Naujieji religiniai judejimai

TURINYS

ĮVADAS

I. VISUOMENĖS KAITA IR NAUJASIS RELIGINGUMAS

1. Naujojo religingumo samprata
2. Sektos sąvoka ir jos vartojimas
3. Religinių judėjimų klasifikacija
4. Naujasis religingumas Lietuvoje

II. KRIKŠČIONIŠKOJI TRADICIJA IR NAUJIEJI
KRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

1. Krikščioniškos tradicijos kontūrai
2. Tradicinė krikščionybė Lietuvoje
3. Evangelikai baptistai
4. Sekmininkų judėjimas

III. „ŠVENTUMO GRUPĖS“

KRIKŠČIONIŠKOS „ŠVENTUMO GRUPĖS“

1. Septintosios dienos adventistai
2. Naujoji Apaštalų Bažnyčia

IV. KVAZIKRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

1. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia
2. Jehovos liudytojai

V. NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI

RYTIETIŠKOS KILMĖS GRUPĖS

1. Krišnos sąmonės judėjimas
2. Sathya Sai Babos judėjimas

VI. MESIANISTINĖS IR NAUJOJO
APREIŠKIMO GRUPĖS

1. Bahajų tikėjimas

VII. NAUJIEJI RELIGINIAI FENOMENAI
IR VISUOMENĖ

1. Visuomenės reakcijos į naujuosius religinius fenomenus
2. Naujieji religiniai fenomenai ir šeimos

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS
Naujojo religingumo ir naujųjų religinių judėjimų sąvokos šiandien paatraukia vis didesnį sociologų ir tyrinėtojų dėmesį. Ir ne tik jų- vis dažniau vieni su pagarba, susidomėjimu, kiti- su baime ir nepasitikėjimu kalba apie naujuosius religinius fenomenus, keistus ritualus ir mokymus. Gyvenimo prasmės ir ramybės ieškoma ne tik tradicinių religijų šventovėse, bet ir egzotiškose rytietiškos kilmės religijų apeigose, triukšmingose neoprotestantiškų bendruomenių pamaldose, į moksliškumą pretenduojančiuose meditacijos bei parapsichologijos centruose. Jau gerą dešimtmetį stebime gyvą susidomėjimą dvasine, nematoma gyvenimo puse.
Žmogus gana inertiška būtybė. galima pastebėti ieškantį žmogų saugumo poreikio, kuris visų pirma reeiškia tam tikrą asmens polinkį izoliuotis, pastovumo troškimą ir norą turėti patikimas ateities garantijas. Tačiau žmogus visada yra ir asmuo, sąčmoningai atsiveriantis naujovėms ir jas apmąstantis, kritiškai vertinantis tikrovės kaitą. Tai, kas nauja, nėra svetima mūsų prigimčiai. Tik tada, kai na

aujovės užgriuva nelauktai, mums visiškai nepasiruošus, mus ištinka „tamsaus kambario“ efektas: tarsi atidarę savo buto duris nelauktai išvystume tamsoje rymančią nepažįstamojo figūrą.
Tokių „nuotykių” amžių sandūra pateikia vis daugiau. Susidaro tokia nuomonė, lyg pati realybė trauktųsi nuo ją pažinti siekiančio subjekto. Daugelis mūsų mėginame tikrovę sustabdyti, tikėdamiesi rasti atramą dvasiniuose ieškojimuose: kultūroje, filosofijoje ar religijoje. Bet ir čia tikrumo vis mažiau. Siekiama ieškoti proto pastangomis tiesos ir teisingumo.
Šiais laikais įsitraukiant į kokią nors religinę organizaciją ar bažnyčią labai yra svarbus ir sąmoningas apsisprendimas, nuo kurio priklauso, koks gilus ir gyvas bus tikėjimas. Galima teigti, jog giliai tikinti žmogus, t.y. asmuo, absoliučiai tikras dėl savo praktikuojamos religijos tiesų, šiandieniniam pasauliui labai naujas ir netikėtas reiškinys, todėl jis sukuria tam tikrą įtampą. O staiga neežinia iš kur atsiradusi ir gana vieninga tokių asmenų grupč gali sukelti labai nelauktus aplinkinių jausmus ir veiksmus. Ir nors tikėjimo gyvenimas dėl įvairių priežasčių tampa sunkus, naujieji religiniai judėjimai sparčiai plinta postmodernistinėmis vadinamose epochos visuomenėse. Kodėl? Netikrumo pilnas amžius skatina žmogų ieškoti atramos neabejotinuose, aiškiuose dalykuose.
Tradicinėse religijose ir tikėjimuose tokį saugumą rasti sunkiau ne tik dėlto, jog ilgaamžėse tradicijose esančią tiesą tenka atrasti, ir saugumo, ir tiesos tenka labai ilgai ieškoti, būna daug nusivylimų, bet kai tai atrandame laikomes iš
š paskutiniųjų jėgų.

I. VISUOMENĖS KAITA IR NAUJASIS
RELIGINGUMAS
I. 1. NAUJOJO RELIGINGUMO
SAMPRATA

Prieš kalbant apie naująjį religingumą, visų pirma pati naujumo sąvoka, apima kažką netikėta, nelaukta ir nepažįstama. Bet tai, kas nauja čia ir dabar, gali būti labai gerai pažįstama kitose pasaulio dalyse ar kitos kartos žmonėms. Vis dėlto religiniai fenomenai sociologinėje ir sociopsichologinėje literatūroje dažniausiai apbrėžiami kaip naujai atsiradę religiniai dariniai. Tai, žinoma, reliatyvu. Kita vertus, yra nemažai šaltinių, kurie kalba apie naujuosius religinius judėjimus (NRJ) ir taip vadina grupes, atsiradusias XX amžiuje- net ir antroje pusėje. Tad natūraliai iškyla klausimas, kokiais kriterijais remdamiesi apibrėšime naująjį religingumą.

Galima teigti, jog naujojo religingumo paieškos ir atradimai vyksta bendruomenėse, tiksliau- lygia greta su naujai besikuriančiomis bendruomenėmis. Būtent dėlto naujaisi religingumas pasižymi izoliuotumu. Todėl taip dažnai yra supriešinamas tradicinis ir naujasis religingumas, pastarajam priekaištaujant dėl nepakantumo, netgi fanatizmo, uždarumo ir opozicijos tradiciniam religingumui, kurį sekuliari visuomenė vis dėlto priima kaip saugotiną kultūrinį fenomeną, nekenksmingą, palankiai vertinamą muziejinį eksponatą.

Dar norėčiau priminti, kad kiekvienam autentiškam religingumui būdinga- būtent radikalumas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis nebūtinai yra destruktyvus ar pavojingas, tik beveik visuomet akibrokštiškas įprastų normų bei papročių kontekste.

I. 2. SEKTOS SĄVOKA IR JOS
VARTOJIMAS

Pradedant kalbėti apie naujus religinius fenomenus ar NRJ, neišvengiamai tenka minėti ir kitą sąvoką, kuri mū

ūsų vartosenoje yra įgijusi neigiamą prasmę- sektą. Iškyla klausimas kas yra ta sekta? Sekta- kaip religinė bendruomenė, grupė, kuri atsiskyrusi nuo kitų ir turi „savo įsitikinimus, ir interesus“. Pats žodis, kildinamas iš lotynų kalbos (secta- kryptis, doktrina, mokykla), gali būti suprantamas ir kaip sekimas kuo nors, t. y. kaip tam tikro mokymo padarinys, arba kokio nors mokytojo (pranašo, pamokslininko) sužadinta veikla, atsiradus būriui uolių jo pasekėjų.

Šis vardas galėjo ir neturėti mums dar įprasto neigiamo turinio, o tik reikšti atsiskyrimą ar atskirumą- tiesiog skirtingumą.

Be abejo iš tokio apibrėžimo sunku būtų suprasati ką tai reiškia sekta, norėčiau pacituoti Olandijoje išleisto knygos „Overheid en nieuwe religieuse bewegingen“,vieną tokį apibrėžimą, kur sekta vadinama „žmonių grupė, neseniai išnirusi dvasiniuose vandenyse, kurią galima apibūdinti ar pagal lyderį, ar pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba pagal šių aspektų kombinaciją“.

Pagal šį apibrėžimą jau galime pastebėti kai kuriuos fenomeno bruožus, kuris šiais laikais sociologų ir tyrinėtojų vadinamas sekta. Norėčiau išskirti sektai būdingus bruožus:
1. izoliacija nuo išorinio pasaulio;
2. nepriklausomybė nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų;
3. pasalėžiūros, ideologijos, akseologijos atskirumas;
4. griežta hierarchinė struktūra, centralizacija;
5. autoritetingas vadovas;
6. narių atsidavimas;
7. lojalumas;
8. fanatizmas;
9. didelis religingumas.

Dar norėčiau pasakyti, kad 1992 m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Juridinių reikalų ir žmogaus teisių komisija pateikė pranešimą, kuriame išskirtas dar vienas labai reikšmingas sektos apibrėžimas, skiriantis ją
ą nuo kitų religinių grupių:“Religija paprastai pasirenkama laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas, įstojimo metu gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją, dažniausiai būna praradę laisvę“. Taigi galima teigti, jog pagrindinis sektos tikslas- dėl vienokių ar kitokių priežasčių patraukti žmones, didinti narių skaičių, o ne skelbti savo doktriną.

