmuo teko jo motinai ir kasdieninei
namų aplinkai.Ankstyvosios vaikystės fazėje dedami ir vaiko tapatybės
pagrindai. Pirmiausia vaikas save sutapatina su savo tėvais: mergaitei
moters idealas- motina, berniukui vyro modelis- tėvas. Vadinasi, vaiko
tapatybei pagrindą padeda tėvai.

Mergaitės ugdymui didžiausią įtaką turėjo motinos pavyzdys.
Nuo pat ankstyvos kūdikystės ji stebėdavo savo motinos elgesį šeimoje ir
kaimo bendruomenėje. Mergaitė,nuo mažens stebėjusi motinos apsiėjimą su
šeimos nariais bei kaimynais, giminėmis, vienaip ar kitaip jau pati
dalyvavo iš senelių ir prosenelių paveldėtoje šeimos santykių sistemoje ir,
nepastebimai ją perimdama, kūrė savo būsimos šeimos modelį. Į dvasinį
mergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo daugiausia rūpinosi
motina. Ne veltui sakyta: ką jaunas sudėsi, tą paaugęs turėsi.

Kalbant apie merginų tekėjimo amžių reikėtų paminėti pirmaeiliškumo
teisę šeimoje. Pagal senovės tradiciją lietuvių šeimose buvo laikomasi
vyresniškumo principo: neištekėjus vyresniajai seseriai, jaunesnioji
neturėjusi teisės net į stakles sėsti.(1.psl.99)

Nuo pat mergaitės gimimo iki jos vedybų pagrindinis motinos
rūpestis- kad ištekėjusi dukra taptų „laukianti“. Sėkmingą dukters
motinystę motina siekė nulemti racionaliais bei magiškais veiksmais.
Motinystės sampratą taip pat formavo pati kaimo bendruomenė, besiremianti
draudimais, pamokymais bei liaudies tikėjimais, ir pirmiausia reikalaujanti
iš būsimos motinos dorai ir nepriekaištingai elgtis.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į senmerges, kaip ir į
nesantuokinį kūdikį turinčias merginas , žiūrėta neigiamai. Žinoma
pastarosios buvo smerkiamos labiau. XX a. III- IV dešimtmetyje, pakitus
žmonių pasaulėžiūrai, mąstysenai, kaimo žmonių požiūris į senmerges
keitėsi. Jis pasidarė atlaidesnis.
Tačiau tiek senmergės, senberniai, tiek ir nesantuokinio kūdikio
susilaukusi mergina, neperėję vestuvinių iniciacijų, nepatekę į ritualu
sankcionuotą būklę, iškrisdavo iš normalios socialinės kaimo bendrijos
sąrangos. Tokios elgesio normos savaime skatino jaunimą kurti šeimą ir
pereiti į kitą socialinės būties pakopą. Perėjimas į naują socialinę padėtį
individui garantavo naują, pilnesnę egzistenciją, kurioje žmogaus galimybės
galėjo plėtotis tobuliau ir pilniau, nes jis galėjo įgyvendinti paties
Kūrėjo žmogui pavestą šeimos, giminės ir žmonijos pratęsimo uždavinį.

Santuoka ypač svarbi moteriai. Vestuvės – socialinės jos
egzistencijos pateisinimas, tradicinėje kaimo bendruomenėje, palyginti dar
ne taip seniai, tai- vienintelis būdas moteriai integruotis į visuomenę.
Moteris šeimoje skirta giminei išsaugoti ir namų židiniui kurstyti.

Perėjusi iš vieno amžiaus tarpsnio- mergavimo į naują brandžios
būties tarpsnį- moterystę, ji įgydavo naują socialinį statusą ir tuo pačiu
metu išgyvendavo vidinę krizę, nerimą, būdingą bet kokiam perėjimui.

Kaimo bendruomenės palaiminimas, pritarimas santuokai buvo svarbus
atsisveikinimo apeigų momentas. Bendruomenė sudarė ne tik kaimynystės ar
giminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją, kuri perėjimo
apeigomis užtikrindavo jaunavedžių socialinės brandos baigtį.

