Referatas
[pic]
Varėnos „Ryto“ vid. m-klos XI c kl. mok. Egidijaus Bukatkos
Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto formapirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu –totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdavaisnimu – animizmu. Pirmykštistotemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdiniųpagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškoszoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausiazoomorfinio vėliau ir antropomofinio pavidalo moteriškosioms dievybėms,visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms. Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos sumoterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivėsbuvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jospažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamosnuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterimsdirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.t. Kita vertus buvo deivių nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį,nelaimes, nesantaika. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos niekintojos.Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimosritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivėsveikė kolektyviai. Jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kuriedidesnės reikšmės gyvenime neturėjo. Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybęapotropeinių priemonių , tarp kurių svarbią vieta užėmė triukšmo kėlimasskambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius,garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivėsbijodavusios žeidžiančių dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių,paukščių nagų, peilių, durklų, adatų, ylų, kirvių ir kt., taip pat ugnies,dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkcija atlikdavo
diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas, pagalvė ir kt. Todėl maro metužmonės aplik kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais,ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkiosąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apiegyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realiassavybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti,pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgtinematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą. Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai,priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuviųreligijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip irkitur, gamtos kultas reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, darbūdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius,paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas ištų objektų turi savo šeimininką – valdytoją. Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijojeatsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvoapgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose,vandenyse ir t.t. Pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasisgamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat su visuomeniniųjėgų kultu. Lietuviškasis žodis deivė bei dievas yra senosproindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis. Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių.Vaizdiniai apie Laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maistorankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje irkituose baltų kraštuose. Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvovaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomofinėmis būtybėmis. Pirminis jųpavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas„Laumės paukšte“. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas argaidžius. Lietuvių Laumės artimos graikų bulgarų Laumėms, keltų fėjoms,kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais,storomis lūpomis, didelėmis, ilgomis krūtimis ir plačiais užpakaliais. Laumės gyveno prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistosepirtelėmis, gerdavo vandens garus, bijodavusios lino žiedo metalinių, ypačgeležinių, daiktų. Daugelyje lietuviškų sakmių Laumės draskydavusios, ėsdavusiosžmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus,žarnas, gyslas arba mirtinai jas užgnaibyti, sumalti į miltus, nusuktigalvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tikkaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams Laumės liepiamalti žmonių kaulus arba net juos pasmaugia ir suvalgo. Netekusios kalibastinių atributų, vėlesnių laikų Laumėsvaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios naujaisdrabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, josbuvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmonesarba apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties irmirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyramas. Laumės globoja vargstančias, bedales, neturtingas moteris,išprausia jų vaikus, suverpia verpalus, išaudžia audeklus. Laumės stengiasiišlaikyti lygybę, baudžia už ribų nepaisymą, smerkia ringinius, nestinginystė veda žmoniją į pražūtį. Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuoLaumių buvo vartojamas Laumės kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė,nupiešta ir išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.Kaip magiška atropeinė priemonė prieš Laumes Lietuvoje naudojama žvaigždėsketurių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ji simbolizavosaulės ir dienos šviesą. Ta žvaigždė buvo įraižoma ant namo ar tvartosienų, lubų, įvairių darbo įrankių. Kartais ji buvo įaudžiama į juostas araudinius. Jei laumė naktį slogindavusi žmogų, jis, eidamas gulti, padėdavobatus taip, kad kulnai būtų po lova, o galai atsukti į aslą. „Laumiųvakaras“ – ketvirtadienį moterys neverpdavo. Jei kuri tą vakarą verpdavo,jai užmigus, Laumė jos rateliu verpdavo iki pragysdavo gaidžiai. Suverptussiūlus Laumės pasiimdavo. Ketvirtadienio vakarais moterys neskalbdavo;nedirbdavo kitų darbų, tikėdavo, kad tais vakarais Laumės lankydavosižmonių namuose. Vienos iš seniausių buvo miškų deivės, sukurtos dar rankiojimo irmedžioklės ūkyje.Senovės medžiotojų ir rankiotojų miškų deivė Mediena pirmiausia buvo miškųšeimininkė, turinti meškos pavidalą. Lietuvių mituose meška yra šventasgyvulys, saugantis žmones nuo visokių būtybių, piktų dvasių. Ilginiui miško ir