Pagal W. Höbshą, sektai visada būdingi 3 bruožai:
1. ji turi gyvą lyderį, pasižymintį ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną;
2. jai yra būdingas dualistinis požiūris į pasauliį- jų pačiu teigimu, nepriklausantys sektai žmonės negali būti išgelbėti;
3. atsiriboja nuo išorinio pasaulio- informacija apie jį sektos narius pasiekia tik perfiltruota.

Tai leidžia formuluoti bet 2 išvadas: pirma- sekta, kaip bendrija, pasižymi nepagarba žmogaus asmeniui, siekia jį kontroliuoti, žlugdo autentišką raišką ir įvairiais būdais riboja laisvo pasirinkimo galimybę, tad ji iš esmės negali būti krikščioniška; antra- sektos negalima sutapatinti su naujojo religinio judėjimo ar fenomeno sąvoka. Sekta gali būti NRJ, tačiau NRJ nebūtinai yra sekta. Taip pat sekta gali ir netilpti į mūsų aptartos NRJ klasifikacijos rėmus.
I. 3. RELIGINIŲ JUDĖJIMŲ
KLASIFIKACIJA

Religiniai judėjimai klaisifikuojami labai įvairiai. Kai kurios klasifikacijos pagrįstos sociologijos ir fenomenologijos suformuluotais kriterijais- pavyzdžiui, visas naujojo religingumo grupes siūloma skirstyti į charizmines ir sinkretines, t.y. jungiančias skirtingų religinių tradicijų elementus. Kitas klasifikavimo būdas- grynai teologinis, t.y. klasifikavimas pagal išankstines vertybines nuostatas- kur pagrindinis dėmesys skiriamas sektos ar religinio judėjimo kilmei ir išpažįstamoms doktrinoms. Bandysim aptarti visą šiuolaikinio religingumo apraiškų Lietuvoje spektrą.
I. 4. NAUJASIS RELIGINGUMAS

LIETUVOJE

Lietuvoje konstituciškai yra išskirtos tradicinės religijos, kurios skelbiamos valstybės pripažintomis bendrijomis. Jų sąrašas patvirtintas 1995m. priimtame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme. O visos kitos? Jos dažnai ne visai korektiškai įvardijamos kaip NRJ arba (dar blogiau)- sektos. Norint įveikti šią įsivyravusią painiavą pabandykim sugrupuoti mažiau mums žinomas ir įprastas bažnyčias bei bendruomenes, remdamiesi aptartais kriterijais.

Gyvendami krikščioniškoje šalyje, turėtume atpažinti naujas ar mažiau įprastas krikščioniškas konfesijas, šiandien aktyviai veikiančias Lietuvoje. Kaip minėjau, tokiomis vadintinos tos, kurios išpažįsta vieną Dievą trijuose asmenyse ir įsikūnijusį Dievo Sūnų Jėzų kristų, mirusį ir prisikėlusį mūsų nuodėmėms atleisti.

Šį tikėjimą ilgus amžius praktikuoja Lietuvos gyventojai, išpažįstatys Romos katalikų, evangelikų reformatų ar evangelikų liuteronų tikėjimą. Mūsų krašte gyvenantys rusai, gudai ar ukrainiečiai taip pat daugiausiai krikščionys- Rytų apeigų katalikai (unitai), stačiatikiai ar sentikiai. Iš kitų krikščionių berds gerai pažįstame evangelikus baptistus, Lietuvoje aktyviai veikiančius jau nuo XIXa. ir turinčius nemažai pasekėjų, ypač Klaipėdos krašte. Iš „vyresniųjų naujųjų“ pažymėtini evangelikai sėkmininkai, kurių Lietuvoje būta jau nuo XXa. pradžios (daugiausiai Biržų krašte). Kai kurios sekmininkų bendruomenės lieka nepriklausomos arba paliko ryšius su įvairiais centrais užsienio šalyse.

Visai neseniai 9- ojo dešimtmečio pradžioje, didelių Švedijos ir Pietų Korėjos bažnyčių pasaktintos, nuo sekmininkų atsiskyrė ir savo veiklą Lietuvoje pradėjo Visos Evangelijos charizmatinės bendrijos „Tikėjimo žodis“ (Vilniuje ir Kaune), „Meilės žodis“ (Klaipėdoje), „Tiesos žodis“ (Šiauliuose) ir mažesnės bendruomenės kituose Lietuvos regionuose. Prie jų dar prisijungė ir kitos nedenominacinės krikščioniškos bažnyčios- „Emanuelis“ (Vilniuje), „Maranata“ (Biržuose) ir kitos mažesnės grupės įvairiose Lietuvos vietose.

Prieš aptariant kitas grupes, derėtų prisiminti, jog čia tradiciškai gyvuoja ir ne krikščionių religinės bendruiomenės; musulmonai sunitai, karaimai, judėjai. Geriausiai iš jų žinomos Jehovos liudytojai, populiariai vadinami jehovistais, dažnai apsilankatys mūsų namuose, siūlantys spalvingu žurnalus ir brošiūras, rūsčiai perspėjantys apie neišvengiamai besiartinančią Dievo Jehovos dieną bei neigiantys Švenčiausiosios Trejybės dogmą. Jie Lietuvoje žinomi dar iš pirmosios Nepriklausomybės laikų, bet aktyviai pradėjo veikti neseniai.

Dar galime paminėti tokias kaip Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (mormonai0, Suvienijimo judėjimas, Krišnos sąmonės judėjimas, Sathya Sai Babos pasekėjų bendruomenė, Ošo meditacijos centrai, dar viena labai didelė NRJ grupė- „Naujojo amžiaus“ kultai, neįmanoma aprėptio visų grupių ir kitų religinių judėjimų, tačiau pabandysim aptarti visas svarbiausias.

II. KRIKŠČIONIŠKOJI TRADICIJA IR NAUJIEJI
KRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI

Dabar į religinių judėjimų įvairovę pažvelgsime atidžiau. Pradesiu nuo geriausia Lietuvoje žinomo krikščionių tikėjimo, nes pravartu dar kartą išaiškinti krikščionio sąvoką, kuria pastaruoju metu taip mėgstama manipuliuoti, atrasti pagrįstus kriterijus, leidžiančius atpažinti konkrečią grupę, bažnyčią ar judėjimą kaip krikščioniškus. Išsiaiškinę kriterijus būsim pasiruošę atpažinti krikščioniškas bendruomenes turtingoje naujojo religingumo panoramoje.
II. 1. KRIKŠČIONIŠKOSIOS TRADICIJOS
KONTŪRAI

Derėtų prisiminti, jog krikščionybė tradiciųkai priskiriama apreikštosioms religijoms, t.y. toms, kurių tikėjimo ir apeigų šaltinis yra kanonizuotas Šventraščio tekstas. Ankstyvoji krikščionybė susidūrė su erezijomis- Jėzaus Kristaus autentiško mokymo iškraipymais. Geriausiai žinomi šiandien- Apaštalų ir Nikėjos- Konstantinopolio tikėjimo išpažinimai, suformuluoti IV- Va. Tikėjimo išpažinimai yra autentiška apaštalų tikėjimo išraiška, be to, deklaruojamas ryšis su istorine krikščionybe.

Svarbu atkreipti dėmesį į tuos istorinius momentus, kai skirtingų krikščioniškų dominacijų bažnyčios ir bendruomenės atsigręžė į tikėjimo išpažinimus, kad išgrynintų tą „tikėjimo minimumą“, kuriuo remdamosi galėtų vadintis krikščionimis.

Vienas svarbiausių įvykių ekumenizmo istorijoje yra Pasaulinės Bažnyčios Tarybos įsteigimas 1948m. pirmame pasaulinimae ekumeniniame kongrese Amsterdame. Šiandien organizacijos būstinė yra Ženevoje, jai priklauso beveik visų protestantiškų denominacijų atstovai ir Stačiatikių Bažnyčios. Nuo 1968m. PBT veikloje stebėtojšų teisėmis dalyvauja ir Romos Katalikų Bažnyčios oficialūs atstovai. Šios organizacijos II asamblėja Evanstone (1954m.) patvirtino PBT Konstitucijos pagrindą, kuris skelbia: “Pasaulinė Bažnyčių Taryba yra sambūris tų bažnyčių, kurios pripažįsta mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kaip Dievą ir Gelbėtoją“.

Taigi suprantama, jog krikščioniškumo kriterijai buvo atrasti ir pačių krikščionių introspekcijoje (ekumeniniame judėjime), ir analizuojant, kas yra bendra tikėjimo išpažinimuose tų bažnyčių, kurios save vadina krikščioniškomis ir kurios išpildo ekumenizmo sąlygas.
II. 2. TRADICINĖ KRIKŠČIONYBĖ
LIETUVOJE

Aptarę krikščioniško tikėjimo pagrindus, bent trumpam žvilgtelkime į tradicinius krikščioniškus tikėjimus, išpažėstamus Lietuvoje. Tokiais šiandien laikomi tie, kurie čia gyvuoja ne mažiau kaip 300 metų. Šį laiko išbandymą išlakė 6 krikščioniškos bažnyčios: Romos Katalikų, Rytų Apeigų Katalikų, Stačiatikių, Sentikių, Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų.
II. 3. EVANGELIKAI BAPTISTAI

Evangelikų baptistų (gr. baptistes- krikštytojas) vardo kilmė sietina su Reformacijos laikais. Pagrindinis reikalavimas, norintiems įsitraukti į tokią bendruomenę, buvo vienas: suaugusiojo kriksštas, kuris suteikiamas kaip širdies, atsivertimo, asmeniško Jėzaus priėmimo ženklas. Žmogui, įtikėjusiam ir priimančiam Gyvąjį Kristų, joks vaikystėje buvęs krikštas negalioja ir negali būti reikšmingas. Pasikrištidami jie priartėjo prie Kristaus apaštalų laikų Bažnyčios ir Jėzaus paliepimo:“Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.“.(Mk 16,15-16). Mat kūdikiai įtikėti negali.