Atsisveikinimas su rūtų darželui, tai dar viena jaunosios
atsisveikinimo su jaunystės dienomis apeiga. Lietuvos kaimas rūtų darželį
nuo seno laikė merginos kuklumo, sielos grožio, doros išraiška. Pagal jį
sprendė apie jos asmenį, todėl paskutinėmis mergavimo dienomis jaunoji
verkaudama savo rūpestį dėl neaiškios ateities išsakydavo rūtai. Jaunosios
verkavimas rūtų darželyje- tai senovinis gimtųjų namų erdvės atskyrimo
ritualas.sauri perėjimo apeigomis užtikrindavo jaunav

Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenant
šeimoje, nuolat dirbant, vargstant tekdavo ir susipykti. Žmonės sakydavo,
kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Vyras ir žmona pykdavosi
nedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, o naktį po
vienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų,
vaikų auklėjimo. Tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis,
kaip žmonės sakydavo, „iš namų jis neišeidavo“, slepiamas nuo pašalinių
žmonių, nes tai buvo laikoma nepadorumu.

Vyro ir žmonos santykiai atsispindi dainose(2. psl.119):

Teka upė per žvirgždzynų, Mylėk Dieve, nuok šio rozo

Nenor žirgas gerti; Jau daugiau nebarsiu.

Aš pajėmiau jaunų pačių, Karo svirne kančiukėlis

Neketinau barcia. Šešių diržų pinta,

Aš pabariau vienų kartų- Nusitraukįs kančiukėlį

Tris dzienelas verkė. Pamokysiu dirbti.

Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėjimu. Pyktį reikšdavo ir
greitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis. Kai kur trankiai
ant stalo dėdavo valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiau
ir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Kaime retai pasitaikydavo,
kad vedusieji susipykę išsiskirtų.

Šeimos ūkio kasą tvarkė dažniausiai vyras. Šeimininkės pinigai- tik
iš vištų, sūrių, svogunėlių. Taigi tradicinėje mūsų kultūroje moters
turtinė padėtis buvo „gana apverktina“: gavo ji turtą iš tėvų, bet „su
vedybomis turtas pereidavo į vyro rankas“.(8.psl.56)

Mūsų kultūros senuosius papročius formavo socialinė sąmonė. Pasak
A.Žarskaus („Lytiniai santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje“):
Žmogus jautė vienybę su kitais žmonėmis, priklausomybę nuo jų ir visą, kas
gyva. Apeigos, papročiai palaikė būtent šitą jausmą. Tad pagarba
socialinėms normoms atsispindėjo ir lyčių santykiuose: giminės tęstinumas
atrodė kaip pats nemirtingumas. Nūn- „asmeninės sąmonės šviesoje“
kiekvienas kuria savo nuostatas, požiūrius, atsisakoma paklusti išorinėms
gyvenimo normoms, kiekvienam atrodo, kad jis pats žinąs kaip jam elgtis,
kiekvienas nori laisvės į gėrį ir į blogį. Senujų papročių paneigimas
neišvengiamas: taip šalinamos proto veiklos kliūtys (paprotys- pa ir
protas: pamintas , žemesnis protas), ėjimo į aukštesnę, asmeninės sąmonės
civilizaciją. Bet šiandien esam kryžkelėj: „iššvaistėm senuosius papročius,
moraliones normas, o savujų, asmeninių dar nesukūrėm“. Čia ir esanti
šiandienos mūsų tarpusavio santykių, o ypač – gyvybės pratęsimo srity
pakrikimo paslaptis. Nejaučiama atsakomybė prieš negimusius, tad lytiniai
santykiai- egoistiški. Reikės galiausiai suvokti ir proto nuostatų
pragaištingumą, kai nepasitikima pačiu Pasauliu, Kūrėju, o vadovaujamasi
išprotavimu. Asmeninę sąmonę turės keisti dvasinė. Bet papročių išoriniam
„kevalui“ iširus, būtina išsaugoti jų „grūdą“, teigtų moralinių nuostatų
esmę: lyčių santykiai, meilė- gyvybės pratęsimo. (8.psl.55)

Vyksta tradicinių moteriškųjų vertybių skaudūs lūžiai, nykimas-
tradiciniai išlieka tik moteriškumą išreiškiantys simboliai:laumės
įvaizdis, ilgi plaukai.

