Žmonės – tai gyvi organizmai, kaip ir augalai, gyvūnai; Tai – gyvybė, kuri, kaip yra manoma, egzistuoja tik Žemėje.
Gyvendami žemėje, vertiname, kas yra gražu, gera, teisinga; bet pažiūrėkime, ar tikrai, tai, ką vertiname kaip gera ir teigiama, iš tikrųjų tuom ir “kvepia”, kalbant apie bažnyčias, tikėjimą, Dievą.
Pirmiausiai, reik visgi paminėt, kad viena teigia tikroji krikšcionybė (kas parašyta biblijoje), o visa kita yra išgalvota žmonių.
Susidaro mąstymas, kad tikintieji įsivaizduoja, kad ėjimas į bažnyčią – jau atrodo lyg kažkoks gerumas, o dievas, tarsi turi vien dėl to, kad meldžiamės JAM, būt geras. Ir patys iškelia Dievą kaip įsivaizduoja ir visai neįsiskaito į biblijoje rašomus žodžius, jų PRASMĘ (AR TAI IŠ BAIMĖS, MANANT KAD MANE NUBAUS, KAI RINKTIS, KAS MAN PRIIMTINA, TURI PATS ŽMOGUS; AR TAI IŠ ĮSIVAIZDUOJAMOJO nuolankumo.
Apžvelkime tai, kas parašyta biblijoje, ir ne tik (pastebint ir kitas religijas), norint pažiūret, kas yra ne taip. Suraskime tikėjime nelogiškumų ir blogybių.
Katekizme, skirtame vaikam (tikybos pradžiamokslyje), beje, tuom ir BAŽNYČIA TIKI, rašoma: ateis pasaulio pabaiga, po kurios žmonės prisikels, ir su savo buvusiais kūnais (palaidotais) gyvens Žemėje. Čia yra NEREALU: pirmiausiai, suirę kūnai “nesusiklijuos”. O visų antra – tai paskaičiavus, kiek pasaulyje gyveno žmonių (maždaug 3 milijardai * 20), tai žemėje nebūtų vietos kur gyvent, visi žmonės NETILPTŲ ant šios žemės.
Tai čia surastas nelogiškumas. „Kvepia“ panašumu, kad turime patikėti fantazijos sritimi.
Beje, pamąstymui: remiantis mokslu, kiekvienas žmogus turi skirtingą intelektą ir sąmoningumo lygį. Tai, jei, aukšto intelekto ir visiško sąmoningumo lygio (kada žmogus pats sąmoningai renkasi), skaitydamas bibliją, pastebi nelogiškumų ir netiki, nei bažnyčia, nei kunigais, nei dievu, tai kaip galima tokį žmogų nubausti (ir ne tik jį, o pagal bibliją ir 4 jo būsimas kartas!). Beje, nemanau, kad yra uždrausta skaityti bibliją, ją interpretuoti, juk priešingai, tam ji ir yra parašyta.
Šnekant apie Ievą ir Adomą, kad Ieva, nuskinusi obuolį, padarė nuodėmę, tai irgi, visai nesuprantama ŽMONĖMS, šnekant apie LOGIŠKUMĄ ir ŽMOGIŠKUMĄ (TEISINGUMĄ, ŽMONIŲ LYGYBĘ IR T.T.) nes, istorija teigia, o ir iškasenos (kas visai yra įtikėtina), jog pirmykščiai žmonės buvo su mažesniu kiekiu smegenų, vadinasi, buvo paprastesni nei mes: “valdė” mažesnes savo sistemas. Pvz.., teko matyt vieną vaikiną, kuris vaikšto lyg užsikodavęs (su viena sistema) – kaip STULPAS, kitaip tariant. Tai suprast jį, jo elgesį, yra labai paprasta: viskas yra aišku – ką jis gali, ko ne, ir t.t. Tai, jei dievas kūrė žmogų, ir sukūrė paprastą mechanizmą, tai turėjo jau suvokt: ar žmogus susigundys, ar ne. Juk žinau, ką kuriu, ką duodu kūriniams. Šiais laikais tai įvardijama kaip savybės, charakteris ir t.t. Visai logiška būtų manyt, kad dievas turėjo turėt sampratą apie žmogų, ir ŽINOT, kaip elgsis žmogus, o ne ŽIŪRĖT, kaip jie elgsis; ir dar – už netinkamą elgesį, ko pats nenumatė nebaust.