Nuo pat susikūrimo baptistų bendruomenės tvarkosi kaip nepriklausomos bažnyčios, kaip atskiri šios konfesijos struktūriniai vienetai. Šiuo metu baptistai yra trečioji pagal dydį krikščioniška konfesija pasaulyje ir didžiausia krikščioniška bažnyėia JAV (nuo 30 iki 50 mln). Baptistų bažnyčios dažniausiai jungiasi į nacionalines, regionines ar pasaulines sąjungas. Pasaulinė baptistų sąjunga nuo 1905m. rengia pasaulinius kongresus. Didelė dalis baptistų bažnyčių ir sąjungų yra įsitraukę į Pasaulinės Bažnyčių Tarybos veiklą.

Yra baptistų du svarbiausieji ypatumai:
1. Suaugusiųjų vandens krikštas, atliekamas „pilnu panardinimu“. Tai labai svarbi nuostata baptistams. Tai atliekama, nes tikima, kad prisikeltų gyvenimui amžinai naujas žmogus, pašauktas dalytis Kristaus meile. Per šį aktą pati Šventoji Dvasia perkeičia ir atnaujina žmogaus širdį. „Atgimimas iš aukšto“ yra Dievo malonės dovana, kuri atveria duris Kristui: per jį žmogus yra jau išgelbėtas, jo nuodemės nuplautos Kristaus krauju. Gyvenimas po krikšto turi iš esmės pasikeisti.
2. Dar vienas ypatumas „Šventoji vakarienė“ (duonos laužymas) samprata. Šventoji vakarienė priimama dviem pavidalais- duona ir vynu- dažniausiai reiškia tik simbolinį Paskutinės Jėzaus vakarienės prisiminimą. Sakramentas jiems svarbus, nes reiškia žmonėms perduodamą Kristaus gestą, gyvą Jo buvimo ženklą. O baptistų teologijoje Dievo gestas yra tik vienas- nuodįmingo žmogaus išgelbėjimas per Kristaus auką.

Baptistų bažnyčios ir kiekvienas jš tikintysis ypatingai gerbia Bibliją kaip absoliučiai patikimą ir vieną kartą visiems laikams duotą Dievo Žodį- čia ypatingai skatinamos asmeninės ir bendruomeninės Biblijos studijos. Jš nuomone Dievo Žodis dažnai yra ne tik galutinė Apreiškimo, bet ir mosklinė tiesa.

Baigiant reikėtų pridurti, šiandien evangelikai baptistai nėra vieningi nei savo organizacine struktūra, nei pažiūromis.
II. 4. SEKMININKŲ JUDĖJIMAS

Aptarsime judėjimą, padariusį ir tebedarantį didžiulę įtaką XXa. krikščionybei. Sekmininkų judėjimo pradžia sutampa su XXa. pradžia.

Jų vienas iš ypatumų tai, kad apaštalų Bažnyčios stiprybės priežastimi buvo Šventosios Dvasios dovanų veikimas. Šio veikimo svarbiausias ženklas- malda „kitomis kalbomis“ (gr.- glossolalia). Toji malda patvirtina, kad tikintysis yra gavęs „Šventosios Dvasios krikštą“. Šventosios Dvasios veikimas neapsiriboja vien malda „kitomis kalbomis“. Naujajame Testamente apaštalo Pauliaus laiškuose minimos ir kitos dovanos, labai svarbios sekmininkų tikėjimo gyvenime- pranašystės, kalbų aiškinimo, gydymo ir kt..

Pas sekmininkus kaip ir baptistus yra irgi toks elementas kaip „atgimimas iš vnadens“.Sekmininkų nuomone, šis vandens krikštas, atliekamas „pilno panardinimo būdu“, pats savaime yra sakralus, jo metu žmogus miršta pasauliui, o pasaulis- žmogui.

Šiandien didžiausi krikščionių sekmininkų susivienijimai yra JAV: Dievo Bažnyčia, Dievo Bažnyčia Kristuje, Dievo asamblėja- ši turi glaudžius ryšius su Rusijos sekmininkais ir Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų) sąjunga. Europoje veikia Sekmininkų misijų konsiliumas. Visos minimos organizacijos yra pakankamai respektabilios, nusiteikusios ekumeniškai.

III. ŠVENTUMO GRUPĖS
KRIKŠČIONIŠKOS „ŠVENTUMO GRUPĖS“
Dar pradėsime kelionę po krikščioniškas ir kvazikrikščioniškas „šventumo grupes“. Į „šventumo grupių“ kategoriją religiniai judėjimai patenka dėl jų doktrinos aspektų, tiesiogiai ar netiesiogiai teigiančių ir pabrčžiančių religinio judėjimo išskirtinumą tarp kitų judėjimų.
III. 1. SEPTINTOSIOS DIENOS
ADVENTISTAI

Septintoios dienos adventistų judėjimas, prasidėjęs XIXa. viduryje Šiaurės Amerikoje,. Lietuvą pasiekęs XXa. pradžioje, yra krikščioniškos protestantiškos pakraipos judėjimas, kurio kiti protestantai ilgai nenorėjo pripažinti ortodoksišku. Septintosios dienos adventistus krikščioniška „šventumo grupe“ reikėtų laikyti dėl kelių jų doktrinos bruožų, iš kurių svarbiausi du:
1. reikalavimas švęsti ne sekmadienį, o šeštadienį, kaip biblinį šabą;
2. pranašės Elenos White išskirtinis autoritetas.

Dėl šių dviejų dalykų adventistai supranta savo Bažnyčią kaip Paskutiniųjų dienų Dievo tautos likutį, turintį pranašystės dvasios liudijimą (per E. White) ir besilaikantį Dievo įsakymų (įskaitant šabą) bei Jėzaus Kristaus tikėjimo.

Ankstyvoji adventistų istorija susijusi su dviem vardais, kurie iki šiol su pagarba minimi jų literatūroje, tai Wiliamas Milleris ir Elena White.

Wiliamas Milleris XIXa. Pirmoje pusėje tapo pagrindiniu antrojo Jėzaus atėjimo judėjimo šaukliu ir įkvepėju Jungtinėse Valstijose. Šis judėjimas, prasidėjęs Europoje XIXa. Pradžioje, greitai persimetė į Ameriką, kur daugybė įvairių denominacijų tikinčiųjų pradėjo studijuoti Bibliją, bandydami nustatyti, kada Jėzus Kristus turėtų sugrįšti į žemę, ir laukti jo sugrįžimo. W. Milleris buvo vienas iš jų. Po ilgų Biblijos studijų W. Milleris nusprendė, kad Jėzus turėtų grįžti į žemę 1843- uosius. Tapęs baptiustų mokslininku jis nusprendė pasidalyti savo atradimu, ir pradėjo pamokslauti, skelbdamas antrojo Jėzaus atėjimo žinią.

Milleris nesulaukė visų protestantiškų bažnyčių pritarimo, mat jos vengė tokių, kurie skelbėsi tiksliai žiną, kada Jėzus ateis antrą kartą (plg. Mt 24, 36). Tačiau daugybė žmonių patikėjo Milleriu ir Advento judėjimas sparčiai plito: nuo 1818 iki 1943m. Jo pasekėjų skaičius išaugo iki 50000. Milleris, tiesa, neragino pasekėjų palikti savo bažnyčias, tačiau daugelis jų pačios pašalindavo Millerio pasekėjus.

Milleris buvo numatęs, kad Jėzus turi grįžti nuo 1843 kovo 21d. Iki 1844 kovo 21d.. 1844 m. Millerios pasekėjų laukė didelis nusivylimas. Lyderis nebandė slpėpti savo nesekmės po nauja teorija apie Jėzaus grižimą; nenoromis parėmęs vieną naują Danieliaus knygos interpretaciją pagal kurią Jėzus Kristus turėjo grįšti iki 1844 spalio 22, jis vėliau nedviprasmiškai pripoažino savo klaidą ir atsisakė remti visokias naujas teorijas bei judėjimus, po 1844 „didžiojo nusivylimo“, įskaitant kylantį Septintosios dienos adventistų judėjimą. Milleris mirė netrukus po „didžiojo nusivylimo“.

Po didžiojo nusivylimo kad spalio 23 du Millerio pasekėjai meldėsi, prašydami Dievo paaiškinti, kas įvyko, ir vienas iš jų- Hiramas Edsonas- staiga suprato kad jėzus išties atėjo, tačiau ne į žemę, kaip tikėjosi Milleris, bet į dangiškosios šventyklos Šventų Švenčiausiąją. Tai išgelbėjo demoralizuotą ir nusivylusį Advnto judėjimą ir paskatino naujos adventistų denominacijos kūrimąsi.

Vis dėlto svarbiausią įtaką judėjimo formavimuisi ir augimui padarė moteris, kuri ir šiandien yra didžiausias Biblijos interpretavimo autoritetas Adventistų Bažnyčioje – Elena White.

Adventistų Bažnyčia išaugo ir šiandien jos narių skaičus gerokai viršija tris milijonus (kai kurie šaltiniai tvirtina, kad jų yra apie aštuonis milijonus). Adventistai veikia dviejuose šimtuose šalių. Visame pasaulyje Adventistų Bažnyčiai priklauso apie 350 ligoninių, klinikų ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų. Bažnyčia turi apie 8000 misionierių, 50 leidyklų, spausdinančių literatūrą įvairiomis kalbomis, radijo ir televizijos programas. Gali būti, kad adventistų misionierių aktyvumas pranoksta bet kurią kitą protestantišką denominaciją.