XX a.pabaigos lietuvių literatūroje klasikinis moters motinos
įvaizdis gerokai transformuotas – įgijęs išvikščią pavidalą. Dabartinės
moters būsenoje vis daugiau disharmonijos, tarp dabarties pasaulio ir
moters juntama vis didesnė įtampa. Moters motinos degradaciją vaizdžiai
atskleidžia Jurgos Ivanauskaitės apysaką „Visi svajoja apie šunį“. J .
Ivanauskaitės „Mėnulio vaikų “ merginos negali gyventi be bandos, nors
ilgisi tylos ir vienatvės, bet trapus jų moteriškumas paslėptas, sutelktas
viduje. Iš čia kyla jų bejėgiškumas, beprotystė, mirties ir savižudybės
troskimas. Iš tiesų XX a.pabaigos moters
ama- tai tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje amžinąjį moteriškumą.

Moteris vyriškame pasaulyje

Moteris. Toks nuostabus ir prieštaringas kūrinys po Saule. Trapi
kaip indas, jautri, subtili ir kartu sugebanti patraukti prie savęs galiūnų
jėgą, įšminčių išmintį, karalių širdis.

XXa. Moters paveikslas keitėsi taip greitai, kaip keitėsi mados
kryptys. Moteris pradėjo trokšti išreikšti „pačią save“ – tokią, kokia ji
yra.

Kiekviena moteris ieško moteriškumo idealo, nori atrasti savo
asmenybės bruožus. Dažnai ją žavi taip trokštama gyvenimo „laisvė“.

Kiekvieną moterį ar merginą nuo pat vaikystės lydi gilus širdies
troškimas būti laiminga, mylima, gerbima, saugoma. Tačiau ne visos vienodai
supranta laimę. Dažnai tam turi įtakos aplinka, kurioje augo mergaitė: tėvų
santykiai, keik vėliau – bendravimas su draugėmis, literatūra, televizija
ir kino filmų vaizdai, kurie įrėžė į sąmonę įvairiausius laimės
stereotipus. Todėl kiekviena moteris turi įsivaizduojamos laimės paveikslą.
Po to jame atsiranda vis daugiau praktiškumo atspalvių.

A. Krikštaponiėnė teigia, kad daugelis šiuolaikinių moterų prarado
moteriškumą. Moters paveksle atsirado vis daugiau ir daugiau vyriškumo
bruožų. Kai kai moteris bando atrodyti nepriklausoma, stipri, jos vertė
krenta. Dėl to širdies gilumoje kenčia ji pati, bei artimi žmonės (vyras,
vaikai).(5,psl.6)

B.Obelienienė rašo: sakoma ,kad kiekviena margaitė nešina savo
būsimais vaikais. Moteriškoji jungtis, nematomais saitais siejanti
buvusias, esamas ir būsimas šeimos moteris, per gimdymą perduoda
neįkainojamą moterišką patirtį. Jos ištakos siekia pasaulio pradžią ir turi
daigybę pavadinimų- Moteriškasis Pradas, Pasulio Motina, Motina
gamta.(19.psl 18)

Ieva veselnickaja savo knygoje „Moteris vyriškame pasaulyje“ kviečia
nešvaistyti tokio brangaus gyvenimo pasekmių analizei, o ieškoti
priežasties to, kas su mumis vyksta, kaip šias priežasis pakeisti,
transformuoti ar pagaliau priimti, jei negalima pakeisti. Prisimindami tai
, kurkime savo gyvenimą, bendraukime su žmonėmis.

