Referatas
[pic]
Varėnos „Ryto“ vid. m-klos
XI c kl. mok.
Egidijaus Bukatkos
Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu –
totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdavaisnimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio vėliau ir antropomofinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.
t. Kita vertus buvo deivių nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį, nelaimes, nesantaika. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos niekintojos.
Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės veikė kolektyviai. Jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.
Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę apotropeinių priemonių , tarp kurių svarbią vieta užėmė triukšmo kėlimas skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius, garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivės bijodavusios žeidžiančių dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių, paukščių nagų, peilių, durklų, adatų, ylų, kirvių ir kt., taip pat ugnies, dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkcija atlikdavo diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas, pagalvė ir kt. Todėl maro metu žmonės aplik kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.
Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti, pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.
Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai, priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Be abejo, čia, kaip ir kitur, gamtos kultas reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius, paukščius, ugnį, vandenį ir kt. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.
Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje atsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose, vandenyse ir t.t. Pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasis gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat su visuomeninių jėgų kultu. Lietuviškasis žodis deivė bei dievas yra senos proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis.
Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių.
Vaizdiniai apie Laumes susidarė ankstyvosios medžioklės ir maisto rankiojimo ūkio sąlygomis. Jų vardas buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose.
Pirminėje savo stadijoje deivės Laumės greičiausiai buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis bei zoomofinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas, matyt, buvo karvelis, kuris daug kur Lietuvoje buvo vadinamas
„Laumės paukšte“. Kartais Laumės buvo vaizduojamos panašios į vištas ar gaidžius.
Lietuvių Laumės artimos graikų bulgarų Laumėms, keltų fėjoms, kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis, ilgomis krūtimis ir plačiais užpakaliais.
Laumės gyveno prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistose pirtelėmis, gerdavo vandens garus, bijodavusios lino žiedo metalinių, ypač geležinių, daiktų.
Daugelyje lietuviškų sakmių Laumės draskydavusios, ėsdavusios žmones ir vaikus. Netekusios verpalų, jos žada suverpti moterų plaukus, žarnas, gyslas arba mirtinai jas užgnaibyti, sumalti į miltus, nusukti galvą. Radusios lauke paliktą kūdikį, apgraužia jį, ir motina randa tik kaulelius, o kartais ir tuos apčiulptus. Pagautiems vyrams Laumės liepia malti žmonių kaulus arba net juos pasmaugia ir suvalgo.
Netekusios kalibastinių atributų, vėlesnių laikų Laumės vaizduojamos gražiomis moterimis ar merginomis, apsirengusios naujais drabužiais arba nuogos, patrauklios, seksualios, motiniškos. Be to, jos buvo laikomos tarpininkėmis tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones arba apdovanojančios materialinėmis gėrybėmis, arba nešančios pražūties ir mirties grėsmę. Laumės ypač buvo grėsmingos vyramas.
Laumės globoja vargstančias, bedales, neturtingas moteris, išprausia jų vaikus, suverpia verpalus, išaudžia audeklus. Laumės stengiasi išlaikyti lygybę, baudžia už ribų nepaisymą, smerkia ringinius, nes tinginystė veda žmoniją į pražūtį.
Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, apsisaugojimui nuo
Laumių buvo vartojamas Laumės kryžius. Tai penkių spindulių žvaigždė, nupiešta ir išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio raižoma.
Kaip magiška atropeinė priemonė prieš Laumes Lietuvoje naudojama žvaigždės keturių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ji simbolizavo saulės ir dienos šviesą. Ta žvaigždė buvo įraižoma ant namo ar tvarto sienų, lubų, įvairių darbo įrankių. Kartais ji buvo įaudžiama į juostas ar audinius. Jei laumė naktį slogindavusi žmogų, jis, eidamas gulti, padėdavo batus taip, kad kulnai būtų po lova, o galai atsukti į aslą. „Laumių vakaras“ – ketvirtadienį moterys neverpdavo. Jei kuri tą vakarą verpdavo, jai užmigus, Laumė jos rateliu verpdavo iki pragysdavo gaidžiai. Suverptus siūlus Laumės pasiimdavo. Ketvirtadienio vakarais moterys neskalbdavo;
nedirbdavo kitų darbų, tikėdavo, kad tais vakarais Laumės lankydavosi žmonių namuose.