žvėrių šeimininkė moters pavidalo virtodeive… Lietuvių kaip ir latvių, Vėjų motina yra archainė deivė, gyvenusimiške. Vėjų šeimos buveinė buvo prie augančio didelio ąžuolo. Lietuvių vėjų motina turi visa žinančią dukterį. Ji turi keturissūnus: Šiaurį, Pietį, Vakarį, Rytį. Miškuose gyvenusios deivės: lazdynų deivė Lazdona, globojusilabai svarbų žmogui medį, duodantį reišutus. Miško trobelėse gyvenusiosdievių ir žmonių žynės – raganos, samanų dievas samanėlis ir kt. Mitai sakokad šventuosiuose ąžuolynuose, leipynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnėsvėlės, šilinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelėsir dirvo sūneliai. Miškai, ypač tos vietos, kuriose gyveno deivės, buvo lygšventovės. Miškeliuose senu papročiu rinkdavosi lietuviai su šeimomispirmomis spalio dienomis, kai jau būdavo nuimtas derlius. Aukodavo jaučiusavis ir kitus gyvulius. Tokius miškelius lietuviai labai brangino. Patys jų nelietė irneleido to daryti kitiems. Kaip miškinė – drevinė bitininkystė, taip ir bičių deivė Austėjabuvo žinoma jau vėlyvajame paleolite masto rankiotojams ir medžiotojams. Šidievė globojo bites, augmeniją bei žiedus, iš kurių bitės rinko medų irmedžiagų koriams. Austėjos kultas drauge su bitininkyste laikėsi ilgusšimtmečius. Bičių ir jų dievės Austėjos kultas išplaukė iš to, kad senovėsžmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantispaties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Todėl bitespradeda laikyti nepaprastomis, šventomis, dievibių darbininkėmis. Taip patmedžius, kuriuose įsikurdavo bitės, pradėta laikyti šventais. Bitė bitėvienintelė iš žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip žmogus. Mirusią bitęsenovės žmonės užkasdavo į žemę. Nepaprastai gerbdami bites, žmonėsvengdavo jų akivaizdaje bartis, keiktis, ginčytis bei nepadorei elgtis.Vyrai nusiimdavo kepures. Tikėta, kad nepadoriai kalbantį apie bites galiištikti nelaimė. Austėjos šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tuo metu buvogarbinami žolynai, iš kurių bitės neša medų, kopiamas bičių medus iraukojamas Austėjai. Į bičkopio švente iš anksto sukviesdavo bičiulius,gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinksį apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitėms. Pasirinktą dieną visirinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi iraukodavo aukas deivei Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiuiBibului, prašydami saugoti ir globoti bites. Prie ankstyviausių vandens šeimininkių – deivių priskiriamosantgamtinės būtybės, turinčios pusiau moters, pusiau žuvies pavidalą.Vandenų dievėms moterys aukodavo žuvis, vištas, duoną ir kt. Aukodavokolektyviai, vadovaujamos vyriausiosios. Lietuvių tautosakoje išlikopasakojimų apie archaines vandenų antgamtines būtybes Undines. Undinėsgyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams.Dainomis suviliotus vyrus juos bemyluodamos pasmaugdavusios irnusitemdavusios į vandenų dugną. Undinės persekiodavo janus ir gražiusžvejus, kurie aukodavo po vieną įvairių rušių žuvį. Seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima. Taiviena iš vyriausios dievių kartos atstovių, vaisingumo ir viso gyvo žemėjegimimo deivė. Žiloje senovėje Laima buvo įsivaizduojama kaip dangaus iržemės galingiausioji ir vyriausioji deivė. Jos žinioje buvo ne tikvaisingumas bet ir kosminiai reiškiniai: tamsa ir šviesa, Saulės ir Mėnulioužtemimai, kometų pasirodymas ir kt. Laimaipersiformavus iš gegutės įmoterišką būtybę, gegutė išlaikė dar daug tos deivės paukštės bruožų.Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo,santuokos, mirties) pranešėja, taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja. Deivės Laimos buveine buvo laikoma liepa, kurioje ji gegutėspavidalu lemdavo žmonių likimą. Po liepomis žiloje senovėje moterysmelsdavosi, aukodavo prašydamos sėkmės sau ir savo šeimai, žemei ir sauvaisingumo. Šalia deivės Laimos buvo ir deivė Laimė, dar vadinama Dalia,kurios žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė. Ji savo žmogišku pavidalupriartėja prie Laimos, tačiau atstovauja tik daliai visos laimės. ŽmonėsLaimės prašė sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kellionės ir pan. Prie seniausių deivių, atsiradusiųjų ankstyvosios gimininėssnatvarkos laikais, priklauso mirties deivė Giltinė, Laimos sesuo.Pagrindinė giltinės funkcija yra stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti,jam atėjus, numarinti. Didžiąją deivę Ledą ir jos dukra Lelą senovės žmogus įasmeninoniekad nesibaigiantį pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos principą. Veliona buvo mirusiųjų arba vėlių deivė. Rudeninėms vėlių irVelionos vaišėmsm buvo skerdžiami gyvuliai, jų mėsa vaišinami mirusieji,rengiami apeiginiai stalai ant kapinių ir namuose. Lietuvių Žemės ir jos deivės Žemynos kultas, atsiradęs akmensamžiuje maisto rankiojimo ir medžioklės ūkyje, naujų bruožų įgavo vystantisžemdirbystei ir gyvulininkystei. Kovo 25 diena buvo paskirta Žemės deivėsprabudimo gerbei. Parastai žmonės Žemę bučiuodavo eidami gulti arbaatsikėlę, pradėdami įvairius darbus ar žygius. Senovės laituviai anksti pavasrį garbino deivę Pergubrę, kurirašytiniuose šaltiniuose vadinama dievu Pergubriu. Deivės Pergubrės garbeilietuvės moterys įrenginėjo gražius darželius, kuriuose augino gėles,tikėdamos, kad tos gėlės apsaugos nuo ligų, blogų davsių, perkunijos beiaudrų ir pan.Deivės Kaupolė, arba Kupolė, ir Vaisgamta susietos su augmenijossuklestėjimu ir vegetacijos jėgų suaktvėjimu. Ugnį lietuviai laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimosimboliu. Šventoji deivė Gabija seniausiais laikais buvo sutvarkyta namųžidinio ugnis. Atsiradus kapliniai žemdirbystei, kosminė religinė pasaulėžiūraįgavo naujų elementų. Pirmiausiai buvo sudievintas dangus ir jo šviesuliai– Saulė, Mėnulis ir kai kurios žvaigždės. Tarp moteriškų dievybių gana svarbią vietą užėmė meilės irlaisvės deivė Milda. Juda – karo deivė. Jos kulto pedsakų išlikovietovardžiuose, pavadinimuose rašytiniuose šaltiniuose. Slogutė –slogindavo miegančius žmone. Nedalia – vargšo, neturtingo žmogaus palydivė,kuria žmogus retai ir sunkiai atsikratydavo. Negeroji (Nelaboji)dažniausiai buvo vaizduojama nemtoma antgamtine butybe, atnešančia ligą,nelaimę, kenkiančia gimdyvėms, kųdikiams, supainiojančia audėjoms siulus,trukdančia dirbti darbus ir pan.