Kaip išlikti moterimi pasaulyje, kuris kinta, psichologiškai
keičiasi? Pirmiausia reikia prisiminti, jog žmogus visų daiktų matas. Ir
moteris turi visišką savarankišką funkciją, visiškai savarankišką savo
būties prasmę. Būtinai turi būti prasmė, kad egzistuoja vyras ir moteris.
Esmė, Dievas, Didžioji idėja, Gamta – kas į ką tiki, kas kaip įformina-
negali būti tokia neūkiška, tokia nenatūrali, kad kurtų beprasmiškai. Ir
jeigu gamtai reikėtų vyriškojo ir moteriškojo pradų tik žmogiškosios
giminės pratęsimui, galima būtų rasti patogesnį būdą. Jau senovės graikai
tvirtino, kad tauta, kurioje moteris- vergė, niekada nataps laisva. Nes
vergė gali išauginti tik vergą. Užguita, PSICHOLOGIŠKAI užguita.
PSICHOLOGIŠKAI nelaisva moteris, jaučianti savo nepilnavertiškumą, negali
išauginti psichologiškai ramaus, pasitikinčio savimi, sąlygoto iš vidaus
gėrio ir laisvės idėja žmogaus. Vaikai juk mus jaučia. Moters funkcija-
priimti , isisavinti, nuspalvinti reikiama spalva, atnešti naują mintį,
idėją- šioje vietoje kiekviena moteris- Mūza. Priimta manyti, kad
elegantiška, prižiūrinti save moteris kur kas geresnė įkvėpėja nei moteris,
išvarginta gyvenimo.

Keičiasi pasaulis. Moteris gali būti didžiulės gamyklos direktore,
netgi vyriausybės atstove- tai nuostabu. Jeigu ji dar ir elgiasi kaip
moteris, o ne kaip diktatorius, jeigu ji susiranda daugybę specialistų-
vyrų, kurie organizuoja technologijas, konstrukcijas, strategiją, o ji
pildo tai. Visiškai efektyvu.Net ir šitoje situacijoje moteris turi
turėti moteriškų priemonių, jeigu ji nežino , kaip šitą situaciją padaryti
MOTERIŠKU būdu ir griebiasi vyriškų būdų- ji pralaimi. Kokia ji bus
nuostabi, kaip puikiai realizuosis ten, kur ji specialistė, kur ji moka,
jeigu atliks tai vieninteliu būdu, kuris vyrams, neprieinamas, visiškai
nepasiekiamas. Tai rodo jėgą, svarbiausią vyrišką vertybę. Šis pasaulis
toks.Taip mes ir gyvename. Taip gyvena moterys. Moterys , kurios šaukia,
kad nori būti moterimis, o veikia pagal vyrišką scenarijų, nes vyrai ėmė
kažkodėl atsitraukti. Kodėl vyrai atsitraukė, galima panagrinėti iš
socialinės pusės. Mūsų visuomenė. Vyras iš prigimties strategas,
ieškotojas, atradėjas, atsidūrė situacijoje, kad nors ant sienos lipk!
Nieko nelaimėsi, namų savo šeimai nepastatysi, milijono jachtai neuždirbsi.
O jis žino savo intelekto, savo rankų, energijos, kurios vis dar yra,
vertę. Tai vyriška tragedija. Šioje situacijoje vyras elgiasi visiškai
teisingai: jis paprasčiausiai sustoja. O ką daryti? Pasaulis organizuotas
taip , kad vyras pasidaro pasyvus. O moteris vis aktyvesnė. Ji aktyviai
užgrobinėja vyriškas funkcijas. Vyras mato, kad vis tiek jam nėra kas ten
veikti- tegu pasiima. Kokia stipri nebūtų moteris, vyriškame darbe ji vis
tiek neprilygs vyrui,nes jos prigimtis kitokia.

Pas Rumi yra toks pasakymas: „ Kas yra moteris? Pasaulis. Ką tu jai
besakytum, ji – savo. Nes moteris yra ne tik kūrinys, bet ir kūrėjas. Kas
gali suprasti kūrėją? Vyras, suprantantis moterį, yra kūrėjas.“(4.psl.81)
Šis padalijimas , suprastas daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų, turbūt
teisingas ir šiandien. Yra prasmės atsigręžti tik į vieną- į vyro
egzistavimo prasmę ir moters. Kai žmonės vis dėl to sugrįš prie prasmės,
tuomet, manau, vėl imsime grižti prie naturalūmo. Vyrai sako : „Kaip sunku.
Moteris nepanaši į moterį.“ Jie tvirtina, kad jie ne vyrai, nes nėra
moterų. Moterys dėl to kaltina vyrus. Kas atsitiko? O kas yra moteris?
Neaišku. Bet jaučiasi. Štai ši moteris, o ta- ne. Kažkaip
jaučiasi.