Adventistai taip pat garsėja mokymo institucijomis, kurių visame pasaulyje priskaičiuojama api 5000. Ypač žinomas Loma Lindos universitetas, o jo klinika pripažįstama viena geriausių gydymo įstaigų vakarinėje JAV pakrantėje. Už sveikatos ir misijų pasiekimus adventistai iš dalies turi būti dėkingi Elenai White.

Septintosios dienos adventistai per visą savo gyvavimo istoriją išvystė unikalią, savitu eschatologijos supratimu pagrįstą doktriną, kuri iš pirmo žvilgsnio gerokai skiriasi nuo ortodoksinės krikščionybės mokymo. Septintosios dienos adventistai tiki visomis pagrindinėmis krikščionybės doktrinomis: Dievo Trejybe, Jėzaus Kristaus gimimu iš mergelės ir Jo dieviškumu, Šventosios Dvasios asmenybe, Jėzaus Kristaus atperkamąja auka ant kryžiaus, išteisinimu per tikėjimą Jėzumi ir, žinoma, antruoju Jėzaus atėjimu.

Tačiau adventistai atmeta kelias doktrinas, kurias kiti krikščionys gali laikyti svarbiausiomis- sielos nemirtingumą ir amžiną nusidėjėlių kančią pragare. Nors abi doktrinas- sielos nemirtingumą ir amžiną pragarą- daugelis krikščionių laikytų neatskiriama savo tikėjimo dalimi, jos tikrai nepažeidžia krikščionybės esmės.
III. 2. NAUJOJI APAŠTALŲ
BAŽNYČIA

Naujoji Apaštalų Bažnyčia krikščioniškame pasaulyje yra gana unikalus darinys. Bendriją, įsikūrusią XIXa. šiandien sudaro apie 50000 bendruomenių, jai priklauso apie 7 milijonai žmonių. NAB tik iš dalies priskirtina „šventumo grupėms“- mat jai nėra būdingi griežto gyvenimo būdo apribojimai. Tačiau NAB vis dėl to laiko save išskirtine, pačia svarbiausia šių laikų krikščioniška bažnyčia dėl kai kurių doktrininių ir bažnytinės struktūros dalykų. Ji nepalaiko jokių oficialių ryšių su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis. Būtent dėl šios antiekumeniškos nuostatos daugelis naujojo religingumo tyrinėtojų NAB laiko sekta. Beje, taip šią bendriją apibūdina daugiausiai protestantiškos tradicijos žmonės, o katalikų teologai, besidomintys NRJ problematika, įžiūri dag bendrų doktrininių dalykų tarp NAB ir kitų krikščioniškų bažnyčių..

Esminiai NAB tikėjimo doktrinos bruožai nesiskiria nuo ortodoksinės krikščionybės: išpažįstama Švenčiausioji Trejybė, Dievo Sūnaus įsikūnijimas, Jo atperkamoji auka ir Prisikėlimas. Bet svarbiausi, žinoma, yra tie savitumai, kurie pabrėžiami pačių NAB narių ir kuriais grindžiamas šios Bažnyčios išskirtinumas.
IV. KVAZIKRIKŠČIONIŠKI JUDĖJIMAI
IV. PASTARŲJŲ DIENŲ ŠVENTŲJŲ JĖZAUS
KRISTAUS BAŽNYČIA

Pastarųjų d. Šv. Jėzaus kristaus Bažnyčia šiandien pasalyje yra viena iš geriausiai ir gerbiamų religinių judėjimų. Aktyviai dalyvaujančių kultūrinėje ir socialinėje veikloje, sporte, politikoje. Mormonų bažnyčia veikia daugelyje pasaulio šalių ir Lietuvoje, sutinkami mormonų misionieriai.

Mormonų bažnyčia yra viane iš daugelio protestantiškų denominacijų, kuri labai rūpinasi žmonių išsilavinimu, moralinėmis bei šeimos vertybėmis ir kuri nori prisidėti prie Lietuvos žmonių gerovės. Jų mokymas netgi nėra ortodoksinės krikščionybės iškraipymas, o tai būtų galima pasakyti apie Kristadelfeičius ar Jehovos liudytojus. Mormonų Bažnyčios doktrina greičiau atspindi visai naujos religijos formavimąsi, bet kadangi mormonai primygtinai vadina save krikščionimis, tenka priskirti juos prie pseudokrikščioniškų grupių.

Mormonų bažnyčios istorija prasidėjo XIXa. JAV, Niujorko valstijoje. Josephas Smittas buvo pirmasis Pastarųjų dienų šv. Jėzaus Kristaus bažnyčios įkūrėju ir pimuoju pranašu. Išvertė „Mormonų knygą“ iš rastų tariamai aukso plokščių. Mormonų veikla ir doktrina vystėsi pamažu. 1833 balandio 6d. Smithas paskelbė oficialiai Mormonų bažnyčios pradžią. Jį buvo įsteigta Fayette mieste, Niujorko valstijoje ir pavadina „Kristaus bažnyčia“. O 1834m. mormonai pasivadino „Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia“. Po įsteigimo bažnyčios jie ėjo į kaimus ir miestus skelbti naujos religijos.

Mormonų bažnyčios mokymas nepaprastai komplikuotas, sunkiai suvokiamasir pilnas prieštaravimų. Vienas skirtumas tarp mormonų ir krikščionybės yra jų požiūris į dvasinį autoritetą ir mokymo šaltinius. Dar vienas skirtumas, kad panašus Mormonų bažnyčioje yra pagrindinis vadovas. Pranašo autoritetas yra vienas iš svarbiausių NRJ požymių, išlikusių Pastarųjų dienų šventųjų Bažnyčioje iki šių dienų. Vis dėlto išskirtinį pranašo vaidmenį šiandien kvestionuoja faktas, kad Mormonų Bažnyčios pranašaidoktriną keitė, prisitaikydami prie visuomenės, atsisakydami prieštaringų doktrinų, o ne atvirkščiai. Pranašavo autoritetas tiesiog įteisino pokyčius, kurių reikalavo aplinkybės, o tai reiškia, kad jo vaidmuo yra daugiau simbalinis.

Mormonų bažnyčios mokymas apie Dievą irgi yra labai supainiotas ir keistas, ypač prisiminus, kad ši Bažnyčia turi būti laikoma krikščioniška denominacija.
Štai kelios tikėjimo išpažinimo formuluotės:
1. „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą ir jo Sūnų, Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią..“.
2. „mes tikime, kad per Kristaus atpirkimą visa žmonija gali išsigelbėti, paklusdama Evangelijos įsakymams ir nuostatoms.“.

Tai būtų neortodoksiški apibrėžimai ir jų doktrinos.
Mormonų manymu, kad po mirties laukia trys dangaus pakopos:
1. Telestialinė karalystė- jie neišvys Jėzaus kristaus ir Dievo.
2. Terestialinė karalystė- kitų religijų išpažinėjai.
3. Celestialinė karalystė- ištikimi mormonai.

Diedelį vaidmenį mormonų mokyme apie išgelbėjimą vaidina jų šventyklos, didingi pastatai, kurių pasaulyje šiuo metu yra daugiau negu 50.

XX a. Poastarųjų dienų šventųjų jėzaus kristaus bažnyčiios narių skaičius išaugo iki 9 milijonų. Pusė jų gyvena JAV. Misijoje nuolat dirba 40000 misionierių. Mormonai labai vertina išsilavinimą, jų didžiausiame universitete, pavadintame Brighamo Youngo vardu, mokosi apie 30000 studentų. Luetuvoje pradėjo veiklą 1992m. ir iki šiol nesulaukė didelio pasisekimo.
IV. JEHOVOS LIUDYTOJAI

Jehovos liudytojai yra viena iš aktyviausiai veikiančių religinių organizacijų Lietuvoje. Nenuilstančius Dievo Jehovos karalystės skelbėjus neretai galima sutikti gatvėse- jie dalija „Sargybos bokšto“ žurnalus, kalba su žmonėmis, o kartais užsuka ir į mūsų namus. Jie skelbia, kad Dievo Jehovos karalystė labai greitai ateis į žemę, todėl žmonės turi tikėti Jėzumi, įsitraukti į teokratinę Jehovos organizaciją žemėje ir tarnauti jehovai, kurį, pasak jų, visas krikščioniškas pasaulis yra atmetęs. Jehovos liudytojus F. Valentin priskiria kvazikrikščioniškoms „šventumo grupėms“, t.y. pripažįstama jų doktrinos krikščioniška kilmė.

Charlesas T. Russellas (1852-1916) gimė JAV, Pitsburge. 1879m. Ch. Russellas įsteigė savo žurnalą, kurį pavadino „Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys“.

Palikęs adventistus Russellas įsteigė „Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendriją“, kurį, įsikūrusi Niujorko Bruklino rajone, vėliau tapo Jehovos liudytojų organizaciniu centru.

„Pastorius“ Russellas mirė 1916m., praėjus 2 metams po jo pranašautos Armagedono mūšio datos, vis dar tikėdamas, kad Pirmasis pasaulinis karas yra jo pranašystės išsipildymas.

