Pagonybė

1194 0

KLAIPĖDOS VALSTYBINĖ KOLEGIJA

SVEIKATOS MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

 

Studentė. SD10 – 1 Rasa Grikšienė

 

PAGONYBĖ

 

Referatas

 

Darba tikrino: Tomas Virbalis

 

KLAIPĖDA, 2015

TURINYS

ĮVADAS..............................3

 

ĮVADAS

 

Kadangi pagonybė buvo mūsų protėvių religija, reiškia, ir aš tai paveldėjau. Tiesa, pagonių šiuolaikiniame pasaulyje labai nedaug, ir susidomėjimas šiuo tikėjimu Lietuvoje tėra labai menkas.

Noras prisiminti ir pažinti protėvių tikėjimą vis pasikartoja. To tikėjimo esmė buvo pats gyvenimas ir jo išmintis. Gyvosios protėvių tikėjimo žinios yra gerokai išblėsusios. Šiuolaikinė civilizacija dar labiau dilina natūralią tautos atmintį.

Šio mano darbo tikslas – panagrinėti pagonybės tikėjimą Lietuvoje, jo kilmę, raidą, pagrindinius brruožus, bei pagoniškojo tikėjimo išlikimą bei atgimimą. Naudojausi Gintaro Beresnevičiaus, Pranės Dundulienės, A.J.Greimo, Jono Trinkūno knygomis bei straipsniais, nagrinėjančiais pagonybės ištakas ir paplitimą Lietuvoje.

 

PAGONIŠKOJO TIKĖJIMO KILMĖ

 

Pagonybė – tai tikėjimas, kuris egzistavo iki krikščionybės. Šią tikybą sudaro žinojimas, tikėjimas bei gyvenimo būdas. Laikoma, kad baltai formuojasi maždaug 2500 m. pr. Kr. autochtoninėms Narvos ir Nemuno kultūroms liejantis su atvykėliška indoeuropietiška virvelinės

keramikos kultūra. Lietuvių mitologija įsirašo į bendrąją indoeuropiečių tautų mitologiją kaip vienas iš ją sudarančių elementų. Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akkmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti, pilna netikėtumų ir

r paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą. Baltų (kuriai priklauso ir lietuvių pagoniškasis tikėjimas) ir slavų religijotyrai sudarė pagrindus ir nustatė gaires mokslininkai V.Ivanovas, V.Toporovas, S.Tokarevas, amerikiečiai R.Džakobsenas, E.Hange, prancūzas Ž.Dumezilas. Anot A.J.Greimo, G.Dumezilio išeities taškas labai paprastas – tai atitikmens tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių teigimas, į dieviškąjį pasaulį žiūrint, tam tikra prasme, kaip į žmogiškojo pasaulio, jo santvarkos, jo pagrindinių rūpesčių ir troškimų atspindį. Jo atlikti tyrinėjimai „leidžia suprasti, (a) kad dievai ir kitos mitinės būtybės nėra žmogiškos „fantazijos“ padariniai, o figuratyvinės priemonės žmonijos ir pasaulio prasmei ir tvarkai išsiaiškinti; (b) kad mitologinė galvosena nėra padrika ir atsitiktinė, o vyksta organizuotų dievų veiklos ir funkcijų sistemos rėmuose; (c) kad miologija yra pašaukta išreikšti tiriamos visuomenės, laabai plačiai suprastą, politinę ideologiją.“(Greimas J.A., Tautos atminties beieškant, 1990,p.10).

Apie baltų religijas šiek tiek užsimena Herodotas, Tacitas.

 

PAGONIŠKOJO TIKĖJIMO RAIDA IR BRUOŽAI

 

Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai, priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pirmiausia reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius, paukščius, ugnį, vandenį. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją. Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje at

tsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose, vandenyse ir t.t. pagrindinis tos religijos bruožas buvo tai, kad senasis gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat visuomeninių jėgų kultu. Lietuvių žodis Deivė bei dievas yra senos proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis. Iš jo kilęs senovės indų devah, lotynų – deus, graikų – teos. Seniausios lietuvių dievybės buvo moteriškos lyties deivės, atsiradusios ir susiformavusios ankstyvojo matriarchato laikotarpiu. Nėra abejonės, kad jos evoliucionavo iš totemistinių ir animistinių bei verslinio kulto vaizdinių. Be to, matriarchato laikais formavosi giminės ar genties pramotės kultas. Plito tikėjimas, kad mirusios pramotės įsikūnija gyvūnuose, paprastai buvusiuose totemuose. Jos pereina gyventi į žalčius, gyvates, paukščius ir kt. Buvo tikima, kad pramotės gyvūnų pavidalu gyvena genties teritorijoje, sodyboje arba namuose. Jos rūpinasi kolektyvo turtu, žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globoja vaikus, stengiasi, kad išaugtų dori kolektyvo įpėdiniai. Tokias pramotes-gyvūnus žmonės gerbė, globojo, maitino, jų garbei kėlė vaišes. Tuo pat metu formavosi moteriškos antgamtinės būtybės, gyvenusios genties teritorijos miškuose ar vandenyse. Iš pradžių tos būtybės buvo vaizduojamos zoomorfinėmis būtybėmis ir vadinamos Bobomis. Tokių vaizdinių pėdsakų išliko įvairių tautų sakralinėse apeigose. Archainėje lietuvių mįslėje totemė eglė vadinama Gintaruota Boba.