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų
lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių
psichologinių skirtumų?

Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrai pranašesni srityse
kurios reikalauja apstraktaus mątymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o
moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg
paprastesnės, „naminės“ būtybės. Veikloje vyrai dažniausiai siekia
karjeros, prestižo, moterys- geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi
žmonės, jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmona
šioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Vis dažniau girdėti, kad
moteris turėtų būti šeimos židinio, ar ta žvakele, aplink kurią viskas
sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Sunku nesutikti su nuomone, kad moteris
sugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emcines
problemas. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters- globėjos
ir vyro- medžiotojo prigimties.

Dabar suprantama ir natūralu, kad žmonės bando grįžti prie seno
šeimos gyvenimo būdo. Mes jau suprantame, kad pagrindinis šansas- surasti
apibendrintą prasmę, o tam reikia atrasti tikrai moterišką prasmę ir
moteriškas vertybes. Kokia gi yra tikrai moteriška prasmė ir kokios
moteriškos vertybės? Ne kosmetika juk. Tiesa, yra viena tikrai moteriška
vertybė- nepajudinama ir nesugriaunama- motinystė. Ji moteriška. Moteris
šiame vyriškame pasaulyje tik vienoje situacijoje tikrai moteris- kai ji
motina.

Jau vaikustėje mergaitės mėgsta žaisti su lėlėmis. Kaip jos rūpinasi
savo lėlėmis, taip ir mergaitės mama ją mažą glamonėdavo, rūpinosi. Ta
geroji, mieloji mamytė. Ją mato palinkusią ties savo lovyte. Glostančiu
šypsniu spindi jos akys, švelniausius žodžius taria lūpos. Nors kiek
nemiegotų naktų, kiek dienos vargų vargelių!

Motina, ji ne tik turi galimybę gimdyti šiuos nuostabius padarus, bet
ji ta moteriškumo erdvė, kurioje svarbiausia vertybė- Gyvenimas, bet kuria
prasme.(4.psl.53).Motinos rankose žmossnijos ateitis. Jos gimdo, augina ir
auklėja jaunąją kartą, kaip ir ankstesniais laikais.

Motinystė yra didelė moters privilėgija, kurios gamta nesuteikė
vyrui.

Tik įsisavindama skirtingus moteriškus aspektus, moteris atveria
galimybę keisti savo diapazoną. Paprastai kiekvienoje dominuoja viena kuri
nors kokybė. Bet kiekviena tam tikrais gyvenimo periodais būna skirtinga.
Įvairių moteriškos energijos aspektų įsisavinimas praplatina supratimą apie
moters prasmės pasaulyje apimtį. Todėl ir motinystė tampa ne tik gimimo
aktu.

Tad galima teigti, kad yra viena didžiausia vyriška vertybė-
siekimas, vystymasis, gynyba ir pergalė, ir svarbiausia moters esybė
GYVENIMO vertybė. Tame galbūt šių dviejų polių egzistavimo prasmė.

Tačiau mes atiduodame vaikams tik tai , ką galime: pasaulį, kuriame
gyvename, mūsų kasdienybę. Pasižiūrėkime, koks šis pasaulis. Kiekvienas iš
mūsų bejėgis pakeisti pasaulį. Žmogus turi keistis iš vidaus ir savo
pasikeitimo faktu keisti pasaulį.

Be abejo , visuomenės gyvenimas keičiasi, o su juo ir žmogus. Tačiau
požiūris į daugelį žmogaus dvasios savybių, tokių kaip jausmų, valios,
charakterio ugdymas, nesikeičia.

Gamta mergaitei suteikė nuostabiai patrauklias forms, puikias
jaunystės spalvas, švelnumą. Visais laikais poetai, menininkai gerėjosi
mergaitės grožiu ir švelnumu, rašė apie ją, tapė paveikslus, kuriuose
mergaitės vaizdas primena pavasarį- saulėtą, gražų ir žydintį.

Mergaitę visada norime matyti gerą, mielą, kuklią, draugišką,
darbščią. Norime, kad pačioje jaunystėje joje prasiskleistų ir suvešėtų
gražiausi moteriškumo bruožai. Kiekviena mergaitė turėtų stengtis ugdyti
savyje moteriškumo bruožus: širdies gerumą, jausmų kultūrą, švelnumą,
kuklumą, darbo ir pareigų meilę.