Po Russello mirties į valdžią greitai atėjo „teisėjas“ Josephas P. Rutherfordas (1869-19420. Jis greitai įgijo autoritetą „Sargybos bokšto“ bendrijoje. Jis sukūrė daug organizacijų, viena iš šių organizacijų jau yra pradėjusi savo veiklą Lietuvoje. Ji vadinasi „Jehovos liudytojai“. Po kurio laiko pagrindinė Bruklino organizacijos leidinys „Siono sargybos bokštas ir kristaus dalyvavimo šauklys“ buvo pervadintas į „Sargybos bokštas skelbia Jehovos karalystę“. Po rutherfordo mirties 1942m. Bruklino organizacija paskelbė, kad jis, kaip dera šventajam, buvo perkeistas ir gavęs dangišką prigimtį iškeliavo pas Dievą.

Jehovistai teigia, kad sugedusi krikščionybė išėmė Dievo vardą iš naujojo Testamento, žinoma, Bruklino organizacija negalėjo pateikti jokių įrodymų, pagrindiančių šią teoriją.

Nuo pat pirmųjų organizacijos dienų Russello pasekėjai mėgo apibūdinti save ne teigdami tai, kuo jie tiki, bet neigdami „apgaulingos religijos“- krikščionybės mokymą. „Krikščioniško pasaulio dvasininkija užsiima melu, skelbdama atskalūniškas doktrinas, mokymus, kurių nėra Dievo Žodyje [.]. Tai mokymai apie sielos nemirtingumą, Trejybę, skaistyklą ir pragaro ugnį, kurioje amžinai kankinsis žmonės“ (Sargybos bokštas“, 1994 07, Nr. 7, p.9). Krikščioniškosios ortodoksijos pamatinė doktrina- amžinojo ir visagalio Dievo trejybiškumas. Bažnyčia aiškiai pabrėžė, kad Dievas per amžius egzistuoja trijuose asmenyse- tai Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jehovistai taip neigia Šventosios Dvasios asmenį. Pasak jų, Šventoji Dvasia yra Dievos Jehovos jėga, visai neturinti asmenybės bruožų.

Jehovos liudytojai taip pat netiki, kad kristus prisikėlė su kūnu. Jo kūnas tiesiog išnykęs ar tapęs dujomis. Kad Jėzus tik atrodė turįs fizinį kūną, o ištikrųjų jis tebuvęs dvasia (Jn. 20, 27-28). Jehovos liudytojai neigia sielos nemirtingumą, miręs žmogus tiesiog nustoja egzistuoti, kiekvieno mirusiojo laukia prisikėlimas ir Jehovos teismas, po kurio nusidėjeliai bus sunaikinti, o ištikimi visų amžių Jehovos liudytojai paveldės amžiną rojų žemėje, tiktia išrinktoji klasė, 144000 tikinčiųjų (Apr 7,2-8), keliaus pas Dievą į dangų. Išgelbėjimą reikia užsidirbti pačiam. Visi 144000 yra „atgimę iš naujo“ ir po prisikėlimo jie taps dvasiomis bei dvasiniais Dievo vaikais ir gyvens danguje su Dievu amžinai.

Žurnalas „Sargybos bokštas“ leidžiamas 125 kalbomis, beveik 19 milijonų egzempliorių tiražu, nedaug teatsilieka ir jehovistų leidinys „Atsibuskite!“. Jehovos susirinkimai vyksta tuo pačiu metu visame pasaulyje, o „karalystės salėse“ (susirinkimo vietose) skamba tos pačios „Sargybos bokšto“ nurodytos temos.

Jehovos liudytojas draužiama dalyvauti kare, net ir civilinėse pareigose. Taip pat draudžiama dalyvauti politikoje, balsuoti, rodyti pagarbą vėliavai. Jie nešvenčia gimtadienių, kalėdų, Velykų, tautinių švenčių, laikydami jas pagonybės apraiškomis. Pirmoji Jehovos bendrija įregistruota 1935 metais, ir viena greičiausiai plintančių religinių judėjimų Lietuvoje ir jos įtaka ateityje gali labai sustiprėti. Jehovos liudytojų organizacija gana uždara. Žmonės įsitraukianrtys į organizaciją, jaučiasi atsidūrę jaukiame, šiltame „artimos šeimos“ rate, kita vertus, jie tampa mažais sraigteliais dideliame organizacijos mechanizme, turinčiame nuasmeninimo potencialą. Galime tikėtis Jehovos liudytojų bendruomenių augimo, todėl vertėtų aiškiau suprasti, kodėl taip dažnai Lietuvoje kyla nepasitenkinimas Jehovos liudytojų veikla.
V. NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI
RYTIETIŠKOS KILMĖS GRUPĖS
Skelbia mokymą sielų ar „gyvenimo prado“ persikūnijimą. Žmogus įvairiais būdais ir pavidalais gali daug kartų atgimti šioje emėje. Su šiuo tikėjimu taip pat susijęs mokymas apie karmos- griežtojo determinizmo, nulemtumo- dėsnį ar principą. Jis reiškia, kad kiekvienas veiksmas, žodis ar net minties materializuojasi visatoje ir neišvengiamai turi „grįžtamąjį poveikį“ kilmės šaltiniui.
V. 1. KRIŠNOS SĄMONĖS JUDĖJIMAS

Yra vienas, iš labiausiai žinomų rytietiškos kilmės judėjimų Vakarų kultūroje. Turbūt daug kas matė spalvingas krišnos garbintojų eisenas ir Vilniaus gatvėse. Krišnos sąmonės judėjimas (ISKCON) išsiskiria iš kitų tuo, kad kurią savitą subkultūrą krikščioniškos ar postkrikščioniškos kultūros areale.

Įkūrėjas- Bhaktivedanta Svami Prabhupada (1896-1977), kaip skelbia ISKCON šaltiniai, Prabhupada yra inicijuotasis mokytojų eilės atstovas, tęsiantis XVIa. Indijos dvasinio mokytojo, induizmo reformatoriaus Mahaprabhu Caitanyos tradiciją. 1966m. Niujorke įkūrė krišnos judėjimą, sąmonės organizaciją (ISKCON). 1977m. jau tada jo organizacija turėjo filialus daugelyje pasaulio kraštų ir gana stabilią organizacinę sistemą. ISKCON centras yra šiuo metu Indijoje, V. Bengalijoje.

Krišnos sąmonės judėjimas yra žinomas įvairiopa veikla, jį sudaro daugybė struktūrų:
1. Ašamai;
2. Mokyklos;
3. Šventyklos;
4. Institutai;
5. Žemės ūkio bendruomenės;
6. Labdaringas projektas „Maistas, kad išgyventum“ (Food for Life).

Dar vienas dalykas- ISKCON šventyklose atliekamos autentiškos, jų negalima traktuoti kaip „vakareitškų perdirbinių“, jose Europoje dažnai lankosi išeiviai iš Indijos, tuo tarsi paliūdydama „tradicijos tęstinumą“.

ISKCON pradžia- 7- ojo dešimtmečio vidurys, kai „įsisiūbuoja“ hipių judėjimas. Alternatyvios jaunimo kultūros „išeiviai“ sudaro praktiškai visų Rytų kilmės judėjimų „pionierių „ dauguma. Ne išimtis ir ISKCON. Šis judėjimas idealiai tinka „alternatyvaus religingumo“ raiškai- būdamas pabrėžtinai „induistriškas“, jis turi visas galimybes tapti jaunimo protesto prieš „bedvasę“ tėvų religiją- krikščionybę- ženklu. Žinomoje ISKCON leidyklos „The Bhaktivedanta Book Trust“ išleistoje knygoje „Savęs pažinimo mokslas“ pateikiami tokie Prabhupados žodžiai, 1974m. pasakyti vienuoliui benedektinui t. E. Jungclausenui: „Problema yra ta, kad krikščionys nesilaiko Dievo įsakymų. [.] Tada ko verta krikščionių meilė Dievui? Kur jūsų meilė, jei jūs nesilaikote Dievo įsakymų? Todėl mes atvykome ir čia, kad mokytume mones, ką reiškia mylėti Dievą. Jei mylite Dievą, jūs negalite nepaklusti Jo įsakymams. O jei nepaklustate, vadinasi, jūsų meilė netikra“. Na, ir dar vienas argumentas- ISKCON, būdamas, be abejo, arčiausiai autentiškojo induizmo, postkrikščioniškos kultūros kraštuose yra naujovė, atsiradusi labai napibrėtu laikotarpiu- ir dėlto gali būti priskirtas naujiesiems religiniams fenomenams.

Autoritingiausias laikomi ISKCON tekstai yra Šri Šrimal Bhaktivedantos Swami Prabhupados parašyta „Bhagavat- Csita, Kokia ji yra“ ir to paties autoriaus parengtos „Šrimar- Bhagavatam“, „Šri- Išopanisad“ bei kitos Prabhupados knygos. ISKCON nariai savo įkūrėją pripažįsta vieninteliu šio laikmečio induizmo interpretatoriumi. Šri Krišna- pirmapradis, praamžis Viešpats, iš kurio Randasi viskas.