Paimkime du žmones: vieną teigiamą (tikintį, gerą, be nuodėmių), o kitą – kokį blogietį, su nuodėmėmis.
Tarkim, jie numirė. Tai, pagal bibliją – vienas patenka į pragarą, kitas – į rojų. Pirmiausiai, kas čia yra negerai – tai, jog visiems žmonėms, turėtų būti suteikiamos tos pačios, gyventi skirtos, sistemos, tinkamos visiems žmonėms.Juk suprantama, kad žmogų valdo smegenys. JEI (o tai yra be abejonės) du žmonės, turėtų tas pačias,vienodas, smegenis, kurios būtų visiškai identiskos (taip pat reikėtų, aišku, kad dar turėtų tas pačias psichikas, pasamonę, ir t.t.), tai jie turėtų elgtis IDENTIŠKAI (aišku, dar atsižvelgiant, kad žmogų įtakoja kiti žmonės, aplinka ir T.T.. TAI YRA TAS PATS, KAIP KURIANT ROBOTUS. Jei du, sukurti, robotai elgiasi SKIRTINGAI, vadinasi, jie yra KITAIP PADARYTI. Kaip ir žmonės, besielgiantys skirtingai, bejaučiantys skirtingus jausmus, turintys skirtigus pojūčius, charakterius, skonio receptorius, YRA SKIRTINGI.
Aišku, būtų galima manyti, jog žmogus turi kažką savo – tarkim, kad tam tikra smegenų dalis priima sprendimus, kaip elgtis. Tačiau ir čia kyla tas pats KLAUSIMAS: kodėl 2 žmonės elgiasi SKIRTINGAI. Lengviausia būtų pasakyti, jog žmogus “taip nori elgtis”, tačiau ir čia, turėtų būt suprantama, jog norai iš niekur nieko NEATSIRANDA. Galima būtų daryti išvadą, jog žmonėms viskas yra duota skirtinga – visas žmogaus kūno mechanizmas, taip pat ir jį veikianti aplinka (pvz, tėvų auklėjimas).
Tai KAIP GALIMA už žmogaus skirtingą prigimtį (vienus už “auksinius marškinius”) po mirties siųst i rojų, kitus priešingai – į pragarą?
Žinoma, čia kyla prištaravimas: juk žmonės turi visgi būti nubausti už negerus darbus.Tačiau čia reikėtų atskirti du dalykus: pirmiausiai pačią religiją ir žmogiškąjį gyvenimą žemėje. Mes, žmonės (ypač mokslininkai, gydytojai psichologai, psichiatrai) suprantame, jog žmogus elgiasi negerai, dėl tam tikrų priežasčių. Tai kodėl religija nesupranta žmonių?
Galėtų nebent pasakyti, kad reikia melstis – tačiau, jei žmogus nepriima tikėjimo (jam nepriimtina bažnyčia, jis netiki tuom, KO pats NEMATĖ. Tarkim, žmogus yra valdomas proto psichikos, tai jo protas gali nesuprast tam tikrų primetamų tikėjimo dogmų). Galima būtų ir kita prielaida – jog tik geras žmogus eina į bažnyčia, TAČIAU, jei žmogaus gyvenime, kažkas įvyko, kad jis pasidarė “netinkamas tikėjimui”, tai čia jau kaltas taip susiklostęs žmogaus gyvenimas. Nedrįsčiau kaltint žmogaus, nes gyvenime egzistuoja sistema, kad žmogus gyvena PAGAL TAI, KĄ AŠ TURIU.
Tarkim, sukūrus žmonėms TĄ PAČIĄ situaciją – jie elgsis SKIRTINGAI, priims SKIRTINGUS elgesio sprendimus. Tai gali BŪTI DĖL TO, kad žmogaus CHARAKTERIAI yra skirtingi, taip pat ir emocijos, AUKLĖJIMAS, PASĄMONĖ, SĄMONINGUMAS ir t.t.