Zoomorfinės deivės ilgainiui persiformavo į pusiau zoomorfines, pu

usiau antropomorfines. Jos taip pat buvo vadinamos bobomis. Šios būtybės buvo laikomos visagalėmis ir visa žinančiomis, drąsesniems jos padedančios atlikti antgamtinius darbus, galinčios pasiversti į gyvulius ir kitus paversti. Matriarchate deivės pramotės kartais vaizduojamos antgamtinėmis antropomorfinėmis būtybėmis su gyvūnų atributais, gyvenančiomis jau pirkiose ar pirtyse, globojančiomis ir laiminančiomis namų bendruomenę ir jos turtą. Jos buvo pagerbiamos bendruomenės, vėliau jau patriarchalinės šeimos apeigose: vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Pramotėms virstant namų dievybėmis, atsirado Babaužė, Velykų Bobutė arba Velykė ir kt., kurios globojo gerus ir baudė blogus vaikus. Su gilia pagonybe susieta dauguma lietuvių liaudies meno motyvų. Iš žilos senovės atėję ornitomorfinio, zoomorfinio bei antropomorfinio pavidalo deivių atvaizdai, augalų, ypač vaizduojančių gyvybės ar kosminį medį, ornamentai bei jų simboliai, dangaus šviesulių atvaizdai, dvyniai gyvūnai ir kt. Kalendorinės ir šeimyninės apeigos persunktos archaine, neretai paveldėta iš akmens amžiaus laikų magija. Seniausios matriarchato laikų lietuvių deivės buvo susietos su žemės bei požemio gyvenimu. Dangaus deivės susiformavo kaplinės žemdirbystės laikais. Turimi etnografiniai duomenys leidžia manyti, kad pačios seniausios mitinės būtybės buvo deivės gimdytojos. Per ilgą, besitęsiantį tūkstantmečius matriarchato laikotarpį lietuvis sukūrė daugybę deivių, susietų su kosmosu, įvairiais gamtos reiškiniais, žmonijos ir apskritai gyvūnijos gyvenimu. Atsiradus patriarchatui, senųjų deivių vietą pamažu ėmė užimti vyrai dievai. Dalis moterų deivių buvo su
uvyriškintos, kita dalis – neteko savo senosios reikšmės. Lietuvių religinių vaizdinių endogeniškieji mitologijos elementai, atsiradę savojo etnoso viduje, buvo gana stabilūs. Tačiau daugelį amžių vykstant etniniams bei etnokultūriniams procesams, jų siužetai nežymiai keitėsi pateikus egzogeninių tos rūšies mitologinių elementų. Mene, apeigose, mituose buvo gana stiprūs etnokontaktai, ypač su kaimyninėmis gentimis. Todėl atskiri lietuvių meninės ir mitinės-žodinės kūrybos elementai pateko į kaimynines gentis, tuo pat metu lietuvių gentys nemažai įjungė į savo vaizdinius kitų genčių kūrybos elementų, įgavo naujų formų. Archainiai vaizdiniai, atsiradę ankstyvojoje vystymosi stadijoje, egzistavo ir toliau, nors šalia jų ar virš jų kūrėsi nauji vaizdiniai. Pirmykščiams paleolito ir mezolito laikų rankiotojams ir medžiotojams būdingų tikėjimų pėdsakų nemažai išliko tiek kitų tautų, tiek ir lietuvių žodinėje ir meninėje kūryboje, ypač kalendorinėse apeigose, užkalbėjimuose, maldose, apeiginiuose persirengimuose žvėrimis, kaukėse.

Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau ir antropomorfinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms. Visos deivės turėjo savo veiklos sritis. Jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis, atmosfera ir kt. Vienos iš jų rūpinosi žmonijos, gyvūnijos, augmenijos gimimu, egzistavimu, mirtimi. Kitų deivių veiklos sritis buvo vaisingumo, visatos gyvybės nesibaigiamumo palaikymas per nuolatinę gimimų ir mirimų kaitą. Deives tarpusavyje jungė vienas tikslas – saugoti ir išlaikyti visatos amžinumą, gyvojo pasaulio nesibaigiamumą. Matriarchato laikotarpiu buvo sukurtas su dievybių kultu susiję menas, deivių simboliai, joms skirtos apeigos. Visa tai glaudžiai siejosi su mitais, iš dalies išlikusiais stebuklinėse pasakose, smulkiojoje tautosakoje, gyvojoje kalboje. Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias. Bet buvo deivių, nešančių ir visokias blogybes, ligas, mirtį, nelaimes, nesantaiką. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos naikintojos. Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės veikė kolektyviai. jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.Blogųjų deivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę apsisaugojimo priemonių, tarp kurių svarbią vietą užėmė triukšmo kėlimas skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius, g. . .

Join the Conversation

×
×