Krišnos sąmonės judėjimas Lietuvoje, prasidėjo 1980m. Lietuvoje ISKCON negalima tapatinti su judėjimais, kurie pasirodė tik atgavus Nepriklausomybę. Nemažos bendruomenės egzistuoja Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose.
V. 2. SATHYA SAI BABOS JUDĖJIMAS
Šri Sathya Sai Baba (1926) šiuolaikinis indų guru. Jo pradėto judėjimo, šiandien paplitusio visame pasaulyje, išskirtinė ypatybė yra ta, kad įkūrėjas niekad nekūrė savo judėjimo nei v. Europoje, nei Š. Amerikoje. Jis gyvena savo gimtajame mieste Putapartyje, Indijoje, ten yra įsteigęs pagrindinį savo ašramą- Prašantį Nilojamą (netrikdomos vidinės ramybės buveinę). Tikra yra tai, kad dar būdamas paauglys jis pasiskelbė esąs 1918m. mirusio Indijos guru Širdi Sai Babos inkarnacija. 1950m. buvo įkurtas Prašanti Nilajamas, o 7 dešimtmetyje pr. Sathya Sai pasiskelbė avaturu, t.y. Dievo įsikūnijimu. Nuo 7 dešimtmečio Sai Babos judėjimas įgija vis didesnį mastą, kuriasi bendruomenės JAV, V. Europoje, R.ir Vidurio Europoje. Steigiamos ligoninės, meditacijos centrai, platinama įvairi literatūra, skleidžianti Sathya Sai Babos „universalistinės religijos“ idėjas.
Turbūt programinis Sathya Sai Babos posakis yra šis: „yra tik viena kasta- žmonijos kasta; yra tik viena kalba- širdies kalba; yra tik viena religija- meilės religija; yra tik vienas Dievas- ir jis yra visur“.
Norint teisingai suprasti Sai Babos doktriną, reikia galvoje turėti 2 dalykus:
1. tai yra grynai indiškos religinės gyvensenos fenomenas.
2. tai labai greittai augantis naujas religinis judėjimas vakaruose.

Sathya Sai Babos mokymas yra artimesnis induistinei sampratai- visų religijų įkūrėjai buvę Aukščiausiojo Dievo įsikūnijimas. Visose religijose, pagal Sathya Sai, yra įvairiais būdais įkūnyta viena- meilės- idėja. Todėl ir visos religijos yra lygiavertės, jų esmę galima pažinti, gilinant savo žinias „Žmogiškų vertybių ugdymo“ seminaruose, kuriuose visame pasaulyje organizuoja Sathya Sai Babos bendruomenės. Meilė, kantrumas, susivaldymas, džiaugsmas, saikingumas- tai principai, ugdytini žmogaus, kad jis galėtų priartėti prie savo esmės, kuri yra dieviška. Šitą dieviškumą žmoguje –žadina pats sathya sai Baba.

Šio guru bendruomenės yra praktikuojamos įvairios induistinio maldingumo formos- meditacijos, Vedų studijos, bendras badžanų- religinių giesmių- giedojimas, susirinkus apie altorių Sathya Sai Babos atvaizdą.

Čia dar viena įdomybė. Nors tai Baba laiko save Aukščiausiuoju Dievo vienintele reprezentacija, jis taip pat teigia, kad į žemę buvo jau nužengęs kaip Širdi baba, o po šio „įšėjimo“ dar kartą ateis kaip Prema Baba- ir taip galutinai užbaigs savo misiją.

Sai Babos bendruomenės mūsų šalyje pradėjo kurtis iš karto po nepriklausomybės paskelbimo- 1990m. Pirmoji sai Babos propoguotoja Lietuvoje buvo VU dėst. L. Talmantienė. 1991- 1992m. įsikūrė pirmosios bendruomenės, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Nė viena jų neregistruota pagal nuo 1995m. galiojantį Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą. Bendruomenei priklauso apie 200 žmonių.
VI. MESIANISTINĖS IR NAUJOJO APREIŠKIMO
GRUPĖS

Turi vieną bruožą- jų lyderiai ar įkūrėjai save laiko naujausių laikų pranašais, ar tiesiog mesijais „Dievo sūnumis“. Praktinė visų jų programa- sujungti visas religines tradicijas, sukurti naują religiją, vadovaujamą „naujojo mesijaus“ ir dažniausiai įkūnytis visuotinės taikos lūkesčius, įsteigiant naująją tvarką, tokią „Dievo karalystę“ žemėje.
VI. 1. BAHAJŲ TIKĖJIMAS

Prieš aptardami šį judėjimą, turėtume padaryti 2 ištarmes:
1. daug kas teigia, jog bahaizmas yra pasaulinė religija, priskirtina prie kitų didžiųjų religijų tradicijų ir labai palankiai priima JT.
2. judėjimo pradžioje XIXa.,tad laikantis mūsų pasirinktos klasifikacijos bahajų religija negalėtų būti aptariama naujojo religijos judėjimo kontekste.

Šiai religijai būdingas sinkretizmas, pasireiškiantis mėginimu apjungti visas religijų tradicijas po naujojo pranašo ideologija. Jau vien todėl galima sakyti, jog bahajų religingumas yra visa naujojo apreiškimo grupių, kaip gausiai suvešėjusių XX amžiaus antroje pusėje pirmtakė.

Bahajų tikėjimo pradžia XIX amžiuje. Tai bene vienintelis judėjimas, šiandien plačiai žinomas JAV ir Europoje, kurios kilmės šaknys susijusios su islamu. Jai vadovavo Babu („vartai“). Tai jis 1884m. gegužės mėnesį paskelbė „naujojo tiėjimo eros“ pradžią, kurią atnešiąs Dievo pasiuntinys, laukiamas visos žmonijos. Tuo metu buvo išžudyta apie 20000 naujojo pranašo sekėjų.

Bahaizmo, tokio koks jis yra dabar, pradininkas yra Baha`u`llahas (1817-1892), turtingas senų Persijos aristokratų giminės palikuonis.Dauguma žmonių jam rodė palankumą. Jam būnant palestinoje, pastebimai sušvelnėjo tremties sąlygos.

Šiuo metu pasaulinė bahajų bendrija, jų pačių duomenimis, turi apie 4 milijonus narių visame pasaulyje. Jų raštai išversti beveik į visas pasaulio kalbas. Regionuose bahajų judėjimui vadovauja Dvasinės asamblėjos.
Jos gali būti:
1. Vietinės
2. Nacionalinės
3. tarptautinės

Renkamos visų bendruomenės narių lygiomis teisėmis. Didelę reikšmę bahajų tikėjime turi šventyklos, kurių pasaulyje yra nedaug. Nors jų architektūra skirtingose šalyse ir skiriasi, tačiau paprastai jos turi 9 įėjimus ir centrinį kupolą, simbolizuojančius pasaulio žmonių religinį skirtingumą ir vienybę.

Bahajų tikėjimas paprastai- Baha`u`llaho ir Abdu`l-Baha raštai.
Ji yra viena iš tobuliausių, nes sujungia 8 tikėjimus:
1. Induizmas
2. Judaizmas
3. Zoroastrizmas
4. Budizmas
5. Krikščionybė
6. Islamas
7. Babiai
8. Bahajai

Taigi, viena vertus, bahajų tikėjimas yra viena iš pasaulyje egzistuojančių religinių tradicijų, antra vertus- tai sujungianti religija, tobuliausias apreiškimas.

To tobulėjimo šaltiniai- amžiai iš amžių kalbėję pranašai:
1. Krišna
2. Mozė
3. Buda
4. Jėzus Kristus
5. Muchamedas
6. Baha`u`llaha

bahajai ignoruoja religinę savimonę- jie susikuria savą kiekvienos religinę sampratą ir tada skelbia, kad visos religijos yra „tapačios“.

Jie yra Vilniuje, kaune, Klaipėdoje. Jie labai suaktyvėjo 1993 metais.
VII. NAUJIEJI RELIGINIAI FENOMENAI

IR VISUOMENĖ
Į naujus religinius judėjimus visuomenė reaguoja labai įvariai- dalis atvirai ir pagarbiai priimia kitoniškumą, dalis- su kone isteriška baime. Reikia turėti galvoje, kad potolitarinėse visuomenėse su daugeliu religingumo formų sisiduriama pirmą kartą. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvą- pastebima visų reakcijų įvairovė. 9- oji dešimtmečio pabaigoje, kai laisvės idėja buvo pasiekusi apogėjų, į naujas religingumo formas buvo žiūrima su, atrodo, visiškai nekritišku atviru susižavėjimu, o paskutinio tūkstantmečio dešimtmečio viduryje įsigalėjo atsargus ir net baimingas požiūris- neva Lietuvą užplūdusios naujojo religingumo formos tėra tik priedanga apgaulei, jos keliančios gresmę nusistovėjusiam gyvenimo būdui. Taigi į naujus religinius fenomenus imama žiūrėti kaip į kažką svetima ir nepriimtina.

Žinoma, tai pasakytina ne apie visus judėjimus. Atsargiau žiūrima į tuos, kurie yra kilę iš egzotiškų kultūrų, o „vietiniai“, dar sovietiniais laikais įsitvirtinę pseudoreliginiai fenomenai tebėra populiarūs ir daro nemažą įtaką žmonių mąstysenai. Gana palankiai priimami parapsichologijos, bioenergetikos „mokslų“ fenomenai, „New Age“ idėjas skleidžiančios nepagonybės apraiškos.

Visuomenės reakcija į naujas religingumo formas visų pirma priklauso nuo to, kiek jos yra kultūriškai savos ar svetimos konkrečiai tradicinei visuomenei. Ideologinis ar pasaulėžiūrinis giminingumas dažnai vaidina antraeilį vaidmeniį. Tai paaiškina faktą, kodėl naujieji religiniai fenomenai, pasaulėžiūriškai gerokai nutolę nuo tradicinių vertybių, bet turintys panašią kultūrinę raišką, vertinami palankiau negu krikščioniški, bet turintys „svetimas“ kultūros formas. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Europos kraštus.