Tai KUOM KALTAS žmogus, priėmęs skirtingą sprendimą, nei tą, kurį derėtų priimt (Ypač, kai nusprendė, kokį priimt sprendimą, ŽMOGUS, kuris buvo KITAIP auklėtas, su KITU MECHANIZMU). GALIMA būtų sakyti, jog žmogus buvo valdomas pojūčių, troškimų, ambicijų, tačiau, jei žmogus NĖRA IŠUGDYTAS ar NETURI įgimtos savybės elgtis SĄMONINGAI, PROTINGAI, tai čia jau kalta visa visuomenė, tėvai, arba žmogus, kad padarė blogą sprendimą praeityje. TAČIAU tuo metu jis sprendė kitą uždavinį ir jį išsprendė pagal TUOMETINĮ savo mechanizmą. Tad NEDRĮSČIAU vartoti frazės, kuri kartais labai nekaip skamba “pats žmogus kaltas”. Juk kartais sprendimai yra priimami KAŽKO NEŽINANT, skubant, neturint rimtumo į gyvenimą TUO METU ir dėl DAUGELIO kitų priežasčių. Galiausiai, galėtų būti tai, jog žmogus negyvena pagal nusistatyma, jog gyvensiu gerai: priimsiu visada tinkamus, teisingus sprendimus. TAČIAU, NET IR ČIA, tam, kad nusistatyt taip gyvent, reikia tuo metu JAU turėt kažką savyje: ar tai auklėjimą, ar tai dalelę gerumo savyje, kas turi pačiam žmogui patikt (beje, nepatikimo atveju, pas žmogų, vadinasi suveikia visai kiti pojučiai, SKIRTINGA SMEGENŲ VEIKLA), ar tai kitas priežastis. Tad maždaug supratus, kaip veikia žmogaus mechanizmas, niekada nedrįsčiau žmonių baust, už jų TURIMUS MECHANIZMUS.
Čia gaunasi, PANAŠIAI, kaip “Simsonu” žaidimas, sukurtas PRINCIPU simsonui duodu savybių, kurias jis turi turėt, randu jam gyvenama vietą, ir žiūriu, kaip jis nugyvena. Tačiau, ar bausčiau simsonus už tai, kokias jam PATS daviau savybes? Juk žmogiškam gyvenime, panašiai: jei žmogui ne dievulis savybes duoda, tai jos yra paveldėtos, ar iš gamtos gautos, išugdytos, ar neišugdytos. Kodėl vieną baudžiu už blogas savybes, o kito nebaudžiu už geras? Čia gaunasi – JEI VIENAM duodu “AUKSINIUS MARŠKINIUS”, tai jis visą gyvenimą nugyvena šauniai (beje, ne tik šauniai kūrėjo atžvilgiu, o ir reikia pridurt, kad gerai jautėsi IR PATS, kai gyveno su teigiamom savybėm), o kitas, kuris, turėjo blogesnių savybių (kad ir atsiradusių, iš nekokybiško tėvų auklėjimo), kentėjęs, gyvenęs su neigiamesniais jausmais, turėdamas “blogesnius marškinius”, po mirties DAR TURI kentėt? Čia “Simsonų” kūrėjui, turėtų būti didžiausia GĖDA, prieš savo kūrinius (simsonus), jei jis juos gerbia (o ir privalo), nes turi suprast, kad ne vienodas duodu dovanas ir dar, kad už blogas yra baudžiami. PANAŠIAI IR GYVENIME.
Visa, kas yra aprašyta anksčiau, galima būtų paaiškint ir matematiškai taip:visas žmogaus gyvenimas – tai uždavinių sprendimas: kaip elgtis, ir pan.uždavinį būtų galima aprašyti taip:
Pirmiausiai yra sukuriama programa (b), po to, jai duodamas spręsti uždavinys (u) ir gaunamas rezultatas(a).
Šiuo atveju programos atitinka žmogaus mechanizmus (aišku labai sudėtingus)
Uždavinys – visada yra vienodas abejiems atvejams, – tai gyvenimiška situacija, o rezultatas – tai žmogaus priimtas sprendimas (žodinis, veiksminis, jausminis).
jei rezultatas a1=a2, ir u1=u2, tai akivaizdu, kad b1=b2ir jei, a1!=a2 (nelygu), ir u1=u2, tai akivaizdu, kad b1!=b2 (nelygu)
Aišku, čia tam, kad aiškiau suprast, imami kritiniai (labiau skirtingi) mechanizmai, tam, kad aiškiau matytųsi ir eitų suvokti rezultatų skirtumus.
O žmogaus visas gyvenimas – tai begales skirtingų uždavinių sprendimas.