Juk mergaitė – tai būsimoji moteris, motina, o su motinos vardu
visuomet siejame visa tai, ką labiausiai mylime, kas žmogiškiausia,
tauriausia. Kartu norime, kad ji būtų tvirta, savarankiška, kupina
energijos ir gyvenimo džiaugsmo, kurianti ir kovojanti visuose mūsų
veržlaus gyvenimo frontuose.
Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakinga kiekvienos moters
paskirtis, todėl dar jaunystėje reikia apie tai pradėti galvoti ir tam
rengtis.

Moterys vis labiau nori įsijungti į visuomeninį darbą, be to būti
kartu geros darbininkės, menininkės, mokslininkės, vadovės ir puikios
motinos, šeimininkės. Kiekvienai reikia mokėti suderinti gamybinį bei
visuomeninį darbą su motinyste, su jaukais namų židinio kūrenimu. Ir
suderinti ne bet kaip , o tobulai, meistriškai, kad dar liktų laisvo laiko
poilsiui, sportui, knygai, teatrui, kad kiekviena būtų sveika, graži.
Žodžiu, moteris turi būti harmoninga, įvairiapusiška asmenybė. Tai būtina,
kad moteris galėtų būti laiminga.

Pabaigoje noriu pacituoti A. Andriukaitienės žodžius: „ Kokia jus
būtumėte energinga verslininkė nepamirškite, kad vyrams labiausiai patinka
moters. nuolankumas“.

Praktinė- analitinė dalis

Tyrimo metų iškėliau hipotezę- Motinos vaidmuo yra svarbus.
Tyrimo tikslas- išsiaiškinti kokią vietą šiuolaikinės moters gyvenime užima
motinos vaidmuo.
Tyrimo uždaviniai:

• Nustatyti klausimino tinkamumą vaikų ugdymo institucijai.

• Išnagrinėti moterų( motinų) nuomonę apie moteriškumą.

• Atskleisti motinos ir vaiko glaudžių santykių svarbą.

• Išnagrinėti moteriškų bruožų ugdymo butinumą.
Tyrimo subjektai:

• Ikimokyklinio ugdymo įstaigos dviejų grupių vaikai. Vaikų amžius nuo 3

metų iki 4m. 4mėn. Tyrime dalyvavo 33 ikimokyklinukų.

• Vaikų lopšelio-darželio auklėtojos. Tyrime dalyvavo 24 pedagogai.

• Moterys turinčios vaikų. Tyrime dalyvavo 78 moterys.
Tyrimo procedūra:
Išdalintos anketos darželio pedagogams ir moterims turinčioms vaikų.
Paprašyta raštu, anonimiškai jas užpildyti
Inerviu būdu buvo apklausti vaikai.
Išvados:

Lentelių duomenys rodo, kad dauguma tėvų bei dauguma auklėtoju
mano,kad motinos vaidmuo yra svarbus. Tai rodo , kad mano hipotezė
pasitvirtino.Atliekant tyrimą naudotas klausimynas padėjo atskleisti
šiuolaikinių moterų nuomonę ir atskleidžia motinos svarbą vaikui.

Vaikų apklausa parodė, kad dauguma vaikų nori daugiau laiko praleisti
su mama, močiute. Vaikams yra svarbi kiekviena akimirka praleistA su mama-
ar tai pasaka prieš miegą, ar mamos šventė, ar kartu praleistas laikas
bežaidžiant, ar tiesiog pasivaikščiojimas.

Iš vaikų buvo išgirsta nuomonė, kad mamos turi dirbti, tam, kad
turėti pinigų. Tačiau klausimynas parodė, kad svarbiau yra kas kita, o tai,
kad mama kuo daugiau būtų šalia. Ypač kai vaikams yra turi 3-4 metukus.