Galima tikėtis, kad Lietuvai įsiliejus į ES ir integruojantis į daugiakultūrinę tarptautinę bendruomenę minimos tendencijos silpnės. Kultūrinis, taip pat ir religinis pliuralizmas- liberalios demokratijos bruožas, nors politiniai procesai ne visada ir ne iš karto veda tolerancijos linkui.

Antroji prielaida- NRJ plitimas gali būti interpretuojamas ir kaip naujų kultūrinių formų suteikimas jau įsitvirtinusioms pasaulėiūroms ar naujų pasaulėvokų formavimasis iš jau egzistuojančių mitologinių fragmentų.

Lietuvoje, kur pseudomoksliniai mitai sovietmečiu buvo naudojami dvasiniams reiškiniams paaiškinti ir kur žmonių priklausomybė tradicinei religijai dažniausiai reiškiasi emociniame, ne idėjiniame lygmenyje, naujieji religiniai judėjimai gali nesunkiai apeliuoti į šiuos neoficialios motologijos fragmentus, nesukeldami savo pasekėjų įtarimo dėl religinių fenomenų „naujumo“. Asmeniui, kuris vadovaujasi sovietmečiu formuota mąstysena, parapsichologiniai kultai tikrai gali atrodyti „savi“, nors toks asmuo ir toliau save laikys tradiciniu krikščionimi.

Jei abi šias prielaidas laikysime pagrįstomis, natūraliai peršasi dvi išvados.
Pirmoji- kad mes ne visada sėkmingai atpažįstame naujųjų religinių fenomenų tapatybę ir ne visada teisingai juo įvertiname, nes mums trukdo mūsų pačių kultūrinis sąlygotumas. Religinius judėjimus dažniausiai esame linkę vertinti pagal tai, ar jie mums yra priimtini kultūriškai, nors tokia pozicija prieštarauja deklaruojamiems demokratijos, tolerancijos ir pliuralizmo siekiams.
Antroji- mes patys, visuomenė, kurioje gyvename, su NRJ turi kur kas daugiau bendra, nei drįstame prisipažinti. Visuomenė toleruoja požiūrį, kuris skatina NRJ plitimą; o mes visi esame tos įvairialypės, sakytume, net postkrikščioniškos visuomenės dalis.

Mūsų kultūrinis sąlygotumas ir heterogeniška visuomenės, kuriai patys priklausome, mitologinių simbolių sistema rodo, kad nereikėtų pervertinti paplitusių nuostatų apie NRJ teisingumo.
Atvirkščiai, turėtume kritiškesniu žvilgsniu žvelgti abiem kryptimis:
1. ne tik į „juos“;
2. bet ir į save.

VII. 1. VISUOMENĖS REAKCIJA Į NAUJUOSIUS
RELIGINIUS FENOMENUS

Nors visuomenė dažnai nemato savo pačios įnašo į NRJ formavimąsi, toks supratimas visai neguodžia asmenų, kurių artimieji- sutuoktiniai, vaikai ar tėvai- įsitraukia į NRJ. O būtent šių žmonių komentarai bei liudijimai, taip pat ir tų, kurie paliko judėjimus, susilaukia didžiausio atgarsio žiniasklaidoje ir valstybės institucijose.

Pastaruoju metu pastebimas tikrai didelis žiniasklaidos susidomėjimas naujaisiais religiniais fenomenais. Tai iš tiesų pagirtina, nes informuojama visuomenė. Kita vertus, kelia abejonių problemos pateikimo būdas. Neretai rašant tesiekiama tik sukelti sensaciją. Vartojami vertybiškai „perkrauti“ terminai, tokie kaip „sekta“ ar „smegenų plovimas“. Žinoma, nesiekiama šių žodžių vartoti akademinėmis reikšmėmis, kur, pavyzdžiui, sociologijoje „sektos“ sąvoka vartojama apibūdinti religinei grupei, atskilusiai nuo didesnės denominacijos ar bažnyčios. Populiariam šio žodžio vartojimui prasmę suteikia tokių religinių destruktyvių grupių, kaip „Liaudies šventykla“, kuri sukrėtė pasaulį Jonestowno tragedija, veikla. Turbūt nereikia nė priminti, kad šios tragedijos yra greičiau išimtys NRJ istorijoje nei taisyklė. Tačiau kai žodis „sekta“ imama sieti su panašiomis tragedijomis, jis įgauna tik destruktyvų turinį, kuris, deja, imamas taikyti visoms naujesnėms tikėjimo formoms.

Paviršutiniškas religinių judėjimų aprašymas, akcentuojant tik atskirus, egzotiškesnius religinių įsitikinimų ar praktikos aspektus, nesigilinant į vidinę religinių įsitikinimų logiką, irgi neskatina susikalbėjimo tarp NRJ ir visuomenės. Griebiantis įsigalėjusių stereotipų, į NRJ narius dažniausiai žiūrima kaip į keistuolius, silpnos psichikos, „praplautų smegenų“ žmones, papuolusius į baisaus sektos vadovo nagus.

„Smegenų plovimo“ sąvoka labai dažnai vartojama, apibūdinant atsivertimą į NRJ ar kalbant apie naujų narių „verbavimą“, tad vertėtų jai skirti daugiau dėmesio. „Smegenų plovimo“ modelis yra vienas iš psichologinių modelių, bandančių paaiškinti asmens atsivertimą į NRJ ar į bet kokią kitą religiją. Konvertitui čia skiriamas pasyvus vaidmuo- jis nėra aktyvus ieškotojas, savarankiškai apsisprendęs įsitraukti į NRJ, o tik verbuotojų naudojamos psichologinės manipuliacijos auka.

Galimas tokio atsivertimo scenarijus būtų toks: nieko neįtariantį asmenį gatvėje užkalbina „verbuotojas“ ir įtikina apsilankyti religiniame susibūrime, kur, pavyzdžiui, bus kalbama apie meilę ir gyvenimo prasmę. Nuėjęs į susirinkimą žmogus atsiduria besišypsančių, jo apsilankymu besidžiaugiančių žmonių apsuptyje, kur yra įtikinamas, kad jo gyvenime trūksta kažko svarbaus, kas ateina būtent per tos grupės skelbiamos doktrinos pažinimą ar gyvenimą, paklūstant grupės lyderiui. Žmogus pakviečiamas į grupės organizuojamą seminarą, truksiantį kelias dienas. Jame intensyviai skaitomos ilgos, varginančios paskaitos, pervargimu ir nekaloringu maistu silpninamas asmens budrumas, manipuliuojama „naujoko“ kaltės, baimės ar išdidumo jausmais, gal net hipnotizuojama ir taip „išplaunamos smegenys“, t.y. žmogus (prieš savo valią) įtikinamas skelbiamų tiesų neklaidingumu ir paverčiamas vienu iš grupės narių. Vėliau tokios pat indoktrinacijos dozės naudojamos grupės narių lojalumui palaikyti.

„Smegenų plovimo“ atsivertimo modelis vis dar gana populiarus, nors įvairių akademinių disciplinų tyrimų faktai grasina panardinti jį užmarštin. Neketinama neigti visų tokio modelio dalių veiksmingumą, tačiau iš esmės šis modelis negali paaiškinti daugelio atsivertimų istorijų faktų.

„Smegenų plovimo“ modelio populiarumas, matyt, slpi viisai ne jo moksliniame pagrindime. Jis leidžia NRJ narius laikyti nekaltomis aukomis, kurios ne pačios pasirinko savo likimą. Tai ypač paranku NRJ narių artimiesiems, siekiantiems ištraukti savo atžalas iš religinių grupių, kurios visuomenės sąmonėje laikomos pavojingomis. Pastebėtinas ir šio modelio prieštaravimas krikščionybės postulatams- asmuo nebėra laisvas individas, bet progromuojamas robotas, nebeatsakingas už savo veiksmus ir pasirinkimus.

Šis atsivertimo į NRJ modelis paskatino ir pagrindė deprogramavimo arba „patarimo išeiti“ taikymą. Deprogramavimas- tai atvirkštinis „smegenų plovimas“, kurio metu deprogramuotojas, fiziškai sulaikęs NRJ narį, dažniausiai jo artimųjų prašymu stengiasi jį įtikinti, kad pasirinktas kelias jam iš tikrųjų buvo primestas, o pasirinktas religinis judėjimas yra apgaulingas ir todėl būtina jį palikti. Deprogramavimui pasisekus, deprogramuotasis asmuo neretai tampa karštu kovotoju su religiniu judėjimu, kuriam anksčiau priklausė, įrodinėdamas, kad ten ikrai manipuliuojama žmogaus sąmone. Negatyvi reakcija paprastai nebūdinga tiems, kurie patys be programuotojo paliko NRJ. Peršasi išvada, kad pats deprogramavimo procesas gali būti sugestyvus, o deprogramuoto žmogaus kaltės ir gėdos jausmas palikus judėjimą atvirkščiai proporcingas pritarimui, kad „smegenų plovimo“ modelis egzistuoja. Juo labiau asmuo linkęs tikėti „smegenų plovimu“, tuo mažiau atsakomybės už buvusį pasirinkimą jis prisiima sau, taip visą kaltę suversdamas NRJ. Taip „smegenų plovimo“ šalininkai per deprogramavimą „įrodo“ savo teoriją. Belieka pridurti, kad prievartinis deprogramavimas yra rimtas žmogaus teisių pažeidimas, dėl kurio nė viena antikultinė organizacija jau buvo sužlugdyta finansiškai, deprogramuotiems judėjimų nariams padavus jas į teismą.
VII. 2. NAUJIEJI RELIGINIAI FENOMENAI
IR ŠEIMOS

Naujųjų ir netradicinių religinių judėjimų veiklą turbūt skaudžiausiai patiria į šiuos judėjimus atsivertusių žmonių artimieji. Konfliktą sukelia jau faktas, kad į NRJ įsitraukęs asmuo dažnai radikaliai pakeičia savo vertybes, draugų ratą, pradeda kitaip vertinti santykius su šeimos nariais. Žinia, kad vaikai pateko į religinę bendruomenę, apie kurią mažai žinoma ir kuri vadinama sekta, tėvų paprastai priimama su baime ir pykčiu. Tačiau dar daugiau problemų kyla, jei konvertito socializacija keičiasi itin radikaliai- jei jis meta mokyklą, pakeičia savo ateities planus, nusprendžia įsitraukti į uždarą ir egzotišką komuną ar tiesiog palieka namus, nebepalaiko ryšių su artimaisiais.