Vienos iš seniausių buvo miškų deivės, sukurtos dar rankiojimo ir medžioklės ūkyje.
Senovės medžiotojų ir rankiotojų miškų deivė Mediena pirmiausia buvo miškų šeimininkė, turinti meškos pavidalą. Lietuvių mituose meška yra šventas gyvulys, saugantis žmones nuo visokių būtybių, piktų dvasių.
Ilginiui miško ir žvėrių šeimininkė moters pavidalo virto deive…
Lietuvių kaip ir latvių, Vėjų motina yra archainė deivė, gyvenusi miške. Vėjų šeimos buveinė buvo prie augančio didelio ąžuolo.
Lietuvių vėjų motina turi visa žinančią dukterį. Ji turi keturis sūnus: Šiaurį, Pietį, Vakarį, Rytį.
Miškuose gyvenusios deivės: lazdynų deivė Lazdona, globojusi labai svarbų žmogui medį, duodantį reišutus. Miško trobelėse gyvenusios dievių ir žmonių žynės – raganos, samanų dievas samanėlis ir kt. Mitai sako kad šventuosiuose ąžuolynuose, leipynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės vėlės, šilinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelės ir dirvo sūneliai.
Miškai, ypač tos vietos, kuriose gyveno deivės, buvo lyg šventovės. Miškeliuose senu papročiu rinkdavosi lietuviai su šeimomis pirmomis spalio dienomis, kai jau būdavo nuimtas derlius. Aukodavo jaučius avis ir kitus gyvulius.
Tokius miškelius lietuviai labai brangino. Patys jų nelietė ir neleido to daryti kitiems.
Kaip miškinė – drevinė bitininkystė, taip ir bičių deivė Austėja buvo žinoma jau vėlyvajame paleolite masto rankiotojams ir medžiotojams. Ši dievė globojo bites, augmeniją bei žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir medžiagų koriams. Austėjos kultas drauge su bitininkyste laikėsi ilgus šimtmečius.
Bičių ir jų dievės Austėjos kultas išplaukė iš to, kad senovės žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Todėl bites pradeda laikyti nepaprastomis, šventomis, dievibių darbininkėmis. Taip pat medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, pradėta laikyti šventais. Bitė bitė vienintelė iš žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip žmogus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę. Nepaprastai gerbdami bites, žmonės vengdavo jų akivaizdaje bartis, keiktis, ginčytis bei nepadorei elgtis.
Vyrai nusiimdavo kepures. Tikėta, kad nepadoriai kalbantį apie bites gali ištikti nelaimė.
Austėjos šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tuo metu buvo garbinami žolynai, iš kurių bitės neša medų, kopiamas bičių medus ir aukojamas Austėjai. Į bičkopio švente iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo labiau seksis bitėms. Pasirinktą dieną visi rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi ir aukodavo aukas deivei Austėjai ir mažiau reikšmingam bičių dievaičiui
Bibului, prašydami saugoti ir globoti bites.
Prie ankstyviausių vandens šeimininkių – deivių priskiriamos antgamtinės būtybės, turinčios pusiau moters, pusiau žuvies pavidalą.
Vandenų dievėms moterys aukodavo žuvis, vištas, duoną ir kt. Aukodavo kolektyviai, vadovaujamos vyriausiosios. Lietuvių tautosakoje išliko pasakojimų apie archaines vandenų antgamtines būtybes Undines. Undinės gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams.
Dainomis suviliotus vyrus juos bemyluodamos pasmaugdavusios ir nusitemdavusios į vandenų dugną. Undinės persekiodavo janus ir gražius žvejus, kurie aukodavo po vieną įvairių rušių žuvį.
Seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima. Tai viena iš vyriausios dievių kartos atstovių, vaisingumo ir viso gyvo žemėje gimimo deivė. Žiloje senovėje Laima buvo įsivaizduojama kaip dangaus ir žemės galingiausioji ir vyriausioji deivė. Jos žinioje buvo ne tik vaisingumas bet ir kosminiai reiškiniai: tamsa ir šviesa, Saulės ir Mėnulio užtemimai, kometų pasirodymas ir kt. Laimaipersiformavus iš gegutės į moterišką būtybę, gegutė išlaikė dar daug tos deivės paukštės bruožų.
Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo, santuokos, mirties) pranešėja, taip pat ciklinio metų laiko apreiškėja.
Deivės Laimos buveine buvo laikoma liepa, kurioje ji gegutės pavidalu lemdavo žmonių likimą. Po liepomis žiloje senovėje moterys melsdavosi, aukodavo prašydamos sėkmės sau ir savo šeimai, žemei ir sau vaisingumo.
Šalia deivės Laimos buvo ir deivė Laimė, dar vadinama Dalia, kurios žinioje buvo žmogaus gyvenimo sėkmė. Ji savo žmogišku pavidalu priartėja prie Laimos, tačiau atstovauja tik daliai visos laimės. Žmonės
Laimės prašė sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kellionės ir pan.
Prie seniausių deivių, atsiradusiųjų ankstyvosios gimininės snatvarkos laikais, priklauso mirties deivė Giltinė, Laimos sesuo.
Pagrindinė giltinės funkcija yra stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, jam atėjus, numarinti.
Didžiąją deivę Ledą ir jos dukra Lelą senovės žmogus įasmenino niekad nesibaigiantį pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos principą.
Veliona buvo mirusiųjų arba vėlių deivė. Rudeninėms vėlių ir
Velionos vaišėmsm buvo skerdžiami gyvuliai, jų mėsa vaišinami mirusieji, rengiami apeiginiai stalai ant kapinių ir namuose.
Lietuvių Žemės ir jos deivės Žemynos kultas, atsiradęs akmens amžiuje maisto rankiojimo ir medžioklės ūkyje, naujų bruožų įgavo vystantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Kovo 25 diena buvo paskirta Žemės deivės prabudimo gerbei. Parastai žmonės Žemę bučiuodavo eidami gulti arba atsikėlę, pradėdami įvairius darbus ar žygius.
Senovės laituviai anksti pavasrį garbino deivę Pergubrę, kuri rašytiniuose šaltiniuose vadinama dievu Pergubriu. Deivės Pergubrės garbei lietuvės moterys įrenginėjo gražius darželius, kuriuose augino gėles, tikėdamos, kad tos gėlės apsaugos nuo ligų, blogų davsių, perkunijos bei audrų ir pan.
Deivės Kaupolė, arba Kupolė, ir Vaisgamta susietos su augmenijos suklestėjimu ir vegetacijos jėgų suaktvėjimu.
Ugnį lietuviai laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo simboliu. Šventoji deivė Gabija seniausiais laikais buvo sutvarkyta namų židinio ugnis.
Atsiradus kapliniai žemdirbystei, kosminė religinė pasaulėžiūra įgavo naujų elementų. Pirmiausiai buvo sudievintas dangus ir jo šviesuliai
– Saulė, Mėnulis ir kai kurios žvaigždės.
Tarp moteriškų dievybių gana svarbią vietą užėmė meilės ir laisvės deivė Milda. Juda – karo deivė. Jos kulto pedsakų išliko vietovardžiuose, pavadinimuose rašytiniuose šaltiniuose. Slogutė –
slogindavo miegančius žmone. Nedalia – vargšo, neturtingo žmogaus palydivė, kuria žmogus retai ir sunkiai atsikratydavo. Negeroji (Nelaboji)
dažniausiai buvo vaizduojama nemtoma antgamtine butybe, atnešančia ligą, nelaimę, kenkiančia gimdyvėms, kųdikiams, supainiojančia audėjoms siulus, trukdančia dirbti darbus ir pan.