ANKETAVIMO DUOMENYS

1 anketa: TĖVŲ NUOMONĖ

| | | Neig.| | Viso |
|Pozicijos |Teig. | |Kt. | |
|Atsakymų | | 117 | 42| 468 |
|kiekis |309 | | | |
| % | 66| 25 %| 9| 100 %|
| |% | |% | |

[pic][pic]

2 anketa: AUKLĖTOJŲ NUOMONĖ

| Pozicijos | Teig.| | Kita| |
| | |Neig. | |Viso |
| Ats. kiekis | 73 |71 |0 |144 |
| % | %| %| | % |
| | | |% | |

[pic]

IŠVADOS

1. Vyrai ir moterys suptrantami kaip spontaniškai priklausantys gamtai.

Visi vienu ar kitu būdu sugrįžta į ją.

2. Vyrai ir moterys turi privalomus vaidmenis amžinojoje galutinių

principų kovoje. Toks yra monoteisinės teologijos galvojimo būdas,

kuriame vienaip ar kitaip išsidėsto moterų ir vyrų reikšmės.

3. Socialiginis galvojimo būdas moterims ir vyrams esmines juos

skiriančias savybes suteikia pagal veiklą visuomenėje, kurią jie patys

pasirenka arba kurią jiems skiria darbų padala.

4. Psichologinis galvojimo būdas nusako skirtingus vyrų ir moterų

santykius su tais pačiais objektais ar skirtingus tų pačių patirčių

interpretavimo būdus, bet nebūtinai aiškina, kiek šie skirtumai kyla

iš prigimties, kiek iš socialinės aplinkos.

5. XIXa. pabaigoje- XXa. Pradžioje Lietuvos kaimo šeima buvo svarbiausias

individą ir bendruomenę vienijantis elementas.

6. Tiek šeimoje, tiek kaimo bendrijoje etninės kultūros vertybės buvo

perduodamos vertikaliai iš kartos į kartą.

7. Alternatyvūs ir priimtini moterų modeliai išryškėja tik XX a.

pradžioje.

8. Vykstant kultūros kaitos šuoliams , galima įžvelgti ir kultūros

tęstinumą.

9. Lietuvių literatūroje beveik nenutrūkstančia gija tęsesi moters, kaip

mažiau už vyrą koherentiško žmogaus, įvaizdis.

10. Tai, ką šiame darbe nagrinėjau, suteikai konkrečios medžiagos

apsvarstyti vyrų ir moterų įvaizdžių modernizaciją lietuvių kultūroje,

panagrinėti elgesio kitimus, glūdančias galimybes bei pavojus.

11. Moters identifikacija žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose labiausiai

atsiskleidė per motinystę.

12. Būti motina- kilni, be galo prasminga ir atsakynga moters paskirtis.

13. Motinystė yra didelė moters privilegija, kurios gamta nesuteikė

vyrui.

14. Motinystė samprata lietuvių liaudies papročiuose ryški jau mergaitės

kūdikystėje.Joje atsispindi būsimi jos amžiaus ir socialinio statuso

etapai.

15. XIXa. pabaigoje- Xxa. Viduryje mergaitės ir merginos socializacijai

didžiausią įtaką darė trys socialiniai veiksniai: šeima, bendraamžių

ir kaimo bendrijos

16. Kiekvienai mergaitei reikia ugdyti moteriškumo bruožus. Drauge

nepamiršti, kad ji privalo užaugti pilnavertis žmogus.

17. Jaunystės brandą apvainikuojanti santuoka ypač svarbi

moteriai.Tradicinėje kaimo bendruomenėje tai buvo vienintelis būdas

moteriai integruotis į visuomenę.

18. Moteris, kaip namų židinio puoselėtoja, saugotoja ir perdavėja, savo

moteriškąja prigimtimi vienijo ir turėjo vienyti visus šeimos narius

prie bendro šeimos stalo, prie dvasinio židinio.

19. Keičiasi senojo bendruomeninio kaimo gyvensenos pobūdis, naujos

civilizacijos apraiškos skverbiasi į kaimo ir valstiečių šeimos buitį

bei santykius XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.

20. XX a.pabaigos moters drama- tai jos pačios siekimas sunaikinti savyje

amžinąjį moteriškumą

21. Dabar vyriškame pasaulyje moterys turi išsaugoti moteriškumą ir

visaip naudoti moteriškas priemones.

Leave a Comment