Priežastys, dėl kurių naujiems judėjimamsir netradicinėms religinėms bendruomenėms priklausantys šeimos nariai konfliktuoja su savo artimaisiais, tokios įvairios, kaip ir šeimininių konfliktų apskritai. Dalis jų tik netiesiogiai susiję su dalyvavimu NRJ veikloje ir ten proppaguojamomis vertybėmis. Konfliktai gali kilti dėl artimųjų išgąsčio, kuris nurimsta, artimiau susipažinus su naująja išpažįstama religija.

Tačiau nemaža dalis religinių konfliktų šeimoje kyla ir dėl visiško NRJ bei tradicinių šeimos vertybių nesuderinamumo ar rimtus padarinius suėlusių konvertito pasirinkimų, kurie tikrai yra kilę iš jo naujųjų religinių įsitikinimų. Asmenys gali mesti mokyklą, darbą, būtiną šeimoms išlaikyti, atsisakyti karjeros ar net pačios šeimos, prisiimti nerealius finansinius įsipareigojimus, dirbti savo bendruomenei be jokių socialinių garantijų. Dar sunkiau NRJ nario artimiesiems susitaikyti su visišku asmens valios pavedimu guru ar kitam NRJ vadovui, nuosavybės atsisakymu, bandymais gauti iš artimųjų pinigų NRJ veiklai. Atsitinka, kad kai kurie NRJ tiesiogiai skatina konvertitą atsitraukti nuo šeimos ar net primigtynai reikalauja nutraukti su ja santykius. Įsitraukimas į kai kuriuos NRJ gali kelti grėsmę konvertito teisėms ar net retais atvejais gyvybei. Taigi artimųjų susirūpinimas gali būti visiškai pagrįstas.

Krizinės situacijos šeimose ir šeimininiai konfliktai visada yra unikalūs, kiekvienas jų turi savo specifiką, tačiau NRJ tyrinėtojai pataria keletą svarbių patarimų tiems, kurių artimieji priklauso NRJ. Visų pirma reikėtų vengti radikalių priemonių, pažeidžiančių asmens teises ir orumą. NRJ nariai dažniausiai jautriai reaguoja į kaltinimus jiems ir jų religinėms bendruomenėms ar jų vadovams, bandymus juos paveikti emociškai, apeliuojant į tradicines vertybes ir pagarbą artimiesiems. Pajutęs puolimą, NRJ narys paprastai linkęs pasitraukti, užsisklęsti nuo bet kokios, taigi ir pozityvios kritikos. Be to, vadovaudamiesi kai kurių religinių judėjimų nuostata, kad tėvai ir kiti artimieji gali padaryti neigiamą įtaką jų tikėjimui, NRJ nariai būna visiškai nepasiruošę išklausyti aštrią kritiką. Audringa artimųjų reakcija tik patvirtina konvertitui, kad šeimos nariai gali būti didžiausi jo naujojo gyvenimo būdo priešai.

Konvertito šeimos nariai turėtų stengtis palaikyti kuo artimesnius pasitikėjimu bei pagarba grindžiamus ryšius su atsivertusiu šeimos nariu. Retas NRJ ragina konvertitą visiškai nutraukti ryšius su artimaisiais, todėl daugeliu atvejų kalbėtis neturėtų būti sunku. Be to ilgiau ar trumpiau trukusios izoliacijos į visuomenę grįžtančiam asmeniu labai reikia artimųjų palaikymo ir pasiitikėjimo. Reikėtų stengtis sužadinti konvertito atsakomybę už save ir išreikšti pasitikėjimą jo sugebėjimu pačiam tvarkyti savo gyvenimą.

Taip pat būtina suprasti, kad naujoji konvertito religija vaidina svarbų vaidmenį jo asmeniniame gyvenime.Atsivertimas į NRJ neretai įvyksta krizės metu ir tikrai gali gerokai sušvelninti asmens patiriamą įtampą ar bent numalšinti skausmą, nors ir nepanaikindamas jo šaltinio. Jis gali turėti ir teigiamą, nors galbūt tik laikiną įtaką jo gyvenimui. Naujosios religijos visuomenėje randa atgarsį ir todėl, kad stengiasi suteikti savo nariams bendruomeniškumo jausmą, asmeninio bendravimo šilumą, aiškumą chaotiškame pasaulyje, gyvenimo tikslą bei prasmės pojūtį. Ar toks konkretaus NRJ patrauklumas yra tik apgaulė, ar judėjimas išties suteikia bent dalį to, ką žada savo nariams ir ko jie nebuvo gavę socializacijos procese anksčiau,- diskutuotini dalykai, tačiau dalies NRJ tyrinėtojų tvirtinimas, kad patirtis NRJ konkrečiu gyvenimo laikotarpiu asmeniui gali būti naudinga, turi pagrindą.

Situacijos aiškumas taip pat yra labai svarbus, sprendžiant religinio pobūdžio konfliktus. Reikėtų aiškiai suprasti, kokie situacijos aspektai kelia nerimą. Patariama, kad daugiau dėmesio ir jėgų skirti tam, kad artimieji kuo geriau susipažintų su naujojo religinio judėjimo, į kurį įsitraukė konvertitas, religiniu mokymu ir pasaulėžiūra. Svarbu suvokti teologinius skirtumus tarp konvertito ir jo artimųjų išpažįstamų religijų; konkretaus NRJ istorijos žinios taip pat gali būti labai naudingos kalbantis su konvertitu. Patikimiausi žinių apie NRJ šaltiniai- nešališkos akademinės studijos, nes antikultinių judėjimų platinama medžiaga dažnai netiksliai ir tendencingai nušviečia faktus.

Taip pat patariama NRJ narių artimiesiems susisiekti su kitais panašaus likimo žmonėmis, ieškoti apie NRJ išmanačių psichologų ir dvasininkų pagalbos. Dėl įvairių priežasčių ryšiams su NRJ priklausančiu šeimos nariu susilpnėjus galima būtų kreiptis į neutralius asmenis, kurie galėtų susisiekti su NRJ konvertitu ir be šeimos nariams neišvengiamo emocinio krūvio aptarti situaciją. Nepertraukiamas, gilus ryšys tarp NRJ nario ir išorinio pasaulio yra viena pagrindinių sąlygų, suteikianti NRJ nariui galimybę pasitraukti iš judėjimo ir sėkomingai grįžti į visuomenę.

IŠVADOS
Mes gyvename jei ne krikščioniškoje, tai bent jau postkrikščioniškoje kultūroje, arba kultūroje, kuri neabejotinai yra paveikta krikščioniško mentaliteto. O krikščioniškos pasaulėžiūros centre visuomet yra asmens sąvoka. Dievas krikščioniškame tikėjime atpažįstamas kaip triasmenė būtis, žmogus sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą, taip pat yra asmuo. Esama daugybė asmens apibrėžimų, bet turbūt ne vienas jų pilnai nenusako šios sąvokos turinio. Krikščioniškas tikėjimas skelbia, kad Jėzaus Kristaus žemiškoji būtis gali būti asmens apmąstymo esminė paradigma.

O kaip pažinti, įvertinti, atrasti kitą? Kokios gali būti apsisprendimų galimybės? Kaip surasti ribą tarp baimės ir tolerancijos, tiesos ir pakantumo, kaip nepulti į kraštutinumus? Kiekvienas į šiuos klausimus atsakome labai asmeniškai. Ir kalbant apie naująjį religingumą atsakymai negali būti vienareikšmiai, duoti kartą ir visiems laikams. Tad ir norėtųsi baigti klausimu- ar mūsų akyse kintanti visuomenė tėra socialinių žaidimų teatras, ar ir mūsų pačių atsakingų veiksmų, poelgių, santykių ir apsisprendimų visuma?

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Werner Höbsh. „Sektos ir naujieji religiniai judėjimai krikščioniškosios teologijos požiūriu“. Paskaita, skaityta VU RSTC 1994m.. gegužės 5d..
2. Pasalio religijos: populiarus žinynas. Vilnius: „Alma Litera“, 1994.
3. Religijotyros žodynas. Vilnius: „Mintis“, 1991.
4. Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. Vilnius: „Mintis“, 1986.
5. Religijos Lietuvoje. Šiauliai: „Nova Vita“, 1999.
6. Holgeris Laenas. „Rojus Žemėje- Jehovos liudytojai“. „Prizmės“ paskaita Nr.3.
7. „Jehovos nuosprendis melagingiems mokytojams“.//“sargybos bokštas“, 1994 Nr.7, p.8-13.
8. Religinės bendruomenės Lietuvoje. Vilnius: „Statistikos departamentas“, 1996.
9. A. Peškaitis, D. Glodenis. Šiuolaikinis religingumas. Naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje. Leidykla „Vaga“, Vilnius.

Leave a Comment