Krikščionybė teigia, jog žmogus gyvena VIENĄ vienintelį gyvenimą; jog turi, o tiksliau PRIVALO tikėti dievu, nes PRIEŠINGU atveju, bus PRAKEIKTOS 4 kartos, o po pasaulio pabaigos atsidurs AMŽINAM pragare. Kaip matyt, krikščionybė yra labai ŽIAURI, nes jei žmogus nepriima tikėjimo, SUPRANTANT, kad dėl tam tikrų priežasčių, jis žmogui yra netinkamas, ar LOGIŠKAI nesuprantamas, žmogui grąsinama VISĄ amžinybę KENTĖT. Ir reik PABRĖŽT, kad krikščionybė NETEIGIA, kad pragare žmonės IŠPERKA nuodėmes ir išpirkę patenka į rojų. Čia kvepia žmonių nesupratimu, atstumimu, nes jei žmogus turi “nekokį” mechanizmą, tai nesuprantama, už ką jį reikia bausti.
Paanalizuokime vieną biblijoje parašytą frazę: netikintys žmonės bus prakeikti, ir ne tik jie, o ir jų būsimos 4 kartos, o tikintieji palaiminti, kaip ir jų būsimos 11 kartos. Neaišku pasidaro, KAS aplamai KŪRĖ tokį tikėjimą: ar žmogus, ar išmintis, NETURINTI ŽMOGIŠKOJO mąstymo. Juk kai gimsta žmogus, jis yra priimamas kaip atskiras, individualus, PAGARBOS REIKALAUJANTIS žmogus. Žmogus netiek, kad lyginasi su kitais žmonėmis, bet visgi viską pastebi ir kas be ko, kaip žmogus nori ir TURI teisę į pilnavertį gerą gyvenimą.
Ir kodėl, jei sakoma, žmonės atsiima už savo nuodėmes, tai kam tada prakeikti 4 kartas? kam kankint nekaltus žmones?
Antra, kas yra nesuprantama ir gryna nesąmonė religijoje – tai skirtingas tikėjimas (krikščionybė, islamas ir t.t.). Jeigu pirmuosius žmones (Ievą ir Adomą) sukūrė vienas dievas, tai kodėl atsirado daug religijos šakų? Sakoma, jog buvo vienas dievas, o pasaulį pasidalino pranašai. Beje, pranašai tikriausiai susipyko, nes skirtingų tikėjimų žmonės pradėjo tarpusavyje kariaut. Juk patys kai kurie pranašai savo tikėjimuose išdėstė, kad nepripažįsta skirtingų tikėjimų. Tuom tarp žmonių žemėje lyg ir tyčia pasėję nesantaiką, nesutarimą, blogį (kariaujant religija prieš religija). O juk sakoma, kad pranašus mokė dievas. Tai kyla klausimas, kodėl jis leido pranašams sudaryt tokias tikėjimo dogmas (nesantaikos), jei mokoma yra “gerų” savybių ir “gero” elgesio. Beje, kodėl vienam tikėjime diegiama ištikimybė, o kitam – propoguojamos kelios partnerės (kad ir žmonos), turint omeny, kad pranašus mokė tas pats dievas. Ir dar, kad propoguojama paleistuvystė: po mirties keliolika siūlomų nekaltų mergelių. Kur šiuo atveju moterys yra lyg siūlomos prekės. Su tokiu požiūriu (net jei ir mergelės yra siūlomos TIK po mirties), žemėje gyvenančios moterys yra menkinamos kaip žmonės, kurios neturi savo vertės visuomenėje, ir ypač prieš vyrus. Vyrai tiesiog įsisavina, kad man siūlo moteris, kaip daiktus, ir dar tam, kad paleistuvaut. O moterys yra menkinamos, kaip lygiaverčiai žmonės, nes joms nieko nesiūlo. Ir negana to, kad nesiūlo, pvz, islame yra manoma, kad pragaro dauguma sudaro moterys. Va čia yra įdomus klausimas “kodėl”.
Su įsivaizduojamu dievu, kuris mums yra diegiama yra šventas, geras ir tobulas, tai neturi jokio panašumo. Nes visa kas daroma tarkim religijoje, kaip matyt iš pavyzdžių, pateiktų interpretuojant, yra tik bloga: tai religiniai karai, prievartinis tikėjimas ir t.t. Tarsi žmogus negali pats pasirinkt, kaip nori gyventi, o turi iš baimės paklusti.
Dar vienas įdomus pamąstymas: sakoma jog dievas tobulas, šventas (bent jau šiais laikais bažnyčioje), tačiau, jei pasiiglintume į pagonybę, tai nematau ten jokio šventumo ar gerumo. O juk manoma, kad kaip ir visas religijas, pagonybę sukūre Dievas.
Beje, labai patiko kažkur skaityta mintis: jei neaišku, kuri religija yra teisinga, vadinasi nėra nei vienos teisingos.